Dabar mane domina viešosios nuomonės „formavimas”. Suprantu, kad vyksta politizuota agitacija už branduolinę energiją, vadinasi vyksta šiokia tokia diskusija – tai gerai. Vieną ar du kartus per savaitę šalis „maitinama“ palankiais straipsniais šiuo klausimu. Aš tikrai ne prieš technologinę pažangą, kuri ypač sudėtinga atominės energetikos atveju. Dar sudėtingiau būtų prieštarauti nuomonei, kad galutinį žodį turėtų pasakyti Lietuvos tauta. Bet, manyčiau, ji tai turėtų daryti, jeigu yra pakankamai išsamus supratimas apie būsimą „renesansinę“ statybą.

Šiuo metu pasaulyje jau esama ir alternatyvaus „branduolinio“ mąstymo. Žymus JAV fizikas Amory D. Lovins 2008 metais išdrįso atominę energetiką pavadinti fikcija, tiesiog didžiųjų ir turtingųjų spaudimu turėti gerą biznį visuomenės sąskaita. Jis teigia, kad „kiekvienas į atominės energetikos plėtrą investuotas doleris atima galimybę nupirkti už tą dolerį klimato kaitos problemos sprendimą”.

Iš tikro, kodėl nesiorientuojama į alternatyvias galimybes, kurios suteikia užsiėmimą daugeliui žmonių, laisvos konkurencijos principais, prie kurių vis vien reiks pereiti, dėl to, kad aplinką teršiančios ar aplinkai grėsmingos technologijos jau atgyveno? Klausimas greičiau retorinis. Atsakymai: (1) pasenęs mąstymas, siauras akiratis. Nekreipiama dėmesio į naujas tendencijas, į aplinkosauginių ir žaliavų trūkumo problemų sprendimą nukreiptą technologinių inovacijų daugėjimą. (2) Atomika – tai iliuzija, be didelių svarstymu pristatoma sociumui, iš kurios kai kas turės geros naudos. Gal, sakau, ta simbolika reiškia tai, kad šiais naujais metais sociumo pilietiškos pastangos nuveiks šiuo klausimu ką nors panašaus, kas buvo pasiekta ir Leo LT atžvilgiu.

Dar viena gaji iliuzija – technokratinis požiūris (kompiuterizacija ir pan.), apie kurį rašoma bernardinuose.lt Aušra Maldeikienė. Kompiuterizavimas plius konservatoriai lygu visos šalies liberalizavimas

Šioje šalyje dėl itin prasto valdžios išteklių kultūrinio horizonto susiklostė tokia padėtis, kad ekonomika matoma kaip kažkoks garvežys, kuris tiesiog pagal savo prigimtį privalo traiškyti žmones, mat pelnas esąs visa ko pradžia ir pabaiga, alfa ir omega. Belieka kraupti ir priminti — ta ekonomikos teorija, kuri gimė 18 amžiaus antroje pusėje sulig pirmaisiais A. Smitho veikalais atsirado kaip krikščioniško mąstymo produktas, paremtas tomistine asmens laisvės idėja, kuri mainų lauke pasirodo kaip laisvų gamintojų keitimasis savo sukurtais produktais. Mainai, tas rinkos sistemą laikantis pamatas, visada yra simetrijos ir pusiausvyros siekis.

Komentarai po straipsniu papildo nagrinėjimo ir sprendimų lauką. Verta būtų ten pat bernardinai.lt pažiūrėti šį filmą: „Dievas į Ruandą grįžta naktį“ ir užduoti sau klausimą: kuo galėtų padėti ten rodomiems afrikiečiams kompiuteris? Jiems maisto trūksta, žemės ir ramybės. Analogiškas klausimas kyla toks: krizės metu kuo gali padėti lietuviams kompiuteriai? Ar padeda? Niekuo nepadeda. Vadinasi, kompiuterizacija ir panašios nuo realybės atitrūkusios strategijos nėra atsakymas į fundamentalias ekonomikos problemas. Esmė visai kitur. Reikia naujo požiūrio, sena ekonominė sistema savo pamatiniais principais yra problemiška, bet tebūnie, garvežio jau nesustabdysi, bet turim teisę reikalauti alternatyvaus pasirinkimo – išsijungti iš sistemos, ir kurti kitą.

