Kaip įdomiai autorė pasirinko pavadinimą. “Kas čia per pavadinimas?” – pirma mintis jį išvydus lyg ir ant grožinės knygos, dar kartą pasitikrinu vertėjos vardą ir pavardę – gal Ieva Toleikytė persikvalifikavo į fizikos knygų vertimus? Atrodo, knyga turėtų skaičiuoti laiką, būtų labai paprasta ir suprantama ir atitiktų knygos pavadinimą, bet dabar skaičiuoja tūrį, laiko tūrį. Laikas staiga tampa nebe linija, o talpa, laikas nebe prateka, o suteka, kol priteka gyvenimą. Toks jausmas, žinai, “galbūt ne garsas skamba tyloj”. Galbūt ne visi, greičiausiai ne visi (iškart galvoju apie šventuosius bepročius) gyvenam vis kitoje dienoje ir šiandienos galbūt ne vienas variantas, iš kur mes žinome. Gal kažkas mums bando pasakyt, bet mes kasdien iš naujo užmirštame, kaip užmiršta visi, kurie gyvena su Tara Selter?

Ir tada, kas tada? Jei suvoktume, kad turime neribotą kiekį bandymų, ką darytume? Gal bandytume išgyventi geriausią savo versiją, gal gelbėtume pasaulį, nes žinotume, kas baisiausia tą dieną nutiks, gal ieškotume rutinos, gal nuo rutinos kraustytumėmės iš proto, gal ieškotume metų laikų, nes kiek gi galima gyventi tą niūrią lapkričio 18-ąją dieną, gal ilgėtumės kitų žmonių prisiminimų apie save, o gal daiktų, kurie išteka iš dienos, kad ir kaip stipriai juos laikytumėm, gal suvoktume, kokia klaiki vienatvė lašančiam laike.

Man labiausiai patiko pirmoji knyga. Tikriausiai dėl netikėtumo efekto, be to, knygoje būdama viena (na, savoje dienoje) Tara man yra įdomiausia. Kas atsitinka kitose knygose, nespoilinsiu, bet vietomis tikrai nuobodoka. Ketvirta knyga jau pasirodė labai atsikartojanti, į knygos pabaigą net pradėjau galvoti, kad toliau ir neskaitysiu, bet autorė gudruolė, aišku, užmetė masalą, kad neskaityt bus neįmanoma. Tai lauksiu sekančio vertimo. Bet šiaip visi knygos gyrėjai yra teisūs – Tūrio apskaičiavimas yra išskirtinė knyga ir tikrai vienas malonumas tarp knygų, kurios suręstos pagal kūrybinio rašymo principus (tokia man pasirodė prieš tai aprašyta knyga, kur pavadinime sniegas. Beje, nieko aš neišmanau apie kūribinio rašymo principus, tai geriau patylėčiau, tiesą sakant). Prisidedu prie rekomenduojančių, o jau kiek jųjų skaityti, tai kiekvienam pagal pajautimą. Gal net klases būtų galima bandyt pažaisti, įdomu, kaip gautųsi.

___________

Už knygas dėkoju “Hubriui”.

Tokia labai vidutiniška knyga. Galvojau, parašysiu, kad labai jau panaši į “Varnų ežeras“, pasirodo, ta pati autorė. Na, tuom tikriausiai viskas ir pasakyta. Nieko labai blogo apie knygą pasakyt negaliu, ji vėlgi iš tų, kur lengvai skaitosi, tinka pavargusiom galvom vakare braukyt per puslapius, bet iš kitos pusės, visiškai nieko nustebinančio, praktiškai kaip ir aišku, kaip viskas bus – vienišas, nuo įtempto miesto gyvenimo pavargęs vyriškis atras ramybę šiaurės kaime dirbdamas paprastus darbus. Blabla. Bet jam dar ir nuskilo paveldėti turto, tai iš vis kaip visiems patogu.

