Taigi, dalinuosi dviem vaizdo įrašais iš to, kas vakar kaitino kraują: D1Sport Driftingo čempionato pirmojo etapo Siemens arenoje, Vilniuje. Kitas etapas – Kėdainiuose, birželio pabaigoje. Žiauriai keistas jausmas būti tarp visų, o ne ten, kur sėdi žurnalistai. Net nesmagu, kažkaip… :)

Ai, ir dar paburbėsiu tradiciškai. Nesuprantu kodėl į renginį žmones įleidinėję “Makroconcert” draudė iš jo išeiti. Norėjom su brangiausiu eiti skėčio atsinešti, nes lietus kaupėsi, o mergelė, apyrankių klijuotoja, akis išpūtusi mano klausimo net neišgirdusi ėmė klykti “ne, negalima!!!”. Oh c’mon, krūva apsaugos, kuri gali tikrinti, kas ką atsineša, įsineša, o ant rankų apyrankės, rodančios, kad susimokėjai už renginį – kur problema? Nuvaikyti nuo tvorų, stogų ir t.t. nelegalių stebėtojų nesugeba, o vat daryti problemą lygioj vietoj – moka puikiausiai. Lopetos, ką dar besakyt. Gerai, kad nelijo.

Bet kuriuo atveju, etapas buvo puikus. Pikčiausia, kad filmuojančią priemonę visada nuleidi ir tada kažkas atsitinka. Pražiopsojau vieną gerą stuktelėjimą į bordiūrą, po kurio “bemsas” liko kreivu ratu, ir tris “Kiss the Wall’o” brūkštelėjimus “užpakaliu”. Pora lengvučių, o vienas buvo toks geras, kad pabiro apdaila. Žodžiu, kolega Saulius Rinkevičius apie tai rašė.

Ir dar vienas vaizdukas atskirai vien todėl, kad pastarąjį sportininką labai palaikiau :)

Nemeluosiu – esu Tim Burton kūrybos gerbėja. Stengiuosi peržiūrėti kiek įmanoma daugiau jo kurtų filmų ir didžioji dalis be išimties man patinka nuo A iki Z. Štai kodėl taip spirgėjau laukdama naujo filmo: Depp’as, kaip aktorius, yra visai neprastas (nors jo pastaruoju metu visur labai daug), o Tim Burtonas turi itin lakią vaizduotę, randančią sąskambius su mano vaizduote.

“Dark Shadows” – filmas apie garsią šeimą, emigravusią kurti geresnio gyvenimo. Jie užsiėmė žuvininkyste, kuri, tiesą sakant, didino šeimos pajamas gana greitai. Taip jie įkūrė ne tik miestą, bet ir pasistatė neprastą pilaitę sau gyventi. Tačiau bėda buvo visai ne už kalnų – šeimos vienturtis sūnus Bartabis Kolinsas tapo raudonplaukės tarnatės susižavėjimo objektu. Viskas gal būtų buvę ne taip ir blogai, jeigu ta tarnaitė nebūtų buvusi ragana. Supratusi, kad jaunasis ponaitis į jos meilę neatsakys, ji išsitraukė savo šluotą ir burtų katilą ir ėmėsi burti. Matyt, ir patys suprantate, kad nieko gero tai nežada.

Nieko gero, aišku, ir nebuvo. Tačiau daugiau nepasakosiu, nueikite, pamatysite patys. Aš vakar žiūrėdama supratau, kad visgi geriausi šio filmo kadrai, deja, buvo sudėti į treilerį. Jūs, aišku, man galite pasakyti, kad taip gi daroma visada, tačiau bėda ta, jog kituose filmuose be kadrų, dėtų į treilerį, lieka ir šiaip gerų kadrų. Šiame filme jų pritrūko.

Tim Burtonui būdingo humoro jausmo, keistų veikėjų čia – su kaupu. Tačiau pats scenarijus tikrai silpnokas, kaip ir kai kurios filmo vietos. Pavyzdžiui, visas filmas nuo vidurio, mano nuomone, eina tik silpnyn, o jo pabaiga tokia prasta, kad net graudoka. Taip ir išėjom su brangiausiu po filmo jausdami šiokį tokį nusivylimą. Deja deja, šįkart pasiekti kažko tokio, ką pavyko padaryti su “Alisa Stebuklų šalyje” arba “Svyniu Todu“, “Čarliu šokolado fabrike“, režisieriui nepavyko. Rašau 7 balus iš 10.

Ar jau žiūrėjote? Ką manote?

