Ekonomikos pradžiamokslis sako: prisivilioti naują klientą yra 5 kartus brangiau, nei išlaikyti esamą. Deja, dalis įmonių šią taisyklę traktuoja taip, kad į esamus klientus galima nusispjaut ir lėšas nukreipia į naujų klientų paiešką.

Panašu, kad taip elgiasi ir “Omnitel”. Jos [...]]]> Ekonomikos taisyklės atsisuka prieš tuos, kurie jų laikosi. Tokia išvada peršasi po šiandieninio “Omnitel” skambučio, kuris mane apstulbino.

Ekonomikos pradžiamokslis sako: prisivilioti naują klientą yra 5 kartus brangiau, nei išlaikyti esamą. Deja, dalis įmonių šią taisyklę traktuoja taip, kad į esamus klientus galima nusispjaut ir lėšas nukreipia į naujų klientų paiešką.

Panašu, kad taip elgiasi ir “Omnitel”. Jos klientu buvau gal 8 metus. Net nežinau, kodėl – tiesiog, įprotis. Nors kiti operatoriai siūlė geresnes kainas, likau ištikimas. Tačiau šįmet neiškenčiau. Besibaigiant sutarties “fiksavimo” laikui, žinoma, sulaukiau “Omnitel” skambučio su “išskirtiniu pasiūlymu”. Taip pat sulaukiau kitų dviejų operatorių skambučių, kurių pasiūlymai buvo žymiai geresni. Atėjau į “Omnitel” saloną ir išdėsčiau situaciją. Deja, gavau tą patį pasiūlymą, kaip ir skambučiu. Tada užpildžiau paslaugų atsisakymo raštą ir nuėjau pas konkurentus. Ir visiškai dėl to nesigailiu – moku mažiau, gaunu daugiau.

O štai šiandien sulaukiau “Omnitel” skambučio. Jo turinys maždaug toks: siūlome 1000 Lt nuolaidą telefonui ir skambučius už 4ct/min. Šito man negalėjo pasiūlyti net tas operatorius, pas kurį perėjau. Kai paklausiau, kodėl tokio siūlymo negavau prieš mažiau nei pusmetį, man paaiškino, kad čia visai šviežias pasiūlymas. O kai pasakiau, kad aš jau įsipareigojęs kitam operatoriui, man pasiūlė… iš jo išeiti ir, cituoju: “Mes sumokėsime dalį netesybų sumos”.

Pala pala. Tai dabar jie jau siūlo tokias sąlygas, kokias gavęs aš tikrai nebūčiau išėjęs, bet dar ir yra pasiruošę sumokėti už tai, kad grįžčiau… O tai ar ne paprasčiau ir pigiau būtų buvę šiek tiek pasistengti dėl esamo kliento?..

Deja, nors pasiūlymas visai neblogas, kompanijos pozicija esamų klientų atžvilgiu man nepriimtina. Todėl bent artimiausiais metais liksiu ten, kur pabėgau…

Praėjo atostogos. Šįkart teko priimti kelis svarbius sprendimus ir pasirašyti kelis svarbius dokumentus. Trumpas variantas – užsinėriau banko kilpą ir lįsiu į “dėžutę” Vilniuje. Ją dar “pudruoja”, bet čia tik savaičių klausimas.

Kaip sakė viena draugė, “pagaliau nusėdau”.

Dabar ilgasis variantas.

Hm. Ir pats nustebau. Pasirodo, [...]]]>

Nūnai žmonės žino visų daiktų kainas, bet nežino nė vieno daikto vertės.
Oskaras Vaildas.

Praėjo atostogos. Šįkart teko priimti kelis svarbius sprendimus ir pasirašyti kelis svarbius dokumentus. Trumpas variantas – užsinėriau banko kilpą ir lįsiu į “dėžutę” Vilniuje. Ją dar “pudruoja”, bet čia tik savaičių klausimas.

Kaip sakė viena draugė, “pagaliau nusėdau”.

Dabar ilgasis variantas.

Hm. Ir pats nustebau. Pasirodo, buto ieškojau beveik metus – apie paskolą pradėjau galvoti pernai lapkritį. Galvojau kiek trumpiau… Nors svarstymų buvo tikrai daug. Pradedant nuo to, ar ne geriau būtų toliau gyvenamąją patalpą nuomotis; ir baigiant svarstymais, ar tikrai noriu gyventi Vilniuje. Na ir, žinoma, “svajonių buto” paieškomis. Galiu iškart pasakyti, tokio neradau. Teko rinktis geriausią variantą iš esamų/prieinamų.

