Nors dar visai neseniai, per Informacijos Dienas, kviečiau kolegą tinklaraštininką Mykolą Klecką į paskaitą apie internetinius meme’us, prajėus savaitei jau pats stovėjau auditorijoje ir jaudindamasis galvojau – kaip čia mane priims… Tai įvyko Vilniaus kolegijoje, per jų pirmą kartą rengiamą Rinkodaros savaitę (7 metus prieš tai būdavo tiesiog Rinkodaros Diena). Kam įdomu galite plačiau pasiskaityti pranešimą spaudai, kas ten vyksta gero ir negero.

Tiesa, nesu toks mandras rinkodaristas, jog be jokios baimės galėčiau drąsiai atsistoti prieš studentus ir pradėti kalbėti apie rinkodaros procesus, kaip juos valdyti etc. Todėl pasirinkau kiek kitokią temą – ten kur galiu papasakoti tai, ką žinau kur kas geriau. Pranešimas vadinosi paprastai: “Studento Rinkodara – Savęs Pozicionavimas.Arba kaip parduoti save neturint gero švogerio?” Iš pavadinimo, manau, tikrai galima suprasti, jog studentas kalbėjo kitiems studentams apie tai, kaip susirasti darbą, nors dauguma darbdavių ieško patirties, tačiau ne visada ji laimi prieš jauną maksimalizmą

Vis dėl to… Tos baimės, kuomet teko pranešinėti rungtynes Lietuva – Rusija, kuomet aplinkuj baubė 6000 sirgalių, o man tai buvo pirmas kartas – tikrai nebuvo. Tačiau pats pagavau save pirmosiomis akimirkomis, jog balsas truputį truputį dreba.. Bet juk gerai! Sako blogo tie scenos meistrai, kurie nei kiek nesijaudina prieš pasirodymą

Tiesa, pasirodo pranešimą padaryti nėra taip jau lengva. Nors žinai ką nori pasakyti, nors žinai ką reikia pasakyti, tačiau, kai visa tai reikia susisteminti ir perkelti į skaidres vis galvoji, galvoji ir vis dar galvoji kaip tai padaryti, jog žmogui būtų įdomiau, tau lengviau, o apskritai – fainiau. Patikėkit sunku. Ir tas pasakymas, jog vienos valandos gerai prezentacijai reikia ruoštis maždaug 30 valandų, tikrai ne iš piršto laužtas.. O tai, kad likus dvejom dienom iki pranešimo, man vis dar niekaip nesisekė savo padrikų minčių sucentralizuoti iš ties kiek baugino, ir kartais pagalvodavau, o velnias, gal čia per rimtai šį kartą užbridau…. Tačiau, gavau keletą atsiliepimų, kurie skambėjo maždaug taip:

labas:) saunuolis graziai pravedei paskaita, paneles visos gyre tik kita karta kai kas nors sveikinasi gal nenusisuk,nes jausmas tai keistas ;DDD

Oups.. sorry, kitą kartą atsisuksiu Taigi, bendrai vertinant.. na duodu sau septintuką O kvailiausias jausmas, vis dėl to, yra tas, kai po paskaitos prisimeni, jog pamiršai dar bent tris keturis faktus, kuriuos net buvai užsirašęs sąsiuvinyje

P.S. O šiaip.. Tikrai norčiau būt lektorium kokioj kolegijoj. Būtų žiauriai cool kokiems pirmakursiams apsiblausėliams pizdelinti apie rinkodarą ar dar kažką.. Manau, kad galėčiau. Dėstytojauti. Ir būti mėgstamu dėstytoju

Tad taip ir praėjo tas visas mano laikas, tiesa dar pasiruošiau rungtynių scenarijus, kurie padėjo darbą palengvinti maždaug dviem kartais, tad džiaugiuosi savimi.

Dar eidamas pamačiau, ko gero, prasčiausio automobilio vardą turinčią transporto priemonė, kuri buvo.. iškelta stende Kas sugebėjo sugalvoti, jog reklaminiame plote reikia reklamuoti būtent Ščeniką? Visų laikų automobilį-nelaimę?

