Venecija. Ir vėl visi susitinkame. Su tikrais, padirbtas ar pasiskolintais (meno) profesionalų kvietimais. Su išskirtinėmis „Press“ akreditacijomis iš nežinomų ir nežinomų Londono ir Kauno meno ir „glamūro“ žurnalų. Nes mes pirmi galime pamatyti tai, ką 88 paviljonų direkcijos ir juos remiančios kultūros ministerijos, paruošė išalkusiems meno profesionalų žvilgsniams. Besiruošiant aplankyti paviljonus įdomu kaip šiemet susiklostė kultūros atmosfera atitinkamoje nacionalinėje valstybėje, kas buvo pakviestas elitinių kuratorių ar ministerijų atstovų, kas laimėjo konkursą, o kas tiesiog buvo kažkieno pusbrolis/pusseserė, dukterėčia ar sūnėnas.

Įdomu, kiek iš patekusių į Venecijos meno bienalės peržiūros dienas išties atvyko pažiūrėti meno, o kiek iš jų tik sudalyvauti vakarėliuose, susitikimuose, vakarienėse ir pasimatymuose. Daugeliui ne paslaptis, kad parodos yra tik susitikimų ir vernisažų dekoracijos, tarp kurių pasiklysta nuoširdūs žurnalistai ir studentai, bandantys kažką konspektuoti.

Pagrindinė bienalės spaudos konferencija buvo išskirtinai trumpa ir patogi 5000 akredituotų žurnalistų, iš kurių daugiau kaip 3000 buvo iš užsienio (bienalės prezidento ištarta statistika), o pagrindinės tarptautinės parodos kuratorius Massimiliano Gioni trumpai ir aiškiai nubrėžė kuruotos parodos „Enciklopediniai rūmai“ kontūrus. Tik po kelių dienų sužinojau, kad atsitiktinai ar nevisai atsitiktinai Auksinį Liūtą laimėjo Angolos paviljonas „Luanda, Enciklopedinis miestas“. Gal jis netyčia praplėtė pagrindinės parodos idėją?

Žinoma, pagrindinė tarptautinė paroda „Enciklopediniai rūmai“ sulauks daug pagyrų ir kritikų, nes jos stiprybė ir tuo pačiu silpnybė (priklauso nuo jūsų skonio) – didelis neprofesionalių menininkų skaičius. Čia galima išvysti ir neaišku kokios obsesijos, depresijos ar šizofrenijos apimtų žmonių piešinius, ir mokslininkų Karlo Gustavo Jungo ar Rudolfo Steinerio (Valdorfo mokyklos įkvėpėjas) žinių schemas. Man patiko parodos įvardijimas ne kaip šiuolaikinio meno, o kaip vizualios kultūros reginio, kuriame pristatomi obsesiškai kurti menininkų ciklai ir nemenininkų vizualūs tyrinėjimai, eskizai ir modeliai, siekiantis išsiaiškinti ar suprasti tam tikrą specifinę žinių sistemą. Parodoje apstu autoterapinių ir savirealizacijos kūrinių iš naujo kvestionuojančių ribą tarp menininko genijaus ir kasdienybės genijaus.

Austrijos draudimo klerko Peterio Fritzo sukurti namų modeliai 1950-1960-aisiais (atrasti menininko Oliver Croy ir architekto Oliver Elser)

Stefan Bertalan (Ro), išsamus menininko tyrimas-performansas „I lived for 130 days with a Sunflower Plant, 1979“

Bienalės Peržiūros dienos (2013 Gegužės 29-31 d.) yra puiki proga atnaujinti šiuolaikinio meno folkloro žinias: ar vis dar galioja etiketė „kuratoriaus akiniai“, kurie turėtų būti kuo didesni, užgožiantys tavo veidą, kuo kvailesni ir kuo storesnės plastmasės; ar vis dar madingi tigriniai rūbai ir ar vis dar tų pačių formų stilettos sminga į bienalės Sodų (Gardens – Giardini) žvyrą ir purvą. Akivaizdu, kad hipsteriai taip pat nesnaudžia ir aktyviai zuja po vakarėlius kliūdami išsikišusiais akiniais vieni už kitų.
Vis dar bandau nuspręsti, ar menas, ar vakarėliai yra svarbesni per peržiūros dienas, bet viena aišku, kad juos vienija eilės: nuo Vokietijos ir Prancūzijos paviljonų iki Čilės paviljono vakarėlio, kuriame grojo DJ Nicolas Jaar (1990-aisiais gimęs Čilės paviljono menininko Alfredo Jaar sūnus), o su pakvietimais susispietę svečiai lauke per lietų turėjo laukti daugiau kaip valandą, tačiau viduje jie apdovanoti beribiais nemokamais kokteiliais.

Eilės prie kokteilių per Čilės paviljono vakarėlį

Tad būtų gera proga aptarti Bienalės peržiūrų antropologiją, kuri turbūt svarbesnė už meno kritiką, nes pirmiausia, ką pamatai – tai žmonės ir jų santykiai, o menas lieka jų fone. Pasirinkus šią kryptį, galima lengviau atsidusti, nes kaip gi sutalpinti vieną bienalę į vieną tekstą? Pagrindinė informacija apie bienalę yra jos oficialiame puslapyje, o kūrinių aprašymai ir reprodukcijos kataloguose. Tad nėra prasmės jų apžvelgti, kol žiūrovas pats jų nepamato.

Pirmiausia pradėjau tyrinėti eilių bienalėje choreografiją: jų lankstumą, posūkius, judėjimo greitį ir ilgį priklausomai nuo dienos meto. Galiausiai praradau viltį atrasti kažkokį tendencingumą, todėl skaitytojams pateikiu tik vizualius įspūdžius. Paminėsiu, kad ilgiausios eilės buvo į Prancūzijos, Vokietijos ir Danijos paviljonus, o jas lyginant buvo akivaizdu, kad Prancūzijos eilė buvo trigubai ilgesnė už Danijos. Tik negaliu pasakyti ar ir paviljonas buvo triskart įspūdingesnis. Viena iš eilės ilgumo priežasčių galėjo būti ta, kad Vokietija su Prancūzija apsikeitė paviljonais, taip sukeldamos smalsumą ir kvestionuodamos tradicinę nacionalinio atstovavimo tvarką Bienalėje. Tai įvyko pirmąkart  Bienalės istorijoje, o priežastis politinė – 50 metų Vokietijos-Prancūzijos draugystės jubiliejus (Eliziejaus sutarties metinės). Tuo tarpu natūraliai kilo klausimai, kodėl ant paviljono, kuriame puikuojasi užrašas Jugoslavija, mažesnėmis raidėmis pridėta Serbija ir tik jinai ten ir buvo. Keista, kad eilės nebuvo tarptautinėje kuruotoje parodoje, bet viduje reikėjo judėti „traukinuku“. Eilės buvo ne tik prie meno, bet ir prie nemokamai dalijamos kavos bei tualetų. Taip pat ir prie nemokamo bevielio interneto ryšio, nes prisijungti pavykdavo tik po 10 minučių laukimo.

