Jau daugybę amžių Indija laikoma stebuklų šalimi. Jogai, fakyrai, išminčiai ir atsiskyrėliai, turtinga gamta, laukiniai gyvūnai, Tadž Mahalas, Lotoso šventykla, krentančių paukščių naktis Asamo valstijoje – visko neįmanoma net išvardinti. Tie, kuriems patinka Rytų egzotika, keliauja į Indiją pasisemti įspūdžių ir patirti dvasinį apsivalymą. Tiesa, pastaruoju metu Indijos šlovė kiek išblėso, ypač žinant tai, kaip nežmoniškai tenai elgiamasi su moterimis. Dabar, kai pasaulyje įsigalėjo internetas, kino filmuose naudojama daugybė kvapą gniaužiančių specialiųjų efektų, jogai nebeatrodo toks jau didelis stebuklas. Pastaruoju metu šalyje vyksta kitokio pobūdžio stebuklai…

„Velnio numeriai“ ir apsėstos mokinės

Rytinėje Indijoje gyvenantiems žmonėms ėmė kelti nerimą gandai apie „velnio numerius“, kurie pasirodo mobiliųjų telefonų ekranuose. Buvo pasakojama, kad šie numeriai prasidėdavo skaičiais 11,12,13 ir 14, vietoje Indijoje įprastų 10. Vienas mobilaus ryšio abonentas pasakojo, kad jam paskambino iš numerio, kuris prasidėjo skaičiumi 11. Skambinantis patarė skubiai išjungti telefoną. Po to dar pridūrė: „Jeigu ir toliau priiminėsite skambučius, tai jūsų telefonas užsikrės baisiu virusu ir susprogs“. Vyras pasipiktino ir perskambino šiuo numeriu, tačiau paaiškėjo, kad abonento tokiu numeriu neegzistuoja. Po to jis dėl visa pikto išjungė savo telefoną ir ilgai vengė juo naudotis – juk baimės akys didelės.

Ne visi nutikimai Indijoje yra tokie nekalti. Orisos valstijoje Dolagobindo miestelyje besimokančias mergaites užklupo keista epidemija. Kaip teigė Indijos žiniasklaida, moksleivės tiesiog pamokos metu netekdavo sąmonės, o kai atsigaudavo, tai elgdavosi lyg katės – miaukdavo, šnypšdavo ir draskydavosi. Kaip teigia mokyklos atstovai, šie nežinomos ligos simptomai pasireiškė kelioms dešimtims 8-12 metų mergaičių.

Viskas prasidėjo nuo to, kad trys mergaitės nualpo, vos peržengusios mokyklos slenkstį. Mokytojai pagalvojo, kad jos nusilpo nuo bado. Tačiau po to, kai jas pamaitino, mergaitės ėmė elgtis tarsi laukinės katės. Kitą dieną panašus įvykis nutiko dar septynioms mergaitėms – iš pradžių jos ėmė verkti, po to voliotis ant grindų, miaukti ir šnypšti. Jas nuraminti buvo praktiškai neįmanoma. Mokyklos direktorius iškvietė sanitarus, kurie „apsėstąsias“ mergaites išgabeno į psichiatrijos ligoninę. Po to jis kreipėsi į vietos burtininką, kuris mokyklos patalpose atliko piktųjų dvasių išvarymo apeigas. Keistoji epidemija mergaičių tarpe tęsėsi toliau, todėl neliko nieko kito, tik uždaryti mokyklą.

Galiausiai vietiniai išminčiai nusprendė susirgusias mergaites perduoti vietinei religinei bendruomenei, kur jos buvo verčiamos giedoti induistų himnus bei dalyvauti senovinėse piktųjų dvasių išvarymo ugnimi apeigose. Po kiek laiko mergaičių savijauta pagerėjo, tačiau jos visiškai nieko neatsiminė, kas joms buvo nutikę.

Hitlerio kryžiaus restoranas

Jau kuris laikas į Indiją ar Pakistaną atvykstantys vokiečių turistai pastebi, kad jie gerbiami žymiai labiau nei kitų šalių atstovai. Įdomiausia, kad tai visiškai nesusiję su dabartinės Vokietijos moksliniais ar industriniais pasiekimais. Visa tai susiję su tuo, kad daugelis Azijos šalių gyventojų pastaruoju metu ėmė jausti pagarbą Hitleriui, o vokiečių turistai jiems asocijuojasi su Trečiojo reicho gyventojais. Indijoje paplito mada įvairioms įstaigoms suteikti keistus pavadinimus, pavyzdžiui, restoranas „Hitlerio kryžius“. Šalies parduotuvėse galima laisvai nusipirkti Hitlerio knygą „Mein kampf“ anglų kalba. Netgi mokykliniuose vadovėliuose apie fiurerį neretai rašoma kaip apie didį lyderį, o vaikui suteikti Adolfo vardą tapo gero tono požymiu.

Pakistano gyventojai taip pat staiga išsiaiškino, kad jie yra tikrieji arijai ir indų – germanų rasės atstovai. Turistui geriau neprisipažinti, kad atvyko iš Vokietijos, nes vietiniai gyventojai ims aukštinti Hitlerį ir jo „karo vado sugebėjimais“, nuoširdžiai tikėdami, kad taip atvykusiam svečiui suteikia malonumą. Dauguma Pakistano gyventojų net neįtaria, kad Vokietija jau seniai nebepriklauso Trečiajam reichui. Šie paprasti žmonės Hitlerį įsivaizduoja kaip didvyrį, kovojusį su amerikiečiais, britais ir sionistais ir padėjusį savo galvą šioje kovoje. Pakistano sostinėje Islamabade dažnai galima pamatyti automobilius su užklijuotais lipdukais „Aš myliu nacistus“ ar svastikos ženklu.

Yra toks indų filmas, kuris vadinasi „Haliucinacijos“. Perskaičius apie visus šiuos stebuklus – agresyvius ateivius, velnio skambučius, patologinę meilę Trečiajam reichui, net to nenorint galima įtarti, kad vietinius gyventojus tikrai apėmė kažkokios haliucinacijos, todėl mums geriau grįžti prie tradicinių indų stebuklų – jogų, fakyrų, Tadž Mahalo ir kt.

Neseniai žmonija laukė „pasaulio pabaigos“, kuri turėjo įvykti,  atėjus XXI amžiui, po to atėjo ir praėjo lemtingieji 2012-ieji metai, kurie, anot majų kalendoriaus, turėjo baigtis pasaulio pabaiga. Tačiau vis atsiranda žmonių, kurie teigia, kad lemtingasis momentas Žemės gyventojams vis artėja. Ir šį kartą tai pranašauja ne kuris nors Nostardamo tekstų stulpelis, o vienas garsiausių šių dienų fizikų profesorius Stivenas Hokingas.

Neseniai Didžiojoje Britanijoje rodytame dokumentiniame seriale Hokingas perspėjo: „Ateiviai kažkur netoliese, todėl Žemei reikia pasisaugoti“. Vietoje to, kad ieškotų ateivių, žmonija turi padaryti viską, kad tik išvengtų kontaktų su jais.

Mokslininkas teigia, kad gyvybė už Žemės ribų egzistuoja daugelyje Visatos taškų – ne tik planetose, bet ir, galimas dalykas, žvaigždžių centruose ar net tarpplanetinėje erdvėje. Hokingo logika yra labai paprasta. Visatoje yra 100 milijardų galaktikų, kiekvienoje galaktikoje – šimtai milijonų žvaigždžių. Labai maža tikimybė, kad tokioje didžiulėje erdvėje Žemė yra vienintelė vieta, kurioje išsivystė gyvybė.

