Aš mačiau kaip jis gimė… Ne, rimtai, tai smagus jausmas, nes „DeadEnd: Cerebral Vortex“ prototipas buvo sukurtas 2010 metais, Kaune vykusiame „GameJam“. Pati idėja gan patraukli, tad aš daugmaž prisimenu ir jos pristatymą ir pirmuosius kažkaip veikiančio žaidimo vaizdus. Vėliau bandžiau ir tai kas buvo pagaminta, po ko į games.lt parašiau tokias eilutes:

„Dead End“ pasirodė labai smagus kaip prototipas. Gal ne pats šauniausiais turėtos idėjos įgyvendinimas iš visų įmanomų, bet pati kūrėjų mintis tikrai verta dėmesio. Gerokai padirbėjus su tuo kas padaryta per 48 valandas, iš „Dead End“ ko gero būtų galima padaryti „Portals“ vertą konkurentą. Nežinau ar šio žaidimo kūrėjai turi minčių tęsti ką pradėję, bet realiai jų pasiūlyta koncepcija tinkama ne tik atskiram žaidimui. Kažkokių minčių iš čia galėtų pasisemti profesionalūs šaudyklių kūrėjai.

Užbėgdamas įvykiams už akių iš kart pasakysiu, kad „Portals“ konkurento dar neturime ir esam gan toli to, bet visiškai nurašyti „DeadEnd: Cerebral Vortex“ irgi būtų grubu.

Atsakas užrašui ant antkapio — mes tikimės

Iš esmės mes turime labirintų žaidimą, kuriam nors ir sukurta kelių sakinių foninė istorija, eigoje ji nevystoma. Taigi — labirintai ir žaidimo pagrindu išlikusi 2010–ųjų koncepciją t.y. apgavystė. Esmė tame, kad nuo tradicinio labirintų žaidimo, šis skiriasi siurrealiomis sienomis. Mes esame įkalinti savotiškame pasąmonės lygmenyje, kur realybė maišosi su iliuzijomis. Akims (ar gal reiktų sakyti smegenims) žaidimas pateikia standartinių aplinkų vaizdus, kuriuose aiškiai matome kur galima nueiti ir kažką paimti, bet einant tikslo link staiga užpuola protkrušys. Sienos ima dingti ir rastis, matyti praėjimai išnyksta, o trokštami objektai nuskęsta labirinte. Mokomojoje misijoje idėja pateikiama per spalvotas sienas, tad žaidėjas iš anksto žino ko galima tikėtis einant, o vėlesniuose lygiuose realios ir siurealios sienos niekuo nesisiskiria. Kartais pagalvoju, kad tai vienas iš daugelio smulkių niuansų kur derėjo žaidimą šiek tiek palengvinti, kad jis taptų sunkenis. Jei sienų žymėjimas (nebūtinai nudažant jas ryškiomis spalvomis) būtų išlikęs ir kituose lygiuose, žaisme atsirastų planavimo stadija, o planavimas jau pats savaime yra vienas tų elementų kurį verta pasitelkti būnant labirinte. Dabar gi nieko planuotis neverta, nes tikra siena ar netikra sužinai tik priartėjęs prie jos per žingsnį, tiesa vėliau radęs lempų matymo nuotolį gali padidinti, bet jų yra ne visur, ne visada ir dažniausiai mažiau nei norėtūsi. Esmė tame, kad kiekvieną naują lygį, o jų plotas proporcingai didėja, pradedi įbesdamas nosį į sieną ir šliauždamas greta jos. Randi posūkį patikrini, grįžti savo žingsniais, slenki toliau ir taip kol pajėgi atsiminti kur sukai, o kur ne. Dažniausiai pasimeti po 3-4 posūkių, o tai lemia nuolat dingstančios ir atsirandančios sienos, tad nuėjęs žingsnį ir pažiūrėjęs atgalios gali matyti vieną vaizdą, o žengęs du, jau visai ką kitą. Tiesą sakant susidaro įspūdis, kad kūrėjai iš žaidimo nutarė išmesti esminę dalį, klajojimą labirintu ir iškart perkelti žaidėją prie grande finale t.y. maniaškos šypsenos veide, kirvio rankose ir murmesio redrum, redrum, redrum…

Slampinėdamas tarp grybukų kurių negaliu suryti nejučia pagalvojau, kad labai pavydžiu Beatai pavardės.

Aš į tokią būseną nepatekau, nes retai kada ištverdavau su žaidimu daugiau 20 minučių, tiesa netrukus vėl grįždavau, bet tik dar 20–čiai. Ne tai, kad aš nemėgčiau iššūkio, bet jis čia menkai apčiuopiamas. Planavimo nebuvimas sukuria pretekstą atsitiktinumams, o nuolat kintantis vizualinis labirinto perteikimas jį tik sustipirna. Ilgainiui su tuo susitaikai ir traktuoji procesą kaip slampinėjimą po savo ar svetimos pasąmonės gelmes, laimingo atsitiktinumo belaukiant. Anksčiau ar vėliau jo sulauki ir daugumą lygių galima įveikti per kelias minutes, tiesa vienus nesurinkus nurodyto sielos dalelių skaičiaus, kitus nenunešus tų dalelių iki kokio tai rekombubuliatoriaus. T.y. bet kurį lygį galim baigti kada panorėję, tačiau nepasiekę 75% nurodytų tikslų negalėsim progresuoti toliau. Štai čia galima pagalvoti ko žaidimui trūko, kad šiandien galėčiau sakyti, kad „GameJam“ sukurtas prototipas, buvo tik prototipas, o tai ką galime žaisti yra visavertis žaidimas.

Iš šito ištrūkti norisi labiausiai, gal todėl, kad jis artimiausiams tam kuriame dauguma ir taip esam strigę.

Visų pirma tai jau minėtas iššūkis arba sąlygos veiksmų planavimui. Galimybė numatyti keletą žingsnių į priekį, nebūtinai palengvintų „DeadEnd: Cerebral Vortex“, o laiko prasme veikiausiai lygiai žaistūsi dar ilgiau, nes kartas nuo karto mestum klaidžiojimą rūke  ir stabteltum pagalvoti. Tai įrodo ir bene stipriausiai atrodantis, erdvėje kybantis lygis. Jame praktiškai nėra sienų, tad jis visas kaip ant delno, o aplinka mainosi išnykstančių ir atsirandančių grindų sąskaita. Vien tai, kad tik pradėjęs žaisti iškart matai tris trečdalius sielos dalelių, leidžia grubiai numatyti maršrutą, o vėliau neklajoti tame labirinto gale kur jau viskas surinkta. Taip pat šiuose lygiuose kūrėjai negaili lempų ir išplečia matymo lauką iki 3-4 langelių, tad pasinervinus lygije 5-10 minučių, likusias 5 jau realiai žaidi. Sprendi galvosūkį, mėgini įveikti labirintą ir tai teikia daugiau pasitenkinimo nei ankstesniuose lygius padėję įveikti „fuksai“.

Be lempų yra ir kitų pagalbinių priemonių, tai dažai žymintys nueito kelio šmotą, arba akių komplektai, kuriuos surinkus lieka matomas tik realus pasaulis t.y. gan nesunkiai įveikiamas labirintas. Aišku su sąlyga, kad jame nėra jungiklio sukeičiančio realybę ir siurealybę vietomis. Beje tai stulbinantis sprendimas, kuris kitomis aplinkybėmi veikiausiai būtų ypatingai smagi žaidimo dalis, bet čia… Pamatęs tą jungiklį kitą syk pasiduodi net jo neliesdamas, nes jei labirinte praleidai 10 ar 15 minučių ir staiga suvoki, kad yla raižmoms smegenims dabar teks išvaltyti visą apie jį sukauptą informaciją… Ir tai net ne visam laikui, nes kituose lygiuose tą svirtį gali tekti truktelti 2-3 sykius, protarpiais dar pasinaudojant teleportu…

Oh shizzle, teleportas… Dabar aš užsimerksiu, žengsniu du žingsnius ir tu išnyksi!

Jeigu trumpai, šį susiskaldymą lemia skirtingas GP periferijos požiūris į būsimąjį pasaulio santvarkos modelį. Viena GP dalis mano, kad JAV ir toliau turi dominuoti pasaulyje, tam tikslui netgi paaukodama ištikimiausią savo sąjungininką – Izraelio valstybę. Kitų GP atstovų nuomone, JAV viešpatavimas – tai jau praėjęs civilizacijos gyvavimo etapas ir jėgos centrai turi būti perkelti į kitus planetos regionus (Europą, Kiniją), tai yra pasaulis privalo tapti “daugiapoliariniu”.

Remiantis būtent šiais vidiniais Globaliojo Prediktoriaus ir jo valdymo aplinkos – periferijos prieštaravimais ir reikia vertinti dabartinius įvykius ES šalyse, JAV bei praktiškai visame pasaulyje.

Reitingų agentūros: vėl kyla sąmokslo teorijos…

„Keista“, „ne laiku“, „įtartina“: devynių eurozonos šalių reitingo sumažinimas penktadienį suaktyvino nuo Paryžiaus iki Berlyno ir Briuselio dėl reitingo agentūrų veiksmų verdantį ginčą, į kurį įsitraukė ir Vatikanas.

