Burgis.lt

Šeštasis klausimas

Burgis — Thu, 17 May 2012 13:22:36 +0000

Kadaise šioje svetainėje buvau paskelbęs penkis klausimus, kurio vienas žmogus negali klausti kito žmogaus. Išskyrus pačius artimiausius žmones.

Šiandien Lietuva skilo perpus. Ją „suklijuoti“ bus galima tik maždaug per 100 metų… Iki šios dienos buvo plyšys, nuo šiandien yra dvi šukės. Norėdamas jums nors šiek tiek padėti gyventi tarp šukių (ant šukių…), skelbiu šeštąjį klausimą, kurio niekas niekada neturėtų klausti vienas kito. Bet jau man girdint…

Tu Venckų – Kedžių ar Stankūnaitės pusėje?

Priminsiu, kad į šį, kaip ir į kitus penkis mano skelbtus klausimus, kiekvienas žmogus bet kam ir bet kada gali atsakyti neklausiamas.

Зашкаливает…

Burgis — Thu, 17 May 2012 13:15:40 +0000

Man įdomu, kaip jūs savo kompiuteriuose matote šios temos pavadinimą?… Man įdomu, kaip jūs spėjate, apie ką tema?…

Rusiškas žodis „зашкаливает“ reiškia, kad matavimo prietaiso rodyklė yra už skalės ribų – matuojamo dydžio reikšmė yra per didelė. Kažkaip prisiminiau šį žodį, galvodamas apie šių dienų šalies idiotizmą:

1. Garliavos istorija – зашкаливает…

2. ES pinigų švaistymas – зашкаливает…

3. Viešieji pirkimai – зашкаливает…

4. Valstybiniai brandos egzaminai – зашкаливает…

5. Seimo posėdžių lankomumas – зашкаливает…

6. Vidurinių mokyklų tinklas – зашкаливает…

7. Emigracija – зашкаливает…

8. Konservatoriai ir V.Matuzas – зашкаливает…

9. Kristina Brazauskienė – зашкаливает…

10. Priėmimas į šalies universitetus – зашкаливает…

11. Mirtys keliuose – зашкаливает…

12. Internautų komentarai – зашкаливает…

13. Dainuojantys angliškai – зашкаливает…

14. Sukčiai politikoje – зашкаливает…

***

Palaukite! Atsigręžkime į visos žmonijos istoriją. Kiek akivaizdaus idiotizmo rasime? Karai, inkvizicija, vergovė, prietarai – зашкаливает… Bet ne kažin kas daugiau ateina į galvą. Tai va – galvokime…

Man būtų įdomu, kaip jūs „sureitinguotumėte“ mano sąrašą. Akivaizdu, kad „matavimo prietaisus“ pasirinkau skirtingo kalibro, nominalo, tikslumo… Parašykite pirmąjį idiotizmo trejetuką. Papildykite sąrašą.

Bandymas pasveikinti

Burgis — Wed, 16 May 2012 12:58:27 +0000

Rytoj Lukui, mūsų vyrukui, mūsų anūkui, sueis ketveri. Aš jau seniai kuriu sveikinimą… Keista tai, kad lygiai po mėnesio gimtadienį švęs mūsų sūnus, bet jam eiliuoto sveikinimo kurti nežadu. Kodėl? Mažiau myliu? Nesąmonė! Tiesiog tas mano eiliavimas vaikiškas, todėl tinka tik vaikams…
***
Bet štai Lukui sveikinimą kūriau sunkiai ir ne kažin ką sukūriau… Kodėl? Todėl, kad vos tik imu eiliuoti, iškart akyse stojasi tas besijuokiantis vyrukas ir viskas nueina perniek… Matote, jis juokiasi iš mano pastangų!

Pradėjau didingai, galingai:

Vėjai pašiaušia bangas lyg norėdami mudu atskirti…
Toks ilgesys, kad net uolos po kojom galėtų pravirkti…
Kas tu esi, jei galiu mintimis lyg į jūrą panirti?
Koks aš laimingas, kad leidi tą jausmą bendrumo patirti!