Šitaip bambėdama vis dėlto pasakysiu, kad senosios ponios paveikslas ir draugystė su kaimynų mergaite man patiko, jos istoriją buvo įdomiau skaityt, ir tokiu dideliu vaiko geidimu, net iki beprotystės, aš patikėjau. Tai už tai duosiu puse žvaigždutės daugiau. Tai summa summarum, knygą puikiausiai galiu rekomenduot mamoms, tetoms ir neįnoringoms skaitytojoms, bet ant tokios knygos skaityt, kad čia Booker nominantė, tai ką žinau…

Aleksandra Kašuba yra absoliučiai žavinga ir aš iki šiol graužiu sau ranką, kad nenuėjau į jos parodą Vilniuje, galvoje net svarčiau, ar tik nevažiuoti į parodą Anglijoj. Kaip ir daugelis, likau apžavėta Kašubos vaikyste (“Tiksintis vaikas”), nenuostabu, kad ir jaunosios Aleksandros gyvenimas buvo ne mažiau išskirtinis.

Labiausiai mane žavi autorės pasitikėjimas savimi ir tuo ypatingu pasaulio supratimu. Tikriausiai iš tos nuostabios vaikystės ir tegalėjo ateiti toks į standartus neįspraustas žmogus, kuris gyvena sau ir dėl savęs, o ne dėl to, kas ir kaip kažką pagalvos. Pavydu. Nuostabu. Žavinga. Būtinai skaitykite. Daugiau nieko nerašysiu, nes geriausiai viską surašė cypt – galit pasiskaityt goodreds: https://www.goodreads.com/book/show/247443288-pakeliui-amerik

Knygos autorius – poetas Artur Dron, kurio nebespėjau pagauti autografui ant jo eilėraščių knygelės “Čia buvome mes”, knygelės, kurią pasiėmiau skaityti paraleliai su “Hemingvėjum”, nes šios dvi knygos kalba viena su kita, viena už kitą ir viena per kitą. Ir jaučiu, kad pastarąjį mėnesį pradedu kartotis, bet taip ėmė ir pabiro puikios knygos, tos kur už širdies griebia, tos kur skauda, kur stringa gumulas gerklėj.

Man net pačiai keista rašyti, bet man ši knyga tikriausiai yra gražiausias tekstas, kokį esu skaičiusi apie Dievą. Tikriausiai Artur Dron apie jį kalba taip, kad man tiesiai į širdį ir tie žodžiai tokie paprasti, kad ten nei pridėsi, nei atimsi. Tai tai yra Dievas iš apkasų, pats tikriausias, tas, kurio žeminėje klausiama, “kur esi ir kaip gali šitai leisti?”. Dronio Dievas, kuriuo tikiu, yra karą kenčiančiame kūne. Kūne, kuris yra durys ateiti į šį pasaulį ir jį palikti. Skaitykit Dronį, aš net nemoku atpasakot, kaip jis nuostabiai rašo. Galiu tik skaityt ir bliaut.

Aš bandau įsivaizduoti, kaip autorius rašo skyrelį “Didvyrių nekeičia”. Kaip jį skaito skaitytojai. Ne apkasuose – ant sofų, šiltoj lovoj. Jame kalbama apie didžiulę rotacijos problemą Ukrainos kariuomenėje. Tokio nepatogumo tema, taip tiesiai išsakyta, kad net man norisi sukti akis į šalį – kokie greiti mes šaukti “šlovė didvyriams”, paskaičius liežuvis nebesiverčia. Niekas nenori ištraukti didvyrio kortos. Mes jus šlovinsim, jūs tik neprašykit susikeist su jumis vietomis. Mes jums siuntinuką atsiųsim, oi, nutolom nuo karo – nebesiųsim nieko, nebeaukosim, nusuksim akis, nes pavargom nuo karo, nors net nekariaujam. Jūs jau profai, kokia čia iš mūsų sofos karių nauda…

Žodžio meistras. Puikus. Tiesiog.

Knyga, kurią vengiau skaityt gal dešimtmetį, dabar vengiu aprašyt, bet va, kilo LT šaršalas apie tai, kodėl žmonės nenori turėti vaikų, tai kažkaip pagalvojau, kad gal geras momentas priminti apie šią knygą (Ministrė galėtų paskaityti į tarpus tarp mažojo princo). Labiausiai dėl to, kad Kevinas, apie kurį reikia pasikalbėti, šiam pasaulyje atsirado dėl visuomenės spaudimo. Tai kada vaikelis, tai kodėl, o tai ką? O tai kaip tu čia nenori būti motina, egoiste tu, karjeriste ir t.t. Lyg gimus vaikui viskas išsispręstų, dangų nušviestų vaivorykštės ir plaukiotų cukriniai debesėliai. Lyg visi skauduliai ir abejonės nepaaštrėtų, lyg vaikas būtų išganymas ir raktas į pažadėtąjį rojų. Lyg moteris, kartais ir visa šeima dažniausiai nebūtų paliekama sau, vienatvėje, ypatingai aštrioje, jei tas laukiamas angelėlis visai nesiruošia angelėliu būti, jei jis nuo pat gimimo kovoje su pasauliu. Tada jau soriukas, niekas nenori tavo neprognozuojamo, pikto, pasiutusio vaiko. O jei tas vaikas dar ir psichopatas? Susipakuok ir eik namo.

