V.Oleinikovui tai jau ne pirmasis medalis: praėjusiais metais analogiškame konkurse Anglijoje jis pelnė bronzą, šiais metais Azerbaidžane, Baku, vykusioje Mendelejevo chemijos olimpiadoje jis apdovanotas sidabru, o prieš dvejus metus Kipre vykusioje Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiadoje iškovojo auksą.

(lrytas.lt)

Pirmakursio daina

I Vilniu, i Vilniu sirdis mane sauke,

O teks studijuoti Kaune…

Bet kaip studijuoti? Palaukit, palaukit!

Nemoku nei „mu“ as, nei „be“.

Priedainis

   Pasigersiu kaip latras

   Ir dauzysiu indus!

   Tas gyvenimas – teatras,

   Tik ziurovu nebus..

*

Slaistausi aleja, sutikes pavejui

Kaip sapa kad nestu mane…

O juk pazadejau, tevams pazadejau,

Kad prieglobsti ras pas mane…

Priedainis

   Pasigersiu kaip latras

   Ir dauzysiu stiklus!

   Tas gyvenimas – teatras,

   Tik plojimu nebus.

*

Surasiu turtinga, i varle panasia,

Myles ir maitins ji mane.

Ne vienas pasake, ne vienas parase,

Kaip mokslus pradet patale…

Priedainis

   Pasigersiu kaip latras

   Ir dauzysiu indus!

   Tas gyvenimas – teatras…

   Ir geresnio nebus.

***

Stumiam vezimeli

Per pajurio smeli

Vezam savo vaika

Per beribi laika.

*

Priglundu prie skruosto -

Nebeieskau uosto,

Lyg i gilu raista

Paskandines aistra…

*

Tu turi uzaugti

As turiu sulaukti,

Kol galesiu leisti

Tau mane pakeisti.

***

O paskui galvoju: jei suaugusiam, issilavinusiam zmogui pasakysi, kad duotos dvi trikampio krastines ir vienas kampas, ar jis sutiks ir mokes surasti kitus du kampus? Kodel visi galvoja, kad uzdaviniu salygos turi buti korektiskos, vienareiksmes? Gyvenime taip nebuna! Ilgai ir daznai galvoju, kaip ir ko mes mokome, kodel tiek daug (vis daugiau?) zmoniu beveik nieko neismoksta? Bet apie tai – kita karta…

- Na, mesje Puaro, nemanau, kad tai jusu reikalas.

- Na, as tik gana naturaliai smalsauju.

- Man septyniasdesimt. Ar tai nepakankama priezastis?

- Sakyciau, jusu atveju – ne. Jus man atrodote kupina gyvybes ir energijos, galetumete dar daugeli metu vadovauti mokyklai.

- Laikai keiciasi, mesje Puaro. Ir ne visada i gera. As patenkinsiu jusu smalsuma. Supratau, kad man nebeuztenka kantrybes bendraujant su tevais. Ju tikslai – trumparegiski ir gana kvaili.

***

Agatha Christie. „Trecioji mergina“

***

Kodel man taip krito i aki si citata?

As myliu sia blondine! Daug metu mylejau, bet dabar myliu kazkaip kitaip… Net keista, myliu zinodamas, kad ji myli kita ja mylinti vyra. Dar keisciau, kad myliu ir jos mama, bet vel – kitaip…

O keisciausia, kad pirma karta gyvenime galiu atvirai pasakyti – myliu blondine! Ir mano gyvenimo palydove nepyksta! Nuostabu!

Tiesa, ji nebuvo tikra blondine, tik sviesiu plauku, bet kirpejas uz 1500 kronu paverte ja tikrai zavinga blondine. Nepaisant to, ji isliko protinga, sumani, gera… Taigi ji nera blondine anekdotine prasme, o tiesiog blondine pagal plauku spalva. Zinoma, su blondinemis kartais nelengva, nes as nesu didelis blondiniu specialistas. Todel visada linkes jos atsiprasyti – kad tik leistu…

Dar paminesiu, kad si blondine turi du vaikucius, bet jie nera mano vaikai. Bet jie yra mano angeliukai!

Va, taip ir gyvename… :-)))

Niokotas audru ir plieno,

Prazydes sirdziu liepsna…“

***

Prisiminiau sia komjaunuoliskos jaunystes daina (ji man labai patiko!) del to, kad, budamas toliau nuo namu, dar aiskiau matau, kad mums rupi, o kas visai nerupi, nors kazkas butinai nori iteigti, kad turi rupeti! Pavyzdziui, turi rupeti tautiskumas, o nerupi – nors nusisauk. Skaitau Agata Kristi (jau penkta knygele is serijos…) – jau ir jos laikais nerupejo! O Anglija nezlugo… Gatves pilnos misrunu, spalvotu, pilvotu, ligotu, senu (vidutinis Stokholmo vyru amzius – apie 80 metu! Negaliu tuo patiketi…), bet man tai visai nerupi! Daugybe zmoniu vedziojasi sunis – va, man rupi, kad nesulaukciau tokios vienatves – as veziojuosi Luka ir/arba Emelie! Man nerupi, kaip as apsirenges, ko uzvalges, bet man rupi, kad buciau laisvas, laisvas! Toks kol kas ir esu, bet nerimo yra – laisvei reikia pinigu…

Man rupi Lietuvoje like artimi zmones, ju sveikata, ju nuotaika, ju sekmes ir nesekmes. Man rupi mano veiklos tesiniai. Man rupi mano nepjauta veja, gal nuvyte krumai, medeliai, geles. Bet man visai nerupi, kokios „zvaigzdes“ su kuo susituoke ar issiskyre… O butent apie tai rasoma!

