Pats tiltas, aišku, aktualus daugiau dėl susisiekimo, o štai tiltą puošiančios keturios sovietmetį menančios skulptūros turi visai kitą reikšmę. Toji reikšmė kiekvienam vis kitokia. Vieniems tai – sovietinės okupacijos simbolis, kurį reikia kuo greičiau iškelti iš miesto centro. Kitiems tai – tas pats simbolis, tik jį reikia palikti ateities kartoms, kad nebūtų užmirštas okupacijos laikotarpis. Tretiems šios skulptūros yra meninės vertybės, kurias reikia saugoti kaip nacionalinį paveldą, būtinai paliekant jas savo vietose. Na ir be abejonės yra tokių žmonių, kuriems skulptūrų likimas visai nesvarbus.

Gausybė atminties linijų liečią šią vietą, kai kurios iš jų prasilenkia, o kai kurios neišvengiamai susikerta. Tiems, kuriems „prie ruso“ buvo geriau, skulptūros teikia greičiau teigiamas, nei neigiamas emocijas. Kitiems kelia pykti tai, kad kasdien neišvengiamai turi matyti okupantų paliktus stabus. Tretiems jos nesukelia jokių emocijų.

Vienaip ar kitaip, didžioji dalis vilniečių pro šias skulptūras pravažiuoja kone kasdien, nes pats tiltas yra viena svarbiausių transporto arterijų jungiančių du Neries krantus pačioje Vilniaus širdyje. Kyla klausimas, ką su jomis daryti? Restauruoti ir palikti stovėti ten, kur stovėjo, griauti, ar galbūt patalpinti kokiame nors muziejuje?

Žaliojo tilto istorija

Nors kalbant apie Vilniaus Žaliąjį tiltą neretam pirmiausiai iš atminties išnyra sovietmetį menančios skulptūros, bet tilto istorija prasidėjo daug ankščiau nei tos skulptūros ten atsirado. Trumpai apžvelgiant tilto istoriją svarbu paminėti, kad tai yra pirmasis tiltas per Nerį Vilniuje. Yra duomenų apie leidimą tilto statybų pradžiai 1529 metais, tačiau tuo metu jis buvo vadinamas Didžiuoju arba Vilniaus tiltu. Manoma, kad Žaliojo tilto vardas atsirado jį atnaujinant 1766 metais, kuomet jis buvo nudažytas žaliai.  Pats tiltas ne kartą buvo deginamas, sprogdinamas, atstatomas ar rekonstruojamas[1].

Visais laikas ši vieta turėjo didelę infrastruktūrinę svarbą. Sunku pasakyti kokius jausmus, kalbant apie istorinę atmintį, miestiečiams ji kėlė vienu ar kitu laikotarpiu. Lengviau pasakyti, kad šiandieną Žaliojo tilto tema tikrai aktuali, tuo galima įsitikinti patikrinus populiariųjų naujienų portalų archyvus, bei komentarų kiekį ir jų įvairovę po straipsniais šia tema.

Žaliojo tilto skulptūros kaip meno kūriniai

Visų pirma skulptūra yra meninės raiškos priemonė, todėl nenuostabu, kad ir Žaliojo tilto skulptūras kai kurie mato pirmiausiai kaip meno kūrinius. Na, o viešąsias erdves apipavidalinančius ir puošiančius meno kūrinius, reikia saugoti kaip paveldosaugą. Todėl paveldosaugininkė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė sako, kad jei Žaliojo tilto skulptūros įrašytos į saugomų objektų sąrašą, vadinasi, ten joms ir vieta. Pasak jos, saugomos vertybės iš registro pašalinamos labai retai, o ir tai dažniausiai kai dėl kokių nors nelaimių sugadinamos nepataisomai[2].

Paveldosaugininkei antrina ir Vilniaus centro viešąsias erdves tirianti Vilniaus dailės akademijos menotyros doktorantė Rasa Antanavičiūtė, kuri pripažįsta, kad skulptūros yra sovietmetį menantys simboliai, bet net ir tokiais būdamos – jos vis tiek išlieka meno kūriniu, kurį dėl jo istorijos verta išsaugoti[2]. Spaudoje galima atrasti ir daugiau pavyzdžių, kuomet menininkai ar su menu susiję žmonės pritaria, jog skulptūros turėtų stovėti savo vietoje, kadangi, vienaip ar kitaip, žmonės jas darydami įdėjo daug pastangų ir darbą atliko profesionaliai, kad ir per prievartą. Pavyzdžiui skulptorius Valdas Bubelevičius laikosi būtent tokios nuomonės: „Žiūrėdamas į Žaliojo tilto skulptūras, pagalvoju, kokią gyvenimo mokyklą teko pereiti jos skulptoriams. Tai – mūsų profesūros kūryba. Jėga priverstos profesūros kūryba. Noriu pasakyti, kad šios skulptūros yra aukšto profesionalumo. Kodėl reiktų užmiršti ar bijoti savo istorijos? Juk prievartą patyrė ir Salomėja Nėris ir kiti menininkai. Tegul skulptūros stovi ten, kur ir buvo pastatytos – ant Žaliojo tilto.”[3]

