Bet bėgo laikas, keitėsi valdžios.. ir raudonieji konservatoriai visai Lietuvai įrodė, kad žaidimo taisyklių privalo laikyt tik pilkosios masės. Valstybės mastu tas negalioja: pasirašiau sutartį dėl 5.5%, vėliau nusprendžiau kad man tai nepatinka.. procentus sumažinau. O tie kas valstybę patikėjo.. tai jiems taip ir reikia. Lietuvių liaudies išmintis sako: durnių ir bažnyčioje muša.

Bet grįžkime prie „naujo“ pensijų reformos varianto. Egzistuoja trys pasirinkimo variantai. O pasirinkimo kaip visada nėra:

1. Paliekama II pakopos pensijų kaupimo sistema tokia.. kokia ir buvo numatyta: dalis žmogaus mokamų Sodros įmokų pervedama į privačius pensijų fondus. Tiesa.. yra keli niuansai: pervedimas procentas sumažintas daugiau nei du kartus, egzistuoja precedentas, kai „valstybė“ vienašališkai šį procentą mažino. Išlieka didelė tikimybė, kad po keletos metų, įmokos į privačius pensijų fondus vėl bus sumažintos (ar net fondai nacionalizuoti). Tarp politikų gajus požiūris, kad į II pakopą yra pervedami Sodros (uždirbti ?) pinigai, o kažkokie neaiškūs fondai į juos kėsinasi.
2. Kitas variantas dar įdomesnis: papildomai į pasirinktą pensijų fondą pervesti 1-2% savo pajamų, ir valstybė (beveik) tiek pat pridės nuo savęs. Be ankščiau aprašytų pasitikėjimo valstybę problemų (šiuo atveju jau rizikuoji ir dalimi savo algos) čia atsiranda ir „socialinio teisingumo veiksny“. Valstybės tuos % prideda ne nuo būsimojo pensininko pajamų.. o nuo vidutinės algos. Labai teoriškai žiūrint – toks pensijos kaupimo būdas labai patrauklus mažesnes nei vidutines pajamas gaunančiam žmogui: jei ant popieriaus gauni minimumą, tai valstybybė tavo „laisvanorišką“ įnašą patrigubins. Tiesa, mano nuomone, tik vokelininkai, gaunantys minimalią algą gali sau leisti galvoti apie pensiją, taigi turime dar vieną (iš daugelio) šešėlinės ekonomikos skatinimo mechanizmų.
3. Paskutinysis variantas – tai išganinga galimybė grįžti į Sodrą. Žinoma, dalinai prarandant tuos metus, kada klystkeliais po privačius fondus buvo vaikštoma. Bet Sodra priims tokius sūnus (ir dukras) palaidūnus su išskėstomis rankomis. Tik atiduokit Jūs jai savo uždirbtus pinigus. Tiesa, atsižvelgiant į elementarią statistiką.. kai per paskutinius 6 metus moksleivių Lietuvos mokyklose sumažėjo daugiau nei 30%.. perskirstomoj Sodros pensija taip pat nebeprimena Gralio taurės.

Reziumuojant peršasi vienintelė išvadą: lyginant su pirminių reformuotos pensijos variantu, pagal kurį sutartis pasirašė milijonas Lietuvos piliečių visi trys pasiūlymai yra ženkliai blogesni. Pasirinkus pirmus du variantus lieka labai didelė pakartotinio valstybės įsikišimo galimybė. Trečiasis variantas, mano nuomone, iš viso nesvarstytinas: su dabartine demografine padėtimi Sodra yra pasmerkta.

           Taigi, vaikystėje, man mama skaitė pasaką „Smaragdo miesto burtininkas“. Tai buvo nuostabi pasaka – su nuotykiais ir tikra, kažkur pasaulyje egzistuojančia stebuklų šalimi.  Vėliau tos pasakos tęsinius skaičiau pats, dar vėliau pasaką prisiminė Keistuolių teatras ir pastatė  spektaklį vaikams- „Geltonų plytų kelias“,  ir pagaliau, po daugelio metų, pasirodo šios pasakos  priešistorė – pasaka apie Oza.

            Lietuvoje burtininkas Ozas yra žinomas vaikams ir  tėveliams (kurie pasakas skaito) burtininko Gudvino vardu. Pasaka apie mergaitę, Kaliausę ,Geležinį medkirtį, Bailųjį liūtą ir visus jų nuotykius yra kilusi iš Amerikos.  Rašytojas  Aleksandras Volkovas ją šiek tiek perdarė ir  pakeitė taip, kaip jam norėjosi. Taigi, rašytojo  L. Frank Baum sukurtas  burtininkas Ozas, tapo burtininku Gudvinu,  šuniukas Totošė – prašneko, atsirado daugiau nuotykių, tačiau pasakos siužetas nenutolo  nuo originalo.

            Čia jums atskleisiu paslaptį kurios nesužinosite iš filmo „Ozas – didingas ir galingas“, taip pat nesužinosite perskaitę „Smaragdo miesto burtininką“ arba originalą „The wonderful wizard of Oz“.Taigi, skaitykite tyliai, kad niekas neišgirstu – tai ne pasaka. Tai tikra istorija, apvilkta  pasakos rūbais, ir tapusi viena geriausių pasakų vaikams, tikra istorija – ne mažiau paslaptinga, keista ir deja liūdna….

            Pasaulyje  nuo Romos imperijos laikų vyksta slaptas karas. Karas apie kurį  niekas nenutuokia, tačiau jis griauna ištisas šalis, atima laisvę, nuskurdina tautas ir ardo mūsų planetą. Deja, šiuo metu laimi ne tie kurie norėtu atnešti laisvę ir gerovę… Karas yra toks ilgas kad jau pasikeitė kartų kartos, planeta skurdinama ir teršiama, badas išplitęs, artėjame prie visiško žlugimo ir atrodo prie pralaimėjimo.

            Kol dar nepradėjote kastis bunkerių, kaupti atsargų ir slėptis miškuose nuo bombų, iškart pasakysiu, kad šiame kare nesprogdinama ir nešaudoma (nors gali ir klystu). Karas vyksta rašalu ir popieriumi, nieko nereikia sprogdinti,  užtenka tik išlaikyti tai ką nugalėtojai turi. O turi jie daug, labai daug. Jie turi viską, todėl dabar užtenka  tik migdyti  mases pasakomis apie ką tik nori- popiežių, eurozoną, co2 emisijas tik ne apie esmę. Esmė paprasta – kas valdo pinigus tas valdo ir šalį. Čia tikriausiai paklausite. Koks gi ryšis tarp  „Smaragdo miesto burtininko“ ( Ozo), Romos imperijos,  slapto karo ir pinigų?

            Taigi viskas iš eilės. Kažkam senovės Romoje  šovė mintis kad pinigai gali būti ne tik sidabriniai ir auksiniai, tačiau bus geri ir bronziniai. Taigi Roma pradėjo kaldinti bronzines monetas. Atrodo kas čia tokio, tačiau tuo metu tai buvo išradimas. Bronzinių monetų buvo galima kaldinti daug ir pigiai. Tai užtikrino reikiamą pinigų kiekį ekonomikoje ir ekonomika suklestėjo. Senatas kontroliavo pinigų kalyklas, todėl neturėjo problemos su pinigų trūkumu – kiek reikėjo, tiek nukaldavo.. Roma klestėjo. Tačiau  po Julijaus Cezario nužudymo ,  bronzinių monetų buvo atsisakytą, paliekant  auksines monetas. Nereikia aiškinti kad auksas yra retas metalas, todėl pakeitus pinigus, monetų smarkiai sumažėjo. Jų sumažėjo taip smarkiai, kad žmonės nebegalėjo laisvai prekiauti, jie skurdo,skolinosi, prarasdavo turtą ir laisvę. Kartu  nyko ir  Romos galybė.

