Kita vertus, dar ir pats metalas tuo metu nelabai egzistavo – visa, kas buvo, tebuvo kažkokie eksperimentai, o ne susiformavęs stilius. Taigi, pankams čia buvo kaip tik tinkama vieta – galima buvo padaryti kažką įdomesnio. Štai tie pankai ėmė ir padarė.

Vat čia jums pavyzdžiui tokia Heavy Metal Kids daina, kuri vadinasi „Delirious“, 1977 metai:

//www.youtube.com/watch?v=EnNKgbrc9jI

Tiesą sakant, nebuvo tie pankai visai jau pankai – grojo kažką visgi instrumentalesnio ir meistriškesnio – kokį tai Hard Rock. Vat kad ir toksai gabalas, kaip „Hangin’On“, 1974 metai:

//www.youtube.com/watch?v=qbE0X5mC13A

Visgi tai buvo greičiau kažkoks pankiškas popsas. Bet visgi gražus ir malonus paklausyti, kaip kad šitame kažkelintų metų gabale, pavadintame „She’s No Angel“:

//www.youtube.com/watch?v=_4_YoeCpF74

Šiais laikais tuos Heavy Metal Kids gal dažniau prisimena dėl to U.F.O., o dar kažkas – į Uriah Heep. Kita vertus, dabar visai įdomu prisiminti, kas buvo vadinama metalu prieš keturis dešimtmečius, tiesa?

Albumai

1. Nick Cave and The Bad Seeds – Push the Sky Away
Po penkių metų pertraukas naujas Nicko Cave’o ir Blogų sėklų darbas (neskaitant Grinderman opusų). Ramiai, gražiai, kitaip nei raginant Lozorių išsikasti, bet nemažiau keiviškai.

//www.youtube.com/watch?v=1GWsdqCYvgw

Visas playlistas ir už tai Cave’ui dar vienas pliusas. Visas albumas jų pačių į YT sukrautas, kad visi pasiklausyti ir nepirkdami galėtų

//www.youtube.com/watch?v=2kBl86cIV3g

 ).
2. David Bowie – The Next Day
Dar vienas sugrįžimas, šįkart dvigubai ilgesnis. Albumas pakankamai įvairus. Vietomis senesnę, vietomis naujesnę kūrybą primenantis, bet visumoj skambantis gražiai.
O tuo pačiu bando atsakyti į klausimą, kur mes dabar čia po dešimties metų besame:

//www.youtube.com/watch?v=QWtsV50_-p4

3. Ulver – Messe I.X-VI.X
Senų senovėje groję trū juodmetalį Ulver nuo šaknų nuklydo tolokai. Nors pastarojo žanro ir nesu fanas, bet ten, kur be growlinimų apsieinama, visai smagiai klausydavosi:

//www.youtube.com/watch?v=QNyIWBCFq5Y

Gerai, kad tas visokiausių eksperimentų kelias buvo ne koks klystkelis, ir šių metų Mišios I.X-VI.X tikrai vienas stipriausių grupės albumų. Muzikoje daug atmosferiškumo, mažai dainingumo, bet kur pastarojo yra, tai skamba tikrai puikiai:

//www.youtube.com/watch?v=ljVJPGMj-hs

4. Nine Inch Nails – Hesitation Marks
Dar vienas sugrįžimas, taip pat neprastas, nors pirmų dviejų lygio ir nepasiekiantis. NIN taip pat tarnauja kaip riboženklis Ukrainoje. Right where it belongs: http://www.delfi.lt/news/daily/world/v-janukovycius-imasi-veiksmu.d?id=63513010#dgslt-138042:4984297
Daug neprirašysi:

//www.youtube.com/watch?v=gvSkrr9l7SQ

5. Russian Circles – Memorial
Russian Circles ir toliau kas porą metų džiugina naujais įrašais, o šitą praklausius eilinį sykį norėjosi nusigraužti nagus, kad kai jie buvo Vilniuj, manęs ten nebuvo:

//www.youtube.com/watch?v=klVU-O5M-jA

Garbingi paminėjimai
Smagus lietuviškasis sugrįžimas. Mountainside: http://mountainside-lt.bandcamp.com/
Visokių muzikantų ir girtų jūreiviškų bei piratiškų dainų mišinys:

//www.youtube.com/watch?v=3UvEKdehBrw

 ir

//www.youtube.com/watch?v=LEB8skWgnEs

Kaip visada, kai pasirodo naujas Dream Theater albumas, sukirba viltis, kad pasikeitė vokalistas. Deja, ir ne šį sykį. Laimei, yra ir instrumentinių atkarpų:

//www.youtube.com/watch?v=CU7uGKV7d4E

Gyvi pasirodymai
Ne taip jau gausiai šiemet jų matyta, bet kiekybę su kaupu atstojo kokybė.

1. Nick Cave and The Bad Seeds – Push the Sky Away turas.
Šiemet daug visko gero apie gyvus pasirodymus tiek debiutuojant su nauju albumu, tiek apie šou vasaros festivaliuose girdėti teko, tai lapkritį nenukentęs nuvykau pasižiūrėti pasiklausyti, ar tikrai viskas taip jau šaunu. Išties ne perdėta. Buvau visą kompaniją matęs ir prieš keturis metus. Tada patiko, bet dabar dar labiau:

//www.youtube.com/watch?v=-VdIEOMHHsE

2. The Tiger Lillies – Rime of the Ancient Mariner
S.T. Coleridge’o įkvėptas albumas-spektaklis šiemet atkeliavo į Sirenų festivalį. Įspūdis didesnis nei kokiam 3D kine:

//www.youtube.com/watch?v=O-Oi6sKlto4

3. Vilkduja live at Mėnuo Juodaragis
Ir ką ten bepridursi:
//www.youtube.com/watch?v=8evVYzqBx_A

Metų prisiminimai ir atradimai

Annwn. Lyriški Viduramžiai iš Vokietijos.

//www.youtube.com/watch?v=3_rbio4-RDk

Barry Adamson grįžo į Blogas sėklas, tai ta proga ir pačio diskografiją prisiminiau.

//www.youtube.com/watch?v=BlwwcY_e7Gw

Faun. Dar vieni vokiški Viduramžiai. Labai jau tam krašte jie šitą žanrą mėgsta.