Kairėje – ilgiausia eilė į Prancūzijos (buvusį Vokietijos) paviljoną, o dešinėje – eilė į Vokietijos (buvusį Prancūzijos) paviljoną

Smalsi eilė prie ledų per Serbijos paviljono atidarymą

Srūvanti eilė su lyg į atlaidus plūstančiais žiūrovais (skambant varpams – toks dalyvaujančio garso menininko kūrinys) į Lenkijos paviljono atidarymą

Pirmąsias dvi dienas žiūrėjau tik tas parodas, į kurias pavykdavo patekti be eilių (kolegos sakė, kad į Prancūzijos paviljoną teko laukti iki 3 valandų). Trečiąją dieną pasidaviau pagundai pamedituoti eilėje ir pabandyti patirti tą laukimo, žiūrėjimo ir atsipalaidavimo būseną. Tačiau pasirinkau ne Bienalės, o paralelinį renginį – iš naujo atgaivintą legendinę kuratoriaus Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūriai tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“ (Anlg. When Attitudes Become Form), vykstančią Fondazione Prada (Rūmai Ca’ Corner della Regina). Iš pradžių eilė atrodė nedidelė, po pusvalandžio išbėgo apsaugos darbuotojas ir įspėjo, kad reiks laukti dvi valandas, dar po pusvalandžio jis pradėjo tikrinti ar visi turi reikiamus leidimus ir eilė iškart žymiai sutrumpėjo (mat praleido tik spaudos atstovus ir žiūrovus su specialiais kvietimais į parodą), o man buvo sunku ištverti nevilties žvilgsnius, pralaukusiųjų daugiau kaip valandą eilėje ir turėjusiųjų keliauti kur tilteliai veda. Belaukiant pro šalį praplaukdavo senyvo ar pilvoto stoto lankytojai, kurie paslaptingai prapuldavo prie rūmų durų ir patekdavo be eilės. Jei jau eilėse stovi kviestiniai, tai matyt visuomet būna ir kviestinių kviestiniai. Tiesa, parodoje praleidau tik gal 20 minučių, nes po tiek laukimo ir apmąstymų nebuvo įmanoma vėl iš naujo susikaupti.

Šlapia ir pilna įtampos eilė į Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūriai tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“

Haraldo Szeemanno parodos fragmentas (dešinėje nespalvotoje nuotraukoje matosi ekspozicija iš 1969 m.)

Tiek atidarymų vienu metu retai būna lygiai kaip ir tiek galimybių sutikti kolegų iš visų pasaulio kampelių. Viena aišku, jei nori sutikti kolegas iš tam tikrų šalių, turi sudalyvauti jų paviljonų atidarymuose ar vakarėliuose, kuriuose ryškiausiai matosi nacionalumo, broliškumo ir kaimynystės fenomenai, nes kaimyninės šalys dažniausiai susirenka viena kitos palaikyti ir tuo pačiu sudalyvauti ryšių atnaujinimo ir palaikymo ritualuose.

Lemiamas (kuratorių?) susitikimo momentas per Lenkijos paviljono atidarymą su Serbijos katalogu (žemyn galva) ir burbuliukų taure rankoje

Kaip visuomet verta aplankyti broliškus ir seseriškus Baltijos šalių paviljonus, kad galėtumėt patys nuspręsti „kas šįsyk yra geriausi draugiškose kaimynų rungtynėse“. Oficiali Bienalės komisija ir vėl (ne)tikėtai pažymėjo Lietuvos (šįkart kartu su Kipru) paviljoną, bet, žinoma, galima susidaryti ir savo asmeninę nuomonę. Išsiduosiu, kad geriausias Baltijos vakarėlis buvo rožių sode, organizuotas estų.

Akimirkos iš Estijos paviljono vakarėlio Malipero rūmų rožių sode (groja estų DJ iš JAV Maria Minerva (1988) (turinti menotyros bakalaurą ir magistrą)

Tačiau geriausias atidarymas buvo Lietuvos ir Kipro paviljone, kur vakaro metu nebuvo nei prezidento žmonos kalbų (kaip Lenkijos paviljone), nei 3 kuratorių ir dviejų komisarų kalbų (kaip kaimyniniuose paviljonuose), nei oficialių kostiumėlių ir kostiumų su šampano taurėmis parado (kaip daugelyje paviljonų). Kuratorius Raimundas Malašauskas  pavertė visus kokteilio Vilnius Sling ragautojus performanso dalyviais, vaikštinėjančiais su metro ilgio šiaudeliais ir nepatogiai bandančiais sriūbtelti gėrimo. Tuo tarpu vakaras įsibėgėjo performansų virtine su charizmatišku vakaro vedėjo Gabrielio Lesterio kalba, raginančia įnešti pankiškumo į visą šį venecišką atidarymų puotą. Ir išties – tai buvo gyviausias (iš mano 15-20 aplankytų atidarymų) vernisažas su ritminės gimnastikos performansu ir šokiais krepšinio salės estradoje. Energingai vakarą vainikavo grupė 18+. O viduje šios gimnastikos ir sporto rūmų erdvės buvo galima atsigauti nuo Venecijos turistinės ir apsilupusio dekoro dabarties. Ekspoziciją tolimesnei sklaidai monumentaliai sukonstravo Roberto Narkaus kamera, kurios rezultatus galite pamatyti čia. Aišku kaip ir visada parodos per fotoobjektyvą atrodo tikroviškiau, geriau ir įspūdingiau kaip ir futbolo rungtynės per TV ekraną, nes tu viską matai iš arčiau.

Lietuvos ir Kipro paviljono vienos iš salių bendras vaizdas prieš atidarymą

Lietuvos ir Kipro paviljono vienos iš salių bendras vaizdas po atidarymo (grindys padengtos pušų spygliais, o salėje tvyro jų kvapas)

Performanso metu: Andrius Kraugerys (Anders Kreuger) and Pranciskus Kamacas-Herera (Francisco Camacho Herrera) interpretuoja Elenos Bukreevaos komandas ir atlieka Ritminės Gimnastikos judesius

Beje, Lietuvos ir Kipro „paviljonas“ buvo ne vieno kritiko priskirti prie labiausiai išsiskiriančių paviljonų drauge su kitais „naujaisiais ne-nacionaliniais paviljonais“. Tarp jų buvo ir aktualusis Rytų Europos kontekstui Gruzijos paviljonas – Kamikadze Lodžija, kuruotas lenkės Joannos Warszos.

