- – -

„Aukštai kilęs žemai krisi“, – byloja taikli patarlė. Kompanija „Apple“ per pastarąjį dešimtmetį pakilo labai aukštai. Tačiau [...]]]> Anadien 15min.lt buvo išpublikuota mano nuomonė apie „iPhone 4s“. Žinoma, atsirado daug piktų visažinių komentatorių. Su kiekvienu ginčytis sunkoka, juolab naudojant įprastą komentarų formą, tad jei kas nori padiskutuoti – rašykite čia savo komentarus

- – -

„Aukštai kilęs žemai krisi“, – byloja taikli patarlė. Kompanija „Apple“ per pastarąjį dešimtmetį pakilo labai aukštai. Tačiau antradienį pristatytas „iPhone 4S“ labiau primena ne vertingiausios pasaulyje technologijų bendrovės revoliucinį įrenginį, o daiktą, kurio paskirtis – toliau čiulpti ištikimiausius „prakąsto obuolio“ fanus.

Nesu „Apple“ fanas, atvirkščiai – šios kompanijos produktai man atrodo gerokai pervertinti ir išaukštinti. Taip, kompiuteriai ir telefonai yra kokybiški, aukštos klasės, o rinkodaros strategija (kurią pats vadinu „tylėk ir tavęs klausysis“) – neįkainojama. Bet nesu tiek „nukvakęs“, kad savo santaupas leisčiau kasmetiniam technikos atnaujinimui ir galėčiau puikuotis prieš kitus gražesniu ekranėliu.

Ypač jei girtis nėra kuo.

Dvi naujovės: procesorius…

Įrenginius vertinu pagal jų galimybes. Naujasis „iPhone 4S“ iš esmės turi dvi dėmesio vertas naujoves: „Apple A5“ dviejų branduolių procesorių ir aplikaciją „Siri“, kuri leidžia telefoną valdyti balsu.

Bei nei viena jų manęs neįtikina skubėti į parduotuvę.

„iPhone“ jau buvo atėjęs laikas dviejų branduolių procesoriui, taigi „Apple“ sprendimas yra visiškai aiškus ir lauktas. Tačiau A5 nėra kažkas stebuklingo. Kodėl? Pagrindinis procesoriaus vertinimo kriterijus yra taktinis dažnis. A5 turi 1 GHz dviejų branduolių procesorių. Konkurentai LG, HTC, „Samsung“ savo telefonuose jau seniai diegia 1,4-1,5 GHz taktinio dažnio dviejų branduolių procesorius. Galima ginčytis dėl to, kaip procesorių išnaudoja telefone įdiegta operacinė sistema, bet privalumai būtų ne procesoriaus, o sistemos.

…ir valdymas balsu

Kalbant apie „Siri“ pirmiausia reikėtų pastebėti, kad šio produkto „Apple“ nesukūrė, o nusipirko. Programą „Apple“ įsigijo prieš metus (spėjama, kad už ją buvo sumokėta 150-250 mln. dolerių) ir ją tobulino, o dabar paskelbė, kad „Siri“ bus įdiegta į „iPhone 4S“. Kitų „iPhone“ modelių savininkai jos įsidiegti negalės. Šio sprendimo priežasčių „Apple“ nepateikė.

Įdomu tai, kad „Siri“ programėlę ankstesnių „iPhone“ modelių savininkai iki šiol galėjo atsisiųsti iš „App Store“ parduotuvės, tačiau po oficialaus „iPhone 4S“ išleidimo jos naudoti nebegalės. Manoma, kad taip „Apple“ bando suteikti pridėtinės vertės būtent naujajam telefono modeliui.

„Siri“ išties verta dėmesio. Ji, kaip teigiama, gali suprasti ir vykdyti žodžiu pasakytus teiginius, klausimus ar nurodymus. Žinoma, tam tikri apribojimai yra – ji gali vykdyti tik tas komandas, kurias buvo išmokyta interpretuoti (pvz., programėlę išbandę žmonės teigia, kad paklausus „Ar šunys valgo šokoladą?“ ji pateikė netoliese esančių restoranų, kurių pavadinime yra žodis „šuo“, sąrašą).

Taip, tai patogu. Novatoriška. Lengva naudoti. Greita. Tačiau ar vien dėl „Siri“ verta pirkti būtent „iPhone 4S“? Na, man ji neatrodo pati būtiniausia telefono funkcija (juo labiau lietuviams – „Siri“ supranta tik anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas).

