Dabar, pagalvojus apie italų rašytoją Alberto Moravia*, pirmiausia iškyla vaizdinys: klykiantis moters veidas. Moteris klykia iš nuostabos ir pasibaisėjimo. Ir ką gi ji mato už stiklo? Vyrą. Patrauklų ir atgrasų tuo pat metu. Tas vyras stebi ją. Tas stebėjimas toks nuožmus, atkaklus, bekompromisinis. Stebėtojas ne šiaip sau vojeristas, o dar ir konformistas.

Šimtą kartų esu praėjusi pro kavinę Camberwell rajone ir šimtą kartų mačiau užrašą „Café Moravia“, tačiau niekaip nesureagavau. Bet štai vieną dieną ėjau pro tą kavinę, kęsdama kofeino badą – galvos skausmus. Tuomet pirmą kartą pakėliau galvą į užrašą ir sušukau: taigi čia Alberto Moravia vardo kavinė! Ir mes ten užėjom tučtuojau.

Po septynių minučių išsinešiau ne tik popierinį puodelį kavos, bet ir žinojimą, kad visai netoli mūsų namų yra kavinė, dedikuota italų rašytojui. Jos viduje gali nujausti esant europiečius, o ant sienų prikabinėta didelių kino plakatų. Tai filmai, sukurti pagal Alberto Moravia kūrinius.

Moravia pavardę pirmiausia įsidėmėjau kino kontekste. Tiksliau pamačiau jį patį kino kontekste, mat jis buvo režisieriaus Paolo Pasolinio draugas. Vieno Pasolinio filmo priede buvo Moravia pasisakymas apie draugą. Beklausydama susidariau įspūdį, kad Moravia, būdamas vyresnis ir (bent pradžioje) žymesnis, labiau sėkmingas, negu Pasolinis, rėmė ir gynė genijų iki ir po jo netikėtos smurtinės mirties (genijai visgi nemiršta).

Paskui vėl kažkur pamačiau Moravia pavardę šmėkštelint. Ar tik ne straipsnyje apie literatūrą: Moravia buvo paminėtas, kaip vienas iš savo laikmečio autorių, kuris analizavo save ir kūrė apie save, taigi ir jo tekstai buvo nukreipti į save (self-referential), sukasi ratais, kaip sakant. Galima nujausti fraktalus (nuoroda).

Į tą „Café Moravia“ mane ėmė traukti kaskart, kai tik eidavome pro šalį. Mėgstu tokias siužetines linijas, užuominas, pėdsakus, kuriuos reikia atpažinti, sekti, rasti ką nors. Būtinai ką nors randi pakeliui arba kelio gale. Antrą kartą užėjus, jau atsisėdau ir gėriau kavą iš porcelianinio puodelio (aptarnavo tikrai italė – kaip norėjosi tikėti, girdint jos akcentą ir matant tamsų gymį – nors ne visi italai tamsaus gymio, aišku). Gerdama kavą žiūrėjau į sieną priešais save, ant kurios kabėjo įrėmintos knygos. Vienos iš jų viršelio nuotraukoje maniausi pažinusi plikagalvį vyriškį, kurio vardas… Majakovskis! Na, kaip šitas susijęs su Moravia? Gal per Pasolinį, komunizmą… Atsistojau ir apžiūrėjau viršelį iš arčiau. Pavadinimas buvo intriguojantis: CONTEMPT (angl. – panieka).

Kitą dieną pėdinau į rajono biblioteką ieškoti Moravia knygų. Pirmoji knyga, kurią ištraukiau iš lentynos ir buvo „Contempt“, o plikagalvis, paaiškėjo, visai ne Majakovskis (bet ir prie jo netruksiu prieiti – tik ne šiame straipsnyje – bent jau prie jo ménage à trois…), o Aleksandro Rodčenkos, rusų dailininko ir fotografo, tiesa, susijusio su Majakovskiu ne tik panašia šukuosena, karikatūra (Georgijaus Petrusovo nuotrauka):

Perskaičiau „Contempt“ beveik neatsitraukdama (tai reiškia, kad kelias dienas neskaičiau nieko kito ir tegalvojau apie tą vieną knygą). Tai vieno vyriškio išpažintis, kuri, atrodo, ir parašyta vienu prisėdimu, ir netgi atrodo, kad tai buvo fiziškai įmanoma – parašyti vienu prisėdimu. Išties kūrinio apimtis maždaug tokia pat, kaip mano romano „Katė, kurios reikėjo“, tik knyga suformatuota apgalvotai: šriftas parinktas smulkesnis nei įprastai, nes tekstas toks „paprastas“, be įmantrumų, nors su nemažai įterpinių ir pakartojimų (kuriamas laiško sau įspūdis), kad slysti eilutėmis ir verti puslapius gan greit, tarsi skaitytum publicistiką. Žinoma, tai tik didelio meistriškumo ženklas: kūrinys sklandus – paprastas ir sudėtingas.

Du dalykai mane sužavėjo labiausiai: kaip jame įkomponuotas kūrinys „Odisėja“ (pagrindinis romano veikėjas analizuoja „Odisėją“, su režisieriumi ruošdamasis rašyti kino scenarijų, o kad aplinka padėtų įsijausti į kūrinį, jie net apsigyvena viloje ant Viduržemio jūros kranto; režisieriaus siūloma „Odisėjos“ koncepcija atsikartoja pagrindinio veikėjo asmeniniame gyvenime, ir atvirkščiai) ir kaip skoningai Moravia piešia erotines scenas.

Trečias dalykas pasirodė besąs bendras šiai ir kitai Moravia knygai, kurią griebiau iš tos pačios bibliotekos lentynos: „Conjugal Love“ (angl. – santuokinė meilė). Abiejose – nepatikimas pasakotojas. Abiejų pagrindiniai veikėjai – pasakotojai – yra vieno tipo, rašantys ar bandantys rašyti vyriškiai, kurie pačiu tuo romano tekstu (ar pačiame tekste) analizuoja save ir savo antrąsias puses sausu, nuobodoku stiliumi, tai iš pradžių net nustebau: nejaugi Moravia strigęs savo schemoje, kartojasi (pagal geriausią lietuvišką tradiciją)?

Ir taip, ir ne. Žiūrint į kokį lygmenį žiūrėsi. Kažkur giliai Moravia strigęs – tai yra psichologinis sluoksnis, kuriame glūdi vyro/moters, vyriškumo/moteriškumo santykis. Gali būti, kad tai rašytojo asmeninis klausimas, kurį jis bandė visą gyvenimą atsakyti. Tiek šiuose dviejuose romanuose, tiek kituose kūriniuose, apie kuriuos teko tik pasiskaityti (ar pamatyti kino adaptaciją), Moravia veikėjas (alter ego?) stovės priešais moterį tarsi nuogas alpinistas priešais kalną. Gali bandyti kabintis nagais ir ropštis į tą kalną, gali bandyti jį pastumti, gali sėdėti jo papėdėje ir mąstyti apie jį, tačiau kalnas nuo to nepasidarys labiau pažinus. Man, kaip moteriai, tai šiek tiek juokingas vaizdelis. Kita vertus, man, kaip moteriai, yra lygiai taip pat įdomu įlįsti į vyro galvą, kaip, tikiuosi, ir kokiam nors vyrui būtų įdomu įlįsti į manąją (pavyzdžiui, skaitant mano rašytą romaną apie moters gyvenimą – moteriškąją išpažintį) ir pamatyti moterį vyro akimis. Argi ne panašiai suglumęs jaučiasi šiuolaikinis vyras priešais šiuolaikinę moterį? (Ir atvirkščiai?)

