Po kelių dienų gauna žmogelis kvietimą apsilankyti komisariate pas tyrėją, nes gautas skundas… Viešbučio direktorė parašė „zajavą“ lyg ir už dalykinės reputacijos gadinimą, lyg ir už garbės bei orumo įžeidimą – nelabai supratau, už ką.

Na, nežinau, kaip vertinti šią istoriją, kuri dar nesibaigė – pats daug (jei galima iki 5 vadinti daug) metų pradirbau su viešbučiais ir tikrai nemalonu, kai klientai nufotografuoja ir paviešina pelėsio, voratinklių ir pan. nuotraukas kažkur internetuose (žinoma, daug nemaloniau, kai įsiveržia laidos „Farai“ filmavimo komanda, bet čia kita istorija). Kita vertus, tvarkytis reikia ir viduje, ir išorėje! Vietoj to, kad parašytų „ačiū už pastabą, žiurkė pašalinta“, nešti pareiškimą policijai… Čia jų pasirinkimas – kas aš toks, kad teisčiau… Senis dabar turės papildomų problemų…

Moralas šios istorijos paprastas – nefotografuokit žiurkių ir nekelkit jų nuotraukų kažkur, bo dar užtampys kas nors po visokias instancijas. Gera ramią galvą turėti.

Skraidė aplink gėles, dūzgė diena iš dienos, bet gėlėms tas nė motais – jos vis ten kur du žvalgėsi – ne Marytės plaukai anoms rūpėjo… Juk visada gyvenime būna taip, kad ten kur du, tai įdomu ir trečias nereikalingas.

Nuskrido nusivylusios pas močią, sako, su kokybe – budizmas kažkoks, o kiekybė žiūri ten kur du, bet juos galim paimti, nors medus prastas, bet gausim jo daug ir užteks viskam. Sutiko motinėlė ir sako: „na, labas, į žydų kompaniją ir busim du, bet ne taip kaip ten kur du!“

Kaip tarė, taip padarė… o moralas? Moralas, kad strategiją reikia turėti.

Esu jau rašęs, kaip ne visai sėkmingai užsisakinėjau elektroninę cigaretę internetu. Nepamenu tik, o ir aiškintis tingiu, ar jau rašiau, kuo baigėsi flirtas su elktronika toje vietoje, pro kurią į organizmą pilamas kuras?.. Jei trumpai, nieko gero, žinokite. Laimei, ne man. Paskolinau tą rašiklio kramtymo pakaitalą kitam, kuriam sugebėjo kapsulė sprogti berūkant, ir skystis apdegino burnos ertmę. Taip būna – aš liudininkas. Taigi, iki tol nepatiko, po to to įnagio į rankas nepaėmiau, kol…

Vieną gražią rugpjūčio dieną už plačiųjų interneto vandenų viename socialiniame tinkle man parašė tuomet naujos el. parduotuvės atstovas, kuris labai mielai pasiūlė man padovanoti dar vieną el. cigaretę.  Taip, padovanoti! Nieko nepaprašė mainais, tik aš pats pažadėjau (nežinau, kas timptelėjo už piršto parašyti tokią nesąmonę ir įsipareigoti tokiu būdu), kad kažką surašysiu apie dovaną… Todėl ir rašau dabar – prieš šventes reikia grąžinti skolas.

Taip, žinau, negeras aš – užsivėlinau. Va, Romas Sadauskas – Kvietkevičius iškart parašė savo panegiriką guminei moteriai. Parašė, nes jam, priešingai nei man, pavyko prasisukti kaip versliam žydukui, kursai dovanotą dalyką sugebėjo parduot. Man nepavyko lengvai atsikratyti – neturiu verslininko gyslelės, matyt, todėl dar nešiojuos šitą naštą sau ant kupros…

Tiesa, pabandžiau ir ašai pažaisti… Ir net tik aš… Ir gulomis, ir sėdomis, ir stovint… Ir lauke, ir viduj, ir mašinoj… Na, visur ir visaip testavom visą vasaros pabaigos savaitę. Seniai tai buvo, ruduo praėjo, žiema prasidėjo… Tai parašysiu tik, kokias pastabas ant stebuklingo lapuko užsirašiau, kurį suradau darydamas metinę nereikšmingų lapukų inventorizaciją:

• Tarsi obojų ar birbynę pūsti;
• Kažkoks prietaisas;
• Kaljanas;
• Su tokiu žmonėse nepasirodysi – išjuoks;
• Mygtukas!!!
• O jei vietoj skysčio pripilti valerijono lašų ar kanapių aliejaus?..

