Pradėsiu nuo išorės. Visgi telefonas sukurtas dažnam jo naudojimui, todėl išvaizda yra labai svarbi patogumo ir patrauklumo prasme. Lyginant su kitais išmaniaisiais (Iphone 3GS, Iphone 4S ar Nokia N9), Galaxy S Plus pasirodė itin lengvas – sveria vos 119g. Gal kas nors tai laiko minusu, tačiau aš tame problemos nematau. Apie SuperAMOLED ekraną nieko blogo pasakyti negaliu – 480 x 800 raiškos ekrano spalvos ryškios, žiūrint nuotraukas ar video pasireiškia ypač geras spalvų kontrastas ir tonai. Tiesa, sako, kad apsauginis Corning® Gorilla® Glass labai sunkiai braižosi ar visai nesibraižo, tačiau kelis smulkius (dėmesio neatkreipia, matosi tik prieš šviesą) įbrėžimus per nepilną mėnesį sugebėjau atrasti – vieną padariau pats, valydamas ekraną.
Girdėjau sakant, kad Samsung Galaxy S Plus telefonas labai panašus į iPhone 3GS modelį. Nors Samsungo ekranas ir didesnis, panašumą išties kelia abiejų telefonų dydis ir šono apvadai.

Kiek nuliūdino tai, jog galinis dangtelis yra plastikinis, o plastikas greitai braižosi. Ilgai laukti nereikėjo, kaip įbrėžimą ir kelis nutrinimus pastebėjau ir ant savojo. Nors nėra nieko laikino, kaip sakoma. Ir galiausiai, telefoną po metų kitų pasikeisi, todėl akylai jį saugoti nėra tikslo.

Paskutiniai dveji telefonai, kuriuos turėjau, šone turėjo specialų mygtuką, skirtą fotoaparatui įjungti. Internete girdėjau sakant, kad kažkam tai rimtas minusas. Bėdos jo nebuvime visiškai nematau – paprasčiausiai galima išsikelti fotoaparato shortcut’ą ant vieno iš 7-ių desktop’ų.

Panaudojęs daugiau nei du mėnesius, tvirtai galiu sakyti, kad telefonas yra ganėtinai tvirtas. Atlaikyti keli skrydžiai žemėn tiek ekranu, tiek kampu į šoną. Pirmąsias dienas saugojęs jį kaip kūdikį, vėliau supratau, kad nėra jis toks trapus.

Kalbant apie telefono technines savybes, būtina paminėti tai, kad viduje sukasi 1.4 GHz profesorius, galima suskaičiuoti 512 MB RAM’o, 8 GB vidinės atminties. Fotografuojam 5MP kamera, kuri dar ir filmuoti moka (720p@30fps). Telefonas, kaip jau rašiau anksčiau, turi 4 colių (10.1cm) įstrižainės superAMOLED ekraną. Visa tai suvaldo 2.3.3 Android OS versija.
Ko gero, labiausiai patinkantys dalykai telefone yra greitis ir paprastas valdymas. User friendly Android’o operacinė negadina nervų veikdama be jokių lagų ar spardymosi. Protingas ramų valdymas neleidžia fone laikyti pačio žmogaus paliktų ir daug energijos valgančių programų, telefonas jas užmigdo. Tiesa, jei jau kalbant apie akumuliatorių, tai būtina pasakyti, kad laiko jis pusėtinai. Visai nesupykčiau, jei gamintojai būtų sumąstę vietoje dabartinio (1650mAh) sukomplektuoti 2000mAh talpos akumuliatorių. Šaltomis žiemos dienomis telefoną kraudavau kiekvieną naktį (nors vakarais dar būdavo likę ~30-40%), dabar orui šiek tiek atšilus su juo išgyventi galima ir dvi dienas. Nors kaip pasakė @Dariu5 - jei jau išmaniojo akumuliatorius išsikrauna greitai, galima spręsti, kad jis naudojamas pagal paskirtį. Teks pamiršti laikus, kai telefoną užtekdavo pakrauti kartą į savaitę – dvi.

Kaip viskas atrodo gyvai, pamatyti ar net pačiupinėti galima gyvai salonuose, tačiau galimybių to padaryti neturintiems rodau kelis screen’us (jei kam naudinga, tai jie padaromi labai paprastai – laikant back mygtuką spaudžiam vidurinį home ir turim nuotrauką).

Nesu obuoliukų heiteris, tačiau nepraleisiu progos palyginti šio samsungo su jų gaminiais. 4GS nusileisdamas mažesne ekrano rezoliucija ir vidine atmintimi, šis aparatas specifikacijomis visa galva lenkia 3GS aifonus. Ryškaus skirtumo tarp pačių telefonų, naudojamos programinės įrangos (abiejų stovyklų market’ai turi begales įvairių apps’ų) gal ir nepastebėsim, tačiau jei telefoną reikėtų rinktis pagal kišenės turinį, negalvodamas rekomenduočiau šį telefoną.

