Knyga, kurią vengiau skaityt gal dešimtmetį, dabar vengiu aprašyt, bet va, kilo LT šaršalas apie tai, kodėl žmonės nenori turėti vaikų, tai kažkaip pagalvojau, kad gal geras momentas priminti apie šią knygą (Ministrė galėtų paskaityti į tarpus tarp mažojo princo). Labiausiai dėl to, kad Kevinas, apie kurį reikia pasikalbėti, šiam pasaulyje atsirado dėl visuomenės spaudimo. Tai kada vaikelis, tai kodėl, o tai ką? O tai kaip tu čia nenori būti motina, egoiste tu, karjeriste ir t.t. Lyg gimus vaikui viskas išsispręstų, dangų nušviestų vaivorykštės ir plaukiotų cukriniai debesėliai. Lyg visi skauduliai ir abejonės nepaaštrėtų, lyg vaikas būtų išganymas ir raktas į pažadėtąjį rojų. Lyg moteris, kartais ir visa šeima dažniausiai nebūtų paliekama sau, vienatvėje, ypatingai aštrioje, jei tas laukiamas angelėlis visai nesiruošia angelėliu būti, jei jis nuo pat gimimo kovoje su pasauliu. Tada jau soriukas, niekas nenori tavo neprognozuojamo, pikto, pasiutusio vaiko. O jei tas vaikas dar ir psichopatas? Susipakuok ir eik namo.

Ypatingo gerumo ir klaikumo knyga. Shriver kerta iš peties. Kaip skaitytoja, aš, aišku, ieškau, už kurio veikėjo galėčiau saugiai užsikabinti kelionei per knygą – kam simpatizuosiu, kuo piktinsiuos, ko gailėsiu, už ką “sirgsiu”. Nėra čia tokio veikėjo. Kevinas nuo kūdikystės žudo motiną šaltu žvilgsniu ir keistu elgesiu, o motina, na, visada lengviausia kaltinti motiną, ane? Ypač, kai nefeikina savo jausmų ir būsenų. Ir kad ir kaip norisi, matyt, šioje knygoje nereikia ieškoti ką užjausti. Ir kompromiso, matyt, ieškoti nereikia. Tiesiog stoiškai atlaikyti, kad ir kaip labai nemiela ir negera būti tokioje nepatogioje knygoje.

Man atrodo, geriausiai tą būseną įvardija Lina Buividavičiūtė eilėraščių rinktinėj “Tamsieji amžiai”. Čia gabaliukų pakarpiau iš eilėraščio, puikus.

I

Niekada nenorėjau vaikų.

….

II

….

man tu negražus,

aš degsiu devintam pragare

bet nieko,

nieko Tau nejaučiu –

suvokiu,

kaip stipriai save

apgavau, guodžiama artimųjų – kad meilė

pabus, kai pirmą kartą

pažvelgsiu į Tavo akis

…

III

….

paskui virtau pareigingu

robotu –

…

nepažinojau jokio kito,

taip giliai jaučiančio, kad yra nemylimas.

….

IV

….

su užtrauktuku užspausdavau

smakriuką – visada apsimesdama,

kad netyčia

….

V

….

meldžiuosi, kad pagaliau

atkeršytum ir mes visi prabustume

jau visai kitoje vietoje – atleisk man,

Kevinai, bet ir ten nemylėsiu Tavęs.

_________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

“Mano aplesinmedį” pirmiausia išklausiau ir dabar jau niekaip kitaip šios knygos negaliu įsivaizduot, kaip skaitomos Mato Sigliuko balsu. Aha, to paties audiotekos.lt metų balso laureato, kurio klausydama visada jaučiuosi įsimylėjus. Todėl, jei tik klausote audioknygų, visų pirmiausia rekomenduosiu ją perklausyt audio. Taškas.