Dėl mygtuko nieko nežinau – nepamenu, bet vat paskutinė mintis ir buvo priežastis, kodėl tuo nereikalingu dalyku taip ir neatsikračiau (juokavau dėl visokių ten verslininko gyslų – ne kanibalas aš): vieną gražią dieną, kai nusibos gyventi, reikės išmėginti paeksperimentuoti…

O šiaip tai rūkau sėmingai tradiciniu būdu. Elektronika neveža. Šventės veža! Smagių jų.

Taip, tas yra svarbus, bet pamėginau jai paaiškinti, kad yra dar svarbesnis dalykas – žinoti ko ir kur nori. Sako, žino, bet ten neieško, o jei ieško, tai tik per pažintis. Problema – nepažįsta jos.

O juk viskas labai paprasta – reikia parduoti save. Kiekvienas daugmaž įsivaizduoja, ką darytų, kad parduotų kokį oblių, bet sunkiai žmonės įsisąmonina, kad darbo rinkoje jie yra tas oblius, kurį reikia parduoti.

Žmonės supranta, kad ieškant obliui pirkėjų, reiktų gal pasireklamuoti, bet rinkodara tik atsitiktiniams pardavimams. Visokių CV užsipildymas specializuotuose portaluose, skelbimų dėjimas į laikraščius – tai pasyvus laukimas, kad kažkas ieškos ir atras. Būna, pasitaiko. Tik tiesioginiai pardavimai duoda kur kas geresnį efektą. Tam reikia ieškoti, kam potencialiai obliaus reikia, siūlyti tą oblių, pateikti jo privalumus prieš konkurentus.

Pardavėjai eina ir siūlo tą oblių. Ne kurie dar duoda išbandyti. Siunčia „brukalus“, skambina vadovams, siūlo susitikti, pristatyti obliaus išskirtinumą.

Tas pats ir su darbo paieška. Pažinčių nereikia ieškoti, jas reikia kurti. Be to, iš praktikos pasakysiu, kad pardavimai per pažintis dažniausiai neneša laukiamos naudos – pažįstamui padarai nuolaidą, esi atsakingas, jei kas blogai, galiausiai tu esi jam skolingas, kad iš tavęs pirko. Taip supranta pirkėjas, susijęs su tavim kokiais giminystės ar draugystės ryšiais.

Darbo paiešką – tai tiesiog pardavimai. Reikia išmokti parduoti save.

Prisimenu, kažkada pats rašiau seriją apie greitųjų kreditų spąstus. Dabar norėčiau parašyti kitaip – „iš savo varpinės“. Ir ne, man jokia bendrovė nemokėjo už šį įrašą. Ir taip, esu visgi greitųjų kreditų bendrovių lojalus klientas arba, kaip pasakytų mūsų internetų šviesuliai, pradedant pačia Ingrida, baigiant žiurkėnu, „finansinis beraštis“, „durnius“ ir t.t. „Juk joks protingas, finansiškai raštingas žmogus negali papulti į greitųjų kreditų pinkles“, nes ten „žulikai, vagys ir aferistai“.

Žinoma, mano atvejis gal ir nėra tipinis, bet, jei kalbam apie finansinį raštingumą, tai šalia viso to „durninimo“ reikėtų pažvelgti ir „į kitą medalio pusę“. Juk nėra taip, kad greitieji kreditai yra BLOGIS. Nėra taip, kad jais naudojasi vien tik kvailiai. Juk yra galybė situacijų…

Pirmiausia, kodėl esu greitųjų kreditų bendrovių klientas – tai preferencija dabarties vartojimui. Valgyt juk norisi dabar, kad būtų galima sulaukti „šviesesnio rytojaus“. Moku už tai kainą, bet tai yra sąmoningas pasirinkimas gauti pinigų iš ten, kur jų galima gauti. Kas dar gali duoti?..

Bankai? Jie irgi turi savo sąlygas, procedūras bei, kiek teko susidurti, ne visada laikosi žodžio. Jie pigesni, bet nuo to problemų nemažėja.

Tėvai, draugai, giminės, artimieji… O tai jiems patiems nereikia? Kiek jie gali duoti? Kada jie gali duoti? Kada reikės grąžinti? O paskui tą skolą primins „ilgai ir laimingai“. Ne veltui sakoma, kad „norint prarasti draugą – paskolink jam pinigų“.  Tas pats ir su skolinimusi.

Dar lieka lombardas, bet… Jei kas nors pasakys, kad lombardas yra geriau nei greitųjų kreditų bendrovė, tai…

Taigi, jei turim situaciją, kai reikia pinigų čia ir dabar, ir nėra kam jų duoti – gelbėja greitieji kreditai. Žinoma, už tam tikrą mokestį. „Juk net arklys arklio už dyką nekaso!“

Žinoma, šioje vietoje „finansiškai raštingieji“ gali pradėti moralizuoti, kad reikia dirbti, verstis, taupyti, susikurti rezervą ir t.t. Žinoma, jie teisūs, bet vėl yra daugybė situacijų, kai darbdavys susiduria su mokumo problemomis. Na, vėluoja atlyginimai pusę metų. Turi rezervą – ne bėda, bet juk jį reikia kaupti, o niekas kitas taip netrukdo kaupimui kaip nereguliarios pajamos.

