Tokia paprasta ir skani arbatos, kurios recepto tiesiog negalėjau nepasidalinti

Ką šiaurės Afrikoje siūlo gėrimų meniu? Per pietus dažniausiai geriamas vanduo, taip pat pienas ir apelsinų žiedlapių vandeniu aromatizuotos vaisių sultys. Salyje gaminamas vynas eksportuojamas – musulmonams neleidžiama jo gerti. Tai pasakytina ir apie marokietišką figų likerį Boura. Tačiau the a la menthe, arbatos su pipirmėčių likeriu, Maroke, taip pat ir Tunise galima išgerti bet kuriuo dienos metu. Ja vaišinamas net ir penkioms minutėms užsukęs svečias. Mūsų recepte pateikiamas supaprastintas šios arbatos paruošimo būdas. Maroke juodoji ir pipirmėčių arbatos užplikomos atskiruose arbatinukuose ir vienu metu iš abiejų pilamos į puodelį.

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

Indiškosios arbatos, kuri mūsų dienomis laikoma geriausia pasaulyje, auginimo pradžia siejama su britų kolonijinės valdžios veikla. To­dėl šioje bendroje veikloje apie „indiškąją” arba­tą negali būti nė kalbos. Pavienėse arbatos augi­nimo srityse, kurios yra šalies šiaurėje ir pietuo­se, auginamos labai skirtingos arbatos rūšys.

Pirmųjų bandymų auginti arbatą buvo imta­si XVIII a. pabaigoje. Apie 1780 m. britų pulki­ninkas Kydas Kalkutoje pradėjo auginti kelis iš Kantono atvežtus kiniškus arbatkrūmius. Rezul­tatai teikė vilčių. Tai paskatino serą Josephą Banksą, Džeimso Kuko palydovą, pastarojo ke­lionės aplink pasaulį metu, su primygtiniu pra­šymu kreiptis į britų Ost-Indijos bendrovę dėl indiškosios arbatos auginimo, tiesa, nesėkmin­gai, nes bendrovė pelningai prekiavo arbata su Kinija ir nerodė jokio noro sau pačiai sudaryti konkurenciją.

Asamas: 1823 m. britų majoras Robertas Bruce’as Manipūro kalnų šlaituose, Asamo provin­cijos ir Birmos pasienio srityje, atrado laukinius arbatmedžius. Ar iš tiesų buvo kalbama apie ar­batą, tuo pirmiausia suabejojo dr. Wallichas, Kalkutos botanikos sode dirbęs mokslininkas. Tik antrasis pranešimas, gautas iš Andrew Charltono, Asamo lengvųjų pėstininkų karinin­ko, įtikino ir specialistus. Paaiškėjo, kad augalai, kuriuos Charltonas atrado Aukštutiniame Asame, o botanikai Mc Clellandas ir Griffithas – prie Sadijos Lakhimpūre, iš tiesų buvo tikrų tikriau­sia arbata, nors iš pradžių buvo vadovaujamai: nuomone, jog tai turėtų būti kiniškajai arbata: Thea sinensis, giminingų augalų rūšis. Naujai at­rasti arbatkrūmiai vėliau buvo pradėti vadinu Thea assamica. Naujieji augalai nebuvo laikom tikra arbata, o išsigimusia arbatkrūmių rūšim Todėl buvo pasirūpinta į Kalkutą atgabenti ki­niškųjų arbatkrūmių ir juos persodinti arbatai auginti tinkamų sričių, visų pirma Asamo plantacijose. Tik vėliau šovė į galvą mintis auginti šiuos indiškuosius, o dar vėliau, sukryžmini juos su kiniškaisiais arbatkrūmiais, buvo gaut indiškųjų arbatkrūmių hibridai, kurie šiandien auginami daugelyje pasaulio plantacijų.

Arbatos auginimu Asamo provincijoje pir­miausia rūpinosi 1839 m. Londone įkurta Assam Tea Company, didelį kapitalą turinti bendrovė kuri, nepaisant visų prieštaravimų, pasisakė už arbatos auginimą abipus Bramaputros, net gerai informuotuose sluoksniuose buvo kaltinima, kad auginti arbatą Asame reikštų išmesti pinigus į Bramaputrą.

Dardžilingas: nuo 1834 m. Himalajų šlaituose, Dardžilingo srityje, buvo atrasta kita arbatos auginimo sritis. Šios plantacijos atsirado visų pirma generalgubernatoriaus Kalkutoje lordo Williamo Bentincko dėka. Lordas Williamas įkūrė komitetą, kuris rūpinosi arbatos auginimu turėjo padaryti galą kinų monopoliui. Faktiškai jau po ketverių metų nuo komiteto įkūrimo, 1838 m., Kalkutoje į atvirą jūrą išplaukė pirmas laivas su dvylika arbatos dėžių. Ilgainiui buvo atrastos kitos arbatos auginimo sritys. Šiandien arbata auginama šiaurės Indijos Asamo, Duarso ir Dardžilingo srityse bei pietų Indijos Nilgirio ir Travankoro plantacijose. Vien tik Asamo pro­vincijoje yra 200 arbatos plantacijų. Jose augina­ma ypač stipri ir aromatinga arbata, kuri puikiai tinka kaip arbatos mišinių pagrindas. Palyginti su ja Dardžilingo arbata pasižymi subtiliu, ma­loniu aromatu ir iš visų arbatų yra vertinama la­biausiai. Pradėjus auginti indiškąją arbatą, nesu­tarimų su britų Ost-Indijos bendrove daugiau nebekilo, nes 1835 m. bendrovei suteiktas mono­polis baigėsi ir jis nebuvo pratęstas.

Visiškai kitaip įvykiai klostėsi Ceilono salo­je, kuri šiandien vadinama Šri Lanka. Ceiloną nuo 1656 m. iki 1796 m. valdė olandai. Juos pa­keitė anglai, kurie salą pavertė milžiniška kavos plantacija. Tuo pat metu buvo pradėtas gaminti chininas ir auginti cinamonas. Tačiau XIX a. ant­roje pusėje kavos auginimo situacija pablogėjo. Plantacijose siautė gyvulių ir augalų kenkėjai ir sunaikino didesniąją kavamedžių dalį. Atėjo pats laikas pasirūpinti nauju pajamų šaltiniu. Pirmasis to ėmėsi jaunas škotas Jamesas Tayloras. Jis gavo kiniškųjų ir indiškųjų arbatkrūmių ir pradėjo juos auginti savo mažoje plantacijoje Lulekonderoje. Rezultatai pranoko lūkesčius. Londono prekiautojas arbata Thomas Liptonas įsigijo keletą anksčiau buvusių kavos plantacijų, kurios tuo metu buvo pigios, apsodino jas arbatkrūmiais ir ėmėsi pats tvarkyti visą verslą – nuo arbatos gamybos iki jos pateikimo rinkoje.

Per trumpą laiką Ceilonas tapo vienu iš pa­grindinių arbatos tiekėjų pasaulyje. Svarbiausios auginimo sritys saloje yra šios: Uva rytuose, Dimbula ir Dikoja vakaruose, o tarp jų Nuvara Elijo plokštikalnis. Aukštikalnių plantacijose dirbo tamilai, kurie buvo atvežti iš pietų Indijos. Jie ilgą laiką neturėjo pilietybės ir dalis jų gavo Ceilono pilietybę. Kitai daliai buvo iš naujo su­teiktos Indijos pilietybės teisės. Tuo pat metu to­liau tęsiasi konfliktas tarp kitų – vietinių Ceilo­no tamilų ir singalų.

