Juokas juokais, bet iš tikrųjų tai noriu truputį pasiaiškinti. Turiu blog‘ą, vadinasi ir teisę tai daryti. Apie daug ką pakalbėjom komentaruose ir galbūt aš kai kur pasikartosiu, bet šio įrašo prasmė ko gero tokia ir yra. Diablo apžvalgos komentaruose mes daugiau diksutuojam dėl pačios apžvalgos tikslumo, ar mano požiūrio kampo teisingumo, nei dėl žaidimo. Tai nėra gerai, nors galbūt aš galėčiau tuo pasinaudoti ir teigti, kad taip ir neišgirdau nė vieno savaraus argumento „Diablo III“ naudai. Na ir kas, kad aš nusišnekėjau, ar paminėjau tai kas neaktualu vienam iš jūsų, jei jūs mane kaltinat tik tuo, kad neaptariau aukštesnių sudėtingumo lygio balanso problemų? Na ir kas, kad jums užtenka techninės grafikos kokybės, aš nekaltas, kad dauguma jūsų sėdit su macbook‘ais, kurie natūralioje aplinkoje nepatepmia sudėtingesnių žaidimų. Nes jų nelabai ir yra. Jei būčiau Užkalnis išvis parašyčiau, kad visos Diablo problemos slypi iDiablizacijoje, o ne menamoje konsolizacijoje. Bet aš taip nerašau, prašau pamiršti aukščiau esantį teiginį.

Žemiau esančiose eilutėse pabandysiu pagrįsti savo požiūrio kampą. Jei mums pavyktų atidėti į šalį nesutarimus dėl pastarojo, galbūt tada pavyktų ir blaiviai, be nereikalingų aistrų pažiūrėti ir į tai, ko individualiu ir globaliu mąstu vertas Diablo III.

Individuali pusė aišku labai paprasta, nes visas jo vertinimas sulenda sąvokoje „Man smagu žaisti“. Man irgi smagu, savo tekste to neslėpiau. Šį savaitgalį abi išeigines naktis lovon traukdavau tik apie penkias. Aš neturiu nieko prieš Diablo, nelaikau jokio pykčio ar slapto noro, kad visi jį mestų ir pultų gilintis į egzistencializmą per „The Journey“. Diablo iš esmės yra tokia niša, kurią tik Diablo ir gali užpildyti. Tai nenuneigiamas „Blizzard“ nuopelnas pasiektas prieš daugiau nei dešimtmetį. Daugiau šia tema nėra ką kalbėti ar vertinti.

Tačiau iš aukščiau minėtos pastraipos, man kaip ir daugumai kyla vidintis konfliktas. Vertinant „Diablo III“ aš turėčiau remtis tuo kas buvo seniau, ar vis tik pažvelgti į viską nauju, šviežiu, moderniu žvilgsniu? Daug kas mane kaltina prieraišumu senai mokyklai ir prikiša tai, koks starto metu buvo „Diablo II“. Aš visiškai nesididžiuodamas ir nevaidindamas mandro galiu teigti, kad tas priekaištas yra grynai faktinis. Nepaisant didžiulio serijos gerbėjų rato, žmonių realiai žaidusių „Diablo II“ nuo pirmos dienos mūsų šalyje yra ne tiek jau daug. Aš startą prisimenu gan puikiai, kaip ir tris paras beveik be miego, kurias vainikavo visiškas fiasko. Žaidimą pradėjęs su nekromantu aš pasidaviau neįveikęs mefistofelio, tuomet stvėriau sorką, tačiau Diablo išvengė mirties nes mane palaužė miegas ir alkis. Kaip ten bebūtų aš jį užmušiau anksčiau nei kaiminystėje ėmė plisti piratinė žaidimo versija ir tik tada aš pradėjau girdėti kalbas apie klaidas žaidime. Šiendien seniems žaidimams metami priekaištai nėra iš piršto laužti. Jokiu būdu ne. Tiesiog jie neatitinka emocijos kurią patyrė anuomet žaidžiantys, tai faktai apie kuriuos, gaivindami savo atmintį mes perskaitėme mėgstamame tinklalapyje ar forume.

Iš tiesų rašydamas apie „Diablo III“ aš stengiausi neįmti domėn senojo žaidimo, aš pats matau, kad išreikšti to tekstu man nepavyko. Galbūt to problema slypi nore pagrįsti teiginius ir vietoj sunkiai apčiuopiamų elementų suminėjau tai, ką gali pamatyti ir savaip įvertinti kiekvienas. Iš tiesų tai net patys „Blizzard“ trukdo susivokti. Ta pati žaidimo grafika, kamera, garso ar atmosferos elementai, minėtas buteliukų kliuksėjimas ar savo dydybę tik per banalų gelsvą švytėjimą išreiškiantys mini bosai yra dalykai kurių dorai neįvertins nė vienas senųjų žaidimų nematęs žmogus. Be konteksto, vizualiai ir mechaniškai, Diablo III yra skurdus ir kiekvienas teigiantis priešingai, tiesiog meluoja sau. Aš atidaviau duoklę kontekstui, prisipažindamas, kad žaidimas įtraukia, ir kad dauguma mūsų strigs jame ilgam. Na mėnesiui mažiausiai.

Tačiau jei vertindamas vienus žaidimo elementus aš remiuosi prisiminimais ir emocijomis, kad pateisinti tam tikrus sprendimus, kodėl turėčiau to vengti kai prabylam apie tai, kas žaidimui nepalanku. Kodėl turėčiau besąlygiškai priimti naujoves, net jei jų koncepciją palaimino forumuose tūnoję žaidėjai? Aš irgi mintyse laiminau Diablo inovacijas pateikiamas popieriuje. Buvau vienas tų kurie užsistojo vaivorykštes ir kūrėjų teisę į kūrybinę laisvę. Kalbant apie įgūdžius, naujoji WOW like sistema irgi neatrodė ypač klaidinga iki tol, kol jos nepamačiau praktikoje, bet aš nepasitikėjau emocijomis kurias suteikė beta ir po betos sėdėjau gan santūriai užsičiaupęs. Pati iš savęs, kaip koncepcija kurią mes laiminom, ji nėra bloga. Blogybės prasideda už koncepto ribų, ten kur prasidėjo realus darbas. Jis neatliktas iki galo ir aš beveik pasiryžęs lažintis, kad įgūdžių sistema savo formą pakeis anksčiau nei sulauksim pirmo visaverčio išplėtimo. Ji privalės tapti lankstesnė ir margesnė, ir tokia taps. Galbūt todėl aš daugiau dėmesio tekste ir skyriau pačiam veikimo principui, o ne balansui. Balansas taisomas jau dabar, apie tokius dalykus kalbama forumuose arba portaluose, kurie apie Diablo parašo daugiau naujienų per dieną, nei mes apie visus žaidimus kartu paėmus.

Tačiau šiandien yra proga, kai aš galiu atsikratyti, bet kokios atsakomybės už savo žodžius. Jei patikėjot sinoptikais, kad šis savaitgalis bus sumautas ir nieko rimto neplanavot, keliaukit į „Steam“ ir siųskitės RO2 nemokamai! Tiesa nemokamai jis veiks tik iki 27 dienos, kol baigsis savaitgalis, bet to tikrai pakaks, kad suprastumėt kuo jis geresnis už viską ką esat žaidę šia tema ir ar jums tas gerumas patinka ir išvis yra reikalingas. Jei užkabins ir nuspręsit įsigyti, turėkit galvoje, kad 75% nuolaida irgi galioja tik šio savaitgalio metu.

Kol vyksta siuntimo procesas, galite pažiūrėti naują video, kuriame pristatomas GOTY leidimas ir naujas „Mamayev Kurgan“ žemėlapis, kuriame dizaineris bandė suderint ypač artimą kovą apkasuose, bet tuo pat metu ir pasiūlyti puikių apžvalgos taškų snaiperiams.

YouTube -

GOTY taip pat papildytas „Action“ režimu, kuriame jau naudojamas tradicinis arkadoms taikymosi mechanizmas ir sumažintos atatrankos. Pradinukams žodžiu. „Klasikinis“ režimas savo ruožtu yra sukurtas tiems, kas nepatenkinti skirtumais tarp pirmos ir antros dalių. Taip pat šimtai bugfix‘ų, bet aš labai nustebsiu jei jų bus gana.

Visi jau turintys RO2, GOTY priedus gauna nemokamai.

