AFP/SCANPIX nuotr.

Ingrida Mačiulaitytė / Savaitraštis „Ekonomika.lt“

2012-01-19 06:49

Pasaulyje populiarėjanti investicijų kryptis – poveikio investicijos (angl. impact investing) Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius. ,,Ekonomika.lt” aiškinosi jų specifiką ir pagrindinius trikdžius, neleidžiančius šiai investavimo strategijai prigyti mūsų šalyje.

Poveikio investicijomis galima vadinti tikslingą kapitalo investavimą siekiant ne tik finansinės grąžos, bet ir socialinių pokyčių.

JAV bankas ,,JPMorgan“ prognozuoja, kad iki 2020 metų ši investicijų rūšis sudarys nuo 400 mlrd. iki 1 trln. dolerių ir atneš 183–667 mlrd. dolerių pelno. Ja jau susidomėjo tokie didieji investuotojai kaip George’as Sorosas ar ,,eBay” įkūrėjas Pierras Omidyaras, taip pat kone visi didieji pasaulio bankai ir pensijų fondai.

Prieš kelerius metus socialiai orientuoti investuotojai tegalėjo savo pinigus nukreipti į socialinių būstų įrengimą skurstantiesiems trečiojo pasaulio šalyse, mikrokreditavimą ar keletą etiškų fondų. Šiandien pasirinkimas daug didesnis, o auganti investuotojų bendruomenė įsitikinusi, kad ir ,,godūs gali daryti gera“.

Daugiau nei ,,nedarau bloga“

Pasak ISM vadybos ir ekonomikos universiteto lektoriaus Justino Pagirio, ši strategija kiek skiriasi nuo gana įprasto socialiai atsakingo investavimo.

,,Tai daugiau nei investavimo strategija ,,nedarau bloga“, kai siekiama maksimalaus finansinio rezultato atsisakant investuoti į dažnai kritikuojamas sritis, žalingas gamtai, pavyzdžiui, naftos gavyba, arba visuomenei, pavyzdžiui tabako gamyba, – aiškina jis. – Socialinėmis investicijomis siekiama kryptingo socialinio pokyčio, tai yra būtinas rezultatas, o į finansinę grąžą žiūrima lanksčiau.“

Investicijų rinkoje socialinis investavimas greičiau yra nauja kryptis, apimanti visą spektrą instrumentų – akcijas, investicinius fondus, nefinansines investicijas ir pan.

,,Dėl įvairovės, poveikio investicijas galima apibrėžti kaip esančias tarp filantropijos ir tradicinio investavimo“, – teigia socialinės verslininkystės ir inovacijų ekspertas.

Nuo mikrokreditų iki technologijų

Plačiausiai ši investavimo strategija taikoma investuojant į mikrokreditų bankus, švarių energijos technologijų plėtotojus, fondus, kurie teikia paskolas ar kitaip investuoja į bendruomenines organizijas ir kitus visuomenės pokyčių katalizatorius, pavyzdžiui, sąžiningos prekybos verslus.

Kelių socialinių projektų Lietuvoje iniciatorius Tadas Langaitis ,,Ekonomika.lt” teigė, kad poveikio investicijų spektras labai platus. ,,Nuo įprastos socialinės atsakomybės iki socialinių paslaugų, kurios išauga iš labdaringos veiklos“, – aiškina T. Langaitis, save vadinantis žmogumi, kuris stengiasi, kad Lietuvoje dirbti ir gyventi būtų geriau.

- Ingrida Mačiulaitytė

Savaitraštis „Ekonomika.lt“

Gairės: Deutsche Bank”, George’as Sorosas, Impact nvesting, J. Pagirys, Omidyar Network”. Neseniai, Pasak ISM, Pierras Omidyaras, poveikio investicijos, Tadas Langaitis, UBS

Permalink | Leave a comment  »

via economist.com

"Other hurdles must be overcome if impact investing is to soar. New regulations are needed (to clarify, for instance, whether pension funds can invest with an explicitly social purpose). More people need to be tempted out of mainstream finance. Better metrics for social impact are essential"

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

56% įmonių padidino apyvartą, 66% dirbo pelningai – tokius rezultatus 2008-aisiais, krizės metais Didžiojoje Britanijoje parodė socialinio verslo sektorius. Įmonių, orientuotų į socialinių ir aplinkos problemų sprendimą, vien Britanijoje skaičiuojama virš 62 000, jose įdarbinama apie 650 000 žmonių, kasmet sukuriama daugiau nei 30 milijardų svarų apyvarta.

Ambicinga trečiajam sektoriui? Atvirkščiai. Naujieji raktažodžiai socialinio verslo konferencijose – poveikio matavimas, poveikio investavimas ir socialinio verslo akcijų birža, o apibendrinami jie „socialinės ekonomikos“ idėja. Baigdami prestižines verslo administravimo studijas, pereidami iš privataus sektoriaus, socialiniai verslininkai naujai apibrėžia nevyriausybinį sektorių.

http://www.flickr.com/photos/justinas_pagirys/4669661819/

// straipsnis žurnalui Green'as //

Kas yra socialinis verslas

Ši naujoji socialinė ekonomika, kuri tradiciškai buvo apibrėžiama trečiuoju sektoriumi (labdaros, nevyriausybinės organizacijos, kooperatyvai) radikaliai stiprina seną, bet naujai atrastą dėmenį – socialinį verslą.