Per savo trumpai ilgą gyvenimą padariau išvadą – finansiniam stabilumui svarbiau ne pajamų ar rezervo dydis, bet jų reguliarumas. Žinoma, mažesnės pajamos yra mažesnės išlaidos, bet nereguliarios pajamos yra tiesiog košmaras bet kokiam išlaidų planavimui ir, tuo pačiu, taupymui. Greitieji kreditai čia padeda – stabilizuoja pajamų reguliarumą. T.y., jų dėka, aukojant bendrą pajamų dydį (nes kreditas tai kainuoja, primenu), sureguliuojami pinigų srautai.

Dabar koks „Pilypas iš Kanapų“ gali sakyti, kad darbdavio nemokumo atveju reikia keisti darbą… Nors ne šio įrašo tema, bet darbo paieška yra procesas, kuris apibrėžtas laike ir imlus pinigams. O kas gali duoti pinigų, kai jų reikia? Taip, greitieji kreditai!

Šį savo trumpą įrašą pabaigsiu apibendrindamas – puolamas ne tas priešas. Ne greitieji kreditai yra blogis „by default“. Problema slypi vartotojiškume. Taip, jis naudingas greitųjų kreditų bendrovėms, bet ne jos yra to priežastis. Galbūt pasekmė, bet padedanti spręsti pinigų trūkumo problemą. Taigi, kai mes kalbame apie finansinį neraštingumą, neatsakingas skolinimasis – tai tik ledkalnio višūnėlė, o po vandeniu slypi vartotojiška visuomenė su visom iš to „išplaukiančiom“ problemom.

Skyrybos padėjo atrasti daugelį dalykų, kuriuos jau buvau praradęs. Žinojau, kad netekau, bet stengiausi negailėti savęs. Bandžiau save įtikinti, kad toks mano pasirinkimas, kad taip tik geriau. Tai buvo blogas kelias…

Visi mes turime svajonių, lūkesčių. Atradę antrąją pusę, mes dažnai jų atsisakome. Vardan to, kas yra geriau. Iš meilės…

Atsisakome dažniausiai sąmoningai. Renkamės pamiršti. Pamiršti tai, kas buvo svarbu. Kita vertus, pasąmoningai mus graužia kirminas. Patys nesuprantame kodėl… Tada ateina, taip vadinama, vidurio amžiaus krizė ir „nušokame nuo proto“, atrandame tai, ką buvome praradę. Nenuostabu, kad tai dažnai baigiasi šeimos iširimu, nauja santuoka. o juk kažkada tie žmonės vienas kitą mylėjo!

Man pasisekė. Nereikėjo laukti artėjančios mirties kvapo. Išsiskyriau ne dėl to, kad kažko atsisakiau. Nors… Gal tai buvo viena priežasčių – praradimai… Tik išsiskyręs atradau tai, ko neturėjau…

Draugai… Iš tikro, labai taikli vieno alaus gamintojo reklama, kad atsiradus merginai, nebebūni su draugais, tampi jos geriausia drauge, o ji susiranda tikrą vyrą. Na, apie „tikrą vyrą“ nežinau, bet su draugais praleisdavau gerokai mažiau laiko. Atsisakiau to, nes tiesiog gera buvo būti kartu.

Nuotykiai… SU draugais ir kelionės. Nuotykiai… Be jos – kur kas smagiau, kur kas daugiau yra ką pamatyti, nuveikti. Atsisakiau to, nes tiesiog gera buvo būti kartu.

Moterys… Ech, tas siautėjantis flirto gaivališkumas. Tas nežabojamas bendravimo malonumas. Atsisakiau to, nes tiesiog gera buvo būti kartu.

Pasirinkimas… Galiu rinktis, ką veikti, ką daryti, ką valgyti… Galiu net nieko nesirinkti. Galiu neveikti nieko, galiu miegoti, galiu žiūrėti filmą ar serialą (išsiskyręs jau perskaičiau daugiau knygų, pamačiau daugiau filmų nei per santuokos laikotarpį). Daugelio dalykų priverčia atsisakyti buitis ir rutina tam, kad būtų gera būti kartu.

Pabaigsiu citata iš paskutinės perskaitytos knygos:

Vyras žino, koks nori būti. O moteris žino, kaip tai padaryti. Tik moteris nulemia vyro vertę. Tik moters užaugintas vyras tampa plienu. (E. Malūkas „Šiukšlyno žmonės“)

Tačiau tam nereikia prarasti… Tam reikia atrasti.