Dalinkis su kitais :

Dalinkis su kitais :

—–
* Užtenka apsilankyti bet kokiame mažesniame ar didesniame prekybos centre, norint įsitikinti. Naujo daikto įsigijimas, pramogos įprastai turėtų sukelti jei jau ir ne džiugesį ar laimę, tai bent ne vargą ir rūpestį. Gal tada mums nereikia tų daiktų, jei jie nekelia teigiamų emocijų?

Dalinkis su kitais :

Dalinkis su kitais :

Viskas prasidėjo nuo darbo skelbimo laikraštyje ir baigėsi darbo sutarties pildymu. Pradžioje, atsimenu, buvo atvejų, jog ir draugai juokdavosi, atseit, kaip čia dabar kasininku dirbti man. Nežinau, kodėl ir už ką čia man taip, man visiškai vienodai buvo. Žodžiu pradėjau dirbti. Išdidžiai, kaip mokinys ant mokytojos kupros. Stovėjau tris dienas ir žiūrėjau kaip dirba mane mokyti paskirta kasininkė. Baimės buvo iš pradžių, nes iki tol nieko panašaus nebuvau dirbęs, nejaučiau tokios didelės atsakomybės, visgi aptarnavimas vienas iš parduotuvę sudarančio įvaizdžio dalių. Reikalavimai, kurių kiekvienas kasininkas turi laikytis ir be abejonės begalė produktų kodų, kuriuos norom nenorom turėjau išmokti.

Taip dirbau ir mokiausi. Nors mokytis per daug sunku nebuvo, nes šalia visad būdavo kažkas, kas padės. Kita vertus, kodus geriausia yra mokytis pačiam, pradeda suktis smegeninė tada. Paklausus kitų, dažniausiai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo.
Dirbdamas daug pamačiau. Žmonės, tie keisti padarai. Vieni pikti ir agresyvus, kiti suprantantys ir malonūs, kiti tiesiog žmonės.
Pradedant nuo pradžių, apie piktus ir agresyvius. Apie juos daug šnekėti tiesiog nereikia, nes dauguma tokie patys troliai kaip ir internetuose. O juos žino visi (eiliniai visažiniai komentatoriai, etc). Šiaip juk jau žmonės linkę teisti ir bausti žemesnius už save, manydami, kad žino daug. Pavyzdžiui, kartą buvau apkaltintas, jog nemoku išgryninti pinigų (iš banko kortelės). Atsakymas, kad aš dar naujokas ir tokios operacijos neteko atlikti, žmogui netiko. Cituoju: “<..>kasininkas privalo mokėti viską tik atsisėdęs dirbti“. Išvadintas buvau visaip, bet nesvarbu. Vėliau išsiaiškinau, kad pinigų mes net nebegryninam. Kartą uždarius kasą ir einant pietauti teko apturėti pokalbį. Nors pokalbiu tai sunkiai pavadinti būtų galima:
“- Atsidaryk kasą, matai, kad pilna žmonių.
- Bet tai pietūs man dabar. O yra ir kitų kasų, kurios dirba. Žmonių visad daug būna.
- A mane pisa? Tokia parduotuvė ir pietus.”
Kasininkas nepriskiriamas prie gyvųjų tarpo, taip! Apskritai kasininkas turi dirbti, kokie čia dar pietūs! Juk tokia parduotuvė.. (tiksliai nežinau ką šis turėjo omenyje tai sakydamas).
Žmonės neretai skundžiasi, kad parduotuvėje dirba per mažai kasų. Žinau, nes ir pats taip manydavau.
Tiesa, kad viskas yra kiek kitaip:
1. Kasininkai darbą pradeda ne vienu metu. Nenuostabu, jog ryte atėję apsipirkti matysit tik kelias dirbančias kasas. Vakare situacija kartojasi – ne visos kasos darbą baigia vienu metu.
2. Kasininkai taip pat šiek tiek dirba salėje, krauna prekes į lentynas. Užkrauti skyrių nėra lengva bei tai užtrunka!
Matydami tuščią kasą nepulkit rėkti ant pirmo pasitaikiusio, būkit kantrūs ir tolerantiški. Eilės nervina ne tik pirkėjus.
Na, bet toliau apie žmones – malonius ir mėgstančius kalbėti. Su jais mažiausiai problemų būdavo. Dažnai iš toli matomi besišypsantys bei pasisveikinantys žmonės. Ypač reta rūšis. Dažnai nori pagelbėti, bet retai būna kaip. Todėl skelbiu trumpą kasininko pagalbos instrukciją.