Tuomet prasidėjo pirmosios varžybos, kuriose, jau tiesą sakant, tikrai jaučiausi kur kas labiau užtikrintas palyginus su pirmąja diena, o tai iš tiesų gan nudžiugino ir mane patį. Iš tiesų tai prieš tai buvau užėjęs į TopSportą ir pamačiau, jog už Bosnių pergalę koeficientas siekia net 3.5. Gaila, jog neturėjau kišenėj atliekamų dvidešimties litų, nes tikrai būčiau nepagailėjęs. Mano pranašavimai iš esmės ir išsipildė, kadangi šešių taškų persvarą eilinį balkanų mūšį laimėjo Teletovičiaus vedama komanda.

Užtat galima pagirti Bosnių sirgalius, kurie, iš tiesų, gan skirtingai įsipaišo į visą krepšinio šventę bei krepšinio sirgalius, tačiau jie bent jau palaiko savo rinktinę. Tiesa, man jie labiau panašūs į hools’us – bendros skanduotės, bendras sinchronas šokinėjant, transperantai, plikos krutinės etc. Bet nors bent jau per varžybas nereikia klausyti kaip musės palubėm skraido Šitas plakatas gan neblogas buvo – kiek supratau – 1641km dėl Jūsų, tad žaiskite dėl Mūsų. Sužaidė. Ir iš karto įdomiau grupės lentelėj pasidarė, tad bent jau pačios rungtynės gal paskatins aistruolius gausiau rinktis. Arba papildomos nuolaidos bilietams į areną

Antra dvikova, nors ir žadėjo būti įdomi – tačiau matosi, jog Graikija vis dėl to labai jau aiški grupės favoritė, kadangi vos po kelių kėlinių bet kokia buvusi intriga staigiai išgaravo, o kartu ir pats susidomėjimas rungtynėmis. Tačiau, manau, kad suomiai vis dėl to visai verti čia žaisti, ir kokią Latviją, ko gero, lengvai ant menčių paguldytų O ir kovos su Bosniai/Juodkalnija/Makedonija (oi, atsiprašau, juk su Buvusia Jugoslavijos respublika Makedonija) turėtų būti įdomios.

Trečioji dvikova ir vėl buvo Balkanų derbis – Trūksta tik Serbijos vietoj Suomijos, ir manau, būtų atskiras Balkanų čempionatas O būtent čia ir buvo užfiksuotas didesnis, mano galva, netikėtumas, kadangi F.Y.R. of Macedonia kiek netikėtai poros akių persvara paklojo vieną iš favoričių – Kroatiją. Nors Kroatai po pirmos pusės ir buvo ganėtinai neblogai nutolę, tačiau vis dėl to žaidimo kontrolę truputį paleido iš rankų. Bet gal taip tik dar geriau – dar daugiau intrigos ir įdomybių O šita gausiausia C grupės komandų sirgalių armija – šaunuoliai. Po pergalės neblogą pirtį užkūrė kartu su rinktine. Be to, pastebėjau, jog visi Balkanai kaip susitarę labai jau nemėgsta Graikų. Ypač Makedonai. Hm, ir įdomu gi kodėl?

Tad tokia ta ir antra diena, iš karto po jos sekė kelionė į Vilnių, o po nakties ir atgal į Panevėžį, kur važiuojam draugiškai palaikyti mūsų rinktinės bei šiaip truputį pasižiūrėti kaip kiti speakeriai šneka varžybų metu.

O šnekant apie sirgalius – Suomijos gerbėjai irgi gan smagiai dūrą įjungę plačiau galite pasiskaityti čia, bet dar iš vietinių Alytiškių girdėjau, jog truputėlį ir su makedoniečiais teko susidurti, tačiau jau visai netrukus po bokso ringo draugiškai nuėjo gerti suomiškos degtinės. Vis dėl to – krepšinis taiki ir draugiška sporto šaka – pasiboksuoji, pasiboksuoji, o po to kartu prie butelio eini aptarti dienos nuotykių

Tada jau prasidėjo pats čempionatas, kuris iš karto nustebino tuo, jog sirgalių, ošiančių tribūnose iš viso nebuvo, o ir šiaip jokių sirgalių praktiškai nebuvo Ir tik likus keletai minučių iki pradžios prisijungę Makedonų fanai dar dar truputėlį išgelbėjo bendrą vaizdą bei tylos problemą.