Apžvalga
Pradėkim nuo to ką rašo visi. Taip, „Diablo III“ yra sumautas laiko rijikas, kurį palietęs norom nenorom iškeliauji į kitą matmenį. Taip, jis nevisprotiškai smagus žaisti ir momentais įtraukia taip, kad nė nepajauti kad ant klaviatūros leidi seiles. Kažkuria prasme tai tebėra Diablo serijos žaidimas. Fone skambant svajingai melancholiškiems gitaros akcentams, kelią pastojantys monstrai ištykšta taip pat džiugiai gargaliuodami, krintantys daiktai skleidžia tą patį malonų garsą, o inventoriun kraunami buteliukai kliuksi kaip ir prieš dešimtmetį.

Vienuolio malda Perkūnui.

Specialieji ir fizikos efektai suteikia beprotiškos dinamikos net ir pačiam nykiausiam požemiui, kelios skirtingos monstrų mirties animacijos, verčia ieškoti agresyvesnių būdų juos ištaškyti į šlapius mėsgalius, kol galiausiai išmoksti juos skaidyt į atomus.

Taaaaip… Prisėdęs prie Diablo net nepajauti kaip pralekia trejetas valandų, beatodairiškai šoki į vis naują ir naują monstrų tirštimą kaip organiškas viso kas juda blenderis, o sumalęs viską kas juda, išdidžiai nuo žemės susirenki viską kas liko. Žaidimas tebeturi tą magišką atpalaiduojantį efektą, o po dienos darbų nervų sistemą jis paglosto švelniau nei valerijono lašai. Su Diablo viskas gerai kol jį žaidi. Tikrai. Ir galbūt aš nė nerašyčiau šios apžvalgos, jei Diablo monstrai niekada nesibaigtų, bet kartais jie baigiasi, kartais atsiduri mieste, ar šiaip per klaidą monstrų negyvenamame požemio ruože ir tada susimąstai… Kokį biesą aš čia veikiu?

Apžvalgos pabaiga.

Čipsai
Čipsai, spragėsiai, tešlainiai, vafliai, traškučiai, kiti kramtukai ir pakramtukai yra dalykai kuriuos visi be išimties kartais pakramtome. Nes taip reikia. Kartais nėra laiko užkąsti ką nors rimčiau, kartais nėra jėgų atsispirti pasiūlymui, kartais tai darome tiesiog pasąmoningai. Tam visi tie dalykai ir kepami.

Kūjarkšt!

Tas pats ir su „Diablo III“. Aš žaidžiu, man patinka, kartais net mėgaujuosi tuo ką veikiu ir man dėl to visiškai ne gėda. Kaip man ne gėda, kad net ir būdamas visiškai sotus, aš nepajėgus atsispirti saujalei „Pringles“ ar dvigubam mėsainiui su sūriu. Nemanau, kad tuo labai skiriuosi nuo kitų žmonių, bet tuo pat metu aš niekada ir niekam nemėginu įrodyti, kad šie dalykai yra jėga. Jų nerekomenduoju ir nekeliu panikos neradęs jų apžvalgos mėgstamame kulinarijos žurnale, ar išgirdęs sveikos mitybos eksperto nuomonę, kad tai šlamštas. Na taip — tai šlamštas kurį perkame tam, kad šlamšti, kas po Diablu tame blogo?

Ogi nieko. „Diablo III“ (deja) yra lygiai toks šlamštelis, kurį kažkodėl bando prakišti kaip 10 metų brandintą šedevrą. Jis toks nėra. Tiesa tas bandymas nepadaro paties žaidimo blogesniu, savo funkciją, kaip jau minėjau, jis atlieka puikiai. Tiesiog tai nėra ta funkcija kurios tikėjausi.

Kas šiuo atžvilgiu nemalonu — faktas, kad „brandus“ kaip pardavimo arkliukas ir „brandus“ kaip reitingas yra gan panašūs dalykai. Jei N18 reitingas leidžia, kiekvieną sakinį pradėti nuo keiksmažodžio, šnioti narkozikus, parodyti papyčius ir visa tai išpuošti neproporcingu kraujo ir žarnokų kiekiu, vadinasi žaidime taip ir bus. Kokia gi kita prasmė atsisakyti N15 ir dėl to siaurėjančios auditorijos? Tiesa kartais žaidimai išties priartėja prie brandesnio požiūrio ir paliečia homofobijos, rasizmo ar kitas socialines problemas. Simboliškai, arba tiesiog atsargiu kampu, beveik niekada tiesiogiai ir praktiškai niekada šie elementai neturi įtakos žaidimo eigai. Ilgainiui viskas pasisuko tokiu kampu, kad kiekvienas „brandaus“ žaidimo kūrėjas ieško būdų sukurti menkai žalingą kontroversiją, nes taip nurodė rinkodaros skyrius.

Papildytas leidimas, papildytas ir arsenalas. Duoda naują odinę striukę, Geraltas dievina odines striukes.

„The Witcher 2: Assassins of Kings“ kiekybiniu atžvilgiu neišskirtinis, bet jis kitoks kokybiškai. Taip jame yra nuogos moterys, kraujas, žarnos, purvas, rasistiniai niuansai ir siuntimai užsipi… . Tačiau šio žaidimo kontekste, tie patys dalykai įgauna visiškai kitokią prasmę.

Čia norėčiau truputėli nukrypti į šalį ir pasiaiškinti, kodėl apie raganių kalbu (vėl/tik) dabar. Visų pirma dėl to, kad aš niekada netikėjau „CD Project“ galimybėmis dorai perkelti žaidimą į konsoles. Dvejonių kėlė tiek asmeniniam kompiuteriui skirtos versijos būklė starto metu, tiek sąlyginai skurdus lenkų know–how konsolių srityje, o „The Witcher 2“ net jei ir būtų pakištas po mainstrimizacijos plentvoliu, vis tiek būtų gan sudėtingas projektas.

Bet jiems pavyko.

Nėr ko raukytis ir siautėti, Gwynbleidd. Transmutacija pavyko.

Žaidimas išleistas dviejuose DVD. Taip kūrėjai rekomenduoja jį diegti į HDD, kad jis veiktų geriau, taip jis kartais lagina, vėluoja įkrauti tekstūras, ar pakimba. Sykį aš net praradau 3 valandas žaidimo kai subyrėjo ir nustojo veikti du žaidimo išsaugojimai, bet… Tai neturėtų stebinti. 90% procentų problemų su kuriomis susiduria konsolinis raganius, yra aptinkamos visuose AAA studijų žaidimuose, net ir po pluošto starto dienos pataisų. Šioje vietoje kur kas svarbiau tai, kad migracijos metu lenkai išliko ištikimi savo principams ir praktiškai viskas kas buvo metus brandinta AK versijoje yra ir čia. Alchemija, knygos, paini sudėtingumo kreivė, personažo lavinimas, įgūdžiai ir ne pati patogiausia, monstriška vartotojo sąsaja. Paminėsiu ir tai, kad žaidime neatsirado jokių nepageidaujamų priedų. Monstrai žudomi panašiai, žaidimas neskuba pranešti kad naudoji ne tą kardą ir visiškai nesistengia priminti kovos su magais ypatybių. Plačiąja prasme Geraltas išvengė tolimesnės mainstrimizacijos ir konsolėse yra toks, kokio ir reikėjo tikėtis (nors buvo sunku). Ne hardcore, bet bendrame konsolinių bendražanrių ir bendraamžių fone jis atrodo labai kietas, labai neatlaidus ir labai brandus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, kumštynės tapo paprastesnės, patogesnės ir apskritai jose pinigus dalina už dyką.

Dirbtuvėse užtrukę „Xenonautai“ nutarė paprašyti spyrio subinėn ir pradėjo nuosavą „Kickstarter“ kampaniją. Užsibrėžtą 50,000 USD tikslą kūrėjai pasiekė per parą, tad dabar jau kelia naujus tikslus, už kurių išdėstymą balsavo patys aukotojai. Susipažinti su Xenonauts Kickstart projektu ir parsisiųsti šiame video bandomą demo versiją. Pirmąsyk apie žaidimą prabilome prieš du metus. Prieš metus turėjome interviu su kūrėju.

Visiems “XCOM” serijos fanams išsiilgusiems gylio ir smulkmenų siūlome šį keturių dalių “Žaidžiame” tipo “Xenonauts” video pristatymą.

“Mount and Blade” yra iš Turkijos atkeliavęs žaidimas, kuriame iš trečio asmens perspektyvos simuliuojamas viduramžiško kareivio gyvenimas Antipabaltyjy. Kadangi į armiją paimto ir ietimi ginkluoto valstiečio simuliatorius būtų trumpas, liūdnas ir dar smirdėtų, čia pradedi kaip laisvas žmogus, galintis laisvai samdyti kitus į savo šoblą. Žaidimo tikslas yra užimti visą regioną. Turbūt. “Mount and Blade: Warband” išplėtė žudymo ir plėšimo simuliatorių pridėdamas kažkur Antičekijoj esančią dykumą su pseudoarabais, o “Mount and Blade: With Fire And Sword” išpildė mūsų fantaziją apie buvimą lenkus šaudančiu kazoku! Tačiau “Napoleonic Wars” pasirodė “Warband”, ne (daugiau mažiau taiklias) muškietas, granatas ir „išeisiu pavalgyt kol konvojus peržygiuos žemėlapį“ mechaniką pristačiusiam “With Fire And Sword”.