Nuo skolų krizės pradžios momento laiko, kada paskelbti apie reitingų sumažinimą parinkimas, kaip taisyklė iššaukia Europos vadovų, iš kurių kai kas neabejodami kalba apie „suokalbį“, nepasitenkinimą. Reitingų bendrovės „Standart & Poor’s“ sprendimas sumažinti devynių valstybių reitingą, taro jų Prancūzijos (kuri neteko turėto AAA reitingo) ir Italijos buvo paskelbtas penktadienį, tuo momentu, kai pagaliau nurimusiose biržose stojo štilis ir euro valiutos sąjunga galėjo pailsėti nuo besikeičiančių procentinių palūkanų už obligacijas.

„Vos pasirodė gerų permainų ženklai, o su jais ir šiek tiek ramybės“, kaip vėl „dirbtiniu būdu“ prasidėjo spaudimas, šeštadienį pareiškė Gido Vestervele – Vokietijos užsienio politikos tarnybos vadovas, argumentuodamas „nepriklausomų europietiškų“ reitingo agentūrų sukūrimo būtinumą, dėl ko ES niekaip negali susitarti.

„Aš kaip ir anksčiau esu nustebintas momentu, kurį pasirinko „Standart & Poor’s“ agentūra bei iš esmės ir jos vertinimais, kuriuose neatsižvelgiama į einamuosisu pasiekimus“ – teigė Mišelis Barnje, eurokomisaras finansinėms paslaugoms.

Paryžiuje premjeras Fransua Fijonas leido sau dar daugiau: jo manymu, Prancūzijos reitingo pažeminimas „neatitinka euro zonos dedamų pastangų, kurias investuotojai jau pradėjo suvokti“.

Olis Renas, eurokomisaras ekonomikos reikalams, tapo pirmuoju, kuris penktadienį viešai išreiškė „apgailestavimą dėl šio neteisingo S&P sprendimo“. Jis pašaipiai patikino, kad pats „iš anksto patikrino, jog momentas nebuvo parinktas atsitiktinai“ – penktadienis, 13-a, įpareigoja… Įdomi detalė – 2012 metais numatyti dar du pranešimai apie reitingus – balandžio ir liepos mėnesiais.

Šeštadienį ginčai pasiekė patį Vatikaną, kurio oficialus organas išreiškė abejones dėl „momento“, pasirinkto S&P agentūros: „Ataka įvykdyta su idealiu ir keliančiu įtarimą laiko momento pajautimu“, parašė „Osservatore Romano“.

Reitingo agentūros: „suokalbis“ prieš euro zoną?

Jeigu geras momentas skelbti blogas naujienas pasitaiko retai, tai S&P arba jo konkurentų „Moody’s“ ir „Fitch“ pareiškimas apie reitingų sumažinimą įvyko euro zonai pačiu netinkamiausiu laiku per paskutiniuosius mėnesius. Agentūra „Standart & Poor’s“ likus trims dienoms iki ES vadovų susitikimo, kurį daugelis stebėtojų vertino kaip gyvybiškai svarbų eurui, numušė entuziasmą, paskelbdama kad į negatyvaus stebėjimo būseną perveda 15-ą iš 17-os euro zonos šalių (ką vėliau vainikavo reitingų sumažinimas).

Po šio pareiškimo keletas politikų pareiškė apie „sąmokslą“ prieš euro zoną. Vokietis Martinas Šulcas, socialistų frakcijos Europos Parlamente vadovas, įvardino „stebina tai, kad tokie pareiškimai visuomet viešinami prieš europiečių suvažiavimus, ir jų publikavimas atrodo apgalvotas. Tai labai įtartina“.

Po devynių dienų, gruodžio 16, reitingų agentūra „Fitch“ pagrasino sumažinti šešių šalių, tarp jų – Italijos, suverenios skolos reitingą, kaip tik tuomet, kai Roma tiek sustiprino pasitikėjimą, kad galėtų įgyvendinti griežto taupymo planą, skirtą pabandyti aptvarkyti valstybinius finansus.

„Standart & Poor’s“ pranešimas apie tai, kad Prancūzija netenka AAA reitingo, buvo padarytas likus lygiai 100 dienų iki pirmojo prezidento rinkimų turo, vyksiančio balandžio 22-ą.

Šaltinis „Trends.be“

Amerikos žydų laikraštis: Mosadui derėtų nužudyti Obamą

Amerikos žydų laikraštis nesidrovėdamas pasiūlė „Mosado agentams“ nužudyti JAV prezidentą Baraką Obamą, pareiškęs, kad jis yra „nedraugiškai“ nusiteikęs Izraelio atžvilgiu.

Sausio 13-os straipsnyje, publikuotame „Atlanta Jewish Times“ dienraštyje, leidinio savininkas Endriu Adleris paprašė skaitytojų įsivaizduoti, kad jie – Izraelio ministras pirmininkas.

„Duokite leidimą Mosado agentams Amerikoje pašalinti nedraugišką Izraelio atžvilgiu prezidentą, tam, kad dabartinis viceprezidentas užimtų jo vietą ir kategoriškai pareikštų, kad JAV politika aprėpia ir pagalbą žydų valstybei naikinant jos priešus“ taip rašė Adleris neseniai publikuotame straipsnyje.

Jis taip pat pareiškė, kad Izraelio ministras pirmininkas privalo „įsakyti nužudyti prezidentą, kad būtų išsaugotas Izraelis“.

„Pagalvokite apie tai. Jeigu jau net aš apmąsčiau tokį Tomo Klensio tipo scenarijų, tai tikriausiai ši sunkiai įsivaizduojama idėja jau buvo svarstoma vidinėse Izraelio struktūrose?“.

Anksčiau, gruodžio mėnesį JAV Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus Mitas Romnis apkaltino Obamą, kad šis nedemonstruoja pakankamos paramos tradiciniam JAV sąjungininkui Izraeliui.

Tačiau JAV prezidentas tvirtino, kad nežiūrint į siaubingas ekonomines aplinkybes, jo administracija suteikė Izraelio valstybei pačią dosniausią pagalbą nei bet kada anksčiau.

„Aš didžiuojuosi tuo, kad netgi šiais sunkiais laikais mes kovojome ir pasiekėme pačios dosniausios per visą istoriją paramos suteikimą Izraeliui“ – pareiškė Obama kalbėdamas 71-oje Generalinėje Sąjungos už judaizmo reformą asamblėjoje, vykusioje praėjusių metų gruodį Merilendo valstijoje Nešinal Harbore.

Bandydamas nuraminti karštą straipsnio sukeltą diskusiją Adleris pasakė, kad jis neturėjo minties, kad jo idėją priimtų rimtai ir kad jis tiesiog norėjo, kad jo skaitytojai „sureaguotų“.

Kaip pranešama, laikraštį „Atlanta Jewish Times“ turi nuo 3000 iki 4000 prenumeratorių ir dar apie tūkstantis egzempliorių yra parduodama.

Džordžas Sorosas pranašauja neramumus ir klasių karą Amerikoje, pasaulinės ekonomikos žlugimą

Milijardierius Džordžas Sorosas perspėjo, kad globali ekonominė sistema gali žlugti ir Amerikos gatvėse netrukus prasidės neramumai.

81-nerių investuotojas pareiškė, kad jis greičiau „suduria galą su galu“, negu pasilieka turtingas, kadangi pasaulis žengia į „žiaurius“ laikus ir Europa kovojanti už savo egzistavimą, „grimsta į chaosą ir konfliktus“.

Jis palaikė eurą, už 2 milijardus dolerių nupirkdamas euroobligacijų ir mano, kad ekonominė situacija panaši į Didžiosios depresijos padėtį 1930-ais metais.

„Euras privalo išgyventi, kadangi kita alternatyva – [euro zonos] suirimas – iššauks krizę, ko nei Europa, nei pasaulis negali sau leisti“ pasakė jis duodamas interviu laikraščiui „Nesweek“.

„Tai turbūt pati sudėtingiausias ir rimčiausia situacija, kurioje man teko būti per visą savo karjerą. Šiuo metu išsivysčiusiose pasaulio šalyse mes regime visuotinį išlaidų mažinimą“.

Savo perspėjimą jis paskelbė tebekrintant Amerikos vertybinių popierių vertei.

Ponas Sorosas, žinomas kaip „žmogus, įsilaužęs į Anglijos banką“, po to, kai jis 1992 metais uždirbo 1 milijardą dolerių spekuliuodamas krentančiu Anglijos svaru, paskelbė ir dar kelis perspėjimus.

„Geriausias scenarijus – tai defliacija“ pasakė jis „Newswek’ui“. „Blogiausias scenarijus – tai finansinės sistemos žlugimas“.

Veteranas finansistas pridūrė, kad „visų problemų susijusių su iki šiol buvusiais „klestėjimo metais“ akivaizdoje, labai sunku suprasti, koks veiksmas yra teisingas“ (tuo pačiu Sorosas pripažįsta Globaliojo Prediktoriaus nesugebėjimą toliau vykdyti globalių procesų valdymą).

Ekonominę krizę Sorosas palygino su Tarybų Sąjungos žlugimu ir pasakė, kad žmonės ne iki galo supranta, kas vyksta.