O pats “Apelsinmedis” yra brazilų literatūros klasika. Ją skaitydama visą laiką galvojau apie vieną savo velnių priėdusį pusbrolį, nes šios knygos herojus Zezė, toks pat pasiutėlis nenuorama, vietoje nunusėdintis, geriausios širdies ir didžiausios fantazijos vaikas. Žinote, jei jau kas iškrečia kokį zbitką, tai pirmiausia visų akys krypsta į Zezė. Jei kas nors vos nenusisuko sprando, tai – Zezė, na, ir jei kažkam lupa kailį, tai greičiausiai irgi Zezė. O ir zbitkai tokie pagerinti dažniausiai, šiais laikais niekaip geruoju nepaeitų, kaip ir nepaeitų Zezė auklėjimas. Keista skaityt, kad smurto pilna knyga vadinima braziliškuoju “Mažuoju princu”, kurio originale didžiausias judesys yra princo plaukų plaikstymasis vėjyje, o tuo tarpu Zezė audžia kas tik netingi ir kiek turi jėgų. Iki tiek, kad vaikas iš pykčio, bejėgiškumo ir nevilties pradeda galvoti, kad kada nors užmuš savo tėvą.

Bet suprantu, iš kur tas Mažasis princas, nes prie savo išdykumo Zezė das yra neapsakomo jautrumo vaikas, ieškantis atramos svajonėse, smulkmenose (kaip princas – rožėje) ir jį suprantančiuose žmonėse, matančiuose berniuke daugiau nei Zezė išdaigos. Tik kažkaip neduoda autorius jam ilgam pasidžiaugt ar atsitiest (kad ir kaip už tai serga knygos skaitytojai). Vis peršasi mintis, kad taip skriausto vaiko kaip knygos personažo nesugalvotum, nebent pats tuo vaiku esi buvęs – vaiku, ieškančiu meilės ir pripažinimo, visom jėgom bandančio išlipt iš skurdo ir per anksti išlipusio iš vaikystės.

Štai tokia mažutė knygelė, kurioje daug vietos pamąstymams.

_________________________

Už knygą dėkoju audioteka.lt ir “Alma Litterai”

Man patinka detektyvai ir trileriai, kur labai ypatingos veikėjos ir proto bokštai yra moterys. Tokia ir Antonija Skot. Labai protinga ir, žinoma, labai traumuota moteris. Genialių smegenų, sujungianti, atrodo nepastebimas ir nieko bendra neturinčias detales. Tokios smegenys labai reikalingos tiriant ypatingus nusikaltimus.

Jonas Gutierrezas – kiek prisidirbęs policijos inspektorius: suspenduotas, apkaltintas korupcija ir turintis mažai ką prarasti. Jam pasiūloma savotiška išeitis – surasti Antonią Scott ir įkalbėti ją grįžti į darbą tirti ypatingą bylą – nužudytas turtingos šeimos sūnus, o dabar dar pagrobta vieno turtingiausių Ispanijos žmonių dukra. Taigi, turime super duetą: jis – policininkas, labiau remiantis intuicija, žmogiškumu ir savo patirtimi, ji – nepaprasto proto moteris, galinti nusikaltimą analizuoti beveik kaip matematinę lygtį.

Klausiau audio, visai gerai klausėsi. Gal kai kurios vietos ir kliuvo, bet už Antonijos personažą, viskq galima atleisti. Norėčiau ir kitas trilogijos dalis paskaityt.

Su senstančia visuomene ir literatūroje vis daugiau knygų apie senatvę, senus žmones, senus tėvus, jų karšinimą, gyvenimo pabaigos naštą, sustoja rankos prieš norėdamos klaviatūra sutarškinti “gyvenimo pabaigos grožį”, nes suabejoju, kiek ten to grožio. Bet gal yra? Labai mažose smulkmenose?

Pirmoji knygos tema – senstantis tėvas ir jo priežiūra, kuria, pasikeisdami, rūpinasi trys jo vaikai – du sūnūs ir dukra. Vieni labiau atliepdami žemiškuosius poreikius, kiti – dvasinius, visi stengiasi slaugoje nepamiršti žmogaus, jo poreikio būti tarp žmonių, būti mylimam ir reikalingam. Galiausiai vis dėlto iškyla nuolatinės slaugos poreikio klausimas – kada toji diena, ką ji reiškia tėvui ir ką reiškia vaikams. Kaip ją „nuotaikingai“ išgyventi visoms pusėms, bandant apsimesti, kad šis neišvengiamas žingsnis yra „nieko tokio“ – visiems bus patogiau, lengviau ir paprasčiau, tik šio palengvėjimo kaina yra amžina kaltė.

