“Vandens chronologiją” angliškai gavau dovanų iš Giedrės jau senų senovėje. Tuo metu buvau jauna mama ir nesugebėjau paskaityti toliau antro puslapio. Nemokėjau būti šalia tokio sielvarto – “Niekas nemokėjo būti šalia mūsų”. Apsižliumbiau ir padėjau knygą į šalį, kol sulaukiau vertimo (ir filmo 2026 metų Kino pavasaryje).

Sunki knyga, daug apleistumo, nemeilės ir nemokėjimo mylėti, daug tylos, savidestrukcijos ir nevilties. Aš apskritai negaliu skaityti nei apie daugiadienius gėrimus, nei apie narkomanų kasdienybę, man užteko vieną kartą kažkurioj knygoj paskaityt, ten gi visada tas pats. Tikriausiai negaliu pakelt to čiuožimo bedugnėn, man kažkokia stipri atmetimo reakcija būna.

Ypač sunku skaityt, kaip Lidia nusivažiuoja univeroj, kai atrodo jau ištrūko iš tėvo čiuptuvų ir gavo šansą pradėti kurti kitą gyvenimą. Bet matyt, man nesuprast šitų traumų ir per jas keliaujančių žmonių. Tad tiesiog save tempiau per knygos vidurį, per tą tamsą ir neviltį, visai nenorėjau ten būti. Bet matyt, nepaleido autorės atvirumas, visiškas apsinuoginimas net nebandant pasislėpti. Štai aš, žiūrėkit. Nenusisukit ir nenuleiskit žvilgsnio. Nesmagu? Negera? Bet čia aš, Lidija. Nepagražinta, nepatogi, gyva žaizda. Kur man pačiai save pasidėt?

“Ir visgi kažkas manyje gimė,”- sako Lidija, ir išneria į vandens paviršių. Ir atsitiesia. “Nebenorėjau dulkintis. Norėjau skaityti.“

Lidia yra pavyzdys, kad visada yra vilties, net tada kai atrodo visiškai priešingai. Neįtikėtina.

“Matot, svarbu suprasti, kad traumuoti žmonės ne visada moka pasakyti “taip” ar pasirinkti tai, kas jiems naudinga, – net kai stovi tiesiai prieš juos. Tai gėda, kurią nešiojamės. Gėda norėti kažko gero. Gėda netikėti, kad nusipelnome stovėti tame pačiame kambaryje kaip visi tie, kuriais žavimės. Mums ant krūtinės šviečia didelės raudonos A raidės.“

“Augdama niekada negalvojau: būsiu advokatė. Astronautė. Prezidentė. Mokslininkė. Gydytoja. Architektė.

Net minties nekilo – rašytoja.

Kai kuriems žmonėms ambicijos kažkur įstringa. Sunku galvoti “taip”. Arba “Pirmyn” Kai vienintelis jausmas – bėk arba kovok.”

“Kur dingsta užspaustas skausmas ir pyktis? Ar neišgydyta dukros žaizda virsta kažkuo kitu? Ar ji sužydi pilve kaip atni-vaikas – tarsi kokia organinė masė, sudaryta iš jausmų, kurie neturėjo kur dėtis? Kaip pavadint skausmą, kuris gimsta iš moters pykčio? Motinyste?”

“Kartais protas tiesiog gimsta pavėluotai, atsiirdamas lėtesnės kelionės bangomis.” “Yra daugybė būdų nuskęsti.”

