Iki rugsėjo 27 d. LNDM Pamario galerijoje (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa) veikia Donato Jankausko-Duonio paroda „Bonifacijaus atostogos“.

„Bonifacijaus atostogas“ atpažins vyresnioji karta. To paties pavadinimo animacinis filmas (rež. Fiodor Khitruk, 1960) pasakoja apie cirko artistą liūtą Bonifacijų. Kartą liūtas Bonifacijus išvyksta atostogų. Jis svajoja aplankyti tolimame krašte gyvenančią senelę, valgyti bananus, maudytis ežere ir žvejoti. Tačiau atostogų planai netikėtai virsta darbo dienomis, per kurias liūtas linksmina vaikus cirko pasirodymais.

Animacinio filmo pavadinimas „Bonifacijaus atostogos“ kolektyvinėje sąmonėje tampa bendriniu pavadinimu, apibūdinančiu situaciją, kai į poilsiui skirtą laiką įsiterpia darbai, pareigos ir aplinkinių lūkesčiai. Tai lyg apgaulingas atostogų pažadas, nepasiekiamų ir net egzotiškų, kažkur prie vandens, saulės ir jūros. Tai tarsi svajonė pabėgti iš miesto į gamtos prieglobstį. Prieglobstį, panašų į Juodkrantę. Bonifacijaus atostogos – tai svajonė, nuobodulio, pasyvaus veikimo ir mėgavimosi gamtos teikiamais malonumais ilgesys. Net šiai svajonei iki galo neišsipildžius, liūtas grįžo laimingas ir nekantriai laukia kitų atostogų.

Perskaitę įžangą apie atostogas, pagalvosite, kad greičiausiai ir menininkas Donatas Jankauskas-Duonis parodoje kuria atostogų atmosferą. Iš dalies taip – dideliame ekrane matysite egzotiškų kraštų jūros skalaujamą krantą, leidžiantį pasinerti į nenusakomo mėlynumo vandens telkinį. Šalia eksponuojamos zoomorfinės skulptūros: kiklopai, beždžionės, gorilos, mėlyna paukštė, gretimame pastate – į liūtus panašūs katinai, sustiprina nuotykio jausenas. Bet menininkas išlieka ištikimas savo humoro jausmui ir neleis jums tingiai snausti po vasaros saule. Parodoje jis ironiškai kalba apie grožio kultą ir jį supančią industriją. Vis dėlto jūs esate liudytojai, kaip primatai tampa išpuoselėtais dendžiais. Tad nenustebkite, jei ir jums trumpam teks atsisėsti į barberio kėdę.

Kuratoriai: Skaistė Marčienė ir Tomas Daukša.

Gintarės Grigėnaitės/LNDM nuotr.

The post Donato Jankausko-Duonio paroda „Bonifacijaus atostogos“ appeared first on artnews.lt.

Ir juk kiekvieno meno kritiko ar kritikės svajonė – su meno kūriniais elgtis kaip su sapno likučiais, leidžiant mintims tekėti kaip popieriniams laiveliams tolygiame sąmonės sraute. Tai ne mano metaforos, deja, o dvi menininko Roko Pralgausko siūlomos jo parodos „Individualių tyrinėjimų vaizdinė medžiaga – tarp hipotezės ir teorijos“, veikusios komplekse „SODAS 2123“ gegužės 4 d. – birželio 4 d., apžiūrinėjimo instrukcijos. Ir jos, mano galva, galioja ne tik parodai, bet ir tekstui apie parodą. Iš tiesų rašytojas, panašiai kaip ir vizualaus meno kūrėjas, susiduria su pamatiniais jo kūrybą liečiančiais klausimais: kaip pasakyti tai, kas dar nebuvo pasakyta? Bet retsykiais – kaip pasakyti ką nors tarytum nieko nepasakant? 

Mano pasitikėjimo kupinas kritinis žvilgsnis jau seniai kabo rūbinėje, greta žieminio palto ir kailinės kepurės. Dabar juk vasara, todėl smagiau, o gal ir tiksliau, rašyti bei skaityti apie makarūnų spalvų paveikslų rėmus ir viename iš darbų vaizduojamą juodos kavos puodelį. Tai darydamas vis užmetu akį į spalvingus vertikalius bei horizontalius stačiakampius ir aktyviai mąstau apie nieką – (pa)sąmonės horizontais jaučiu, kad paroda manyje vis dar veikia. 

Jau ir taip sodriai ironiškai parodai dar žiupsnelį ironijos prideda faktas, kad Pralgauskas paveikslus pradėjo kurti būtent nuo rėmų. „Auksinis“ originalas iškilmingai padėtas galerijos centre. Jis įrėmina tuščią popieriaus lapą, tabula rasa, kuris, kaip ir skaidri žiūrovo/ės sąmonė, veikiamas parodos gali būti užpildytas įvairiausių minčių ir asociacijų potėpiais. O autoriaus paveikslai įrėminti kičiškuose nerangiai originalą mėgdžiojančiuose rėmuose. Pagaminti iš poliuretano putų, jie atrodo spalvingi, suyrantys (tvarūs!) ir lengvi kaip dienų puta. Mano žiniomis, tos putos nematoma, tik menininkus jungiančia virkštele buvo pumpuojamos iš paties putplasčio tėvo Donato Jankausko-Duonio neišsenkančių rezervuarų. Jis, kaip vienas iš keleto parodos personažų, pasivaidena vienos iš mėgstamiausių savo statybinių medžiagų forma. 

Paveikslų rėmai – valiūkiškas menininko pokštas. Viena vertus, pakeri paprastas kontrastas: paroda įstrigusi tarp šiuolaikinės parodos rekvizitų, tokių kaip baltasis kubas, ir senojo meno drumzlių. Kadaise parodos buvo kuruojamos meno kūrinius rikiuojant tankiai, keliais aukštais – taip, kaip matome šioje parodoje. Pompastiški saloninių kūrinių rėmai buvo statuso ženklas, vėliau subliuškęs ir virtęs tikrųjų menininkų vertu pasišaipymo objektu. Šmaikštūs, žinoma, jie ir dėl to, kad Pralgauskas, pateikdamas savo kūrinius kaip šedevrus barokiniuose rėmuose, užsiima autoironija. Ir ko gi jam, savamoksliui tapytojui, daugiau tereikia? Tik žvalaus pasitikėjimo ir drąsos pasijuokti iš savęs. 

Svarbus ir neužglaistytas, nenudailintas kopijavimas. Dirbtinio aukso rėmai virsta poliuretano putomis. Kopijos nesiliauja kopijavusios viena kitą, o menininkai nepaliauja skolinęsi arba stačiai vogę vieni iš kitų. Galimas daiktas, kad savo kūriniais autorius netiesiogiai tikrina originalios idėjos ar originalumo institucijos ribas. Tačiau vėlgi – ne per rimtai, probėgšmiais, tarp darbuose regimų kavos puodelio ir saulėlydžio. 

Jau minėjau Duonį, tačiau viename iš paveikslų pasirodo ir Sebastianas Mekas. Jo frazė „Lagrangian formulation: ‘Now depends on the future’“ užrašyta ant kūrinio „Dabartis priklauso nuo ateities“. Kitame kūrinyje, pavadintame „Kvietimas“, matome gulinčią moterį ir jos rožinį (!) šešėlį po penklinėmis su Daliaus Naujokaičio-Naujo natomis. Yra ir dar monumentalesnių dailės istorijos figūrų – beveidis, beveik Vitruvijaus žmogus kūrinyje „Beveik“ į meno lauko džentelmenų būrelį pakviečia Leonardą. O dar kiek kartų visai pagrįstai Pralgauskas buvo lygintas su Jeanu-Micheliu Basquiat, kurio stiliaus atšvaitų šiuose kūriniuose apstu! Tiesa, menininko stiliuje, jo ironiškuose tekstiniuose inkliuzuose, o labiausiai – juodų linijų traktavime, įžvelgiu ir vieną moterį menininkę: Ievą Rojūtę. Pralgausko, kaip ir Rojūtės, juoda yra tiršta, linijos – storos ir susivėlusios, o jų sugestijuojamas infantilumas – pirmykštis ir nuginkluojantis. Tiesa, Pralgausko kuriamas kūrinių pasaulis, priešingai nei Rojūtės, yra spalvingas, ir jei pastarosios kūrybą galima apibūdinti kaip juoką pro ašaras, tai Pralgausko parodoje ašara tik viena – varvanti iš nežvairos lyrinio subjekto akies tarytum paukščio šūdas aukštu aukščiau. 

Taigi, po truputį galime matyti, kaip toli siekia šių lengva ranka sukurtų kūrinių čiuptuvai, paliečiantys meno lauko kontekstus ir jų dalyvius. Pralgausko meninių priemonių arsenalas platus ir dinamiškas, suteikiantis įvairovės griežtoje kuratorinėje kompozicijoje. Sprendžiant iš tam tikrų stilistinių detalių, pavyzdžiui, nuvarvėjusių dažų, galima numanyti, kad Pralgauskas yra autorius, noriai įsileidžiantis atsitiktinumą į savo kūrybą ir besinaudojantis jo teikiamais pranašumais. Dažnai kūrinys išeina už paveikslo rėmų, tarytum braudamasis į platųjį pasaulį – matome, kaip aerozoliniai dažai apima poliuretano putų rėmus darbuose „Beveik“ ir „Autoportretas“. Dažnai autorius į kūrinius įtraukia fotografijas ir tapo tiesiai ant jų, taip sujungdamas dvi medijas į vieną tapybišką patirtį. Tai matome kūrinyje „Vyras sėdintis and horizonto“, kuriame vyro figūra su armonika rankose sėdi ant horizonto, arba darbe „Aš padainuosiu dainų dainelę“, kuriame duoniška makaka atsiduria ant Vingio parko estrados. Tapydamas ant fotografijų, Pralgauskas sujungia realųjį pasaulį su fantastiniu. Kartais tai tampa kandžiais komentarais apie meno ir kultūros tradicijas bei stereotipus, kaip „Dainų dainelės“ atveju, bet dažniau tiesiog leidžia autoriui manipuliuoti vaizdo galimybėmis ir tapybos kūrinio medija. 

Paradoksalu ir vėlgi šiek tiek komiška, kad atmetus šiuolaikišką, „netašytą“ ir laisvą autoriaus stilių, po akrilo, grafito, anglies ir aerozolinių dažų sluoksniais tūno gilios tapybos tradicijos. Matome Pralgausko siūlomas tradicinių tapybos žanrų – portreto, autoportreto, peizažo, natiurmorto – versijas. Jau minėjau kūrinių išdėstymą, primenantį praeities tapybos parodas. Na ir, žinoma, tie pompastiški rėmai, prie kurių, kaip prie parodos ištakų, vis maga sugrįžti. Krūva nepanaudotų jų kopijų nevykusiai mėgina pasislėpti už jų spindinčio prototipo. Ar tai metafora, užsimenanti apie susmukusį, besikartojantį ir plagijuojantį meno pasaulį, kuris slepiasi po paauksuotu fasadu? Galbūt. Galbūt tai guvi medžiaginė nuoroda į save kuriančius ir kopijuojančius meno kūrinius. Suversti kaip metalo laužas, nedažyti ir suirę, jie tarytum primena žiūrovui/ei, kiek dar meno kūrinių panorėjus būtų galima sukurti – arba kiek jų jau buvo sukurta iki šios parodos. To žinoti neįmanoma ir nereikia, bet štai kaip tik tokios mintys atplaukia aktyviai mąstant apie nieką. 