Indonezija: į Javą, pagrindinę Indonezijos salą, arbata buvo įvežta 1826 m. Batavijos (šian­dien Džakarta) žemdirbystės komisija gamtos tyrinėtojui dr. Philippui Franzui von Sieboldui liepė į Javą nusiųsti kelis šimtus japoniškųjų arbatkrūmių, kur jie buvo persodinti iš rytų Indi­jos plantacijos Buitencorge. Tolesniu arbatos au­ginimo vystymu rūpinosi prekiautojas iš Roter­damo Jacobsenas, kuris daug metų pačioje Kini­joje mokėsi auginti, perdirbti arbatą ir ja prekiauti ir dabar savo patyrimą galėjo panaudoti Javoje. Jau 1829 m. Olandijos-Indijos valdžiai jis pristatė pirmąją juodosios ir žaliosios arbatos dėžių siuntą. Tais pačiais metais Jacobsenas su­gebėjo iš Kinijos į Javą atsivežti keletą arbatkrūmių. Jie buvo pasodinti Čiserupe. Iš jų gautomis arbatos sėklomis buvo įveista daugybė arbatos plantacijų. Jau 1833 m. vien tik Kravango pro­vincijoje augo apie 500 000 arbatkrūmių. Iki 1865 m. arbatos auginimą Javoje kontroliavo olandų kolonijinė valdžia. Tais metais ji atsisakė šių funkcijų ir vėliau arbatos auginimą perleido privatiems verslininkams, kurie nuo 1873 m. ėmėsi senus kiniškuosius arbatkrūmius keisti in­diškojo arbatmedžio hibridais.

Tik XX a. arbata buvo pradėta auginti ir Su­matroje. Didelės palantacijos, kurios buvo tvar­komos, taikant moderniausius metodus, pir­miausia atsirado rytinėje salos pakrantėje. Dau­gelyje arbatą vartojančių šalių indoneziškoji yra naudojama kaip pagrindinė arbatos mišinių su­dedamoji dalis. Tačiau esama ir aukščiausios ko­kybės arbatos rūšių, kurios galėtų varžytis su rū­šimis iš Asamo ir Šri Lankos. Europos uostai, kur iškraunama iš Indonezijos importuojama ar­bata, yra Antverpenas, Amsterdamas, Roterda­mas, Bremenas ir Hamburgas.

Afrika: tarp Afrikos arbatą auginančių šalių pirmauja Kenija, kuri gerokai lenkia visas kitas. Derlingose Kericho srities aukštikalnių plantaci­jose, be malonaus skonio plataus vartojimo arba­tos rūšių, taip pat auginamos puikios vietinės rū­šys, kurias labai mėgsta britai, kadaise įveisę jų plantacijas. Kiti arbatos gamintojai Afrikoje yra Malavis ir Mozambikas, kur kadaise portugalai įveisė pirmąsias arbatos plantacijas, be to, Tanza­nija ir Kamerūnas, kur pirmosios plantacijos atsi­rado vokiečių kolonistų dėka, ir Pietų Afrikos Respublika, kuri eksportuoja tik nedidelį arbatos kiekį.

Pirmieji mėginimai auginti arbatą Brazilijoje prasidėjo 1810 m., tačiau ilgalaikio pasisekim: neturėjo, nes brazilai mieliau gėrė matę ir augi­no kavą, kuriai reikėdavę mažiau priežiūros, derliai, palyginti su arbata, būdavę didesni. Tačiau išties gerų laimėjimų pasiekta Gvatemaloje plantacijų šalyje, tačiau, ar jie bus ilgalaikiai, pa­rodys ateitis.

Bandymų auginti arbatą JAV, visų pirma Ka­lifornijoje ir Teksase greitai reikėjo atsisakyti dėl netinkamų klimatinių sąlygų. Kvinslende Aust­ralijos klimatas taip pat nėra palankus arbatos auginimui. Turkijoje ir Irane visas arbatos der­lius suvartojamas beveik vien tų šalių vidaus po­reikiams patenkinti. Panaši situacija buvo ir bu­vusioje Sovietų Sąjungoje, kur nuimtos gruziniš­kos arbatos, apie kurią jau buvo kalbėta, derlių dar reikėdavę papildyti importine arbata.

Taivanis: sekdamas Kinijos pavyzdžiu, pir­miausia tiekia žaliąją ir pusiau fermentuotą Ulongo arbatą. Jau prieš antrąjį pasaulinį karą būta bandymų auginti arbatą Mauricijuje, Jamai­koje, Azorų salose, Fidžyje ir Borneo saloje. Bet tik Mauricijuje pastangos davė apčiuopiamų re­zultatų. Pasibaigus karui, kuris padarė žalos ir arbatos pramonei, Vietnamas galėjo vėl padi­dinti arbatos pramonės apimtis. Čia auginama ir eksportuojama vien tik žalioji arbata.

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

1644 m. buvo pateikta užsakymų iš viso dau­giau nei 355 800 vienetų gaminių iš porceliano, tarp jų 100 mažų arbatinukų, 14 000 aštuonia­kampių puodelių be rankenėlės ir 60 000 įvairių formų puodelių arbatai. 1780 m. užsakymų ap­imtį sudarė 1 134 200 vienetų porcelianinių ga­minių, tarp kurių 450 000 buvo puodeliai su lėkštute, be to, 650 arbatos servizų ir 2000 arbat- žolinių. Milžiniškos porceliano pristatymo ap­imtys nesumažėjo ir po to, kai Europoje atsirado pirmosios porceliano manufaktūros, visų pirma Meisene, kur jų kūrimąsi skatino Augustas Stip­rusis. Tikra porceliano karštligė pirmiausia kilo kunigaikščių rūmuose. Nuo tol kiekvienoje svarbesnėje pilyje turėjo būti kambarys, kuriame būtų išstatyti vertingi darbai iš porceliano. Savo kolekcija garsėjo ir Augustas Stiprusis, kurią jis sukaupė savo rūmuose Drezdene. Tai buvo „pa­ti nuostabiausia tokio pobūdžio kolekcija, kuriom nepranoko net Sevres muziejus ir kurią sudarė 19 000 egzempliorių”, – rašė Carlas Baedekeris savo vadove po Drezdeną. Šios kolekcijos puoš­mena buvo beveik žmogaus ūgio „Dragūnų va­zos”, kurias Augustas Stiprusis iš Prūsijos kara­liaus Frydricho Vilhelmo I iškeitė į dragūnų pul­ką. 1945 m. Drezdeno rūmai buvo sugriauti. Tai, kas liko iš kolekcijos, taip pat ir „Dragūnų va­zas” šiandien galima pamatyti Drezdeno Cvingerio rūmų ansamblyje.

Kunigaikščiai bei kai kurios pasiturinčios miestiečių šeimos įsitraukė į brangiai kainuo­jančių „kinų stiliaus dirbinių” medžioklę. Tų metu klientų Europoje pradėjo nebetenkinti dir­biniai, atsiunčiami iš Kinijos. Jie savaip įsivaiz­davo kasdienio vartojimo indus ir pateikė ki­nams piešinius, o taip pat iš medžio išdrožtu – šių indų modelius. Pavyzdžiai turėjo būti atsiunčiami atgal kartu su porcelianiniais indais kad užsakovai galėtų patikrinti, ar įvykdyti vis pageidavimai. Europoje buvo išrastos lėkštutės ir puoduko rankenėlė, kurios Kinijoje nežinota – ten arbata buvo geriama iš dubenėlių be ranknėlių, kaip, beje, ir mūsų dienomis. Pamažu įvairiems gėrimams susiformavo atitinkame puodelių formos. Ilgainiui kavos puodelių sienelės tapo statesnės, o arbatos puodeliai veikiau panėšėjo į dubenėlį. Arbatinukai, dubenys indams skalauti ar arbatžolinės taip pat buvo pri­taikytos prie europietiško skonio. Jų formos išli­ko beveik nepakitusios iki šių dienų. Tačiau anksčiau taip pat buvo mėgstami pusryčių ser­vizai, gerti arbatą dviese arba vienam. Prie komplekto taip pat visada priklausė serviravi­mo arba vaišinimo padėklas.