Gal ir neatsitiktinai man dabar šovė mintis palyginti vyrą su nuogu alpinistu, o moterį su kalnu, nes štai romane „Contempt“ pasakotojas stebi savo žmoną, gulinčią paplūdimyje ir ji jam atrodo tokia didelė, kūninga. Nuostabiausia erotinė vieta, mano akimis, įsivaizduojamo bučinio su ta milžine aprašymas – per visą puslapį… Romane „Conjugal Love“ pasakotojas stebi savo žmoną bėgančią su barzdaskučiu ir mėnesienoje šokančią geismo šokį, pasikėlusią suknelę… Čia skamba komiškai, tačiau romane buvo visai rimta ir rimtai erotinė scena. Abi abiejų romanų scenos prašosi būti pavadintos… vojerstinėmis. Ir čia galiu prijungti trečiąjį Moravia kūrinį, kurį kol kas, deja, patyriau tik kino adaptacijos forma, nes mano bibliotekoje knygos „The Conformist“ nėra.

Konformistą Bernardo Bertoluccio filme vaidina Jean-Louis Trintignantas, vyriškis, kuo puikiausiai galintis įkūnyti visų trijų knygų pagrindinio veikėjo tipą. Nepasakyčiau, kad, sprendžiant iš filmo versijos, Moravia vyras išmoko santykiauti su Moravia moterimi. Jis vis dar stebėtojas. Ji vis dar enigma. Tačiau, jei iš romanų man dar galėjo būti neaišku, šiame filme paaiškėja moters vaidmuo, archetipas, kurį įkūnija moterys.

Tai – pats gyvenimas. Aistra gyvenimui. Gyvenimo jouissance. Pavojus, žadantis passion for real. Tai ir traukia ir stumia vienu metu. Tik Moravia vyrai lieka per saugų atstumą – už stiklo. Bent jau kūrinio rėmuose moteris lieka nepažini arba žūna – lieka nepažini amžiams. Visgi net iš jos tylos ir neveiklos galima išskaityti didelę, iš daug gilesnių šaltinių ateinančią išmintį.

Įdomus momentas, komentuodamas savo filmą Bertoluccis paminėjo, kad pakeitė originalaus kūrinio pabaigą: Moravia romane vyras su žmona beprasmiškai (ar simboliškai) žūva nuo lėktuvo išmestos bombos. Filmo paskutinės scenos – tarsi haliucinacija, gulint ant psichologo kušetės. Konformistui parodoma, kad tai, dėl ko jis visą gyvenimą jautėsi ypatingas ir todėl, paradoksaliai, troško būti toks, kaip visi, tas išeities taškas, įvykis, pakeitęs jį kaip žmogų, buvo netikras. Žmogus, kuris jį, dar vaiką, bandė tvirkinti ir kurį jis manė nušovęs, iš tiesų yra gyvas. Paskutinis kadras: Trintignantas žiūri į kamerą, t.y. mus, o kamera nusisuka ir parodo jaunuolį, gulintį lovoje, pro lovos groteles iškišantį ranką ir uždedantį patefono adatą ant plokštelės. Tai pamačiusi, tučtuojau pagalvojau: užuomina į veikėjo homoseksualumą… Pasak Bertoluccio, nieko panašaus. Bent jau jam taip į galvą neatėjo (jo paaiškinimas buvo kitoks: egzistencinis žvilgsnis, susivokimas). Tačiau Bertoluccis taip pat pridūrė, kad „jis yra paskutinis, kuris sužino, apie ką filmas“. Taigi gal jis tiesiog iki šiol dar nesužinojo to, ką sužinojo kai kurie žiūrovai? Kaip ten bebūtų. Žingsnis nuo atsitvėrimo nuo moters iki homoerotizmo – visai mažytis.

Kitas dalykas – istorinė aplinka, kurioje kūrė ir kurią per savo veikėjus analizavo bei rodė Moravia. Mat jis kūrė Italijoje, kuri tuo pat metu išgyveno Mussolinio kilimą ir krytį. Romanas „Conjugal Love“ galėtų būti skaitomas kitaip, jeigu pagrindinis veikėjas lyg tarp kitko nepaminėtų, jog bando rašyti romaną 1937-aisiais. Jokių kitų užuominų į laikmečio situaciją. Nieko apie fašizmą. Girdime pasakojimą iš dendžio, turinčio ambicijų tapti žymiu rašytoju. Lygiai taip pat jį būtų galima pavadinti vienu žodžiu: konformistas.

Kai pradėjau skaityti „Contempt“, pagalvojau, kad visai suprantu, kodėl ši knyga nėra išversta į lietuvių kalbą. Nerasite lietuviškai ir „Conjugal Love“, ir „The Conformist“. Nebent kokį labai seną leidimą? Nors Moravia novelių rinkinys „Penktadienio vila“ randamas interneto parduotuvėse, tai gal yra kokių užsilikusių ir kitų knygų vertimų – negaliu žinoti. Bet apie pirmąją skaitytą Moravia knygą pamaniau, kad ji perdėm „rašytojiška“, na, iš tiesų joje rašoma apie rašytoją, tai self-referential kūrinys, nors per tą savinukreiptumą visgi paliečiamos daug platesnės temos, kurių visų aš čia net nepradėjau vardinti.

Nepradėjau, nes neturiu laiko. Turiu daug skaityti. Va dar laukia Moravia „Boredom“ – kūrinys, įtrauktas į Le Monde šimto amžiaus knygų sąrašą. O taip pat neseniai užsidirbau penkiolikos dolerių dovaną iš knygyno, kuriame radau Moravia paskutinį, nebaigtą kūrinį: „Two Friends“. Anotacijoje teigiama, kad skaitytojas turi progą susipažinti su autoriaus rašymo procesu… Man šitai, žinoma, smalsu. O dar būtinai pirksiu Moravia erotinių novelių rinkinį, kurio paskutinis leidimas, deja, šiuo metu Melburne išpirktas. Netiesa, kad australiški knygynai lūžta nuo knygų įvairovės… Niekas čia nelūžta.

————————————

*Kai randate, kad mano užrašyta Alberto Moravia, reiktų mintyse tarti maždaug taip: Albeeerto Moraaavia. Tipo, su itališku akcentu.