Pirmosios varžybos tokios iš esmės pusė bėdos būtų, jeigu ne tas nelemtas pratęsimas, kurio tikrai tikrai nenorėjau, ir dėl kurio kaltės praktiškai nebeliko jokio laiko pasiruošti normaliau antrosioms varžyboms. Nors gerai, jog DJ’ėjus pritarė man bei pasiskundė blogu rezultatu. Beje, pirmąsias varžybas laimėjo Juodkalnijos rinktinė. Nežinau kodėl, bet aš asmeniškai palaikiau Makedoniečius – jų ir tie fanai atnešė truputėlį ugnelės, ir šiaip smagiau buvo jų dėka, tačiau lietuviai atvirkščiai – palaikė vieną jauniausių valstybių, turbūt dėl to, jog jauna

Sekretoriatas, dj ir aš turime atlaikyti trijų rungtynių iš eilės krūvį – patikėkit nelengva, jau antrųjų varžybų pabaigoje pats pajučiau, jog kalbu miegodamas – o tas nėra gerai šiaip jau.. Todėl truputį išbėgau energetinio, tačiau klausimas kaip tos katytės sugeba atlaikyti trijų rungtynių time-out’us, tai aš NET NEĮSIVAIZDUOJU! Nes gal tik taip teatrodo, jog ten tą minutę atstrakaliot juokas, bet manau, jog bet kuris truputį šokantis neprieštaraus mano minčiai. Ai, beje, iš tiesų tai pagalvojau, kai jos matėsi iš taip arti, kad tai tikrai krepšinio puošmena – ganyčiau ir ganyčiau akutes ))

Tada laukė manęs antrosios varžybos: Graikija – Bosnija ir Hercegovina, kurios bent jau man įstrigo PASIUTIŠKU tempu.. ataka trukdavo kartais ir po šešias sekundes, o kartais ir dar trumpiau, brandaus bei taktinio žaidimo įžvelgti buvo gana sunku. Iš pradžių Bosniai taip davė stročkių, kad graikai tik pasimetę viens į kitą žiūrėjo, bet vis dėl to, kaip po to pripažino ir treneris, antroje pusėje nebeatlaikė to milžiniško tempo ir truputį pavargo, kad lėmė gan nekuklią Graikijos pergalė. ZOUROS FTW!

Tada laukė rungtynių atidarymas, kuriame, ačiū Dievui, nieko jau nebereikėjo daryt, tad galėjau truputį pašmirinėti po Alytų ir pramankštinti kojas. Beje, pats atidarymas toks so so, gan paprasta, bet visai nieko na ir ką, vakaro mačas – praktiškai visiškai tuščioje arenoje – kažkodėl manau, jog į kai kurias Lietuvos rinktinės treniruotes daugiau žurnalistų bei šiaip svečių prigužėdavo

Nuotraukoje galite pamatyti “visiškai sausakimšą” areną (gaila, jog sausakimšą tuščiomis kėdėmis ). Pačiam, asmeniškai, gan liūdna, kad tik tiek žmonių, nes iš tiesų visada įdomiau dirbti, kuomet tribūnos staugia, rutuliojasi bangos ir t.t. Na, bet laukime savaitgalio, turėtų būti geriau, galvoju.

Beje pačios varžybos buvo iš ties įdomios – tikrai nesitikėjau tokio agresyvaus Suomių pasipriešinimo, jog net pirmąją pusę sugebėjo laimėti, o ir vieną kartą Kroatai atsilikinėjo net vienuolika akių, bet patirtis vis dėl to savo padarė ir Bagdaaanovičiaus tempiama komanda paėmė viršų. Bet jeigu ne jo 27 taškai, tai dar nežinia kas čia būtų Beje, Suomiai, ko gero, buvo labiausiai palaikoma komanda iš Lietuvos sirgalių pusės! Suomiai! Suomiai! Suomiai!