Šioje ypatingo jautrumo knygoje kaltė stebima iš dviejų perspektyvų. Viena – jau minėta – vaikų kaltė prieš tėvą. O kita, ypatingai skausminga, yra tokia kaltė, kuri atsiranda dėl akimirkos dalykų, nelaimingų atsitikimų, nutinkančių vos nusukus žvilgsnį. Na, žinot, kai vaikas išbėga į gatvę paskui kamuolį, kai kūdikis nusiridena, kai atsitinka kažkas negrįžtamo, ir tada ištinka milijonas klausimų – kodėl, kodėl, kodėl, kodėl. Ir tenka gyventi su ištikusia kalte tada, kai labiausiai norisi nebegyventi, su nelaime, kurią „kaltininkas“ norėtų prisiimti sau, visą likusį gyvenimą gyventi su graužatimi, su žvilgsniais, su artimiausių žmonių neapykanta ir kasdien duriančiom gyvenimo duženom.

Nu, siaubingai skausminga ir siaubingai gera knyga. Bet su vilties ir šviesos spindulėliu, kurį, tikriausiai, atneša atleidimas ir susitaikymas? Tikiuosi. Labai rekomenduoju.

________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”

Joannos Bator knyga iš tų, kur nėr ką rašyti – tiesiog gera ir tiesiog reikia skaityt. Reikia pasiryžt imt plytą į rankas (galima susivilioti gėlėtu viršeliu), o paskui reikia apsišarvoti kantrybe, nes tekstas tirštas kaip medus, gausit gryno lėto skaitymo (ir nesakykit, prašom – nee čia ne man), nuskubėti niekaip nepavyksta, o kad nepasimirštų, kas kam priklauso ir su kuo, tai reikia labai disciplinuotai skaityt. Man net teko, po kurio laiko grįžus prie knygos, skaityti nuo pradžių. Gerokai užtrukau, kol perskaičiau, bet labai verta – rikiuosiu prie geriausių šių metų knygų.

Keturios moterys: Berta, Barbaros motina, Violetta (su dviem t), Barbaros dukra ir Kalina, Barbaros anūkė. Daug meilės, kurią keičia nemeilė, o meilė ir nemeilė, man atrodo, yra visa ko pagrindas. Visi mes ieškom meilės ir namų, kuriuose mylima. Ir nenoriu nieko daugiau rašyti, nes atrodo, kad bet kas ką parašysiu bus istorijos spoilinimas, malonumo iš skaitytojų atėmimas. Pasimėgaukit ilga kelione per XX amžių, įdomia giminės moterų saga, kurioje likimai pinasi, persipina, susivelia, atsispindi ir atsikartoja, sprendžiasi ir neišsisprendžia, keliauja iš kartos į kartą, kol įveikia burtą, nužiūrėjimą, užkerėjimą. Likimą.

Šiaip įdomus faktas. Viduje kiek paburbėjau dėl vieno labai laimingo knygos epizodo, kuris pasirodė kiek per daug laimingas pagal bendrą knygos atmosferą. Na, bet nuprendžiau autorei šį “nukrypimą”, kuris pasirodė per daug neįtikimas, atleisti. O po kokios geros savaites, bac, ir perskaičiau tokią pat istoriją vienam portale. Štai tau ir neįtikimas. Skeptikė gavo per nosį.

Labai labai rekomenduoju, tik įspėju, kad po jos sunku rast ką skaityt, nes viskas rodos per paprasta ir per lengva.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai litterai”.

Paslapčių miestas, nuodėmių miestas, pinigų miestas, nusikaltimų miestas. Ši knyga yra kiekvienos motinos baisiausias košmaras. Patrick Radden Keefe, kaip visada, pasiima nepatogią temą, kurią išsamiai išnarsto savo naujausioje knygoje. Zac Brettler, devyniolikmetis britų paauglys, kuris 2019 m. lapkričio 29 d. ankstų rytą Londone žuvo iškritęs/iššokęs iš prabangaus daugiabučio prie Temzės balkono (namas – viršelio foto). Šį siaubingą krytį užfiksavo kameros. Butas priklausė Saudo Arabijos princesei, o tuo metu jame gyveno Verinder „Indian Dave“ Sharma – Londono nusikalstamo pasaulio atstovas. Ką ten veikė Zac’as? Kodėl jis šoko į upę? Ar tai buvo savižudybė?

