Atsiprašau visų, Elizabeth Strout knygas skaitančių lietuviškai, bet kadangi Elizabeth knygas klausau angliškai, man jos yra apie kindness. Ir į šį anglišką žodį telpa gerokai daugiau nei į lietuvišką “gerumą”. Bent jau man taip jaučiasi. Į kindness telpa ir gerumas, ir geradarybė, ir paslauga, ir dėmesys, ir malonė. Ir jei Elizabeth knygoje nėra vieno žmogaus, kuris neša “kindness” vėliavą (kaip šioje), tai tada tas “kindness” išsiveržia pliūpsniais, poelgiais, mintimis, bet visada yra – ant jo laikosi visa Elizabeth ir, tikriausiai, visų mūsų pasaulis.

Knygos pavadinimas – Tai, ko niekada nepasakome – iš karto nukelia į keletą scenų knygoje – žmonių susibūrimai, kuriuose tik pašnibždomis kalbama, apie tai, kas tuo metu svarbiausia – kad kažkieno vaikas pasidarė abortą, kad kažkas perdozavo, kad kažkas skiriasi. Nemandagu, nepatogu, negražu atvirai apie tai kalbėti. Niekada nepasakome, o kartu ir nesikalbame apie tai, kas labiausiai rūpi ar kas labiausiai skauda. Ne tik apie kitus, su kitais, bet ir apie save. Kaip ir Archie Dam, knygos herojus, gyvenimui persiritus į antrą pusę, apsidairęs supranta, kad yra vienišas, kad šiam išprotėjusiam pasauly, kuriame ruskiai užpuolė Ukrainą, o amerikečiai išsirinko aikštingą prezidentą, vis mažiau turi su kuo atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti. Įsivaizduokite kokiam baliuj prisipažinti, kad jautiesi vienišas, nesuprastas, pagalvos, kad per daug išgėrei ir numos ranka, maždaug, kam lengva šiais laikais, eik išsimiegok.

Visą beprasmybę kol kas atsveria mylimas Archie darbas – mokytojavimas. Vaikai jį myli, o jei nemyli dabar, vėliau, jau suaugę supranta, kokios svarbios buvo jo pamokos, koks reikšmingas buvo jo gerumas ir žmogiškumas kritiniais momentais. Bet nepaisant šito, vis greityn besisukantis pasaulis nėra Archiui maloningas. Dvi viena paskui kitą iššaunančios žinios išmuša pagrindą iš po kojų, ir vėl – things, that we never say. Ir atrodo, kaip įmanoma tokių svarbių nepasakyt. Bet va, nepasakai dieną, kitą, laikas bėga, pasirodo, kad dabar jau per vėlu ir per kvaila sakyt. Ech. Kol sugraužia tie nepasakyti dalykai žmogų.

Beje, kadangi paskutiniu metu buvo audio knygų blokas, tai šią audio knygą perklausiau dar kartą. Besiklausant pirmą, pasirodė, kad gal viena iš silpnesnių Strout knygų, bet po antro visai taip nebegalvoju. Ji tokia pat puiki. Tiesiog nereikia jos ryt, kaip surijau pirmą kartą. Labai patiko, labai rekomenduoju.

Kažkaip pirmą kartą perklausius knygą negalėjau pasakyti, kad ji man patiko. Prieš tai buvusioji autorės knyga “Tom Lake” iš vis man pasirodė biškį apie nieką. Bet kai nusprendžiau, kad vis dėlto perskaitymą reikia rašinėliu užfiksuoti ir pradėjau rašyti, kad šioje irgi panašiai kaip Ežere, pagalvojau, kad neatsimenu epizodų (dar kartą pamoka ilgai netempt su rašinėliais) ir dar kartą perklausiau knygą. Ir tada dar kartą pagalvojau, kad man visai patiko ši rami, santūri knyga ir kad galbūt aš be reikalo labiau ties ja nepameditavau.

Daphne ir jos įtėvis Eddie, antrasis jos motinos vyras, užmezga labai šiltą tarpusavio santykį, kuris greičiausiai daug stipresnis, nei Daphne su tikruoju jos tėvu. Ryšys, kuris randasi iš kažko daugiau nei giminystės ryšio, gal labiau iš sielų artumo, jaukumo būnant kartu. Deja, nelaimingas atsitikimas, į kurį jie abu patenka, išskiria juos keturiasdešimčiai metų, po kurių susitikus, suvoki, kad tai buvo metai, kai jie abu galėjo tuo gražiu santykiu džiaugtis, globoti ir saugoti vienas kitą. Prarastas laikas, niekaip nesugrąžinamas.