Socialinis verslas (SV) – tai visuomeninę misiją vykdančios organizacijos, kurios taiko verslo strategijas siekdamos apibrėžto socialinio ar aplinkosaugos tikslo. Dažniausiai SV apibrėžimas apima tiek pelno nesiekiančias organizacijas, taikančias verslo modelius (pirmiausia, tai turėtų būti prekių ar paslaugų pardavimai, t.y. pajamų generavimas), tiek ir pelno siekiančias įmones, kurių pagrindinis tikslas – visuomeninė nauda. Tradiciškai didžioji dalis gaunamo pelno yra reinvestuojama siekiant toliau didinti visuomeninį poveikį.

Privataus ir trečiojo sektoriaus organizacijų spektre socialinis verslas užima tarpinę poziciją tarp socialinių ir finansinių rezultatų, filantropinio ir privataus kapitalo. Kartais painiojama, tačiau socialinis verslas, skirtingai nuo tradicinio verslo modelių, ne tik turi socialinių tikslų - visuomeninė nauda jiems yra esminis principas, pagal kurį sprendžiama apie veiklos sėkmę.

Trys principai dažniausiai naudojami socialinio verslo apibrėžimuose

  1. Socialinis verslas imasi socialinių/aplinkosaugos problemų, kurių nepajėgia išspręsti viešasis sektorius ir laisva rinka;
  2. Esminis socialinio verslumo motyvas – visuomeninė nauda;
  3. „Socialiniai verslininkai“ veikia išnaudodami (o ne atmesdami) rinkos mechanizmus.

Garsiausias socialinio verslo pradininkas - Nobelio Taikos premijos laimėtojas, „Grameen“ Banko įkūrėjas - Muhammad Yunus. Jis pradėjo veiklą bandydamas įveikti kompleksinę finansinę problemą Bangladeše – suteikti paskolas žmonėms neturintiems nei stabilių pajamų, nei įkeičiamo turto ar kito garanto, ir kurie, norėdami gauti paskolą, yra priversti naudotis apgavikų, skolinančių už milžiniškas palūkanas, paslaugomis. Taigi „Grameen“ banke sprendimas buvo rastas. Bankas skurstantiems Bangladešo gyventojams pradėjo teikti paskolas netradiciniu būdu – nedidelius pinigus – vadinamus mikrokreditus - skolinant moterų grupėms, kartu suteikiant socialinį tarpininką (pagalbininką - prižiūrėtoją), tuo pačiu teikiant įgūdžių lavinimo programas bei svarbiausias socialines paslaugas. Pavyzdžiui, nedidelė - 30 dolerių paskola leidžia neturtingai šeimai pradėti nedidelį verslą, tarkime, nusipirkti siūlų ir pradėti siūti rūbus, už kuriuos gauti pinigai ar kitos prekės pagaliau sukuria sąlygas išeiti iš skurdo rato. Paskolos grąžinimo garantas – itin netradicinis - žmogiškumo faktoriai: pasitikėjimas skolininku, jo sugebėjimu būti atsakingu bei socialinė garantija. Socialinė garantija reiškia, kad paskolos atidavimas yra sąlyga, kad kitas tos šeimos ar to paties kaimelio gyventojas gautų naują paskolą. Paskolos atidavimo laikas nustatomas atsižvelgiant į konkrečią situaciją, o palūkanos yra nedidelės.

Taigi bankas „Grameen“ tapo finansiškai tvaria institucija - mikrokreditų banku – kuris siekia pelno, bet naudoja pelno maržą tam, kad išduotų dar daugiau paskolų ir didintų visuomeninį poveikį. Nors šis modelis finansine prasme yra rizikingas, tačiau Bangladeše jis pasiteisino. Tuose regionuose, kur bankas davė mikrokreditus, žmonės jau turi mobiliuosius telefonus. Už šią idėją 2006 metų Nobelio komitetas paskelbė, jog Nobelio taikos premiją lygiomis dalimis paskyrė 66 metų amžiaus Bangladešo ekonomistui Muhammad Yunus ir jo įkurtam “Grameen bankui”.

Naujas ir patrauklus įrankis

Esminis socialinio verslo principas yra tas, jog toks verslas nesiekia maksimaliai didinti pelno bendrovės akcininkams: įmonės pelnas tėra įrankis stiprinti visuomeninę/aplinkosaugos misiją. Šiuo metu jau yra naudojami įvairūs socialinio verslo modeliai: pelno siekianti įmonė gali būti naudojama finansiškai išlaikyti visuomeninės naudos siekiančią organizaciją, pati siekti socialinių permainų įdarbindama ar dirbdama kartu su pažeidžiamais visuomenės nariais, palankiomis sąlygomis teikti paskolas asmenų grupėms, kurios negali gauti kapitalo iš pagrindinių finansinių institucijų.

Taigi socialinis verslas yra naujas įrankis problemoms, kurias jau seniai bando įveikti įvairios institucijos ir organizacijos. Du aspektai, finansinis tvarumas ir organizacinis lankstumas apibrėžia šios verslo rūšies potencialą.
Kalbant apie finansinį tvarumą, būtina pabrėžti, jog socialinis verslas sprendžia įsisenėjusią trečiojo sektoriaus problemą – priklausomybę nuo riboto, nepastovaus ir nepaslankaus filantropinio kapitalo. Socialiniai verslininkai teikia paslaugas ir gamina produktus, už kuriuos gaunamos lėšos gali būti lanksčiai perskirstomos organizacijos viduje ir suteikti progą organizacijai augti, investuoti į paslaugas/produktą, kompetencijas, komandos darbą.