            Panaši istorija nutiko senovės Anglijoje. Karalius Henris Pirmasis nusprendė kaip pinigus naudoti medines rantuotas lazdeles.   Nereikia sakyti kad medinis pinigas bevertis. Lazdelės puikiai atliko savo darbą – Anglija klestėjo tol, kol… ir vėl negrįžo prie auksinių pinigų. Pasakysiu tiksliai-gerovė sugriuvo ne todėl, kad pinigai tapo auksiniai, ji sugriuvo todėl, kad monetų kiekis buvo nepakankamas. Kartu su auksinių pinigų įvedimu Anglija prarado ir pinigų kiekio kontrolę.

             Tokių pavyzdžių yra  daugiau – būtent iš JAV istorijos.  Svarbiausias dalykas yra tas, kad valstybės ,kurios įvesdavo pigius pinigus, pačios kontroliuodavo ir pinigų kiekį apyvartoje. Reiškia, valstybė nebuvo niekam skolinga – kitaip sakant neturėjo biudžeto deficito.  Kai nėra deficito nereikia ir skolintis. Kai nėra valstybės skolos mokesčiai irgi gali būti mažesni. Tiesa, kas pas mus skoliną popierinius pinigus? Aišku bankai… Nors pinigai dabar popieriniai, jie nėra pigūs. Už pinigų išleidimą į ekonomiką imamos palūkanos. Kai pinigus skolina bankai, tai reiškia kad jie reguliuoja pinigų kiekį apyvartoje. Kitaip sakant, bankai turi galią spausdinti pinigus. Todėl bankininkai  yra pasiryžę bet kam, kad tik šią galią išlaikytu.

            Taigi, JAV  kongresas1873 metais oficialiai  atsisakė sidabrinių dolerių. Palikdamas tik auksinius. Pinigų kiekis ekonomikoje drastiškai sumažėjo. Kai pinigų nėra, juos skolinamės… Skolos vėliau prislegia, tada prislegia smarkiau, prireikia  mokėti didesnius mokesčius bei tenka atiduoti tai kas tavo. Lieka tik  skursti. Būtent tai  nutiko JAV 1873 metais.

            Galiu tik pridurti, kad 1873 metų įstatymas, išimantis sidabrinius dolerius iš pinigų sistemos, buvo priimtas paperkant kongreso narius. Tai atvirai rašė to meto spauda. Tas įstatymas buvo labai naudingas  bankininkams. Štai ir priartėjome prie pasakos apie burtininkus.

            1896 metais JAV vyko prezidento rinkimai, vienas kandidatas – William Jennings Bryan pasisakė už sidabrinio dolerio sugrąžinimą ir valstybės kontroliuojamą pinigų sistemą.  Jis buvo labai populiarus, tačiau deja pralaimėjo. Nors  William Jennings Bryan ir pralaimėjo, tačiau jo įtaka buvo tokia stipri, kad bankininkai nedrįso galutinai užgrobti pinigų sistemos iki pat 1913 metų, kuomet JAV buvo įsteigtas Federalinis Rezervo Bankas – privatus bankas kuris skolina pinigus JAV vyriausybei. Argi tai ne absurdas? Tautai skolintis popierinius pinigus už palūkanas, kuomet galėtu juos  spausdinti pati, pagal poreiki?

            Štai kodėl rašytojas L. Frank Baum  įkvėptas  W.J. Bryan idėjų sukūrė pasaką vaikams – „The wonderful wizard of Oz“. Šioje pasakoje yra daug pinigų sistemos simbolių. Taigi, kelis  jų apžvelgsiu.

          Pati stebuklų šalis vadinasi Oz. oz- tai Trojos uncija – paplitęs aukso, sidabro (ir ne tik ) matavimo vienetas. Geltonų plytų kelias – tai aukso standartas, kitaip tariant pinigų sistema paremta auksu.  Mergaitės Elės sidabrinės kurpaitės – tai sidabrinis, valstybės kalamas doleris, už kurio išleidimą į apyvartą nereikėtu mokėti palūkanų. Sidabrinės kurpaitės per visą pasaką buvo mergaitei po nosimi ir būtu ją parnešusios  namo pačią pirmą dieną.  Tai simbolis to, kaip lengvai galima išspręsti pinigų problemą- tereikia kaldintis monetas pačiai valstybei ir nesiskolinti iš bankų.

Kaliausė simbolizuoja žemdirbį. Ji pirmoji prisijungė prie mergaitės ir kartu keliavo į Smaragdo miestą. Kaliausė simbolizuoja judėjimo už sidabrinį dolerį pradžia. JAV judėjimas prasidėjo tarp žemdirbių, vėliau prisijungė ir pramonės darbininkai. Darbininkus ir pramonę simbolizuoja- Geležinis Medkirtys. Jam nuolat reikia tepalo kad nesurūdytu. Tepalas – tai pinigai  ekonomikoje. Kad  ekonomika klestėtu, pinigų turi užtekti, kitaip ekonomika stringa.

            Pasakoje yra pelės, kurios padeda iš aguonų lauko ištraukti užmigusi Bailųjį Liūtą. Pelės tai žmonės – rinkėjai. Po vieną jie silpni, tačiau jei žino krypti kur koncentruoti savo valią- gali kalnus nuversti. Smaragdo miestas – tai popierinis doleris -„greenback“, šie pinigai buvo spausdinami ir kontroliuojami JAV vyriausybės valdant A. Linkolnui, dėl ko JAV neturėjo biudžeto deficito. Gudvino (Ozo) rūmuose, buvo septynios salės ir trys laiptai- tai simbolizuoja 1873 metų nusikaltimą kai buvo atsisakyta sidabrinio dolerio.

            Na ir linksmiausia dalis – raganos. Pasakoje yra dvi blogos raganos- Gingema ir Bastinda. jos simbolizuoja du įtakingiausius to meto bankininkus J.D.Rockefeller ir J.P. Morgan.    Beje, pats burtininkas Ozas  pasirodo besąs tik apgavikas – tikras bankininko simbolis. Simbolių yra ir daugiau, tačiau tikiuosi to ką parašiau užteks kad pažiūrėję fimą „Ozas – didingas ir galingas“ ne tik gerai praleistumėte laiką, tačiau dar ir  pagalvotumėte kodėl mokesčiai dideli, ir kodėl gyvenimas gražus tik pasakose.

            Tiesa, tam kad parašyti šia istoriją, man nereikėjo sėdėti bibliotekoje ir  skaityti kalnus knygų. Kažkas tai padarė anksčiau  ir sukūrė filmą „The secret of Oz“- tikrąją burtininko Ozo priešistorę. Jei istorija patiko, pasakykite „ačiū“ vyrukams iš themoneymasters.com

Tekstas: Filosoffas

Eilinis perliukas sukurtas tūpų vadybininkų maustyti dar tūpesniems klientams.

Sunku atsistebėti  Lietuvių išradingumu. Teoriškai visi žino, kad visiškai sausos (ash dry) medienos kaloringumas svyruoja apie 4500 kcal/kg. Nuo medžio tipo (ir kada jis nupjautas) kaloringumas gali svyruoti iki 10%. Taigi realus gerų briketų kaloringumas tikriausiai svyruoja 4200 – 4300 kcal/kg. Visa kitą yra arba manipuliavimas skaičiais arba elementari apgaulė (kažkada esu susidūręs, kai pardabėjas nurodo “degios masės” kaloringumą, t.y. išminusuoja drėgmę ir pelenus ir gauną kosminį skaičių realybėje nereiškianti nieko).