Arbata buvo geriama iš puodelių. Paprotys labai karštos arbatos įsipilti į lėkštutę, kad atauš­tų, ir iš jos gerti buvo laikomas nemandagiu, kaip ir sausainio mirkymas arbatoje, prieš įside­dant jį į burną. Iš Anglijos atėjo mada arbatinį šaukštelį dėti skersai puodelio arba ant lėkštutės padėti apverstą puodelį parodant, kad arbatos jau pakaks. Kas to nežinodavo, galėjo lengvai patekti į keblią padėtį, kaip kad princas de Broglie, kuris viename pobūvyje išgėrė 12 puodelių arbatos, kol vienas pažįstamas atkreipė jo dėmesį į tradi­cinį „stop” ženklą. Kitas nepatyręs užsienietis nepaliaujamą vaišinimą arbata nutraukė tuščią puodelį įsidėdamas į kišenę. Rytų Fryzijoje dar ir šiandien šaukštelis įdedamas į išgertą puode­lį, kai arbatos daugiau nebenorima.

Porcelianas gaminamas tinkamai sumaišius kao­liną, lauko špatą bei kvarcą ir šį mišinį išdegant daugiau nei 1400°C temperatūroje. Šį gamybos būdą kimi įvaldė greičiausiai jau XIII a. Preky­bos su Kinija arbata ir porcelianu dėka europie­čiams baltasis auksas buvo žinomas jau seniai. Nepaisant to, kol europiečiai išmoko patys ga­minti porcelianą, neapsieita be šiokių tokių ne­sėkmių ir parengiamojo etapo: 1707 m. Johannas Friedrichas Bottgeris sukūrė jo vardu pavadin­tus raudonos spalvos keraminius dirbinius, kurie nupoliruoti iki blizgesio atrodė kaip porcelianas.

Gželės rajonas nuo Maskvos yra nutolęs 50 km ir nuo XIV a. garsėja savo keraminiais dirbiniais. Gželės majolikos klestėjimo laikotarpis prasidėjo apie 1670 m. Iš liaudies kilę meistrai be skulptūrų dar kūrė puoštus molinius indus, taip pat greitai išmoko gaminti arbatinukus, cukrines ir vazas. Gželės keramikos dirbiniai yra populiarūs ir mū­sų dienomis, jie nepakartojami savo tipišku tam­siai mėlynu dekoru, atliktu rankomis.

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

Rytų Fryzijos arbata

„Rytų Fryzijoje jaukumą sukuria karštos ar­batos puodelis”, – sako patys rytų fryzai. Ten arbata geriama jau iš pat ryto, per pusryčius, po to prieš vienuoliktą ji geriama atsigaivini­mui, o po jos dar išlenkiamas stikliukas degti­nės. Paskui ji geriama po pietų tarp antros ir trečios valandos. Ir, žinoma, po vakarienės. Ji visada būna stipriai užplikyta.

1 l vandens, 6-7 arbat. š. rytų Fryzijos arbatos mišinio, 4 gabaliukai gabalinio cukraus, grietinėlės pagal skonį

Užvirinti šviežio vandens, kol pradės bur­buliuoti. Arbatos mišinį užpilti karštu vande­niu. Palaukti 3-4 minutes, kad pritrauktų, ir perkošti į kitą arbatinuką. Į kiekvieną puodelį įdėti po gabaliuką cukraus ir iki pusės įpilti karšto vandens. Grietinėlę ant arbatos užpilti šaukštu, nemaišyti. Išgėrus, ant likusio gabali­nio cukraus užpilti kitą arbatos porciją. Dažnai cukraus pakanka dar ir trečiam puodeliui.

Fryziškas pyragas, pabarstytas trupiniais

Nedaug kas ryžtasi gaminti mielinę tešlą. Tačiau norint paruošti tešlą šiam puriam kepi­niui, nereikia jokių ypatingų įgūdžių. Tiesa, reikia turėti šiek tiek kantrybės. Jau kepant py­ragui, pasklinda nepakartojamas aromatas, nuo kurio jis valgomas su dar didesniu apetitu, užsigeriant taip pat skania fryziška arbata.

Tešlai:

500 g miltų, 30 g mielių, 1/4 l pieno, 75 g cukraus, 100 g sviesto, 1 ariat. š. druskos, tarkuota pusės citrinos žievelė, 1 žiupsnelis muskato žiedų, šiek tiek riebalų kepimo skardai ištepti Viršaus padengimui: 75 g sviesto, 125 g cukraus, 1 pakelis vanilinio cukraus, 2/2 arbat. š. malto cinamono, 100 g tarkuotų migdolų, 1/8 l grietinės

Miltus suberti į kepimo formą, viduryje pa­daryti duobutę, į ją supilti sutrupintas mieles ir 1 arbatinį šaukštelį cukraus, šiek tiek apyšilčio pieno, sumaišyti su trupučiu miltų ir uždengus palaikyti 30 minučių, kad iškiltų. Kartu su liku­siais ingredientais gerai išminkyti tešlą. Už­dengtą palaikyti 30 minučių, kad pakiltų. Tešlą iškočioti, įkloti į riebalais išteptą kepimo skar­dą, dar kartą palaikyti, kad iškiltų, subadyti ša­kute. Išlydyti sviestą ir juo aptepti tešlą, pabars­tyti paprastu bei vaniliniu cukrumi, cinamonu ir migdolais o ant viršaus užpilti grietinės. Py­ragą kepti 25-30 minučių, esant 200-220°C tem­peratūrai. Ką tik iš orkaitės ištrauktas, dar šil­tas pyragas yra nuostabaus skonio.

Blynelių tortas iš rytų Fryzijos

Šis kepinys patiekiamas prie arbatos rytų Fryzijoje.

Tešlai:

6 kiaušinių tryniai, 1/8 l grietinės, 100 g cukraus, 150 g miltų, 75 g sviesto. Cukraus masei: 100 g cukatų, 200-300 g cukraus, 2 citrinų sulčių, 250 g maltų migdolų, 1 pakelis vanilinio cukraus 1 valg. š. romo.

Riebalų kepimo formai ištepti; 1/8 l grietinėlės pa­puošimui

Gaminant tešlą, kiaušinio trynius reikia iš­plakti su grietine. Plakant pamažu berti cukrų ir miltus, viską išmaišyti taip, kad išeitų tąsi tešla. Keptuvėje, išlydžius sviestą, iškepti plo­nus, iš abiejų pusių paskrudusius blynelius.

Ruošiant cukraus masę, cukatus supjausty­ti labai smulkiais kubeliais. Cukrų maišyti su citrinų sultimis tol, kol cukrus ištirps. Įmaišyti migdolus, vanilinį cukrų, romą ir cukatus. Rie­balais ištepti išardomą kepimo formą, sudėti vieną blynelių sluoksnį ir apipilti cukraus ma­se. Taip daryti, kol nebeliks nei blynelių, nei cukraus masės. Viršutinis sluoksnis turi būti iš blynelių. Nakčiai tortą įstatyti į šaldytuvą. Kitą dieną tortą išversti ant pjaustymo lentos, su­pjaustyti gabaliukais ir papuošti plakta grieti­nėle.