Mokslininkas tvirtina: „Pagrindinė problema yra išsiaiškinti į ką iš tikrųjų ateiviai gali būti panašūs. Dauguma nežemiškosios gyvybės formų bus mikrobai, dumbliai, grybai ar primityvūs gyvūnai, tačiau kai kurios rūšys gali būti protingos ir kelti pavojų žmonijai“. Hokingas mano, kad ateiviai gali užpulti Žemę dėl joje esančių resursų, sunaikinti žmoniją ir išskristi: „Mums reikia tik pažiūrėti į pačius save, norint pamatyti, kaip protas gali sukurti tai, su kuo mes tikrai nenorėtumėm susitikti. Ateiviai gali skristi didžiuliuose kosminiuose laivuose, palikę savo planetas su išeikvotais resursais. Išsivystę ateiviai gali tapti keliauninkais, kurie visas galimas pasiekti planetas stengsis užkariauti ir kolonizuoti“.

Bandyti užmegzti kontaktą su nežemiškuoju protu yra labai pavojinga: „Jeigu kada nors ateiviai mus aplankys, tai bus kažkas panašaus į tai, kas nutiko po Kristoforo Kolumbo išsilaipinimo Amerikoje, – įvykio, kuris neatnešė džiaugsmo vietiniams gyventojams“.

Hokingo pranešimas sukėlė emocijų audrą. Karališkasis astronomas lordas Rizas interviu laikraščiui „The Sunday Times“ pareiškė, kad ateiviai jau gali būti tarp mūsų, tik mes patys to dar nežinome! Jis pasakė: „Įtariu, kad nežemiškoji gyvybė ir protas gali turėti mums visiškai nesuprantamas formas. Kaip beždžionė negali suvokti kvantinės teorijos, taip ir mes galime susidurti su realybės aspektais, esančiais už žmogaus proto suvokimo ribų“.

O kaip NSO?

Ufologai atkreipė dėmesį į tai, jeigu NSO – ateivių kosminiai laivai, tai perspėjimas jau pavėluotas. Stivenas Grigas pabrėžė, kad NSO danguje skraido jau ne vieną šimtmetį, tačiau Žemė iki šiol vis dar nėra užkariauta: „Labai gaila, kad Hokingas įsitraukė į ksenofobiją ir baimę mūsų vadinamiems „ateiviams“ skleidžiančiųjų chorą. Būdamas mokslininkas, jis turėtų puikiai suprasti, kad bet kuri iš kitų žvaigždžių atkeliavusi civilizacija yra pasiekusi tokių technologijų, kad niekingai maži Žemės resursai jų visiškai nedomina. Be to, jeigu ateiviai nusiteikę priešiškai mūsų atžvilgiu, tai būtų iš karto pasijutę po to, kai 1945-ais metais susprogdinome pirmąją atominę bombą. Iki šiol Žemė neatakuota, neužkariauta, nekolonizuota… Galima užduoti klausimą: ar šiuos teiginius mokslininkas pasakė ne tam, kad palaikytų karinį, pramoninį ir finansinį kompleksą, kuris pelnosi iš baimės sukeliamų karų?“

Šį kartą Hokingas nieko neatsakė, tačiau yra žinoma, kaip 2008-ais metais jis atsiliepė apie skraidančias lėkštes ir ufologiją: „Aš rimtai nežiūriu į pranešimus apie NSO. Kodėl šias lėkštes mato tik keistuoliai ir psichai? Jeigu ir yra vyriausybinis sąmokslas, kuriuo siekiama blokuoti pranešimus ir sau pasilaikyti mokslo žinias apie ateivius, tai, panašu, tokia politika iki šiol buvo neefektyvi. Nežiūrint į gana plačią nežemiškųjų signalų paiešką, kol kas negirdėjome ir nematėme nė vienos ateivių radijo ar televizijos laidos. Gali būti, tai įrodo, kad kelių šimtų šviesmečių atstumu nuo mūsų nėra civilizacijos, kuri mums prilygtų savo išsivystymo lygiu. Drausti nuo to, kad žmogus bus pagrobtas ateivių – biznis, negresiantis bankrotu“.

Gaila, kad „pasaulyje pagal Hokingą“ nėra vietos NSO. Juos, beje, mato ne tik „keistuoliai ir psichai“, bet ir kariškiai, iki dantų ginkluoti įvairiausiais prietaisais.

Kiti pasaulio pabaigos scenarijai

Tiems, kam per maža ateivių keliamo pavojaus, Hokingas skelbia dar vieną pranašystę: kompiuterinės technologijos po kiek laiko pralenks žmogaus proto galimybes. Mokslininkas teigia: „Skirtingai nei mes, kompiuteriai savo pajėgumus padvigubina kas 18 mėnesių. Pavojus, kad jie sukurs dirbtinį protą ir užgrobs pasaulį, visiškai reali“. O nuo pasaulio užgrobimo iki totalinio genocido visai netoli.

Hokingo nuogąstavimus palaiko garsus kompiuterių specialistas, kompanijos „Sun“ įkūrėjas Bilas Džojus. Jo nuomone, iki 2030-ųjų metų bus sukurti kompiuteriai, kurie savo protu prilygs žmogui. Kas gali nutikti žmonėms, patekusiems į tokių kompiuterinių būtybių rankas, – labai didelis klausimas.

Profesoriaus nuomone, pats didžiausias pavojus kyla dėl to, kad yra galimybė keliauti laike. Jei žmogus tai sugebės padaryti, tai ateityje gali atsirasti norinčių šį bei tą „pakeisti“ istorijoje. Jų įsikišimas gali būti toks pavojingas, kad gali visiškai sunaikinti žmoniją. Hokingas prisipažino: „Kelionės laike anksčiau buvo laikomos moksline erezija, aš irgi stengdavausi nekalbėti apie jas, kad nebūčiau palaikytas trenktu. Tačiau dabar toks atsargumas nebereikalingas“.

2001-ais metais optimizmo stoka nepasižymintis profesorius nurodė dar vieną pavojų – genetikos vystimasis ir biologiniai tyrimai, kurie visiškai atsitiktinai gali paveikti žmonijos egzistavimą. Jei ir pavyks išgyventi šį pavojų, tai visuotinis atšilimas Žemę pavers į ištisą dykumą.

Hokingas mano, kad žmonija vienaip ar kitaip jau yra pasmerkta, ir mato tik vienintelę išeitį. Kol dar nevėlu, žmonės turi pradėti kurti kosminius laivus, galinčius skristi didžiuliu greičiu – kuo greitis didesnis, tuo didesnis skirtumas tarp laiko tėkmės laive ir Žemėje. Skrendant šviesos greičiui artimu greičiu, per pusės metų skrydį Žemėje praeis tūkstančiai metų. Iš kelionės sugrįžę kosmonautai vėl galės apgyvendinti ištuštėjusią planetą, jeigu ši dar bus tinkama gyvenimui.

Benis Peizeris iš Liverpulio universiteto mano, kad Hokingas be reikalo sutirština spalvas: „Jo teorijos apie apokalipsę Žemėje pastaraisiais metais darosi vis fantastiškesnės ir labiau neįtikėtinos, nė viena jų kol kas nepasitvirtino. Visi šie teiginiai yra iš srities, kur galima fantazuoti, neatsakant už pasekmes“.

Nepriklausomai nuo to, teisus Hokingas ar ne, mums lieka tikėtis tik visko geriausio, tačiau dėl visa pikto nereikia užmiršti ruoštis blogiausiam. Profesorius interviu laikraščiui „Daily Telegraph“ taip nupiešė žmonijos ateitį: „Nemanau, kad žmonija gyvuos daugiau nei tūkstantį metų, jeigu mes neapsigyvensime kosmose. Yra pernelyg daug atsitiktinumų, kurie gali sunaikinti gyvybę vienoje atskiroje planetoje. Tačiau aš esu optimistas. Mes dar pasieksime žvaigždes“.