Organizacinio lankstumo aspektu, socialinis verslas aktualus kaip naujas metodas suteikiantis laisvę socialiai atsakingiems žmonėms kurti viešąsias gėrybes. Tai suteikia galimybę visuomenės problemas spręsti platesniam ratui (verslininkams, jaunimui) patraukliu būdu. Kuomet nevyriausybinis sektorius dažnai atrodo nepatrauklus dėl ribotų finansinių resursų (priklausomybės nuo valstybės programų ir verslo paramos), vadybos trūkumų, kompetencijos stokos ar karjeros galimybių, socialinis verslas leidžia sukurti ir naudoti savitą verslo modelį.

Tiesa, šioje vietoje būtina paminėti socialinio verslo horizonte dygstančias „poveikio investavimo“ (angl. „impact investing“) iniciatyvas. „Poveikio investavimu“ vadinamas tikslingas investavimas, siekiant tam tikrų socialinių/ ekologinių tikslų ir atsisakant finansinės grąžos maksimizavimo. Poveikio investuotojai užima tarpinę poziciją tarp filantropijos ir tradicinių rinkos investuotojų – jie siekia tiek socialinės, tiek ir finansinės grąžos, o dėl visuomeninės naudos atsisako tik dalies pelno maržos.

Valstybės / visuomenės vaidmuo

Save išlaikantis verslas, sprendžiantis socialines ir ekologines problemas skamba kaip švelniausia melodija viešajam sektoriui. Neatsitiktinai įvairių skatinimo iniciatyvų imasi šalys nuo JAV iki Tailando ar Indijos.

Ko reikėtų Lietuvoje? Pirma, bendros vizijos ar bent idėjos valstybės institucijose apie tokios „industrijos“ atsiradimą. Ši vizija turėtų apimti galimų socialinių verslų statusą, galimybes tapti įvairių socialinių paslaugų tiekėjais, socialinio poveikio matavimo standartus, valstybės paramą augimui. Tai būtų bendresnė idėja nei šiuo metu Lietuvoje įtvirtintas „socialinės įmonės“ statusas, kuris apibrėžia SV tikslus labai siaurai:  „įdarbinti tikslinėms grupėms priklausančius asmenis, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje“. SV plėtros vizija turėtų numatyti, kad būdų visuomeninei naudai kurti gali būti įvairiausių, nuo taršos mažinimo iki bendruomenių stiprinimo ar valdymo skaidrumo didinimo.

Antra, šio tikslo įgyvendinimui reikės stiprios politinės iniciatyvos, skatinančios teisinės bazės pokyčius (palankus teisinis ir mokestinis reguliavimas, kviečiantis verslininkus ir NVO atstovus svarstyti socialinio verslo idėją), bei sėkmingo institucinio bendradarbiavimo – socialinis verslas, jungiantis viešą, privatų ir trečiąjį sektorių, yra nemenkas iššūkis nusistovėjusiems valstybės institucijų vaidmenims ir funkcijoms.

Trečia, valstybės pastangos sukurti socialinio verslo sektorių bus sėkmingos tik tada, kai atsiras organiška „industrijos“ plėtra – daugės organizacijų, taikančių verslumo principus socialinėms problemoms spręsti, trečiajame sektoriuje atsiras daugiau inovacijų verslo modeliuose ir finansų vadyboje, socialinio verslo koncepcija bus suprantama visuomenėje, plačiai nagrinėjama aukštosiose mokyklose.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, kuri yra daugiausiai pažengusi socialinio verslo srityje, sektoriui sukurta palanki ekosistema apima specialų teisinį ir mokestinį reguliavimas (pvz., „community interest company“ yra viena iš galimų organizacijos registravimo formų), specialų kapitalą (paskolos ir investicinis kapitalas), poveikio matavimo metodiką („social return on investment“), platų viešųjų paslaugų delegavimą, universitetų absolventus rekrutavimui.

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

A simple graph to illustrate the whole concept behind social impact bonds. Check reports by Social Investment Task Force and Social Finance.

I see two significant advantages impact bonds have: timeliness (providing early interventions) and investment (growth) capital

Permalink | Leave a comment  »

"It’s now time to shift the policy focus from the pace of technological change to the direction of that change – to focus RDI on coherent programmes to solve urgent societal issues. These include climate change, alternative energy, healthcare for an aging population, security and social cohesion."

from 'Needed: A new approach for research and innovation in Europe'

photo: Žilvinas Kempinas, Columns

Permalink | Leave a comment  »

radau seniau rašytą straipsnį Post Scriptum internete. ta proga ir dalinuosi. nors apie inovacijas apskritai, ne tik socialines, nemažai dalykų aktualūs.

---

Pasaulis pamišo dėl inovacijų ir tam yra rimta priežastis – vis konkurencingesnė, globali verslo rinka, kuri reikalauja pasiūlyti naujus, dar neatrastus, ypatingus produktus. Inovacijomis grįsti verslo modeliai ne tik kuria didžiausią pridėtinę vertę bei atitinkamą grąžą investuotojams, tačiau ir prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo.

Inovacijų plėtros scenarijai gerokai skiriasi abipus Atlanto. Lisabonos darbotvarkėje akcentuoti Europos siekiai pavyti JAV ūkį novatoriškumu taip ir netapo tikrove. Nepaisant daugybės iniciatyvų, Europos Sąjungos kuriamų paskatų ir reguliavimo reformų, JAV lieka labiausiai pažengusi inovacijomis grįsta ekonomika.