Per parodos uždarymą Pralgauskas grojo kūriniams ir jų žiūrovams/ėms, susirinkusiems/ioms į parodos išlydėtuves. Stebėjau menininką, duodantį komandas kvinteto nariams tarytum krepšinio trenerį, rodantį derinius savo žaidėjams. Kartais tai būdavo patapšnojimas sau delnu per pakaušį, kartais – į viršų iškeltas nykštys, virstantis natų salvėmis. Muzika – eksperimentinė ir laisva, kaip ir meno kūriniai, nuo kurių ji atsimušė, – sklido po baltą salę, ir aš nejučia ėmiau galvoti: gal Pralgauską galima laikyti senosios bohemiškos mokyklos tradicijų tęsėju? Tos mokyklos, kurioje gyvenimas lygus nesibaigiančiam performansui, kurioje menininkas mokosi sujungti visas jam nutinkančias patirtis į meninę visumą, kurioje kitaip išgyventi būtų paprasčiausiai neįmanoma. Šios mintys vietomis skambėjo garsiau už saksofono ir gitaros treles, tačiau nuo jų akimirksniu išsiblaiviau, dainų ir paveikslų autoriui užtraukus trumpą bis giesmelę – „Oooooo, paloma…“. Tada pažvelgiau į apsišikusį balandį, tupintį palubėje, ir tariau jam sudie.

The post Roko Pralgausko kūrybos putos, arba Kaip balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie nieką appeared first on artnews.lt.

Iki birželio 13 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veikia Vilniaus dailės akademijos Grafikos bakalauro baigiamųjų darbų paroda „iškiliagiliaplokščia“.

„iškiliagiliaplokščia“ – tai paroda, skirta atkreipti dėmesį į jauną, augančią grafikos meną kuriančią kartą bei besiplečiančią šiuolaikinės grafikos raišką, talpinančią savyje tiek tradicinės grafikos kūrimo metodus, tiek vis ryškiau besimezgantį grafinio vaizdo / reiškinio ryšį su tarpdisciplininiu lauku.

Vilniaus grafikos meno centro galerijoje pristatomi trijų jaunų kūrėjų – Vėjūnės Leškytės, Justinos Tamulevičiūtės bei Lauros Valiūnaitės bakalauro baigiamieji projektai – giliaspaudės, šilkografijos ir litografijos technologijomis kurtos estampų instaliacijos. Pasitelkdamos skirtingas grafikos technologijas menininkės tyrinėja ir per vizualumą kuria ryšį su pasauliu, estampą naudoja kaip komunikacijos ir minties perteikimo įrankį.

Vėjūnės giliaspaudės projektas „Pieštukas turi du galus“ – tai grafito, kaip medžiagos ir „paprasto” grafitinio pieštuko tyrimas. Pagrindine kūrinio naratyvo linija tampa pieštukas kaip galios pozicijos ekvivalentas. Darbo vadovė – doc. Elena Grudzinskaitė.

Justina projekte „Žmogaus ir vaizdo ryšys“ tarsi žaisdama tiria apskaičiuotus, bet tuo pačiu intuityvius vaizdo suvokimo procesus žmogaus vaizduotėje, pasitelkdama spalvą, formą, kompoziciją. Darbo vadovė – prof. Marija Marcelionytė-Paliukė.

Laura savo meninėje praktikoje ir baigiamajame projekte „iš arti“ įveiklina gamtoje rastus augalus, mikroskopu tyrinėja miško organiką, siekdama išryškinti nepastebimas formas ir kurti abstrakčius kraštovaizdžius. Darbo vadovė – prof. Jolanta Mikulskytė.

„iškiliagiliaplokščia“ kiekviena salė – paroda, autentiškas ir nepriklausomas požiūris į pasaulį, o visos kartu – jautrus žvilgsnis į besiplečiančio jaunosios kartos menininkų lauko aktualijas.

Paroda yra VDA baigiamųjų darbų parodos dalis.

„Kultūros nakties“ renginio metu, birželio 12 d. nuo 18 val. parodos autorės gyvai pristatys sukurtų projektų istorijas.

Dizainerės: Vėjūnė Leškytė, Emilė Krutulytė, Justina Tamulevičiūtė
Organizatoriai: VDA Grafikos katedra, Vilniaus grafikos meno centras
Informaciniai partneriai: artnews.lt, „7 meno dienos“

Projektą iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga, Vilniaus dailės akademija.

The post VDA Grafikos bakalauro baigiamųjų darbų paroda „iškiliagiliaplokščia“ appeared first on artnews.lt.

Iki rugsėjo 13 d. „Stasys Museum“ (Respublikos g. 40, Panevėžys) veikia Lino Leono Katino paroda „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“.

Linas Katinas (1941–2020) – vienas įsimintiniausių menininkų modernistų, gimusių ir kūrusių Lietuvoje. Jo šešis dešimtmečius trukusi kūrybinė biografija stebina ir žavi ypatingu, tik jam vienam būdingu žaidybiškumu, gaivališka energija ir savitu misticizmu.

Autorių domino pati būtis ir transcendencija, išreiškiančios anapus įprasto juslinio patyrimo ir žemiškos materijos ribų egzistuojančią dvasinę patirtį. Paroda kviečia patyrinėti šią intriguojančią L. Katino kūrybos pusę. Joje individuali pasaulėjauta susipina su senųjų civilizacijų mitų ir archetipų atplaišomis, o transkultūrinės, viršlaikinės nuorodos bei simboliai byloja apie laikinumą, amžinybės ilgesį ir žmogiškai naivius bandymus įminti neįmenamas visatos mįsles.

Dauguma parodoje pristatomų darbų buvo sukurti 8–9 dešimtmečiais, kai išlaisvintoje dailininko vaizduotėje siautėjo spalvos ir tiesėsi, jo paties žodžiais, „transatlantiniai ornamento kabeliai“, jungiantys lietuvių liaudies lovatiesių raštus su čachrų spalvomis. Tapybos išmokęs savarankiškai (baigė architektūros studijas), L. Katinas susikūrė asmeninę mitologiją, žaisdamas tarsi vaikas, statantis pagaliukų tiltus tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, tarp profaniškumo ir sakralumo, tarp naivumo ir didybės. Kosmologiškoje jo kūryboje nuolat pasikartoja amžinos, cikliškos kaitos idėja, grįžimas prie gimimo-mirties-atsinaujinimo rato.

Parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Parodą lydinčių renginių programoje – viešos paskaitos su Audriumi Beinoriu, Viktoru Liutkumi, Ayya Piyadassī, sapnų kūrybos dirbtuvės su Virginija Vareikyte, gongų meditacijos užsiėmimas su Daumantu Lukošiūnu, trumpametražių filmų programa, edukaciniai užsiėmimai, ekskursijos su parodos kuratore. Daugiau informacijos: stasysmuseum.com

The post Lino Leono Katino paroda „Dar vienas Miegančiųjų apsivertimas“ appeared first on artnews.lt.

Vasaros sezoną Lietuvos nacionalinis dailės muziejus (LNDM) pradeda pristatydamas 10 naujų parodų. Jose lankytojai išvys bendras liaudies ir šiuolaikinio meno kūrinių ekspozicijas, išsamiai pristatomą Lietuvos piešinio tradiciją, naujas garsių šiuolaikinių menininkų instaliacijas bei iš Kolumbijos į Lietuvą sugrąžintą Nijolės Šivickas de Mockus kūrybos palikimą bei su Caravaggio vardu siejamus kūrinius. Naujosios parodos įtrauks į netikėtus skirtingų epochų, meno formų ir kultūrinių patirčių susitikimus.

„Šią vasarą Lietuvos nacionalinis dailės muziejus pateiks lankytojams išskirtinio diapazono ir kokybės meninį meniu – nuo liaudies meno ir šiuolaikinių instaliacijų iki pasaulinio kalibro baroko šedevrų, nuo Lietuvos piešinio tradicijos ištakų iki simboliškai į Lietuvą grįžtančių išeivijos kūrėjų nematytų kūrinių. Džiaugiamės galėdami Lietuvos publikai parodyti tiek pirmą kartą į šalį parkeliavusį Nijolės Šivickas de Mockus kūrybinį palikimą, tiek su Caravaggio vardu siejamus kūrinius, o kartu suteikti erdvę įžvalgiems ir intelektualiems šiuolaikiniams menininkams. Tikime, kad šios parodos taps ne tik kultūrinio pažinimo šaltiniu, bet ir malonia laisvalaikio atgaiva vasarą muziejuose leidžiantiems lankytojams“, – neslėpė džiaugsmo LNDM Generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.

Egzotiška atostogų pradžia tarp kačių ir liūtų bei Caravaggio galvosūkis

Sezoną pradėjo LNDM Pamario galerija, birželio 5 d. atvėrusi dvi parodas. Parodoje „Kai kurios katės yra liūtai“ susitinka tautodailės ir profesionaliojo meno kūriniai, kviečiantys pažvelgti į iš pirmo žvilgsnio skirtingus, tačiau glaudžiai susijusius pasaulius. Vieni darbai kasdienybei suteikia jaukumo ir švelnumo, kiti atskleidžia jėgą, drąsą ir išskirtinumą – tarsi katės ir liūtai. Animalistinius motyvus galerijoje pratęsia ir Donato Jankausko-Duonio paroda „Bonifacijaus atostogos“. Iš animacinio filmo pasiskolintas pavadinimas čia tampa nuoroda į poilsį, į kurį nuolat įsiterpia darbai, pareigos ir aplinkinių lūkesčiai. Dideliame ekrane menininkas kuria egzotiško pajūrio atmosferą, o ją papildo kiklopų, beždžionių, gorilų ir mėlynos paukštės skulptūros. Tačiau atostogų nuotaika slepia ironišką žvilgsnį į grožio kultą bei nuolatinį siekį atitikti primestus tobulo gyvenimo vaizdinius.

Birželio 9 d. Vilniaus paveikslų galerijoje pristatoma iš Ukrainos Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus į Lietuvą atgabenta nepaprastai įdomi, ne vienerius metus profesionalų diskusijas kelianti XVII a. drobė „Kristaus suėmimas“, priskiriama italų baroko meistrui Michelangelo Merisi da Caravaggio (1571–1610). Pasaulyje žinoma mažiausiai dvylika šio paveikslo variantų, o Odesoje saugoma versija dažnai siejama su pirmąja Giovanni di Attilio atlikta kopija. Ne mažiau įspūdinga ir šios drobės istorija: 2008 m. paveikslas buvo pagrobtas, vėliau rastas smarkiai apgadintas, neseniai, baigus jį restauruoti Ukrainoje, po sudėtingos kelionės per karo niokojamą šalį kūrinys pasiekė LNDM Prano Gudyno restauravimo centrą. Atlikus fizikinius tyrimus ir pasirūpinus saugiu kūrinio eksponavimu, jis pirmą kartą pristatomas Lietuvos publikai, atveriant retą galimybę iš arti stebėti, kaip gimsta ir yra perrašoma meno istorija.