//www.youtube.com/watch?v=TnX0xaKlqK8

The Legendary Pink Dots. Syd Barrettiškai, David Tibetiškai ir dar balažinkaip, bet psichodeliškai tai tikrai.
//www.youtube.com/watch?v=1so-s-sI9L8

Shilpa Ray (and her Happy Hookers). Viena ir gyvai skamba per vienodai. Su grupe – puikiai.
//www.youtube.com/watch?v=Jo-ZmeEcSRE

Timber Timbre. TV serialai baisiai naudingi tuo, kad visokios muzikos užrodo. Šamaniškas kanadietiškas folkbliuzas (tebūnie taip) iš Breaking Bad.

//www.youtube.com/watch?v=3aqjszIrcJY

Metų atsitiktinis youtube’inis užtikimas yra vaikų muzikos mokykla. Lenkiu galvą ir graužiu nagus, kad pats taip nieko muzikalaus ir nebaigiau: http://www.youtube.com/user/coltrane78?feature=watch

Čia vat pankė-metalistė iš Plastmatics, vaizduoja jums savo dvasingumą.

Anais senais laikais, kai metaliūgos dar nemirdinėjo nuo senatvės, o Ozzy Osbourne koncertuodavo be reanimatorių komandos, vyko keistų procesų, kur stiliai kartais persimaišydavo taip, kad net neaišku, kas ten ir apie ką gaudavosi. Štai tada ir susidarė trumpai gyvavęs, tačiau išskirtinai ryškus stiliukas, vadintas Heavy Metal Punk. Arba trumpiau – tiesiog Punk Metal.

Aha, jūs neapsirinkate. Grupių, kurios bandė jungti Punk ir Metal žanrus buvo daug – galim prisiminti iš vienos pusės kokius Motorhead, o iš kitos – kad ir Exploited. Tačiau tai vis būdavo kažkokie bandymai į vieną stilių įnešti kažkiek kito stiliaus elementų. O į vientisą, neįtikėtinai linksmą, skambų ir durną dalyką viską apjungė tokia šiais laikais užmiršta, o anuomet garsi grupė Plasmatics su savo charizmatiškąja žavingąja vokaliste blet Wendy O.Williams.

Nu atleiskit, kad aš čia nusikeikiau, bet patys pagalvokite, kaip gi kitaip aprašinėti šiuosius nuostabius atlikėjus, kurie ėmė groti Punk meistriškiau, nei įprasta pankams, o Metal – visiškai dėdami ant visokių ten įsisenėjusių gero atlikimo nuostatų, o žiūrėdami tik to, kad skambėtų kaip metalas, tik šiurkščiau ir energingiau? Nugi kūrvos, tik aišku gerąja prasme.

Visgi gal kaip ir įprasta, nesigilinkim čia į visokias subtilybes, kaip kad ta pati vokalistė, kurią reguliariai policija pagaudavo ir pasodindavo parų už viešą ir tyčinį pyzdos demonstravimą kokiose nors netikėtose vietose. Čia jums, žinote, ne kokia nors Lady Gaga, kuri pavaizduoja kažką, o grynai natūralus moteriškas ir feministinis atvirumas, žinote. Ir su visai linksma muzika.

Štai čia pažiūrėkim viską vaizdžiai ir garsiai, kad nereiktų kažko galvot. Ir tikraip pasidarys keista, kokiu būdu tokia reali supergrupė taip nunyko ir buvo užmiršta.

Štai čia jums daina „Butcher Baby“ iš 1981 metų – gal ir dar ne tokia jau metalinė kaip kai kurie kiti gabalai, bet jau užtat linksma, o ir gitarų rifai džiuginantys:

//www.youtube.com/watch?v=X1gmbBrRoEs

O štai čia – jau žymiai metaliūgiškesnė dainelė „The Damned“ iš 1983 metų, kuri skamba vos ne kaip izdevonai iš visokių ten metalistiškų to meto baisybių:

//www.youtube.com/watch?v=qi6Z4THhX-A

O čia 1981 metų daina „Pig Is A Pig“. Turiu pasakyti, kad ponia Wendy čia nuostabiai gerai ir dainingai kriokia, malonu klausyt:

//www.youtube.com/watch?v=a3BLxdd756w

O čia ir vėl 1981 metų daina – „Masterplan“, kuri gal ir ne tokia išskirtinė, bet už tat pažiūrėkit, kokias bliadstvas ponia Wendy su savo tomis plazmidėmis išdarinėja ant scenos:

//www.youtube.com/watch?v=aR8fty2bGgw

Gerai, o dabar grįžtant prie kažko rimtesnio – vat čia tokia 1982 metų dainelė „Country Fairs“:

//www.youtube.com/watch?v=P5x7MZxTzyU

Tai tiek jums šį vakarą – gal ir nedaug, bet apie pačią punk ir metal sintezės pradžią. Taip, jūs neapsirikote: ištes buvo toksai stilius – Heavy Metal Punk. Ir jo žvaigždėmis buvo šiais laikais užmiršta grupė Plasmatics.

Metal Fail – Sayler.

Kaip tai nutilo čia visokie autoriai, išsisėmė, tai užtat dabar čia jums skelbiu metalo kampelį, nes kita muzika kaip žinia, yra negyvybinga – užtat ir nerašo čionai tie anieji. Nes jie jau suprato, kad metalas valdo viską, o visa kita yra nemuzika kažkokia, o tik neverti garsai.

Taip kad šiam vakarui, tiksliau jau nakčiai, pasiklausykime gražių briedovų lopšinių keletą ir pasižiūrėkime taip pat dvasingai atrodančių jų klipų, kurie jus nuteiks gilioms mintims.

Pradžiai – nuostabieji Candlemass su daina „Bewitched“ (lietuviškai – „Raganaite, būk“):

//www.youtube.com/watch?v=-3uvf0cn0jo

O dabar štai kiti nuostabūs atlikėjai – The Black Satans su daina „The Satan of Hell“ (liet. „Šėtoniukas iš Pragaro“):

//www.youtube.com/watch?v=XOibIxl3dLo

O čia garsi klasikinio power metal grupė Thor su daina, kuri tokia galinga, kad jai nereikia netgi pavadinimo:

//www.youtube.com/watch?v=43bWpRgSdUA

O čia visiems metaliūgoms patiksianti dainelė, kurią atlieka žiaurus death metal atlikėjas Elektronik Supersonik, ji vadinasi „Zlad“ (liet. „Pūliakraujų teroras“):

//www.youtube.com/watch?v=VeHLS-1Tac8

Ir beveik pabaigai – jau kartą aprašinėta Jan Terri, kuri tokia nuostabi, kad negaliu jos dainos „Losing You“ neįdėti jums kažkelintą kartą, nes ji to verta:

//www.youtube.com/watch?v=OE2l6CPna4M

Ir visai jau pabaigai, kad visai gerai jums pasidarytų – jaunieji atlikėjai, žavingai dainuojantys apie zombius:

//www.youtube.com/watch?v=w2PwS8FCfxo

Pradėsiu nuo šito kliedesio:

„Užtektų vienos dviprasmiškos dainos eilutės, nevykusio kostiumo ar kitos neapgalvotos smulkmenos, kad pasirodymas „Eurovizijoje“ muzikantą paverstų vakaro „Twitter“ žvaigžde ar interneto memų taikiniu […] Tačiau Lietuva šiemet gali būti rami. Nepaisant kol kas nedrąsaus dainavimo, Andrius Pojavis yra geras pasirinkimas […] jo daina išsiskirs solidumu. Ji yra neblogas šiuolaikinio roko kūrinys, menantis vieną populiariausių dabartinių roko grupių „The Killers“, jei žvelgiant dar toliau – U2. Viena vertus – nieko ypatinga, tačiau „Eurovizijos“ kontekste tai yra gero skonio muzika.“ rašo kažkos nesusipratėlis Delfyje.

Ar mes rimtai klausomės to paties kūrinio ir to paties atlikėjo?..

Andriaus Pojaujo kūrinys nieko nelaimės, nes jis tiesiog šlamštas

Eurovizija susidomėjau atbulai šiais metais. Nuo to, kad „One shoe is love, the other is Spain“. Pasidarė smalsu, o ir iš praėjusių metų turėjau vieną-kitą mintį apie atrenkančias komisijas, tai va, perklausiau atrankas ten visokias ir prisiruošiau parašyti.

Visų pirma, pabūsiu Captain Obvious ir pasakysiu, kad Andriaus kūrinys neišsiskirs solidumu. Nes jis nesolidus. Jis nesąmonė. Didesnė nesąmonė turbūt buvo tik Pečiūros šūdų vėmalūnai, įrašyti Žemaitės gatvės „Fokuse“. Andrius ant scenos atrodo kaip autistas, perdozavės kofeino. Kažkokia klaiki vizualikos ir garso kakofonija, apie save sukurianti svetimos gėdos supercikloną ir sugebanti jį perduoti televizijos bangomis.

„Tai, kad Andrius – neformatas, irgi buvo mūsų stiprybė. Tie žmonės, kurie norėjo ne vien banalių pop dainelių, balsavo už A.Pojavį. Vadinkim tai protesto balsais – mes protestuojam prieš banalų popsą ir kvailą šou“, – sako D. Užkuraitis.

Andrius Pojaujis neprotestuoja. Jis tiesiog netempia net iki banalaus popso ir kvailo šou. Negali protestuoti prieš neišvengiamą dvejetą mokykloje iš matematikos, jei jos nė velnio nemoki. Kūrinys ir atlikimas yra nevykę ir tiek. Visi bando prilyginti kūrinį ir atlikimą kažkam, bet aš nesutinku. Bet kokią grupę palyginimas su šita nesąmone menkintų. Išskyrus Pečiūrą. Jis yra tame pačiame lygyje.

Kaimenė dramblių prabėgo per komisijos ausis bei smegenis. Jie neišgirdo, kaip durnai skamba orangutango IQ tereikalaujantis bačkos bytas ir gitaros, brūžinančios pirmokiškai akcentuotą piano-forte-fortissimo prieš pat priedainį (0:35). Ir tuomet – iš įtampos baliono oras išeina su garsiu frrrrppppprprpprpprrr. Lygiai ties tarpu tarp žodžių stipriojoje takto dalyje: „if you don’t …… know“. Ar minėjau, kad bičas nedainuoja, o kalba į mikrofoną?.. Tai yra visiškas šlamštas. Siaubingas šlamštas. Košmaras. Patikinu jus, sakysiu jums tai net tuo atveju, jei Andrius Pojaujis laimės Euroviziją. Bet jis jos nelaimės.

Nes ir kūrinys, ir atlikimas yra pasigailėtini.

//www.youtube.com/watch?v=ZTwRiPG8a-k

Šlamštas mėgėjų lygyje netgi. O aš apie aprangą net nekalbėsiu – todėl parinkau neutralesnį video.

Bet nebuvo taip, kad nebuvo iš ko rinktis. Buvo daug keistuolių ir kvaišelių, lindusių į nacionalinės televizijos eterį dėl man nesuprantamų priežasčių su pusiau paruoštais pasirodymais. Bet tarp jų pasirodydavo vienas kitas, kuris galbūt dainuodamas intonuodavo. Arba aranžuotė nebūdavo super klaiki, o tipiškai vidutinė, kaip tik Eurovizijai. Nei į vieną tų kategorijų A. Pojaujis nepateko, bet ką dabar. Žinoma, būtų kiek per baisu tikėtis, kad kas nors ateis su kuo nors šiuolaikišku ir madingu, pavyzdžiui, dubstepu. Ar nebūtinai dubstepu. Bet kuo, kas būtų nors kiek įdomu. Nes breiko šokėjai. Rimtai. Breiko. BREIKO!!! Hello, 2013?..

Kaltos Eurovizijos atrankos komisijos

Bet ne bėda. Jei ne kažkoks kastruotas būdas rinkti kūrinį, viską būtų galima sulipdyti. Paimti kažkurį gabalą, surasti dainuoti mokančių žmonių, pridėti šokti mokančių žmonių ir ramiai laukti finišo kur nors viršesniam vidury ar netgi apatinėje aukštumoje. Bet ne, rinkti turime demokratiniu būdu, balsuodami. Tarsi Eurovizija būtų kažkoks svarbus renginys, švenčiantis laisvę ir demokratiją.

Priminsiu – Eurovizija tėra dar vienas milžiniško ir sudėtingo projekto, turinčio lemti taiką Europoje, elementas. Tai švieste šviečiasi balsavimo metu. Taip, taip pat tai ir būdas laimėtojui parodyti, kokie mes gražūs, atvažiuokit pas mus leisti pinigų. Nes nepolitiniai ryšiai (švietimas, turizmas, darbo jėgos mainai) taipogi turi užtikrinti stabilumą Senąjame Žemyne. Negali nemėgti žmonių, pas kuriuos apsilankai svečiuose ir tau patinka.