Bet kokiu atveju, pagaliau išsirinkau. Dabar belieka tikėtis, kad butų kainos bent po kelių metų pradės kilti.

Paskutinės dienos prieš “didįjį sprendimą” buvo kiek neramios. Vis galvojau, ar tikrai teisingai elgiuosi, skaičiavau sąmatas, visokius “worst case” variantus ir t.t.

Apskritai man sunku galvoti apie pinigus. Tarkime, niekada nemokėjau skaičiuoti parduotuvėje. Kiti ateina į parduotuvę su, tarkim, 20 ar 50 litų kišenėje ir apsiperka būtent už tokią sumą ar mažesnę. Aš gi visada nešiojuosi banko kortelę, nes tik parduotuvėje sugalvoju ką noriu valgyti ar šiaip ką reikia nusipirkti.

Arba apie daiktų kainas. Tarkim, kol nežinojau “rinkos kainų” aš visai kitaip vertinau virtuvės (galvojau pigiau), vonios (galvojau brangiau) ir kambario (galvojau brangiau) įrengimo kaštus. Arba, tarkim, palangės, durų, vonios spintelės, drabužinės, dušo kabinos (šita labiausiai nustebino) kainą. Pabandykit patys paspėlioti ir paskui patikrinkit “Senukuose”. Asmeniškai man jų vertė atrodo žymiai mažesnė už tą “rinkos kainą”. Tačiau tiek šiuo atveju, tiek parduotuvėje renkantis daiktus didesnę įtaką turi jų vertė, o ne kaina. Reikia – ir perki, nes neturi pasirinkimo…

Tas pat ir su sprendimų verte. Viena yra išsirinkti dažų spalvą, duris ar plyteles ir visai kas kita – išsirinkti pačią gyvenamąją vietą.

Prieš priimdamas galutinį sprendimą galvojau, kaip pasirašysiu tą “didįjį dokumentą”, kaip čia nesuklydus ar nesusimovus, kaip reikės įsiskaityti į tai, ką pasirašau ir t.t. Ir vis tiek susimoviau. Ten, kur net negalvojau.

Atėjęs pas notarę, perskaitęs dokumentus užsimiršau ir juos pradėjau pasirašinėti “parduotuviniu” parašu. Nežinau, kaip jūs, bet aš tokį turiu – supaprastintą parašo variantą, tokį kringelį, kuris šiek tiek primena parašą (jis maždaug toks, kaip tas ženkliukas viršuje prie vardo ir pavardės), bet iš tikrųjų yra tik kringelis. Parduotuvėje vis tiek niekas tų čekių netikrina, tai kad būtų greičiau aš jį suraitau ir būna gerai.

Žodžiu, kelis kartus pasirašiau tuo “supaprastintu parašu”, o kai susipratau jau buvo vėlu. Tai nusprendžiau juo visus lapus ir pasirašyti. Kad nekiltų įtarimas. Paskui, aišku, tokį pat parašą raičiau kitur – nes visi žiūrėjo į pirkimo sutartį, tai jei netyčia palygintų parašus… Na, svarbiausia niekam neužkliuvo.

Apskritai aš manau, kad būnant jaunam tenka priimti pernelyg svarbius sprendimus savo gyvenime. Tarkim, tas pats parašas. Jį reikėjo “susigalvoti” kai buvau gal 14 metų (kažkur važiavau). “Susigalvojau” panašų į tėtės, bet likus kelioms dienoms iki to parašo “įregistravimo” ėmiau ir persigalvojau – pakeičiau jį dviem “G” raidėmis. Kad būtų paprasčiau. Ir taip nuo pirmo “kelioninio paso” jis “atkeliavo” iki pilnametystės ir nugulė ant visų kitų dokumentų.