Interviu jis kalbėjo apie tai, kad euro krachas gali „atgaivinti politinius konfliktus, kurie ilgus amžius draskė Europą“ ir taip pat paskatinti rasizmo augimą.

Europietiškas obligacijas jis nupirko daugiausiai iš italų ir iš bankrutavusios „MF Global“ firmos, priklausiusios „Goldman Sachs“ eksvadovui Džonui Korzainui.

Tuo metu, antradienį centriniame JAV banke – Federalinėje rezervų sistemoje prasidėjo dviejų dienų trukmės susitikimas, kuris, kaip laukiama, turi baigtis sprendimo apie tai, kad 2014 metais palūkanų procentas bus sumažintas iki nulio, paskelbimu.

D. Sorosas, valdantis iš savo ofiso Niujorke, Manhetene, kaip žinoma savo pinigus darosi ant ilgalaikių solidžių akcijų ir vengia investuoti į auksą.

Jis palaiko „Užimk Volstrytą“ iniciatyvą ir tvirtina, kad reakcija į galimus neramumus gali būti blogesnė, negu patys maištai.

„Tai bus pretekstas susidoroti ir panaudoti jėgos priemones įstatymo bei tvarkos palaikymui“ sakė Sorosas.

Jis taip pat yra Demokratų partijos šalininkas ir mano, prezidentas Barakas Obama „nustebins“ šalį, laimėdamas 2012-ųjų rinkimus.

Pats asmeniškai Sorosas yra buvęs ir sunkesnėse situacijose, lyginant su dabartine krize. Pavyzdžiui 1940-ais jis išgyveno žydų naikinimą Vengrijoje.

Jo asmeninis gyvenimas irgi nėra „ramus užutėkis“, pernai jo ilgametė sugyventinė Adriana Fereir padavė jį į teismą, kaltindama jį teismo įpareigojimų nevykdymu ir jos užpuolimu.

Tačiau jis sukritikavo ieškinį, pareikšdamas, kad šis „susideda iš melagingų kaltinimų ir akivaizdžiai tėra bandymas pasipelnyti“.

Sorosas pridūrė, kad Europos Sąjunga dar galėtų „atkurti savo prašmatnumą ir JAV, gal būt, galėtų atlikti tą patį sustiprindama savo institucijas“.

Markas Diuelis (Mark Duell)

Žinoma, lengviausia tai komunikacijos daliai, kuri dirba per interneto tinklus – svetainės, socialinė medija. Andrius Avinas iš „Textads“ tik dar kartą priminė, ką reikia/galima matuoti: apsilankymai, puslapių pravertimai, praleistas laikas, lankytojų demografija ir t.t. Dar neblogai sekasi tiems, kurie matuoja tradicinę žiniasklaidą (spaudą, RTV). Bet tai ir viskas.

Bene ambicingiausiai skambėjo Kristinos Maikštėnienės iš „ISM Executive School“ paskaita: „Integruota rinkodara vakar ir šiandien: kaip ją suprasti ir kaip valdyti?“. Vienas pagrindinių dalykų, kuriuos ji priminė, kad kiekvienas rinkodaros ir komunikacijos žmogus tiesiog privalo perskaityti Marshallo McLuhano knygą „Kaip suprasti medijas”. Išties, reikia ją perskaityti. Ar M.McLuhanas tikrai prieš kelis dešimtmečius viską numatė, kas vyksta komunikacijoje šiandien, Jums spręsti, bet perskaityti verta.

K.Maikštėnienė, apibendrinant jos pranešimą, priminė, kad žinutė (arba kanalas) yra ne tik tai, ką mes įpratę ja laikyti. Tai gali būti ir marškinėliai su užrašu ir Jūsų naujas (arba senas) telefonas. Nes visi daiktai anksčiau ar vėliau tampa Jūsų antrąja oda, Jūsų tęsiniais. Vadinasi ir juos reikia stebėti ir matuoti.

Formuluojant rinkodaros tikslus, verta pacituoti Kristiną: „pagrindinis rinkodaros tikslas – pakeisti žmonių mąstymą tokiu būdu, kad būtų galima prognozuoti tokio žmogaus elgseną“. Manau, kad labai apibendrinta, bet taiklu. Ir dar vienas: „kai vienas žmogus kalba visiems, o kiti tik priversti klausytis, tada žmonės pradeda kalbėtis grupelėmis“. Nenauja, bet būtina nepamiršti, o geriausia eiti ir pasiklausyti, kas tose grupelėse kalbama.

Iš įdomesnių Kristinos pastebėjimų buvo tai, kad McKinsey (2010 m.) duomenimis, 70-90% rinkodaros biudžeto skiriama „svarstymo“ ir „pirkimo“ etapams. Tačiau vartotojai kur kas labiau leidžiasi įtakojami „vertinimo“ ir „mėgavimosi“ – žinių skleidimo – „susisaistymo“ (t.y. popardaviminiuose) etapuose! Žmonės net ir nusipirkę produktą ieško informacijos apie jį, patarimų, susijusių su vartojimu ir su patvirtinimu, kad pirkinys yra geras.

„Swedbank“ Rinkodaros departamento direktorės Milda Kuliešiūtės-Jasinskienės pranešimas apie jų reklamos kampaniją „Gyvenimas po ąžuolu…“ žadėjo būti įdomus. Visi mes matėme tuos po ąžuolu gyvenančius žvėrelius… Vien ko vertas teiginys, kad ši kompanija yra „alegorinė pasakėčia“.

„Swedbank“, kaip ir reikėjo tikėtis, nepaliauja maloniai stebinti savo gebėjimais didelį dėmesį skirti vidinei komunikacijai ir darbuotojams – turbūt ant pirštų suskaičiuotume įmones, kurios savo būsimas reklamos kampanijas iš anksto pristatinėja ir aiškina savo darbuotojams, daro vidinius „road-show“ ir įgyvendina kitus nemažų resursų reikalaujančius vidinės komunikacijos sprendimus.

Kalbant apie matavimus, tai jų buvo ne vienas: kampanija analizuota kokybiniu būdu prieš paleidimą, o po kampanijos – rinkodaros priemonių/kanalų ir ryšių su visuomene veiksmų efektyvumas, starto ir buvimo „Facebooke“ efektyvumas, vidinių komunikacijos priemonių efektyvumas, atlikta darbuotojų apklausa. Bet, kaip tie matavimai atlikti ir kokie matavimo vienetai buvo imti, naudoti, liko nežinoma. Galima suprasti pranešėjos pasiteisinimą, kad tai yra komercinė paslaptis ir saugomas know-how, bet šitas klausimas kamavo klausytojus klausantis visų pranešėjų.

Išvada: rinkodaros ir komunikacijos matavimų fronte nieko naujo. Deja. Bet svarbi pamoka visiems – jeigu nežinai, kaip išmatuoti, tai bent jau būtina susitarti iš anksto, kas bus laikoma sėkme.

Reblogged from Gyvenimo kritika:

Ko reikia norint pradėti piešti?

Tačiaupiešiant tokia motyvacija yra gana “slidi”, mat tokiuatveju iš pradžių pamatote kaip kažkas piešia, o tuomet noriteirgi taip piešti. Viskas būtų labai gerai, jei susižavėtumėte būtentprocesu, būtent tuo jausmu, kurį suteikia kūryba, tačiau labaidažnai suveikia “veidrodžio” principas – norima atsidurtikitoje jo pusėje, šiuo atveju, kad kažkas kitas žavėtųsi jumis taip pat, kaip kad jūs žavėjotės jus įkvėpusiu menininku- kas tai bebūtų, ar daugybė komentarų internetinėje galerijoje,ar tiesiog tylus galvos linktelėjimas žiūrint per petį pripažįstantkaip Jūs šauniai dirbat, vis vien tokiu atveju tikitės,kad kiti žmonės mąsto ir jaučia taip pat, kaip ir jūs. Bet dabar tiesiog atsidūrėte kitoje upės pusėje – vanduo vis dar tas pats -nėra kažkokio tai mistinio atlygio, kuriuo Jūs, kaip žiūrovas,anksčiau manėte apdovanojęs savo stebėjimo objektus(dailininkus). Gauti dėmesio, pinigų, meilės ar kitų gėrybių galima ir kitais būdais

Tai tikriausiai tiktų betkuriai gyvenimo sričiai – yra žmonių, kurie nori jaustis laimingi,bet niekaip nenugali pasaulio, ir yra tokių, kurie jaučiasilaimingi ir nori padėti pasauliui jaustis laimingesniam. Yra žmonių,kurie nori sukurti paveikslą, bet nežino kaip, yra tokių, kurienenori kurti paveikslų, bet tiesiog taip jau išeina …

Kartais žmonės meta piešimą todėl, jog neranda jamlaiko arba dėl to, jog jų nuomone netobulėja (na, šiuo atveju galioja tas pats pirminio nemotyvuoto tikslo pasirinkimo variantas…).

(Šis portretas buvo nupieštas paprastu tušinuku ir ausų krapštuku (priemonės matosi kampe). Šio darbo autorė dažniausiai piešia darbe per pietų pertraukas ir namie po darbo, jei tam randa laiko. Autorės tumblr puslapis (toks +/- anoniminis )).