+3 Lyderiškumo žandenos

Be to, kaip spyris kaustyta nagine į kiekvieno “Mount and Blade” fano slėpsnas yra tai, kad nepaisant to, jos yra didesnis už “Warband” pagal užimamą vietą diske, ”Napoleonic Wars” neturi vieno žaidėjo kampanijos. Kartoju: nėra kampanijos! O aš jau norėjau su pagaliais ginkluotais rusais šturmuoti Paryžių!  Jaučiuos pažemintas, pažemintas! Kita vertus, kampanijos stygių turbūt gali paaiškinti tai, kad DLC kūrė ta pati komanda, kuri ankščiau pagamino labai į šį DLC panašų “Mount and Blade” modą “Mount and Musket”. Jei gerai pamenu, panašiai gimė ir WFaS…

Nusivylus atimta galimybe iš samdytų valstiečių raupų išėstais snukiais išugdyti savus „Chosen Men“, fanai traukia į daugelio žaidėjų režimą, kur susikuria veikėją, tiksliau, jo veidelį ir pasirenka vėliavą (renkantis pagal šalį Lietuvą vaizduoja visada klasiškas Vytis). Neišvengiamai pusė karių mūšyje yra pavadinti kokia nors „Richard Sharpe“ variacija. O tada į mūšį!

Tiek raitelių vienoje vietoje pamatysi nebent nuobodžiuose vieno žaidėjo mūšiuose ar bepročių serveriuose.

Kiekviename mače kovoja dvi istorinės šalys, tačiau skirtumai tarp jų dažniausiai yra tokie minimalūs, kad rinktis reikia pagal tai, kokios spalvos kvailos kepurės (kiveriai) labiau patinka. Tiesa, šauniausiai atrodo britai, ypač škotų Black Watch su kiltais, po jų seka, tikriausiai, prūsai. Tada žaidėjas turi laimės rinktis klasę. Pėstininkų kategorijoje pirmi variantai dažniausia būna muškietininkai, nežymiai besiskiriantys pagal aprangą ir dalinio pavadinimą. Jie yra ginkluoti muškieta, ginklu, besityčiojančiu iš sąvokos taiklumas, kartais ir šaltuju ginklu (kam to reikia, jei vieno mygtuko paspaudimu pereinama į prie vamzdžio pritvirtinto durtuvo naudojimą).

Lengvieji pėstininkai dažniausiai turi kitų pasirinkimų: muškietonus (primityvius šratinius šautuvus, parankius tarp namų ir daugiau niekur), įvairius muškietų variantus (tariamai taiklesnius ar greičiau šaudančius) ar graižtvinius šautuvus (akivaizdžiai melagingai tariamai taiklesnius ir tikrai be durtuvo, tad naudojamus kaip vėzdus), be to, ir atskirą šaltąjį ginklą. Šauliai dažniausia ginkluoti minėtais graižtviniais šautuvais, tačiau taiklumu net nepriartėja prie Šono Byno ar istorinio realizmo.

Klasės dar skirstomos pagal pareigas – dauguma racionalių žmonių yra eiliniais, keletas keistuoliu – pistoletais ir kardais ginkluotais karininkais, bepročiai ir pacifistai (vadinas, irgi bepročiai) – muzikantais ir vėliavnešiais. Rusai suteikia galimybę išbėgti į mūšį nešinam kauptuku ar nusmailintu medžio gabalu. Aš taip imituoju Stalingradą ir iškart puolu ieškot žuvusiųjų muškietų.

Kavaleristai, kurių kiekvienas pėstininkas pradės nekęsti per pirmas penkias žaidimo minutes, yra ginkluoti įvairiais šaltųjų ir šaunamųjų ginklų rinkiniais. Tačiau “Napoleonic Wars” šautuvai idealiomis sąlygomis vargiai pataikytų į Mirties Žvaigždę, ką jau kalbėt apie bandymą šaudyti nuo arklio, tad dauguma naudojasi kardais ar ietimis. Ietys, tuo tarpu, prarado nuostabią savybę ką nors nudurt tiesiog jas nutaikius jojant ant arklio, tad visi turi bandyti laiku nusmeigti prajojant pro priešus. Kadangi kavaleristas yra mažas taikinys, o jo žirgas – didelis, aš teigiu, kad žaidimas turėtų registruot ir kiek arklių nukovei. Nes ant žemės raitelis nebeturi tokio žymaus pranašumo, ypač jei per savo didvyrišką norą terorizuoti priešo atsiradimo tašką atsidūrė priešiškų durtuvų miške.

Įprastai mūšiai yra dar netvarkingesni ir rizika, kad durtuvas užstrigs komandos nario užpakalyje yra didelė

Palaikomosios klasės yra dominuojamos artileristų ir inžinierių. Pirmieji rūpinasi arkliu atitempti pabūklus į vietą (jei kas nepavagia pakeliui). Tada, pastačius ginklus į daugmaž idiotišką poziciją (ir kam nors pavogus ar nušovus arklį), prasideda šaudymas, dažniausiai į priešą. Artileristas turi: paimti šovinį; įdėti jį į vamzdžio žiotis; įgrūsti jį grūstuvu (logiška); pastumti pabūklą priekin; nusitaikyti ir iššauti (nebūtinai, nes užtaisant ginklą bent trys laukia galimybės jį iššauti už tave). Nemanau, kad kada nors į ką nors pataikiau. Britai dar turi raketininkus, kurie šaudo labai kietomis, bet labai neprognozuojamomis raketomis. Geras artileristas užmuša maždaug du priešus už kiekvieną susprogdintą saviškį, raketininkai – apylyginiai. Inžinieriai stato užtvaras (ant kurių labai juokingai pasimauna kavaleristai) ir pylimus, kurie suteikia priedangą muškietininkams. Kai kurios žemėlapio vietos užstatomos iki nepraeinamumo.

„Battlefield: Napoleon“ turi keletą žemėlapių tipų, kuriuose dažniausiai telpa – ir labai sklandžiai – apie 200 žaidėjų. Prieš gilinantis kviečiu pasimėgauti šiuo skaičiumi ir gal parodyti jį konsolę turinčiam draugui, kad pasijustų nepilnaverčiu. Battle yra pats paprasčiausias režimas: priešas pradeda viename žemėlapio gale, tavo idiot draugai – kitame. Žuvusieji penkias minutes laukia kito mačo, nes paskutinis gyvas komandos narys kažkur daržinėje bando gauti „Prūsų Armijos Slėpynių Čempiono 1805 m.“ titulą. Conquest patvirtina mano „Battlefield: Napoleon“ juokelį, nes šiuose žemėlapiuose reikia užimti strateginius taškus, kuriuose atgimsta kariai, ir tuo pačiu priešų atgimimų skaitliuką sumažinti iki 0. Siege metu viena pusė turi po keturias gyvybes ir atgimsta kas pusę minutės, tačiau turi laimės sėdėti forte, kuris ir taip herojiškus bandymus ką nors nušauti muškieta paverčia kažkuo panašiu į “Operation: Flashpoint” “ant hard“ girtam ir kenčiant nuo hipotermijos.  Priešininkai gali atgimti kiek nori ir greitai, tačiau jų užduotis – greičiau nei baigsis duotas laikas užimti forto centrą. Kaip sako anglai, „hilarity ensues“.

Pavyzdžiui, durų išlaužinėjimas žinant, kad kitoje pusėje liaudis pastarasias penkias minutes tik to ir laukia atstatę muškietas, o inžinieriai stengiasi užgrūsti praėjią apkasais ir užtvaromis.

Napoleono laikais karyba reiškė disciplinuotų rikiuočių šaudymą sustojus į gretą keliomis eilėmis. Kadangi čia internetas, visi laksto kas kur, jokios formacijos nėra, o kiekvienas kavaleristas įsivaizduoja esąs nuosavo piratų laivo kapitonas. Conquest visi žaidėjai dažniausiai instinktyviai kaip ginkluoti lemingai migruoja link priešo užimtų taškų. Bet 200 individualių puolimų, atsitraukimų, kontrapuolimų ir AFK užverda tokią košę, kad RTS žaidėjas apsiverktų.