Šiuolaikinio meno instaliacijos ir linija, pradėjusi piešinio istoriją 

Birželio 17 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje pristatoma paroda „Aš esu daugiskaita“, sujungianti du menininkus – Yuge Kurt (Vilnius) ir Egmontą Gerą (Londonas), kurių kūrybinis ryšys užsimezgė ne fizinėje erdvėje, o hibridiniame skaitmeniniame lauke. Daugiau nei trejus metus skirtingose šalyse gyvenantys menininkai dalijasi idėjomis, tačiau iki šiol nėra susitikę gyvai. Paroda tampa savotišku šio neįprasto ryšio įkūnijimu – erdve, kurioje virtualus bendradarbiavimas įgauna fizinį pavidalą. Tyrinėdami šiuolaikinės tapatybės trapumą ir daugialypumą, abu kūrėjai kviečia permąstyti, kokiomis formomis šiandien egzistuojame ir kaip kuriame ryšį vieni su kitais.

Birželio 18 d. skirtinguose Lietuvos miestuose duris atvers dvi šiuolaikinio meno parodos – viena kvies tyrinėti istorijos, architektūros ir materialaus paveldo sluoksnius, kita – pasinerti į atminties, tapatybės ir asmeninių pasakojimų pasaulį.

Tarpdisciplininio meno kūrėjas Danas Aleksa pristatys projektą „Pėda, kakta, gomurys ir raktas“. Jis naujai interpretuoja Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus istoriją, architektūrą bei transformacijas. Kadaise viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginklų saugyklų, šiandien Taikomosios dailės ir dizaino muziejumi tapęs Senasis arsenalas, tampa pagrindine parodos ašimi. Menininką domina virsmas iš ginklų saugyklos į kultūros, meno ir atminties erdves.

Tą pačią dieną Prano Domšaičio galerijoje bus pristatyta naujausia Žilvino Landzbergo paroda „Pasakyk man savo vardą Sese“. Joje menininkas kuria erdvę, matomą tarsi mažos mergaitės akimis. Ekspozicijų salė čia virs savotišku namų pasauliu – atskiromis šeimos narių erdvėmis, kuriose per detales ir nuotaikas atsiskleidžia tėčio, mamos, močiutės bei vaikų kambarių charakteriai. Ši paroda – tai tarsi fragmentiška dėlionė, mėginimas abstrakčia forma priartėti prie sunkiai nusakomų žmogaus tapatybės ištakų. Vardai, kvapai, prisilietimai, žodžiai, vietos ir jausmai susipina į vientisą patyrimą, kuriame viskas vyksta vienu metu ir tampa asmeninės būties dalimi.

Birželio 23 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atveriama paroda „Pradžioje buvo linija: XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių“, pristatanti Lietuvos piešinio tradiciją ir jos kaitą. Ekspozicija apima kūrinius nuo Vilniaus universiteto dailės katedrų akademinio piešinio pavyzdžių, Vilniaus piešimo mokyklos ir tarpukario modernizmo iki XX a. antrosios pusės bei šiuolaikinių menininkų darbų. Parodoje ne tik apžvelgiama piešinio istorija, bet ir atskleidžiama jo reikšmė bei raiškos galimybių įvairovė. Čia piešinys tampa universalia meninės kalbos forma, jungiančia skirtingas epochas ir menines patirtis.

Liepą – kūrybiniai sugrįžimai ir nauji šiuolaikinio meno kanalai

Liepos 2 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje pirmą kartą pristatomas pernai iš Kolumbijos į Lietuvą atkeliavęs Nijolės Šivickas de Mockus kūrybinis palikimas parodoje „Iš spiralės gimstanti visata“. Kėdainiuose gimusi skulptorė ir keramikė po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Vokietiją, studijavo Štutgarto dailės akademijoje, o vėliau įsikūrė Pietų Amerikoje, kur susiformavo savitas jos meninis braižas. Didelę įtaką menininkei darė ikikolumbinio meno tradicijos – dirbdama daugiausia su moliu ji kūrė skulptūras, objektus ir instaliacijas, archajiškas formas jungdama su modernia menine kalba. Ilgainiui jos darbai vis labiau tolo nuo ekspresionizmo ir krypo abstrakcijos link, o nuolatiniai eksperimentai su medžiagomis atskleidė išskirtinį kūrybinį jautrumą. Šiemet šie darbai pirmą kartą bus pristatyti Lietuvos žiūrovams. Prie šio kūrybinio sugrįžimo prisidėjo ir LNDM bičiulių bendruomenė, ją papildyti gali kiekvienas, norintis tapti muziejaus iniciatyvų ir būsimų kultūrinių atradimų dalimi.

Liepos 3–rugpjūčio 2 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje bus eksponuojamas Caravaggio šedevras „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“. Kaip ir Vilniaus paveikslų galerijoje pristatomas „Kristaus suėmimas“ šis kūrinys išsiskiria ne tik menine verte, bet ir nepaprasta istorija. Nuo XVII a. pradžios dingusiu laikytas paveikslas, kaip manoma, lydėjo dailininką paskutinėje kelionėje į Romą, tačiau jos Caravaggio taip ir nepasiekė – pakeliui, išsekęs nuo ligos, mirė. „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“ buvo atrasta tik 2014 m. privačioje kolekcijoje Šveicarijoje, kur iš kartos į kartą buvo perduodama nė neįtariant tikrosios jos autorystės. 

Liepos 24 d. Nacionalinėje dailės galerijoje atveriama Aurelijos Maknytės paroda „Kanalai“. Joje lankytojai susipažins ne tik su geriau žinomais autorės darbais, bet ir su ankstyvaisiais, itin retais matomais šviesos objektais, fotografijomis, videodarbais ir kitais, sunkiai į menines kategorijas telpančiais kūriniais. Beatričės Mockevičiūtės sukurtoje šviesos architektūroje A. Maknytės praktika ir jos laikmetis skleisis laikmenų, driežų, dinozaurų, televizorių, kamerų akių ir kitų daiktelių pavidalais.

Vasarą LNDM siūlo leistis į kelionę po skirtingas menines kryptis – nuo egzotiška atostogų nuotaika alsuojančių instaliacijų ir asmeninių istorijų iki piešinio tradicijos ištakų bei meno istorijos intrigų. Lankytojai kviečiami atrasti ne tik naujas parodas, bet ir sugrįžti į anksčiau atvertas ekspozicijas bei nuolatines kolekcijas. Vasaros skaitymams LNDM siūlo ir naujų leidinių, atveriančių muziejų istorijas, meno kolekcionavimo tradicijas, Šiaurės vaizdinių vaidmenį Baltijos regiono kultūroje bei Ukrainos fotografijos reiškinius.

Atostogaujantys užsienyje šią vasarą taip pat galės patirti Lietuvos meną – Jungtinėje Karalystėje, „Tate St Ives“ galerijoje, lankytojai gali susipažinti su Aleksandros Kasubos kūryba parodoje „Buveinės pojūčiams“. Italijoje, Šv. Angelo pilyje Romoje, nuo birželio pabaigos lauks maloni „lietuviška“ staigmena – žymiojo XIX a. Lietuvos tapytojo Kanuto Rusecko (1800–1860) darbų iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių ekspozicija „Ugnis virš Tibro: Roma Kanuto Rusecko akimis“. Meno mėgėjų laukia ir Venecijos bienalė, kur Lietuvos nacionaliniame paviljone eksponuojama Marijos Gimbutienės idėjų įkvėpta Eglės Budvytytės trikanalė instaliacija „Gyva gyva-ta“. Išsami informacija apie parodas ir renginius skelbiama Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus svetainėje ir socialiniuose tinkluose.

The post Meno kryptys vasarai – naujos parodos Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje appeared first on artnews.lt.

Per praėjusius metus Lietuvos meno lauke užaugę tekstai (trumpi, ilgi, margi, visokie!) susitinka vienoje vietoje – ketvirtuosiuose Meno kritikos apdovanojimuose. Birželio pabaigoje, kai kultūriniai renginiai nustoja lipę vieni kitiems ant kulnų, o vakarai ilgai nenusileidžia nakčiai, kviečiame susiburti pasveikinti autores ir autorius, pernai pastebėjusius įdomiausius meno įvykius ir radusius taikliausius žodžius.

Birželio 22 d., pirmadienį, 19:30 val. kviečiame į LNDM Nacionalinę dailės galeriją, kur vyks Meno kritikos apdovanojimų 2026 įteikimo šventė.

Nominuoti 2025 m. parašytus tekstus ar iniciatyvas apie meną buvo galima keturiose kategorijose: Trumpų tekstų, Ilgų tekstų, Margų tekstų bei Metų reiškinio.

Trumpų, Ilgų ir Margų tekstų kategorijose už geriausius tekstus bus įteiktos trys piniginės 900 eurų premijos, dar trims laureatėms ar laureatams bus suteikta galimybė išvykti į rezidencijas ar trumpesnius kūrybinius pabėgimus partnerių institucijose. Metų reiškinio kategorija bus pagerbta simboliškai.

Nuo 2023 m. MKA partneriu tapo MO muziejus, įsteigęs kasmetinę MO jaunos kritikos stipendiją. Jos laimėtojas ar laimėtoja renkama bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademija ir Vytauto Didžiojo universitetu. premija bus įteikta MKA apdovanojimų metu.

Renginį ves Kotryna Lingienė, Kaune gyvenanti laisvai samdoma kultūros žurnalistė ir redaktorė, žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ vyriausioji redaktorė. Ji turi architektūros istorikės išsilavinimą, daugiausia dėmesio skiria tarpukario modernizmo palikimui ir urbanistiniams santykiams, o pasakojimams pasitelkia teksto ir garso formatus. Kai kuriems muzikos ir naktinio gyvenimo entuziastams Kotryna seniai pažįstama kūrybiniu slapyvardžiu Daina Dubauskaitė – taip tekstus ji pradėjo pasirašinėti dar 2004-aisiais ir aktyviai tai darė apie 14 metų.

Šių metų apdovanojimų komisiją sudarė menotyrininkė, kuratorė, redaktorė Asta Vaičiulytė, rašymą, judančius vaizdus ir kuratorystę savo kūrybinėje praktikoje jungianti kultūros darbuotoja Martyna Ratnik ir rašytojas, kuratorius, Helsinkyje įsikūrusios menininkų inicijuotos kunsthalės „Kohta“ vadovas Andersas Kreugeris.

Renginys vyks LNDM Nacionalinėje dailės galerijoje, Konstitucijos per. 22, Vilnius.

Dalyvavimas atviras, be registracijos.

Renginio kalba – lietuvių.

Durys – 19:00

Renginio pradžia – 19:30

Meno kritikos apdovanojimų projektui vadovauja AICA Lietuvos sekcijos vadovas Jurijus Dobriakovas, koordinuoja Goda Aksamitauskaitė, Virginija Januškevičiūtė ir Justina Zubaitė-Bundzė.

Organizatoriai: Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija, LNDM Nacionalinė dailės galerija

Partneriai: MO muziejus, tarptautinė rašymo rezidencija „April“, Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, „Palangos Dailė“, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Kultūros periodinių leidinių asociacija

Informacinis partneris „Artnews.lt“

Finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Ačiū Eglei Juocevičiūtei, Ernestui Parulskiui, Evai Valentinovičiūtei

The post Meno kritikos apdovanojimų 2026 įteikimo šventė appeared first on artnews.lt.