Įdomiausia tai, kad panašios nesąmonės kartojasi kiekvienais metais. Dar 2010 esu rašęs apie „paturbintus“ pjuvenų briketus. Tiesa, jų kaloringumas tuomet buvo viso labo 6300 kcal/kg. Šiemetiniai „Ermitažiniai“ briketai sumušė visus ikišiolinius kvailumo rekordus deklaruodami.. 7420 kcal/kg kaloringumą. Ir pastebimai lenkdami net akmens anglį..  Įdomiausia, kad tokio kaloringumo negali būti net teoriškai.. net skaičiuojant degiąją masę.

Remiantis pateiktu drėgnumu ir peleningumu duotųjų briketų kaloringumas turėtų būti apie 4000 kcal/kg. 2011 realiam kaloringumui nustatyti buvau padaręs mažytį skaičiuotuvą. Nėra jis labai tikslus, bet įsivaizduoti realią situaciją padės.

P.S. spėčiau kad šitie stebuklingi briketai buvo importuoti iš Ukrainos. Ten laikas nuo laiko pasitaiko stebuklų.

Patikrinau kaip keisis mano žemės mokestis pagal naująją tvarką. Paaiškėjo, kad man jis didės – 26 kartus. Sakyčiau persistengė valdžiažmogiai mažumėlę. Ir tai tik pirmas žingsnis (žadama mokamą % didinti). O kai įves tokio paties dydžio mokestį už namuką.. tai viršys mano mėnesines pajamas.

Žinoma, malonu, kad ponai iš registrų centro sklypą Kauno priemiestyje prie neasfaltuotos ir neapšviestos „gatvės“ ir 1.2 km. iki artimiausio autobuso, vertina 7000 Lt/a, tik kažkodėl abejoju ar man pavyktų jį šiandien už tiek parduoti…

Reiks pasiaiškinti, kaip galima tą vertinimą apskųsti.

Kai tik priėmė šitą įstatymą spėjau, kad tai labai elegantiškas būdas iš ploretariato atimti prestižinėse vietose esantį nekilnojamąjį turtą. Jei turi lūšnelę arčiau centro ar kitų prestižinių rajonų.. sklypas gali būti įvertintas 200.000 ar 300.000, uždėjus 2%-4% mokestį ir netgi vidutines pajamas gaunantis žmogus tokio mokesčio neatlaikys. Net ir šiandieninis 0.6% žemės mokestis yra gan skausmingas, net jei jis būtų skaičiuojamas nuo realios žemės vertės.

P.S. kam idomi jo NT perkainuota vertė ją galite pasižiūrėti čia. Jei nžinote unikalaus numerio, jį galite rasti čia.

P.P.S. įdomus faktas, bet Vilniuje žemės mokesčio tarifas yra dvigubai mažesnis nei Kaune (0.3% vs. 0.6%).

Gyvename įdomiais permainų laikais. Vos prieš 20 metų subyrėjo CCCP. Prabėgs dar 20-30-50 metų ir nebeliks daugelio iš tuomet nepriklausomybė (politinę ir/ar ekonominę) atkūrusių valstybių. Jos bus inkorporuotos į kitus politinius darinius. Jei labai pasiseks.. turėsime agrarinę Lietuvos provinciją.

XX a. pagrindiniu rišančiuoju valstybių elementu buvo nacionalizmas (uždarytos ar pridarytos sienos taip pat turėjo rišantį efektą). XXI a. Europoje šios valstybes rišančios medžiagos praktiškai nebeliko. Lietuvai įstojus į ES ne tik visiškai atsidarė sienos, bet ir dedamas visos pastangos kurti Europos piliečius (iškeliant „bendrąsias vertybes“ aukščiau nacionalinės tradicijos). Uždrausta siūlyti pirkti „prekę Lietuvišką“. Slovakam neleido ant Slovakijos euro pavaizduoti vietinių šventųjų (su nimbais). Apie išsiglumusią žmogaus teisių sampratą ir jos priešpastatymą tradicijai geriau visai patylėti. Išmirs „okupacinė“ karta ir nebeliks tikrų patriotų.

Ekonominio pagrindo atviroms ir ekonomiškai silpnos valstybėms išlikti taip nėra. Lietuva vienas geriausių to pavyzdys. Ir emigracija čia tik pirmasis simtomas. Mano nuomone, Lietuva šiandien vis didėjančiu greičiu įsisuka į savo piliečių kokybės ir kiekybės mažėjimo spiralę. Šiandien kiekvienas pakankamai įgūdžių ir/ar laiko turintis pilietis gali perplaukti Lamanšą ir už tą patį darbą gauti kelis/keliolika kartų didesnį atlygį. Dažniausiai tai reiškia ir aukštesnę gyvenimo kokybę. Pradžioje ši tendencija išryškėjo tarp jaunų, „rankomis“ dirbančių žmonių. Už identiško vinies įkalimą Norvegijoje atlyginama 4-8 kartus dosniau nei Lietuvoje. Patriotizmo praktiškai nebeliko. Tik žodžiai (iš aukštų politinių tribūnų). Socialiniai saitai silpni. Kultūrines ir adaptacines problemas lengvina augantys emigrantų getai. Analogiška situacija ir tarp „baltųjų apykaklių“. Jei sugebi kažką daugiau nei popieriukus ant stalo stumdyti persikėlęs kelis 100 km. į vakarus gali ženkliai pagerinti savo materialinę padėtį. Turtingesnės valstybės už kokybiškus žmogiškuosius išteklius pasirengę mokėti pastebimai daugiau nei skurdžios. Dėl labai tikėtina, kad vis didėjanti dalis gabių ir darbščių nusės būtent ten.

Savo patrauklumą tarptautinėje arenoje Lietuva grindžia kokybiška ir pigia daro jėga (plius dosnios ES pinigų injekcijos). Bet tai netvarus požiūris. Netgi šiandien kokybiškos ir pigios darbo jėgos LT lieka vis mažiau. Prabėgs dar 5-10 metų ir kokybiška darbo jėga išsivažinės.. o nekokybiška už „mažai“ nedirbs. Net jei sugebėtų.

Remiantis aukščiau aprašytų, matau nuolatinį Lietuvos (kaip ir kitų periferinių valstybių) gyventojų kiekybės ir kokybės nuolatinį mažėjimą. Tai pirmoji problema. Liekančiųjų „kokybė“ nuolat kris. Liks vis mažesnis procentas galinčių ir norinčių dirbti, o ir tokių pajėgumas kurti mažės tiek santykine tiek absoliučia išraiška. Mažėjanti darbo jėgos kokybė darosi nepatraukli normaliam verslui (šešėlis ar vienadieniai versliukai tikriausiai nukentės mažiau). Mažėjanti vartotojų masė pjauna per paslaugų sektorių. Iš čia gauname antrą problemą: vis mažėjanti dirbančiųjų masė turės dengti augančias „visuomenines išlaidas“. Tai tikrai iššauks mokesčių didinimą ir tikriausiai disponuojamų pajamų mažėjimą, kuris, savo ruoštu, skatins ekonominę emigraciją taip pradėdamas sekančią spiralės viją.

Net ir gaunat panašaus lygio pajamas, gyvenimas turtingesnėje valstybėje turi nemažai savo privalumų: geresnė infrastruktūra (keliai, viešasis transportas, etc.), viešosios paslaugos (medicina, švietimas) ar socialinės garantijos (pedarbio pašalpa). Tiesa.. gyvenant skurdžioje valstybeje reikia mažiau pinigų “pasijusti turtingam”.