Naujametiniai vafliai

Rytų Fryzijoje šie vafliai būdavo tradiciškai kepami Naujųjų metų proga, jais vaišindavo ne tik su sveikinimais ir palinkėjimais užsukdavusius kaimynus, bet ir samdinius bei vaikus.

250 g gabalinio cukraus, 3/4 l vandens, 500 g

miltų, 1 žiupsnelis druskos, 1 arbat. š. maltų anyžių, 1 arbat. š. malto cinamono, 200 g sviesto, 2 kiaušiniai

Gabalinį cukrų ištirpdyti karštame vande­nyje. Miltus supilti į dubenį ir sumaišyti su druska, anyžiais bei cinamonu. Išlydyti sviestą ir, sumaišius su kiaušiniais, cukraus tirpalu ir miltais, paruošti tešlą. Ją šaukštais pilti į vaflinę ir kepti, kol vaflis paskrus. Jį dar karštą išimti iš vaflinės ir suvynioti į tūtelę arba ritinėlį. Vaf­lius pripildyti plakta grietinėle.

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

1751 m. Prūsijoje, sekant Anglijos ir Olan­dijos pavyzdžiu, buvo įkurta prekybos ben­drovė „Karališkoji Prūsijos Azijos kompanija Emdene ryšiams su Kantonu ir Kinija”. Jos dalininkais tapo prekybininkai iš Edeno, Vestfalijos, Prancūzijos ir Olandijos bei Prūsijos. Karalius Frydrichas II Didysis, specialiai atvyko iš Potsdamo į Emdeną, kad pasirašy­ki įkūrimo dokumentus. Pirmiausia jam rū­pėjo sukaupti brangios užsienio valiutos, ku­ri, priešingu atveju, būtų atitekusi Olandijos arba Anglijos bendrovėms. Paprasčiau buvo prekybą suaktyvinti savo šalyje. Pirmą dide­lę arbatos siuntą 1753 m. liepos 6 d. į Emdeną atgabeno burlaivis „Prūsijos karalius”. Ta­čiau karalius žengė dar vieną žingsnį. 1755 m. jis paskelbė, „kad nuo šiol jo karališ­kose žemėse neturi būti leidžiama vartoti jo­kių kitų, išskyrus Emdeno Azijos prekybos bendrovės arbatą”.

Tačiau tokia palanki padėtis truko neil­gai. Po to, kai 1757 m. per Septynmetį karą prancūzams trumpam atiteko rytų Fryzija, 1765 m. kompanija buvo uždaryta. Nuo ta­da rytų fryzai, padedami ištiso laivyno, kurį sudarė rytų Fryzijos uostuose registruoti olandų laivai, turėjo patys rūpintis arbatos atsargų papildymu. Jie taip pat aprūpinda­vo Ditmaršeno ir Helgolando arbatos mėgėjus, gyvenusius vakarinėje Šlėzvigo – Holšteino pakrantėje.

1768 m. Frydrichas Didysis pradėjo „arba­tos karą”. Jis pavedė savo valdžios atstovams apriboti arbatos ir kavos vartojimą ir nustaty­ti jų gėrimo trukmę. Rytų fryzai būtų turėję tenkintis kavos ir arbatos pakaitalais bei alu­mi. Tačiau apie tai jie nieko nenorėjo girdėti. 1779 m. rytų Fryzijos atstovų susirinkimas pareiškė: „Arbatos ir kavos vartojimas mūsų krašte yra taip plačiai ir taip giliai įsišaknijęs, kad tik pats Viešpats galėtų visiškai pakeisti žmogaus prigimtį, jei staiga reikėtų atsisaky­ti šių gėrimų!”

Frydrichas Didysis pralaimėjo „arbatos karą”. Tačiau greitai kitą piktą pokštą rytų Fryzijai iškrėtė Napoleonas su savo 1806 m. kontinentine blokada, kuri atkirto kraštą nuo daugelio prekių pristatymo kelių. Suklestėjo kontrabanda. Prekės anglų burlaiviais buvo gabenamos ir kaupiamos britams priklausiu­sioje Helgolando saloje. Ten rytų fryzai galė­jo gauti reikalingų prekių. Arbata, kava ir ga­balinis cukrus pabrango. Pusė kilogramo ar­batos kainavo tiek, kiek 7,75 kg sviesto, o už 0,5 kg gabalinio cukraus turėjai mokėti kiek už 11 kg ruginės duonos. Prancūzai, tuo me­tu valdę Olandiją, Helgolando kontrabandi­ninkams grasino mirties bausmėmis. Padėtis pasikeitė tik, kilus išsivadavimo karui.

Muitai ir mokesčiai prekybą arbata slėgė ir vėlesniais dešimtmečiais, prie to prisidėjo abiejų pasaulinių karų metais įvesti apriboji­mai. Pagal 1939 m. pradėtas išdavinėti arba­tos korteles rytų fryzai per mėnesį gaudavo po 20 g arbatos. Taikos metu tai atitiko maž­daug vienos dienos normą. Normos padidi­nimas 30 g nedaug ką tepakeitė. „Jeigu neturėsime arbatos, mirsime”, skundėsi laiko iš­bandyti arbatos mėgėjai. Kartais būdavo duodami papildomi daviniai ir dėl to atsira­do didelė spekuliacija. Tik 1949 m. normavi­mas buvo panaikintas, tačiau arbata buvo apmokestinta nepaprastai dideliais mokes­čiais. Ir toliau buvo tebeprekiaujama juodo­joje rinkoje. Kontrabandininkai, kurie per­veždavo arbatą savo sunkvežimiais su dvi­gubu dugnu, arba drąsios moterys, kurios ją įsisiūdavo į dvigubus sijonus, buvo bau­džiami piniginėmis baudomis ir kalėjimu.

Tačiau tie laikai jau seniai praėjo, kiekvie­nas gali paragauti rytų Fryzijos arbatos miši­nio, paruošto iš stiprios Kasamo ir švelnios Ja­vos arbatos. Kaip ir anksčiau rytų fryzai ge­ria stiprią arbatą su gabaliniu cukrumi, pa­dengtą grietinėlės sluoksniu. Kasdien turi būti išgeriama ne mažiau trijų puodelių, nes „trys kartai yra rytų fryzų teisė”. Skaniausia arbata geriama pirmoje dienos pusėje apie 11 arba popiet apie 15 valandą. Taip pat arbata tradiciškai geriama ryte atsikėlus arba vaka­re prieš einant miegoti. Tačiau tikrai nėra taip, kad rytų fryzai sugaišta visą dieną ger­dami arbatą. Jeigu kada nors ateityje rytų Fryzijoje būsite pakviestas išgerti arbatos, at­siminkite, kad svečias vaišinamas ja tol, kol į tuščią puodelį įdeda šaukštelį. Anksčiau bu­vo įprasta tuščią puodelį apversti. Ir dar, negirkite arbatos, kurią jūs geriate savo namuo­se – rytų fryzui kitur Vokietijoje geriama sil­pna arbata tėra tik vandenilis.