Tuo tarpu aktyviai portalo delfi.lt „Nuomonių ringo“ rubrikoje savo nuomonę įvairiais klausimais reiškiantis pilietis Ramūnas Bagdonas į tokias kalbas atsako, kad visi keturi Žaliojo tilto atraminiai kampai vizualizuoti per prievartą, o tokiais pat ar panašiais meno kūriniais komunistai žymėjo visus savo valdomus kraštus. Todėl juos verčiau laikyti konvejeriniais gaminiais, o ne meno kūriniais[4].

Žaliojo tilto skulptūros kaip ideologiniai simboliai

Kokiam nors turistui ar šiaip žmogui, kuris niekada nesigilino į istoriją, šios temos svarba gali neatrodyti per daug didelė, bet pažiūrėjus giliau – ji neabejotinai tokia. Visų pirma todėl, kad skulptūros puošiančios Žaliąjį tiltą ne tik kad ten atsirado sovietmečiu, bet ir simbolizuoja ne ką kitą, o būtent sovietinę ideologiją. „Besimokantis jaunimas“, „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statyba“, „Žemės ūkis“, pavadinimai brėžiantys aiškią ideologinę liniją, rodantys kryptį: pažanga, karinė galia, darbas.

Ankščiau jau minėtas R. Bagdonas šias keturias skulptūras taikliai sulygino su keturiomis stalininio socializmo atramomis: „Žemės ūkis“ – išbuožinti valstiečiai, „Statyba ir pramonė“ – agresyvios sukarintos valstybės galią kuriantis proletariatas, „Besimokantis jaunimas“ – jaunoji karta, kurios mąstymo laisvė išmušta su ideologiniu botagu, o visų svarbiausia „Taikos sargyboje“ – simbolizuojanti ginkluotus komunistinio rojaus prižiūrėtojus[4]. Panašias, tik galbūt ne tokias vaizdingas emocijas Žalio tilto papuošimai kelia ne vienam vilniečiui. Tokie žmonės gali priešintis skulptūrų restauracijos idėjai ir pritarti minčiai, kad jas reikia išgrūsti kuo toliau nuo miesto centro. Patalpinti kur nors, kur būtų aiškiai suvokiama, kad tai tėra istoriją menantis muziejinis eksponatas.

Panašią poziciją išreiškė ir politikas, seimo narys Arvydas Anušauskas, kuris Žaliojo tilto skulptūras įvardijo kaip paskutinius sovietinės ideologijos simbolius ir sulygino juos su Vilniaus jau nebepuošiančiomis Lenino, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ar Dzerežinskio skulptūromis. Taip pat išreikšdamas mintį, kad sovietinės ideologijos stabams miesto centre ne vieta[2].

Žaliojo tilto skulptūros kaip traukos objektai

Žvelgėme į Žaliojo tilto skulptūras iš menininkų ir menotyrininkų perspektyvos, žvelgėme ir iš politikų, bei visuomenės veikėjų perspektyvos. Yra dar ir trečia perspektyva, perspektyva žvelgianti į šiuos kūrinius kaip į objektą, galinti teikti naudos. Tiek materialinės, tiek ne materialinės.

Architektūros ir urbanistikos tyrimo centro darbuotojas Vaidas Petrulis sako, kad griovimas – radikaliausias, bet toli gražu ne  efektyviausias būdas atsikratyti trauminės patirties, todėl siūlo šį objektą saugoti dėl jo „konfliktinės vertės“. Tai yra, pakeisti kai kuriuos objekto elementus paliekant kiek įmanoma daugiau objekto savybių, kurios rodytų jo vertę[5]. Imant konkretų Žaliojo tilto pavyzdį, tokie pokyčiai būtų papildomų elementų įtraukimas, kurie aiškiai parodytų, kad simbolizuojama ideologija yra skaudi praeitis, nuo kurios mus išlaisvina šiandieninė ideologija. Tokiu būdu trauminė patirtis nebūtų pamiršta, bet tuo pačiu lengviau suprantama tiek patiems miestiečiams, tiek miesto svečiams.