Šiandien matau tik vieną Lietuvos išlikimo scenarijų: uždaryti sienas, uždrausti televiziją/radiją ir greituoju būdu įvesti komunizmą. O jei kalbėti rimtai – išeities praktiškai nėra. Dabartinė demokratinė sistema, valdoma polit-verslininkų yra nepajėgi ką nors pakeisti. Revoliuciją situacija tik pablogintų, nes šiandien LT ją pajėgus padaryti tik smulkūs niekšeliai prieš 4 metus daužę seimo langus.. Dėl to ir tvirtinu, kad Lietuvos provincija yra pats patraukliausias ateities scenarijus.

P.S. vakar per LTR buvo gana blanki diskusija apie emigraciją. Nustebino p. Oleko džiūgavimai dėl gero gyvenimo LT.. pagrįsti medikų emigracija ir kažkokio naujo filmo sukūrimu.

Seniai,  seniai, gūdžiais tarybiniais laikais, verslesni žmonės važinėdavo į Rusiją prekiauti. Viena iš namop vežamų prekių būdavo.. Kaune gaminami nedidelių gabaritų televizoriai „Šilelis“. Nukeliaudavo jie 1000 kilometrų kad susirastų savo galutinį pirkėją visai šalia vietos kur buvo pagaminti.

Praėjo beveik 30 metų, bet situacija pasikeitė nedaug. Kaip tik šiuo metu ieškau vonios, ir žvilgsnis apsistojo ties Poliplast‘o Kyma Audra. Pirk prekę Lietuvišką. Įdomu tai, kad jos kaina Kaliningrade prasideda nuo 806 Lt. Pas Lietuvos mažmenininkus kainos prasideda nuo 1000 Lt (dažnai siūloma už „kataloginę“ 1349 Lt kainą) T.y. Lietuvoje lietuviškas produktas tampa 20%-70% brangesnis nei Rusijoje. Kadangi gyvenu toli nuo šios sienos, tai dėl 200-300 Lt vis dar neapsimoka važiuoti į Rusija, bet susimetus 3-4 pliusas būtų jaučiamas.

 P.S. PVM‘as čia nedaro esminės įtakos: Lietuvos PVM 21%, Rusijos – 19%. Viskas susiveda į tarpininkų maržą.

Chris Martenson,  the Crash Course 17a-20 dalys

Visai neseniai Alfa.lt komanda paskelbė įdomų straipsnį „Pigios skalūninės dujos ir didieji pasaulio geopolitiniai pokyčiai”.

Šį kūrinėlį sugalvojo ne jie patys, tačiau gavo iš „The Guardian“. Ir Alfa, ir The Guardian nusitvėrė idėjos, kad JAV netrukus taps energetiškai nepriklausoma ir dėl to  pasaulio  politika keisis.

Štai geriausia citata: „Kaip energijos išteklių perteklius paveiks geopolitiką, iki galo nėra aišku. Prognozuojama, kad Australija turėtų pralenkti Katarą iki 2030 metų kaip didžiausia suskystintų dujų eksportuotoja. Vakarų Afrika, kaip ir Argentina, turėtų tapti naujais didžiuliais veiklos centrais. Taigi laukia įdomus daugiapolis pasaulis.”

 Nenoriu nieko įžeisti, bet, mano nuomone, tas straipsnis ( ir Alfos,  ir „The Guardian“ originalas) visiškai prasilenkia su realybe. Energetinių išteklių pertekliaus JAV ir tuo pačiu likęs pasaulis neturės. Neturės dėl paprasčiausių gamtos dėsnių. Tuos dėsnius dar 1956 metais aprašė Marion King Hubbert – geologas ir mokslininkas. Ta proga pristatome svarbiausias Žlugimo kurso dalis,  o 17a dalis yra skirta būtent šiai teorijai- naftos piko teorijai.

Pabaigoje keli skaičiai iš visiškai priešingos analizės apie energetinę JAV nepriklausomybę.  Šiaurės Dakotoje, skalūninėse uolienose, yra apie 4500 gręžinių, vidutiniškai duodančių 144 barelius naftos per dieną  iš gręžinio. Tuo tarpu  įprastas vienas gręžinys (ne skalūninėse uolienose) gali duoti nuo 3500 iki 5000 barelių naftos per dieną, o viena jūrinė platforma netgi iki 200 000 barelių iš daugelio gręžinių. Tam, kad JAV taptų nepriklausoma naudojant skalūninę naftą, reikia išgręžti dar 60 000 gręžinių ir juos pergręžti kas 3-4 metus, siekiant išlaikyti produkciją. Akivaizdu, kad tai neįmanoma, nes geriausios vietos gręžiamos jau dabar, o likusios bus prastesnės, dėl to vėliau produkcija tik kris.

Kas tinka naftai, tinka ir dujoms. Taigi, kur tiesa,o kur  nusišnekėjimai,  vertinkite patys, jei  anglų kalba maišo, pažiūrėkite likusias Žlugimo kurso dalis – titrai lietuviški. Dvidešimta dalis netitruota, tačiau tai autoriaus valia. Jei ką nors sudomins sprendimų priėmimo metodas, parašykite, paskelbsiu vertimą.  Vienu aspektu Alfa ir The Guardian yra teisūs – pasaulis keičiasi, o sprendimai laukia sunkūs.

 17a dalis: Naftos piko teorija

Chapter 17a: http://www.youtube.com/watch?v=cwNgNyiXPLk

17b dalis: Energijos biudžetas

Chapter 17b: http://www.youtube.com/watch?v=WeBtdwPpTQM

17c dalis: Energija ir ekonomika

Chapter 17c: http://www.youtube.com/watch?v=6w6gf3tSGTg

18 dalis: Ekosistema

Chapter 18: http://www.youtube.com/watch?v=PfAQktktGgQ

19 dalis: Būsimas šokas

Chapter 19: http://www.youtube.com/watch?v=YDNvr82gqd0

20 dalis: Ką mums  daryti?

Chapter 20: http://www.youtube.com/watch?v=4juZfRsQRzs

Tekstas: Filosoffas

Pirma dalis, Antra dalis, Trečia dalis.

Keletas faktų su nedideliu komentarų kiekiu. Pradžioje žadėjau apsiriboti tik skaičiais.. bet dėl geresnio skaitomumo įdėjau „rišančio“ teksto.

1. Daugiausiai dividendų į valstybės biudžetą šiemet sumokėjo energetikos įmonės. O tiksliau Visagino atominė elektrinė (VAE) – 275 milijonus litų. Labai džiugi naujiena: nepastatyta elektrinė jau moka solidžius dividendus.
2. Pagrindiniai VAE pajamų šaltiniai – jai priklausančių įmonių mokami dividendai:  “Litgrid” savo valdytojai šiemet sumokėjo 381 mln. Litų; “Lesto” – 140,725 mln. litų. T.y. iš Lietuvos elektros tiekimo sektoriaus į VAE buvo įlieti 521.725 mln. litų. Iš kurių 275 Visagino atominė elektrinė sumokėjo į biudžetą, o 246.725 mln. litų sunaudojo savo reikmėms.
3. Remiantis p. Vaitkaus pateikiama informaciją 170 milijonų „regioniniai“ partneriai pripažino kaip Lietuvos indėlį į Visagino atominės elektrinės projektą. Netgi darant prielaidą kad VAE kitokių pajamų neturėjo.. 76.725 mln. litų buvo “sudeginti”. Jei atominė elektrinė nebus statoma “sudegintais taps visi 246,725 milijonai. Vien per 2012 metus. Kokia suma bus įsisavinta 2013 kol kas neaišku.
4. Remiantis galutiniu elektros suvartojimu šalyje, elektros kainos struktūroje dividendai turėjo sudaryti 6 ct/kWh. T.y maždaug vienu centu daugiau nei kitąmet didės elektros energijos tiekimo kaina galutiniams vartotojams.
5.  Besidomintiems elektros energijos kaina siūlyčiau pastudijuoti  valstybinės kainų ir energetikos komisijos pateikiamą informaciją: Tarifo buitiniams vartotojams ir VIAP struktūra. Ypač atkreiptinas dėmesys į kainos sandarą (kiek % sudaro gamybos kaina, ir kiek visokie rėmimai), bei prognozuojamą elektros energijos suvartojimą 2013.
6.  2011 LESTO grupės grynasis konsoliduotas nuostolis sudarė 65,84 mln. litų ir buvo 5,55 proc. didesnis, lyginant su 2010 m. 2011 m. „Litgrid“ nuostoliai viršijo 20 mln. Norint išmokėti dividendus minimus 1 punkte pinigai buvo skolinami iš bankų (dalis).