Gruzijos paviljono parazitinė architektūra

Bandžiau išsiaiškinti ir geriausio Baltijos šalių paviljono nuomonę tarp eilučių, klausinėdamas pažįstamų latvių ir estų kuratorių, bet supratau, kad klausimas buvo nevisai korektiškas. Tad nacionalumas kaip ir draugiškumas vis dar svarbūs šiuolaikinio meno pasaulyje. O Rytų Europos paviljonai vis dar įdomesni už nuspėjamus ir daugel kartų matytus vakarietiškus ir jų strategijas, tad be Gruzijos siūlyčiau užsukti ir į Rumunijos, Slovėnijos, Serbijos ir gal net Rusijos (jį praleiskite, jei esate jautrūs lyčių lygybei, nes rusai ir vėl bandė pajuokauti).

Taigi Venecijos meno bienalė dar veiks daugiau kaip 5 mėnesius – iki lapkričio 24 dienos, tad kviečiu pasinaudoti pigių skrydžių ir brangios nakvynės Venecijoje galimybėmis ir pamatyti Bienalę patiems.

Pabaigai siūlau pažiūrėti Ragnar Kjartansson performansą S.S. Hangover.

Laikinis kūrinys – tirpstantis Alpių ledas su nuoroda į grėsmę Venecijai būti užtvindytai. Menininko Stefano Cagol (Maldyvų Paviljonas) kūrinys „Ledo monolitas“

Paralelinės intervencijos – „Looking for gallerist“ – skelbimas neįsivaizduojamoms galimybėms ir susitikimams

Rusų korespondentas ieško karštų faktų ir kalbina menininką-intervencionistą

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija kviečia Lietuvos ir užsienio menininkus ir kuratorius iki birželio 15 dienos teikti paraiškas dvejoms rezidencijų programoms: teminėms ir individualioms rezidencijoms. Atrinkti dalyviai Nidoje galės reziduoti 2014 metų sausio-gegužės mėnesiais

Teminės rezidencijos: „Techno-ekologija“

“Techno-ekologijos” teminių rezidencijų programa (2014 balandžio-gegužės mėn) rengiama bendrai su RIXC medijų kultūros centru Rygoje. Programos tikslas – per meno projektus ir kultūros inovacijas permąstyti kultūrinio, socialinio ir ekologinio tvarumo klausimus. Siūlomų projektų raktažodžiai: jūros lygio kitimas, dumbliai, tarša, sūrumas, ribos, atliekos / turtai jūroje; nacionalinis parkas kaip žalias kubas, judančios / negyvosios kopos, paukščių ir turistų migracija, dirbtinė gamta, briedis, stirna, šernas ir kormoranas; žvejyba, maitinimasis, tvarus transportas, smulkioji ūkininkystė, (pvz. hidroponika), energijos gamyba, prekybos centrų dominavimas.

Rezidencijų trukmė – du mėnesiai, paraiškos priimamos iš individualių menininkų, tyrėjų, mokslininkų, prodiuserių ir kuratorių, galimos ir grupinės (iki trijų žmonių) paraiškos. Atrinktiems kandidatams teikiama stipendija ir padengiamos kelionės išlaidos.

Temines rezidencijas Nidos meno kolonijoje remia ES programa “Kultūra” ir Vilniaus dailės akademija.

VDA Nidos meno kolonija siūlo dalyvauti ir individualiose rezidencijose laisva tema (2014 sausio-gegužės mėn). Individualioms rezidencijoms stipendijų neskiriama, atrinkti menininkai patys turi padengti rezidavimo išlaidas. Stipendijų paieškai suteikiame patvirtinimo laišką-rekomendaciją. Paprastai konkursas yra apie 5-10 paraiškų į vieną studiją.

Laukiami kuratorių pasiūlymai teminėms rezidencijoms

Nidos meno kolonija nusprendė išplėsti savo kuruotų teminių rezidencijų praktiką, pakviesdama kuratorius teikti teminių rezidencijų projektus 2014-2015 metams. Nidos menininkų rezidencijų programa siekiama skatinti kritinę mintį, kūrybiškumą, inovatyvumą bei procesą, taip pat menininkų bendradarbiavimą. Nidos meno kolonijoje kūrybinis vyksmas yra svarbesnis, nei galutinis rezultatas, tačiau iš kiekvieno projekto tikimasi sulaukti bent meninio tyrimo, akivaizdaus mokymosi / žinių perdavimo ar pan. Kita vertus, rezidencijos rezultatu gali būti ir jos metu (su)kurtų darbų viešas pristatymas.

Kuruotų rezidencijų trukmė – nuo vieno iki dviejų mėnesių, dalyvių skaičius – nuo penkių iki aštuonių, dalyviai atrenkami konkurso būdu arba kviečiami kuratorių.

Atrinktoms kuruotoms rezidencijoms drauge su atrinktojo projekto kuratoriumi bus ieškoma nacionalinės ar tarptautinių projektų paramos.

Projektų laukiama iki birželio 15 dienos. Norintys dalyvauti kviečiami siųsti rezidencijų projekto aprašymą, preliminarų darbo planą (iki dviejų puslapių) ir savo gyvenimo aprašymą. Darbo ar dalyvavimo menininkų rezidencijos programoje patirtis bus laikoma privalumu.

Daugiau informacijos rasite Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos tinklapyje www.nidacolony.lt

Iliustracijoje: Kolektyvinis 2012 m. simpoziumo dalyvių portretas prie Lietuvos-Rusijos sienos paplūdimyje.

Meno ir edukacijos centras „RUPERT“ kviečia menininkus, kūrėjus ir mąstytojus teikti paraiškas edukacijos ir rezidencijų programoms.

Rupert yra projektų pagrindu veikiantis tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras. Architekto Audriaus Ambraso suprojektuotas naujasis Rupert pastatas atvers duris jau šių metų liepą. Pastate veiks parodų ir projekcijų erdvė, nuolat vyks paskaitos ir reziduos Lietuvos ir užsienio menininkai, kuratoriai ir kultūros vadybininkai.