Kažkur visai kitur radau ir man įstrigo rašytojos (žymios dienoraščių autorės, beje, ir šokėjos) Anaïsos Nin sakinys, kurį šiandien turėjau progos išversti į lietuvių: We write to taste life twice, in the moment and in retrospection.

Nežinau, ar tikrai laikai taip jau pasikeitė, kad moteriai nebereikia jausti kaltės dėl to, kad ji kuria. Išoriškai – kaip oficialiai deklaruojama – lyg ir nereikia. Viduje gali būti kitaip. Ne kartą man yra kilusi mintis, kad štai, parašiau kažką labai vyriško, ir vyrui tai būtų atleista, niekas į tokį atvirumą nekreiptų dėmesio, bet dėl to, kad esu autorė, o ne autorius, gali kilti reakcija į smulkmenas, o ne į esmę. Kaip ten bebūtų. Tai mano vidinis karas, kuris nesibaigs, nes… mano pasaulyje visuomet taip.

Tiesiog kartais reikia vilties, o viltį randu kitų rašytojų (moterų) tekstuose. Tai tarsi laiškai iš praeities – mūsų mamų, senelių ar prosenelių – jos tikėjo mumis. Tai štai ištrauka iš Anaïsos straipsnio:

* * *

Į klausimą, kodėl rašome, galiu atsakyti lengvai, nes dažnai to paklausiu pati savęs. Tikiu, jog rašome todėl, kad mums reikia susikurti pasaulį, kuriame galėtume gyventi. Nė viename iš man sūlomų pasaulių – mano tėvų, karo, politikos – gyventi aš negalėčiau. Turėjau susikurti savo pačios pasaulį, klimatą, šalį, atmosferą, kurioje galiu kvėpuoti, karaliauti, o jei esu sugniuždyta gyvenimo – atgimti. Tikiu, jog tai yra kiekvieno meno kūrinio atsiradimo priežastis.

Vien tik menininkas žino, kad pasaulis yra subjektyvus kiekvieno kūrinys, kad jame reikia rinktis, daryti elementų atranką. Pasaulis yra vidinio gyvenimo materializacija, įkūnijimas. Sukūręs jį, menininkas tikisi pritraukti į savo pasaulį kitus. Tikisi atskleisti savotišką matymą ir pasidalinti juo su kitais. Jei antrasis etapas ir nepasiekiamas, nežiūrint nieko, drąsus menininkas eina toliau. Kelios bendravimo su pasauliu akimirkos – vertos skausmo, nes tai pasaulis, skirtas kitiems, tai – palikimas kitiems, galų gale, dovana kitiems.

Taip pat rašome tam, kad padidintume savo atidumą gyvenimui. Rašome tam, kad gundytume, žavėtume ir guostume. Rašome serenadas savo mylimiesiems. Rašome tam, kad gyvenimo ragautume dukart – išgyvendami akimirką ir atsimindami akimirką. Kaip ir Proustas, rašome tam, kad įamžintume visa tai, ir tam, kad įtikėtume, jog tai amžina. Rašome tam, kad galėtume peržengti savo gyvenimą, pasiektume tai, kas už jo. Rašome tam, kad išmoktume kalbėtis, kad aprašytume kelionę į labirintą. Rašome tam, kad išplėstume savo pasaulį tuomet, kai jaučiamės smaugiami, varžomi ar vieniši. Rašome taip, kaip čiulba paukščiai, kaip savo ritualus šoka pirmykščiai žmonės. Nerašyk, jeigu nekvėpuoji rašymu, jei neverki ar nedainuoji per rašymą. Nerašyk, nes mūsų kultūrai iš to naudos nebus. Jei aš nerašau, jaučiu savo pasaulį susitraukiant. Jaučiu, kad esu kalėjime. Jaučiu, kad prarandu savo ugnį ir savo spalvą. Rašymas turi būti tokia būtinybė, kaip jūrai bangavimas. Vadinu tai kvėpavimu.

Jau pernelyg ilgai moterys dirbo menininkų mūzomis. Žinau, kad skaitėte tuos mano dienoraščius, kuriuose norėjau būti mūza, norėjau būti menininko žmona, tačiau iš tiesų tik bandžiau išvengti svarbiausios temos: kad kurti turiu pati. Gavau laiškus iš moterų, kuriose radau tai, ką Rankas (Otto Rank – vert. past.) įvardino kaip kaltę dėl kūrybos. Tai labai keista liga ir ji nepuola vyrų, nes iš vyrų kultūra reikalauja, kad jie parodytų savo talentų gausą. Vyras aplinkos skatinamas tapti didžiu gydytoju, didžiu filosofu, didžiu profesoriumi, didžiu rašytoju. Jis išties stumiamas kryptingai. Šito nebuvo prašoma iš moters. Mano šeimoje, kaip turbūt ir jūsiškėje, iš mergaitės buvo tikimasi, kad ji paprasčiausiai ištekės ir augins vaikus. Tačiau ne visos moterys turi tokį talentą, o kartais, kaip teisingai sakė D. H. Lawrence’as, „pasauliui nereikia daugiau vaikų, pasauliui reikia vilties“.

Tad štai, ką susiruošiau daryti – įvaikinti jus visus. Nes Baudelaire’as man seniausiai pasakė, jog kiekviename iš mūsų yra vyras, moteris ir vaikas – ir vaikas visuomet bėdoje. Tai, ką poetai yra seniausiai pasakę, psichologai tik patvirtina. Žinote, netgi vargšas piktasis Freudas sykį tarė: „Kur tik patenku, prieš mane jau čia buvęs poetas.“ Taigi poetas pasakė, kad kiekvienas iš mūsų turi tris personas, o viena iš jų – vaiko vaizduotė, išliekanti suaugusiame žmoguje ir tam tikru būdu paverčianti mus visus menininkais.

Tiek daug kalbėdama apie menininkus, neturiu omenyje tik tų, kurie dovanoja mums muziką, kurie dovanoja mums spalvą, kurie dovanoja mums architektūrą, kurie dovanoja mums filosofiją, kurie dovanoja tiek daug ir praturtina mūsų gyvenimą. Turiu omenyje kūrybos dvasią visose jos apraiškose.

_______________________________

Anaïs Nin straipsnio “The New Woman” ištrauka iš knygos “In Favour of the Sensitive Man” (pirmas leidimas 1966 m.)

Pavadinimas paaiškina, kodėl taip apleidau šį tinklaraštį… O jei rimtai – Australijoje žiema, o žiemą visi grįžta iš gamtos į miestą ir interjeruose ima vykti dalykai. Aš irgi pagaliau ėmiau kažką judinti ir nuo šios savaitės vesiu šokio meditacijos kursus Dancehouse. Tęsdama tai, ką pradėjau Vilniuje prieš dvi vasaras (čia apie tai rašiau).

