Burgis.lt

Vaikai – mūsų draugai

Burgis — Fri, 24 May 2013 07:38:21 +0000

Buvau antrokų klasėje. Pateikiau retorinį klausimą: „Ar jūs gintumėte mane, jei kas nors (valdžia…) imtų mane skriausti, norėtų pašalinti?“
*
Žinoma, toks klausimas gali būti tik retorinis! Jokiu būdu negalima versti net savo šeimos vaikų į tokį klausimą atsakyti. Tačiau pats savęs to klausiu dažnokai. Kuo didesnė įtampa, tuo dažniau klausiu. O dabar įtampa didoka… :-)
* Studentai protestuoja dėl pažymių – ar kas nors liko mano pusėje?
* Mokytojai niurna dėl to ir ano – kiek jų būtų mano pusėje?
* Moksleiviai nusižengia taisyklėms – o kiek jų dar liko mano pusėje?
* Į gimnaziją nepatekusių vaikų tėvai ieško priekabių – o kokia dalis visuomenės yra mūsų pusėje?
* Komentatoriai deda mane į šuns dienas – o kiek girdinčių, matančių mane, skaitančių interviu yra mano pusėje?
***
Gal jums atrodys keista, bet man svarbiausia yra moksleivių, studentų, o ne pacientų komentatorių, ne mano viršininkų, ne mano bendradarbių nuomonė, pozicija. Kodėl? Todėl, kad noriu dirbti ateičiai. Todėl, kad jaunieji ilgiau gyvens tuo, ką jiems spėsiu perduoti, įteigti. Viršininkai ir kai kurie bendradarbiai jau ne kartą išdavė mane. Žinau – ne jaučiu, o žinau! – kad dar išduos. Bet man rūpi, kiek jaunieji mano draugai pasirengę išduoti… Man rūpi, kiek juose jau yra atsparumo, orumo, dorumo.
*
Artėja „paskutinis skambutis“ abiturientams. Paskutinei pamokai jiems jau pasirinkau temą… Noriu tikėti, kad tai nebus paskutinis skambutis ir man.

Dar kartą apie svorį ir nagus…

Burgis — Thu, 23 May 2013 08:28:58 +0000

Uf… Baigiau taisyti savo studentų darbus! Du didelius kalnus popieriaus perrausiau: vienas kalnas – individualūs namų darbai, kitas kalnas – vakarykščio kontrolinio patikrinimo rezultatai. Norite sužinoti, kokie tie rezultatai? Norite, kad man nebeleistų dirbti? Norite, kad studentai mane dar kartą įvertintų (nuvertintų)?
*
Ne, nesakysiu! Bet priminsiu Michailo Bulgakovo teoremą: rankraščiai nedega. Nė už ką niekam neatiduosiu tų darbų! Į žemę užkasiu jums nežinomoje vietoje. Išsikasiu tada, jei prireiks viešai aiškintis, koks aš netikęs dėstytojas…
*
Bet šį kartą ne apie tai. Priminsiu jums savo mėgstamą teoremą, kurią man kadaise pasakė to fakulteto, kuriame dirbu, prodekanas: neįmanoma numesti svorio vien karpant nagus. (Čia rašiau, kad viena mokytoja seminare teoremą papildė: dar reikia ir makijažą nusivalyti…). Tuos rezultatus, apie kuriuos rašau, suvedžiau į kompiuterinę apskaitos sistemą. Gudrią sistemą! Ten yra net toks skyriukas „Siūlomas“ – siūlomas įvertis. Jis iš mano suvestų duomenų apskaičiuojamas šimtųjų tikslumu. Šimtųjų tikslumu! O kas iš to? Jei parašyčiau tą įvertį, kurį dabar sistema siūlo, tai, ko gero, fakultetą tektų uždaryti… Ne, aš to nepadarysiu! Tol karpysiu nagus studentams, kol jų – studentų, ne nagų – svoris tiks…
*
Tai – smulkmena. Bet tai atspindys visos Lietuvos, visos Europos veiklos, kuri rusiškai vadinasi „dulkės į akis“. Yra apie ką pagalvoti…

Jūs patys netikite!