Įkalbėjau brangiausią pasižiūrėti filmą, kurį pastatė pagal mano ne taip jau seniai perskaitytas knygas. Daugelis, manau, girdėję esate apie Suzanne Collins ir “Bado žaidynes” – pirmąją trilogijos knygą – bei kitas dvi: “Pavojinga meilė” ir “Liepsnojantis įtūžis“. Pirmąją knygą aš buvau perskaičiusi jau seniai, rodos, vos pasirodė. Kitas dvi nusipirkau šių metų Knygų mugėje. Ir kažkaip išėjo taip, kad vieną savaitgalį likau namie viena, sėdau, perskaičiau antrą dalį per keturias valandas, įpusėjau ir kitą dieną pabaigiau trečią dalį (žiauriai susikrimtau, nes skaitant tokiais tempais neišneš kišenė pirkt knygas). O kurią čia dieną užsiminusi kolegoms, kad smagios knygos, sužinojau, kad gi jau ir filmas “Bado žaidynės” yra.

Žiūrėti ėjom iki “Ozo”, “Multikino”. Tiesą sakant, ten buvom pirmą kartą, nes visada renkamės Vingio “Forum Cinemas”, o užklupus žiauriai bėdai keliaujame iki Akropolio “Forum Cinemas” (nepatinka mums tas Akropolis). Įspūdis puikus – nesutrintos kėdės, jauki salė, o viršuje (mes buvome antroje salėje) laukia gerokai platesniu praėjimu nei visos eilė. Tiesa, vakar sėdėdama pagalvojau, kad jeigu jau žmogus turi didoką antsvorį, nebus tikrai patogios jam tos kėdės, visgi – ne patiems plačiausiems žmonėms skirtos.

Dar labai prajuokino mane tai, kad “Multikino” kažkaip ėmė ir pritilo garsas filmui įpusėjus. Iš pradžių susiejau tai su faktu, perskaitytu knygoje – nuo sprogimo herojė apkursta viena ausimi – esą viskas specialiai čia tyliau. Galiausiai, kadangi kine sėdėjo vieno tvarkytojo pažįstamas, jis nuėjo ir pasakė, kad filmas rodomas per tyliai. Greičiausiai, jei jis nebūtų nuėjęs, taip ir būtume baigę žiūrėti filmą puse garso.

Taigi, apie patį filmą. Man apskritai jį sunku vertinti objektyviai, mat knygos itin patiko. Sakyčiau pasiimčiau jas į galimų skaityti ir skaityti lentyną. O filmas irgi patiko. Tačiau diskusija su knygų neskaičiusiu draugu Facebooke, kuris man bandė įrodyti, kad filmas nieko vertas, nes jis nieko nesuprato žiūrėdamas ir dar gi užmigo, privertė susimąstyti. Sėdėdama kino teatre aš vis į ausį antrai pusei pašnabždėdavau, kas yra kas, kodėl čia padėtis vienokia ar kitokia ir t.t. Gaila, nes negaliu dabar žinoti, ar jis būtų filmą supratęs taip pat be mano faktinių intarpų.

Bet tiesa štai kokia. Jeigu neskaitėte knygų, gali nutikti taip, kad filmo nesuprasite. Kodėl? Nes režisierius Gary Ross kažkodėl nusprendė žiūrovams nepaaiškinti, kodėl gi vyksta tos “Bado žaidynės” ir kas apskritai tai per velnias yra. Ir štai, sėdėdamas kino teatre gerą pusvalandį nieko nesuprantantis žiūrovas yra priverstas stebėti dviejų žmonių pasiruošimą žaidynėms, nors nežino, ką jos reiškia. G. Ross, matyt, tikėjosi, kad žiūrovai bus nuovokūs ir vizualikai, nes visą knygose aprašyta istoriją supras iš trumpučio filmuko filme. Naivoka.

Papasakosiu ir jums tą, ką turite žinoti eidami žiūrėti “Bado žaidynių”. Tai žaidynės, kurias rengia dvylika apygardų valdanti sostinė. Jos yra tarsi auka ir priminimas visiems maištininkams, kas sostinės nenugalėsi. Kadaise, prieš 74 metus, apygardų buvo trylika. Ir tryliktoji apygarda nusprendė pasipriešinti sostinei. Kilo baisus karas, per kurį tryliktos apygardos nebeliko ir dabar, siekdama priminti baisius laikus visoms apygardoms, sostinė rengia žaidynes. Jų esmė: kiekviena apygarda paaukoja po vaikiną ir merginą iš savo vaikų (iki 18 metų), kurie kartu su paaukotaisiais iš kitų apygardų perkeliami į mistinę vietą ir ten kaunasi tol, kol liks tik vienas gyvasis. Ketnė (pagrindinė herojė) ir Pitas (filme jis Pyta) – paaukotieji iš 12 apygardos. Jau iš karto matyti, kad 74-osios “Bado žaidynės” bus visai kitokios. Kokios? Nueikite pažiūrėti filmo!