Praeitą savaitę baigėsi dar vienas kasmetinis Melburno pradedančiųjų rašytojų festivalis – Emerging Writers’ Festival, apie kurį pernai irgi pasisakiau (Išnyrantis rašytojas). Šįkart nusitaikiau į gretutinę programą, kurios (nemokami) renginiai-diskusijos vyko Abbotsfordo vienuolyne, o pinigą sumokėjau tik už vieną pamoką, kuri mane suintrigavo pavadinimu: So You Think You Can Dance And Write? (Tai manai, kad gali šokti ir rašyti?) – taip, kaip tik tokių arogantiškų minčių ir turiu.

Į Abbotsfordo vienuolyną pirmąją dieną (apniukusį šeštadienį) nuvažiavom drauge su vyru, nes abu nesam ten buvę. Patekome į diskusiją, kurios tema mums pasirodė aktuali: smulkiųjų leidėjų ir autorių draugystė. (Mes gi dabar irgi „smulkieji leidėjai”!)

Kartais malonu ir naudinga vien tik išgirsti, kad kažkas susidūrė su panašiomis problemomis, ėmėsi panašių priemonių ir suprato panašius dalykus, kaip ir tu pats. Kuriam laikui nesijauti toks vienišas ir išprotėjęs. Štai priešais auditoriją atsisėdo trijų leidyklų atstovai („galvos” – smulkiosiose leidyklose galva kartais atstoja ir rankas bei kojas) ir viena autorė (turėjo būti dvi, bet kita apsirgo ir neatėjo). Vienos leidėjos istorija priminė maniškę: ji įsteigė įmonę tam, kad išleistų savo knygą, kurią keletą metų ignoravo didžiosios leidyklos, sakydamos, kad kūrinys geras, įdomus, bet „ne jiems” – ką tai bereikštų… Išleidusi vieną savo knygą, ji užsidirbo lėšų išleisti ir kažkieno kito knygą.

Kita leidėja tuo užsiėmė dėl to, kad išėjo į pensiją ir norėjo veiklos. Trečias leidyklos atstovas teigė, kad jų kompanija atsirado dėl to, kad juos paliko užsakovas – didelė leidykla. Mat prieš tapdami leidykla, jie buvo dizaineriai-maketuotojai. Likę „ant ledo” ėmė leisti žurnalą (elektroniniu ir popieriniu pavidalu).

Visi sakė tą patį: dirbame iš meilės, atlygio negaunam, visas uždarbis tučtuojau investuojamas į naujus leidinius. Būdami maži ir nesiekiantys pelno (net uždarbio – nors kartais norisi, ar net reikia, užmokėti „techniniam” darbuotojui) smulkieji leidėjai yra laisvesni. Kur ten – suvis laisvi! Išleidi tą knygą, kuri tau atrodo verta dėmesio (nors viena leidėja minėjo, kad ji turi redaktorių tarybą iš keturių žmonių, kurie sprendžia, ką leisti), išleidi tokiu formatu, kokiu pats nori, parduodi pats, reklamuoji pats, su autoriumi po šalį, dalyvaudamas renginiuose, keliauji pats, išgalvoji naujas marketingo strategijas ir jas išbandai ant savęs irgi pats… Žodžiu, smagumėlis.

Apie tas marketingo strategijas. Visi sutartinai skundžiasi, kad patekti į mediją šiais laikais neįmanoma (skundžiasi ir kitų sričių menininkai – pvz. girdėjau tą patį iš šokėjų ir teatralų), tad tenka skleisti žinią apie save per internetą. Čia padeda nauja žiniasklaidos forma: tinklaraščiai. Leidėjai susisiekia su jais tiesiogiai, nusiunčia knygą ir laukia atsiliepimų. Tokia reklama kainuoja mažai (tik keletą knygos kopijų), o veikia puikiai. Dar vienas puslapis, kurį visi mini: Goodreads. (Ten man dar reikia patekti.) Smulkieji leidėjai savo knygas platina ne pagrindiniuose knygynų tinkluose, o nepriklausomuose, mažuose. Kai kurie knygynai iškart nuperka knygas. Kai kurie platintojai irgi, beje, nuperka knygas. (Ir mano romaną „Katė, kurios reikėjo” iškart nusipirko (8 egz.) vienas knygynas Lietuvoje – didis džiaugsmas!)

Buvo įdomu išgirsti, kad smulkieji leidėjai nuo rankraščio gavimo iki knygos išleidimo gali užtrukti „tik” vienerius metus. Ir tai buvo kalbama apie atvejį knygos, kuri buvo parašyta doktorantūrai (vadinasi, jau buvo neblogai suredaguota ir prie jos dirbo, ją skaitė ir įvertino ne vienas žmogus). Palyginimui, didžiosios leidyklos knygą tąso po dvejus ar trejus metus. Vėlgi reikia įsivaizduoti, kad Australijoje su autoriumi, po rankraščio priėmimo, dirbama itin kruopščiai ir ilgai. Kai kuriais atvejais knyga dar ne kartą perrašoma (čia visiems normalu), keičiamas pavadinimas ir t.t. Palyginimui, mano romanas buvo suredaguotas ir išleistas per pusmetį (nuo Jovaro tiltų leidyklos įsteigimo pradžios) – ir tai dar skundžiausi, kad per ilgai viskas užsitęsė!

Didžiosios leidyklos ieško knygų, kurios būtų gerai perkamos, todėl dažnai jos purtosi kūrinių, kurie yra keisti, neįprasti, netipiški. Tai labai keista girdėti, tačiau iš kitos pusės – taip dažnai girdima, kad jau normalu. Būdinga daugeliui sričių: norime būti originalūs ir pastebėti, tačiau nenorime atrodyti ne tokie, kaip visi, iššaukiantys, nes nežinia, naujovė – baugina ir atstumia… Išprotėti galima.

Taigi lyg ir normalu, kad didžiųjų leidėjų atstumtas, nors pagirtas (arba apniktas Jėzaus paradokso), autorius imasi leidėjiškos veiklos pats ir raško tos veiklos vaisius pats. Yra atvejų, kai po knygos sėkmės autorinės teisės perperkamos ir knyga išleidžiama didelėje leidykloje, o iš ten jau patenka į trumpuosius ir ilgiuosius šlovės sąrašus. Bet gi smulkiųjų leidėjų proteguojamiems autoriams laurais gali ir nepakvipti. Diskusijos nariai skundėsi kritikų ir apžvalgininkų dėmesio stoka: juk pasirodžius įžymaus rašytojo knygai, kiekvienas nori ją aptarti, nes tai savaime vertinga. O „tylios” knygos taip ir nugrimzta net neiškilusios. (Bet yra kritikų ar literatų, kurie ieško būtent tokių nugrimzdusių perliukų. Pvz. Susan Sontag tai darydavo. Manau, tai garbės ir taurumo reikalas.)