Šaltinis Mįslės ir faktai

Planeta, pavadinta Senovės Romos derlingumo deivės Cereros vardu, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti visiškai be gyvybės ženklų. Astronomų manymu, visas planetos paviršius yra padengtas ledu ir moliu, karbonatu. Vis tik mokslininkai teigia, kad po planetos paviršiumi gali būti skysto vandens! Stebina ir taisyklinga apvali planetos forma, nes dauguma mažųjų kosmoso kūnų dėl silpnos gravitacijos nėra tokios taisyklingos formos. Tačiau tai nėra pagrindinė Cereros paslaptis. Neseniai buvo paskelbta prielaida, kad ši planeta – ateivių bazė.

Kosminė oazė

Dar Džiuzepė Pjacis pastebėjo iš planetos sklindančius keistus šviesos blyksnius. Tada astronomas jų taip ir nesugebėjo paaiškinti. Praėjus dviems amžiams įvairių šalių – Anglijos, Belgijos, Danijos ir Suomijos – astrofizikai po ilgalaikių stebėjimų „Hablo“ („Hubble“) teleskopu padarė šokiruojančią išvadą. Pasirodo, šią nieku ypatingu neišsiskiriančią nykštukinę planetą nuolat lanko ateivių laivai, dar daugiau – tenai įkurta ateivių bazė, švyturys, tranzitinė stotis!

Belgų mokslininkas Albertas van Kiuismanas mano, kad paslaptingus įvairaus ryškumo ir trukmės blyksnius skleidžia didžiulės galios lazeris. Įdomu tai, kad šie blyksniai fiksuojami vienodais laiko tarpais, t.y. kas 7 ir 40 metų. Tačiau kaip galėjo negyvenamoje planetoje atsirasti lazeris? O gal ši planeta nėra jau tokia negyvenama?

Mokslininkas teigia: „Yra pastebėta, kad po šių blyksnių žymiai padidėja NSO pasirodymų Žemėje dažnis. Tai, be abejo, reiškia, kad Cereroje įrengtas kosminis švyturys, kuris atskrendantiems žvaigždėlaiviams nurodo nusileidimo vietą“.

Lazerio skleidžiami signalai – tai ne vienintelė keistenybė. Cerera, be kitų spindulių, dar skleidžia ir infraraudonuosius. Šią ypatybę pirmasis pastebėjo amerikiečių astronomas Oliveris Hansenas. Keisčiausia tai, kad nykštukinė planeta, esanti asteroidų juostoje, vienintelė skleidžia infraraudonuosius spindulius.

Ufologų hipotezės

Savaime suprantama, kad tokia naujiena negalėjo likti nepastebėta ufologų. Rusas, neatpažintų skraidymo objektų tyrinėtojas Jakovas Kisliukas mano, kad „Cerera yra dangaus kūnas, turintis pakankamą gravitaciją dideliems objektams statyti, tačiau neturintis atmosferos, kuri galėtų pakenkti į planetą dideliu greičiu besileidžiantiems ar iš jos kylantiems kosminiams laivams. Be to, planetos paviršiniuose sluoksniuose yra didelės vandens atsargos“.

Kiti ufologai palaiko kolegos mintis. Jų manymu, keistų signalų iš Cereros šaltinis gali būti kažkoks energetinis įrenginys, kuris būtina energija aprūpina nežemiškųjų rasių kosminius laivus, besileidžiančius į nykštukinę planetą.

Kyla kitas klausimas: jeigu Cereroje iš tiesų yra įkurta ateivių kosminė bazė (abejonių tuo lieka vis mažiau), kiek laiko ji jau veikia? Tyrinėtojai mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog šioje planetoje labai nesunku gauti vandens, ateivių tranzitinis punktas veikia jau milijonus metų. Visiškai tikėtina, kad senieji Žemės gyventojai turėjo kontaktų su NSO, ir tokių liudijimų atsiranda vis daugiau. Galima prisiminti nepaprastus archeologų atradimus – egiptiečių hieroglifus, kurie savo forma nepaprastai primena šiuolaikinius naikintuvus ir bombonešius.

Įtartinas aktyvumas

Suprantama, toks teiginys, kad ne kažkur kitur, o mūsų Saulės sistemoje egzistuoja ateivių kosminė bazė, daugeliui gali sukelti kreivą šypsnį. Jau nekalbant apie tai, kad yra nemažai manančių, jog žalieji ar pilkieji žmogeliukai – tai tik ufologų ar nelabai blaivių „liudininkų“ fantazijos vaisius. Tačiau reikia būti objektyviais ir pažiūrėti į konkrečius faktus. Kaip paaiškinti tai, kad NASA išleido daugybę lėšų tam, kad į Cererą pasiųstų automatinę kosminę stotį?

Gali būti, kad NASA specialistams yra žinoma žymiai daugiau, nei eiliniams žmonėms, apie tai, kas iš tiesų vyksta nykštukinėje planetoje. Visiškai galima dalykas, kad automatinės kosminės stoties „Aušra“ misija yra surasti šių teorijų patvirtinimus. O gal ši ekspedicija yra pirmasis suplanuotas kontaktas su ateiviais Cereros planetoje?

Deja, mums greičiausiai nepavyks sužinoti, kas iš tiesų vyksta šioje nepaprastoje planetoje. Misijos rezultatai gali būti įslaptinti, gal per televizorių ir bus parodytas nedidelis reportažas apie kosminį kūną be gyvybės ženklų, ne daugiau. Ir tai tik tuo atveju, jei ekspedicija bus sėkminga. Vargu ar ateiviai norės, kad kas nors įsibrautų į jų teritoriją, juo labiau į turinčią didžiulę strateginę reikšmę. Kas žino, gal po to tiesos jau nebebus galima nuslėpti…

Šaltinis Mįslės ir Faktai

Bet kada ir bet kur žmogus yra pažeidžiamas. Net šiandien, kai esame apsupti aukštųjų technologijų, kiekviena diena – tai kova už išlikimą. Grėsmių pasitaiko pačių įvairiausių, nuo kurių apsisaugoti gali padėti burtai ir ritualai. Jie gali tapti tuo apsauginiu skydu, kuris apsaugo nuo fizinio ir energetinio poveikio.

Kiekvieną dieną reikia išeiti iš namų į pasaulį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo pažįstamas ir nuspėjamas. Tačiau iš tikrųjų jame slypi daug pavojų. Niekur nėra saugu. Nei gatvėje, nei autobusų stotyse, net automobilyje. Aplinkiniai gali linkėti blogo, nužiūrėti, prakeikti. Gali užklupti liga arba nutikti kita nelaimė. Reikia būti pasiruošusiems atremti bet kokį puolimą. Galima atlikti apsauginius ritualus, kurie padės palengvinti gyvenimą. Galima naudoti laiko patikrintus amuletus ir talismanus. Rekomenduojama rinktis tokius, kuriuos nešioti būtų malonu. Daugelis apsauginių daiktų skleidžia labai stiprią energiją, todėl nėra tinkami nešioti kas dieną.

Patarimai, kaip atlikti apsauginį ritualą

1.  Apsauginius ritualus rekomenduojama atlikti vėlų vakarą arba naktį. Tačiau ne vėliau nei 3 valandą ryto. Asmeniškai arba kartu su kitais būrėjais atliekami ritualai sukuria apsaugą. Apsauginiai ritualai, atliekami su kitais žmonėmis, tampa dar stipresni.

2. Specialūs ritualai gali apsaugoti visą šeimą. Tačiau, kad niekas nežinotų, ką ruošiatės daryti. Ritualą atlikti, kai namie be jūsų nieko nėra, net naminių gyvūnų. Ritualas turėtų būti atliekamas už uždarų durų ir langų.