Taigi, merginos buvo labai nustebusios, kad išvakarėse jos girdėjo mus, vyrus, kalbant… Na, tradiciškai prie šašlykų ir alaus naktį išlieka vyrai, kai moterys nueina miegot anksčiau. Tai tradiciškai ir šį kartą – moterys nuėjo ale miegot, o mes likome šiaip pasišnekučiuot…

Pasirodo, moterims buvo įdomu, ką veikia likę vieni vyrai, tad jos apsimetė miegančios ir klausėsi mūsų pokalbio ir liko šokiruotos… Jos įsivaizdavo, kad mes aptarinėsim jas!!! Ne, nė velnio – mes kalbėjom apie kiną, režisierius, jų darbus, plaukiojimą, lėktuvus, verslą, politiką, sportą, jaunas dieneles… Na, apie viską, tik ne apie merginas.

Tai jas labai nustebino ir visą laiką kamantinėjo mane grįžtant, kodėl mes nekalbėjom apie jas – juk anos tokios įdomios, juk moterys tik ir tekalba apie vyrus… O mums ką?.. Mums tai tiesiog nuobodu. Yra daug įdomesnių pokalbio temų nei moterys…

-Nori eiti aukščiau, tai eik. – čia pirmoji aiškiai suprantama frazė.

Pamatau tris figūras: du vyrai stovi, vienas jau guli. Girti… Ir dar yra vaikas – tik įsižiūrėjęs pamatau… Kažkur 12 metų berniukas…

-Kas tau daros? – veikiausiai viena iš stovinčių figūrų klausia gulinčios. Galvoju, prasidės muštynės… Be to, vaikas…

Ranka nevalingai tiesiasi link kišenės – ten turėtų būti telefonas. Galvojau, reiktų paskambinti policijai… Telefono, žinoma, nėra.

-Juk tavo vaikas šalia!!! – tęsia tas pats balsas.

Gulinti figūra atsikelia. Pasirodo, po ja guli dar viena. Tai moteris…

Du girti vyrai paima moterį nuo šaligatvio. Vienas už pečių, kitas už kojų. Išeina tolyn į tamsą. Trečias nuseka jiems iš paskos. Kartu su juo eina vaikas…

Galiausiai jie pradingsta. Tik tolumoje pasigirsta vemiančios moters dejonė… Cigaretė užgeso.

Stoviu lauke. Rūkau. Galvoju, ką čia man šiandien dar padarius, ar geriau viską atidėti rytojui. Pro šalį važiuoja dviratininkė. Žinoma, replikuoja, kaip ne kartą koks pro šalį judantis sveikuolis ta pačia tematika: „Rūkymas (pauzė, kurios neišreikši tiesiog brūkšniu) – labai kenkia sveikatai.“

Ot tai naujieną pasakė… Lyg to nežinočiau. Lyg dar nebūtų priminimo ant kiekvieno cigarečių pakelio… (Va dabar pas mane: „Rūkymas žudo“ – dar baisiau, o kitoje pusėje žada net lėtą ir skausmingą mirtį.)

Kita vertus, žmogui palengvėjo. Padarė vieną gerą darbą – išgelbėjo vieną sielą. Arba tiesiog išreiškė nepasitenkinimą garsiai. Irgi palengvėjo…

Žmogus pasinaudojo teise moralizuoti. Išsakyti savo nuomonę garsiai. Tai yra gėris. Rūkymas skatina vertinti. O juk vertinimas reikalauja kažkokių mąstymo procesų. Taigi, rūkantysis yra sveiko proto žadintojas sveikuoliškai nusiteikusiai visuomenei. Jis primena tiesas ir vertybes. O tai ir yra tikroji nauda…

Mano sapnas buvo tikrai ne vaivorykštinis. Jis buvo keistas. Galbūt sąlygojo tiesiog nuostabiai praleistos Joninės, bet…

Sapnavau moterį. Gražią. Nuogą. Taria ji man sapne:„Pasirink!“ Ir atsuka nugarinę kūno dalį ir pasilenkia tardama: „Arba žopa, ar Europa…“ O ten… Kur turėtų būti atitinkamai, patys žinote, kas, ten… Užklijuoti lipdukai – dvi vėliavėlės. „Matuškos“ ir tas su žvaigždėtu apskritimu mėlynam fone…

Atsibundu kaip Buridano asilas. Išpiltas šalto prakaito. Pasirinkimas kvailas… Vienu atveju tau bus šikna… O kitu – tikra „p…da“… Deja, rinktis reikia. Moterys nelaukia neapsisprendusių. Nepasirinkai, bus „chana“… Tada teks smaukytis vienumoje…