Konservatoriai atliko labai panašią machinaciją kaip savo laikų privatūs VST savininkai: skolintais pinigais išsimokėjo dividendus. Šiandieninės finansų inžinerijos laikais tai nėra labai nuostabus dalykas: už paskolas mokamos palūkanos mažina pelno mokesčius (jei tokio pelno yra žinoma). Bet monopolinei valstybinei įmonei didelių tokių veiksmų privalumų nematau (tiek mokesčiai tiek dividendai subyra į valstybės kasą). Čia greičiau buvo ėjimas žirgu: išmokėtais dividendais buvo finansuojamas Visagino atominės elektrinės projektas.. o ir ministrui grąžų pasigirti: va kiek mano sektoriaus įmonės nešą naudos valstybės biudžetui. Tik kažkodėl nutylima.. kad visi tie išmokėti pinigai bus surenkami iš kiekvieno elektros energijos vartotojo. Kai supranti, kad tie gražus pelnai reiškia kad už vieną kWh buvo/bus sumokėta 6 ct. daugiau džiaugsmą turėtų pakeisti pyktis. Jei per mėnesį Jūsų namų ūkis suvartoja 200 kWh elektros, tai papildomu „pelno“ mokesčiu Jūs paėmėte Visagino atominę elektrinę 12 litų (Per metus – 144 Lt). Tiesa.. pusę to sumos ji vėliau pervedė į biudžetą.

Toks pinigų išpumpavimas labai gražiai pasislepia tarife (kaip perdavimo/paskirstymo kaina) ir akių nebado kaip atskiros eilutės pvz „VAE finansavimas“ ar pan. Paskirstymo/perdavimo mokestis daugeliui kliūna netgi mažiau nei VIAP‘as. Tai vienas iš būdų, kaip „neskausmingai“ yra melžiami Lietuvos gyventojai prisidengiant įvairiomis energetikos sektoriaus reorganizacijomsis. Salsu, kiek atominių svajonių priedangoje  šiemet bus išgręžta dividentų iš elektos energijos vartotojų. Jau žinome kad ši suma nepriklauso nuo perdavimo/paskirstymo įmonių veiklos rodiklių (pvz. pelno), o tik nuo valdžiazmogių ir “teigingų dėdžių” užimančius “teisingus postus” norų.

P.S. Smalsu, kodėl viešumoje nebesirodo jokios informacijos apie įmonę NT valdos (kuri perėmė milijardinį energetikos kompanijų turtą, bet taip ir nesugebėjo įsigyti normaliai veikiančios www svetainės (jei kam įdomu: www.valdos.eu sukurta gana mėgėjiškai WordPress pagrindu).

Mėsos – tai beišsipildanti Lietuvos viduriniosios klasės svajonė

Visada galvojau kad viduriniosios klasės Lietuvoje beveik nėra. Yra 80%-90% skudžiai gyvenančių piliečių, kokie 5% „vidutiniokų“ o visi likusieji „elitas“. Pasirodo klydau. Remiantis Verslo Žinių duomenimisLietuvoje gyvena beveik 200.000 viduriniosios klasės šeimų. Arba 22% namų ūkių. Skaičiai nuteikia džiugiai… kol nepradedi žiūrėti  į prielaidas, kas, pasak VŽ žurnalistų yra vidurinioji klasė Lietuvoje. Kad nereikėtų daug skaityti VŽ tekstų pateiksiu 5 punktų sąrašiuką pagrindinių viduriniosios klasės požymių Lietuvoje:

1. Turi pinigų susimokėti mokesčius
2. Gali sau leisti iki higienos normų reikalavimų šildyti būstą
3. Gali sau leisti savaitę per metus praleisti palapinėje prie ežeriuko
4. Gali sau leisti kas dieną valgyt mėsą
5. Turi 250 eurų santaupų.

Pagal mano pasaulėžiūrą tai greičiau skurdo riba o ne viduriniosios klasės požymis. Šie 5 punktai tai yra minimumas būtinas išgyventi. Tiesa.. galima mėsos valgymą sumažinti iki 2 kartų per savaitę. Ir neturėti bankėje paslėptų 250 eurų juodai dienai, bet tai situacijos iš esmės nekeičia. VŽ maišo skurdo ribą su viduriniąja klase. Sunku įsivaizduoti, kaip galima „vidutiniokais“ laikyti šeimą.. kuri teišgali susitaupyti pusę vidutinės mėnesinės algos.

Keista, kad į Lietuvos vidutiniosios klasės apibrėžimą galėjo patekti sąlygą valgyti pilnavertį maistą. Arba galimybė normaliai šildytis turimą būstą ? Tai apibrėžimas bėdžiaus.. kol kas dar nemirštančio iš bado ar šalčio. Tikriausiai panašus apibrėžimas turėjo būti „pasiturinčio baudžiauninko“  kažkur XIX a. glūdumoje. Gyvenant XXI a. Tikriausiai grįžtame į senovės Romos laikus, kai plebėjai gatvėse reikalaudavo duonos ir reginių. Lietuvos vidutinė klasė tokiu atveju turėtų reikalauti mėsos ir šilumos. Mano supratimu šiandieninė vidutinioji klasė privalo sau leisti truputėlį daugiau nei vien pavalgyti ir išsimiegoti šiltoje lovoje.

Tikriausiai to daiktais net nepavyks išreikšti (vienam vertybė naujas automobilis, kitam – kelionė po pasaulį). Nepaisant to, „vidutiniokas“ neturėtų pusę metų taupyti kad nueiti pas dantistę ar į restoraną šeimyninių pietų. Gyvename atvirame pasaulyje, dėl to ir vidutiniokus reikėtų vertinti bendrame kontekste. Jeigu tokių pas mus yra. Daugiau nei graudu, kai pradedama aiškinti.. kad vidutiniokas tai tas kuris nebadauja. Arba tas, kuris gauna vidutinę algą (apie 450 eurų/mėn), kuri yra ženkliai mažesnė nei daugelio ES šalių minimumas. Aš žinau, kad pasaulyje yra daug skurdesnių šalių. Nepaisant to neįsivaizduoju Lietuvos ateities, kur gyvenimo pasiekimo laikomas elementarus gebėjimas įsigyti mėsos.

Pabaigai: reikėtų išmokti daiktus vadinti tikraisiais vardais. Skurdo ribą pavadinus viduriniąją klase gyvenimas tikrai nepagerės.

Turėti pietums mėsos – tai skiriamasis Lietuvos viduriniosios klasės bruožas.

Chris Martenson,  the Crash Course 12-16 dalys

Šiandien pateikiame jums dar penkias Žlugimo kurso dalis. Jos skirtos daugiausia JAV, tačiau galite rasti panašumų su visomis „išsivysčiusiomis šalimis“. Pavyzdžiui, statistiniai skaičiavimai. Kuomet pasidomėjau Vartotojų Kainų Indekso skaičiavimo metodika, taikoma Lietuvoje, sužinojau, kad ši metodika atkeliavo iš tarptautinio valiutos fondo, o pastarasis ją gavo iš JAV. Taigi, viskas, ką čia sužinosite apie statistinius „įdomius“ metodus, tinka ir Lietuvai. Nežinau tik, ar yra tyčinis valdžios noras „pamažinti“oficialią infliaciją.