Po diskusijos galima buvo prieiti prie prekystalių ir įsigyti kokią nors australų rašytojo knygą (išleistą smulkaus leidėjo), tačiau ranka man nekilo. Ir štai jums šešėlinė viso to reikalo pusė: žinau, kad Australijoje kasmet išleidžiama daug knygų ir tikrai daug nevertų mano dėmesio knygų. Talentų visi ieško, tačiau ne visų išleistų knygų autoriai – talentai. Šioje šalyje dauguma autorių rašo gerai (techniškai), tačiau patys nėra asmenybės, kurių istorijas norėčiau skaityti. Čia lietuviams nereiktų užriesti nosies, neva mes tai visi didžios asmenybės, tik nekreipiam dėmesio į techninį rašymo aspektą – juk matot, kad tai nepadaro knygos šedevru! Gal ir nepadaro. Tačiau ir nesukuria.

Kita diskusija buvo apie tai, kaip autoriai derina rašymą su kitais gyvenimo užsiėmimais. Priešais auditoriją susėdo juokinga šutvė ir po kelių sakinių jau buvo aišku, kad tai – hipsteriai. (Mat vien iš drabužių dar nebuvo taip aišku.) Viena rašytoja išsitraukė mažą šampano buteliuką su kaspinėliu ir pamojavusi juo paaiškino, kad norėdama atsidėti rašymui ji turėjo mesti alkoholį, nes išvakarėse išgėrus (ji nenurodė kiek), ryte niekaip nesirašo. Pridūrusi, kad jos bičiuliai labai nusivylė ja, nes ji tapo nebe tokia „sociali”, nuramino auditoriją: gerti nemetė visiškai. (Palengvėjimo atodūsis.) Čia galima būtų prisiminti mano seną įrašą „Traukinio vardas – Australija”.

Kai diskusijos vedėja (hipsterė) išsitraukė ir pasigyrė visiems išvakarėse pagaminusi popierinį laikrodį („Ir tuo labai didžiuojuosi.” – Auditorijos juokas.), su vyru nusprendėm tepti slides ir geriau apžiūrėti vienuolyno teritoriją. Kol ėjom lauk iš salės, auditorija periodiškai nusijuokdavo. Ir tai skambėjo tikrai nesveikai. Eilinį kartą (nuoroda) susidūriau su reiškiniu, kurio negaliu iki galo suprasti, nors viskas kaip ir akivaizdu. (Kartų skirtumas?)

Mat norėdamas įtikti hipsteriui turi vaidinti idiotą. Man dvidešimt penkeri ir aš vis dar šlapinuosi į lovą, nes išvakarėse prisigeriu per daug šampano, taigi geriu visą gyvenimą, rašau irgi visą gyvenimą, o štai vakar pagaminau popierinį laikrodį ir tuo labai didžiuojuosi. Dabar turėtumėt man paploti, nes aš esu žiauriai protinga. Kadangi esu žiauriai protinga, aš galiu sau leisti vaidinti idiotę. Ne, hipsteriai, kurie nevadina savęs hipsteriais, nes jie yra hipsteriai, yra teisūs, vaidindami idiotus. Ir, beje, kai kurie iš jų yra išties nejaukiai protingi (smegenų talpos prasme). Ar bus tokie po trisdešimties? Ar būna hipsterių, kuriems virš trisdešimt? (Manau, kad būna. Manau, kad bus. Taip, kaip būna hipių ir gotų aštuoniasdešimties…)

Vis dar priblokšta kontakto su hipsteriais (nedažnai girdžiu juos kalbant, dažniausiai tik matau), ėjau su vyru apžiūrėti vienuolyno, ir viename kampe radome seną ąžuolą labai sunkiomis ilgomis šakomis, kurios lietė žemę (žr. nuotrauką). Paaiškėjo, kad tam ąžuolui šimtas šešiasdešimt metų ir jis vadinamas Atskyrimo medžiu (Tree of Separation – nes kažkoks žymus asmuo atskyrė teritorijas ir to veiksmo garbei buvo pavadintas medis).

Kitą dieną grįžau į vienuolyną, į šokių pamoką (Tai manai, kad gali šokti ir…), ir dėstytoja su siaubu pasakė, kad prie to ąžuolo mėgsta fotografuotis vestuvininkai – jaunųjų poros. Pagalvojau: tai ir teisingai, juk žmonės šiais laikais susijungia ne amžiams, o su žinojimu, kad, reikalui esant, galima bus išsiskirti – ir tai geriau, negu likti kartu ir ėsti vienas kitą. Na, bet to dėstytojai nesakiau, nes labai jau ji bijojo negatyvumo, o būtent todėl, kad jo bijojo, tiesiog taškėsi negatyvumu. Tik ne tuo akivaizdžiuoju, o nesąmoningu.

Pagaliau mes visi susitinkam tam, kad išsiskirtumėm. Pradžioje užkoduota pabaiga, o pabaigoje – pradžia… Ir į vienuolyną nebijočiau išeiti, jeigu ką. Duoda lovą, drabužius ir maistą (sekmadieniais – vyno), o toliau – daug laiko meditacijoms… Prisiminus, kad prieš šimtą šešiasdešimt metų mažai moterų ištekėdavo laimingai, nebuvo tokios jau nelaimingos tos, kurios tarp vienuolyno sienų rasdavo saugumą, ramybę nuo girtuoklio vyro ir laisvę nuo daugybės gimdymų, dėl kurių iškrisdavo plaukai ir išbyrėdavo dantys… Žinoma, šiais, hipsterių laikais, tai nebeaktualu.

Sužinojau, kad Vilniuje šiuo metu taip pat rodomas (ar neseniai rodytas) portugalo Miguelio Gomeso filmas „Tabu”, kurį Melburne žiūrėjau praeitą penktadienį. (Agnės Alijauskaitės įspūdis.)

Filmas tekėjo kaip rami ir nespalvota upė (nesitikėjau, kad jis iš tiesų nufilmuotas ant juostos, o ne skaitmenine kamera!). Mane svaigino kiekvienas kadras. Daug poteksčių ir postmodernių žaidimų. Daug humoro. Iš anksto žinojau, kad filmas kurtas „ieškant nebyliojo kino nekaltybės”. Tikrai, jame buvo ta nekaltybė.

Su tokia nekaltybe „kaltas” atrodė filmo turinys ir forma. Tabu laužymas kine: pasakoju taip, kaip noriu (kad suprastum). Tabu laužymas istorijoje: nuo savo vyro nėščia moteris vardu Aurora įsimyli šaunuolį gražuolį pavarde Ventura (ventura iš portugalų kalbos išvertus - laimė, fortūna) ir jie susitikinėja, galiausiai pabėga, jų draugas juos pasiveja, norėdamas sugrąžinti žmoną vyrui, tačiau žmona nušauna tą draugą, ir tučtuojau prasideda sąrėmiai, Ventura nuveža ją į kaimą, kur ji pagimdo, siunčia juodaodį pranešti vyrui visą tiesą ir rengiasi sutikti lemtį – mirti arba būti įkalintas, nes prisiims kaltę dėl žmogžudystės. Bet neįvyksta nei mirtis, nei kalėjimas. Įvyksta gyvenimas, kuris tuo pačiu yra ir šamano pranašystės išsipildymas, mat šamanas pasakė, kad Aurora yra nėščia (kai ji to dar nežinojo), o mirs vieniša.