Trumpa instrukcija, norintiems padėti kasininkui!

• Rinkdamiesi prekę, atidžiai apžiūrėkit, ar ji turi brūkšninį kodą (a.k.a barkodą). Jei barkodo neturi, paimkit kitą. Bet tos vargšės nenumeskit, o paduokit arčiausiai esančiam darbuotojui su baltais marškiniais ir mėlynu užrašu ant nugaros. Pasakymas “čia po kem devynis centus” nieko nereiškia, nes vesti reikia ne kainą, kaip mažose kaimo parduotuvėse, o kodą. Ar buvo taip sunku?
• Pirkdami sveriamas daržoves ir vaisius įsidėmėkit jų kainą. Ne šiaip sau tokie gali pagelbėti. Kai obuolių rūšių devynios galybės, jų išvaizda gali ir meluoti. Bet kaina jų dažniausiai skiriasi, kas ir padeda orientuotis. Sutaupysit laiko ir sau, ir kitiems pirkėjams. Juk nėra taip sunku.
• Imdami prekes iš lentynos sutikrinkit jų barkodus su lentynoje esančios etiketės. Labai dažnas atvejis: “ten buvo parašyta kita kaina”. Neliksit nepatenkinti ir “apgauti” (visi juk kaltina aplinką, esą blogai sudėtos prekės). Vėlgi grynas kasininko laiko taupymas.
• Pirkdami bandeles įsidėmėkit jų pavadinimą! Yra ne viena rūšis bandelių, kurios beveik identiškos. Kai pavadinimą žinai, tai ir kodas tampa aiškus. Easy peasy
• Viską rūšiuokit ir prekių nemaišykit. Keturios bandelių rūšys viename maišelyje visiškai netaupo laiko. Ir skaičiuoti jas sunku.

Pradžiamokslis baigtas! O dabar apie smagumus. Dirbdamas kasoje turi sekti pagrindinius dalykus – prekę, kompiuterį, pirkėją. Na ir dar aplinką, kad nepataptum robotas. Šitaip greitai multitaskinant prasideda visokie gliūkai, kartais priverčiantys ir šypsotis. Greitai skanuojant bei tuo pačiu metu sekant kompiuterio ekrane vedamus prekių pavadinimus jie pradeda maišytis ir sudaryti naujas kombinacijas. Kai kurias netgi realybėje norėčiau pačiupinėti.
Geriausius iš jų visad užsirašau, o žmonės vis nesupranta, kodėl skanuojant paprasčiausius pomidorus mane ima juokas. Geriausi iš geriausių yra šie: gazuota varškė, kavos skonio batai, vanilinis peilis, močiutės pirkinių maišelis, prancūziškas faršas, malta spurga su džemu, cigaretės “mivina”, varškės duona ir taip toliau. Galima vardinti ir vardinti.

Apibendrinant, tai dirbti buvo smagu. Žinoma, visada buvo sunkių akimirkų, bet viską praėjau gyvas ir sveikas. Juk tai ir yra darbas – už dyką pinigai nesimėto. O darbo praktika juk nemaišo, ar taip?

Dalinkis su kitais :

Kaip jau mano blogo antraštė byloja, užmigau truputį pavasario miegui. Šiaip jau sakosi žiemos miegas, bet kad dabar pavasaris praėjo ir vasara atėjo, tai taip parašiau. O iš tikro visa tai skirta mano sukilusiam tinginiui pridengti. Tradiciškai pavasariop apleidau blogą.  Sąžinė užgraužė, kad pradėjau braukyti savo šių metų to-do sąrašą ir čia dar nieko neparašiau. Tad pradedant su sąrašu.. taip, aš jau žalias klevo lapas! Tiksliau birželio 21d. jau bus du mėnesiai kaip toks esu. Ketinau parašyti iškart išsilaikęs, tik kad nelabai gavosi.

Nuo pat pirmos vairavimo kursų dienos iki dienos, kuomet atsiėmiau teisės, praėjo beveik trys mėnesiai. Ketinančius laikytis teises noriu perspėti to nedaryti, jei neturit bent pusantro tūkstančio litų (1500lt). Kursų kaina (Kėdainiuose buvo 1200 lt) nėra ta suma, kurią reiktų sukrapštyti iš paskutinių centų ir sakyti lafa. Prie jos nepamirškit pridėti dar ir vairuotojo medicininės pažymos kainą (45lt), pirmos pagalbos kursų kainą (25lt), teorinės dalies egzamino kainą (36lt), praktinės dalies egzamino kainą (105lt). Ir tai tik jei jums pasiseks, t.y išlaikyti abu egzaminus iš pirmo karto. Nepasisekus mokėsite tiek pat (nebent praktinėje dalyje susikirsite aikštelėje nespėję išvažiuoti į miestą, tuomet mokėti reikės šiek tiek mažiau).
P.S Tokios kainos buvo 2011 sausio-balandžio mėnesiais, ruošiantis kursams nepamirškit pasidomėti dabartinėmis kainomis.

