Žinia, Horowitz labai myliu ausimis, nes visas knygas klausau audio. O kai pamirštu, kokios buvo nusikaltimo aplinkybės, tai imu ir dar kartą paklausau, nes knygų tai mažai, o pasiilgstu autoriaus tai labai.

Šioje knygoje, pagal pasiteisinusį šabloną – du viename – gaunam dvi žmogžudystes. Viena šviežia, o sekant siūlo galą, prieinam ir iki kitos. Horowitz, kaip visada, atsipalaiduot neduoda ir kai jau galvosit, kad viską supratot ir pagavot žudiką, tai pagalvokit dar kartą. Ir žiūrėkit, neapsikvailinkit prieš Hawthorne. Mane tai ta Horowitz saviironija ir britiškas humoras nukautuoja visiškai. Esu amžina jo vergė.

Nors nekenčiu visokių palyginimų ant viršelio aka “Nauja Elena Ferrante”, šitą palyginimą akis pagavo ir ant jo pasimoviau. Kaip ten apie tas smalsias kates ar žiurkes sakoma? Tai, tiesą pasakius, Ferrante’s šioje knygoje man net per daug buvo – dviejų mergaičių draugystės schema, kai viena iš “geros” šeimos, kita – iš nelabai, viena gerietė-drovuolė-nauvuolė, kita gerai velnių paėdus, drąsi, akiplėša, savarankiška – na, visiškas Elenos ir Lilos copy paste, taip sakyčiau, labai ir nesislepiant. Tai šis knygos aspektas vertė kraipyti galvą ir galvot, kad reikia drąsos turėt išstoti su tokiu panašiu formatu ir sakyt, kad mes čia tiesiog “artimos dūšios”. Be to, knygos stilius toks, kad skaitant pirmą knygos dalį, vis užsuka mintis pagalvot, ar ši knyga neturėtų būti pozicionuojama paauglių kategorijoj. Maždaug Ferrante paaugliams.

Bet nėr viskas blogai! Įdomusis knygos sluoksnis yra politika. Knygos veiksmas vyksta Musolinio diktatūros laikais, prieš II pasaulinį karą, ir per paprastus žmones – prekeivius, amatininkus, mokytojus, mokines, bažnyčią pasakoja, kaip ši santvarka paveikė jų kasdienybę ir gyvenimus. Kaip buvo normalu per prievartą perleisti verslus, turtus palankioms asmenybėms, kaip buvo meldžiamasi už dučę bažnyčioje, ir lenkiamasi prieš portretą mokykloje ir t.t. Šis aspektas buvo ir įdomus, ir neblogai parašytas. Be jo knyga tikrai keliautų tiesiai į YA lentyną.

Turint omeny, kad čia autorės debiutas, tai galim sakyt, kad turim vilčių ateičiai, nebent nepavyks surasti originalaus formato, ant kurio galėtų savo romanus kabinti, nes toks, na man tikrai ant ribos pasirodė. Kaip Jums?

****

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

O bet tačiau, nėr visai

Taigi, burbuliuojant ant The Guardian šimtuko, šovė į galvą mintis, kad norisi nekanoninio lietuviškos grožinės literatūros sąrašo, nes kanoninis visiems žinomas, ir dažnu atveju, atbaidantis nuo skaitymo visus, kas nėra autoriai, kritikai ir akademikai. O aš noriu tokio, kuriame būtų knygos, įkritusios į širdį, suvirpinusios sielą, sudrebinusios pasaulį. Tad puoliau rašyt pažįstamiems gyvai ir pažįstamiems iš fb žmonėms, prašydama atsiųsti savo asmeninį geriausių iš geriausių visų laikų sąrašą. Labiausiai sąrašuose norėjau nuoširdumo, tikiuosi, kad taip ir atsitiko. Beje, kas antra sąrašas turėjo pasirinkimų paaiškinimus, buvo labai įdomu paskaityt.

