Meilę Miglės Anušauskaitės komiksams esu jau seniai išpažinus – esu absoliuti jos fanė. Šį komiksą nusigriebiau Knygų mugėj, jei neklystu, Valstybės saugumo departamente jis buvo dalinamas nemokamai. Na, tai ir gulėjo vasario knygų bokšte, kol, kaip jau minėjau, ėmiausi Joannos Bator storulės “Kartu, kartu”, kuri priešokiais nelabai skaitėsi, o va komiksai priešokiams pats tas! Su malonumu suskaičiau.

Miglės komiksai tai yra nektaras tinginiams kaip aš. Kodėl, pagalvosite. O todėl, kad Miglė paima kokią absoliučiai rimtą temą, apie kurią galima prirašyt plytą, viską perleidžia per savo super smegenis, išrenka skaniausias uogas, jas savo auksine rankele nupiešia – štai imkite ir skaitykite, o skaitydami grožėkitės, dargi švieskitės.

Šiuokart – Miglės radare atsiduria Lietuvos žvalgybos žvaigždės iš išilgėto ir grubiausiais būdais mums iš atminties trinto tarpukario, kurį vis labiau stengiamės pažinti. Šitas puikus komiksas, t.y. – trys viename – dar viena proga. Šįkart jūsų dėmesiui – Marcelė Kubiliūtė, Jonas Polovinskas-Budrys ir Juozas Albinas Lukša.

Labai rekomenduoju!

Labai fainuoliškas komiksas apie laikus Vokietijoje prieš pat sienos griūtį. Mirkas Vacke (ant viršelio su akinukais stovi šalia savo susiraukusio draugelio mėlyna maikute) tikrai nėra populiariausias mokyklos mokinys, labiau iš tų, kurie traukia visokio plauko bulintojus ir pašlėmėkus. Mirkas yra mažiukas, akiniuotas, sąžiningas pionierius praplautom smegenim. Tėvai, kaip ir didelė dauguma po sovietų priespauda gyvenusių tėvų, nesistengia per daug pasakoti apie esamą santvarką, apie planus bėgti į vakarus, tad Mirkas gyvena su savo paaugliškom išgyvenimo mokykloj problemom, na, kad ir tokiom, kaip gerai pažįstamas deficitas, pvz., stalo teniso rakečių. Neturi raketės – nežaidi. Turi raketę – ją gali atimt koks peraugęs dičkis. Ir taip toliau ir panašiai.

Vieną dieną Mirko gyvenimas persikerta su tuo mėlynamarškiniu ir atsiveria kitokio pasaulio perspektyva – naujasis draugas ne pionierius, ne toks lengvatikis, gerokai piktas ant pasaulio ir nenusiteikęs nusileisti bulintojams. Ir visai neblogai žaidžia stalo tenisą. Ko daugiau reikia geros draugystės pradžiai? Sienos griūtis, o ne mokyklinės problemos bus didžiausias šios draugystės išbandymas.

Puikiai susiskaitė, tik kiek glumino, kad ne visada buvo aišku, kada peršokama nuo vienos temos prie kitos, na, nėr “taško” sakinio gale. Ir rekomenduoju užmesti akį į komikso pabaigą, nes ten yra šioks toks ir labai įdomus konteksto paaiškinimas, padedantis geriau suprasti, kas vyksta komikse + visų komikso veikėjų pristatymas, jei netyčia susimaišytumėt, kas kuriai chebrai priklauso.

____________________________________

Už komiksą dėkoju leidyklai “aukso žuvys”.