Truputis istorijos su tulpių svogūnėlių manija visai gali būti naudingas. Juk nedaugelis žino, kad už vieną tulpės svogūnėlį Olandijoje buvo galima nusipirkti namą…

Demografinę situaciją verta žinoti bent tam, kad galėtumėte įsivaizduoti, koks skirtingas bus pensininko gyvenimas jau už kokių 10 metų. Visai gali būti, kad daugeliui teks paprakaituoti darbe ilgiau nei tikitės.

Kad infliacija yra tyčinis politinis aktas, turėjote sužinoti iš praeito rašinėlio, kas tingės žiūrėti visus skyrius, užmeskite akį į  dešimtą dalį. O jei norite trilijonų dolerių bokštus pamatyti kitose dimensijose, siūlau aplankyti puikų puslapį: http://demonocracy.info/ .Tikrai velniškas puslapis. Skirtumas nuo Chris Martensono pateiktos vizualizacijos tas, kad jie naudoja ne 1000 bet 100 dolerių nominalo banknotus. Man ypač patinka JAV galybė.

 Beje, kai rašau,  šiame puslapyje apsilankymų iš Lietuvos IP adresų vos 126. Visiškas užkampis, tačiau koks!

Taigi gero žiūrėjimo.

Dvylikta dalis: Skola

Chapter 12:   http://www.youtube.com/watch?v=bcc-TqvCXqU

Trylikta dalis: Nacionalinis nesugebėjimas sutaupyti

Chapter 13: http://www.youtube.com/watch?v=Mrp1N1N2cWs

Keturiolikta dalis: Turtas ir demografija

Chapter 14: http://www.youtube.com/watch?v=fUJU1aLEQQA

Penkiolikta dalis: Burbulai

Chapter 15: http://www.youtube.com/watch?v=0F7SCbrU5sQ

Šešiolikta dalis: Neaiškūs skaičiai

Chapter 16: http://www.youtube.com/watch?v=zPkTItOXuN0

 Tekstas: Filosoffas

Pirma dalis, Antra dalis. Ketvirta dalis.

Chris Martenson,  the Crash Course 6-11 dalys

Pieš kelias dienas mes jums pristatėme pirmas penkias Crash Course dalis. Tiems, kas praleido, – trumpa šių dalių santrauka.

Pirmiausia, mes sužinojome, kad ateinantys dvidešimt metų bus visiškai kitokie nei praėję dvidešimt.  Tai galima pasakyti ne tik apie 20 metų, tačiau ir apie dar didesnį laikotarpį. Iš tiesų,  mes gyvename milžiniškų permainų laikotarpyje, tokiame reikšmingame kaip pirmykščio žmogaus ugnies atradimas. Permainos jau prasidėjo.  Jos susiveda į tris paprastus “E”. Pirmas “E”- Ekonomika.  Antras “E”- Energetika, trečias  “E”- Ekosistema. Visos jos yra labai glaudžiai susijusios. Norite žinoti, kaip? Tai paaiškinta kitose „Žlugimo kurso“ dalyse.

Dar mes sužinojome, kad gyvename pasaulyje, pilname eksponentinių funkcijų ir kad šios funkcijos yra beveik neįkandamos žmogaus suvokimui. Augimas tam tikru procentiniu dydžiu yra eksponentinė funkcija. Labiausiai žinoma ir dažniausiai aptariama tokia funkcija – ekonomikos augimas. Galiu drąsiai teigti, kad ši funkcija yra nesuvokiama ne tik penktos klasės moksleiviams, tačiau ir  ekonomikos ekspertams – netgi pačio aukščiausio rango.

Šalia to, ekonomistai, socekonomės ir bankų analitikai tokie kaip R. Kuodis,  A.Maldeikienė ir  G.Nausėda gavo dar vieną labai didelį akmenį į savo gražiai suartą teorijų daržą.  Tas  akmuo neįtikėtinai paprastas.  Ant jo iškalta:  „Augimas yra pertekliaus pasekmė.“ Viskas. Tai žiauriai elementaru.  Visus, kurie aiškina apie ekonomikos augimo būtinybę, paprašykite paneigti šią koncepciją, jei jiems pavyks jus įtikinti, kad taip nėra, žinokite, turite reikalų su burtininku, šamanu, fakyru ar mažų mažiausiai hipnotizuotoju….

Šiam vakarui kelios dalys apie paprastą dalyką – pinigus. Nors pinigai toks kasdieniškas ir neypatingas dalykas, tačiau ir čia galima padaryti atradimų, Taigi, gero žiūrėjimo.

Šešta dalis: Kas yra pinigai?

Chapter 6: Kas yra pinigai ?

Septinta dalis:  Kaip atsiranda pinigai?

Chapter 7: Kaip atsiranda pinigai?

Aštunta dalis: Kaip kuriami pinigai Federaliniame Rezervo Banke

Chapter 8: Kaip kuriami pinigai Federaliniame Rezervo Banke

Devinta dalis: Trumpa JAV pinigų istorija

Chapter 9: Trumpa JAV pinigų istorija

Dešimta dalis: Infliacija

Chapter 10: Infliacija

Vienuolikta dalis: Kiek daug yra trilijonas?

Chapter 11: Kiek daug yra trilijonas?

Tekstas: Filosoffas

Pirma dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis.

Kaip čia dabar taip, kad Lietuvą valdys seimas, turintis mažiau nei 1/2 rinkėjų pasitikėjimą ?

Nesu didelis prezidentės D. Grybauskaitės gerbėjęs. Nuo pat jos išrinkimo maniau kad ji yra tuštutė populistė, sakanti ir daranti tai, ko išalkusi minia laukia. Bet jos garsusis pirmadienio pareiškimas, kad „Naujos atominės jėgainės nauda abejoja mažiau nei trečdalis balso teisę turinčių Lietuvos piliečių“ man patiko. Tiesa, ne dėl to kad taip bandoma realybę pritemti prie nuosavų (ar klano) norų ir/ar ambicijų.

Man patiko pats principas, kad rinkimų/referendumo rezultatus reikia padauginti iš dalyvavusiųjų dalies. T.y. tautos ateitį turi spręsti tik sąmoningi piečiai, dalyvavę rinkimuose/referendume. Taip ir reikėtų įrašyti: ne rinkėjų.. o sąmoningų rinkėjų, sąmoningumą apibrėžiant dalyvavimu rinkimuose.

Aritmetika paprasta: jei partija pagal sąrašus surinko 8% dalyvavusių rinkėjų balsų.. o dalyvavo tik 50% rinkimų teisę turinčių piliečių, tai, anot prezidentės pasiūlyto principo, reiškia, kad ja pasitiki tik 4% rinkėjų, t.y. ji į seimą nepateko Taip atmetus partijas kurios nevertos net 5% sąmoningų rinkėjų balsų, likusią dalį padauginam iš dalyvavusių rinkimuose procento.. ir gauname, kad pagal sąrašus į seimą pateko ne 70 seimūnų o tik 38, taiki iki sekančių rinkimų  32 vietos seime liktų tuščios.

Čia gaunama win-win situaciją: laimi visi, tiek rinkėjai, kuriuos atstovauja būtent tie ir tiek.. kiek jie išsirinko, tiek šalies biudžetas, tikriausiai sutaupysiantis ne mažiau nei tikimasi gauti padidinus tabako akcizą. Ties.. praloš tie 32 nelaimėliai (kurie šiandien seime bet kuriuo atveju nieko neatstovauja), bet argi verta dėl tokios niekingos mažumos smulkintis.