Alytaus Arena, nelyginant su kitomis arenomis turi vieną gan didelę problemą – parkingą. Čia praktiškai jo nėra, tad organizacinis komitetas išsprendė šį klausimą maždaug taip – užtvėrė dalį didžiausios Alytaus gatvės, kuri eina šalimais sporto rūmų ir išrašė tiems, kam reikia leidimus. Simple as it could be. Įdomu jeigu Vilniuj Ozo g. uždarytų, kas būtų

Praktiškai tiek pastebėjimų iš pirmos dienos. Ai beje, buvo labai nemalonus incidentas, kuomet supratau, jog ne mano senas Toshiba nulūžo, t.y. per 30d. nespėjo niekas jo aktyvuoti, todėl nieko negalima daryti, nebent aktyvuoti, o jei to nepadarai atsiranda automatiškas Log Off. Truputį sunervavo, prisipažinsiu ir jau galvojau ką čia bedaryti. Bet iš esmės, galiu teigti, jog mobilieji telefonai pakeitė visišką tvarką, kadangi vien jo pagalba sugebėjau ir atsirasti patarimus kaip padaryti, jog leistų įeiti į explorerį, atsisiųsti reikiamą cracką, jį perkelti į kompą ir basta finito, padaryti taip, kad jis vėl veiktų! Ai, viešbučio wireless irgi labai mielas – maždaug kitame gale nuo mano kambario prie kažkieno gyventojų durų atsirėmus į koridoriaus sieną

O jeigu kam nors įdomu ir nori pamatyti daugiau nuotraukų – tai jos gluudi Facebook’o lobynuose.

Nors jau gana senokai niekas nekvietė manęs į jokias tarptautines varžybas, net ir vykstančias savo mieste, tad dvejos draugiškos varžybos Lietuva – Rusija/Latvija, galvojau bus tik repeticija klausantis kito pranešėjo ir mokantis iš jo, tačiau dar viena staigmena buvo ta, jog tai buvo mano šansas pasipraktikuoti prieš čempionatą. Deja, pats žinau, jog pirmas blynas prisvilo – kuomet pajunti pačio savo trukčiojantį balsą, supranti, jog kažkas iš tikrųjų ne taip, tačiau vėliau gana sėkmingai įsivažiavau ir tai tapo mano palydėtuvės į didįjį čempionatą

Dalykai, kurie jau šimtu procentu buvo susiję su čempionatu prasidėjo dar likus dvejoms dienoms iki jo, kuomet dešimtą valandą vakaro sulaukiau skambučio, kviečiančio rytoj pusę keturių jau būti Alytuj, kai tuo tarpu Darius keliauninkas tuo metu buvo tik Panevėžys-Kaunas-Panevėžys link Be abejonės, aš nebūčiau aš jeigu kažkas būtų išėję blogai. Taigi truputėlį užsivėlinus išvažiuoti į Vilnių laiko grafikas staiga pradėjo velniškai degti, o to pasekoje mano kelionė į Alytų prasidėjo tik be dešimties trys, nors jau už keturiasdešimt minučių turėjau būti repeticijoje. Tačiau viskas baigėsi gan sėkmingai, kadangi gan sau neįprastu būdu (~140km/h) buvo pasiektas Alytus, o tenai nusileido angelas sargas, kuris saugojo nuo Policijos ir jai sustabdžius buvau iš karto paleistas, tai areną pasiekiau maždaug likus trejoms minutėms iki mano kalbos pradžios Ekstremalu, bet iš esmės gan linksma

Aišku šiek nuvylė tai, jog organizaciniu požiūriu visiškai nieko nežinojau – nei kur gyvensiu, nei kas duos valgyti, nei kas pils kurą, nei kas duos rubus, nei kas duos sudėtis etc. O įvykis, kuomet pirmadienį turėjo apgyvendinti Alytuj, tačiau netyčia mane užmiršo, tai tikrai privertė pasijusti gan nemaloniai, tačiau, iš kitos pusės žvelgiant, pats esu ne kartą organizavęs renginius ir puikiai suprantu, kaip kartais vieną minutę kažką išgirsti, o kitą jau darai visai ką kitą, tad nenuostabu, jog aplinkuj mane niekas čia nešokinės, kai darbų melejardų melejonas Nors, kita vertus, galiu tik pasidžiaugti, jog Alytaus grupės vadovė visada randa laiko, kai iškyla kažkokie nesusipratimai. Tad minusą pliusas kompensuoja.