3. Uždegti 7 bažnytines žvakes prie pagrindinių namų durų. Žvakes uždegti su degtukais. 3 kartus sukalbėti šeimos maldą. Su žvakėmis apeiti visus namus. Galvoti apie tai, kaip iš namų pasišalina negatyvi energija. Įsivaizduokite, kad jokia neigiama energija nebegali prasiskverbti pro namų sienas. Apsauga trunka 3 metus. Po to galima atlikti ritualą dar kartą, jeigu rezultatai tenkino. Žvakių galiukų neišmeskite – padėkite juos namų sienų sankirtose

4. Vilkas ir meška laikomi yra laikomi turinčiais antgamtinių galių, nes jie yra labai stiprūs. Dėl agresyvios prigimties jie gali tapti labai stipriais talismanais. Dažniausiai apsauginiams burtams naudojamos šių miško gyvūnų letenos, rečiau – dantys. Tokį amuletą gauti labai sunku, nes jam pagaminti reikia tikro žvėries nago. Jeigu vis dėlto tokį turite, nešiokite jį pakabintą ant kaklo. Jis apsaugos jus nuo visų agresijos formų. Meškų kūno dalys gali padėti apsaugoti nuo įvairiausios žalos, nužiūrėjimo.

5. Agatas turi nuostabių savybių. Šis akmuo gali apsaugoti net nuo juodosios magijos. Jis dažnai naudojamas Rytuose. Tai talismanas, saugantis nuo demonų, piktųjų dvasių. Jis yra labai stiprus. Norint išvalyti per dieną sukauptą agato energiją, reikia akmenį per naktį palikti vandenyje su druska. Po to nuplauti po tekančiu vandeniu. Agatą galima įsigyti mūsų parduotuvėje shop.apiemistika.lt

6. Dėl geresnio saugumo galima naudoti net keletą talismanų. Viskas, ko reikia, tai pasiimti talismaną ar amuletą kartu su savimi. Be abejo, jų niekam negalima rodyti ir niekam nepasakoti, ką jie iš tikrųjų reiškia.

Visus kažkodėl domina, kaip ir dėl kokių priežasčių žuvo mezozojuje gyvenę monstrai – dinozaurai. Tačiau kur kas įdomesnis klausimas – kaip jie atsirado? Mokslininkai mano, kad dinozaurų protėviais buvo dvikojai tekonodontai, panašūs į krokodilus ir kartais pasiekdavę 6 m aukštį. O tiesioginiai dinozaurų protėviai pseudozuchijos („netikri krokodilai“) judėjo ant ištiestų galinių kojų, remdamiesi visa pėda, kaip tai daro dabartiniai žmonės.

Bet kokios žinios šia tema yra labai intriguojančios. Susidomėjimą didina tai, kad daugelyje pasaulio rajonų aptinkami pėdsakai, labai panašūs į tiesiai stovinčio žmogaus pėdsakus. Pavyzdžiui, Teksaso valstijoje (JAV) netoliese Glenrouzo miestelio prie Palukso upės buvo aptikti suakmenėję stovinčios būtybės pėdsakai, šalia kurių buvo matomi dinozaurų palikti pėdsakai. Nejaugi mezozojaus eroje žmogus ganė dinozaurų bandą, kaip dabar ganomos karvės ar ožkos mažiau išsivysčiusiose šalyse? Vienas „žmogiškasis“ pėdsakas dengia kraštą dinozauro palikto pėdsako. Jeigu tai ne falsifikatas, tai kas tada?

Pėdsakai veda į Turkmėniją

Kugitang Tau kalnuose yra taip vadinamas Dinozaurų plokštikalnis, kuriame taip pat buvo aptikti dinozauro ir žmogaus pėdsakai. Apie tai buvo pranešta spaudoje dar 1983 metais, remiantis Turkmėnijos paleontologijos muziejaus direktoriaus pasakojimu. Ši naujiena taip pat buvo paskelbta per televiziją rodomose žiniose.

Vienas pirmųjų, kuris pastebėjo keletą suakmenėjusių žmogaus pėdsakų tarp daugybės dinozaurų pėdsakų, buvo mokslininkas Kurbonas Amanijazovas. Žmogaus pėdsakai ryškiai skiriasi nuo tų, kuriuos paliko tripirštės dinozaurų pėdos. Šis pėdsakas pailgas, matomas kulnas. Viso aiškiai matomo pėdsako ilgis yra 26 cm, tai atitinka 43-ią šiuolaikinio žmogaus apavo dydį. Iš viso buvo aptikti 6 tokie pėdsakai. Jų amžius – 150-200 milijonų metų.

2000 metų rugpjūčio mėnesį Dinozaurų plokštikalnyje Turkmėnijos mokslų akademijos ir Geologijos instituto kvietimu apsilankė grupė specialistų iš Los Andželo Gamtos muziejaus Dinozaurų instituto, kuriems vadovavo Denis Sviftas. Jie patvirtino, kad pėdsakai egzistuoja, tačiau nepriėjo vieningos išvados, kas juos galėjo palikti jūros periode. Galima sakyti, kad ekspedicija nepadarė galutinių išvadų, o tylėjimą galima traktuoti įvairiai: mokslininkai aptiko kažką sensacingo ir nusprendė kurį laiką nieko nepasakoti, kol patys visko neištirs; nenori sugadinti savo reputacijos kolegų akyse; neturi nenuginčijamų faktų, kurie leistų neginčijamai patvirtinti ar atmesti žmogaus pėdsakų atsiradimą mezozojaus epochoje. Visai neseniai pasirodė duomenų, kad Uzbekijoje irgi aptikti suakmenėję pėdsakai, panašūs į žmogaus.

Degradacija?

Dinozaurai galėjo atsirasti iš dvikojų žmonių, kurie nežinomu būdu atsirado mūsų planetoje pačioje triaso periodo (prieš 251-201 milijoną metų) pradžioje. Jie galėjo išsivystyti ir iš reptilijų, kurios gyveno permo periodo pabaigoje maždaug prieš 260 milijonų metų, t.y. žymiai anksčiau nei pirmieji dinozaurai.

Tuo metu gyvenusios reptilijos buvo panašios į žvėris. Sprendžiant iš aptiktų atspaudų, kai kurios reptilijos turėjo kailiu padengtą odą, o dantys buvo labai panašūs į šiuolaikinių žvėrių dantis – kapliai, iltys, krūminiai dantys. Šios reptilijos maistą kando kapliais, aukas draskė iltimis, o maistą kramtė krūminiais dantimis, kaip tai daro šiuolaikiniai žinduoliai. Gali būti, kad senovėje gyvenusios reptilijos buvo gyvavedės.

Jeigu kada nors mokslas pripažins, kad permo periodo reptilijos galėjo būti dinozaurų ir kitų mezozojaus epochos reptilijų protėviais, teks pripažinti, kad reptilijų tarpe ilgą laiką buvo didžiulė degradacija. Gyvavedžiai protėviai ėmė dėti kiaušinius. Būsimų reptilijų oda pasidengė suragėjusiais žvynais. Reptilijų dantys nustojo būti skirstomi į kaplius, iltis ir krūminius dantis, paukščiai iš viso neteko dantų, savo žandikaulius paversdami suragėjusiu snapu.

Dinozaurų dantys ėmė augti visą gyvenimą, iškritusius dantis keitė nauji. Tai leido padidinti dantų skaičių ir dydį. Tačiau už viską teko mokėti – dinozaurai nebeteko sugebėjimo normaliai sukramtyti maisto, nes jų dantys realybėje nepataikydavo vienas ant kito. Išnyko žandikaulių okliuzija, todėl dinozaurai buvo priversti ryti nekramtytą maistą.

Įvairiadančiai dinozaurai

Apie 2000 metus buvo sužinota apie ankstyvųjų augalija mintančių dinozaurų – heterodontozaurų – anatomines savybes. Jų liekanos buvo aptiktos Afrikoje, Azijoje, Europoje, abejose Amerikose. Manoma, kad heterodontozaurai atsirado jūros periodo pradžioje. Mokslininkai mano, kad jie buvo ir paukštinių dinozaurų protėviais.