Bet – nepatikėsit – greitai pasirašyti tuo tikruoju parašu man dažnai nepavyksta. Vis antra raidė “neprilimpa” taip, kaip turėtų. Todėl per kasdienes keliones į parduotuvę išlavinau paprastesnį parašo variantą – į tikrąjį parašą šiek tiek panašų kringelį. Ir štai jis atkeliavo iki, kol kas, svarbiausio dokumento gyvenime…

Kitas panašus pavyzdys – sprendimas, kur studijuoti. Būdamas 12 klasėje daugiau galvojau apie egzaminus, o ne apie tai, kur galėčiau stoti. Na, buvo viena specialybė, dėl kurios rinkausi egzaminus, bet jokio “plano B”. Įrašiau žurnalistiką pirmu numeriu, o toliau dar kelias “gudriai skambančias” specialybes tame pačiame fakultete ir dar kelis variantus iš kitų universitetų. Bet čia greičiau buvo “zapaskė”, o ne “planas B”. Kaip žinia, planas neišdegė ir teko sėsti į gelbėjimosi valtį, kuri galiausiai nunešė visai kitur, nei tikėjausi. Nors, nesakau, gal ir gerai viskas susiklostė.

Yra ir daugybė kitų pavyzdžių. O ir tas pats buto pirkimas – sprendimas, kuriam pats jaučiuosi dar “nepribrendęs”, kuris varžys laisvę ir gali turėti didelę įtaką tolimesniems svarbiems sprendimams. Bet dabar, sudėjus visus pliusus ir minusus, tai atrodo logiškiausias pasirinkimas.

Gal ir dėl jo vėliau gailėsiuosi. O gal bent šįkart viskas vyks kaip planuoju…

p.s. įtariu, perskaitę pirmą citatą pagalvojote, kad vėl rašysiu apie piratavimą. taip, ji puikiai tinka ir tai temai…

Aš lygiai taip pat netikiu, kad galimas koks nors nepartinis prezidentas, kad galimas koks nors bandymas atskirti, tarkim, kad ir žurnalisto principus nuo kažkokios pilietinės sąžinės. Tai, kad gali atskirti komentarą nuo informacijos, tai [...]]]> Prieš kelias dienas ėmiau interviu iš VDU istorijos katedros profesoriaus E.Aleksandravičiaus, kuris taikliai pastebėjo, jog politinių (ar kokių kitų pažiūrų) iš žmogaus neatimsi:

Aš lygiai taip pat netikiu, kad galimas koks nors nepartinis prezidentas, kad galimas koks nors bandymas atskirti, tarkim, kad ir žurnalisto principus nuo kažkokios pilietinės sąžinės. Tai, kad gali atskirti komentarą nuo informacijos, tai čia yra paprastas profesinis triukas, bet reikalauti, kad kokie nors žurnalistai arba net valdininkai visai nebeturėtų politinių pažiūrų – tai yra idiotizmas. Vis tiek jas kokias nors turi. Tai ką – jūs jas turite slėpti, ar kaip tik turite ginti savo principus, bet padoriomis priemonėmis?

Man šita citata susišaukia su anksčiau skelbtu įrašu “Žurnalisto nuomonė: skelbti ar nutylėti?“…

Kadangi pradžioje kažkodėl kartojama sena informacija – a la priminimas apie esamą situaciją – skaitom nuo pirmo skirsnio. Iš pradžių skaičiau rimtai. Bet nuo trečios pastraipos pradėjau [...]]]> Tik spėk parašyti apie dainininkus, žiū ir kokia naujiena išlenda ta tema… Šįkart išlindo itin keistu pavidalu. Jei kas nematėt – būtinai pasiskaitykit: Atlikėjai: pritariame USB ir kitų laikmenų apmokestinimui.

Kadangi pradžioje kažkodėl kartojama sena informacija – a la priminimas apie esamą situaciją – skaitom nuo pirmo skirsnio. Iš pradžių skaičiau rimtai. Bet nuo trečios pastraipos pradėjau nesuprasti kas vyksta – čia koks pasityčiojimas, ar kaip?

Cituoju: „Kai buvo 15 proc. mokestis, sąžiningai dirbau su sutartimi – pridedu ranką prie širdies. O kam čia slėpti“, – kalbėjo N. Malūnavičiūtė, leidusi suprasti, kad dabar kartais sutarties nepasirašo. <…> Apie vokelius kalbėjo ir Jurgis Brūzga – pasak jo, taip gaudami atlygį už koncertus, atlikėjai nemoka mokesčių valstybei. „Kas nutiktų, jei aš susirgčiau? Arba man reikėtų operuoti apendicitą?“, – klausė Edgaras Lubys-Amberlife. Diskusijoje keliskart kartota, kad įstatymo pataisų (dėl atmintinių apmokestinimo – G.G.) reikia atlikėjams, o ne „geležų gamintojams“ – laikmenų importuotojams.” Citatos pabaiga.