*
Paskaičiau – pernelyg iškilminga, liūdna, graudu, banalu…
O juk ir Lukas, ir jo sesutė Emelie yra linksmi, protingi ir žingeidūs:

Tada pabandžiau istoriškai-etnografiškai:

Kai tu įsilipsi į medį,
Pamėgęs bekraštį aukštį, –
Paukšti tu mano, paukšti! –
Kalbėk su senelio tėvu
Šnekučio vardu vadintu…

*
Paskaičiau – nežinantys nesupras…
Et, užbaigsiu kaip tostą – nesaikingai:

Matau, pajuntu, suprantu –
Kartoju kartų balsu:
„Ty dagen är du,
och ljuset är du…“
Pavasaris – tu!
Ir vasara – tu!
Mes šimtą gyvenimų
Būsim kartu!

*
Pasveikinkite mus abu…

Semestras baigiasi…

Burgis — Wed, 16 May 2012 08:02:36 +0000

Šiandien baigėsi antroji studentų mokslinės konferencijos sesija.
Jau ne pirmi metai paskutiniąsias dvi semestro paskaitas skaitau ne aš, o patys studentai. Prieš porą mėnesių savanoriai sudarė keturias pranešėjų grupeles po 2-3 žmones, paskyriau jiems dvi temas (vieniems – „Pasikliautinasis intervalas“, kitiems – „Hipotezių tikrinimas“). Vakar ir šiandien pranešėjai mokė savo kurso draugus… Dabar aš skaitysiu ir vertinsiu jų parengtus pranešimų referatus, vertinsiu ir pranešimus. Iškart giriu visus pranešėjus už tai, kad jie stengėsi, kad jie rimtai dirbo tą darbą, kad jie mokėsi skaityti mokslinius pranešimus. Ar pavyko? Nesakysiu… Bet kelios pastabos gali praversti ir šios svetainės lankytojams.
*
1. Neįmanoma nieko gerai papasakoti kitiems, jei pats to nesupranti.
2. Jaunieji pranešėjai nepratę kalbėti trumpai (senesniems(man…) atleistina…).
3. Pranešėjai visai nereaguoja į auditorijos reakciją.
4. Nieko verti pasakojimai „kas?“ tipo, jei nėra „kodėl?“ tipo intarpų.
5. Jūs ruošėtės du mėnesius (gal – visą gyvenimą…), bet klausytojai tai girdi pirmą kartą – kodėl to neįvertinote?
***
Pastabų galėčiau prirašyti daug! Pradžiugino studentai, pakėlusieji rankas, kai paklausiau, kas norėtų klausyti mano paskaitų apie pranešimų skaitymą…
***
Bet po to aš pritaikiau savo išrastą referendumų schemą: paskyriau balsų skaičiuotoją, nusisukau į kampą ir paklausiau: „Kas sutiktų gauti ne pažymį, o sutartinį skaičių, dekanatui reiškiantį pažymį, – be jokių egzaminų!“. Po to paprašiau rankas nuleisti, atsisukau ir balsų skaičiuotojo paklausiau apie rezultatą.
- Apie 98 procentai, – atsakė jis.
Galvojame toliau…