Inovacija nėra tiesiog išradimas ar moksliniai tyrimai. Inovacija suvoktina kaip procesas, apimantis du susijusius aspektus: novatorišką sprendimą (technologinį, verslo modelio ar socialinį) ir jo pritaikymą visuomenėje ar rinkoje. Antrasis žingsnis — įgyvendinimas — reikalauja rizikingų sprendimų ir investicijų, kuriais rūpinasi antrepreneriai (angl. entrepreneurs). Nors pastarasis terminas Lietuvoje dar nėra prigijęs, jis žymi kokybinį skirtumą tarp jo ir „verslininko“: „antreprenerystė“ (angl. entrepreneurship) būdinga ne tik verslo pasauliui; veikiau tai yra individo ar organizacijos sugebėjimas veikti proaktyviai, lanksčiai reaguoti į besikeičiančios aplinkos iššūkius, ieškoti novatoriškų sprendimų. Antreprenerystė neatsiejama nuo įvairiausios rizikos, kadangi antreprenerių veikla orientuota į radikalias status quo permainas įvairiose srityse.

BRAUNASI ANTREPRENERIS

Inovacijos (ypač radikalesnės) turi tendenciją patekti į rinką per mažas, kūrybingas, rizikuoti linkusias įmones. Tačiau nuo idėjos iki sėkmės rinkoje – ilgas išbandymų kelias, kurį antrepreneriai privalo nueiti. Teigiama, kad JAV šis kelias dažnai yra ne tik trumpesnis, bet ir turintis mažiau pavojų nei Europoje. JAV neoliberaliais principais grįstas teisinis reguliavimas palankus antrepreneriams: nesėkmės rizika ir jos pasekmės (finansiniai nuostoliai, darbo vietų praradimas) perskirstomi visuomenei kur kas sklandžiau nei Europoje.

a. Išradimas / sprendimas

Idėjų kalvės – universitetai ir mokslinių tyrimų institutai – yra esminė sąlyga išradimui ar sprendimui atsirasti. Dauguma Europos universitetų (išskyrus Jungtinės Karalystės) nusileidžia JAV aukštosioms mokykloms savo kokybe pagal daugelį kriterijų (moksliniai tyrimai, straipsniai recenzuojamuose žurnaluose, apdovanojimai). Investicijos į MTEP (mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, angl. R&D) taip pat gerokai skurdesnės: pastarąjį dešimtmetį ES-15 vidutiniškai skirdavo 1,9 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai JAV šis rodiklis siekė 2,6 proc. Ne veltui Lisabonos strategijoje šalys narės raginamos investuoti bent jau po 3 proc. savo BVP.

b. Idėjos rizika

Intelektualinės nuosavybės teisinė apsauga skatina iniciatyvą kurti: novatorius gali tikėtis realios grąžos už savo idėją. Nors patentavimo idėja gimė Europoje (kildinama iš XV a. Venecijos), 1790 m. JAV Kongreso priimtas patentų įstatymas sukūrė veiksmingą visą šalį apimančią sistemą. Tuo tarpu ES ir toliau remiasi nacionalinių valstybių teisine apsauga, nepaisant to, jog 8 deš. buvo įkurta Europos Patentų Organizacija (EPO). Suteikdama „europietišką“ patentą, EPO jį tiesiog paverčia pavieniais patentais atskirose šalyse, nes intelektualinės nuosavybės apsauga išlieka nacionalinių vyriausybių prerogatyva. Dauguma teisinių ginčų vyksta atskirų valstybių ribose bei daro patentus mažiau veiksmingus ir sunkiau apsaugomus. Patentų teikimo procedūros taip pat yra apie 6-7 kartus brangesnės nei JAV.

c. Finansinė rizika

Didelės kompanijos gali paprasčiau diegti naujoves į rinką dėl turimų finansinių išteklių. Tačiau jos nuolatos susiduria su akcininkų spaudimu imtis „užtikrintų“ naujovių, kurios – kitaip nei radikalios inovacijos – neštų mažesnį, bet vis dėlto garantuotą pelną.

Todėl antrepreneriais dažniausiai ir tampa radikalių pokyčių pradininkai. Neturėdami ko prarasti, jie arba įsiveržia į rinką, arba žlunga. Proveržis dažnai reikalauja didžiulių investicijų; bankrotas atsieina taip pat nepigiai.

Pirmiausia antrepreneriams reikalingas rizikos kapitalas, nes tokios smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) įmonės retai atitinka bankų paskoloms keliamus kriterijus, todėl šie negali finansuoti pirmųjų verslo žingsnių. JAV ne tik siūloma daugiau rizikos kapitalo nei Europoje (iš tiesų daugiau nei visose kitose šalyse kartu sudėjus), tačiau taip pat akivaizdu ir tai, jog JAV esama kur kas daugiau likvidumo. JAV turi puikiai šalies mastu veikiančią NASDAQ biržą, kurioje greitai juda didžiuliai kapitalo srautai, nukreipti į naujas perspektyvias įmones – nieko panašaus nerasime ES.

Antra, bankroto rizika neatsiejama nuo radikalių inovacijų. Šiuo atveju bankrutavimo įstatymai daug griežtesni Europoje nei JAV. Priešingai nei kitapus Atlanto, ES šalių reglamentavimas palaiko įmonės kreditorių inicijuojamą bankroto procedūrą, o ne savanorišką vadybininkų sprendimą, o tai mažina antreprenerių autonomiją ir galimybes imtis rizikingų sprendimų.  Kita problema – socialinė ir ekonominė nesėkmės stigma daugumoje ES šalių: JAV bankroto paskelbimas leidžia antrepreneriams išvengti asmeninio turto praradimo (jie yra atleidžiami nuo dalies skolų), tuo tarpu daugumoje ES valstybių jiems tenka daug daugiau atsakomybės už finansinę nesėkmę. Galiausiai Europoje nesėkmę patyrusiems antrepreneriams partneriai bei visuomenė dar priklijuoja ir nevykėlių etiketę.