Rodos, pakaks vieno šiltesnio oro gūsio, ir gelsvi želatinos sluoksniai pradės slinkti nuo keraminių kraštų, tižti ant metalo grotelių, palikdami lipnius, trumpalaikius pėdsakus pramoninio tinklo paviršiuje. 

Ant galerijos „Editorial“ grindų išdėstytos Onės Austėjos Maldonytės skulptūros primena kiautus, kaulėtas ataugas, kalkėmis apsitraukusias keistas organines liekanas. Pelenų pilkumo, rusvi, balkšvi ir gelsvi paviršiai sudaro sausą, mineralinę odą, o armatūros strypai ištempia skulptūras į erdvėje lyg laikiną inžinerinę schemą. Menininkė keramikos paviršių apaugina specialiais želatinos sluoksniais – parodoje jie pamažu tyžta, garuoja ir nyksta. Keramikos sausumas dar labiau sustiprina abjektišką želatinos artumą: gelsvi telkiniai ant tokio paviršiaus įgauna liekanų pobūdį, primena paskutinę medžiagą, likusią po karščio, džiūvimo ir kietėjimo. Eksperimentinė lauko degimo technika skulptūroms suteikia nepastovų paviršių, kuriame spalva pasirodo kaip degimo pėdsakas: vietomis patamsėjusi, išbalusi, persismelkusi į molio sienelę. Liepsna vienas vietas paliečia tiesiogiai, kitas paveikia per dūmus ar karštį, todėl susidaro tarsi apanglėję arba pelenais prisotinti perėjimai. 

Ertmėse susitelkia šešėliai, spalvos pokyčiai, sustorėjusios sienelės ir želatinos sankaupos. Įdubos atrodo kaip vidinės zonos, kurių turinys iš dalies iškilęs į paviršių. Jos tampa pagrindiniais kompozicijos centrais: traukia žvilgsnį gilyn, pabrėžia sienelių storį. Gelsvi, permatomi telkiniai kai kuriose skulptūrose primena išskyras, dervą ar sustingusius likučius. Jie priglunda prie ertmių, užpildo įdubas, krenta per kraštus. Patys kūriniai formuojasi aplink tuščiavidurį centrą arba plečiasi nuo vieno tankesnio mazgo į kelias skirtingas ataugas. Jų kraštai banguoja, plonėja, vietomis skilinėja, o kitur atrodo apkrauti gelsvu sluoksniu. 

Galerijos erdvėje išdėstytos metalo grotelės pirmiausia primena techninę infrastruktūrą. Tankus jų tinklas sukuria sausą, pramoninį dugną, ant kurio minkštos, netaisyklingos keraminės formos atrodo lyg ką tik atskirtos nuo drėgnų uolos vidaus sienelių. Armatūros strypai keičia skulptūrų kryptį ir santykį su galerijos architektūra. Ploni, išlinkę metalo ruožai pratęsia keramikos judesį už pačios formos ribų: leidžiasi į groteles, kyla aukštyn, ore laiko mažesnius keraminius fragmentus. 

Maldonytės parodos atspirties taškas – giluminio vandens rezervuarų naudojimas, vandens pumpavimas į paviršių, ličio išskyrimas, panaudoto vandens grąžinamas atgal. Litis, reikalingas baterijoms, elektromobiliams ir skaitmeninei infrastruktūrai, čia susijungia su kitu, mažiau matomu procesu – vandens pavertimu technologinės pažangos tarpininku. Ličio išgavimas iš giluminių vandeningų geologinių sluoksnių pristatomas kaip mažiau destruktyvi alternatyva garinimo baseinams: tokiose sistemose siekiama litį atskirti tiesiogiai, o panaudotą vandenį grąžinti į požeminę terpę. Vis dėlto ekologinis šio proceso statusas nėra savaime aiškus. Jo poveikis priklauso nuo konkrečios technologijos, gėlo vandens poreikio, naudojamų cheminių medžiagų, energijos sąnaudų, atliekų tvarkymo ir kitų veiksnių. Net tada, kai vanduo formaliai grąžinamas atgal, lieka klausimas, kokia jo būklė, kokį spaudimą patiria vandeningieji sluoksniai ir kaip tokia apykaita dera su lėtais geologiniais procesais.

Akivaizdu, kad planetos vandenys ir vandens sistemos yra pažeidžiamos įvairiais būdais. Apie tai byloja stiprėjančios sausros ir potvyniai, vandeningųjų sluoksnių išsekimas, požeminio vandens tarša ir druskėjimas, vandenynų rūgštėjimas, taip pat suprekinimo ir privatizavimo schemos, siekiančios kuo siauriau nukreipti vandens tėkmes. Šie procesai keičia vandens vietą kasdienėse, geologinėse ir technologinėse apykaitose. Vanduo pumpuojamas, filtruojamas, kaupiamas, skaidomas, chemiškai koreguojamas. Energetikos pertvarka remiasi pažadu mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, tačiau jai reikalingos medžiagos išgaunamos iš konkrečių žemių, druskynų, vandeningųjų sluoksnių, todėl technologinės pažangos pažadas ne visada teisingas. 

Astrida Neimanis nuosekliai pagrindžia poreikį iš naujo apmąstyti įkūnijimą, pradedant nuo materialios, drėgnos kūnų sudėties. Mes, viena vertus, nesame įkūnyti, kita vertus, esame sudaryti iš vandens. Mes – vandens kūnai. Šis permąstymas aiškiai nukreiptas prieš Vakarų metafizikoje įsitvirtinusią subjektyvumo sampratą, kuri žmogų apibrėžia statiškai – kaip autonomišką ir atskirą individą. Mąstyti apie savo kūnus kaip vandenį, tiksliau, mąstyti kaip vandeniui, reiškia pripažinti, kad mūsų egzistavimas ir mąstymas nėra izoliuoti. Esame porėtos, vandeningos būtybės, nuolat susijusios su daugybe kitų vandens kūnų, nuo kurių priklauso pats mūsų išlikimas. Konceptualizuoti savo kūnus kaip vandenį reiškia pripažinti, kad žmogus visuomet yra ir daugiau-nei-žmogus. Mes atsirandame ir gyvename vandeningose terpėse. Neimanis rašo, kad ši vandeninga gestacija yra ryškiai posthumanistinė: žmogaus reprodukcinės įsčios tėra viena iš vandens gebėjimo išraiškų.

Maldonytės instaliacijos jau anksčiau siejosi su gyvybės, vandens ir transformacijos temomis. Menininkė kalba apie molį kaip medžiagą, kuriai reikia kantrybės, nes ji paklūsta orui, karščiui, slėgiui ir gravitacijai. Jos kūryboje vanduo juda per požeminių talpyklų, gyvybės ciklų, molio, organinių medžiagų lauką ir darbuose pasirodo per savo pėdsakus. 

Mes esame sukurti vandenyje, gimstame į tą pačią, tik labiau išsklaidytą vandens atmosferą, priimame vandenį, laikome jį savyje; jis mus palaiko ir saugo, apleidžia mus, o kartu visada tam tikru mastu esame jame. Perėjimas iš vandens kūno į vandens kūną, visuomet kaip vandens kūnui, nėra metafora – jis radikaliai materialus. Šie sudėtingi cirkuliavimai – kūnas į kūną – sudaro mūsų planetos hidrobendriją.

Paroda galerijoje „Editorial“ veikia iki birželio 20 d.

The post Mes esame vandens kūnai. Onės Austėjos Maldonytės paroda galerijoje „Editorial“ appeared first on artnews.lt.

Iki gegužės 24 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje veikė paroda „Atmintukas“.

Pirmąją parodos savaitę tiesioginėje vaizdo transliacijoje buvo rodomas kitoje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos erdvėje kultivuojamas gyvas duonos raugas. Šalia jo buvo eksponuojamos knygos, atvežtos iš buvusių Knygų rūmų (Šv. Jurgio bažnyčios), kurios šiuo metu archyvuojamos bibliotekoje. Raugas brandinamas naudojant toje erdvėje esančias laukines mieles, kurios, tikėtina, į biblioteką pateko kartu su senaisiais leidiniais. Parodos metu buvo auginamas naujas ryšys tarp lankytojų ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvų, per ekskursijas lankytojai turėjo progą paragauti šios archyvinio raugo duonos gaminių. „Atmintukas“ duonos raugo pavidalu išlieka apsilankiusiųjų virtuvėse.

Parodą „Atmintukas“ lydinčio leidinio ištrauka (Gustės Kripaitės ir Jokūbo Vaicekausko tekstai; redagavo Neda Astrauskaitė ir Connor Manship):

„Gal ši paroda toks savotiškas atmintukas? Laikantis įrašytą informaciją, bet niekada netapdamas jos archyvu. Siūlantis talpą, indą, greitį, tačiau visuomet paliekantis galimybę informaciją perrašyti.

Praeities pėdsakai cirkuliuoja nuolatiniame tapsme, atsisakydami susitraukti į vieną statišką jos pavidalą. Informacija neegzistuoja nepriklausomai nuo savo pasirodymo sąlygų. Ji atsiranda per materialius pagrindus, technologinius rėmus ir erdvės bei laiko apribojimus. Talpyklos ir medijos veikia ne kaip pasyvūs turinio laikikliai, bet kaip aktyvūs jo formuotojai, todėl informacija niekada nėra uždara ar nepriklausoma, ji nuolat kinta ir įgyja prasmę per ją apibrėžiančius kontekstus.

Talpos, medžiagiškumas, rėminimo struktūros veikia kaip medijos, kurios ne tik registruoja ir kaupia, bet ir neišvengiamai naikina. Iš mini DV kameros archyvo ištrauktas priartintas ir ištemptas pikselis savyje laiko praeities laikmetį. Gyvas raugas, cikliškai augantis ir nykstantis, tampa mikroorganizmų laikmena, kurioje informacija nėra saugoma – ji vyksta. Nykimo procesas nėra destruktyvus, jis kuria vietą naujos informacijos atsiradimui. Nykimas tampa beveik tapatus augimui ir lemia nuolatinį formos gyvumą bei kismą.

Paroda veikia kaip atminties laikmena, kurios esmė glūdi ne sukauptų duomenų apimtyje, o jos atvirume perrašymui. Jos vertė randasi ne archyvinėje rimtyje, bet pačiame perrašymo vyksme kaip gyvoje galimybėje permąstyti ir iš naujo perkurti tai, kas jau buvo įrašyta.

Atmintukas, kaip ir visos laikmenos, aktyvuoja jame esančią informaciją, kai aktyvuojamas individualus dėmesys. Dėmesys, kuris negali aprėpti visko vienu metu, neišvengiamai kuria fragmentuotą, selektyvų vartojimo būdą. Kiekvienas informacijos priėmėjas taip pat turi savo gyvą laikmeną su savais patirčių sluoksniais, per kuriuos informacija kinta, persitvarko ir įgyja naujus pavidalus.

Šioje perspektyvoje nuolatinis informacijos perrašymas nėra archyvo priešingybė. Tai gyvo archyvo sąlyga, tokio, kuris apibrėžiamas ne stabilumu ar nekintamumu, bet nuolatine atsinaujinimo ir transformacijos galimybe.”

The post Paroda „Atmintukas“ appeared first on artnews.lt.