Jeigu knygoms rašyčiau po 10-uką, filmui skirčiau 8 balus iš 10. Vien už istorijos nepaaiškinimą, kai kurių emociškai stiprių vietų silpninimą ir visai ne tokį įspūdingą mišką, koks buvo knygose :)

Oi ne, ne, iš proto aš neišsikrausčiau ir modelio karjeros nepradėsiu, nes jau pavėlavau gerokai. Pasirodo, modeliai išeina į pensiją sulaukę 25 metų. Įdomu, ką paskui veikia?.. Nenoriu čia dabar diskutuoti apie grožio standartus, ir ar tikrai tos manekenės yra gražios. Kažkada buvo gražu celiulitinė primadona su iki pusės galvos nuskustais plaukais, kad kakta būtų didesnė, tad dabartinės merginų formos irgi gali atrodyti juokingai po šimto metų.

Tiesiog dar kartą įsitikinau, kad modelio darbas yra sunkus ir sudėtingas. Manekenės fotosesijoje kartais praleidžia visą pusdienį. Teko matyti keletą tokių fotosesijų viename vaizdingame dvare. Lauke buvo gal kokie 15-20 laipsnių šalčio, o tas mergaites suvarė į upelį ir liepė vaizduoti undines. Po pusvalandžio vaizdelis ne ką buvo pasikeites – mergaitė ir toliau buvo iki pusės vandenyje tik su apatiniais… Tos mergaitės, kurios mano, kad modelio darbas labai gražus ir linksmas, tapusios modeliais greitai susiduria su kitokia tikrove.

Modeliai patys darbo dažniausiai neieško. Tai už jas daro modelių agentūros. Jos gyvena iš modelių„outsourcinimo“ įvairiems renginiams, fotografams, reklamos agentūroms, video klipų kūrėjams ir t.t. Modelių atrankos vykdomos kas mėnesį, tačiau aukščiausio lygio modeliai nesimėto. Tai, kad lietuvaitė EditaVilkevičiūtė fotografuojasi ant VOGUE žurnalo viršelių ir su Tomu Kruzu bei yra viena iš „Victoria’s Secret“ modelių, yra iš dalies ir modelių agentūros nuopelnas.

Pasirodo, modelių agentūros turi savo reitingus. Aukščiausiąjį turi Supermodels modelių agentūra, kuri dar leidžia žurnalą „Jurgita“ apie mados industriją. Jei tokioje mažoje šalyje, kaip Lietuva yra net manekenių žurnalas, reiškia visas verslas yra labai rimtas. Lietuvoje gana mažai mados renginių. Didžiausias ir žinomiausias – „Mados Infekcija“, kurį organizuoja praeityje buvusi garsi manekenė „Image Group“ modelių agentūros bendrasavininkė Renata Mikailionytė (ją atsimena visi iš A.Valinsko šou „Taip ir Ne“, nes ji nešiojo prizus). Tik per tokius renginius Lietuvos mados verslas atgyja, į Lietuvą grįžta geriausi modeliai, nes paprastai jie nuolatos gyvena užsienyje.

Modelių agentūra legaliai įdarbina merginas ir prostitucija neužsiminėja, kaip daug kam gali pasirodyti. Aišku, kartais pasitaiko ir nusikalstamos veiklos šioje srityje, bet dažniausiai modelių agentūros teismuose bylinėjasi dėl neteisėtų prekės ženklų naudojimo ir atstovavimo tam tikroms garsiausioms pasaulio modelių agentūroms, dar dėl perviliotų modelių, nes paprastai būna kažkurioje vietoje sulaužyta darbo sutartis. Žodžiu, linksma toje mados industrijoje.

Ar savo vaikams leisčiau būti modeliais? Kodėl gi ir ne? Juk darbas perspektyvus, gerai apmokamas, daug keliavimo, o svarbiausia – anksti pensija… Juokauju! Bet kuris darbas yra sunkus, tad norint pasiekti karjeros aukštumų, reikia sunkiai ir atkakliai dirbti, siekti savo tikslo. Tai tinka tiek vadybininkui, tiek ilgakojei manekenei, norinčiai bent keletą metų pasimėgauti pasaulio vyrų ir moterų dėmesiu bei šlove, o kartu ir pinigais.

Nėra taip, kad juodoj nakty spinduliukas prašvistų. Dažniausiai būna taip, kad jau kai švysteli, tai švysteli. Ir prisimerkti vien neužtenka, švysteli taip, kad akys ilgam išdega. O iš to išdegimo išeina kokia nors kiaulystė – iš inercijos.

O dar būna gyvenime taip, kad kai yra viskas gerai, atsiranda kokia nors nebloga – nei blogesnė, nei geresnė – galimybė kažko imtis ir tada tau niežti visą kūną, kaip norisi, bet labai baisu. O kodėl negali tokie dalykai ateiti tada, kai tau, blyn, tikrai būna sunku ir reikia kokios nors geros galimybės? Vat kiaulystės dėsnis, kad turi rinktis iš dviejų gerų ir nuspręsti savarankiškai, kuris čia variantas geresnis.

