Dabar pateikiu įrodymą (šiek tiek senstelėjusias nuotraukas), kad ne taip blogai mūsų karalystėje! „Šimtadienis“ Valstybinio muzikinio teatro scenoje neprilygsta Nepriklausomybės paskelbimui nuo balkono, bet vis tik yra įrodymas, kad laisvi ir neverčiami kalnus nuverčia, save ir kitus pradžiugina.

Pažiūrėkite, kaip šoko moksleivių tėvai:

Profesionalai! Pažiūrėkite, kaip dainavo klasių vadovės:

Aš už teisę padainuoti scenoje mokėjau saldainiais, todėl turėjau teisę šiek tiek viską apgadinti:

Bet svarbiausi buvo JIE!

JIE – mūsų Valstybė! Man patinka tokia Valstybė! Todėl ir švęsiu!

***

Valdžiažmogiai, ką jūs padarėte su Valstybe!? Dvidešimt pirmojo amžiaus Valstybe! Elektroninio ir europinio ryšio Valstybe! Gal jūs, vargšai, pamiršote vieno tokio revoliucinio poeto pasiūlymą imti vieną dieną ir priimti įstatymą, atšaukiantį visus kitus įstatymus? O gal nuo ryt pradėkime viską iš naujo: pasirinkime valstybę, kuri jau nuėjo ilgą įstatymų priėmimo, keitimo, tobulinimo kelią, kurioje žmonės nėra slegiami įstatymų absurdo – ir nusirašykime (nusipirkime) visus mums reikalingus įstatymus? Tai būtų šventė!

Visai nesirengiu sumenkinti Kovo 11-osios reikšmės ir prasmės. Bet kol gyvas neleisiu savintis to istorinio fakto žmonėms, kurie morale neprilygo tam faktui! Yra dalykų, kurių pamiršti negaliu ir nenoriu.

P.S. Pastebėkite temos pavadinimo dviprasmiškumą…

Bet visą kelią į Vilnių ir atgal galvojau tik apie Laurutę ir … parašo teisę. Nuo karalių, nuo carų laikų ji liko tokia, kokia ir buvo. Nesvarbu, kad raštų padaugėjo tūkstanteriopai, nesvarbu, kad joks vadovas nepajėgus net peržvelgti to, ką pasirašo – ant „didelio“ rašto turi būti „didelio“ viršininko parašas! Kodėl?! Kad  tą raštą paruošusieji klapčiukai už nieką neatsakytų? Vyriausybės nutarimą, priimtą rugsėjo pradžioje, nutarime įpareigota organizacija gavo lapkričio pabaigoje ir tai per tarpininkus…

Apsukime kitaip. Aš pats parašyčiau visus svarbiausius ne tik gimnazijos, bet ir viso švietimo raštus, nutarimus, sprendimus ir ekspertai juos patvirtintų. Bet ne. Kažkur sėdi menkas žmogelis, turintis parašo teisę. „Vizuoja“ raštus. Nori vizuoja, nori – ne. Jis visada žino geriau už tave, kodėl tai galima daryti, o to – ne. Kodėl – tau neaiškins. Ne tavo reikalas. Parašo teisę turi jis!

Aš irgi turiu parašo teisę. Pasiskųskite, kada ja netinkamai pasinaudojau. Kažką juk reikia keisti!

Taip, tą panašiai atrodančią kompanują galėjote matyti bent du kartus: per mūsų dukros Vaivos vestuves Stokholme prieš porą metų, per B.B. 60-metį Vilniuje gruodžio mėnesį ir… per užvakar Vilniuje vykusias įkurtuves mūsų Dovilės ir Elijaus naujame name. Tiesa, šeimininkų namuose nebuvo (!) – buvo išvykę į Kauną „pirkti“ Laurutės… O šie aštuoni gerai leido laiką kap naujakuriai… Žinoma, buvo mistiškai prietaringas jausmas, kad mes taip galime ką nors sugadinti likimo tėkmėje, bet juk mes visi linkėjome tik gėrio…

Todėl kitą dieną Laurutė gimė lengvai, gimė graži, graži! Nes tie draugai – tikri draugai.

Dar kartą pasikartokime: draugų neturi būti daug, reikia tik gerų draugų.

Tai dabar aš kalbu lyg meldžiuosi,
O meldžiuosi lyg plaukčiau sapne…
Ta žavinga mažytė paguoda
Žvelgia taip įtariai į mane:

„Jeigu aš, begalybėje buvus,
Priartėjau dabar prie tavęs,
Ko tu, lekiančio laiko pabūgęs,
Į mane vis ištiesęs rankas?“

„Tai tu man atėjai, pas mane atėjai,
Mano mūzų jauniausia sesute!“
Nusišypso visi septyni šienpjoviai,
Po teisingų darbų atsipūtę…

Nori čia dirbti? O mokėtum? Mokykloje tavo mėgiamiausia pamoka buvo informatika? Visą laisvalaikį praleisdavai programuodamas? Ko tik tu nesukūrei kompiuteriu! Ir tavo originalus žaidimas klasėje paplito, ir tavo nuotraukų saugykla patraukli paprastumu bei funkcionalumu, ir tavo piešiami fraktalai daugelį žavi…

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado akcentas, skatinantis vėl pamėgti programavimą. Kažkaip ta žavinga sritis buvo lyg ir nublankusi, tiesa? Žinoma, profesionalai mėgavosi, bet norėtųsi masiškumo, euforijos…

Labiausiai tai norėčiau, kad mergaitės susigundytų… Vienos profesorės Valentinos Dagienės Lietuvai maža. Kiekvienam vyrui bus smagu, jei šeimoje vyraus ne moteriška logika, o algoritminė.