Dar daugiau: turiu gerą nuojautą, kad įvedus tokią sistemą, žmonių, balsuojančių už „gelbėtojus“ rinkimuose gerokai smukteltų, t.y. rinkimuose žmonės iš tiesų išreikštų savo valią. Ne balsuodamas prieš kažką, o būtent balsuodamas UŽ. Ir jei nei vienas „rikimų feljetonas“ neatstovauja mano interesų aš už tai galėsiu sąmoningai pasisakyti nedalyvaudamas. T.y. mano balsu negalės prisidengti nei viena „nacionalinė vertybė“ įsitikinusi kad ji atstovaują visą tautą.

Pripažįstu, kad kai žmonės pajus savo realią rinkimų galią (tikriausiai po poros seimo kadencijų) pagal sąrašus į seimą perteks kokie 3-5 kandidatai. Bet nuo to tauta tik išloš.

Prisipažįstu, ką daryti su vienmandatėmis ir prezidento institucija kol kas nežinau. Nerealu kad jie galėtų surinkti daugiau nei pusės rinkėjų, kuriems jei „tipo“ atstovauja balsų. Tik ne šiame amžiuje.

Iš vienos pusės susispietę atominės šalininkai, kaip užburtą mantrą kartojantys kad atominė elektra pigiausia pasaulyje. O visi kas mano kitaip yra rusų šnipai ir kolaborantai.

Kitoje pusėje glaudžiasi atsinaujinančios energetikos Lietuvoje šalininkai, siūlantys milijardus investuoti į atsinaujinančią energetiką ir taip išgelbėti Lietuvą nuo rusų priklausomybės.

Pigi atominė elektra vs. brangūs rangūs atsinaujinantys ir tarši/pavojinga atominė vs. „švarūs“ atsinaujinantys. Praktiškai tai ir visa diskusija. Telpanti keturiuose elementariuose taiginiuose. Dar kartais paminimos darbo vietos.. bet čia jau sunkiau pasakyti, kas jų sukurs daugiau.. dėl to šis argumentas retai naudojamas. Visa kita – baltas triukšmas apie tautos priešus, europinį kelią ir dideles grėsmes.

Tiek vieni, tiek kiti labai nori investuoti milijardus. Dešimtis milijardų. Noras žinoma labai geras, bet kodėl nepasirinkus trečiojo kelio (kuris beje irgi numatytas „statybininko sapne“, dar žinomame kaip energetinės nepriklausomybės strategija).

Kodėl neapsiriboti investicijom į elektros jungtis su Švediją ir Lenkiją ir importuoti elektros energiją rinkos kainomis. Šios linijos ar naujos atominės, ar atsinaujinančių masinės plėtros atveju vis tiek yra būtinos. O turint pakankamai stiprias jungtis su kaimynais.. galima elektra pirkti. Rinkos kainomis.

Investicijų čia reikėtų minimaliai (kažkoks niekingas milijardas su trupučiu. Maždaug tiek.. kiek būtų skirta infrastruktūros paruošimui parvežti naują reaktorių į Visaginą). Be to šios linijos taip pat yra dali „atominio“ arba dalis „atsinauinančio“ plano.

Visas šio sprendimo grožis tame, kad tokiu atveju galutinis vartotojas už elektra mokės tiek pat (o tikriausiai netgi mažiau) nei bet kuriuo iš dviejų aukščiau pateiktų alternatyvų, t.y. rinkos kainą. Ir jam nereikės per VIAP‘ą subsidijuot atsinaujinančių energijos šaltinių (ilgesnėje perspektyvoje, tikiuosi, ir Elektrėnų).  Tiesa, nebus, ir labai išsiilgo pusės milijardo kasmetinio pelno iš atominės (kuriuo aš netikiu). Bet ir neliks daugiamilijardinių investicijų rizikos. Ir kaina elektros man, ir kitiems vartotojams bus mažiausia iš visų galimų scenarijų (nevertinant sociumo subyrėjimo ir visiško importo iš užsienio nutrūkimo).

Nelaimingi liks tik firmų ir firmelių vadukai bei politekonomistai, mylintys bet kokias „valstybines“ statybas. Kuo didesnes.. tuo geriau. Ir politikieriai nebegalės išdidžiai aiškinti kad atstovaują atominę valstybę. Visi likę tik išloš.

Liks laiko, lėšų ir galbūt net proto susitvarkyti šilumos ūkį.

P.S. prisiminiau dar vieną bendrą atsinaujinančių ir atominių entuziastų argumentą: į užsienį iškeliaujantys milijardai. Kad ir kaip bebūtų gaila, abiems atvejais į užsienį iškeliauja panašūs pinigų kiekiai (kalbant apie saulę/vėją tikriausiai net didesni) nei importuojant elektrą).

Dovanoju Jums mikroskopą. Visiškai veltui. Pasiimti patiems.

Pagaliau ta diena atėjo. Aš jos laukiau daugiau nei pusantrų metų ir štai mikroskopas beveik jūsų.  Ne aš ji sukonstravau, tačiau  jis stovi ant mano stalo. Dovanoju jį kiekvienam, kuris ne itin moka anglų kalbą arba visai tokios negirdėjo. Ta dovana  skirta mokslininkams, inžinieriams, verslininkams, pardavėjoms, žaliesiems, studentams,  mokytojams ir net mokiniams. Tiesą sakant juo gali naudotis bet kas – nebūtinai pagal paskirtį. Kažkur skaičiau,  kad mikroskopu galima kalti vinis. Tikra tiesa, jis pakankamai sunkus ir senas. Ir visai ne gaila, svarbiausia, kad rastumėte,  kaip jį panaudoti. Jei su mikroskopu kalsite vinis arba gliaudysit riešutus, būsiu laimingas, tai reikš,  kad mano darbas nenuėjo veltui, taip pat darbas žmonių, kurie jį projektavo, konstravo ir gamino.  Gali būti, jog jūs išpešit ne tiek daug, kiek tikėjosi žmonės, prisidėję prie jo gamybos, tačiau tai vis tiek gėris. Svarbiausia, kad mikroskopas jums pasitarnautų. Šiaip ar taip mikroskopas tik įrankis.

Mano indėlis į šią dovaną nėra didelis, aš tik išverčiau vartotojo instrukciją. Tiesą sakant,  instrukcijos nebuvimas buvo pagrindinė priežastis, dėl ko negalėjau mikroskopo padovanoti anksčiau.  Jei jums įrankis patiks, atleiskite, kad buvau toks lėtas. Bet, sakoma, geriau vėliau nei niekada. Laiko panaudoti mikroskopą jums  dar yra. Nežinote, kur? Pasufleruosiu. Šis mikroskopas tinkamas stebėti nevisai  mažus dalykus – laikraščių antraštes, politikus, ekonomistus,  naftos platformas, VAE, uraną ,dujas, anglį, infliaciją, nykstančią ekosistemą ir net į visą žemės rutulį. Tai nepaprastai geras įrankis – tokio įrankio  neturi nei vienas universitetas, nei viena mokykla ir nei viena mokslo įstaiga.  Apie jį negirdėjo jokia laboratorija ir joks tyrinėtojas.

