Komunalijoje, ačiū dievui, gyventi neteko, tik studentiškam barake, bet šitą užskaitau už jaunystės nuotykį. Zane Daudzina, kuri svečiavosi 2026 metų Open Books festivalyje, komunalijos mažiausiame kalbarėlyje, kuris tarpukariu buvo tarnaitės kambariu (jei buvote Amsterdamo mokyklos muziejuje Kaune, galite kuo puikiausiai jį įsivaizduoti), praleido gerą gabaliuką savo gyvenimo, kurį knygoje ir nusprendė papasakoti.

Jei komunalijoje gyvenote, manau, tikrai rasite panašių išgyvenimų ir nuotykių, kokius jai teko patirti, ypač bendrosiose gyvenamosiose erdvėse – virtuvėje, vonioje ir WC, na, o jei negyvenote, tai daugelis dalykų bus gan egzotiška. Egzotiškiausi, žinoma, yra kaimynai iš draugiškų sovietinių respublikų, būtent juos reikėjo skubiai kažkur apgyvendinti, t.y. sukišti į visą įmanomą gyvenamąjį plotą. Anatolijus Jakovlevičius Andruškis – pats egzotiškiausias knygos personažas, nuo realybės ir higienos atitrūkęs inteligentas.

Knyga taip pat labai asmeniška, labai šiltai prisimenami tėveliai ir kartu gyvenanti tetulė (jei nemaišau), tačiau man vietomis atrodė, kad kai kurios papasakotos istorijos, kaip švelnūs vaikystės prisiminimai, liks įdomios tik pačiai šeimai – persiritus į antrąją knygos pusę, ji pasirodė kiek užtęsta, lyg ir pradėjo kartotis bei pritrūko intrigos. Na, bet mano jausmus ir nuomones galite visiškai ignoruoti – knygą skaitantys latviai sakytų, kad nieko aš čia nesuprantu, nes Latvijoje knyga labai populiari. Aš tik galvoju, kaip taip latviai jau turi ir šią, ir seniau išleistą “Kambarį“, o mes – nieko panašaus. Gal pas mus komunalijų buvo mažiau ar ten neužgimė rašytojų?

_____

Už knygą dėkoju leidyklai Alma Littera.

Oi ne, čia ne paprasta aistra, čia yra beprotiška aistra – “Nenorėdavau nieko daryti, tik laukti jo.” Plonytė knygelė, kuria negaliu atsistebėti, nes Annie Ernaux atrodo visiškai paprastais žodžiais taip panardina į jausmą, kuriame skendi protagonistė, kad beveik kaip ir jai pačiai skaitant “mausavo visą kūną”. Nuo laukimo, nuo ilgesio ir nuo aistros, kuri labiau užknisa, nei žavi – tikra beprotystė. Tik kai jau nebesierzindama (tikriausiai iš pavydo, kad galima smegenis šitaip išjungti) galėjau skaityt jos refleksiją apie pasibaigusius santykius (nemanau, kad čia spoilinu, tikriausiai patys suprantat, kad tokia ugnis negali amžinai degti – arba sudegina, arba užgesta), ką jie davė, kaip sugulė į knygos puslapius, iš tikro suvokiau knygos ypatingumą, talentą taip aprašyti tokį stiprų jausmą – kad jis netaptų, nepasirodytų kvailas, vulgarus, kad išliktų šokiruojančiai atviras, kaip atviras Gustavo Courbet paveikslas “Pasaulio kilmė”, bet taip pat priverstų pakelti akis nuo knygos ir sustingti prie kokios nors minties, na, pavyzdžiui, kad Ernaux genialumas slypi paprastume.

Kai tik skaitytojas pradeda kelti autentiškumo klausimą, pati autorė tarsi užbega už akių: “Knygos leidybos perspektyva priartina nuomones, “normalias” pasaulio vertybes. (Galimas daiktas, kad įsipareigojimas atsakyti į tokius klausimus kaip “ar tai autobiografija?, priedermė teisintis dėl to ar ano yra kliūtis įvairioms knygoms išvysti dienos šviesą, nebent tik kaip romanui, kur forma būna delikati.)”. Ar autorė sąmoningai primažino aistros temperatūrą? O kaip tada buvo iš tikrųjų? Ar išvis kažkas buvo, ar čia parašyta tai, kas galėjo būti?

Skaičiau knygą ir rašiau vienai savo draugei – tau būnai reikia perskaityti knygą, kurią dabar skaitau. Kai sužinojo, ką sakaitau, pasakė – jau skaičiau, kaip gerai mane pažįsti, šita knyga visiškai apie mane. Galit pasitiktinti, kiek knyga apie jus, pasimatuoti, kiek prabangos esat patyrusi gyvenime, nes, pasak autorės, išgyventi tokią aistrą yra tikroji gyvenimo prabanga.

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Atminčiai citata:

“Būtasis dažninis laikas /…/ – tai neribotos trukmės laikas, “kai gyvenimas buvo gražesnis”, amžinosios kartotės laikas, jokiu būdu nenorėjau, kad jis pasibaigtų.”

Kai pagalvoju, kokie žodžiai man asocijuotųsi su šita knyga, tai galvoje iškyla – vaiko vienatvė ir egzotika. Egzotika tikrai netikėta – norvegas, pavadinkim jį diplomatu, per visą Europą keliauja į Egiptą, kuriame dirba. Su juo kartu keliauja ir jauna žmona su sūneliu. Vasaromis vėl per visą Europą keliauja žemėlapiu “aukštyn”, į Norvegiją, pakvėpuoti grynu kalnų oru, atsigauti, pailsėti nuo Egipto trukšmo ir dulkių.

Vaikas ypatingai prisirišęs prie mamos, tarp jų užsimezgęs labai artimas ir švelnus ryšys. Sūnus yra atrama motinai, kuriai svetimas ir nemielas priverstinis ikikarinio Egipto aukštuomenės, ekspatų, gyvenimas ir bendravimas. Ji kartu ir savotiškai laisva (kai klajoja pajūriu), ir tarytum kalinė. Šis prieštaravimas dar labiau išryškėja pasakotojui atskleidžiant vis daugiau šeimos istorijos, kurioje pamažu atsiskleidžia ir tėvo tėvo šaltumas, savotiškas despotiškumas, jo įsivaizdavimas, kaip turi būti auklėjamas berniukas. Galiausiai sūnus, kuriam vos dvylika, išplėšiamas iš šeimos ir išsiunčiamas mokytis į šiaurę.

Šiaip knygoje gan painiai sudėliotos kartos – pasakotojas pasakoja apie savo tėvo vaikystę, bet savo senelio nevadina “seneliu”, vadina “tėvo tėvu”. Atrodo, tarsi taip būtų demonstruojama, kad su tuo žmogumi jis neturi nieko bendro, kad ryšys su juo yra kažkoks nutolęs, beveik neegzistuojantis, o kartu ir painioja skaitytoją, nes pastoviai reikia stabtelėti ir pagalvoti, kas šiuo metu pasakoja, kas kalba, kieno ten tėvas ir koks istorijos etapas ar laikotarpis. Bet gal tas atstumas neatsitiktinis? Atrodo, kad tas tėvo tėvas pasakojime dar labiau sustiprina vaiko vienatvę. Šaltas, niekada nepasiekiamas, bendramoksliams net keliantis abejonių, ar apskritai egzistuoja, gal net atrodantis kaip našlaičio išgalvotas. Kontroliuojantis, priverstinai nutraukiantis šiltą motinos ir sūnaus ryšį. Manipuliatorius ir kitų gyvenimų eksperimentuotojas, bet kartu ir savotiškas humanistas, laisvamanis, drąsus keliautojas.

Pasakojimas gan fragmentiškas ir tai nepalengvina skaitymo, karts nuo kartu susiduri su Deja vu jausmu , tad kartais buvo tikrai sunku suprasti, kur atsidūriau, kuriam laike, ar netyčia vėl sugrįžau ten, kur jau buvau. Nežinau, gal taip padaryta specialiai, norint parodyti istorijos dėliojimo iš mažų gabaliukų procesą, ar tai tiesiog toks pasakojimo būdas. Bet kažkaip tas neaiškumas kiek trigdė ir vargino, bet šiaip tai įdomi, kaip ir sakiau, egzotiška šeimos istorija.

______________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Labai netikėta knyga. Kadangi neskaitau nugarėlių, tik girdėjau, kad verta skaityt, tai visiškai neįsivaizdavau, apie ką čia bus. Buvo tikrai slogu skaityti, erzinančiai kankino tvyranti nežinomybė – kodėl yra kaip yra, kas čia atsitiko, kur viskas vyksta – ar čia kažkokia kita planeta, ar paprasčiausiai kažkas nutiko Žemei, Žemėje, žodžiu, atmosfera tikrai niūri ir sunki. Kadangi kaip tik perskaičiau Kobo Abės “Moteris smėlynuose”, tai pasijaučiau peršokus iš vienos miglotos ir neapibrėžtos aplinkos į kitą.

Skaitai apie narve su kitom moterim staiga atsidūrusią merginą ir galvoji, apie ką yra gyvenimas ir kas tą gyvenimą sudaro, kas kuria jo vertę? Ar pati savaime gyvybė kaip egzistavimas yra vertinga, ar žmogus visada bet kokiu atveju veržias ir nori būti gyvas, ypač kai jo niekas nemyli ir niekas nelaukia? Kai nėra ko ieškoti ir siekti, arba toks jausmas apskritai nepažįstamas. Autorė įdomiai pastato savo veikėjus – ne pačioj Maslow piramidės apačioj, ant gyvuliškos ribos, kai būtų žudoma dėl maisto ir išlikimo, bet ten kažkur tarpe, kur maistas nėra svarbiausia siekiamybė, bet nėra ir likusios piramidės. Kokia yra tos plikos egzistencijos be nieko prasmė – be stimulo smegenim, be istorijŲ, be istorijOS, be ateities, be pažado apie kažką, ko būtų galima siekti ar bent jau laukti. Ir sugalvok taip aprašyti štai tokią būseną! Genialu.

_____

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”.

Kaip įdomiai autorė pasirinko pavadinimą. “Kas čia per pavadinimas?” – pirma mintis jį išvydus lyg ir ant grožinės knygos, dar kartą pasitikrinu vertėjos vardą ir pavardę – gal Ieva Toleikytė persikvalifikavo į fizikos knygų vertimus? Atrodo, knyga turėtų skaičiuoti laiką, būtų labai paprasta ir suprantama ir atitiktų knygos pavadinimą, bet dabar skaičiuoja tūrį, laiko tūrį. Laikas staiga tampa nebe linija, o talpa, laikas nebe prateka, o suteka, kol priteka gyvenimą. Toks jausmas, žinai, “galbūt ne garsas skamba tyloj”. Galbūt ne visi, greičiausiai ne visi (iškart galvoju apie šventuosius bepročius) gyvenam vis kitoje dienoje ir šiandienos galbūt ne vienas variantas, iš kur mes žinome. Gal kažkas mums bando pasakyt, bet mes kasdien iš naujo užmirštame, kaip užmiršta visi, kurie gyvena su Tara Selter?

Ir tada, kas tada? Jei suvoktume, kad turime neribotą kiekį bandymų, ką darytume? Gal bandytume išgyventi geriausią savo versiją, gal gelbėtume pasaulį, nes žinotume, kas baisiausia tą dieną nutiks, gal ieškotume rutinos, gal nuo rutinos kraustytumėmės iš proto, gal ieškotume metų laikų, nes kiek gi galima gyventi tą niūrią lapkričio 18-ąją dieną, gal ilgėtumės kitų žmonių prisiminimų apie save, o gal daiktų, kurie išteka iš dienos, kad ir kaip stipriai juos laikytumėm, gal suvoktume, kokia klaiki vienatvė lašančiam laike.

Man labiausiai patiko pirmoji knyga. Tikriausiai dėl netikėtumo efekto, be to, knygoje būdama viena (na, savoje dienoje) Tara man yra įdomiausia. Kas atsitinka kitose knygose, nespoilinsiu, bet vietomis tikrai nuobodoka. Ketvirta knyga jau pasirodė labai atsikartojanti, į knygos pabaigą net pradėjau galvoti, kad toliau ir neskaitysiu, bet autorė gudruolė, aišku, užmetė masalą, kad neskaityt bus neįmanoma. Tai lauksiu sekančio vertimo. Bet šiaip visi knygos gyrėjai yra teisūs – Tūrio apskaičiavimas yra išskirtinė knyga ir tikrai vienas malonumas tarp knygų, kurios suręstos pagal kūrybinio rašymo principus (tokia man pasirodė prieš tai aprašyta knyga, kur pavadinime sniegas. Beje, nieko aš neišmanau apie kūribinio rašymo principus, tai geriau patylėčiau, tiesą sakant). Prisidedu prie rekomenduojančių, o jau kiek jųjų skaityti, tai kiekvienam pagal pajautimą. Gal net klases būtų galima bandyt pažaisti, įdomu, kaip gautųsi.

___________

Už knygas dėkoju “Hubriui”.

Tokia labai vidutiniška knyga. Galvojau, parašysiu, kad labai jau panaši į “Varnų ežeras“, pasirodo, ta pati autorė. Na, tuom tikriausiai viskas ir pasakyta. Nieko labai blogo apie knygą pasakyt negaliu, ji vėlgi iš tų, kur lengvai skaitosi, tinka pavargusiom galvom vakare braukyt per puslapius, bet iš kitos pusės, visiškai nieko nustebinančio, praktiškai kaip ir aišku, kaip viskas bus – vienišas, nuo įtempto miesto gyvenimo pavargęs vyriškis atras ramybę šiaurės kaime dirbdamas paprastus darbus. Blabla. Bet jam dar ir nuskilo paveldėti turto, tai iš vis kaip visiems patogu.

Šitaip bambėdama vis dėlto pasakysiu, kad senosios ponios paveikslas ir draugystė su kaimynų mergaite man patiko, jos istoriją buvo įdomiau skaityt, ir tokiu dideliu vaiko geidimu, net iki beprotystės, aš patikėjau. Tai už tai duosiu puse žvaigždutės daugiau. Tai summa summarum, knygą puikiausiai galiu rekomenduot mamoms, tetoms ir neįnoringoms skaitytojoms, bet ant tokios knygos skaityt, kad čia Booker nominantė, tai ką žinau…

Aleksandra Kašuba yra absoliučiai žavinga ir aš iki šiol graužiu sau ranką, kad nenuėjau į jos parodą Vilniuje, galvoje net svarčiau, ar tik nevažiuoti į parodą Anglijoj. Kaip ir daugelis, likau apžavėta Kašubos vaikyste (“Tiksintis vaikas”), nenuostabu, kad ir jaunosios Aleksandros gyvenimas buvo ne mažiau išskirtinis.

Labiausiai mane žavi autorės pasitikėjimas savimi ir tuo ypatingu pasaulio supratimu. Tikriausiai iš tos nuostabios vaikystės ir tegalėjo ateiti toks į standartus neįspraustas žmogus, kuris gyvena sau ir dėl savęs, o ne dėl to, kas ir kaip kažką pagalvos. Pavydu. Nuostabu. Žavinga. Būtinai skaitykite. Daugiau nieko nerašysiu, nes geriausiai viską surašė cypt – galit pasiskaityt goodreds: https://www.goodreads.com/book/show/247443288-pakeliui-amerik

Knygos autorius – poetas Artur Dron, kurio nebespėjau pagauti autografui ant jo eilėraščių knygelės “Čia buvome mes”, knygelės, kurią pasiėmiau skaityti paraleliai su “Hemingvėjum”, nes šios dvi knygos kalba viena su kita, viena už kitą ir viena per kitą. Ir jaučiu, kad pastarąjį mėnesį pradedu kartotis, bet taip ėmė ir pabiro puikios knygos, tos kur už širdies griebia, tos kur skauda, kur stringa gumulas gerklėj.

Man net pačiai keista rašyti, bet man ši knyga tikriausiai yra gražiausias tekstas, kokį esu skaičiusi apie Dievą. Tikriausiai Artur Dron apie jį kalba taip, kad man tiesiai į širdį ir tie žodžiai tokie paprasti, kad ten nei pridėsi, nei atimsi. Tai tai yra Dievas iš apkasų, pats tikriausias, tas, kurio žeminėje klausiama, “kur esi ir kaip gali šitai leisti?”. Dronio Dievas, kuriuo tikiu, yra karą kenčiančiame kūne. Kūne, kuris yra durys ateiti į šį pasaulį ir jį palikti. Skaitykit Dronį, aš net nemoku atpasakot, kaip jis nuostabiai rašo. Galiu tik skaityt ir bliaut.

Aš bandau įsivaizduoti, kaip autorius rašo skyrelį “Didvyrių nekeičia”. Kaip jį skaito skaitytojai. Ne apkasuose – ant sofų, šiltoj lovoj. Jame kalbama apie didžiulę rotacijos problemą Ukrainos kariuomenėje. Tokio nepatogumo tema, taip tiesiai išsakyta, kad net man norisi sukti akis į šalį – kokie greiti mes šaukti “šlovė didvyriams”, paskaičius liežuvis nebesiverčia. Niekas nenori ištraukti didvyrio kortos. Mes jus šlovinsim, jūs tik neprašykit susikeist su jumis vietomis. Mes jums siuntinuką atsiųsim, oi, nutolom nuo karo – nebesiųsim nieko, nebeaukosim, nusuksim akis, nes pavargom nuo karo, nors net nekariaujam. Jūs jau profai, kokia čia iš mūsų sofos karių nauda…

Žodžio meistras. Puikus. Tiesiog.

Knyga, kurią vengiau skaityt gal dešimtmetį, dabar vengiu aprašyt, bet va, kilo LT šaršalas apie tai, kodėl žmonės nenori turėti vaikų, tai kažkaip pagalvojau, kad gal geras momentas priminti apie šią knygą (Ministrė galėtų paskaityti į tarpus tarp mažojo princo). Labiausiai dėl to, kad Kevinas, apie kurį reikia pasikalbėti, šiam pasaulyje atsirado dėl visuomenės spaudimo. Tai kada vaikelis, tai kodėl, o tai ką? O tai kaip tu čia nenori būti motina, egoiste tu, karjeriste ir t.t. Lyg gimus vaikui viskas išsispręstų, dangų nušviestų vaivorykštės ir plaukiotų cukriniai debesėliai. Lyg visi skauduliai ir abejonės nepaaštrėtų, lyg vaikas būtų išganymas ir raktas į pažadėtąjį rojų. Lyg moteris, kartais ir visa šeima dažniausiai nebūtų paliekama sau, vienatvėje, ypatingai aštrioje, jei tas laukiamas angelėlis visai nesiruošia angelėliu būti, jei jis nuo pat gimimo kovoje su pasauliu. Tada jau soriukas, niekas nenori tavo neprognozuojamo, pikto, pasiutusio vaiko. O jei tas vaikas dar ir psichopatas? Susipakuok ir eik namo.

Ypatingo gerumo ir klaikumo knyga. Shriver kerta iš peties. Kaip skaitytoja, aš, aišku, ieškau, už kurio veikėjo galėčiau saugiai užsikabinti kelionei per knygą – kam simpatizuosiu, kuo piktinsiuos, ko gailėsiu, už ką “sirgsiu”. Nėra čia tokio veikėjo. Kevinas nuo kūdikystės žudo motiną šaltu žvilgsniu ir keistu elgesiu, o motina, na, visada lengviausia kaltinti motiną, ane? Ypač, kai nefeikina savo jausmų ir būsenų. Ir kad ir kaip norisi, matyt, šioje knygoje nereikia ieškoti ką užjausti. Ir kompromiso, matyt, ieškoti nereikia. Tiesiog stoiškai atlaikyti, kad ir kaip labai nemiela ir negera būti tokioje nepatogioje knygoje.