___________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”.

“Kelionė Nilu” tikriausiai yra kol kas labiausiai nustebinusi 2026 metų knyga. Nelabai ko tikėjaus, t.y. gal tikėjausi nuobodyliško skaitinio, kurio garantuotai nebaigsiu skaityt, o pasirodo, ten pats tikriausias nuotykių romanas. Iš šių laikų perspekyvos, tokia Tiškevičiaus kelionė man atrodo, kaip kelionė į Mėnulį. Šitokia tolybė, tokia egzotika. O labiausiai gal pritrenkė pačio Tiškevičiaus turtai ir statusas. Na, visokie ten rusijos konsulai ir ambasadoriai (tiksliai nebeatsimenu, kokie ten diplomatiniai rangai buvo) šiaip sau pas eilinius žmogelius nevažinėja pareikšti pagarbos. Jau nekalbant apie visokius princus ir macharadžas (gal kiek perdedu, nes jau senokai klausiau ir rangų neastimenu, bet tikrai buvo wow). Viskas mane ten stebino toj jo kelionėj, tiesą pasakius.

Aišku, pagarba/nepagarba vietiniams istoriniams objektams ir gamtai irgi labai savotiška. Suprantama, kad prieš 165 metus buvo normalu, kad, va, turiu maišą pinigų, tai galiu sau leist ir mumiją slapčiomis išsikasti ir beveik pavogt, ir įdomų gyvūną nusišaut (nes kam grožėtis, reikia trofėjus parvežti) ir dar kokią egzotiką namo parsisiųst (nesakau, kad dabar panašiai nebūna), pagal savo statusą maždaug Egiptui garbė čia, kad svečiuojuosi. Skaitant įspūdžius apie vietinius gyventojus irgi ausys raitosi, nes jie ten ir bjaurūs ir tokie, ir anokie maždaug nelaimėliai. Kitoniškumas praktiškai visais atvejais “bjaurus”. Tai toks disonansas labai per smegenis eina – čia gi keliauja vienas labiausiai išsilavinusių, smalsiausių LDK žmonių, bet pagarba jį supančiai aplinkai ir kitokiam pasauliui dar nelabai madinga. Pasaulio centras sukasi apie turtingą baltąjį žmogų. Na, bet, žinoma, kad čia su XXI a. perpektyva lyginu, tiesiog įdomu, kiek pasaulis pasiketė (arba ne).

Na, ir šiaip, stebina grafo drąsa. Ne visi buvo drąsūs (ar kvaili – britai į savo kolonijas nesiverždavo dėl tropinių ligų ir tik 50% tikimybės neužsilenkti) išbandyti tropinių kraštų bacilas ir virusus, nuodingų gyvių įkandimų riziką ir vietinę mediciną. Bandau įsivaizduoti, ar į tokią kelionę išsiruošusieji, atsisveikindavo su visam, ar buvo laikomi nučiuožusiais nuotykių ieškotojais, ar didžiais mokslo vyrais? Gal į juos panašiai žiūrėdavo, kaip dabar žiūrime į savanorius gyventi Marse?

Žodžiu, penkios žvaigždės Mykolui, ne kitaip. Labai įdomu ir labai rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Gerai, kad turim Andrių Kleivą, kuris mums paaiškina, kaip gi veikia ta Japonija – neišsiamiamas egzotikos aruodas. Kažin, ar Andrius nepritrūks įvardžių savo knygų pavadinimams? Šioji buvo pirmoji ir absoliučiai deficitinė, ypač tada, kai Japonija tapo labai populiaria kelionių kryptimi. Po šios išėjo “Ką veikia Japonija?”, ir knygos gerbėjai ėmė masisškai zysti leidyklai, kad perleistų pirmąją. O dabar jau turim visas tris, trečioji manęs dar laukia – taupau. Beje, “Kaip veikia?” perklausiau audio formatu, tarpuose pasižiūrėdama knygos iliustracijas, na, nes vis delto čia tokia knyga, kai norisi ne tik teksto, bet ir vaizdo.