Heterodontozaurai, kaip ir dera pagal pavadinimą, turėjo kaplius, iltis ir krūminius dantis – kaip žinduoliai bei žmonės. Kai paleontologai pirmą kartą aptiko suakmenėjusias heterodontozaurų liekanas, jie nepatikėjo, kad prieš jų akis yra reptilija. Iltys buvo kaip tikro šuns. Tvirtų krūminių dantų dėka šis pusiau žvėris-pusiau reptilija galėjo kramtyti maistą, kaip tai daro dauguma žinduolių ir žmogus.

Įdomu tai, kad iš pradžių dinozaurai ant pėdų turėjo po keturis pirštus. Mažasis pirštelis išnyko kaip nereikalingas rudimentas. Didysis pirštas buvo priešais kitus pirštus – visai kaip žmogaus nykštys! Paleontologai mano, kad šis dinozauras savo priekinėmis letenomis (rankomis) galėjo ką nors sugriebti, pavyzdžiui, rinkti augalus. Heterodontozaurai, kaip ir dauguma ankstyvųjų paukštinių ar driežinių dinozaurų buvo dvikojai, todėl šis mokslininkų teiginys turi pagrindą. Tik neaišku, kam tą reikėjo daryti, jeigu jie buvo mėsėdžiai.

Įdomus dar vienas dalykas. Kaip parodė Čikagos universiteto mokslininkės Loros Poro atlikti tyrimai, heterodontozaurai turėjo tiek pieninius, tiek nuolatinius dantis. Jeigu nuolatinis dantis iškrisdavo, kitas dantis šioje vietoje jau nebeataugdavo. Lygiai taip yra žmogui.

Dar 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Tadžikijoje kalnų papėdėje prie Sirmento upės buvo aptikti unikalūs dinozaurų pėdsakai – jų pėdos turėjo po 5 pirštus. Paprastai 1-2 dinozaurų pirštai išnykdavo, o koja būdavo panaši į paukščio. Netoli Sirmento upės esančiuose kalkakmenio kloduose, kurių amžius 80 milijonų metų, buvo aptiktos viso penkiapirščių dinozaurų būrio griaučių liekanos.

Kiaušinis atsirado vėliau

Tai, kad mezozojuje gyvenę pleziozaurai buvo gyvavedžiai, sužinota visai neseniai. Apie šią sensaciją buvo pranešta 2011 metais žurnale „Nature“. Los Andželo gamtos muziejuje eksponuojamos patelės pilve buvo aptiktas embrionas. Žymiai anksčiau mokslininkams pavyko nustatyti, kad gyvavedžiais buvo ir kiti vandenyje gyvenę dinozaurai – ichtiozaurai ir mezozaurai. Ichtiozaurų patelių kūnuose aptikta 11 suakmenėjusių embrionų. 2011 metų birželio mėnesį buvo išplatinta informacija, jog Liaolinio provincijoje (Kinija), aptiktas puikiai išsilaikiusios dinozauro patelės, gyvenusios prieš 120 milijonų metų, skeletas. Jos kūne aptikta 10 gerai išsivysčiusių suakmenėjusių embrionų…

Panašu, kad dinozaurų protėviai buvo gyvavedžiai, kaip ir žmonės. Kiaušinius dėti pradėjo tik tada, kai supaprastėjo reprodukcinis ciklas. Tai, kad visų reptilijų protėviai buvo gyvavedžiai, rašo embrobiologas S.Saveljevas knygoje „Smegenų kilmė“. Mokslininkas šią išvadą padarė, palyginęs reptilijos apvaisinto kiaušinio ir žinduolių embriono palyginimą: „Archajiškos reptilijos savo palikuonis išnešiodavo savo viduje, kol gimdavo jau susiformavę individai… Panašu, jog senovės reptilijos greitai paplito sausumoje dėl to, kad buvo gyvavedės, o ne dėl to, kad dėjo kiaušinius tvirtu lukštu“.

Šią specialisto išvadą gali patvirtinti tai, kad daugelis gyvačių ir driežų taip pat yra gyvavedžiai. Pavyzdžiui, apie 20 % visų driežų veda gyvus palikuonis. Panašu, kad šios reptilijos gyvave-dystę paveldėjo iš tobulesnių protėvių, tarp kurių galėjo būti ir žmogus… Evoliucionistai visą laiką teigė priešingai – iš pradžių buvo pradėti dėti kiaušiniai, tik vėliau atsirado gyvavedystė.

Karšta Vilio širdis

Dinozaurų protėviai buvo šiltakraujai. Bent jau tescelozauras („keistasis driežas“), kurio išliko suakmenėjusi keturių kamerų širdis. Tyrinėtojai šią pabaisą pavadino Viliu, ji svėrė apie 300 kg ir gyveno prieš 66 milijonus metų. Šio gyvūno liekanos 1993 metais buvo aptiktos Pietų Dakotoje (JAV).

Neseniai atlikti tyrimai parodė, jog suakmenėjusioje Vilio širdyje yra geležies – vieno iš pagrindinių kraujo hemoglobino komponentų. Reikia atsiminti, kad suakmenėjusios minkštųjų audinių ir vidaus organų liekanos yra didžiulė retenybė. Krokodilai ir paukščiai turi keturių kamerų širdis, tačiau iki suakmenėjusios Vilio širdies atradimo mokslininkai manė, kad dinozaurai turėjo trijų kamerų širdį ir buvo šaltakraujai. Gali būti, kad krokodilų ir paukščių protėviai taip pat buvo šiltakraujai, turėjo keturių kamerų širdis bei buvo gyvavedžiai.

Didysis permo išmirimas

Tad iš kur atsirado dinozaurai? Galima iškelti drąsią versiją – iš žmonių, kurie gyveno dar prieš dinozaurus ties paleozojaus ir mezozojaus erų sandūra. Šiuo požiūriu labai intriguojančiai atrodo gyvūnų išmirimas pačioje paleozojaus eros pabaigoje. Maždaug prieš 240 milijonų metų staiga išmirė apie 96 % Žemės gyvūnijos, tame tarpe ir kailiais apaugusios reptilijos. Šis įvykis buvo pavadintas didžiuoju permo išmirimu, po kurio planetoje pradėjo karaliauti dinozaurai.

Gal šio įvykio kaltininkais buvo ateiviai? Per pora milijonų metų jie, atsiskyrę nuo savo brolių ir seserų, pasilikusių kitose žvaigždėse, tapo dinozaurais? Patys dinozaurai netikėtai išmirė mezozojaus eros pabaigoje, pragyvenę planetoje daugiau nei 160 milijonų metų. Juos galėjo pražudyti dar viena ateivių ekspansija, kuri įvyko maždaug prieš 65 milijonus metų.

Egzistuoja apie šimtas teorijų, kurios bando paaiškinti dinozaurų išmirimą. Populiariausios teorijos: jie žuvo nuo supernovos blyksnio; Žemė susidūrė su didžiuliu asteroidu; dinozaurai apsinuodijo gaubtasėkliais augalais, kurie pakeitė plikasėklius; mirė iš troškulio, kai išdžiūvo vandens šaltiniai; dinozaurų kiaušinių lukštas suplonėjo dėl kalio trūkumo, todėl kiaušinius kartu su embrionais suėdė smulkūs žinduoliai; dinozaurus pražudė šaltis; dinozaurai žuvo dėl ugnikalnių išsiveržimo; dinozaurai išmirė nuo bado ir t.t.