Kadangi muškietos yra ginklas labiau pasikliaujantis Dievo apvaizda nei taikymusi, gera pusė kautynių įsprendžiama durtuvais – lakstymu ratais aplink vienas kitą stengiantis nudurti į kaktą arba genitalijas kol užmuša iš niekur atjojęs kavaleristas. Muškietos šovinius išeikvoti sudėtinga (kai turi 30, o užtaisinėja  pusmetį),  nors kartą ir pavyko, tad durtuvai naudojami ne iš desperacijos ir „nudūrk draugą“ žaidime kartais visiškai atsitiktinai galima papult į „kill-streak“ kuris timptels jei ne į savo komandos 10-ką, tai bent į  20-ką. Taip, konsolininkai, čia komandos lentelėje gali būti toks dalykas kaip “geriausiųjų dvidešimtukas”.  O visada smagu į nugarą nudurti kavaleristą.

Tuo tarpu aplinkui vyksta mūšis, pro šoną skrenda netaiklūs šūviai, sproginėja artilerija, groja dūdmaišininkas, vėliavnešiai vagia priešo vėliavas (jie tėra institucionalizuotos šarkos)… Tas chaosas yra labai šlovingas ir smagus, net jei kartais iš džiaugsmo ir apsvaigęs nuo pergalės nuduri ir kokį komandos narį. Be to, girdėjau gandų, kad į klanus besijungiantys žmonės kaunasi serveriuose, kur rimtai stojama į rikiuotes, šaudoma pakaitomis ir kitaip imituojama nuobodžiausia “Total War” serijos dalis.

Štai jums ir tikras kiltų paradas. Mount & Blade grafika nėra pačio aukščiausio lygio, bet tai leidžia išleisti 200 žmonių į mūšį. Kokie nors tolimesni skundai iš vizualinės pusės tik iššauks kaltinimus nepilnametyste.

Aišku, žaidimas turi ir trūkmų, net ir atleidžiant kampanijos nebuvimą. Muškietos yra tokios netaiklios, kad vienintelis mažiau efektyvus ginklas yra tik JTO rezoliucijos. Be to, iš žaidimo dingo vaizdo priartinimo taikantis funkcija – dėl to vis koks naujokas užklausia pokalbių kanale. Nebėra ir žalos ar šūvio taiklumo informacijos – dėl to lyg ir išjungtum kairėje esančią informacijos juostą, kuri intensyvaus mūšio metu užima nemažą ekrano dalį, bet be jos jauties vienišas ir pasimetęs. Trūksta žemėlapių įvairovės, ypač Battle. Be to, man žaidimas visada, be jokių išimčių lūždavo po dviejų Conquest mačų. Taip pat retkarčiais tenka iš gailesčio nušauti kovos draugą, įstrigusį žemėlapyje.

Kita vertus, žaidimas puikiai susitvarko su dviejų šimtų spalvingų vėplų lakstymu serveryje taip pat ir žala pastatams. Labiausiai tuo naudojamasi išmušant tualeto duris ir stojant į eilę jame pasėdėti. Aš nejuokauju.

Tad jei mėgsti daugelio žaidėjų mūšius, masinį chaosą (mošpitus?), Napoleono laikus, turi “Warband” bet visada norėjai “With Fire and Sword”, palaimingai pirk “Napoleonic Wars”.

Jums gal ir nesimato, bet man iš arklėko veido aišku, kad jis supranta, jog kažkur mūšio lauke laksto muškieta ginkluotas JcDent, pasiryžęs kiekvieną Sekretoriatą paversti į McHorse.

Uncharted turi turėti kiekvienas Vita pirkėjas
Nes tai ne žaidimas ir ne tech. demo. Tai odė konsolei, kurią daug kas pagrįstai vadina paskutine. Visiškai nesvarbu tai, kad šiai dienai, techniniu požiūriu, PS Vita yra geriausia žaidimų konsolė kokią tik gali pasiimti į kelionę, nes praktiniu požiūriu žmonėms reikia ne to. Todėl „Uncharted: Golden Abyss“ yra odė nešiojamai konsolei su 40 svarų kainą siekiančiais žaidimais, odė senai kartai ir „core“ žaidėjams kaip nykstančiai rūšiai. Visiškai nesvarbu kaip savo dienas baigs Vita, bet „Uncharted: Golden Abyss“ visada liks ambicijų simboliu, priminimu apie tai koks galėjo būti šios kartos rankinukų gaming‘as.

Gaila, kad tinkamu kampu pasukti lapukai vos ne automatiškai randa savo vietą, galėjo būti labai geras mini žaidimas.

Elementai
Istorija, siužetas, grafika, galiniai fonai — viskas žaidime atitinka minimalius tiesiog geram žaidimui keliamus reikalavimus, tačiau tuo pat metu tai supakuota į „rankinuko“ formatą. „Uncharted: Golden Abyss“ yra labiausiai į nuotykių žanrą pakrypęs žaidimas serijoje, nors veiksmo jame irgi netrūksta, tačiau jis pateikiamas griežtais, trumpais ir aiškiais segmentais.

Nuotykių prasme jis irgi kiek atitrūksta nuo tradicinio serijai platforming‘o ir labiau susitelkia į klasikinę lobių ir kitokių mielų niekučių paiešką. Tų niekučių žaidime nors vežimais vežk, jie suskirstyti į atskiras kolekcijas, kurias sudaro kelių skirtingų tipų radiniai, pradedant nuotraukomis baigiant archeologinėmis iškasenomis. Kiekviena kolekcija, kaip ir kiekvienas jos elementas turi foninę istoriją, kiekvienas radinys įgarsintas ir nors teksto eilutės kartojasi, jų įrašyta labai daug.

Kaip ir minėjau, visavertis Uncharted.

Lobių gausa ir pateikimas viena aukso medalio pusė, kita — pats paieškos principas ir konsolės galimybių implementavimas. Tarkim nuotraukos. Meniu galima peržiūrėti kokių nuotraukų reikia, kad surinkti kolekciją, tad atėjus į nurodytą vietą, pasirenkam kamerą ir… PS Vita virsta žaidime esančiu fotoaparatu, ekrane matome lygiai tą patį ką per ieškiklį matytų Dreikas. Judinant Vitą, kinta ir vaizdas ekrane, tad žvalgantis aplink tikrai galima įsijausti į keliauninko rolę ir man tiesą sakant tai sukėlė kur kas didesnį emocinį efektą, nei trimačiai 3DS vaizdai.

I've got draw something in your Uncharted!

Pirmieji signalai, kad šis gandas yra teisingas matomi bandant paskaityti naujienų „exe.lt“ portale. Startavęs solo, vėliau jis buvo pakištas po MG Grupės alfa.lt, o dabar viskas kabo balsas.lt domene.
Mūsų turimais duomenimis po pokyčių autorių kolektyvas nesikeis, bet „DR“ ko gero vis tiek nori išreikšti viltį, kad vienintelis likęs popierinis leidinys apie žaidimus perkamas ne tam, kad jį tyliai numarinti.

Visiškai tipinė situacija, bet kuo labiau karinė šaudyklė, tuo rečiau tokią pamatysi...

Tas kipšas buvo elementarus noras rasti žaidime kažką, kuo jis pranoktų „Call of Duty“ ar „Battlefield“. Kažkokį, kad ir nereikšmingą, bet akivaizdų elementą, kurį galėtum išdidžiai tėkšti ant stalo ir sakyti — va, bliamba, epic fps fss! Gal tik kokią trečią žaidimo dieną supratau, kas manyje tą kipšą pažadino. Šiaip aš neturėjau nei kokių išankstinių nuostatų, nei ypatingų lūkesčių GRFS atžvilgiu, kol nepatekau į žaidimo meniu. Ten viskas labai priminė modernią karinę šaudyklę, tik atrodė „traškiau“ ir kažkodėl pulsavo keista profesionalumo aura. Tos kelios sekundės matomai ir pasiuntė klaidinantį signalą, kad „nejau GRFS taps trečiuoju?“. Matomai noras rasti pamainą ir atsvaros tašką dviejų IP kautynėms yra toks stiprus, kad kiekvieną naują žaidimą visų pirma praleidi per COD vs BF filtrą. Na, bet tai negalioja „Ghost Recon“ atžvilgiu, nes jis iš esmės yra kitoks. Labai savotiškas, kažkiek turbūt net nišinis. Nors jis priskiriamas military shooter žanrui, jis nėra lygintinas ir su ARMA ar Flashpoint‘ais. Galų gale tai juk trečio asmens šaudyklė, tad žaidimas neišvengiamai turi subtilią priedangos sistemą. Tiesą sakant, labiausiai jis primena SOCOM. Tik yra šiek tiek drąsesnis ir agresyvesnis, skiriantis ypatingą dėmesį taktiniam elementui.

Jei kada žaidėt dažasvydį su jį išmanančiu kolektyvu, tai GRFS atrasit save. Taktiniu ir elgsenos mūšio lauke požiūriu GRFS MP yra labai arti to.