Va taip filosofiškai aš čia apie savo dienas. Net gėda truputį, vėl papykus rašau. O jūs ką? Ar jaučiat, kad jau vasara ant nosies galo? Maudėtės ir deginotės? Aš jau vasaros truput paturėjau. Nepykit, įmesiu kelias nuotraukas iš trumų atostogų akimirkų (kaip ir priklauso asmeniniam blogui).

Štai išvažiavo vienas toks gatvės muzikantas, Lietuvoje niekaip darbo susirasti nesugebėjęs, valkatavęs per gatves ir barus, daug gyręsis internete savo pasiekimais ir gabumais, turimais projektais, o vis tiek niekaip neišgalėjęs sąskaitų susimokėti muzikantas į Londoną – didelį spalvingą miestą. Ir jau kelintą kartą stebėdama jo sieną Facebook pastebiu piktokas pastabas Lietuvai. Pavyzdžiui, viena. Pasakoja jis savo laužyta lietuvių kalba (mat yra rusakalbis), kad metro Londone susipažino su mergina saksofoniste ir net besikalbėdami abu praleido reikiamas stoteles. Komentaras toks:

Iš tiesų, čia smulkmė. Tačiau tai buvo nebe pirmas kartas, tad leidausi į ilgą ir bevaisę diskusiją, nors liaudies išmintis moko ir kelią duoti, ir dar sako, kad tik grabas tokius ištiesins.

Vieningos išvados neradom. Mano kartojimas, kad reikia keisti savo požiūrį į padėtį, o ne nuolat verkti, kad čia blogai, buvo pavadintas ligotu optimizmu. Į klausimą, kodėl tuomet lietuvaičių tėvynės maišymas su šūdais yra laikomas normaliu reiškiniu, niekas neatsakė.

Taip ir likau nesupratusi, kodėl daugelis tų, kurie išvažiuoja, tuoj pat puola aiškinti, kad Lietuvoje blogai? Na kas ten tame užsienyje per galvas duoda žmonėms? Dirba juodus darbus, kokių Lietuvoj nė už ką nebūtų dirbę. Aišku, pinigai – tenykštis minimumas, o tai jau daug. Nuomojasi lūšnas ir lūšneles, kurias jiems pernuomoja iš pašalpų sėkmingai gyvenantys britai. Dirba baisomis sąlygomis, valgo nekokybišką maistą. Anglų kalbos moka tiek, kiek prireikia laužytam susikalbėjimui parduotuvėje, nes darbe ir visur kitur bendrauja tik tarp savų sava kalba arba rusiškai, lenkiškai. Jeigu prireikia daugiau anglų kalbos, tuomet pasitelkiami gestai. Net ir tų pinigų nesusitaupo tiek, kiek norisi, kad galėtų grįžti į Lietuvą su aukso kalnais, pirkti nuosavus būstus, kurti verslą. Nes gi kai grįžta retkarčiais, stengiasi visai tautai parodyti, kokie jie nerealūs ir kiek daug uždirba, kiek daug gali išleisti alkoholiui parduotuvėje ir pan., kiek gali nugirdyti draugų, ištaškyti pinigų visai nereikalingiems dalykams.

O tada, po savaitės ar dviejų, apsvaigę ir vis dar su alkoholiu vietoje kraujo, jie pigiaisiais “Ryanair” grįžta į ten, iš kur atkeliavo, į ten, kur emigravo. Jaučia baisų gailestį, nuoskaudą, kad reikia grįžti, arba atvirkščiai – teigia, kad čia sugrįžo tik dėl to, kad likusi mama, sesė, dar kas nors, o šiaip į šį šūdiną kraštą nekeltų nė kojos. Grįžta į savo prastus darbus, toliau Facebooke fiksuoja kiekvieną savo žingsnį, kelia išgertuvių nuotraukas, žada draugams, kad kitą kartą bus dar “galingiau” ar geriau. Ir vis kalba apie tai, kad Lietuvoj gyvendami jie sau to negalėtų leisti, kad Lietuvoj žmonių žmonėm niekas nelaiko, kad čia ubagų kraštas, kad čia niekam gerų ir talentingų nereikia…