Man atrodo, geriausiai tą būseną įvardija Lina Buividavičiūtė eilėraščių rinktinėj “Tamsieji amžiai”. Čia gabaliukų pakarpiau iš eilėraščio, puikus.

I

Niekada nenorėjau vaikų.

….

II

….

man tu negražus,

aš degsiu devintam pragare

bet nieko,

nieko Tau nejaučiu –

suvokiu,

kaip stipriai save

apgavau, guodžiama artimųjų – kad meilė

pabus, kai pirmą kartą

pažvelgsiu į Tavo akis

…

III

….

paskui virtau pareigingu

robotu –

…

nepažinojau jokio kito,

taip giliai jaučiančio, kad yra nemylimas.

….

IV

….

su užtrauktuku užspausdavau

smakriuką – visada apsimesdama,

kad netyčia

….

V

….

meldžiuosi, kad pagaliau

atkeršytum ir mes visi prabustume

jau visai kitoje vietoje – atleisk man,

Kevinai, bet ir ten nemylėsiu Tavęs.

_________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

“Mano aplesinmedį” pirmiausia išklausiau ir dabar jau niekaip kitaip šios knygos negaliu įsivaizduot, kaip skaitomos Mato Sigliuko balsu. Aha, to paties audiotekos.lt metų balso laureato, kurio klausydama visada jaučiuosi įsimylėjus. Todėl, jei tik klausote audioknygų, visų pirmiausia rekomenduosiu ją perklausyt audio. Taškas.

O pats “Apelsinmedis” yra brazilų literatūros klasika. Ją skaitydama visą laiką galvojau apie vieną savo velnių priėdusį pusbrolį, nes šios knygos herojus Zezė, toks pat pasiutėlis nenuorama, vietoje nunusėdintis, geriausios širdies ir didžiausios fantazijos vaikas. Žinote, jei jau kas iškrečia kokį zbitką, tai pirmiausia visų akys krypsta į Zezė. Jei kas nors vos nenusisuko sprando, tai – Zezė, na, ir jei kažkam lupa kailį, tai greičiausiai irgi Zezė. O ir zbitkai tokie pagerinti dažniausiai, šiais laikais niekaip geruoju nepaeitų, kaip ir nepaeitų Zezė auklėjimas. Keista skaityt, kad smurto pilna knyga vadinima braziliškuoju “Mažuoju princu”, kurio originale didžiausias judesys yra princo plaukų plaikstymasis vėjyje, o tuo tarpu Zezė audžia kas tik netingi ir kiek turi jėgų. Iki tiek, kad vaikas iš pykčio, bejėgiškumo ir nevilties pradeda galvoti, kad kada nors užmuš savo tėvą.

Bet suprantu, iš kur tas Mažasis princas, nes prie savo išdykumo Zezė das yra neapsakomo jautrumo vaikas, ieškantis atramos svajonėse, smulkmenose (kaip princas – rožėje) ir jį suprantančiuose žmonėse, matančiuose berniuke daugiau nei Zezė išdaigos. Tik kažkaip neduoda autorius jam ilgam pasidžiaugt ar atsitiest (kad ir kaip už tai serga knygos skaitytojai). Vis peršasi mintis, kad taip skriausto vaiko kaip knygos personažo nesugalvotum, nebent pats tuo vaiku esi buvęs – vaiku, ieškančiu meilės ir pripažinimo, visom jėgom bandančio išlipt iš skurdo ir per anksti išlipusio iš vaikystės.

Štai tokia mažutė knygelė, kurioje daug vietos pamąstymams.

_________________________

Už knygą dėkoju audioteka.lt ir “Alma Litterai”