Ypatingo gerumo ir klaikumo knyga. Shriver kerta iš peties. Kaip skaitytoja, aš, aišku, ieškau, už kurio veikėjo galėčiau saugiai užsikabinti kelionei per knygą – kam simpatizuosiu, kuo piktinsiuos, ko gailėsiu, už ką “sirgsiu”. Nėra čia tokio veikėjo. Kevinas nuo kūdikystės žudo motiną šaltu žvilgsniu ir keistu elgesiu, o motina, na, visada lengviausia kaltinti motiną, ane? Ypač, kai nefeikina savo jausmų ir būsenų. Ir kad ir kaip norisi, matyt, šioje knygoje nereikia ieškoti ką užjausti. Ir kompromiso, matyt, ieškoti nereikia. Tiesiog stoiškai atlaikyti, kad ir kaip labai nemiela ir negera būti tokioje nepatogioje knygoje.

Man atrodo, geriausiai tą būseną įvardija Lina Buividavičiūtė eilėraščių rinktinėj “Tamsieji amžiai”. Čia gabaliukų pakarpiau iš eilėraščio, puikus.

I

Niekada nenorėjau vaikų.

….

II

….

man tu negražus,

aš degsiu devintam pragare

bet nieko,

nieko Tau nejaučiu –

suvokiu,

kaip stipriai save

apgavau, guodžiama artimųjų – kad meilė

pabus, kai pirmą kartą

pažvelgsiu į Tavo akis

…

III

….

paskui virtau pareigingu

robotu –

…

nepažinojau jokio kito,

taip giliai jaučiančio, kad yra nemylimas.

….

IV

….

su užtrauktuku užspausdavau

smakriuką – visada apsimesdama,

kad netyčia

….

V

….

meldžiuosi, kad pagaliau

atkeršytum ir mes visi prabustume

jau visai kitoje vietoje – atleisk man,

Kevinai, bet ir ten nemylėsiu Tavęs.

_________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

“Mano aplesinmedį” pirmiausia išklausiau ir dabar jau niekaip kitaip šios knygos negaliu įsivaizduot, kaip skaitomos Mato Sigliuko balsu. Aha, to paties audiotekos.lt metų balso laureato, kurio klausydama visada jaučiuosi įsimylėjus. Todėl, jei tik klausote audioknygų, visų pirmiausia rekomenduosiu ją perklausyt audio. Taškas.

O pats “Apelsinmedis” yra brazilų literatūros klasika. Ją skaitydama visą laiką galvojau apie vieną savo velnių priėdusį pusbrolį, nes šios knygos herojus Zezė, toks pat pasiutėlis nenuorama, vietoje nunusėdintis, geriausios širdies ir didžiausios fantazijos vaikas. Žinote, jei jau kas iškrečia kokį zbitką, tai pirmiausia visų akys krypsta į Zezė. Jei kas nors vos nenusisuko sprando, tai – Zezė, na, ir jei kažkam lupa kailį, tai greičiausiai irgi Zezė. O ir zbitkai tokie pagerinti dažniausiai, šiais laikais niekaip geruoju nepaeitų, kaip ir nepaeitų Zezė auklėjimas. Keista skaityt, kad smurto pilna knyga vadinima braziliškuoju “Mažuoju princu”, kurio originale didžiausias judesys yra princo plaukų plaikstymasis vėjyje, o tuo tarpu Zezė audžia kas tik netingi ir kiek turi jėgų. Iki tiek, kad vaikas iš pykčio, bejėgiškumo ir nevilties pradeda galvoti, kad kada nors užmuš savo tėvą.