Ir dar smagu, kad gal pagaliau imsim realizuoti savo intelektą, o ne tik gebėjimus pirkti – parduoti.

Čia kiti ir kitos ginčijasi dėl daugelio partnerių (sekso, meilės, šeimos,…) leistinumo. Gerb. Lina kitoje diskusijoje pametėjo šią puikią citatą ir alfa.lt. Dabar aš galiu moksliškai papildyti seniai savo skelbiamą palyginimo teoriją!

Kodėl aš galiu mylėti tik vieną, gyventi tik su viena? Todėl, kad esu intelektualus! (žr. citatą). Jei būčiau bukas, už buką bukesnis – tai man vienodai šviestų, kas šiąnakt mano lovoje, su kuo aš valgau prie stalo. Dabar – ne vis vien…

Palyginimo teorija teigia: kai tu pakeisi ja kita, tai nori ar nenori labai dažnai lyginsi buvusią su esama. Net ne protu, mintimis lyginsi, o jausmu, lytėjimu, kvėpavimu… Kol švies naujosios meilės saulė, degs naujosios aistros ugnis, palyginimas bus naujosios naudai. Bet štai užslinks debesėlis… Ir tau galas! Tu nori ar nenori prisiminsi geriausius epizodus iš praeities, blogiausi nublanks, todėl staiga atsipeikėsi, kad gerą pakeitei į blogesnę. Toliau – E.M. Remarko kelias: keisk ir keisk… Arba to Jonaičio iš Petrališkės kelias…

Kas kita bukiems: Holivudo aktorius paguli su viena, paguli su kita, gal net užrašų knygelėje pasideda pliusiukus, nes jo smegenų raukšlėse (jų nedaug…) niekas nenusėda, jam reikia įrodymų, kuo daugiau įrodymų, koks jis šaunuolis, žavus, patrauklus, pajėgus…

Tu taip negalėsi, nes protas, palyginimo receptoriaisi ir analizatoriai tave pražudys. Todėl mylėk vieną, gyvenk su viena!

Parengiau tokį atsakymą:

Bet jums tai neįdomu: kažkoks provincijos pilietis susidomėjo parabole… O iš tiesų tai rimtos ligos simptomas. Švietimo sistemos ligos. Moksleiviai ketverius metus mokosi „apie parabolę“, bet kiek nedaug jų žino, kas ta parabolė! Tas klausiantysis, žinoma, nėra moksleivis, bet jis irgi nori sužinoti atskirą atvejį, o ne esmę! Baisu, kiek nedaug jaunų žmonių dabar žvelgia į esmę! Pavyzdžiui, kiek iš jūsų dabar pasidomės, kaip sužinoti, ar vertikali tiesė kerta parabolę viename taške ar dviejuose? Ar visai nekerta?

Todėl ir valstybė tokia… Vargana. Vienas kitas pacientas dar šiuo to domisi – ir viskas.

Kai lieka 100 dienų būti mokykloje, reikia pradėti tikrinti moksleivius, kiek jie subrendo. Viena iš tikrinimo priemonių yra alkoholis. Visi žino, kokius puikius vynus gamina prancūzai, italai, kokia puiki rusiška degtinė, graikų brendis ir pan. Bet, pavyzdžiui, KTU gimnazijos moksleiviams NIEKO TO neleidžiama net paragauti. Ir štai lieka tik šimtas dienų… Ką daryti? Spjauti į visas taisykles ir linksmai, sočiai atsigeriant, atšvęsti „šimtadienį“? Juk niekas (ar tikrai?) nebeišdrįs pašalinti iš KTUG, tiesa?

Bet ką tu, žmogau, darysi visą likusį gyvenimą? Laužysi taisykles, kai tik pasitaikys palanki proga? Vogsi, jei žinosi, kad niekas nesuseks? Sugulsi su kita moterimi, tikėdamas, kad žmona niekada nesužinos? Saldi nuodėmė, pagunda ne mažesnė nei išgerti gero gėrimo keletą taurių! Bet baisiausia ne tai…. Baisiausia, kad tavo vargšai vaikai, paaugliai, apstulbę negalės suprasti, kodėl tėvas ar mama jais taip nepasitiki. Jie gi nežinos, kad tėvas ar mama žino, kaip jie išdavė save jaunystėje, todėl mano, kad ir vaikai taip pasielgs progai pasitaikius…

Žinoma, jūs dabar pasakysite, kad galima gi išgerti labai saikingai, „patikimai“, nerizikuojant sveikata, nesukuriant situacijų nelaimingiems atsitikimams. O aš ir vėl savo: moteris negali būti truputį nėščia. Taisyklė negali galioti „su sąlyga“. Bet yra išeitis! Abiturientai galėjo paprašyti „amnestijos“, leidimo. Tėvai galėjo prisiimti atsakomybę. Aš būčiau sutikęs (ne kartą esu taip padaręs, ar nežinojote?)! Bet niekas nepaprašė. Tai gal niekas ir negėrė alkoholinių gėrimų? Tikriausiai… Nejaugi būtų save nuskriaudę?