Man buvo labai faina šioje knygoje susitikti su Andrium – studentu. Jaučiasi, kad pačiam Andriui čia viskas labai nauja ir šviežiai perprasta, kartais duodant suprast, kad vis tiek, matyt, iki galo Japonijos mums nesuprast. Tad šioje knygoje, žinoma, apie žemės drebėjimus, japonų kalbą, univeras, politinė sistema, šeima, aptarnavimo subtilybės ir taip toliau. Viskas – labai įdomu ir labai gera įžanga pirmai pažinčiai. Antrojoje knygoje tikrai labai jaučias, kad Andrius jau nebe laikinas svečias, o nuolatinis gyventojas, jau ir temos tokios, kur trumpam užsukęs nesugalvotum giliau kapstyt.

Na štai, rašau ir jaučiu, kaip rankos tiesias link trečios knygos. Žinau, kad irgi bus įdomu, beliko tik į Japoniją nukeliaut.

_____________________

Už knygą ačiū :”Tyto albai”. Audio knygą klausiau “audiotekos.lt” platformoje.

Taip gerokai knyga pragulėjo bokšte laukdama savo laiko, bet jau kai ją iš to boškšto ištraukiau, tai buvo labai laiku ir labai vietoje – būtent po Antano Terlecko “Šiferio bylos“. Pirmą kartą į rankas paėmus knygą, net man pačiai kilo klausimas, kas gali būti įdomaus šiuose biurokratiniuose reikaluose ir visokių skundikų raštuose, o nuo kirilicos (knygoje spausdinami ir originalūs tekstai r kalba) man nuo mokyklinių laikų tikas ir alergija vienu metu, o bet tačiau, skaityti senų laikų skundus tai panašiai kaip skaityti kokį šiuolaikinį pletkų portalą/žurnalą, tik “kultūringai” surašytą, būtinai pabrėžiant, kad skundas rašomas tarybinių žmonių gerovei, o potekstėje visada – pačio rašančiojo ar jų grupės (dažniausiai anoniminės) pyktis, kad pačiam neina prieiti, ar skundėjas nuo to lovio buvo pastumtas kitų interesantų naudai. Business as usual, tsakant. Bet ko tai labai smagu skaityt apie sovietinius puvėkus.

Na, o įsivaizduojantiems, kad skundai baisiai nuobodūs, tai paspiolinsiu, kad ten ir apie valdžios girtuoklystes, ligas, ir apie tarybinę prabangą, apie godžias ir įtakingas pirmųjų žmonas, lyginamas su buržuazine Zose I – Smetoniene, apie medžiokles, pirtis ir neviltį, nepatekus į VIP sąrašus, mobingą, apriedus, kailius ir dovanas iš užsienių. Iš tikro – nieko nuobodaus, tik nuoširdus rūpinimasis, kad niekas nebūtų lygesnis už eilinį tarybinį pilietį.

Kiek keista rašyti, kad knyga labai gražiai išleista – skundas į maskvą spausdinamas dviem kalbom – originaliai rašyta rusų kalba, šalia pateikiant vertimą. Gal dėl to ir nebuvau linkus ankščiau knygą paskaityt, nes niekas nuobodžiau neatrodo nei kirilica surašyti oficialūs raštai. Jei ir jus ištinka tokia pirminė reakcija į šią knygą, tai linkiu ją perlipti ir suteikti įdomiai knygai šansą.

____________________

Padėkos keliauja leidyklai “Aukso žuvys”

Tikrai esat skaičiusios/ę bent vieną knygą apie beteises moteris arabų šalyse, viduriniuose rytuose, Afrikoje. Moteris, kurios be vyro palydos neturi teisės išeiti iš namų, o nuskriausta būna išsižadėta šėimos ar užmėtoma akmenimis. Iki šiol negaliu pamiršti jazidų moterų tragedijos, aprašytos “Paskutinėje merginoje“, kur mane labiausia sukrėtė ne tai, kaip su ja elgėsi pagrobėjai (iš tokių niekas jau nesitiki malonės), bet kaip pagrobtas moteris atstumia jų pačių bendruomenė. Ne-su-vo-kia-ma. Tada tikrai belieka tik Veronikos likimas. O bet tačiau, kažkaip vis dairomės į tolimas šalis ir linguojame galvas baisėdamiesi. Pasirodo ne ką gariau vos septintam dešimtmetyje buvo pietų Italijoje – garbės kerštas, norimos merginos pagrobimas ir išniekinimas su tikslu “atstatyti garbę” ją vedant. Ir visada, visada – aukos, ne agresoriaus pasmerkimas. Iki pat šių dienų tenka kovoti su tokiom nuostatom, tuo didesnė pagarba Gisele Pelico, pasirinkusiai viešai pasakoti savo siaubingą istoriją.