Be to, jei „Apple“ nenori, kad balsu valdytumėte kitus jos telefonus, visada galima pasižvalgyti alternatyvų pas konkurentus. Pvz., valdymo balsu funkciją turi telefonas „Samsung Galaxy S2“, kuris bene visomis techninėmis savybėmis (išskyrus ekrano raišką) lenkia „iPhone 4S“.

Kosmetiniai pagerinimai

Žinoma, „iPhone 4S“ pristatymo renginyje „Apple“ vadovai gyrėsi ir kitomis jo funkcijomis.

Tarkime, geresne vaizdo kamera, kuri gali fotografuoti 8 mln. taškų raiškos nuotraukas ir filmuoti aukštos raiškos (1080p) vaizdo įrašus. Bet ar verta girtis tokiu atnaujinimu, jei net rinkos autsaidere vadinama „Nokia“ dar kokybiškesnę kamerą buvo įdiegusi prieš daugiau nei metus išleistame telefone (turiu omeny „Nokia N8“)?

O postringauti, kad 14,4 Mbps spartą galinti išgauti HDSPA+ technologija yra analogiška 4G – tiesiog nesolidu (beje, HDSPA+ technologija leidžia pasiekti ir 21 Mbps spartą, tačiau „Apple“, kažkodėl, pasirinko pigesnį variantą).

Ilgai veikiantis elementas? Neturėjus telefono rankose sunku pasakyti, ar išties jis toks ištvermingas. Operacinė sistema „iOS 5“? Na, nelyginsiu jos su „Android“, bet ją palaikys ir ankstesni modeliai „iPhone 3GS“ bei „iPhone 4“. Milžiniška 64 gigabaitų atmintis? Bent aš telefonu filmų nežiūriu, taigi nesuvokiu, kam jos tiek gali prireikti.

Galima ilgai vardinti kitas telefono funkcijas, bet jokių privalumų nei prieš konkurentus, nei prieš ankstesnius „iPhone“ modelius nematau.

Džiaugsmas konkurentams

Nesulaukė „Apple“ gerbėjai nei 4 colių įstrižainės ekrano, nei naujo dizaino, nei trimačio ekrano, nei 4G LTE ryšio, nei dviejų SIM kortelių palaikymo, toks pat liko ir „Namų“ mygtukas.

Mano nuomone, kiekvienas šio telefono pirkėjas parodys, kad neturi kur dėti pinigų. Net jei būčiau didžiulis „Apple“ gerbėjas, tačiau dar nebūčiau praradęs sveiko proto, rinkčiausi „iPhone 4“. Tiesiog „iPhone 4S“ atnaujinimai yra nepakankamai svarbūs, kad švaistyčiau pinigus, juolab, kad pasirodžius naujajam modeliui „iPhone 4“ gerokai atpigo.

Neabejoju, „Apple“ konkurentai po vakarykščio pristatymo gerokai lengviau atsikvėpė. O gal net atidarė šampano butelį. „iPhone 4S“ tikrai nepanašus į nenugalimą konkurentą. Netikite? Pasižiūrėkite į šią lentelę, kurioje „iPhone 4S“ palygintas su trimis aukščiausios klasės išmaniaisiais telefonais: „Samsung Galaxy S II“, „Motorola Droid Bionic“ ir „HTC Titan“.

Taigi iki sekančio „iPhone“ atnaujinimo kuris nors jų gali persivilioti aukščiausius reikalavimus telefonui keliančius klientus, kuriems „brendas“ nėra toks svarbus.

„Apple“ belieka tikėtis, kad jos gerbėjų požiūris į prekės ženklą išties yra panašus į religiją…

Jei būtų autorių teisių gynėjų valia, tokie puslapiai matyt neegzistuotų…

Pagarba iniciatoriams ir nuotraukomis pasidalinusiems žmonėms.

Šios savaitės numeris gi “užkabino” viršeliu. Kas nematė, siūlau pažiūrėti:

Išties, šiurpus vaizdelis. O dar tie prierašai – Fukušima ir Ignalina…

Ir man būtų šiurpu, jei kasdien nereikėtų ieškoti, [...]]]> tikriausiai, ne visi gaunate ir skaitote leidinį “Balsas.lt savaitė”. Na, pas mus jį atneša kiekvieną savaitę dykai, tai tenka garbė pavartyti. Tikrai neblogų anekdotų parenka.

