Straipsnis publikuotas: 2011-09-15

Pirmą kartą pasaulyje uždaroje patalpoje, milžiniškame angare pastatytas daugiaaukštis namas. Pastatytas ir pristatytas pirkėjui į jo pasirinktą vietą, skelbia Suomijos žiniasklaida. Taigi, nekilnojamas turtas tampa kilnojamu.

Kilnojamo, modulinio daugiabučio namo projektą įgyvendino ir toliau šią technologiją vysto statybos kompanija NEAPO. Anot ekspertų, toks pastatų statybos būdas ateityje gali pakeisti statybos pramonę iš esmės. Namai būtų statomi ne statybos aikštelėse, po atviru dangumi, veikiami kritulių, šalčio, karščio ir kitų atmosferinių reiškinių, bet uždaruose cechuose. Šis būdas supaprastina statybinių medžiagų pristatymą bei sandėliavimą, palengvina statybos organizavimą, statybos priežiūrą. Aišku, atsiranda naujų uždavinių. Pavyzdžiui, kaip pristatyti gamykloje pagamintą daugiabutį į jam numatytą sklypą. Juk ne po kiekvienu tiltu pravažiuos toks namas. Štai ir suomiams, savo pirmagimį teko plukdyti specialia barža.

NEAPO namų gamybos technologija gan paprasta. Panašiai kaip ir įprastų skydinių, surenkamų namų. Tik čia skirtumas tas, kad NEAPO namai nesurinkinėjami statybos aikštelėje, bet į sklypą pristatomi jau visiškai surinkti.

Naujoji technologija pavadinta Fixel. Iš plieno pagamintų namo sienų, grindų, stogo ir kitų atitvarų struktūra korėta, su oro tarpais. Visos atitvaros apšiltintos nedegia PAROC akmens vata. Dėl to tokios plokštės, skydai yra lengvesni už gelžbetonio plokštes ir pakankamai tvirti. Iš tokių plokščių surenkami moduliai, kurie vėliau sujungiami.

Pirmojo NEAPO daugiaaukščio namo statyba arba, greičiau, gamyba uždarame laivų statyklos angare, Turku mieste prasidėjo pernai. Čia pat namas buvo apdailintas, sumontuotos visos vidaus sistemos, įrengta santechnika, elektros instaliacija, ventiliacija, apšvietimas, nuotekos ir pan. Namas buvo baigtas, kaip sakoma, iki rakto. Suomių teigimu, šis namas yra maždaug penkiskart lengvesnis už tokį pat mūrinį arba gelžbetonio plokščių namą. Toks namas gali būti perkeliamas iš vienos vietos į kitą.

Beje, NEAPO statybos sprendimas gali būti pritaikomas ir senų daugiabučių renovacijai. NEAPO Penthouse sistemos idėja būtų patraukli mūsuose.

Renovuotinų daugiabučių bendrijoms purtantis paskolų ir brangios renovacijos finansinę naštą galėtų palengvinti antstatai ant stogo. Pristačius ant penkiaaukščių, pavyzdžiui, dar du aukštus iš modulinių sistemų ir juos pardavus, atsirastų lėšų namo modernizacijai. O lengvi moduliai, teigiama, nereikalautų papildomai sutvirtinti daugiaaukščio namo pamatų ir nešančiųjų jo konstrukcijų. Moduliai, tai – visiškai įrengti butai, kuriuos užkėlus ant seno daugiabučio stogo galima nesunkiai integruoti į bendrą namo sistemą.

Šis įrašas padarytas 2010-03-13

Turbūt girdėjote hipotezę apie tai, kad dinozaurai Žemėje išnyko po to, kai į mūsų planetą trenkėsi milžiniškas asteroidas. Mokslininkai perspėja, kad ir mus gali ištikti panašus likimas, nes Žemei vėl grasina pavojingai artėjantys asteroidai ir visa šluojantys saulės pliūpsniai.

Pavojingiausias iš jau žinomų Žemės link skriejančių asteroidų yra Apofis (Apophis Nr.99942). 2029 metų pavasarį kirtęs Mėnulio orbitą jis turėtų praskrieti šalia Žemės maždaug 30–40 tūkstančių kilometrų atstumu. Palyginimui reikėtų priminti, kad vidutinis atstumas nuo Žemės iki Mėnulio yra maždaug 384 tūkst. km (tarp 363 300 km iki 405 500 km), o mūsų planetos skersmuo siekia 12 700 km. Skriejantį geostacionaria orbita visai šalia Žemės asteroidą paveiks mūsų planetos gravitacijos jėga ir, labai tikėtina, kad jis sulėtins sukimąsi aplink savo ašį. Nuo asteroido galbūt atskils dalis uolienų. Dėl mūsų planetos traukos Apofis pakeis savo skrydžio orbitą ir yra didelė tikimybė, kad sugrįžęs 2036 metais jis visu smarkumu rėšis į Žemę. Tokio smūgio jėga gali prilygti 1 500 megatonų trotilo sprogimui. Tai gerokai stipresnis sprogimas už garsiojo Tunguskos meteorito, kuris paliko kraterį Sibire, o jo jėga prilygo tik 2–20 megatonų. Dar, palyginimui, galime prisiminti ir 1883 metais įvykusį Krakatau (Krakatoa) vulkano išsiveržimą, kurio jėga atitiko 200 megatonų trotilo sprogimui.

Taigi, Apofis trinktels kaip reikiant. Įdomu ar iki to laiko sulauksime kompensacijų už nurėžtas pensijas?

Grėsminga uola
Pirmą kartą apie grėsmingą asteroidą 2004MN4 imta kalbėti 2004 metais. Tuomet jis buvo atrastas ir pakrikštytas senovės egiptiečių dievo Apepo (Apophis) vardu. Anot mitų, milžiniškos gyvatės pavidalo dievas-griovėjas Apepas gyvena požeminiame Duato pasaulyje ir siekia sunaikinti Saulę.

Skirtingais skaičiavimais spėjama, kad Apofis yra nuo 270 iki 390 metrų ilgio ir sveria apie 260 mln. tonų. Tikimybė, kad jis susidurs su žeme 2029 metų balandžio 13 d. (beje, tai bus penktadienis) lygi 1 prie 37. Čia galima prisiminti, kad 2013 vasario 15 dieną pro žemę 27000 km atstumu praskriejęs asteroidas 2012 DA 14 buvo vos 50 metrų skersmens.