Dabar kai žiūriu atgal, noras lyginti GRFS su kažkuo atrodo kvailas, tačiau kai tai dariau reakcija atrodė natūrali, tad aš neatmetu, kad panašias emocijas išgyvens dauguma žaidėjų. Jei netyčia taip ir nutiks, šio žaidimo tinklo režimo ateitis priklausys tik nuo to, kaip greitai žaidėjai sugebės atsikratyti stereotipinio mąstymo. Nes daug kas šiame žaidime galėtų, bet neturėtų būti kitaip.

Visų pirma žaidimo valdymas ir kario elgsena. Matymas nuo trečio asmens suteikia papildomų galimybių karių animacijai ir jų judėjimui. Tai gražūs ir dailūs elementai, tačiau tuo pat metu jie sukelia tam tikrą diskomfortą. Kol neįpranti judėti trumpais perbėgimais, ir šaudyti tik iš patogių tam reikalui pozicijų, žaidimo valdymas primena šokinėjimą, tempiant prie kojos pririštą 16kg girą. GRFS iš esmės nepritaikytas mobiliai kovai. Žinoma ji neišvengiama, tačiau norint šaudyti judant tenka patirti tiek pat nepatogumų, kiek šis veiksmas sukuria ir realiame gyvenime — ne visai aiškus matymos kampas, nestabilus taikiklis, milžiniška sklaida.

Po šiuo tiltu dažnai atsiranda kažkas ką reikia saugoti, nepamenu kuriam dar žaidime tokia atvira vieta turėjo tokį klaustrofobišką efektą.

Ar tai reiškia, kad žaidimas sukurtas camper‘iams?

Play4Fame turnyre buvo nemaža dalis naujų komandų. Norėčiau atkreipti dėmesį jog  turnyre dalyvavo ir   Na’Vi. Pirma kartą girdite komandos pavadinimą? Nieko baisaus – trumpai pristatysiu. Na’Vi – yra viena iš geriausių DOTA žaidimo komandų. League of Legends žaidžia dalis komandos narių, o likusią dalį sudaro nauji žmonės.

Play4Fame – tai aukšto lygio turnyras, dalyvauja stiprios  komandos. Balandžio mėnesio didžiajame finale buvo įdomių kovų, kurias norisi peržiūrėti dar kartelį. Trumpai apžvelgsiu kovas.  Pirmajame ture staigmeną padarė Déjà vu komanda laimėdama kovą prieš mTw, o naujokai  Na’Vi įrodė savo vertę laimėdami prieš vieną stipriausių Europos komandų – aAa.

Ketvirtfinalyje verta dėmesio kova buvo tarp exHCL Gaming ir Déjà vu. Abi komandos norėjo patekti į kitą etapą, komandos darė viską, kad tik laimėtų. Tačiau stipresnė buvo exHCL taip patekdama į mažajį finalą.

Mažajame finale susitiko   CLG.eu prieš exHCL Gaming ir Na’Vi prieš AL. Didelio dėmėsio sulaukė kova Na’Vi prieš AL. Komandos turnyre žengė be pralaimėjimų, ir įrodė savo galimybes užimti pirmąją vietą. Tačiau   AL komandą be didensnių sunkumų laimėjo prieš Na’Vi ir  užsitikrino vietą  didiajame finale, tuo tarpu  CLG.eu rodydama savo sugebėjimus bei komandinį susižaidimą nugalėjo   exHCL Gaming taip patekdami į finalą kartu su  AL.

Kova dėl trečios kovos vyko gan įtemptai, bet kuri komanda galėjo laimėti, tačiau sėkmė nusišypsojo  exHCL Gaming komandai.

Ypač daug dėmesio susilaukė finalinė kova – AL prieš CLG.eu. Finalinė kova vyko iki dviejų pergalių.  Piroji kova prasidėjo  abiejų komandų susikaupimu. Niekas nedarė klaidų, kova buvo taškas į tašką, bet AL pradėjo lenkti CLG.eu per porą žingsių į priekį, taip priversdami CLG.eu suklysti ir pralaimėti pirmąją kovą. Antroji kova prasidėjo CLG.eu komandos naudai, jie užtikrintai valdė kiekvieną žemėlapio centimetrą, užklupdavo AL komandos narius nepasiruošusius, kontroliavo džiungles, drakoną, baroną ir tokiu būdų užtikrintai laimėjo antrąją kovą. Rezultatas išsilygino 1:1. Prasidėjus trečiąjai kovai, AL komandą stengėsi nebekaroti tų pačių klaidų todėl nesunkiai dominavo savo juostose, tačiau CLG.eu nepanikavo ir stengėsi priešintis. Netruko daug laiko, kol AL įrodė esanti pranašesnė, užgaudė priešininkų komandos narius ir pasinaudodamin proga nugalėjo CLG.eu bei laimėjo Play4Fame turnyrą.

1 vieta AL

2 viete CLG.eu

3 vieta exHCL Gaming

4 vieta Na’Vi

Wikipedia rašo, kad maskulinizmas radosi kaip atsakas į feminizmą. Galbūt, kažkam atrodė, kad tai būtina, bet tai kvaila. Kaip kvaila ir nemenka dalis ekstremalesnių feminizmo formų. Na, bet tokia jau ta žmogaus natūra ir giliau į tai lysti neketinu, tiesiog… Na Catherine man padėjo identifikuoti kelis dalykus. Pavyzdžiui, kad vyrai — avinai (in general). Dominuojantys ar ne jokio skirtumo, faktas tas, kad dauguma jų avinai, tik individualiai aišku nė vienas to nemato.

O feminizmas kvaila. Visų pirma dėl to, kad kvaila (nors ir altruistiška), norėti stovėti ant vieno laiptelio su avinu. Antra dėl to, kad pasaulyje visada bus ji — Catherine.

...tikiuosi tu ne prieš, kad aš vilkiu tik tavo marškinėliais.

Mūsų herojus, eilinis trisdešimtmetis vyriokas, kuris kaip ir dauguma tokio amžiaus vyrų dar nežino ko nori iš gyvenimo, arba jau yra nepatenkintas tuo, ką jame nuveikė.

Jo draugė Katherine — moderni moteris. Turi geresni darbą nei jis, svaigesnę karjerą ir aiškų gyvenimo planą.

Dar yra Catherine. Dešimčia metų jaunesnė, tobulos (Vincento) moters įsikūnijimas, metanti iššūkį jo ir taip menkiems įsipareigojimams. Taip, tai žaidimas apie neištikimybę ir į dvigubo žaidimo pančius įpainiotą vyruką. Maskulinizmo simuliacija žinoma prasideda kiek vėliau, kai siekdamas išsivaduoti iš problemų raisto, per santykių su artimu žmogumi prizmę, Vincentas suvokia, kad yra avinas. Tai tampa pirmuoju žingsniu į savęs (o kartu ir visos vyrijos) išvadavimą, bei vyriškosios tapatybės identifikavimą.

Būtent!

Apmaudžiausia visos šios istorijos dalis aišku ta, kad pusės savo neištikimybės aktų dorai ir neprisimeni. Na bent pradžioj. Vincento pečius slegia viso pasaulio kaltė, kurią kitomis aplinkybėmis kažkiek palengvintų prisiminimai apie šėtonišką naktį, bet ne… Jis nė velnio neprisimena, o ir aš nemačiau to ko jis nepamena, tad mudu draugiškai velkam kaltės ir apmaudo kryžių ėsdami save… Skirtingais žaidimo etapais, skirtinga ir savigrauža, net keista, kaip kinta kontekstas ir mintys ekrane pasirodant tai vienai, tai kitai moteriai. Vieną akimirką tikrai įsijauti ir pergyveni dėl Vinco traumos ir griūnančių santykių, o po minutės žiūrėk vis neini iš baro, nes tikiesi, kad ateis Cathy. Lauki jos. Labai gyvenimiška ir žmogiška emocija, kai norisi nusidėti, tačiau sąžinės balsas neleidžia, tad vienintelis būdas kažką padaryti — nedaryti nieko.