O pikčiausia, kad taip kalba tie, kurie Lietuvoje nieko nesiekė, nesistengė, arba galvojo, kad yra tokie nerealūs ir talentingi, kad juos visi turėjo pastebėti nuo gimimo ir nuo pat pradžių barstyti rožių žiedlapius po kojom. Ir tada, kai Lietuvoje užuot mokęsi, kažko siekę jie trynėsi gatvėmis, šlaistėsi su draugeliais, bandė sukti neaiškius versliukus, vogė, rūkė žolę ir vartojo kitus pigius narkotikus, pardavinėjo kontrabandą ar statė nekokybiškus namus už itin didelius pinigus, jie iškeliauja į užsienį, susiranda darbą greito maisto restorane, daržovių fabrike ar paukštyne, kai nusiperka pirmą plačiaekranį televizorių ir pasistato jį kaip gero gyvenimo egzempliorių, jie jaučiasi žmonėmis, pilnaverčiais, laimingais, įvertintais, pastebėtais. Ir niekina tuos, kurie liko čia, Lietuvoje, kurie dirba Lietuvoje, į užsienį važiuoja nebent tų pačių emigrantų aplankyti, pasižmonėti ar pakeliauti, juokiasi iš tų, kurie ant stalo kas antrą dieną nededa hormonais augintos keptos vištos ar kasdien nevalgo greito maisto restoranuose. Niekina tuos, kurie Lietuvoje vargsta už minimalų atlygį, nes geriau nesugeba, o užsieyje jie gautų daugiau pinigų. Ir patyliukais svajoja, kaip smagu būtų grįžti į Lietuvą ir gyventi čia, kur visi savi.

Net argumentai, kad mes nemokam šypsotis, kad užsienyje žmonės daug atviresni, kad ten ramiau, saugiau, geriau neveikia. Nes ar tikrai taip? Ar tas naujas LED televizorius ir išmanusis telefonas, ar ta kepta višta kasdien ant stalo yra jums vieninteliai laimės garantai, pasitenkinimo ir savirealizacijos šaltiniai? Ar tik to jums gyvenime ir reikia? Jei taip – sveikinu. Likit ten, dirbit, kad užsieniečiai galėtų jums, juodžiausius darbus dirbantiems, dėkoti už laiku mokamas ir nemažėjančias pašalpas, leiskit savo vaikus į angliškas mokyklas, kalbėkites su jais savo laužyta anglų kalba, nerodykit vaikų seneliams, storėkit nuo nesveiko maisto, sirkit nuo užteršto oro ir pamirškit gimtą kraštą. Tik būkit mieli, neterškit Lietuvos vardo savo šlykščiais pasakymais, kaip čia viskas šūdina, kaip čia žmonės šūdinai gyvena ir kaip užsienyje geriau. Nes mes tuo netikim ir netikėsim. Nes mes patys žinom ir matom savas problemas, nes mes dirbame ir stengiamės jas keisti, nes mes turim galvas ant pečių, kuriose šimtai idėjų, kaip  reikia kurti Lietuvą, kaip reikia keisti šalį, kad geriau būtų visiems.

O jūs, tie, kurie vis dar mylit šalį, iš kurios išvykot, grįžkit. Užsidirbkit namui, butui, sklypui, verslo pradžiai ir grįžkit. Kurkitės, gimdykit vaikus, auginkit juos, kalbėkit lietuviškai. Problemas, dėl kurių pabėgote, spręsti reikia savomis rankomis – kas, jei ne jūs, padarys, kad čia gyventi būtų gera? Lietuvoje gyventi galima. Ir reikia. Tik nustokit inkšti dėl kiekvienos menkos bėdos, kuri iškyla. Šimtai gražių pavyzdžių, kai net didžiausios nelaimės akivaizdoje lietuviai suremia pečius ir padeda vieni kitiems. Norėdami blogų dalykų rasite visur. Tačiau bent pamėginkite ieškoti gėrio.

Rodos, pirmadienį ar antradienį ant mero sienos parašiau prašymą padėti vilniečiams, gyvenantiems Zujūnuose, Buivydiškėse ir Justiniškėse. Dalis žmonių kasdien pirmyn ir atgal, kiti – tik atgal, kaip ir aš važiavo namo ir iš namų siaubingu Senuoju Pilaitės keliu. Per jį eismas buvo nukreiptas dėl aplinkelio statybos, kuris 2015 metais turėtų būti baigtas apskritai ir palengvins daliai vilniečių susisiekimą, o daliai vilkikų padės apvažiuoti Vilnių nelendant į jo centrą.

Žiemą, kol buvo sniego ir šalta, dar buvo nieko važinėti tuo keliu. Tačiau vos orai ėmė keistis, kelyje ėmė sproginėti skylės. Baisios! Galų gale duobės išsimušė tokios, kad išsukant iš Pilaitės prospekto, kuriame 70 km/h yra leistinas greitis, tekdavo visiškai sustoti, įsijungti pirmą pavarą ir linguoti linguoti vos per vos įvažiuojant į aplinkkelį. Įvažiavus keliose vietose tekdavo stoti tam, kad būtų įmanoma prasilenkti su priešpriešose esančiomis mašinomis, nes gi abejose kelio pusėse išsimušė tokios duobės, kad prasilenkti saugiai tapo nebeįmanoma. Ir galiausiai privažiavus išvažiavimą iš kelio vėl tekdavo jungtis pirmą bėgį ir linguoti per giliausias duobes. Nesuskaičiuojamą kiekį kartų esu gerai stuktelėjusi į duobę ratu, brūkštelėjusi pakabos dalis, o tie, kurie važiuoja ne taip atsargiai, spėju, ir rimtesnių nelaimių yra prisidirbę šiame kelyje.