Kitas to paties centro darbuotojas Kastytis Rudokas mano, kad istoriją reprezentuojančias skulptūras reikia palikti, tik pakeisti tos istorijos prisiminimo būdą. Tą būtų galima padaryti, pavyzdžiui, skulptūras atiduodant menininkams ar verslininkams, kad išnaudotų jas verslo reikmėms[5]. Tokiu būdu parodytume, kad dėl savo praeities nejaučiame kompleksų, o iš užsilikusių praeities simbolių galima būtų netgi pasipelnyti. Objektai tarsi būtų savo vietose, tarsi būtų tie patys, tiesiog kitokie.

Žaliojo tilto skulptūrų likimas

Taigi, ką daryti su tomis skulptūromis. Gal griauti ir taip panaikinti simbolį, kuris mena vieną iš tautai skaudžiausių istorijos laikotarpių? Gal restauruoti ir taip tą simbolį išsaugoti, bet tuo pačiu įžeisti nuo sovietinės okupacijos nukentėjusius ir žaizdų dar neužgydžiusius žmones? Gal patalpinti kur nors į muziejų? Bandyti pakeisti objekto prasmę ir reikšmę jį keičiant papildomomis detalėmis ar komercializuojant? Kad ir kaip būtų pasielgta, vis tiek atsirastų nusivylusių, kadangi šios skulptūros stovi kryžkelėje, kurioje susipina daugybė skirtingų atminties linijų. Vienas iš būdų galėtų būti demokratinis balsavimas ar visuotinė miestiečių apklausa, kurios rezultatai ir nulemtų šio objekto likimą. Nusivylę priimtu sprendimu nebeturėtų teisės pykti, kadangi sprendimas priimtas demokratiniu būdu. Naujienų portale delfi.lt skelbtoje apklausoje per 50 procentų pasisakė už tai, kad skulptūrų griauti nereikia[2]. Tik ar realu, kad kita pusė su tuo susitaikytų? Sprendžiant iš to, kad daugybė žmonių dar atsimena tai, ką simbolizuoja Žaliojo tilto skulptūros, galima daryti išvadą, kad susitaikyti su asmeniškai nepriimtinu, bet daugumos priimtu sprendimu pavyktų toli gražu ne kiekvienam. Todėl peršasi mintis, kad bent kol kas skulptūros stovės kaip stovėjusios ir toliau po truputėli irs.

Nuorodos

1. Kirkoras A. H. 1991. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. [interaktyvus] Vilnius: Mintis. Prieiga per internetą: http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LG00/Adomas_Honoris_Kirkoras._Pasivaik%C5%A1%C4%8Diojimai_po_Vilni%C5%B3_ir_jo_apylinkes.LG6302.pdf [žiūrėta 2014 05 04].
2. Jackevičius M. 2014. Menotyrininkė: Vilniuje turi likti bent vienas okupacijos ženklas, delfi.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/menotyrininke-vilniuje-turi-likti-bent-vienas-okupacijos-zenklas.d?id=64669715 [žiūrėta 2014 05 04].
3. Jučiūtė E. 2014. Skulptorius Valdas Bublevičius. Nukalti begalybę…, bernardinai.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-04-04-skulptorius-valdas-bubelevicius-nukalti-begalybe/115968 [žiūrėta 2014 05 04].
4. Bagdonas R. 2014. R.Bagdonas: išvaduokite Vilnių nuo žaliųjų žmogeliukų senelių!, delfi.lt [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/r-bogdanas-isvaduokite-vilniu-nuo-zaliuju-zmogeliuku-seneliu.d?id=64641503 [žiūrėta 2014 05 04].
5. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (AUTC). 2013. Žaliojo tilto skulptūros: ar Lietuvoje paveldo prieštaravimus spręsime kūrybiškai [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.autc.lt/public/News.aspx?id=22 [žiūrėta 2014 05 04].

The post Vilniaus Žaliojo tilto skulptūros: okupacijos simbolis ar Lietuvos nacionalinis paveldas? appeared first on Gytis Bielskus.