Judviejų susitikimas po tiek laiko sukelia abiem prisiminimų bangą – kas atsitiko, kai Daphnei buvo vos devyneri, kodėl Eddie po nelaimingo atsitikimo taip staiga dingo iš jos pasaulio, kodėl motina išsiskyrė su tokiu rūpestingu, švelniu ir patikimu vyru, sukūrė kitą šeimą, kurios dalimi mergaitė taip niekada ir netapo – tiesiog plūduriavo savo pasaulyje, įsikibus sesers, taip niekad niekieno ir nepaklausta, kas visdėlto nutiko tą snieguotos žiemos vakarą.

Knygoje nėra didelių posūkių, intrigų, kataklizmų, gal dėl to tas pirmas įspūdis toks ir buvo. Bet man ji buvo pilna švelnumo, tikro santykio, reflektavimo apie prabėgusį gyvenimą ir koks jis galėjo būti, ir bandymo prasmingai išnaudoti laiką, kuris dar liko. Ramiai ir pilnatvėje. Knygoje taip pat paliečiama homoseksualumo tema ir gėjų realybė aštuntam dešimtmetyje, kai būdavo visiškai normalu “pasislėpti” tradicinėje šeimoje, gimdyti vaikus ir toliau palaikyti tvirtą vyrišką draugystę “nuo universiteto laikų”.

Rekomenduoju ieškantiems būtent tokios – švelnios, negreitos, gal kiek liūdnos knygos.

„Klasiokus“, žinoma, skaičiau poilsiui ir iš smalsumo – norėjosi pamatyti, kaip atrodo lietuviškas detektyvas, nes vis dar negalime pasigirti jų gausa. Skaičiau jau senokai, bet iki šiol visai neblogai prisimenu, kas ten vyko ir man atrodo, kad tai geras ženklas, nes šiaip detektyvus labai greit pamirštu. Įsijausti į siužetą buvo labai paprasta: veiksmas vyksta pajūryje, o ir mano pačios klasės susitikimai vyksta ten pat. Tik nežinau, ar ateityje dar važiuosiu… Dabar jau truputį baisu – o jeigu kam nors klasėje neįtikau ir man gresia pavojus (ne paslaptis, kad aš tikrai labai įsijaučiu į skaitomas knygas)!!!

Dar vienas geras ženklas – neužkliuvau už jokių didelių kliurkų, kurios verstų vartyti akis. O klasiokų santykių raizgalynė – kas ką mylėjo, su kuo draugavo, kas ko nekentė, o gal ir iki šiol nekenčia – yra tiesiog puikus intrigų ir siužeto posūkių aruodas. Taigi nerekomenduoju tik tiems, kam artėja klasės susitikimas, o šiaip tai lay back, relax and enjoy the read.

——————–

Už knygą ačiū leidyklai “Balto”

Kokia užknisanti knyga, šitas “Palikimas”! Ir kokio gerumo! Kai suvoki, kad šitas užknisimas yra būsena, kurioje žmogus gyvena, pradedi žavėtis, kaip autorė sugebėjo surašyti ją žodžiais, panardinti skaitytoją ir duot panardyt nevilty, pabėgioti uždaram voverės rate ir pagyventi situacijoje be išeities (nors gal ir yra, net galvojau eit gūglint, kokia terapija ir praktika yra efektyvi aprašomose situacijose).

Viskas prasideda nuo, atrodo, eilinio giminių ginčo dėl palikimo. Nors deklaruojama, kad visiems keturiems vaikams palikimas turi būti dalijamas lygiomis dalimis, du šeimos vasarnamiai lieka dviem šeimos jaunėlėm. Ir nors pradžioje gali kilti mintis, kad vyresnėliai aikštijasi be reikalo, iriantis knygos puslapiais, supranti, kad yra povandeninė srovė ir dar labai stipri. Ar įmanoma kraujo ryšius padėti į stalčių ir nebepriklausyt šeimai ir giminei? Kaip pamatuoti aukos ir skriaudos dydį? Kaip išgyvent kambary, kuris pilnas trypiančių dramblių, kurių visi apsimeta nematantys? O tu esi tik mažas vaikas. Net kai tau jau kelios dešimtys metų. Ar įmanoma įveikti traumą, kurios nepripažįsta patys artimiausi žmonės. Nepripažįsta, nes esi nepatikimas, nestabilus suaugusysis, o nepatikimas ir nestabilus ir esi būtent todėl, kad nesuvesti galai.