Tačiau matematinė, statistinė tikimybė – dar ne draudimo polisas. Prisiminkime kas buvo kalbama, kai 2002 metų liepos 1 dieną Šveicarijos padangėje virš Bodensee ežero susidūrė rusų Ту-154 ir amerikiečių Boeing-757 lėktuvai. Ekspertai tuomet kalbėjo, kad tokio susidūrimo ore tikimybė buvo lygi dviejų musių susidūrimui greitkelyje iš Ženevos į Ciurichą. Arba prisiminkite praeitų metų (2009 m.) vasario 10 dienos įvykius, kuomet virš Sibiro platybių 790 kilometrų aukštyje susidūrė du dirbtiniai Žemės palydovai – rusų Kosmos2251 ir amerikiečių Iridium33. Net patys akyliausi kosminio eismo specialistai tuomet negalėjo numatyti šios avarijos. Jos tikimybė buvo tokia menka, kad niekas apie tai net nepagalvojo. Ir vis dėlto tai nutiko.

Grįžkime prie grėsmingojo Apofio asteroido. Jo smūgio į Žemę jėga gali siekti 1,5 gigatonos. Tokią jėga sukurtų 3000 kg į kubinį metrą tankio asteroidas įlėkęs į atmosferą 12,6 kilometrų per valandą greičiu. Taigi, rizika – didelė. O ant kortos juk pastatyta viskas: nuo labas rytas iki labanakt. Tik akimirka ir jau nieko gali nelikti.

Nuosprendis Apofiui
Kosmines programas vykdančios valstybės iki 2017 metų rengiasi paskelbti nuosprendį šiam asteroidui. Ar jis bus susprogdintas, ar bus mėginama pakeisti jo skrydžio orbitą, dar nenuspręsta. Tokiam sprendimui priimti trūksta duomenų apie Apofio sudėtį, tikslias jo koordinates ir skrydžio trajektoriją.

Pirmus detalesnius duomenis apie asteroidus ir jų sudėtį gausime tuomet, kai į Žemę sugrįš japonų kosminis zondas „Hayabusa“. Šis skraidantis aparatas Žemę turėtų pasiekti šiemet ir numesti mums kapsulę su asteroido Itokava grunto pavyzdžiais. 2005 metais „Hayabusa“ zondui pirmam pavyko nutūpti ant asteroido paviršiaus, paimti kosminio kūno grunto pavyzdžių ir pakilti nuo jo skrydžiui namo. „Hayabusa“ zondo pargabenti pavyzdžiai ir amerikiečių aparato „NEAR-Shoemaker“ anksčiau atlikti Eroso asteroido tyrinėjimai suteiks nemažai naudingos informacijos prieš apsisprendžiant, ką daryti su grėsminguoju Apofiu. Naujų žinių ir patirties tikimasi ir iš europiečių kosminio laivo „Rosetta“ misijos į Čiumovo-Gerasimenkos kometą, ant kurios 2014 metų lapkričio mėnesį „Rosetta“ ketina nuleisti tyrimų modulį.

Asteroidų medžiotojas
Tačiau tokios informacijos vargu ar pakaks ir Apofio link teks paleisti specialų tyrimų zondą. 2008 metais buvo paskelbta, kad Apofio tyrimo zondą konstruos „SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijos, nes jų pasiūlytas projektas laimėjo „Planetary Society“ skelbtą konkursą „Apophis Mission“. Kada bus paleistas šis zondas, dar neaišku, tačiau jis jau turi pavadinimą „Foresight Encounter Spacecraft“ ir detalų veiksmų planą.

Įžvalgi misija
„SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijų suprojektuotas aparatas „Foresight“ turėtų atlikti kelias užduotis. Šiame erdvėlaivyje bus sumontuota kamera, lazerinis altimetras, ryšio sistema ir bene svarbiausias prietaisas – radijo švyturys.

„Foresight“ buvo planuojama paleisti 2012 metų gegužę, o prie Apofio jis turėtų priartėti 2013-ių kovą. Atsidūręs šalia asteroido aparatas imtų dreifuoti ir tyrinėti kosminės uolos paviršių ir jo sudėtį. Mėnesį pasitrynęs greta asteroido zondas atitoltų nuo jo per porą kilometrų ir taip skrietų paskui jį beveik metus. Šios palydos tikslas – tiksliai nustatyti Apofio orbitą. O ją apskaičiuoti padėtų zonde sumontuotas radijo švyturys. Visa ši misija, projekto autorių skaičiavimais, kainuos tik 137 mln. JAV dolerių.

„Foresight“ jau laimėjo „Apophis Mission“ konkursą ir šio projekto kūrėjams buvo apmokėtos projekto rengimo išlaidos. Tačiau „SpaceWorks Engineering“ ir „SpaceDev“ kompanijų planas nevienintelis ir nebūtinai jis bus įgyvendinamas. „Planetary Society“ konkursui iš viso buvo pateikti 37 projektai. Be „Foresight“ aparato, gerai įvertinti ir ispanų kompanijos „Deimos Space“ aparato „A-Track“ projektas bei Europos Kosminės Agentūros EADS ir „Astrium“ bendras projektas „Apophis Explorer“.

Sunaikinimo planai
2007 metais NASA tyrimų centre „Marshall Space Flight Center“ buvo pristatytas Apofio sunaikinimo planas. Pasitelkę raketą-kėlėją „Ares V“, kuri dalyvaus ir statant bazę Mėnulyje, amerikiečiai ketina paleisti į kosmosą aparatą su branduoliniais ginklais. Iškeltas į kosminę orbitą ir atsiskyręs nuo raketos-kėlėjos šis kosminis aparatas išskleis saulės baterijas, įjungs variklius ir nuskries asteroido link. Aparato krovinių skyriuje – grėsmingas ginklas: šešios po 1,5 tonos sveriančios bombos, užtaisytos 1,2 megatonų branduolinėmis galvutėmis, pasiruošusiomis trinktelti tam Apofiui iš peties.

Priartėjęs prie asteroido aparatas atidarys krovinių skyrių iš kurio kas valandą bus paleista po vieną bombą. Šios bombos-medžiotojos, aprūpintos savais varikliais, kameromis ir lidarais (infraraudonaisiais lazeriais radarais), paeiliui priskries prie asteroido ir likus maždaug 130 metrų iki jo paviršiaus susprogs. Tokios serijos sprogimų turėtų pakakti asteroido judėjimo krypčiai pakeisti. O rentgeno ir gama spinduliai ir neutronai po sprogimo dalį asteroido paviršiaus pavers plazma.