Tokvilio manymu, demokratinių tautų žmonės revoliucijų bijo todėl, kad kiekviena revoliucija kelia grėsmę jų nuosavybei, o nuosavybė demokratinėse visuomenėse yra labai branginama. Pritariant šiai nuomonei, galima būtų daryti išvadą, kad revoliuciją sukelti gali tik savo turima nuosavybe labai nepatenkinti asmenys. Nepasitenkinimas esama padėtimi turėtų būti pakankamai didelis. Didesnis už baimę tą, kad ir menką, turimą nuosavybę prarasti. Kitaip tariant, asmenys neturintis jokios arba beveik jokios nuosavybės. Ir tų asmenų masė turėtų būti pakankamai didelė, kad taptų kritine. Demokratinėse valstybėse sąlygos dirbti ir užsidirbti paprastai būna sudarytos. Jokios nuosavybės neturintys asmenys dažniausiai jos neturi ne dėl kieno nors kito kaltės, bet dėl savo. Kad ir kaip sunku jiems tai pripažinti. Tačiau net ir tokius asmenis paprastai gina socialinės apsaugos sistema, kuri yra neatsiejama demokratinės valstybės valdymo aparato dalis. Žmogus, pasiryžęs esamą padėtį keisti iš esmės, dabar turi  ne tik nebijoti netekti turimos nuosavybės, tačiau ir gaunamos socialinės paramos. Dar kartą pasikartosiu, kad tokių žmonių turi būti ne vienas ir ne du, o pakankamai kritinei masei sudaryti. Nepanašu, kad galimybės revoliucijai demokratinėje valstybėje kilti būtų didelės. Panašiau, kad jų visai nėra.

Anot Tokvilio, demokratinės visuomenės mėgsta permainas, tačiau bijo revoliucijų. Revoliucija paprastai apibrėžiama kaip staigūs ir esminiai visuomenės pakitimai. Staigių ir esminių pakitimų bijoma, nes nėra žinoma ką jie atneš, žinoma tik tai – ką jie gali atimti. O štai permainos galėtų būti traktuojamos kaip tobulėjimas. Kai kurios jų teigiamos, kai kurios neigiamos. Kai teigiamos turi galimybę kuriam laikui įsitvirtinti, tai neigiamas daugiau ar mažiau skubiai keičia kitos permainos. Permainos – lyg palengva besisukanti ir siūbuojanti karuselė, o revoliucija – kaip amerikietiški kalneliai, kurie gali ir supykinti. Visuomenei ekstremalių išgyvenimų nereikia tol, kol demokratija daugiau ar mažiau veikia. O ji lyg ir veikia.

The post Didelės revoliucijos demokratinėse visuomenėse appeared first on Gytis Bielskus.

Pirmiausia norėčiau panagrinėti pačias istorijas ir pasidalinti kylančiais klausimais į kuriuos, turbūt turėtume sau atsakyti kiekvienas pats. Kaip jau minėjau, abejose istorijose merginos net ir turėdamos po du aukštųjų mokyklų diplomus niekaip neranda darbo ir dėl to kaltina darbdavius, valstybę, ar bet ką, tik ne pačias save. Deja, viena iš jų neatskleidžia kur gi jį įgijo tuos savo „du aukštuosius“, tačiau sprendžiant iš jos šeimyninės padėties bei amžiaus, galima numanyti, jos situacija panaši į tą, kurioje šią informaciją nutartą atskleisti. Taigi, toje kitoje situacijoje „dviejų aukštųjų“ vardu įvardijami Alytaus kolegijos, bei Mykolo Romerio universiteto diplomai. Žinoma, baigtos aukštosios mokyklos vardas kiekvienam apie ją baigusią asmenybę sukelia skirtingus jausmus. Tačiau didžioji dalis nuomonių sutapo su manąja ir vieningai vertina Mykolo Romerio universiteto diplomo reikšmę, o juo labiau, ką reiškia diplomai iš ne pirmaujančiųjų kolegijų. Daugybės komentatorių, o taip pat ir mano, nuomone, istorijoje minėtų aukštųjų mokyklų baigimas pats savaime toli gražu nepadaro žmogaus geidžiamu darbo rinkoje. Tad galbūt tiems šimtams jaunuolių, baigusių panašaus rango aukštąsias mokyklas vertėtų nusileisti ant žemės ir suprasti, kad jų išsilavinimas, tai dar nėra viskas? Turbūt pats laikas atsisakyti to įsitikinimo, kad jie yra kažkuo geresni už šimtus kitų, baigusių tas pačias ar net geresnes aukštąsias mokyklas.

