Kad žmogus X, pas save dirbančiam kitos UAB žmogui (pavadinkim jį Y) „į rankas“ galėtų sumokėti 100 litų, jis savo UAB privalo sugeneruoti 434, 51 Lt.  Tuomet jis gautų 208,45 Lt. „į rankas“, kuriuos sumokėtų antrajam UAB, kuris galėtų išmokėti darbuotojui Y 100 Lt. „į rankas“. Jei aš uždirbu 100 Lt į dieną ir noriu pasisamdyti tiek pat uždirbantį specialistą.. turiu “parduoti produkto už 434,51 Lt.

Tai pati elementariausia buitinė situacija, kai vienas samdomas darbuotojas samdo kitą samdomą darbuotoją. 100 Litų/dienai reiškia maždaug 2000 Lt atlygį „į rankas“.

Trečias laiptelis būtų 905,73 Lt., ketvirtas 1888 Lt ir t.t. Geriau nei MMM.

Šiaip mintys, pabandžius paskaičiuoti kokia maksimali galima meistrelių stačiusių pas mane langus alga. Arba kokia minimali marža parduotuvės, per diena turinčios 1-2 klientus.  Arba pabandžius įvertinti kokį konkurencinė pranašumą turi nelegaliai dirbantis tipelis.

Beje, ar pastebėjote, kad firmų ir patentininkų kainos skiriasi ne daugiau 30%. O nelegalai dažniausiai nori panašiai kiek patentininkai ? Ar yra nors vienas tikintis, kad statybinės kontoros sumoka visus mokesčius ?

Panašūs:

1. Kiek Jūs mokate mokesčių ?
2. Kur dingsta mokesčių mokėtojų milijonai

Pagrindinis mobilaus darbuotojo privalumas (netgi remiamas ES struktūriniais fondais) tai… jo mobilumas. Galimybė bet kada susirinkti „manatkes“ ir persikelti dirbti į kitą vietą. Skamba patraukliai: migruojame ten kur labiausiai vertinami konkretūs įgūdžiai (ir kur tikriausiai alga geriausia). Sutikit, tikrai graži idėja: ir pasaulio pamatom ir uždirbam daugiau. Visi tokie gražūs kosmopolitai, pasaulio piliečiai.

Be tai tik fasadas. Gražus įpakavimas skirtas „parduoti“ mobilumą. Yra ir kita medalio pusė, o dvi pagrindinės:

Visų pirma, kad žmogus (arba darbo jėga) būtų mobilus jis neturi būti prisirišęs prie konkrečios vietos (t.y. jo su dabartine gyvenama vieta neturi niekas stipriai saistyti). Aš galiu sugalvoti tik kelias esmines priežastis, kurios riša žmogų prie vietos, kurioje jis gyvena: šeima (ypač su vaikais), nuosavybė (namas), patriotiškumas (galima vadinti įvairiai nuo nacionalizmo iki priimtinos socialinės aplinkos). Taigi, idealaus mobilaus darbuotojo niekas neriša su miestu ar šalimi, kuriame jis gyvena. Jis čia tiks svečias, pasiruošęs bet kada išvykti. Dėl to ir elgiasi ne kaip šeimininkas, o kaip svečias.

Kita didelė mobilumo blogybė – jis didina disproporcijas. T.y. turtingos šalys, galinčios mokėti didesniu pinigus už bet kokį darbą susirenka darbuotojų elitą. Tai ne tik darbininkai, bet ir vadovai, kūrėjai, mokslininkai. Taip esamas atotrūkis tarp „labai“ ir „nelabai“ išsivysčiusių (o tiksliau ekonomiškai pajėgių) šalių linkęs didėti (tiesa.. yra išimčių iš taisyklės, bet jos susijusios su intelektualinės nuosavybės vagystėmis, kurioms dabar paskelbtas karas iki sunaikinimo. Šiuo metu tuo gali sau leisti užsiiminėti tik didelės ir santykinai stiprios valstybės). Manau kiekvienas vis dar likęs Lietuvoje tai jaučia.

Toks mobilus darbuotojas yra idealus vartotojas ir ekonomikos variklis. Jis neturi realaus turto (real estate), dėl to visas pajamas arba išmėto naujiems blizgučiams (skudurai, auto, telefonai), arba atiduoda bankams.  Tik kas laukia visuomenių, sudarytų iš idealių darbuotojų/vartotoji, kurie iš esmės tėra infantiliški vienišiai be nuolatinės gyvenamos vietos (bomžai).

Panašūs:

1. Valkata

 Taigi, trijų aukščiausių Lietuvos pareigūnų požiūris į šią problemą:

Prezidentė: „Teismo sprendimas yra vykdomas“, „Prievarta negali būti taikoma prieš mergaitę“ ir teisėjos Veckienės  negalima atleisti (panaikinti teisę neliečiamybę).

Premjeras: „Būtų geriausia, jeigu patys giminės ir artimieji rastų sutarimą“, t,y mergaitę reikia perduoti neutraliems globėjams.

Seimo pirmininkė: „Stankūnaitė galėtų nusileisti ir palikti mergaitės globą jos tetai <..> Venckienei“

 Aš nežinau kas šiose situacijoje kaltas, o kas teisus, bet mane neramina tai, kad visi trys aukščiausi valstybės pareigūnai viena ar kita forma siūlo nevykdyti galiojančio teismo sprendimo.

Raktai: teisine valstybe, e kuris ir teisine valstybe, by valstybe, Dyzelinių mašinų patikrinimas griežtesnis, teisines valstybe, teisines valstybes problema pedofilijos byla, teisingumo stoka, venckienes vyras

Panašūs:

1. Valstybė tai melžiama karvė
2. Iliuzijų pasaulis kuriame gyvename

Netgi nežiūrint į tai, kad premjero siūlomas referendumo klausimas mažiausiai nekorektiškas, oficialiai nėra pateikta jokių skaičiavimų susijusių su statomos AE ekonomika. Žinoma, yra Kubiliaus & Sekmoko pateikti galutinės elektros kainos skaičiukai, kurie keičiasi kone kas diena ir skiriasi kartais o ne procentais. Kai net pats Sekmokas aiškina.. kad pirma suprojektuosim, vėliau galvosim ar statyti, kai nei vienas regioninis parneris „nepasirašo“ (nežinau kaip kitaip vertinti paradigmos pasikeitimą 180 laipsnių kampu: nuo susitarsime su partneriais ir pasirašysime koncesijos sutartį iki pasirašysime koncesijos sutartį ir tada galės prie jos jungtis visi kas nori). Mano nuomone, tokia įvykių seka reiškia, kad trumpuoju laikotarpiu Lietuva prisiima visą projekto riziką ir pati save įspraudžia į kampą. Tikriausiai teisingesnis būtų klausimas, ar norite artimiausius 20 metų turėti brangiausią elektros energiją regione ?