Kalbėk savo kalba

Burgis — Tue, 15 May 2012 07:29:05 +0000

- Kiek valandų? – klausiu nerūpestingai.
Žmogus pasižiūri į laikrodį ir tiksliai atsako:
- Litas dvidešimt.
***
- Kur jūsų rankos! – klykauja nuo scenos „dainininkas“.
Paauglių minia atsako klyksmu…
***
Mano studentai nori, kad aš su jais kalbėčiau „po prostu“, suprantamai. Jei tik kilsteli kalbos kartelę, pasirenki subtilesnę temą – dauguma „atsijungia“. Tai o kas su jais kalbės matematikos kalba?
***
- Vaikams reikia rašyti kaip suaugusiems. Tik geriau, – mokė protingas rašytojas.
***
Tik užsimenu, kad šiemet paskutinės pamokos abiturientams temą pasirinkau „Pirmasis kartas“ – pasigirsta kikenimas. Jis mane verčia jokiu būdu nekeisti temos.
***
Knygų, kurios parašytos „ne mūsų“ kalba, nors lietuviškai, mes nebeskaitome. Kas gali skaityti tą Knutą Hamsuną, Tomą Maną, Hermaną Hesę, Ivaną Turgenevą? Skaitome tas, kurios parašytos mūsų lygio kalba – pailsime…
***
Reitinguotojai šioje svetainėje iškart atmeta temas, kurios – „į lankas“. Girdi, rašyk žmoniškai, žemiškai. Nenoriu! Ir taip kasdien gyvenu pernelyg arti žemės. Žodžiais ir mintimis bandau nors šiek tiek įveikti Žemės trauką. Pasiteisinau?

Tikėti? Kaip lengva tikėti!

Burgis — Mon, 14 May 2012 13:25:03 +0000

Ar jūs patikėtumėte, kad dangus yra po mumis, o pragaras – virš mūsų? Kas patikės, kad ten, kur daug saulės, erdvės ir laisvės, yra pragaras? Ten yra dangus! Jei dar pridėsime, kad ten nereikia rūpintis kūno poreikiais, kad ten yra amžinoji meilė, visi pradės šaukti – tai dangus, tai amžinasis gėris!
*
Sunku ligoninėje pavasarį… Žinoma, sunku ir rudenį, žiemą (pats išbandžiau…), bet man sunkiausia pavasarį. Toks ilgesys, liūdesys ir pavydas: visa žydi, žaliuoja, auga, praeiviai linksmi, o tu turi patikėti – viskas bus gerai. Tik patikėti, įrodyti negali. Va, tuo patikėti žymiai sunkiau nei tuo, kad religinis dangus – ne Žemėje, o virš mūsų.
*
Lekia prabangiu automobiliu išgėrę jaunuoliai. Jie dar nežino, kur jų kepenys, bet jie jau žino, kad jų regėjimas, klausa, reakcija – tobuli. Po to, po reanimacijos, jiems bus sunku patikėti, kad tokie tobuli buvę dabar jie jau tokie netobuli…
*
Taigi mes norime tikėti tuo, kuo lengva ir gera tikėti. Tokia žmonių prigimtis. Tuo pasinaudojo visos religijos. Bet juk būna, kai ir religijos patenka į bėdą… Žuvo visa gero žmogaus šeima, ne dėl savo kaltės žuvo. Kaip tada patikėti, kad tai teisinga, kad tai yra gėris?
*
Pasitreniruokime. Tikėkime kuo nors, kokiu nors gėriu juodą nevilties valandą. Nesureikšminkime savęs pasaulyje, sureikšminkime pasaulį, visus savo artimuosius, visus, kuriuos mylime, viską, ką mėgstame, kuo gėrimės dabar. Žvitri kregždutė už ligoninės lango yra tokia pat, kaip ir už mano prabangaus kurortinio viešbučio lango. Būsimoji mano anūkėlių meilė savo antrosioms pusėms yra tokia pat vertybė, kaip mano meilė jų močiutei. Pirmasis žingsnis po reanimacijos yra toks džiaugsmingas, kaip ir mūsų kūdikių pirmasis žingsnis (mums…).
*
Tai čia aš pasirengiau ir jus parengiau tam, kad taip gerai, kaip šiandien, ilgai netruks… Pernelyg jau viskas gerai šiandien!

Šamanizmo balansas: sau ir kitiems

Burgis — Sun, 13 May 2012 09:14:31 +0000

Čia temos apie „Metų knygą“ tęsinys. Ir įvairiausių temų tęsinys… Nes amžinasis klausimas yra toks: kokia prasmę turi tai, ką mes dirbame, veikiame, kuo užsiimame? Koks santykis turi būti tarp darbo (beje, kas tai?) ir laisvalaikio (beje, kas tai?)? Koks santykis turi būti tarp konkretybės ir abstraktybės? Koks būties ir buities santykis?

