Planetoje gyvena milijardai žmonių, ir jų pasaulio suvokimas labai skirtingas. Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jei visi įsitikėtų vien savo teisumu ir imtų bruktų savo nuomonę, elgesio stereotipus, gyvenimo būdą… Kiekvienas iš mūsų realybę priimame savaip ir turime savo nuomonę, tačiau neabejotinai verta pasistengti į pasaulį pažvelgti ir kito akimis.

Šįkart kalbame apie toleranciją. Ar ji – tik pakantumas kitokiai nuomonei, ar gebėjimas priimti žmogų tokį, koks jis yra, ir jo nesmerkti? A. Gudas sako, kad abu apibrėžimai teisingi. „Amerikos psichologijos asociacijos internetinis žodynas pateikia tokį tolerancijos apibrėžimą: tai yra priėmimas kitų žmonių, kurių veiksmai, įsitikinimai, fiziniai gebėjimai, religija, papročiai, etninė priklausomybė, pilietybė ir kt. skiriasi nuo jūsų suvokimo. Trumpiau tariant, pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių. Žodis „tolerancija“ kilęs iš lotyniško žodžio tolerantia, reiškiančio pakėlimą, kantrybę, ištvermę. Manau, kad lietuviškas tolerancijos atitikmuo ar sinonimas būtų pakantumas, arba pakanta, bet lygybės ženklo tarp šių sąvokų nedėčiau. Mat tolerancija labiau kalba apie kitokybės priėmimą nevertinant, teigiama ji ar neigiama, o pakantumas labiau kalba apie neigiamų žmogaus savybių, elgesio, žalingų įpročių ir viso kito pakentimą. Juk to, kas mums atrodo teigiama, nereikia pakęsti, mes tai mylime. O pakenčiame tai, kas mums nepatinka. Juk yra skirtumas, ar sakome „Aš tave priimu tokį, koks esi“, ar „Aš tave pakenčiu“, – aiškina psichologas. 

Tolerancijos daugėja

Psichologo A. Gudo manymu, mūsų visuomenėje tolerancijos daugėja, tačiau yra ir išimčių: „2006 m. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad 68 proc. lietuvių turėjo nuostatą, jog psichinių sutrikimų turintys žmonės yra pavojingi. Nors tiesa yra ta, kad tokie žmonės įvykdo tik 4 proc. iš visų padaromų nusikaltimų. 2022 m. atlikto tyrimo „Stigmatizuojančios Lietuvos gyventojų nuostatos psichikos sveikatos srityje“ rezultatai rodo, kad pusė Lietuvos gyventojų turi teigiamas nuostatas dėl psichikos sveikatos sutrikimų turinčių asmenų, o 3 iš 4 teigiamai vertina kreipimąsi pagalbos patiems susidūrus su psichikos sveikatos sunkumais.“

Tačiau, pašnekovo teigimu, yra duomenų, kad pabėgėlių atžvilgiu tolerancijos mažėja. 2020 m. 27 proc. Lietuvos gyventojų apklausoje tvirtino, kad nenorėtų gyventi kaimynystėje su pabėgėliais, o 2021 m. šis skaičius išaugo iki 47 proc.

Netolerancija socialiniuose tinkluose

Be abejo, reikšti savo nuomonę, turėti tam tikrą poziciją ir ją apginti būtina, tačiau riba tarp tolerancijos ir netolerancijos, ko gero, labai slidi. Kaip netolerancija atrodo realiame gyvenime ir socialiniuose tinkluose? Anot psichologo, gyvenime netolerancija pasireiškia, kai dėl vieno toksiško kokios nors konkrečios pilietybės žmogaus pradedame nekęsti visos tos valstybės piliečių, esame nusistatę prieš juos, kai nenorime girdėti kito nuomonės, o tik stengiamės jį perrėkti. „Socialiniuose tinkluose netolerancija pasireiškia, kai nuolat kritikuojame, šaipomės, įžeidinėjame, komentuojame nesigilindami į tai, kas buvo parašyta. Kai raginame smurtauti prieš kitokius nei mes, grasiname susidoroti, žeminame kitų žmonių garbę ir orumą. Kai skleidžiame neigiamą informaciją, gandus, neturėdami jokių to įrodymų. Kai tyčiojamės iš žmogaus išvaizdos, politinių pažiūrų, religinių įsitikinimų, kitokios nuomonės. Kai smerkiame žmones, kurie turi psichikos sveikatos sutrikimų ar tiesiog lankosi pas psichikos sveikatos specialistus. Kai vartojame žeminančius žodžius, tokius kaip „invalidas“ ar „luošys“ vietoj „neįgalusis“, „bomžas“ vietoj „benamis“ ir pan. Kai menkiname kitus dėl jų rasės, pilietybės, amžiaus, skurdo, gyvenimo sąlygų, profesijos ar išsilavinimo. Kai nenorime įsigilinti, suprasti, priimti, o skubame pasmerkti, nuteisti. Kai žmogus dalijasi savo sunkumais, vargais, o kiti nuvertina, tuo džiaugiasi ar pradeda jį mokyti, kaip gyventi, ragina nebūti auka ar tinginiu, sako, kad jis tik trokšta dėmesio. Kai sakome, kad tikintiesiems išplautos smegenys arba kad jie tiki pasakomis. Kai, gavę pastabą, kad nederėtų kitų įžeidinėti, atkertame, esą jie neturi humoro jausmo. Kai dedame prie komentarų besijuokiančius veidukus, nors nėra nieko juokinga“, – netolerancijos apraiškas vardija A. Gudas.

Paskaičius komentarus socialiniuose tinkluose, išties neretai susidaro įspūdis, kad iki tolerancijos daugeliui mūsų dar labai toli – nepakantumas kitoniškumui, kitokiam mąstymui ar kitokiai nuomonei liejasi per kraštus. Žinoma, reikia pasakyti, kad ne visi žmonės rašo komentarus, o tarp rašančiųjų yra ir smerkiančiųjų kitų komentatorių netolerantiškumą.

Kodėl sunku priimti kitokį?

Kodėl kai kuriems žmonėms sunku priimti kitokį gyvenimo būdą ar kitokį požiūrį? Psichologo A. Gudo teigimu, taip yra dėl žmogaus įsitikinimo, kad taip, kaip aš gyvenu ar mąstau, yra geriausia, teisingiausia. „Mums patinka panašūs į mus, o ne tie, kurie labai nuo mūsų skiriasi. Sakoma, kad priešingybės traukia. Kartais ir traukia, kai turi kažką teigiamo, ko mes neturime, bet dažnai priešingybės nervina, – pabrėžia pašnekovas. – Pavyzdžiui, kodėl pelėdos negali eiti miegoti normaliu laiku ir leisti vyturiams ramiai miegoti? Netgi žodis „bendrauti“ kilęs iš žodžio „bendras“. Mums sunku bendrauti su tais, su kuriais turime mažai ką bendra ar kurių nuomonė visiškai skiriasi nuo mūsų manymo. Juk būna, kad žmonės užduoda klausimus kitiems, bet tik tam, kad jie pritartų ir patvirtintų klausiančiojo nuomonę. Socialinės tapatybės teorija teigia, kad skirtingos nei mūsų pačių idėjos kelia pavojų asmens pasaulėžiūrai, o tai išprovokuoja gynybinę reakciją. Žmonės linkę palaikyti savo grupę ir nepasitikėti kitokiais. Skirsto žmones į „mes“ ir „jie“. Kitokia nei mūsų nuomonė kelia psichologinį diskomfortą, todėl ją atmetame.“

O kodėl taip sunkiai priimami, kartais net nepakenčiami kitos religijos žmonės? „Sunku kalbėti apie religijas, nes jos labai skiriasi, bet pagrindinė religinės netolerancijos priežastis yra tikėjimas, kad tik tavo religijos atstovai bus išgelbėti, o kiti pražus. Jeigu tuo tiki, padarysi viską, kad atverstum kitus į savo tikėjimą, nes juk nenori, kad jie pražūtų. Bet jeigu tiki, kad ir kitose religijose yra išgelbėjimas, taip nesielgsi, – aiškina A. Gudas ir metaforiškai palygina: – Jei išrastum vaistus nuo vėžio, ar būtum tolerantiškas tiems, kurie parduoda preparatus, tik mažinančius vėžio simptomatiką, bet ligos nepanaikinančius?“

Šeimos, mokyklos, žiniasklaidos įtaka

Ar tolerancija reiškia, kad turime su viskuo sutikti, net jeigu tai prieštarauja mūsų vertybėms?

Pasak psichologo, šeima ir mokykla gali būti ta pirmoji terpė, kurioje susidursime su kitoniškumu ir rinksimės – būti tolerantiškiems arba tokiems nebūti. „Tėvų pavyzdys yra svarbesnis negu jų žodžiai. Jei tėvai moko tolerancijos, bet elgiasi priešingai, labiau tikėtina, kad vaikai perims tėvų elgesio modelius. Šeima, kurioje leidžiama laisvai reikšti jausmus ir gerbiama kitokia nuomonė, formuoja empatiją – pagrindinį tolerancijos komponentą“, – teigia A. Gudas.

Jo įsitikinimu, mokyklos, kurios integruoja žmogaus teisių ir etikos temas, ugdo didesnį atvirumą kitokybei: „Teigiama patirtis bendraujant tarp skirtingų grupių mokykloje mažina išankstinius nusistatymus. Tolerantiški mokytojai kuria saugią erdvę skirtingoms nuomonėms, o autoritarinis stilius skatina nepakantumą.“

Pasiteiravus apie žiniasklaidos įtaką formuojant toleranciją, psichologas sako, kad pasikartojantys stereotipiniai ar neapykantą kurstantys žiniasklaidos pranešimai didina visuomenės polinkį į netoleranciją, tačiau pabrėžia: „Dažniau pranešdama teigiamas naujienas, žiniasklaida taip pat yra pajėgi griauti neigiamus stereotipus. Netgi jos vartojami žodžiai, ypač antraštėse, gali daug nulemti kalbant apie visuomenės požiūrį į tam tikrus reiškinius, pavyzdžiui, „migrantų krizė“ ir „žmonių, ieškančių prieglobsčio, situacija“.“ 

Socialinių tinklų poveikis

Ko gero, nesuklysiu pasakiusi, kad šiandien dažnas iš mūsų daugiau ar mažiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose. Kaip jie veikia mūsų gebėjimą būti tolerantiškiems? Ar labiau jungia, ar skaldo? Psichologas A. Gudas sako, kad socialiniai tinklai dažniausiai neskatina jokio pokyčio. Jie greitai perpranta kiekvieno pažiūras, nuomonę, tai, kas žmogui patinka ar nepatinka, ir stengiasi pateikti tik tai, kas neišeina už jo vadinamojo burbulo ribų. Prie to prisidedame ir patys: nustojame sekti tai, kas mums nepatinka, prieštarauja mūsų nuomonei arba naudojame funkciją „Rodyti mažiau“.

„Žinoma, socialiniai tinklai gali skatinti toleranciją, nes tai yra gera terpė susipažinti su kitokiais ir kitokia nei tavo nuomone, bet labai sunku pasakyti, kiek įrašų reikės pamatyti, kad tai lemtų nors menkiausią pokytį, – svarsto psichologas. – Aš asmeniškai iš vienų žmonių galiu priimti kitokią nuomonę, o iš kitų – ne. Labai svarbu, kaip visa tai yra pateikiama, nes vieni moka tai daryti pagarbiai, kiti – ne.“

Kaip reaguoti į netoleranciją?

Kiekvienas susiduriame su netolerancijos apraiškomis kasdienybėje – darbe, gatvėje, komentaruose internete. Kaip į jas derėtų reaguoti? „Manau, kad vadinamosios atšaukimo kultūros (angl. cancel – atšaukti; reiškinys, kai dėl konkrečių veiksmų ar pasisakymų viešas žmogus ar organizacija patiria masinį gėdinimą ir puolimą socialiniuose tinkluose – red. past.) teigiamas aspektas yra tas, kad ji skatina labiau gerbti kitus ir geriau pagalvoti prieš ką nors pasakant ar paviešinant. Deja, tai daroma per bausmės baimę, blokavimą ar atleidimus iš darbo. Gal to ir reikia, kai akivaizdžiai skatinamas smurtas, neapykanta, bet tikrai ne tada, kai tiesiog paviešinama nepopuliari nuomonė, išsakomos mintys. Gerbkime žodžio laisvę, leiskime žmonėms klysti, atsiprašyti, ištrinti tai, kas netinkama.

Jei į nepagarbias replikas atsakome tuo pačiu, kuo mes geresni už juos?“ – svarsto A. Gudas.

Tad kaip turėtume elgtis, jei susidūrėme su netolerancija savo atžvilgiu? „Vertėtų ramiai pasakyti arba parašyti, jeigu tai nutiko internete, kokie žodžiai jus užgavo, kaip dėl to jaučiatės, ir paprašyti taip daugiau nesielgti. Labai gražu, kai kiti jus pradeda ginti. Esu tai patyręs ir labai dėkoju“, – sako psichologas. O susidūrus su netolerancija darbe, jis pataria pirmiausia pasikalbėti su pačiu bendradarbiu ir tik tada, jeigu jis elgesio nekeičia, kreiptis į vadovybę.

Už toleranciją geriau meilė 

Ar tolerancija turi ribas? Ar yra dalykų, kurių priimti tiesiog negalime ir neturėtume? „Žinoma, kad tolerancija turi ribas. Negali būti tolerancijos blogiui, piktnaudžiavimui, nusikaltimams. Ar turėtume būti tolerantiški netolerancijos apraiškoms? Manau, kad ne“, – teigia psichologas.