Bet suprantu, iš kur tas Mažasis princas, nes prie savo išdykumo Zezė das yra neapsakomo jautrumo vaikas, ieškantis atramos svajonėse, smulkmenose (kaip princas – rožėje) ir jį suprantančiuose žmonėse, matančiuose berniuke daugiau nei Zezė išdaigos. Tik kažkaip neduoda autorius jam ilgam pasidžiaugt ar atsitiest (kad ir kaip už tai serga knygos skaitytojai). Vis peršasi mintis, kad taip skriausto vaiko kaip knygos personažo nesugalvotum, nebent pats tuo vaiku esi buvęs – vaiku, ieškančiu meilės ir pripažinimo, visom jėgom bandančio išlipt iš skurdo ir per anksti išlipusio iš vaikystės.

Štai tokia mažutė knygelė, kurioje daug vietos pamąstymams.

_________________________

Už knygą dėkoju audioteka.lt ir “Alma Litterai”

Man patinka detektyvai ir trileriai, kur labai ypatingos veikėjos ir proto bokštai yra moterys. Tokia ir Antonija Skot. Labai protinga ir, žinoma, labai traumuota moteris. Genialių smegenų, sujungianti, atrodo nepastebimas ir nieko bendra neturinčias detales. Tokios smegenys labai reikalingos tiriant ypatingus nusikaltimus.

Jonas Gutierrezas – kiek prisidirbęs policijos inspektorius: suspenduotas, apkaltintas korupcija ir turintis mažai ką prarasti. Jam pasiūloma savotiška išeitis – surasti Antonią Scott ir įkalbėti ją grįžti į darbą tirti ypatingą bylą – nužudytas turtingos šeimos sūnus, o dabar dar pagrobta vieno turtingiausių Ispanijos žmonių dukra. Taigi, turime super duetą: jis – policininkas, labiau remiantis intuicija, žmogiškumu ir savo patirtimi, ji – nepaprasto proto moteris, galinti nusikaltimą analizuoti beveik kaip matematinę lygtį.

Klausiau audio, visai gerai klausėsi. Gal kai kurios vietos ir kliuvo, bet už Antonijos personažą, viskq galima atleisti. Norėčiau ir kitas trilogijos dalis paskaityt.

Su senstančia visuomene ir literatūroje vis daugiau knygų apie senatvę, senus žmones, senus tėvus, jų karšinimą, gyvenimo pabaigos naštą, sustoja rankos prieš norėdamos klaviatūra sutarškinti “gyvenimo pabaigos grožį”, nes suabejoju, kiek ten to grožio. Bet gal yra? Labai mažose smulkmenose?

Pirmoji knygos tema – senstantis tėvas ir jo priežiūra, kuria, pasikeisdami, rūpinasi trys jo vaikai – du sūnūs ir dukra. Vieni labiau atliepdami žemiškuosius poreikius, kiti – dvasinius, visi stengiasi slaugoje nepamiršti žmogaus, jo poreikio būti tarp žmonių, būti mylimam ir reikalingam. Galiausiai vis dėlto iškyla nuolatinės slaugos poreikio klausimas – kada toji diena, ką ji reiškia tėvui ir ką reiškia vaikams. Kaip ją „nuotaikingai“ išgyventi visoms pusėms, bandant apsimesti, kad šis neišvengiamas žingsnis yra „nieko tokio“ – visiems bus patogiau, lengviau ir paprasčiau, tik šio palengvėjimo kaina yra amžina kaltė.

Šioje ypatingo jautrumo knygoje kaltė stebima iš dviejų perspektyvų. Viena – jau minėta – vaikų kaltė prieš tėvą. O kita, ypatingai skausminga, yra tokia kaltė, kuri atsiranda dėl akimirkos dalykų, nelaimingų atsitikimų, nutinkančių vos nusukus žvilgsnį. Na, žinot, kai vaikas išbėga į gatvę paskui kamuolį, kai kūdikis nusiridena, kai atsitinka kažkas negrįžtamo, ir tada ištinka milijonas klausimų – kodėl, kodėl, kodėl, kodėl. Ir tenka gyventi su ištikusia kalte tada, kai labiausiai norisi nebegyventi, su nelaime, kurią „kaltininkas“ norėtų prisiimti sau, visą likusį gyvenimą gyventi su graužatimi, su žvilgsniais, su artimiausių žmonių neapykanta ir kasdien duriančiom gyvenimo duženom.