Rimtai, čia pasityčiojimas, ar kaip? Atlikėjai prisipažįsta, kad nemoka mokesčių (!) ir čia pat rėkia, kad reikia apmokestinti atmintines. Suprask – mes mokesčių nemokam, bet kiti mokesčius mokėti turėtų (!) ir tie surenkami mokesčiai turėtų atitekti mums (!).

Klausimų kyla daug. Pirma – kaip galima vertinti mokesčių nemokančio žmogaus raginimus įvesti naujų mokesčių kitiems? Ir antra, ar jis turi moralinę teisę į šiuos surenkamus pinigus?

Ir jei atlikėjas nemoka mokesčių, ar aš turėčiau jį remti pirkdamas jo kūrybą, eidamas į koncertus? Nes tokiu būdu pats remsiu nelegalią veiklą.

Dar giliau mąstant – jei nusipirksiu tuo stebuklingu mokesčiu apmokestintą USB, kažkokia cento dalis taip pat atiteks atlikėjui, kuris nemoka mokesčių. Tokiu būdu pusė Lietuvos gyventojų taps nelegalios veiklos rėmėjais.

Taip pat, ar tas iš USB surinktas mokestis turėtų atitekti atlikėjui, kuris jau kokius 5-10 metų neišleido nei vieno kompaktinio disko? Na ir kas, kad jo muziką dar groja kaimo radijo stotys – mokestis yra už įrašų kopijų darymą, o jei įrašų nėra, tai tarsi nėra ko kopijuoti.

Arba jei “atlikėjo” kompaktų niekas neperka, tai ar jis pretenduoja į tą mokestį? Nes, na, gal tie 10 nusipirkusių jį vis kopijuoja…

Apskritai, įdomu, ar atlikėjais save vadinantys asmenys supranta, kokia šio mokesčio prasmė, už ką jis būtų renkamas, kam ir kaip paskirstomas? Kokie jo dydžiai, kaip tai įtakotų rinką? Galų gale, koks yra mokesčio būtinumo pagrindimas? Ar jie žino, kokį variantą Seimui pateikė nenuspėjamasis parlamentaras J.Dautartas?..

Nes jei supranta, tai aš jiems turiu klausimą: ar siekiate užsidirbti už tai, ką kuriate, ar tik norite susirinkti pinigus už kažkada atliktus darbus? Pagal dabartinį modelį, kurio atlikėjai taip nenori/bijo keisti, pinigai jiems atitenka už CD pardavimus ir koncertus. Taigi norėdamas užsidirbti, turi arba kurti, arba koncertuoti. Mano supratimu, jei žmogus nieko nedaro, jis neturėtų gauti pinigų (su tam tikromis išimtimis – neįgalieji, pensininkai ir t.t.).

Beje, mielas Amberlife, jei susirgsi ir reiks kažką operuotis – eisi tvarkingai į privačią ligoninę ir perduosi tuos pačius vokelius, kuriuos susirinkai prieš koncertus…

Antras beje – aš truputį atsilikęs Lietuvos muzikos rinkoje, bet ar Neda, Amberlife, S.Januška, A.Kulikauskas, A.Smilgevičiūtė, G.Storpirštis pastaruoju metu išleido kokių naujų kūrinių?.. Ir kas tas Jurgis Brūzga išvis?..

Trečias beje – šitą renginį organizavo AGATA, cituoju: “Diskusija surengta iš lėšų, kurios atlikėjams mokamos kaip kompensacijos už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais.” Tai pala, jei yra renkamas mokestis, kuris turėtų būti mokamas kaip kažkokia mistinė kompensacija, kodėl tada jis naudojamas visai kitiems tikslams? Kaip čia tiksliau išsireiškus… kažkokiam PR’ui ir lobizmui, sakyčiau.

Neskanu, labai neskanu.