Asteroido sprogdinimo projektų yra pasiūliusi ne tik NASA. Privatus fondas „B612 Foundation“ ir jo inžinieriai bei astronomai pasišovė iki 2015 metų išmokyti žmoniją numušinėti asteroidus taip kaip tai daroma su kankorėžiais ant medžio. Šio fondo iniciatyvos ir paskatino NASA agentūrą atkreipti dėmesį į asteroidų ir kometų keliamą grėsmę.
Be sprogdinimų, NASA specialistai svarsto ir kitus Apofio nukenksminimo būdus. Pavyzdžiui, trenkti į asteroidą kosminiu buldozeriu (panašiai kaip „Deep Impact“ misijoje) ir taip pakeisti jo skrydžio trajektoriją. Arba nusiųsti prie asteroido išlankstomą 100 metrų skersmens parabolinį veidrodį, kuris čirškintų asteroido šoną tol, kol tas imtų muistytis. Garai nuo įkaitusio paviršiaus veiktų tarsi reaktyvinis variklis ir pakeistų asteroido kryptį.

Visi projektai atrodo daugiau ar mažiau patrauklūs ir efektyvūs, tačiau mokslininkai svarsto, kad norint priimti teisingiausią ir efektyviausią sprendimą pirma reikia pasiųsti astronautus, kurie išsilaipintų Apofyje, įvertintų situaciją ir galbūt ten nuveiktų kažką naudingo.

Žvalgai iš Žemės
Visus mums pavojingai skriejančius dangaus kūnus stebintys „Near Earth Object“ (NEO) programos organizatoriai jau parengė išsilaipinimo ant asteroido planą, o jam įgyvendinti nereikia jokių naujų agregatų. Visi tokiai misijai reikalingi įrenginiai jau sukurti, mat pasitelkus juos rengiamasi kolonizuoti Mėnulį. Astronautų nusiuntimas į asteroidą, daugelio mokslininkų nuomone, yra labai realus.

Tačiau NASA astronautai Edvardas Lu (Edward Lu) ir Stenlis Lavas (Stanley Love) įsitikinę, kad nusileidimas ant asteroido nebūtinas. Pasak jų, mėginimai nusileidus ant asteroido ten sumontuoti specialius variklius, kurie pakreiptų asteroidą skrieti kitu keliu, yra per daug sudėtingi. Asteroido gravitacinė jėga labai silpna ir varikliai gali atitrūkti. Bandymai pragręžti asteroidą ir patikimiau pritvirtinti variklius, anot jų, taip pat užduotis rizikinga.

Edvardas Lu ir Stenlis Lavas grėsmingąjį asteroidą siūlo nuvilioti pasitelkus gravitacinį traktorių. Atskriejęs prie asteroido toks 20 tonų sveriantis kosminis aparatas įjungtų savo variklius ir, panaudodamas gravitacinę jėgą, iš lėto temptų asteroidą šonan. Per metus kosminis traktorius galėtų pakeisti asteroido orbitą taip, kad jis nebekeltų grėsmės Žemei.

Robotai-medžiotojai
Dar fantastiškesnį asteroido nukenksminimo būdą siūlo „SpaceWorks Engineering“ kompanija. Ji suprojektavo skraidančius robotus-graužikus, kurie primena kai kurias filmo „Matrica“ scenas.

„SpaceWorks Engineering“ idėja maždaug tokia: pagaminti armiją robotų, pavadintų MADMEN (Modular Asteroid Deflection Mission Ejector Node), ir pasiųsti juos prie asteroido. Apspitę pavojingąjį Apofisą jie nutūptų ant jo paviršiaus ir įsigręžtų į gruntą. Tokių robotų turėtų būti pakankamai daug ir jie turėtų aplipti asteroidą iš visų pusių. Vėliau koordinuotai ir paeiliui šie robotai įjungtų savo variklius ir pamėgintų išstumti asteroidą iš pavojingos orbitos. Kadangi asteroidas skrieja besisukdamas aplink savo ašį, tai robotų veiksmai turėtų būti labai kruopščiai koordinuoti, cikliški ir ritmingi.

Kosminis bilijardas
O štai Prancūzijos kosminių tyrimų centro (CNES) bendradarbiai Didjė Masonė (Didier Massonnet) ir Benua Meisinjakas (Benoit Meyssignac) pasiūlė sužaisti net kosminį bilijardą. Taip, tai tikrai tinkamas pavadinimas jų projektui, nes prancūzai pasišovė tarpusavyje sudaužti du asteroidus.

Žurnale „Acta Astronautica“ aprašytasis prancūzų planas maždaug toks: specialiu kosminiu laivu-robotu sugauti nediduką asteroidą nutempti jį ir pastatyti skersai Apofio kelio. Tai turėtų būti maždaug už 1,5 mln. kilometrų nuo mūsų planetos, kad Žemės ir Saulės traukos jėgos būtų subalansuotos. Atskriejantis Apofis atsitrenktų į kliūtį ir pakeistų judėjimo kryptį. Nesigilinant į technines detales šis planas atrodo gan paprastas, tačiau amerikiečių mokslininkai jau pavadino jį perdėm fantastišku ir tinkančiu nebent Holivudui, bet ne NASA.

Saulė – žudikė
Išties mūsų išradingumui ribų nėra. Tačiau grėsmės realios. Ir jos ne už kalnų. Vis dar neišsprendus tolimos Apofio bėdos jau už poros metų laukia dar viena reali grėsmė. Tai – didžiulės Saulės audros, kurių laukiama 2012 metais.

Amerikiečiai jau deda į kelnes dėl to, kad bus padaryta milžiniška žala visai mūsų planetoje veikiančiai elektros tiekimo sistemai ir kitoms modernioms technologijoms. Baiminamasi, kad Žemė po Saulės audrų atakos bus nublokšta 150 metų atgal, į tuos laikus, kai 19-ojo amžiaus pabaigoje siautėjo panašios kosminės stichijos. Tik tuomet buvome kur kas mažiau priklausomi nuo elektronikos ir energetikos.

Atrodo, pačirškins kaip reikiant…

Ne tik Majai ir jų kalendorius pranašauja kažką ekstremalaus. Apie tai užsimenama ir Nostradamuso pranašystėse. Hmmm… gaila, kad ten nieko nekalbama apie tai, kada kompensuos Lietuvoje dėl krizės nurėžtas pensijas. Na, ir kada pagaliau už šildymą mokėsime mažiau

Šiandien astronomai nuolatos stebi Žemės apylinkes. Taigi, panikuoti, gal būt, ir neverta. Jei Jums vis dėlto neramu, tai galite karts nuo karto užmesti akį į NASA NEO tinklalapį. Jame kasdien pranešama apie asteroidus ir jų dislokacijos vietą. Artimiausiu metu, rodos, Armagedono nebus. O dėl Saulės grėsmių mokslininkai, matyt, taip pat pasiūlys savo sprendimą. Juolab, kad šiemet pakilo kosminis aparatas stebėsiantis pokyčius Saulėje.

Kaip po Armagedono bus išsaugotos rūšys ir Žemės augmenijos pavyzdžiai galite sužinoti straipsnyje apie Svalbard Global Seed Vault saugyklą.