Visas procesas nuo užklausos iki sąrašo užtruko dvi savaites, labiausiai dėl Poezijos pavasaryje čiulbavusių poetų ir poečių, disertacijų gynimo, kelionių ir šiaip ištikusio gyvenimo. Labiausiai gal pradžiugino tie, kurie paklaustieji iš pradžių sakydavo „ne“, bet paskui sugrįždavo, nes mintis pasigavus ir nepalikus ramybėj.

Taigi šiandienos sąrašas sudarytas iš 63 sugrįžusių neatsitiktinai atrinktų respondentų. Sakau „neatsitiktinai“, nes tai yra daug skaitantys ir su knygomis turintys reikalų žmonės. Visi jie turi įvairiausių veiklų, profesijų ir yra įvairaus išsilavinimo, bet mano ekseliuke jie priskirti pagal tai, kaip aš juos geriausiai žinau, arba paklausiau, kur jie labiau nori būti priskirti, pvz., jei respondentė yra ir poetė, ir vertėja, ir knygų žiurkė, tai galėjo pasirinkt, kuris būrelis mieliausias. Didžiausias yra rašytojų būrelis (17), 15 įvairių profesijų knygų žiurkių, su kuriomis susipažinau knygų mugėse, knygų klubuose ir kituose su knygomis susijusiose veiklose, 6 poetai ir poetės, 5 vertėjos, 4 žurnalistai ir žurnalistės, 6 laidyklose dirbantys projektų vadovai, dizainieriai, kultūrininkai, redaktoriai, literatūrologės, lietuvių kalbos mokytojos, istorikai ir net vienas komikas.

Keletas komentarų apie savivalę dėliojant x ekseliuke: dažniausiai iš Žemaitės buvo minima „Marti“ (8 kartus), bet minimi ir kiti apsakymai, tad Žemaitės eilutė vadinasi „Marti“ ir kiti apsakymai, panašiai su Jonu Biliūnu, Vaižgantu, Apučio ir Jurgiu Savickio novelėm. Kristinos Sabaliauskaitės dažniausiai minima pirmoji „Silva Rerum“ dalis, paprastumo dėlei sudėjau viską į vieną jungtinį. Sunkiausia gal buvo su knygos priskyrimu grožinei-negrožinei. Labai dažnai kartojantis teko nusileist ir į sąrašą priimt Dalią Ginkevičiūtę ir Joną Meką – tebūnie. Priėmiau ir Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku.“ Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“ ir romaną „Šermenys“ vieni respondentai rašė kaip vieną knygą (yra toks leidimas) arba kaip vieną iš jų, tai čia irgi sujungiau.

Iš viso paminėti 277 kūriniai, o sąrašo eiliškumas sudarytas pagal kūrinio paminėjimo dažnumą (iš viso 1060 paminėjimų). Labai gražiai susidėliojo TOP 20, nes numerį 20 minėjo 12 respondentų, o numerį 21 jau tik vienuolika. O pats sąrašas tebūnie iš 67 knygų, užbaigiu ties paminėtomis 4 kartus.

Beje, kai kurie autorių minimi net keli romanai ar knygos. Lyderė – Jurga Ivanauskaitė (8), Sigitas Parulskis (7), Saulius Tomas Kondrotas ir Undinė Radzevičiūtė (6), Romualdas Granauskas ir Saulius Šaltenis (5), Grigorijus Kanovičius ir Rolandas Rastauskas (4).

Primenu, kad esu tik sąrašo suvedėja, tai don‘t blame the messenger.