Paraakademinė Rupert edukacinė programa prasidėjo 2012 metų birželį. Ši programa yra skirta jauniems kūrėjams iš viso pasaulio, siekiantiems įgyvendinti savo projektą ir pradėti karjerą savo srityje tarptautiniu mastu. Pirmiesiems Rupert dalyviams paskaitas skaitė ir seminarus vedė tokie lektoriai kaip Will Holder, Kasia Redzisz (Tate Modern),  Fionn Meade (CCS, Bard College), Adam Kleinman (dOCUMENTA), Raimundas Malašauskas (dOCUMENTA; oO), Jennifer Teets (Frieze), Nataša Petrešin-Bachelez (Laboratoires d’Aubervilliers) ir daugelis kitų. Per metus trukusią programą dalyviai drauge keliavo į dOCUMENTA ir Vencijos meno bienalę, sukūrė filmą, pradėjo leisti žurnalą, atidarė Vilniaus Patafizikos 
Institutą, rodė savo darbus solo ir grupinėse parodose Šiuolaikinio Meno Centre ir The Gardens, atidarė šiuolaikinio meno knygyną [six chairs]—tai tik maža dalis to, kas įvyko vos per metus. Rugsėjo mėnesį pirmųjų metų Rupert dalyviai keliaus į Niujorką, kur kartu su Columbia Universiteto ‘Studio X’ įgyvendins parodos/laboratorijos projektą.

Rupert rezidencijų programa yra skirta menininkams, rašytojams, kūrėjams, kuratoriams ir akademikams iš Lietuvos ir viso pasaulio. Per beveik tris mėnesius trunkančias rezidencijas kiekvienas iš kūrėjų galės įgyvendinti savo meninį projektą ir jį pristatyti visuomenei. Rupert rezidentai idėjų galės semtis iš unikalaus Vilniaus konteksto bei į savo projektus įtraukti Vilniaus bendruomenę. Savo ruožtu, vietos bendruomenė galės lankyti rezidentus atvirų studijų metu, bei dalyvauti rezidentų vedamose laboratorijose ir paskaitose.

Rupert parodų erdvė—vieta, kurioje vyks unikalios meno laboratorijos ir atviros paskaitos, bus rodomos netradicinės šiuolaikinio meno parodos bei video ir juostiniai filmai.

Rupert meno ir edukacijos centrui nuo gegužės mėnesio vadovauja Ispanijos meno istorikas ir kuratorius Juan de Nieves. Per daugiau nei dvidešimt metų trunkančią karjerą, de Nieves dirbo kuratoriumi Centro Galego de Arte Contemporánea (Santiago de Compostela) ir Espai d’Art Contemporani de Castelló (EACC), kuriam vadovavo tarp 2005— 2009 metų. Per savo ilgametę karjerą de Nieves yra kuravęs menininkų Daniel Buren, Miguel Ventura, Angel Vergara, John Knight, Antoni Miralda, Josep María Martin, Paul Sharits ir kt. parodas ir programas bei dėstė Santiago de Compostela universitete.

Paraiškos dalyvauti Rupert edukacinėje programoje priimamos iki rugpjūčio 1 dienos. Į programą, kuri vyks 2013 metų spalį – 2014 metų birželį bus atrinkti ne daugiau kaip 10 dalyvių iš Lietuvos ir viso pasaulio. Norintys dalyvauti programoje turėtų siųsti savo CV, motyvacinį laišką, portfolio (iki 5 darbų) ir projekto, kurį dalyvis norėtų įgyvendinti programos metu, aprašymą. Rupert taip pat norėtų išgirsti, kokį asmeninį mokytoją ir kodėl rinktųsi kiekvienas dalyvis.

Paraiškos pirmajam rezidencijų sezonui (2013 m. rugpjūčio 1 d. – spalio 13 d.) priimamos iki liepos 14 dienos.

Rupert rezidencijų ir edukacinės programos yra nemokamos.

Daugiau informacijos : www.rupert.lt ir info@rupert.lt

Rupert naujojo pastato fragmentas

[six chairs] knygyno atidarymas Kaune

[six chairs] knygyno atidarymas Kaune

Patafizikos instituto atidarymo Vilniuje akimirka

Patafizikos instituto atidarymo Vilniuje akimirka

Birželio 4 dieną 20.30 val. „Romantizmo“ muziejuje, Madride (Romanticism museum, Calle San Mateo, 13, 28004 Madrid) atidaroma  Violetos Bubelytės paroda „Autoportretai“. Birželio 5 dieną Madride prasidedančiame tarptautiniame PHotoEspaña festivalyje lietuvės fotomenininkės Violetos Bubelytės kūrybai skiriamas išskirtinis dėmesys.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos ambasados Ispanijoje pastangomis, šios kūrėjos individuali paroda „Autoportretai“ įtraukta į pagrindinę festivalio programą. Be to, vienas iš V.Bubelytės darbų tapo pagrindine festivalio iliustracija – jis naudojamas plakate, katalogo viršelyje, programose, kvietimuose.

„Esame patenkinti, kad lietuvės menininkės kūryba užėmė tokią svarbią poziciją PHotoEspaña  festivalyje“, sako Lietuvos ambasadorė Ispanijoje Audra Plepytė. Diplomatė pažymėjo, kad Lietuva  – viena iš nedaugelio užsienio šalių, kurių ambasados užmezgė tokį glaudų bendradarbiavimą su festivaliu.

Pasak Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko Jono Staselio, dalyvavimas viename stambiausių Europoje meninės fotografijos festivalių – didelė garbė, sėkmė ir džiuginantis Violetos Bubelytės kūrybos pripažinimas. Tuo pačiu tai ir Lietuvos fotografijos įvertinimas. „Fotomenininkės V.Bubelytės paroda taip pat yra puiki galimybė Ispanijos ir tarptautinei publikai artimiau susipažinti su daugiametes tradicijas turinčia Lietuvos fotografija, kuriai atstovauja saviti autoriai, ne tik įdomūs šiandien, bet ir svarbūs fotografijos istorijai“, tvirtina sąjungos pirmininkas.

V.Bubelytės paroda „Autoportretai“, kurią sudaro 1981-2003 metais sukurti darbai, pristatoma Madrido centre įsikūrusiame ir populiariame nacionaliniame Romantizmo muziejuje. Parodos atidarymas rengiamas birželio 4 dienos vakare, ji veiks iki rugsėjo 15 dienos. Kuratorius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus vadovas Gintaras Česonis.

Šį rytą vykusioje spaudos konferencijoje Festivalio kuratorius Gerardo Mosquera žurnalistams pristatydamas parodą pabrėžė, jog tai yra išskirtinė, vienetinė paroda: „Tai ne tik kūnas, fotografijose atskleidžiama individualybė, vidinis pasaulis“. Vienas iš žurnalistų paklausė ar fotografijos buvo kurtos norint ignoruoti laikmečio draudimus, ar tai kalba apie prarastą viltį. „Draudimai man nerūpėjo, o fotografijos yra apie ieškomą, bet dar nerandamą viltį“, atsakė Violeta Bubelytė.

PHotoEspaña festivalis rengiamas kasmet nuo 1998, jis yra pripažintas pasaulyje kaip vienas iš reikšmingiausių tarptautinių fotografijos forumų.