Prieš 150 metų, 1863 m. kovo 25 dieną iš Londono į Lietuvos pajūrį išplaukė tarptautinis savanorių būrys, ketinęs prisidėti prie sukilėlių Lietuvoje. Ekspedicijai vadovavo Teofilis Lapinskis (Teofil Lapinski). Tarp savanorių buvo lenkų, prancūzų, belgų, italų, anglų, vokiečių, šveicarų, rusų ir vengrų tautybių savanoriai, pasiryžę iškovoti laisvę Lietuvos-Lenkijos valstybei. Savanorių desantas plaukė moderniu „Ward Jackson“ laivu. Tai buvo plieninis 1854 metais William Denny & Brothers Dumbarton laivų statykloje pastatytas laivas (Tonnage: 529grt, 419nrt, Length: 178.6ft, Breadth: 24.2ft, Draught: 14.2ft depth). Šis laivas, be savanorių, dar gabeno ir 1000 karabinų, 750 kardų, 200 iečių, 100000 šovinių bei 50 centnerių parako.

Laivui sustojus Helsingborge, Švedijoje prie savanorių prisijungė vienas iš anarchistų judėjimo pradininkų Michailas Bakuninas.

Balandžio mėnesį Malmėje laive kilo gaisras. Spėjama, kad jis galėjo buvo inscenizuotas, taip siekiant suklaidinti carinės Rusijos šnipus. Visa ekspedicija su amunicija persikraustė į kitą, iš švedų nupirktą burinį laivą „Emilija“ ir patraukė Lietuvos krantų link. 1863 m. birželio 11 dieną netoli Lietuvos krantų laivas pateko į audrą. Audros metu išsilaipinant į krantą žuvo nemažai ekspedicijos dalyvių, o ginklų ir amunicijos nepavyko iškrauti į sausumą. Švedų kapitonas, pabūgęs audros, netikėtai pasuko atgal, Gotlando salos link. Čia, Švedijoje sukilimo rėmėjų laivas su visu kroviniu ir dalimi laive likusių savanorių buvo internuotas ir grąžintas į D.Britaniją.

Išsilaipinimo metu žuvusių ir jūros į krantą išmesti savanorių kūnai buvo palaidoti Karklės kapinėse. Dar ir dabar ten galima aptikti vieną kitą apleistą antkapį su įrašais lenkų kalba.

2013-ieji metai, kaip žinia, paskelbti 1863-ųjų sukilimo metais. Ta proga galima būtų sutvarkyti Karklės kapinaites, o gal net ir pakartoti Teofilio Lapinskio ekspediciją.

Straipsnis publikuotas: 2010-10-02

„Kinija tampa klasikine kapitalistine valstybe“, „Pagrindinis Azijos rinkų variklis neabejotinai yra Kinija“, „Kinijoje sukauptos didžiausios pasaulyje užsienio valiutos atsargos“, „Prognozuojama, kad 2010 m. Kinijos BVP augs apie 9,8 proc.“ – tokiomis ir panašiomis antraštėmis mirga pasaulio žiniasklaida šiais Naujosios depresijos laikais. Kas gi tai per šalis? Ir iš kur ji tokia? Jie pirmieji, atrodo, išrado paraką. Ir šilką verpt ėmė pirmi. O ar tai jiems išėjo į naudą? Pavartykime etnologo L.Gumiliovo užrašus. China

Ištraukos iš Levo Gumiliovo paskaitų rinkinio „Istorijos styga“.
<…>

Kinija, tai – mūsų žodis, kurio kinai nevartojo. Toks buvo vienos iš mongoliškų genčių pavadinimas. Ta gentis X amžiuje kuriam laikui buvo užėmusi Pekiną. Bet XI-XII a. jų nebeliko. Štai tuo metu mes, europiečiai, ir sužinojome apie Tolimuosius Rytus ir Kiniją. Iš tiesų ta šalis vadinosi „Vidurio karalyste“, o jos etnologija labai ilga. China
<…>

I dalis: Xia, Shang ir Zhou

Kinijoje nuo seniausių laikų kūrėsi galingos dinastijos. Tik kinų dinastijos skyrėsi nuo visų kitų. Kuo? Žinia, kad Romą įkūrė du vaikiščiai, kurie buvo maitinami vilkės pienu. Mongolai taip pat turėjo toteminius protėvius, tai – Goamaral vaikai, Borte Čino elnės ir pilkojo vilko palikuonys. Taigi ir vėl medžiotojai, kariai. Germanai garbino savo protėvius Votaną, Torą ir kitus. Kinų gi kūrėjas buvo inžinierius-melioratorius. Ir tai ne atsitiktinai. Kinų protėviai – šimtas juodaplaukių šeimų – atėjo iš vakarų, iš kalnų ir įsikūrė prie Chuanche (Huang He, dar vadinama Geltonoji) upės. China

Huang He upė

Norint suprasti kas ta Kinija yra iš tiesų reiktų susipažinti su Chuanche upe ir jos rėžimu. Ši upė prasideda Tibete kaip kalnų upeliūkštis, kurį lengvai perskristų iš lanko paleista strėlė. Perbristi ją ten taip pat nesunku, nors kuo žemiau, tuo ji – sraunesnė. Toliau ji keliauja per rytinius Tibeto kalnus ir įgauna neįtikėtiną pagreitį. Jos srovė pasiekia vidutinį traukinio greitį ir tempia su savim visokiausias aliuvines nuosėdas, smėlį, dumblą, akmenis. Ji apteka plokštumą, kuri dar vadinasi Ordos. Ir čia ji dar nepraranda visų tų aliuvinių nuosėdų, kurių koncentracija polaidžio metu siekia iki 50 procentų. Taigi persikelti per polaidį arba žiemą Chuanche upe, kai ji dar kartais neša ir ledo lytis, praktiškai neįmanoma. Taigi Ordos yra lyg kokia sala viduryje kontinento. Ją saugo upė. China

Huang He dambos

Lygumoje upė ima palikinėti aliuvines nuosėdas ir ten suformuoja dambas, kurios siekia iki 5-7 metrų aukščio. O pati teka tarp tų dambų ir pradeda raitytis, vingiuoti. Čia paplauna vieną krantą, čia – kitą. O tai baisi stichija. Įsivaizduokite vandens masę, kuri staiga pasipila nuo penkiaaukščio-šešiaaukščio namo stogo ir tempia paskui save dumblą, akmenis, nuolaužas ir visą kitą šlamštą. Čia jau ne juokai. Gelbėtis reikia. O išsigelbėti ne visuomet pavyksta. Jei žmonės su galvijais dar ir pabėgt gali tai pastatai, daržai ir visos kitos naudmenos palaidotos. Taip gyventi tikra kančia. Taigi ten buvo miškingos pelkės su gausybe plėšrių gyvūnų. Tikras pragaras. O žmonės jį pavertė rojumi.