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

Šis nedidelis sąrašas turėtų pasitarnauti tik kaip stimulas. Mes apsiribojome tik keliais klausimais: ką ir kada galima rinkti? Kiek laiko lapus ar kitas augalo dalis reikia laikyti užplikytus, kol pritrauks? Kokius negalavimus gydo žolelių arbata? Kokie yra įprasti, daugiausiai išoriniai šių augalų panaudojimo būdai? Ar galima juos auginti namų sąlygomis

Didžioji dilgėlė: lapai renkami nuo balandžio iki gegužės mėnesio prieš išbyrant sėkloms. Užplikytai arbatai pritraukti reikia 8-10 minučių, gydo esant reumatui, podagrai, skrandžio atonijai, kasos, šlapimo organų negalavimams. Dilgėlės lapus taip pat galima panaudoti apdegimų, nudegimų saulėje, vabzdžių įkandimų atveju, o visai jaunučius lapelius – kaip daržoves.

Šalpusnis: ankstyvą pavasarį galima rinkti žiedus be stiebų arba lapus vasaros pradžioje. Reikia 10 minučių, kad ši arbata pritrauktų. Geriama, esant užkimusiai gerklei, sergant kvėpavimo takų kataru, bronchitu. Auginimas namų sąlygomis negalimas.

Siauralapis gyslotis: pavasarį renkami ir džiovinami lapai, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais renkamos sėklos. Reikia 10 minučių, kad arbata pritrauktų. Tinka gerti, sergant bronchitu, esant kosuliui su smarkiu skrepliavimu, aukštai temperatūrai bei skrandžio atonijai. Taip pat dažnai geriamas sėklų ekstraktas, norint stabilizuoti žarnyno veiklą, o žaizdoms gydyti vartojamos šviežių lapų sultys. Siauralapis gyslotis gausiai auga daugelyje pievų, todėl jo nebūtina auginti namuose. (Plačialapio gysločio poveikis – panašus)

Ramunėlės: žiedai renkami, praėjus 3-5 dienoms nuo sužydėjimo, gegužės – rugsėjo mėnesiais, užpylus karštu vandeniu, laikyti 10 minučių, kad pritrauktų. Gerai veikia, esant skrandžio gleivinės, žarnyno, šlapimo pūslės, burnos gleivinės ir ryklės uždegimui. Ramunėlių kompresai ir vonios sušvelnina odos ir gleivinės uždegimus. Galima sėkmingai auginti gėlėms skirtoje dėžėje, vazone ir darže.

Šeivamedžio žiedai: žiedai skinami per patį žydėjimą birželio ir liepos mėnesiais. Arbata turi pritraukti 10 minučių ir naudojama kaip prakaitą varanti priemonė, esant aukštai temperatūrai, kraujui valyti, o dėl didelio vitamino C kiekio – organizmo jėgoms stiprinti. Šeivamedžio vanduo tinka veido odos priežiūra lapų nuoviras – sodo ir daržo kenkėjams naikinti. Šeivamedis gali būti auginamas sode.

Liepžiedžiai: liepžiedžių arbata, palaikyta 10 minučių, kad pritrauktų, gelbsti kaip prakaitą varanti priemonė infekcijų ir peršalimų atveju, ramina nervus bei valo kraują. Liepos medžio anglys geriamos nuo viduriavimo. Auginant prie namų reikia daug kantrybės, kol medis užauga. Dažnai naudojami šeivamedžio ir liepos žiedų mišiniai.

Gudobelė: balandžio mėnesį iš jos žiedų, rudenį iš uogų, o iš lapų ištisus metus ruošiama arbata, kuriai pritraukti reikia 10-20 minučių. Ji padeda, esant širdies nepakankamumui ir ne mušimams, aukštam kraujo spaudimui. Gudobelė taip pat naudojama kaip sudėtinė vaistų dalis. Ji tinka auginti sode.

Apyniai: iš beveik pražydusių žiedų spurgelių, kurie rankami gegužės ir birželio mėnesiais, paruošiama arbata, kuriai pritraukti reikia 10 minučių. Ji geriama apetitui pagerinti ir nuo miego sutrikimų. Turbūt nedaugelis žino, kad apynius sėkmingai galima auginti vazone ir sode.

Pankolis: jo sėklos renkamos rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais ir džiovinamos. Arbatai pritraukti reikia 10 minučių, ji skatina virškinimą visų pirma kūdikiams, gerina apetitą ir skatina gleivių išsiskyrimą. Lapai vartojami kaip prieskoniai, kita pankolių rūšis auginama kaip skani daržovė. Galima sėkmingai auginti soduose ir daržuose.

Melisa (vaistinė): jos lapus reikia rinkti prieš žydėjimą birželio – rugpjūčio mėnesiais. Arbata, kuriai pritraukti reikia 10-15 minučių, geriama, esant silpnumui, širdies, žarnyno ir skrandžio skausmams, spazmams. Lapai taip pat yra puikus prieskonis salotoms, padažams, sriuboms. Plačiai paplitęs yra melisos auginimas soduose ir daržuose. Dažnai naudojama sumaišyta kartu su pipirmėte.

Šalavijas: iš lapų, surinktų prieš žydėjimo pradžią birželio ir liepos mėnesiais, ruošiama arbata, kuriai pritraukti reikia 5-10 minučių. Ji sumažina stiprų prakaitavimą, taip pat dantenų ir ryklės uždegimą. Šalavijo tinktūra tepamos vabzdžių įkandimo vietos, jos pilama ir į karštas kojų vonias. Jis sėkmingai auginamas gėlių dėžėse, vazonuose ir daržuose bei soduose.

Pipirmėtė: naudojami lapai, surinkti prieš žydėjimą birželio – rugpjūčio mėnesiais. Arbatai pritraukti reikia 5 – 10 minučių, ji tinka nuo skrandžio, tulžies ir žarnyno spazmų bei sudirginimų. Jos auginimas gėlių dėžėse, vazonuose ir daržuose bei soduose nekelia jokių problemų.

Paprastoji kraujažolė: ji renkama žydėjimo metu liepos – rugsėjo mėnesiais. Arbatoje, kuriai pritraukti reikia 20 minučių, yra karčiųjų medžiagų, kurios stimuliuoja skrandžio, tulžies, žarnyno, inkstų veiklą ir kraujo apytaką. Sustabdyti kraujavimą iš nosies taip pat padeda tos pačios biologiškai aktyvios medžiagos. Auginti namuose nebūtina, nes šis augalas randamas beveik visose pievose.

Dedešva (laukinė): lapus reikia rinkti prieš žydėjimo pradžią, žiedus – vos jiems išsiskleidus liepos-rugsėjo mėnesiais. Arbatai pritraukti reikia 15 minučių, kai naudojama vien tik dedešva ir 10 minučių, kai naudojamas mišinys su anyžiaus sėklomis ir pankoliu. Ji garsėja savo geru poveikiu, sergant skrandžio ir žarnyno uždegimu, skrandžio opa, viršutinių kvėpavimo takų kataru, o vartojant išoriškai, padeda gydyti nedideles žaizdas ir įdrėskimus. Auginti namų sąlygomis neįmanoma.

Pelynas: lapai ir šakelių viršūnėlės renkamos po sužydėjimo liepos-rugsėjo mėnesiais. Arbatą galima ruošti tik stipriai praskiestą, 1 arbatinį šaukštelį pelyno užpilti 1/4 litro vandens, palaukti 10 minučių, kol pritrauks. Karčiosios medžiagos per burnos gleivine stimuliuoja skrandį, tulžį ir kepenis, taip pat sulaiko kraujoplūdį. Žiemos šalčiams atsparų pelyną galima sėkmingai auginti sode ir darže. Dažnai maišomas su paprastąja širdažole.