Žodžiu nepigus dalykas yra tos teisės. Ir daug laiko atimančios. Bene pusantro mėnesio atima kursai, kurių metu skaitoma KET knygutė ir žiūrimi aštuoniasdešimtųjų metų stiliaus filmukai, kuriuose vaizduojamos naujosios technologijos ir pan. (moderniausia technologija – ABS :))). Laiko atima ir stovėjimas ilgose eilėse, kuriose stovi visi iki vieno, kurie nori pravažiuoti visas reikiamas valandas mieste. Vėliau tos pačios eilės susidaro prie abiejų egzaminų. Tiesa, man pasisekė, nes tiek vairavimams, tiek egzaminams užsirašiau iš anksto, todėl ilgose eilėse stovėti neteko ir viską greitai išsilaikiau gumos netempdamas. Išsilaikęs turėjau tokią idėją skaičiuoti savo pravažiuotus kilometrus, bet jau antrą savaitę už vairo sėdęs už vairo pamiršau šį sumanymą ir kilometrų skaičių pamečiau. Visai įdomu būtų sužinot kiek kilometrų prasukau per tuos du nepilnus mėnesius. Gal kiti laikantieji pasinaudos šiuo sumanymu?

P.S Nuotrauka mano. Neteiskit, fotografuojant mašina nevažiavo :))

Dalinkis su kitais :

Pranešėjai. Manau, kad pranešėjų kalbas aprašinėti dabar yra visiškai nenaudinga. Jei tikrai kam įdomu, jau yra tuntas kitų įrašu, kur yra ir pranešėjų citatų ir kalbų, įrašų sąrašą gali rasti čia – Login 2011 informacija, statistika, įrašai. Antra priežastis, kodėl netikslinga perrašinėti pranešėjų kalbas yra ta, jog maždaug viskas, ką norėjau pasakyti, buvo (nors ir nelabai sėkmingai) aprašyta renginio metu Live blogging sistemoje – Login 2011 gyvai. Nelabai sėkmingu bloginimu tai laikau todėl, kad tiek internetas, tiek ir kompiuteris neleido to daryti. Zebros interneto norėjo visi, todėl ne visiems užteko. O senas, pigus, nekokybiškas ir iš ebay pirktas akumuliatorius laikė ne daugiau kaip valandą, kas labai varžė bloginimą – jei ir norėjau tai daryti, turėjau būti pririštas prie elektros laido. Kadangi rozetės buvo gana tolokai nuo scenos, tad teko aukoti kompiuterį ir klausyti pranešimų be jo (bet vis tiek ačiū organizatoriams, visi labai laimingi buvo gavę elektros, nepalyginamai su pernai metų situacija).

Kita vertus, bendrai – įdomiausia klausyti buvo Peter Sunde, Aral balkan, Christian Heilmann bei Andriaus Iškausko pranešimų. Entuziastingos, humoro nestokojančios kalbos!
Vieną iš kalbų net nufilmavau (iš tikro tai Arijus prašė, nes pats turėjo išlėkti į oro uostą pasitikti Ben Hammersley (ar ko kito, jau nebe atsimenu)). Kokybė ne iš geriausių, o ir filmavau ne nuo pradžios, bet esmė yra.

Žinau, kad Peter Sunde kalbą filmavo ir ernetas, bet garsas man ten nelabai. Peace ;)
Be jų dar patiko Linas Šiautkulis, kalbėjęs apie Lietuviškas trendspotting’as – nors ir kalbėjo apie visiems žinomus dalykus (priklausomybę nuo Angry birds, maniją skelbti idiotiškus dalykus feisbuke bei jo veržimąsi į mūsų gyvenimus), kalba buvo ypač įdomi ir vietomis juokinga, salę priverčianti kikenti. Gaila, kad pranešimas vyko įdomių susitikimų salėje ir visko klausyti teko stovint prie durų.