Ech, gyvenimas geras ir beveik niekas nerupi! :-)

Stai miega Emelie, stipriai suspaudusi mano pirsta ir as matau angela, girdziu, kaip jis kalba man. Beje, vaikysteje man atrode keista, kam Dievas leido zmonems kalbeti simtais kalbu? Lyg neuztektu vienos. Be to, as stebedavausi, kaip Dievas supranta maldas visomis kalbomis.

Dabar stai kalbu su angelu ir man viskas aisku! Ir Dievas, ir angelai kalba ne zodziu kalba, o tiesiai i sirdi.

Tai ka man pasake angelas apie moteru meile? Moteris nori islikti jauna ir grazi. Ir stai ji mato pries save dali saves ir tokia dali, apie kokia svajojo: svelnute odele, atvirumas ir nuosirdumas kiekviename zvilgsnyje. Pradziu pradzia! Ir tai ji, ji pati! Kaip saves tokios jaunos, tokios grazios nemylesi?! Jei tai berniukas, ji jame mato ir savo svajoniu vyra, tik simta kartu grazeni, mielesni. Jis neuzgaus, nenuskriaus, neiskaudins. Jis tikrai netrukus nuosirdziausiai pasakys: „As myliu tave!“ Kokia garantija!

Stai kodel del vaiko moteris gali palikti vyra: jei iskyla gresme savo klonui, ar nepaaukosi svetimo ( vyras nera net tolimas giminaitis…)?

O senelis myli anukelius, nes irgi bando modeliuoti savo tesini… Reinkarnacija – nepatikimas dalykas, o stai ta, kuri miega pries mane – absoliuti tobulybe! Ji gal suges, pabloges, bet as to jau nematysiu… Tai padvigubina tikejima, kad pasaulis keiciasi tinkama linkme.

O dabar ir Lukas miega, mano virtu makaronu pavalges. Laikas ir man popiecio miegui skirti valandele…

2. Labai patogios ir grazios gyvu vijokliu tvoreles, kuris firma atveza kaip modulius – susistatyk kaip nori.

3. Kilogramas atsaldytos zuvies file eilineje (gal…) parduotuveje kainuoja 200 litu.

4. Rukanti mergina isibridusi su drabuziais i dekoratyvini miesto tvenkini jame treniruoja didziuli suni. Aplinkiniams parke tai idomu…

5. Kvailiu yra visur, bet kodel kvailiu kvailiai labai megsta po vidurnakcio vazineti kuo garsiau burzgianciais trantais? Ir visiems gerai…

6. Dienrastis spausdina sonetus. Kiek kartu tai siuliau daryti musu dienrasciuose – ne, musu redaktoriai geriau zino, ko man reikia.

7. Tik kas penktas nekrologas laikrastyje su kryziumi. Kiti pazymeti pauksciuku, laiveliu, automobiliu, medeliu…

*

Jie jau baigė mūsų gimnaziją. Bet mano seife guli jų trumpi (buvo skirta tik 12 minučių) rašinėliai. Tą 2007 metų kovo 30 dieną „pavadavau“ kažkurį mokytoją (o gal keletą?). Moksleivių paprašiau greitai parašyti rašinėlį duota tema. Vieniems daviau temą „Aš nemėgstu“, kitiems – „Aš bijau“, tretiems – „Aš nemoku“.

Dabar jau galiu pateikti citatų, nurodydamas tik autorių inicialus. Ar autoriai atpažintų savo teiginius? (Kalba netaisyta; kabliataškiais atskyriau nebūtinai iš eilės užrašytas frazes.)

Aš nemoku

J.L.: nemoku tylėti, kai girdžiu, jog žmonės sako netiesą; nemoku taip greitai parašyti dėmesio vertą ir pakankamai ilgą rašinėlį.

D.J.: nemoku vairuoti, nemoku dainuoti, nemoku groti gitara ar pianinu; nemoku pilotuoti lėktuvo.

E.M.: nemoku pasidėti daiktų taip, kad juos visada rasčiau.

G.D.: nemoku fizikos; nemoku ir nemėgstu kalbėti prieš auditoriją; nemoku įžvelgti bloguose dalykuose gero.

Š.G.: nemoku būti tikras klausytojas, nes ne visada sugebu sutelkti dėmesį į kalbantįjį; nemoku gražiai rašyti.

A.R.: nemoku deramai vertinti tėvų, senelių.

G.B.: išmokyk mane pasitikėti. Anądien žvelgiau tau į akis, klausiausi, ką taria tavo lūpos, ir netikėjau nė vienu žodžiu.

T.K.: aš manau nemokąs mokytis. Aš pasiimu bet kokį vadovėlį ir, permetęs pirmas kelias eilutes akimis, tėškiu jį šalin ir puolu karštligiškai skaityti grožinę literatūrą.

G.S.: nemoku užslėpti to, ko nemoku; nemoku gerai išmokti kai kurių dalykų.

G.R.: nemoku gerai matematikos ir informatikos.

A.R.: aš nemoku pasakyti tai, ką galvoju.

M.S.: aš nemoku rašyti rašinių ir niekada neturiu įdomių minčių.

G.G.: treniruojuosi jau ketvirtus metus, bet dorai plaukti taip ir neišmokau.

D.S.: aš nemoku suprasti žmonių, jų nuomonių; nemoku mokytis.

K.J.: aš nemoku kartais nutylėti ir neišreikšti savo nuomonės, būti vienodai geras visiems aplinkiniams; aš nemoku visada prieš darydamas pagalvoti.

L.T.: nemoku atsiprašyti, nemoku užjausti ar paguosti.

P.J.: nemoku aš gražiai rašyti, gražiai piešti ir dainuoti.

J.R.: nemokėjau skirti šalutinių sakinių, dabar jau moku.

G.S.: nemoku žaisti futbolo, nemoku žaisti ir krepšinio.