Po mirties paaiškėjo, kad Zac’as gyveno dvigubą gyvenimą. Nors jis gimė ir užaugo pasiturinčioje žydų šeimoje, jis save pristatinėjo kaip „Zacą Ismailovą“ – išgalvoto Rusijos oligarcho sūnų, kuriam esą turėjo atitekti milijoninis palikimas. Keefe detaliai pasakoja ir Zac’o, ir jo šeimos, ir net Afrikoje įsikurusių indų gyvenimus ir likimą (neįtikėtina istorija). Jis nagrinėja policijos tyrimą, bando visus įmanomus kelius ir variantus, kaip būtų galima sudėlioti dėlionės dalis, suprasti, kas įvyko, ir kaip apčiuopti slidų ir chamelionišką didelių pinigų pasaulį. Labai įdomu, bet kartu ir atrodo, kad geriau viso šito nežinoti ir nežinant gyventi savo paprastoj realybėj.

Kas skaitot Keefe knygas, žinot, kad laimingos pabaigos nebus. Gal yra šiokios tokios šviesos, gal kiek vilties. Na, kai perskaitysit, nuspręsit pačios/patys.

Atsiprašau visų, Elizabeth Strout knygas skaitančių lietuviškai, bet kadangi Elizabeth knygas klausau angliškai, man jos yra apie kindness. Ir į šį anglišką žodį telpa gerokai daugiau nei į lietuvišką “gerumą”. Bent jau man taip jaučiasi. Į kindness telpa ir gerumas, ir geradarybė, ir paslauga, ir dėmesys, ir malonė. Ir jei Elizabeth knygoje nėra vieno žmogaus, kuris neša “kindness” vėliavą (kaip šioje), tai tada tas “kindness” išsiveržia pliūpsniais, poelgiais, mintimis, bet visada yra – ant jo laikosi visa Elizabeth ir, tikriausiai, visų mūsų pasaulis.

Knygos pavadinimas – Tai, ko niekada nepasakome – iš karto nukelia į keletą scenų knygoje – žmonių susibūrimai, kuriuose tik pašnibždomis kalbama, apie tai, kas tuo metu svarbiausia – kad kažkieno vaikas pasidarė abortą, kad kažkas perdozavo, kad kažkas skiriasi. Nemandagu, nepatogu, negražu atvirai apie tai kalbėti. Niekada nepasakome, o kartu ir nesikalbame apie tai, kas labiausiai rūpi ar kas labiausiai skauda. Ne tik apie kitus, su kitais, bet ir apie save. Kaip ir Archie Dam, knygos herojus, gyvenimui persiritus į antrą pusę, apsidairęs supranta, kad yra vienišas, kad šiam išprotėjusiam pasauly, kuriame ruskiai užpuolė Ukrainą, o amerikečiai išsirinko aikštingą prezidentą, vis mažiau turi su kuo atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti. Įsivaizduokite kokiam baliuj prisipažinti, kad jautiesi vienišas, nesuprastas, pagalvos, kad per daug išgėrei ir numos ranka, maždaug, kam lengva šiais laikais, eik išsimiegok.

Visą beprasmybę kol kas atsveria mylimas Archie darbas – mokytojavimas. Vaikai jį myli, o jei nemyli dabar, vėliau, jau suaugę supranta, kokios svarbios buvo jo pamokos, koks reikšmingas buvo jo gerumas ir žmogiškumas kritiniais momentais. Bet nepaisant šito, vis greityn besisukantis pasaulis nėra Archiui maloningas. Dvi viena paskui kitą iššaunančios žinios išmuša pagrindą iš po kojų, ir vėl – things, that we never say. Ir atrodo, kaip įmanoma tokių svarbių nepasakyt. Bet va, nepasakai dieną, kitą, laikas bėga, pasirodo, kad dabar jau per vėlu ir per kvaila sakyt. Ech. Kol sugraužia tie nepasakyti dalykai žmogų.

Beje, kadangi paskutiniu metu buvo audio knygų blokas, tai šią audio knygą perklausiau dar kartą. Besiklausant pirmą, pasirodė, kad gal viena iš silpnesnių Strout knygų, bet po antro visai taip nebegalvoju. Ji tokia pat puiki. Tiesiog nereikia jos ryt, kaip surijau pirmą kartą. Labai patiko, labai rekomenduoju.