Iki birželio 12 d. VDA galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius) veikia VDA Grafikos katedros magistrantų, Jonės Dūdaitės ir Roko Bilinsko paroda „prokr-u-stinacijos “. Ekspozicija yra VDA Baigiamųjų darbų parodos dalis. 

Brutali „Prokrusto mito“ vienodinimo metafora, kurioje keliautojas prievarta „pritaikomas“ prie lovos matmenų, sufleruoja absurdišką siekį kūrybinę energiją įkalinti į rėmus. Šiai prievartai priešinama prokrastinacija, kaip pasyvumas, nuolatinis vilkinimas ir vengimas „įsirėminti“. Šios dvi būsenos tampa atspirties taškais apmąstant šiuolaikinio meno ribas.

Parodoje du meninininkai ieško atsakymų į chrestomatinius meno lauko keliamus klausimus: kas yra meno kūrinys? kur yra meno ribos? ar kūriniui būtinas fizinis kūnas? kas padaro meno kūrinį paveikiu? ar gali citavimas tapti nauju kūriniu? ar kito kūrinio korekcijos veiksmas, tampa meniniu gestu?

Baigiamųjų darbų gynimai numatyti birželio 8 d. 
Kuratorė prof. Agnė Dautartaitė-Krutulė
Dizainas: Rokas Bilinskas, Jonė Dūdaitė
Ekspozicijos VDA galerijoje ARTIFEX (Gaono g. 1, Vilnius) atidarymo šventė birželio 4 d. 18 val.  
Parodos metu galerijos darbo laikas I-VII 10–19 val.; 06 12, Kultūros nakties metu galerija dirbs iki 00:00 val. 

Jonė Dūdaitė | Kūrybinis projektas „Lūkesčiai“ | Vadovė prof. Agnė Dautartaitė-Krutulė
Tiriamasis rašto darbas „Kas priverčia žmogų atsiminti meno kūrinį?“ | Vadovė doc. dr. Jurgita Ludavičienė

Rokas Bilinskas | Kūrybinis projektas „didelio čia daikto“ | vadovė prof. Agnė Dautartaitė-Krutulė
Tiriamasis rašto darbas „Tobula (ne)tvarka: apie asmeninę biblioteką“ | Vadovė doc. dr. Jurgita Ludavičienė

VDA Baigiamųjų darbų parodos atidarymas vyks birželio 2 d. 18 val. VDA Senųjų rūmuose (Maironio g. 6). Visą VDA Baigiamųjų darbų parodos programą rasite vdagraduation.lt

The post Jonės Dūdaitės ir Roko Bilinsko paroda „prokr-u-stinacijos“ appeared first on artnews.lt.

Nuo gegužės 24 d. iki birželio 14 d. Marcinkonių stoties galerijoje (Kastinio g. 1C, Marcinkonys) veikia Algirdo Jako solo paroda „Grandininė plokštė”.

Aliuminio plokštėse laiko sluoksniai atsiskleidžia skirtingomis formomis – tai pieštais fragmentais, tai veržtais siluetais. Mechaniškai prisuktos nuorodos į išmaniuosius įrenginius mėto laiko pėdas, slepia ekranų šviesos laiko pradžią ir kilmę.Tai galėtų būti laikas dar prieš silicio revoliuciją arba pati jos pradžia. Stebėjimo kampas darbuose – nežmogiškas. Tai drono skrydžio ar krentančio telefono paskutinis kadras. Atrodo, kad pati mikroschema bando atkartoti žmogaus siluetą, iškirpti ausį, rasti stuburo linkį. Kūno dalys virsta skirtingų proporcijų ikonomis, rodo savo išvirkščią pusę. Veržliarakčiai bendrauja su mikroschemomis, visos indikatorių lemputės šviečia vienu metu, o mechaninis amžius čia eina koja kojon su tranzistoriais, taip tarytum bandydamas sulaikyti neišvengiamą nerimo epochą.

Šie darbai, atsidūrę Marcinkonių geležinkelio stotyje, tiesiogine prasme jungiasi per geležinkelio vėžes su mano studija, įsikūrusia Vilniaus geležinkelio stotyje, Bėgių parke. Naujasis kontekstas darbams kreipia žvilgsnį į rankų darbą, skaitmeninių procesų persipynimą su biomechaniniais judesiais ir jų istorinę raidą.

Algirdas Jakas – menininkas, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, studijavęs grafiką Vilniaus dailės akademijoje ir skulptūrą Hamburgo menų universitete (HFBK).
Algirdo meninė praktika orientuota į nerimo bei skirtingų savidiagnozės formų sintezę. Naudodamas su hobiais ar terapine veikla siejamas medžiagas ir technikas (pvz., piešimą, DIY estetiką) jis tyrinėja individualias savipagalbos praktikas taip kurdamas „nerimo instrumentus”. Menininką taip pat domina kūno permatomumas ir jo datafikacija, vilties technologijos. Tai dažnai siejasi ir su projekto vietos istorija, jos specifiškumu ir tampa papildoma kūrinio dalimi.

Parodos menininkas: Algirdas Jakas
Parodos kuratorė: Milda Dainovskytė
Dizainerė: Inga Navickaitė-Drąsutė
Parodos budėtojai – edukatoriai: Laura Garbštienė ir Šarūnas Šimkus
Galeriją kuruoja: Laura Garbštienė

Paroda yra projekto „Parodų ciklas Marcinkonių stoties galerijoje 26″ dalis

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Varėnos rajono savivaldybė ir Vilniaus dizaino kolegija
Organizuoja Verpėjos
Partneriai: VšĮ „SODAS 2123″, VšĮ Artnews.lt, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, asocijacija „Dzūkų kultūros draugė”, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija

Paroda veikia 2026 m. gegužės 24 d. – birželio 14 d.
Parodą aplankyti galima šeštadieniais – sekmadieniais, 12 -17 val, arba iš anksto susitarus tel. 061416255
Adresas: Marcinkonių stoties galerija, Kastinio g. 1C, Marcinkonys.

The post Algirdo Jako paroda „Grandininė plokštė” appeared first on artnews.lt.

Norint atpasakoti mintis apie parodą „PORYC VALGYC DYRBC VALGYC“, neišvengiamai reikia prisiminti ir kelionę iš „didmiesčio“ į „kaimą“. Nors pagal populiaciją ir mastelį, palyginti su kitais Europos miestais, Vilniaus nedrįsčiau vadinti didmiesčiu, tokį pojūtį ši vieta tikrai kuria – ar bent jau bando jį imituoti. Būtent Vilniaus kultūros lauke juntama stipri turinio ir įvairovės srovė yra didelė privilegija, kartais kelianti ir bauginančių jausmų: iš noro aprėpti viską išvargsti ir galiausiai nusprendi likti namie. Ir tas mūsų „nemiestiškas“ artumas, kai nuo vienos galerijos iki kitos gali nueiti per dešimt minučių, tikrai lepina. Kartais taip lepina, kad apsilankymas „Retrito smarse“, „ASABOJE“, senojoje „Luna6“, Kirtimų kultūros centre ar net „SODAS 2123“ pasijunta kaip tolimos ekspedicijos, kurias atidedame kitai dienai. Tad „Verpėjos“ ir Marcinkonių stoties galerija, nors iš tiesų reikalauja tik pusdienio, miestietiškai širdžiai tampa apgaulingai dideliu įsipareigojimu. 

Ši kelionė prasideda nuo tvarkaraščio dėlionės ir planų derinimo – mažų darbų, kurie galvoje užima daug vietos. O nusigavimas iki galerijos toks sklandus ir paprastas, kad pradedu pykti ant savęs, kodėl dažniau nebėgu nuo tvankaus Vilniaus šurmulio. Marcinkonys tokie, kokius juos ir prisimenu. Lauke – spengianti tyla, galerijoje – kaip visad vėsu. 

Paroda, kaip ir pati kelionė iki jos, buvo trumpa poilsio ir atgaivos paieška. Kaimo ir maisto temos, apie kurias sukasi visa paroda, pastaruosius metus mane gelbėja kaip plūduras nuo paskendimo banaliuose aprašymuose ir sausoje baltoje tinklaveikoje. Ieškant, kaip apsiginti nuo nužmogėjimo ir apatijos, atsakymas man visad buvo bendruomenė, dažniausiai susiburianti prie vaišių stalo. Kokia garbė maitinti vienas kitą, kai visi esame tokie išvargę. Gimtadieniai, protestai, talkos ar šiaip vakaras svečiuose buvo palydimi maisto: viskas sukosi apie naujus ar senus receptus, žinias apie arbatžoles ir padėkas už šilumą, sotumą. Žinant, kaip lengvai maistą kartais gali nugvelbti šiuolaikinio meno tendencijos, vaiduokliška reliacinė estetika ar performansai, gera matyti maistą, kuris jungia mus visus, o ne kuria atskirtį tarp meną vartojančių ir jo nevartojančių. Parodoje pamaitinami visi, bendradarbiavimas ir svetingumas čia yra pirmieji visų receptų ingredientai. 

Kaimas gyvas, jautrus ir gal ne toks uždaras, kaip anksčiau galvojau. Parodos anotacija, sutalpinta medinėje rankšluostinėje, žaismingai pasitinka žiūrovą, o Monikos Jagusinskytės nuotrauka „Popietė“ – gyvas ir ryškus medinio objekto akcentas – primena, kad nuoširdumas nuolat keičia pavidalą. Mortos Narkauskaitės fotografijų serija jau pavadinimais sufleruoja kelionę per seną pasakų pasaulį. Tarp pražydusių sodų ir amžinų kompozicijų įsiterpia atpažįstami veidai, gyvuojantys kaip priminimas, kad kadrai sugaudyti praėjusiais metais, o ne ištraukti iš praeito amžiaus fotografijų albumo ar tos pačios nugludintų lapų pasakų knygos. Vėlgi – tai puoselėjimo, glūdinčio kasdienybėje, vaizdai, suteikiantys vilties, kad gyvybė, tvyranti kadruose, nenuguls stalčiuose. „Minkantysis“ ir „Duonautojai“ savu švytėjimu užkeri: norisi minkyti savą duonos kepalą. 

Erdvę papildo ir keli baldai – Justės Margaritos „Šviestuvas“, Ugnės Venckės „Takeliai“. Jie ne tik atliko puotos stalo funkciją per parodos atidarymą, bet ir lieka kaip etnografinės tekstilės archyvas. Pirštų galais prisiliesdama prie staltiesių su išsiuvinėtais inicialais ir dėmėmis nudabintais gėlių rezginiais jaučiuosi kaip viešnia: proga prisiliesti atsiranda tik čia arba namuose. Gal kaime vyraujančios meno formos atrodo tolimos todėl, kad muziejuose jos atsiduria už stiklo? Sukuriant saugų atstumą kartais pranyksta esmė: buityje susidėvėjimas yra objekto gyvenimo dalis, kurianti artumą. 

Mildos Urbšytės komiksai, kabantys ant sienų kaip didelės šeimos portretai ir pasitinkantys skaitytoją leidinyje, įamžina kasdienybės darbus. Menininkė, tyrinėjanti kismą, dokumentuoja marcinkoniškių pasakojimus apie kraštovaizdyje vis mažėjančius bulvių laukus ir vis labiau tylančias kaimynystes. Nors tokios istorijos dažnos ir liūdinančios, jos nėra vienintelis kismas kaime. Iliustracijos, kaip ir visa paroda, veikia kaip priminimas, kad kaimas atviras ir pasiekiamas, o svetingumu nukrauti vaišių stalai suteikia vilties, kad esame laukiami ne tik kaip lankytojai. 