Ši istorija – pokyčio istorija. Drąsos, daryti taip, kaip teisinga prieš savo, o ne visuomenės sąžinę. Apie sunkesnį pasirinkimą ir kelią, kuriame niekas nežada pergalės, greičiau atvirkščiai. Apie sunkius, bet teisingus pasirinkimus. Ir nors visi šie žodžiai skamba labai lozungiškai, niekaip kitaip pasaulis nepasikeičia. Kaip sako Oliva, pirmiausia reikia išmokti sakyti “ne”.

Kokia gera knyga! Labai aktuali ir reikalinga mūsų visuomenei, kuriai dar daug ką reikia išmokti, suprasti ir tapti labiau tolerantiška. Žinoma, viskas vyksta mažais žingsneliais, bet ši knyga – labai didelis žingsnis.

Mes labai pripratę girdėti apie autistiškus vaikus, tačiau retas kuris pagalvoja, o kur yra suaugę autistiški žmonės? Prisitaikę, pasislėpę, labai dažnai neteisingai diagnozuoti, niekada nagavę pagalbos, kurios jiems reikėjo ar reikia. Profesoriaus Dainiaus Pūro skyrius tiesiog negali nesukrėsti daugybe aspektų – pradedant psichiatrijos situacija sovietų sąjungoje (pasirodo, ir vakarų pasaulyje nelabai kuo skyrėsi, kaip pasakoja Viola Ardone savo knygoje “Didis Stebuklas“), baigiant kryžiaus keliais nueitais stengiantis pakeisti sistemą, požiūrį, mąstymą. Mūsų visuomenė bus amžinai skolinga šiam žmogui.

Nesitikėjau, kad bus taip įdomu skaityti ir labai rekomenduoju šią knygą visiems, tiek turintiems autistiškų žmonių artimoje aplinkoje, tiek ir neturintiems, o gal to tiesiog nežinantiems. Labai džiaugiuosi, kad kuo toliau tuo labiau galvojama, kad autistiškiems žmonėms tiesiog turime leisti būti tokiais, kokie jie yra.

_______

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Nebuvau nieko skaičius iš Jane Austen. Nelabai įsivaizduoju, kaip man tai pavyko, lyg ir bandžiau audible klausytis, bet ten kažkoks keistas įrašas buvo, toks pusiau teatrinis – su arklių kanopų ir važiuojančių karietų garsais ir šnabždesiais, kurie niekaip nepadėjo klausytis. Kartu ir džiaugiuosi, kad neskaičiau ir neklausiau, nes dabar patyriau panašų malonumą, kaip kad su Vestos Šumilovaitės skaityta “Vėjo nublokšti”. Tiesiog mėgavausi kalbos vingrybėmis (dukroms fone vartant akimis ir klausiant, kaip galiu klausyt šitos family drama), aukštuomenės taisyklėmis, garbės suvokimu, pasipūtimu, tuštybe, o galiausiai Jane Austen genialumu ir Aldonos Vilutytės balso švelnumu. Nu rimtai!

Kaip tik taip sutapo, kad man beklausant karalius Karolis III sakė savo kalbas JAV. Kokia atgaiva buvo jų klausytis po nesibaigiančių prezidento ir premjerų Vasilisų veblenimų. Tos kalbos buvo tikra atgaiva dūšiai ir tarsi atplaukė tiesiai iš mano klausomos Austen knygos – su visom vingrybėm, grožybėm ir angliškom subtilybėm. Bravo abiems.