Taigi, remiantis šiandien turima informacija, toks klausimo formavimas akivaizdus bandymas mulkinti.

 Ir dar: “visuomenė būtų tinkamai informuota”. Atsižvelgiant į tai, kad visą informaciją nuo visuomenės slepia būtent dabartinė valdančioji klika, tokio pareiškimo kitaip kaip pasityčiojimu negaliu pavadinti.

 Aiškiai jaučiasi premjero nuovargis. Ir anksčiau retkarčiais pasitaikydavo panašių mąstymo problemų.. bet kuo toliau tuo jos dažnėja.

 Išvada: gal nekankinkime žmogaus daugiau ir išleiskime jį (su visa konservatorių partija) į poilsį (kad ir nevisai užtarnautą), bet kaip liaudies išmintis sako: Kubilius iš ratų – ratams lengviau.

Arba padrikos mintys prie alaus bokalo

Šis seimas sunaikino antros pakopos pensijų fondus. Formuodami 2012 metų biudžetą „dėl balanso“ nukirpo dar 0.5% nuo pervedimų į II pakopos pensijų fondus. Bet leido papildomą 1% nuo GPM skirti partijų paramai. Dirbantiesiems pinigų nėra, partijoms – prašom.

Kitas labai įdomus partijų žingsnis – jų tapimas biudžetinėmis organizacijomis. Jokių rėmėjų.. tik biudžeto pinigai ir GPM 1%. Kai valdai biudžetą.. sau gali pasiskirti tiek kiek reikia ir dar truputį. Mano subjektyvia nuomone tai dar labiau atitolina partijas nuo tautos. Ankščiau reikėdavo stengtis dėl rėmėjų pinigų. Dabar užtenka apmauti kuo daugiau naivių piliečių pažadėjus pieno upes šokoladiniais krantais (arba vodkę po 3Lt butelis). Reikšminga balsuotojų dalis tiki pasakomis ir išsirenka dainorėlius arba santechnikus.  Po to 4 metus  keikia valdžia ir vėl viskas iš naujo.

Pasižiūrėjus į dabartinę padėtį į galva lenda viena paprasta bet įkyri mintis: o kodėl nepadaryti partijų finansavimo TIK per GPM. Jei neklystu 1% GPM reiškia apie 250 milijonų litų (jei visi mokesčių mokėtojai paskirtų kažkam savo GPM‘ą). Manyčiau suma nėra tokia jau maža. Rinkimų metais dar būtų galima pridėti nemokamo eterio laiko arba spaudos. Tarkim VRK viešųjų pirkimų būdu nuperka X valandų TV ir radio eterio, Y kvadratų spaudos ir proporcingai planuojamų užimti vietų seime skaičiui padalina (planuojama užimti vieta seime: vienmandatininkas gauna 1,  partija gauna tiek, kiek apygardų turi išsikėlus savo kandidatus. Elementaru). Ir jokių koncertų ar filmukų su traktoristais ar vištom. Normalios tv/radio diskusijos ir straipsniai spaudoje.

Vos ne ideali pilietinė demokratija: gerai dirba partija.. gauna pinigų. Užsiiminėja šokiais ar oro jėgainių statyba – sėdi ant duonos su džiūvėsiais.  Ir taip kas met patikrinamas partijos populiarumas ne kažkokiom mistinėmis apklausomis o realiais realių žmonių pinigais. Idealiu atveju nuo to galėtų priklausyti ir parlamentarų atlyginimai.. bet to reikalauti jau būtų per daug.

Toks pinigų partijoms dalinimas leistų partijoms realiai dirbti skirtingiems rinkėjų segmentais: vieni orientuotųsi į didesnes pajamas gaunantį elektoratą (kurių yra mažiau bet jų GPM didesnis), kiti rinktųsi mažesnes pajamas gaunančiuosius (jų GPM mažesnis, bet jų gerokai daugiau), treti rinktųsi GPM nemokančiuosius (partija pajamų negauna, bet išrinktas gauni teisę už svetimus pinigus užsipirkti tiek pieštukų, kad užtektų namą šildyti du sezonus).

Taip mes seime netgi galėtume turėti imigrantų, neturinčių pilietybės, bet Lietuvai mokančius mokesčius atstovų: jų GPM taip pat galėtų papildyti partijų kišenę.

O jei partija 4 metus iš eilės nesurenka, tarkime, 5.000 ar 10.000 „pervedimų“ per metus – automatiškai išregistruojama. Vox populi vox dei. Tautai jūsų nereikia.

Dar galima būtų leisti mokėti nario mokestį (iš nuosavos kišenės), tarkim, neviršijanti 10% sumokėto GPM.

Žinoma, tokia sistema turi ir trūkumų. Per pirmus pora metų tikriausiai paaiškėtų, kad partijos reikalingos tik jų „vadams“, o Lietuvos piliečiams partijų nereikia. Jie „partiniams“ nenori skirti pinigų net tuomet, kai patiems tai nieko nekainuoja. Problema ir dėl pensininkų ir išlaikytinių nemokančių GPM – jie niekam nieko pervest negalės (kol jų gaunamos išmokos neapmokestinamos). Kita vertus, jų ir taip daug su labai panašiais siekiais, taigi gali ir be pinigų išsirinkti savo atstovą/atstovus 4 metus važinėti džipuku nuomojamu už svetimus pinigus.

Pabaigai: Viešai pažadu, kad balsuosiu už tą partija, kurti palaikys tokį pasiūlymą. Nepaisant visos kitos jų „programos“, net jei ten būtų siūlymas paskelbti grybų karą demokratijai ar teisinei sistemai.

Kas UŽ ?

P.S. o alus buvo Tauro porteris. Visai patiko, nors ir nepajutau reklamoje žadėtos skonių gamos. Toks maloniai geriamas tamsus alus.

Panašūs:

1. Kam Lietuvoje reikalingos partijos ?
2. Apie pinigų vertę, darbo efektyvumą ir banką Snoras

 Renkuosi šilumos siurblį oras-oras (liaudyje dar kartais klaidingai kondicionieriumi vadinamu). Vienam nedideliam kambariukui. Šiaip, pažaidimui su šio įrenginio sugebėjimu šildyti patalpas. Jei tikėsime gamintojų reklama – tai dabartinių įrenginių naudingumo koeficientas šildant (COP) yra apie 5. T.y. penkis kartus pagaminama daugiau šilumos nei suvartojama elektros energijos. Kitais žodžiais tariant, šilumos kWh pagaminta tokiu įrenginiu kainuoja mažiau nei 10 centų. Dabar pasižiūrėkite kiek mokate už centralizuotai tiekiamą šilumą (apie 30 ct/kWh) ir suprasite, kodėl mane pradėjo dominti šilumos siurbliai.