Huang He pakrantės tapo derlingais laukais

Kažkoks pilietis Jui (apie 2278 m. pr. Kristų) apvažinėjo visą ta upę, visas savo kunigaikštystės ribas ir pasiūlė projektą, kurį pats ir realizavo. Tą Jui iki šiol vaizduoja su didžiausiomis nuospaudomis ant rankų. Jis Chuanche dambas taip sutvirtino, taip suformavo krantus, kad ta pašėlusi upė net iki 634 mūsų eros metų neprasiveržė pro juos. Tai yra maždaug pustrečio tūkstančio metų tekėjo numatyta vaga. Ir visa tą laiką kinai nežinojo kas yra Chuanche potvyniai ir kokie jie negailestingi. Bet kai upė pagaliau pralaužė dambas ir užtvindė žemumas po to jos krantus remontuoja nuolatos. Kasmet. Ir tai tęsiasi iki šiol. Štai toks tat yra techninis progresas. China

Tai va. Kai tik tą upę sutramdė paaiškėjo kad tam krašte galima visai patogiai ir laimingai gyventi. Miškus iškirto, apdirbo laukus, apsėjo, ėmė ganyt ten naminius gyvulius. Viskas auga, juk musonų pakanka. Vaikų galima buvo išmaitint neskaičiuojant. Todėl tie kinai tokie vislūs, greit besidauginantys žmonės. Senieji kinai stengėsi apsaugot savo žmonas nuo sunkių ūkio darbų – te sėdi namie, vaikus prižiūri ir gimdo kasmet. O dar toms savo žmonoms, kad jos niekur ten į darbus nenuklystu ėmė daryt operacijas – laužydavo joms pėdas, kad iš namų kojos nekeltų. O vyrai viską patys darė: virė, skalbė, žmona rūpinosi. Bet dieve saugok jei paaiškėdavo, kad žmona neištikima. Tuomet didžiausiu peiliu jai išpjaudavo pilvo apačią.

Kinė moteris suluošintom pėdom

Kitaip nei kinai, pavyzdžiui, klajokliai hunai, o po to ir tiurkai arba mongolai savo žmonas versdavo daug dirbti: gyvulius prižiūrėti, siūti, valyti ginklus (na gal ginklus jie ir patys valėsi). Apskritai kalbant, jurtą statyti, viską prižiūrėti ir tvarkyti. Bet ten niekas neklausdavo nuo ko ji vaikelį pagimdė. Pagimdė, tai pagimdė ir visa gentis buvo patenkinta – bus dar vienas galiūnas arba dar viena gražuolė. Ir visos gėrybes, kurias vyras parnešdavo į namus – priklausydavo žmonai, išskyrus ginklus. Jis paskirstydavo tas gėrybes ir duodavo savo vyrui tiek, kiek jam reikia. O tas nei žodžio pasakyt negalėjo. Tai toks štai kultūrų skirtumas, toks etnosų skirtumas. Chin Chinaa

Pirmosios dinastijos

Grįžkim prie Kinijos. Nuo trečio tūkstantmečio iki X amžiaus prieš Kristų Kinija buvo labai kompaktiška ir nedidelė. Ji driekėsi palei Chuanche upę ir iš dalies Vej upę. Tuo laikotarpiu buvo dvi dinastijos: Sia (angl. Xia, maždaug 2200-1766 metai prieš Kristų) ir Šang (Shang, 1766-1100 m. pr. K.). China

Tie Sia etniniu, lingvistiniu, rasiniu požiūriu buvo niekuo nepanašūs į dabartinius kinus. Paskutinis Sia dinastijos valdovas Šun Vej laikytas hunų palikuonimi. O hunai, tai – tiurkai. Sia buvo medžiotojai, paveldėjo pirmojo melioratoriaus kraštą.
Juos įveikė Šang (Shang) gentys. Štai tie jau yra tikri kinai, garsėję nuostabiais keramikos dirbiniais. Jie turėjo savo hieroglifus ir raštą. Jų rūmai buvo ištaigingi, imperatoriai – prašmatnūs, su jais net laidodavo šimtus vergų ir sugulovių. Net iki penkių šimtų žmonių paaukodavo mirus valdovui. Žiauri karalystė buvo. Vergovė buvo tokia sunki, kad kai iškilo pavojus šaliai, tai vergai net neužsistojo už savo ponų. Tai talentingi, žiaurūs ir labai pasionarūs žmonės.

Džou (Zhou) gentys nukariavo Šang (Shang).

Vėliau juos nukariavo Džou (Zhou) gentys. Tai išeiviai iš Šen Si provincijos, tarp Baikalo ežero ir Tibeto priekalnių. Didžioji Džou gentainių buvo sumišę su europoidais žunais ir tibetiečių protėviais kianais. Narsūs tai buvo žmonės. Kaip rašoma metraščiuose: „Jų krūtinėse plakė tigrų ir liūtų širdys“. China

Taigi nedidelėm pajėgom jie sutriuškino Šang valstybę, suėmė visus aristokratus ir perkėlė juos į savo vietą, na dar kiek vakariau, arčiau Tibeto kalnų. Ten jie įkūrė tokią Bo karalystę. Na bet tai detalės. China

O Džou gentys užėmė visą vidurinę lygumą tarp Chuanche (Huang He, dar vadinama Geltonoji upė) ir Jandze (Yangtze) upių. Tik labai geitai tos Džou gentys, panašiai kaip ir mūsų graikai ar keltai, susiskaldė į daugybę smulkių valstybėlių. Jų ten buvo net 1851. Net pavadinimai ne visų išlikę. Kur ten tokią gausybę įsiminsi. China

Džou valstybėlės

Ir štai tuomet, maždaug XI-X amžiuje prieš mūsų erą įvyko pasionarinis smūgis, kuris palietė ir Kiniją. Sunku tiksliai pasakyti kada tai buvo, mat patys kinai su chronologija kažkaip painiojasi. Taigi prasidėjo konsolidacija, tų valstybėlių stambėjimas, jungimasis. Tik ne mūsų europietiškai būdais, bet kitokiais. Ten jei viena kunigaikštystė užimdavo kitą, tai išskersdavo visus nugalėtuosius, net moteris ir vaikus. Nes labai ten buvo greitas prieaugis, staigus dauginimasis, juk klimatas geras, žemės derlingos.