Labai įdomi knyga. Nors gal ir neįdomi, nes ir taip aišku, kad šiferį pavogė Landsbergis. Bet čia tiems, kurie neskaito tarp eilučių arba net nežino, kad tarp eilučių irgi yra ką skaityt.

Jau ne kartą minėjau, kad Lietuvos istorijos mokiausi iš storos Šapokos knygos, tad pastoviai jaučiu, kad reikia užkaišyt romantines Lietuvos istorijos interpretacijas, na, ir kolchozai tuo metu buvo šviežia patirtis, toli gražu ne medžiaga tokiai knygai. Aš pati labai gerai prisimenu Karolio Poželos kolūkį, kuris buvo mano senelių kaime, bet kažkaip man tas kolūkis su mano kaimu ir seneliais daug bendro neturėjo. Seneliai gyveno vienkiemyje, atokiau nuo kaimo gyvenvietės, šeimos legendos byloja, kad sodybą vienkiemyje pavyko išsaugoti padarius gerą balių atsakingiems asmenims, kažkaip praslįsti, matyt, gerai patepus.

Kolūkio ferma stovėjo vos ne Švedkalnio kalno (piliakalnio) papėdėj, lygtais seneliai kartais ten eidavo, bet gal jau buvo pensininkai ir nebereikėjo, bet kokiu atveju, aš jų santykio su kolūkiu tuo metu nesupratau. Senelius ir jų į miestus išsilaksčiusius vaikus maitino sodybos sklypas – kaip įdomu buvo suvokti, kad taip buvo nuo amžių amžinųjų ir visa kolektyvizacija tų sklypelių dėka nenuėjo šuniui ant uodegos, nors teigiama, žinoma, buvo kitaip. Bet labai gerai atsimenu, kaip už talkas ir arklio paskolinimą (mums vaikams būdavo liepiama eit arklio parvest iš kaimynų) būdavo atsiskaitoma samagonu. Samagono butelkas baba slėpdavo pievoj. Matyt, kad namuose neužtiktų, jei ką. O gal kad senelis neišgertų ir būtų ką talkininkams duot?

Tai nors mano atsiminimuose tai jau buvo patys vėlyvieji kolūkiniai laikai, o knygoje apimamas laikotarpis iki maždaug 1965 metų, vis tiek buvo labai įdomu skaityti, vis galvojant, ką visi tie pokyčiai reiškė vieniems ar kitiems seneliams (kiti gyveno miestelyje), bet turėjo ir gyvulių ir daržų, ir šienų. Ką kolektyvizacijos kontekste reiškė tremtys, Holokaustas, partizaninis karas, ką visais laikais žmogui reiškia nuosavybė, ir ką reiškia bentras, t.y. niekieno turtas. Ir šiaip skyriai apie gyvulininkystę kolūkiuose – jautrioms sieloms geriau praleist, nes ten siaubinga buvo tas pirmasis dešimtmetis, kažkokia katastrofa.

Labai patiko, labai įdomu. Jei nevartėt knygos, dar pridursiu, kad joje pilna komunizmą šlovinančių eilėraščių, sunku patikėti, kokiam absurde reikėjo gyventi. Iš kitos pusės pagalvojau, kad visai nieko nežinau apie tai, kokia yra dabartinė žemės ūkio situacija. Būtų įdomu kažką va tokio koncentruoto paskaityti. Manau, ten irgi įdomių istorijų esama.