Delfi.lt praeitą savaitę pridėjo prasmingai su aukščiau minėta tematika koreliuojantį straipsnį V.Laučius. Kuo laisvalaikis svarbesnis už darbą

Pagal Šventąjį Raštą, darbo poreikis žmogui yra veikiau Dievo bausmė už nuodėmę: „Savo veido prakaite tu valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke vėl virsi“. Tačiau šiandien šią bausmę įprasta vertinti kaip kone didžiausią vertybę ir laimę.

Tačiau valdžios lygiu laisvalaikį karpanti darboholizmo ideologija, niekinamai traktuojanti laisvadienius tik kaip tinginystės laiką, minėtos problemos tikrai nesprendžia ir ją tik gilina. Kai savo ruožtu laisvalaikis virsta tik nuovargio ir nuobodulio išblaškymo priemone, o laimės raginama ieškoti, priešingai Aristotelio mokymui, savitikslio darbo ir karjerizmo pastangomis, visuomenė grįžta į barbarybės būklę. Ir nėra tame nieko gražaus, prasminga, perspektyvaus ar ideologiškai konservatyvaus.

Aš tai sakyčiau, kad čia dėl to paties iliuzinio mąstymo: „reik didint BVP, reik didint BVP, reik didint BVP“, bei, vėlgi, kai kam yra labai konkretus pelno kaupimo motyvas įtvirtinti ir skleisti tokį požiūrį.

Pasisėdėjimas prie Kūčių stalo buvo trumpas, o šiaip vietoj tuščio sėdėjimo prie valgių ir teliko žiūrėjimo, norėjosi šias šventines dienas prisiminti Jėzaus Kristaus asmenį ir darbus. Panaršiau po internetą filmų apie Jėzų, nes televizijos nerodė jokio – gaila, nes tokia proga ką nors galėtų parodyti rimčiau, vietoj nieko nesakančio pramoginių filmų repertuaro. „Jėzus iš Nazareto“ labiau patraukė nei kiti rasti filmai, bet nežiūrėjau viso, tik kelis epizodus.

Naujienų portaluose šį kartą buvo nemažai krikščioniškos tematikos straipsnių ir interviu, gerai, kai norima pasigilinti į šventės esmę. Dar vienas pliusas krizei, tik klausimas kyla iš komentatorių prieštaravimų teisingai  - „kur ieškoti tikrojo dvasingumo“, nes turtingos, neapsivaliusios institucijos juo nespinduliuoja. O jeigu nėra tikro turinio, tai kas iš visų tų šnekų?

„Kalėdų“ pavadinimas

Bandžiau prisiminti, bet tikriausiai ir nežinojau. Štai ką wikipedia rašo:

Lietuvių kalba senasis šventės pavadinimas išliko pavadinti ir krikščioniškai šventei. Žodžio etimologija nėra visai aiški. Ji siejama su kolo – ratu, savo ruožtu susijusiu su soliarine mitologija. Kitų žodis koliada skirstomas į kolo – ratą ir Ladą, deivę. Treti žodį kildina iš lot. calendae „pirmos mėnesio dienos“, kuris galbūt susijęs su lot. calare. Tai gali būti skolinys iš baltarusių koljadá, panašiai kaip žinomas iš Latgalijos žodis kalada „išmalda, „plotkelė“ Kalėdos metu“ (Lietuvoje plotkelė labiau žinoma kaip kalėdaitis). Taip pat lenkų kolęda.Kitose kalbose krikščioniškos ir nekrikščioniškos Kalėdos gali būti ryškiau atskirtos. Anglų kalbos Christmas kilęs iš senosios anglų kalbos Cristes mæsse – „Kristaus mišios“. Kitas Kalėdų metui pavadinti vartojamas terminas Yule (arba Yuletide) yra susijęs su senosiomis germanų tradicijomis.