Erškėtrožės vaisiai: naudojamos smulkintos vaisių, kurie, pašalinus kotus, taurelės liekanas bei kauliukus, verdami 10 minučių, žievelės. Kauliukus galima atskirai užpilti karštu vandeniu ir palaikyti 20 minučių, kad pritrauktų. Erškėtrožių arbata, turinti daug vitamino C, didina organizmo atsparumą, geriama skaudant tulžį, inkstus ir šlapimo pūslę, be to, ji valo kraują. Sėkmingai auginama soduose bei daržuose.

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

Pirmą kartą kofeiną iš kavos pupelių 1820 m. išskyrė Fridliebas Ferdinanda Runge. 1827 m. prancūzas Audrey atrado arbatos lapeliuose tuo metu nežinomą medžiagą, kurią pavadino teinu. 1837 m. buvo įrodyta, kad teinas ir kofeinas yra identiškos medžiagos.

Plikant arbatą kofeinas santykiškai greitai ir beveik visiškai išsiskiria iš arbatos lapelių. Išgėrus arbatos kofeino koncentracija kraujyje padidėja ir būna tokia pati kaip išgėrus kavos. Tačiau žvalinamasis kofeino poveikis esant vienodam kavos ir arbatos kiekiui būna visiškai kitoks, tai lemia skirtingos kartu esančios medžiagos: arbatoje – lapuose susidariusios rauginamosios medžiagos, kavoje – medžiagos, kurios atsiranda skrudinant kavą. Procentiškai arbatoje kofeino yra daugiau negu kavoje, nors iš vieno svaro arbatos galima paruošti kur kas daugiau gėrimo puodelių negu iš vieno svaro kavos. Tad vidutiniškai viename arbatos puodelyje būna 0,053 g kofeino, o kavos puodelyje – dvigubai daugiau, net 0,1 g.

Skirtingai nuo kavos kofeino arbatos kofeinas veikia lėčiau ir ilgiau. Arbatos kofeinas daro poveikį centrinei nervų sistemai, o kavos kofeinas daugiausia veikia kraujagysles ir širdį. Taigi arbata stimuliuoja, tačiau neskatina dirglumo. Arbata veikia padidindama darbingumą, tai įrodyta moksliškai.

Nuo ko priklauso skirtinga kofeino koncentracija arbatoje?

Pirmiausia, kofeino kiekį lemia lapelių dydis. Kuo mažesnis arbatos lapelis, tuo daugiau jame kofeino. Be to, reikšmės turi ir vandens, kuriuo užpilamos sausos arbatžolės, temperatūra. Kuo karštesnis vanduo, tuo daugiau kofeino išsiskiria į antpilą.

Kadangi kofeinas yra vandenyje tirpi medžiaga, tai teoriškai turėtų būti taip, kad kuo ilgiau plikoma arbata, tuo daugiau kofeino išsiskiria. Tačiau iš tikrųjų maksimali kofeino koncentracija esant minimaliam skonio ir aromato praradimui gali būti pasiekta laikant užplikytą arbatą ne ilgiau kaip 5–6 minutes.

Esminės įtakos kofeino kiekiui lapeliuose turi ir jų džiovinimo sąlygos ruošimo proceso metu. Čia didžiausia rizika tenka juodajai arbatai, džiovinamai specialiose aukštatemperatūrėse orkaitėse, nes bet koks atsitiktinis temperatūros režimo pažeidimas (susijęs su jos padidinimu) suardo kofeiną.

Kofeino kiekis priklauso ir nuo temperatūros bei šviesos režimo arbatos auginimo vietose. Kuo šaltesnis oras, tuo lėčiau auga arbatos lapeliai ir tuo daugiau kofeino juose susidaro, todėl visos elitinės arbatos rūšys (pavyzdžiui, Dardžilingo) auginamos ekstremaliomis sąlygomis, ties šiaurine arbatos arealo riba. O kartu kofeino kiekis priklauso ir nuo saulės aktyvumo, kuo jis didesnis, tuo daugiau kofeino susidaro arbatos lapeliuose. Tokios arbatos rūšys su dideliu kofeino kiekiu auginamos ties pietine (pusiaujo) arbatos auginimo arealo riba, pavyzdžiui, Ceilone. Tačiau pagal skonio ir aromato kokybę tokios „pietų“ arbatos rūšys su daug kofeino paprastai smarkiai nusileidžia „šiaurės” arbatai.

Ir galiausiai kofeino kiekis arbatos lapeliuose tiesiogiai priklauso nuo dirvos, kurioje ji auga, savybių. Mūsų laikais praktiškai visose didžiausiose pasaulio arbatos plantacijose naudojamos cheminės trąšos arba to nedaroma pabrėžtinai, išdidžiai vadinant arbatą „Organic Tea“.

Via Ahmad Tea

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

Ko jums reikės:

3 Rooibos arbatos pakeliai (aš kadangi turėjau birios, tai dėjau 3 pilnus šaukštelius)

2 Stiklinės verdančio vandens

2 stiklinės miltų mišinio blynams

1/4 stiklinės sviesto

1/4 stiklinės rudojo cukraus,

1/2 stiklinės pekano riešutų puselių (skaičiau, kad galima naudoti ir graikiškus riešutus)

Palaikykite arbatos pakelius vandenyje penkias minutes, išimkite ir atvėsinkite. Įkaitinkite keptuvę. Sumaišykite pusantros stiklinės atvėsintos arbatos su blynų mišiniu. Išlydykite vieną šaukštelį sviesto keptuvės centre. Sudėkite į jį keturias – penkias pekanų puseles. Supilkite apie trečdalį tešlos tiesiai virš pekanų ir sviesto. Viršų pabarstykite puse šaukšto rudojo cukraus ir uždėkite ploną gabalėlį sviesto.Kai blyno kraštai apskrus, apverskite ir kepkite, kol lengvai paruduos. Nuimkite nuo ugnies ir pakartokite su likusia tešla.

Čia vis dėlto toks originalus receptas. Aš tingėjau cackintis su tais riešutais ir cukrum, tai visai nedėjau jų. Skanu ir taip buvo. Dar manyčiau, kad galima blynus su arbata daryti ir iš paprastų blynų. Tiesiog arbatą naudokit vietoj pieno ir vandens. Pieno? Taip, pienas dažnai gaminiuose būna keičiamas su Rooibos arbata. Kitą kartą kai kepsiu blynus, būtinai pabandysiu ir taip

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

Arbatai tenka 40 proc. visų skysčių, išgeriamų Didžiojoje Britanijoje.

Iš visos suvartojamos arbatos 86 proc. išgeriama namuose ir 14 proc. – kitose vietose.

Pagal anglų supratimą apie arbatos gėrimo kultūrą, neatsižvelgiant į dienos metą turi būti patiekiama įvairių rūšių arbata, kad kiekvienas galėtų pasirinkti arbatą pagal savo skonį ir nuotaiką. Tai yra pagarbos išraiška, persmelkianti visą anglų arbatos gėrimo ritualą. Pasirinktos arbatos įsiberiama individualiai į arbatinuką, išskalautą verdančiu vandeniu, taip pat ir tada, kai plikomi arbatos maišeliai. Neatsižvelgiant į arbatos rūšį arbata turi būti plikoma 3-5 minutes, kitaip ji neatskleis visų savo savybių.