Beje, iš pirmo įspūdžio pati Alytaus arena, tai visai nieko. Bent jau pagrindinė salė, tai tikrai labai šauni, tačiau visas kita.. Toks vaizdas, jog skanų saldainį įvilko į labai jau negražų lakmuso popierėlį. Nors kita vertus todėl ta arena ir nekainavo šimto milijonų Bet tokiam miestui kaip Alytus, kuris jau nebeturi LKL komandos, tai čia rojus žemėje.

Tad tokia štai mini įžanga-supažindinimas su situacija į tai apie ką rašysiu pastarąsias kelias dienas. O toliau pasiimsiu fotiką ir bandysiu kažką pafotografuoti bei pasidalinti įspūdžiais su draugais, internautais ar šiaip google’u.

Prieš kelerius metus teko būti analogiško čempionato vedėju, tad būtent todėl man ir pasiūlė prisidėti prie šio renginio organizavimo. Na, o kadangi aš draugiškas žmogus – tad be jokių didelių įkalbinėjimų sutikau

Galiu drąsiai pasakyti, jog vis dėl to geriau yra būti garbių svečių palydos nariu, nei kad pačio renginio pranešėju. Šis darbas ir laisvesnis, ir smagesnis, ir įdomesnis, kadangi teko daug bendrauti bei viską stebėti jau kiek kitomis akimis.

Ir visgi, dar kartą galima įsitikinti, kad Lietuva turi kuo pasigirti. Esame graži šalis, kurios patys tautiečiai taip neįvertina, kadangi svečias austras iš ties žavėjosi mūsų gamtovaizdžiu, jo grožiu, ramybe ir žaluma. Šiek tiek palygino šalį su Norvegija ir pasakė, kad su mielu noru atvyktų čia poilsiauti ir pasiliktų kiek ilgiau.

Kalbant apie patį viceprezidentą, tai galiu pasakyti, jog itin paprastas, linksmas ir draugiškas žmogus – padovanojo suvenyrų, saldainių, kartu pajuokavom – parodžiau mūsų nacionalinį stadioną, o šis savo ruožtu liepė man jau nuo pirmadienio 7 ryto eiti ir baigti jį statyti iki kito jo vizito, prižadėjau, kad tikrai bus baigtas Kalbino žurnalistes, žarstė joms komplimentus, galiausiai sutarėm, jog kai pardavinės savo Audi TT aš jam pagelbėsiu ją parduoti Lietuvoje

Šauniausia, jog lietuviai tokie žmonės, kurie pripažįsta viršesnybę, kadangi važinėdami po trasą pataikėm tokiu momentu, kuomet dar vyko varžybos, nors apsaugininkai tvirtino, kad galima važiuoti, tačiau atvažiavus prie starto kiti teisėjai pradėjo koneveikti, jog galvos neturiu ir važinėju per varžybas, nors išlipus Helmutui iš automobilio visi draugiškai nurimo, Urbonas irgi neprotestavo, o tik draugiškai paspaudė ranką, tad taip konfliktas ir pasibaigė

Beje, buvo labai smagu naudotis ir Subaru autocentro paskolintu automobiliu, kuriuo ir vežiojau svečią – Subaru Forester, ko gero, pirmą kartą vairavau 3 mėnesio senumo mašiną net tris dienas, taip pat galėjau pasimėgaudamas važinėti ir po gimtojo Panevėžio gatves Tiesą sakant, šiandien atidavus į auto centrą ir įlipus į savo Audi, pasijutau tarsi būčiau šūdų malūne.. Bet nieko.. išgyvensiu ir vėl priprasiu prie savosios salotos Tačiau įspūdis paliko geras. Noriu Subaru!

Apibendrinant viską, savaitgalis buvo turiningas, palikęs įspūdį. Ir pirmą kartą toks ramus – kadangi visas dienas teko keltis itin anksti ir į pramogų sūkurį pasinerti buvo gan sudėtinga. O šiaip – triatlonas  geras sportas – jei kada nors gandras atneš berniuką, galvoju, jog reiks leisti į šią šaką, juk ir bėgioja, ir dviračiu mina, ir plaukt išmoks. O tai jau trys pagrindinės sporto šakos žmogui.