1 Balys Sruoga “Dievų miškas” 47
2 Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum” 42
3-4 Antanas Škėma “Balta drobulė” 37
3-4 Rimantas Kmita “Pietinia kronikas” 37
5 Vincas Mykolaitis Putinas “Altorių šešėly” 36
6 Ričardas Gavelis “Vilniaus pokeris” 32
7 Kotryna Zylė “Mylimi kaulai” 31
8 Jurgis Kunčinas “Tūla” 29
9 Jurga Ivanauskaitė “Ragana ir lietus” 24
10-11 Icchokas Meras “Lygiosios trunka akimirką” 19
10-11 Alvydas Šlepikas “Mano vardas – Marytė” 19
12-14 Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas” 14
12-14 Žemaitė “Marti” (8) ir kiti apsakymai 14
12-14 Giedra Radvilavičiūtė “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” 14
15-16 Sigitas Parulskis “Trys sekundės dangaus” 13
15-16 Darius Žiūra “Diseris” 13
17-20 Saulius Tomas Kondrotas “Žalčio žvilgsnis” 12
17-20 Danutė Kalinauskaitė “Baltieji prieš juoduosius” 12
17-20 Bronius Radzevičius “Priešaušrio vieškeliai” 12
17-20 Dalia Grinkevičiūtė “Lietuviai prie Laptevų jūros” 12
21-23 Valdas Papievis “Eiti” 11
21-23 Saulius Šaltenis “Riešutų duona” 11
21-23 Eduardas Cinzas “Raudonojo arklio vasara. Trys liūdesio dienos” 11
24-31 Undinė Radzevičiūtė “Žuvys ir drakonai” 10
24-31 Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka” 10
24-31 Grigorijus Kanovičius “Miestelio romansas” 10
24-31 Marius Katiliškis “Miškais ateina ruduo” 10
24-31 Jurga Ivanauskaitė “Pakalnučių metai” 10
24-31 Ieva Simonaitytė “Aukštujų Šimonių likimas” 10
24-31 Ieva Dumbrytė “Negrįžtantys” 10
24-31 Valdas Papievis “Odilė arba oro uostų vienatvė” 10
32-35 Kazys Boruta “Baltaragio malūnas” 9
32-35 Romualdas Granauskas “Gyvenimas po klevu” 9
32-35 Birutė Pūkelevičiūtė “Aštuoni lapai” 9
32-35 Jonas Biliūnas “Brisiaus galas”, “Kliudžiau” ir kiti apsakymai 9
36-44 Leonardas Gutauskas “Vilko dantų karoliai” 8
36-44 Kristina Sabaliauskaite “Petro Imperatorė” 7
36-44 Danutė Kalinauskaitė “Skersvėjų namai” 7
36-44 Ieva Simonaitytė “Vilius Karalius” 7
36-44 Vidas Morkūnas “Pakeleivingų stotys” 7
36-44 Šatrijos Ragana “Sename dvare” 7
36-44 Jurga Tumasonytė “Naujagimiai” 7
36-44 Rasa Aškinytė “Glesum” 7
36-44 Juozas Tumas Vaižgantas “Nebylys” ir kiti apsakymai 7
45-47 Ieva Dumbrytė “Šaltienos bistro” 6
45-47 Jurga Tumasonytė “Undinės” 6
45-47 Juozo Apučio novelės 6
48-57 Akvilina Cicėnaitė “Tylos istorija” 5
48-57 Danutė Kalinauskaitė “Niekada nežinai” 5
48-57 Jurga Ivanauskaitė “Miegančių drugelių tvirtovė” 5
48-57 Undinė Radzevičiūtė “Grožio ir blogio biblioteka” 5
48-57 Juozas Baltušis “Sakmė apie Juzą” 5
48-57 Vanda Juknaitė “Šermenys. Stiklo šalis” 5
48-57 Agnė Žagrakalytė “Triukšmaujantys katalikai” 5
48-57 Undinė Radzevičiūtė “Strekaza” 5
48-57 Juozas Grušas “Meilė, džiazas ir velnias” 5
48-57 Jurgio Savickio novelės 5
58-67 Kazys Almenas “Pjūties metas” 4
58-67 Ignas Šeinius “Siegfried Immersable atsinaujina” 4
58-67 Ignas Šeinius “Kuprelis” 4
58-67 Antanas Vaičiulaitis “Valentina” 4
58-67 Giedra Radvilavičiūtė “Suplanuotos akimirkos” 4
58-67 Mantas Adomėnas “Moneta ir labirintas” 4
58-67 Gintaras Beresnevičius “Vilkų saulutė” 4
58-67 Rimantas Kmita “Remyga” 4
58-67 Rolandas Rastauskas “Verkianti bronza: kelionių knyga 1993-2023” 4
58-67 Jurga Vilė, Lina Itagaki “Sibiro haiku” 4

Tai kokie įspūdžiai?