Ketvirtas ir paskutinis beje – gal ne visai, bet man atrodo, kad į temą: trečiadienį kolega Mindaugas parašė labai vertą dėmesio straipsnį apie korupciją. Labai jau viskas susišaukia – pykstam dėl korupcijos, dėl nemokamų mokesčių ir lėšų stygiaus, bet vos pasitaikius galimybei patys taip elgiamės… Taip lietuviška…

Jį prisiminiau/atradau šįvakar visai atsitiktinai [...]]]> laikas pastaruoju metu labai lėtai eina (nes laukiu atostogų ir dar vieno svarbaus įvykio, apie kurį parašysiu jei/kai sulauksiu). Visgi kažkaip sugebėjau pražiopsoti Alinos Orlovos albumo “Mutabor” pasirodymą. Na, visame tame informaciniame triukšme, kuris ėjo per galvą, buvo žinutė apie šitą albumą, bet ji kažkaip sugebėjo praslysti. Pasirodo, jau visas mėnesis praėjo.

Jį prisiminiau/atradau šįvakar visai atsitiktinai grotuve įsijungęs Alinos senąsias dainas. Tas, kurios klaidžiojo internete kai ji dar namuose viena pianinu grojo, jas įrašinėjo ir siūlė kitiems klausytis. Visiška nostalgija.

Prisiminęs/atradęs “Mutabor”, Youtube perklausiau dainas (na, bent kiek pavyko rasti). Nežinau, ar čia aš senstu, ar Alinos kūryba bręsta sparčiau už mane, ar tiesiog neesu pakankamai išprusęs, kad suprasčiau tokią muziką… Anyway, patiko tik dvi dainos.

Taigi kilo dilema. Tarkim, atlikėjas man patinka ir aš jį norėčiau paremti. Bet ne už tai, ką jis daro dabar, o už tai, ką darė anksčiau. Ta prasme, aš suprantu norą tobulėti ir taip toliau, bet jei tas tobulėjimas man nepriimtinas ir aš norėčiau išgirsti tai, už ką aš jį pamėgau… Turit kokių patarimų?

Iš to išplaukia ir antra dilema, arba, kitaip sakant, sąmokslo teorija. Tarkim, jei Alinos kūrybai įtakos turi kompanija, su kuria ji yra pasirašiusi sutartį. Tai tokiu atveju aš norėčiau nemokėti tai kompanijai už tai, kokią įtaką ji daro mano mėgiamam atlikėjui, tačiau paremti tik patį atlikėją. Už tai, ką jis darė prieš “prisirišdamas” prie muzikinės kompanijos.

Any suggestions? Gal tiesiog ateiti į Alinos koncertą ir įbrukti jai “vokelį”? Bet čia bus kaip ir nelegalu, gi mokesčiai nesumokėti ir visa kita… O ir nuo koncerto bilieto dalis pinigų nubyrės vadybai…

Apskritai, ar yra būdas tiesiogiai paremti atlikėją, išvengiant vadybinės kompanijos?

Do homeless people get “knock [...]]]> Kažkur internete radau iš pirmo žvilgsnio kvailą, bet susimąstyti verčiančią, citatą-klausimą. Pateikiu originalo kalba, nes į lietuvių nežinau kaip išversti:

Do homeless people get “knock knock” jokes?

Jei netyčia vaizdo įrašas dingtų, trumpai pacituosiu:

Rolandas: Apie žaidimus, ir apie piratavimą… Ką aš manau? Aš nieko nematau, aš visą laiką pirataudavau, pas mane yra tiktai buvę keli žaidimai, kur žaisdavau – tai buvo „Diablo“ originalas ir „Counter Strike“ originalas. Ir [...]]]> …tai LANVA’i turėtų būti įdomus šis vaizdo įrašas: Radistai – Epizodas 01 [via Video.games.lt]. Žiūrėti nuo 9.30 min.

Jei netyčia vaizdo įrašas dingtų, trumpai pacituosiu:

Rolandas: Apie žaidimus, ir apie piratavimą… Ką aš manau? Aš nieko nematau, aš visą laiką pirataudavau, pas mane yra tiktai buvę keli žaidimai, kur žaisdavau – tai buvo „Diablo“ originalas ir „Counter Strike“ originalas. Ir viskas. Ai ne, turėjau dar ten visokių tokių, bet… „WarCraft“ turėjau originalą… bet… O tu Džoni?
Jonas: Aš irgi, na, taip išeina…
Rolandas: Na, piratavimas, ką mes galime padaryti? Mes nepirataujame.
Jonas: Mes pažaidžiame.
Rolandas: Mes trumpai…
Jonas: Mes trumpai pasidžiaugiam.
Rolandas: Mes gi nepardavinėjame…
Jonas: Nepardavinėjam, taip…