O svarbus mums jis yra visai kitaip! Tai tarsi Lietuvos Mis Europa pasirodymas, kur net negalėdamas turi sugalvoti, ką atsakyti į klausimus apie badą pasaulyje. Mes renkame komisijas, kurios renka atlikėjus, kuriuos taip pat renka žiūrovai, nes tai yra labai, labai svarbu. Nėra didesnio biurokratinio svarbumo mato, kaip komisijos bei jų patyrusi ir kruopščiai atrinkta sudėtis.

Praėjusiais metais komisijos „pagrindiniai nariai“ buvo nuostabūs – Zita „Ryralio“ Kelmickaitė, Darius „Melomanas“ Užkuraitis, Deivydas „Aš Išmanau Popsą“ Zvonkus ir kompozitorius profesorius Vytautas „Visi Prievardžiai“ Miškinis. Jie turėjo atstovauti visus reikalingus Lietuvos atstovavimo elementus – lietuviškumo ekspertę, santūrų Vakarų muzikos išmanytoją, šiuolaikinį popsavyką ir tikrą, rūstų, rimtį ir akademybę pažįstantį profesorių. Jie ten buvo tam, kad patenkintų kažkieno iškreiptą fantaziją apie tai, kad tai, kas gera, gimsta didžio kompromiso, didžio prieskonių maišymo metu. O ne tada, kai savo darbą išmanantys žmonės jį imasi ir dirbti.

Gerai, kad Simono Freakley nepakeitėme žiūrovų balsavimu su galutiniu komisijos vertinimu… Pala…

Šiais metais komisijos sudėtis buvo nemažiau įspūdinga. Be abejo, buvo Zita „Ryralio“ Kelmickaitė ir Darius „Melomanas“ Užkuraitis. Buvo didis popso žinovas Andrius Mamontovas – popsas jį juk jau užkniso juodai. Samas buvo, žmogus, kuriam turime būti dėkingi už „Dangų“ ir „Dangų-2“, akivaizdu, žmogus, pažįstantis talentą (bet nelabai mokantis angliškai). Ir dar kažkokie du, nes kaip be žurnalistų.

Šie žmonės, su visa savo iš dalies įsivaizduota erudicija ir išmanymu, to didžiojo biurokratinio kompromiso procese atranda kažkokį tiesos grūdą ir sielos šilumą visiškai nevykusiame pasirodyme, kūrinyje, kuris nebūtų geras net tada, jei jį atliktų ne amuzikalus būsimasis tėtis, o normalūs, profesionalūs atlikėjai. Viename iš nedaugelio pasirodymų, kuriame nebuvo visiškai nieko, ničnieko, niekut niekutėlio gero. Jokio talento, jokio išradingumo, jokios energijos – tik šleikštus submegėjiškas glitėsis, netinkamas batams valyti. Ar juos ištepti.

Kodėl? Nes mistinė komisija niekada nieko gero neatras: didžioji jos dalis yra visiški neišmanėliai, kurie prie šiuolaikinės muzikos neturėtų teisės liestis – tokie, kaip Zita Kelmickaitė, kone visą savo gyvenimą pašventusi klumpėms ir idiotiškam liaudiškam straksėjimui. Kokį indėlį gali toks žmogus įnešti į Eurovizijos atranką? Ogi jokio pozityvaus. Nes klumpinėtojus nuo šiuolaikinės muzikos reikia laikyti atokiau – su jų visomis PVM lengvatomis. Arba prodiuseriai, gyvenime neprodiusavę nei vieno Europoje žinomesnio padoraus popso atlikėjo, kaip Samas. Arba Andrius Mamontovas, arba Deivydas Zvonkus. Fui.

Komisijoje kolektyviai gali sėdėti neišmanėliai, kurių individualiai niekas nesamdytų tokiam darbui, nes manoma, kad Didysis Kompromisas yra pajėgesnis už kompetenciją ar išmanymą.

Pora pasiūlymų, kaip viskas galėtų būti geriau

Taip, turbūt teisus yra minėtasis nesusipratėlis delfyje, sakydamas, kad mes nebereaguojame į Euroviziją niekaip reikšmingai. Ir gerai. Dabar galime ir pradėti dalyvauti joje taip, tarsi tai tebūtų mūsų indėlis į didįjį Europos Projektą: pasamdyti prodiuserį, kuris suras, kas parašo vidutinį kūrinį su vidutiniais žodžiais ir vidutiniu atlikimu. Tuomet vidutiniai popso atlikėjai atliks tą vidutinį kūrinį ir užims vidutines vietas.

Arba, kartą iš dešimties, laimės. Tuomet gausime progą pasirodyti, kokie mes faini ir kaip smarkiai pas mus reikia atvažiuoti leisti pinigų. Net nepaisant to, kad Eurovizijos konkursas galbūt ir neatsipirks, pridėsime savo ranką prie Bendro žemyno Reikalo – mums, beje, reikėtų pradėti didžiuotis, kad galime stebėti, kaip tampame to puikaus projekto dalimi.

Ir visi bus patenkinti – išskyrus komisijų narius, kurie širs ir putos, ir kurs puslapius, skaičiuojančius prodiuseriui kas minutę į kišenę kapsinčius pinigus.

Ak, norite, kad pasireikšti gautų lietuvaičiai atlikėjai? Puiku. Surenkime tokią pat atranką. Žiūrovai gali balsuoti – jų balsai taip pat ignoruojami, kaip ir dabar. Tik komisijos nėra. Yra pasamdytas profesionalus Eurovizijai atlikimus rengiantis prodiuseris su visa jo komanda. Jis išrenka kūrinį, kurį atlikti gauna jo kūrėjai. Jei kūrėjai yra prasti atlikėjai – jie gauna progą pabūti kūrinio autoriais, o atlikėjus parenka ar nusamdo prodiuseris. Arba atvirkščiai. O jei vieni atlikėjai yra geri atlikėjai, o kiti yra parašę gerą kūrinį, tuomet tuos du projektus sukergiam ir gaunam geresnį variantą, nei buvo abu atskirai.

Ir visi bus patenkinti – išskyrus komisijų narius, kurie širs ir putos, ir kurs puslapius, kuriuose skųsis, kad lietuviškumas yra atiduodamas į užsieniečių rankas.

Tada galėsime tuos besiskundžiančius surasti ir numesti nuo tilto, ir atsikratyti jų visiems laikams.

Ir visi bus patenkinti.