“Vandens chronologiją” angliškai gavau dovanų iš Giedrės jau senų senovėje. Tuo metu buvau jauna mama ir nesugebėjau paskaityti toliau antro puslapio. Nemokėjau būti šalia tokio sielvarto – “Niekas nemokėjo būti šalia mūsų”. Apsižliumbiau ir padėjau knygą į šalį, kol sulaukiau vertimo (ir filmo 2026 metų Kino pavasaryje).

Sunki knyga, daug apleistumo, nemeilės ir nemokėjimo mylėti, daug tylos, savidestrukcijos ir nevilties. Aš apskritai negaliu skaityti nei apie daugiadienius gėrimus, nei apie narkomanų kasdienybę, man užteko vieną kartą kažkurioj knygoj paskaityt, ten gi visada tas pats. Tikriausiai negaliu pakelt to čiuožimo bedugnėn, man kažkokia stipri atmetimo reakcija būna.

Ypač sunku skaityt, kaip Lidia nusivažiuoja univeroj, kai atrodo jau ištrūko iš tėvo čiuptuvų ir gavo šansą pradėti kurti kitą gyvenimą. Bet matyt, man nesuprast šitų traumų ir per jas keliaujančių žmonių. Tad tiesiog save tempiau per knygos vidurį, per tą tamsą ir neviltį, visai nenorėjau ten būti. Bet matyt, nepaleido autorės atvirumas, visiškas apsinuoginimas net nebandant pasislėpti. Štai aš, žiūrėkit. Nenusisukit ir nenuleiskit žvilgsnio. Nesmagu? Negera? Bet čia aš, Lidija. Nepagražinta, nepatogi, gyva žaizda. Kur man pačiai save pasidėt?

“Ir visgi kažkas manyje gimė,”- sako Lidija, ir išneria į vandens paviršių. Ir atsitiesia. “Nebenorėjau dulkintis. Norėjau skaityti.“

Lidia yra pavyzdys, kad visada yra vilties, net tada kai atrodo visiškai priešingai. Neįtikėtina.

“Matot, svarbu suprasti, kad traumuoti žmonės ne visada moka pasakyti “taip” ar pasirinkti tai, kas jiems naudinga, – net kai stovi tiesiai prieš juos. Tai gėda, kurią nešiojamės. Gėda norėti kažko gero. Gėda netikėti, kad nusipelnome stovėti tame pačiame kambaryje kaip visi tie, kuriais žavimės. Mums ant krūtinės šviečia didelės raudonos A raidės.“

“Augdama niekada negalvojau: būsiu advokatė. Astronautė. Prezidentė. Mokslininkė. Gydytoja. Architektė.

Net minties nekilo – rašytoja.

Kai kuriems žmonėms ambicijos kažkur įstringa. Sunku galvoti “taip”. Arba “Pirmyn” Kai vienintelis jausmas – bėk arba kovok.”

“Kur dingsta užspaustas skausmas ir pyktis? Ar neišgydyta dukros žaizda virsta kažkuo kitu? Ar ji sužydi pilve kaip atni-vaikas – tarsi kokia organinė masė, sudaryta iš jausmų, kurie neturėjo kur dėtis? Kaip pavadint skausmą, kuris gimsta iš moters pykčio? Motinyste?”

“Kartais protas tiesiog gimsta pavėluotai, atsiirdamas lėtesnės kelionės bangomis.” “Yra daugybė būdų nuskęsti.”