Vieta. Tikrai nežinau kaip buvo 2008 ar 2009 metais, bet vietos parinkimas šiais metais šešiolika kartų geresnis nei pernai pasirinkus griozdišką Siemens areną. Kaip čiupinėjantis fotoaparatą pridėsiu dar ir tai, jog šviesioje aplinkoje fotografuoti yra žymiai lengviau nei tamsiame kibire, va kaip buvo pernai, kuomet fotografuoti teko iš Siemens arenos paskutinių eilių. Didelių spūsčių norint pasiekti skirtingas sales, vienintelis minusas buvo tas, kad tos kai kurios salės yra tikrai per mažos. Omnitel scena – gerai, 15min – normalu, ZIP- nebuvau, įdomių susitikimų – tragedija. Kuomet tik įdomus pranešimas įdomių susitikimų scenoje, taip ir bėda. Linkiu kitąmet organizatoriams pasukti galvą, kaip visus mus sukišti ar bent jau kėdžių pristatyti.

Ambasadoriai. Šįmet visiškai nesupratau jų pozicijos. Jie išvis egzistavo? Realiai? Jau Mantas keikė visą šitą reikalą, esą norint tapti ambasadoriumi, reikėjo pačiam eiti ir pasiprašyti. Na, logiškai juk ambasadorius turėtų būti paskirtas pačių organizatorių kaip tam nusipelnęs žmogus. Deja taip nebuvo. Tebūnie. Prisiprašiau ir aš kvietimą (gerai skamba, a? Paprašyti kvietimo :) ). Nuvykau į konferenciją kaip ambasadorius ir.. viskas. Maniau, bus kažkoks bonusas iš to ambasadoriaus, ar bent ala kokią blogerio – ambasadoriaus kortelę būtumėm gavę, nieko. Netgi kilo toks sportinis interesas, gausim akreditaciją ar ne, pasirodo nebuvom ir to nusipelnę. Oh well, gal kitą kart.

After party. Daug nerašysiu, nes nepatiko. Girdėjau, kad viso sudalyvavo 800 žmonių, reiškia likę 1700 pabėgo (konferencijoje dalyvavo 2500). Šiek tiek pykau ant organizatorių, kad apdovanojimų nepadarė renginio metu. Argi nebūtų buvę paprasta surengi juos iškart po paskutinio pranešimo? Nebūtų nė valandos užtrukę. Kita vertus, Dariui Bagdžiūnui Steve Jobs’ą suvaidinti sekėsi puikiai, net šypseną sukėlė :))
Šiek tiek papirko ir „afterpačio afterpartis“ – sugundė antraštė su mano mėgiamais Daft Punk’ais, o gavau jų dainas bandantį perrėkti Donatą Montvydą. Whaa??

After party vol.2 Negaliu nepaminėti ir neoficialaus, pirmos konferencijos dienos afterparčio, gyvai pabendrauti su blogeriais. Sąrašo vėlgi nerašysiu :) viskas yra čia.

Viską sustačius į vietas ir nepaisius visų minusų, gaunasi visai pasisekusi konferencija. Visus nesusipratimus atpirko gana gerai sustatyta programa, o ir skųstis nelabai galiu kuo – nemokamai sudalyvavau, išgėriau kelis iDose ir dar paklausiau pranešimų temomis, kurios man aktualios.

Visą renginį apibendrinti gali smagus Justino Beinoriaus susuktas filmukas. Kitaip sakant Login 2011 per 4 minutes. Gero žiūrėjimo ir iki kitų metų! Susitinkam Login 2012?

Dalinkis su kitais :

Pastebėjau, kad šis paminėjimas Lietuvoj gana pesimistiškai prasisuko. Kadangi televizoriaus nežiūriu, tai pasakyti apie reklamos akciją joje nieko negaliu, bet internete jos nebuvo (na, gal ir buvo, bet trupiniai, lyginant su kitomis akcijomis, tai ši buvo bergždžia). Dažniausiai informacija apie akcijas ateina nori to ar ne prievartiniu būdu, o va šįkart teko pačiam ieškotis. Kaip galimą priežastį, dėl ko akcija sulaukė mažai dėmesio, būtent ir paminėčiau mažą informacijos sklaidą.
Spėju valstybė neišleido 30 milijonų litų Žemės valandos akcijos reklamai ir įgyvendinimui, kaip elektroninio surašymo, todėl negavę litų kišenėn chebra ir reklamuot tingėjo? Tuo metu kaip Žilvinas Šilėnas labai jau pesimistiškai pažiūrėjo į visą šitą akciją, teigdamas, jog ta tamsos valanda Žemei nė velnio nepadeda.
Iš tikro, keli iš jūsų a) akcijos metu tikrai išjungė šviesą; b) išjungę šviesas nesėdėjo prie TV/PC; c) nesinaudojo jokiais prietaisais ir šventai tikėjo, jog Žemei dabar lengviau?
Nebūtina dalyvauti tokiose akcijose norint padėti Žemei. Būti žaliam ir Žemei padėti gali ir kitais būdais:

• Rūšiuok atliekas. Jei kasdien neišeina, tai bent savaitgaliais. Jei ir to nesugebi, tai bent akcijoje Darom2011 prasinešk pro šiukšles;
• Užsuk vandens čiaupą, kai nesinaudoji. Nei badaujančių tarakonų girdyti, nei gėlo vandens atsargų be reikalo eikvoti nereikia;
• Į darbą/mokyklą eik pėsčiomis ar važiuok dviračiu. Pavasaris atėjo, tad keturratę galima ir į garažą slėpti – ir dienos be automobilio akcijos laukti nereiks;
• Pirkti prekes, pažymėtas Europos ekologiniu ženklu. Čia ne šiaip sau dešrelės „be jokių E“. Gamintojai skatinami gaminti ekologiškas prekes, jei tik jos turi paklausą, tad pirmyn;
• Išjunk televizorių, kai jo nežiūri. Neturiu ką pridurt. Sienos gi akių neturi.

Niekas kitas, o tik mes patys galim kažką pakeisti. Go green!

Dalinkis su kitais :

Atsikėlus sausio 24 d. negalėjau patikėti, kad jau šiandien vakare būsiu Suomijoje – gerai atsimenu, kaip dar rudenį kelionė atrodė taip toli. Susirinkęs šmutkes buvau pristatytas į Kėdainius, nuo kurių į Vilniaus oro uostą keliavom jau su draugais. Sėdant į lėktuvą žinojau, kad laukia beprotiškai nutrauktą savaitė – taip ir buvo! Kelionė neužtruko, vienas greitas persėdimas Helsinkyje ir jau leidžiamės 2011 metų Europos kultūros sostinėje – Turku.
Prisimenu pirmąją dieną nusileidus Rumunijoje – oras toks pats vėžį varantis kaip ir dabar Lietuvoje, sunkiai bendraujantys žmonės ir begalo ilga kelionė (rumuniškais keliais..).

Visai kita situacija buvo Turku – kelias nuo oro uosto iki Lauros trumpas kelionė truko gal 15 minučių (Laura – mano host’ė. Kadangi žodį host’ė rašyti nepatogu, o žodis „šeimininkė“ kažkaip netinka prie konteksto, rašysiu vardu. O ir gražiau.) Ir jokių šlapdribų ar lietaus! Nuotaika iškart geresnė. Namie buvau sutiktas šiltai – Lauros mama, dirbanti pradinių klasių mokytoja, puikiai šnekėjo angliškai. Norėčiau tokią situaciją pamatyti Lietuvoje – angliškai, ko gero, šneka tik anglų mokytojos. O gaila :) Suprantu, turbūt daugumai suaugusių lietuvių anglų kalba yra tokiame lygyje, kaip man rusų (pirmas dalykas, kurio atsisakiau 11-toje klasėje). Ypač smagu angliškai susišnekėti su bet kuo ir bet kur, bet yra kaip yra.

(grįžtam į temą) Pirmasis vakaras – tortilijų vakaras. Labai skaniai suvalgę „savo paties“ (iš tikrųjų tai viską paruošė suomės, liko tik įsidėti irrr valgyti) gamintas tortilijas ir jėgas išbandžius žaidžiant biliardą išsiskirstėm namo – antradienis nusimatė ilgas, todėl reikėjo pailsėti.
Smagiausia buvo tai, jog visus lietuvius hostino suomės – buvo lengviau susibėgti kartu, nes ir jos visos buvo draugės, jokių problemų nebuvo.

Antroji diena – kelionė į Alando salas. Maždaug 12 valandų praleidom jūroje – 6 plaukėme į priekį vienu keltu, o kitas šešias – kitu. Abu keltus galėčiau pavadinti luxury – buvo turbūt viskas, kas tik galėjo būti. Na gerai, gerai – kino ir baseino nebuvo (tikriausiai) :D

Dalyvavom ice-breaking’e, rodėm savo namų darbus (skaidres) bei visur fotkinomės (išleisk tik kur nors lietuvius). Kelte maistas buvo super. Nežinau ar buvo įmanoma viską išragauti, nes turbūt nei pusės nemačiau. Ledai viršuje – tiesiai iš kelto virtuvės!

Trečiąją dieną visas tuntas žmonių buvo suskirstytas komandomis (kurias jau žinojome antradienį kelte). Visoms tarptautinėms grupėms (sudarytoms iš lietuvių, italų, prancūzų, rumunų ir suomių) buvo įteiktas užduočių lapas, kuriuo vadovaudamiesi ir turėjom atlikti jas, pavyzdžiui „Tilto, einančio per upę Aura, ilgis“, kūrinio „Kalevala“ trisdešimto puslapio pirmieji žodžiai ir taip toliau.