Yra dar viena, jau 101 hipotezė, kurios kažkodėl niekas rimtai nevertina. Ją iškėlė žinomas rusų rašytojas ir paleontologas I.Jefremovas knygoje „Žvaigždžių laivai“. Populiariai šią teoriją galima paaiškinti taip – dinozaurus išnaikino netikėtai mezozojaus eros kreidos periodo pabaigoje Žemėje pasirodę protingi ateiviai. Rašytojo knygoje du paleontologai po suakmenėjusiais dinozaurų kaulais aptiko ateivio kaukolę…

Gobio dykumoje, Kinijoje, Tian Šanio kalnų atšakose, Kanadoje, Šiaurės ir Pietų Amerikose aptiktos didžiulės skeletų sankaupos – taip vadinamos dinozaurų kapinės, kuriose kartu palaidoti suaugę dinozaurai su vaikais. Gana dažnai šiose vietovėse yra padidėjęs radiacinis fonas. Tai leidžia manyti, kad maždaug prieš 70-60 milijonų metų dinozaurus išnaikino kainozojaus eros žmogus, pasinaudodamas branduolinėmis technologijomis…

Šaltinis Mįslės ir faktai

Ar kada nors susimąstėte kelintą gyvenimą Žemėje dabar gyvenate? Reinkarnacija ar tikėjimas, kad gyvename ne vieną kartą, egzistuoja tūkstančius metų nuo senovės Indijos, Azijos iki Graikijos ir keltų genčių. Šiandien apie 51 % pasaulio populiacijos tiki, kad egzistuoja vienokia ar kitokia pomirtinio gyvenimo forma, 7 % tiki, kad po mirties jie reinkarnuosis. Įdomu tai, kad praėjusius gyvenimus prisiminti galima išmokti. Praėję gyvenimai ir ankstesnieji „aš“ yra glaudžiai susiję su dabartiniu „aš“.

1.  Paruošti kambarį. Kambaryje turėtų nebūti nei per šalta, nei per šilta. Užuolaidas reikėtų užtraukti, išjungti radiją, televizorių ir telefoną.

2. Susirasti ramią vietą. Atsisėsti ramiame, pritemdytame kambaryje. Šalia neturėtų būti draugų ir artimųjų. Pasirinkti laiką, kai jaučiatės žvaliausi ir jūsų protas yra ramus. Alkis, pašalinės mintys, blaškymasis neleis susikaupti.

3. Atpalaiduoti kūną. Pagulėti lovoje pora minučių ir pasiruošti kelionei į save.

4. Paruošti save. Užmerkti akis, patogiai atsigulti ant nugaros. Įsivaizduoti baltą šviesą, sklindančią nuo viso jūsų kūno: pėdų, kojų, kelių, šlaunų, liemens, krūtinės, rankų, kaklo, veido ir galvos. Balta šviesa apsaugo nuo neigiamos įtakos. Po to pajusti užplūstančią šilumą. Giliai įkvėpti 5 kartus. Po to toliau vizualizuoti ir jausti energiją, kol ji taps ryškesnė ir stipresnė.

5. Pradėti kelionę. Įsivaizduoti save ilgame koridoriuje, kurio gale yra didelės durys. Pasistenkite prisiminti kuo įmanoma daugiau to koridoriaus detalių. Tai padės nustatyti, iš kokios epochos atkeliavote.

6. Pereiti koridorių. Kiekvieną žingsnį ženkite apgalvotai. Pamatykite, kaip jūsų kojos liečia žemę, įsivaizduokite kiekvieną smulkmeną, kurią pamatysite, artėdami prie durų: kambario kvapą, aplinkos garsus, šviesos spalvą ir panašiai. Priėję durų paimkite už rankenos, pajuskite ją, kokia ji yra, giliai įkvėpkite ir pastumkite duris.

7. Pasveikinti praėjusius gyvenimus. Pripažinkite tai, ką matote kitoje durų pusėje. Galite pamatyti geltonos spalvos abstrakciją arba kūdikį savo rankose. Neneikite savo vizijų, pasistenkite jas pajusti ir suprasti. Galbūt suprasite, kad ta geltona spalva yra kilimas. Priėję arčiau pastebite, kad gelsvą atspalvį kilimui suteikia pro langą besiskverbiantys saulės spinduliai. Pažvelgę pro langą suprantate, kad gyvenate kokiame nors Europos didmiestyje Viduramžių laikais. Vizijos gali kelti abejonių, bet tai yra normalu. Tai yra ženklas, kad prisimenate savo praėjusius gyvenimus.

8. Būti kantriems. Jeigu nieko nematote, pabandykite pagalvoti apie tai, kas visą laiką patiko, pavyzdžiui, hobį, talentą ar kelionių kryptį. Paklauskite savęs, kodėl jums tai patinka. Galbūt tai susijęs su praėjusiais gyvenimais.

9. Pripažinti tai, ką matote. Kartais gali pasirodyti, kad smegenys pačios kuria naujus vaizdus. Kartais taip ir yra, bet tai reikia vertinti, kaip smegenų bandymo prisiminti praėjusius gyvenimus etapą.

10. Grįžti į dabartį. Kai norite seansą baigti, mintyse vėl nueikite prie durų, uždarykite jas ir pereikite koridoriumi. Jei aplanko laba nemalonios vizijos, galite staigiai nutraukti seansą ir atsimerkti.

11. Hipnoterapija. Tai dar vienas būdas, kaip išsiaiškinti apie savo praėjusius gyvenimus. Šiuo atveju prireiks profesionalaus hipnotizuotojo pagalbos.

priekavos.lt

Pasaulis kupinas paslapčių. Kai vienos išaiškėja, atsiranda kitų. Kai kurias paslaptis žmonija narplioja jau tūkstančius metų, o kai kurios mįslę užminė palyginus neseniai. Štai kelios, keistos ir dar neatskleistos pasaulio paslaptys, apie kurias greičiausiai dar nesate girdėję!

Kietoji šviesa. Kietoji šviesa dažnai siejama su NSO pasirodymu. Tai šviesa, kuri turi kietiems kūnams būdingų savybių. Tie, kurie ją matė, teigė, kad šviesos spindulys „išsivynioja“ nuo skraidančios lėkštės ir su fizine jėga paliečia žemę. Kalbama, kad kietoji šviesa gali patekti į uždaras patalpas ir tapti kampuota. Šiuolaikiniam mokslui tai visiškai nežinoma sąvoka.

Dangaus drebėjimai. Dar prieš atsirandant viršgarsiniams skrydžiams, žmonės matydavo ir girdėdavo kurtinančius griausmus, sklindančius iš giedro dangaus. Nėra jokio paaiškinimo vadinamiesiems dangaus drebėjimams. Kai jie vyksta, nebūna žaibų nė ženklo (kurie gali nukeliauti ilgus atstumus net per giedrą dangų, ir nėra jokio logiško atsakymo, kodėl staiga iš dangaus pradeda sklisti nežemiški garsai. Vieni tiki, kad dėlto kaltos nežemiškos jėgos, o skeptikai dėlto kaltina radijo bangas, saulės aktyvumą ir net povandeninius laivus.

Devynių taryba. Tikima, kad pasaulyje egzistuoja taryba, kurią sudaro labai išsivysčiusios būtybės, tiesiogiai kontroliuojančios žemę ir jos gyventojus. „Tomas“, tapatinamas su senovės egiptiečių dievu Atumu, yra šios tarybos atstovas. Likę tarybos nariai taip pat susiję 8 svarbiausiais Egipto dievais. Tikima, kad šis devynetas pasėjo gyvybę Žemėje. Nuo to ir kilo mintis, kad žmogus kilo iš ateivių.

Polocko dvynės. 1958 metais gimė dvynės Gillian ir Jennifer Polock. Likus 2 metams iki jų gimimo žuvo jų seserys dvynės automobilio katastrofoje. Gillian gimė su gimimo žymėmis, kurias turėjo viena iš seserų. Kai mergaitės paaugo, jos pradėjo prisiminti detales iš mirusių seserų gyvenimo, kurių jos paprasčiausiai negalėjo žinoti. Jos sugebėjo atpažinti namą, kuriame anksčiau gyveno jų tėvais ir žaislus, kurie priklausė kitiems broliams ir seserims. O keisčiausia tai, kad kiekviena iš jų galėjo detaliai atpasakoti tragiškos nakties įvykius, kai žuvo seserys dvynės.