Gabrielės Gudaitytės virtuvės iliustracijos pasitinka kaip šiltas vėjo gūsis: nukrauti virtuvės stalviršiai, išsibarstę indai ir tas lengvas chaosas yra tokie universalūs. Pabuvus vienoje virtuvėje, esi pabuvęs visose virtuvėse. Kad ir kur su draugais būtume ruošę vakarienes vieni kitiems, puošę stalus ar kūrę receptus, visur glaudėmės pečiais ir maitinome vienas kitą iš delno. Nukrauti stalai vis susikaupia į krūvas indų, nuspalvintų maisto likučiais, nes yra proga švęsti, nes susirinko minios mylimųjų, noriai maitinančių vienas kitą, noriai pavargstančių kartu. Maisto parodoje daug, bet vaizdai nekelia alkio ir nebando įrodyti meistrystės. Bendruomenės gamintas maistas tarsi pasotina ilgiau, nusėda kaip prisiminimas, nepranyksta rutinoje, o rankomis formuojami duonos kepalai nereikalauja nei paaiškinimo, nei reklamos.

Lauros Garbštienės „Septyni kardai“ – tai ant sienos kabanti puokštė, primenanti kaimo kraštovaizdžio ikonografiją, kai ant nupilkėjusių trobos ar tvarto lentų užsilieka kabėti ūkio ir buities įrankiai, ilgainiui tampantys objektais, panašiais į bažnyčiose kabančius votus. Menininkė, ieškodama kasdienybės laikmenų archyvuose, atranda naują jungtį su sakralumu: atšipę ir surūdiję dalgiai kybo kaip gležni pirštai, menki prieš žmogui abejingą gamtą. Kartu su Clémentine Vaultier tyrimu apie dailiai puošiamų koklinių plytelių įmantrumus, parodoje įgavusius meduolio formą, šie kūriniai priminė, kad kartais, norint pasiekti sena, reikia sukurti nauja.

Besisukiodama galerijoje, eidama ratais palei sienas, vis žvilgčiojau į prie lango pastatytą staliuką. Kaip desertą, saldų medaus korio kąsnį, pasilikau receptų archyvą – „Verpėjų arbatinę“. Ant medinio staliuko į dėžutes sutalpintos receptų kortelės liko įsimintiniausias lankytų parodų atvirukas. Negalėjau nustoti jų vartyti, nes viena buvo geresnė už kitą. Autorių amžius, kaip ir receptų detalumas, atskleidė dzūkiškos kulinarijos ir svajonių įvairovę. Kai kuriuose receptuose užsiminta apie meilę, bet visur vyrauja nuoširdumas – juntamas iš to, kaip rūpestingai žmonės atpasakoja savus receptus ir mėgstamiausius patiekalus.

Vizitas į Marcinkonis priminė man patį pirmąjį, kai keliavau dėl kitos, stoties galerijoje vykusios parodos – apie visiškai kitokį, bet tų pačių apylinkių kaimą. Prieš maždaug penkerius metus Mykolas Piekuras surengė savo močiutės Marijos Teresės Rožanskaitės parodą (kuravo Algimantas Rokas Černiauskas) „Bobutės ir diedukai kaimo“, kurioje tvyrojo tyla ir skausmas, o tarp raukšlėtų rankų buvo įpiešti prisiminimai apie tremtį. Priešais akis kabėjo langinės ir geležinkelio fragmentą primenantis asambliažas. Buvo sunku aprėpti visą vargą, kurį patyrė menininkė ir kaimo gyventojai. Ir buvo dar skaudžiau galvoti, kad tremtis, deja, nenusėdo tik kaip istorijos dalis, bet toliau lydi imperines jėgas, kad ir kur jos užsimanytų grobti ir skriausti. Neišvengiamai kaimas, kaip vietovė ar idėja, vieniems yra blėstantys prisiminimai ir kapinių lankymas, kitiems – vargas ir nepriteklius.

Dažnai, užsisvajoję apie kaimą, susiduriame su kita atvira žaizda – nostalgija. Ar tai būtų saldūs senelių pasakojimai prieš miegą apie lietinių blynų kalną ir guolį ant pečiaus, ar mūsų pačių vaikystė, vis labiau blėstanti atminty, tolstanti mėlynėmis nusidažiusio pieno gurkšniais.  Šioje parodoje to apsąlusio skausmo nebuvo. Kaimas stovi. Nesijautė net ir baimės dėl griūvančios, nykstančios vietovės vėjų. Visuma, nors tyli, alsavo gyvybe. Po parodos aš, kaip miestietė, nesijaučiu labai nutolusi nuo kaimo. Neatrodo, lyg jis man byrėtų per pirštus, lyg nostalgijos apsiausti vaizdai ir jausmai vis skaudžiau toltų. Ši paroda suteikė vilties, kad mes išties nesame taip toli, kad savuose prisiminimuose užsivystyti neverta, nes kaimas išliks mūsų ateities dalimi.

„PORYC VALGYC DYRBC VALGYC“ tęsinį galima pamatyti Druskininkų kultūros erdvėje „Lelija“ (V. Kudirkos g. 39) – atidarymas vyks birželio 5 d. 19 val. Jo metu bus pristatytas rankomis rištas, risografijos technika spausdintas leidinys, įamžinantis menininkių ekspediciją.

The post Ne toks slaptas ingredientas: Marcinkonių stoties galerijos paroda „PORYC VALGYC DYRBC VALGYC“ appeared first on artnews.lt.

Gegužės 28-29 d. buvusiame restorane „Bomond Tabero“ įvyko menininkės Justinos
Mykolaitytės performansas „Fountain dreams“ (lt. Fontano sapnai), organizuotas Rupert meno
centro.

Žemiau pateikiama Justinos Mykolaitytės performanso FOUNTAIN DREAMS dokumentacija ir erdvės architektūros istorija (dr. Martynas Mankus).

Rečitalyje-performanse menininkė Justina Mykolaitytė kuria daugiasluoksnį sceninį
paveikslą, kuriame išnyra tarpinėse būsenose įstrigusi veikėja. Savo kūryboje jungdama
skirtingas praktikas – performansą, barokinį dainavimą, elektroakustinę muziką ir nuorodas į
pop kultūrą – naujame kūrinyje Justina pasitelkia netradicinę erdvę kaip pagrindinį peizažą,
kuriame vystosi sapniškas veiksmas.

Kadangi performansas vystėsi ne tradicinėje scenos erdvėje, o buvusiame Kongresų rūmų
restorane, kurio centre iki šių dienų stovi kūrinį įkvėpęs fontanas, renginio kontekste pakvietėme
dr. Martyną Mankų pažvelgti į šios vietos architektūrinę ir kultūrinę istoriją. Jo tekstas atskleidžia
erdvės sluoksnius, kurie rezonuoja su kūrinyje nagrinėjamomis sapno, atminties ir transformacijos
temomis.

Lūžio laikotarpio architektūra ir pirminių formų grįžimas

LVSO koncertų salė – buvę Vilniaus kongresų rūmai – yra ryškus lūžio laikotarpio architektūros
pavyzdys, kuriame susikerta vėlyvasis modernizmas, postmodernizmas ir Nepriklausomybės
pradžios interjero kultūra. Pastatą 1982 m. suprojektavo architektas Edmundas Stasiulis; su
pertraukomis jis buvo statomas ir rekonstruojamas iki 2024 m., kai buvo paaukštinta pagrindinė
salės erdvė. Daugiau nei keturis dešimtmečius trukęs statybos ir pertvarkymų ciklas pastate
paliko skirtingų epochų pėdsakų – nuo pirminės vėlyvojo modernizmo koncepcijos iki XXI a.
funkcinių adaptacijų.

Iki XX a. 8-ojo dešimtmečio šioje vietoje stovėjo privatūs namai, nugriauti planuojant naują
vyriausybinį-administracinį kompleksą. Prie Vinco Kudirkos aikštės 1982 m. iškilo dabartiniai
Vyriausybės rūmai, o toliau, prie Tilto gatvės, buvo numatyti Politinio švietimo namai – LKP CK
ideologinio aparato įstaiga. Pastatui projektuoti surengtas architektūrinis konkursas, tačiau
rezultatų jis nedavė. Užduotis pavesta Komprojekto architektui Edmundui Stasiuliui – ką tik
įgyvendinusiam du reikšmingus Vilniaus visuomeninės paskirties objektus: Litexpo parodų
rūmus ir Lazdynų plaukimo baseiną. Naujas pastatas su sale turėjo užbaigti Vilniaus ir Tilto
gatvių kampą bei suformuoti dalį Tilto gatvės išklotinės. Anot autoriaus, „dviejų priešingybių –
aštrios ir apvalios formų – sankirta turėjo tapti šio objekto semantinės paskirties atpažinimo
ženklu”. Ši kompozicija, supaprastinta iki apskritimo ir kvadrato dialogo, atsikartoja per visą
komplekso planinę sandarą: kvadratinė LVSO salė su įėjimą pabrėžiančia apvalia kolona,
apvalūs vidaus kiemeliai su į juos įsikertančiais kvadratiniais kampais, apvalainos ir staigios
kampinės jungtys plane. Tokia geometrinė retorika būdinga postmodernizmui – fundamentaliųjų
pirminių formų grąžinimui į architektūros kalbą, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo populiarus
ir Lietuvoje.

Ta pati kompozicinė logika persikelia ir į pastate esančią restorano / kavinės erdvę – joje taip
pat galima įžvelgti pirminių geometrinių formų svarbą. Erdvės dominantė – aštuonkampis
fontanėlis su koncentriškai aplink jį išdėstytais minkštasuoliais. Erdvės kišenėse įsikuria baras,
scena, įėjimas; antriniai elementai išstumti į kompozicijos pakraščius, kad netrikdytų centrinės
figūros aiškumo. Tokia simetrija primena senovės sakralinių ar bendruomeninių erdvių
planavimo logiką, kurioje centras yra ne tik geometrinė, bet ir scenografinė ašis. Fontanas
interjere įprastai yra ir prabangos bei statuso, ir ramybės bei atmosferos simbolis;
ezoteriškesnėse interpretacijose jis siejamas su gyvybe ir energija, o fengšui erdvės harmonijos
sistemoje – su gausa ir kapitalo tėkme. Šiuo požiūriu kavinė tarsi nejučia talpina kelias
skirtingas simbolines sistemas – nuo klasikinio reprezentatyvumo iki XX a. pabaigoje
„atsivėrusio” ezoterikos žodyno.