Tikėjaus įdomios ir intriguojančios knygos, ypač būdama teniso mėgėja, o negavau nei to, nei ano. Man ji buvo nuobodu, vienu momentu strigau iki tokio lygio, kad nusprendžiau nebeskaityt. Gal dėl to, kad tikėjausi geros biografijos apie lietuvių legendą ir žvaigždę, o gavau romaną, pilną kažkokių kapotų, niekam nereikalingų dialogų apie nieką. Tai, ką sužinojau iš knygos, lengvai galėjau pasiskaityti wiki straipsnyje neskaičius tų išgalvotų. Na, sužinojau, kas buvo to meto teniso žvaigždės, kuriuos pasigooglinau, kad pažiūrėt, kaip atrodo (mielai paskaityčiau apie Bjorn Borg, tik, prašau, ne romaną, parašytą pirmuoju asmeniu), kad Vitą treniravo tėvas ir kaip jis mirė. Na, daug tūsino su daug garsių vardų. Na, ir ką? Uostė kartu su X, Y, Z? Maža tokių? Man toks jausmas liko, kad kaip asmenybė tas Bjorn Bjorg įdomiau atskleistas nei pats Vitas, kuris taip ir liko tolimas liūtas (kiek buvo galima apie tuos jo plaukus rašyt). Metų nusivylimas, ne kitaip. Deja.

Knygą perkaičiau per dieną ir pusę dienos skaitydama verkiau. Beveik nevaldomai byrėjo ašaros, taip verkiau, kai prasidėjo karas. Knygoje vėl teko sugrįžt į tą patį tašką, į tą siaubo naktį, visiškai negalvojau, kad po keturių plius metų taip sureaguosiu į tą karo pradžios šoką, juk jau seniai čia “senos naujienos”, nebestebina nei vaizdai, nei žinios.

Atrodo, kas čia gali būti įdomaus skaityt apie traukinius ir geležinkelius? O man buvo taip įdomu visos tos techninės ir logistinės problemos, su kuriom susidūrė daugybė ukrainiečių geležinkelininkų karo pradžioje ir iki šiol. Kiek reikėjo ir vis dar reikia kūrybiškumo, atkaklumo, atsidavimo, drąsos ir dar tunto savybių, kad padaryti tai, ką reikėjo padaryti – per naktį persiorientuoti, išspręsti logistinius ir techninius rebusus, pervežti milijonus žmonių, link fronto vežti pagalbą, užtikrinti užsienio vadovų, lankančių Ukrainą, saugumą, ten kosmosas, ką žmonės darė ir padarė. Viena didžiausių šalies biurokratijų pavirto į lanksčiausią tokiomis sąlygomis įmanomą organizmą. Skaitai ir atrodo, kad tie žmonės nemirtingi. Jie tikriausiai ir buvo iš pareigos lyg bebaimiai. O juk žuvo ir geležinkelininkai, ir keleiviai, ir pačiai autorei teko geležinkelio stotyje išgyventi bombardavimą.

Antroj knygos pusėj knyga kasdieniškesnė, pasakoja apie labai žemiškas ir mažai ką su heroiškumu turinčias istorijas – mažus geležinkeliečių atlyginimus, biurokratinius reikalus, vietomis ji man tapo kiek PR’inė, ypač kai pasakoja apie kai kuriuos geležinkelių vadovus, bet gal aš kiek per daug skeptikė, gal jie ir buvo tokie nerealūs. Bet šiaip – puiki knyga. Paskaitykit. Nosines turėkit kur nors po ranka.

Jau radau vaistą nuo audio blokų – kai tik pastringu, ieškau klasikos, kurią seniau būčiau klausius tik todėl, kad “reikia”, o dabar klausaus tų romantikų ir mėgaujuos. Labiausiai gal autorių išmone, fatazija, istorijos pasakojimo būdu, paprastumu, kuris padeda smegenim atsijungti. Klausaus, šypsausi sau į ūsą patenktinta ir bandau įsivaizduoti, kaip šią knygą skaitė jos laikmečio skaitytojos – kokie dalykai jaudino, kas šokiravo, kokius tabu laužė autorė.

Šioji man buvo romantikos viršūnė – visi tie besiplaikstantys vėjyje plaukai, jodinėjimai ir išdykavimai, meilė tokiam romantiškam piratui, kad net saldu, nuotykiai, rizika, paslaptys ir nuolatinis balansavimas tarp taip norimos laisvės ir visuomenės suvaržymų. Nenustebkit, jei ateityje pradėsiu visokius romantasy skaityt. Hahaha.

