*

Žmogau, žmogau – pajusk, kaip laikas švilpia pro ausis. Tai ne vėjas rudens, tai mūsų greitos dienos. O jie verčia mane skaityti šimto puslapių „Viešųjų pirkimų įstatymą“ su septyniais ar daugiau įstatymo pakeitimo įstatymais. Tai tie mane verčia, kurie seniai neskaitė ir nesilaiko dešimties eilučių Įstatymo. Tai tie, kurie įtikėję, kad gyvens amžinai, kaip faraonai tikėjo… Jie skuba apdovanoti ir įamžinti vienas kitą, o laikas lėtai ir kantriai trina visus tuos niekingus įsiamžinimo ženklus. Ne, jūs tik paklausykite – „Viešųjų pirkimų įstatymas“! Kur dingo satyrikai, aš jūsų klausiu? Juk tai tokia tema, kad žmonės po 100 metų mirs iš juoko – liepė pirkti viešai, kad nevogtų!

*

Draugai mano brangiausieji, jūs atsimenate, kaip mes šventėme įkurtuves namuose, iš kurių tądien Laura išvažiavo gimti į Kauną? Tai buvo vakar, tiesa? Ne, tai buvo prieš pusę metų! Ir tuos pusę metų mes visi su jumis, su jūsų ir mūsų vaikais, anūkėliais gyvename lygiagrečiai – visi kartu. Kokia tai dieviška dovana, tiesa?

*

Einu laimingas gulti, nes jei ilgai rašyčiau, tai pasirodytų, kad yra daug daug daug daug daug geresnių dalykų už „Viešųjų pirkimų įstatymą“. Ir yra tikrasis gėris, kad net tas „įstatymas“ nesukliudė Laurutei sulaukti pusės metų. Sveikiname!

Vakar manoji paliko mane valandai „Akropolyje“ ant suoliuko – atlikau sociologinius tyrimus. Stebėjau pro šalį plaukiančią žmonių minią ir gavau štai tokius rezultatus:

1. Turtingų – tik vienas kitas. Visi kiti – tik pasiturintys, gyvenantys kukliai ar visai bėdžiai.

2. Gražių, simpatiškų, patrauklių – tik vienas kitas. Visi kiti – tik susitvarkę, pilki ar net karikatūros.

3. Sveikų – tik vienas kitas. Visi kiti – ligoti, luoši ar slepiantys negalias.

4. Protingų, išsilavinusių – tik vienas kitas. Visi kiti – be intelekto, išmanymo, gebėjimų, polėkio.

5. Gerų, dorų, sąžiningų – tik vienas kitas. Visi kiti – pasirengę ką nors nugvelbti, apsukti, nusižengti.

6. Darbščių – tik vienas kitas. Visi kiti – tinginiai, apsileidėliai, lengvos duonos mėgėjai.

7. Šeimai tinkančių žmonių – tik vienas kitas. Visi kiti – „į kairę“ suka, tėvų neklauso, drugeliai vienadieniai.

***

Taupydamas jūsų laiką, traktatą pateikiu sutrumpintą. Dabar jums palieku apdoroti rezultatus ir sužinoti svarbių dalykų:

1. Kokia yra didžiausia kiekvieno iš septynių straipsnių pirmųjų teiginių sankirta? Akivaizdu, kad aibė turtingų, gražių, sveikų, protingų, gerų ir šeimai tinkančių yra tuščia, nes net tyrimą atlikęs mokslininkas į šią aibę nepatenka. Bet gal netuščia aibė, pavyzdžiui, turtingų, gražių ir protingų?

2. Kiek maždaug visos šalies žmonių sudaro kiekvieną pirmųjų teiginių aibę? Pavyzdžiui, ar daugiau yra protingų, ar daugiau sveikų?

3. Kurios aibių sankirtos (pirmųjų teiginių) pilietis jums atrodo tinkamiausias šaliai ir pasauliui? Pavyzdžiui, geriau sveikas, darbštus ir tinkamas šeimai negu turtingas ir protingas?