Tie įvykiai aprašyti metraščiuose kaip „Pavasario ir Rudens epocha“. Ir liko tuomet septynios stambesnės kunigaikštystės. Štai ten buvo ir Cin (Qin) valstybė. Jie buvo Šang (Shang) palikuonys. China

Cin (Qin) laikų karys

III šimtmetyje prieš mūsų erą (apie 221 metus) baigėsi „Warring States“ laikotarpis ir čia įsigalėjo Cin (angl. Qin) dinastija. Ta konsolidacija arba jungimasis vyko tokiais būdais, nuo kurių dabar nubėga šiurpuliai. Jei koks kunigaikštis užimdavo konkurento miestą, tai išpjaudavo ten visus gyventojus, net ir moteris su žindomais vaikais. O užgrobtą kunigaikštystę apgyvendindavo nugalėtojo gentainiai. Ir atsižvelgus į tą šeimos modelį, koks buvo nusistovėjęs Kinijoje, jie ten gan sparčiai gausindavo savo bendruomenę.

Iki 403 metų tokiu būdu ten liko tik 7 besivaržančios kunigaikštystės, kurios tarpusavyje taip įnirtingai pjovėsi, kad tas laikotarpis dar vadinamas „Besivaržančių valstybių“ laikotarpiu. Atkakli buvo kova, mat kinai belaisvių neimdavo. Tai buvo mirties ir gyvybės klausimas. Pasiduoti nebuvo jokios prasmės. Galų gale įsigalėjo Cin valdovai. China

Tęsinys: II dalis. Nuo Cin (Qin) iki Šilko kelio.

Straipsnis publikuotas: 2011-04-20

Šunis ir kates dažnai pavadiname geriausiais mūsų draugais. Naujausi archeologų atradimai perša mintį, jog geriausiu žmogaus draugu kažkadais buvo lapė.

Senais, senais laikais, maždaug prieš 16-14 tūkstančio metų, kuomet buvo prijaukinti pirmieji šunys, su jais dėl artimos draugystės su Homo Sapiens konkuravo rudosios lapės. Taip teigia University of Cambridge ir University of Toronto archeologai bei antropologai, kurie Jordanijoje aptiko unikalią ir labai seną kapavietę. Kapavietėje greta žmogaus palaidota rudoji lapė. Toks palaidojimas liudija labai artimą emocinį ryšį tarp žmogaus ir lapės. Negana to, archeologai spėja, kad senieji žmonės po kurio laiko kapą atkasė ir lapę kartu su jos šeimininku perlaidojo kitoje vietoje. Perlaidojant į kitą kapą buvo pernešti ir žmogaus ir lapės kaulai. Tai rodo, kad gentainiams buvo žinoma bei suprantama žmogaus draugystė su lape. Tyrinėtojai spėja, kad lapė galėjo būt prijaukinta ir gyveno kartu su žmogumi kaip naminis gyvūnas.

Visoje šioje istorijoje bene svarbiausias dalykas yra tas, kad lapės ir žmogaus bendras kapas datuojamas 14,5 tūkstančiu metų prieš Kristų. Tai yra net 4000 metų seniau už mums žinomą seniausią bendrą žmogaus ir šuns kapavietę – teigiama mokslininkų pranešime.

Kapavietėse skirtingi žmogaus kaulai pažymėti ruda, tamsiai ruda, oranžine ir raudona spalva, o lapės kaulai - geltona spalva

Senųjų kapaviečių ir įkapių tyrinėjimai atskleidžia žemės ūkio veiklos atsiradimo tradicijas neolito laikotarpiu. Manoma, kad lapės buvo pirmieji prijaukinti gyvūnai, tačiau vėliau jie užleido vietą šunims. Su Jordanijoje aptiktos kapavietės tyrimais išsamiau galie susipažinti PLoS ONE straipsnyje.

Kino juosta apie keistą draugystę: „Mergaitė ir lapė“ (The Fox & the Child / Le Renard et l’enfant)

Straipsnis publikuotas: 2010-08-24

Šiandien ryte išvažiuojant iš savo Noragiškių gatvės man iš paskos prabangiais vyriausybiniais švyturėliais pasidabinęs automobilis garsiniu signalu davė suprasti, kad aš privalau pasitraukti į kelkraštį, išlipti iš automobilio, nusiimti kepurę ir žemai nusilenkti. I.Degutienė važiuoja. Tokie tat įžūlūs šiais laikais Noragiškių gatvės naujakuriai. Geriau jau jie gyventų už spygliuotų vielų kur nors Turniškėse.

Nestojau. Nepasitraukiau. Prisiminiau pradėtą skaityti Jack Weatherford knygą „Genghis Khan and the making of the Modern World“. Tai – knyga, kurią amerikietis autorius skyrė visiems jauniems mongolams, kad jie nepamirštų tų istorikų, kurie skyrė savo gyvenimą tam, kad išsaugotų jų orumą.

Prisipažinsiu, visuomet apie mongolus buvau ne kokios nuomonės. Tai – barbarai, žudikai, prievartautojai, griovėjai ir panašiai. Toks stereotipas, kurį apie didžiausią pasaulyje imperiją sukūrusius klajoklius ir jų gebėjimą kariauti dviem frontais keliuose kontinentuose dar iki WWII sukūrė nukentėjusieji. J.Weatherford, atrodo, ėmė keisti mano nuomonę apie Čingischaną ir mongolų imperiją.

Pateiksiu keletą šios knygos nuotrupų.

.

Per dvidešimt penkerius metus mongolų armija užkariavo daugiau karalysčių ir tautų nei Romos imperija per keturis šimtus metų.

Tryliktame amžiuje Čingischanas su sūnumis ir anūkais užvaldė tankiausiai apgyvendintas pasaulio šalis. Visais parametrais, ar tai būtų užkariautos teritorijos plotas ar užkariautų šalių skaičius ar imperijos gyventojų skaičius Čingischanas mažiausiai dvigubai lenkia bet kurį kitą iki šiol buvusį pasaulio užkariautoją. Mongolų arkliai gėrė iš kiekvieno ežero ir kiekvienos upės nuo Ramiojo vandenyno iki Viduržemio jūros.

Savo klestėjimo laikais mongolų imperija plytėjo 11-12 milijonų kvadratinių mylių plote. Tai yra teritorija didesnė už visą Afrikos žemyną, didesnė už Šiaurės Ameriką su visais jos Karibais ir net Centrine Amerika. Ji plytėjo nuo Sibiro tundros iki Indijos tropikų, nuo Vietnamo plantacijų iki Vengrijos vynuogynų.

Šiuolaikiniame žemėlapyje ši imperija apima 30 valstybių su daugiau kaip 3 milijardais gyventojų. Ir keisčiausia yra tai, kad visus tuos plotus ir visas tas tautas užkariavo gentys, vienyjusios mažiau kaip milijoną gyventojų. Iš to negausaus būrio tautiečių Čingischanas ir sutelkė savo nedidelę, bet nenugalimą ir grėsmingą komandą. Geriausiais laikais tikrų mongolų Čingischano kariuomenėje buvo vos 100.000 vyrų. Tiek sutilptų į vieną šiuolaikinį futbolo stadioną.