(Bėgantis ančiasnapis. Nes, va, ar kada matėte kaip jie bėgioja??)

Dar, žinomareikia priemonių, bei vietos piešimui.

(Dailininkė Audrey Kawasaki - vienas jos kūrinių, ir pati, dirbanti prie jų).

Daug puikių dailininkų dirba lovojear susirietę ant žemės – poza, kurioje kuriate tikrai neturi niekobendro su kūriniu, nebent su jūsų sveikata (ypač stuburu), tikrai nebandykite kurti viena poza (pvz.:visada stovėdami ir piešdami ant prie sienos ar molbertopritvirtinto pagrindo) vien todėl, kad kažkas jums pasakė, kadtaip yra gerai. Tas pats galioja ir vaizduojamiems objektams, technikoms, priemonėms, ir panašiai. Žiūrėkite, imituokite, vokite, bet neperimkite, nepadarykite kažko kito savo dalimi. Maitinkitęs tuo ką Pasaulis jums duoda, apsupkite save menu, bet jokiu būdu neleiskite jam maitintis jumis – te netampa jis parazitu.

Perkant dažų, pieštukų ar flomasteriųrinkinius siūlau visuomet stengtis įsigyti didžiausią spalvųrinkinį – žinoma, teoriškai galima būtų sumaišyti bet kokiąspalvą iš taip vadinamųjų kelių pagrindinių ir pagalbinių spalvų,bet tik teoriškai – praktiškai taip niekada neišeis dėl cheminiųreakcijų ir fizikinių dažų savybių. (Pvz.: dauguma guašo rūšiųgalima gauti labai dailų pušų žalumą maišant juodą su geltonu,kai kuriuos vandens pagrindo flomasterius galima “plauti”ir juodą pakinta į ryškią ryškią violetinę). Taip pat didesnisspalvų skaičius taupo laiką, bei leidžia, jas maišant, išgautidar daugiau spalvų!

Geras popierius irgi yra labai svarbu -netingėkite paieškoti ir nepagailėkite pinigėlių išleistivienam lapui ir kelių litų. Taip pat visuomet pabandykite abi lapopuses – net jei jos atrodo visiškai vienodos, ar net pačiupinėjusjaučiasi, kad vienodos, jos vis tiek gali pasižymėti labaiskirtingomis savybėmis. 

Tai tiek tenorėjau šiandien -sekančiai, tai yra pirmai, pamokėlei reikės 1 lapo popieriaus(balto ar kokios nors šviesiso spalvos), ir juodo flomasterio/ar plunksnos su tušu/ar juodo pieštuko – na, ko nors tokio.
Kadangi pamokėles rausiu visiškai iš galvos, neturėdama jokio meninio ar pedagoginio išsilavinimo, turėtų būti gana smagu… 

(Kartais, kai šviežiai, pasninga, varnos susirenka ant kokios šakos, tada viena nušoka ir palieka atspaudą – vėl užšoka, ir visos varnos apžiūrinėja kas čia tokio išėjo (nuotraukia iš swarthmore.edu ).

Reblogged from Gyvenimo kritika:

http://youtu.be/YJnrEKL4yc4

Šauniosios Angelo darželio auklėtojos kieme pastatė lesyklėlę paukščiukams. Ypač pasisekė Raudonajai grupei – ta lesyklėlė prie pat jos langų stovi.

Tačiau, ir kitų dviejų grupių vaikai nelieka nuskriausti: juk kai žaidžiama ar tiesiog būnama lauke, kiekvienas kiek tinkamas gali grožėtis lesyklėle ir joje besilankančiais paukščiukais.

Praėjusią savaitę mudu su Angelo apsilankėme Lėlių teatro spektaklyje “Kaip Findus atsirado pas Petterson” pagal Sven Nordquist (jis ir Mamulės Mū autorius).

Spektaklis mums nuo pat pirmos minutės labai patiko. Galbūt todėl, kad šiuos abu personažus (Petterson ir Findus) mudu labai gerai pažįstame, nes ne vieną knygelę apie juos esamę skaitę.

Visi norintys vaikiukai galėjo atsisėsti visai prie pat uždangos, ant žemės ant pagalvių. Visas spektaklis jiems kaip ant delno buvo. Ir Angelo ten patenkintas sėdėjo su viena mergaite iš savo darželio grupės.

Angelo laukia nesulaukia, kada aš jį vėl nusivesiu į Lėlių teatrą (vėl į spektaklį apie Pettersson ir Findus norėtų).

Evernote yra puiki programėlė, kuri padės Jums lengvai naudotis visais duomenimis visuose Jūsų įrenginiuose.

Evernote programėlė Tau leis užsirašyti pastabas, laikyti nuotraukas, sudarinėti darbų sąrašus, įsirašyti balso priminimus ir daugelį kitų dalykų, o svarbiausia, jog padarys taip, jog viską surasti bus labai lengva nepriklausant nuo to kur esi: namuose, darbe ar kelyje!

Pagrindinės savybės:
- Sinchronizuok visus duomenis visuose savo įrenginiuose.

- Užsirašyk ir koreguok kasdienes pastabas bei sudarinėk darbų sąrašus.

- Įsirašyk balso priminimus.

- Galima ieškoti teksto paveikslėlyje.

- Susižymėk visus užrašus pagal tam tikras žymas

- Gali prijungti Evernote prie kitų programėlių, kurias naudoji.

- Gali savo užrašais pasidalinti su draugais Facebook socialiniame tinkle.

Smagiausia yra tai, kad ši nuostabi aplikacija yra nemokama ir užema vos apie 7 megabaitus. Android parduotuvėje šią programą jau atsisiuntė 234,739 žmonių ir įvertino 4,6 žvaigždutėmis iš 5 galimų.

Parsisiuntimo nuoroda: Android market

Nuo: pbg

Prekybos susitarimas dėl kovos su klastojimu (ACTA – Anti-Counterfeiting Trade Agreement)

Nevyniojant žodžių į vatą galima pasakyti tiesiai – globalaus kapitalo ir valdžios koncentravimo į vieną centrą aktyvistai pasiekė didelę pergalę – prisidengdami kova su klastotėmis ir autorių teisių gynyba, patyliukais ir be didelių svarstymų(!) prastūmė interneto atvirumui ir laisvam žodžiui pražūtingą įstatymų kompleksą ginantį lyg ir intelektualios nuosavybės teises – neva autorių nuosavybę.

Kokią vietą šiame purviname reikale užėmė Lietuvos valstybė-vyriausybė? Ir kodėl sutapatinu šias dvi savokas, kai atrodo jog jos yra absoliučiai nesutampančios pagal prasmę?

Tik todėl, kad vyriausybė susitapatina pati – kalba Lietuvos vardu, tačiau absoliučiai ignoruodama jos piliečius bei jų valią, lyg Lietuvoje be vyriausybės ir įstatymų leidėjų daugiau niekas negyventų ir visi iškylantys vyriausybės kadencijoje klausimai būtų tik jos sprendimų kompetencija, neatsiklausiant ją išrinkusios visuomenės.

Nors nukrypstant į šoną galima pastebėti, kad niekas tos vyriausybės nerinko – ją paskyrė seimas – valdančiųjų partijų koalicija ir ta vyriausybė atsakinga tik joms. Į Lietuvos piliečius jai nusispjaut – ji žino, kad anie niekaip negali įtakoti jų karjeros – juk konkrečiai jų nerenka. Iš kitos pusės vyriausybių nariai gali būti apskritai pašaliniai žmonės net nerinkti į seimą. Ir jie daro viską, kas reikalinga juos paskyrusioms grupuotėms.

Ir čia priėjome įdomiausią vietą – atrodytų kokie tų grupuočių interesai gali būti susiję su autorių teisių gynyba ar kova su klastotėmis? Ir dar tokie interesai, kad paslapčiomis be jokių svarstymų pasirašyt tokius susitarimus, kurie ryškiai pažeis didžiosios visuomenės dalies interesus, bei privačią erdvę, kas jau savaime pažeidžia mūsų šalies Konstituciją?

Konstitucijos 22 straipsnis sako aiškiai:
„Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami.
Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“

Ir čia ACTA rengėjai išaiškina, kad ginant autorių teises, joks teismo sprendimas iki šiol būtinas norint pasiklausyti pokalbių telefonu, skaitant svetimus laiškus ar apskritai peržiūrint BET KOKIĄ asmeninę informaciją nėra būtinas.
Tam pakanka įtarimo, kad asmuo siunčiasi internetu nelegalius muzikos kūrinius, filmus ir kitą autorių teisių saugomą medžiagą.
Ir mūsų interneto tiekėjai turi tikrinti interneto srautus filtruodami visą mūsų siunčiamą informaciją. Tačiau tai dar ne viskas – juk tuo pagrindu galima tikrinti ir mūsų turimas fizines laikmenas – mp3 grotuvus, mobilius telefonus, fotoaparatus ir visas kitas, kuriose gali būti laikoma bet kas, kas patenka į šio įstatymo apibrėžtą draudimų ratą. Pakanka įtarimo.