Kol plikoma arbata, pateikiamas pienas, cukrus, citrina ir t. t., pastatomas arbatinis su verdančiu vandeniu, kad galima būtų atsiskiesti arbatą iki reikiamo stiprumo. Vandeniui atvėsus arbatinis pakeičiamas kitu – tai irgi laikoma pagarbos išreiškimu, privalomu pagal anglų etiketą.

Tradicija patiekti su arbatą su pienu verta ypatingo dėmesio. Pienas Anglijoje yra neatskiriama arbatos ceremonijos dalis. Pienas pilamas į daugelį indiškosios ir Ceilono arbatos rūšių, kad susilpnintų kofeino poveikį ir padarytų gėrimą ne tokį aitrų. Dėl to, ką pirmiau pilti į puodelį – arbatą ar pieną, anglai diskutuoja daugiau kaip du šimtus metų. Abiejų variantų šalininkai ir priešininkai pateikia svarius argumentus savo požiūriui apginti, tačiau etiketas leidžia ir vieną, ir kitą maišymo būdą. Vietoj pieno kartais dedama citrinos arba mandarino skiltelė.

Tradiciškai su arbata patiekiami keksai arba sumuštiniai. Galima pasiūlyti ir duonos, sviesto, sausainių, džemo – visko, kuo galima pasistiprinti geriant puodelį aromatingos arbatos.

Reikia pažymėti, kad pastaruoju metu Anglijoje daugiausia plikoma arbata maišeliais, jos dalis sudaro beveik 90 proc. Tačiau konservatyvūs britai visiškai neatsisakė ir arbatinių. Tiesiog vietoj arbatos lapelių į juos dedami maišeliai. Tai nėra mums įprasti arbatos maišeliai su siūlu (Anglijoje juos vadina “maišeliais vienam puodeliui”), o gana didelis maišelis, skirtas visam arbatinukui; tokiai arbatai Didžiojoje Britanijoje tenka 98 proc. visos maišeliais parduodamos arbatos.

Suaugęs anglas per dieną išgeria šešis puodelius arbatos. Arbata paprastai pradedama gerti anksti rytą. Apie šeštą valandą visoje Anglijoje geriama “rytinė arbata”. Viešbučiuose priimta patiekti ją tiesiai į lovą, vos svečiui nubudus. Stipri rytinė arbata išvaiko miegus šaltu ir drėgnu metų laiku, kas būtinga Britų saloms. Aštuntą ryto – sotūs pusryčiai (breakfast), jie užbaigiami stiprios pusryčių arbatos puodeliu. Atsižvelgiant į mišinio, sudaryto iš indiškos, Ceilono ir Kenijos arbatos rūšių, stiprumą gėrimas paprastai skiedžiamas pienu.

Toliau pagal tvarkaraštį – priešpiečiai arba ankstyvieji pietūs (lunch), jų metu būtinai išgeriamas puikios arbatos puodelis – “nice cup of tea”.

Kiekvienam anglui šventas dalykas yra “popietės arbatos” tradicija; ši arbata geriama siekiant apmalšinti alkio jausmą, kylantį tarp priešpiečių (arba antrųjų pusryčių) ir vėlyvo vakarinio valgymo. Šios tradicijos pradininkė buvo Ana – septintoji Bredfordo hercogienė. Dėl ilgos pertraukos tarp valgymų hercogienė dienos viduryje nuolatos kovojo su alkio priepuoliais ir prašydavo tarnaitės atnešti į kambarį arbatinį su lengvais užkandžiais. Galų gale ši išmonė taip patiko hercogienei, kad ji pradėjo kviestis į tokią popietės arbatėlę draugus. Labai greitai šį įprotį pasigavo visa metropolijos aristokratija, o paskui jis paplito visuose visuomenės sluoksniuose.

Geriausiai žinomas anglų “penktos valandos” – “five-o’clock” – arbatos gėrimas, tai daroma visoje Didžiojoje Britanijoje. Tuo metu uždaromos parduotuvės ir įstaigos, biurai ir bankai – visi geria arbatą. Nė vienas vadovas nerizikuos uždrausti savo pavaldiniams daryti pertrauką penktą valandą, kad išgertų arbatos puodelį: toks žingsnis gali labai nepalankiai paveikti kolektyvo santykius. Kad ir kaip keista, tačiau “five-o’clock” Jungtinėje Karalystėje įvesta 1851 m. prievartiniu būdu – tada vyriausybė buvo ne juokais susirūpinusi tautos grimzdimu į alkoholizmą. Pagal ypatingą įstatymą penkiolikos minučių arbatos pertraukėlę privalėjo daryti tarnautojai, darbininkai, jūreiviai… Įstatymą suprato ir priėmė visi visuomenės sluoksniai, jo nenukrypstamai, tačiau jau savanoriškai, laikomasi iki šiol.

Vakare britai susirenka prie vakarienės stalo savo šeimoje. Tai metas, kai gausiai valgoma, aptariami dienos įvykiai, politikos ir sporto naujienos. Geriamos švelnios, raminamosios arbatos rūšys, aromatizuotos bergamotėmis. Geriausiai žinoma vakarinės arbatos rūšis yra “Earl Grey”. Šios arbatos receptas priklauso Čarlzui Grejui – Britų Parlamento nariui ir įtakingam diplomatui. Egzistuoja keli arbatos “Earl Gray” porūšiai, pagal išskirtinius receptus ją gamina įvairios kompanijos. Tačiau reikia pažymėti, kad paskutiniame konkurse, kuriame buvo pristatytos tiktai šios arbatos rūšys, pirmą vietą ir “Grand Prix” laimėjo kompanijos “Ahmad Tea” arbata “Earl Grey”.

Anglų arbatos gėrimas baigiasi ten, kur prasideda – “lovoje”. Visai prieš pat einant gulti geriama arbata be kofeino, įvairios vaisių skonio arbatos.

Via Ahmad Tea

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje

Ilgą laiką pagrindinis ir kone vienintelis būdas arbatos kokybei nustatyti buvo organoleptinis metodas, t. y. žmonės bandė arbatos pavyzdžius liesdami, apžiūrėdami ir ragaudami. Šis iš esmės labai subjektyvus metodas sudarė sąlygas atsirasti ypatingai arbatos ekspertų – tyrėjų profesijai; šie žmonės paskiria visą savo gyvenimą arbatos kokybės nustatymui ir dėl to priversti paisyti ne vieno apribojimo ir laikytis griežtos disciplinos ne tik tarnyboje, bet buityje.

Tiktai taip galima tokį subjektyvų dalyką kaip skonis nustatymas pakelti iki aukšto objektyvaus lygio, kuris būna toks tikslus ir subtilus, kad žmogaus įvertinimo negali pakeisti arba atkurti jokie prietaisai.

Žinoma, arbatos ekspertas privalo turėti ir itin retą prigimtinį talentą, nes žmonių, turinčių idealią uoslę ir tikslų skonio pojūtį apskritai labai nedaug, o išlaikiusių šias savybes nuo gimimo iki tokio amžiaus, kai renkamasi profesija, dar mažiau.

Kiekvienoje šalyje būna vos keli arbatos ekspertai. Taip iš dalies yra todėl, kad prigimtiniai talentai šioje srityje pražūva dažniau negu kokioje kitoje, nes vaikystėje, o ir sulaukę brandaus amžiaus, palyginti mažai žmonių žino apie arbatos eksperto profesiją ir dar mažiau jų turi supratimą, kokia tai profesija ir kokių savybių reikia turėti norint tapti arbatos ekspertu.