Beje, čia norisi prisiminti šviesaus atminimo Leonido Donskio žodžius: „Tolerancija galima tik tuomet, kai yra netolerancija netolerancijos buvimui. Reikia kaip tik labai stipriai stabdyti blogį.“

Tad kaip ugdyti toleranciją, kad pasaulis taptų harmoningesnis, o mūsų gyvenime būtų daugiau pagarbos, supratimo ir žmogiškos šilumos? „Ugdyti empatiją, daugiau galvoti apie kitus. Prieš ką nors pasakant pagalvoti, kokį tai gali turėti poveikį. Atpažinti netoleranciją skatinančias melagienas ir jų neplatinti. Kas yra geriau už toleranciją? Meilė. Mylėkim vienas kitą“, – baigdamas pokalbį pabrėžia A. Gudas.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

2. Ar nėra šiek tiek neadekvatu ir nerealistiška tikėtis laimės visose gyvenimo srityse? Kodėl žmonės vaikosi šito neįmanomo standarto ir atsisako priimti tai, jog gyvenime visada laimingas nebūsi – nemažai bus kliūčių, trukdžių, iššūkių. Juk tai normalus procesas.
Kaip tikroji ramybė yra ne tada, kai nėra audros, bet, kai ji yra, o tu viduje ramus. Taip ir tikroji laimė yra tuomet, kai eini per kliūtis, trukdžius, iššūkius, nes jie yra neišvengiami ir esi laimingas. Visa tai ką išvardinote nėra kliūtis laimei. O gali būti netgi priežastis. Kartais žmonės praėję labai sunkų gyvenimo laikotarpį (tremtį, koncentracijos stovyklas, sunkias ligas) tampa labai laimingi, nes jų gyvenimas stipriai palengvėja. Kartais, kad ką nors įvertintum turi pirmiau tai prarasti, o paskui atgauti. Į sunkumus gyvenime reikia žiūrėti kaip į svarmenis sporto salėje. Kuo sunkesni svarmenys, tuo didesni raumenys. Kuo daugiau gyvenime išbandymų, tuo didesnė stiprybė.

3. Ar šitą įsivaizdavimą, jog turi būti laimingas, nustato socialiniai tinklai? Juk dabar gali matyti visų gyvenimą internetinėje erdvėje ir tas gyvenimas galimai atrodo tobulesnis, gražesnis. Tai kažkas keliauja, tai tuokiasi, gražios nuotraukos, šypsenos. Gal iš čia kyla tas neadekvatus noras visada būti laimingu? Ar socialiniai tinklai sukuria apgaulingą laimės vaizdinį ir ar tai kenkia žmogaus laimės suvokimui?
Ar, pavyzdžiui, lyginimasis su kitais trukdo žmogui būti laimingu? Ar lyginimasis su kitais yra savotiškas žmogaus klaidingo laimės įvaizdžio susikūrimo šaltinis?
Ar geriau atrodyti laimingam ar tokiu būti? Žinoma, kad būti. Socialiniai tinklai tik kuria laimės iliuziją. Viena socialinių tinklų žvaigždė pasakojo, kad žmonės nemato tamsiosios tokio įvaizdžio kūrimo pusės. Pavyzdžiui ji paviešino savo nuotrauką, kurioje ji yra paplūdimyje. Manot ji tuo mėgavosi? Ne. Pabuvo, nusifotografavo, o likusį laiką redagavo nuotrauką ir galvojo jai tekstą. Baigusi, ieškojo kitos vietos nuotraukai. Man teko lankytis žmogaus, kuris nusižudė, Feisbuko profilyje – jokios užuominos, kad jam kažkas blogai, žmogus sukūrė tobulai laimingo žmogaus įvaizdį. Socialiniai tinklai gali versti lygintis su kitais ir jiems pavydėti. Tai gali pavogti iš jūsų laimę. Nesilyginkite su kitais, nes visuomet atsiras už jus geresnių, tobulesnių, turtingesnių. Lyginkitės tik su praeities savimi, aukite ir už viską dėkokite. Tuomet būsite laimingas.
Kalbant apie socialinius tinklus ir jų apgaulę, neišvengiamai norisi kalbėti apie šypsenas. Šypsotis ir apsimesti, kad esi laimingas yra labai lengva. O žmonės retai kada ir atskiria ar šypsena tikra, ar dirbtinė. Todėl, jei žmogus į socialinius tinklus kelia nuotraukas iš kelionių, su nauja mašina, su nauju namu ir visose šypsosi, turbūt visi pagalvosime, kad jis laimingas. Bet ne piniguose laimė. Žinoma, ši taisyklė negalioja gyvenantiems žemiau skurdo ribos. Jiems pinigai tikrai atneša laimės.

4. Iš tikro, keista, kad gerėjant gyvenimo lygiui, gyvenimo sąlygom, atsirandant visokioms galimybėms keliauti, tyrinėti pasaulį ir atrasti save (kalbant apie jaunimą), vis tiek ta laimė nejaučiama. Nesiseka darbe – nori išeiti, nesiseka santykiuose – skubama išsiskirti. Toks jausmas, kad žmonės net nebando pereiti per tuos iššūkius ir bėga nuo to iškilus menkiausiam sunkumui. Kodėl tai vyksta?
Turbūt dėl įsitikinimo, kad viskas lengvai pasiekiama, o jei susiduriama su kliūtimis – viską reikia mesti. Sesuo dirbo su įdarbinimais, ji pastebėjo, kad jaunesnioji karta neturi išsilavinimo, neturi patirties, o tikisi didžiulio atlyginimo. Taip, galimybių šiais laikais daug daugiau, bet blogoji šio gėrio pusė yra ta, kad dažnai žmonės pasimeta, nemoka pasirinkti, o pasirinkę dažnai galvoja, kad pasirinko neteisingai.

Ką reiškia būti itin jautriu žmogumi?

Turbūt nesuklysiu sakydama, kad mūsų visuomenėje itin didelis jautrumas nėra laikomas idealiu dalyku, neretas labai jautrus žmogus girdi: „Nebūk stabdis“, „Baik čia raudoti“ ir pan. Jautriais paprastai įvardijami greitai pravirkstantys vaikai ir moterys, liejančios ašaras per kiekvieną melodramą; jautriais pavadinami ir tie, kurie, pavyzdžiui, negali nešioti vilnonių drabužių, nes „jie kanda“, ar naktį tamsoje bijo išeiti į lauką… Ką iš tiesų reiškia apibūdinimas „itin jautrus žmogus“?

Psichologas Aurimas Gudas sako, kad būti itin jautriam reiškia turėti „ploną odą“. „Tokie žmonės yra linkę prieš ką nors sakydami ar darydami pagalvoti. Jie labiau pastebi smulkmenas mene, aplinkoje ar žmonių veido mimikoje. Jie išgyvena itin stiprius jausmus, yra labiau empatiški. Juos itin veikia aplinkinių nuotaikos, triukšminga aplinka sekina. Jiems reikia daugiau laiko skirti poilsiui. Jautriems žmonėms sunku žiūrėti smurtinius ar baisius kino filmus, stebėti žiaurų elgesį su gyvūnais ar žmonėmis. Jie nekenčia skubėjimo. Jautriems žmonėms dažnai yra būdingas ir perfekcionizmas. Vidinis jų pasaulis gyvas ir įdomus, jiems sekasi su kūryba susijusios profesijos, tokios kaip rašymas, muzika ar menai. Itin jautrūs žmonės sunkiau nei kiti susitaiko su pokyčiais, lengviau pravirksta, juos lengviau įžeisti, nes jautriau reaguoja į kritiką“, – vardija jautrių žmonių savybes pašnekovas.  

Stereotipai ar tiesa?

Nuo senų laikų vyrauja nuomonė, kad moterys yra daug jautresnės nei vyrai, tačiau psichologas A. Gudas paneigia šį mitą: „Tai – stereotipas. Kas penktas žmogus pasaulyje yra jautrus. Jautrių vyrų yra lygiai tiek pat kaip ir moterų. Svarbiausią vaidmenį čia lemia lyčių skirtumai. Moteris, pavadinta jautria, gali tai priimti kaip pagyrimą, o vyras į tokią pačią situaciją gali sureaguoti kaip į įžeidimą. Visuomenė labiau priima jautrias, emocionalias moteris ir leidžia joms laisvai reikšti savo emocijas, o vyrams telieka slopinti savo jausmus, slėpti jautrumą. Daugybė vyrų užaugo auklėjami diegiant supratimą, kad jie – stiprioji lytis, kuri niekada neverkia. Mintis, kad ir vyrams nesigėdijant galima verkti, dar yra labai nauja, ir ne visi ją įsileidžia.“

Visuomenėje gana paplitęs įsitikinimas, kad jautriems žmonėms gyventi kur kas sunkiau, didžioji jų dauguma yra psichologų ar psichoterapeutų klientai. Ar tai – tiesa? „Negaliu kalbėti už visus, bet bent jau pas mane gana didelė klientų dalis yra jautrūs, – sako A. Gudas. – Tai žinau, nes pats jų paklausiu ir dažniausiai sulaukiu teigiamo atsakymo. Jautrūs žmonės iš psichologinių konsultacijų arba psichoterapijos pasiima sau daugiau naudos nei atsparieji. O jautrių žmonių yra daug ne vien tik klientų tarpe, bet ir tarp pačių psichologų ir psichoterapeutų, nes literatūroje apie jautrumą psichologija ir psichoterapija dažnai nurodomos kaip jautriems žmonėms labai tinkančios sritys. Kita terpė, kur galima sutikti daug jautrių žmonių, yra menininkai.“

Vieni žmonės yra labiau socialūs ir linkę bendrauti, turintys daug draugų, jie vadinami ekstravertais, o kiti – introvertai, labiau susitelkę į savo vidinį pasaulį, uždaresni, drovesni, mėgstantys būti vienumoje. Ar itin jautrus asmuo yra tolygu introvertas? Psichologo A. Gudo teigimu, nors introversija ir jautrumas yra stipriai susiję, tai nėra tas pats, nes žmogus gali būti introvertas ir visiškai nejautrus. 70 proc. jautrių žmonių yra introvertai, o likę 30 proc. ekstravertai.

Amerikiečių psichoterapeutė Elaine N. Aron, daug metų tyrinėjanti padidėjusį jautrumą, teigia, kad šią savybę ateidami į pasaulį atsineša 15–20 proc. žmonių. Ir tai, kaip vaikas bus auginamas, lems, ar ateityje jis susidurs su didelėmis emocinėmis problemomis, ar užaugs jautria ir empatiška asmenybe. Psichologo A. Gudo manymu, kuo daugiau meilės vaikas sulauks iš tėvų, tuo lengviau jam bus suaugus. „Į jautrumą aš žiūriu kaip į įgimtą, fiziologinį dalyką. Žmogų jautrų daro jo jautri nervų sistema, ir joks auklėjimas nepajėgus jos pakeisti. Kitaip sakant, jei gimei jautriu žmogumi, tokiu ir liksi. Tėvai, žinodami, kad augina jautrius vaikus, turėtų juos kitaip ir auklėti. Visų pirma neturėtų ant jų šaukti, pašiepti jų jautrumo, o jeigu nesusivaldo – privalėtų vaikų atsiprašyti“, – sako pašnekovas.  

Kada jautriesiems sunku darbe    

Darbe žmogus praleidžia gana didelę dalį laiko, ir tai, kaip ten jaučiasi, neabejotinai turi įtakos jo psichinei savijautai. Pasak A. Gudo, jautriems žmonėms gali būti sunku dirbti atviroje erdvėje, kurioje yra daug darbuotojų ir nėra privatumo: „Tokiose vietose jiems susikaupti gali trukdyti pašaliniai garsai ir nuolat juos užkalbinantys kolegos. Jautrūs žmonės dažnai būna jautrūs ir pašaliniams garsams, todėl vargu ar galėtų dirbti tokiose vietose, kur garsiai kaukši staklės ar kiti įrenginiai. Jautriems žmonėms gali būti sunku, jei darbovietėje vyrauja mobingas, toksiška aplinka, nuolat rezgamos įvairiausios intrigos ir dramos, dažni konfliktai ar konfrontacijos. Jautriems žmonėms netinka ir toks darbas, kuriame vyksta aštri konkurencija ar gresia didelė rizika. Jautrūs žmonės nemėgsta būti skubinami, todėl darbas, reikalaujantis nuolat išlaikyti greitą tempą, ne jiems. Jautrioms asmenybėms svarbu jausti, kad tai, ką jos daro, yra prasminga ir veda į aiškų tikslą. Taip pat jautrūs žmonės niekada nedirbtų tokių darbų, kurie daro žalą visuomenei arba prasilenkia su jų išpažįstamomis vertybėmis.“

Tobulumo siekis ir kiti privalumai

Psichologas pastebi, kad itin jautriems žmonėms darbe problemų gali kilti, kai į jų jautrumą neatsižvelgiama arba žiūrima vien tik kaip į trūkumą: „Tačiau vadovai gali daug laimėti, jei pradėtų jautrių žmonių klausti, kaip būtų galima pagerinti darbuotojų darbo sąlygas, ir veiktų pagal tai, ką išgirdo, kad ir kaip keistai tai jiems skambėtų. Jautrūs žmonės yra sąžiningi darbuotojai.“

Anot pašnekovo, dėl jiems būdingo perfekcionizmo, polinkio per daug įnikti į darbus, negebėjimo atsiriboti nuo streso, jautrūs žmonės yra labiau linkę perdegti. „Kita vertus, jie gali būti geresni darbuotojai, nes nuolat siekia tobulumo. Pastebi detales, kurių kiti nemato, todėl gali užkirsti kelią mažai problemai virsti didele problema. Jautrūs žmonės ieško sprendimų, kurie yra tinkami visai grupei. Dėl stiprios intuicijos jie gali nujausti pavojų ar grėsmę gyvybei ir padėti ją išsaugoti. Jie gerai jaučia kitų emocijas, todėl gali būti puikūs lyderiai, mentoriai ar tarpininkai konfliktinėse situacijose. Jautrūs žmonės paprastai turi aukštą emocinį intelektą, jiems būdingas gilus mąstymas – viską apmąsto kruopščiai, įžvelgia detales, kurių kiti nepastebi, ir priima subtilesnius, išmintingesnius sprendimus“, – atskleidžia jautriųjų pranašumus psichologas A. Gudas ir priduria, kad daugumai jautrių žmonių puikiai sekasi su globa susiję darbai, pavyzdžiui, mokytojo, gydytojo, slaugytojo, dvasininko, vaikų ar senelių globėjo ir pan.