Kai ji galiausiai ateina, žaidimas vėl imasi krėsti pokštus. Visų pirma, žaidėjui lyg ir aiškiai ištransliuojama mintis, kad reikia saugoti santykius su Katherine, tačiau „romaną užrišančios“ dialogo eilutės atrodo tokios sumautai grubios. Per grubios, kad jas dedikuotum tokiai švelniai ir trapiai būtybei kaip Catherine. Tada ateina rytas ir vėl nieko neprisimenantis Vincas nutaria tarti griežtą NE. Catherine savo ruožtu imasi iniciatyvos ir švelniu, žaismingu prisilietimu ištempia Vincento pėdas… Jis išspaudžia duslų „of fuck“ ir ekranas užtemsta. Tai buvo bene erotiškiausia žaidimo scena — tos pėdos. Čia turbūt pats metas įterpti pastabą, kad „Catherine“ buvo reklamuojamas kaip erotinis, galbūt kažkiek „dating sim“ primenantis žaidimas, bet jis toks nėra. Tiesą sakant tai labai dailus, subtilus ir minimalistiškas anime nuotykis, pagal old school manierą svarbiausius elementus paliekantis išimtinai tik žaidėjo vaizduotei.

Netrukus paaiškėjo, kad „Change4Life“ yra lobistinis aljansas kurio sudėtyje buvo galybė „sveiką gyvenseną propaguojančių“ donorų, tame tarpe ir „Coca-Cola“, „Cadbury’s“, „Mars“, „Nestle“, „PepsiCo“ ir krūva kabelinės televizijos kanalų. Aljanse nebuvo žaidimų industrijos, tad ji tapo atpirkimo ožka. Deja, skandalas į teismą nenuėjo, susitarimai buvo pasiekti už uždarų durų, žaidimų industrija (su „Nintendo“ priešakyje) susimokėjo nario mokestį ir viskas baigėsi.

O gal ir ne viskas. Tas įvykis turėjo tapti savotišku spyriu į subinę, kad žaidimų industrija kovoje su baubais daro per mažai. Ypač turint galvoje ir tai, kad iš galybės pramonės rūšių, žaidimų industrijos atstovai gali lobuoti savo sferą nė trupučio nemeluodami.

Taigi, neprabėgo ir trys metai, o JAV pasiektas gan iškalbingas rezultatas. Prezidentinė fitneso, sporto ir mitybos taryba, JAV sveikatos departamentas ir ESA (Entertainment Software Association) pranešė apie bendrą projektą. „Active Play Presidential Active Lifestyle Award“ arba tiesiog PALA+ — programa, iššūkis vaikams ir  jaunimui, skatinanti daugiau mankštintis ir tam reikalui naudojanti visiems puikiai žinomus žaidimus, paminint bet neišskiriant „Wii Fit Plus“, „Just Dance 3“, „Kinect Sports: Season 2“.

Šios programos dalyviai gali turėti savo tinklo paskyras ir joje sekti savo veiklą. Programa reikalauja, kad per parą vaikai aktyviam žaidimui skirtų bent valandą laiko, o suaugusieji bent pusvalandį, greta to be abejo pasiūloma ir būtina informacija apie sveiką mitybą. Žaidimų gamintojai savo ruožtu taip pat ketina patobulinti savo žaidimus, kad šie būtų suderinami su PALA+ programa, žaidimai turėtų savarankiškai sekti kiek laiko žaidėjai mankštinasi, generuoti sveikos mitybos iššūkius, bus įrankiai individualiam ar grupiniam varžymuisi.

Puikiai padirbėta, ESA!

Šiandien kalbame apie Tin Tiną, jauną žurnalistą iš Briuselio ieškantį vienaragio lobių. Mūsų nuomone tai tobulas žaidimas vaikams ir jų tėvams, suteikiantis progą žaisti ir narplioti istoriją kartu.

Bet aš ne apie mus, renkančius trupinius nuo pasaulinio apie žaidimus rašančios žiniasklaidos stalo, o apie Bloomberg, kurie šią savaitę išmetė keletą riebių gandelių. Vienas jų jau paneigtas, o kitas yra tik gandas, kurio niekas nei paneigs, nei patvirtins, tad tikriausiai jis gimė tiesiog iš situacijos, kad tokiam įvykiui įvykti šiuo metu yra itin palankios sąlygos. Kalbu, žinoma, apie gandą, kad Pietų Korėjos žaidimų gigantas “Nexon” nori įsigyti “Electronic Arts”. Skamba kaip nesąmonė, tačiau kai pasigilini į abiejų kompanijų situaciją, kyla klausimas “why not?”. Apie “Nexon” tikriausiai žinote kaip apie gražaus MMO “Mable Story” kūrėja. Kompanija turi ir daugiau MMO žaidimų, kurie pernai jai atnešė daugiau nei 300 milijonų JAV dolerių PELNO. “Electronic Arts” gi vakarų žaidimų industrijos gigantas, tačiau su finansais šiek tiek sudėtingiau, nes reikia netik išlaikyti dvigubai didesnė darbuotojų masę, bet ir dėl silpnų koncerno pozicijų sektoriuose, kurie šią akimirką neša daugiausiai pajamų – nemokamuose ar dalinai mokamuose internetiniuose žaidimuose su mikro transakcijomis, aka F2P. Aišku, “EA” bando gerinti pozicijas, įnešdama monetizavimo elementų net į tokius žaidimus kaip “Mass Effect 3″(multiplayer režimas”) ar “Fifa”(Ultimate team režimas).

Gandas stumtelėjo “EA” akcijos kainą biržoje, tačiau ne tiek dėl gando išsipildymo realumo, kiek dėl prastų “EA” akcijų pozicijų. Tokių, kad net per “Bloomberg” ištrimituota žinutė iš Pietų Korėjos leidinio, sujudino biržos machinatorius.

Kitas “Bloomberg” liapsusas pasirodė šiandien. Jame teigiama, kad Vivendi bus reorganizuojama ir to pasekoje “Activision-Blizzard” bus atskirta nuo “Unversal Music”. Vivendi jau paneigė tuos gandus. Kokios galimos įmonių atskyrimo priežastys? Vadovaujantis sveika nuovoka ir pavyzdžiais iš kitų sektorių, atskirti grupės įmones naudinga tuomet, kai vienos jų nori atsikratyti. Nesiplėsiu. Gandas paneigtas gyvenimas tęsiasi, tik “Bloomberg” dabar atrodo kaip šiek tiek bravūriškai sensacijų besivaikantis žiniasklaidos organizacija – na kad ir tokia kaip “Dievo režimas”, kurios naujienų padalinys informaciją traukia neaišku iš kur ir neaišku kokiais tikslais:)

Gerus rezultatus pademonstravo Nintendo 3DS konsolė – per metus parduoda 14 milijonų įrenginių ir 36 milijonai žaidimų. 3DS, kurios kaina po pasirodymo buvo gana greitai nuleista, pardavimo spartumu jau lenkia DS, kurios per metus buvo parduota penki milijonai vienetų bei 60 milijonų žaidimų.

Gali pasirodyti, kad morališkai pasenęs Wii niekam nebeįdomus, tačiau per metus buvo parduota 10 milijonų konsolių ir 100 milijonų žaidimų.

Šiais metais Nintendo tikisi sugrįžti į žaliojo pliuso zoną- didžia dalimi dėl efektyvesnio(t.y. pigesnio) Nintendo 3DS gamybos proceso bei metų pabaigoje pasirodysiančios naujosios konsolės Wii U.

Su Nintendo metine ataskaita galite susipažinti čia.

Asura‘s Wrath vienu metu yra ir šedevras, ir neapykantos objektas. Žaismingas, bet ne žaidimas per se. Tiesa aš sutinku su teiginiu, kad ne mums spręsti kas iš esmės yra žaidimas, o kas ne, tačiau Asura prašyte prašosi kitokio apibūdinimo. Absurdas? Taip tiktų… Bet tu galvoji per daug!

Paviršiuje lėkštas ir tiesmukas Asura nesiekia griauti veiksmo tėkmės pamokymais, tačiau... Istorijoje gausu užmaskuoto teologinio ar filosofinio simbolizmo. Norintys ieškoti — ras, bet greičiausiai tik išjungę žaidimą.

Asura‘s Wrath tai šėlsmas, žaismas ir chaosas kuris išvaduoja. Apie jį sunku pasakoti, nes žmonės galvoja per daug ir per retai tada kada reikia. Nes realybė sumautai paradoksali — žmogus kasdien ignoruoja gausybę jį supančių realių absurdų, bet per retai toleruoja juos fikcijoje. Be reikalo, nes kur gi daugiau, jei ne žaidime mes galime patirti tikrą absurdą? Išdaužyti snukį planetos branduoliui, užsiauginti 6 rankas, ar skraidyti po kosmosą varomi vien neapykantos? Kurgi dar galime pajusti Azijos dydžio nykščio svorį ant savų pečių… Po šimts ne tik pajusti svorį, bet ir taip atbaladoti vieną to piršto lastelę, kad 30 planetų dydžio piršto savininkas išsitaškytų į skutus…

…o jau po akimirkos, taikus žemės rutulys visa savo skaisčia žydrybe šauks — „not a single fuck was given tonight! Do it again, bitch!“.

Utiutiu kur tiu, Asura pakirkšnuti?