Kažkaip manęs šios knygos viršelis nepatraukė visai, toks blankokas atrodė, tai net neplanavau greitu metu jos skaityt. Visai netyčia pasiemiau iš bokšto, nes knygą skaityt tingėjau ir nenorėjau skrolint telefono. Tai ir nepadėjau, kol neperskaičiau.

Ši knyga, galima sakyti, yra įtempto siužeto komiksas. Apie geriečius ispanus, blogiečius anglus (senovėje) ir amerikonus (dabartyje, nors buvo ir gerų) – labai juokinga buvo tie geriečiai ir blogiečiai, bet kažkaip labai smagiai skaitėsi apie povandeninius lobius, kuriuos nori nugviežti vienas turtuolis. Lobį tai jis surado, bet tada jau įsijungia visokie teisiniai mechanizmai, kas yra lobio savininkas ir kaip tą lobį legalizuoti, įteisinti ir taip toliau. Tai komikse ne tik nuotykiai, bet ir teisinis trileris, su “The Office” elementais, ypač kai reikia pašantažuoti kokį politiką. Nu, smagumėlis tiesiog. Tai žodžiu, neapsigaukit, kad čia koks vaikiškas komiksas apie tai, kaip plaukė laivelis. Kieti ten laiveliai ir teisiniai kazusai visokie, labai patiko. Skaitykit ir duokit vaikam skaityt.

Labai juokinga. “Yesteryear” perklausiau specialiai, kad žinočiau, apie ką instagramas kalba, ir susidaryčiau kažkokią nuomonę, o perklausiau ir neturiu nuomonės, ir dar visiškai vengiau kažką suskrebent būtent dėl to nuomonės neturėjimo. Greičiausiai dėl to, kad klausiau kaip reiškinio, ne kaip grožinės knygos.

Žodžiu, autorė labai laiku (bent jau aš tikrai dar neskaičiau kažko panašaus, gal socialinių tinklų tema labiau kokia YA skaitės) pasigriebė aktualias socialines temas, kurios konkuliuote kunkuliuoja instagrame ir portaluose – motinystė, tradewifes, daugiavaikės mamos influencerės, influencerių mamų vaikų reikalai, na ir visas gražus instagraminis pasaulio paviršius ir ne visada tokie faini, bet visada daug įdomesni užkulisiai. Ne veltui paskyros, kurios transliuoja tikrą pasaulį yra ne mažiau populiarios ir gal sukelia mažiau pykčio, nei tobulųjų moterų, turinčių dešimties vaikų ir x gyvulių fermą, gaminančių senovinėj viryklėj, nieko neperkančiai iš pardžių, bet viską parduodančiai sekėjams, na, ir poilsio valandėlėmis pašokančiai baletą kaip seno gyvenimo prisiminimą. Žodžiu, žiūri mamos ir linguoja galvas arba žiauriai pyksta. Daaaug emocijų ir visiškai pamirštama, kad yra mygtukas “unfollow” ir net nepastebi, kaip greitai erzinusi persona nustoja egzistavusi.

Tai man visai patinka šaršalas, kurį knyga sukėlė, visi iki vieno klausimai, kuriuos knyga kelia ir diskutuoja visos, kas netingi. Ir labai labai įdomus (ateities) klausimas apie tame pasaulyje gyvenančius vaikus, kas jiems atsitinka, kai jie pradeda suvokti, kad jų gyvenimas, augimas, emocijos ištransliuotas ir šito nebeatsuksi. O pati knyga? Na, nei patiko ji man, nei nepatiko, tiesiog kaip kūrinys liko antram plane, įtariu, goodreadsuose bus 3/5. Siužeto posūkis, kuris irgi matau, skaitytojoms kelia neigiamų emocijų man pasirodė visai galimas, kažkaip džiaugiaus, kad niekas nieko nenužudė, nors jau kvepėjo ir gan anksti man tas kvapas atsirado. Tai, žodžiu, pasidalinkit, kokias jums emocijas sukėlė.

Beje, knygą greitu metu išleis leidykla “Baltos lankos”.