Filmas – dviejų dalių. Pirmoje dalyje matome Auroros gyvenimo pabaigą. Tai istorija apie senos moters vienišą mirtį. Jai padėti bando kita pagyvenusi, bet kiek jaunesnė už Aurorą moteris, vardu Pilar (pilar reiškia ramstį, koloną). Nuostabiai sukurtas Pilar sapnas, kuriame ji dalyvauja pikete (prieš kažką) ir iškėlusi virš galvos žvakę, užuot tylėjusi (nors piketo vadovas sušuko „tylos!”) ima pusbalsiu melstis už senąją kaimynę Aurorą. O pačios Auroros ilgas ir išsamus sapnas apie beždžionvyrius, kurie ją kandžiojo ir žadėjo sėkmę lošimo namuose, dėl ko ji turėjo nueiti ir pralošti visus savo pinigus, antraip nebūtų sužinojusi, ar sapnas sakė tiesą… Sapnas pasakojamas vienu ilgu kadru, kurio metu Aurora sėdi priešais kamerą ant besisukančios platformos, ir susiliejęs vaizdas už jos nugaros nuolat „važiuoja” pro šalį… O paskui dar senutės prisipažinimai, kad Raguotasis ateina jos pasiimti… Tik vėliau suprantame, kad tikrai buvo ko Raguotajam susidomėti! Pasąmonė ir šešėlinė žmogaus pusė – du dalykai, kurie man visiškai nurauna stogą kine. Ir Gomeso „Tabu” buvo būtent apie abu šiuos dalykus.

Stebėtina tvarka visame filme. Stebėtinas nuoseklumas ir nuosaikumas. Stebėtinas neskubrumas, pasitikėjimas savo užduotuoju tempu. Tai filmas, kuris mane nustebino savo forma ir turiniu. Jų vienovė – tikro meistriškumo ženklas. Pažiūrėjusi (ar netgi žiūrėdama) spėjau pagalvoti: tai avant-garde‘as. Žiūriu filmą, kuris tuo pačiu man sako, kurlink juda šiuolaikinis kinas. Eksperimentai suveikia, jeigu jie ne be pagrindo, jeigu autorius žino ką daro. Rasti dar daug yra ką.

Vyras pavarde Ventura, kurį Aurora norėjo prieš mirtį pamatyti, nespėja atvažiuoti į ligoninę. Tas vyras ima pasakoti antrąją istoriją – tai antroji filmo dalis – tas vyras yra buvęs jaunas meilužis. Mes niekada nesugrįšim į pirmąją filmo dalį. O tie jauni žmonės, kurių balsų mes negirdime, tik girdime jų kūnų sukeliamus garsus (nes žiūrovui leista girdėti visus pasaulio garsus, išskyrus veikėjų balsus, jų dialogus!), niekada negrįš ir į pirmąją savo – antrąją mūsų – istorijos dalį. Antroji dalis – ištisas sapnas. Jei patikėsime, ką filme sako Venturos sūnėnas, kad seneliui ne visi namie (išties Pilar jį randa „įstaigoje”, tačiau išprotėjęs jis neatrodo), tuomet ir antroji filmo dalis, tikėtina, turi nusišnekėjimų. Tačiau kuri vieta yra neįtikėtina? Gal nė viena, o gal – visos…

Kas yra tabu? Tai, kas uždrausta, tai, nuo ko atsiribojama. Mylėti nėščią nuo kito vyro moterį šiais laikais gal ir nėra tabu, tačiau tikrai kažkas negero ir baisu tai įsivaizduoti. Kas yra tabu laužymas? Ar tai nėra išdidumas – tikėtis, kad tau išdegs, kad gali sulaužyti tvarką ir būti laimingas? Išdidumas ar atsidavimas likimui? Geri, rimti klausimai. Venturos istorijoje paskutinį štrichą tabu paveikslui padeda žmogžudystė.

Trumpas epizodas apie draugą, kuris vėliau žuvo nuo Auroros rankos (pistoleto). Tas draugas (beje, nepavykęs kunigas) ant kalno, kuris vadinamas Tabu, rado nematytą žvėrį ir jį sugavo, ir brangiai pardavė. Filme rodomas tik tuščias narvas. Teisingai, žvėris gi nematytas. Ir niekas jo negali pamatyti. Ne fizinis žvėris. Pasąmonės padaras. Dar vienas epizodas iš sapnų serijos.

Man nebuvo sunku žiūrėti ir suprasti filmą galbūt dėl to, kad jau nuo pirmų kadrų supratau, jog tai ne realybė, tai kitas pasaulis, su savotiška tvarka (pats režisierius prisipažino, kad jo filmai turi savo tvarką, savo realybę). Gal todėl jis mane labiausiai ir užbūrė. Labai mėgstu, kai žmonės atsižvelgia į sapnus ir įtraukia juos į siužetą kaip visavertį dalyką. Sapnai šito režisieriaus filme buvo gal net svarbiausi. Tai filmas sapnas apie gyvenimą sapną.

Nepapasakojau apie prologą. Stovi kolonistas su šautuvu ant peties. Stovi pavargusia poza. Ilgai ilgai stovi. Juokinga! Paaiškėja, kad jis blaškosi po Afriką dėl nelaimingos meilės. Paskui net šoka į vandenį ir jį praryja krokodilas. Ir jis pavirsta krokodilu. Afrikiečiai šoka ratu. Dulka smėlis po jų kojomis. Po jų žemę vaikšto legenda apie gražią moterį ir krokodilą, kurie pasirodo kartu. Šį filmą prologą žiūri Pilar, iš kurios perspektyvos matysime pirmąją filmo dalį… (Ak, tas krokodilas. Dėl visko jis kalčiausias!)

Kai virpančiais keliais (filmo kokybės ženklas) išėjau iš kino salės, užsukau į tualetą. Tradiciškai. Tualete sutikau pagyvenusią moterį, kuri irgi laukė kabinos. Paklausiau, ar ji laukia, bet ji nespėjo atsakyti. Atsivėrė iškart dvi kabinos ir mes įėjome kiekviena į savo. Išėjusi pasukau nusiplauti rankų. Tos moters raudona marga rankinė buvo padėta ant grindų. Moteris plovė rankas. Kai atsukau vandenį, ji paklausė manęs, ar man patiko filmas? Iškart dingtelėjo, kad klausia šiaip, mandagiai. Nė nešovė mintis atsakyti kitaip, negu „taip, labai patiko, o jums?” Ji šypsodamasi susiraukė ir pasakė, kad jai nepatiko. Atseit buvo per lėtas.

Juokinga, vos nepasakiau, kad man irgi dingtelėjo, jog filmas kiek ištęstas, tačiau įsivaizdavau, kad vyresniojo amžiaus žmonėms jis toks neatrodys. Nes – šitą tai jau pasakiau garsiai – viskas šiais laikais greita, bet jeigu įsivažiuoji į lėtumą, tai viskas gerai.