Beje, dar kartą galima buvo įsitikinti I. Staškevičiaus paprastumu, kuris itin ramiai valgė hot-dogą už pitaką ir nei kur slapstėsi, nei kur pozavo, nei kur lindo. Tiesiog ramiai sau įveikė olimpinio ilgio triatlono trasą, nors aukštos vietos ir neiškovojo.

• Taigi žinau, jog prekę galite grąžinti bet kurioje, to paties prekybos tinklo, parduotuvėje. Gyvas pavyzdys: Nusipirkau Nike futbolo batelius Vilniaus Panoramos Sportland’e, tačiau man jie nepakankamai patiko, tad Panevėžio Babilono Sportland’e juos atidaviau atgal.
• Sakoma, jog svarbiausia nenuplėšti etiketės, jei norite grąžinti tam tikrą daiktą į parduotuvę (dažniausiai rūbai), tačiau mano patirtis byloja, jog svarbiausia tą etiketę tiesiog turėti. Gyvas pavyzdys: kuomet atnešiau atiduoti marškinių, manęs teiravosi dėl etiketės, tačiau tiesiog pasakiau, jog tai buvo dovana broliui, o su etikete juk nedovanosi. Niekur nesidėjo, pinigus atgavau
• DIDŽIAUSIAS MITAS! Batus grąžinti turi per 14d. – NESĄMONĖ. Jau maždaug tris poras batų atidaviau po metų nešiojimo – be abejonės, svarbiausias dalykas buvo tas, jog turėjau čekį, tačiau kitas dalykas – techninis brokas galioja du metus. Grynas pavyzdys: Turėjau žieminius batus, kuriuos nusipirkau ir apsimoviau tik kitą žiemą, tačiau po kokių 4 mėnesių nešiojimo nei iš šio, nei iš to praktiškai atšoko visas kulnas – tai logiška, jog per 2 savaites jis man neatšoks, tad tiesiog nunešiau atgal – atgavau pinigus, nusipirkau už juos naujus batus, kuriuos taip pat sėkmingai pridaviau atgal vėl gi po metų
• Ne visuomet ir čekio reikia, jei tik moki daug ir įkyriai zirzti, arba jeigu esi nusipirkęs firminės produkcijos. Apie šitą operaciją net visą postą buvau suraitęs. Tiesą sakant, dabar skaičiau ir truputį prajuokino
• Beje, kiekviena parduotuvė turi turėti savo nuostolių nurašymo banką, kuriame fiksuotų sudaužytas/sugadintas prekes, tad jei netyčia (tarkime sukantis su striuke) sudaužėte kokį nors indelį ir prie jūsų pribėgs apsauginis reikalaujantis kompensacijos, žinokite, kad neprivalote jos mokėti. Na aišku, jeigu būsite girtas ir su alaus buteliu žaisite ping-pong’ą, manau, kad nesuveiks..
• Derėtis galima ne tik turguose, bet ir paprastose parduotuvėse, na, manau, tik Maximoje, tai būtų sunkiau Ten kiekvienas pardavėjas turi tam tikrą galimybę suteikti kažkokią tai nuolaidą – pvz giminėms, ypatingiems klientams etc.
• Mano geriausias derybų metodas – na, tai kiek studentui nuleisit – čia tas, kas dažniausiai susiję su automobiliu, pvz padangų keitimas, šarnyrų restauravimas etc. ne visada veikia, bet dažniausiai suveikia. Beje, kažkodėl dažniausiai tai sakau jau PO atlikto remonto
• Geriausia pirkinėtis po sezono, kai išparduodamos likusios prekės – pvz. kitam sezonui. Ir man dzin, kad aš būsiu nemadingas ir atsilikęs, svarbu sutaupysiu kelis šimtus – už kuriuos nusilaksiu ir liežuvis atsiriš taip, kad visos mados panelėm į šoną nueis
• Dar vienas geras dalykas – Parkas Outlet ir Aprangos išparduotuvė Jasinskio g. 16 – tiesiog gali prisirinkti to, ko širdis geidžia Nors, kartais, ir ten būna kosmonautų kainos.
• Vienintelis klaustukas, kuriame norėčiau pagalbos iš Jūsų – tai būtų klausimas, kai kaina lentynoje/meniu nurodyta mažesnė, nei kad įmušama. Tarkime meniu matau, kad sidras kainuoja 6lt, bet įpylus jį, paprašė 7?! WTF? Iš principo nenorėjau mokėti, todėl truputį susiginčijau, ko pasekoje numečiau tą menių už baro, tada jis man pasiūlė išpilti mano sidrą (aišku apie tai kažkokiu būdu buvau pagalvojęs, tad išgėriau keletą gurkšnių, jog atgerčiau tą litą žalos ), aš atsakiau, kad tegu pyla.. Jis išpylė, bet po to pripylė dar viena, tačiau lito atiduoti nenorėjo.. Na ką, galėjo atiduoti 1lt iš kasos, bet už tai supylė du sidro už 7lt – barmeno logika irgi geležinė Arba Maximoje lentynoje kaina nurodyta 2,99, bet muša 4,29… Kažkada būdavo akcija, jog už neatitikimus duodavo 5lt dovanų kuponą, apie tai užsiminus kasininkė pasakė nieko nežinanti, tad teko susitaikyti…