Nepaviršutiniški santykiuose

Jautrūs žmonės, kaip socialinės būtybės, jaučia poreikį ir troškimą šlietis prie kitų. Beje, psichoterapeutės E. N. Aron tyrimas atskleidė, kad stipri, deginanti meilė jautrius žmones užklumpa dažniau (nors kai kurie tvirtina sau niekada nepamilsiantys) ir neretai būna be atsako… „Jei jautraus žmogaus sutuoktinis nėra jautrus, jautrus partneris privalo turėti bent vieną jautrų draugą, kuriam galėtų išsipasakoti, pasidalinti savo sunkumais, bėdomis, rūpesčiais. To padaryti su nejautriu žmogumi gali ir nepavykti, nes atspariajam tos problemos gali pasirodyti per menkos, kad apie jas iš viso reikėtų kalbėti“, – sako psichologas A. Gudas.

Jo teigimu, jautriai asmenybei svarbu susirasti žmogų, panašų į save, kuris į problemas žvelgtų panašiai, dalytųsi jaudinančiais išgyvenimais – tai leistų konfliktus sumažinti iki minimumo.

„Jautrūs žmonės gali labai vengti konfliktų, nes konfliktai juos slegia labiau nei atspariuosius. Todėl jautrieji gali ilgą laiką kentėti ir nepasakyti, kas jiems nepatinka. O visa tai ilgainiui priveda prie nepasitenkinimo santykiais. Bet taip elgdamiesi jautrieji tik kenkia sau ir neleidžia kitam žmogui pažinti, koks jis iš tikrųjų yra, – kalba pašnekovas. – Jautrūs žmonės gali dažniau įsižeisti dėl pasakytų žodžių. Paprastai jie stipriai išgyvena tiek savo, tiek partnerio emocijas, todėl gali greičiau pavargti nuo intensyvių santykių dinamikos. Jeigu taip nutiktų, jautriam žmogui būtina pabūti vienam, kad atkurtų savo energijos resursus. Jei kitas nesupras, kad jautriam partneriui tai gyvybiškai svarbu, pyks dėl jo atsitraukimo, gali kilti konfliktas.“

Psichologo A. Gudo teigimu, jautrūs žmonės yra labai mylintys ir gali būti puikūs romantiniai partneriai arba nuoširdūs draugai, kurie nepalieka bėdoje, moka išklausyti ir paguosti. Jautrūs žmonės nepasitenkina paviršutiniškais santykiais, geba kurti prasmingus, gilius santykius, nes jiems svarbu autentiškumas ir artumas. Jautrūs žmonės padeda aplinkiniams pasijusti išgirstiems ir suprastiems.

Jautrumą priimkime kaip dovaną

Psichologas A. Gudas įsitikinęs, kad savo jautrumą reikia priimti kaip dovaną ir nebandyti jo kontroliuoti. „Manau, kad kontroliuoti nelabai pavyks, o jausmų slopinimas atneš tik žalą sveikatai, ir tik laiko klausimas, kada užgniaužti jausmai prasiverš jums nepatogiu metu ir socialiai nepriimtinu būdu. Leiskime sau būti jautriems ir jausti visus jausmus, tiek malonius, tiek nemalonius, nes visos kitos strategijos tiesiog neveikia. Nuo jausmų ir savo jautrumo nepabėgsi. Kuo didesnis jautrumas, tuo didesnis kūrybingumas, empatija, pastabumas. Be vieno negali turėti kito. Netgi yra duomenų, kad didesnis jautrumas stipriai susijęs su aukštesniu intelekto koeficientu. Jei slepiame savo jautrumą, neleidžiame kitiems pažinti tikrojo tavęs. Žinoma, jautrumas turi ir trūkumų: jautrieji lengviau įsižeidžia, bet jie yra labai užjaučiantys, mylintys, aistringi žmonės“, – sako psichologas.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

Artėjant Kalėdoms, daugybė žmonių dėl dovanų visai pameta galvas – ieškodami artimajam, draugui, kolegai patiksiančios išskirtinės dovanos, blaškosi po sausakimšus prekybos centrus, naršo elektroninėse parduotuvėse, nes… „juk nepadėsi vokelio su pinigais po eglute“. Ar apskritai reikalingos dovanos? Juk jos kainuoja pinigus ir laiką, kurio šiandien daugeliui taip trūksta.

„Vokelius su pinigais dėti po eglute nėra įprasta, bet man tokia dovana visai patiktų,– sako psichologas Aurimas Gudas. – Jei esi suaugęs ir per Kalėdas negausi dovanų, manau, kad pernelyg nenuliūsi. Ypač jei apie tai buvo iš anksto susitarta. Tačiau, jeigu tai nutiktų vaikams, jiems būtų graudu. Juk kiekvienas mažylis ar kiek paūgėjęs vaikas tikisi kažką gauti per Kalėdas. Gerai, jog yra pasaulio organizacijų, tokių kaip „Samariečio krepšys“, kurios rūpinasi, kad vaikai neliktų be dovanų. Vien Lietuvoje ši organizacija jau išdalino per 300 tūkstančių dovanėlių.“

O kalbant apie laiką, psichologo teigimu, jeigu jo trūksta dovanoms gaminti ar pirkti, vertėtų susimąstyti: gal esate labiau užsiėmęs nei turėtumėte? „Manau, kad čia prioritetų klausimas. Jei žmogui svarbūs santykiai su artimaisiais, jis atras laiko.“ Dovanojimo džiaugsmas yra vienas iš giliausių žmogaus džiaugsmų. Mokslinės studijos rodo, kad dovanojantys žmonės yra laimingesni už asmenis, nepasižyminčius šia savybe, nes tai, ką duodame ar darome dėl kitų nesitikėdami jokio atlygio, mus daro laimingus.

Smagu suteikti džiaugsmo kitam

Kuo svarbus žmogui dovanos ieškojimas, įteikimas? Kokius jausmus tai kelia dovanojančiajam? „Jeigu dovanos ieškoma tik iš pareigos, tai jos ieškojimas ir įteikimas gal ir nesuteiks daug malonumo, bet jeigu siekiama kitam suteikti džiaugsmo, tai ir dovanojantįjį aplankys malonūs jausmai. Palaimingiau duoti negu gauti. Duodami mes gauname. Kai duodame, smegenys išskiria hormonus – endorfinus, kurie leidžia pajusti lengvą euforiją, ir oksitociną, kuris skatina socialiai pozityvų elgesį. Davimas gerina sveikatą, mažina stresą, kuria geresnius santykius ir skatina kitus elgtis panašiai“, – sako psichologas A. Gudas.

Jau ruošdami dovanėlę – ją pirkdami ar kurdami, gamindami savo rankomis, išgyvename teigiamas emocijas, galvojame apie tą žmogų, prisimename su juo susijusius smagius nutikimus ir pan. Tai svarbi dovanojimo reikšmė, ypač todėl, kad mūsų šalyje labiau įprasta puoselėti niūrius jausmus. „Mes, lietuviai, kažkodėl labiau linkę raudoti ir dūsauti. Mieliau renkamės į laidotuves, prisipirkę gedulingų vainikų, nei perkame gėles gyviesiems…“ – rašo psichologė Lina Vėželienė knygoje „Žuvis medyje“.

„Manau, kad visa tai daroma iš tradicijos, o tradicijas sunku panaikinti. Ėjimas į laidotuves dažniausiai būna nemalonus procesas, ir gali atrodyti, kad į jas atėjęs be vainiko ar gėlės jausiesi taip pat kaip į gimtadienį atėjęs be dovanos. Bet ar velioniui reikia gėlių? Žinoma, kad ne. Man atrodo, kad gėlėmis stengiamasi maskuoti mirties bjaurumą. O kad mūsų laiptinės ir kiemai būtų taip sutvarkyti, kaip dažnai būna išpuoselėtos kapinės. Vertėtų suvokti, kad gerumą žmonėms reikia rodyti, kol jie gyvi, nes paskui bus per vėlu“, – dalijasi pamąstymais A. Gudas.

Geriau mažiau, bet nuoširdžiai

Sveikindami Kalėdų proga, linkime laimės, džiaugsmo, sveikatos, pinigų, ir patys sulaukiame tokių palinkėjimų. Tik ar susimąstome, kur slypi ta tikroji laimė ir džiaugsmas? Tai, kas džiugino vakar, kitą dieną gali pasirodyti nesvarbu. Kažkur skaičiau istoriją apie išminčių, kuris garsėjo gerais patarimais ir pamokymais. Vienas jaunuolis susapnavo, kad tas išminčius padovanosiąs jam brangų perlą. Po ilgų dvejonių jaunas žmogus išdrįso nueiti pas išminčių ir papasakoti sapną. Išklausęs jaunuolį, žilagalvis nusišypsojo, nuėjo į savo kambarėlį ir grįžęs padovanojo jam perlą. Kiek džiaugsmo buvo gavus dovanų tokį brangų daiktą! Kelis mėnesius jaunuolis dėliojo perlą įvairiose namų vietose ir gėrėjosi jo žėrėjimu, bet vėliau brangakmenis ėmė nebedžiuginti. Kaip tai gali būti!? – susimąstė jaunuolis…

Ne viskas matuojama pinigais. Kartais šiltai ir nuoširdžiai ištartas žodis, kuris nieko nekainuoja, gali būti vertingesnis už brangų daiktą. Juk ar nenuostabu prieš Kalėdas gauti žinutę telefonu ar išvysti sveikinimo žodžius socialiniuose tinkluose? (Atvirukų su padabintomis žaliaskarėmis laikai jau praėjo.) Tiesa, kartais būna parašytas vienintelis žodis: „Sveikinu!“. „Pažįstu žmonių, kuriuos pykdo vieno žodžio sveikinimai. Jie sako: „Tik tiek sugebėjai parašyti. Tik tiek aš tau reiškiu?“ Aš manau, kad paprastutis „Sveikinu“ yra geriau nei nieko. Visgi žmogus prisiminė, ir tai svarbu. Ne visi mes poetai, kad kurtume eiles ar rašytume ilgus sveikinimo tekstus. Geriau mažiau, bet nuoširdžiai. Kalėdinis laikotarpis yra gera proga ugdyti dėkingumą, džiaugtis ir trumpais sveikinimais, nes dėkingumas –  greičiausias kelias į laimę“, – sako psichologas A. Gudas.

Svarbiausia – daryti gera

Sakoma, kad dovana – tai lyg lakmuso popierėlis, rodantis ją įteikiančio žmogaus požiūrį į artimuosius, draugus, kolegas. Ar verta nusiminti, jei dovana nepatiko, manyti, kad jos įteikėjui mažai rūpite ir pan.? Pasak psichologo A. Gudo, apie žmogų daugiau pasako jo veiksmai ir žodžiai, ne vien jo dovanojamos dovanos. „Juolab kad parinkti tinkamą dovaną tikrai sunku. Reikia visus metus įdėmiai stebėti ir klausyti, ko žmogus norėtų, kas jį pradžiugintų. Gaudamas dovaną, žmogus nori jausti, kad ji buvo skirta būtent jam, kad jis tikrai rūpi. O tai parodo ne tik kruopščiai atrinkta, bet ir gražiai supakuota dovana, tarkim, įvyniota į mėgstamiausią dovanos gavėjo spalvos popierių“, – kalba pašnekovas ir priduria, kad naudinga prie dovanojamo daikto pridėti pirkimo čekį, kad nepatikusią dovaną būtų galima grąžinti.

Didžiosios žiemos šventės asocijuojasi su altruizmu, rengiamos įvairios gerumo akcijos, skamba raginimai pagalvoti apie vargstančius, kenčiančius, likimo nuskriaustus žmones ir padovanoti jiems kruopelę džiaugsmo, šilumos. Jei leidžia galimybės, nesunku nupirkti mažmožių ar atiduoti nenaudojamus žaislus našlaičiams, nuvežti produktų senelių namams, įteikti krepšelį skanėstų vienišam kaimynui ir pan. Ką byloja tokios dovanos?

„Šie geri darbai paramos gavėjams primena, kad Žemė nėra jau tokia bloga vieta. Manau, kad raginimų daryti gera turėtų būti ne vien tik artėjant Kalėdoms. Žmonės vargsta ne vien tik gruodžio mėnesiais“, – sako A. Gudas.