Grįžtant prie partinių grupuočių interesų galima paaiškinti, kodėl jos patyliukais davė žalią šviesą Lietuvos vyriausybės atstovams pasirašyti tokį susitarimą….
Paskutiniu metu viešojoje erdvėje ir pagrinde internete atsiranda vis didesnis skaičius jų veiklą demaskuojančios informacijos, kurios nei nuneigt, nei pašalint ar kažkaip įtakoti jos platintojus nėra jokios galimybės. Nes tai nėra draudžiama ir nėra pagrindo uždrausti. Nors labai norisi…

Ir tas aktualu viso pasaulio „demokratiškai“ išrinktoms valdančiųjų partijoms ir klanams. Jie nebeturi įrankių kontroliuoti informacijos srautui internete ir nutarė pereiti prie totalios jo kontrolės prisidengiant autorių teisėmis ir kova su klastotėmis.

Kokiu būdu tai galėtų būti vykdoma ir prie ko čia autoriai? Autoriai čia tikrai ne prie ko ir jų čia niekas net neklausė. Iš kitos pusės čia nukentės ir patys autoriai, nes juos pačius tikrins taip pat, kaip ir visus kitus.

Neseniai JAV valdžia uždarė vieną didžiausių failų laikymo ir keitimosi svetainių internete „Megaupload.com“. Jos savininkai suimti ir apkaltinti autorių teisių pažeidimais.

Visuomenę bandoma raminti, kad esą tos autorių teisės ir taip jau saugomos ir įstatymai jau galioja ir niekam dėl to jokių problemų nekyla – tai tik esą nedideli tarpvalstybiniai papildomi susitarimai, kurie niekam esą nepakenks.
Na, jei Konstitucijos pažeidimą asmens privatumo klausimu galima įvardinti kaip nedidelį ir niekam nekenkiantį tarpvalstybinį susitarimą tai čia jau kaip ir nėra ką komentuoti.

Įsivaizduokime interneto svetainę teikiančią medžiagą nepalankiomis valdžiai temomis, kur į straipsnį įdedama internete rasta sakykime kokio aprašomo pono nuotrauka. Staiga paaiškėja, kad ta nuotrauka tai intelektinė kažkieno nuosavybė, straipsnio autoriai ar svetainė nubaudžiama, o pats straipsnis, kaip draudžiamas pašalinamas, nes jame buvo rasta draudžiamų elementų.
Kitoje gi svetainėje su to pačio pono nuotrauka įdėtas giriamasis straipsnis praleidžiamas patyliukais, neva nepastebėtas.
Čia toks primityvus, greitai sugalvotas pavyzdėlis, kaip galima spausti informacijos sklaidos kanalus ir pačius žmones manipuliuojant autorių teisių įstatymo galimybėmis. Juk sukūrus sakykime valdžiai neįtinkantį filmą galite būti nubausti už neteisėtą garso takelio ar kažkokių vaizdo intarpų panaudojimą, nors ta muzika ar vaizdo intarpas niekieno neprižiūrimi valkiotųsi internete kelis metus, tačiau panaudoję ją kaip garso takelį galite užsitraukti baudžiamąsias sankcijas. Tikroji nuobaudos priežastis liks neįvardinta. nes prisidengti galima bus nauju įstatymu.

Iš kitos pusės jus seks kasdien, kai tik jūs naudositės internetu ir nesvarbu ką jūs ten veiksite – visa jūsų veikla informacijos sraute bus filtruojama ir vertinama. Tai gali būti draugui-draugei siunčiami asmeniniai laiškai, fotografijos, asmeniško pobūdžio žinutės ir viskas, kas žmonių gali būti slepiama nuo paviešinimo. Ir tam nereikės jokio teismo leidimo – pakaks įtarimo, o kitais atvejais užteks tik prisidengti įtarimu, juk „įtarimas – tai niekuo neparemta ir neįrodyta prielaida – kitaip sakant tik spėjimas“. Būrimas iš kavos tirščių.
Tad nesvarbu – ar jūs įtiksite ar neįtiksite valdžiai, dosje apie jus galės būti renkama nuolat nežinant niekam, išskyrus jūsų interneto tiekėją ir organizaciją davusią jam tokį nurodymą, prisidengiant vien tik spėjimu.
Tikrai gudrus ėjimas, laikant visus kitus besmegeniais avinais.

Ir ta informacija reikiamu (valdžiai/suinteresuotiems asmenims) metu galės būti panaudota prieš jus, kaip šantažo ar spaudimo priemonė grasinant jums, jūsų šeimos nariams ar jums brangiems žmonėms situacijose visai nesusijusioje su jokiomis autorių teisėmis.

Kalbant apie autorių teises, tai manau šis klausimas labai išpūstas – autoriai čia mažiausiai kam rūpi, iš tiesų čia kalbama apie leidėjų pelno klausimą, juk daromų piratinių kopijų atvejais nukenčia daugiausiai jie.
Tačiau žinant, kad jų pelnai ir taip pasiutusiai dideli jų niekas nepalaikytų, jei būtų atvirai įvardijami visų tų „teisių“ įstatymų tikslai, tad buvo pasirinkta „autorių teisių“ gynyba.

Iš kitos pusės puikiai žinome, kad nebūtume net girdėję apie daugelio autorių egzistenciją, jei kiekvieną jų kūrinį būtų tekę pirkti.
Daugelį kūrinių (muzikos) išgirstame kažkur per radiją, internete ar dar kur grojant, ir jei muzika patiko pasidomime kas atlieka ir kur galima nusipirkti (jei galvojame pirkti).

Jei nebūtų galima išankstinė nemokama perklausa, mes garantuotai nieko nežinotume apie didžiąją tų autorių dalį ir čia jie nukentėtų labiau, nei tuo atveju, kai dalis gyventojų jų kūrinius naudoja nemokamai. Juk kažkuri nauja dalis tuos kūrinius nuperka. Tačiau to nebūtų, jei kūriniai nebūtų laisvai prieinami. Tai yra savotiška nemokama reklama.

Iš kitos pusės kam žmogui pirkti tai, kas iš tikro netampa jo asmenine nuosavybe? Tai su kuo jis negali elgtis kaip panorėjęs? Negali pasidalinti su draugu ar pažįstamu? Esant toms sąlygoms prekė tikrai netampa nuosavybe, nors už ją ir sumokami pinigai. Nesiūlau siųstis viską nemokamai, tačiau tą būtina sutvarkyti taip, kad kažką nusipirkus tas taptų pilna, o ne daline  pirkėjo nuosavybe.

Pelno troškimas yra pagrindinis variklis šių dienų politikoje ir jis daugumai aptemdo protą. Visos tos organizacijos ginančios autorių neva teises iš tikro gyvena tų ginamų teisių sąskaita, susikūrusios sau pakankamai sočią būtį, nesukurdamos visuomenei jokio realaus produkto išskyrus kažkokius apribojimus.
Iš kurių, kaip jau buvo minėta, autoriai neturi apčiuopiamos naudos, išskyrus žinojimą, kad jų kūrinių draudžiama klausytis nemokamai, tačiau vargu ar tai jiems duoda kokio tikro džiaugsmo.

Nemokamas klausymasis yra nemokama reklama, kurios nenori pripažinti LATGA tipo organizacijos, suprantančios, kad panaikinus tokio tipo įstatymus, praras savo egzistencijai būtinas lėšas. Juk jos nieko kito veikti nemoka, tik reikalauti lėšų savo išlaikymui.

Jei giliau pamąstyti neturėtų egzistuoti jokios autorių teisės, jei įvardinti jų kūrinius, kaip meną. Meno pojūtis yra talentas duotas Dievo – jo neina išmokti ir nėra kaip jo įvertinti – jis nėra uždirbtas. Ne kiekvienas muzikantas gali tapti kompozitoriumi. Bet jei tuos kūrinius įvardinsime, kaip prekę – prekė įvertinama ją parduodant.

Autorių teisės egzistuoja pagrindinai pramogų pasaulio srityje (čia nekalbama apie intelektinės nuosavybės teises pramonės-gamybos-mokslo pasaulyje) – knygos, filmai, muzika, kita vaizdo medžiaga.

Ir tai suprantama – juk tai daugiausiai pelno generuojanti erdvė, nes apima plačiausius visos Žemės gyventojų sluoksnius, tad tų kūrinių leidyba yra viena labiausiai pelningų sričių. Yra žinoma, kad keliasdešimties milijonų vertės biudžeto filmas sukurtas Holivude įdėtas į jį lėšas sugrąžina po kelių savaičių peržiūros kino salėse ir toliau jau duoda tik pelną. Vėliau filmas įrašomas į DVD diskus, parduodamas kitoms šalims. Ir štai čia prasideda autorių teisių organizacijų veikla ginanti DVD diskų platintojų teises prisidengiant autorių teisėmis. Bet bet kuriuo atveju pelno visiems tuo suinteresuotiems bus maža.

Kodėl kažkas už kartą sukurtą-pagamintą produktą gali gauti pelną visą likusį gyvenimą, nors sąnaudos buvo vienkartinės, o kažkieno kito sukurto produkto vertė vienkartinė?