___________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”.

“Kelionė Nilu” tikriausiai yra kol kas labiausiai nustebinusi 2026 metų knyga. Nelabai ko tikėjaus, t.y. gal tikėjausi nuobodyliško skaitinio, kurio garantuotai nebaigsiu skaityt, o pasirodo, ten pats tikriausias nuotykių romanas. Iš šių laikų perspekyvos, tokia Tiškevičiaus kelionė man atrodo, kaip kelionė į Mėnulį. Šitokia tolybė, tokia egzotika. O labiausiai gal pritrenkė pačio Tiškevičiaus turtai ir statusas. Na, visokie ten rusijos konsulai ir ambasadoriai (tiksliai nebeatsimenu, kokie ten diplomatiniai rangai buvo) šiaip sau pas eilinius žmogelius nevažinėja pareikšti pagarbos. Jau nekalbant apie visokius princus ir macharadžas (gal kiek perdedu, nes jau senokai klausiau ir rangų neastimenu, bet tikrai buvo wow). Viskas mane ten stebino toj jo kelionėj, tiesą pasakius.

Aišku, pagarba/nepagarba vietiniams istoriniams objektams ir gamtai irgi labai savotiška. Suprantama, kad prieš 165 metus buvo normalu, kad, va, turiu maišą pinigų, tai galiu sau leist ir mumiją slapčiomis išsikasti ir beveik pavogt, ir įdomų gyvūną nusišaut (nes kam grožėtis, reikia trofėjus parvežti) ir dar kokią egzotiką namo parsisiųst (nesakau, kad dabar panašiai nebūna), pagal savo statusą maždaug Egiptui garbė čia, kad svečiuojuosi. Skaitant įspūdžius apie vietinius gyventojus irgi ausys raitosi, nes jie ten ir bjaurūs ir tokie, ir anokie maždaug nelaimėliai. Kitoniškumas praktiškai visais atvejais “bjaurus”. Tai toks disonansas labai per smegenis eina – čia gi keliauja vienas labiausiai išsilavinusių, smalsiausių LDK žmonių, bet pagarba jį supančiai aplinkai ir kitokiam pasauliui dar nelabai madinga. Pasaulio centras sukasi apie turtingą baltąjį žmogų. Na, bet, žinoma, kad čia su XXI a. perpektyva lyginu, tiesiog įdomu, kiek pasaulis pasiketė (arba ne).

Na, ir šiaip, stebina grafo drąsa. Ne visi buvo drąsūs (ar kvaili – britai į savo kolonijas nesiverždavo dėl tropinių ligų ir tik 50% tikimybės neužsilenkti) išbandyti tropinių kraštų bacilas ir virusus, nuodingų gyvių įkandimų riziką ir vietinę mediciną. Bandau įsivaizduoti, ar į tokią kelionę išsiruošusieji, atsisveikindavo su visam, ar buvo laikomi nučiuožusiais nuotykių ieškotojais, ar didžiais mokslo vyrais? Gal į juos panašiai žiūrėdavo, kaip dabar žiūrime į savanorius gyventi Marse?

Žodžiu, penkios žvaigždės Mykolui, ne kitaip. Labai įdomu ir labai rekomenduoju.

_______________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Gerai, kad turim Andrių Kleivą, kuris mums paaiškina, kaip gi veikia ta Japonija – neišsiamiamas egzotikos aruodas. Kažin, ar Andrius nepritrūks įvardžių savo knygų pavadinimams? Šioji buvo pirmoji ir absoliučiai deficitinė, ypač tada, kai Japonija tapo labai populiaria kelionių kryptimi. Po šios išėjo “Ką veikia Japonija?”, ir knygos gerbėjai ėmė masisškai zysti leidyklai, kad perleistų pirmąją. O dabar jau turim visas tris, trečioji manęs dar laukia – taupau. Beje, “Kaip veikia?” perklausiau audio formatu, tarpuose pasižiūrėdama knygos iliustracijas, na, nes vis delto čia tokia knyga, kai norisi ne tik teksto, bet ir vaizdo.