Skirtingiems žmonėms – skirtingos dovanos

Dovana dažniausiai siejama su materialumu, tam tikra nauda, tačiau ji gali būti ne tik į blizgų popierių suvyniotas daiktas, bet ir apkabinimas, išreiškiant supratimą ir atjautą, padrąsinimą, ar šypsena, dėkingumas ir palinkėjimas, geras žodis. Ar svarbios tokios – dvasinės – dovanos? Juk, ko gero, tikrai ne kiekvienas jas suprastų ir vertintų? „Skirtingiems žmonėms – skirtingos ir dovanos. Nėra tokių dovanų, kurios tiktų visiems. Sokratas, praėjęs pro turgų, pasakė: „Kiek dalykų, kurių man nereikia.“ Jis būtų neapsidžiaugęs, jeigu jam kas nors padovanotų kažką materialaus. Tokių sokratų esama ir šiandien“, – įsitikinęs psichologas A. Gudas.  

Jo žodžiais, tinkamą dovaną lengviausia išrinkti, kai žinai kito žmogaus meilės kalbą. „Jeigu meilės kalba yra laikas kartu, jam patiks, jeigu laiką skirsite tik jam. Tai gali būti romantiška vakarienė, pasivaikščiojimas parke ar nuoširdus pokalbis prie arbatos puodelio. Prisilietimus mėgstantiems žmonėms patiks apsikabinimai, paplekšnojimai per petį, masažai. Dovanų meilės kalbą suprantantiems žmonėms patiks, jei padovanosite materialią dovaną. Tai nebūtinai turi būti naujausias išmanusis telefonas, tiks ir jūsų pagamintas rankdarbis. Žmonės, kuriems patinka jūsų pagalba, džiaugsis, jei padėsite atlikti namų ruošos, pasirengimo šventėms darbus, atnešite pusryčius į lovą. O negalintiems gyventi be palaikymo žodžių turėtų patikti atvirukai, slapti rašteliai su padrąsinančiais žodžiais, komplimentai, šilti žodžiai, poezija“, – kalba pašnekovas.

Prieš perkant – pagalvoti  

Pastaruoju metu daug kalbama apie ekologiją, gamtos išsaugojimą, o dovanų pirkimas neprisideda prie aplinkos tausojimo. Juk, be dovanos, perkame ir pakavimo popierių, juosteles, kaspinėlius, kurie iškart atsiduria šiukšliadėžėse. Būtent dėl sąmoningumo gal ir neprasminga ieškoti kalėdinių dovanų?

„Jei esate vietoje, kur naudojami vienkartiniai popieriniai rankšluosčiai, prieš jų atsiplėšdami, maždaug 12 kartų šlapias rankas nukratykite į kriauklę. Tada joms nusisausinti užteks vieno popierinio rankšluosčio lapo. Šis paprastas pratimas per ilgą laiką padės jums sutaupyti daug popieriaus ir prieš Kalėdas galėsite naudoti pakavimo popierių be sąžinės graužimo. O įvairios juostelės ir kaspinėliai nėra jau tokie populiarūs, kad keltų grėsmę aplinkai. Man labiau nerimą kelia pasaulio Kalėdų senelio – Kinijos gaminamas nekokybiškas šlamštas, kuris greitai keliauja į šiukšlių dėžę. Jie nenustos tai gaminti, jeigu mes ir toliau pirksime. Todėl prieš ką nors perkant reikėtų pagalvoti, ar to tikrai reikia “, – sako psichologas A. Gudas. 

Išties gana dažnai mes patys negalime logiškai paaiškinti, kodėl prisipirkome visai neplanuotų daiktų, nes sprendimas pirkti gimsta spontaniškai mūsų pasąmonėje. Užsinorėjus kokio nors daikto, anot psichologo, būtų pravartu mėnesį palaukti, kad įsitikintume, ar tikrai to mums reikia, ir išvengtume spontaniško pirkimo: „Tokiu būdu ugdysime valią, kantrybę ir suteiksime sau daugiau džiugaus laukimo.“

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

Dažnas garbaus amžiaus žmogus tvirtina, kad niekada taip gerai negyvenome kaip dabar. Suprantama, vyresniajai kartai teko išgyventi pokario siaubą, patirti sovietmečio sunkumus, kai maisto parduotuvių lentynos buvo apytuštės, o prie geresnių produktų nusidriekdavo eilės… Materialinė gerovė, be abejo, turi įtakos psichinei savijautai, bet tikrai nėra lemiamas veiksnys. Šiandien daugelis žmonių turi vienokį ar kitokį darbą, už kurį gauna algą, automobilį, nepriekaištingai įrengtus namus, gali keliauti, bent kartą per metus atostogauti užsienyje, tačiau nėra patenkinti savo gyvenimu, maža to, skundžiasi prasta psichine būkle. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje 284 milijonus žmonių kamuoja nerimo sutrikimai, o 280 milijonų – depresija. Lietuva irgi nėra išskirtinė. Nors pastaruosius dešimt metų savižudybių skaičius Lietuvoje reikšmingai mažėjo, tačiau, remiantis Higienos instituto turimais išankstiniais duomenimis, 2023 m. savižudybių skaičius padidėjo – 19,6 savižudybių 100-ui tūkstančių gyventojų, ir yra vis dar vienas didžiausių Europoje. Kodėl taip blogai jaučiamės?

Kodėl trokštame vis daugiau?

Daugeliui pažįstama, kad gerai gyvendamas žmogus nesijaučia patenkintas – atsiranda naujų norų: dar daugiau uždirbti, įsigyti naują automobilį, sodybą prie ežero ar apartamentus Ispanijoje. Ir tai niekada nesibaigia! Kodėl norime visko turėti vis daugiau, gyventi geriau, prabangiau? Psichologas Aurimas Gudas sako, kad tokia žmogaus prigimtis – jam vis negana, nuolat atrodo, kad iki pilnos laimės dar trupučio trūksta. „Gavę tą truputį daugiau, mes trumpai pasidžiaugiame ir užsimanome ko nors kito. Tokiu būdu esame pasmerkti gyventi nuolatiniame nepasitenkinime. Nebent pradedame norėti mažiau ir labiau džiaugtis tuo, ką turime, nes yra du būdai būti turtingiems: pirmasis yra daug turėti, o antrasis – mažai trokšti. Norite akimirksniu pasijusti turtingi? Pagalvokite, kiek daug turite dalykų, kurių neįmanoma nusipirkti už jokius pinigus. Dėkingumas yra laimės greitkelis. Pradėkite dėkoti, ir akimirksniu pradėsite labiau vertinti tai, ką jau turite. Dėkojimas nukreipia žvilgsnį nuo to, ko mes neturime į tai, ką jau turime“, – teigia pašnekovas.  

Jo įsitikinimu, trokštame vis daugiau, nes kiekviename žmoguje yra Dievo dydžio tuštuma, ir jis siekia tą tuštumą kaip nors užpildyti. Deja, be Dievo tai neįmanoma, nes tuštuma be galo didelė, ir mums pavyksta užpildyti tik jos paviršių. Tikroji pilnatvė į žmogaus gyvenimą ateina, kai į savo širdį jis pasikviečia Dievą. Tada žmogus supranta, kad visą gyvenimą jam trūko Dievo, o žmogus vis gėrė iš kitų šaltinių, kurie niekada neatnešdavo gyvenimo pilnatvės.

„Kita vertus, ko gi būtų vertas mūsų gyvenimas be tikslų ir svajonių? Prasmingas gyvenimas turi turėti kryptį, kuria judame. Taip, galime būti visiškai patenkinti tuo, ką turime ar kiek esame pasiekę, bet vis tiek siekiame daugiau, kad netaptume pelke. Tekantis vanduo negenda. Siekti vis daugiau mus gali stumti kitų pripažinimo siekis. Kaip šunys turi kažką savyje, kas verčia juos įtikti savo šeimininkams, taip ir mes kažką turime savyje, kas verčia mus siekti kitų žmonių pagyrimo, patvirtinimo, patapšnojimo per petį. Jei kažką darome dėl savęs, tai vadinama vidine motyvacija, jei darome labiau dėl kitų – išorine motyvacija. Juk būna, kad kažko siekiame dėl to, kad taip nori tėvai, sutuoktinis, draugai, artimieji. Į socialinius tinklus irgi keliame turinį dėl patiktukų. Visi norime, kad mus mėgtų“, – sako psichologas A. Gudas.

Kamuoja nerimas

Kiekvienas kada nors tikrai esame patyrę nerimą. Anot švedų psichiatro Anderso Hanseno, tai tokia pat natūrali mūsų biologijos dalis, kaip alkis ir nuovargis. Nerimas yra intensyvus diskomforto, kad kažkas negerai, potyris. Kai kurių nepaleidžia jausmas, lyg kažkas visą laiką neduotų ramybės, o kitus užgriūna stiprus, kartais panikos priepuolius sukeliantis nerimas. Paklaustas, kas mus verčia nerimauti, psichologas A. Gudas sako nuolat girdintis apie stresą ir per greitą gyvenimo tempą: „Bet aš turbūt gyvenu kitame pasaulyje, nes patiriu tik gerąjį stresą, vadinamąjį eustresą, ir gyvenu niekur neskubėdamas. Labai nemėgstu, kai mane skubina.“

Psichologo teigimu, stresas ir nerimas yra panašios sąvokos, bet jos turi ir skirtumų: „Stresas yra labiau susijęs su iššūkiais, su kuriais reikia susidoroti jau dabar, o nerimas kyla tada, kai jaudinamės dėl to, kas mums gali nutikti ateityje. Šiuo metu didžiausią nerimą kelia karo grėsmė. Lietuvoje beveik niekada nevyksta jokių stichinių nelaimių ir dėl to galime džiaugtis, bet priešiškas Rusijos ir Baltarusijos nusiteikimas Lietuvos atžvilgiu tikrai daugeliui lietuvių gali kelti nerimą. Be karo grėsmės, Lietuvoje nerimą dažniausiai kelia rizika susirgti sunkiomis ligomis, šeimos narių nelaimės, grėsmė netekti darbo bei sunki finansinė padėtis senatvėje.“

Jaučiamės vieniši  

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad 20–30 proc. gyventojų dažnai jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Ir tai būdinga ne tik garbaus amžiaus senjorams, kurių galimybes riboja sveikata, bet ir kitų amžiaus grupių žmonėms. Vienatvę patiria ir 16–24 m. jaunuoliai (30–40 proc.), o 35–45 m. amžiaus grupėje vieniši jaučiasi maždaug trečdalis. Štai tokios tendencijos.

Pasak psichologo A. Gudo, kenksminga gali būti ne tik vienatvė, bet ir toksiški santykiai. Būtent jie irgi gali pastūmėti kreiptis pagalbos. „Kartais negali sugyventi su žmonėmis ir tenka nuo jų bėgti, bet vėliau supranti, kad visiškai be žmonių irgi negali gyventi. Negerai su žmonėmis, negerai ir be jų. Būti vienam nelygu jaustis vienišam. Vienatvė turi ir teigiamą, ir neigiamą puses. O jaustis vienišas gali ir tarp žmonių. Kaip sakė garsus amerikiečių aktorius Robinas Viljamsas: „Anksčiau galvojau, kad blogiausia gyvenime yra likti vienam. Bet klydau. Blogiausia yra būti tarp žmonių, su kuriais jautiesi vienišas“, – kalba psichologas. – Žmonės renkasi gyventi po vieną dėl ekonominių priežasčių, nes jie gali save išlaikyti. Dabar ir visuomenėje daug tolerantiškiau žiūrima į vienužius, šiais laikais vėliau tuokiamasi ir dažniau skiriamasi. Gyventi po vieną gali skatinti didžiulis laisvės troškimas. Gyvenant vienam, nereikia prie kito derintis, esi atsakingas tik už save. Solo gyvenimą gali rinktis tie, kuriems karjera yra didesnė vertybė už šeimą, arba tie, kurių darbas verčia nuolat keliauti ir retai būti namuose. Neigiama santykių patirtis taip pat gali versti gyventi vienam. Introvertai gali būti labiau pamėgę savo vienatvę nei gyvenimą dviese. Gyvenimas vienam suteikia didesnę saviraiškos laisvę, daugiau ir ramybės, asmeninio tobulėjimo.“  

Tačiau gyvenant vienam gali būti jaučiamas didesnis nerimas – pastebi psichologas A. Gudas:„Neretai kyla tokių ir panašių minčių kaip „o kas man padės iškilus sunkumams, ištikus nelaimei?“. Jei žmogus gyvena visiškai vienas ir neturi draugų, jis nebus laimingas. Kita vertus, laimingas gali būti kitus darydamas laimingus. Kaip sakė Juozas Tumas-Vaižgantas: „Laimės ieškojau kitiems, o tapau laimingas pats“. Vienišumas ankstyvos mirties riziką padidina net 26 proc. Be to, vienišumas didina ir savižudybės riziką. Gyvenant po vieną, daugėja egoizmo ir mažėja brandos bei noro aukotis dėl kito.“

Vienatvė didina depresijos pavojų

Vienatvė glaudžiai susijusi su depresija, kurią patiriantys žmonės, kaip teigia psichiatrai, jaučiasi vieniši dešimt kartų dažniau nei kiti. „Depresija – tai afektinis nuotaikos sutrikimas, kuriam būdinga slogi nuotaika (liūdesys, prislėgtumas), sulėtėjęs mąstymas, prislopę judesiai, miego sutrikimai, suicidinės mintys, socialinio gyvenimo sunkumai (Dembinskas, 1999). Depresija sergantis žmogus jaučiasi beviltiškai. Jį kamuoja ne tik liūdesys, bet ir nuolatinis energijos trūkumas. Sveikam žmogui jėgas sugrąžina miegas, o sergantis depresija ne tik turi su juo problemų (miegas būna sutrikęs, nekokybiškas), bet ir atsibunda pavargęs. Sunkios depresijos atveju žmogus gali net neturėti jėgų išlipti iš lovos, tuo labiau rūpintis asmenine higiena ar dirbti“, – pasakoja psichologas A. Gudas.