Šiuo metu kavinės erdvė yra tarsi laiko kapsulė, kurioje užšaldytas XX a. paskutinio
dešimtmečio skonis, erdvės supratimas ir medžiagiškumas. Pastato statybos ir įrengimo laikas
sutapo ne tik su besibaigiančiu postmodernizmo laikotarpiu, bet ir su politiniais bei
sociokultūriniais lūžiais – ir su naujai atsivėrusiomis medžiagų ir gaminių importo galimybėmis.
Tokiomis sąlygomis išsiskleidžia anksčiau nepasiekiamų formų, spalvų ir faktūrų laukas.
Pavyzdžiui, blizgantys paviršiai – šachmatinio piešinio grindų plytelės, blizgiais dažais
padengtos kolonos, kažkada prabangos simboliu laikytos įtempiamos lubos – visi šie elementai
sukurti taip, kad efektingai atrodytų esant dirbtiniam apšvietimui. Tai būdinga pereinamojo
laikotarpio konsumerizmo estetikai, kurioje paviršiaus efektas svarbesnis už medžiagos tikrumą
ar ilgaamžiškumą. Šis interjeras – neblogai išsilaikęs parodomosios prabangos atvejis, vizualus
to trumpo tarpsnio archyvas, kai pirmą kartą po dešimtmečių tapo galima rinktis, bet dar nebuvo
aišku, ką iš tikrųjų norima pasirinkti.

Justina Mykolaitytė – menininkė, aktorė ir atlikėja, kurianti muzikos, teatro ir tarpdisciplininio meno
lauke. Savo kūryboje ji dažnai pasitelkia balsą kaip mediją, kurdama atmosferiškus,
eksperimentiniu požiūriu grįstus kūrinius, mezgančius emocinį ryšį su žiūrovu. 2019 m. ji baigė
fotografijos ir medijų meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje, o 2025 m. – baroko
operos dainavimo magistrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Menininkė yra
bendradarbiavusi su Lina Lapelyte, Rugile Barzdžiukaite, Vaiva Grainyte, Arturu Bumšteinu, Egle
Švedkauskaite, Agne Matulevičiūte, Gaile Griciūte ir kitais. Su menininkų duetu „Pakui Hardware“
ir komanda 2025 m. pristatė muzikinį performansą “Sporos” PERFORMA bienalėje Niujorke, JAV
(prodiusavo Operomanija). Taip pat su atlikėja Godo Yorke sukūrė autorinį muzikinį performansą
„Longing“, kuriame naujai interpretuojamos baroko kompozitorių arijos, pasitelkiant elektrinę
gitarą, efektuotą vokalą bei improvizaciją.

PERFORMANSO KŪRYBINĖ KOMANDA:
Justina Mykolaitytė – autorė ir atlikėja, vokalas
Beatričė Mockevičiūtė – scenografė, šviesų dailininkė
Eglė Petraitienė – atlikėja, barokinis smuikas
Jana Zariņa – atlikėja, klavesinas
Elena Marija Veleckaitė – kostiumų dailininkė
Iveta Macevičiūtė – garsovaizdžio autorė
Eglė Švedkauskaitė – dramaturgijos konsultantė
Monika Jagusinskytė – plakato fotografė
Kamila Žygis – dekoratorė
Naglis Bertulis – garso režisierius
Herkus Girčius – garso inžinierius
Laurynas Skeisgiela – video dokumentacijos autorius
Beatričė Misevičiūtė – koordinatorė
Monika Lipšic – kuratorė
Renginio organizatorius: RUPERT meno centras
Projektą finansavo: Vilniaus miesto Savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos
tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga.

The post Justinos Mykolaitytės performansas „Fountain dreams“ appeared first on artnews.lt.

Iki birželio 4 d. Vilniaus queer galerijoje „išgirsti“ veikia Vytauto Paplausko fotografijų paroda „Kūnas ir geismas“.

Paroda „Kūnas ir geismas“ pristato nuotraukų seriją, kuri atsiskleidžia kaip intymus vaizdo dienoraštis, laviruojantis ant trapios ribos tarp kūniško sąmoningumo ir seksualinės pasąmonės. Darbai atsirado iš ilgos kūno bei jo patirčių stebėsenos, jie artikuliuoja subtilų, bet atkaklų tyrinėjimą, kaip geismas, pažeidžiamumas ir kasdieniai veiksmai konstruoja savasties kalbą. Vytauto Paplausko praktikos juda nuo dokumentavimo link introspektiškesnio režimo, kuriame fotografinis atvaizdas tampa ir transformacijos proceso liudininku, ir dalyviu. Kaip pastebi menininkas, ši serija išaugo iš besikeičiančio santykio su savo paties kūnu ir išlaisvintos tapatybės raiškos, formuojamos homoerotinio geismo.

Vytauto Paplausko nuotraukos priešinasi tiesmukam pasakojimui. Jos veikiau funkcionuoja kaip fragmentai, jusliniai įrašai, svyruojantys tarp fikcijos ir išgyventos patirties. Kūnas čia pasirodo ne kaip stabilus objektas, o kaip kaitus paviršius, pažymėtas laikiškumo, pojūčių ir sąveikos atspaudų. Glaudžiai aprėminti gestai, kasdienių objektų palytėjimai, sustabdyto intymumo akimirkos sukuria ritmą, primenantį ir kino montažą, ir atminties logiką. Šia prasme paroda funkcionuoja ne tiek kaip linijinė istorija, kiek kaip susidūrimų konsteliacija, kurioje kiekvienas atvaizdas yra taktiliškas mazgas platesniame afekto lauke.

Šių darbų centre – balansavimas tarp atskleisties ir paslėpties. Fotografinis kadras nuolat inscenizuoja atidengimo veiksmą: į šviesą įspausta oda, įtempti ar atpalaiduoti raumenys, iki plyšimo taško ištemptas audinys. Vis dėlto šie momentai niekada iki galo neatvedami iki skaidrumo. Vietoje to jie pabrėžia žvilgsniui esmišką dviprasmybę, įtampą tarp žiūrėjimo ir buvimo stebimam. Tokiu svyravimu serija homoerotinį žvilgsnį pertvarko į veiksnumo – o ne objektifikacijos – erdvę. Ji tampa atpažinimo būdu, abipusiu procesu, kuris įtraukia ir vaizduojamąjį, ir žiūrovą į geismo ir interpretacijos aktus.

Materialus pasaulis, ant medinio paviršiaus paliktos kojinės, palinkusi porceliano figūra, juodo drabužio klostės tampa kūniško buvimo tęsiniais. Šie objektai – daugiau nei rekvizitas; tai taktiliniai likučiai, indeksuojantys kasdienio gyvenimo ritmus. Iškeldamas juos į pirmą planą menininkas patalpina erotiką kasdienybėje, sugriauna įsivaizduojamą skirtį tarp nepaprasto afekto ir įprasto gesto. Materialumo akcentavimas rezonuoja su platesniais egzistenciniais klausimais ir suponuoja, kad kūno sąveika su tekstūra, trintimi ir šviesa yra žinojimo forma ir trumpalaikių pojūčių, besipriešinančių kalbinei artikuliacijai, saugykla.

Svarbu, kad parodos vieta – queer bendruomenės erdvė – įneša papildomą reikšmės sluoksnį. Čia vaizdai funkcionuoja kaip bendruomeniški kreipiniai, siūlantys vizualinį žodyną dalintis homoerotinio geismo ir pažeidžiamumo patirtims. Galerija tampa erdve kolektyviniam liudijimui, kur privatūs pojūčiai verčiami viešuoju diskursu, neprarandant jų intymumo. Šis reliacinis matmuo darbus įveda į platesnį pokalbį apie queer matomumą, saugumą ir reprezentacijos politiką. Paroda kviečia žiūroves permąstyti ir savo juslines bei jausmines istorijas, pamatyti kūną kaip kintančią duomenų bazę, formuojamą geismo ir kasdienių egzistencijos ritualų.

Vytautas Paplauskas yra menininkas, dirbantis su fotografija ir tapyba. Jis įgijo bakalauro laipsnį 2011 m. Bornmuto menų universitete (JK). Jo ankstyvąją kūrybą įkvėpė hard-edge tapyba, kuriai būdinga geometrinės formos, fragmentiškos kompozicijos ir atidumas neigiamai erdvei. Nuo 2015 m. menininkas aktyviai užsiima fotografija, dokumentuoja kultūrines scenas ir kartu vysto asmenines menines praktikas. Pastarosiose savo nuotraukų serijose jis tyrinėja kūniškas patirtis, tapatybės formavimą, intymumą ir homoerotinio geismo išraiškas.

Parodą kuruoja Anton Karyuk ir Augustas Čičelis.

Parodą galima apžiūrėti ketvirtadieniais 16–19 val. arba kitu laiku iš anksto susitarus. Adresas: „išgirsti“, Darbininkų g. 8-1 (pirmas aukštas, palypėjus tris laiptus), Vilnius.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

The post Vytauto Paplausko paroda „Kūnas ir geismas“ appeared first on artnews.lt.

Nuo gegužės 28 d. Rygos meno savaitėje pristatoma pirmoji Latvijoje personalinė Gabijos Grušaitės paroda „Circulation”. Šiuo projektu lietuvių bestselerių autorė ir menininkė, antropologijos išsilavinimą turinti Grušaitė tęsia savo kūrybinius tyrinėjimus, kuriuose literatūra peržengia knygos ribas ir persikelia į vizualiojo meno erdvę.

Parodą kuruoja Francesco Urbano Ragazzi. Joje pristatomas specialiai šiai progai sukurtas naujų darbų ciklas, apimantis vaizdo instaliaciją, piešinių seriją ir skulptūrinę intervenciją. Šie kūriniai tyrinėja įvairias mainų sistemas tarp žmogaus kuriamos aplinkos ir išorinio pasaulio, atskleisdami tiek jų veikimo principus, tiek neišvengiamus trikdžius.

„Circulation” – tai apmąstymas apie materialius srautus, formuojančius ir reguliuojančius šiuolaikinį gyvenimą – nuo buities ir turizmo iki globalių, planetinio masto procesų. Informacijos, energijos ir išteklių judėjimas šiandien vis dažniau valdomas biurokratinių procedūrų, architektūrinių sprendimų bei inžinerinių sistemų. Menininkė šiuos srautus perima, išskaido ir perkuria į paradoksaliai poetišką pasakojimą.

Parodos erdvėje ryškiausiai atsiskleidžia du objektai. Pirmasis – monumentali skulptūra, atrodanti tarsi verkianti arba prakaituojanti. Jos paviršių veikia mechanizmas, kuris vienu metu jį ir šildo, ir vėsina. Antrasis – iš grindinio šildymo plokščių suformuota siena, tampanti dviejų kanalų vaizdo instaliacijos pagrindu. Apnuogindama ir tarsi išversdama parodos architektūrą į išorę, ši konstrukcija funkcines statybines medžiagas paverčia abstrakčia kompozicija. Ekranuose rodomi šeši fragmentiško pasakojimo skyriai tyrinėja įvairias žmogaus ir nežmogiškųjų subjektų sąlyčio formas. Šalia šių monumentalių struktūrų parodą užbaigia subtilūs raižiniai ant pusiau skaidrių plokščių – savotiški mentaliniai žemėlapiai, žymintys galimus pabėgimo maršrutus.

Parodoje „Circulation” Grušaitė išbando skirtingus pasakojimo būdus – nuo statybos instrukcijų kalbos iki meilės dainų poetikos. Menininkę domina žmogaus siekis atsiriboti nuo pasaulio ir kartu suvokimas, kad toks atsiribojimas iš esmės neįmanomas. Todėl ši mechaninė pasaka galiausiai virsta susitaikymo su tarpusavio priklausomybe ir neišvengiamu ryšiu su aplinka manifestu.

Ansis Starks nuotr.

The post Gabijos Grušaitės paroda „Circulation” appeared first on artnews.lt.