d. Komanda

SVV, o ypač antrepreneriškos įmonės sėkmė priklauso nuo sugebėjimo greitai suburti kompetentingą komandą. Žinoma, geriausia talentų ieškoti universitetuose – neatsitiktinai geriausių aukštųjų mokyklų sąrašuose akivaizdžiai dominuoja JAV. Išsilavinusios darbo jėgos gausa buvo svarbi sąlyga novatoriškų klasterių susiformavimui: pavyzdžiui, Stanfordo universitetui priskiriama dalis nuopelnų už sėkmingą Silicio slėnio (informacinių technologijų klasterio) susiformavimą; Kalifornijos ir San Diego valstijos universitetai paruošia kvalifikuotus darbuotojus San Diego biotechnologijų klasteriui. Analogiškai ir Europoje: ankstyvas dėmesys telekomunikacijoms, didelės MTEP išlaidos ir regioninė universitetų konkurencija sukūrė prielaidas informacinių ir komunikacinių technologijų klasterio Suomijoje iškilimui („Nokia“ ir su ja susijusios bendrovės).

Įdomu tai, jog Europa nuo JAV atsilieka netgi pagal gyventojų išsilavinimo rodiklius. 2006 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 19–oje ES valstybių (EBPO narių) 24 proc. gyventojų turėjo aukštojo mokslo diplomą, o JAV šis rodiklis siekė 39 proc. JAV universitetai sėkmingiau pritraukia privačias investicijas, suburia stipresnį socialinį tinklą (universiteto bendruomenę) ir išlaiko ilgalaikius santykius su alumnais. Iš dalies tai sietina su decentralizuotu valdymo modeliu – valstijos iš tiesų varžosi tarpusavyje, siūlo mokesčių lengvatas privatiems investuotojams, kokybišku švietimu bando pritraukti talentus.

Išsilavinimas, kaip ir darbo rinkos mobilumas, stiprina šalies konkurencingumą. Tačiau priešingai nei JAV, ES vis dar yra varžoma įvairiausių reguliavimo barjerų (pvz., kvalifikacijos pripažinimas, socialinė apsauga) bei praktinių ir psichologinių kliūčių (užsienio kalba, buitiniai aspektai (būsto paieška), informacijos trūkumas). 2000-2005 m. ES-15 tik 1 proc. gyventojų keitė gyvenamąją vietą (per metus), tuo tarpu JAV šis rodiklis svyruoja nuo 2,8 proc. iki 3,4 proc.

Komandos riziką JAV antrepreneriams sumažina ir lankstus darbo santykių reguliavimas: jie gali greitai pasamdyti kolektyvą ir taip greitai darbuotojus atleisti projektui žlugus. Akivaizdu, jog JAV neoliberalus reguliavimas palankesnis nei europietiško kapitalizmo modelis.

EUROPA NENORI PASIDUOTI

Tokios yra dažniausiai iškeliamos JAV dominavimo inovacijų rinkoje priežastys. ES lyderių nuolat kartojamas tikinimas, neva Senasis žemynas gali pasiekti tiek pat, o gal ir daugiau nei JAV, vis dar nevirsta kūnu. Tuomet kyla klausimas, ar ES institucijos apskritai yra pajėgios išspręsti šias problemas?

„Kelio priklausomybė“

Net ir ta pati Lisabonos strategija, kuria remiantis bus bandoma ES padaryti konkurencingiausia pasaulio ekonomika, yra prieštaringa inovacijų atžvilgiu: joje neoliberalaus kapitalizmo apraiškos persipina su gerovės valstybės atributais. Problema ta, jog konkurencingumas yra itin susijęs su kitomis valdymo sritimis: socialine politika, aplinkosauga, fiskaline politika ir kt. ES institucijos praktiškai neturi priemonių keisti darbo santykius šalyse narėse.

„Kelio priklausomybė“ – neišvengiama ES savybė. Europos ateities strategijos kuriamos remiantis integracine patirtimi, įsišaknijusiomis institucijomis, politinėmis praktikomis bei tradicijomis, todėl drastiškų krypties pokyčių tikėtis neverta. Todėl inovacijų plėtros strategijoje ir toliau liks nemažai sanglaudos politikos principų.

Inovacijų „lipnumas“

Pastebėta, kad inovacijos „limpa“, jos yra „grumstuotos“, nes koncentruojasi labai mažose geografinėse vietovėse, klasteriuose. Maždaug 1/3 viso JAV rizikos kapitalo atitenka Silicio slėniui, likusios 2/3 – kitoms 5 geografiškai koncentruotoms vietovėms, kuriose telkiasi antrepreneriškos kompanijos. Sekant JAV pavyzdžiu matyti, kad dominavimas inovacijų srityje reikalauja didelės išteklių (finansinių ir žmogiškųjų) koncentracijos atskirose vietovėse.

ES grindžiama visų regionų plėtra ir geografiškai teisingu biudžeto perskirstymu. Ji prisideda prie tolygesnės ūkio plėtros Sąjungos viduje, tačiau vargu ar yra veiksminga ES siekiant tapti konkurencingiausia ekonomika pasaulyje. Negana to, ES perskirstomos lėšos yra ženkliai mažesnės nei vyriausybių ir kompanijų, tad Lisabonos strategijos įtaka šioje sferoje apskritai abejotina.

Kas tas antrepreneris?