Įvykdę užduotis grįžome į mokyklą, kurioje ilgai nelaukę išvažiavome slidinėti.

Slidinėjimas Suomijoje labai populiarus – ko gero visi tai žino. Suomiai labai puikiai išnaudoja žiemos teikiamomis sąlygomis slidinėti (slidėmis, snieglente), čiuožinėti ir kitaip -ėti. Populiarus „Nordic walking’as“, tik, kaip sakė Lauros mama, dabar per daug sniego šiam sportui, tad užtenka ir slidžių :)
Beje, Suomių nacionalinė ledo ritulio rinktinė pasižymėjo 2010 Žiemos Olimpiadoje laimėjusi bronzos medalį. Sportiška tauta. Lietuviai irgi sportiški.. visgi treningus nešioja :)

O va mums labai smagiai teko pagrybauti slidinėjimo trasoje – ant slidžių atsistojau po daug metų pertraukos, tad reikėjo laiko iš naujo susidraugauti su slidėmis (bet ir tai nesėkmingai). Gerai, kad buvau ne vienintelis toks, tai liūdna nebuvo :D

Deja, bet dienos labai liūdnai artėjo į pabaigą – ketvirtoji diena prasidėjo mokykloje, kur galėjom susipažinti su suomiška švietimo sistema. Kadangi atėjau tik į vieną pamoką , kuri buvo matematika, tad apie ją ir galiu kažką pasakyti.

Visų pirma, gimnazijose pamoka trunka 75 minutes. Čia jau matomas skirtumas tarp vidurinės ir gimnazijos (ne taip kaip Lietuvoj, skirtumas tik pavadinime). Vėlgi dėstoma ne viskas iš eilės, kas vadovėlyje, tai priklauso nuo to, kokį kursą pasiėmei – trumpą ar ilgą. Ilgame kurse mokomi tie dalykai, kurių prireiks toliau mokantis to dalyko (pavyzdžiui, matematikos ilgasis kursas – taikomajai matematikai ar dar kokiam velniui), o trumpame tie, kurių prireiks gyvenime (palyginimui – tarp lietuviško A ir B lygio. Tiesa, nepasidomėjau kaip universitetai žiūri į tuos žmones, kurie pasirinkę trumpus kursus stoja į universitetus, nes žinant situaciją Lietuvoje, tai būtų įdomu pažiūrėti, kaip žmogus su matematikos B lygiu stoja į taikomąją matematiką.

Tęsiant temą, įdomus faktas, kad studijos Suomijos universitetuose nemokamos, o jų lygis – aukštas. Gaila, bet apie galimybę studijuoti nemokamai kitų Europos šalių piliečiams (pvz. lietuviams) nepaklausiau. Tikiuosi, kad galima.

Po pamokos patraukėm į čiuožyklą. Ačiū Dievui, kuris išmokė mane čiuožinėti dar vaikystėj :D
Šįkart labai grybauti neteko, o vėliau su suome Noora netgi žaidėm žaidimą “Hey, can you do this?” – smagu buvo. :) Gaila, bet nuotraukų iš ten neturiu – nenorėjau imti savo aparato į čiuožyklą ir rizikuoti juo, nes visgi čiuožti tobulai nemoku.

Vakarėjant rinkomės į Heavy metal miuziklą „Turku is burning“. Žinant tai, kad pagrindinė miuziklo dalis buvo suomių kalba (dainavo angliškai), viskas buvo puiku – Laura esminius dalykus išvertė. Nuotraukų iš ten vėlgi nebus, nes fotografuoti buvo griežtai draudžiama. Į tuos, kurie bandė tai daryti, šviesdavo prožektoriumi tol, kol greit kišdavo fotoaparatą tašėn. What a shame!

Tiesa, dar apie griežtas taisykles. Supratau, jog Suomijoje taisyklės kuriamos tam, kad žmonės jų laikytųsi, o ne tam, kad jas laužytų. Atrodo, jiems nesuprantamas toks dalykas, kaip nusižengimas taisyklėms ir savivaliavimas. Jau ankstesniame įraše apie Suomiją (kelionę į Helsinkį) minėjau, kad buvom gražiai išprašyti iš kavinių. Dabar išsiaiškinau kodėl. Pasirodo, jei tik kavinėje/bare/pub’e ar dar kur yra pardavinėjami gėrimai su laipsniais, nepilnamečiai ten nepageidaujami. Nesvarbu, ar tu atėjai su tikslu pasėdėti draugų kompanijoje, ar mineralinio nusipirkti – neturi pakankamai metų – eik namo. Ir šitaip jie gyvena. Taisyklingai.
Offtopic: Įdomu, ką pamanė suomių aviakompanijos Finnair stiuardesė, kuomet lietuvis (sėdėjo netoli manęs, tai ir pamačiau) lėktuve nusiimė batus? Tuojau pat buvo priverstas užsidėti atgal.. What a shame! x2