Ir atkreipia dėmesį, kad visgi ne visiems depresijos grėsmė vienoda: „Rizika yra didesnė, jei šeimoje buvo šia liga sergančių giminaičių. Didesnė rizika ir žmonėms, augusiems šeimose, kurioms buvo būdingi šie veiksniai: silpna šeimos struktūra ir nepastovi sandara; priešiškumas šeimoje; didelis tėvų, globėjų reiklumas ir griežtumas, dažna kritika ir kaltinimai; menkas šeimos narių ryšys ir artumas; dažni tarpasmeniniai konfliktai, mažas pasitenkinimas santykiais; menki problemų sprendimo gebėjimai; išorinio palaikymo šeimai trūkumas. Depresijos tikimybę padidina ir lėtinės ligos, kurios neretai yra nepagydomos, taip pat vaikystėje patirta fizinė ar seksualinė prievarta, traumuojantys įvykiai, skurdas. Taigi, išnagrinėjus depresijos rizikos veiksnius, galima sakyti, kad depresijai atsparesni yra tie, kurie turėjo laimingą vaikystę, augo mylinčiose šeimose ir nepatyrė traumuojančių įvykių.“

Kaip pasijausti geriau

Nerimą ir depresiją reikia vertinti rimtai ir ieškoti būdų, kas padėtų tam užkirsti kelią ar pasijausti geriau, o jeigu nepavyktų jų suvaldyti, kreiptis į specialistus. Patarimais dalijasi ir psichologas A. Gudas: „Sumažink stresą savo gyvenime. Išspręsk savo problemas, atlik tai, ką atidėliojai. Kasdien bent po 20 min. pagulėk ramioje aplinkoje giliai kvėpuodamas. Dažniau taikyk dėmesingo įsisąmoninimo principus. Vienu metu daryk tik vieną dalyką. Daugiau judėk. Fizinis aktyvumas rekomenduojamas turint bet kokį psichikos sutrikimą, rekomenduojamas ir jo neturint. Dažniau juokis. Dažniau pabūk tyloje, kad įsiklausytum į save, sugrįžtų dvasinė ramybė.“ Moksliniai tyrimai rodo, kad sportuojančius žmones nerimas kamuoja rečiau. Tam tikrą apsaugą suteikia vos valanda greito ėjimo per savaitę, o siekiant maksimalus poveikio, pulsą spartinančios veiklos reikia 2 valandų per savaitę.   

Pajutus stiprų nerimą, psichologas A. Gudas rekomenduoja sutelkti savo dėmesį į kvėpavimą: „Kvėpuok ramiai ir giliai. Pertikrink savo mitis. Ar jos logiškos, tikroviškos? Kiek tikėtina, kad tai įvyks? Ar ši mintis labiau padeda ar kenkia? Ar naudinga taip mąstyti? Kas blogiausio galėtų nutikti? Jei taip nutiktų, ką aš daryčiau?“ Kvėpuojant ramiai, ilgais iškvėpimais po kiekvieno įkvėpimo, organizmas siunčia smegenims signalą, kad pavojaus nėra. Daugelis aiškiai jaučia, kaip iš plaučių išeinant orui kartu dingsta ir nerimas. Jei kvėpavimas nepadeda, minėtas psichiatras A. Hansenas siūlo dar vieną būdą – žodžiais ištarti ir kuo detaliau apibūdinti tai, ką jaučiate. Kuo išsamiau apibūdinsite savo jausmus, tuo geriau išmoksite stebėti juos „iš šalies“,  užuot jiems pasidavę.

„Mažiau skaityk naujienų. Ypač vakare. Stenkis daugiau galvoti apie dabartį. Melskis. Tyrimai rodo, kad religingi žmonės patiria mažiau nerimo. Paskambink į emocinės pagalbos liniją. Padėk kitiems. Būk švelnus sau. Daryk pertraukas. Rask kūrybišką būdą per meną išreikšti savo emocijas. Neslopink savo emocijų. Išreikšk jas. Rask, kam galėtum pasiguosti. Koncentruokis į tai, ką gali kontroliuoti. Viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito, – primena daugeliui žinomą tiesą pašnekovas. – Pajudėk. Judant išsiskiria laimės hormonai endorfinai. Pasiklausyk muzikos. Pasinerk į veiklą, kuri reikalauja didelės koncentracijos – tokiu būdu mąstymas taps aiškesnis, užsidarys visos nereikalingos „programos“ smegenyse. Atsigerk vandens, tai daryk nuolat. Laiku eik miegoti ir kelkis. Susitvarkyk savo aplinką. Kokį vieną mažą dalyką galėtum padaryti būtent dabar, kas padėtų tau sumažinti nerimą? Būk bendruomenėje.“

Apie dėkingumą

Psichologas skatina būti dėkingiems – dėkingumas sumažina stresą, nerimą ir padeda pozityviau mąstyti. Tai greičiausias būdas pasijusti laimingam. „Yra du dėkingumo lygiai. Pirmasis, kai dėkojama tik už gerus dalykus: skanų maistą, šiltą orą, laisvą vietą automobilių stovėjimo aikštelėje, netikėtai savo kišenėje rastus pinigus ir pan. Antrasis dėkingumo lygmuo, kai dėkojama už blogus dalykus: už nelaimes, sunkumus, išbandymus, ligas. Jei jums nesuvokiama, kaip už tokius dalykus galima dėkoti, viskas gerai, grįžkite prie pirmojo lygmens. O norintiems pasiekti antrąjį lygmenį pasakysiu, kad reikia vadovautis liaudies išmintimi, kuri sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Sunkumai suteikia patirties, ugdo ištvermę ir daro mus atsparesniais gyvenimo negandoms. Kai į sunkumus žiūrime kaip į galimybę tobulėti, gyventi tampa šiek tiek lengviau“, – sako A. Gudas.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

Moterys dažnai prisižiūri romantinių kino filmų, kuriuose rodomi stereotipiškai patrauklūs vyrai yra sunkiai įsivaizduojami realiame gyvenime. O tada gali ieškoti būtent tokių vyrų, ir nesėkmė garantuota. Tik kur tas kelias į sėkmę? Psichologai teigia, kad tai – atvirumas, nuoširdumas ir palaikymas.

Psichologo Aurimo Gudo teiraujamės, kas daro vyrą patrauklų: charakterio savybės ar išvaizda? „Žinoma, kad charakterio savybės. Moterims išvaizda ne tokia svarbi kaip vyrams. Pasaulyje žinoma daug atvejų, kai gražuolės išteka už visiškai neišvaizdžių ir neturtingų vyrų. Matyt, jas traukia jų vidinės savybės. Juk ir sakoma, kad vyrai myli akimis, o moterys ausimis. Vyro išvaizda svarbesnė galbūt tik santykių pradžioje, kai dėmesys vis tiek į ją atkreipiamas, o vėliau svarbūs tampa kiti dalykai“, – įsitikinęs A. Gudas.

Pasak jo, grožis neišgelbės griūvančios santuokos. Grožis neslaugys tavęs, kai sirgsi. Be to, jis yra labai laikinas, o žmogus gali būti gražus savo išore, bet labai bjaurus vidumi.

Patrauklaus vyro portretas

Patrauklumas yra abstrakti sąvoka. Pasaulyje nėra nė vieno vyro, kuris be išimties patiktų visoms moterims. Vienai gali būti svarbus humoro jausmas ir intelektas, kitai – rūpinimasis ir empatija, o dar kitai – išvaizda arba socialinė padėtis. Psichologas A. Gudas savo feisbuko puslapyje paklausė moterų, kas vyrą daro patrauklų. Apibendrinus atsakymus, galima daryti išvadą, kad idealus vyras yra protingas, turi humoro jausmą, gerbia moteris, yra supratingas ir sugeba išklausyti, atsakingas, save prižiūrintis, darbštus, teikia saugumą, ramus, vyriškas, emociškai stabilus, rūpestingas ir turtingas…

O štai rimti ir stabilūs santykiai su vyru, kuris moteriai patrauklus tik fiziškai, sunkiai įmanomi. Psichologas Robertas Sternbergas teigia, kad meilei reikia trijų komponentų: aistros, intymumo ir įsipareigojimo, o tokiu atveju yra tik vienas iš trijų – aistra. Vertybės, charakterio savybės ir mokėjimas sutarti yra esminiai aspektai, kurie dažnai lemia santykių sėkmę ilgą laiką.

Svarbiausia – emocinis palaikymas 

Ką reikia duoti moteriai, kad vyras jai atrodytų patrauklus? Anot psichologo A. Gudo, dėmesį, gebėjimą išklausyti nepuolant iškart patarinėti, saugumo jausmą, pagarbą, sąžiningumą ir atvirumą. Atvirumas, nuoširdumas ir palaikymas santykiams turi lemiamą reikšmę. Deja, psichologas A. Gudas dažnai iš moterų girdi, kad jų vyrai nėra tie, kurie galėtų jas emociškai palaikyti sunkiu metu. Maža to, kai kurios moterys nenutraukia santykių ir su labai sudėtingo charakterio vyrais, netgi smurtautojais, lieka su vyru ir tada, kai jis nuolat ją žemina. Kodėl moterys renkasi tokį kelią?

„Gali būti, kad prieš vestuves vyras elgėsi visiškai kitaip. Buvo malonus, gerbiantis moterį ir tik laikui bėgant pradėjo smurtauti. Žinoma, gali būti, kad ir prieš vestuves buvo galima pastebėti smurto apraiškų, bet ne prieš savo partnerę, o prieš kitus asmenis. Tokiu atveju moteris greičiausiai naiviai tikėjo, kad tai niekada neatsisuks prieš ją“, – sako A. Gudas ir pataria prasidėjus nesutarimams šeimoje ilgai nedelsti, kreiptis pagalbos į porų psichologą.

Mažos staigmenos neleidžia meilei užgesti

Meilės ugnį reikia kūrenti mažomis staigmenomis ir, pasak pašnekovo, geriausia, kai vyrai patys tai supranta. „Moterims labai patinka, kai vyras ką nors padovanoja visiškai be progos, tad kuriant santykius nereikėtų to pamiršti. Patys vyrai vienas kitą galėtų paskatinti būti romantiškesni. Vienam vedusiam pažįstamui vis primindavau, kad nupirktų žmonai gėlių, nes bendravau su abiem, ir jo žmona man sakė, kad jai to trūksta. Žiniasklaidos priemonės taip pat galėtų skatinti vyrus būti romantiškesnius. Žinoma, moteris gali pati paprašyti, kad vyras jai nupirktų gėlių, ir galbūt vyras jos paklausys, bet tai nebus geras variantas – tokio poveikio, jei vyras tai būtų padaręs savanoriškai, šis gestas tikrai neturės“, – tvirtina psichologas A. Gudas.

Kiek patrauklumą lemia vyro karjeros statusas ir finansinė padėtis? Psichologas teigia, kad tai priklauso nuo moters. Yra moterų, kurios tiesiai šviesiai prisipažįsta, kad ištekėjo dėl pinigų. Vyro suteikiamas finansinis saugumas joms svarbiau už kitas vyro savybes. Tokios moterys dažniausiai būna išoriškai labai patrauklios.

Svarbi ir fiziologinė trauka

Kuriant santykius, ypač jų pradžioje, negalima neigti ir fiziologinės traukos svarbumo. „Įsimylint vieną svarbiausių vaidmenų vaidina oksitocinas, dar vadinamas meilės hormonu. Dėl jo prisirišame prie tam tikrų žmonių kurdami tiek romantinius, tiek draugiškus santykius. Jei visai nėra fiziologinės traukos, tikėtina, kad žmonės liks tik draugai, nors gali būti ir išimčių“, – kalba psichologas.

Kai kurie vyrai fizinį patrauklumą pasitelkia siekdami vienkartinių santykių. Kaip atpažinti tokį donžuaną? A. Gudas sako, kad toks vyras sieks intymių santykių jau po pirmo pasimatymo. Jo nedomins pokalbiai apie emocijas ir jausmus, svajones ir ateities planus, jis nesidomės jūsų asmeniniu gyvenimu, poreikiais ir troškimais.

Pasak pašnekovo, norint sukurti patvarius ilgalaikius santykius, svarbiausia yra aktyviai bendrauti su partneriu ir atvirai aptarti savo tikslus bei lūkesčius. O jeigu pastebite, kad partnerio siekiai ir prioritetai nesutampa su jūsų ilgalaikiais tikslais, verta apsvarstyti, ar šie santykiai yra tai, ko jums iš tikrųjų reikia. Kad moters akyse vyras liktų patrauklus, jis turėtų su ja sukurti šiltą emocinį ryšį, laikytis žodžio, būti paslaugus, dėmesingas, suprantantis ir palaikantis, nuolat tobulėti.

Nepatinka tingūs ir netobulėjantys

Manoma, kad praktiškas: mokantis ir suremontuoti butą, ir prižiūrėti vaikus, ir apsipirkti – vyras moterims yra patrauklesnis. Tačiau egzistuoja ir toks paradoksas: neretai vyrai, kurie be vargo gali  suremontuoti butą, nemoka išklausyti, o tie, kurie moka išklausyti, neskuba prie stereotipiškai vyriškais laikomų darbų. Tad tokiais atvejais gali tekti apsispręsti, ar geriau mokėti už buto remontą, ar už psichologo konsultacijas.