.

Su vėjeliu aibes valstybių prajoję Čingischano raiteliai paskui save paliko perbraižytą naujo pasaulio žemėlapį. Beje, mongolų kariuomenė tuo metu judėdavo neregėtu greičiu – daugiau kaip 100 km per dieną. Čingischanas buvo didis architektas, o jo plytos buvo ne iš molio, bet iš žmonių protų ir siekių. Jis sujungė mažas valstybes į dideles.

Rytų Europoje mongolų dėka buvo suvienytos slavų (rusų) kunigaikštystės. Rytų Azijoje per tris kartas jie sukūrė didžiąją Kiniją. Plėsdami savo imperiją mongolai sukūrė tokias valstybes kaip Korėja ir Indija, kurios iki šiol gyvuoja maždaug tuose pat rėmuose kaip ir pradžioje. Ir visa tai buvo sukurta vadovaujantis principu, kad valstybė yra valdoma ne sėdint rūmų menėse, bet įsispyrus į kilpas ant balno.

Čingischanas sunaikino seną giminysčių teisės bei privilegijų sistemą ir sukūrė naują unikalią sistemą, kuri buvo paremta asmeninėmis savybėmis, gebėjimais bei nuopelnais. Jis užkariavo nedideles, susiskaldžiusias ir besivaidijančias valstybėles palei visą Šilko kelią ir jo pagrindu sukūrė didžiausią iki šiol pasaulyje žinomą laisvos prekybos zoną. Jis visiems sumažino mokesčius ir visiškai panaikino bet kokius mokesčius gydytojams, mokytojams bei dvasininkams. Jis vykdė gyventojų surašymus ir sukūrė pirmą pasaulyje tarptautinę pašto sistemą. Jis nekaupė žygiuose užgrobto turto, bet paleisdavo jį vėl atgal apyvarton. Jis sukūrė tarptautinę teisę ir pripažino Amžinai Žydro Dangaus viršenybę vienodai visiems.

Čingischanas sukūrė ir paliko po savęs tokią ekonominę bei socialinę valstybės bazę, kuri plėtėsi, vystėsi ir tobulėjo dar 150 metų. Ilgainiui jo palikuonys valdė dar kelis šimtmečius pasaulio platybėse nuo Rusios, Turkijos, Indijos iki Kinijos ir Persijos. Jo palikuonys turėjo aibes titulų: chanas, šachas, emyras, imperatorius, sultonas, karalius ir net Da-lai-lama. Jo imperijos liekanos buvo valdomos palikuonių net 700 metų po jo mirties. Kaip Mogulai mongolai valdė Indiją iki 1857 m., kol britai išvijo imperatorių Bagadur-Šachą II ir nukirto galvas jo sūnums bei anūkui. Paskutinis Čingischano palikuonis-valdovas buvo Bucharos emyras Alim Chanas, kurį bolševikų valdžia Uzbekijoje sunaikino tik 1920 metais. Nei Aleksandras Makedonietis, nei Napoleonas, nei Julijus Cezaris nei kiti didieji valdovai šiuo požiūriu negali prilygti Čingischanui.

Ir, galų gale, beveik septyniasdešimties metų amžiaus sulaukęs Čingischanas mirė savo žygio neštuvuose apsuptas gausios, ištikimos, patikimos ir mylinčios šeimos, greta bendražygių ir draugų. Mylimas, ramus ir pasitikintis. 1227 metų vasarą Geltonosios upės aukštupyje žygio prieš tangutus metu Čingischanas mirė. Tiksliau, jis – persikėlė į dangų (taip sako mongolai). Kaip ir kodėl mirė didis mongolas sklando daug legendų. Vargu ar kuri iš jų yra tikra. Tiek pat tikra, kaip ir visi žinomi ar pateikiami Čingischano (Timudžino) atvaizdai, mat Čingischanas niekada neleido piešti savo portreto ir niekada nespausdino savo biusto ant monetų. Tas didis mongolas buvo palaidotas ne kokiame nors mauzoliejuje ar piramidėje, bet plačiojoje stepėje. Jo dvasia, kaip sako mongolai, persikėlė į karo žirgo uodegą, kurios, beje, neišliko taip pat.

Po Čingischano mirties jo kariai valdovo kūną lydėjo atgal į gimtinę. Pakeliui 40-imt dienų trukusios laidotuvių procesijos metu, kaip pasakoja legendos, buvo žudomi visi pakeliui sutikti žmonės ir žvėrys. Dar pasakojama, kad po Čingischano laidotuvių 800 raitelių kruopščiai ištrypė visas apylinkes apie tą vietą, kur buvo palaidotas valdovas. Ištrypė taip, kad nieks nesurastų Čingischano kapo. Dar pridedama, kad tie 800 raitelių buvo nužudyti, o tie kurie juos nužudė buvo taip pat nužudyti. Kad nieks nežinotų kur ilsisi valdovo kaulai.

Tiksli Čingischano palaidojimo vieta nėra žinoma iki šiol. Neliko nė mažiausio antkapio. Jei būsite kada Mongolijoje jums parodys daug tokių vietų. Neapsigaukite.

Skaitant istorikų darbus apie Timudžiną, tapusį vyriausiuoju chanu (Čingischanu), dar galima prisiminti ir tai, kad į tarptautinę apyvartą popierinius pinigus bei pasitikėjimą tokiais banknotais kartu su žydais pirmieji įdiegė mongolai. Daugelyje šalių prigijęs kovos šūkis „Ūrą“ (Valio) yra kilęs taip pat iš mongolų. Didžio keliautojo Marko Polo keliones finansavo ir skatino tie patys mongolai.
Rekomenduoju perskaityti: Jack Weatherford, Genghis Khan and the making of the Modern World, 2004.

Straipsnis publikuotas: 2010-03-08

Apdulkėjusių knygų kupetoje aptikau Kazio Pakšto knygelę „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929 m.).

Prieš 80-imt metų išleistoje knygoje Lietuvos geografas, ekonominės ir politinės geografijos pradininkas Kazys Pakštas prognozuoja, kad apie 2010 metus Lietuvoje turi gyventi nuo 5 iki 8 miljonų gyventojų. Tuomet mūsų tauta, anot jo, galės pretenduoti į vidutinės tautos statusą, nes jos gyventojų skaičius ims artėti prie 10 milijonų.

Deja tokioms geopolitiko prognozėms nebuvo lemta išsipildyti. Šiandien Lietuvoje gyvena tik šiek tiek daugiau nei 3 milijonai gyventojų.