Žinia, Horowitz labai myliu ausimis, nes visas knygas klausau audio. O kai pamirštu, kokios buvo nusikaltimo aplinkybės, tai imu ir dar kartą paklausau, nes knygų tai mažai, o pasiilgstu autoriaus tai labai.

Šioje knygoje, pagal pasiteisinusį šabloną – du viename – gaunam dvi žmogžudystes. Viena šviežia, o sekant siūlo galą, prieinam ir iki kitos. Horowitz, kaip visada, atsipalaiduot neduoda ir kai jau galvosit, kad viską supratot ir pagavot žudiką, tai pagalvokit dar kartą. Ir žiūrėkit, neapsikvailinkit prieš Hawthorne. Mane tai ta Horowitz saviironija ir britiškas humoras nukautuoja visiškai. Esu amžina jo vergė.

Nors nekenčiu visokių palyginimų ant viršelio aka “Nauja Elena Ferrante”, šitą palyginimą akis pagavo ir ant jo pasimoviau. Kaip ten apie tas smalsias kates ar žiurkes sakoma? Tai, tiesą pasakius, Ferrante’s šioje knygoje man net per daug buvo – dviejų mergaičių draugystės schema, kai viena iš “geros” šeimos, kita – iš nelabai, viena gerietė-drovuolė-nauvuolė, kita gerai velnių paėdus, drąsi, akiplėša, savarankiška – na, visiškas Elenos ir Lilos copy paste, taip sakyčiau, labai ir nesislepiant. Tai šis knygos aspektas vertė kraipyti galvą ir galvot, kad reikia drąsos turėt išstoti su tokiu panašiu formatu ir sakyt, kad mes čia tiesiog “artimos dūšios”. Be to, knygos stilius toks, kad skaitant pirmą knygos dalį, vis užsuka mintis pagalvot, ar ši knyga neturėtų būti pozicionuojama paauglių kategorijoj. Maždaug Ferrante paaugliams.

Bet nėr viskas blogai! Įdomusis knygos sluoksnis yra politika. Knygos veiksmas vyksta Musolinio diktatūros laikais, prieš II pasaulinį karą, ir per paprastus žmones – prekeivius, amatininkus, mokytojus, mokines, bažnyčią pasakoja, kaip ši santvarka paveikė jų kasdienybę ir gyvenimus. Kaip buvo normalu per prievartą perleisti verslus, turtus palankioms asmenybėms, kaip buvo meldžiamasi už dučę bažnyčioje, ir lenkiamasi prieš portretą mokykloje ir t.t. Šis aspektas buvo ir įdomus, ir neblogai parašytas. Be jo knyga tikrai keliautų tiesiai į YA lentyną.

Turint omeny, kad čia autorės debiutas, tai galim sakyt, kad turim vilčių ateičiai, nebent nepavyks surasti originalaus formato, ant kurio galėtų savo romanus kabinti, nes toks, na man tikrai ant ribos pasirodė. Kaip Jums?

****

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

O bet tačiau, nėr visai

Taigi, burbuliuojant ant The Guardian šimtuko, šovė į galvą mintis, kad norisi nekanoninio lietuviškos grožinės literatūros sąrašo, nes kanoninis visiems žinomas, ir dažnu atveju, atbaidantis nuo skaitymo visus, kas nėra autoriai, kritikai ir akademikai. O aš noriu tokio, kuriame būtų knygos, įkritusios į širdį, suvirpinusios sielą, sudrebinusios pasaulį. Tad puoliau rašyt pažįstamiems gyvai ir pažįstamiems iš fb žmonėms, prašydama atsiųsti savo asmeninį geriausių iš geriausių visų laikų sąrašą. Labiausiai sąrašuose norėjau nuoširdumo, tikiuosi, kad taip ir atsitiko. Beje, kas antra sąrašas turėjo pasirinkimų paaiškinimus, buvo labai įdomu paskaityt.