Fantomų laidotuvės. Fantomų laidotuvių tradicija gyvuoja nuo XVII amžiaus, o gal ir anksčiau. Žmonės keliaudami apleistose vietovėse kartais pastebėdavo vaiduokliškas laidotuvių procesijas. Šiurpios vizijos būdavo ne tik matomos, bet ir girdimos – liudininkai pasakojo girdėję laidotuvių raudas, giesmes, vėją kapinėse, darbininkų, ruošiančių kūną laidojimui, skleidžiamus garsus ir pan.

Kaikoura NSO. 1978 metais Pietų pusrutulyje užfiksuota aibė NSO atvejų. Tuo pačiu metu pasirodė keistos šviesos Naujosios Zelandijos pietinės salos pakrantės kalnų papėdėje. Be to, paskido žinia, kad daugybė avių toje vietovėje buvo pagrobta. Pareigūnas iš karinės bazės matė tą šviesą ir net kreipėsi į vietinę oro eismo kontrolę, kuri ne tik matė šviesą, bet ir aptiko ją su radaru. Policija pradėjo gauti daugybę pareiškimų, kad šviesos spinduliai nusileido ant vandens paviršiaus. Krovininio lėktuvo įgula taip pat matė keistas šviesas jūroje. Pasitelkus mokslinę įrangą nustatyta, kad šviesa keliauja 1930 km per valandą greičiu. Galiausiai buvo prieita išvada, kad ten sklandė tikrai ne žemiškos kilmės lėktuvas.

Plaukuotos rankos. 1920 metais Dartmūre Devono grafystėje (D. Britanijoje) vykdavo daug nelaimingų atsitikimų kelyje. Visi nelaimingi atsitikimai buvo mirtini, nors nebuvo nieko neįprasta kelyje. Vieną vakarą vėl nutiko nelaimė kelyje, tačiau vairuotojui pavyko išsigelbėti. Ligoninėje atgavęs sąmonę vyras atrodė labai stipriai sukrėstas. Policijai jis paaiškino, kas nutiko: kai jis beveik įvažiavo į nelaimių ruožą kelyje, pajuto, kad kažkieno plaukuotos rankos perėmė vairą ir jis neteko kontrolės. Toliau vyko nelaimės kelyje ir dar vienas, išlikęs gyvas, papasakojo tokią pačią istoriją. Kiek vėliau pro šią vietą važiavo mediumas ir jis savo akimis matė, kaip per priekinį stiklą pradėjo ropštis plaukuotos rankos be kūno ir veržtis į automobilio saloną.

Priekavos.lt

Akys yra sielos veidrodis, o antakiai įrėmina veidą. Tačiau antakių funkcija ne tik estetinė. Antakiai padeda apsaugoti akis nuo prakaito lašelių, lietaus, purvo ir dulkių. Jie suteikia papildomą apsaugą blakstienoms, kurios taip pat veikia kaip savotiškas filtras, kad nepatektų svetimkūniai į akis. Be jokios abejonės, antakiai mums yra labai reikalingi. Ar žinojote, kad antakiai dar ir atskleidžia unikalias charakterio savybes? Norite sužinoti kokias? Skaitykite toliau!

Lenkti antakiai – kūrybinga asmenybė.

Tiesūs antakiai – pasitikintis ir užsispyręs žmogus. Jei moteris turi tiesius antakius, ji gali būti šiek tiek vyriška.

Kampuoti antakiai – jautrus ir uždaras žmogus. Tačiau moterys, turinčios tokius antakius gali būti labai užsispyrusios.

Tankūs antakiai – vyriškumas ir vyriškų hormonų perteklius moters organizme. Jei antakių plaukeliai žvilgantys – tai rodo, kad šių antakių savininkas, turi labai didelę seksualinę energiją.

Ploni antakiai – moteriška, švelni asmenybė.

Aukštai esantys antakiai išduoda svajoklius.

Žemai esantys antakiai atskleidžia, kad tokių antakių savininkas labai rimtai į viską žiūri ir dažnai neturi laiko kitiems.

Ar antakis kairėje, ar dešinėje yra žemiau? Priklausomai nuo to, kuris antakis yra aukščiau, gali sužinoti, ar žmogus santykiuose yra kontroliuojantis ar nuolaidus. Jeigu moters dešinysis antakis yra aukščiau, tai ji labiau linkusi viską kontroliuoti. O jei vyro kairysis antakis yra aukščiau, tai tada jis yra linkęs santykius kontroliuoti.

Antakių plaukelių tekstūra. Jei antakių plaukeliai švelnūs ir žvilgantys, tai tokių antakių turėtojas gali pasigirti gera seksualine energija. Jeigu antakių plaukeliai šiurkštūs ir silpni, tai seksualinė energija gali būti labai sumažėjusi arba tiesiog mažesnė iš prigimties.

Antakių korekcijos gali pakeisti likimą. Jeigu antakius per daug plonai išpešiosite, gali būti sunkiau rasti gerai apmokamą darbą. Jeigu pabandysite antakiams suteikti labiau išlenktą formą, atrasite savyje daugiau energijos ir moteriškų galių. Svarbiausias dalykas yra tas, kad antakiai būtų proporcingi akims. Pavyzdžiui, didelėms akims reikia tankesnių ir platesnių antakių. Jeigu antakiai bus neproporcingi, galima prarasti pusiausvyrą daugelyje gyvenimo sričių.

Prisimin1mus turi visi žmonės. Vieni prisimena nedaug, kiti atsimena viską, kas vyko. Kai kalbama apie problemas su atmintimi, dažniausiai turima galvoje nesugebėjimas įsiminti. tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie per daug įsimena, ir tai laikoma ne mažesne blogybe, nei atminties trūkumas.

Savantai – tai žmonės, kurie atsimena viską

Retai sutinkamas savantizmo sindromas (pavadinimas kilo iš prancūzų kalbos žodžio „savant“ – mokslininkas) – tai būsena, kai žmonės, turintys nukrypimų savo išsivystime, pasižymi nepaprastomis galimybėmis vienoje ar keliose srityse. Sindromas gali būti įgimtas arba įgytas, pavyzdžiui, dėl genetinės anomalijos, smegenų ligos ar galvos traumos.

Visus savantus vienija jų fenomenali atmintis, todėl tarp savantų yra puikių matematikų, muzikų, dailininkų. Tačiau beveik enciklopedinė savantų atmintis gali įgyti išsigimusias formas, ypač jeigu pats savantas gyvena mažai intelektualioje aplinkoje arba gimė tamsiais laikais. Pavyzdžiui, garsusis psichiatras Cezare Lombrozo savo knygoje „Genialumas ir beprotybė“ rašė apie vieną silpnaprotį vyrą, kuris atsiminė visus, kada nors palaidotus vietinėse kapinėse. Jis be jokios užrašų knygutės galėjo pasakyti visas datas, kai buvo palaidoti mirusieji, taip pat jų profesijas ir įpročius. Tačiau vyras, turintis tokią atmintį, negalėjo savarankiškai nei apsirengti, nei pavalgyti. Lombrozo taip pat rašo apie kitą žmogų, kuris galėjo atmintinai papasakoti bet kurią Šventojo rašto vietą ir pasakyti, kiek buvo žodžių, raidžių, skyrybos ženklų.

Lorencas Kimas Pikas – tikrasis Lietaus žmogus

Šis amerikietis (Laurence Kim Peek), gyvenęs 1951-2009 metais, pasižymėjo fenomenalia atmintimi ir dėl to buvo gavęs „Kimpiuterio“ pravardę. Pikas buvo žinomo filmo „Lietaus žmogus“ pagrindinio veikėjo prototipas. Kino mėgėjai žino, kad už šio silpnapročio genijaus vaidmenį aktorius Dastinas Hofmanas buvo apdovanotas „Oskaru“, kurio statulėlę vėliau su dėkingumu padovanojo savo prototipui. Aktoriui, norinčiam susitapatinti su kuriamu vaidmeniu, teko ilgai bendrauti su Kimu Piku, kuris išgarsėjo dar iki šio puikaus filmo sukūrimo. Prisiminkime visų šių įvykių priešistoriją…

Yra žinoma, kad Kimas Pikas gimė su didelėmis anomalijomis – nepaprastai didelė kaukolė, teniso dydžio kamuoliuko smegenų išvarža, smegenėlių defektas ir jungties tarp abiejų smegenų pusrutulių nebuvimas.