Kodėl ūkininkas metus laiko maitinęs 2000 žmonių atlyginimo gavo vos tiek, kad užteko tik išgyvenimui iki kito derliaus ir susimokėti lizingo mokesčiams už traktorių, o autorius sukūręs populiarų muzikos kūrinį, kurio kūrybos metu valgė ūkininko išaugintas daržoves, duoną ir vaisius gaus už jį pinigus visą likusį gyvenimą ir dar paliks jo teises savo palikuonims?
Kur ta teisingo atlygio riba?

Ir kodėl sakykime L.v. Bethoveno, J.S.Bacho pasaulinio garso kūriniai naudojami, kaip papuola neapmokestinus jų jokiais autorių mokesčiais, jų palikuonių naudai?

Todėl, kad tuo metu niekam nereikėjo autorių teisių, visi ir taip žinojo kas tie autoriai ir laikė už garbę, jei salėse patys autoriai atlikdavo jų pačių kūrinius.
Tai buvo menas visiems, o ne išrinktiesiems, kurie gali už tai užmokėti.

Dabar tai tapo verslu… kūrimas už pinigus, ir todėl atsirado taip daug paprasčiausios chaltūros, kurios net už dyką klausyti ar žiūrėti nesinori, nekalbant jau apie kažkokius mokesčius autorių naudai.

Ir suprantama priviso krūvos organizacijų susiorganizavusių savo verslą, ginant tas visas teises prieš tai prastūmus tų teisių apsaugos įstatymus. Elementarus įteisintas reketas.
Ir šiuo atveju jau galime suprasti, kad Teisėta ir Teisinga yra ne vienas ir tas pats dalykas. Juk autoriams mirus jų teisės kaip ir turėtų baigtis ir kūrinys turėtų tapti viešas bei visiems prieinamas nemokamai?

Nieko panašaus – autorių teisės ginamos ir jiems mirus – jos pereina paveldėtojams, kas rodo, kad tos teisės tik prekė, o ne teisybės autorių atžvilgiu įkūnijimas. Iš to seka, kad teisė nėra tapati teisingumui – prekė niekada negali tapti tiesa – ji visada liks tik preke-verte už kurią mokami-gaunami pinigai.

Truputį nukrypau nuo pačios ACTOS ir to, kaip ją galima būtų vertinti visuomenės požiūriu. O vertinimas galėtų būti visai paprastas:
Tai mūsų(ir užsienio) valdančiųjų klanų(partijų) garsiai neišsakomas noras totaliai kontroliuoti interneto žiniasklaidos sritį, turint galimybę preventyviai rinkti visą informaciją apie gyventojus ir galimus politinius priešininkus. Kurią (informaciją) vėliau galima bus panaudoti šantažuojant ir siekiant BET kokių tikslų.

Juk nesant būtinybės turėti teismo leidimą šis reikalas patampa pakankamai slaptas ir purvinas, ir suprantama joks interneto tarpininkas(tiekėjas) neprisipažins, kad tai vykdo – juk nenorės prarasti klientų. Iki ko galime prieiti priimdami tokį įstatymą net nepavyktu pervertinti – blogiau būti tikrai negali.

Ir čia nepaminėtas dar vienas dalykas – „nusikaltęs“ asmuo galės būti išduodamas užsienio šaliai, jei ana pareikš pretenzijas, kad buvo pažeistos jos autorių teisės, arba nepatiks straipsnis apie ją, kaip sakykim apie GMO pasaulyje platintojus Monsanto, ir ji apkaltins straipsnio autorius, autorių teisių pažeidimu panaudojant straipsnyje medžiagą, saugomą autorinių teisių įstatymu. Ir suprantama pareikalaus išduoti nusikaltusį jų įstatymams. Tai vyksta jau šiandien FTB uždarė „Megaupload“, o programišiai išjungė FTB

Kinija, Indija, Rusija nepasirašė tokio įstatymo, birželio mėnesį jis bus svarstomas EP, o kalbant apie Europos Komisiją – vertinama tai, kad šio klausimo svarstymas joje buvo vykdomas labai neskaidriai.
Taip pat nepasirašė šios ES narės: Estija, Kipras, Nyderlandai, Slovakija ir Vokietija.
Latvija, Lenkija, Čekija irgi sustabdė šio prieštaringai vertinamo įstatymų rinkinio ratifikavimą.
Dėl šios sutarties atsistatydino Kaderis Arifas (Kader Arif) – Europos Parlamento pranešėjas apie ACTA, pavadinęs diskusijas dėl prieštaringai vertinamos antipiratinės prekybos sutarties ACTA “maskaradu”, praneša BBC.

Europos Parlamente tas turėtų būti svarstoma birželio mėnesį, o mes visi to galime imtis jau šiandien, užduodami klausimus savo atsakingiems pareigūnams ir suprantama atsižvelgdami į tuos, katrie balsavo už šio klausimo priėmimą būsimųjų rinkimų metu.
Rinkime žmones, kurie bent nekenkia Lietuvai ir jos visuomenei.

Internetas turi būti laisva erdvė nuo visokių cenzūrų, kitaip tuojau jame nebeliks nieko, net tų pačių savadarbių filmų-klipų, nes galima bus prikibti ir prie jų, kad juose naudojami fragmentai iš kitų filmų ar garso takeliai, ar gal net vaizdo-garso pateikimo technologijos, kas irgi bus įvardinta, kaip kažkieno intelektuali nuosavybė.
Čia tam nebus pabaigos, nes variantų yra begalė, o norinčių iš to gauti naudą skaičius vis didėja.

Vasario 11, šeštadienį, visoje Europoje vyks masiniai protestai prieš informacijos laisvę ribosiančią ACTA sutartį (Anti-Counterfeiting Trade Agreement, liet. – Prekybos sutartį dėl kovos su klastojimu). Tokie protestai vyks ir Lietuvoje. Kaune ir Klaipėdoje rengiami flešmobai, o Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje, 12:00 val. rengiamas protesto mitingas.

Medžiaga straipsniui surinkta internete.

Arvydas Daunys

Daugiau informacijos apie ACTA:
http://politika.atn.lt/straipsnis/101246/del-acta-sutarties-atsistatydino-europos-parlamento-pranesejas

http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/itkodas/del-interneto-laisve-varzancio-tarptautinio-susitarimo-acta-sukilo-ir-lietuviai-51-193673#axzz1ly7biqki

Agentūra: New!
Foto/postprodukcija: Marla Singer

„Triukšmas ir įniršis“

Mūšio laukas tiktai parodo žmogui jo neviltį ir beprotybę, o pergalė – filosofų ir kvailių iliuzija.

„Šventovė“

Kai vedi savo paties žmoną, viską pradedi nuo nulio … ir gal nuo pakaušio kasymo. O kai vedi kieno nors kito žmoną, pradedi, gal dešimt metų pavėlavęs, nuo kieno nors kito nulio ar pakaušio kasymo.

Tau taip stinga drąsos, kad negali nei iš tikrųjų išsigąsti, nei iš tikrųjų pamilti.

Viešpatie, kartais aš pagalvoju, kad mes visi – vaikai, išskyrus pačius vaikus.

Dievas kartais būna kvailas, bet jis bent jau džentelmenas.

Reblogged from Stop NATO:

Pravda.Ru February 9, 2012 NATO fighter jets can patrol anything they want Vadim Trukhachev ==== As a matter of fact, the fighter jets of NATO’s leading countries will be flying along the borders between Estonia, Latvia, Lithuania and Russia for good. It is worthy of note that the situation in the north – near the border with Norway and in the area of the Black Sea, from Turkey’s side, is the same. It just so happens that NATO’s aircraft can patrol Russian borders whenever they want. If Russia does the …

Nato patruliuoja kur užsimano…

Filed under: Uncategorized

Graffiti yra menas ir tylekit jus debilai, vistiek musu nesustapdysit…
Kol negausim sienu, tol mes paisysim!
Vilniaus Graffiti

http://nyau.blogas.lt/vilniau-duok-darbo-grafitininku-brigadai-240.html#comment-793

Dar kartą: “kol negausim sienu, tol mes paisysim”, yo!..

Originally posted 2010-08-05 19:43:02. Republished by Blog Post Promoter

Archos 101 G9 Turbo turės gan nemažą 10.1 colių įstrižainės 1280 x 800 pikselių raiškos lietimui jautrų ekraną, galingą 1.5GHz OMAP4 ARM Cortex-A9 dviejų branduolių procesorių, 8GB vidinės atminties, microSD kortelės lizdą (iki 32GB), priekinę kamerą su galimybe įrašinėti 720p vaizdą, G-sensor, GPS, Bluetooth 2.1, HDMI jungtį.

Archos 101 G9 Turbo planšetė veiks su populiariąja planšetiniams kompiuteriams skirta Android 3.2 Honeycomb operacine sistema. Šios planšetės kaina yra 280 JAV Dolerių, kas yra apie 737 litai.

Produkto puslapis: Woot.

Pirmieji eilėje gauti Ice Cream Sandwich stovi Sensation serija išmaniūjų. Sensation, Sensation XE bei Sensation 4G turėtų gauti atnaujinimą iki kovo mėnesio pabaigos.

HTC savo Facebook puslapyje sakė, jog Sensation XL turėtų gauti atnaujinimą iškart po pagrindinių Sensation klasės išmaniūjų telefonų atnaujinimų.