Visas procesas nuo užklausos iki sąrašo užtruko dvi savaites, labiausiai dėl Poezijos pavasaryje čiulbavusių poetų ir poečių, disertacijų gynimo, kelionių ir šiaip ištikusio gyvenimo. Labiausiai gal pradžiugino tie, kurie paklaustieji iš pradžių sakydavo „ne“, bet paskui sugrįždavo, nes mintis pasigavus ir nepalikus ramybėj.

Taigi šiandienos sąrašas sudarytas iš 63 sugrįžusių neatsitiktinai atrinktų respondentų. Sakau „neatsitiktinai“, nes tai yra daug skaitantys ir su knygomis turintys reikalų žmonės. Visi jie turi įvairiausių veiklų, profesijų ir yra įvairaus išsilavinimo, bet mano ekseliuke jie priskirti pagal tai, kaip aš juos geriausiai žinau, arba paklausiau, kur jie labiau nori būti priskirti, pvz., jei respondentė yra ir poetė, ir vertėja, ir knygų žiurkė, tai galėjo pasirinkt, kuris būrelis mieliausias. Didžiausias yra rašytojų būrelis (17), 15 įvairių profesijų knygų žiurkių, su kuriomis susipažinau knygų mugėse, knygų klubuose ir kituose su knygomis susijusiose veiklose, 6 poetai ir poetės, 5 vertėjos, 4 žurnalistai ir žurnalistės, 6 laidyklose dirbantys projektų vadovai, dizainieriai, kultūrininkai, redaktoriai, literatūrologės, lietuvių kalbos mokytojos, istorikai ir net vienas komikas.

Keletas komentarų apie savivalę dėliojant x ekseliuke: dažniausiai iš Žemaitės buvo minima „Marti“ (8 kartus), bet minimi ir kiti apsakymai, tad Žemaitės eilutė vadinasi „Marti“ ir kiti apsakymai, panašiai su Jonu Biliūnu, Vaižgantu, Apučio ir Jurgiu Savickio novelėm. Kristinos Sabaliauskaitės dažniausiai minima pirmoji „Silva Rerum“ dalis, paprastumo dėlei sudėjau viską į vieną jungtinį. Sunkiausia gal buvo su knygos priskyrimu grožinei-negrožinei. Labai dažnai kartojantis teko nusileist ir į sąrašą priimt Dalią Ginkevičiūtę ir Joną Meką – tebūnie. Priėmiau ir Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku.“ Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“ ir romaną „Šermenys“ vieni respondentai rašė kaip vieną knygą (yra toks leidimas) arba kaip vieną iš jų, tai čia irgi sujungiau.

Iš viso paminėti 277 kūriniai, o sąrašo eiliškumas sudarytas pagal kūrinio paminėjimo dažnumą (iš viso 1060 paminėjimų). Labai gražiai susidėliojo TOP 20, nes numerį 20 minėjo 12 respondentų, o numerį 21 jau tik vienuolika. O pats sąrašas tebūnie iš 67 knygų, užbaigiu ties paminėtomis 4 kartus.

Beje, kai kurie autorių minimi net keli romanai ar knygos. Lyderė – Jurga Ivanauskaitė (8), Sigitas Parulskis (7), Saulius Tomas Kondrotas ir Undinė Radzevičiūtė (6), Romualdas Granauskas ir Saulius Šaltenis (5), Grigorijus Kanovičius ir Rolandas Rastauskas (4).

Primenu, kad esu tik sąrašo suvedėja, tai don‘t blame the messenger.