Dažnai net spaudoje arbatos ekspertai vadinami arbatos degustuotojais. Tai visiškai neteisinga. Degustavimas siejamas su maistu ir gėrimais, tarp jų ir alkoholiniais, pirmiausia – įvairiausiais vynais; tai jau pagaminto patiekalo ar gėrimo ragavimas siekiant nustatyti jo skonio ypatumus ir skirtumus nuo kitų tos kategorijos gaminių. Be to, degustuotojas turi suvalgyti ar išgerti nors nedidelę dalį degustuojamo gaminio (išskyrus alkoholinius gėrimus).Arbatos tyrimas – kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis procesas negu degustavimas. Jis apima ir arbatos lapelių kokybės nustatymą visuose gamybos procesuose, ir pagamintos sausos arbatos tyrimą liečiant, apžiūrint – pagal pačius įvairiausius rodiklius (trapumą, standumą, neprasiskleidusių pumpurų buvimą, spalvą), sausos arbatos aromato nustatymą ir galiausiai arbatos antpilo ragavimą ir jos aromato, skonio, spalvos stiprumo, skaidrumo, antpilo intensyvumo, ekstrahavimo laipsnio nustatymą.

Arbatos ekspertas turi atlikti užplikyto arbatos lapelio tyrimus. Tiktai visų tokiu būdu gautų duomenų suma su pateiktu kiekvienos kontrolinės pozicijos (iš viso jų būna 25–30) įvertinimu ir jų apibendrinimas leidžia arbatos ekspertui pateikti savo verdiktą dėl vienos ar kitos rūšies arbatos kokybės. Dėt to arbatos eksperto išvada laikoma objektyvia, nepaisant to, kad ji yra grynai asmeninė nuomonė, ir sustiprinta nenuginčijamu autoritetu.

Arbatos eksperto nuomonei paprastai nebūdingi kokie nors subjektyvūs dalykai. Tai būna griežto profesionalo – aukščiausios kategorijos specialisto nuomonė.

Arbatos eksperto – degustuotojo profesijai reikia ne tik talento, bet ir daug žinių bei patirties. Ši profesija susijusi su didele atsakomybe ir nuodugniomis žiniomis – ne tiktai biologijos, botanikos, biochemijos, geografijos, fizikos, bet ir pasaulinės rinkos ekonomikos, ypač arbatos prekybos ekonomikos srityje.

Arbatos eksperto profesijai reikia gebėti laikyti atmintyje visą arbatos kvapų kolekciją ir žinoti jų kilmę, genealogiją bei istoriją. Geras arbatos ekspertas žino visų ar bent daugumos arbatos plantacijų ir pagrindinių arbatą gaminančių šalių ypatumus.

Galiausiai, arbatos eksperto profesijai reikia didžiulės savidisciplinos, kruopštumo, tikslumo ir ištvermės, taip pat gebėjimo atlaikyti fizines apkrovas. Kartais tarptautinės klasės ekspertui tenka ištirti iki 1000 arbatos bandinių per savaitę ir ne „nuryti 1000 gurkšnių“, o atlikti daugybę su tyrimu susijusių operacijų ir pateikti savo lemiamąją išvadą.

Nenuostabu, kad arbatos eksperto profesija, nors ir labai gerbiama, priskiriama sunkioms profesijoms (kartu su šachtininko ir metalurgo profesijomis). Žinoma, už arbatos ekspertų darbą mokama tikrai daug. Arbatos ekspertų sveikatą (tiksliau – jų nosiaryklę) kai kurios Anglijos firmos yra apdraudusios 1 mln. svarų sterlingų. Arbatos eksperto sloga – tai įvykis, dėl kurio arbatos firma gali patirti didžiulius nuostolius.

Arbatos eksperto profesija iš žmogaus pareikalauja daug aukų. Arbatos ekspertas neturi rūkyti, vartoti alkoholinių gėrimų, jis privalo susilaikyti nuo bet kokio maisto, turinčio nors kokį savąjį aromatą. Todėl arbatos ekspertai niekada nevalgo svogūnų, česnakų, sūdytų ir rūkytų produktų, vartoja labai mažai druskos, riboja net prieskoninius žalumynus ir saldumynus.

Arbatos eksperto maistas turi būti neutralus – pieno ir augaliniai produktai, paukštiena, virtos upių žuvys, jaunų gyvulių mėsa, kai kurie miltų ir kiaušinių patiekalai.

Arbatos ekspertas neturi teisės naudotis kvepalais, odekolonu, t. y. kvapiosiomis medžiagomis, aromatizuota dantų pasta, kvapiu tualetiniu muilu. Jis privalo plautis rankas tiktai arbatos muilu. Maža to, eksperto baltiniai, drabužiai, batai neturi būti valomi naujausiais sintetiniais valikliais, kad jokie pašaliniai kvapai negalėtų daryti poveikio arbatos vertinimui.

Žinoma, arbatos ekspertas saugosi peršalimo. Jo darbo patalpa – švarus, didelis, būtinai saulėtas kambarys – visą laiką vėdinamas. Bendraudamas su kitais žmonėmis ir aplinka arbatos ekspertas privalo laikytis visų pirmiau išvardytų taisyklių. Tai reiškia, pavyzdžiui, kad jo pažįstami neturi rūkyti, vartoti kvepalų ir t. t.

Arbatos ekspertas, tirdamas arbatos antpilą, jo negeria, o tik praskalauja burną ir stengiasi nustatyti skonį įtrindamas arbatos lašelius liežuviu į gomurį.

Lygiai taip pat nustatydamas aromatą jis uosto tuščią puodelį, išskalautą arbatos antpilu, arba atsargiai apuosto užplikytus, tačiau ne karštus arbatos lapelius, nuo kurių nupilta arbata. Kitaip tariant, visais atvejais arbatos ekspertas tausoja savo uoslės aparatą, kuris gali suteikti jam išsamios informacijos apie arbatos aromatą pagal paprastam vartotojui vos juntamus požymius.

Arbatos eksperto profesijos unikalumas ir ypač tai, kad gerų arbatos ekspertų savybės pasireiškia ir išlieka ilgą laiką itin retai, verčia arbatos pramonę ir su ja susijusį mokslą ieškoti galimybių nustatyti arbatos kokybę laboratoriniais, objektyviais metodais.

Šiandien jau taikomos biocheminės, cheminės, dujinės analizės, liuminescenciniai vertinimai, chromatografija ir teaflavino skalė nustatant tam tikrus arbatos kokybės rodiklius, daugiausia – atskiruose jos gamybos etapuose, kai reikia pakoreguoti vienos ar kitos technologinės operacijos režimą ir svarbu nustatyti kokią nors vieną arbatos lapelių savybę, reikšmingą tai operacijai.

Tačiau visi šie objektyvaus vertinimo metodai kol kas negali pateikti kokio aiškaus arbatos skonio ir aromato bei jos kokybinių rodiklių visumos supratimo. Todėl jais negalima pagrįsti bendro arbatos savybių įvertinimo, kuris yra lemiamas veiksnys nustatant arbatos kainą. Šis atsakingas dalykas pavedamas žmogui – specialistui, arbatos ekspertui, kurio gyvai ir tiesiogiai patiriamas įspūdis, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų, pasirodo esąs kur kas objektyvesnis ir tikslesnis už analizių rezultatus.

Šia prasme organoleptinis metodas, ko gero, yra nepakeičiamas, ir nepaisant technikos plėtojimo jis veikiausiai nepraras savo reikšmės tol, kol žmonės gers arbatą.

Via Ahmad Tea

Pasidalinkite Facebook'e  Pasidalinkite Twitter'yje