Na o po šių Sensation klasės mobiliūjų atnaujinimų, HTC planuose yra atnaujinti it kitus mobiliuosius, tokius kaip: Incredible S, Rezound, Desire HD, Desire S, Evo 3D, Amaze 4G, na visi šie išmanieji bus atnaujinti su Ice Cream Samdwich per einančius 2012 metus.

Šaltinis: Techradar

2012 m. vasario 1 d. (LifeSiteNews.com) – Po septynerių socialistų valdymo metų konservatoriams lapkritį grįžus į valdžią suformuota nauja Ispanijos vyriausybė paskelbė, kad panaikina prieštaringą programą, kuria siekta indoktrinuoti mokiniams homoseksualistinę ir socialistinę ideologiją.

Naujasis švietimo, kultūros ir sporto ministras Chosė Ingasio Vertas (Wert) atvirai sako, kad pilietinio ugdymo kursas, kuris buvo prievarta primestas visoms valstybinėms ir privačioms mokykloms, „tapo kursu, kuriuo siekiama indoktrinuoti“.

Vertas pridūrė: „Nuo pat jo įvedimo mokomasis dalykas „Rengimas pilietybei“ buvo prieštaringas ir sukūrė rimtą visuomenės bei švietimo bendruomenės susiskaldymą, kadangi nuėjo kur kas toliau negu tikrasis „pilietinis formavimas“, apibrėžtas pagal Europos tarybos direktyvas ir gaires.“

Mokomasis dalykas „Rengimas pilietybei ir žmogaus teisėms“ (ispaniškas trumpinys EpC) sukėlė didžiulius Ispanijos piliečių protestus – žmonės teigė, kad vyriausybė pažeidžia jų teisę auklėti savo vaikus pagal savo vertybes.

Pagal šio kurso medžiagą mokytojai turėtų skatinti mokinius „kritiškai vertinti darbo pasidalinimą socialiniu ir lyties atžvilgiu, o taip pat rasistinius, ksenofobinius, seksistinius ir homofobinius nusistatymus“. Mokytojai taip pat turėtų „koreguoti mokinių požiūrį į homoseksualumą“.

Ispanijos katalikų naujienų portalo Forum Libertas duomenimis, šiame kurse mokiniams teigiama, kad „seksas yra skirtas mėgavimuisi – kiek tik galime ar norime“ ir „todėl tegul kiti daro, ką tik nori“.

Nepaisant daugelio ispanų šeimų pasipriešinimo Ispanijos Socialistinė darbininkų partija atsisakė nusileisti ir netgi pabandė šią programą primesti užsienyje gyvenantiems ispanams.

Dabartinei valdančiajai Liaudies partijai priklausantis Vertas pareiškė, kad vietoje EpC bus įvesta mokymo programa, kuri mokys Ispanijos konstitucijos teksto, teisių ir pareigų, o taip pat, kaip rašo Europa Press, „pliuralizmo, laisvės, demokratijos ir pažinti Europos institucijas“.

EpC atšaukimą sveikino daug už šeimą pasisakančių organizacijų, įskaitant tokias kaip „Šeimos forumas“ (Foro de la Familia), „Tapk girdimas“ (HazteOir), „Šeimos politikos institutas“ (Instituto de Politica Familiar), ir „Profesionalai už etiką“ (Profesionales por la Etica).

Chaime Urselai (Urcelay), organizacijos „Profesionalai už etiką“ prezidentas, šią naujieną pavadino „džiaugsmu, kuris atlygino už daugelį metų pastangų ir kovos už laisvę prieš edukacinę indoktrinaciją, primestą valdančiosios vyriausybės“. Jis pridūrė: „Buvo daug metų protestų (pateikta 55 tūkstančiai protesto pareiškimų), kančių ir teisminių procesų (apie 3000 Ispanijoje ir dar 400 ispanų ieškinių Strasbūre).

Organizacijos „Profesionalai už etiką“ duomenimis, prieš paskelbiant šį sprendimą, Chosė Ignasio Vertas kasdien gaudavo po tūkstantį žinučių, raginančių jį laikytis Liaudies partijos rinkiminės kampanijos metu duoto pažado panaikinti EpC.

Kalbėdamas apie planuojamą pakeistą pilietinio ugdymo programą, Urselai pasakė, kad tokia programa bus „sveikintina“, jei „ji nesieks įsiskverbti į mokinių vertybes ir formuoti jų tėvų vertybėms prieštaraujančios mokinių sąžinės ir mastymo“.

Nuotraukoje: Ispanai dalyvauja vienoje iš daugelio protesto akcijų prieš kontroversišką pilietinio ugdymo kursą.

lifesitenews.com
 

     Vasario 11, šeštadienį, visoje Europoje vyks masiniai protestai prieš informacijos laisvę ribosiančią ACTA sutartį (Anti-Counterfeiting Trade Agreement, liet. – Prekybos sutartį dėl kovos su klastojimu). Tokie protestai vyks ir Lietuvoje. Kaune ir Klaipėdoje rengiami flešmobai, o Vilniuje, V. Kudirkos aikštėje, 12:00 val. rengiamas protesto mitingas.

      Tokia protesto akcija mūsų šalyje iš tikrųjų labai reikalinga, nes apsnūdusiam Lietuvos jaunimui ji suteiks puikią progą išsijudinti, solidarizuotis ir prisijungti prie masinių Europos protestų.

     Viskas atrodytų gerai, jei ne jaunųjų liberalų meškos paslauga. Iniciatyvą rengti mitingą iš kelias savaites piktai ūžiančio interneto paveržė pamainą liberalų partijoms auginanti Vilniaus liberalaus jaunimo organizacija (VLJO), skubiai pasirūpinusi valdžios leidimu ir ėmusi vadovauti organizavimo darbams. Žiniasklaidoje jau pasirodė pirmieji straipsniai, kuriuose savo pažiūras giria ir būsimus rinkėjų balsus žvejoja buvęs VLJO pirmininkas, dabar – teisingumo ministras R. Šimašius. 
  

     Į šią viešaisiais ryšiais bei rinkimine propaganda neskaniai kvepiančią iniciatyvą sureagavo „Užimk Vilnių“ judėjimas, kategoriškai nesutinkantis su liberalų palaikomų stambiojo verslo kompanijų ir jiems tarnaujančių vyriausybių inicijuota ACTA sutartimi. Judėjimas paragino visus dalyvauti vasario 11 d. Vilniuje vyksiančiame proteste ir visiems drauge ištarti garsų NE bjauriam pramogų verslo korporacijų sąmokslui prieš interneto laisvę.

     Be to, „Užimk Vilnių“ judėjimas įspėjo apie galimą protesto nusavinimo pavojų: „Prieš finansinį ir politinį 1% elitą nukreiptam „Užimk“ („Occupy“) judėjimui pritariančių žmonių dalyvavimas svarbus ir dėl to, kad šį protestą, kuriam valdžios leidimą išrūpino Vilniaus liberalaus jaunimo organizacija (VLJO), priešrinkiminės agitacijos tikslais mėgina nusavinti partiniai liberalų bosai su teisingumo ministru R. Šimašiumi priešakyje. Neleiskime partiniam elitui pasinaudoti teisėtu žmonių pasipiktinimu ir aiškiai pasakykime, kad tai socialiniuose tinkluose bendraujančių žmonių, o ne politikų ir partijų lyderių protestas.“ 
  

     „Užimk Vilnių“ judėjimas geranoriškai įspėjo, kad imsis iniciatyvos nušvilpti bet kurį politiką (liberalą, konservatorių ar socialdemokratą), jei jis per mitingą bandys rėžti agitacines kalbas.

     Protestas prieš ACTA iš V. Kudirkos aikšttės bus transliuojamas GYVAI. Negalintys dalyvauti mitinge galės jį matyti internetu: www.ustream.tv

     a.lt info

     2012 02 09

     38 metų Houstono gyventojas, nepriklausomas žurnalistas ir aktyvistas Nickas Cooperis, 2003 m. lankydamasis Brazilijoje, pastebėjo įdomius marškinėlius, kuriuos puošė anarchijos simbolis ir Angolos kapoeiros kovotojo figūra. (Kapoeira yra vergų sukurta savigynos meno rūšis, jungianti muziką, šokį ir kovą.) Marškinėlių pardavėjas paaiškino, kad ant marškinėlių pavaizduota soma – ypatinga terapijos forma, besiremianti anarchizmu kaip būdu puoselėti fizinę ir protinę sveikatą.

     N. Cooperis, kuris užsiiminėjo kapoeira gyvendamas JAV ir jau seniai domėjosi anarchistiniu judėjimu, iškart susidomėjo soma. O kai jis sužinojo, kad 79-erių metų somos kūrėjas Roberto Freire vis dar gyvas ir toliau tobulina savo techniką, nusprendė įsigyti kino kamerą, grįžti į Braziliją ir nufilmuoti dokumentinį filmą.