Ko gero tiek mano žinių, nuolankiai lauksiu pastebėjimų/patarimų bei komentarų

Rezultatai – panašūs kokių ir tikėjausi – maždaug 20+ žmonių, norinčių dalyvauti, tad paieškojau salės, ją užsakiau, kuomet pirmadienį visi garsiai rėkė, jog “mes tai tikrai dalyvausim visi, kurie čia yra”. OK, tikėjausi, jog viskas bus gerai. Atėjo metas surinkti pinigus ir ką matau? Per visą dieną pinigus padavė vienas žmogus.. Visi kiti negali/dirba, kas smagiausia, jog tie, kurie daugiausiai rėkė, patys taip pat nedalyvauja..

Na, o moralas, tai tik toks, kad kai visi aplinkui kalba, kad velnias, kaip iš tiesų būtų gerai kažką daryti, kad vėl visi susirinktų. Ir kai bandai tą daryti, tai, kad žmonės susirinktų bendrai, o nesėdėtų užsidarę tuose savo 4-5 draugų rateliuose ir vieni tūsintų, kad kursas atrodytų panašus į kursą – į bendrą kažkokį kumštį, susibendravusį ir draugišką, o gauni tik špygą į nosį ir dar galvoji, ką čia padaryti, jog neprarasti palikto avanso – na.. aš to negaliu niekuo kituo pavadinti kaip tik smūgiu į veidą.. Tikrai žinau, jog po šio karto nė piršto nepajudinsiu vardan to, kad galėtume visi susirinkti bendrai, pabendrauti, pasilinksminti ir t.t.

P.S. O štai ponas Y liepė perduoti, jog miniatiūra “based on a true story”

Ok, koks įspūdis? Kaip ir minėjau jau prieš pat konferenciją, jog Litexpo – tai nėra ta patalpa, kurioje gali vykti LOGIN… Deja, bet ne. Kodėl? Nes čia  nėra lygiaverčių konferencijų salių – 5.1, 5.2 ir 5.3 niekuo negali prilygti pagrindinei Omnitel scenai, bet didžiausia bėda, jog Omnitel scena savo pranešimais ne itin gali konkuruoti su tais, kurie vyksta mažesnėse salėse. Kas iš to? Įdomių susitikimų salėje nualpo žmogus 15min salė dar dar…, tačiau jeigu kas nors įdomesnio įvyktų ZIPFM terpėje, tuomet jaučiu grėstų visiškas perpildymas ir krachas…

Įvadinis pranešimas buvo cool – žmogus, kuris sutvertas būtų prezentatoriumi – aiški, raiški anglų kalba, nors pats iš Londono. Tinkami bajeriai tinkamoje vietoje, įdomi medžiaga ir prezentacija.

Toliau pasirinkau “Individualios skaitmeninės komunikacijos galimybės“, kurią atliko Rytis Laurinavičius. Čia tas pats pranešimas, kurio metu nualpo žmogus, kurio metu vis lydėjo nesusipratimai – neveikiantis skaidrių pultelis, “balsas iš dangaus”, slankiojančios užuolaidos ir.. pilna salė žmonių ir dar daugiau žmonių už durų Pranešimas – na.. so so.. Tokius dalykus papezėti galėjau ir aš, tačiau deja jokių sprendimų jis nepasiūlė. Pasiūlė, tačiau ne logiškus, kadangi jo siūlymai reikalauja tokių resursų, kurie brangiau atsieitų nei uždirbtas pelnas po tų pataisymų.