Kaip ir išnašos knygose, šio simpoziomo išnašos, pristatomos parodų, diskusijų ir performatyvių įvykių forma, veikia kaip kaleidoskopiški, bet sąmoningi artimos praeities paaiškinimai ir priedai, apimantys įvairius procesus, artefaktus, citatas, gyvenimo būdo detales, Sovietinės epochos mitologiją ir nostalgiją.

Atrodo, jog praėjo pakankamai laiko, jog į neseną Sovietinę paeitį būtų galima pažvelgti bešališku žvilgsniu. Atsiribojus nuo traumatiškos patirties dalies bei apsiginklavus ironija ir natūraliu smalsumu pagaliau įmanoma imtis Sovietmečio “kasinėjimo” darbų, atskleidžiant vis dar esančius, nors ir dalinai paslėptus įvairiapusius ir daugiavalenčius diskursus. Tai tampa ypač svarbu, galvojant apie naują kartą, kuri užaugo pažindama šią praeitį tik iš gandų, išlikusios spaudos pavyzdžių ir filmų.

Siekiant analizuoti bendrą po-socialistinės Rytų Europos ir buvusios Sovietų sąjungos erdvės patirtį, būtina atsižvelgti įvairias socializmo, kaip tuomet dominavusios ideologijos, išraiškas skirtingose šalyse.  Ar įmanoma rasti bendrą šios patirties giją? Posovietiniame kontekste paprastai Baltijos šalys nagrinėjamos atskirai nuo vidurio Europos, Balkanų, Kaukazo ir Centrinės Azijos regionų. Projektu “Revisitng Footnotes I” siekiama išplėsti įprastą pokalbio geografiją, įtraukiant minėtus regionus, kurie paprastai laikomi skirtingais. Šiandien, pasitelkiant tematiškai ar geografiškai įvairių išnašų kaleidoskopą, iškyla naujos galimos socialistinės patirties interpretacijų paraleles ir panašumai.

Parodos “Revisiting Footnotes I” ir “Revisitng Footnotes II” pristatė šių menininkų darbus: Arnis Balčus (LV), Tigran Khachatryan (AR), Marijan Crtalić (HR), Žilvinas Landsbergas (LT), Lada Nakonechna (UA), Slavs &Tatars (USA), Kristina Norman (EE), Aija Bley (LV), Indrė Klimaitė (LT), Marge Monko (EE), Henrik Duncker (FI) and Igor and Ivan Buharov (HU).

Gegužės 23 – 24 dienomis vykusiame simpoziume “Revisiting Footnotes” jauni tyrinėtojai ir menininkai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, Ukrainos, Lenkijos ir Kroatijos pristatė iki šio išlikusiius tipiškus ar išskirtinius nesenos praeities ženklus, tai pat aptardami, kokiais būdais galima būtų analizuoti, interpretuoti ir išvesti šią bendrą patirtį. Simpoziumo dalyviai: Magdalena Radomska (PL), Rael Artel (EE), Ieva Astahovska (LV), Dovilė Tumpytė (LT), Mārtiņš Kaprāns (LV), Viktorija Eksta (LV), Davor Mišković (HR), Sophia Tatabadze (GE), Tamta-Tamara Shavgulidze (GE), Alesya Bolot (UA), Vytautas Michelkevičius (LT), Lina Michelkevice (LT) and Arnis Balčus (LV).

Projektas rengiamas bendradarbiaujant su kultūriniu centru “Drugo More” Rijekoje (Kroatija), kultūrine platforma “IZOLYATSIA” Donetske (Ukraina) ir “KSA:K”  šuolaikinio meno centru Kišiniove (Moldova).

Parodos LCCA erdvėje (Alberts gatvė 13, 7 aukštas, Ryga) veiks iki birželio 28 d.

Daugiau informacijos: www.lcca.lv

Lietuvos ir Kipro nacionaliniai paviljonai apdovanoti specialiu paminėjimu 55-oje tarptautinėje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje.

Bienalės žiuri, kuriai pirmininkavo   Jessica Morgan (JK) ir sudarė Sofía Hernández Chong Cuy (MX), Francesco Manacorda (IT), Bisi Silva (NG), ir Ali Subotnick (JAV) specialų paminėjimą projektui „oO“ suteikė už „originalų kuratorinį formatą, kuris sujungia dvi šalis į vieną bendrą patirtį.“ Raimundo Malašausko kuruoto tarptautinio projekto  komisarai – Jonas Žakaitis ir Aurimė Aleksandravičiūtė.

Lietuvių paviljone dalyvaujantys kūrėjai: Gintaras Didžiapetris, Elena Narbutaitė, Liudvikas Buklys, Kazys Varnelis, Vytautė Žilinskaitė, Morten Norbye Halvorsen, Jason Dodge, Gabriel Lester, Dexter Sinister.

Specialaus paminėjimo apdovanojimą Lietuvos-Kipro paviljonas dalijasi su Japonijos paviljonu „Abstraktus kalbėjimas – dalijantis netikrumu ir kolektyviniais veiksmais (angl. abstract speaking – sharing uncertainty and collective acts).

Auksinis liūtas už geriausiai 55-osios Venecijos bienalėje surengtą paviljoną paskirtas Angolai, pristačiusiai projektą Luanda, anciklopedinis miestas (Luanda, Encyclopedic City). Menininko Edson Chagas projektą kuravo duetas Beyond Entropy (Paula Nascimento, Stefano Rabolli Pansera) ir Jorge Gumbe.

Daugiau informacijos apie projektą oO: 
oo-oo.co
Daugiau informacijos apie apdovanojimus: http://www.labiennale.org/en/art/news/01-06.html

Iliustracijoje: Algirdas Šeškus. Venecia 5, 1983 (2013).  Menininko nuosavybė.

Birželio 1 d. Kaliningrade prasideda sudėtinė projekto dalis „Sound Around“, skirta garso menui ir eksperimentinei muzikai.

Sound around sudaro trys menininkų rezidentūros Kaliningrade (birželio 1–6 d.), Gdanske (birželio 20–26 d.) ir Klaipėdoje (rugsėjo 1–6 d.)  bei jas lydintys festivaliai. Projekto tikslas – daugiašaliai patirčių, praktikų ir technologijų mainai tarp garso menininkų iš Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos. Rezidentūros metu daug dėmesio bus skiriama trijų miestų akustinių kraštovaizdžių tyrinėjimams, individualių bei kolektyvinių kūrybinių metodikų plėtojimui. Menininkai bendradarbiaus kaupdami įrašų archyvus, kurdami garso instaliacijas, koncertines eksperimentinės muzikos programas. Projektą lydės garsinė dokumentacija CD / DVD laikmenos pavidalu.