Tiesa, yra vienas niuansas: šitoks šilumos siurblių efektyvumas gaunamas esant aparato apkrovimui 100% ir lauko temperatūrai +7.  Mane asmeniškai labiau domina šildymas kai lauke yra minusinės temperatūros. -10.. -15.. -25. Paaiškėjo, kad gauti šilumos siurblių charakteristikas esant tokioms temperatūroms – misija neįmanoma. Gamintojas deklaruoja COP‘ą esant +7 ir viskas. Kaip šilumos siurblys dirbs esant kitokioms temperatūroms galima tik spėlioti. Keli niuansai: krintant lauko temperatūrai daugelio šilumos siurblių galia krinta. Taigi jei turit 2kW šildymo galios siurblį, gali paaiškėti, kad esant -10 jo galia  nesiekia 1kW, o prie -20 jis išsijungia ir šildymas tampa gyventojo problema.  Kitas aspektas – krintant temperatūrai šilumos siurblio COP‘as krinta. Jis taip pat kinta ir kintant apkrovai.  Šilumos siurblio parametrai labai priklauso nuo aplinkos ir skirtingų gamintojų/modelių ši priklausomybė skiriasi labai stipriai.

Akivaizdu, kad šilumos siurblių gamintojai, nepateikdami savo gaminių detalių specifikacijų (data sheets) vartotojams siūlo pirkti katę  maiše. Agregatas prie idealių sąlygų veikia idealiai. Gražu. O va prie realių… kaip dievas duos. Arba neduos.

Buvau apsistojęs ties keliais šilumos siurblių oras-oras modeliais. Įvairių gamintojų. Mane dominančius skaičiukus radau tik pas Toshiba. Gal kas kur matėt „data sheet“ šių gamintojų: Mitsubishi heavy industries, Mitsubishi electrics,  Fuji electrics, Samsung ? Mane domina COP priklausomybės nuo išorės temperatūros ir apkrovos lentelės.

P.S. Toshiba modeliuko kuris mane domina skaičiukų analizė pasirodė labai įdomi. Žiūrėjau į RAS modelius, tai pagal „pasą“ geriausias COP buvo  RAS 07PKVP, bet normaliomis sąlygomis beveik visais atvejais pranašesnis buvo RAS-10PKVP (dar galingesnių įrenginių charakteristikos prastėja). Be to iki –7 visų agregatų darbinės charakteristikos pakankamai stabilios, o nuo -10 pastebimai krenta. Duomenys baigiasi tiek -15. Tikrai patiko kad RAS-10PKVP, prie mažesnio nei 70% apkrovimo COP visada laiko virš 4. Aišku tai ne įspūdingas 5+, kuris dingsta temperatūrai nukritus žemiau +5, bet vis tiek įspūdinga. Gaila kad neturiu su kuo palyginti. Visi kiti gamintojai vartotojus laiko kvailiais, perkančiais katę maiše.

 P.P.S. Realią informaciją apie šilumos siurblių efktyvumą galite rasti čia ir čia. Gaila kad apie oras-oras siurblius informacijos negausiai.

Raktai: kaip pasigaminti pjuvenu briketu, sildymas silumos siurbliu, silumos siurblio atsiliepimai, atsiliepimai apie silumos siurblius, silumos siurblys oras oras suvartojama energija, šilumos siurblys 30 kw/h, šilumos siurbliui, silumos siurbliu oras oras sunaudojama energija, silumos siurbliai oras oras atsiliepimai, silumos siurbliai atsiliepimai

Panašūs:

1. Geriamo vandens sistemos: kaip išsirinkti ?
2. Kaip išsirinkti vandens minkštinimo filtrą ?
3. Kodėl Vilniečiai suvartoja daugiau šilumos II

Yra toks finansinis darinys pasaulyje – kredito unijos. Lietuvoje jos įgyja vis didesnį populiarumą, kartais net idealizuojamos, kaip išsigelbėjimas nuo skandinaviškų bankų lupikavimo. Iš tiesų sutinku, kad kredito unijų taikomi komisiniai atrodo labai patraukliai po „bendradarbiavimo“ su skandinavais, net įvertinus 100 Lt pajų ir 25 Lt „stojimo administravimo“ mokestį. Tai šviesioji kredito unijų pusė, kurią tik ir mato dauguma besinaudojančių jų paslaugomis…

Šį pirmadienį buvau Akademinės kredito unijos (AKU) pakartotiniame pajininkų susirinkime (pirmas neįvyko, jei kam įdomu buvo kviečiamas vidurį darbo dienos kokių 5 kvadratų dydžio kabinete, jame susirinko… 7 nariai iš maždaug 3000-4000). Į šį renginį ėjau tam, kad sužinoti, kiek kainuoja, norint perimti kredito uniją (t.y. kiek pajininkų balsų dalyvauja visuotiniame susirinkime ir sprendžia kas valdys „asignavimus“).  Beje, šis susirinkimas skiria tiek valdymo tiek kontrolės organus, taigi, sugebėjęs surinkti dauguma, unija gali perimti savo kontrolėn. Visuotinis pajininkų susirinkimas valdo.

Situacijos apžvalga. Kiekvienas unijos narys, nepriklausomai nuo nieko gauna tik vieną balsą. Taigi balso kainą šiuo metu yra 125 litai (100 Lt pajus + 25 Lt stojimo mokestis).  Kad įvyktų pirmasis pajininkų susirinkimas reikia kad susirinktų daugiau nei pusė narių. Tai praktiškai neįmanoma, nes dauguma jų nesidomi unijos valdymo reikalais. Jiems unija tai tik „geras bankas“ ir nieko daugiau. Be to, bent jau AKU admininistracija ir nesistengia surinkti didesnio dalyvių skaičiaus (pvz. į e-mail‘ą siuntinėją SPAM‘ą apie narių pasiūlymus, bet užsiminti apie akcininkų susirinkimą pamirštama).