Ne tik Europos viešajame diskurse, bet ir teisiniuose dokumentuose „antreprenerio“ sąvoka dar tik skinasi kelią. Jis vis dar painiojamas su verslininku, o į šį apibrėžimą dažnai telpa ir individualių įmonių savininkai, ir įvairiausias SVV. Antrepreneris skiriasi nuo smulkaus verslininko, nes jis renkasi privačią darbo praktiką savanoriškai ir tai jam nėra paskutinė išeitis. Šių sąvokų painiojimas veda prie situacijos, kai ES remiami antrepreneriai ne tik diegia inovacijas, bet ir prekiauja sumuštiniais kioskuose.

Pabaiga ir trys idėjos

Nuodugnus suvokimas, kaip inovacijos patenka į rinką, svarbus ne tik ES, bet ir nacionalinių bei regioninių politinių darbotvarkių sėkmei. Investicijų į mokslinius tyrimus tikrai nepakaks – būtina rasti būdų „įgalinti“ antreprenerius, mažinti su inovacijomis susijusią riziką ir taip padėti kurti gyvybingą ekonomiką.

ES institucijų vadovai puikiai suvokia struktūrinius JAV ir Europos skirtumus inovacijų srityje. Tačiau ES kontekstas („kelio priklausomybė“, išplėtota socialinė politika ir kt.) riboja „europietiškos transformacijos pagal JAV modelį“ galimybes. Ši situacija – proga apsvarstyti bent keletą kritinių idėjų.

Pirma, inovacijos nėra konkurencingumo kūrėjos, konkurencingoje ekonomikoje jos atsiranda kaip pasekmė, taigi nėra esminė gerovės sąlyga. Politikos planavimas turi prasidėti nuo konkurencingumo kūrimo, o ne nuo inovacijų skatinimo.

Antra, antrepreneriams būdingos savybės akivaizdžiai siejasi su kultūra. Net ir turint analogišką institucinę struktūrą Europoje, vargu ar galima tikėtis tokių pat rezultatų kaip JAV. Todėl prieš kopijuojant amerikietišką modelį, ES vertėtų išanalizuoti kultūrinius skirtumus bei vertybines nuostatas – galbūt galima sukurti „europietiškos antreprenerystės“ modelį?

Trečias kertinis klausimas – ar inovacijoms būtinai reikalingas neoliberalusis kapitalizmas, įgyvendintas JAV? Galbūt mokytis reikėtų iš sėkmingai inovacijas kuriančių ir įgyvendinančių Šiaurės Europos šalių?

nuotraukose: Lino Jusionio darbai "Cherry, Harry & Roquet" ir "1.1"

Permalink | Leave a comment  »

Lietuvoje, pasak „Transparency International“, didžioji dalis verslo socialinę atsakomybę tebesupranta tik kaip įstatymų laikymąsi, o užsienyje jau ne pirmą dešimtmetį egzistuoja įmonės, sprendžiančios tenykštėms vyriausybėms ar ne pelno organizacijoms neįkandamas problemas. Socialinis verslas pagal veiklos tikslus priskiriamas trečiajam sektoriui, tačiau tai yra visų trijų mišinys. Tai – savanoriška veikla stengiantis rūpintis viešosiomis gėrybėmis naudojantis rinkos mechanizmais. Vis daugiau elitinių verslo mokyklų absolventų norėtų ne susižerti kuo daugiau pelno, o pamėginti padaryti „ką nors visuomeniško“.

Ar socialiai atsakingas verslas nėra oksimoronas? Juk verslas iš principo yra pelno siekimas.

Kraštutinė dešinioji mokykla su Friedmanu prieky teigė, kad verslo paskirtis yra didinti pelną, atnešti finansinę grąžą akcijų turėtojams. O socialinio verslo ir socialiai atsakingo verslo (tai yra du atskiri dalykai) idėja yra ta, kad jis yra atsakingas ne akcijų turėtojams, o visiems, kurie su juo susiję, angliškai - stakeholders.

Laisvosios rinkos teorija teigia, kad rinka pati viską sureguliuoja, bet per šimtus metų – ką belaikytume kapitalizmo pradžia – istorija parodė, kad taip niekada neatsitinka.

Kuo skiriasi socialiai atsakingas verslas nuo socialinio verslo?

Socialiai atsakingas verslas yra tas, kurio prioritetas vis dėlto yra pelno maksimizavimas, bet jie elgiasi socialiai atsakingai: „Nedaryk nieko blogo.“ Gali būti labai dideli apibrėžimo svyravimai, nes, jei verslas per metus šiek tiek paaukoja, tai sakytume, kad jis yra socialiai atsakingas. Bet, jei jis gamina naftos produktus, tai aukodamas mažai ką gali pataisyti, nes visa jo veikla iš tikrųjų nuolatos kenkia aplinkai.

O socialinio verslo prioritetas jau nebėra pelnas, prioritetas yra tam tikrų socialinių ar ekologinių problemų sprendimas. Pelnas yra svarbus tik tiek, kiek jis padės didinti poveikį visuomenei ar aplinkai. Finansinė grąža yra tiktai antrinis elementas ir apie sėkmę sprendi pagal tai, kaip tau sekasi spręsti socialinius uždavinius.

Kuo tai skiriasi nuo filantropinės veiklos, nuo paramos, socialinių fondų?

Socialinis verslas yra alternatyva nevyriausybinėms organizacijoms, kurios siekia filantropinio kapitalo. Vis daugiau žmonių pradėjo suprasti, kad filantropinis kapitalas yra ribotas. Tie ištekliai, sakykim, Amerikoje, yra labai dideli, bet jie yra riboti. Nuolatinis pinigų prašymas yra „lubos“, kiek tu gali trečiajame sektoriuje veikti.