Naktį daiktai ima elgtis įtartinai. Augalas pavirsta vabzdžiu, šešėlis – kūno dalimi, peizažas – mėlynai pajuodusiu vidaus organu, o veidas, užuot mandagiai pranešęs, kam priklauso, užsidengia ir atsisako bendradarbiauti. Sveika nuovoka tokiomis sąlygomis greitai praranda darbuotojo pažymėjimą. Ji dar bando švystelėti žibintuvėliu į vieną ar kitą kontūrą, bet netrukus paaiškėja, kad baterijos pirktos iš pigaus kiosko, o pats kontūras visą laiką tik ir laukė progos pasprukti. Sandros Kvilytės parodoje „Nocturnal“, veikiančioje galerijoje „Meno niša“ Vilniuje, šis pasprukimas nėra klaida ar estetinė migla, kuria būtų galima pridengti tapybos neapsisprendimą. Veikiau čia susiduriame su gerai organizuotu vaizdo nepatikimumu, paliekančiu įtarimą, kad rega ir vėl per daug pasitikėjo savimi. 

Noktiurnas dažnai judėjo tarp dviejų kraštutinumų: nakties kaip pavojingos nežinomybės ir nakties kaip prijaukintos būsenos. Pirmuoju atveju ji priklausė baimei, prietarui, nusikaltimui, socialiniam pakraščiui, nevaldomam geismui – viskam, kas „padoriai“ visuomenei turėjo prasidėti nusileidus saulei ir baigtis prieš rytinį laikraštį. Antruoju atveju ji virsdavo ramiu peizažu, muzikiniu svajingumu, pakylėtu susimąstymu. Kvilytės naktis, regis, nėra nei grėsmės teatras, nei raminanti priemonė. Parodos anotacijoje pranešama, kad „Nocturnal“ žymi naują menininkės kūrybos etapą: ankstesnėje praktikoje svarbūs išoriniai vizualiniai impulsai traukiasi, užleisdami vietą gilesniam santykiui su tapyba, jos galimybėmis, vaizdo gimimu, kitimu ir išsisklaidymu. Taip pat minima naktis, kūniškumas, tai, ko negalima pamatyti savo pačių kūne, ir drobės paviršius kaip vieta, kurioje šis nematomas turinys įgauna laikiną formą. Kvilytės naktis nėra vien subjekto nerimas ar nuotaika. Ji veikiau primena aplinką, kurioje rega tampa tik vienu iš daugelio orientavimosi būdų. 

Net ir labiausiai savimi susirūpinęs žmogus gyvena turėdamas aklųjų zonų: vidus jam prieinamas tik per simptomus, vaizduotę, nerimą ir kartais visiškai kvailą diagnostiką – „gal čia man nuo kavos?“ Didier Anzieu odos ego samprata leidžia po Kvilytės tapyba pasikrapštyti giliau. Oda jo teorijoje nėra vien apvalkalas, laikantis vidaus organus jiems priskirtoje vietoje ir saugantis nuo pernelyg greito išbyrėjimo į aplinką. Dar iki aiškaus „aš“ įsitvirtinimo subjektas, anot Anzieu, patiria save per paviršių – per šilumą, motinos kūno artumą, prisilietimą, leidžiantį manyti, kad neplūduriuoji bendrame pasaulio skystyje. Kvilytės drobės vidinius pokyčius išduoda sutirštėjimu, spalvos perėjimu, įbrėžimu, kontūro nutrūkimu, tamsiomis dėmėmis ir šviesiais prasiskverbimais. Anzieu teorijoje oda yra vieta, kur susitinka psichinis ir somatinis lygmuo. Ji prakaituoja, šąla, plyšta, randėja, bet kartu būtent per ją kuriama riba tarp savęs ir kito. Vanduo ir druska, menininkės minimi parodos tekste, nurodo į kūną kaip į vidinę apykaitą, kurios neįmanoma pamatyti tiesiogiai. 

Menininkės minimas žvilgsnio posūkis nuo išorinio pasaulio į asmeniškesnį tyrimą nėra visiškas atsitraukimas nuo regimų motyvų. Augalas, sparnas, veidas, vandens ar peizažo plotas išlieka atpažįstami kaip atspirties taškai. Kvilytės drobėse figūra dažnai atrodo lyg ištraukta iš nakties per anksti arba, priešingai, jau pradėjusi į ją grįžti. Dėl to kūrinių nereikėtų skaityti kaip išpažinties. Išpažintis paprastai siekia būti suprasta, priimta, patvirtinta. Šiose drobėse asmeninė būsena nepasiduoda tokiam tiesioginiam perdavimui. Ji pereina į formą, kuri pati dar nėra įgijusi galutinio stabilumo. Subjektas sau pačiam nėra skaidrus: jis mato savo išorę, gali atpažinti paviršiaus kontūrus, bet vidinis gyvenimas jį pasiekia tik per nuotrupas, simptomus.

Donaldo W. Winnicotto pereinamosios erdvės sampratoje kūrybinė patirtis formuojasi tarp vidinio gyvenimo ir išorinio pasaulio, o ne vienoje iš šių pusių. Žaisdamas vaikas naudoja daiktus, tačiau jų reikšmė priklauso ir nuo vidinės patirties; kultūra, menas, vaizduotė vėliau veikia panašioje tarpinėje srityje. Kvilytės drobėse motyvai perdirbami per kūno pojūtį, dažo tankį, kontūro nutrūkimą. Dėl to kūriniai nėra nei tiesiog išorinės tikrovės atvaizdai, nei uždari psichologiniai peizažai. Jie laikosi tarp šių dviejų polių: vaizdas dar turi ryšį su pasauliu, bet jau nebėra jam pavaldus. Vanduo nėra vien gelmės ar atminties ženklas, druska – vien žaizdos ar ašarų metafora. Abu motyvai tiksliau veikia kaip kūno medžiagiškumo priminimas. Tapyboje šie dalykai pasirodo per paviršiaus elgesį. Vanduo juntamas per kraštų minkštėjimą, spalvos slinktį, tamsos ir šviesos perėjimus. Druska gali būti siejama su šiurkštumu, kristališku sausumu, paviršiaus įtampa. 

Daugumoje darbų vyrauja tamsūs, duslūs tonai: juoda, gili mėlyna, žalsvai ruda, prislopinta pilka, vietomis pereinanti į gelsvą ar balkšvą šviesos likutį. Kiekviename darbe tamsa turi skirtingą tankį: vienur ji atrodo skysta ir gilesnė, kitur – sausesnė, grūdėta, lyg užnešta ant drobės keliais skirtingais prisilietimais. Ji išskaidyta, nevienalytė, viduje turinti silpnų šviesos poslinkių, kurie veikia beveik kaip kvėpavimo tarpai. Kompozicijos nėra perkrautos, jose paliekama daug tamsaus ploto. Jis reguliuoja paveikslo svorį, nustato įtampą tarp motyvo ir aplinkos. Forma retai turi aiškiai uždarytą kontūrą. Kai kur ją palaiko spalvos skirtumas, kai kur – potėpio kryptis, kai kur – vos išryškėjanti šviesesnė linija. Šviesos vaidmuo darbuose labai santūrus. Ji dažniausiai pasirodo ne kaip apšvietimo šaltinis, toks įprastas noktiurno vaizdiniuose, o kaip kažkas, sklindantis iš paties vaizduojamo objekto.

Didieji darbai kuria fizinį tamsos svorį. Juose paveikslo laukas veikia plačiai, beveik apgaubiančiai, o šviesesnės vietos atrodo kaip įtampos mazgai. Tokiuose kūriniuose motyvas įgauna didesnį kūniškumą: forma atrodo sunki, spaudžiama, priklausoma nuo tamsaus paviršiaus. Mažieji darbai veikia kitaip. Juose nėra tokio mastelio spaudimo, todėl svarbesnis tampa vienas konkretus tapybinis sprendimas: uždengtas veidas, sulenktas šviesus pavidalas, mažas spalvinis poslinkis, staigesnis krašto nutrūkimas. Mažas formatas sustiprina fragmentiškumo įspūdį. Jis primena, kad parodos vaizdai atsiranda ne kaip išbaigtos scenos, o kaip ištraukti, sumažinti, sutankinti būsenų fragmentai.

Daugelyje darbų objektas siejasi su gamtiniu ar peizažiniu įspūdžiu, o beveidžiai portretai klausimą perkelia į tapatybės ir kūno paviršiaus lauką. Viename iš portretų veido zona tampa lygiu, uždaru spalviniu plotu. Ten, kur kituose paveiksluose forma skleidžiasi, šakojasi į išorę ar tirpsta, čia ji užsitraukia, o kompozicija atrodo labiau suspausta. Toks užsitraukimas parodos visumai suteikia kitą toną: vaizdas gali ne vien išnirti iš tamsos, bet ir būti aktyviai uždengiamas. Dėl to portretinis darbas veikia kaip svarbus bendro parodos ritmo pertrūkis. 

Pernai galerijoje „Muitinė“ Kaune vykusioje Kvilytės parodoje „endo“ vidinis posūkis buvo suformuluotas beveik kaip kūrybinės sistemos pakeitimas. Menininkė kalbėjo apie įprastą tapytojo motyvo paiešką išoriniame, matomame pasaulyje – formoje, šešėlyje, spalvoje, sustingusiame vizualiniame prisiminime. Vėliau šią schemą pakeitė kita kryptis: nuo vidinio impulso prie paveikslo ir tik tada prie akies. „Nocturnal“ atrodo kaip šio posūkio tąsa. Vidinis impulsas čia nebeaiškinamas kaip kūrybos principas – jis persikelia į pačių darbų sandarą. Ankstesnėje kūryboje dar buvo ryški Kvilytės sąsaja su kasdienės aplinkos motyvais, buities monotonija, emocinėmis būsenomis ir vaikystės prisiminimais. Ji jungė skirtingus savo gyvenimo laikus ir erdves, kartais deformuodama regimą tikrovę į įsivaizduojamą, bet kartu realų turinį. Tai gana ryškus perėjimas: nuo prisiminimo ir aplinkos deformavimo prie kūno kaip uždaros, pačiam subjektui ne iki galo prieinamos teritorijos. 

Prie kūrinių taip pat prisijungia ir trečias, gana įžūlokas parodos veikėjas – stiklas. Įrėminti darbai grąžina aplinką su tokiu atkaklumu, kad bet koks švaraus žiūrėjimo idealas ima atrodyti kaip prietaras. Po stiklu kartu su menininkės potėpiais pradeda rodytis lempos, lango kraštas, galerijos salė, tavo pačios telefonas ir kūno siluetas. Paveikslas staiga įgyja bendraautorį, kuris ateina į parodos atidarymą, nusipurto paltą ir atsistoja pirmoje eilėje. Menininkė kalba apie tai, ko negali regėti savo kūne, o parodos erdvė lankytojo kūną grąžina kaip atspindį. Nematomas vidus ir pernelyg matomas kito siluetas susitinka ant to paties paviršiaus. 

Kvilytės darbai sugeria žvilgsnį. Jie apgaulingi, kartais net klastingai mandagūs. 

Paroda veikia iki birželio 5 d.

The post Apgaulingi ir klastingai mandagūs: Sandros Kvilytės paroda „Nocturnal“  appeared first on artnews.lt.