Štai ką apie knygą pasakoja knygos vertėja Agnė Guigaitė:

Kai 2016 m. romanas „Palikimas“ buvo išleistas Norvegijoje, jis sulaukė išskirtinio kritikų bei skaitytojų dėmesio. Jo autorė, Vigdis Hjorth ‒ žymi, produktyvi ir nevengianti aštrių temų romanistė, kurios kūryba pastaraisiais metais sulaukdavo vis daugiau įvairių atsiliepimų. Vigdis niekuomet neslepė rašanti atsižvelgdama į savo patyrimus realiame gyvenime, tačiau šįkart užvirė tikras mūšis tarp tų, kurie perskaitę romaną nusprendė, kad jis yra autobiografinis ir tų, kurie teigia, kad šis faktas neturi reikšmės literatūrinei kūrinio kokybei. Nepaslaptis, kad nors romane vardai neatitinka tikrųjų autorės artimųjų vardų, tačiau ji iš tiesų turi brolį bei dvi jaunėles seseris bei buvo neseniai palaidojusi savo tėvą kaip tik tarpušvenčiu, kaip ir pagrindinė romano veikėja Bergljota. Nors atitikimų tarp rašytojos gyvenimo bei romano pasaulio yra ir daugiau, tačiau pati autorė pabrėžia, kad jos kūrinys turėtų būti skaitomas kaip romanas.

Arši diskusija tarp kritikų įsiplieskė iš esmės dėl to, kokio tipo nusikaltimas priskiriamas vienam iš veikėjų ir kokia tokiu atveju autorės etinė atsakomybė, jei ji iš tiesų aprašo įvykius, kurie nutiko jos šeimoje. Debatai buvo karšti ir truko ne trumpai, Norvegijoje knygos tiražas perkopė 150 000 egzempliorių, autorinės teisės jau parduotos 14 šalių.
2017 m. Norvegijoje pasirodė Vigdis Hjorth sesers Helgos romanas „Laisva valia“, kuriame rašytojos sesuo perpasakoja savo vyresnėlės romano siužetą, tačiau pateikia savąją jo versiją. Veikėjų vardai nesutampa, tačiau pasakojami lygiai tie patys įvykiai, išskyrus tai, kad šiame romane numanomai tą pačią šeimą terorizuoja vyriausioji duktė – rašytoja, kuri savo knygoje paviešina privatų jų gyvenimą.
Nors reikia pripažinti, kad galimas sutapimas su tikrove ir dėl autobiografinių motyvų užvirusi diskusija prideda kūriniui papildomą skaitymo bei suvokimo plotmę, tačiau dauguma kritikų Norvegijoje bei Danijoje sutaria, jog kūrinio meninė vertė egzistuoja už jos ribų. „Poetinė kūryba užgimsta tuomet, ‒ viename savo laiškų pažymi Ibsenas, ‒ kai rašytojui pavyksta pakylėti tikrovę iki vidinės, aukštesniosios tiesos plotmės.“ Ir būtent šitai, kiek jau ten man pavyksta, aš ir stengiuosi daryti,“ ‒ taip vieno interviu apie tikrovės ir meno santykį metu savo siekį apibūdina pati romano „Palikimas“ autorė.

Karts nuo karto užeina kažkoks užtemimas ir sugalvoju pasiimti knygą ne iš savo operos. Ir neturiu gero paaiškinimo, kodėl taip darau. Nesakau, kad “Vardai” neįdomi, bet ji yra iš tų knygų, kur galima atpasakoti per penkias minutes, pabraižyti schemutę ir nelabai ką būsi literatūrine prasme praradusi. Knygą pabaigiau skaityt, kad sužinočiau, kaip baigės visos trys istorijos, tai ačiū autorei, kad ji normalios apimties.

Pati knyga suręsta ant “kas būtų, jei” perspektyvų. Kas būtų, jei vaikui duočiau vardą, kuris vaiko tėvui patinka, bet nepatinka mamai? O kas jei atvirkščiai? O kaip dėl kompromiso, nors jis ir nelabai įmanomas? Pačios knygoje nagrinėjamos temos visai rezonuoja – kaip paprasta yra uždaryti ir sužlugdyti žmogų, kaip lengva manipuliuoti motina, kuriai svarbiausia, kad sveiki ir saugūs būtų jos vaikai, ji pati jau kaip nors, kaip dar lengviau manipuliuoti vaikais, kol jie užauga ir suvokia, kad jais manipuliuojama, kad jie kopijuoja nepavyzdinį tėvų elgesį. Daug smurto, daug dramblių kambariuose, kai kurias vietas tikrai nelengva skaityt, bet apie jas kalbėti būtina ir knygą tikrai užskaitau kaip terapinę, padedančią atpažinti nenormalias situacijas, įsivertinti ir susimąstyti.