Pasidairiau daugiau apie Yule, atrodo, ryšys yra, nes estų „jõulud“ panašus į „kalėdas“. Taip pat, panašu, kad žodis „kaladė“ susijęs su „kalėdomis“, nes per Kalėdas būdavo paprotys sudeginti rastigalį. Gal tai simbolizavo rato apsisukimą ir metų pasibaigimą? Sudegindavo praeitus metus, ypač, visa, kas neigiama buvo.

Linksmas paveiksliukas :) :

Kalėdų senis joja ant kalėdų (julės) ožio. Kažkur rašė, kad Kalėdų senis simbolizuoja tuo metu šeimas lankančias protėvių vėles. Tai siejasi su žiemos saulėgrįža – pvz. Indijoje yra toks žinojimas, kad vieni žemiški metai yra lygūs vienai parai aukštesnėse planetose (buveinėse), tarp jų yra protėvių planetos. Ties žiemos saulėgrįža prasideda diena aukštesnėse planetose, taigi, šviesesnis visomis prasmėmis metas.

Krikščionybė ir pagonybė Kalėdų kontekste

Dažniausiai pagonybė nėra aiškiai žinoma – kažkokie papročiai, tikėjimai, labiau materialios gamtos ir materialių objektų garbinimas. Koks konkrečiai – daug kas dingo laike, o ir tada kai buvo, labai aiškios sistemos ir koncepcijų tikriausiai irgi nebuvo, daugiau pliuralistiniai ir epizodiški dalykai.

Gamtos gerbimas, geras ryšys su gamta yra gerai. Teizme, kur siekiama ryšio su transcendentiniu Asmeniu, visų gyvųjų esybių ir gamtos šaltiniu, gamtos kaip savarankiškos ir aukščiausios būties garbinimas nėra palankus, bet gamtos gerbimas yra reikalingas – visų kūnus palaiko gamta, fizinė egzistencija vyksta gamtoje ir yra nuolat sujungta su gamta. Abraomiškosiose tradicijose (tos, kurios remiasi Senuoju Testamentu, judaizmas, krikščionybė, islamas), smarkus priešinimasis gamtos garbinimui tuo ir gali būti paaiškintas. Deja, kartais iš įkarščio lazda perlenkiama, ir tada net gamtos gerbimui nelieka vietos, tai demonizuojama, niekinama. Tai, kad paradoksaliai tautiniame mentalitete tolerancijos ir agresijos savybes apjungiantys lietuviai kažkiek sugeba suderinti Dievo garbinimą ir gamtos gerbimą, harmonizuoti krikščionybę su pagonybės elementais yra pliusas jiems. Žiniasklaidoje šį kartą straipsnis delfi.lt „Kalėdų išmintis“ tarsi balansavo su krikščioniškais straipsniais ir pridėjo vertingų įžvalgų.

Į temą citata iš 19 a vaišnavų šventojo Šrilos Bhaktivinodos Thakuros knygos „Džaiva Dharma“ (“Gyvosios esybės dvasinė veikla“), diskusija tarp musulmono ir vaišnavo:

Mula: Nėra ydos, jeigu asmuo atlieka vidinę dvasinę tarnystę Dievui meilės nuotaikoje ir išoriškai užsiima Dievybės garbinimu. Tačiau, kaip gali būti Dievo garbinimu šuns, katės, roplio ar žemo būdo žmogaus garbinimas? Mūsų gerbiamas pranašas Paigambara Sahibas stipriai smerkė tokį materialių objektų garbinimą.