Aš suprantu, kad kino ekrane pamatę 380000 kilometrų kardą, atsistotumėt ir išeitumėt iš salės, o perskaitę apie tokį knygoje nutartumėt, kad tai korektūros klaida, bet blemba… Žaidime tą kardą reikia gaudyti rankomis ir būti juo prismeigtam prie sumautos ir kiaurai (bet matomai, ne per branduolį) pervertos planetos. Visa tai fone skambant Dvorakui, prabėgus vos akimirkai nuo to momento kai nukrenti iš mėnulio. Tai sumautas ir netoleruotinas absurdas! O tu galvoji per daug!

Aš irgi galvojau per daug ir Asura‘s Wrath man kėlė trejopus jausmus. Tiesą sakant po pirmojo pusvalandžio jau dėjausi žinąs verdiktą ir toliau žaidžiau tik norėdamas sužinoti kokių dar marazmų prigalvos tie balvonai. Žinoma truputį nustebau, kai paaiškėjo, kad matytos scenos tėra švelni interliudija… Lyg taurelė porto, prieš suleidžiant dantis į daugiatonę virtą dešrą.

Visų dievų dievas Deus ir atrodo kaip visų dievų dievas.

Kaip bebūtų keista, nuomonę apie žaidimą pakeičiau verčiamas paties Asuros. Vizualiai, bukaprotis teliukas ir vienas iš aštuonių dievybių. Tai tas padangių psichas, šventasis hitmanas kuriam tikėjimo vardu galima pavesti, bet kokią užduotį. Svarbu tik pabrėžti, kad tai kas daroma yra teisinga ir teisėta, visa kita padarys fanatiškas Asuros įniršis. Kai jį išduoda, šis pasiunta ir gryno siuto varomas eilę kartų išlipa iš pragaro šviesybių. Išlipa, nuniokoja velniop planeta ir būna parbloškiamas atgal. Bet jis lipa ir lipa, ir lipa, o sunerimusių kolegų Dievų paklaustas „Kodėl“, per dantis iškošia „Tu galvoji per daug!“ ir pila į dūdą.

Turiu pastebėti, kad tai labai nuoseklu, nes  Asurai senai viskas aišku. Ta prasme niekas išskyrus jo įsiūtį maitinantį keršto troškimą jam nebeįdomu. Tuo ir daug kuo kitu jis primena Kratos, o ypač blogiausius jo karjeros momentus. Ir štai šioje vietoje žaidybinio faktoriaus nebuvimas, paverčia Asura‘s Wrath geresniu žaidimu. Turiu galvoje tai, kad ten, kur praėjo Asura, epinės proporcijos įgavo epinius ir sunkiai pakartojamus mąstus. Ne todėl, kad kažkam būtų sunku nupaišyti galaktikos dydžio subinę, bet todėl, kad niekas nesiryš to daryti.

Ir tada aš supratau, kad išties, aš galvoju per daug. Aš atsilošiau ir išėjau.

No! I'm not! Now DIE!

Tik tada aš pamačiau ir deramai įvertinau religinių kultūrų maišalynę. Tai tik vizualus ir simbolinis niuansas, be jokios didesnės prasmės tiesiog vienijantis azijos religijų dievybes, sukryžminantis jas su kryžiumi ir moderniu sci–fi. Armija auksinių krišnų ir monolitinių višnų bado mirtinguosius strypais ir žada išganymą, skraido po kosmosą ir transformuojasi į savaeiges automatines patrankas. Paradui vadovauja skustas šiva iš akies kalantis tokią lazerinę iškrovą, kad masefekto rėlės su savo pew pew gali ilsėtis. Visame tame žinoma  nėra jokios šventvagiškos minties, tik vizualinė kažkokių pažystamų, bet pernelyg retai sutinkamų vaizdų makalynė. Tokiai spalvingai, gyvai ir nesančią prasmę spinduliuojančiai fejerijai sunku atsispirti, aš jau nekalbu apie kažkokių pretenzijų pareiškimą.

Gambitious veikimo modelis šiek tiek skirsis nuo Kickstarter. Jei Kickstarter vadovaujasi rėmimo principu, tai Gambitious leis investuotojams pirkti akcijas žaidimų projektuose, kurie duos dividendus, pastariesiems pasiekus komercinę sėkmę. Platforma startuos Europoje, tačiau įveikus tam tikrus teisinius barjerus, plėsis ir į kitas pasaulio dalis.

Kaip teigia Korstiaan’as – “Žaidimų kūrėjai galės nuspręsti, kokį procentą reikiamų lėšų investuotojai galės įdėti, tokiu būdu tapdami akcininkais su teise į dividendus.”

Kickstarter platformoje nemažos sėkmės sulaukė keli garsiai nuskambėję projektai – “Double Fine” nuotykių žaidimas, “Wastelands 2″ ir kiti. Kickstarter savo sėkmę išbandė ir Lietuviai “Yummi Apps”, tačiau projektas reikiamo finansavimo nesurinko.

Zombiai — mūsų dienų E621 ir su jais viskas vienodai skanu. Pasirinkdamas filmą ar žaidimą su zombiais niekada neapsigausi, lygiai kaip neapsigausi ir kažkur jų įdėdamas. Išskyrus žinoma tuos atvejus kai tavo kūrinys pikantiškas, subtilaus ir labai savito skonio. Kaip Yakuza.

Žinot, apie Yakuza žaidimus norėjau rašyt jau senai. Degiau noru raštu apibūdinti ekstazę į kurią papuoli žaisdamas Yakuza 4 ar pasidalinti melancholija kurią įsūdė Yakuza 3, bet… Nesigavo. Bandžiau, rašiau, kurpiau juodraščius, bet kaip matot tekstų nėra. Nesigavo, nes nežinojau kaip perteikti žaidimo esmę atsiribojant nuo pernelyg stiprių asmeninių simpatijų. Šiuo atveju turiu galvoje ne žaidybines simpatijas. Kalbu apie galimybę užsukti į restoraną ir išlenkti stiklą 30 metų senumo Macallan, tuomet išeiti į gatvę, duoti kam į snukį, po to ramiai parūkyti, susidraugauti ir draugystę įtvirtinti dainuojant karaoke. Kadangi tam reikia laiko, aišku kieme stos naktis, tad užuot lindęs į sushi restoraną, pagriebsi išsinešimui paruošto ramen, keletą šviežių bandelių ir didelį poką sakės. Taip užkirtęs, miegot aišku neisi, tad sliūkini į barą pamėtyt smiginio, o prie geresnės nuotaikos užsuki į pačinko ar SEGA arkadų saloną. Aišku stengiesi neužsibūti, nes kitos dienos rytui jau esi paplanavęs žaisti golfą…

Jei būti visiškai atviram, tai Kamuročo civiliai visuomet nejuokais erzino. Nes priminė zombius. Todėl pirmos akimirkos žaidžiant „Dead Souls“ suteikia fantasmagoriško džiaugsmo dozę.

Man Yakuza niekada net nebuvo žaidimas, labiau interaktyvus turas į Japoniją kuriame 50/50 persipina nuobodžios nūdienos realijos ir simbolizmas. Tai japoniška smėlio dėžė, dažnu atveju su padoriu yakuza film stiliaus siužetu, bet mano atveju jis niekuomet neiškildavo į pirmą planą. Tai vienas tų retų žaidimų kuriuose aš labiau džiaugiuosi galimybėmis nieko neveikti. Žaidžiant Yakuza tokią galimybę sukuria pati atmosfera, o taip pat ir faktas, kad pagrindinis herojus ir istorija kelionę pabaigos link pradeda iš skirtingų taškų. Taigi, kol šie du dalykai nesusikerta nesunku būti užliūliuotam autentiškai perteiktos parduotuvės vitrinos, palydovių klubo merginų ar restorano meniu.

Nuo šiol paskolos išduodamos švinu!

Ypač restorano meniu!

Kiekvienas meniu esantis patiekalas ar gėrimas aprašytas, todėl net ir išvengęs šimtų pagyrų kurias aš Yakuza skiriu dėl to, kad man patinka Japonija, jis vis tiek pelnytų vieną titulą. Tai pats apetitiškiausias žaidimas industrijoje! Joks kitas nesukelia tokio stipraus noro viską mesti ir užsisakyti ką nors bent jau iš kinų virtuvės. Pažintinius aprašus turi absoliučiai visi žaidimo elementai — kioskų vitrinose esantys žurnalų viršeliai, greitas maistas, smulkūs suvenyrai ir prabangus alkoholis.