Nu, kaip patiko man “Smarvė” (beje, klausiau audio knygą, kurią, savaime suprantama pats autorius ir įgarsino). Aišku, nieko ten gero, vien tik politiniai dumblai, bomžynai ir atliekos (yra, beje, ir šokių, tik gaila, kad jie irgi – buratiniški), bet kaip gerai parašyta! Karksiu dabar visiems aplink, kad reikia būtinai paskaityt. Ne vien tik dėlto, kad geriau suprast, kokie purvini šokiai vyko, vyksta ir vyks piliečiams už nugaros ir prieš pat nosis, pažvelgt į tiriamąją žurnalistiką, bet ir pakikent, pažvengt ir papurkštaukt iš šmaikštaus rašymo stiliaus. Dar kartą, kaip ir gaudant Palucką (istorijai – prieš dvi dienas, 2026 04 24 prokuratūra keipėsi į Seimą dėl Gintauto Palucko neliečiamybės panaikinimo), autoriui – bravo už saviironiją ir nepakartojamą savęs traukimą per dantį. Atrodo, jei kažkas šioje valstybėje nesusireikšmina, tai Šarūnas Černiauskas. Klauso eks premjero patarimo

O šiaip tai kaip lengva nucancelint žmogų. Atsimenu tą situaciją, kai knygos autorius buvo staigiai nurašytas. Prieš tai aišku pavoliojant purvuose. Be galimybės normaliai pasiaiškint ir apsigint. Aš, žinoma, kaip tikriausiai daugelis žinių vartotojų, kažką paskaičiau, kažką supratau, kažko nesupratau, kažkokie ten apdovanojimai atimti, bla bla, o skaitydama/ klausydama knygos pagalvojau, kad gi nucancelinau. Gal dėl to ir pernai “Smarvę” praignoravau. Tai jei netyčia ir jums taip išėjo, galit “pasitaisyt” perskaitydami “Smarvę”.

Susitikimas su Eva Viežnaviec man buvo geriausias 2026 metų knygų mugėje. Knygos autorė spinduliavo kažkokią įdomią charizmą, sumiksuotą iš nuoširdžios, beveik vaikiškai tyros nuostabos, meilės ir šviesos. Išėjau tarsi aukso dulkėm apkrapyta, knygos vertėjos Jurgitos Jasponytės dainavimo užliūliuota ir įsitikinus, kad pasaulis geras ir gražus. Bet matyt, kažką knygos pritatyme minėjo apie knygos nuotaiką, kad tokio pat jausmo iš knygos visiškai nesitikėjau. Neturėjau jai jokių lūkesčių, išskyrus nusiteikimą, kad tekstas kaip derva, skaityti nelengva, užtrunka. Užtruko ir man, čia ne iš tų knygų, kur vėlai vakarais gali lengvai puslapius verst.

Skaitydama galvojau, ar gerai man čia jaučias, kad nepaisant to, kokia baisi mūsų istorija, per kurią ėjo, kas netingėjo, tie patys ir mėšliną pėdsaką savo paliko, baltarusių istorija dar baisesnė? Mes jau pradedam suvedinėti galus apie tai “ką jie mums padarė”, o baltarusiams net šito tako pradžios nematyt. Skaitant atrodo, kad vienintelis būdas išgyvent – raganaut (šviesiąja prasme), o ir šitą dar reikia mokėti taip, kad nė už vieno per daug neužkliūt, nepasipainiot po kojom, bet kartu ir neišsižadėt savęs. Išgyvenimo talentas.

Perskaičiau ir supratau, kad čia ne vieno skaitymo knyga. Neužtenka to vieno. Sukasi galvoj vardai, pavardės, vietos, giminystės ir kitokie ryšiai, kad gerai suprast, net pasibraižyt gal būtų verta, kai skaitai. Daug tamsos, bet pro tarpus prasišviečia išgyvenimo instinktas, geresnių laikų viltis, už kurių kabinasi išbadėję pirštai ar žiaurumų iškankintos sielos. Deja, vilties kol kas mažai, juk ir Ryna į savo kaimą grįžta nusiskausminus alkoholiu. Kaip ir uždaro savotišką ratą grįždama, bet šviesesnės ateities nenusimato. O gal? Kaip jums atrodo ir susijautė?