Beje, apytikslė statistika rodo, kad daugiausia gyventojų Lietuvoje buvo carinės okupacijos metais. Prieš pirmą pasaulinį karą lietuviškose gubernijose gyveno veik 4 milijonai gyventjų, o prie panašaus skaičiaus buvo artėjama ir 1990 metais. Tuomet Lietuvoje gyveno 3,8 milijonai gyventojų.

.

..

.

LT gyventojų dinamika (K.Pakšto, S.Vaitiekūno ir Eurostat duomenimis)

• 1815 – 2,7 mln.
• 1851 – 2,0 mln.
• 1870 – 2,5 mln.
• 1897 – 3,1 mln.
• 1914 – 3,92 mln.
• 1928 – 2,10 mln.
• 1939 – 2,88 mln.
• 1959 – 2,5 mln.
• 1990 – 3,8 mln.
• 2010* – 3,33 mln.

* Šaltinis: Eurostat duomenys

Dar įdomu tai, kad K.Pakštas siūlė sukurti taip vadinamą „Atsarginę Lietuvą“ arba „Antrąją Lietuvą“. Tokiai Lietuvai jis buvo numatęs Angolą. Na, čia, matyt, būtų buvę kažkas panašaus kaip nutiko su Australija, į kurią iš D.Britanijos buvo siunčiamas taip vadinamas „nevertingas“ tautos elementas. O dabar pas mus tokios nuosėdos kaupiasi Didžiasalyje.

Kažkaip man čia jau eugenika arba mokslu apie žmonių padermės gerinimą kvepia. Buvo toks eugenikos propaguotojas F.Galtonas. Pavartykit. Ten dar įdomesnių dalyku rasit.

Straipsnis publikuotas: 2011-06-30

Apsipirkinėti internete taps patogiau. Estai sukūrė virtualią rūbų matavimosi „kabiną“.

Pakanka suvesti savo apimtis į tam tikrą aprašą specialiame tinklapyje ir Jūsų figūrą atkurs neįprastas manekenas. Fitbot sistemą sukūrė Fits.me kompanija, o jai aktyviai talkino Talino technikos universiteto mokslininkai.

Jie sukonstravo manekeną-robotą, kuris keičia savo figūrą priklausomai nuo įvedamų duomenų. Manekenas sukonstruotas iš lanksčių plokštelių. Fits.me vadovas Heikki Haldre teigia, kad toks robotas gali atkurti net 85 proc. moteriškų figūrų. Fitbot manekenas gali padidinti arba sumažinti krūtinę, susiaurinti arba praplatinti taliją, taip pat kaklą, pečius ir klubus. Jis net gali simuliuoti nėštumą.

Pirmoji naujuosius manekenus jau išbandė Hawes & Curtis parduotuvė. Nors pradžioje rinkodaros specialistai gan skeptiškai vertino šią naujovę, eksperimentas parodė, kad Haves&Curtis parduotuvių tinklo pardavimai šoktelėjo net 57 procentais. Be to, gerokai sumažėjo prekių gražinimų po virtualaus rūbų matavimo.

Tradicinėms aprangos parduotuvėms, matyt, baigsis aukso amžius, jei ši estų inovacija prigis taip pat, kaip paplito ir jų sukurtas Skype.

Dėmesio: naudojant šią, kaip ir kitas tinklalapio publikacijas, nuoroda į www.gelzinis.lt būtina.

Jägnefält Milton darbas

Straipsnis publikuotas: 2010-12-28

.

Miestelis, kurio namai tarsi žaislinės kaladėlės juda iš vienos gatvės į kitą – gan realus sumanymas. Tokią koncepciją pasiūlė architektai norvegų miestelio Åndalsnes valdžiai.

2010 metų gruodį susumavus Idékonkurranse om Åndalsnes sentrum og sjøfront konkurso rezultatus organizatoriai susišlavė net 40 pasiūlymų, kaip nedidelį Norvegijos miestelį padaryti patrauklesniu vietos gyventojams ir turistams.

70 tūkstančių Norvegijos kronų (apie 31 tūkst. Lt) premija ir trečioji vieta konkurse atiteko Stokholmo Jägnefält Milton architektų studijai. Švedai Konrad Milton ir Carl Jägnefält pasiūlė mobilaus, besikeičiančio miestelio Skiftende by projektą. Jie nusprendė pritaikyti nebenaudojamas geležinkelio linijas ir ant jų įrengti pastatys: gyvenamuosius būstus, miestelio pirtį, mobilų viešbutį ir net koncertų salę. Be to, anot švedų, taip galima įrengti prekybinius paviljonus, vasaros restoranėlius, meno galerijas ir pan.

Jägnefält Milton darbas

Jägnefält Milton darbas

Åndalsnes miestelio bendruomenė gan kompaktiška – vos 3000 gyventojų. Tačiau vasarą, užplūdus turistams miestelio gyventojų skaičius gerokai išauga.

Pirmosios dvi vietos ir po 215 tūkstančių kronų (beveik 95 tūkstančiai Lt) piniginiai prizai konkurse atiteko architektams pasiūliusiems su turizmu glaudžiai susijusiems projektams. Suomės Kristina Karlsson ir danės Pauliina Koskinen Tonboe projektas pavadintas „Atvykite į Ondalsnensą“ (Kom til Åndalsnes). Šio projekto stiprioji pusė – detalus ir tikslus senųjų bei naujų pastatų integravimo planas, infrastruktūros pritaikymas ir pedantiški žmonių judėjimo srautų skaičiavimai.

Kristina Karlsson ir Pauliina Koskinen Tonboe projektas Kom til Åndalsnes

Antras nugalėtojas – Landskapsbeltet (Kraštovaizdžio diržas) projektas, kurį pristatė Kopenhagos architektų studija JAJA Architects. Ši vizija konkurso organizatoriams pasirodė patraukli senųjų ir naujų pastatų derme, industrinių miesto dalių konversija į parkus ir rekreacinius kampelius.

Beje, JAJA Architects, kaip ir švedų Jägnefält Milton, siūlo panaudoti senąsias geležinkelio linijas, o ant geležinkelio platformų įrengti mobilias parodas bei scenas artistams.

JAJA Architects darbas

JAJA Architects vagonėlyje suplanuota scena

Kaip mažas Norvegijos miestelis atrodys ateityje, kol kas sunku prognozuoti, mat konkurso komisijos išvadose teigiama, kad miestelio pertvarkai bus panaudotos ne vienos kurios nors architektų komandos, bet keletos dalyvių idėjos.

JAJA Architects projektas

Dizainerių kolektyvas Chen Yan Zhuang, Zhou Li, Peng Qixuan, Liu Huan-jung, Ke Qi Ling ir Zhong Zhida sukūrė vėjo energiją naudojantį šviestuvą.

Straipsnis publikuotas: 2012-02-22