Paskui ėmėm kalbėti viena per kitą. Pasakiau: „Čia norisi sakyti žodį postmodernas, nes filmas tikrai postmodernus.” Ji pasakė: „A… postmodernas!” Kad vaizdai buvo labai gražūs – su tuo ji entuziastingai sutiko. (Išties filmo vaizdai buvo nerealiai gražūs – jei nebūtų nei garso, nei judesio, man būtų užtekę jų vienų – kaip kokio fotoalbumo pavartymui, itin lėtam pavartymui.)

Filmas jos nesujaudino. Pasakiau, kad šis filmas gal ir neišspaudė ašaros, tačiau iššaukė minčių. Jis buvo nutaikytas į smegenis. Galbūt. Kai lipome laiptais žemyn pasakiau, kad gaila, jog nesuprantu portugalų kalbos, arba kad filmas ne angliškas, arba dar geriau – lietuviškas. Ji perklausė, kokia mano gimtoji kalba. Pakartojau. Tada ji pasakė, kad jos kaimynė buvo lietuvė. Ne, gal latvė. Susirinkę tie latviai arba lietuviai dainuodavo dainas. O ji pagalvojo, kad baisu būtų važiuoti į tokią šalį, kur visi susėdę už stalo ima dainuoti savo dainas – juk nežinotum, kaip su jais dainuoti! Žodžiu, mes jau artėjom prie mandagių idiotizmų.

Tada ji paklausė, ar aš esu studentė. Ėmiau vaidinti koketę: „Ką jūs, ar aš panaši į studentę?” Išties ji nenorėjo pasakyti, kad aš jaunai atrodau (man tik iš įpročio to norėjosi), bet tik tai, kad aš, kaip kokia studentė, esu laisva vidury dienos. Atsakiau jai priežastį: „Esu rašytoja”. Bet mes jau buvom prie sankryžos ir ji bėgo į stovėjimo aikštelę, nes ten mašina, kurioje pilna „goodies”, ką tai bereikštų… Mes neapsikeitėm vardais. Neapsikeitėm savo istorijomis. Ar galėjom? Teoriškai taip. Arba kaip tik teoriškai – ne. Nes aš lietuvė, o ji britų kilmės australė (spėjau to paklausti). Tai reikštų, kad mūsų pokalbiai pasmerkti būti paviršutiniškais. Taip ir šis mūsų pokalbis neturėjo būti toks ilgas ir neturėjom sužinoti savo tautybių. Juk galėjom pakeisti savo planus (kurių abi, įtariu, neturėjom), nueiti į artimiausią kavinę ir pasikalbėti… Kad ir… apie aborigenų sapnus, apie kolonijinę Australijos realybę? Ne, taip negalėjo būti. Australijoje taip nebūna. A, dar net paklausė, kiek laiko aš čia – ar atostogauju? Penkeri metai jau čia? Ar patinka Australija? Taip, aišku, patinka.

Meilė yra krokodilas, plaukiojantis verdančiomis geismų upėmis… Prisiminiau šį, berods indišką, posakį ar patarlę – ar perspėjimą.

Paskui dar paskaičiau režisieriaus Gomeso interviu. Jame jis kalba apie tą kadrą, gan ilgą kadrą, kuriame matome Pilar sėdinčią su savo dailininku draugu tuščioje kino salėje. Ji ištisai verkia, nes filmas ją sujaudino, o tas draugas miega, nes jam nuobodu. Išties mes visi labai skirtingai matome tą patį filmą. Gomesas net sako, kad mes visi žiūrime filmus vieni, po vieną, nors sėdime ir pilnoje salėje.

O aš neseniai pagalvojau, kad tik knygas mes skaitome po vieną! Filmus gi tyčia einame žiūrėti drauge… Žiūrėdami filmą, galime žvilgčioti į savo kaimyną ir nuspėti, ką jis jaučia. Knygos neskaitomos drauge, todėl vienu metu neišgyvenamos…

Aš „Tabu” žiūrėjau salėje, kurioje, be manęs, buvo dar gal kokios trys ar keturios (pagyvenusios) moterys. Vienai iš jų filmas nepatiko. O aš jį dar ne kartą žiūrėsiu. Tai vienas iš tų filmų, kuriuos išgyveni. Vienas.

Kadaise, ieškodamos knygų apie siužeto konstravimą, aptikau vaikų rašytojos Nancy Lamb knygutę*, kurią skaitytojai išgyrė kaip tikrai profesionalią, išsamią ir suprantamą. Pamaniusi, kad vaikai tikrai turėjo išmokyti šią autorę siužeto meistrystės, nes šiuo klausimų nedaro nuolaidų, knygą įsigijau. Ištisai neskaičiau, nes daugelis dalykų man jau mintinai žinomi. Kai jau esi perskaitęs daugiau nei dvidešimt knygų apie rašymą, imi pastebėti panašumus ir skirtumus (visgi daugiau panašumų). Net tų pačių įžymybių tas pačias mintis cituoja… Tačiau tai juk ne esmė.

Kai mokaisi rašyti (tas pats ir mokantis kito kurio meno), tenka labai daug kartoti tuos pačius dalykus. Vakar sužinojai ir atrodo, kad netgi įsiminei, vieną taisyklę, o šiandien rašydamas jos vėl nepanaudojai. Teks ją dar ir dar kartą „atrasti“ kitose knygose ar straipsniuose. Kartojimas yra mokymasis (ir atvirkščiai). Taip mokytis tikrai nenuobodu, jei taisykles iškart pritaikai praktikoje. O kaip kitaip?

Mielai nėriau į internetinį susirašinėjimą (ir susiskambinėjimą) su viena moterimi, kuri rašo istorijas vaikams. Jos atvejis man priminė daug dalykų, kuriuos kadaise išgyvenau pati. Ir vėl iškėlė aikštėn tas kliūtis kūrybiškumui, kurių paprastai prisistatome patys sau, o paskui kenčiame, nes nesijaučiame laisvi ir drąsūs kurti.

Viena didžiausių kliūčių yra baimė klysti. Kiek daug pastangų tenka įdėti tam, kad kaskart sėsdamas rašyti nesistengtum rašyti „teisingai“, puikiai, tobulai. Tai yra peilis, kuriuo gali pasipjauti ir didžiausi meistrai. Su baime daryti klaidas nesukursi nei eilėraščio, nei paveikslo, nei spektaklio. Deja, tai vienas iš „turtų“, kuriuos man įteikė drauge su aktorės diplomu. Ir vis dar negaliu pasakyti, kad „pamečiau“ šitą bjaurią dovaną. Jei nežinočiau jos – neatpažinčiau kituose…

Vakar ta vaikų istorijas rašanti moteris pasidalino su manimi: „…per pertrauką nuėjau apžiūrėti pirmokų keramikos darbelių. Vieno katino veido išraiška visai netaisyklinga, bet verčianti iš kojų. Kai paaikčiojusi pasistebėjau, keramikos vadovė sako man: čia todėl, kad vaikai nebijo suklysti.“

Tai tik viena, tačiau svarbi priežastis, dėl kurios noriu šiek tiek prisiliesti vaikų literatūros. Pagalvojus, kad galėčiau parašyti pasaką, išsipučia toks baimės burbulas manyje… Reikia jį susprogdinti!