Tai temų prasme nelabai išeina knygai būt atostogų knyga, nebent jei ieškot greito skaitinio. Bet tikrai yra iš tų, kur goodreads 4+ (einu pasitikrint, ar nemeluoju). Jei norit gražaus teksto, tai ne ši knyga.

________________________

Už dovaną dėkinga leidyklai “Alma Littera”.

Meilę Miglės Anušauskaitės komiksams esu jau seniai išpažinus – esu absoliuti jos fanė. Šį komiksą nusigriebiau Knygų mugėj, jei neklystu, Valstybės saugumo departamente jis buvo dalinamas nemokamai. Na, tai ir gulėjo vasario knygų bokšte, kol, kaip jau minėjau, ėmiausi Joannos Bator storulės “Kartu, kartu”, kuri priešokiais nelabai skaitėsi, o va komiksai priešokiams pats tas! Su malonumu suskaičiau.

Miglės komiksai tai yra nektaras tinginiams kaip aš. Kodėl, pagalvosite. O todėl, kad Miglė paima kokią absoliučiai rimtą temą, apie kurią galima prirašyt plytą, viską perleidžia per savo super smegenis, išrenka skaniausias uogas, jas savo auksine rankele nupiešia – štai imkite ir skaitykite, o skaitydami grožėkitės, dargi švieskitės.

Šiuokart – Miglės radare atsiduria Lietuvos žvalgybos žvaigždės iš išilgėto ir grubiausiais būdais mums iš atminties trinto tarpukario, kurį vis labiau stengiamės pažinti. Šitas puikus komiksas, t.y. – trys viename – dar viena proga. Šįkart jūsų dėmesiui – Marcelė Kubiliūtė, Jonas Polovinskas-Budrys ir Juozas Albinas Lukša.

Labai rekomenduoju!

Labai fainuoliškas komiksas apie laikus Vokietijoje prieš pat sienos griūtį. Mirkas Vacke (ant viršelio su akinukais stovi šalia savo susiraukusio draugelio mėlyna maikute) tikrai nėra populiariausias mokyklos mokinys, labiau iš tų, kurie traukia visokio plauko bulintojus ir pašlėmėkus. Mirkas yra mažiukas, akiniuotas, sąžiningas pionierius praplautom smegenim. Tėvai, kaip ir didelė dauguma po sovietų priespauda gyvenusių tėvų, nesistengia per daug pasakoti apie esamą santvarką, apie planus bėgti į vakarus, tad Mirkas gyvena su savo paaugliškom išgyvenimo mokykloj problemom, na, kad ir tokiom, kaip gerai pažįstamas deficitas, pvz., stalo teniso rakečių. Neturi raketės – nežaidi. Turi raketę – ją gali atimt koks peraugęs dičkis. Ir taip toliau ir panašiai.

Vieną dieną Mirko gyvenimas persikerta su tuo mėlynamarškiniu ir atsiveria kitokio pasaulio perspektyva – naujasis draugas ne pionierius, ne toks lengvatikis, gerokai piktas ant pasaulio ir nenusiteikęs nusileisti bulintojams. Ir visai neblogai žaidžia stalo tenisą. Ko daugiau reikia geros draugystės pradžiai? Sienos griūtis, o ne mokyklinės problemos bus didžiausias šios draugystės išbandymas.

Puikiai susiskaitė, tik kiek glumino, kad ne visada buvo aišku, kada peršokama nuo vienos temos prie kitos, na, nėr “taško” sakinio gale. Ir rekomenduoju užmesti akį į komikso pabaigą, nes ten yra šioks toks ir labai įdomus konteksto paaiškinimas, padedantis geriau suprasti, kas vyksta komikse + visų komikso veikėjų pristatymas, jei netyčia susimaišytumėt, kas kuriai chebrai priklauso.

____________________________________

Už komiksą dėkoju leidyklai “aukso žuvys”.