Man buvo labai faina šioje knygoje susitikti su Andrium – studentu. Jaučiasi, kad pačiam Andriui čia viskas labai nauja ir šviežiai perprasta, kartais duodant suprast, kad vis tiek, matyt, iki galo Japonijos mums nesuprast. Tad šioje knygoje, žinoma, apie žemės drebėjimus, japonų kalbą, univeras, politinė sistema, šeima, aptarnavimo subtilybės ir taip toliau. Viskas – labai įdomu ir labai gera įžanga pirmai pažinčiai. Antrojoje knygoje tikrai labai jaučias, kad Andrius jau nebe laikinas svečias, o nuolatinis gyventojas, jau ir temos tokios, kur trumpam užsukęs nesugalvotum giliau kapstyt.

Na štai, rašau ir jaučiu, kaip rankos tiesias link trečios knygos. Žinau, kad irgi bus įdomu, beliko tik į Japoniją nukeliaut.

_____________________

Už knygą ačiū :”Tyto albai”. Audio knygą klausiau “audiotekos.lt” platformoje.

Taip gerokai knyga pragulėjo bokšte laukdama savo laiko, bet jau kai ją iš to boškšto ištraukiau, tai buvo labai laiku ir labai vietoje – būtent po Antano Terlecko “Šiferio bylos“. Pirmą kartą į rankas paėmus knygą, net man pačiai kilo klausimas, kas gali būti įdomaus šiuose biurokratiniuose reikaluose ir visokių skundikų raštuose, o nuo kirilicos (knygoje spausdinami ir originalūs tekstai r kalba) man nuo mokyklinių laikų tikas ir alergija vienu metu, o bet tačiau, skaityti senų laikų skundus tai panašiai kaip skaityti kokį šiuolaikinį pletkų portalą/žurnalą, tik “kultūringai” surašytą, būtinai pabrėžiant, kad skundas rašomas tarybinių žmonių gerovei, o potekstėje visada – pačio rašančiojo ar jų grupės (dažniausiai anoniminės) pyktis, kad pačiam neina prieiti, ar skundėjas nuo to lovio buvo pastumtas kitų interesantų naudai. Business as usual, tsakant. Bet ko tai labai smagu skaityt apie sovietinius puvėkus.

Na, o įsivaizduojantiems, kad skundai baisiai nuobodūs, tai paspiolinsiu, kad ten ir apie valdžios girtuoklystes, ligas, ir apie tarybinę prabangą, apie godžias ir įtakingas pirmųjų žmonas, lyginamas su buržuazine Zose I – Smetoniene, apie medžiokles, pirtis ir neviltį, nepatekus į VIP sąrašus, mobingą, apriedus, kailius ir dovanas iš užsienių. Iš tikro – nieko nuobodaus, tik nuoširdus rūpinimasis, kad niekas nebūtų lygesnis už eilinį tarybinį pilietį.

Kiek keista rašyti, kad knyga labai gražiai išleista – skundas į maskvą spausdinamas dviem kalbom – originaliai rašyta rusų kalba, šalia pateikiant vertimą. Gal dėl to ir nebuvau linkus ankščiau knygą paskaityt, nes niekas nuobodžiau neatrodo nei kirilica surašyti oficialūs raštai. Jei ir jus ištinka tokia pirminė reakcija į šią knygą, tai linkiu ją perlipti ir suteikti įdomiai knygai šansą.

____________________

Padėkos keliauja leidyklai “Aukso žuvys”

Tikrai esat skaičiusios/ę bent vieną knygą apie beteises moteris arabų šalyse, viduriniuose rytuose, Afrikoje. Moteris, kurios be vyro palydos neturi teisės išeiti iš namų, o nuskriausta būna išsižadėta šėimos ar užmėtoma akmenimis. Iki šiol negaliu pamiršti jazidų moterų tragedijos, aprašytos “Paskutinėje merginoje“, kur mane labiausia sukrėtė ne tai, kaip su ja elgėsi pagrobėjai (iš tokių niekas jau nesitiki malonės), bet kaip pagrobtas moteris atstumia jų pačių bendruomenė. Ne-su-vo-kia-ma. Tada tikrai belieka tik Veronikos likimas. O bet tačiau, kažkaip vis dairomės į tolimas šalis ir linguojame galvas baisėdamiesi. Pasirodo ne ką gariau vos septintam dešimtmetyje buvo pietų Italijoje – garbės kerštas, norimos merginos pagrobimas ir išniekinimas su tikslu “atstatyti garbę” ją vedant. Ir visada, visada – aukos, ne agresoriaus pasmerkimas. Iki pat šių dienų tenka kovoti su tokiom nuostatom, tuo didesnė pagarba Gisele Pelico, pasirinkusiai viešai pasakoti savo siaubingą istoriją.