Kol tiesiog šliaužioji gatvėmis ir rankioji įvairius niekučius, gali nugirsti dešimtis kasdienių pokalbių ar rasti vieną kitą šalutinę užduotį. Šioje sferoje irgi stebina žaidimo koreliacija su realiu pasauliu. Tarkim savižudybių problematika, tradicines pažiūras turinčių smulkiųjų verslininkų nenoras pažvelgti į savo darbą moderniai, ar drovumas santykiuose su moterimi — dalykai apie kuriuos kartais parašo ir mūsų spauda. Yakuza šias temas paliečia tiesiogiai, pateikdamas šalutines istorijas ir banalius, bet logiškus jų sprendimo būdus. Tuo atžvilgiu jis gali priminti pasimatymų žaidimą… Tiesą sakant iš dalies jis toks ir yra — pasimatymo su Japonija simuliatorius.

Kai prasidėjo zombių invazija jis žiūrėjo filmą apie zombius ir inkštė iš pasitenkinimo. Kai zombiai įsiveržė į jo kambarį, jis praktiškai baigė... žiūrėti filmą.

O taip, pat… Net ir lokalizuotos Yakuza versijos gali būti žaidžiamos tik Japonų kalba. Angliška versija papildomai pasiūlo titrus ir tai viskas. Buvo smalsu žaisti Yakuza 4, o po valandos su Yakuza 3 supratau, kad pilnas žaidimo lokalizavimas būtų paprasčiausiai jį sugriovęs.

1) Stanislav Loginov – “Amžinoji Šviesa”(pfaf 319) – Tai nuostabus ir visiškai nelauktas kūrinys, apie tai, kas, pasak Loginovo, nutinka po mirties. Ne, ne, iškart skubu užkirsti kelią įsivaizduojamiems prunkštimams, tai absoliučiai su religija nesusijęs dalykas, netgi matyt kažkiek priešingai. Ši knyga yra tokia despresiškai šilta, lyg gulėtum šiltutėlėje vonioje, kai tau taip šalta, dėl viso to netekto kraujo besiliejančio iš tavo perpjautų venų. Na, gal ne taip dramatiškai, bet knyga tikrai stipri. Kas įdomiausia, ji tiek įtraukia ir tiek ‚tikroviška‘, kad kiek beklausinėjau žmonių, kuriems rekomendavau šią knygą, visi jie ‚na fsiakyji požarnaji‘ pergalvojo apie visus mirusius giminaičius ir pažįstamus. Jei dar neskaitėte šios knygos – nuoširdžiai rekomenduoju. Jei skaitote rusu kalba, kiek žinau Lietuvos knygynuose yra ir versija originalo kalba.  Privaloma tvarka.

2) Colin Wilson – “Filosofinis akmuo”(pfaf 366) ir Colin Wilson “Sąmonės parazitai”(pfaf 431). Daugelis Colin’ą Wilson’ą žino tik iš jo vorų pasaulio serijos, bet tai vienas iš produktyviausių gyvų autorių – jo bibliografiją sudaro daugiau kaip 135 kūriniai (tiek pateikia wiki, nors iš kart prisipažįsta, kad tai toli gražu ne visi jo kūriniai). Nemažą dalį jo kūrybos sudaro ne fantastika, o  kūriniai persmelkti metafizikos, okultinių dalykų, bei egzistencialistinės filosofijos (jo “Access to inner worlds” kažkada padarė didelį įspūdį skaitant jau universitete).

Iš kart skubu perspėt – tai labai sunkios knygos. Sunkios, bet intelektualiai stimuliuojančios iki maksimumo(ne Umberto Eco stiliumi, kai jis vartoja  skambius bei protingus žodžius ir frazes net ten, kur jų absoliučiai nereikia). “Sąmonės parazitai” matyt yra šiek tiek lengvesnė, ir turėtu ypač patikti kažkiek su psichologija (ne su psichologe) “miegojusiems” žmonėms. Po Wilson‘o, visa Chalkerio pseudofilosofija atrodys kaip ‚gilios šešiolikmečių diskusijos apie gyvenimo prasmę‘. Matyt labiausiai mane pakerėjo tai, kaip Wilsonas nepastebimai sulieja filosofiją ir psichologiją į fantastiką. “Parazituose” jūs sutiksit ir didįjį Cthulhu ir dar senesnius padarus.

Šias knygas yra labai sunku rekomenduot, nes jos patiks labai nedaugeliui fantastų. Tiesą pasakius, “Eridanas” pasielgė taip labai… hm, britai turi gerą posakį “cheeky bastard” – kuris pilnai atitinka “Eridano” poelgį – jie ant knygos užrašė: “Jei jūsų intelekto koeficientas didesnis nei xxx – jums patiks ši knyga” – taigi po poros paskolinimų žmonės tiesiog nedrįsta sakyt, kad ji nepatiko. Perspeju, knygos jums arba bus absoliučiai nuobodžios ir neįmanomos, arba bus absoliučiai nerealios ir tai nepriklauso nuo jūsų intelekto koeficiento, gal tik šiek tiek.

3) Clifford D. Simak – “Kaukų draustinis”(pfaf 2/atskirai išleista tolkieno mokinių serija). Šią knygą dedu į trečiąją dalį todėl, kad ji nėra nei grynai mokslinė fantastika, nei grynai fantasy – tai labai įdomus jų abiejų mišinys. Tiesą pasakius, mano žmonai ši knyga absoliučiai nepadarė jokio įspūdžio, o man, savo laiku, tai buvo mieliausias kada nors skaitytas romanas. Vien pagalvojus apie sėdėjimą gražią ir šiltą rudens dieną kaukų draustinyje, gurkšnojant saldųjį spalio alutį, stebint kaip troliai tempia misterio O‘tulo lipamąjį akmenį, man iki šiol pilve atsiranda toks mielas ir pūkuotas jausmas. Tiesiog miela ir graži knygutė.

4) James Rollins – “Sigma Force” serija (pirmos trys knygos yra išleistos lietuvių kalba “Eridano” – “Kaulų žemėlapis”, “Juodasis ordinas”, “Judo padermė”). Šią seriją norėjau kabint į šį sąrašą iš kart, su perspėjimu, kad žiūrėti į ją griežtai kaip į fantastinę, nieko su realybe neturinčią nuotykių seriją. Po to, kai nesugebėjau perskaityt paskutinės “Devil colony”, staiga susimasčiau, ar tikrai aš ją galiu rekomenduoti. Taip, ji smagesne nei Brown‘o “šedevrai”. Žmona sako, kad nesupranta mano pasipiktinimo, ji praleidžia visas logines klaidas bei konspiracinius kliedesius ir skaito ją kaip gerą, pigų veiksmo romaniūkštį. Aš taip nesugebu, aš pradedu mintyse, rėkt ant autoriaus, ir tai trukdo skaitymui.

Taigi, jei jūs irgi sugebate ignoruoti visus nelogiškumus ir tiesiog mėgautis trileriu – galiu drąsiai rekomenduoti. Jei jūs, kaip ir aš, purštaujat ir šnirpščiat, bei mintyse rėkiat ant autoriaus perskaitę nesąmonę – šį pasiūlymą praleiskit.

5) Tik dėl to, kad penki yra kažkoks magiškas skaičius, kurio nepasiekus aš neprisiverčiu publikuot šių rekomendacijų, ar gal dėl to, kad štai taip protingai atsakyt į komentarus po pirmosios dalies – Vladimir Vasiljev “Raganius iš Didžiojo Kijevo”(pfaf 297).  Tai postapokaliptinė mokslinė fantasy(?) apie vieną tokį raganių, vardu Geraltas, kuris yra mutantas turintis vienintelę funkciją – kovoti su sulaukėjusia technika. Iš kart užbėgu visiems purkštaujantiems už akių – Vasiljevas ne tiesiog aklai nukopijavo, jis yra gavęs Sapo leidimą. O knygos(lietuviškai yra berods dvi – šita ir “Laukinių sunkvežimių medžioklė”) yra netikėtai geros. Iš pradžių pradėjus skaityt jos atrodė kaip spjūvis Sapui i veidą(net Ciri ir ta yra), bet jos tikrai labai geros. Perskaičius supranti, kad tai ne išsigimimas ar šventvagystė – tai labai įdomi dviejų visatų ir dviejų autorių samplaika. Vasiljevas man labai patiko Lukjanenko sargybų serijoj, kai pradėjo seriją rašyt iš tamsos pusės(čia dar tais laikais, kai vampyrai čiulpdavo kraują, o ne  blizgėdavo).  Trumpai tariant, jei Raganiaus nelaikote altorėlyje ir neatnašaujat aukų Sapui, sūlau pamėgti ir įvertinti šią raganiaus interpretaciją.

Taigi, štai mano atsakymas į neretai pasigirstantį klausimą “O, tu berods daug skaitai, ką gali pasiūlyti iš…”. O ką siūlote jūs?