Tad gal ir nedidelė bėda, jei vyras nepuola dažyti sienų, tačiau vieną dalyką jam žinoti tikrai praverstų: moterims nepatinka tingūs vyrai. Jos skatina savo partnerius gyvenime ko nors siekti. Ne veltui sakoma, kad už įžymių vyrų dažnai stovi jų žmonos, apie kurias beveik niekas nieko nežino. O šį teiginį puikiai iliustruoja istorija apie Vinstono Čerčilio žmoną Klementiną. Kartą ji sustojo pasikalbėti su gatvės šlavėju. „Apie ką tu taip ilgai su juo kalbėjai?“ – paklausė seras Vinstonas. „Prieš daugelį metų jis buvo beprotiškai mane įsimylėjęs…“ – atsakė moteris. Čerčilis nusišypsojo ir tarė: „Vadinasi, galėjai būti gatvės šlavėjo žmona.“ – „O ne, mano meile, – atsakė Klementina. – Jei būčiau ištekėjusi už jo, šiandien jis būtų buvęs ministru pirmininku.“

Kino idealų geriau nesivaikyti

Dažnai moteriai patinka romantinės kino istorijos, o stereotipiniai jose veikiantys vyrų personažai joms kelia susižavėjimą. Tik ar romantiniuose filmuose kuriami patrauklių vyrų portretai bent kiek atitinka realybę? „Kartais ir filmai būna paremti tikromis istorijomis, bet šiuo atveju, kaip ir loterijoje, maža tikimybė, kad tai atsitiks būtent tau. O štai kur kas realesnis pavojus, kad tokius filmus žiūrinti moteris pradės kurti iliuzijas apie tai, kaip turėtų atrodyti ar elgtis idealus partneris, iš tiesų yra. Tai gali sukelti pernelyg didelius lūkesčius ir reikalavimus santykiams. O kai lūkesčiai nėra tokie dideli, tai mažesnė tikimybė ir nusivilti“, – įsitikinęs psichologas.

Tad, pažiūrėjus už širdies griebiantį filmą, tikrai neverta norėti ar juolab reikalauti, kad ir jūsų partneris elgtųsi taip pat kaip filmo personažas, – idealizuoto paveikslo, kurį matėte ekrane, jis vis tiek neatitiks, o įtampa ir netikrumas į santykius gali įsimesti.

Kur ieškoti to vienintelio?

Jei kine ieškoti idealo neverta, kur galime rasti tą, su kuriuo sukurtume tikrus ir ilgalaikius santykius? „Patrauklaus ir patikimo vyro reikėtų ieškoti bažnyčioje. Juk moterys nori tokio vyro, kuris, užklupus problemoms, bėgtų pas Dievą, o ne pas kitas moteris, – šypsosi psichologas A. Gudas. –  O kai Lietuvoje tiek daug porų išsiskiria, išmintinga ieškoti tokio vyro, su kuriuo tikimybė išsiskirti bus mažesnė.“

Psichologas nepeikia ir internetinių pažinčių. A. Gudo teigimu, jų pranašumas yra tas, kad net drovus vyras, kuris galbūt neišdrįs gatvėje užkalbinti praeivės, sugebės išsiųsti kelis laiškus jį sudominusioms moterims, o pažinčių svetainėse pateikiamos anketos suteikia galimybę atsirinkti žmogų pagal savo pageidavimus. Be to, ir patirtis rodo, kad poros, kurios susipažino per internetą, o vėliau sukūrė šeimą, savo santuoka yra patenkintos labiau nei kitos.

Na, o kad santykiai būtų darnūs ir ilgalaikiai, pastangas turi dėti abi pusės.

Kalbino Rūta Evelina Šutinytė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

Daiktų kolekcionavimas suteikia daug malonumo, bet kartais puoselėtas ir, rodos, nekaltas pomėgis virsta nesuvaldoma daiktų troškimo manija. Kodėl taip atsitinka? Kada peržengiama riba tarp kolekcionavimo ir kaupimo? Ir kaip atsikratyti liguisto polinkio kaupti? Kalbamės su psichologu Aurimu Gudu.

Sakoma, kad pažvelgus į žmogaus namus galima apibūdinti jo asmenybę… „Gyvenamoji aplinka išties gali suteikti įdomių įžvalgų, tačiau tik iš dalies, nes žmogaus asmenybė yra daug sudėtingesnė ir platesnė negu tai, ką galima nustatyti tik iš jo gyvenamosios aplinkos ir daiktų. Vis dėlto, žvelgiant į namus ir juose esančius daiktus, galima suprasti, kokios žmogaus vertybės, interesai, gyvenimo būdas ir netgi emocinė būklė. Pavyzdžiui, tvarkingi ir gerai suplanuoti namai gali rodyti, kad jų savininkas organizuotas ir rūpestingas. Daiktų kolekcijos gali byloti apie asmens interesus, pomėgius, hobius ir aistras. Tačiau svarbu prisiminti, kad šie požymiai greičiausiai yra tik dalinė asmenybės atspindžio dalis, nes tai, kaip žmogus elgiasi, kalba, bendrauja su kitais ir sprendžia gyvenimo iššūkius taip pat yra svarbūs aspektai, kurie formuoja jo asmenybę. Tad žmogaus namų aplinka – tik vienas iš daugelio būdų suprasti jo asmenybę ir gyvenimo būdą“, – teigia psichologas A. Gudas.  

Skirtingi daiktai – skirtingos priežastys

Kai kurių žmonių namai tiesiog perkrauti daiktais, dulkes kaupia įvairiausi mažmožiai, kurie kitam atrodytų visiškai nereikalingi. Paklaustas, kas paskatina rinkti ir laikyti tam tikrus daiktus, psichologas sako, kad skirtingi daiktai renkami dėl skirtingų priežasčių. „Magnetukai ant šaldytuvo durų gali priminti aplankytas užsienio šalis, jais galima prilaikyti vaikų piešinius, patiekalų receptus, prekių sąrašus, lapukus su priminimais ar rašteliais kitiems šeimos nariams. Molinės ar porcelianinės figūrėlės statomos estetiniais, dekoratyviniais tikslais, ir visai nebūtina, kad jos turėtų meninę vertę, – tiesiog be šių dalykų namai gali atrodyti pernelyg nuobodūs ir tušti. Problema atsiranda tada, kai daiktų kaupimui prarandamas saikas. „Yra du būdai būti turtingu. Pirmasis – daug prikaupti ir antrasis – mažai norėti“, – teigia amerikietė rašytoja, knygų iliustratorė Jackie French Koller. Polinkis kaupti gali būti susijęs su tuo, kad kiekviename žmoguje yra Dievo dydžio tuštuma, kurią mes bandome užpildyti malonumais, potyriais ir galų gale daiktais. Kad ir kiek patirtume, kad ir kiek turėtume, mums vis per mažai“, – dalijasi psichologas A. Gudas.

Kita priežastis, anot jo, galėtų būti sovietmečiu vyravęs nuolatinis prekių trūkumas. „Ir šiais laikais baimė, kad kažko ateityje gali trūkti, verčia žmones kaupti. Prisiminkime, kaip visai neseniai buvo šluojamas tualetinis popierius, o vėliau druska“, – kalba pašnekovas ir pastebi, kad dabar pasaulyje vis populiaresnis tampa minimalizmas, kai namuose yra tik tai, to iš tikrųjų reikia.

Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas žmogaus norą kaupti sieja su vaikyste ir teigia, kad jis pasireiškia vos gimus. Kūdikis emocinį ir psichologinį komfortą iš pradžių susikuria besąlygiškai trokšdamas motinos krūties. Vėliau, pajutęs saugumo pojūtį, sunkiai pajėgia išsiskirti su pirmąja jį ilgai „globojusia“ antklodėle ar minkštu žaisliuku. Nučiupinėti ir nutrinti šie daiktai tampa savotišku emociniu sargu, teikiančiu saugumo jausmą ir padedančiu ramiai užmigti. Anot Z. Froido, mažam vaikui yra labai svarbu turėti kažką, ką netrukdomai jis pats gebėtų suvaldyti.

Kaupėjai negali nustoti kaupti

Bet kuris kolekcininkas, pavadintas daiktų kaupėju, ne juokais įsižeistų. Jis didžiuojasi  surinktomis vertybėmis, o kaupėjai dažniausiai gėdijasi surinkto „turto“. Tačiau kodėl pastarieji niekaip nesugeba atsisakyti šio polinkio? Psichologas sako, kad kaupėjai negali nustoti kaupti dėl keleto priežasčių: „Visų pirma greičiausiai dėl emocinio prisirišimo. Kaupėjai dažnai užmezga stiprų emocinį ryšį su savo nuosavybe. Šie prisirišimai gali būti siejami su sentimentaliomis vertėmis, prisiminimais ar suvoktu saugumo jausmu. Kai kurių daiktų atsisakymas gali sukelti stiprų praradimo ir nerimo jausmą. Kaupiantys žmonės gali būti įsitikinę, kad sukaupti daiktai jiems labai reikalingi ir, nors jais dabar nesinaudoja, būtinai pasinaudos ateityje. Kaupėjams dažnai sunku priimti sprendimus, ką pasilikti, o ką išmesti. Juos gali paralyžiuoti baimė padaryti neteisingą pasirinkimą ir vėliau gailėtis. Dėl šios baimės jie dažniausiai renkasi daiktus pasilikti.“

A. Gudo teigimu, kaupimas dažnai laikomas kompulsyviu elgesiu, o tai reiškia, kad tai gali tapti pasikartojančiu, sunkiai suvaldomu veiksmu. „Turto kaupimas suteikia laikiną palengvėjimą nuo nerimo ar kančios. Kaupimas gali būti susijęs su psichinės sveikatos ligomis, tokiomis kaip obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OCD), depresija, nerimo sutrikimai bei dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD). Kai kurie kaupėjai turi ribotą supratimą apie jų kaupimo problemos rimtumą arba jos poveikį jų pačių ir aplinkinių gyvenimui. Dėl šios įžvalgos stokos jiems gali būti sunku pripažinti pokyčių poreikį arba ieškoti pagalbos. Kaupimas gali sukelti socialinę izoliaciją, nes asmenys gėdijasi savo gyvenimo sąlygų. Ši izoliacija gali dar labiau sustiprinti kaupimo elgesį, nes mažiau juntamas išorinis spaudimas keistis“, – pastebi psichologas.

Kompulsinis kaupimas

Psichologo A. Gudo teigimu, kompulsinis kaupimas yra psichikos sutrikimas, kai žmonės negali kontroliuoti savo polinkio kaupti daiktus ir sparčiai kaupia didelius jų kiekius, net jeigu tie daiktai yra visiškai beverčiai, netinkami naudoti, o ilgainiui ima trikdyti normalų  gyvenimą ir kelti daug problemų. „Kaupikai gali turėti milžinišką kiekį daiktų, įskaitant drabužius, laikrodžius, laikraščius ar tuščias pakuotes. Jie labai sunkiai ryžtasi atsikratyti turimų daiktų, net jeigu šie yra seni, pažeisti, purvini arba visiškai nenaudojami. Daiktų kaupimas gali užpildyti visus gyvenamojo būsto kambarius, net koridorių ir trukdyti normaliai jais naudotis. Kaupikai dažnai vengia socialinių kontaktų, nes jaučia gėdą dėl savo gyvenamųjų sąlygų ir gali jausti didelį nerimą dėl to, kaip kiti juos vertina. Dėl namų užgriozdinimo jie gali turėti sunkumų atlikti kasdienes veiklas: gaminti maistą, valyti ir palaikyti švarą arba miegoti. Kaupikai dažnai sunkiai vertina daiktų vertę, gali patirti didžiulį stresą ir nerimą, jei kažkas pasisiūlo pagelbėti atsikratyti daiktais ar juos pertvarkyti“, – apibūdina kompulsinį kaupiką psichologas.   

Neseniai teko matyti reportažą, kaip vienas garbaus amžiaus amerikietis dešimt metų „kolekcionavo“ kartonines dėžes, senus langus ir kitokį šlamštą, net nudvėsusias kates. Kai kaimynai kreipėsi į specialias tarnybas ir psichiatras nustatė senoliui kaupimo sutrikimą, buvo iškviestos šiukšliavežės. Jų prireikė net šešių visam „turtui“ išgabenti! Kraunant daiktus, garbaus amžiaus vyras stovėjo nuošalyje ir kūkčiojo kaip vaikas, negalėdamas susitaikyti su netektimi.

Paklaustas, kas sukelia šį psichikos sutrikimą, A. Gudas sako, kad kompulsinį kaupimą paskatina kompleksiniai veiksniai, nors ne visi jie gali būti taikomi visiems žmonėms. „Tyrimai rodo, kad kompulsiniam kaupimui vystytis gali turėti įtakos genetika. Jei šeimoje yra žmonių, kurie turi šį sutrikimą, kyla didesnė rizika, kad ir kiti šeimos nariai gali jį paveldėti. Trauminės patirtys, tokios kaip praradimas, skyrybos, nelaimingi įvykiai ar kitos emocinės traumos gali sukelti kompulsinį kaupimą kaip būdą susidoroti su šiais sunkumais. Taip pat neretai jį paskatina ilgalaikis arba intensyvus stresas, negebėjimas reguliuoti savo emocijų – kai kurie žmonės gali viltis, kad kaupimas sušvelnins įtampą, padės kontroliuoti savo jausmus“, – sutrikimo priežastis vardija psichologas.