Goračanda: Visos žmogiškos būtybės yra dėkingos Dievui. Nesvarbu kiek nuodėmių jie padarytų, kartais jie suvokia, kad Dievas yra aukščiausia esybė, ir kai turi šio tikėjimo, jie lenkiasi išskirtiniams šio pasaulio objektams. Kai tamsūs žmonės yra įkvėpti savo dėkingumo Dievui, jie natūraliai teikia pagarbą saulei, upei, kalnui, ar milžiniškam gyvūnui. Jie išreiškia savo širdis prieš šiuos dalykus ir rodo paklusnumą jiems. Žinoma, yra didelis skirtumas tarp tokio tipo materialių objektų garbinimo ir transcendentinio jausmo Viešpačiui. Tačiau, kai tokie neišmanantys žmonės įgauna dėkingumo Dievui nuotaiką ir pagarbą materialiems objektams, laipsniškai tai duoda pozityvų efektą. Todėl, jeigu išnagrinėti situaciją logiškai, negalima jiems priskirti jokios ydos.
<…> Mes galvojame, kad svarbu yra pažadinti jausmą Aukščiausiajam bet kokiomis įmanomomis priemonėmis. Durys, vedančios į laipsnišką tobulėjimą, yra tvirtai užtrenktos, jeigu žmonės, esantys kuriame nors garbinimo lygmenyje, yra pajuokiami ar smerkiami. Tiems, kurie pasiduoda dogmatizmo įtakai, ir todėl tampa sektantiški, trūksta geranoriškumo ir kilnumo savybių. Todėl jie pajuokia ir smerkia kitus, kurie negarbina taip pat kaip jie. Tai didelė jų klaida.

Panašu, kad Jėzaus Kristaus gimimo šventimas buvo derinamas su žiemos saulėgrįžos šventėmis, su pagonybe. Neaišku, ar „Betliejaus žvaigždės“ epizodas NT yra faktiškas, bet štai pavyzdžiui vienas tyrinėjimas sieja „Betliejaus žvaigždę“ su Jupiteriu, ir randa, kad 2 m. pr. Kr., Jupiterio judėjimas galėjo simbolizuoti „karaliaus gimimą“ ir atitinka NT aprašymus, bei nustato, kad retrogradinis Jupiterio judėjimas (“žvaigždės sustojimas“) įvyko gruodžio 25 d. Na, taip bent jau tradicinė data siejasi su tradiciniu pasakojimu apie Betliejaus žvaigždę :) . O štai čia, jyotiš astrologas atlieka gimimo datos paiešką astrologiniu rektifikavimo metodu ir nustato Jėzaus Kristaus gimimo datą kaip rugsėjo 10 d. 3 m. pr. Kr. Stabiliau tradiciška atrodo esanti Epifanijos data sausio 6 d., kurią kai kurios krikščionių kryptys sieja su gimimo data bei vėlesniu Jėzaus Kristaus krikštu, o pas mus tai „Trijų karalių“ diena (įdomus ir skirtumas tarp gruodžio 25 ir sausio 6: 12 dienų, tas amžinas 12 :) ). Klementas iš Aleksandrijos manė, kad data yra lapkričio 17 d. 3 m. pr. Kr. Tiek įdomybių su datom :) , o man vis kyla klausimas, ar negalėjo būti datos nustatinėjamos pagal Mėnulio kalendorių, ir todėl slankioti soliarinio kalendoriaus atžvilgiu. Apskritai, manau, jeigu klausimo sprendimo imtųsi labai kvalifikuoti astrologai, jie galėtų atrasti galus.

Kas lėmė kai kurių to meto veikėjų priešiškumą Jėzui Kristui?