* Gimnazijos „Metų knyga“ yra man, abiturientams ir keliolikai ką nors ten paskelbusių moksleivių. Kitiems ji nesvarbi, neįdomi ir nereikalinga. Ar tikrai?

* Užstalės tostai yra atgyvena. Jie įdomūs ir reikalingi tik juos sakantiems ir tuo besimėgaujantiems. Ar tikrai?

* Piršlio korimas ir kiti ritualai vestuvėse yra atgyvena. Jie įdomūs ir reikšmingi nebent tuos ritualus atliekantiems, gal dar jaunavedžiams. Kitus tai erzina, bet vestuvėse protestuoti nepriimta…

* Vėliavos, himnai, herbai, paradai, saliutai tai jau tikras šamanizmas, ideologinio poveikio priemonės, paklusnumo ir pagarbos valdžiai ugdymo priemonės. Šalin!

* Bažnytinės apeigos gali patikti tik „įstrigusiems“ viduramžiuose, gali paveikti tik tamsuolius. Nenatūralu visa tai!

* Romanus, eilėraščius, poemas, apsakymus žmonės rašo labiau sau, nei kitiems. Autoriai nori pasimėgauti savo išskirtinumu. Žiūrėkite, kaip jie „išsidirbinėja“!

* Gėles, medelius, krūmelius savo kieme visi sodina ne sau – nori pasididžiuoti, pasigirti prieš kaimynus, praeivius.

* Dauguma žvejų nemėgsta žuvienių, keptos žuvies. Jie valandų valandas kiurkso su meškere tik todėl, kad nori pasigirti pagavę tooookią žuvį!

* B.B. šioje svetainėje rašinėja daugiau kitiems, negu sau. Nori kitiems įtikti ir patikti. Ne, jis rašinėja daugiau sau, negu kitiems! Pažiūrėkite, kaip jis nesiskaito su lankytojų poreikiais!

***

Grįžkime prie „Metų knygos“. Tarkime, mane pasamdo „Senukai“, ir aš imuosi ją kurti. Melas, kad jūs jau matėte tokią knygą, kandžiai man parašiusieji! Melas todėl, kad jei jūs ir matėte kokios nors bendrovės, tarnybos metų knygą, tai ji buvo sukurta kaip reklama, kaip priemonė įteigti jums, kokia ta bendrovė gera. O aš sukurčiau knygą, iš kurios jūs sužinotumėte konkretybės, kaip sukurti gerą bendrovę, kaip tokioje bendrovėje gyvena žmonės, koks jų gyvenimas – pateikčiau įdomiai, kaip romane, detektyve, melodramoje… Ir jūs skaitydami negalvotumėte apie tą bendrovę, o galvotumėte apie save!

Dabar dar kartą skaitykite mano čia pateiktą pavyzdžių sąrašą ir galvokite apie save. Pastebėsite, kaip pasikeitė jūsų mintys. Nemeluokime sau – šamanizmas ką nors skaitant, matant, girdint, jaučiant reikalingas mums patiems. Mums patiems! Nesutinku, kad visos tradicijos, visi reliktai taiga išnyktų! Nebūtų iš kur paimti to, kas „užveda“.

Beveik išnyko abiturientų tradicija po išleistuvių sutikti saulę – gaila…

Beveik išnyko tradicija užstalėje daug dainuoti – gaila…

Beveik išnyko tradicija dėstytojams per egzaminus dovanoti gėlių – gaila…

Beveik išnyko studentų „paskutinės paskaitos“ tradicija – gaila…

Beveik išnyko tradicija į teatrą eiti pasipuošus – gaila…

Priminsiu: jei geriate be tostų, geriate kaip latrai.