*

Sugalvokite dar bent dvi rezultatų apdorojimo kryptis…

***

Išvada. Kažką panašaus jau esu daręs keliose užsienio šalyse, kai nebūdavo ką veikti. Tada buvau gavęs rezultatą, kuris manęs nedžiugino. „Akropolio“ tyrimų rezultatas geresnis, bet ne tiek, kad pajusčiau didelį pranašumą prieš kitų šalių gyventojus. :-)

– Seneli, ar tu verkei per teleponą,
Kai aš išvažiavau?
– Verkiau, saulute mano! Verkia žmonės…
Tik jaunesni rečiau, o vyresni – dažniau.

*
Dabar tai jau tik taip – bėgte per saulės blyksnius… Ir visas mūsų derlius – po juodu debesim. Bet taip dar įdomiau – kiek spėsim nusiskinti? Kiek spėsim pasisupti, jei obelis paraudo, o pieva neišdžius gal net iki Velykų? Nepeikite manęs, kad rodau juodą dangų – šviesių dienų jūs patys matysite daugiau. Baugina debesis, kol derlius neprinokęs… Baugina debesis, kol derlius ne po stogu… Bet tai gera jungtis pradžios ir pabaigos! Nekaršta ir nešalta, ne pilka ir ne balta… Vaikai dar nepaseno, anūkai – neužaugo. Uogienių vis daugiau, medus dar teka, varva… Aš nieko nebijau, galvoju apie darbą. O kai pavargsta akys – žaidžiu žodžiu…

***

Dabar žiūrėk!

Reikėjo tik palaukti! Diena dar ta pati, o jau nušvito saulė! Todėl, kad laukiu, todėl, kad pasiruošiau – pakabinau tą mažą saulės ženklą, saulutę savo pasitikti pasiruošiau. Ir jūsų namuose gal šiandien debesėlis buvo? Suraskite nors kokį saulės ženklą! Dabar tas debesis ir saulė aiškiau parodo, kaip greitai keičiamės ir mes, kol dar gyvybė šėlsta mumyse…

Kai vakar Liutauras atėjo su gėlėmis, dovanomis, aš sąžiningai sau pasakiau – labai miglotai prisimenu šį vyruką… Nebuvo jis nei žvaigždė, nei pirmūnas, nei aktyvistas… Bet dabar patekėjo jo žvaigždė!

Tai aš ir sakau moksleivių tėvams – tik jūs nepaskubėkite „nurašyti“ savo vaikų, tik jūs nebandykite jiems įteigti, kad žvaigždes nuo dangaus gali skinti tik kiti. Melas, kad KTUG direktorius domisi tik lyderiais gimnazijoje. Liutauras man yra tikra vertybė, nes jis įrodė – gali visi! Dabar atkakliai „kolekcionuoju“ būtent tokius sėkmės džentelmenus ir princeses. Kažin kaip tas doktorantas Kalifornijoje eksitonus nagrinėja?

Šiandien užsuko Marija, kuri jau gyveno ir Anglijoje, ir Rusijoje, ir Singapūre, o dabar išvyksta studijuoti į Kiniją. Nebijokite pasaulio, vaikai! Tėvai, paleiskite vaikus laisvai skristi…

Šiandien užsuko Grigalius, vienas iš brolių, studijuojančių Anglijoje (apie juos jau rašiau, Grigalius integralą nagrinėjo…). Aš jį „parodžiau“ naujokams pasakydamas, kad į mokslo viršūnes galima kopti ir pinigais grįstu keliu – kas čia blogo? Svarbu kopti, o ne diplomą nusipirkti!

Šiandien sutikau ir Pijų, šiemet baigusį gimnaziją, olimpiadų žvaigždę. Jis matematiką studijuos mūsų universitete. Bent metus… Keliai į mokslą įvairūs!

***

Na, aš nesu žymus mokslininkas, bet nepakenčiu žymių idiotizmų. Užtenka dviejų sakinių, kad suprastum – kažkam logika nerūpi. Kam kalbėti apie Dievą, jei Didįjį sprogimą priimi kaip savaime aiškų faktą? Kas sprogo? Kas tą sprogmenį ten padėjo? Kur padėjo, jei nieko, įskaitant erdvę ir laiką, nebuvo? Ar būtina rūpintis tuo, kas „padegė“, jei neatsakai į pirmus tris klausimus? O gravitacijos dėsnis, žinoma, buvo nuo … na, seniai buvo, dar prieš Didįjį sprogimą.