„Jėzaus kalbose yra daug kategoriškų pavyzdžių: nereiktų sentimentaliai piešti Jėzaus paveikslo – juk Jį nukryžiavo ne už kalbas apie meilę“ sako kunigas delfi.lt straipsnyje. Taip, tikriausiai ne vien už kalbas, bet ir už veiksmus meilės ir tikro dvasingumo įtvirtinimo kryptimi. Už veiksmus, metusius iššūkį pseudoreliginiam establišmentui, už moralinę įtaką žmonėms. Panagrinėjus to iššūkio turinį, man nuosekliai ryškėja svarbūs dalykai:

„Artėjo žydų Velykos, Jėzus nuėjo į Jeruzalę. Jis rado šventykloje jaučių, avių, balandžių pardavėjus ir susėdusius pinigų keitėjus. Jis padarė rimbą iš virvių, išvarė iš šventyklos visus su avim ir jaučiais, išbarstė pinigų keitėjų monetas ir apvertė jų stalus, o balandžių pardavėjams pasakė: „Neškitės viską iš čia, nustokit daryti mano Tėvo namus biznio vieta.“ Jo mokiniai prisiminė, kad buvo užrašyta: „Uolumas dėl Tavo Namų sugrauš mane“.  (Evangelija pagal Joną, 2:13-17)

„Kai jis įėjo į Jeruzalę, visi mieste sujudo, klausinėdami „Kas čia?“. Jėzų sekusi minia sakydavo: „Čia pranašas Jėzus, iš Galilėjos Nazareto“. Jėzus įėjo į šventyklą ir išvarė perkančius ir parduodančius, apvertė pinigų keitėjų stalus ir balandžių pardavėjų suolus. Jis jiems pasakė: „Užrašyta, ‘Mano namai bus vadinami maldos namais’, bet jūs darote iš jų plėšikų lindynę.“ Akli ir luoši atėjo pas jį į šventyklą, jis juos išgydė. (Evangelija pagal Matą, 21:12-14)

„Žiūrėkite, kaip jūs tuščiai pasikliaujate apgaulingais žodžiais. Ar jūs vogsite, žudysite, svetimausite ir meluosite, aukosite aukas Baalui, ir sekiosite paskui kitus dievus, kurių nežinojote, ir po viso to ateisite ir stovėsite prieš Mane šiuose namuose, kurie vadinami Mano vardu, ir sakysite, „Mes išgelbėti!“, kad galėtumėte daryti visas tas bjaurystes? Ar šie namai, kurie vadinami Mano vardu, jūsų akyse tapo plėšikų lindyne? Žiūrėkite,  juk ir Aš matau, kas vyksta“ – pareiškia Viešpats. “ (Jeremijo Knyga, 7:1-11)

„Taip kalba Galybių Viešpats, Izraelio Dievas: „Šalin su savo deginamosiomis ir gyvūnų aukomis! Valgykit mėsą patys! Kalbėdamas jūsų tėvams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, nieko jiems neįsakiau dėl deginamųjų ar skerstinių aukų. Bet daviau jiems vieną įsakymą: „Klausykite mano balso! Tada Aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. Eikite visur tik tuo keliu, kuriuo jums įsakau, idant jums sektųsi.“ (Jeremijo Knyga, 7:21-23)

Trumpai ir aiškiai, čia atvirai sakoma, kad dalis religinių nuostatų buvo sufalsifikuota (“nieko jiems neįsakiau dėl deginamųjų ir skerstinių aukų“), ir keliamas kitas moralinis standartas (turint galvoje Dekalogo nurodymą „Nežudyk“, ir nurodymų apie gyvūnų aukojimą falsifikuotumą, „Nežudyk“ pilnai galioja ir gyvūnų atžvilgiu). Būtent tokio tikro dvasingumo religiniame gyvenime veiksmais pareikalauja ir Jėzus Kristus, bando apvalyti šventyklą, visų pirma, kaip matome, nuo gyvūnų žudymo. Aišku, kaip matyti iš aprašymų, neprievartos principo pažeidimai nebuvo vieninteliai, kuriuos ilgus amžius darė šventyklos veikėjai, jie nesilaikė daugelio principų – „nevok“, „nemeluok“ ir t.t., ir Jėzus norėjo apvalyti šventyklą ir religiją nuo šių pseudoreligionistų.