Birželio 1–6 d. vyksiančios Sound Around meno rezidentūros dalyviai: Antanas Dombrovskij aka Gana2 (LT), Gytis Skudžinskas aka GyS (LT), Valdemaras Manomaitis (LT), Danil Akimov aka Dr. Switchoff (RU), Sergei Ivanov aka Kratong (RU), Andrey Kolomytzev aka StirliTZ (RU), Michal Liberak aka Verbalizer (PL), Rober Suszko aka Datrayon (PL). Birželio 6–8 d. vyksiančiame festivalyje be šių menininkų taip pat dalyvaus Tautvydas Bajarkevičius aka Audio_z (LT), Dmitrij Morozov aka ::vtol:: (RU), Martins Rokis (LV), Dirk Kuntze aka DJ D‘dread (DE), Jelena Glazova (LV), Sergio Sanches (MX), Noise of Toys (RU). Pirmojo Sound Around festivalio kuratorius – Danil Akimov (RU).

„Sound Around“ Lietuvoje kuratorius: Tautvydas Bajarkevičius.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Kaliningrado Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriumi (Rusija) ir Gdansko Šiuolaikinių menų centru Łaznia (Lenkija) vykdo projektą „Pažink svetimšalį: tarpusavio supratimo tarp Gdansko, Kaliningrado ir Klaipėdos gyventojų ugdymas, skatinant mainus šiuolaikinio meno ir kultūros srityje”. Numatoma projekto trukmė – dveji metai (nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2014 m. gruodžio mėn.).

Projektas įgyvendinamas Lietuvos-Lenkijos-Rusijos Europos kaimynystės ir partnerystės priemonės Bendradarbiavimo abipus sienos 2007-2013 m. Programos apimtyje. Programa finansuojama iš Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos lėšų, tikslas – stiprinti bendradarbiavimą tarp Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos, plėtojant dvišalius ir trišalius santykius.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro dalyvavimas šioje ES programoje yra inovatyvi partnerystės forma, kadangi iki šiol kaimyninius Lietuvos, Rusijos ir Lenkijos regionus apimančio pastovaus institucinio bendradarbiavimo šiuolaikinio meno srityje nebuvo. Projekto veiklų metu, kuriose dalyvaus skirtingų amžiaus ir poreikių tikslinės grupės, planuojama jungti kultūros paveldą, dizainą ir šiuolaikinį meną ir turizmą.

Iliustracijoje: Arturas Bumšteinas ir Antanas Dombrowskij.

J. Tinguely muziejuje Bazelyje birželio 4 d. atidaroma personalinė Ž. Kempino paroda „Lėta eiga“ (angl. Slow motion), veksianti iki rugsėjo 22 d.. Menininko kūryba eksponuojama 1500 kv. metrų muziejaus erdvėse kuria savitą dialogą su Jeano Tinguely darbais. Niujorke gyvenantis lietuvių menininkas Žilvinas Kempinas, naudodamas paprasčiausias priemones, kuria kinetinius minimalistinius darbus, atmosferines erdvines instaliacijas, kurios ne tik techniškai sudėtingos, bet ir įspūdingos vizualiai. Savo darbuose jis žaidžia oru, lengvumu, o kūrinių reljefus lemia laikas ir atsitiktinumas.

Žilvino Kempino kūrybą galima pavadinti „šviesiąja Mėnulio puse“. Gravitacija tarsi išnyksta kuomet įvairiausių tonų šviesa prasiskverbia pro instaliacijų medžiagas įkvėpdama joms gyvybę. Jo darbai – tai kelionė į Čia ir Dabar, į suvokimo mechanizmus, energijos klodus, erdvių formavimo eskizus. Menininko kūrinius sudaro optiškai ir tuo pačiu fiziškai svaiginantys estetiniai įvykiai. Ž. Kempinas naudoja paprastas, kasdieniškas, bet kartu netradicines priemones – vaizdo juostas, ventiliatorius, fluorescentinių lempų vamzdelius – ir derina jas su erdve, ritmu, oru bei šviesa. Taip išgaunamas itin sudėtingas efektas apimantis visus pojūčius, keičiantis vietos, laiko ir judėjimo suvokimą. Autoriaus kūriniai visada nukreipti į stebėtoją, kuris tampa teatralizuotos, dažnai minimalistinės aplinkos veikėju.

Paroda J. Tinguely muziejuje

1996 m. švęsdama savo šimto metų jubiliejų šveicarų skulptoriaus Jeano Tingley gimtajam miestui Bazeliui kompanija „Roche“ padovanojo jo kūrinių muziejų. Muziejus, kurį suprojektavo įžymus šveicarų architektas Mario Botta, yra įkurtas istoriniame Bazelio parke „Solitude“, greta „Roche“ centrinės būstinės pastato, žvelgiančio į Reino upę.

J. Tinguely muziejus Ž. Kempinui suteikė šansą surengti iki šiol didžiausią menininko personalinę parodą. Maždaug 1500 kv. metrų paroda užima keturis ekspozicijų aukštus. Ją sudaro tiek nauji, tiek senesni darbai, kurie perkuriami juos pritaikant muziejaus erdvėms.

Lankytojas pateks į parodą pro „Šviesos stulpus“ (2013 m.) – du 8 metrų aukščio cilindrus. Kiekvieną jų sudaro kelios koncentrinės magnetinių vaizdo juostų eilės, virpančios pučiant ventiliatoriui ir pridengiančios iš cilindrų sklindančią ryškią šviesą. Šis ekstravertiškas, daug dėmesį patraukiantis dinamiškas darbas įrengtas erdvioje salėje tarp didžiulių mechaninių J. Tinguely skulptūrų. Tačiau Ž. Kempino kūriniams būdingas ir tylus mąslumas, kurį atrandame greta įrengtoje instaliacijoje „Paralelės“ (2007 m.). Į lygiagrečias vaizdo juostas, ištemptas per visą patalpos ilgį ir kuriančias vandens paviršiaus įspūdį, galima pažvelgti iš viršaus, užlipus į balkoną, ir iš apačios, stovint patalpoje.

Viename gražiausių muziejaus pasažų, vadinamajame „Barca“, atvirame koridoriuje, vedančiame iš pirmojo į antrąjį aukštą, su langais į Reiną, Ž. Kempinas įrengė „Laiko juostą“ (2013 m.): vertikaliai kabančios lygiagrečios juostos keičia vaizdą pro langus. Žvelgiant tiesiai, plonytės juostos tarsi išnyksta ir leidžia gėrėtis Reino gamtovaizdžiu, bet kreipiant žvilgsnį į šalį, instaliacija uždengia langus ir ant matinių bei blizgių juostos paviršių kuria lūžtančios šviesos ir atspindžių žaismą.

Viršutiniame aukšte, kurį sudaro keturios klasikinių proporcijų patalpos, apšviestos pro stoglangius krintančios šviesos, įrengtos dar dvi instaliacijos. „Pjūvį“, kaip ir „Paraleles“, sudaro arti viena kitos lygiagrečiai kabančios juostos, bet jų poveikis stulbinamai kitoks. Čia jos driekiasi įstrižai patalpos, todėl sunku suvokti erdvės perspektyvą, o erdvinės proporcijos tampa neaiškios. Paskutiniame kambaryje juostos tarsi kažkokiu stebuklingu būdu laikosi ore ir ant sienų. Tai lengvumo ir nesvarumo poezija, suteikianti sparnus mūsų asmeninėms svajonėms.

Rūsyje įrengtoje instaliacijoje „Pokylių salė“ (2010 m.) Ž. Kempinas kuria energijos apraišką: čia ventiliatoriai, spalvotos lemputės, vaizdo juostos ir veidrodinė folija sukasi sudėtingame stichijų šokyje. Tai tarsi šviesos ir erdvės moduliatorius, kuriame žiūrovai gali pasiklysti.

Ž. Kempinas yra stichijų burtininkas, derinantis natūralius ir dirbtinius reiškinius tarsi inžinierius, ar orfizmo atstovas. Faktūros ir efekto kontrastas įspūdingai atskleistas jo ankstyvajame darbe „Mėnulio eskizas“ (2005 m.). Iš pačių paprasčiausių medžiagų – kartoninio, iš vidaus juodai nudažyto vamzdžio, lipnios juostos ir 35 mm skaidrės rėmelio – sukurtas dangaus stebėjimo prietaisas, veikiantis kaip periskopas: pritvirtinus jį vos per kelis milimetrus nuo sienos blyškioje šviesoje tarsi išryškėja kraterių nusėtas Mėnulis juodame dangaus skliaute. Tačiau iš tiesų žvelgiame į maždaug 10 cm skersmens sienos lopinėlį: iliuziją kuria tekstūra, balti dažai ir specialus apšvietimas. Nors viskas akivaizdu ir niekas nepaslėpta, šis efektas verčia mus suabejoti savo suvokimo įpročiais.

Parodą, surengtą glaudžiai bendradarbiaujant su autorium, kuruoja J. Tinguely muziejaus direktorius Rolandas Wetzelis.

Biografija

Žilvinas Kempinas gimė 1969m. Lietuvoje. 1987 m. jis pradėjo studijuoti tapybą tuometiniame Valstybiniame dailės institute, o studijas baigė 1993 m., kai įstaiga jau vadinosi Vilniaus dailės akademija. 1994-aisiais Ž. Kempinas Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengė savo pirmąją personalinę parodą „Tapyba iš natūros“. Jam puikiai sekėsi kurti teatro dekoracijas: 1998 m. gavo apdovanojimą už geriausią metų sceninį apipavidalinimą. Pragyvenimui užsidirbdavo kurdamas ekspozicinių erdvių planus biuro baldų bendrovei.

1997 m. pabaigoje Ž. Kempinas išvyko į Niujorką, kur 1998–2002 m. Hunterio koledže studijavo tarpdisciplininį meną. 2003 m. Šiuolaikinio meno centre „P.S.1“ buvo surengta pirmoji menininko paroda Jungtinėse Amerikos Valstijose, po kurios sekė gausybė parodų, tarp jų personalinė paroda Vienos „Kunsthalle“ meno centre 2008 m. Tais pačiais metais, gavęs Calderio premiją, menininkas šešis mėnesius praleido Alexanderio Calderio dirbtuvėse Prancūzijoje, ten sukūrė savo darbą „Tūba“, su kuriuo atstovavo Lietuvą 2009 m. Venecijos bienalėje.

Žilviną Kempiną atstovauja galerija Vartai Vilniuje, Yvon Lambert Paryžiuje ir galeria Leme San Paule.

Knyga

Parodai bus parengtas gausiai iliustruotas leidinys „Žilvinas Kempinas. Slow Motion“, red. Christoph Merian Verlag. Leidinyje, kuris pasirodys rugpjūtį, bus išspausdinti Kęstučio Šapokos, Karine Tissot straipsniai, pratarmė ir Rolando Wetzelio interviu su menininku. Leidinys anglų kalba – ISBN 978-3-85616-620-5, vokiečių kalba – ISBN 978-3-85616-619-9. Kaina muziejaus knygyne – 48 Šveicarijos frankai.

Bendra informacija

Darbo laikas: nuo ketvirtadienio iki sekmadienio, 11–18 val. (pirmadieniais uždaryta).
Darbo valandos „ART Basel“ savaitės metu, birželio 10–16 d.: nuo pirmadienio iki sekmadienio, 9–19 val.

Bilietų kainos

Suaugusiesiems – 15 Šveicarijos frankų.
Studentams , praktikantams, senjorams ir neįgaliesiems – 10 Šveicarijos frankų.
20 ir daugiau žmonių grupėms – 10 Šveicarijos frankų asmeniui.
Vaikams iki 16 metų – nemokamai.

Daugiau informacijos ir nuotraukų spaudai galima rasti  tinklalapyje www.tinguely.ch/presse.

Kitos grupinės parodos, kuriose šiuo metu dalyvauja Žilvinas Kempinas:

DYNAMO, Galeries Nationales Du Grand Palais, Paryžius

2013 balandžio 9 d. – liepos 22 d.

TURBULENCES II, bendradarbiaujant su  L’Esapce Culturel Louis Vuitton (Paryžius)
Fondation Boghossian/Villa Empain, Briuselis

2013 vasario 26 d. – rugsėjo 1 d.

PATTERN: FOLLOW THE RULES, Eli and Edythe Broad Art Museum
Mičigano universitetas, Mičiganas (JAV)

2013 kovo 21 d. – birželio 23 d.
PROJECTIONS, Musée de l´abbaye Sainte-Croix, Les Sables d’ Olonne, Prancūzija

2013 kovo 30 d. – birželio 30 d.

SLOW BURN– AN INDEX OF POSSIBILITIES, fundament foundation, Tilburgas, Olandija

2013 balandžio 6 d. – birželio 1 d.

FILM AS SCULPTURE/SCULPTURE AS FILM, WIELS, Šiuolaikinio meno centras, Briuselis

2013 birželio 6 d. – rugsėjo 8 d.