Tikėjaus įdomios ir intriguojančios knygos, ypač būdama teniso mėgėja, o negavau nei to, nei ano. Man ji buvo nuobodu, vienu momentu strigau iki tokio lygio, kad nusprendžiau nebeskaityt. Gal dėl to, kad tikėjausi geros biografijos apie lietuvių legendą ir žvaigždę, o gavau romaną, pilną kažkokių kapotų, niekam nereikalingų dialogų apie nieką. Tai, ką sužinojau iš knygos, lengvai galėjau pasiskaityti wiki straipsnyje neskaičius tų išgalvotų. Na, sužinojau, kas buvo to meto teniso žvaigždės, kuriuos pasigooglinau, kad pažiūrėt, kaip atrodo (mielai paskaityčiau apie Bjorn Borg, tik, prašau, ne romaną, parašytą pirmuoju asmeniu), kad Vitą treniravo tėvas ir kaip jis mirė. Na, daug tūsino su daug garsių vardų. Na, ir ką? Uostė kartu su X, Y, Z? Maža tokių? Man toks jausmas liko, kad kaip asmenybė tas Bjorn Bjorg įdomiau atskleistas nei pats Vitas, kuris taip ir liko tolimas liūtas (kiek buvo galima apie tuos jo plaukus rašyt). Metų nusivylimas, ne kitaip. Deja.

Knygą perkaičiau per dieną ir pusę dienos skaitydama verkiau. Beveik nevaldomai byrėjo ašaros, taip verkiau, kai prasidėjo karas. Knygoje vėl teko sugrįžt į tą patį tašką, į tą siaubo naktį, visiškai negalvojau, kad po keturių plius metų taip sureaguosiu į tą karo pradžios šoką, juk jau seniai čia “senos naujienos”, nebestebina nei vaizdai, nei žinios.

Atrodo, kas čia gali būti įdomaus skaityt apie traukinius ir geležinkelius? O man buvo taip įdomu visos tos techninės ir logistinės problemos, su kuriom susidūrė daugybė ukrainiečių geležinkelininkų karo pradžioje ir iki šiol. Kiek reikėjo ir vis dar reikia kūrybiškumo, atkaklumo, atsidavimo, drąsos ir dar tunto savybių, kad padaryti tai, ką reikėjo padaryti – per naktį persiorientuoti, išspręsti logistinius ir techninius rebusus, pervežti milijonus žmonių, link fronto vežti pagalbą, užtikrinti užsienio vadovų, lankančių Ukrainą, saugumą, ten kosmosas, ką žmonės darė ir padarė. Viena didžiausių šalies biurokratijų pavirto į lanksčiausią tokiomis sąlygomis įmanomą organizmą. Skaitai ir atrodo, kad tie žmonės nemirtingi. Jie tikriausiai ir buvo iš pareigos lyg bebaimiai. O juk žuvo ir geležinkelininkai, ir keleiviai, ir pačiai autorei teko geležinkelio stotyje išgyventi bombardavimą.

Antroj knygos pusėj knyga kasdieniškesnė, pasakoja apie labai žemiškas ir mažai ką su heroiškumu turinčias istorijas – mažus geležinkeliečių atlyginimus, biurokratinius reikalus, vietomis ji man tapo kiek PR’inė, ypač kai pasakoja apie kai kuriuos geležinkelių vadovus, bet gal aš kiek per daug skeptikė, gal jie ir buvo tokie nerealūs. Bet šiaip – puiki knyga. Paskaitykit. Nosines turėkit kur nors po ranka.

Jau radau vaistą nuo audio blokų – kai tik pastringu, ieškau klasikos, kurią seniau būčiau klausius tik todėl, kad “reikia”, o dabar klausaus tų romantikų ir mėgaujuos. Labiausiai gal autorių išmone, fatazija, istorijos pasakojimo būdu, paprastumu, kuris padeda smegenim atsijungti. Klausaus, šypsausi sau į ūsą patenktinta ir bandau įsivaizduoti, kaip šią knygą skaitė jos laikmečio skaitytojos – kokie dalykai jaudino, kas šokiravo, kokius tabu laužė autorė.

Šioji man buvo romantikos viršūnė – visi tie besiplaikstantys vėjyje plaukai, jodinėjimai ir išdykavimai, meilė tokiam romantiškam piratui, kad net saldu, nuotykiai, rizika, paslaptys ir nuolatinis balansavimas tarp taip norimos laisvės ir visuomenės suvaržymų. Nenustebkit, jei ateityje pradėsiu visokius romantasy skaityt. Hahaha.