Metų knyga

Burgis — Sat, 12 May 2012 06:37:25 +0000

Vakar iš spaustuvės parsivežiau gimnazijos „Metų knygą“. Moksleiviai išleido! Taip iškart „atsiriboju“, nes knygoje klaidų daugiau nei ankstesnėse… Kiek bekalbėčiau su leidėjais, jie vis tiek spausdinti atiduoda tą versiją, kurios klaidos neištaisytos. Nors visi dievagojasi, kad visas klaidas ištaisė… Mes visada skubame, visada vėluojame… Matote, mes gyvename greitai.

Kitos išeities nėra: arba knygą leidžia mokytojai, administracija, arba ją leidžia moksleiviai su visomis savo pamėgtomis klaidomis… Man patinka antrasis variantas! Kada gi moksleiviai pajus, kaip įdomu kurti, kaip nekantru laukti tos knygos…

Knyga gera! Ir ne todėl, kad du mano eilėraštukus į ją priėmė. Išlaikytos tradicijos (Vasario 16-osios premijos laureatai, olimpiečių garbės pakyla, abiturientų puslapiai, kūryba…), yra įdomių naujovių (100 dalykų, kuriuos turi padaryti kiekvienas gimnazistas, mus palikusios Mokytojos Romos Vaitiekaitienės pagerbimas, interviu su medaliu apdovanota Mokytoja Birute Maciulevičiene, skyriai „Likę už kadro“, „Gimnaziją baigiau prieš metus“). Yra puikių nuotraukų (tik abiturientų veideliai maži…), įdomių piešinių, rašinių… Gera knyga!

Vartau ją ir galvoju: kodėl tokias knygas leidžia tik mokyklos? Norėčiau paskaityti universiteto „Metų knygą“! Zoologijos sodo. Muzikinio teatro. Gal „Senukų“ bendrovės? Gal Kauno klinikų? Tiesiog nagai niežti, kaip noriu pasisiūlyti padėti… Bet kol kas mėgaujuosi 2012 metų gimnazijos „Metų knyga“!

„Dienos ilgos ir vis dar ilgėja,

Nes kitaip netrumpėtų gi naktys.“

Penktadienio aštuntokai. Trys epizodai

Burgis — Fri, 11 May 2012 17:35:31 +0000

* Šiandien į gimnaziją atėjo toks aštuntokas. Tiesiog nusileido mums kaip sniegas iš dangaus – nei įspėjęs, nei sutaręs… Jis stoja į mūsų gimnaziją, jam neblogai sekasi, tikriausiai įstos. Bet jis jau antrą kartą pas mus ateina pasidomėti, kaip konkrečiai įvertinti jo MLT darbai. Pirmą kartą aš pats paprašiau, nes tėtis skambino. Kelis kartus… Vos tas vaikas įžengia pro duris, aš matau tą jo tėtį, nors visai neprisimenu, bet faktas – tėtis kadaise buvo mano studentas! Dabar jis viršininkas. Didelis viršininkas! O vaikas malonus, įdomus. Tik, va, jis tiki, kad Žemės ašis išlenda kaip tik ten, kur jis yra. Kad Žemė su visais mažais žmogiukais sukasi būtent apie jį. Panašu, kad pamažu keičiu jo geocentrinius įsitikinimus…

***

* Šiandien gimnazijoje buvo pirmasis miesto aštuntokų chemijos konkursas. Įdomus ir geras renginys! Kol mokytojai taisė darbus, aš salėje dirbau Arlekinu (Ala Pugačiova dainuoja, kad juo „užpildo pertraukas“…). Neblogai sekėsi spaudos konferencija, kai už klausimą daviau po saldainį. Įdomus klausimas – kaip dauginasi sraigės?