Nu, siaubingai skausminga ir siaubingai gera knyga. Bet su vilties ir šviesos spindulėliu, kurį, tikriausiai, atneša atleidimas ir susitaikymas? Tikiuosi. Labai rekomenduoju.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”

Joannos Bator knyga iš tų, kur nėr ką rašyti – tiesiog gera ir tiesiog reikia skaityt. Reikia pasiryžt imt plytą į rankas (galima susivilioti gėlėtu viršeliu), o paskui reikia apsišarvoti kantrybe, nes tekstas tirštas kaip medus, gausit gryno lėto skaitymo (ir nesakykit, prašom – nee čia ne man), nuskubėti niekaip nepavyksta, o kad nepasimirštų, kas kam priklauso ir su kuo, tai reikia labai disciplinuotai skaityt. Man net teko, po kurio laiko grįžus prie knygos, skaityti nuo pradžių. Gerokai užtrukau, kol perskaičiau, bet labai verta – rikiuosiu prie geriausių šių metų knygų.

Keturios moterys: Berta, Barbaros motina, Violetta (su dviem t), Barbaros dukra ir Kalina, Barbaros anūkė. Daug meilės, kurią keičia nemeilė, o meilė ir nemeilė, man atrodo, yra visa ko pagrindas. Visi mes ieškom meilės ir namų, kuriuose mylima. Ir nenoriu nieko daugiau rašyti, nes atrodo, kad bet kas ką parašysiu bus istorijos spoilinimas, malonumo iš skaitytojų atėmimas. Pasimėgaukit ilga kelione per XX amžių, įdomia giminės moterų saga, kurioje likimai pinasi, persipina, susivelia, atsispindi ir atsikartoja, sprendžiasi ir neišsisprendžia, keliauja iš kartos į kartą, kol įveikia burtą, nužiūrėjimą, užkerėjimą. Likimą.

Šiaip įdomus faktas. Viduje kiek paburbėjau dėl vieno labai laimingo knygos epizodo, kuris pasirodė kiek per daug laimingas pagal bendrą knygos atmosferą. Na, bet nuprendžiau autorei šį “nukrypimą”, kuris pasirodė per daug neįtikimas, atleisti. O po kokios geros savaites, bac, ir perskaičiau tokią pat istoriją vienam portale. Štai tau ir neįtikimas. Skeptikė gavo per nosį.

Labai labai rekomenduoju, tik įspėju, kad po jos sunku rast ką skaityt, nes viskas rodos per paprasta ir per lengva.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai litterai”.

Paslapčių miestas, nuodėmių miestas, pinigų miestas, nusikaltimų miestas. Ši knyga yra kiekvienos motinos baisiausias košmaras. Patrick Radden Keefe, kaip visada, pasiima nepatogią temą, kurią išsamiai išnarsto savo naujausioje knygoje. Zac Brettler, devyniolikmetis britų paauglys, kuris 2019 m. lapkričio 29 d. ankstų rytą Londone žuvo iškritęs/iššokęs iš prabangaus daugiabučio prie Temzės balkono (namas – viršelio foto). Šį siaubingą krytį užfiksavo kameros. Butas priklausė Saudo Arabijos princesei, o tuo metu jame gyveno Verinder „Indian Dave“ Sharma – Londono nusikalstamo pasaulio atstovas. Ką ten veikė Zac’as? Kodėl jis šoko į upę? Ar tai buvo savižudybė?

Po mirties paaiškėjo, kad Zac’as gyveno dvigubą gyvenimą. Nors jis gimė ir užaugo pasiturinčioje žydų šeimoje, jis save pristatinėjo kaip „Zacą Ismailovą“ – išgalvoto Rusijos oligarcho sūnų, kuriam esą turėjo atitekti milijoninis palikimas. Keefe detaliai pasakoja ir Zac’o, ir jo šeimos, ir net Afrikoje įsikurusių indų gyvenimus ir likimą (neįtikėtina istorija). Jis nagrinėja policijos tyrimą, bando visus įmanomus kelius ir variantus, kaip būtų galima sudėlioti dėlionės dalis, suprasti, kas įvyko, ir kaip apčiuopti slidų ir chamelionišką didelių pinigų pasaulį. Labai įdomu, bet kartu ir atrodo, kad geriau viso šito nežinoti ir nežinant gyventi savo paprastoj realybėj.

Kas skaitot Keefe knygas, žinot, kad laimingos pabaigos nebus. Gal yra šiokios tokios šviesos, gal kiek vilties. Na, kai perskaitysit, nuspręsit pačios/patys.