Tačiau Kimo Piko visa tai nepavertė dvasiniu ligoniu, kaip mes tai suprantame. Nors jis išsilavinimą gavo tik namuose, netrukus Kimas Pikas tapo vienu iš didžiausių mūsų laikų eruditų…
Jis visada daug skaitė. Kimas pasižymėjo neįprasta skaitymo technika, kai kaire akimi skaitė kairįjį puslapį, o tuo pačiu metu dešiniąja akimi – dešinį puslapį. Abu puslapius perskaityti trukdavo apie 9-10 sekundžių. Įdomu tai, kad Kimas puikiai galėjo skaityti ir apverstą tekstą.

Tokie patys nepaprasti buvo ir gabumai muzikai. Jis atsiminė daugybę muzikinių kūrinių, jam pakakdavo išgirsti kūrinį vieną kartą, kad po daugelio metų jį be klaidų galėtų pagroti fortepijonu.
Tuo pačiu metu Kimas Pikas buvo ligotas žmogus. Jam buvo sunku judėti ir sunkiai sekėsi atlikti elementarius veiksmus. Pavyzdžiui, jis savarankiškai nesugebėjo užsegti kelnių. Nežiūrint į tai, kad atmintis buvo fenomenali, jis visiškai neturėjo abstraktaus mąstymo, nesuprato daugelio sąvokų, nebuvo gabus kūrybai…

Kimo fenemeninis sugebėjimas taip sudomino kino kūrėjus, jog jie parašė scenarijų filmui, kurio pagrindinis veikėjas buvo žmogus, turintis savantizmo sindromą.

Arago ir kiti fenomenai

Kaip teigia psichiatras Haroldas Trefertas, kuris visą gyvenimą tyrinėjo išprotėjusius genijus, panašius į Kimą Piką, šiandien mūsų planetoje gyvena ne daugiau nei 25 tokie žmonės. Yra individai, kuriems savantizmo sindromas pasireiškia silpnai, bei žmonės, turintys fenomenalią atmintį, tačiau be savantizmo požymių.

Pirmojoje XX amžiaus pusėje buvo gana gerai žinomas rusas Romanas Levitinas, kuris pasirodydavo sceniniu Arago pseudonimu. Gimęs neturtingoje šeimoje, jis negalėjo gauti tinkamo išsilavinimo, todėl nuo jaunų dienų turėjo įsidarbinti tekstilės parduotuvėje. Jo nepaprastus sugebėjimus įsiminti ir skaičiuoti parduotuvės šeimininkas pastebėjo labai greitai. Levitinas, supratęs, kad savo talentą gali ir naudingiau pritaikyti, įstojo Sorbonos universiteto matematikos fakultetą, tačiau dėl lėšų trūkumo ilgai nestudijavo. Būtent tuomet jis ir pradėjo rengti viešus pasirodymus, kuriuose atlikdavo mintinus skaičiavimus. Tokie žmonės buvo vadinami mnemonistais.

Arago programa buvo labai populiari, jis galėjo normaliai pragyventi ir gastroliuoti visame pasaulyje. Iš šalies atrodė, kad daugybos ar šaknies traukimo iš didžiulių skaičių veiksmus jis atlieka labai lengvai, tarsi žaisdamas. Tačiau tai buvo apgaulingas lengvumas. Arago, per dieną pasirodydamas iki 10 kartų, labai save išsekindavo. Buvo atvejų, kad tiesiog pasirodymų metu dėl nervų išsekimo jis netekdavo sąmonės. Mirtis jį ištiko scenoje, kai kraujas išsiliejo į smegenis.

Buvo ir kitų mnemonistų, kurie scenoje demonstravo savo nepaprastus sugebėjimus įsiminti ir skaičiuoti. XX amžiaus pradžioje toks buvo vunderkindas Vladimiras Zubrickis. Berniukui buvo vos 7 metai, kai jis su nepaprastu lengvumu daugino didelius skaičius, traukė antro ar trečio laipsnio šaknis. Tačiau greitai, kilus Pirmajam pasauliniam karui, o vėliau Rusijoje įvykus revoliucijai, Zubrickis nebeteko savo matematinių sugebėjimų.

Lorencas Kimas Pikas – lietaus žmogus

Perteklinė atmintis – nauda ar žala?

Niekas neabejoja dėl to, jog gera atmintis būtina, siekiant profesijos ar socialinio statuso. Tačiau atmintis – tai tik viena iš smegenų veiklos pusių. Ne atsitiktinai dar garsusis senovės filosofas Heraklitas pasakė: „Daug žinių dar neišmoko būti protingu“. Atminties sutapatinimas su loginiu mąstymu ar intelektu yra ne tik iš principo neteisingas, bet ir galintis sukelti daug klaidų. Deja, ir šiais laikais labai dažnai vertinama tik ši smegenų veiklos savybė įsiminti, kurią nesunkiai gali pakeisti žodynai, enciklopedijos ar internetas.

Kaip pavyzdį galima pateikti rusų rašytojo Antonijaus Pogorelskio apysaką „Juodoji višta arba Požemio gyventojai“. Šio apsakymo siužetas paremtas žinių „kalimu“. Apsakyme teigiama, kad tradicinis įsiminimo metodas, paremtas daugybe kartojimų, ne tik traumuoja intelektą, o pati prievarta įsiminta informacija sudaro informacijos balastą. Toks įsiminimas slopina žmogaus kūrybiškumą ir sudaro klaidingą įsitikinimą, kad toks mechaninis mokymasis ir yra profesijos pagrindas.

Su tuo tikriausiai sutiks buvę ar esami medicinos studentai. Štai ką papasakojo buvęs bendramokslis, kuris studijavo tuometiniame Kauno medicinos institute (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas): „Labai apgailestaujant tenka prisiminti, kiek laiko ir nervų teko išeikvoti pirmaisiais studijų metais – daugybė lotyniškų pavadinimų ir kitų žinių, be kurių nebuvo įmanoma gauti įskaitų ar išlaikyti egzaminų. Visos šios žinios praktikoje pasirodė visiškai nereikalingos ir jos buvo užmirštos. Deja, jos išstūmė ir tą informaciją, kuri buvo reikalinga“.

Atrodo, galima daryti išvadą, kad tai visiškai neliečia žmonių su savantizmo sindromu arba profesionalių mnemonistų, kurie tarsi žaisdami įsimena didžiulius skaičius ar kitą informaciją. Tačiau tokie žmonės turi kitą problemą – jie negali užmiršti to, kas jiems visiškai nereikalinga.

Nemažai mūsų gali teigti, kad tai nėra jokia problema. Juk žmogaus smegenys gali saugoti iki 7 milijonų megabaitų informacijos, t.y. visiškai užpildyti smegenis neužteks viso gyvenimo. Tačiau ne viskas taip paprasta. Mokėjimas užmiršti yra būtinas sveikatai, kaip maistas ir oras. Dalis įsimintos informacijos gali traumuoti psichiką. Paprasti žmonės naudoja informacijos užmiršimo ir pašalinimo mechanizmą, kurio mnemonistai ir savantai neturi.

Be to, negalima tikėtis sėkmės ir vystytis tik viena kryptimi, nedegraduojant kita. Tai ypač pastebima savantų tarpe, kurie neturi praktinių įgūdžių ir neprisitaikę savarankiškam gyvenimui. Tokie reiškiniai nereti ir tarp profesionalių mnemonistų, kurie dažnai labai naiviai įsivaizduoja supantį pasaulį ir yra labai nepraktiški.

Šaltinis Mįslės ir faktai