Po to aš pasiėmiau savo sukurtąją knygą „Minėk maldoj manąsias nuodėmes, o nimfa!“ (jūs apie ją žinote, tai gera knyga pertraukoms!). Paprašiau pasiūlyti puslapį, pasiūlė, pasitaikė V. Šekspyro sonetas „Kokioj gi stichijoj esi tu gimus…“. Vos padeklamavau posmelį, vienas vyrukas iš salės galo paklausė: „Ar ilgai tai tęsis?“ Pažadėjau jį pasmaugti, ir pertrauka tęsėsi gana sėkmingai…

***

* Kažkas pataikė į tos knygos eilėraštį „Vaikų žemė“. Paklausiau, kas parašė (Justinas Marcinkevičius). Pasakiau, kad vienas iš geriausių Lietuvos poetų. Spėliojo. Užkliuvo už Maironio. Aš vėl neiškenčiau su savo nuostata, kad Maironis buvo tik šiaip sau poetas, bet – kunigas, o, pavyzdžiui, Paulius Širvys buvo puikus poetas, bet – latras… Paklausiau, ką gražiausio parašė Maironis. Pauzė. Pažadėjau po litą už kiekvieną padeklamuoto eilėraščio eilutę. Vienas vyrukas atsistojo ir ėmė deklamuoti „Jūratę ir Kastytį“. Pralošiau 25 litus ar daugiau! Pasirodo, jie dabar tai mokosi… Gaila, kad tas šaunuolis išėjo nepasiėmęs pelnyto prizo, bet manau, kad jis įstos pas mus – būtinai noriu atiduoti! Mėgstu taip pralaimėti!

***

Matote, kaip įdomiai aš gyvenu! Pavydėkite… :-)

Nestovėk po medžiu

Burgis — Fri, 11 May 2012 05:18:31 +0000

- Nestovėk po medžiu! – vakar man per TV3 pasakė Vytautas Landsbergis, kalbėdamas apie įvykius Garliavoje. Jis pats, žinoma, po medžiu nestovi nei Briuselyje, nei Lietuvoje – jis matomas ir girdimas.
„Tai jau man bėgti, lėkti, streikuoti, protestuoti, mitinguoti, rašyti (tai ir rašau…)?“ – galvoju sunerimęs. Bet palaukite, ponas V.Landsbergi, ar tokią valstybę Jūs ir kūrėte, kad niekas nei įprasto darbo nebegalėtų dirbti, nei po medžiu pastovėti, pavasariu pasigrožėti nebegalėtų?!
*
Ne, ponas V.Landsbergi, aš po medžiu stovėjau ir stovėsiu – bet trumpai… O paskui vėl dirbsiu savo strateginėje pozicijoje. Dėkingas likimui, kad leido man dirbti ten, kur mūsų šalies, net žmonijos likimas lemiamas labiau nei Briuselyje. Aš keičiu tą valstybę, kurioje įmanomas Garliavos absurdas, Bražuolės tilto paslaptys, Juro Abromavičiaus, Vytauto Pociūno paslaptys, keičiu kiekvieną dieną!
*
- Viskuo abejok! – mokau vaikus senovės išminčiaus žodžiais.
- Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas! – cituoju vaikams, galvodamas ir apie Jūsų, ponas V.Landsbergi, kartą…
- Atsikratyk šamanizmo, – sakau vaikams, galvodamas ir apie teisėjų mantijas, iš po kurių jau ne pirmą kartą puvėsiai byra.
- Valdžia – tau, o ne tu valdžiai, – įteiginėju moksleiviams, o akyse – pirmosios, antrosios ir trečiosios valdžios šulai, net apsiputodami šaukiantys: „Nedrįsk priešintis! Nedrįsk abejoti!“
- „Teisk, jei teisi, gyvenimu savo…“, – kažkada eiliuotai rašiau kūrinėlyje „Ką pasakysiu gimus sūnui“. Ir jis gimė, ir jis, advokatas, kartais teisia mane savo gyvenimu. Man patinka! Nenuostabu, ponas V.Landsbergi, kad ir Jūs Garliavoje su sūnumi…
***
Apibendrinu. Mums reikia mažiau blaškytis nuo vieno mitingo prie kito, nuo vieno piketo prie kito. Mes turime prisiminti, kad žuvis pūva nuo galvos. Mes turime pakeisti tuos, kurie užgrobė visas tris valdžias ir nevykusiai, kartais niekšingai jomis naudojasi. O tam mes turime parengti tokią pamainą, kurioje niekšingumas nebegalės sudygti.