Ši istorija – pokyčio istorija. Drąsos, daryti taip, kaip teisinga prieš savo, o ne visuomenės sąžinę. Apie sunkesnį pasirinkimą ir kelią, kuriame niekas nežada pergalės, greičiau atvirkščiai. Apie sunkius, bet teisingus pasirinkimus. Ir nors visi šie žodžiai skamba labai lozungiškai, niekaip kitaip pasaulis nepasikeičia. Kaip sako Oliva, pirmiausia reikia išmokti sakyti “ne”.

Kokia gera knyga! Labai aktuali ir reikalinga mūsų visuomenei, kuriai dar daug ką reikia išmokti, suprasti ir tapti labiau tolerantiška. Žinoma, viskas vyksta mažais žingsneliais, bet ši knyga – labai didelis žingsnis.

Mes labai pripratę girdėti apie autistiškus vaikus, tačiau retas kuris pagalvoja, o kur yra suaugę autistiški žmonės? Prisitaikę, pasislėpę, labai dažnai neteisingai diagnozuoti, niekada nagavę pagalbos, kurios jiems reikėjo ar reikia. Profesoriaus Dainiaus Pūro skyrius tiesiog negali nesukrėsti daugybe aspektų – pradedant psichiatrijos situacija sovietų sąjungoje (pasirodo, ir vakarų pasaulyje nelabai kuo skyrėsi, kaip pasakoja Viola Ardone savo knygoje “Didis Stebuklas“), baigiant kryžiaus keliais nueitais stengiantis pakeisti sistemą, požiūrį, mąstymą. Mūsų visuomenė bus amžinai skolinga šiam žmogui.

Nesitikėjau, kad bus taip įdomu skaityti ir labai rekomenduoju šią knygą visiems, tiek turintiems autistiškų žmonių artimoje aplinkoje, tiek ir neturintiems, o gal to tiesiog nežinantiems. Labai džiaugiuosi, kad kuo toliau tuo labiau galvojama, kad autistiškiems žmonėms tiesiog turime leisti būti tokiais, kokie jie yra.

_______

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.

Nebuvau nieko skaičius iš Jane Austen. Nelabai įsivaizduoju, kaip man tai pavyko, lyg ir bandžiau audible klausytis, bet ten kažkoks keistas įrašas buvo, toks pusiau teatrinis – su arklių kanopų ir važiuojančių karietų garsais ir šnabždesiais, kurie niekaip nepadėjo klausytis. Kartu ir džiaugiuosi, kad neskaičiau ir neklausiau, nes dabar patyriau panašų malonumą, kaip kad su Vestos Šumilovaitės skaityta “Vėjo nublokšti”. Tiesiog mėgavausi kalbos vingrybėmis (dukroms fone vartant akimis ir klausiant, kaip galiu klausyt šitos family drama), aukštuomenės taisyklėmis, garbės suvokimu, pasipūtimu, tuštybe, o galiausiai Jane Austen genialumu ir Aldonos Vilutytės balso švelnumu. Nu rimtai!

Kaip tik taip sutapo, kad man beklausant karalius Karolis III sakė savo kalbas JAV. Kokia atgaiva buvo jų klausytis po nesibaigiančių prezidento ir premjerų Vasilisų veblenimų. Tos kalbos buvo tikra atgaiva dūšiai ir tarsi atplaukė tiesiai iš mano klausomos Austen knygos – su visom vingrybėm, grožybėm ir angliškom subtilybėm. Bravo abiems.