Socialinis verslas sako: būk verslas toks pats kaip kitas – tau nieko nebereikia prašyti, ir yra neribotos galimybės, kiek gali didinti poveikį. Pavyzdžiui, „Grameen“ banko Bangladeše, kurio įkūrėjas gavo Nobelio taikos prizą, naujovė buvo mikrokreditai ir jų davimas ne vyrams, o moterims (ir moterų grupėms), nuolatos jas mokant, konsultuojant. Jis pasidarė šiokią tokią pelno maržą (kuri šiuo metu iš tikrųjų yra visai nemaža) ir galėjo veiklą plėsti. Šiuo metu keliasdešimt milijonų žmonių gali tuos kreditus gauti. Mikrokreditavimas yra kritikuojamas, nes vieni labai rimtai tai daro, o kiti tik ieško pelno, bet šitas modelis yra svarbus ne tik finansine parama, bet ir mokymu, sveikatos apsaugos priemonėmis, socialine, psichologinė parama, žodžiu, visu komplektu, ne tik numestais pinigais.

Ar galima socialiniu verslu grįsti ekonomiką?

Vis daugėja socialinio verslo skirtingose šalyse ir pradėjo daugėti finansinių priemonių. Visų pirma pasaulyje labai padaugėjo investicinio kapitalo, vis daugiau žmonių gali investuoti ir jie turi skirtingų prioritetų. Tik klausimas, kaip padaryti, kad tie žmonės, kurie nori investuoti ne tik į finansinę grąžą, bet ir socialinę grąžą, galėtų tai padaryti.
Jie patys nelabai ieškos, kur dėti pinigus, nežinos, kuo pasitikėti svetimoje šalyje. Informacija, pasitikėjimas, teisiniai dalykai... Niekas nenori mesti milijonų, kai nežino, ar sugrįš, ar nesugrįš. Mano dėstytoja Durreen Shahnaz Singapūre labai aktyviai kuria socialinio verslo akcijų biržą. Ji šiais metais yra išrinkta viena iš dvidešimties TED bendradarbių. O TED judėjimas visame pasaulyje yra labai populiarus - jie patys save vadina naujuoju pasaulio ekonomikos forumu.

Panašios iniciatyvos plėtojamos Britanijoje, bet socialinio verslo akcijų birža nebuvo pradėta. Daugiausiai nueita tiek, kad socialiai atsakingos įmonės yra pateikiamos atskirame biržos sąraše, tačiau ten išrenkamos tos, kurios nieko bloga nedaro. Bet jų socialiniai tikslai nėra apibrėžiami, nėra matuojami.

Atsiranda paskolų programos. Tarkime, Britanijoje, kurioje socialinis verslas išplėtotas, yra bankų, kurie teikia paskolų vien jam.

Apibrėžti ir matuoti socialinį poveikį turbūt turi valstybė?

Taip, tai labai svarbus dalykas. Britanijoje veikia Trečiojo sektoriaus ministerija. Ji turi apibrėžimą, turi oficialią poveikio matavimo metodiką, pagal kurią viskas berods pinigine išraiška suskaičiuojama – kokia yra įtaka, poveikis visuomenei.

Vyriausybės skatina socialinį verslą, nes jis gali padėti spręsti ilgai nesprendžiamas problemas. Jamesas Cameronas rinkimų kampanijoje ėjo su šūkiu „Big society“ („didelė visuomenė“). TED sakytoje kalboje jis teigia: valstybė šimtmetį sako atlikite savo ekonominę veiklą, mokėkite mokesčius, o socialines problemas ji išspręs. Bet matome, kad valstybė nepajėgi jų išspręsti. Kiek galime save apgaudinėti?.. Gal geriau atiduokime pinigus ir jas išspręskite jūs, nes patys geriau žinote, ko reikia jūsų kaimynui.

Be abejo, tai labai sudėtinga. Jungtinėje Karalystėje yra 62 tūkst. socialinių verslų. Tad reikia atsirinkti, kas daro, o kas tik lengvatų ieško.

Į akcijų biržą norima įtraukti socialinių verslų iš skirtingų šalių, reikia sukurti vienodą apibrėžimą, vienodas taisykles, kaip toks verslas turėtų būti valdomas, ir taisykles, kaip matuojamas poveikis. Būtent – kokia socialinio verslo finansinė ir socialinė grąža.

Yra žmonių, kurie turi tiek pinigų, kad jiems nesvarbu, ar jie sugrįš, bet nori pasijusti gerai. Mano dėstytoja dalyvaudama TED sutiko žmonių, kurie labai greitai užaugino kompanijas, pavyzdžiui, su informacinių technologijų banga, ir išėjo iš savo darbo. Jie ir prieina ir sako: ką tu ten darai? Aš dabar jau turtingas, noriu daryti ką nors visuomeninio. Yra tokių turtingų žmonių ir galbūt jie netgi jaučiasi kalti, kad tiek daug pasiekė per tokį trumpą laiką ir yra pasirengę ieškoti šiek tiek kitokių vertybių.

Geriausiose verslo mokyklose studentai netelpa į socialinio verslo programas. Vis daugiau jų sako, kad norėtų pamėginti patys kurti socialinį verslą.

Gal tai šiek tiek susiję su tuo, kad visuomenėje į verslą žiūrima kritiškai. Finansų krizė padarė ryškų pėdsaką, bankininkystė parodė kitą savo veido pusę su premijomis ir visais panašiais dalykais. Studentai ieško kažko naujo ir tam tikri vertybiniai pokyčiai vyksta.