Šiame kontekste yra labai svarbi išankstinio balsavimo galimybė.  Kaip yra kitose kredito unijose nežinau, bet AKU kelios savaitės iki visuotinio susirinkimo (gal mėnuo?) poskyryje stovi dėžė, į kurią visi norintys gali mesti užpildytus balsavimo biuletenius pareikšti savo valią visais posėdyje svarstysimais reikalais. Jei žmogus nelabai domisi, tai paslaugi padalinio darbuotoja jam gali paaiškinti kas yra gerai. Tai pagrindinis dabartinės unijos valdžios ginklas, kurį, norint perimti uniją teks neutralizuoti. Dar vienas svarbus išankstinio balsavimo aspektas: praktiškai nėra jokios kontrolės, kas ir ką meta į išankstinio balsavimo urną. Tiksliau kontrolė yra.. tik pavardžių, ir tik susirinkimo diena. Iš to seka, kad žinant unijos narių sąrašą yra galimybė kelis balsus savo naudai „pasidaryti“.  Iškarto noriu įspėti: jei rimtai žadate pirkti uniją – to nedarykite: paskutinėje perėmimo stadijoje beveik užtikrintai įsitrauks teismas, o klastojimas – tai pažintis su baudžiamąja teise. Šis metodas naudotinas tik kaip kontratakos priemonė: suklastoti balsus už jūsų oponentus, vėliau tai garsiai paviešinti. Galima ir su policija.

Perėmimo planas Nr. 1 (brangus ir užtikrintas). Iki sudalyvaujant AKU visuotiniame pajininkų susirinkime aš žinojau tik vieną užtikrintą būdą perimti kredito unijos kontrolei: balsavime surinkti daugumą. Šiuo susirinkimo atveju ta dauguma buvo maždaug 450 narių balsų (buvo apie 400 „balsuojančių“, t.y. išankstiniai +  susvirinime dalyvavę žmonės. Tokiu atveju unijos perėmimo kaina būtų 56.250 Lt. Brangoka. O ir sukontroliuoti tokią minią balsuotojų yra sudėtinga.

Perėmimo planas Nr. 2a (gerokai pigesnis, bet su didesne rizika). Panaikinant išankstinius balus unijos perėmimo kaina gerokai sumažėja (panaikinti gali visuotinis pajininkų susirinkimas…. jei klausimas bus įtrauktas į darbotvarkę. Klausimą galima įtraukti tik pirmojo, neįvykusio susirinkimo metu. Tuomet balsavime dėl išankstinių biuletenių negaliojimo dalyvautu tik išankstiniai balsai surinkti tarp susirinkimų). Tokiu atveju unijai perimti reikėtų maždaug 50 – 80 žmonių. Ir tai viso labo tekainuotų tik.. 10.000 Lt. Suma jau prieinamesnė ir žmones kontroliuoti lengviau.

 Perėmimo planas Nr. 2b (oportunistinis). Jei surinkti 80 ištikimų šalininkų vis tiek sudėtinga, tikriausiai tą patį efektą, tik su didesne rizika, galima pasiekti turint tik 30-40 žmonių. Ir kainuotų tai tik 5.000Lt. Skamba patraukliai: „bankelis“ su milijoninėmis apyvartomis už… 5000Lt. Algoritmas panašus kaip ir 2a atveju, tik čia, pakartotiniame pajininkų susirinkime reikia sukelti kuo daugiau triukšmo, kad didesnė dauguma „neutralų“ pereitų Jūsų pusėn. Čia turiu įspėti, kad esami unijos valdytojai su savo klanu tam kaip įmanoma priešinsis.  Viena neblogai organizuota grupė „prasibalsuoja“ savo posėdžio pirmininką, balsų komisijos pirmininką. Ir didžioji dalis posėdžio kontrolės svertų jūsų rankose.

Pasakos moralas: kredito unijų išorė ir idėjos labai gražios, bet šiuo metu Lietuvoje jos taikosi į bankų segmentą (jas reikia stipriau kontroliuoti).

P.S. Jei kas nori smagiai pasijuoti, šai ką AKU vadina finansinėmis ataskaitomis: http://www.aku.lt/2011-07-27-12-20-26/finansines-ataskaitos Mane prajuokino. Kiek žinau daugelis unijų iš viso viešų ataskaitų neteikia.

P.S.S. Aš neteigiu, kad su AKU kažkas yra blogai. Aš vis dar turiu ten savo kelias sąskaitas. Ją kaip pavizdį naudojau tik dėl to, kad tai vienintelis visuotinis pajininkų susirinkimas, kuriame buvau.

Panašūs:

1. Nemokami pietūs – tik bankams (II)

a)      Langų apdaila. Atrodo elementarus dalykas, kad keičiantis langus, norisi  gauti visą paketą iš vienų rankų (kitaip kalbėti apie kokybiškus langus ar jų įstatymą nėra prasmės). Pasirodo daugiau nei pusė „lankininkų“  man paaiškino: mes to nedarome. Iš viso (kai kurie iš tų kurie daro.. tokias kainas pasiūlė kad.. akivaizdu: jie to daryti tikrai nenori). Nepriklausomai nuo to ar kontora pati gamina langus ar juos tik „įstato“ apdailos atlikinėti (ir prisiimti atsakomybės už darbą) labai nenorima.

b)      „Gražus“ senų langų išėmimas pasirodo taip pat gali būti problema (tiesa, nepaminėjau klausdamas kad pas mane plastikiniai langai). Taigi, į pageidavimą langus išimti nesulaužant beveik puse atvejų gavau atsakymą: mes to nedarome.

c)      Angos platinimas.  Vieną langą norėjau dėti truputį didesnį nei šiuo metu yra padaryta anga. Dėl to norėjau kad langus dėsianti kontora man tą angą praplatintų (platinimas elementarus, reikia nupjauti 1/4 silikatinės plytos iš abiejų pusių. Jokių sąramų ar pan. daryti nereikia. Čia visų kontorų atsakymas buvo vienodas: mes to nedarome. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad kai kurie langininkai slenksčius „kerta“.

d)      Vienas iš mano „nestandartinių“ norų buvo kelias ertmes lange užpildyti termoizoliacija. Tą jau seniai daro „vakarietiškas pasaulis“. Lietuvoje pasirodo irgi daro (tik ne visos „konsultantės“ tai žino). Tiesa ne visiems langams ir ne visos kontoros. Taigi, į mano norą turėti „užpildytas ertmes“ tik viena kompanija atsakė teigiamai (pas juos ir užsisakinėjau langus). Visi likę paaiškino: mes to nedarome.

Atrodo langų rinkoje arši konkurencija, taigi pardavėjai turėtų stengtis tenkinti visus klientų norus. Pasirodo bet koks nukrypimas nuo standarto yra problema.

Panašūs:

1. Geri plastikiniai langai
2. Anhidrito eksportas – verslas ar neūkiškumas

Prieš pora savaičių visus dyzelinių automobilių vairuotojus pradžiugino nauja techninės apžiūros tvarka, kurios metu visos dyzelinės mašinos privalės praeiti stess testą: variklio apsukos bus keliamos iki „apsukų ribotuvo“.  Kuo automobilis naujesnis, tuo reikalavimai griežtesni.