Taigi, viena daina iš senovinio septinto dešimtmečio – gal kokie 1966 metai – grupė The Troggs su daina „Wild Thing“:

//www.youtube.com/watch?v=z9DVJE_bhVU

Vat tokie metaliūgos dabar yra visokių korporacijų bosai, o žmonės jiems vergauja, nes taip surėdytas gyvenimas.

Kadangi kažkaip retokai čia parašau, tai pagalvojau, kad seniems nupezėliams, jau prapuvusiems ir nupušusiems metalistams reikia kokio nors senienų kratinio duoti. Kad būtų linksmiaug yvent, nes organizmas jau nelaiko alaus, rūkyt irgi neišeina ir tenka gyventi sveiką gyvenimo būdą, auginti vaikus bei anūkus, tad gyvenimo neliko, o liko tik kultūringa egzistencija.

Taip, dauguma senų metalistų, kurie girti kadaise kur nors Sereikiškėse ar Šunparkyje (kur dabar niekam neprieinamas Prezidentūros parkelis) darydavo visokius deboškus, vemdavo ir tuštindavosi viešose vietose ir kraupindavo prie drausmės ir griežtos tvarkos pripratusius sovietžmogius, dabar jau tapo kultūringais žmonėmis, kurių dažnai ir neatpažintum.

Štai koks nors senas metaliūga bankui vadovauja, koks kitas – aukšto rango politikas, dar koks nors – mokina žmones ir garbus dėstytojas, mokslo profesorius, daktaras ar dar kas nors – blogiausiu atveju, koks nors teroristų vadeiva. Ir tokie metalistai dabar valdo jau pasaulį, nes dauguma metaliūgų yra labai protingi ir dėl to jūs jiems ir vergaujate.

Aišku, būna ir išimčių, kad koks nors per ilgai gėrė, tapo bomžu ir dabar gyvena kur nors šiukšlių konteineriuose. Dar kiti atvejai – išvis liūdni – gėrė koks ir headbangino, taip kad išvėmė ilgainiui savo paties smegenis, nukvako iki katės lygio ir tapo kokių nors zuokulų gerbėju. Bet tai tik išimtys, tokios kaip legendarinis Obikas, todėl jos patvirtina taisyklę.

Žodžiu, visaip ten būna. Bet kadangi jau taip būna, tai štai jums prašom ir muzikos. Kokių nors keistesnių daiktų, nes visi nekeisti – jau seniai girdėti ir niekam neįdomūs. Atleiskit, kad garsas kaip iš bačkos – to sunku išvengti, kai žmonės kelia albumus iš jau seniai pamirštų, nudrožtų plokštelių. Kita vertus, mes gi turim jaunystės įgūdžių klausytis iš 15 kartų perrašytų kasečių ir sovietinių magelių, tad suprasim, tiesa?

Vat pavyzdžiui tokia grupė Wild Dogs, kurios niekas neatsimena, nes ji seniai sužlugo. O grojo juk gražiai (gabalas vadinasi „Metal Fuel“):

//www.youtube.com/watch?v=ZoMbON3yi9Q

Gražu? Taip, gerai grojo, kiti gabalai irgi smagūs. Grupė iš JAV, Oregono, čia gal kokie 1987 metai, pats Power Metal stiliaus sužydėjimas gerąja prasme, kur anie bandė groti greičiau, sudėtingiau, šiurkščiau už klasikinį Heavy Metal, bet visuotinis posūkis į Speed ir Thrash dar nebuvo prasidėjęs.

O čia tokia iš NWOBHM berods grupė – Death Star, 1981 metai, gabalas „Lady Of Mars“:

//www.youtube.com/watch?v=41VOQm0khfI

Galim suprasti, kad Iron Maiden toli gražu buvo ne vieninteliai, panašiai groję ir dainavę. Buvo labai rimtų konkurentų, bet kažkaip išliko tik nedaugelis.

O vat čia jums gal ir girdėta grupė – Virgin Steele, viena iš pradininkių tos visai kitokios Power Metal bangos, kurios atlikėjai į visokius epic metal ir panašius fufelius nukrypo ilgainiui. Vienok čia girdisi gana netipiškas metalui improvizavimas, traukiantis link to visokio sunkiojo bliuzo. Čia jums gabalas iš 1984 metų – „The Evil in Her Eyes“:

//www.youtube.com/watch?v=DhzOMpIhhjA

Na, gerai. Čia jums linksmesnio šiek tiek – tai 1983 metai ir grupė Argus iš kažkokios Floridos su gabalu „Lady Killer“:

//www.youtube.com/watch?v=OSnEY35Spd0

Keistai skamba, kai lyg ir klasikinis Heavy Metal, bet jau su bandymais daryti keistus ritmikos pagriuvimus, kokie vėliau natūraliai įsipaišė į thrash. Visgi smagiai klausosi.

O čia dar kažkokie senoliai – Iron Heart (o gal Ironheart?), su 1988 gabalu „Last Chance“, rifai tiesiog puikūs, pats tas greičio jausmas, kuris skraidina:

//www.youtube.com/watch?v=dWhY0qAMo8M

O čia tokia grupė Victim, iš Kalifornijos, kur 1983 sudainavo dainelę „Power Hungry“:

//www.youtube.com/watch?v=4Rv94Gqk5MI

Greitai groja, kaip girdim. Ir linksmai taip. Smagu klausyt, nes energingi, o ne verksmingi, kaip nekurie kiti atlikėjai.

O čia tokia amerikonų grupė Salem’s Wych, kur irgi visai greitai ir gražiai grodavo – jų 1986 gabalas „Fight Till The End“:

//www.youtube.com/watch?v=IJDo5BO9IBE

Čia išties gal ir nieko labai originalaus nėra, nes ir vėl primena visokius Iron Maiden, tik jau labiau link pamėgdži0jimo, nei paralelinės kūrybos. Ale visvien gražu. Jei dar garsas būtų geras…

Vat čia gal įdomiau – tokia grupė Shire, ne tai iš Čikagos, ne tai iš Los Andželo, ale gabalas gražus – „All Alone“, 1984 metai:

//www.youtube.com/watch?v=dxci7BGtwsU

Visai kitaip skamba, nei daugelis kitų grupių, tiesa? Kažkoks dar visai hardrokiškas, netgi hipiškas dvasingumas girdisi.

Gerai jau, jei visokie puspopsiai jau jus užveikė, tai prašom jums daug rimtesnio reikalo – tai tokia Ruthless, aiškiai ėjusi link Thrash. Kaip tokiai neaiškiai grupei ir bačkiniam garsui, tai tiesiog stebuklingai gerai persiduoda tas žemadažnis mėsiškas vibravimas, kuris šitame 1984 gabale „Gates Of Hell“:

//www.youtube.com/watch?v=3vayIWhWGcQ

Kadais būtent šitokios grupės atrodė itin ypatingai, nes skambėjo visiškai kitaip, nei netgi vidutiniškas metalas. Tai buvo tiesiog labai sunku ir žiauru. Tai kirsdavo kažkur per paširdžius ir tai buvo gerai. Ypač gerai, kai paklausydavai po visokių verksmingai dvasingų Power grupių.

Bet ir Power grupės buvo nesilpnos. Kartais būdavo tikrų perlų, kurie jau užmiršti. Vat pavyzdžiui, tokie Dark Age, kur 1984 dainelę „Viper“ galite pasiklausyti:

//www.youtube.com/watch?v=PuV3fQAPI2Y

Potencialo šitame gabale tiek, kad klausimas, kodėl jie dingo. Nes su tokiu keistu ir stipriu vokalu, su tokiomis aranžuotėmis – jiems kelias į šlovę turėjo būt.

O čia vat tokia grupė Holocaust su 1980 gabalu, įsirašiusiu į metalo istoriją – „Heavy Metal Mania“:

//www.youtube.com/watch?v=yPzjlraENYM

Girdėta? Jei neprisimenate, kad kažkada girdėjote, tai esat koks nors pienburnis, o ne metalistas, nes galima neprisiminti, kas grojo, nežinoti iš kur šitas gabalas, bet jo negirdėjusiam būti – tai jau negalima niekaip.

O čia jums dar tokia Acid su savo Kate de Lombaert, 1982 dainelė „Satan“:

//www.youtube.com/watch?v=6uWEMkIOpZM

Tarp kitko, apie Acid jau kadaise rašiau. Linksma grupė, bet nuduso.

Na ir pabaigai – tokia amerikonų grupė Hawaii, kurios 1984 dvasinga daina „Escape The Night“ tapo vienu iš garsiausių ir puikiausių amerikoniško Power metal gabalų:

//www.youtube.com/watch?v=xo1gVFDBcyY

Tai tiek jums šiandien, seni perdylos.

Nėrius Pečiūra žvilgsniu hipnotizuoja stakaną

Štai kadaise buvo Sąjūdis, Roko Maršas per Lietuvą ir visas Atgimimas, kai visi beprotestavę išlindo į didžiąją sceną. Tada buvo Lietuvos roko aukso amžius – ir grupės geros, ir laisvė jau kilusi, ir visokia muzikos industrija dar nebuvo tapusi vartų sergėtojais, praleidžiančiais į viešumą tik sau pelningas olialiaškas. Štai tada ir pagarsėjo ponas Atsuktuvas, jaunas pankas, pravardę gavęs iš to, kad atsuktuvą nešiodavosi – esą tam, kad visiems visokias radijas taisytų.

Atsuktuvas, dar žinomas, kaip Nėrius Pečiūra, tada tapo žvaigžde. Nei jis, nei jo grupė Už Tėvynę nemokėjo groti, nemokėjo ir dainuoti – tai būdinga punk rock. Bet pankiškos protesto dvasios buvo tiek, kad muzika nereiškė nieko – svarbu buvo tai, kad jie vieninteliai iš visų išdrįso dainuoti apie sovietus ne tarp eilučių, o tiesiai, nevyniodami. Tais laikais visokie raudonskūriai komuniagos dar piktindavosi visokiuose žurnaluose – „kaip galima leisti, kad kažkokia šlykšti grupė taip niekintų ir terštų žodžius „Už Tėvynę“, su kuriais į mūšį eidavo tarybiniai kariai, kovoję už Lietuvos išvadavimą„.

O paskui jį visi užmiršo, nors Nėrius Pečiūra ir dainuoti pramoko, ir netgi groti truputį. Vilniaus dvasia buvęs pankas atsidūrė kažkokiame užribyje.

Visgi po kokio dešimtmečio, 1995 metais, pasirodė kažkokia pusiau pogrindinė kasetė, kuri siauruose sluoksniuose plačiai pagarsėjo. O dabar ponas Nerijus Pečiūra išleido naują, peraranžuotą albumą, kurį aš jums bukuoju būdu ir pristatysiu, nes jis yra toksai nuostabus šlykštaus popso, disco ir punk mišinys, kad nežinoti jūs jo negalite – tai „Heavy Metal Punk“, jau savo pavadinime nešantis tą užmirštą laiką, kai ant savęs tokius užrašus rašydavosi moksleiviai, net negirdėję nei Punk, nei Heavy Metal.

Ir dar, gandas sako, kad šį puikų albumą visai legaliai galima parsisiųsti iš Linkomanijos, nes pankams ir anarchistams visokios autorių teisės yra nesuprantamos.

Taigi, labai paprastuoju būdu čia ir pražvelgsiu šį bei tą iš naujo albumo bei nekurių senų kūrinių. Vat ir pradėkim nuo tos dainos, kuri visiems kadaise įvarė priepolį, nes kai pasirodė, tai kaip tik panašiai ir dainavo visos pop žvaigždutės – tai „Dainelė apie chebrą“:

//www.youtube.com/watch?v=zCnKiPDuDQo

Ta dainelė apie chebrą aišku labai linksma, bet reiktų prisiminti, kad Nėrius Pečiūra vienu metu taikė ir į daug rimtesnį segmentą, kurdamas išties labai romantiškas, gražias ir užkabinančias dainas. Vienok nepavyko: gal senas įvaizdis užmušdavo viską, o gal dar kažko pritrūkdavo. Štai kad ir tokia romantiška 1995 daina „Šis pasaulis“ su siaubingai pigiai klaikiu videoklipu:

//www.youtube.com/watch?v=HVzdAtEr4HU

Gal viską griovė kontrastas iš Bacefalų, kur jau žemiau plintuso – nes juk išties neįmanoma rimtai žiūrėt į atlikėjus, kurie daro maždaug tokius fufelius:

//www.youtube.com/watch?v=31nFZETLX5I

Vat taip matyt ir gavosi, kad kadaise laisvę nešęs Atsuktuvas atsidūrė užribyje. O kažkada prasidėjo juk nuo tokių gabalų, kaip „Šiandien Glasnost“, kur 1988, ją leisdami groti, Roko Maršo organizatoriai nemenkai rizikavo:

//www.youtube.com/watch?v=yh52uH6dF5g

Taigi, užmiršus apie senienas, štai jums nuostabiausia disco-šmisko romantikos ir dvasingumo pilna, šedevrali ir begaliai žavi daina „Juodos rožės“, savo versijoje „Rožės 2012“:

//www.youtube.com/watch?v=9W5CkjX1N60

O štai čia – puiki savo buku smagumu daina „Viskas bus gerai“:

//www.youtube.com/watch?v=Fwcft-ve5No

Arba dar tokia maloni daina – „Ant debesų“:

//www.youtube.com/watch?v=lpDn_WY3i9A

Ir galų gale, jei jau vargas po kažkur ieškotis – tai štai jums visas „Heavy Metal Punk“ albumas viename daikte:

//www.youtube.com/watch?v=SwRxD4yBD3Q

Taigi, aš čia linkiu ponui Nėriui Pečiūrai atgauti populiarumą – štai todėl ir skelbiu. Tai, kad albumas paleistas laisvam platinimui, visas kartu su daugeliu senų kitų dainų sudėtas į Youtube – tai puiku, daugeliui atlikėjų vertėtų to pasimokyti. Ir aš tikiu, kad Nėrius Pečiūra pakils, atsigaus ir vėl bus vienu iš didžiausių žvaigždžių, kokios tik yra. Klausykitės ir platinkite, ponai ir ponios.

Pradėkime nuo Lofto. Kuris yra skylė. Dabar esu užtikrintas, kad senstu. Loftas yra skylių skylė, vienintelis ten geras dalykas yra scena, bet paskutinį kartą vadinamuosius tauriuosius gėrimus iš plastmasinių indų tenkinausi gerdamas, kai Kaune ant VDU scenos grojo Victor Wooten. Čia grojo Victor Diawara. Kuris, kaip suprantu yra klubo savininkas (ar vienas savininkų). Čia tas pats žemas lygis, kaip ir Blėka, grojantis ant savo festivalių scenos.

Stalo futbolo stalas – vienintelė klubo pramoga be purvinų grindų ir stovėjimo – yra kreivas kaip… net nežinau, kas yra toks kreivas, kaip tas fusbolo stalas. Prarijo keturis litus, kol davė kamuoliukų. Ant jo parašyta, kad negalima dėti gėrimų, bet nėra jokio plokščio paviršiaus be kilimais išklotų grindų, kur galėtum pasidėti savo gėrimą. Grindys išklotos purvina kilimine danga, o gėrimai plastmasiniuose induose. Jei kas nežinote, kaip elgiasi 300 ml plastmasinė stiklinė su apie 50 ml. Jack Daniel’s (nes Johnny Walker dar neapsilankė toje skylėje) ant nelygios kiliminės dangos, pamėginkite, jei tik rasite tokią užkruštą vietą savo namuose. Spoileris – stiklinė virsta.

Žinoma, gali bandyti šokti pagal AC/DC gabalą T.N.T. ir Highway to Hell. Jei nesi pragyvenęs dvidešimties metų šioje planetoje ir tai nėra tavęs užpisę negyvai. Seriously. Prodigy ir kita M-1+ fignia. Grojo Doorsus iki ir po Doorsus grojusio projekto. Suprantu, kad publikai pochui (o jai tikrai pochui, nes publika susirinko beveik be išimties paauglių mergaičių hipsterių), bet rimtai: kiek jūs mokat savo DJ’ams, kad jie leidžia tokį neapdirbtą šlamštą?

Visa tai nėra kažkoks intrinsic blogis savaime, man labai smarkiai nerūpi, kur žmonės leidžia savo pinigus, bet mano pinigai ten nukeliavo vienintelį ir paskutinį kartą. Aš pernelyg mėgstu stiklinius indus, kuriuos galima kur nors pasistatyti ir sanitarines sąlygas patalpose, bei entertainerius, kurie stengiasi entertaininti. Jiems prireiks ko nors, prilygstančio Victorui Wootenui, kad mane prisiviliotų atgal. Vietoje to, gavau… The Amazingly Brilliant And Musically Inspiring (seriously?) – TABAMI.

Turiu pasakyti, kad tolesnės pastabos nebus skirtos muzikantams asmeniškai, nes man ir tie muzikantai nerūpi. Puikiai juos suprantu – ateini, atidirbi darbą, gauni pinigų ir eini lauk. Ir teisingai, niefig čia stengtis (nei trupučio neironizuoju). Tačiau jei jau kažkas ėmėsi tokio beviltiškai durnai pavadinto neoriginalaus koverių projekto, galbūt… Galbūt, pavyzdžiui, kas nors, atliekantis music director vaidmenį galėtų pagalvoti, kad nėra prasmės kartoti kai kurių apsinešusių Doorsų gyvų pasirodymų apsinešusiai auditorijai elementų?.. Nes nei nepersistengiantys atlikėjai, nei auditorija nėra net panaši į tai, ką ir kur darė Jim Morrison? Galbūt reikėtų gerbti auditoriją ir muzikantus priversti išmokti visas visų instrumentų partijas – arba tuomet pasiduoti platesnei interpretacijai, bet ne pusiau apsipjaustyti ir tikėtis, kad sueis?

Taip, žinau, atsakymas paprastas: ne, nes auditorijai patinka. Auditorija visagalė. Fuck me, kiek padorių muzikantų laiko suėda toks imitacinis debilizmas, kaip koverių bandai. Suprantu mėgėjus, kurie neturi laiko ar talento ar noro kurti originaliai, tad draugų gimtadieniams pagroja koverių, ar užlipa ant vienos kitos scenos kabakuose. Bet čia atvejis ne tas. Dėl šio žinau, kas kaltas – cinizmas „visa muzika parašyta, tik ne visi pinigai paimti“. Žmonių, kurie yra kabakų vadybininkai, troškimas turėti garantiją, kad „susirinks žmonių“. Ir kitas elementarus muzikos biznio nesupratimas.

Visas talentas tūno rūsiuose. Penkiolikmečiai ir šešiolikmečiai, grojantys ir besimokantys groti. Neturintys net užuomazgų sąlygoms mokyklose, bet lankantys būrelius ir turintys talento. Nes mokykloje tokie dalykai nevyksta, kabakų scenos uždaros iki 18-os ir užkištos Blues-Shit-Bandais, TA-fucking-BAMI ir AC/fuck me/DC projektais, kurie surenka pinigus iš žmonių, niekada taip ir nemačiusių ir negirdėjusių normalios, kabakinės, lietuviškos grupės. Kokių Liūdnų Slibinų ar Naktinės Pufaikos. Ar dar kokių nors jaunuolių, kurie vėliau meta tą užsiėmimą, nes reikia susirasti darbą ir eiti studijuoti kokios nors specialybės, nes „iš muzikos neišgyvensi“.

Sveikinu visus, kada nors pamaitinusius TABAMI savo pinigais (save taip pat): mes po trupinėlį žudom lietuvišką muziką. Lietuvoje gimę Jimai Morrisonai, ko gero, tapo pardavimų vadybininkais.

TABAMI, go fuck yourself.

Tai pririnkau jums 10 liūdniausių kalėdinių dainų, prieš kurias nublanks net politinės aktualijos, o pasaulio pabaiga atrodys ne tokia baisi. Dešimtukas jautriai subalansuotas  įvairiems muzikiniams skoniams. Sunkiai, bet radau net džiazo, ne tik visiškai siaubingo popso. Metaliūgų klausimu maloniai konsultavo pats Rokiškis Rabinovičius, o kad visi galėtų čai rasti bent vieną pažįstamą dainą, įdėjau vieną lietuvišką.

Pradėsiu nuo savo mylimiausios. Tom Waits ir Peter Murphy jaunatviškais prarūkytais balsais pageidauja virvės pasikarti, nes šitos šventės tėra dar viena priežastis mirti. Situacija išaiškėja sužinojus, jog butelis jau tuščias, lyriniam herojui nestovi, o karjera nuėjo šuniui ant uodegos. Vaikinai dainą traukia taip entuziastingai, kad tiesiog neįmanoma nepritarti: „This holiday season is all the more reason to dieeeeeee”.

//www.youtube.com/watch?v=Q3gwbDcMY5I

Pereikime prie siaubingiausios šio rinkinio dainos, kurią atlieka šiuolaikinės krikščioniškos muzikos grupė „Newsong“. Kompozicija trunka beveik 5 minutes, todėl, kad skaitytojai nesikankintų to klausydami, nupasakosiu siužetą. Personažas parduotuvėje stebi prastai apsirengusį vaikiščią, kuris ruošiasi pirkti moteriškus batelius. Atėjus prie kasos paaiškėja, kad vaikiui tiems batams neužtenka pinigų. Tuomet jis paaiškina, kad batai reikalingi jo segančiai mamai, kuri labai serga ir jam reikia paskubėti namo (su batais), kad ji graži nueitų pas Jėzų. Viskas baigiasi gerai, pirmuoju asmeniu kalbantis dainos personažas duoda pinigų vaikui ir jaučiasi atlikęs nepaprastai nuostabų darbą.

//www.youtube.com/watch?v=0a_Y1wAJ2MU

Daina apie batus skatina susimastyti: ar galėtų kažką panašiai baisaus sugalvoti metalistai? Turbūt galėtų, bet vis tik renkasi stūgauti kiek kūrybiškiau. Pavyzdžiui, miela „King Diamond“ kompozicija, kurioje dovanų šioms Kalėdoms nėra, o Tomas ir Džeris laka cheresą ir jiems nusispjaut.

//www.youtube.com/watch?v=5a5fHMlb4V0

Black metal grupė „Erlösung“ taip pat neliko abejingi Kalėdų dvasiai, ją lydinčiai komercializacijai, apgaulei etc etc ir pasiūlė savo kalėdinės dainos variantą – net nesitikėjau, kad bus toks melodingas.

//www.youtube.com/watch?v=XB5XSDDEbx8

O štai šita daina susirinks ne tik šykščias metalistų, bet ir visų internetų ašaras ir snarglius. Daina apie katuką, peliuką ir Kalėdas baigiasi blogai ir labai liūdnai, todėl ofise geriau nežiūrėkit, nes bus gėda kai apsibliausit. Kita vertus – papasakojau istoriją savo erdeliui Maiai, jai labai patiko.

//www.youtube.com/watch?v=29N10-TQ9KE

Truputį atsigauti nuo dvasingumo padės ciniškas „Casiotone for the Painfully Alone“ tonas.  Komplikuoti santykiai su šeima ir moterimis bei egzistencinės dvidešimtmečio gyvenimo prasmės paieškos susiveda į tai, kad reiktų kažką daryti, bet labai tingu – daina bent keliais balais sumažins gyvenimo džiaugsmą ir prieššventinį entuziazmą. Įsivaizduokit, kaip ieškot dovanų skambant šiai muzikai.

//www.youtube.com/watch?v=bticsSYg6Co

O dabar įsivaizduokime Kalėdinę Ameriką ir tvirtomis rankomis fūros vairą laikantį ūsuotą ir prakaitu trenkiantį vyrą languotais marškiniais. Jis važiuoja, rūko, kartais nusispjauna pro langą, o jo akys geros geros ir jis kartu su John Denver garsiai dainuoja dainą „Please, Daddy, don`t get drunk this Christmas“. Jautru, ne?

//www.youtube.com/watch?v=d2aEuDxqqws

Ilgokai svarsčiau, kurie lietuviai skamba liūdniau: „Kardiofonas“ ar „Antis“. Vis tik pasirinkau „Antį“, nes šioje dainoje atviro, nepaguodžiamo tragizmo daugiau nei vidutinėje lietuvių poezijoje ar net bardų dainose.

//www.youtube.com/watch?v=rlqjh5nci3U

Šis kūrinys sukurs jaukią šventinę atmosferą namuose – jei tik svečiai nemoka anglų kalbos. Tai perdainuota grupės „Spinal Tap“ daina, man rodos, Judith Owen tai pavyko puikiai. „There’ll be no Father Christmas / ‘Cause it’s Evils holiday,” – dainuoja ji Patricia Barber primenančia maniera.

//www.youtube.com/watch?v=ZvCjZJenyN8

Kad naktį nesisapnuotų odiniais rūbais apsirengę elfai ir angelai su grandinėmis, pabaigai įdėsiu klasikinę Kalėdų dainą, kuri Lietuvoje (jei tik ko nepraleidau) nėra populiari, o visų emigrantų prašom nesiklausyti. Šitos dainos versijų yra šimtai, ją, mačiau, jau perdainavo net Bieberis. Bet aš įdėsiu versiją su David Bowie ir Bing Cosbie, nes Bowie čia labai jaunas, labai gražus, turi labai gražią auksinę grandinėlę su kryželiu ir labai gražiai dainuoja.

//www.youtube.com/watch?v=ADbJLo4x-tk