Manoma, kad į MBA (master of business administration; liet. verslo administravimo magistras) programas sulenda didžiausi šmikiai, kurie neturi kitokių tikslų gyvenime, tik pelną, bet atrodo, kad tai keičiasi.

Kuo yra ypatingos MBA programos?

Ten yra žmonių, kurie gali išeiti ir veikti. Jiems tradiciškai mažiau rūpi teorija, jie yra tie žmonės, kurie nori eiti ir kažką daryti. Ir dabar ten netrūksta savanaudiškų asmenybių, bet jie yra tie, kurie ilgai nesvarsto ir daro. Ten prasidėjo dauguma didžiųjų socialinių antreprenerių legendų.

Tai yra elito mokyklos – dažnai jie jau turi ir kapitalo, ir pažinčių, ir taip toliau.

Taip, dažniausiai jie turi labai patogią poziciją ir tai ne tik Amerikoje. Yra prestižinių MBA Europoje, Indijoje, Kinijoje ar kitur.

MBA programose mažiau dėmesio skiriama žinioms, o labai daug įgūdžiams ir asmenybės kūrimui. Viena mergina baigė verslo administravimo bakalauro programą Whartone, Pensilvanijos universitete, kuris dažnai yra numeris vienas tarp verslo mokyklų. Paskui ji stojo į ekonomikos magistrantūrą Oksforde, bet jos nepriėmė, ir ji juokdamasi sakė, kad Oksfordas žino, kad mes ekonomikos iš tikrųjų nemokame, bet mus priverčia patikėti, kad mes esame geriausi.

„Bloomberg“ sudaro 20 perspektyviausių socialinių verslininkų sąrašą, kurie dauguma išeina iš MBA programų, yra jauni. Yra „start–up’ų“ (pradedančiųjų) kultūra, kuri yra susijusi su dideliais užmojais, greitu veikimu.

Trečiajame sektoriuje atsiranda kitokia kultūra. Tikiuosi, ir pas mus galėtų keistis supratimas, kad trečias sektorius yra vargingas, sunkiai besiverčiantis, kad ten žmonės nors ir labai geros širdies, bet silpnokos kompetencijos, turi mažai ryšių, nuolat prašinėja pagalbos. Socialinis verslas sako, kad trečiasis sektorius gali būti ambicingas, kompetentingas, greitas, veiksmingas, patrauklus jauniems žmonėms.

Labai populiaru skelbtis, kad aš noriu daryti „ką nors visuomeninio“, ir verslo mokyklų studentams tai buvo būdas išsiskirti iš minios – jei atsistosi ir sakysi, kad aš nenoriu dirbti „Goldman Sachs“, o noriu pakeisti pasaulį. Dabar tikriausiai tokių atsistoja pusė auditorijos.

Permalink | Leave a comment  »

http://www.flickr.com/photos/mugley/2353540461/

No surprise, many people are skeptical about the Corporate Social Responsibility (CSR). I do understand why.

It seems to me, however, that there is lack of understanding why business should be socially responsible. This is my reasoning:

Assumption # 1

Our economic systems are incapable to capture value. Great deal of deeds and values created in the economy are either represented wrong or simply ignored in the monetary calculations. The list includes:

_Household labour and non-market transactions being excluded from GDP calculus;
_Environmental and Social Capital being similarly ignored // if one year we would cut all the trees and ship them to other country, GDP would only increase representing the export;
_Widely applied Cost-Benefit Analysis has a fatal flaw - it is reliant on the impossible attempt to price the priceless values of life, health, nature and the future // read Lisa Heinzeling and Frank Ackerman, 'Pricing the Priceless: Cost Benefit Analysis of Environmental Protection' .

Assumption # 2

Due to existing imperfect economic systems, where monetary account is decently attributed only to a very limited set of assets and activities, legal regulations are equally amiss. This also affects our moral standards - we tend to disregard wealth which is not monetary (air, climate, silence, etc.)

Assumption # 3

Business, which continuously exploits imperfect regulatory schemes, does not save costs for the society: they are being covered by the other actors.

For example if a company keeps polluting a nearby river because the laws allow that, the cost will still get incurred: by other company, which will be cleaning the river to supply water, by farmers when their production will fall due to water contamination, or simply by people suffering from health disorders.

___

Therefore CSR makes perfect sense for the state and the market: it is actually cheaper not to pollute instead of making somebody else (often the government) clean the mess. If societies would take these premises for granted, CSR movement would grow strong at much faster pace.

photo credit: mugley

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

Egle Cekanaviciute uses design to break the social stigma attached to orthopedics.

Rokas Darulis applies photography to tackle ignorance // as he has put, 'apathy does more harm than homphobia' // He launched the website called ‘doesn’t matter who do you sleep with’

and further, Tomas Ramanauskas had good ideas on the way Vilnius could be improved - some of them rather easily attainable. Besides other stuff, he was talking about the lack of public places, where people could simply meet without any pressure to buy something. I see some potential synergy with co-working spaces I wrote a while ago.

Lukas Rekevicius made a brilliant case on how we hate our waters. There are numerous opportunities right there, on the banks of our rivers, but somehow - nothing is happening. I guess framing the problem as an opportunity, what Lukas did, is a robust first step.

Permalink | Leave a comment  »

rokvesta.pdf Download this file

"Gamtoje nėra beprasmių vyksmų. Todėl žmonija privalo pastebėti, ištirti vykstančius procesus, atrasti jų prasmę ir tinkamai, nepažeidžiant gamtos, juos panaudoti" - rašoma "Rokvestos" puslapyje.

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »

Permalink | Leave a comment  »