*

Jei čia mokslas, tai aš irgi mokslininkas…

Tačiau jei manote, kad Dievo prielaida ką nors pakeičia – klystate! Yra tik vienas teisingas atsakymas: aš žinau, kad nežinau, ir nežinau, kodėl nežinau.

Minija

Gimiau ten pat, kur Minija.
Esu tik ten, kur mini ją.
Laukinis toks, kaip Minija -
Nevaržomas krantų.
*
Po karklo krūmu pateka,
Kada mėnulis pateka -
Į juodą gelmę pateka
Vandens ir debesų…
*
Į gilią rėvą pasuka,
Malūno ratą pasuka,
Ir aš bijau lyg pasakoj
Išnyrančių velnių…

***

Labanakt. Rytoj – sunki diena: tiesioginis TV eteris, tiesioginis radijo eteris, tiesioginis ryšys salėje ir klasėse. Smagi diena!

*

Dabar stebėkite – rugsėjo pirmąją sutiksite daug laimingų žmonių, matysite daug laimingų veidų. Kas iš tų sutiktųjų stengiasi parodyti, kad yra laimingas? Tai tavo priešas, teisingai? Bet juk yra iš tiesų laimingų žmonių! Va, čia šuo ir pakastas. Tu turi žinoti šį tą apie tą žmogų, kad neapsiriktum… Štai tau šypsosi blondinė, kurią ką tik paliko vyras, štai linksmai su tavimi kalba žmogus, kuriam po savaitės – širdies operacija. Veidmainiai!

Labai gerai pastebėjo viena šios svetainės viešnia ankstesnėje temoje – kartais liūdnas, bet tikras veidas yra geriau už linksmą kaukę. Kodėl mes turime būti kasdien linksmi? Man skauda koją ir aš liūdnas, bet dabar jau linksmas, nes skauda mažiau… Pagalvokite, kaip atrodo: ją išbarė šefas, o ji eina pasistriksėdama ir šypsosi… Jei tavo vaikas ligoninėje, tai savo nesikeičiančia šypsena tu jį išduodi!

*

Būnu piktas, būnu liūdnas, būnu linksmas. Ir jums to linkiu. Gyvenimo skalė turi būti plati – mes ne vienaląsčiai gyvūnai.

*

Dabar mirkau kojas jūros druskos tirpale (taip reikia!), skaitinėju komentarus ir galvoju – tai laikai atėjo: tai, kas patinka, daryti negali, o tai, kas nepatinka, daryti nenori… Jau esu rašęs, kad padorioje bendrijoje netinka kalbėti apie TV laidas – tai blogo tono požymis! Dar pagalvos, kad mėgsti tą lėkštenybę… Retkarčiais, labai retai gali užsiminti žiūrėjęs krepšinį ar kokį retesnį filmą. O ką daryti, jei mūsų TV aparatas veikia septynis vakarus per savaitę, nors jo beveik niekas nežiūri – tiesiog ką nors veikiame ir retkarčiais perjungiame kanalą… Tikrai, mažai ką galiu pagirti. Gal nebent kai kurias Tomo Dapkaus laidas per radiją 18.10.

*

Žiūrime toliau – matome kompiuterį. Tai ar aš dabar turėčiau diskutuoti su lrytas.lt, „Dialogo“ komentatoriais?! Jūs pirmieji mane už tai pasmerktumėte. Bet juk ten yra piktų, kurie ir šiaip mane laiko arogantišku, pasipūtėliu. Kažkas parašė, kad studentus debilais vadinu… Dabar neatsakau – ar tai ne įrodymas, kad jie teisūs? Kažkas net konkrečiai parašė, kokia bloga viena mūsų mokytoja (niekada nerašykite pavardžių, niekada!), tai ar turiu aiškinti, kad ji jau senokai pas mus nebedirba? Ne, tai būtų panašu į nesmagumą, kai suaugęs žmogus kompanijoje pasako: „Perskaičiau labai įdomią pasaką „Trys paršiukai““… Ar aš turiu neigti, kai rašo, kad KTUG laivas skęsta, jei žinau, kad seniai taip gerai nebuvo?