Kažkaip pirmą kartą perklausius knygą negalėjau pasakyti, kad ji man patiko. Prieš tai buvusioji autorės knyga “Tom Lake” iš vis man pasirodė biškį apie nieką. Bet kai nusprendžiau, kad vis dėlto perskaitymą reikia rašinėliu užfiksuoti ir pradėjau rašyti, kad šioje irgi panašiai kaip Ežere, pagalvojau, kad neatsimenu epizodų (dar kartą pamoka ilgai netempt su rašinėliais) ir dar kartą perklausiau knygą. Ir tada dar kartą pagalvojau, kad man visai patiko ši rami, santūri knyga ir kad galbūt aš be reikalo labiau ties ja nepameditavau.

Daphne ir jos įtėvis Eddie, antrasis jos motinos vyras, užmezga labai šiltą tarpusavio santykį, kuris greičiausiai daug stipresnis, nei Daphne su tikruoju jos tėvu. Ryšys, kuris randasi iš kažko daugiau nei giminystės ryšio, gal labiau iš sielų artumo, jaukumo būnant kartu. Deja, nelaimingas atsitikimas, į kurį jie abu patenka, išskiria juos keturiasdešimčiai metų, po kurių susitikus, suvoki, kad tai buvo metai, kai jie abu galėjo tuo gražiu santykiu džiaugtis, globoti ir saugoti vienas kitą. Prarastas laikas, niekaip nesugrąžinamas.

Judviejų susitikimas po tiek laiko sukelia abiem prisiminimų bangą – kas atsitiko, kai Daphnei buvo vos devyneri, kodėl Eddie po nelaimingo atsitikimo taip staiga dingo iš jos pasaulio, kodėl motina išsiskyrė su tokiu rūpestingu, švelniu ir patikimu vyru, sukūrė kitą šeimą, kurios dalimi mergaitė taip niekada ir netapo – tiesiog plūduriavo savo pasaulyje, įsikibus sesers, taip niekad niekieno ir nepaklausta, kas visdėlto nutiko tą snieguotos žiemos vakarą.

Knygoje nėra didelių posūkių, intrigų, kataklizmų, gal dėl to tas pirmas įspūdis toks ir buvo. Bet man ji buvo pilna švelnumo, tikro santykio, reflektavimo apie prabėgusį gyvenimą ir koks jis galėjo būti, ir bandymo prasmingai išnaudoti laiką, kuris dar liko. Ramiai ir pilnatvėje. Knygoje taip pat paliečiama homoseksualumo tema ir gėjų realybė aštuntam dešimtmetyje, kai būdavo visiškai normalu “pasislėpti” tradicinėje šeimoje, gimdyti vaikus ir toliau palaikyti tvirtą vyrišką draugystę “nuo universiteto laikų”.

Rekomenduoju ieškantiems būtent tokios – švelnios, negreitos, gal kiek liūdnos knygos.

„Klasiokus“, žinoma, skaičiau poilsiui ir iš smalsumo – norėjosi pamatyti, kaip atrodo lietuviškas detektyvas, nes vis dar negalime pasigirti jų gausa. Skaičiau jau senokai, bet iki šiol visai neblogai prisimenu, kas ten vyko ir man atrodo, kad tai geras ženklas, nes šiaip detektyvus labai greit pamirštu. Įsijausti į siužetą buvo labai paprasta: veiksmas vyksta pajūryje, o ir mano pačios klasės susitikimai vyksta ten pat. Tik nežinau, ar ateityje dar važiuosiu… Dabar jau truputį baisu – o jeigu kam nors klasėje neįtikau ir man gresia pavojus (ne paslaptis, kad aš tikrai labai įsijaučiu į skaitomas knygas)!!!

Dar vienas geras ženklas – neužkliuvau už jokių didelių kliurkų, kurios verstų vartyti akis. O klasiokų santykių raizgalynė – kas ką mylėjo, su kuo draugavo, kas ko nekentė, o gal ir iki šiol nekenčia – yra tiesiog puikus intrigų ir siužeto posūkių aruodas. Taigi nerekomenduoju tik tiems, kam artėja klasės susitikimas, o šiaip tai lay back, relax and enjoy the read.

——————–

Už knygą ačiū leidyklai “Balto”

Kokia užknisanti knyga, šitas “Palikimas”! Ir kokio gerumo! Kai suvoki, kad šitas užknisimas yra būsena, kurioje žmogus gyvena, pradedi žavėtis, kaip autorė sugebėjo surašyti ją žodžiais, panardinti skaitytoją ir duot panardyt nevilty, pabėgioti uždaram voverės rate ir pagyventi situacijoje be išeities (nors gal ir yra, net galvojau eit gūglint, kokia terapija ir praktika yra efektyvi aprašomose situacijose).