Burgis — Wed, 22 May 2013 07:10:08 +0000

Jūs patys netikite, kad moksleivis gali baigti gimnaziją nė karto neužsirūkęs.
Jūs patys netikite, kad moksleivis visur ir visada gali atsisakyti gerti alkoholinius gėrimus.
Jūs patys netikite, kad jauni žmonės iki santuokos gali atsisakyti lytinių santykių.
Jūs patys netikite, kad sutuoktinis visa gyvenimą gali laikytis santuokos įžadų.
Jūs patys netikite, kad galima nevogti net esant idealiai tam tinkamoms sąlygoms.
Jūs patys netikite, kad niekada nesusigundysite nelegaliu verslu, nelegalia prekyba, nelegaliomis pajamomis, kontrabandinėmis prekėmis.
Jūs patys netikite, kad valstybės tarnybos pozicijas galima sąžiningai pasiskirstyti pagal išsilavinimą ir gebėjimus.
Jūs patys netikite, kad niekada nerizikuosite vairuoti išgėrę.
***
Ir taip gyvendami jūs tikitės būti laimingi?! O, sancta simplicitas!

Naujokai…

Burgis — Mon, 20 May 2013 19:18:41 +0000

Taip buvo šį rytą…

O taip radau šį vakarą…

Kiek daug reiškia viena diena!

Todėl kasryt apeinu savo naujokus, mūsų želmenėlius:

Štai mūsų naujoji akacija:

O čia – saldžiavaisis (turėtų būti…) šermukšnis:

Mildutės juodasis serbentas:

Šilauogių turėtų būti! Ir keli agrastai…

O braškių bus daug!

Dar bus žemuogių, aviečių…

Naujausia mūsų rikiuotė…

O rytoj į naujausią rikiuotę ateis mūsų naujoji gimnazistų karta. Kaip gerai, kad pavasaris, kad matau pavyzdį gamtoje, kokie įvairūs tie naujokai turi būti. Ir kokie gražūs, prasmingi jie ateina! Sveiki atvykę!

Vandens apykaita paspartėjo. Verpetai…

Burgis — Mon, 20 May 2013 12:40:35 +0000

Tai karšta, tai vėsu, tai lyja, tai škvalas. Sloga – kaip kitaip? Čia permirkstu, čia perpučia. Šeštadienį stoti į mūsų gimnaziją atėjo žymiai daugiau (maždaug 280+80, nes po ranka neturiu tikslių skaičių..) moksleivių, nei tikėjausi. Juk kiti po MLT jau „nubyrėjo“. LSMU mokykla mums kol kas ne konkurentė.
*
Bet aš pagyriau mediciną! Šįryt 3-4 minutes telefonu atsakinėjau į „Delfi“ klausimus, po valandos interviu paskelbė, po kelių valandų beveik du šimtai komentatorių paaiškino, ką apie mane galvoja… Ką padarysi. Kai karšta, tai šlapias nuo prakaito, ne nuo ašarų…
*
Džiaugiuosi, kad darbo turėsime. Geriu vandenį… Sveikiausia gerti – vandenį. Bet kiti geria kitus gėrimus… Moksleiviai geria. Mes neatsitrauksime! Mes norime, kad vaikai išmoktų gyventi teisingai. Dabar – sunkios dienos. Dabar įvairių skysčių apyvarta paspartėjo…
*
Sužinojau, kad mano studentai, kuriuos ne kartą jums gyriau, mane anonimiškai įvertino šiaip sau. Ne blogai, bet tik šiaip sau. Nusiminiau… Tikėjausi, kad jie nėra klastingi. Niekas visą semestrą nesiskundė, atrodė patenkinti. Nieko nenuskriaudžiau, nieko nesumušiau. Ir – še tau… Kas įvertino? Kodėl taip įvertino? Nori, kad dirbčiau taip, kaip tie, kuriuos įvertino puikiai? Nežinau, kaip jie dirba, bet kažkodėl abejoju, kad norėčiau dirbti kaip jie… Tai turbūt ir nebeleis dirbti kitur, kaip tik „Sodroje“… Pamatysime. Liūdna, kad studentai į atvirumą atsakė klasta… Dabar jau jiems nebegalėsiu padėti. O jų gyvenimas bus ilgas…
*
Ryt – priėmimas į gimnaziją. Paskambina ir pradeda pokalbį: „Aš – gydytoja…“ Na, tai ką dabar darysime? Nieko nedarysime, vandens apykaita gamtoje vyksta savaime.
*
Dar turiu atsakyti vienam leidiniui į klausimą, kaip keičiasi moksleivija. Jūs jau žinote mano atsakymą – kontrastai didėja. Laimė, jau turiu du mokinukus, penktokus, rudeniui. O dabar – maudytis!