Jo teigimu, kompulsiniai kaupikai dažnai turi sunkumų priimti sprendimus dėl to, ką išmesti ir ką išsaugoti. Tai gali būti susiję su gebėjimo valdyti savo elgesį stoka. „Kompulsinį kaupimą gali skatinti ir kognityviniai procesai, tokie kaip nuolatinis apmąstymas ir nerimas dėl galią turinčių daiktų praradimo. Šį sutrikimą gali skatinti ir socialinė izoliacija, kuriai būdingas ribotas kontaktas su kitais žmonėmis vengiant jų spaudimo keisti elgesį. Įtakos, be abejo, turi ir vartotojiška kultūra, skatinanti nuolatinį pirkimą ir daiktų kaupimą“, – sako A. Gudas.

Kaip atsikratyti polinkio kaupti

Atsikratyti polinkio kaupti daiktus kompulsinio kaupimo sutrikimo atveju, pasak psichologo A. Gudo, gali būti sudėtinga, bet įmanoma esant tinkamai paramai ir dedant pastangas. Štai keletas žingsnių, kurie gali padėti:

„Supratimas ir pripažinimas. Pirmas žingsnis yra suprasti, kad turite šį polinkį ir pripažinti, kad jis gali turėti neigiamų pasekmių jūsų gyvenimui. Tai gali būti sunku, bet tai yra būtina sąlyga norint pradėti keisti elgesį.

Konsultavimasis su specialistu. Svarbiausias žingsnis yra kreiptis į specialistą, ypač psichologą arba psichiatrą, kuris turi patirties gydant kompulsinį kaupimą. Jis gali padėti jums suprasti šio sutrikimo priežastis ir kartu su jumis kurti efektyvų gydymo planą.

Gydymas vaistais. Kai kuriais atvejais gali prireikti gydymo vaistais. Pavyzdžiui, kai kompulsinis kaupimas yra susijęs su depresija arba nerimo sutrikimu, psichiatras gali skirti vaistus, kurie padeda esant šioms problemoms.

Laipsniškas pokytis. Gydymo metu būtina pamažu ir sistemingai keisti savo elgesį – t . y. sumažinti turimų daiktų kiekį arba laipsniškai juos išmesti.

Parama ir palaikymas. Labai svarbu rasti palaikymą iš draugų, šeimos narių arba grupės. Jie gali padėti sunkiais laikotarpiais, skatinti jūsų pastangas ir palaikyti gydymo procesą.

Išlaidų vengimas. Svarbu atsispirti nereikalingų daiktų pirkimo aistrai, stengtis nepirkti jų ir negabenti į namus, kol vyksta gydymo procesas. Tam gali prireikti blokuoti internetines parduotuves, uždrausti sau lankytis vietose, kurios skatina jūsų kaupimą.“

Psichologas atkreipia dėmesį, kad atsikratyti polinkio kaupti daiktus yra ilgas ir kartais sunkus procesas, bet su tinkamu specialistų palaikymu ir savo pačių atkaklumu tai yra įmanoma. Svarbiausia yra nebijoti prašyti pagalbos ir pradėti žingsnis po žingsnio.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

Kiekvienas iš mūsų turime tiek teigiamų įsitikinimų („dažniausiai mane lydi sėkmė“, „kitais žmonėmis galima pasitikėti“), tiek neigiamų: „aš niekam tikęs“, „aš tikras nevykėlis“, „manęs niekas nemyli“ ir pan. Iš kur kyla neigiami įsitikinimai ir kaip mus paveikia, jei užsitęsia ilgą laiką? Kaip jų atsikratyti? Kalbamės su psichologu Aurimu Gudu.

Įsitikinimai – tai giliai įsišaknijusios žmonių nuostatos apie save, kitus ir pasaulį, – teigia amerikiečių psichiatras, kognityvinės elgesio terapijos tėvas, profesorius Aronas Bekas. Dirbdamas su depresijos apimtais pacientais, psichiatras pastebėjo, kad jų mąstymas neatitinka tikrovės: žmonės linkę perdėtai niūriai matyti save, kitus, dabartį ir ateitį. Iš tiesų turbūt kone kiekvienas esame susidūrę su žmonėmis, kurie nepagrįstai blogai vertina tiek save, tiek kitus ir į gyvenimą žvelgia pro juodus akinius. Jie niekada nesiryžta ne tik drąsiems rimtiems pokyčiams, bet ir įdomiems, pašėlusiems dalykams, pavyzdžiui, važinėti riedučiais ar žiemą išsimaudyti jūroje.

Kodėl turime neigiamų įsitikinimų?

„Mūsų smegenys sukuria apie 50 tūkstančių minčių per dieną. Mūsų mintys tampa įsitikinimais, kurie savo ruožtu virsta mąstymu. Jis skatina mūsų veiksmus, kurie sukuria mūsų tikrovę. Mūsų įsitikinimus formuoja gyvenimo įvykiai. Neigiami įsitikinimai formuojasi lengviau nei teigiami, nes esame linkę stipriau reaguoti į nelaimes nei į laimes. Nutikusi maža avarija su dviračiu mums įsimins ilgiau nei kieno nors pagyrimas“, – sako psichologas A. Gudas.

Pašnekovo teigimu, vaikystės patirtys kur kas labiau nulemia mūsų įsitikinimus nei tai, kas mums nutinka jau suaugus. Vaiko protas lyg kempinė instinktyviai sugeria informaciją iš aplinkos be jokios atrankos. „Tarkim, suaugusieji vaiką nubaudė nakčiai jį užrakindami į spintą. Nuo to įvykio vaikas pradėjo bijoti tamsos, šią baimę tebeturėjo būdamas paauglys. Jeigu kas nors taip būtų nubaudę jį suaugusį, kažin, ar būtų išsivysčiusi tamsos baimė. Ankstyvoje vaikystėje įsitikinimai dažniausiai yra pagrįsti mūsų pačių patirtimi ir formuojami tėvų ar kitų mūsų gyvenime dominuojančių asmenų. Jeigu kam nors trenkiu, būnu nubaustas, todėl suvokiu, kad mušti žmones yra blogai. Jei sakau „prašau“ ir „ačiū“, gaunu atlygį, taigi, suprantu, kad būti mandagiam yra gerai. Vėliau mūsų įsitikinimus formuoja knygos, filmai, žurnalai, reklama, bendraamžiai ir pan. Įsitikimai mums reikalingi, kad suprastume, kaip veikia pasaulis, ir išliktume saugūs“, – teigia psichologas.

Paprastai daugelis mūsų turi ir neigiamų įsitikinimų, ir teigiamų. Pastarieji padidina savivertę ir labai padeda gyvenime. O kaip mus veikia ilgai užsitęsę neigiami įsitikinimai?

„Neigiami įsitikimai mums trukdo, nes neleidžia įgyvendinti savo svajonių ir siekti savo tikslų. Jie trukdo mums augti, – akcentuoja psichologas A. Gudas. – Neigiami įsitikinimai gali trukdyti mums siekti karjeros, užmegzti ilgalaikius meilės santykius ir mėgautis visaverčiu gyvenimu – jie gali pasireikšti įvairiais būdais, paveikti įvairias sritis. Pavyzdžiui, jei trijų vaikų mama manys, kad ji jau per sena siekti karjeros, nebandys to daryti ir neieškos darbo. Jei vyras manys, kad jis yra nepatrauklus, neįdomus, nė nebandys patikusios moters kviesti į pasimatymą.

Ilgai užsitęsę neigiami įsitikinimai gali mus labai apriboti, tarsi apibrėžti aplink mus griežtas ribas ir neleisti tų ribų peržengti.“

Dažniausi neigiami įsitikinimai

/ „Aš nesu pakankamai geras / protingas / stiprus“

Kai tokie jaučiamės, mus užvaldo nepasitikėjimas savimi ir savigaila. Iš tiesų kiekvienas žmogus  yra pakankamai geras ir išmintingas, tik žema savivertė verčia abejoti savimi ir manyti kitaip. „Kur konkrečiai jūs nesate protingas, stiprus? Jei pagalvotumėte, išvardytumėte ne vieną sritį, kurią puikiai išmanote, ar atvejį, kai tikrai nepasirodėte silpnas ir bejėgis. „Tu esi pakankamai geras, protingas ir stiprus. Ir gali būti dar geresnis, protingesnis ir stipresnis, jei tik to nori ir sieki“, – sako psichologas.

/ „Aš negaliu to padaryti / išmokti / pasiekti“

Kaip dažnai sau tai kartojate? Henris Fordas, JAV pramonininkas, iki šiol gyvuojančios „Ford Motor“ kompanijos įkūrėjas, yra pasakęs: „Nesvarbu, ar jūs manote, kad galite, ar manote, kad negalite, – abiem atvejais jūs esate teisus.“ Jei tvirtinate sau, kad negalite, savo protui siunčiate būtent tokią žinutę. Vadinasi, kitaip ir nebus – kaip šauksi, taip ir atsilieps. „Paklauskite savęs: „Ar tu bent bandei? O gal šį kartą pavyks? Kodėl nepabandžius dar kartą ir dar kartą?“ Jei pavyko kitiems žmonėms, gal kada nors pavyks ir tau. Juk liaudies išmintis byloja, kad ne vien šventieji puodus lipdo“, – sako psichologas A. Gudas.  

/ „Kitiems sekasi kur kas labiau nei man“

O, kaip mes mėgstame dairytis į kitus, tačiau į save žvelgiame tarsi pro didinamąjį stiklą… Menkiausia kito sėkmė atrodo kosminis pasiekimas, o mūsų pačių laimėjimai – nieko verti. „Visada yra tų, kuriems sekasi geriau nei tau, bet yra ir tų, kuriuos tu lenki. Kam lygintis su kitais? Lyginimasis yra laimės vagis. Geriau lyginkis su savimi praeityje ir siek daugiau. Lenktyniauk su savimi. Pralenk pats save“, – pataria psichologas.  

/ „Nemanau, kad aš kada nors…“

Kai nesijaučiame pasitikintys savimi, imame abejoti, ar pavyks įgyvendinti savo norus bei troškimus, taip ir nutinka – mums nesiseka. „Jei taip galvosi, taip ir bus. Mes kuriame savo ateitį pasirinkimais, o negatyviomis mintimis užkertame kelią visoms galimybėms. Svarbu tikėti savimi, bandyti ir nenuleisti rankų. Gal ne šiandien, gal ne rytoj, bet tau pavyks. Aš tavimi tikiu“, – sako A. Gudas.  

/ „Aš niekam nerūpiu / man lemta būti vienišam“

Žmogui bent kartą atrodo, kad jis yra vienas, niekam nerūpi, taip ir liks vienišas iki gyvenimo saulėlydžio. „Svarbiausia, kad tu rūpi pats sau. Pirmiausia tapk pats sau draugu, tuomet ieškok kitų draugų. Pirmiausia sutark su savimi, tada sutarsi ir su kitais, – tikina psichologas A. Gudas. – Niekas tau neskambina? Būk pirmas. Paskambink senam draugui ir pasidomėk, kaip jis laikosi. Norint turėti draugų, užtenka būti draugiškam. Nebūsi vienišas, jei kitiems neleisi jaustis vienišiems.“

/ „Jaučiu, atsitiks kažkas bloga“…

Pažįstama frazė ir mąstymas: kad ir kas nutiktų, susiklostys blogiausias scenarijus… „Tokios mintys kelia nerimą. Jos neproduktyvios. Nors nežinome, kas mūsų laukia ateityje, nereikėtų galvoti, kad atsitiks vien tik tai, kas bloga. Juk gali atsitikti ir gera. Jei ir atsitiks bloga, mes galėsime tai paversti geru. Su iškilusiais iššūkiais galime susidoroti ir taip tapti stipresni. O jei vieniems yra per sunku, visada galime paprašyti pagalbos“, – sako psichologas.  

Kaip atsikratyti neigiamų įsitikinimų?

Įsisenėjusius neigiamus įsitikinimus apie save pakeisti yra sunku, bet įmanoma. Nuo ko pradėti?   „Pirmiausia atpažinkite savo neigiamą įsitikinimą. Supraskite, kad tai – tik įsitikinimas, kurį galima pakeisti. Tai nėra faktas. Patikrinkite savo įsitikinimus. Kai pripažinote, kad galite keisti savo įsitikinimus, pradėkite abejoti savo įsitikinimu ir kelti jam tokius klausimus: „Kaip aš galvočiau apie savo įsitikinimą, jei būčiau kitas žmogus? Ar mano įsitikimas padeda man siekti savo tikslų? O jei galvočiau priešingai savo įsitikinimui? Ar turiu įrodymų, kurie paneigia mano įsitikinimą? Ar visada taip galvojau? Jeigu ne, tai kas nutiko? Kas palaiko mano įsitikinimą?“ – kalba psichologas.   

Kitas žingsnis, jo teigimu, – pripažinti galimas žalingas pasekmes ir mesti sau iššūkį. „Kokios bus pasekmės, jei laikysitės neigiamo įsitikinimo? Tarkim, jei manote, kad neišlaikysite vairavimo egzamino ir negausite pažymėjimo, nes pirmą kartą jums nepavyko, iš viso nebandysite laikyti egzamino. Susikurkite naują įsitikinimą, kuris padėtų į situaciją pažvelgti optimistiškai ir skatintų pagerinti gyvenimą. Atminkite, kuo seniau turėjote neigiamą įsitikinimą ir kuo stipriau juo tikėjote, tuo sunkiau bus jo atsikratyti. Bet pasistengti išties verta! Tai – lyg iš naujo save perprogramuoti. Pereikite prie praktikos. Jei sau nuolat sakėte „aš jau per senas mokytis“, nuo šiol pradėkite sau kartoti, kad „mokytis niekada nevėlu“, ir ne sėdėkite užsidarę, o imkitės veiklos: skaitykite negrožinę literatūrą, lankykite paskaitas ar įstokite į universitetą“, – pataria psichologas A. Gudas.