1 Balys Sruoga “Dievų miškas” 47
2 Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum” 42
3-4 Antanas Škėma “Balta drobulė” 37
3-4 Rimantas Kmita “Pietinia kronikas” 37
5 Vincas Mykolaitis Putinas “Altorių šešėly” 36
6 Ričardas Gavelis “Vilniaus pokeris” 32
7 Kotryna Zylė “Mylimi kaulai” 31
8 Jurgis Kunčinas “Tūla” 29
9 Jurga Ivanauskaitė “Ragana ir lietus” 24
10-11 Icchokas Meras “Lygiosios trunka akimirką” 19
10-11 Alvydas Šlepikas “Mano vardas – Marytė” 19
12-14 Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas” 14
12-14 Žemaitė “Marti” (8) ir kiti apsakymai 14
12-14 Giedra Radvilavičiūtė “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” 14
15-16 Sigitas Parulskis “Trys sekundės dangaus” 13
15-16 Darius Žiūra “Diseris” 13
17-20 Saulius Tomas Kondrotas “Žalčio žvilgsnis” 12
17-20 Danutė Kalinauskaitė “Baltieji prieš juoduosius” 12
17-20 Bronius Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai” 12
17-20 Dalia Grinkevičiūtė “Lietuviai prie Laptevų jūros” 12
21-23 Valdas Papievis “Eiti” 11
21-23 Saulius Šaltenis “Riešutų duona” 11
21-23 Eduardas Cinzas “Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos” 11
24-31 Undinė Radzevičiūtė “Žuvys ir drakonai” 10
24-31 Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka” 10
24-31 Grigorijus Kanovičius “Miestelio romansas” 10
24-31 Marius Katiliškis “Miškais ateina ruduo” 10
24-31 Jurga Ivanauskaitė “Pakalnučių metai” 10
24-31 Ieva Simonaitytė “Aukštujų Šimonių likimas” 10
24-31 Ieva Dumbrytė “Negrįžtantys” 10
24-31 Valdas Papievis “Odilė arba oro uostų vienatvė” 10
32-35 Kazys Boruta “Baltaragio malūnas” 9
32-35 Romualdas Granauskas “Gyvenimas po klevu” 9
32-35 Birutė Pūkelevičiūtė “Aštuoni lapai” 9
32-35 Jonas Biliūnas “Brisiaus galas”, “Kliudžiau” ir kiti apsakymai 9
36-44 Leonardas Gutauskas “Vilko dantų karoliai” 8
36-44 Kristina Sabaliauskaite “Petro Imperatorė” 7
36-44 Danutė Kalinauskaitė “Skersvėjų namai” 7
36-44 Ieva Simonaitytė “Vilius Karalius” 7
36-44 Vidas Morkūnas “Pakeleivingų stotys” 7
36-44 Šatrijos Ragana “Sename dvare” 7
36-44 Jurga Tumasonytė “Naujagimiai” 7
36-44 Rasa Aškinytė “Glesum” 7
36-44 Juozas Tumas Vaižgantas “Nebylys” ir kiti apsakymai 7
45-47 Ieva Dumbrytė “Šaltienos bistro” 6
45-47 Jurga Tumasonytė “Undinės” 6
45-47 Juozo Apučio novelės 6
48-57 Akvilina Cicėnaitė “Tylos istorija” 5
48-57 Danutė Kalinauskaitė “Niekada nežinai” 5
48-57 Jurga Ivanauskaitė “Miegančių drugelių tvirtovė” 5
48-57 Undinė Radzevičiūtė “Grožio ir blogio biblioteka” 5
48-57 Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” 5
48-57 Vanda Juknaitė “Šermenys. Stiklo šalis” 5
48-57 Agnė Žagrakalytė “Triukšmaujantys katalikai” 5
48-57 Undinė Radzevičiūtė “Strekaza” 5
48-57 Juozas Grušas “Meilė, džiazas ir velnias” 5
48-57 Jurgio Savickio novelės 5
58-67 Kazys Almenas “Pjūties metas” 4
58-67 Ignas Šeinius “Siegfried Immersable atsinaujina” 4
58-67 Ignas Šeinius “Kuprelis” 4
58-67 Antanas Vaičiulaitis “Valentina” 4
58-67 Giedra Radvilavičiūtė “Suplanuotos akimirkos” 4
58-67 Mantas Adomėnas “Moneta ir labirintas” 4
58-67 Gintaras Beresnevičius “Vilkų saulutė” 4
58-67 Rimantas Kmita “Remyga” 4
58-67 Rolandas Rastauskas “Verkianti bronza: kelionių knyga 1993-2023” 4
58-67 Jurga Vilė, Lina Itagaki “Sibiro haiku” 4

Tai kokie įspūdžiai?