Šios savaitės numeris gi “užkabino” viršeliu. Kas nematė, siūlau pažiūrėti:

Išties, šiurpus vaizdelis. O dar tie prierašai – Fukušima ir Ignalina…

Ir man būtų šiurpu, jei kasdien nereikėtų ieškoti, kuo iliustruoti pasaulio naujienų tekstų. Šią agentūros AFP nuotrauką taip pat teko užmatyti. Ir pasiskaityti, kas gi joje išties vaizduojama.

Taigi noriu nuraminti visus – čia nėra vienas tų Fukušimą gesinančių “kamikadzių”, ir jo veidą košia ne kokie radioaktyvūs dūmai, o tik verdamų ryžių “išmetami” garai. Ir dirba jis ne prie jėgainės, o maždaug 60km nuo jos. Paspaudę čia rasite išsamų nuotraukos aprašymą.

Vis dėlto Balso temoje apie jokius ryžius anė žodžio. Galėjo bent žodžiu užsiminti, kad nuotrauką paaiškintų, ar kažką… Nes ryžius sieti su branduoliniais pavojais, tai čia jau net man didokas minties šuolis.

Ankstesnio įrašo komentaruose žurnalistas A.Račas stebėjosi mano požiūriu į autorių teises. Norėdamas patikslinti, ką turiu omeny sakydamas, kad vienintelis “šventas” dalykas kalbant apie autorių teises yra asmens teisė į pačią kūrinio autorystę (t.y. visada privalomai būti nurodytam kaip autoriui ar šaltiniui), pasiremsiu pavyzdžiu, kuris anadien mane kiek suerzino.

Prieš pusantro mėnesio aš [...]]]> šįkart labai trumpai.

Ankstesnio įrašo komentaruose žurnalistas A.Račas stebėjosi mano požiūriu į autorių teises. Norėdamas patikslinti, ką turiu omeny sakydamas, kad vienintelis “šventas” dalykas kalbant apie autorių teises yra asmens teisė į pačią kūrinio autorystę (t.y. visada privalomai būti nurodytam kaip autoriui ar šaltiniui), pasiremsiu pavyzdžiu, kuris anadien mane kiek suerzino.

Prieš pusantro mėnesio aš parašiau straipsnį apie tai, kad Lietuva vilios turistus per “Facebook”. Ir štai prieš kelias dienas kolega iš “Vilniaus dienos” taip pat parašė straipsnį apie tą patį konkursą ir kaip jis “pasislinko”. Įdomu tai, kad net pavadinimas liko kone identiškas. Gal tai sutapimas, o gal žurnalistas išties pritrūko fantazijos… Bet ne apie tai aš.

Įdomiausia tai, kad agentūra BNS šįkart apie tai pranešė, žinoma, pacituodama “Vilniaus dieną”. Nors kai aš buvau parašęs straispnį, jis buvo praleistas pro akis.

Suprantu, kad naujiena kaipo tokia nepriklauso niekam, tačiau stebint kas yra cituojami, o kas “nepastebimi” (nors pranešama ta pati naujiena), darosi graudžiai juokinga. Tad apie kokį autorystės saugojimą galima kalbėti, jei net cituojant laikomasi dvigubų standartų?

Galėčiau pateikti ir daugiau pavyzdžių, kai mano straipsniai agentūros BNS likdavo nepastebėti, o vėliau iš to “kilo vėjas”. Tarkim, kai parašiau apie prezidentų panteoną BNS tylėjo, o po kelių savaičių išleido net kelis straipsnius apie tai, kaip  juda šis konkursas (čia, čia).  Arba, tarkime, kai rašiau apie fiktyvias internetines parduotuves Beribu.lt (čia) o vėliau ir Top-tech.lt (čia) buvo tylu, tačiau kai temą po kelių dienų pakreipė “Lietuvos rytas”, šis straipsnis jau buvo pacituotas…

Žinoma, galėčiau pateikti pavyzdžių ir su konkurentų tinklalapiais – kaip vieni yra cituojami, o kiti “perrašomi”, bet nuorodų rinkimas užimtų pernelyg daug laiko – galbūt patikėsite mano žodžiu. Tiesiog, noriu pasakyti, kad dvigubi standartai galioja ir kitur.

Neketinu lįsti į asmeniškumus, visi dirba savo darbą kaip išmano. Bet aš lieku prie savo įsitikinimų.

Beje, nusirašinėjimai kartais atsisuka ir prieš nusirašinėtojus. Taigi pabaigai – printscreen iš vienos svetainės, kuri kopijuoti moka, bet kartais autorystę netyčia “užmiršta”. Tad tenka priminti “per aplink”:

Blogerius atstovaujančio advokato paprašiau surašyti komentarą/nuomonę, kurį (tikiuosi, rytoj) išpublikuosiu 15min.lt. O čia pateiksiu savo asmeninį požiūrį.