Žinoma, keičiant savo įsitikinimus, gali būti sunkumų, tik svarbu nenuleisti rankų, o prireikus ieškoti specialisto palaikymo ir pagalbos, kad pažvelgtumėte į save ir savo gyvenimą kitomis akimis, vietoj trūkumų, neigiamo vertinimo ir savigailos išvystumėte galimybes ir galias. Dvasinis vadovas Dalai Lama yra pasakęs: „Jei manai, kad viskas yra kažkieno kito kaltė, pasmerki save kančiai. Jei suvoki, kad viskas kyla tik iš tavęs paties, išmoksi ramybės ir džiaugsmo.“ Tad nesivelkite į savigraužą ir judėkite pirmyn.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.

Pasaulis margas, ir žmonių yra visokių. Vieni – egoistai ir savimylos, nuolat reikalaujantys kitų patarnavimo ar paslaugos, tačiau patys nenorintys dėl kitų nė piršto pajudinti. O kiti ir neprašomi yra linkę padėti, pasiaukoti ir pasistengti, kad tik viskas būtų tobula ir nekiltų nė menkiausių konfliktų. Kodėl žmonės aukojasi? Ar visada tai į gera, o gal aukojimasis turi ribas?

Altruizmas neegzistuoja?  

Psichologo Aurimo Gudo teigimu, visi žmonės yra egoistai. „Tai reiškia, jog visi norime, kad pirmiausia būtų gerai mums. Norime, kad viskas, ką darome, teiktų malonumą, būtų prasminga arba bent jau padėtų išvengti nemalonumo, kančios. Manau, kad altruizmas, kai vien tik siekiama daryti gera kitiems, neegzistuoja. Egzistuoja tik siekis pajusti malonumą arba sumažinti kaltės jausmą ar išvengti bausmės padedant kitiems. Jeigu visi esame egoistai, tai kaip sugyventi su kitais? – retoriškai klausia pašnekovas. – Gyvenimas anksčiau ar vėliau suteikia galimybę suprasti, kad suteikti malonumą kitiems yra kur kas maloniau nei sau pačiam. Egoizmą tereikia nukreipti tinkame linkme, ir jis tampa visiems naudingas. Ar esate patyrę, kad dovanodami dovaną jautėte didesnį malonumą nei tas žmogus, kuris ją gavo? Ar esate nors kartą padarę kažką gero slaptai ir jautę didžiulį pasitenkinimą? Pabandykite, jeigu nebandėte, ir tuo įsitikinsite.“

Pasak psichologo, žmonės, kurie yra labiau linkę išnaudoti kitus, augo tokioje terpėje, kur į žmogų buvo žiūrima ne kaip į kažką savaime vertingo, o tik kaip į priemonę savo tikslui pasiekti. Jie greičiausiai buvo nužmoginami ir išnaudojami. „Tokių žmonių dažniausiai galima sutikti įkalinimo įstaigose, taip pat jų yra tarp užimančiųjų aukštas vadovaujamas pareigas. Jie dažniausiai turi silpną sąžinę, leidžia sau daugiau nei vidutiniai, „normalūs“, žmonės. Juk ne visiems sąžinė leidžia skambinti nepažįstamiems žmonėms ir apgaulės būdu išvilioti pinigus. Arba už menką klaidą atleisti darbuotoją visiškai negalvojant, kaip tai atsilieps jo gyvenimui“, – kalba psichologas.

Duodamas gauni daugiau nei imdamas

Aukojimasis dėl kitų nuo seno laikomas pagyrimo verta savybe. Biblijoje mokoma: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“, „Visada siekite daryti gera vieni kitiems ir visiems“ ir pan.

Kas lemia aukojimąsi dėl kitų? Kodėl atsiranda žmonių, kurie visada mielai daro kitiems paslaugą už mažiausią kainą ar net ištartą „ačiū“ ir kurių visada visko galima paprašyti? Kas skatina juos taip elgtis? Anot psichologo A. Gudo, tam gali būti begalė priežasčių: „Bėgant laikui, žmonės pastebi, kad dažnai duodamas gauni kur kas daugiau nei imdamas. Pastebi, kad dalintis gera, ir šią strategiją taiko siekdami asmeninės laimės. Nemažai išmintingų žmonių yra pasakę, kad tapo laimingi stengdamiesi kitus padaryti laimingus. „Ieškojau laimės kitiems, o tapau pats laimingas“, – sakė literatūros klasikas Juozas Tumas-Vaižgantas.“

Tai suvokti labai svarbu ir kuriant santykius. Kai abu partneriai yra dideli savimylos, nelinkę aukotis dėl vienas kito, pašnekovo teigimu, santykiai neturi ateities. „Bet kokiuose santykiuose reikia ieškoti kompromiso, o čia nė vienas nenorės kitam nusileisti. Jie nesutars, nei ką turėtų valgyti ar kaip turėtų kartu leisti laiką. Abu vienas iš kito stengsis išgręžti kuo daugiau naudos, bet pavyks tik vienas kitam sukelti kančią.

O jei kalbėtume apie neigiamą aukojimosi pusę, kada žmogus visiškai nuvargina save tarnaudamas kitiems, to priežastį galime įvardinti žemą savivertę, didelį kaltės jausmą darant ką nors dėl savęs, neapykantą sau. Žmonės gali aukotis, nes mano, kad taip elgtis yra teisinga“, – įsitikinęs psichologas.

Lengviau sukurti teigiamą įvaizdį

Ar aukodamiesi dėl kitų žmonės nenuskriaudžia savo šeimos, nepamina savo norų ir poreikių? Pamenu, draugė papasakojo apie savo tėvą. Jos žodžiais, jis visą gyvenimą nugyveno dėl kitų. „Šeimos ir jo paties interesai jam niekada nebuvo svarbiausi – vos kas pašaukdavo ar ranka pamodavo, o kartais ir neprašytas, tėvas pirmas skubėdavo į pagalbą. Per šienapjūtę padėdavo šieną sugrėbti ir suvežti kaimynams, bendradarbiams, o mūsų sklypas ilgai stovėdavo nešienautas. Ir, beje, niekas nesisiūlydavo padėti. Tas pats kartojosi ir nuimant rudens derlių, nudirbant kitus ūkio darbus. Dėl begalinio tėvo paslaugumo ir atsidavimo svetimiems mūsų šeimoje neretai kildavo konfliktų. Tačiau, kad ir kaip bardavosi ir pykdavo mama, tėvas taip ir nepasikeitė“, – sakė draugė.

Psichologas A. Gudas pamini, kad kiekvienam žmogui labai sunku pasikeisti. „Ir kuo didesnis mūsų metų skaičius, tuo tai padaryti yra sunkiau. Ar dažnai pasiseka pamatyti, kad žmogus radikaliai pasikeistų į gerąją pusę? Dažniau matome, kad nutinka atvirkščiai. Juk kaip į kalną sunku lipti, bet lengva nuo jo nuriedėti žemyn, taip ir su charakteriu – sunku jį ugdyti, o genda jis tarsi savaime“, – vaizdžiai palygina pašnekovas.

Nemažai žmonių apsikrauna svetimais darbais vien todėl, kad neišdrįsta atsisakyti. Psichologo A. Gudo žodžiais, ir draugės tėvui greičiausiai buvo sunku ištarti „ne“: „Vos tik kas paprašydavo, jis neatsisakydavo, o kadangi visi aplinkui žinojo, kad jam sunku atsisakyti, tai dažnai ir kviesdavo patalkinti. Vieni išnaudodavo, kiti galvodavo, kad žmogui tiesiog patinka kitiems padėti. Kažkodėl šis vyras labiau norėdavo padėti svetimiems žmonėms, o ne artimiesiems. Gal dėl to, kad svetimiems lengviau sukurti teigiamą įvaizdį, o artimieji žino, koks tu esi. Kokios tavo priklausomybės, silpnybės, bjaurieji charakterio bruožai. O kai padedi kitiems, tave ir darbštuoliu pavadina, ir pagiria, padėkoja. Artimieji juk to nedaro“, – komentuoja istoriją psichologas.

Neprivalome visada padėti

Pažinojau moterį, kurią draugai, kolegos pašaipiai vadino pasaulio gelbėtoja. Ji nepasižymėjo jokiais ypatingais žygdarbiais, pribloškiančiais poelgiais, o tiesiog tyliai darė gerus darbus: senutei kaimynei parnešdavo maisto produktų, paprašyta bendradarbės, iki išnaktų sėdėdavo prie ataskaitos, lydėdavo draugę apsipirkti, kitai padėdavo tvarkytis sode ir darže. Nedidelės ir, rodos, pastangų nereikalaujančios jos paslaugos ilgainiui tapo tarsi savaime suprantamos, ir niekas už jas nė nepadėkodavo, esą ji pati rodo dėmesį ir yra gimusi padėti kitiems! Bet kartą, nepamenu, dėl ko, geroji moteris atsisakė pagelbėti. Ir ką manote? Pasipylė priekaištai: „Šito iš jos tai nesitikėjau“, „Kas jai pasidarė?!“ ir dar įžeidesni.

Psichologo A. Gudo manymu, svarbiausią vaidmenį čia vaidina įvaizdis ir lūkesčiai: „Moteris kitiems sudarė pasaulio gelbėtojos įvaizdį. Jos funkcija – gelbėti pasaulį ir visiems padėti. Visi aplinkui iš jos tikisi neatlygintinos pagalbos, o kai ji atsisako padėti, žmonės nustemba ir labai piktinasi – kaip ji drįso taip pasielgti!“ Todėl, anot psichologo, kartais ir neapsimoka visada būti geram, nes žmonės pradeda nebevertinti tavo gerumo. Kartais visai naudinga atsisakyti, kad primintume kitiems, jog neprivalome besąlygiškai visada padėti.

„Panašus būtų priešingas pavyzdys – nusikalstamo pasaulio autoriteto padaryti nusikaltimai nieko nestebino, bet kai jis iš nešvariai uždirbtų pinigų pastatė dienos centrą vaikams, daug kas pradėjo jį laikyti geru žmogumi“, – kalba pašnekovas.  

Paklaustas, kokių žmonių, jo manymu, yra daugiau: pragmatikų ir egoistų ar atsidavusių kitiems, A. Gudas sako, kad šiais laikais – ir visada taip buvo – daugiau yra egoistų: „Kaip jau sakiau, visi mes esame egoistai. Tiesa, manau, kad religingi žmonės yra labiau atsidavę kitiems. Kita vertus, tokie pat gali būti ir visiški ateistai, nes daryti gera yra gera.“

Aukojimasis turi ribas 

Amerikiečių psichologo, knygų autoriaus Džefrio Jango (Jeffrey Young) teigimu, yra žmonių, kurie išgyvena didžiulę kaltę, kai rūpinasi savimi ir savo poreikiais, tad aukotis kitų labui juos pastūmėja noras išvengti nemalonių jausmų, pasikelti savivertę. Vis dėlto kraštutiniais atvejais pasiaukojantis kitiems žmogus yra priverstas atsisakyti savo norų ir poreikių, o tai gali baigtis pykčiu, nepasitenkinimu savimi, kuris ne visada parodomas išorėje. 

„Per didelė ir per dažna pagalba pasaulio gelbėtojus išsekina, o tie, kam jie padeda, tampa vis tingesni ir mažiau savarankiški. Pagalba neturi būti be ribų. Per didelė pagalba kenkia abiem pusėms, – sako psichologas A. Gudas. – Biblijoje randame daug raginimų daryti ką nors dėl kitų, nes iš prigimties visi žmonės yra egoistai, pirmiausia galvoja apie save, siekia asmeninio gėrio. Juk pats stipriausias kiekvieno žmogaus instinktas yra išlikti, o ne aukotis, daryti gera. Biblija taip pat teigia, kad aukojimasis dėl kitų irgi turi ribas. Esame mokomi mylėti savo artimą kaip save patį. Jei kitus mylime labiau nei save – nesilaikome šio įsakymo.“

Tad kaip išlaikyti balansą – kada aukotis dėl kitų, o kada pasakyti „ne“? – klausiu  pašnekovo. „Gyvenimas pilnas pasiaukojimo. Moteris gali rinktis aukotis dėl karjeros ir neturėti vaikų arba aukotis dėl vaikų ir atsisakyti siekti karjeros. Jeigu renkamės viena, nesirenkame kito. Manau, kad riba yra meilė sau. Neturėtume kitų mylėti labiau, nei mylime save“, – teigia psichologas A. Gudas.

Jei niekaip nepavyksta nustoti perdėtai aukotis ir dėl to imate plakti save, kad per pagalbą kitiems nėra laiko „susitvarkyti“ savo gyvenimo, kyla apmaudas ir pyktis dėl neteisybės – „aš tiek stengiuosi ir padedu, o jie dėl manęs nė pirštelio nepajudina“, – juolab jei ima prastėti sveikata, trinka miegas ir pan., būtina ieškoti profesionalios pagalbos.

Kalbino Dalia Aleknienė. Straipsnis publikuotas žurnale „Savaitė“.