Tiesą sakant,  tai ne  mikroskopas – tai idėja.  Galinga idėja, parodanti,  kaip galima žvelgti į pasaulį ir  žmones. Idėja žiauriai paprasta, tačiau ir paprasti dalykai ne visada matomi.  Iki Izaoko Niutono daugybė žmonių vaikščiojo žeme ir  niekada niekas nepagalvojo, kad žemė traukia ir ta trauka priklauso nuo žemės masės. Šiandien tai akivaizdu, prieš  350 metų to nežinojo  niekas. Taigi nenustebkite, įrankis,  kurį dovanoju, labai paprastas, tačiau to paprastumo nežino ir nesupranta beveik niekas. Nepaisant to,  jis pakeis pasaulį. Kažkada suomių studentas Linusas Tovardas nusprendė sukurti savo operacinę sistemą, dabar turime Linux, ir tūkstančius žmonių, dirbančių ir kuriančių iš idėjos. Net ir vienas žmogus gali pakeisti pasaulį, ar ne?

Taigi, grįžtam prie mikroskopo. Idėjos kūrėjas ir savininkas yra Chris Martenson. Keliu prieš jį skrybėlę ir reiškiu didžiausią pagarbą. Tai žmogus, kuris sugebėjo apibendrinti sudėtingus dalykus ir išreikšti juos paprasta idėja. Kaip ir visame moksle, čia neapsieita be matematikos, statistikos ir grafikų. Tačiau nesijaudinkite- tai, ką pamatysite pro mikroskopą, yra labai paprasta. Taip paprasta, kad tikriausiai kai kurie rausis plaukus nuo galvos- kaip jiems nešovė į galvą tokia idėja!

Taigi,  prie reikalo. Mikroskopas –  tai trumpi  filmukai – prezentacijos. Galbūt kartais nuobodūs dalykai. Tačiau jei ištversite, nesigailėsite. Filmukai vadinasi Crash Course, lietuviškai –  Žlugimo kursas. Tiesą sakant,  nesu tikras, ar gerai išverčiau pavadinimą (vis tik aš nesu vertėjas). Taigi kritiką  priimu. Tačiau filmukų turinys… Bet gal geriau pažiūrėkite patys. Arba ne.

Turiu įspėti: tai, ką pamatysite, gali atimti jums ramybę, gražią ateitį ir sudaužyti svajones. Niekaip tiksliau nenusakyčiau esamos situacijos kaip scena iš Matricos, kuomet Morfėjus  parodo Neo dvi piliules. Pasirinksi žalią –  gyvenimas tęsis kaip iki tol. Pasirinksi raudoną – sužinosi visus atsakymus, tačiau prarasi ramybę. Taigi raudona piliulė- žiūrėti ir priimti iššūkį. Jei norite ramybės, geriau to nedarykite.

Visai gali būti, kad pažiūrėję Žlugimo kursą  pamanysite, kad užsirovėte ant kvailio. Nieko tokio. Parodykit jį kitiems, papasakokit, tačiau,  jei kartais nuspręsite,  kad tai rimta, tuomet klauskite. Ką galėsiu,  paaiškinsiu. Kaip žiūrėti? Spaudžiat ant nuorodų ir žiūrite. Ant grotuvo dešinėje, apačioje, yra mygtukas su  užrašu „CC“, paspaudžiate ant jo ir išsirenkat lietuviškus titrus, jie gali praversti net jeigu  mokate anglų kalbą ( kaip patirtis rodo, kartais tai reikalinga). Kartais titrai slenka per greitai, būkite kantrūs, tai nėra absoliučiai tobulas darbas, atsukite,  jei reikia atgal, už kantrybę bus atlyginta.

Ką dar galiu pasakyti? Yra kelios kalbos, kuriomis  Žlugimo kursas yra pilnai  įgarsintas, ir daug kalbų, kuriomis procesas dar tik prasideda. Įgarsinimai yra vokiečių, ispanų ir ,berods, hebrajų kalbomis.  Kinai … ir tie pradėjo įgarsinti. Be to, yra tik 7 kalbos, kuriomis  Žlugimo kursas sutitruotas, o viena iš jų –  lietuvių. Kadangi visi esam užimti ir laiko neturim daug, suskirstėm Žlugimo kursą į kelias dalis. Geri filmai, tokie kaip Matrica, turi tęsinius, tad tegul bus tai nedidelis serialas. Šiam vakarui pirmos  penkios dalys, viso mažiau nei 20 minučių, tačiau jau bus apie ką pamąstyti.

Pirma dalis: Trys įsitikinimai.

http://www.youtube.com/watch?v=XnXZzx9pAmQ

Antra dalis: Trys “E”.

http://www.youtube.com/watch?v=JTEHUbfP7OA

Trečia dalis: Eksponentinis augimas.

http://www.youtube.com/watch?v=EXd66gP53fk

Ketvirta dalis: Procentinis augimas yra problema.

http://www.youtube.com/watch?v=iIwyMif5EOg

Penkta dalis: Augimas ar gerove ?

http://www.youtube.com/watch?v=k1KsFDLZ3B4

Ir tai tik pradžia….

Tekstas: Filosoffas

Antra dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis.

Pa proga prisiminiau prieš kelias savaites vykusį pokalbį su pažystamu, „laikinai“ gyvenančiu Londono priemiesčiuose. Jis skundės, kad praeita sezoną, už negyvenamo buto šildymą jis sumokėjo daugiau nei 1000 svarų. Nei čia nei ten tokie pinigai gatvėje dažniausiai nesimėto.

Taigi, siūlau paspėlioti, kad pirmasis puls atsijungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos sistemų. Jei galvojate kad emigrantai.. klystate. Tiems kas nepardavė ir nenuomoja savo Lietuvoje paliktų būstų tai labai aktualu.. bet manyčiau pirmieji pradės atsijunginėti NT „investuotojai“. Po to eis emigrantai. Ir galiausiai keli drąsesni aborigenai. Ir aš esu 100% įsitikinės, kad pirmosios dvi grupės atjungtų nuo sistemos būtų nešildys. Visiškai. Ir tai natūralu: kam mokėti pinigus už šilumą, kurios tau nereikia. O ir baimės, kad butas „užšals“ praktiškai nėra: jei aplinkui bent keli kaimynai savo butus šildysis.. net ir nešildomame bute vyraus pliusinė temperatūra.

Kiekvienam, kuris gyvena daugiabutyje (gyvena realiai, o ne tik turi butą), prieš garsiai reikalaujant teisės kiekvienam atsijungti nuo šilumos tinklų siūlyčiau pasidomėti savo kaimynais, gyvenančiais tame pačiame ir gretutiniuose aukštuose. Kiekvienas toks negyvenamas butas potencialiai gali reikšti nešildomą butą. Vis dar yra noras leisti kiekvienam norinčiam atsijungti nuo centralizuotai tiekiamos šilumos tinklų ?

Atskirų butų atsijungimas nuo šilumos tinklų didžiausią naudą atneš tuščių butų savininkams. Visi likę gyventojai, vidutiniu ar ilguoju laikotarpiu praloš. Bjaurus tas energijos tvermės dėsnis…

Pasakojimai kad pigiau yra šildytis elektra nei centraliniu.. yra kliedesiai (nebent naudoti šilumos siurblius.. ir neskaičiuoti investicijų). Dujos turi tą pačią problemą: kai pabandai sudėti investicijas reikalingas infrastruktūrai praplėsti… net ir šiandieninės (tikrai didelės) šilumos kainos pasidaro „visai nieko“.

P.S. prieš pora metų teko diskutuoti šia tema su keliais atsijungimo entuziastais. Jie nešildomų butų problemą siūlė spręsti įvedant privaloma minimalią temperatūra kiekviename atjungtame bute. Tik va kaip patekti į tą butą kuriame niekas negyveną racionalių pasiūlymų neatsirado. Net ir dabar, kai reikia patikrinti ar kažkuris butas nevagia šilumos iš kaimynų prisimontavęs papildomų radijatoriu, dažniausiai būna misija neįmanoma.