Drąsūs gi tie radistai…

Kiek žinau, LANVA pirmininkas mano tinklaraštį seka (na, bent kartais užsuka…). Įdomu, ar jis atkreips dėmesį į šį įrašą ir ar imsis kokių nors veiksmų? Jei tikrasis LANVA siekis yra pažaboti piratavimą Lietuvoje, lyg ir turėtų…

O ir teisminė praktika rodo, kad į įrodymus ir kitų teismų sprendimus pernelyg didelis dėmesys nekreipiamas, jei asmuo pats prisipažįsta.

p.s. Radistai, no offence. Bet, kaip sako, žodis ne žvirblis…

Tačiau tai, ką šiandien radau vienoje didžiausių Vilniaus parduotuvių, mane tikrai nustebino. Pasirodo, būna ir pelėsinių kiaušinių! Check this out [spausti ant paveikslėlio didesniam vaizdui]:

*Tie juodi taškeliai yra pelėsiai, jei ką.

Net nebežinau, ką ir galvoti – ar čia [...]]]> Neesu didelis gurmanas, tarkim, nesuprantu pelėsinio sūrio skonio – supelijęs sūris ir tiek. Na, gal kažkam jis skanus.

Tačiau tai, ką šiandien radau vienoje didžiausių Vilniaus parduotuvių, mane tikrai nustebino. Pasirodo, būna ir pelėsinių kiaušinių! Check this out [spausti ant paveikslėlio didesniam vaizdui]:

*Tie juodi taškeliai yra pelėsiai, jei ką.

Net nebežinau, ką ir galvoti – ar čia koks gurmanų patiekalas, ar tiesiog parduotuvės kiaušinių ekspertas pasiėmė atostogų… labai, labai ilgų atostogų…

Beje, dauguma gamintojų kiaušinius pakuoja į atidaromas dėžutes, tai gali vietoje patikrinti turinį (iki šiol tikrindavau, ar nesudužę; dabar jau tikrinsiu ir ar nesupeliję). Bet vienas itin protingas gamintojas sugalvojo uždėti tokią kartoninę “apsaugą”, kad išpakuoti galėtum tik namuose. Geras būtų siurprizas parsinešus namo rasti kažką panašaus į šitą vaizdą…

Skanaus, ir į sveikatą… NOT!

Buvo čia toks nuotykis. Važiavau šeštadienį į Molėtus, pasimaudyti Siesarčio ežere, bet iš pirmo karto nepavyko rasti prie ežero jau buvusių draugų. Sustojau prie kažkokios kaimo parduotuvėlės aikštelėj panagrinėti GPS ir paskambinti. Kol aš sau kalbėjau, kažkokia žiopla boba moteris su kažkokiu Audi hečbeku patogiai “atsirėmė” į mano mašiną. Išlipau iš [...]]]> …spirkit jai į bamperį nuo manęs.

Buvo čia toks nuotykis. Važiavau šeštadienį į Molėtus, pasimaudyti Siesarčio ežere, bet iš pirmo karto nepavyko rasti prie ežero jau buvusių draugų. Sustojau prie kažkokios kaimo parduotuvėlės aikštelėj panagrinėti GPS ir paskambinti. Kol aš sau kalbėjau, kažkokia žiopla boba moteris su kažkokiu Audi hečbeku patogiai “atsirėmė” į mano mašiną. Išlipau iš mašinos, o ji įsimetė bėgį ir nuvažiavo…

Užsirašiau numerį, bet kadangi nieko smarkiai nesubraižė, o ir labai prie ežero norėjau (policijos ten, įtariu, reiktų laukti kokį pusvalandį), spjoviau į tą žioplę ir, dar kelias minutes pasikeikęs, išvažiavau pats.

Tikriausiai nieko nebūčiau ir taip prašęs už tą brūkštelėjimą, nesimato jo beveik, bet kai žmogus mato, kad įvažiavo į kitą mašiną, iš jos išlipa žmogus, ir nuvažiuoja – tai čia yra naglumo viršūnė. Na bent išlipk, atsiprašyk, ar ką…

Supykau žiauriai.

Sukabliataškiu. (c) Radistai