Viskas prasideda nuo, atrodo, eilinio giminių ginčo dėl palikimo. Nors deklaruojama, kad visiems keturiems vaikams palikimas turi būti dalijamas lygiomis dalimis, du šeimos vasarnamiai lieka dviem šeimos jaunėlėm. Ir nors pradžioje gali kilti mintis, kad vyresnėliai aikštijasi be reikalo, iriantis knygos puslapiais, supranti, kad yra povandeninė srovė ir dar labai stipri. Ar įmanoma kraujo ryšius padėti į stalčių ir nebepriklausyt šeimai ir giminei? Kaip pamatuoti aukos ir skriaudos dydį? Kaip išgyvent kambary, kuris pilnas trypiančių dramblių, kurių visi apsimeta nematantys? O tu esi tik mažas vaikas. Net kai tau jau kelios dešimtys metų. Ar įmanoma įveikti traumą, kurios nepripažįsta patys artimiausi žmonės. Nepripažįsta, nes esi nepatikimas, nestabilus suaugusysis, o nepatikimas ir nestabilus ir esi būtent todėl, kad nesuvesti galai.

Štai ką apie knygą pasakoja knygos vertėja Agnė Guigaitė:

Kai 2016 m. romanas „Palikimas“ buvo išleistas Norvegijoje, jis sulaukė išskirtinio kritikų bei skaitytojų dėmesio. Jo autorė, Vigdis Hjorth ‒ žymi, produktyvi ir nevengianti aštrių temų romanistė, kurios kūryba pastaraisiais metais sulaukdavo vis daugiau įvairių atsiliepimų. Vigdis niekuomet neslepė rašanti atsižvelgdama į savo patyrimus realiame gyvenime, tačiau šįkart užvirė tikras mūšis tarp tų, kurie perskaitę romaną nusprendė, kad jis yra autobiografinis ir tų, kurie teigia, kad šis faktas neturi reikšmės literatūrinei kūrinio kokybei. Nepaslaptis, kad nors romane vardai neatitinka tikrųjų autorės artimųjų vardų, tačiau ji iš tiesų turi brolį bei dvi jaunėles seseris bei buvo neseniai palaidojusi savo tėvą kaip tik tarpušvenčiu, kaip ir pagrindinė romano veikėja Bergljota. Nors atitikimų tarp rašytojos gyvenimo bei romano pasaulio yra ir daugiau, tačiau pati autorė pabrėžia, kad jos kūrinys turėtų būti skaitomas kaip romanas.

Arši diskusija tarp kritikų įsiplieskė iš esmės dėl to, kokio tipo nusikaltimas priskiriamas vienam iš veikėjų ir kokia tokiu atveju autorės etinė atsakomybė, jei ji iš tiesų aprašo įvykius, kurie nutiko jos šeimoje. Debatai buvo karšti ir truko ne trumpai, Norvegijoje knygos tiražas perkopė 150 000 egzempliorių, autorinės teisės jau parduotos 14 šalių.
2017 m. Norvegijoje pasirodė Vigdis Hjorth sesers Helgos romanas „Laisva valia“, kuriame rašytojos sesuo perpasakoja savo vyresnėlės romano siužetą, tačiau pateikia savąją jo versiją. Veikėjų vardai nesutampa, tačiau pasakojami lygiai tie patys įvykiai, išskyrus tai, kad šiame romane numanomai tą pačią šeimą terorizuoja vyriausioji duktė – rašytoja, kuri savo knygoje paviešina privatų jų gyvenimą.
Nors reikia pripažinti, kad galimas sutapimas su tikrove ir dėl autobiografinių motyvų užvirusi diskusija prideda kūriniui papildomą skaitymo bei suvokimo plotmę, tačiau dauguma kritikų Norvegijoje bei Danijoje sutaria, jog kūrinio meninė vertė egzistuoja už jos ribų. „Poetinė kūryba užgimsta tuomet, ‒ viename savo laiškų pažymi Ibsenas, ‒ kai rašytojui pavyksta pakylėti tikrovę iki vidinės, aukštesniosios tiesos plotmės.“ Ir būtent šitai, kiek jau ten man pavyksta, aš ir stengiuosi daryti,“ ‒ taip vieno interviu apie tikrovės ir meno santykį metu savo siekį apibūdina pati romano „Palikimas“ autorė.