Ok, grįžtam atgal į temą. Nelaukiamiausia savaitės diena buvo penktadienis (parodaksalu?). Dėl to, jog tai buvo paskutinė susitikimo diena. Taip jau atsitiko, kad suomiams prasidėjo testų savaitė, todėl Laura pusdienį nemačiau (testų savaitė – tai lietuviškų bandomųjų egzaminų atitikmuo. Skirtumas tas, kad jie visus testus rašo per vieną savaitę ir kiekvienas trunka 6(!) valandas).
Iš ryto važiavom ale apsipirkinėt, bet suomiškos kainos kandžiojo mano piniginę (1euras~1litas), tad teko apsiriboti smulkiomis išlaidomis. Žinoma, šokoladas privertė atverti piniginę. Labai skanūūs! (Fazer geisha turbūt visi žinom)

Žinoma, kaip gi Suomija be anyžinių saldainių – salmiakki. Specifinis jų skonis, vieniam patinka, kiti jų nekenčia. Vieną rūšį pakenčiamų ir visai skanių radau – būtent viršuje, Aino rankose.

Po ale apsipirkinėjimo važiavom už miesto į.. “maudyklą”. Nežinau, ar tai tinkamas žodis tai vietai – sauna, nedidelė salė, treniruokliai. Ir, be abejo, tiltelis prie ežero su iškirsta ekete. Visi drąsuoliai galėjo naudotis proga ir po saunos šokti į ledinį vandenį, bet didelio ryžto savyje neradau – šalta labai :D

Atsisveikinus su prancūzais pasukome namo – vakare laukė atsisveikinimo vakarėlis. Paskutinės nuotraukos, paskutiniai pašnekesiai. Labaaaii sunku buvo palikt visus.
Nesmagiausia, kad išvykti turėjau anksti ryte, 5 valandą. Didelė nesąmonė buvo ir tai, kad skridau vienas, nes atgalinio bilieto su draugais nebuvo. Nuo tada ir prasidėjo visos tos nuotaiką smukdančios akimirkos – lietuvių „čiūdai“ lėktuve, nusileidimas liūdnų veidų krašte ir išgirsti pirmieji rusiški žodžiai. Traukinių stotyje kasininkės paklausęs „Ar dar spėju į traukinį“ (buvo likusios berods 4 minutės) gaunu sarkastiškai niekinančia šypsena iškoštą atsakymą – „O kaip tau atrodo?“.
Nekoks įvaizdis grįžo iškart, nekoks. Bet tai realybė, o su ja reikia taikstytis. Bent dabar :)
Žinoma, pagyvenus Suomijoje ilgiau ir nusiėmus rožinius akinius vaizdas būtų kitoks (tikriausiai), nes atsirastų kasdienės problemos ir rūpesčiai, bet kolkas leidžiu sau galvoti, kad gyvenimas Suomijoje – geresnis negu Lietuvoje. Na, bet kaip sakiau – reikia gyventi čia ir dabar.
Moikka!

Dalinkis su kitais :

Darai klaidą spausdamas “patinka” durnose grupėse, nes:
1. Gamini kažkam pinigus. Kažkoks random žmogus sukuria grupę su neseniai viešumoje pagarsėjusio įvykio pavadinimu (pvz. “Irma apsivogė, spausk patinka ir pamatyk video”), visi suspaudžia patinka, pamato video ir sėdi patenkinti. Bet iš grupės išeiti nepagalvoja ir po to kaip ir daugelis yra nuperkami kaip vienas potencialus lankytojas naujo grupės savininko reklamai.
2. Rodai tai, kas tau LABAI patinka. Sakau labai, nes juk nespaustum “patinka” ten, kur tau neįdomu, ar ne? Pavyzdžiui, tokios grupės kaip:

gali labai pakeisti aplinkinių nuomonę apie tave. Jei mėgsti tokias nesąmones, gali eit ir gūglint, juk internetas didelis, video tie patys, tad nebūtina skelbti viso to feisbuke ir rodyti koks tu esi. Ko gero nedaug liko iki “penio enlardžementas, spausk jei patinka”. Va tada bus įdomu pažiūrėti kas spaudžia patinka :D
Galvokit ką darot, nes vienus tai nervina, o kiti iš jūsų juokiasi :)

P.S Aukščiausias naglumo lygis – grupė, kuri aiškina, kad šis reiškinys yra blogas, taipogi nori, kad spaustum “patinka”. Paradoksas..

Dalinkis su kitais :