Lygiagretūs pasauliai

Burgis — Sun, 19 May 2013 12:00:15 +0000

Ilsiuosi… Gyvenu buityje: tvarkome aplinką, pjaunu žolę, važiuojame pirkti… Bet nesutikčiau, nė už ką nesutikčiau visą gyvenimą gyventi tik buityje! Ir kiti nesutinka jau bent 10000 metų: rengia šventes, ritualus, piešia, dainuoja, keliauja, kariauja…
Milijardai žmonių, bėgdami nuo buitinio gyvenimo, bijodami nugyventi tik buitinį gyvenimą, pasirenka kurią nors religiją. Milijardai žmonių iš buities gniaužtų bando pasprukti pasisvaiginę alkoholiu, nikotinu, narkotikais…
Gamta mums visiems (na, beveik visiems…) davė tikrą priemonę nuo subuitėjimo: meilę ir seksą. Deja, kiti taip suvulgarina intymųjį gyvenimą, kad net orgazmą susikuria be partnerio…
*
Svarbiausia – matyti, jausti ir suprasti! Deja, pasauliai lygiagretūs, viename gyvenantis kito nei girdi, nei mato, nei supranta… Pateiksiu konkrečių pavyzdžių:
1. Na, nerašau aš straipsnių į laikraščius, žurnalus, nerašau! Aš tik visiems atsakinėju į klausimus – kas paprašo. Yra skirtumas! O komentatoriai (iš kito pasaulio jie, iš kito…) kala mane prie kryžiaus už norą pasirodyti, susireikšminti. Mano pasaulyje tokio noro nėra nė pėdsako, bet kaip jums tai pamatyti? Rašau, rašydavau, kalbu, kalbėdavau ten ir tada, kur ir kada mane pakviečia ir užmoka. Ten, kur neužmoka, bet leidžia nemokamai pareklamuoti savo „verslą“ – gimnaziją.
2. Aš dažnokai pagalvoju apie bendraamžius, kurie jau anapus… O Jūs? Žinokite, tai puikus būdas pasitikrinti, ar nesi įklimpęs į buitinį gyvenimą! Kiek jie (kai kurie…) norėjo aprėpti, užgrobti, susireikšminti, valdyti, turėti – nebėra, nieko nebėra… Pagalvoju apie juos ir suprantu – gyventi reikia teisingai, aukštai, kitame lygmenyje, ne buityje.
3. Mano pasaulyje – anūkėliai, žydinčios žemuogės, paukšteliai inkiluose, mano meilė šalia, knygos… Lygiagrečiuose pasauliuose – „Eurovizija“, Seimas, „Žalgiris“, „Švyturio“ alus, via, mia, zvonkė, bonkė…
Na, matau aš tuos lygiagrečius pasaulius, bet jie manęs nejaudina, visai nejaudina, nedomina…
4. Vėl pateiksiu indikatorių: kai gulėsi reanimacijos palatoje, pabandyk save įtikinti, kad tau labiausiai gaila V.Š. arba V.K. Arba AMB. Matuok savo pasaulį tikruoju matu! Ką tik iš Vilniaus paskambino Mildutė. Jei būtų paskambinusi Prezidentė, manote būčiau labiau apsidžiaugęs? „Kramtyk, ką kalbi!“ – pasakytų suvalkietis.
***
Reikia apibendrinti. Taip, aš valgau duoną, miegu, kai ką darau tualete… Bet džiaugiuosi, kad tai nėra mano pasaulis. Gyvenu lygiagrečiajame. Ten – palaima dirbti, palaima kurti, palaima patirti grožį, palaima surasti ir išrasti. Ten – aistra išgyventi, jausmas neužgauti, meilės viršūnės ir gelmės. Kviečiu – apailankykite!
***
P.S. Lygiagretūs pasauliai yra ne tik „horizontaliai“, bet ir „vertikaliai“. Vertikaliai aš dirbu. Aistringai dirbu: įtikinėju valdžią, įtikinėju pavaldinius. Baruosi. Pykstu. Nirštu. Rašinėju. Kalbuosi. Toks mano darbas – aš taip manau. O horizontaliai nedirbu… Ir jums nesiūlau.