Neištvėriau. Iš pradžių žadėjau A. Zuokui tiesiog nufilmuoti viską ir paskelbti ant jo sienos. Tačiau kažkurį vakarą grįžusi visa įpykus, nes eilinį kartą užkabinau duobę, parašiau ant FB sienos.

Šiandien važiuodama namo pastebėjau Vytauto komentarą ir pagalvojau, kad eilinį kartą papylė žvyro prie įvažiavimo į kelią. Tačiau toliau važiuodama buvau žiauriai maloniai nustebinta: visose tose baisiose duobėse, į kurias pataikęs gali ir ratą nusilaužti, buvo suklotas šviežias ir dar garuojantis asfaltas!

Žinau, šiandien buržujus buvo labai piktas ant Zuoko už tai, kad nebeliko 2 maršruto mikroautobuso. Bet… Aš tai patenkinta jo darbu ir operatyvia reakcija.

P.S.: įrašo pradžią rašiau bandydama gautą “Samsung Galaxy Tab 7.7″ planšetę, todėl nepykite, jei ten bus klaidų. Planšetės, kad ir kaip būtų gaila, neturi lietuviškų raidžių pagal nutylėjimą, todėl jas tenka vis įsijungti. Ak – ir rašyti planšete įmanoma, tačiau blogo įrašus – velniškai nepatogu. Jau tokia lėta, tokia lėta ji! Na, bet plačiau galėsite skaityti tada, kai pasaulį išvys bendras mano ir brangiausiojo “kūrinys” – technikai ir technologijoms skirtas tinklaraštis.

Su brangiausiu mano kuriame bendrą projektą – blogą, skirtą technikai, technikai, technikai ir dar kartą technikai. Ir vat papuolė į mano rankas Sony NEX-5N su “Translucent mirror technology” LA-EA2 adapteriu ir DT1.8/35 SAM objektyviuku. Skaitmeninis žaislas su adapteriu, turinčiu savy veidrodį ir su paprastu objektyvu. Ir ką jūs sau galvojot? Nors prieš tai rankose laikiau nuostabų (tikrai tikrai) fotoaparatą Canon 60D, šitą įsimylėjau iš pačių pirmų paspaudimų! Vienintelis minusas, kad čia yra touchscreenas. Labai nepatogu, nes amžinai primaigau ne ten ir ne tą. Bet šiaip – absoliučiai tas fotoaparatas, kurį gali imti į keliones, gali fotografuoti vakarėlius, fotosesijas, gyvūnus, gamtą ir pan. Viskas atrodys nuostabiai. Žinot, būna kartais, pasižiūri fotoaparate, atrodo tobulai, pasižiūri kompiuteryje – ir grožio nebėr. Čia gi grožis lieka.

Ta proga su Sony ėmiau ir prifotografavau akvariumo gyventojų likučius: armiją sraigių iš ežero ir kito akvariumo, krevetę, gaidelį Adomą, kelis neonus ir kelias gupijas. Asasinas slėpėsi tamsoje – rado šviežiai įmestų sraigių.

Čia fotografavau, kaip paaiškėjo, su nustatyta išlaikymo pirmenybe, dėl to nuotraukos tokios tamsios, nors net ekspozicijos skaičius pasididinau. Vėliau atradau auto režimą :) Jis čia, pasirodo, pats sau ima ir sugalvoja, kokia šviesa, kiek atidaryti diafragmą ir ko dar man reikėtų, kad jausčiausi laiminga.

Tobula. Nežinau, reikės su tuo Sony NEX-5N skirtis. Brangus jis, blyn. Sudėjus visus priedus ir objektyvus, gausis ir daugiau nei 3 tūkstančiai litų :(

Viso šio blogerių viruso esmė – šioks toks paatviravimas apie save. Reikia išsakyti septynias tiesas apie save, septynias keistenybes ar kitus septynis tikrus dalykus apie save. Bent tokį įspūdį susidariau peržvelgusi, ką kiti nominantai ir nugalėtojai rašė. Taigi, pirmiausia septyni dalykai apie mane, kurių, viliuos, didžiosios dalies dar nežinojote ar bent nežinojote taip plačiai. O vėliau tie, kam norėčiau perduoti estafetę. Atleiskit, jei bus tokių, kurie apie save pasakos ir antrą kartą :)

1. Žiauriai daug keikiuosi kai vairuoju. Rimtai. Iš pradžių keiksmai man padėdavo išginti baimę vairuoti, o dabar, spėju, ta baimė dar išlenda tam tikrose situacijose ir jau tada iš lūpų pasipila tokie žodžiai, kuriuos šiaip retai kada išgirsi. Taigi, niekas, prasilenkdamas su mano varle, negali būti tikras, kad ką tik nebuvo palydėtas triaukščiu ar keturaukščiu :D

2. Labiausiai mėgstu dainuoti, piešti ir rašyti. Trys dalykai, kuriuos galiu daryti bet kada, bet kur, bet kaip. Tik kai mane stebi droviuosi, nors vis dar puoselėju didelį norą kada imti ir palankyti kokias vokalo pamokas, įstoti studijuoti interjero dizaino ir parašyti knygą, kurios apmatai vis sukasi mano mintyse.

3. Esu iš tų žmonių, kurie nori turėti daiktus. Man reikia visų man patinkančių daiktų, nesvarbu net, kad po to, kai juos įsigysiu, net nenaudosiu ar naudosiu taip retai, kad galėjau apsieiti ir be tų daiktų. Užtat kai turiu tą, ko noriu, taip ramu ant širdies. Be to, labai daug visko noriu. Ne tik apie daiktus kalbu. Sugalvoju tiek daug dalykų, kurių noriu, kad vos spėju ištarti vieną norą, po pusvalandžio jau galvoje sukasi kitas. Brangiausias sako, kad su manim ir mano norais nespėtų niekas.

4. Amžinai prisikraunu darbų pažadėdama kam nors padėti. Pats rimčiausias mano trūkumas, nes niekaip nenoriu pasakyti “ne” arba pasakydama “taip” nepagalvoju, kiek jėgų ir laiko reikės norint padaryti vieną ar kitą darbą, įvykdyti pažadą.

5. Labai mėgstu gaminti maistą. Virtuvė man yra ta vieta, be kurios namų neįsivaizduoju. Jei turėčiau daug laisvo laiko, tai tikrai tobulinčiau įgūdžius ir tapčiau kulinare. Dievinu visokius maisto blogus, maistui skirtas laidas, maisto eksperimentus, maisto knygas. Ir nemėgstu visokių jūros gėrybių – fui, baisu net paragauti.

6. Didžiąją laiko dalį mano mašinoje, mobiliame, ausinėse groja arba liquid drum and bass, arba lengvas dubstep’as, arba r&b. Nors iki pat šios dienos spėjau pasidžiaugti įvairiais muzikiniais stiliais, net psy, dabar esu ištikima muzikai, kuri verčia mane šokti ir dainuoti (nes gi nuo pat darželio laikų dainavau visokiuose solo projektuose arba choruose) arba kuri bet kurį darbą padaro lengvesniu.

7. Jaukiau jaučiuosi kalbėdamasi su vaikinais apie mašinas, variklius, ratus, lentynes, kompus, technologijas, programas ir kitus dalykus nei su merginomis apie madas, gandus ir bernus. Gal todėl kartais man paprasčiau suprasti vyrus nei moteris.

Taigi va, tokios tad septynios tiesios apie mane. Ir dabar tie internautai, kuriuos aš norėčiau pakviesti dalyvauti akcijoje:

AG Vintage: už tai, kad šioj niūrioj lietuviškoj padangėj nebijo nei spalvų, nei rodytis, kas yra ir kokia yra.

Aguonėlei: už tai, kad nuo blogo išvaizdos iki nuotraukų – viskas yra skoninga visom prasmėm: tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai.

Daiktų istorijoms: už tai, kad kuria stilių, rodo stilių ir daro tą itin aktyviai. Visada įdomu ne tik skaityti, bet ir pasižiūrėti.

Enorcai: už tai, kad rašo daug ir įdomiai, už tai, kad myli drakonus ir šiaip – unikaliai piešia.

Tasty Art: už tai, kad kone viskas, ką mačiau ją darant, ką skaičiau, yra tikra atgaiva akims.

Aišku, kai dirbi žurnalistinį darbą, tų naujų dalykų yra žiauriai daug. Pavyzdžiui, praleidau žiauriai daug komandiruočių, nes dar nesu skridusi lėktuvu ir labai bijau oro uoste padaryti ką nors ne taip. Plius, anglų kalbą išmokusi esu pati, todėl žiauriai prastai jaučiuosi kalbėdama angliškai, nes man vis atrodo, kad kažką nevykusiai tariu. Taigi va, tos komandiruotės taip ir nuplaukia, nes bijau pafailinti. Turiu prisipažint, kad iš baimės atsisakiau net savaitės Turkijoje. SAVAITĖS!

Naujo baimė atsiranda ir perkant drabužius. Jeigu eisiu viena, tai tik tada, kai mirtinai reikia, nusipirksiu kažką naujo. O įprastai abejoju, matuojuos daug kartų, nesuprantu, tinka man ar ne, pykstu, kad storai atrodau, kad negražiai atrodo krūtinė ir pan. Turiu eiti su brangiausiuoju, kuris drabužių parduotuvėms jaučia alergiją, ir tik jo padrąsinta kažką nusiperku. Padrąsinta daug kartų. Suprantu aš, kodėl bevaikštant su manim po parduotuves jo veide atsiranda kankinio išraiška – užtrunkam milijoną metų, kol kažką nusiperku. Ir tada bijau dėvėti, nes baisu, kad netiks ar neatrodysiu gražiai. Turiu milijoną suknelių, kurios tikrai gražios, bet bijau jas dėvėti.

Yra akimirkų, kai giliai įkvepiu ir imuosi to, ko reikia imtis. Taip pamažu išmokstu, įvaldau vieną ar kitą sritį. Tačiau kitoms trūksta ryžto, susikaupimo, drąsos. Net nežinau, ko trūksta. Ką jūs darot, kai bijote imtis kažko naujo?

O čia nuotraukos iš to naujo dalyko, kurį šiandien pagaminau “iš reikalo”. Tiramisu, kuris rytoj keliaus į Kauną. Jį valgys JL Audio, o valgys už tai, kad pagamins man į mano varlę naują subwooferio dėžę. Palaukit vasaros! Grosiu taip, kad atsisuks gatvė!

Žodžiu, tiramisu – nekepto itališko torto – receptą nusižiūrėjau iš Neringos blogo. Receptas praktiškai pažodžiui, jeigu tingite spausti ir žiūrėti į gražias vasariškas nuotraukas, nusirašykite iš žemiau.

• 370 ml stiprios espresso kavos (man reikėjo daugiau, kažkaip sausainiai gerai sugėrė kavą)
• 60 ml amaretto likerio (kolegos rekomendavo kavos likerį, aš nepyliau visai – abstinentė)
• 500 g mascarpone sūrio (baisiai brangus, geriausia žvalgytis akcijų)
• 4 kiaušinių trynių (Neringa rašė kaimiškų, aš dėjau parduotuvinius)
• 4 valg. šaukštų cukraus pudros
• 200 ml plakamosios grietinėlės (būna labai gera “Mū”, 35 proc. riebumo, pats tas)
• 400 g. Savoiardi sausainių (dar juos vadina “Damų piršteliais”, būna 400 g ir 200 g pakuotėse)
• 4-5 valg. šaukštų karčiosios kakavos (aš neskaičiavau šaukštais, barsčiau per sietelį ir negailėjau)
• Neringa dar dėjo uogų, o aš, kadangi žiema, nedėjau nieko.

Sekite nuotraukas ir komentarus:

Trynius atskirkite nuo baltymų, baltymus pasilikite, galite naudoti kitam receptui, o trynius sudėkite į atskirą nedidelį indelį (tokį, kurį galima lengvai kaitinti verdančiame vandenyje) ir suberkite cukraus pudrą. Šluotele išmaišykite iki vientisos masės, o tada kaiskite nedidelį indelį vandens, kiškite trynių indelį į jį, kai vanduo užvirs, ir šluotele plakite plakite plakite kokias 5-6 min. Tada išimkite ir dar kokias 4 min plakite nekaitindamos iki gražios, vientisos, švelniai geltonos masės.

Kai tai padarysite, imkitės grietinėlės. Išplakite ją iki standumo. Trynių masę supilkite ant mascarponės sūrio, išmaišykite iki vientisumo, o tada atsargiai įmaišykite ir grietinėlę. Viską išmaišykite. Masė neturi būti skysta!

Nepamirškite pasiruošti kavos. Aš plikau kelissyk su aparatu, kolegė pliko labai stiprią puodelyje ir nukošia, kas turit tikrą espresso virimo arbatinuką, pavydžiu jums :) Prisiminkit, kai kai mirkysite “Damų pirštelius”, šiltoje kavoje jie mirksta daug mieliau. Todėl neatšaldykite jos iki ledo šaltumo. O tada viskas labai paprasta. Mirkote sausainius kavoje ir išklojate jais indo, kuriame darote tortą, dugną. Tepate mascarponės kremą. Barstote kakavos. Ir klojate naują sluoksnį.

Finišuojame su paskutiniu sluoksniu kakavos. Kai kurie beria tarkuotą šokoladą. Jo bėriau ir aš, nes man labai gražiai atrodo. O vasarą galite dėti ir uogų. Savikaina šito grožio ir gėrio didoka viską sudėjus. Bet, patikėkit manim, verta :) Skanaus! Ir nebijokite naujų dalykų!