Situacija išties dvilypė: iš vienos [...]]]> Lietuvos tinklaraštininkai stojo į kovą prieš „turinio vagį“ – Blogorama.lt autorių Lauryną Ragelskį. Mano (mirštančio) tinklaraščio jis nekopijavo, todėl apie veiksmą sužinojau tik šiandien, paskaitęs vakarykščius tinklaraštininkų įrašus (bene išsamiausiai situaciją aprašė Buržujus).

Blogerius atstovaujančio advokato paprašiau surašyti komentarą/nuomonę, kurį (tikiuosi, rytoj) išpublikuosiu 15min.lt. O čia pateiksiu savo asmeninį požiūrį.

Situacija išties dvilypė: iš vienos pusės, autoriai teisėtai piktinasi kūrinių pasisavinimu. T.y. Blogorama.lt kopijuoja visą tinklaraščių turinį, net nuotraukas, ir pasilieka kopijas visam laikui. Svarbiausia – tai daroma be jų sutikimo.

Iš kitos pusės, tekstų autorystė nėra pasisavinama, t.y. svetainėje pateikiamos nuorodos tiek į autoriaus tinklaraštį, tiek į originalų įrašą (anot Buržujaus, anksčiau to nebuvo).

Kai manęs paklausė, ką palaikysiu šioje situacijoje, suskubau atsakyti, kad tinklaraštininkus. Nes nepastebėjau, kad Blogorama.lt pateikia tiesiogines nuorodas į turinį.

Dabar manau, kad esu labiau L.Ragelskio pusėje, nei į kovą stojusių tinklaraštininkų.

Mano supratimu, kūrinius visada galima naudoti, jei yra nurodoma autorystė. Aišku, kuriant agregatorius (plačiau apie tai rašo Džiugas) geriau naudoti ne visą tekstą, o tik jo dalį – tokiu atveju tai jau bus ne kopijavimas, o citavimas ir prikibti dėl autorystės pasisavinimo būtų sunku.

Bet, mano nuomone, net jei naudojamas visas kūrinys, jei yra nurodoma teisinga autorystė, pykti nėra dėl ko. Iš kūrinį pagaminusio asmens autorystė nėra atimama, ir tai yra svarbiausia. Kūrinio originalą turite jūs, ir niekas iš jūsų jo neatima, o kopiją internete radęs žmogus gali pamatyti, kas jį sukūrė ir apsilankyti originalioje svetainėje.
Internetas yra vieta, skirta dalintis, o ne „saugoti“. Kas jau kas, o tinklaraštininkai tai turėtų suprasti (tuo pačiu pareklamuosiu šiandieninį savo interviu su “Mozilla” atstovu; ir pokalbį su “The Pirate Bay” vienu įkūrėjų – raginu pasiskaityti, yra įdomių minčių).

Aišku, visur pykčius sukelia pinigai. Tinklaraštininkai pyksta, nes jie pinigų neuždirba, o štai L.Ragelskis nori pasipelnyti (nors pastarasis tikina, kad pinigų jis neuždirba).

Na, niekas nedraudžia ir jums dėti reklaminius banerius į savo svetainę… Bet jei jau rašote dėl pinigų, tai atvirai pasakysiu – ne į tą sritį įžengėte. Čia pinigų nebus dar ilgai.

Ar dėl to, kad pats neuždirbate, reikia drausti uždirbti kitam? Aš taip nemanau.

Tarkim, aš rašau savo malonumui, laisvalaikiu. Ir man visai negaila, jei kažkas ima mano tekstus. Svarbiausia, kad paliktų autorystę. O gauna jis už tai pinigų, ar ne – jo paties reikalas. Tinklaraščio atveju man svarbu ne pinigai, o skaitytojai. Jei jie žino, ką skaito, tuomet viskas gerai.

Pyktis paima tik internete radus savo tekstų, bet be nurodytos autorystės. Tai jau – vagystė. Bet kol kas tai pavieniai atvejai, ir man gaila gadinti dėl to nervus.

Geriau vietoje ilgų ginčų parašyti dar vieną tekstą…

Na, o lengviausias būdas išvengti kopijavimo – nerašyti. Vis tiek iš to neuždirbate. Rašote dėl skaitytojų? Bet iš jūsų jų niekas ir neatima…

Nujaučiu, kad dėl šito įrašo būsiu maišomas su žemėmis, bet tokia yra mano nuomonė…