Trečias – “Jūsų prekinis ženklas vartotojo kišenėje ” Mindaugas Kuprionis. KAS TAU LEIDO ČIA ŠNEKĖTI? Nesuvaldomas jaudulys, kuris girdisi pastoviai trukinėjančiame balse.. Negalėjau klausyti, žmonės vienas po kito, ramiu veido “paliko laivą” – aš taip pat. Tikrai galiu lažintis, kad pranešimo pabaigoje liks tik pusė salės

Toliau laukia pusbrolio draugas – Vilius Juraitis ir jo pranešimas “Jūsų produktas = vartotojo produktas. Kaip neužknisti reklama, o lengvai ir pigiai susirasti savo pirkėją internete “. Tikiuosi nenualpsiu ir surasiu progą pasikalbėti asmeniškai. Tačiau Vilius susirgęs ir nepasirodė paskaitoje.. Shit happens..

Kažkodėl The Pirate Bay įkūrėjo pranešimas labai nedomino, tad jį praktiškai praleidau besiplepėdamas su vienu kolega, taip pat atsitiko ir su diskusija, kurioje vienas iš dalyvių šnekėjo apie Silikono slėnį Patiko Lino, iš ADNET pranešimas, na o Paulius pasakė gan įdomios medžiagos, tačiau labai neįdomiai

Linksmesnis dalykas buvo bloger’ių susitikimas būsi trečias. Įspūdį paliko galvazmogupuosia iš commonsense.lt. Matosi, kad žmogus puikiai moka kalbėti taip, kad tiesiog norėtum jo klausyti Taip pat visiškai kitokį įsivaizdavau Buržujų, maniau, kad tai bus koks šetonas su didele berzda ir dideliais akiniais, tačiau pasirodė visai nieko vyrukas, iš išvaizdos gan panašus į Arūną iš komjaunimas.lt.

P.S. Vienoje salėje net nebuvo nemokamo interneto… O tiek kartų minėjo apie tą Zebra Belaidį per atidarymą… FAIL

P.S.S. Nescafe bandydama išpopuliarinti savo JUODĄ, STIPRŲ IR TIKRĄ espreso gali slėptis po lapais, nes įberia grūdą kavos, užpila daaaug vandens, o to pasekoje geriu kažkokį myžalą. Trečio puodelio nė su šautuvu grasinant neįkiš… Pasišiukšlino.. Sumąstė mat susirgti…

————————————————-

Antra diena prasidėjo nedideliu pavėlavimu į pranešimus, tačiau bendras vaizdas toks, jog čia liko tikrai žymiai mažiau žmonių, palyginus su vakarykšte diena. Nežinau kodėl, nes dauguma kaip tik sakė, jog penktadienį laukia įdomesni pranešimai.

Ir tikrai, vis dėl to antra diena niekuo nepriminė pirmąją, galbūt ir koncentracijos stoka savy, bet ir daugelio kitų dalyvių buvo panaši nuomonė. Džiaugiuosi tik tuom, jog SEOklinika.lt iš tiesų visai pradžiugino

Tad taip ir pasibaigė tas LOGIN 2011 – su nauja patirtimi, su naujomis žiniomis, su nauju laimėtu prizu, su šiek tiek daugiau naujų pažįstamų. Buvo smagu, tikėkimės, jog kitais metais teks vėl sudalyvauti čia, tačiau, asmeniškai sakau tiek, jog jeigu reikės mokėti už bilietą – manęs čia nebus… Turbūt galėčiau sakyti, jog tikėjausi kažko daugiau

Kaip pasakė Paulius P., jeigu būtų kalbėję apie visokius mobilius apps’us prieš 3 metus, tai gal ir būtų įdomu, o dabar? Truputį sugedo laiko mašina

Papildymas: Kolegės blogger’ės panevėžietės Justinos pastebėjimai apie savanorystę! (p.s. JOKIO APELSINO NEGAVAU!)

Detalesnė info: