The post Sekite Grafolabą appeared first on Grafomanija.

Du dalykai dingtelėjo. Juos galėčiau pavadinti šio romano pamokymais ar pamokomis, kurias gavau, vien todėl, kad suvokimas atėjo šiuo metu. Beje, dabar vyksta ir kito mano romano („Akys chimeros“) procesai: paleistas jis gyvena ir gaunu skaitytojų atsiliepimų. Tas irgi moko mane, bet kiek kitokių dalykų.

Romano eskizas mane moko (pirma): romaną rašo ne atmintis, o užmarštis.

Mane pasirinkusioji (ir apsėdusioji) tema – apie praeitį Australijoje. Gyvenau ten dešimt metų, prirašiau tonas dienoraščių. Tik dabar, praėjus beveik penkeriems metams nuo grįžimo į Lietuvą, pamiršau tiek daug, kad galiu užrašyti tai, ką prisimenu. Tikėjausi, kad rašysiu, užmesdama akį į tuos savo užrašus – ten daug detalių, išgyvenimų, patirties, net ir apibendrinimų. Pasirodo, man tebuvo įdomi viena, visai lyg ir šalutinė, mano biografijos linija, kurią ir ištraukiau iš dienoraščių (apie 40 tūkst. žodžių tekstas!), bet nieko iš jos nepanaudojau, rašydama eskizą. Na, beveik nieko.

Nes visa tai, supratau, turiu užmiršti. Paleisti. Ir paleidau.

Rašiau tik tai, ką atsimenu, ir leidau atminčiai (tiksliau, užmarščiai) formuoti fikciją. Ji labai arti tiesos, bet peržengia tiesą.

Romano eskizas mane moko (antra): rašau tik apie savo tikrovę, ir tai yra vienintelė tikrovė, kuri man turi rūpėti.

Čia dar labiau filosofiška. Gali skambėti net mistiškai, bet išties, kai pajunti, tai paprasčiausias dalykas, ir jis daug ką sustato į vietas, nuima daug nerimo. Rašydama negalvoju, kaip tikrovę supranta ar prisimena kiti tos tikrovės dalyviai. O labai traukia ne tik tai įsivaizduoti, bet ir dėl to nerimauti. Tačiau rašydama, jaučiu, turiu būti labai tvirtai pasitikinti būtent savo tikrovės pojūčiu, įsivaizdavimu ir įsigyvenimu. Romanas tik tada egzistencinis, kai jis neabejoja savo egzistencijos unikalumu. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei pati autorė tuo neabejoja. Jai nerūpi kitų nuomonės, vertinimai, atsiminimai ir savotiški liudijimai – visa tai ji sveikina ir palieka kitiems. Autorei rūpi tai, kas gimsta iš jos žodžių dėlionės. Gimsta tam tikras kosmosas. Tam tikras – dar niekada iki šiol neegzistavęs, todėl unikalus ir savaime vertingas – autorei.

Skaitytojas šiame etape neįsitraukęs. Niekas negali skaityti romano eskizo, nors ištrauka (saugiausia) bus pasiūlyta publikuoti vienam kultūros žurnalui. Šiame etape skaitytojui siūloma tik susipažinti su štai tokiais keistai komplikuotais, o podraug ir paprastais, vidiniais ir išoriniais rašymo procesais. Jie yra nuostabūs ir mane labai patenkina. Todėl ir rašau, todėl rašymas vis dar mano prioritetinis gyvenimo užsiėmimas.

Romanas (užbaigtas) tampa šalutiniu gyvenimo produktu. Tačiau iki tapdamas, prasidėjęs jis vis nesibaigia, veikdamas ir stimuliuodamas patį gyvenimą. Tai galėtų būti vadinama trečiąja romano pamoka.

The post Romano pamokos appeared first on Grafomanija.

Nežinau, kaip elgsiuosi ateinančiais mėnesiais, perspėjau artimuosius. Manęs laukia misija: patekti į naują romaną.

Juntu artėjančią ribą. Tai nėra malonu. Apima keistos baimės: ar pavyks, ar įsileis? Pagaliau, o kur gi pateksiu? Turiu įrankių, sėdu knaisiotis po dienoraščius, ir prasideda…

Tai, ką randu dienoraščiuose, moteris, kurios jau nėra. Dešimtmetis… fikcijos.

Išnyra žmonės, ryšiai su kuriais nutrūkę. Praeities vaiduokliai, suvirpinantys emocijas. Nuostaba apima – kaip galėjau taip ilgai nepagalvoti apie juos, neprisiminti jokio epizodo iš draugystės su jais? Kita vertus, gerai, kad būtent šitaip. Mano kūne neliko ląstelės, kuri būtų egzistavusi anuomet.

Tarsi gyvatė išsineriu iš senosios odos. Taip aš keliauju. Tik šitaip sugebu išgyventi.

Pandemija atėmė iš manęs poreikį net svarstyti galimybę grįžti ten, kur praleidau dešimtmetį. Kartais manęs paklausia (žmonės, sapnai): ar nepasiilgai? Ką jauti tam žemynui?

Atsakau, kad pasiėmiau jį su savimi. Tai tarsi filtras, per kurį matau dabarties peizažus. Turbūt niekada man saulės šviesa neatrodys tiesiog saulės šviesa, nes lyginsiu su australiškąja. Turbūt niekada kvapai ore, horizonto linija, spalvos ir atspalviai, augalų gyvenimas, žmonių apsigyvenimas gamtoje, kolonistai ir migrantai neatrodys man kaip savaime suprantami dalykai ir reiškiniai.

Kelionės po Australiją, nors ir ne mano inicijuotos, visgi mane nukėlė ir suvedė su žeme, kurioje dar labai garsiai kalba protėvių dvasios. Tai dainuojanti žemė. Tai sapnuojančios dvasios.

Patekau į romaną per vieną vakarojimą kiemelyje. Atėjau kaip personažas iš kitos dimensijos. Sutikau vaiduoklių kompaniją, skendinčią sapno aplinkybėse. Visgi situacija įgavo žodinį kūną ir tapo vis konkretesnė, sužadinanti visus kūno pojūčius.

Dabar jaučiu – ar jaučiate? – kaip bandau rašyti neišduodama, apie ką rašau! Prietarai man neleidžia.

Visgi kai ką parodysiu, dykuma nesupyks.

Juk nėriau į naują romaną, norėdama vėl to savo dykumos žvilgsnio, kurį pamačiau po savaitės keliavimo dykumoje.

Išnersiu tik po kelių metų.

* * *

Kadaise žemėje nebuvo nieko. Tuščia dykynė. Plyna lyguma. Akis nebūtų turėjusi ko užsikabinti, bet nebuvo nė tos akies. Nieko. Nei danguje, nei žemėje. Nei kairėje, nei dešinėje. Nieko viršuje, nieko apačioje, nieko aplink, nieko viduje. Buvo laikas sapnuoti. Buvo laukimas. Atėjimo tų, kurie susapnuos pasaulį. Protėvių – nei gyvių, nei žmonių, nei dvasių, nei padarų, dar prieš viską, sapno esybių, kurios geba sapnuoti ir susapnuos tikrovę. Prabudimas bus mūsų gimimas. Mirtis bus mūsų pabaiga. Niekas netars mūsų vardo, niekas mūsų neprisimins.

Prieš viską pirmieji protėviai žingsniuos per tuštumą ir kalbėsis, mylėsis, kovos tarpusavyje, ir statys, ir įgriaus skyles, ir išmuš iš žemės gelmių kalnus, ir gimdys pabaisas bei grožybes, ir priverks sapnų ežerus ir paleis iš savo venų upes, ir prišiks riedulių laukus.

Milžiniškoje plynėje dar neropojo nei vabalai, nei reptilijos, nešokinėjo kengūros, kai susidūrė du protėviai, ir nepasidalino erdvėlaikiu, ir kovėsi sapniškais kūnais ir be sparnų pakilo į dangų, ir paleido vienas kitam metafizinį kraują, ir nukrito vienas didelis lašas, ir įsmigo į lygumą taip giliai, giliai, tačiau liko paviršiuje kruvinoji akmens masės dalis.

Rytais kraujas arterinis, vakarais – veninis. Dieną rūdžių spalvos paviršiai gaudo debesų šešėlius. Lyjant lietui visas gūbrys pasidengia krioklių kaskadomis, baltais vandenų purslais. Visa tampa vaisinga, tačiau negimdo. Visa tarytum nekinta, bet niekada neprieisi prie tos pačios uolos. Gali įeiti vidun, bet išeisi beviltiškai senas, praradęs nuovoką, nelaimingas. Gali kopti ant gūbrio, bet daug kas negrįžo. Jei pasiimsi uolos gabalėlį ir išsiveši, vargas tau, neišmanėli. Tau leista apeiti. Apeiti, renkantis kairę ar dešinę kryptį, tik tiek, apeiti.

Tai pasaulio taškas, į kurį susibėga visi šios žemės keliai. Punktyrais ir taškučiais nutapyti, žvaigždžių sūkuriais išpuošti, tų kelių stabtelėjimų ir nakvynių vietos atpažįstamos klajoklių padų. Šita žemė korėta tarsi koralas. Gyva ir raudona tarsi koralas. Atsakanti, jeigu jos klausi, tarsi protėvių dvasios vis dar girdėtų tave per miegus. Dreaming. Sapnavimai.

Tie žmonės, kuriems priklauso žemynas, yra šio kraujo lašo teisėti saugotojai. Mėlstantis vakarop masyvas tampa tuo, kas šitos bendruomenės gyvajam kūnui yra: kepenimis.

Nei vardų, nei veidų, nei altorių. Visa prasidėjo nuo sapno ir baigsis sapnu. Apie tai visos dainos. Tai nusakoma jų dainų žemėlapiais. Songlines.

Ačiū Lietuvos kultūros tarybos fondui už (pasi)tikėjimą ir stipendiją. Visos lėšos panaudotos pagal paskirtį.

The post Dykumos žvilgsnio appeared first on Grafomanija.

Pirmoji knyga yra labai svarbus įvykis, nes tai pirmas kartas, daug stiprių emocijų, ir tai, kas buvo neaišku, pagaliau paaiškėja: ne tik rašai, bet ir baigi rašyti, bendradarbiauji su leidykla, tavo tekstą redaguoja ir derini galutinį variantą, skaitai korektūras makete, supranti, kad galėtum taisinėti be galo, o jau pavargai ir nebelabai suvoki, ar čia išvis yra kas gero, gal taip blogai, kad geriau nepublikuoti…

Metas pasitikėti kitais. Metas kitiems leisti tau padėti.

Kol rašai, mėgaujiesi absoliučios kontrolės pojūčiu. Atiduodi rankraštį žmonėms, kurie pavers skaitmeninį dokumentą popieriniu daiktu – ir dalykai ima slysti iš rankų. O taip norisi ir toliau kontroliuoti! Tada knyga iškeliauja į spaustuvę – ate, nieko nebepakeisi, bet ir palengvėjimas, kad nebereikės nieko keisti, tik laukti, kol atkeliaus tas realus daiktas.

Pagaliau knyga rankose… Ir vėl viskas slysta iš rankų – nes kūrinys autoriui priklauso tik nominaliai, o realiai – kiekvienas skaitytojas užbaigia knygą suprasdamas savaip, o kritikai ją dar ir įvertina pagal save. Saubingas viso šio proceso grožis tuo dar nesibaigia: tik po kurio laiko imi pats suprasti tai, ką išties parašei, ir tai kinta su metais.

Antroji knyga labai svarbi tuo, kad ją reikia parašyti. Parašyti ir publikuoti. Būtinai. Nes antroji turi savų iššūkių. Vėl norisi viską kontroliuoti – ir rašant galima – bet bėdelė ta, kad norisi parašyti iškart gerai. Jau net kad būtų geriau, negu pirmasis romanas! Kartelė, kurios seniau išvis nebuvo, dabar jau kybo aukštai, o kojelės gal ir pastiprėjo, bet greičiausiai ne, tik odelė tapo dar jautresnė.

Taigi rašyti antrąją knygą tai reiškia sėsti ir paklausti savęs: o kas yra rašymas, o kas yra romanas, o kas čia per šlamštas, kurį ką tik parašiau? Bet vis tiek tame kažkas yra, nuojauta sako, kad bus gerai, bent ne blogiau, prisimink, kaip buvo su pirmuoju, argi žinojai, kaip viskas išsisuks? Sėsti ir rašyti nuo nulio. Tai stipru. Tai antrojo romano pagrindinė kova. Ir nėra svarbu, ar antrasis romanas pavyks geriau, nei pirmasis. Išleidi antrąjį ir įsitikini, kad pirmasis nebuvo atsitiktinumas.

Tada vėl nauja užduotis: o kas toliau? Du romanai netapo bestseleriais, bet tai nėra blogiau, negu kad būtų tapę bestseleriais. Abiem atvejais būtų rūpesčių su tolimesniu rašymu. Mes turime būti pasiruošę dviems sunkumams: sėkmei ir nesėkmei. Atkaklumas yra svarbiausia rašytojo (ir autoriaus) atrama.

Beje, čia nekalbu apie idėjų (užuomazgų) stygių. Mano galvoje (ir kompiuterio paruoštukuose) stovi eilutė idėjų, man reikia tik pajusti, kurią šiuo metu noriu imti gvildenti. Kaip kengūra, esu nuolat nėščia, bet kiekvienas embrionas laukia tinkamo laiko ir sąlygų.

Trečiąjį romaną „Akys chimeros“ kūriau kitaip, negu du pirmuosius (ir tuos, kurių nebaigiau). Mintis apie jį kilo prieš dešimtmetį su virš, kai dar jaučiau, kad nesugebėčiau suvaldyti medžiagos. Dabar galiu aptvirtinti: tokiam kūriniui reikėjo ne tik rašymo, bet ir leidybos patirties, literatūros procesų išmanymo. Romanai rašomi vienatvėje, tačiau daugumai rankraščių reikia komandos, kad jie būtų išbaigti ir tinkamai pristatyti publikai.

Vardinu pagalbininkus:

Agnė Puzauskaitė – leidyklos „Vaga“ vyr. redaktorė, kuriai esu dėkinga už pasitikėjimą ir suteiktą laisvę rinktis redaktorę ir viršelio dizainerį.

Povilas Rėklaitis – viršelio dizaineris, su kuriuo drauge kūrėme konceptą.

Deimantė Kukulienė – puiki romano kalbos redaktorė ir geroji patarėja.

Nomeda Repšytė – viena pirmųjų skaitytojų ir faktinių klaidų gaudytoja. Šukavo tekstą du kartus!

Violeta Kelertienė – garsi literatūrologė, mano autoritetas. Perskaitė ir parašė galiniam viršeliui tai, ką mano apie romaną.

Saulius Keturakis – literatūrologas, patikima akis iš šalies. Skaitė ir parašė viršeliui gerą žodį.

Gediminas Kasparavičius – istorikas, su kuriuo mane likimas suvedė pačiu laiku, kai reikėjo žinių apie upeivystę.

Marija Antanavičiūtė – Magazino bendražygė, viena pirmųjų skaitytojų, davusi man vertingą atgalinį ryšį.

Daiva Povilaitė – rašytoja ir skaitytoja, labai išsamiai ir naudingai pakomentavusi rankraštį.

Lolija Spurgienė – vertėja, konsultavusi dėl lenkiškų ir prancūziškų intarpų romane.

Ačiū visiems iš širdies!

Ačiū Salomėjos Nėries namų (Palemone) ir Jono Aisčio (Rumšiškėse) muziejininkėms. Jos davė man daugiau, nei galėjau tikėtis.

Ačiū laivo „Tolstojus“ kapitonui Broniui Bukšniui, upeiviui, kuris įsileido mane į vairinę.

Ačiū visiems, kurie po mano prisipažinimo, kad rašau romaną apie tarpukario Kauną, puldavo man pasakoti viską, ką žino, ir rekomendavo knygas, kurios galėtų padėti. Žinokit, viskas padėjo!

Didelis ačiū Lietuvos kultūros tarybos fondui, kuris man suteikė individualią stipendiją romano kūrimui 2019 metais ir paramą leidybai 2021 metais. Taip pat ačiū ir už stipendiją naujo romano eskizo kūrimui.

Ketvirtąjį romaną reikia sėsti ir rašyti, klausiant savęs ir vėl: kas yra rašymas? Kas yra romanas? Kokį šlamštą aš čia dabar parašiau? Bet kažkas čia tokio jame yra, galbūt…

The post Akys chimeros atsimerkia appeared first on Grafomanija.

Visai egoistiškai vesdama dirbtuves noriu ir pati išmokti, patirti, įsigilinti. Darau ir siūlau išbandyti kitiems tai, kas įdomu man pačiai.

Supratimai irgi ateina įspūdingi. Pavyzdžiui, apie tai, ko bijome, kas yra laisvė ir kūryba, kaip skaitome, kodėl rašome… Supratau, kad esu veidrodis: tampu kiekvienam atspindžiu ir gauna kiekvienas tai, ką siunčia man. Tai proga susitikti su savimi.

Rašymo dirbtuvės – tai proga bendrauti. Dirbant nuotoliniu būdu, paaiškėjo, jungtis gali rašanti pasaulio lietuvių diaspora ir kaip tai nuostabu! Nelieka nuošalyje ir tie, kurie gyvena toliau nuo sostinės ir Kauno. Dėl to verta ir toliau dirbti šiuo naujuoju formatu.

Rašymui reikia rašymo, pasakė viena dalyvė, ir kai atrodė, kad geriau nepasakysi, ji pridūrė, kad po dirbtuvių pasijuto išblaivinta.

Taip pagaliau sužinojau, kuo iš tiesų užsiimu: rašytojų išblaivinimu. Ačiū!

Dalinuosi ištraukomis iš dalyvių rekomendacijų, kurios, tikiuosi, padės apsispręsti, ar jums reikia dirbtuvių ir kitų rašytojų draugijos.

Atėjau į kursus norėdama daugiau pažinti, o išėjau norėdama rašyti. Tai aukščiausias pažinimo lygmuo – pradėti veikti. – Eglė Žvirblienė

Kursas optimalus ir pradedančiajam, ir pažengusiam. Atviras praktikos ir užduočių žemėlapis suteikia galimybę rinktis individualius maršrutus bei palaikyti grupei reikalingą įvairovę ir dinamiką. Nauji susitikimai, prasmių atsivėrimai, rašymo įpročio ugdymas ir išlaisvėjimas autentiškiems pasirinkimams. – Gerda Šeirė

Kaip bonusą gavau galimybę surasti „savus“ žmones. Mes visi buvom vienu metu, be galo skirtingi ir kartu panašūs vienas į kitą. Bent dvi valandas per savaitę žinojau, kad, kalbant apie kūrybą ir knygas, pašnekovai neskęsta kančiose. – Skirmantė Adomavičienė

Esu dėkinga Sandrai, kad įkvėpė manyje dar didesnį pasitikėjimą, kad galiu rašyti. O akis į akį pusvalandžio pokalbis su dėstytoja atsakė į man rūpimus klausimus, radau pagalbą. Taip pat prisiminiau, kaip skaityti knygas, nes neskaitant nesuprasi koks esi rašytojas. – Deivina Orchidė

Yra daug, labai daug knygų apie kūrybinį rašymą, bet knygos tyli. Tau nė viena knyga nepasakys – čia puikiai parašei arba – matau gimstant romaną. Kūrybinį rašymą, kai jį veda jau ne vieną knygą parašiusi mokytoja, galima apibūdinti, kaip ekspediciją į Everestą su patyrusiu vedliu. – Rita Striukienė

Jei rašysiu, kad po trijų mėnesių viskas tapo kitaip – atrodys, kad čia kažkokios sektos reklama. Tai ne – visai nepanašu. Bet, kad dabar kitaip – irgi tiesa. Susidėliojau prioritetus, išsivysčiau kasdienio rašymo įprotį, gurkštelėjau pasitikėjimo savimi. – Nijolė Vailionytė

Sandros kūrybinio rašymo dirbtuvės yra kitokios nei iki šiol man teko lankytis. Nors ir nėra aiškiai sustyguotos dirbtuvių struktūros, bet atradimai, vykę pačių susitikimų metu, gerokai pranoko mano lūkesčius. – Daiva Povilaitė

The post Rašytojų išblaivinimo paslaugos appeared first on Grafomanija.

The post Laisvojo rašymo elementai appeared first on Grafomanija.

Kas jūsų laukia: 8 x 2 val. grupiniai (nuotoliniai) užsiėmimai, kūrybos pagrindai ir vedamasis rašymas, 2 x 30 min. individualios konsultacijos.

Kiek kainuoja: 120 EUR / mėn. (viso 240 EUR, galima mokėti dalimis)

Atranka: prašau iki kovo 12 d. atsiųsti motyvacinį emailą su tekstų pavyzdžiais (jei turite) sandra.grafomanija@gmail.com

Pranešimą dėl dalyvavimo gausite kovo 15 d.

Pirmas susitikimas kovo 17 d., trečiadienį, 18.00 val. (Google.meet platformoje).

Grupėje bus iki 10 dalyvių.

Ko tikėtis iš dirbtuvių:

The post Grafolabo pavasaris appeared first on Grafomanija.

Tikima, kad meno žmonėms labai tinka betvarkė (netgi buitinė ir higieninė nešvara!), kad jiems netgi būtina tokia „nepažabota“ laisvė, suprantant ją, kaip visišką priešingybę kasdienybės pastovumui ir tvarkai.

Galbūt esama tokių menininkų, kaip ir apskritai tokių žmonių. Bet tai – išimtys iš taisyklės.

Kūriniai, spinduliuojantys kūrybinę laisvę, daro įspūdį, kad tokie ir jų autoriai. Tačiau tai galutinis rezultatas, kuriame šis nejuntamas sunkumas reiškia didį kūrėjo meistriškumą.

Kaip taisyklė, kūrybai reikia tvarkos, ir gana griežtos. Kūrybai reikia dienos rutinos, mėnesio planų ir pusmečio dedlainų. Tam, kad jaustumeisi laisvas, reikia ne tik laiko, bet ir formos rėmų, ir rašytojai nusistato tuos rėmus patys arba paprašo kitų pagalbos.

Jeigu nenorite tikėti rašytojų rutina, greičiausiai nesate jos išbandę. Visai įmanoma – kalbu iš patirties ir stebėjimo – kad visomis išgalėmis maištaujate prieš tariamą tvarką savo gyvenime, nors dar net nežinote, kas tai yra.

Begalės vaikų yra augę šeimose, kur tvarka nekvepėjo, nes gimė tėvams, kurių dienotvarkę ir apskritai gyvenimo ritmą nustato ne jie patys, o pragyvenimą užtikrinanti darbovietės aplinka ar netgi jų pačių tėvai, žodžiu, kiti, valingesni už juos, atsakingesni, vadovaujantys asmenys.

Daugybė suaugusių žmonių nuoširdžiai pyksta ant tų, kurie neva juos verčia gyventi pagal tam tikrą tvarką, ir mėgsta įsivaizduoti, kad štai meno srityje yra visai atvirkščiai. Kai kas renkasi studijuoti menus tikėdamiesi, kad bent po studijų ir paskui jau niekada gyvenime nepatirs tvarkos ir galės ignoruoti aplinkinių spaudimą jos laikytis.

Taip nėra. Mene labai daug struktūros dalykų, logikos, architektūros, skaičiavimo, matavimo, ritmo. Pagalvokime apie muziką – tai puikus pavyzdys, kaip mokantis muzikavimo jungiama abiejų smegenų pusrutulių veikla. Man labai gaila, kad šito pačiai neteko išmokti, labai pavyzdžiu tiems, kuriems pasisekė, ir norėčiau, kad jie labiau vertintų tai, ką įgijo muzikos mokykloje. Bent mokiausi dailės mokykloje, kur matematikos irgi buvo. Na, labiau gal geometrijos. Be to, baigiau sustiprintos matematikos klasę, nekęsdama tiksliųjų mokslų, nes nesupratau, kaip tai susiję su menais… Ir niekas man to negalėjo paaiškinti!

Dabar dar vienas dalykas – dėl to čia ir rašau – tvarkos laikymasis gali turėti ir tikrai turi išimčių. Kai didžiąją laiko dalį gyveni tvarkingai, visai smagu kartais nesilaikyti taisyklių. Tai visai ir galima sau leisti, jei dominuoja tvarka.

Jei nesusikuri rutinos ir esi nuolatinėje betvarkėje, tai viena tvarkinga diena taps tik išimtimi, patvirtinančia taisyklę: tamsta plūduriuoji chaose. Viena tvarkos diena neapvers situacijos.

Tas pat tvarkingai gyvenantiems ir dirbantiems: viena chaoso diena neapvers situacijos.

Tvirta nuostata paversti rašymą savo pagrindiniu darbu, prioritetu, turi sutapti su nuostata susikurti darbo rutiną. Rašytojo atveju, teks tapti sau agentūra – su kalendorium, bendradarbiais, veiklos planais ir rezultatų įsivertinimais. Rašytojas yra pats sau direktorius ir svarbiausias, nes vienintelis, darbuotojas. Jis yra ir vizionierius, ir atlikėjas.

Rašau šiuos žodžius kaip žmogus, kuris iki šiol intuityviai siekė tvarkos savo gyvenime, o visai neseniai ėmė tai daryti ir sąmoningai.

Pridursiu anekdotą apie anstvorį: kadangi jo neturiu, vis išgirstu, kad „va tu tai gali viską valgyt, tau neina į kūną“… Chebra, neina todėl, kad padarau išimtį kartais valgydama super kaloringą maistą. Tuomet trumpam nukrypstu nuo savo seniai įtvirtintos taisyklės valgyti tai, ką noriu, o tai, patikėkite, nėra šlamštas.

The post Rašytojos dieta appeared first on Grafomanija.

Kodėl kai kuriems rašantiems taip sunku kalboje atrasti naujus vaizdinius? Viena versija – tarp jų tikrųjų išgyvenimų ir kalbos, kuria rašo, stovi literatūra. Dažnu atveju – pigi literatūra, nes tokia tik ir prieinama jų dabartinei sielos ir proto konstitucijai. Dar dažnesniu atveju – skaitydami jie pagauna įspūdžius, emocijas, tačiau nemato, kaip tai daroma. Rašydami jie nepatiria žmogiškojo malonumo, jiems tai nėra komplikuota.

Taip gimsta klišės. Esu skaičiusi begalę raštingų žmonių sukurtų tekstų, kuriuose akys neužkimba už nematytų metaforų, vaizdinių, situacijų ir kombinacijų. Sakytume, negi kaskart išradinėsi kalbą? Gal jau viskas parašyta ir mums belieka sėsti skaityti?

Taip kalba tobuli skaitytojai, bet ne kūrėjai. Kūrėjai negali rašyti to, ką jau skaitė. Tiesiog jie mato savaip ir tarp jų bei kalbos nestovi kitų kūryba. Literatūra įkvepia, atkreipia dėmesį, žavi ir jaudina – kaip pats pasaulis su savo nepakartojamais reiškiniais. Literatūra negali atbaidyti nuo savojo rašymo.

Kaskart sėsdama rašyti aš atsisuku veidu į chaosą ir įkvepiu. Viskas yra nauja. Pasaulis gimsta dabar. Tai yra mano kuriama tikrovė.

Kaip rašė Fernando Pessoa (iš jo knygos „Nerimas“, Odilė, 2020, p. 50): „Literatūra, su mintimi kuo glaudžiausiai susijęs menas, savirealizacija be realybės purvo, man regis, yra tikslas, į kurį turėtų krypti visos žmogaus pastangos, jeigu jos iš tikrųjų yra žmogiškos, o ne gyvūniškos, betikslės. Manau, prabilti apie kokį nors dalyką – tai išsaugoti jo vertingumą ir panaikinti jo siaubą. Ištarta laukų žaluma žalesnė už tikrąją. Gėlių, apibūdintų frazėmis, kurios jas nusako vaizduotės meno priemonėmis, spalvos išliks tvarios, ko ląstelių gyvenime būti negali“.

Matote? Jis apvertė mintį – visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija – kas, jeigu visa, ką mes užrašome, tučtuojau tampa?

* * *

Alainas De Bottonas savo knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ rašo (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016, nuo p. 100), cituoju didelį gabalą:

„Parašėt gerą ir įtaigų romaną, puikų, tragišką, sudėtingą, meistro rankos vertą kūrinį“, rašė Proustas bičiuliui, kuris, perskaitęs ilgą tokiu įvertinimu pasibaigusį laišką, galėjo susidaryti nuomonę apie savo kūrinį. Nes šis geras ir tragiškas romanas, pasirodo, nestokojo trūkumų, ypač dėl itin dažno klišių vartojimo: „Romane yra keli puikūs peizažo aprašymai, – rašė Proustas, stengdamasis išlikti mandagus, – bet norėtųsi originalesnio jų pavaizdavimo. Sutinku, kad saulėlydis kartais primena liepsną, tačiau šis palyginimas naudotas ne sykį, lygiai taip pat šiek tiek pabodęs ir droviai šviečiantis mėnulis.“

Įdomu, kodėl Proustas taip nemėgo dažnai naudojamų įvaizdžių. Juk argi mėnulis šviečia ne droviai? Ir argi saulėlydžiai neprimena liepsnos? Ir ar klišės paprasčiausiai nereiškia, kad geros idėjos tiesiog plačiai paplitusios?

Klišių vartojimas problematiškas ne todėl, kad perteikia netikusias mintis, bet dėl to, kad labai geros mintys panaudojamos paviršutiniškai. Besileidžianti saulė dažnai išties primena liepsną, o mėnulis tikrai šviečia droviai, bet kartodami tai, kiekvienąsyk žvelgdami į juos, po truputį imame suprasti, jog tai tikrai ne svarbiausias, gal net ir ne reikšįmingiausias jų apibūdinimas. Klišės pavojingos, nes verčia patikėti, kad adekvačiausiai nusako reiškinį, nors iš tiesų tik nuslysta jo paviršiumi. Čia ir glūdi problema, nes mūsų kalbėsena betarpiškai susijusi su jausena ir tai, kaip vaizduojame pasaulį, tam tikra prasme atspindi ir tai, ka patiriame.

Gali būti, jog Gabrielio pavaizduotas mėnulis iš tikrųjų švietė droviai, bet neatmestina galimybė, kad būta ir šio to daugiau. Įdomu žinoti, ar, pasirodžius pirmajam Prousto romano tomui praėjus aštuoneriems metams po „Mylimojo ir daktaro“, Gabrielis pastebėjo (jei tik tuo metu Chez Maxime neužsisakinėjo dar vieno Dom Perignon butelio), kaip Proustas aprašinėja mėnulį – atsisakydamas du tūkstantmečius vartoto apibūdinimo, pasitelkęs metaforą, geriau perteikiančią šio dangaus šviesulio keliamą potyrį:

Kartais popietės dangumi baltas lyg debesėlis plaukdavo mėnulis, vogčia, be spindesio, lyg aktorė, šiuo metu nevaidinanti scenoje: valandėlę atėjusi paprasta suknele iš salės pasižiūrėti į savo draugus, ji glūdo šešėlyje, nenorėdama patraukti niekieno dėmesio.

Grožimės Prousto palyginimu, nors tokios metaforos patys tikrai nebūtume sugalvoję. Ko gero, ji tikrai tiksliau perteikia mėnulio keliamą įspūdį, bet paprašyti apibūdinti jo keliamas emocijas, tikriausiai vėl griebtumėmės tų pačių nudėvėtų, o ne naujai įkvėptų įvaizdžių. Jaučiame, kad mūsiškis mėnulio vaizdavimas anaiptol ne tobulas, bet neišmanome, kaip jį pagerinti. O bandydami įsivaizduoti Prousto reakciją, spėjame, kad šiuo atveju sulauktume turbūt didesnio atlaidumo nei kad būtume nedovanotinai vartoję klišes, kuriomis kalbntys yra įsitikinę, kad, vartodami tik nusibodusius posakius (tokius kaip „aukso rutulys, „dangaus kūnas“ etc.), niekada nesuklys, daugiau svarbos teikdami ne originalumui, o kitų kalbėjimo manierai.

Pagunda kalbėti kaip kiti yra didelė.

* * *

Klišės pavojingos, nes slysta paviršiumi, apsimetinėdamos tikromis išgyvenimų reprezentacijomis. Jos yra tikrovės reprodukcija, iki vimdymo štampuojamos prastos kopijos (iš čia ir pavadinimas – klišė). Vaizduoti pasaulį vietoj patyrimo tai kaip vaizduoti jausmą (apsimetinėti, prastai vaidinti) vietoj tikro išgyvenimo.

Gundau jus matyti savaip, kalbėti savaip, rašyti irgi savaip. Būkime sau ir kitiems nenuspėjami ir šiek tiek pavojingi. Darantys nederamus posūkius, įžvelgiantys vaizdinių sąsajas, kurios stulbina ir trikdo. Jeigu nesijaučiate sutrikę rašydami ir skaitydami tai, ką parašėte jūs ar kiti, tai nuobodu, o nuobodulys menuose – didžiausia, mirtina nuodėmė.

The post Klišės ir puikieji pavojai appeared first on Grafomanija.

Nors man šiuo metu keturiasdešimt penkeri, jausmų sferoje jaučiuosi kaip paauglė. Visai įmanoma, kad mano emocinis intelektas toks ir yra – juk viduje mes galime išlikti ne tik jauni, bet ir infantilūs. Pažinti save – tai visą gyvenimą trunkanti kelionė.

Taigi, mokydamasi pažinti save, tyrinėju savo emocijas. Vos tik apima kokia nors nuotaika – o jos per dieną keičiasi ne sykį – klausiu savęs, kas čia darosi, ką dabar jaučiu? Sužinojau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų: patyriau, kad neigiamos emocijos trunka gana trumpai, jos tik smygteli ir praeina. Kas atsitinka, jeigu nesupranti to, kas ką tik buvo apėmę? Neigiama emocija toliau sopa, plinta po visą mane ratilais taip, tarsi į ramų ežerą kas būtų įmetęs didelį akmenį.

Palyginkime, kaip reaguojame į neigiamą pastabą ir kaip – į komplimentus. Pagyrimą tučtuojau nuvaikome nuo savęs, kaip nereikšmingą musę, o štai kritiką prisimename ilgai, kai kuriuos žodžius – visą gyvenimą. Negana to, koks nors neigiamas pasakymas ilgainiui išsikreipia, išdidėja, tampa dar bjauresnis, aštresnis. Toksiškos dukės nusėda ir nuodija.

Nenoriu sumenkinti skausmo, kurį patiriame, gavę kritikos smūgį. Jei perskaitau apie save komentarą, man reikia mažiausiai paros, kad atsigaučiau, kad tie raibuliai nusistovėtų į ramų paviršių. Kitiems įskaudintiems nepatariu „mokykimės neįsižeisti“ (nors mokytis to gerai!), bet guodžiu ir raminu: rytoj jau ne verksi, o keiksiesi. Poryt užporyt tai praeis, gal net sukels šypseną. Visai įmanoma, kad iš viso to liks ir vienas kitas naudingas patarimas – juk kritika ne tik vertina, bet ir atspindi. Interpretuodamas tavo kūrinį, kiekvienas kritikas atveria save, tad verta įsižiūrėti, kas kalba. Susipažinus gal paaiškės, kad ne viskas buvo taip neigiama, ne viskas ir išmintinga. Kiekvienas kalbame tiek, kiek mums leidžia savas žodynas, išsilavinimo lygis ir literatūrinis skonis, gyvenimo patirtis ir pasaulio suvokimas.

Ko netoleroju: kai komentuoja tiesiogiai mane, kaip žmogų, mano kalbėseną, manieras, išvaizdą, užuot diskutavę apie tai, ką pasakiau ar parašiau. Mokausi neįsižeisti ir mokausi pasakyti: prašau taip nedaryti, man tai nemalonu ir nereikalinga. 

Visi išoriniai dalykai kyla iš mano vidaus, mano gyvenimo būdo ir mąstymo, tad komentuokite tai, apie ką mums kalbėtis leidžia etiniai susitarimai. Apie tai, kas padėta ant stalo.

Mokausi priimti pasisakymus apie savo darbus. Man regis, kritika naudinga ypač tada, kai pažįstamo žmogaus paklausi konkrečių dalykų ir jis išsamiai atsako, suvokdamas, kad vyksta refleksija – atspindėjimas. Tokiu atveju, mudu tampame vienu ežeru ir kiekvienas įmestas akmuo sudaužo mūsų abiejų paviršių, ir jaučiame sinchroniškai, todėl esame vienas kitam jautrūs.

Mokausi sakyti ir gauti pagyrimus, ir primenu: verta juos prisiminti ilgiau negu kritiką. Bus tamsių dienų, kai reikės ieškoti, už ko kabintis. Tegul gerieji žodžiai būna už kietą kritiką gyvesni.

Nuotraukos autorius: Jonathan Pettersson iš Pexels.

The post Kritikos emociniai skiepai appeared first on Grafomanija.