Iliustracijoje: Žilvinas Kempinas, Šviesos kolonos, 2013. Magnetinė juosta, ventiliatoriai, fluorescencinė šviesa, geležis. © Galerie Yvon Lambert, Paryžius ir menininko nuosavybė. Instaliacijos vaizdas su  Jeano Tinguely Fatamorgana / Méta Harmonie IV, 1985  Tinguely muziejuje, Bazelis, 2013. Foto: Daniel Spehr

Birželio 6–7 d. Vilnius taps kultūros, kūrybiškumo ir inovacijų centru. Šiuolaikinio meno centre vyks dviejų dienų unikalus renginys WE ARE MUSEUMS, kurio pagrindinis tikslas – dalintis idėja, kad betarpiškas muziejų ir jų auditorijų dialogas ir inovatyvus mąstymas, bendro tikslo matymas keičia ir pačius muziejus, ir lankytojus, padeda abiems pusėms tobulėti, atrasti, mokytis.

WE ARE MUSEUMS (MES ESAME MUZIEJAI) renginio idėja gimė prieš vienerius metus lankantis Vilniuje ir džiaugiantis jo kūrybišku bruzdesiu. Scenos menas, kūrybiškos jaunimo iniciatyvos, muziejų gausa ir unikalumas daro Vilnių puikia vieta, kurioje įmanoma nutiesti tiltus tarp muziejų bei jų auditorijos, skatinti jų bendravimą inovatyviomis priemonėmis.

Organizatoriai džiaugiasi, kad patirtimi ir įžvalgomis, kaip sukurti atvirą ir aktyvų muziejų dalinsis garsūs profesionalai iš daugelio prestižinių pasaulio muziejų: Markas Sandsas (Tate, Didžioji Britanija), Laurent Gaveau (Château de Versailles, Prancūzija), Martin Pronk (Rijksmuseum, Nyderlandai), Sara Hromack (Withney meno muziejus, JAV), Paco Link (Metropolitano meno muziejus, JAV), Samuel Bausson (Tulūzos muziejus, Prancūzija), Loic Tallon (Pocket Proof, Didžioji Britanija), Karolina Royston (Imperijos karo muziejus, Didžioji Britanija), Donatas Saulevičius (Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema) ir Ineta Zelča Sīmansone (Creative Museum).

Didžiausias dėmesys renginio WE ARE MUSEUMS metu bus skiriamas jo dalyviams. Lektoriai vadovaus praktiniams užsiėmimams, kurių metu bus kuriamos strategijos muziejų ir jų auditorijų bendravimui skatinti. Užsiėmimų dalyviai galės sudaryti veiksmų planą savo projektams.

WE ARE MUSEUMS skirtas ne tik muziejininkams. Turtinga kultūrinė programa, į kurią įtraukta ir fotografija, muzika, mada ir dizainas, siekia skatinti kūrybiškumą.

Tikimasi, kad renginyje dalyvaus 150 muziejų bei kūrybinių industrijų profesionalų iš Baltijos šalių, Lenkijos, Skandinavijos. Susibūrę drauge, muziejų specialistai, studentai ir tyrinėtojai  išgrynins ir aptars naujausias muziejų pasaulio idėjas. Tai neįkainojama galimybė susitikti, apsikeisti mintimis, pasidalinti patirtimi ir kartu plėtoti veiklą.

Naujienos ir praktinė informacija prieš renginį bus skelbiamos WE ARE MUSEUMS tinklaraštyje, kurį  galima rasti svetainėje www.wearemuseums.com.

WE ARE MUSEUMS yra nemokamas renginys, kuris remiasi principu „mokėkite tiek, kiek galite“, kad kiekvienas dalyvis pats pasvertų naudą, kurią tikisi gauti, ir savo finansines galimybes.

Dalyvių skaičius ribotas, tad visi, norintys dalyvauti WE ARE MUSEUMS, kviečiami registruoti interneto svetainėje www.wearemuseums.com.

Renginys vyks anglų kalba.

WE ARE MUSEUMS organizuoja „Buzzeum“, Prancūzijoje veikianti kultūros įstaigų ir muziejų komunikacijos agentūra.

Gegužės 28 d. – birželio 22 d. Vilniaus „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43) veikia fotografijų paroda „(NE)PRIIMTINA (XX amžiaus 5-asis – 8-asis dešimtmečiai)“.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje prasidėjo antrasis sovietizavimo etapas. Jis palietė visas vaizduojamojo meno sritis ir, be abejo, fotografiją. Įsigalėjo socialistinis realizmas, skatinęs vaizduoti darbo, švenčių, didžiųjų statybų, kolūkinio gyvenimo, tai yra pagrindines socializmo, o vėliau ir komunizmo kūrimo temas. Oficiozinės fotografijos keliavo iš parodos į parodą, pelnė apdovanojimus, buvo rodomos kaip pavyzdys jaunajai kartai, kaip geros fotografijos etalonas spausdinamos periodinėje spaudoje. Laikraščių ar žurnalų fotokorespondentai privalėjo laikytis socialistinio realizmo kanonų, vykdyti redaktorių užsakymus.

Tačiau Lietuvos fotografai kūrė ir kitokio pobūdžio fotografijas, kurios buvo nepriimtinos tuometinei valdžiai. Pasitelkę bresoniškąjį „lemiamo momento“ metodą, fotografai nevengė gyvenimo druskos, socialinių temų, nelakuotų, nesurežisuotų siužetų. Suprantama, tokios fotografijos netiko tuometinėms respublikinėms proginėms parodoms, nes religinės, atvirai socialinės ir kt. opios  temos nebuvo skatinamos.

Riba tarp priimtinos ir nepriimtinos fotografijos anuomet tarsi nebuvo akivaizdžiai nubrėžta, tačiau fotografai visada ją jautė ir rinkosi vieną ar kitą pusę.

Štai Antano Sutkaus du to paties laikmečio pionieriai – „Aklas pionierius“ (Kaunas, 1962) ir „Pionierius“ (Ignalina, 1964). Pirmasis parodytas tik atgavus Lietuvai nepriklausomybę, o antrasis anuomet buvo eksponuotas daugybėje parodų, ne kartą apdovanotas ir Lietuvoje, ir užsienyje. Tad kur tojį riba – priimtina ar nepriimtina, šiandien paliekama pamąstyti žiūrovui.

Parodoje eksponuojamos: Antano Sutkaus, Vytauto Radžiūno, Zenono Bulgakovo, Antano Dilio, Chanono Levino, Marijono Baranausko, Isako Šeino, Liudo Ruiko, Iljos Fišerio, Michailo Rebi, Valerijaus Koreškovo, Judelio Kacenbergo, Romualdo Požerskio, Algimanto ir Mindaugo Černiauskų, Virgilijaus Šontos, Aleksandro Macijausko, Mildos Drazdauskaitės, Stanislovo Žvirgždo fotografijos.