Avinėlių netylėjimas

Burgis — Sat, 18 May 2013 10:41:46 +0000

Perskaičiau. Man rūpi. Thomas Harris mane domina tiek pat, kiek ir jo detektyvo „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs) herojai Hanibalas Lekteris bei Džeimas Gambas. Per kelias dienas perskaičiau tokią šiurpią, tokią šiurpią knygą, bet mano avinėliai tyli… Manęs neveikia lakios fantazijos vaisiai. Kuo daugiau smurto, lavonų, „šiurpių“ situacijų, tuo ramiau visa tai priimu.
*
Bet mane domina autoriai, profesionaliai ar beveik profesionaliai bandantys atskleisti psichikos sutrikimų turinčių žmonių pasaulį. Nes tas avinėlių netylėjimas šiais laikais jau ne vieną vargšiuką nukėlė nuo bėgių – paskaitykite komentarus žiniatinklyje… Domina ir tokių knygų, tokių filmų autoriai – gal ir jų avinėliai netyli?
*
Pritariu autoriaus pastangoms parodyti, kad daugelio žmonių psichikos problemų šaknys – vaikystėje. Mums, dirbantiems mokyklose, šis detektyvas turėtų būti mokymosi knyga… O gal tai mokymosi knyga tiems, kurie arti pamišimo? Būkime atsargūs! Jautrus vaikas siužetus gali užfiksuoti pasąmonėje, o kritiniu momentu jie gali sukelti sunkias pasekmes.
*
Kitoje temoje parašysiu apie tuos, kurie šios knygos neturėtų skaityti…

Esu toks…

Burgis — Thu, 16 May 2013 07:34:15 +0000

Nesu tau, nesu jums, esu sau. Bet tinku ir kai kam…

Gyvenu greitai, klystu. Bet nestabdysiu…

Kas liepia, tas tegu teisia…

Matau daugiau, nei suprantu, esu giliau, nei mane matai…

Supras ne visi, supras ne dabar…

Gyvenimas kaip knyga: pats kuriu, pats skaitau…

Vasara ar ne vasara? Dar dirbu ar jau ilsiuosi? Ilsiuosi dirbdamas…

Esu sala. Turi atplaukti arba atskristi, negali ateiti…

Tu nepyk. Juokauju. Tokia technika…

Koks tu?

Burgis — Wed, 15 May 2013 07:11:29 +0000

Pasako draugai?

Pasako jie – komentatoriai?

Pasako svetimi?

Pamatai veidrodyje?

Pats jauti?

Pasako jautri ji?

Pasako abejingas jis?

Rodo gyvenimo rezultatai?

Matai savo vaikuose?

Supranti pagal tai, kokie vaistai paskirti?

Patiri, kai miegi (nemiegi)?

****

Migla, migla, migla…

Ir gerai, kad migla! Gerai?

Taip, mes pasirinksime!

Burgis — Mon, 13 May 2013 06:44:57 +0000

Šeštadienis, gegužės 18 diena. 10 valanda ryto. Ateisite ir įstosite! Arba ne…
Užsiregistravusių jau yra. Norime daugiau! Norime rinktis iš didelio pulko!
- Tai godumas! Tai pasipūtimas! – kalba eiliniai Lietuvos piliečiai. Todėl ir kalba, kad eiliniai. Elito klasė rungiasi dėl vietos elite. Neeiliniai tėvai supranta, kad vaikų kelias į šviesą, tiesą ir laimę eina per mokslą. Tik per mokslą!
*
Keletą moksleivių mes jau priėmėme. Pirmojo penketuko (devintokų trejetuko) lyderių po penkių „Mokslo lyderių turnyrų“. Moksleiviai ateina su mamomis (reikia pasirašyti sutartis). Aš stebiu jų emocijas. Kelios mamos pamiršusios, kad neįmanoma numesti svorio vien karpant nagus, – neįmanoma norėti, kad gimnazija būtų ideali. Kelios, ko gero, bus kaprizingos – atiduodame jums savo aukselį, tai jūs jau žiūrėkite, žiūrėkite, stenkitės, stenkitės!
*
Man tenka švelniai bet ryžtingai priminti – mes nesikeisime! Na, ne ta prasme, kad neieškosime būdų, kelių, žmonių, priemonių pagerinti gimnaziją, bet ta prasme, kad nesikeisime pagal naujai priimtųjų ir jų tėvų reikalavimus. Įrodymas paprastas: dvidešimt ketverius metus gimnazija yra gera, jūs dėl to į ją ir atiduodate savo vaikus, bet kas garantuos, kad ji išliks gera, jei keisimės pagal naujokų kaprizus? Į norus, poreikius mes atsižvelgiame, visada atsižvelgiame, bet į kaprizus, į suasmenintą stilių – ne. Jūs ateinate trejiems, ketveriems metams, o mums gyventi šimtmečius! :-)
*
Atėjusieji pasirašo, kad laikysis mūsų taisyklių. Ar visada prisimins, kad žmogaus garbė svarbiau už laikiną malonumą?…