Paaiškėjo kad to dar negana. Nuo šių metų kovo 20 dienos, Lietuvoje pardavinėjamas dyzelis privalės turėti ne mažiau 7% biopriedų (visas likęs pasaulis, įskaitant ES reglamentuoja dyzeliną kuris gali turėti iki 7% biopriedų).  Kažin koks proto bokštas sugalvojo „perspjauti Europą“. Tikslas gal ir geras, tik viena nedidelė problema: kai biopriedų kure kiekis dyzeline viršija 7%.. jo nebegalima naudoti daugelyje naujesnių mašinų (Common rail įpurškimo sistemos). Žinoma, purkštukai neužsikiš po pirmo nuvažiuoto kilometro, bet ilgiau pavažinėjus tokiu pagerintu dyzelinu didėja problemų tikimybė. Be to jei Jūsų automobilis dar turi garantiją – galite ją pamiršti. Tiesa, vis dar liko 4 dienos, kai galime legaliai nusipirkti normalaus dyzelio. Po to liks tik kontrabanda arba įstatymo nesilaikančios degalinės.

Ta proga Energetikos ministerijos Energijos išteklių skyriaus vedėjas Dainius Bražiūnas sublizgėjo „išminties perliukais“. Pateikiu citatą iš Delfi: „patikimų duomenų, ar dyzelinas, kurio sudėtyje esama daugiau kaip 7 proc. biologinių priedų, gali gadinti automobilių variklius, dar nėra. Neatmetama galimybė, kad labiausiai toks dyzelinas galėtų kenkti senų automobilių varikliams“.

Gal geriau ponus Bražiūnui reikėjo likti prie režisūros ir nelysti į sritį, kurioje nu visiškai nesigaudo.  Ir kai energetikos ministerijoje tokie „vyriausi specialistai“ ir „skyriaus vedėjai“ tai ko galima tikėtis iš naujos AE ar SGD terminalo ?

Mes kaip bitės supuolame ir kažką lipdome: bėgius, autostradas, laivus, lėktuvus. Kai matau kranus ir dangoraižius, aš matau kažką nepaprasto. Tada aš galvoju apie jungtis ir formules, atsparumą, tempimo jėgas, svyravimo amplitudes ir kitus iššūkius, kuriuos eilinį kartą įveikėme. Man neįdomu pastato spalva, bet visada žavi aukštis, nes kuo aukščiau -  tuo sudėtingiau. Mes padarome  viską, ko užsinorime. Pastatome laivą, paskui didesnį, dar didesnį, tada pastatą, dangoraižį ir kažką, kas yra neįsivaizduojamo 800 metrų aukščio, ir vis tiek nesustojame. Mes įpratome gyventi pasitikėdami savo jėgomis, nes mes visada laimime.

Mums nepaprastai sekėsi, mes sugebėjome pažaboti vėją ir jūrą, išmokome skristi į kosmosą ir skaldyti atomus. Bet tai yra viskas. Kokie garsūs bebūtų pasiekimai, atėjo laikas atiduoti gamtai tai, ką paėmėme.

Kodėl aš taip sakau?

Praeitais metais JAV erdvėlaivis „Atlantis“ atliko paskutinį savo skrydį. Atrodo, nieko ypatingo ar ne? Ne, tai ypatingas laikas. Kad šatlai baigs savo tarnybos laiką, buvo  aišku nuo pat jų sukūrimo,tačiau tada buvo tvirtas tikėjimas, kad tam laikui atėjus JAV turės kažką kitą – žymiai geresnį, tobulesnį ir, aišku, įspūdingesnį. Deja, taip nenutiko -  JAV neteko erdvėlaivių ir neturi kuo juos pakeisti. Kodėl taip yra? Galima sugalvoti daug priežasčių tokių, kaip „nėra poreikio”, „ekonomikos sunkmetis”, „nepasiteisino” ir pan.

Nors visi šie teiginiai galbūt teisingi, bet yra ir dar vienas dalykas. Tai paprastas dėsnis,  kuris skamba maždaug taip: „Kuo sudėtingesnė technologija, tuo mažiau mes jos turime. Labai sudėtingas technikos kūrinys gali pareikalauti visos tautos ar žmonijos pastangų bei išteklių jam įgyvendinti”.

Paimkime pavydį. Koks technikos stebuklas yra pats sudėtingiausiais? Atominis reaktorius? Didelių reaktorių turime kelis šimtus, mažų – tikrai virš tūkstančio. Lėktuvnešis? Pasaulyje yra kokios dvi dešimtys ar panašiai, be to, visi varomi branduoliniais reaktoriais. Kosminis laivas? Čia jau arti. Greičiausiai tai yra Tarptautinė Kosminė Stotis ir Didysis Hadronų Greitintuvas. Kuriam skirti pirmą vietą – nuspręskite jūs. Abu  jie yra žmonijos kūriniai ir, deja, vienetiniai egzemplioriai.

Kodėl aš apie tai kalbu? Todėl, kad dabar, kai mes pasiekėme savo augimo ribas, dažniausiai pasitaikantis argumentas ir  viltis yra technologija. Mes tikime technologijomis ir savo galia, mes manome, kad technologija išspręs energetikos, užterštumo ir eksponentiškai augančios žmonijos maisto problemas. Deja, ne. Šis paprastas dėsnis parodo, kad aukštos technologijos nebus visiem prieinamos. Mes neturėsime nešiojamų branduolinių baterijų, gravicapos ir skraidančių antigravitacinių kilimėlių. Artimiausioje ateityje mums reikės kažko paprastesnio, gal kauptuko, plūgo ar  plastikinio kibiro vandeniui laikyti. Pastarieji yra nesudėtingi, todėl plačiai prieinami. Bet netgi nesudėtingų įrankių pritrūksime, jei neturėsime iš ko juos gaminti. Ar gali nutikti taip, kad net plastikinio kibiro gamyba bus problema? Žinoma, gali, esu tuo visiškai tikras.

Mes gyvename technologijų ir pramonės pasaulyje, keliaujame greitai, miegame patogiai, valgome „gerą” maistą, esame specializavęsi ir  prisitaikę čia būti. Kiekviena diena įneša  į mūsų gyvenimą kažką naujo ir malonaus iš technologijų pusės, tai kur problema? Problema ištekliuose.

Mes esam paprasti, pirmiausiai imame tai, kas lengviausiai pasiekiama, kasame ten, kur didžiausia rūdos koncentracija, žvejojame ten, kur daugiau žuvies, sėjame ten, kur žemė derlinga. Tai racionalu ir aišku. Vėliau, kai išnaudojame tai, kas yra geriausia, mes nesikuklindami imame ir prastesnės kokybės dalykus, nes technologijos ir naftos energija  leidžia juos apdirbti ir pritaikyti. Iki šiol viskas taip ir vyko, tai kurį laiką dar tęsis.

Gamta koją mums pakiša subtiliai ir nekaltai. Tai energijos paslaptis, kuri laikui atėjus smogs žiauriai ir negailestingai. Pabandykime įsivaizduoti, kad  užšaldėme pasaulio ekonomiką ir gyventojų daugėjimą. Na, įvyko kažkas, dėl ko  vyriausybės išsigando ir liovėsi pliaukšti apie augimo būtinybę, suskaičiavo išteklius ir pasakė: „Gana, daugiau augti negalime, nėra kur, daugintis irgi negalime, neišmaitinsime 9 milijardų žmonių, todėl spaudžiam per stabdžius.“ Kažkaip šis planas pavyksta ir mes nebedauginame traukinių, lėktuvų  ir autostradų, nebestatome naujų tiltų, lėktuvnešių ir kosminių laivų. Gyvename tuo, ką turime, ir daugiau nenorime. Ar mes išsigelbėsime nuo žlugimo ir sugebėsime išlaikyti neaugančią ekonomiką? Tikriausiai, ne. Visa bėda – energija. Pateiksiu pavyzdį.

Tarkime, mums reikia išsaugoti autostradą Vilnius-Klaipėda. Kadangi ekonomikos augimo neplanuojame, užtenka tokios, kokia ji yra dabar. Ateina žiema ir asfaltas trūkinėja nuo šalčio ir ledo. Atėjus vasarai sunkvežimiai įspaudžia provėžas, karts nuo karto kažkas padaro avariją, išlaužo plastikinius stulpelius ir ženklus ir šalia to apskritus metus korozija dirba savo juodą darbą rūdimis versdama armatūrą ir atramas tiltų konstrukcijose. Kažkaip su tuo reikia kovoti, mes  tą  ir darome. Remontuojame, iš naujo klojame asfaltą, keičiame atramas ir t.t. Visam tam procesui reikalingi ištekliai – bitumas, skalda, žvyras,  plienas ir, aišku, energija.

Energija  turi savo ekonomiką. Tam, kad išgautume energiją, pirmiausia dalį energijos turime sunaudoti gavybos procese. Tai tarsi investavimas. Įdedi litą – gauni 3 litus.  Versliukas sukasi tol, kol gauni nors 1 centu daugiau nei įdedi.

Dabar pakalbėkime apie anglį. Anglis  plačiai naudojama elektrai  gaminti. Pagaminus elektrą, jos dėka Kinijoje gaminami visokie elektroniniai žaisliukai, mašinų detalės, tekstilė ir, aišku,  plienas bei kiti lydiniai.

Laikui bėgant anglies kasyklos gilėja. Tai reiškia, kad vis daugiau energijos reikia tam, kad anglis būtų iškelta iš šachtos (duobės) ir nuvežta iki elektrinės. Bet čia dar ne viskas. Anglis būna skirtingo kaloringumo. Gera anglis yra ta, kuri  turi mažai priemaišų ir yra kaloringa. Vadinasi, ji duoda daug energijos. Mes ,aišku, tokią anglį iškasėme pirmiausia. Yra ir kitokia anglis, ji  ne kiek juoda, bet labiau ruda dėl daugybės ten esančių priemaišų. tokia anglis duoda mažiau energijos, todėl ją kasam (kasim) vėliau. Mūsų nelaimei, abu šie gamtos  šposai susideda ir rezultate energijos likutis iš  1kg  anglies  mažėja. Tai vyksta kiekvieną mėnesį, savaitę, dieną. Kasdien sunkvežimis, vežantis anglį, nuvažiuoja keliais šimtais metrų daugiau nei  vakar,  sudegina daugiau kuro, vairuotojas dirba ilgiau,  o ekskavatorius semia iš gilesnės duobės.

 Šimtai tokių procesų susidedą į vieną, ir kažkada ateina momentas, kai anglis tampa nebereikalinga. Kasykloje gali būti dar daug anglies, bet mums ji taps nebereikalinga, nes visoje kasybos, transportavimo ir  infrastruktūros grandinėje mes sunaudosime  tiek pat  energijos, kiek gausime ją degindami.  Nelieka nieko, kas leistų išlydyti geležies rūdą ir paverstų ją į plieninę armatūrą tinkama tiltų konstrukcijoms. Neliks nieko, iš ko galėtume remontuoti autostradą Vilnius-Klaipėda. Nelieka energijos net šviesti elektros lemputei jūsų bute, veikti mikrobangų krosnelei ar  CD grotuvui.. Visa anglies turima energija bus išeikvojama gavybos procese.

Tai dar ne viskas. Nors anglies suteikiama atliekama energija mažėja lėtai, yra kitas dalykas, kuris kelia žymiai daugiau nerimo inžinierių kastai. Aš kalbu apie mažėjančią rūdų koncentraciją.

 Kažkada, kai mes pradėjome kasti  įvairius metalus, rūdų koncentracija buvo didelė -30 procentų, o geležiai ir daugiau. Tai reiškė, kad iškasus toną rūdos, gaudavome 300 kg metalo – vario, aliuminio,  sidabro ir kt. Laikui bėgant koncentracija mažėja. Geriausius telkinius išnaudojame pirmiausia. Taigi, laikui bėgant  rūdos koncentracija nukrito iki 15 procentų, tada dar ir dar. Šiuo metu yra visai normalu kasti kažką, kas yra 3proc. koncentracijos ar dar mažiau. Ar įsivaizduojate, kaip keičiasi energijos sąnaudos, kai rūdos koncentracija sumažėja dvigubai? Energijos sąnaudos išauga 4 kartus arba dar daugiau. Kuomet prekybos centre stovėsit šalia metalinės atramos, pabandykite įsivaizduoti, kiek karščio reikėjo beformę masę paversti į lygų, kietą, glotnų ir tvirtą paviršių. Jei jums tai atrodys nieko ypatinga, prisiminkite, kad nauja kolona „kainavo“ keturis kartus daugiau energijos nei jau yranti,  tokia pati kolūkio angaro atrama.

Tai yra tas žiaurus dėsnis, dėl ko amžinas ekonomikos augimas yra neįmanomas, o stabili būsena sunkiai pasiekiama. Ši taisyklė galioja visiems ištekliams.

Visa tai veda prie paprastos išvados. Darbo turėsime daug, ypač  mes, inžinieriai. Iš tikrųjų kartais mane ima neviltis. Mes, inžinieriai, turime dirbti po 40val. per savaitę, nemiegoti naktimis ir rasti idėjų bei  sprendimų tik tam, kad išloštume dar 10-20 metų. Dar 10 metų maitinti amžinai  augantį Ekonomikos monstrą. Aš žinau, kad amžinas variklis yra neįmanomas,  amžinas ekonomikos augimas taip pat. Esu įsitikinęs, kad įrodymus pamatysime greitai.

Kuomet protingos galvos aiškins apie ekonomikos augimo būtinybę, pagalvokite apie išteklius ir energiją. Pastaroji nuspręs viską.

Tekstas: Filosoffas 

Naudojamas labai išradingas būdas informacijai paslėpti ir tuo pačiu nepažeidinėti įstatymo reikalaujančio nurodyti sudėti: geltoname fone naudojamos auksinės (geltonos) raidės. Gaunasi kaip tame anekdote: tamsią naktį nuogas negras vagia anglis. Matai kad kažkas parašyta.. o kas – nesuprasi. Po keleto eksperimentų nustačiau, kad labai norint raides galima perskaityti, jei į jas šviesa krinta tam tikru kampu. Bet paprasčiau iš savo pirkinių krepšelio išmesti Rokiškio pieno sūrelius nei bandyti išsiaiškinti, kokie brudą jie naudoja, kad taip stengiasi jį paslėpti nuo vartotojų. Pamenu buvo Simsonų serija, kur Springfield‘o mafija pieną melžė iš žiurkių.

Kita vertus, jei labai principingai pasižiūrėti į reikalą.. greitai jokio maisto Lietuvoje nebebus galima pirkti..

Raktai: rokiskio pienas, Rokiskio pienas atsiliepimai, surelio etikete, surelis neglaistytas
]]> http://dali.us/2012/laisvalaikis/ka-bando-nuslepti-%e2%80%9erokiskio-pienas/feed/ 6 http://dali.us/2012/komentarai/silumos-karai-vilniuje/ http://dali.us/2012/komentarai/silumos-karai-vilniuje/#comments Wed, 07 Mar 2012 18:31:00 +0000 Dali.us http://dali.us/?p=1747 [...]]]> Arba kam dirba politikai

Įdomūs dalykai dedasi Vilniaus centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriuje. Istorija atrodo maždaug taip:

Šių metų pradžioje Dalkija (ta pati kur Vilniaus energiją valdo) pareiškė norą statyti biokuro jėgainę Vilniuje. Planuojamos investicijos – 500 mil. Lt. Planuojama galia 300 MW. Galia tikriausiai šiluminė.. bet kadangi projektas vadinamas jėgaine.. tai tikiu kad bus ir elektrinė dalis. Jokios paramos prašyti neplanuota. Kainas planuota mažinti  20%.

Prezidentė šią investiciją užšachavo, pareiškus, kad tokie objektai turėtų kainuoti 40% pigiau Buvo pabaksnota į AB „Grigiškės“ pavyzdį.. kaip turi tokią pažangią katilinę, ir nori į tinklus tiekti šilumą 5% pigiau nei AB „Viliaus energija“ o jiems niekas neleidžia (istorija įdomi tuo, kad „Grigiškės“ statė katilinę „savo reikmėms“, gavo didelę ES paramą.. o po to paaiškėjo kad jie 1/10 Vilniaus gali pašildyti.. 5% mažesne kaina.

 Šiandien į spaudą išlindo AB „Lietuvos energija“ ir AB „Fortum heat Lietuva“ su ketinimu statyti naują biomasės jėgainė (ir vėl Vilniuje) už 700 milijonų litų. 110 MW šiluminės galios. Apie ES finansavimo poreikį nepranešama. Kol kas neigiamos reakcijos iš protingųjų politikų nesigirdi. O gal čia jie stato šiukšlių deginimo gamyklą ? Tuomet kaina nebeatrodo didoka.

Retorinis klausimas: WTF ?

Panašūs:

1. Ar atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo (II) ?
2. Ar atsijungti nuo centralizuoto šilumos tiekimo (I) ?
3. Kodėl Vilniečiai suvartoja daugiau šilumos

Kitas įdomus pastebėjimas: žinau žmogų, kuris  jau antra mėnesį sėdi be darbo.. bet už „mažai“ (t.y. mažiau nei 120 Lt/dienai į rankas dirbti neina. Net nelegaliai. „Neapsimoka“.

Kita vertus kalbėjau su pora žmonių, kurie vasarom važinėja uždarbiauti užsienin, tai jų algos ten apie tris kartus didesnės nei Lietuvoj. Dėl to nenuostabu, kad darbas „už mažai“ jų visai netraukia.

Dėl to man ir kelia nuostabą besiskundžiantys, kad nėra darbo net už minimumą. Rašinėjantys, kaip sunku išgyventi iš pašalpos. Bent jau miestuose tokių atlyginimų tikrai nėra. Bent jau susidariau tokia nuomonę paskaitinėjęs skelbimus tų.. kurie realiai darbo ieško.

Kloti plyteles, klijuoti tapetus ar sukti gipsą gali didžioji dauguma. Tam didelio mokslo nereikia, užtenka tik tiesių rankų ir sveikatos. Pagal oficialią statistika jaunimo nedarbas siekia iki 31%. Vėlgi, aš ir esu sutikęs vieną žmogų, kuris baigė vadybą.. ir jau pora metų sėdi be realaus darbo, bet kai pasiūliau dirbti statybose.. įsižeidė. Taip ir gaunasi.. kad darbo yra, bet ne tokio kokio nori. Kažkada net per TV kažkoks darbo biržos funkcionierius aiškino… kad žmogaus su aukštuoju negalima siūsti šluoti gatvių ar kasti griovių (dirbti viešųjų darbų), nes taip nėra išnaudojamas jo potencioalas. Tiesa, koks tas potencialas pas ilgalaikį bedarbį. nepasakė.

Taigi, manyčiau, bent jau miestuose už minimumą dirba arba visiški kvailiai, arba tie, kas turi nelegalių pajamų ar gauna parama iš užsienio. Kitas ne mažiau įdomus klausimas, ką sau gal leisti žmogus Lietuvoje, uždirbdamas 2000 Lt į rankas?

P.S. statybos darbų kainos rinkoje gan plačiai išsibarsčiusios. Jei žmonių užsiimančių apdaila įkainiai svyruoja iki 50%, tai santechnikų ar betonuotojų kainos skiriasi kartais (Neseniai ieškojau betonuotojo… tai kainos už darbą svyruoja nuo 18 lt/m2 iki 45 lt/m2).

Panašūs:

1. Kas dirba energetikos ministerijoje ?

Pagaliau prisiruošiau išsiimti Europos sveikatos draudimo kortelę, su kuria galima nemokamai (jei PSD moki normaliai) gauti būtinąją medicininę pagalbą užsienyje. Kartkartėmis tenka pavažinėti po artimąjį užsienį, taigi popieriukas reikalingas (bent jau ramiau ant dūšios bus). Plačiau apie šią kortelę galite rasti čia.  O ją užsisakyti neišėję iš namų galite čia.

Puslapis pavadintas su polėkiu: „VLK ir TLK išduodamų dokumentų užsakymo sistema“, nors jame galima užsiakyti tik vieną dokumentą.. Europos sveikatos draudimo kortelę. Ir pats užsakymas labai primena bėgimą su kliūtimis: kažkas labai pasistengė kad užsisakyti šią kortelę internetu būtu kuo sudėtingiau (o gal sistemą diegę „giminaičiai“ kuriems buvo svarbiausia pinigus pasiimt, o ne jų sukurtos sistemos  naudojimo patogumas). Dar vienas pavyzdys, kai sistema kuriama tik kad pliusiuką užsidėti, žmonių, kurie internetu naudotis nemoka.

Taigi, pradėsiu iš eilės. Pasinaudojus aukščiau pateikta nuoroda, Jūs būsite nukreipti į puslapį, kuriame teks suvesti kelis asmeninius duomenis (įskaitant asmens kodą). Turiu pagirti sistemos kūrėjus – jie visgi naudoja https protokolą (ir netgi nepigų sertifikatą nusipirkę). Bet čia geros idėjos ir baigiasi ir prasidėjo problema. Kokius 5 kartus užpildžiau šią formą, paspaudžiau „Toliau“ ir buvau išmestas į pradinį ekraną. Be jokių paaiškinimų (jei kam taip pat atsitiks – bandykite dar kartą: Jūsų prašymas nebuvo užregistruotas). Bandžiau tiek su IE, tiek su Opera, tiek su FireFox. Pagaliau pavyko su IE 9. Jei užpildžius formą gausite užsakymo numerį: Jūms pasisekė. Pildant formą labai nepatiko „Atsiėmimo vieta“ surūšiavimas. Tiksliau jo visiškas nebuvimas. Jei žinai magišką kodą (tikriausiai savo TLK numerį) tuomet dar gali bandyti ieškoti (nors ir nesurūšiuota), bet jei numerio nežinai.. turi perskaityti VISUS pasirinkimus ir tada bandyti atspėti kuri ligonių kasa tau labiausiai tinka.

Užpildžius prašymą sistema leidžia pasirinkti, kada norite atsiimti pažymėjimą. Problema tame, kad Jūsų pasirinktas laikas gali nesutapti su TLK darbo laiku. Bet pasirinkti leidžia. Taigi aš pasirinkau.. penktadienį tarp 16 ir 17 valandos.. O TLK penktadieniais dirba tik tiki 15:45. Gerai kad bent e-mail’u pranešė savo darbo laiką…

Tiesa, pildant prašymą galima pasirinkti, kad norite informaciją gauti elektroniniu paštu. Aš asmeniškai gavau du elektroninius laiškus. Vienas nuo Unknown sender buvo iškarto nufiltruotas į SPAM‘ą (ten buvo užsakymo numeris) kitas (be antraštės) informacija apie užsakymo patvirtinimą ir TLK darbo laiką. Informacijos nei apie tai, kada bus pagamintas pažymėjimas, nei kada pateikėte užsakymą (informacija reikalinga užsakymo būklei pasitikinti) negausite. O ir užsakymo buklė apie pažymėjimo pagaminimą nesako nieko. Taigi pranešimai elektroniniu paštu – jokios kultūros viena chaltūra.

Ir pabaigai.. pasirodo kaune prie VLK su automobiliu stovėti draudžiama. Tiesa.. yra aikštelė už pastato, bet mano atveji ju buvo pilna. Teko palikti mašiną už poros skersgatvių kur buvo vietos ir ženklų nebuvo. Man tai kas. Ar beveik jaunas ir beveik sveikas. Pasivaikščiojimai tik į naudą. Bet jei atvažiavo ligotas žmogelis popieriukų susitvarkyti.. jam nepasisekė.

Panašūs:

1. Kaip gauti Nigerijos vizą ?
2. Lietuviškos sveikatos apsaugos grimasos

Jau rašiau kad FSRU laivas norvegams kainuos 290 milijonų dolerių (informacija “Höegh LNG” 2011 Q3 ataskaitos). Tikiu kad būtent tokia yra realia FSRU laivo kaina (nors internete radau informacijos, kad viena iš Afrikos valstybių už panašų laivą mokėjo du kartus daugiau). Laivo aptarnavimas kainuoja maždaug 28,000 USD/d (duomenys iš 2004 metais Bjørn K. Markussen, vyresniojo “Höegh LNG” patarėjo skaityto pranešimo. Visą tekstą galite rasti http://pptfun.com/Indiaoilgas/Infrastructure/Fsru.pdf.  Visiems besidomintiems SGD Lietuvoje siūlyčiau pasiskaityti.)

Sutinku, duomenys senoki, bet jei nuo to laiko laivai atpigo.. tai gal ir aptarnavimas nebus pastebimai pabrangęs.

Taigi, įvertinant šiuos kaštus, laivo aptarnavimas per metus kainuos 10 milijonų litų, paskola laivo pirkimui su 10% metinių palūkanų (Lietuva dabar skolinas už 7%-8%) – 56 milijono USD  per metus. Taigi, sumoj metinis terminalo mokestis būtų 66 milijonai USD  per metus, ir po 10 metų jis pilnai priklausytų Klaipėdos naftai (arba Lietuvai).

Dabar norvegams dešimt metų mokėsim po 69 milijonus USD (už grynai tą pačia paslaugą) ir po 10 metų turėsime teisę jį išsipirkti. Sakyčiau monkėz biznis, turint galvoje, kad terminalo tarnavimo laikas 20-30  metų (norvegai skaičiuoja 25)

Dar daugia pagal pačių norvegų pateiktus skaičius (tiesa 2004 metų, bet su brangesniu terminalu) terminalas kainuotų tik 55 milijonus USD/metus. Ir čia jau su 10% „pelningumu).

Tikriausiai galima daryti išvadą, kad projekto „valstybingumas“ man ir kitiems mokesčių mokėtojams papildomai kainuoja 14 mil USD per metus (arba 36 milijonų litų). Suma nėra milžiniška (valstybės mastais) bet papildomi 20% „premija“ yra visgi didoka.

Reziumė: per dešimt metų Lietuva galimai praras 140 milijonų dolerių arba 364 milijonus litų arba 21 vilą Nicoje (tokią kaip kad turėjo Snoras) t.y. po 2 vilas Nicoje kasmet. Arba 5 salas Graikijoje (Zuoko „projektas“). Arba 100 prabangių namų Vilniuje.

Panašūs:

1. SGD importo terminalo ekonomika
2. Ar žinote kiek elektros suvartoja jūsų prietaisai ?
3. Kiek elektros sunaudoja Jūsų kompiuteris ?