O čia dar va keletas ištraukų iš Lamb knygos:

* * *

Prigimtinė teisė

Kūrybiškumas yra nepasotinamas žvėris. Jį reikia maitinti pastoviai. Per ilgai palikęs jį be priežiūros, rizikuoji, kad tavo aistra ims badauti, o dvasia susilpnės.

Daugelis kūrybiškumą mato kaip paslaptį, kažką tokio išnyrančio iš magijos ūko. Arba mes turim tai, arba ne. Toli gražu ne tiesa. Kūrybiškumas yra dovana, ištraukianti mus iš beorės erdvės ir padaranti žmogiškais. Problema ta, kad daugelis mūsų jau nuo ankstyvosios vaikystės esame mokomi, jog vaizduotė yra menkesnė už intelektą, o kūrybiškumas yra menkesnis už logiką.

Mano dukterėčia, kai jai buvo dveji, vieną naktį parodė į skystą debesėlį, užplaukiantį ant mėnulio, ir sušuko: „Žiūrėk, močiute! Mėnulis tirpsta!“

Mažylės įžvalga buvo tokia skaisti ir fantastiška – tarsi poeto – nes gyvenimo realybė dar nesudrumstė jos vaizduotės grynumo. Kūrybiškumas yra esminės mūsų prigimties dalis. Tai mūsų prigimtinė teisė, palaima, rišanti su įtakingiausia mūsų esybės šerdimi. Todėl, kad ji tokia, su ja ne tik turi būti švelniai elgiamasi – ją reikia gerbti ir tausoti.

Mintijimai apie Mūzą

Tradicinės mūzos graikų mitologijoje buvo devynios Dzeuso dukterys, atsakingos už menus ir mokslą. Graikai taipogi garbino tris ankstyvąsias mūzas, pasišventusias meditacijai, atminčiai ir dainai. Mano asmeninėje mitologijoje įrašyta, kad mes visi gimstame su Mūza. Bėda ta, kad daugeliui mūsų ją „civilizavo“ vos pasiekus septynerių metų amžių. Arba šitai, arba patys nepaisome šios dovanos tol, kol ji nuo mūsų nesidomėjimo ir aplaidumo miršta.

Visi stengiamės, gyvenime siekdami pasisekimo. Tačiau bekovodami už sėkmę daugelis pamirštam, kaip gerbti savo viduje esančią kūrybiškumo jėgą.

Kai kurie į savo vidų kreipiasi per maldą, kiti – per meditaciją. Dar kiti pasiekia tai įsitraukę į kokį mėgstamą užsiėmimą – bėgimą, sodininkystę, siuvimą, maisto gaminimą, Thai Chi ar medžio dirbinius. Kaip besusisiektum su vidumi, per tai į savo gyvenimą gali pakviesti išradingumą ir naujovę, toliau siekdamas kitų dvasios pakylėjimo ir vaizduotės švęsmo būdų.

Jeigu kartais tokios kalbos apie Mūzą jums kelia nerimą, užbaigsiu šią įžanginę abrakadabrą ir pridėsiu instrukcijų.

Mūzos priežiūra ir maitinimas

Būkite atsargūs su Mūza. Neapgaudinėkit savęs. Jums Mūzos reikia labiau, negu jai jūsų. Todėl Mūzai išvykus atostogų, siūlau ne grasinti jai, o prikalbinti. Priviliokite ją grįžti švelniais pratimais. Užsimerkite. Giliai kvėpuokite. Medituokite. Svajokite. Melskitės.

Niekada neapsipraskite su Mūza. Mūzos dvasiniame žodyne nėra termino „beatodairiška meilė“. Iš to, kad kūrybiškumo keliu slydote autopilotu, nepasidarykite išvados, jog Mūza visuomet sėdės šalia, keleivio vietoje. Ji yra permaininga. Irzli. Kaip ir bet kuriai kitai būtybei, jai reikia nuolatinio dėmesio. Jei nesirūpinsite, ji greičiausiai iššoks iš mašinos prie pirmojo šviesoforo.

Pasitikėkite Mūza. Tikėkite. Ne visuomet lengva pasitikėti po kojomis tiesiamu taku. Tačiau net būdamas įsibaiminęs, jeigu jaučiate pašaukimą rašyti, gerbkite tą pašaukimą. Kūrybiškoji drąsa per dieną neįgyjama, tačiau rezultatas vertas pastangos.

Nepamirškite padėkoti Mūzai. Geros manieros liepia padėkoti tam žmogui, kuris kasdien daro jums paslaugą. Tas pats ir su Mūza. Išreiškiate jai padėką, likdamas atviras kūrybiškajam šuoliui, medituodamas ir atmindamas, būdamas imlus naujoms idėjoms ir kviesdamas naujoviškus mąstymo būdus. Taip pat atsidėkojate elgdamasis taip, tarsi Mūza egzistuoja, ir kas rytą dėkodamas už jos buvimą savo gyvenime, už jos indelį į savo meną.

* * *

„Niekas pasaulyje negali atstoti atkaklumo. Talentas neatstos – nėra nieko įprastesnio, nei talentingi nesėkmingi žmonės. Genialumas neatstos – jau beveik virtęs patarle posakis „nežinomas genijus“. Išsilavinimas neatstos – išsilavinusių atmatų pilnas pasaulis. Tik atkaklumas ir valia – visagaliai.“ – Calvinas Coolidge’as

* * *

Šiukšlinykas

Kai dar tik pradėjau rašyti, tikrai ir nuoširdžiai buvau įsitikinusi, kad būdvardžiai ir prieveiksmiai yra nuostabūs, užburiantys ir praturtinantys. Mano išpūsta proza buvo užteršta šiomis įkyriomis kalbos dalimis.  Daug laiko prireikė tam, kad išsiaiškinčiau, jog būdvardžiai prozai daug dažniau trukdo nei pataiso, o prieveiksmiai sakinį daug dažniau žudo nei pagyvina.

Yra žmonių, kurie gimė su gero rašymo supratimu. Jie jaučia ritmą ir girdi muziką nuo pat pirmos akimirkos, kai palietė parkeriu popierių. Daugelis mūsų, deja, nesame apdovanoti šia gamtos dovana. Mes, paprasti mirtingieji, turime mokytis kaip rašyti, turime treniruoti savo meninius įgūdžius ir tobulinti savo amatą kasdien.

* * *

„Pagavęs būdvardį, nužudyk.“ – Markas Twainas

„Kelias į pragarą prieveiksmiais grįstas.“ – Stephenas Kingas

*“The Writer’s Guide to Crafting Stories for Children” by Nancy Lamb