*

Ir gėda, ir bėda, kad tūkstančiai žmonių nesuvokia, kaip dirba, sakyčiau – veikia, žiniasklaida. Niekas iš žurnalistų širdies kiekvienai laidai, kiekvienam interviu, kiekvienam straipsniui nedalija. Kaip ir chirurgas, operuojantis širdį. Tiesiog visi dirba savo darbą ramiai, ritmingai. Vieni labiau domisi savo darbo objektais ir subjektais, kiti – visai nesidomi. Aš tai žinau, patyriau, todėl manęs nebeveikia nei straipsniai, nei jų komentarai. Aš irgi tik dirbu savo darbą – reklamuoju rinkos bendrovę KTUG. Atrodo, kad darau tai intensyviai, stropiai ir lėšų sutaupau…

*

Jūs, mielieji ir gerbiamieji, tik neįsižeiskite! Šioje svetainėje aš atviresnis ir nuoširdesnis. Bet tik iki tam tikros ribos, nors kai kas iš jūsų ir jos neįžiūri…  Tikrasis mūsų gyvenimas nėra viešojoje erdvėje. Aš negaliu pasakoti net ką valgiau ir ką gėriau, nes kažką tai įžeistų – kodėl direktorius Prancūzijoje valgo omarą už 45 eurus? Negaliu pasakoti, kur ir su kuo buvau, ką veikiau – tai vėl gali būti suprasta iškreiptai. Todėl rašinėju užuominomis. Todėl nesiginčiju, kai komentatoriai akivaizdžiai meluoja (tik nejauku, kad kai kurie mano šefai taip linkę tikėti melu…).

*

Ir konkretus prašymas: nekvieskite manęs į jokius žiniatinklio socialinius tinklus! Labai nejaukiai jaučiuosi nepriimdamas jūsų kvietimų ir net nepadėkodamas. Dabar dėkoju! Bet kojų procedūrą jau baigiau ir vykite mane nuo kompiuterio! Nes ir priklausomybė nuo kompiuterio – gėda. Žiūrėti lėkštus filmus kino teatruose – gėda. Senukams vaikščioti po barus – gėda. Nuolat kalbėti apie anūkėlius – arogancija ir suvaikėjimas. Peikti valdžią – vulgaru ir nuobodu. Girtis darbais, net kitų pasiekimais – pasipūtimas. Bėda, bėda…

*

O pirmąją dieną supratau, kad esu senas ir/arba garsenybė: einame per Palangą – susitinkame KTU gimnazijos mokytoją. Grįžtame – per gatvę žinoma Kauno odontologė sveikinasi (įdomu, ar ji visus pacientus pažįsta?). Stoviu su Mildute prie viešbučio – prieina pritrenkianti blondinė Milda ir beveik puola man į glėbį. Sulaiko ją tik greta einantis šaunus jaunikaitis, kalbantis angliškai. Tai mūsų buvusi gimnazistė iš Londono atostogauja. Su draugu. Kalbant paaiškėja, kad netoliese dar dvi buvusios gimnazistės lepinasi…

*

Šiandien važiuojame namo – netoli Rietavo pralenktas automobiliukas šviesomis mirksi. Finalas – mes jau ne du, o keturi pietaujame „Karpynėje“ prie Raseinių.

*

Tai va. Nereikia spjaudytis. Negražu. Nereikia lįsti į laidą „Dvi minutės šlovės“ – TV išjungiau, nes šlovės nerodo… O gyventi teisingai – verta. Jei po dešimties-penkiolikos metų tavęs gatvėje neaplenkia – verta. Likome sužavėti A.Sabonio vilos restorano padavėju: vietų lyg nebuvo, bet jis surado, ir vežimėlį į antrą aukštą užnešė, ir labai skanius blynelius greitai atnešė, ir su Mildute pakalbėjo. Žmogus, kuris teisingai gyvena. Jam bus atlyginta. Tai ir mes visi dar kartą sau pasakykime – mažiau pagiežos, pykčio, daugiau gerumo, daugiau darbo – ir būsime laukiamesni, laimingesni, naudingesni… Laukiu rugsėjo pirmosios koncerto, laukiu Urtės ir Manto keturių rankų stebuklo prie fortepijono klaviatūros. Jiedu irgi žino, kad teisingai gyvena. Nesispjaudo.

*

O, va, į visokius Narcizus – nusispjauti!