     Baigęs sukti savo 50 minučių filmą „Soma: anarchistinė terapija“, N. Cooperis praleido vasarą keliaudamas po Ameriką ir organizuodamas filmo peržiūras visur, kur tik žmonės parodydavo susidomėjimą – nuo unitarų bažnyčių iki aktyvistų sodelių. Savo klajonių metu jis mėgavosi braškių ir migdolų sultimis Eugene, veganiškais čili hotdogais Athenuose, dalinosi sofa su užkietėjusiais ir perpus jaunesniais už save pankais ir pakeliui pildėsi kuro baką biodizelino degalinėse.

     Save N. Cooperis apibūdina kaip „antifašistą, kovojantį prieš nacionalizmą, hierarchiją, žiaurų ir nedarnų gyvenimo būdą“. Akivaizdu, kad somos terapijoje naudojamos idėjos atitiko jo vidines nuostatas.

     6-ojo dešimtmečio viduryje Brazilijos karinis režimas kankino ir žudė disidentus. Psichologas Roberto Feire, po kankinimų netekęs vienos akies, suprato, kad nepasitikėjimo, prievartos ir baimės sąlygomis jo bičiuliai greičiausiai neieškos terapeuto pagalbos. Todėl jis nutraukė savo psichoanalitiko veiklą ir sukūrė somą – terapiją revoliucionieriams, kurią jis apibūdina kaip „greitą, veiksmingą ir išlaisvinančią“.

     Soma yra grupinė terapija, kuri trunka apie 18 mėnesių. Jos metu grupė atlieka fizinius pratimus ir dalyvauja asmeninėse bei politinėse diskusijose. Šioje terapijoje persipynė austrų psichologo Wilhelmo Reicho, Angolos kapoeiros ir anarchizmo idėjos. Ne taip kaip tradicinėje psichoterapijoje, soma atmeta terapeuto autoritetą. Terapeutas dalyvauja sesijoje, bet tai daro lygiomis teisėmis su kitais grupės nariais. Akcentuojamas malonumas ir fizinis atsipalaidavimas. Filme matome, kaip somos grupė dalyvauja fiziniame žaidime, atlieka teatro pratimus ir fizinius veiksmus. Dalyviai apibūdina tokią veiklą kaip sunkią, bet „nuostabią“.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

     Šiandien, praėjus keliems dešimtmečiams, soma paplito visame pasaulyje ir vis dar padeda šiuolaikiniams revoliucionieriams – jauniems žmonėms, menininkams ir studentams, kovojantiems prieš buržuaziją ir siekiantiems išsilaisvinimo.

     N. Cooperis tvirtina, kad vien žinojimas apie somą gali padėti „gringo aktyvistams“, kurie patogiau jaučiasi kritikuodami autoritarizmą visuomenėje nei savyje. Jis rašo: „Kai pradėjau domėtis soma, prisiminiau susitikimus, per kuriuos Amerikos aktyvistai rėkė vieni kitiems į veidus. Taigi, mano tikslinė auditorija buvo čia, aš tikėjausi nors dalinai paveikti aktyvizmo manieras Amerikoje. Vėliau soma pradėjo domėtis ir neaktyvistai bei žmonės iš kitų šalių, todėl praplėčiau filmo galimybes pridėdamas subtitrus penkiomis kalbomis.“

     N. Cooperis sako, kad somos poveikis kyla iš kolektyvinės patirties. Vietoje to, kad vienam knaisiotis po savo gyvenime patirtas traumas, soma, pasitelkdama grupinį veiksmą, lietimą ir judesį, tampa malonia terapija, kuria galima mėgautis ir išlikti dabartyje.

     Nors soma buvo sugalvota baisiu laikotarpiu, ji tinka visiems engiamiems žmonėms. „Dauguma tų, kurie turi laisvo laiko ir galimybių abejoti sistema, tuo pačiu iš tos sistemos gauna ir naudos. Taip veikia įtraukimo mechanizmas – itin sėkminga engimo forma, kuria pasiekiama gerokai daugiau nei grasinant ar naudojant prievartą.“ Viena subtiliausių tokio engimo savybių yra ta, kad visus mus jis paverčia engėjais, jei mes perkame rūbus, pasiūtus „prakaito dirbtuvėse“ kitose šalyse, valgome maistą, pagamintą iš kankinamų gyvūnų, ar perkame kurą iš šalių, kurias mes nuolat puldinėjame ir griauname. Tuo pačiu metu kiekvieną mūsų slegia „nuolatinė baimė, neišvengiamos lemties pojūtis ir vis auganti neviltis. Mus įžeidinėja, gąsdina, tildo, ignoruoja, mus riboja šeima, artimi draugai, viršininkai ir pan.“

     Soma remiasi Wilhelmo Reicho – psichologo, kuris buvo Sigmundo Freudo kolega, bet vėliau nuo jo nutolo, – mokymu. W. Reichas tikėjo, kad kiekvienas mūsų turi tam tikrus energetinius kūno šarvus, kurie palaipsniui atsiranda mums reaguojant į grėsmę keliančias situacijas. Šie šarvai, sukaustantys mus fiziškai ir suteikiantys kančią, trukdo išreikšti save per jausmingumą, seksualumą ir socialumą. R. Freire sukūrė somą norėdamas išlaisvinti žmones nuo šių šarvų tam, kad jie galėtų išreikšti save be jokių suvaržymų. Savo knygoje „Soma: an anarchist therapy. Vol.III: body to body“ R. Freire rašo: „Nėra jokių abejonių, kad žmogiškasis tobulumas pasireiškia tik tada, kai mes esame patys savimi“.

     W. Reichas suprato, kad žmonės, negalintys pasirūpinti savo paties malonumais ir sveikata, taip pat negali atmesti ir juos engiančios sistemos. Jis tyrinėjo vokiečių darbininkų elgesį ir aptiko, kad jų seksualinis gyvenimas buvo absoliučiai skurdus, todėl, negalėdami pasirūpinti savo malonumais jie nerado priemonių kovoti už socializmą.

     Angolos kapoeira įtraukiama į somą tam, kad būtų galima patirti fizinį malonumą ir sulaužyti šarvus. Paini, bet draugiška tarpusavio sąveika kapoeiroje ir viso kūno aktyvumas naudojant žemus, „šluojančius“ ir akrobatinius judesius, R. Freire nuomone yra tinkamas būdas pabudinti kūną. Be to, Angolos kapoeiros istorija yra panaši į somos istoriją. Abi jos buvo sugalvotos siekiant išlaisvinti engiamus žmones.

JavaScript is disabled!
To display this content, you need a JavaScript capable browser.

     Filmuodamas N. Cooperis suprato, kad kapoeiros kovotojai, anarchistai ir somą praktikuojantys Brazilijos gyventojai atsidūrė kiek kitame pasaulyje nei jų tėvai. 1986 metais pasibaigus karinei diktatūrai, staiga viskas tapo įmanoma: punk, ska, straight edge, veganizmas, „pasidaryk pats“ filosofija. Tačiau, jo nuomone, soma vis dar reikalinga ir Brazilijoje, ir visame pasaulyje. „Daugelis somą praktikuojančių žmonių nėra anarchistai, revoliucionieriai ar aktyvistai. Jiems soma yra tik dar viena terapija, kuri atsižvelgia ir į valstybę bei jos institucines jėgas. Šiandien dirba daug radikalių terapeutų, prieštaraujančių nuomonei, kad visos žmogaus problemos yra jo vidinės problemos.“

     Kai R. Freire kūrė somą, jis ieškojo metodų, kurie galėtų padėti įsitraukusiems į pasipriešinimą prieš diktatūrą žmonėms. Jis tyrinėjo psichologines ir emocines aktyvistų būsenas bei prieštaravimus tarp ideologijos ir praktikos. Kodėl taip sunku įveikti griaunančias bendradarbiavimo procesą griaunančias emocijas – pavydą ir baimę? Dalyvaudamas įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose judėjimuose (nuo politinių partijų iki partizanų grupių), R. Freire suprato, kad jie dažnai taiko tuos pačius apribojimus, kuriuos taiko galios struktūros, prieš kurias jie kovoja.

     Kasdamasis gilyn jis suvokė, kad autoritarizmo virusas, kurdamas elgesio taisykles ir reguliuojančias santykius su kitais, reiškiasi ne tik valstybinėje politikoje, bet ir tarpusavio santykiuose, šeimoje, mokykloje, sekse, laisvalaikyje ir moralinėse vertybėse. Kapitalizmas nuodija kasdienę veiklą bei asmeninius santykius ir kuria kliūtis bendradarbiavimui, todėl anarchistinė terapija turėtų būti kaip antivirusas kapitalizmui. „Kodėl norintys pakeisti visuomenę nesugeba suvokti jos prigimties? Todėl, kad jie nori iškepti kiaušinienę nesudaužę kiaušinių, t.y. nori pakeisti visuomenę nepasikeitę patys“.

     R. Freire sukūrė somą svajodamas apie tai, kad asmeniniai ir socialiniai pokyčiai išplis kaip infekcija, nes kūnui nors kartą pajutus laisvės skonį, jis niekada daugiau nejaus pasitenkinimo mažesniais dalykais.

     Atsisiųskite visą filmą: www.torrentreactor.net

     Iš http://www.alternet.org/story/41645/ vertė RB

     2012 02 09

Reblogged from Gyvenimo kritika: