Beje, beveik visose srityse pirmaujanti “Maxima” ilgą laiką kentė be “lojalumo” kortelių. Žodį “lojalumas” specialiai rašau kabutėse, nes mūsų prekybos tinklų kortelės yra tikrų tikriausios “nuolaidų” kortelės, nes džiugina tik tada, kai perki daug ir tai, ką pasiūlo prekybos tinklas. Jie tavęs nesveikina su gimimo diena (kaip tai daro mano bankas) arba neseka tavo asmeninių pirkimo įpročių (niekam neįdomu, ar aš sulčių, ar silkės gerbėja), o taip pat neskaičiuoja jūsų draugystės metų, ar ne? Kažkada pietavau picerijoje ir teko atsisėsti šalia “VP Market” kolektyvo. Jie įdomiai dalinosi mintimis, kodėl pirma išdalino vienas korteles, o paskui iš naujo rinko duomenis, kai įsivedė “Ačiū”. Nepatvirtintais duomenimis, pirmas korteles prekybininkai išdalino lengva ranka ir nesusirinko asmens duomenų. Rezultatas: skaičių daug, o analizuoti nėra ką. Bet čia nepatvirtina versija.

Pala pala, apie ką mes čia? Grįžtam prie temos apie kosminius rutuliukus iš “Maximos”. Kaip jau ir buvom pripratę prie praktiškų pasiūlymų: rankšluosčių, patalynės, indų ir pan. Smagu: aplankai draugus ir pagal stiklines gali nuspėti, kuriame taške jie dažniausiai prekinasi. Ir vaikai paplūdimiuose visi su meškučių rankšluosčiais laksto – baisu ir supainioti savus su svetimais… Ir va tau originalus pasiūlymas: perki už trisdešimt litų ir gauni vieną stiklinį rutuliuką.

Per radiją girdėjau trumpą reportažą apie šią akciją, kurio metu buvo svarstoma, ar tokia akcija nepažeidžia reklamos įstatymo. Jeigu nežinote, jis draudžia reklamos priemonėmis tiesiogiai įtakoti vaikus. Jeigu vaikai nori prizo ir dėl to išzyzia tėvams ausis, atrodo, kaip ir galima ieškoti pažeidimo, ar ne? Tame pačiame reportaže pasisakiusi vaikų teisių kontrolierė Edita Žiobienė pasiūlė pirmiausia ugdyti kitas vertybes, o ne ieškoti būdų viską uždrausti.

Mano draugei Editai pritaria ir RsV specialistė Evelina Daciūtė: “Rutuliukai šovė iškart į dvi auditorijas – suaugusiųjų ir vaikų. Vaikams tai rinkimo ir turėjimo džiaugsmas, kolekcionavimo aistra. Suaugusiems – galimybė pradžiuginti vaiką (ir gauti kažką nemokamai ir iškart) + galimybė laimėti visai nevaikiškus prizus. Tačiau manęs neapleidžia mintis apie kolonizatorius ir indėnus, kurie auksą ir brangakmenius keitė į stikliukus :) ”

“Pagooglinu” (spėju, kad dar negalima šio termino rašyti be kabučių) internete ir ką randu? Yra skelbimai, kuriuose dovanoja ar keičia stiklinius rutuliukus į kitus dėmesio vertu daiktus. Atsiranda ir nepasitenkinimo, esą jie pavojingi vaikams: “per daug sunkūs, su tokiais ir akį galima išmušti”. Yra bandymų paskaičiuoti papildomų priedų (maišelių, dėžučių) savikainas ir įvertinti galima prekybininkų pelną. Svarstymų, ar nevertėtų pirma pasitarti su veterinaru prieš duodant tuos rutuliukus žaisti katėms… Atgarsis didelis. Komerciniai rezultatai – paslaptis. Nebent kam tektų pietauti šalių plepučių iš to paties prekybos tinklo, gal ką įdomaus nugirsite? Skoloje neliksiu – atsidėkosiu rutuliukais. Atsiprašau, bet tik tais, kurie liks nuo mano vaikų kolekcijos!

Beje, tiktai mano vaikus ir galima kaltinti, kad važiuoju pusę kvartalo iki kosminių rutulių ”platinimo taško” ir išduodu arčiausiai esantį Ikį-šmikį. Beje, apie šiuos du akcijų herojus verta parašyti atskirą komentarą. Kol kas stebiu IKI akcijų klipus per TV ir niekaip nesuprantu idėjos :(

Taigi, ar gali media agentūra spręsti apie kūrybą? Ar kūrybinė idėja – tik kūrybinės agentūros teritorija, o visi kiti – viso labo neišmanėliai?

Ko gero, dauguma sutiks, kad kūrybinės agentūros dažniausiai neperka nei vartotojų, nei media rinkos tyrimų. Geriausiu atveju tai gauna iš užsakovų. Tačiau ar kiekvieną kartą užakovai darosi tyrimus? Jeigu nėra skaičių, vizijų ir pasiūlymų kūrimas prilygsta mistiškam aktui, kurio rezultatu turi arba besąlygiškai tikėti, arba kvestionuoti ir laukti išsamaus pagrindimo. Ir iš tiesų, kaip galima manyti, kad kelių žmonių, kad ir labai kūrybiškų, sukurtas produktas yra apriori teisingas ir padės parduoti daugiau, nors ir neparemtas jokiais tyrimais? Kodėl tikėti, kai agentūra ateina, pateikia dvi – tris kryptis (“čia kalbėsime per seksą, o čia – per moteriškumą”) ir sako: “Manome, kad tai bus efektyvu”? Ir kodėl manoma, kad tokio lygio pasiūlymų vertinti negali protingi vyrai ir moterys media arba RsV agentūroje?

Toliau, drįstu manyti, net ir ne kiekvienas projektų vadovas sugeba giliai “pjaustyti” duomenis bei daryti profesionalią analizę – ne paviršutiniškai pasižiūrėti užsakovo pasidarytą tyrimą. Tokių žmonių nėra daug ir media agentūrose, nes tam reikalingas ir atitinkamas išsilavinimas, ir nemaža patirtis.

Kūrybos agentūrų žmonės yra baigę dailės studijas? Bet kiek tai yra susiję su tikslinės grupės supratimu? Kūrybos agentūrų žmonės visą laiką dirba kūryboje, todėl jie žino kas veikia? Bet media agentūrų žmonės irgi visą laiką bendrauja su klientu ir mato kas veikia. Ir skaito straipsnius, ir žiūri kokie darbai apdovanoti Kanuose.

Tad kodėl media agentūros projektų vadovas negali kritikuoti kūrybinės agentūros pristatytų sprendimų?

Pirmoje vietoje vasariška tema – įvairūs Lietuvos ir pasaulio festivaliai (žiūrėti 1 pav.). Apie juos nepatingėta parašyti net 2779 pranešimus. Įkelta daug foto, video reportažų. Naujienų pasirodė kiekvieną dieną, todėl dienos lyderės nenorėtume išskirti. Festivaliai labai įvairūs – muzikos, meno, sporto, literatūros ir begalė kitų. Daug atgarsio susilaukė Vokietijos „Meilės paradas“. Festivalyje įvykusi tragedija žymiai praplėtė naujienų kiekį. Iš Lietuviškų renginių daug dėmesio susilaukė Roko naktys, Tamsta muzikos festivalis.  Daugiausiai apie festivalius mus švietė  15min.lt – 177 straipsniai bei reportažai.

Antroje vietoje vis dar šmėžuoja Pasaulio futbolo čempionatas – 2389 naujienos.  Šį mėnesį plačiausiai futbolą aptarė Delfi portalas – 195. Naujienų pikas – liepos 12 d.  Praūžus Pasaulio futbolo čempionato finalui aistros aprimo ir pranešimų pasirodė vis mažiau ir mažiau.

Komunikacijos sėkme gali pasigirti Žalgirio mūšio minėjimas (1487 pranešimai). Portalas infodiena.lt surinko gausiausią kiekį naujienų – 122. Nenustebino, kad naujienų pikas – liepos 15 d.  (276).

Toliau seka D. Kedžio istorija (777), kurios pranešimų kas mėnesį mažėja, bet vis dar pastebima prie lyderių. Liepa mus lepino ypatingai karštais orais bei didelėmis audromis, tai atsispindi ir internetinėje žiniasklaidoje – 404 naujienos.

Ar Tu moki naviguoti RsV jūrose? Jei sakai „TAIP!“, lėk pas mus. Nes „VRP | Hill & Knowlton” ieško patyrusio kapitono komunikacijos projektams.

MINIMUM 2 metai patirties komunikacijos srityje; strateginis mąstymas, greita reakcija, komandinio darbo išmanymas; navigacijos įgūdžiai lietuvių ir anglų kalbomis. Nepriekaištingos asmeninės savybės yra ne privalumas, o būtinybė.

Pranešk visiems – draugams ir draugėms. Tegul kreipiasi: cv@vrp.lt iki rugpjūčio 27 dienos.

Daugiau informacijos čia

Antra, šių metų pradžioje (o visai oficialiai – kovo pabaigoje) mūsų santykiai nutrūko, nes mes pardavėme savo akcijų dalį kompanijoje „Publicum Media“ bei atsiėmėme savo akcijas kitose mūsų įmonėse. Kodėl?

Daugiau galite paskaityti VRP bloge.

Jeigu tu:

• myli EŽĮ ir norėtum prisidėti prie jo vystymo
• turi darbo patirties rinkodaros srityje
• turi patirties rengiant ir vertinant pasiūlymų verslo planus
• nebijai savarankiškai priimti sprendimus
• sugebi „parduoti“ idėjas
• turi analitinių gebėjimu

Nedvejodamas siųsk savo CV!
Daugiau informacijos rasi čia

Nors elektroninis paštas ir „gūglinimas“ išlieka svarbiausiu mūsų šalies gyventojų užsiėmimu internete, labai sparčiai augo susidomėjimas internetinėmis parduotuvėmis. Per metus tų, kurie lankėsi, bet nepirko ir tų, kurie lankėsi ir pirko, išaugo 44 %. Žinoma, apsilankiusių, bet nieko nepirkusių vis dar yra daugiau nei tų, kurie pirko, tačiau šie skaičiai pakankamai įspūdingi. Šių metų pavasarį (kai buvo atliekama TNS apklausa) tik apsilankymą per pastaruosius 6 mėnesius deklaravo beveik 400 tūkst. Lietuvos gyventojų (beveik 25 % besinaudojančių internetu), o pirkimą – beveik 200 tūkst.

Nėra jokios abejonės, kad šie skaičiai tik augs. Tai skatina ne tik besitęsianti internetizacija, bet ir pačių interneto parduotuvių bumas. Juk sunku atsispirti, kai matai pasiūlymą pirkti Calvin Klein kvepalus su 80 % nuolaida arba palygini buitinės technikos kainas tradicinėje ir internetinėje parduotuvėje. E-komercija pamažu tampa būtina verslo auginimo strategijos dalimis. Tai liudija tiek visiškai šviežias „e.maxima“ portalas, tiek ir sėkmingi „Biok“ bei „Čili“ projektai.

Antroji labai ryški tendencija – vaizdo peržiūrų internete augimas. Gaila, kad TNS 2009 metų tyrimo metu nebuvo išskyręs klausimo apie tai, ar buvo žiūrimi įrašai vaizdo portaluose. Tačiau žiūrint į 2010 metų skaičius, abejonių nelieka – tai yra populiarus laiko leidimo būdas. Virš 700 tūkst. gyventojų teigė per pastarąjį pusmetį žiūrėję video interneto portaluose. Tai – beveik 50 % Lietuvos interneto naudotojų.

Kad augimas iš tiesų yra, netiesiogiai liudija TV laidų žiūrėjimo internetu augimas. Gyventojų, kurie tai darė, skaičius per metu išaugo 36 % iki 230 tūkst.

Tęsiantis greito plačiajuosčio interneto plėtrai (dabar jį turi apie 25 % Lietuvos namų ūkių), šie skaičiai irgi augs. Tad televizijoms metas galvoti apie tai, kaip išnaudoti susidomėjimą ir siūlomą produktą daryti patogesnį žiūrėti. Kol kas televizijų portalai yra XX a. pabaigos stiliaus – juose dominuoja programų tinklelis, bet ne ekranas žiūrėti laidas realiu laiku.

O interneto portalams metas suprasti, kad augant video peržiūrų internete skaičiui, augs susidomėjimas reklamos galimybėmis. Tačiau kol kainodara nebus pakoreguota prisitaikant prie „nudrožtų“ TV kainų (tai nereiškia, kad kainos turi būti vienodos), daug reklamos užsakovų jos neturės.

Spauskite paveikslėlį didesniam vaizdui.

www.youtube.com/watch?v=fL7bamcqdTQ

Įsivaizduokite, einate į paplūdimį. Prie įėjimo pardavinėja ledus. Kaina – 10 ct (čia kiek, 200, 2000% nuolaida?). Tikėtina, kad susigundytumėt, bet ką jeigu prie įėjimo juos dalina nemokamai? FREE! Nemokami pokalbiai, nemokamas kortelės išdavimas, nemokamas… Kodėl tai mus taip stipriai veikia? Dan Ariely sako, kad jeigu mes pirktume ledus su nerealia nuolaida, mes vis dar rizikuotume kažką prarasti („gal neskanūs kokie?“), tačiau jeigu ledus gauni nemokamai, negali būti jokių praradimų, nes tu į tai tiesiog nieko neinvestuoji. Baimė prarasti, kartu su galimybe nieko neprarasti ir pagimdo šį „nemokamą“ stebuklą. „Užsisakyk internetą (dviem metam) ir du mėnesius naršyk nemokamai“ veikia taip, jog tu į privalumų sąrašą visų pirma statai nemokamai ir geriausiu atveju jau tik antroje vietoje bandai racionaliai skaičiuoti ar ne labiau apsimoka pasiimti mokamą internetą visam laikotarpiui pas kitą tiekėją?

Ori ir Rom Brafmanai (knygos „Sway: The Irresistable Pull Of Irrational Behaviour“ autoriai) sako, kad baimė/nenoras prarasti/pralaimėti, kartu su įsipareigojimu, prisirišimu (jie naudoja žodį commitment) savo buvusio elgesio atžvilgiu yra du pagrindiniai varikliai atsakingi už mūsų neracionalius poelgius. Jie tai iliustuoja Harvard Business School profesoriaus Max Bazerman eksperimentu-aukcionu su savo studentais – perskaitę apie jį, tikiu, dar ilgai krapštysit galvas negalėdami tuo patikėti, tačiau gal kiek lengviau priimdami mintį, jog žmogus vis tik yra neracionali būtybė.

Kiekvienais metais savo naujiems studentams Max Bazerman pasiūlo sudalyvauti „20 dolerių“ aukcione. Taisyklės paprastos: 1) laimi daugiausiai pinigų pasiūlęs studentas; 2) kainą kelti galima 1$ žingsniais; 3) antrą didžiausią kainą pasiūlęs studentas turi sumokėti tiek, kiek siūlė (ir nieko už tai negauti). Studentai šypsosi, aukcionas prasideda… 1$, 2$, 3$! Studentus užvaldo azartas ir gera nuotaika… 4$, 5$, …10$, 11$, 12$… Maždaug šioje vietoje studentai pradeda suprasti į kokį žaidimą įsivėlė ir visi, išskyrus du, tyliai pasitraukia. Dabar 11$ pasiūlęs studentas supranta, kad privalo pasiūlyt daugiau, antraip nelaimės 20$ ir dar gaus sumokėti siūlytus 11$. 13$ sako jis ir dabar ta pati logika užvaldo kitą studentą. 14$! Kolegos po truputį ima „lūžti“ stebėdami šią beprasmišką ir jau neracionalia virstančią dvikovą. Kaip manot, kuo visa tai baigiasi? Faktas, kad anksčiau ar vėliau baigiasi, tačiau Max Bazerman sako, kad dar niekada neprarado pinigų (beje, išloštą sumą jis visada paaukoja labdarai) – būna, kad studentai sustoja ir ties 21$, tačiau rekordas yra 204$. Suprantama, kad iš pirmo žvilgsnio smagaus aukciono apgaulės galima nepastebėti, tačiau faktas ir tai, kad tai, kas prasideda ties 12-16$ atžyma yra neracionalaus mąstymo rezultatas – nenoro prarasti ir prisirišimo prie savo buvusių veiksmų.

Tokio įsikabinimo ir nenoro prarasti rezultatų, savo gyvenimuose galime rasti kiekvienas (pradedant asmeniniais santykiais į kuriuos jau labai daug investuota ir baigiant investiciniais draudimais, etc.), tačiau iš „Sway“ skaudžiai kabina šios kelios citatos (tam knygoje skiriama kur kas daugiau), kurių autorius-JAV Prezidentus skiria pusė amžiaus:

Lyndon Johnson (apie Vietnamą): There is no easy answer, no instant solution.

George Bush (Apie Iraką): There is no magic formula for success in Iraq.

Lyndon Johnson: We will not be defeated. We will not grow tired. We will not withdraw, either openly or under the cloak of a meaningless agreement.

George Bush: We will not fail. We will persevere and defeat this enemy and hold this hard-won ground for the realm of liberty.”

Mūsų neracionalumas gali būti ir tiesiog ekonomiškai nenaudingas ir net gi pražūtingas. Taip, bet koks pripažinimas pralaimėjus gali būti skaudus, tačiau jis gali išgelbėti nuo dar rimtesnių pasėkmių. Todėl tiek minimus tyrimus darantys, tiek apie juos rašantys, pataria savęs klausti: „Kodėl?“ Kodėl aš tai darau? Ar todėl, kad man tai naudinga dabar, ar todėl, kad pradėjau tai daryti tai tada, kai buvo naudinga, o dabar tai darau iš inercijos? Ar „Saab“ vis dar stilingi automobiliai, ar aš perku naują „Saab“ dėl ankstesniųjų šlovės (nors dabartiniai tapo eiliniais „executive car“)? Ar aš dar esu šiuose santykiuose, nes tai yra tai, ko aš noriu, ar tai yra tai, ko aš norėjau besimokydamas dvyliktoj klasėje (na, bet juk nėra viskas taip tragiška – mus vis dar sieja tai, kad abu mėgstam plombyro ledus).

Mūsų prisirišimą galima vadinti ir įpročiu, tačiau esmės tai nekeičia. Skaičiai įvairioje literatūroje skiriasi, tačiau laikoma, kad pritraukti naują vartotoją kainuoja 5-8 kartus daugiau negu išlaikyti jau esamą, todėl nesunku suprasti kodėl mes taip sunkiai keičiam bankus, mobilaus ryšio operatorius, draudimo bendroves (kad ir kiek jūs mums beskambintumėt…), tačiau sunku suvokti, kas sukasi galvoje tiems, iš kurių išeina pasiūlymas banką rinktis su žinia „romanas su skandinavais baigtas“, rinkis prancūziškų tradicijų banką. Ne viskas taip paprasta…

(gali būti, kad bus daugiau…)

Vieno žymiausių socialinės psichologijos vadovėlių autorius David G. Myers pateikia šio fenomeno iliustraciją:

Sociologas Paul Lazarsfeld, reaguodamas į istoriko Arthur Schlezinger pastabas apie amerikiečių karių dalyvavusių II Pasauliniame kare studijas (kaip sakančias savaime suprantamus dalykus), reziumavo jas pridėdamas savo komentarus (čia kelios citatos):

1. Geresnį išsilavinimą turintys kareiviai turėjo daugiau prisitaikymo problemų negu mažiau išsilavinę kareiviai (intelektualai buvo mažiau pasiruošę mūšio stresams negu baigę „gatvės mokyklą“).

2. Kareiviai iš pietų geriau susitvarkė su karštu Pietų jūros salos (South Sea Island) klimatu negu šiauriečiai (pietiečiai yra prisitaikę prie karšto klimato).

3. Baltieji, kur kas labiau negu juodaodžiai siekė paaukšinimo (priespaudos metai padarė savo kalbant apie motyvaciją)

4. Juodaodžiai pietiečiai labiau norėjo tarnauti būriuose, kuriems vadovavo baltaodžiai pareigūnai iš pietų, o ne iš šiaurės (pietiečiai turėjo daugiau patirties bendraujant su juodaodžiais).

Iš pirmo žvilgsnio galima sutikti, jog tai iš tiesų tėra tik „common sense“, tačiau… Tiesa yra tokia, kad visi šie teiginiai yra priešingybė tikriesiems tyrimo rezultatams. Mažiau išsilavinę kariai pristaikė prasčiau, pietiečiai prie tropinio klimato neprisitaikė geriau negu šiauriečiai, juodaodžiai labiau siekė paaukštinimo ir t.t. ir pan.

„Common sense (I knew it all along)“ arba „ir asilui aišku“ fenomenas pasireiškia tik po fakto. Tai, jog sutinkame su tuo, kas rašoma Seth Godin „Linchpin“ arba Dan Ariely „Predictably Irrational“, nereiškia, jog mes tai ir taip žinojome.

Suprasdami šį fenomeną galbūt sugebėsime ne tik labiau vertinti pasaulinės šlovės sulaukiančias knygas, bet ir kolegas su kuriais dirbame, partnerius – jeigu tam tikros įžvalgos nebuvote užsirašęs ant popieriaus arba deklaravęs bendradarbiui, tikėtina, jog jums atnešta „common sense“ įžvalga verta daugiau negu teiginio „šitą mes ir taip žinome“ bei minties „už tokias savaime suprantamas įžvalgas mes nemokėsime“.

Knygoje „Nudge (Improving Decisions About Health, Wealth And Happiness)“ cituojamas Homeras Simpsonas, kuris išgirdęs apie privalomą penkių dienų laikotarpį tarp ginklo įsigijimo ir realaus jo gavimo, išrėkia: „Five days? But I’m mad now!“. Skamba idiotiškai, bet ar patys nesielgiam panašiai, karštai reaguodami į komentarą savo atžvilgiu arba kažkokio psicho manevrą automobilių sraute? Iš kitos pusės yra „ir tokių žmonių, kaip Star Strek“ herojus Mr. Spock (Captain Kirk: „You’d make a splendid computer, Mr. Spock.“ Mr. Spock: „That is very kind of you, Captain!“). Šie du veikėjai, kurių kiekvienas gyvena mumyse, gerai iliustruoja du mąstymo/ veikimo būdus: automatinį (automatic) ir reflektyvųjį (reflective).

Automatinis mąstymas yra greitas ir yra/atrodo instinktyvus. Jis pasireiškia seniausiai išsivysčiusiose smegenų dalyse (apie jas kalba ir Seth Godin knygoje „Linchpin“, vadindamas jas driežo smegenimis). Jos verčia panikuoti vos tik lėktuvas papuola į oro duobę arba prieš mus staiga pasirodžius spintos gabaritų vyriškiui (žodžius, kuriuos tokiais atvejais ištariat mintyse, žinote patys). Reflektyvusis mąstymas gi yra lėtas, deduktyvus, kontroliuojamas, besiremiantis taisyklėmis. Tai jis lėktuvui papuolus į oro duobę bando priminti, jog lėktuvai yra saugiausia transporto priemonė, o spintos sudėjimo vyriškis gali būti ir Žydrūnas Savickas.

Jeigu paklaustum savęs, kaip dažnai žmonės elgiasi neracionaliai, vargiai atsakymas būtų „dažnai“ arba „nuolat“. Gal todėl kolega Arnas skaitydamas Dan Ariely knygą „Predictably Irrational: Hidden Forces That Shape Our Decisions“, skaitymo eigą pakomentavo žodžiu „nepaleidžia“. Nepaleidžia, nes stebina, keičia suvokimą apie mūsų kasdienį elgesį. Dan Ariely sako, kad mes elgiamės kaip Homeras nepalyginamai dažniau negu manome ir lyg bandydamas įtikinti tuo skaitytojus, dažnai mini pavyzdžius iš savo gyvenimo – žinojimo negana (juk jeigu būtų gana, gydytojai nerūkytų (knygos „Switch“ apie elgesio keitimą išmintis)). Tačiau žinojimas, „problemos“ pripažinimas yra pirmas žingsnis išgijimo link. Žinodami tam tikrus mūsų iracionalaus mąstymo pavyzdžius galime geriau kontroliuoti savo elgesį, tuo pačiu būdami ir laimingesni, ir sveikesni, ir turtingesni. Juo labiau, žinodami apie tam tikrus „nuspėjamus iracionalumus“ ir klaidas, kurias žmonės nesąmoningai daro, galime kurti tokią aplinką, kurioje mūsų vidinis Homeras galės ir pats mėgautis gyvenimu, ir leisti juo mėgautis kitiems.

II.

Dažnai tenka girdėti, jog socialinė reklama yra ta pati reklama, tiesiog socialinė (na, gal tik išskyrus klaidingą mitą, jog socialinė turi būti šokiruojanti), suprask – parduoti saugų seksą ar alų yra vienas ir tas pats. Dažnu atveju tai labai toli nuo tiesos, nes parduodant saugų seksą reikia knistis kur kas giliau, nei tik iki piniginės (o ir ten reikia). Gal šiek tiek šviesos į šią sritį įneš tyrimas aprašytas Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“.

Tyrimo metu universiteto studentų (vaikinų) už tam tikrą atlygį buvo paprašyta atsakyti į tam tikrus su seksualiniu gyvenimu susijusius klausimus. Na, nieko ypatinga, pavyzdžiui: ar galėtum susijaudinti santykiaudamas su gyvūnu, ar galėtum pasimylėt su 60 metų moterimi ir ar vis tiek naudotum prezervatyvą net jeigu žinotum, jog kol nueisi jo pasiimti, moteris gali persigalvoti? Tai buvo neįdomioji, bet privaloma tyrimo dalis su iš dalies nuspėjamais rezultatais. Bet tai buvo tik pradžia. Po šio tyrimo studentų buvo paklausta ar jie nenorėtų sudalyvauti dar viename tyrime (vėl gi už atlygį)? Antrasis eksperimentas nuo pirmojo skyrėsi viena, bet esmine detale – į tuos pačius klausimus vaikinai turėjo atsakinėti būdami lytiškai susijaudinę, t.y. jiems besimasturbuojant kompiuterio ekrane vienas po kito pasirodydavo tie patys klausimai į kuriuos dabar reikėjo atsakyti vieno iš mygtukų paspaudimu (klausimai tikrai nebuvo atviro tipo). Milijonas milijonų pasaulio mamų pamačiusios abiejų tyrimų rezultatus greta, turėtų pradėti rautis plaukus, nes visa ko jos mokino esant vaikams/jaunimui normalioje būsenoje, smarkiai užsimiršta esant lytiškai susijaudinus (ir čia nereikia kikenti iš vyriškos giminės – turėtumėt suprast, kad moterys iš tyrimo buvo išmestos tik todėl, kad vien „Playboy“ jų nepaimsi, tačiau tai nereiškia, kad susijaudinimo būsenoje jų blaivus protas toks ir išlieka). Tarkim, jeigu pirmojo tyrimo metu 5% prisipažino, kad įpiltų kokio preparato meteriai į gėrimą, jeigu tai padidintų šansus pasimylėt su ja, tai antrojo tyrimo metu tas skaičius išaugo iki 26% (420% pokytis); 30% daugiau studentų susijaudinę mano, jog kontracepcija yra moterų reikalas; 70% daugiau prisipažino, jog pasakytų moteriai „myliu“, jeigu tai padidintų jų pasimylėjimo šansus; 100% daugiau jaunuolių pasimylėtų su 12 metų mergaite, 229% daugiau su 60 metų moterim, o 75% – su vyru (jeigu ką domina visi tyrimo klausimai ir atsakymai, galėsiu atsiųsti e-paštu).

Štai toks tad racionalumas susijaudinimo metu. O kad visiškai diskredituot vyrišką giminę (nieko nepadarysi, kad laboratorinėmis žiūrkėmis dažniau tampa jie), temą apie susijaudinimą pratęsiu pavyzdžiu, kuris minimas brolių Brafman’ų knygoje „Sway: The Irresisteble Pull Of Irrational Behaviour“. Pasirodo tiltas gali būti puikiu afrodiziaku.

Tyrimo metu dalyviams (vyrams) buvo pasakyta, kad jiems persikėlus per tiltą, kitoje jo pusėje jų lauks tyrėjas, kuris užduos klausimus apie „the effects of exposure to scenic attractions on creative expression“. Skirtumas tik tas, kad vieni jų per tarpeklį kėlėsi per stabilų dešimties metrų aukštyje esantį tiltą, kiti 200 metrų aukštyje esantį siūbuojantį. Persikėlusiuosius pasitikdavo žavi asistentė (moteris), kuri užduodavo kelis klausimus apie „the effects of…“ ir pasakiusi, kad daugiau apie tyrimą galės papasakoti vėliau, įteikdavo jiems savo telefono numerį ir leisdavo keliauti toliau. Tas pats eksperimentas buvo pakartotas ir su vyriškos lyties asistentu kiekvieno tilto gale. Kitaip nei moters asistentės atveju, daugelis vyriškiu nesusidomėjo galimybe gauti išsamesnę informaciją apie tyrimą, tačiau įdomiausia yra ne tai. Kai savo kontaktus tilto gale davė moteris, iš tų, kurie perėjo stabilų tiltą ji sulaukė vos poros skambučių, tačiau iš perėjusių dideliam aukštyje siūbuojantį, paskambino pusė. Paaiškinimas paprastas – įsivaizduokit save einantį per kiekvieną iš tiltų. Vienu atveju tai tiesiog lengvas pasivaikščiojimas, o kitu tave tarytum surakina, išpila prakaitas, smarkiau ima plakti širdis – ar gi tai ne panašus efektas į tą, kuris pagauna „meilės iš pirmo žvilgsnio“ atveju? Realiai gaunasi taip, kad žiūrime į moterį būdami būsenoje, kuri panašį į įsimylėjimo, tad sumaišome šiuo dalykus, sutapatiname. Skamba neįtikėtinai, tačiau taip yra.

Kai mes dansu facebook’e užsiminėm apie lietuvių iracionalumą vasaros atostogų atžvilgiu, kažkas komentaruose suabejojo, jog 18C Palangoje yra geras oras. Tai yra panašios psichologijos dalis – lietus yra puikus oras besibučiuojantiems lietuje, o karšta saulė – tragedija juodais kostiumais stovintiems prie kapo duobės. Mūsų psichologinė, dvasinė, fizinė būsena yra svarbi aplinkos interpretacijos dalis.

Beje, dar kartą grįžtant prie siūbuojančio tilto. Norėdami įsitikinti, jog atitinkamus rezultatus davė dalyvių susijaudinimo būsena perėjus tiltą, eksperimentas buvo pakartotas, tyriamiesiems klausimus užduodant praėjus 10 minučių po tilto perėjimo, t.y. visoms gyvybinėms funkcijoms grįžus į normą. Kaip ir buvo galima tikėtis, kai asistentės telefonas buvo įteiktas praėjus dirbtinei „meilės iš pirmo žvilgsnio“ stadijai, susidomėjusių vyriškių skaičius krito kardinaliai.

(bus daugiau…)