Kitas dalykas, kuris pasirodė klaidinantis yra labiau priklausomas nuo asmeninės nuomonės. Šį kartą panagrinėsiu komentarus ir patarimus. Abi istorijos susilaukė didžiulio susidomėjimo ir surinko šimtus komentarų. Dažnas komentuojantysis patarinėjo, kad derėtų pasidomėti kokios specialybės yra paklausios ir kokių specialybių „diplomuotų specialistų“ Lietuvos aukštosios mokyklos „prigamina“ daugiausiai. Teisingas patarimas, tačiau ar tikrai jis teisingas visais atžvilgiais? Mano įsitikinimu, jis teisingas tik tuomet, kai žmogus tikrai mano, kad yra pasiryžęs paaukoti tai, kas jam patinka ir yra įdomu, vardan specialybės, kuri padėtų jam pasiekti pasiturinčio gyvenimo. Pabrėžiu – padėtų pasiekti, bet tikrai ne garantuotų pasiturinčio gyvenimo, nes tokio gyvenimo garantuoti negali nei viena specialybė pati savaime. Aš siūlyčiau pirmiausia rinktis tai kas įdomu. Nesvarbu kiek tai, remiantis šiuolaikinėmis tendencijomis, perspektyvu ar ne perspektyvu, kadangi perspektyvūs būna žmonės, o ne specialybės. Patarlė sako: „per prievartą mielas nebūsi“, taip pat ir su specialistais bei specialybėmis, nemėgdamas to ką darai, geru specialistu vargu ar tapsi.

Taigi, išmeskime iš galvos įsitikinimą, kad baigti mokslai patys savaime padaro mus išskirtiniais, juk puikiai suprantame, kad ne mes vieni juos baigėme. Nenorėkim būti direktoriais neragavę prastesnio darbo su prastesniu atlyginimu. Na, o galvodami kokią specialybę pasirinkti, pirmiausia atsirinkime kas mums svarbiau, gyvenimas sotus materialiai, ar sotus dvasiškai.

Dalinuosi ir minėtomis istorijomis iš 15min.lt:

Bedarbė Raminta: darbo negarantuoja net du diplomai

Bedarbė Reda: gal aš per protinga Alytui?

The post Darbo negarantuoja net du diplomai? appeared first on Gytis Bielskus.

The post Černobylio mūšis appeared first on Gytis Bielskus.

Mano kuklia nuomone reikėtų ne tik nekompensuoti to, ką praras uždraudus juridinių asmenų aukas, tačiau visai nutraukti partijų finansavimą iš valstybės biudžeto. Tikrai nemanau, kad visi Lietuvos piliečiai, mokesčių mokėtojai, nori savo suneštus mokesčius skirti politinėms partijoms, kuriomis, ne paslaptis, pasitikėjimas yra itin mažas. Taip pat, norint mažinti galimą rėmėjų įtaką partijų veiksmas ir sprendimams, reikėtų uždrausti ir fizinių asmenų savanorišką aukojimą partijoms, narių savanoriškas įmokas.

Vienintelis finansavimo šaltinis turėtų likti stojamasis ir/arba nario mokestis.

Įdomumo dėlei susipažinkime su politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymu.

The post Politinių partijų finansavimas appeared first on Gytis Bielskus.

1993 m. Vyriausybė patvirtino komisijos Armijos Krajovos (toliau – AK) veiklai Lietuvoje išnagrinėti išvadas. Komisija nurodė, jog AK Lietuvoje padarė nusikaltimų žmoniškumui ir stengėsi atplėšti Vilnių ir jo kraštą nuo Lietuvos.

Vienas žiauriausių AK nusikaltimų buvo, kai vien per paskutinę 1944 metų birželio savaitę Dubingių apylinkėse buvo nužudyta šimtas lietuvių. Negalutiniais duomenimis, AK siautėjimo laikotarpiu Vilnijoje buvo nužudyta apie tūkstantis lietuvių, nemažai buvo nužudyta ir kitų tautybių žmonių.

Alfa.lt: Prieš Armijos Krajovos pagerbimą Vilniaus raj. protestavę nacionalistai suimti dėl lipdukų
Alfa.lt: Armijos Krajovos bandymas užimti Vilnių paminėtas su policija ir Tomaševskiu
Man, kaip lietuviui, toks minėjimas yra įžeidžiantis, ypač kai pagarbą Lietuvoje nusikaltimų žmogiškumui padariusiai armijai reiškia viena Lietuvos savivaldybių – Vilniaus rajono savivaldybė.
Vilniaus rajono lietuviai, gal pagaliau sukruskite ir parodykite jog Vilnius ir jo kraštas yra ne kieno kito, o mūsų – lietuvių. Bent jau per sekančius savivaldos rinkimus, nes laiko atgal, deja, nebe atsuksi. O iš klaidų reikia mokytis!

The post Armijos Krajovos minėjimas appeared first on Gytis Bielskus.

Ilgai tylėjau ir visai pamiršau savo tinklaraštį kol vieną dieną pamačiau jog jis neveikia. Pasirodo, užsidarė man talpinimo paslaugas teikęs hostingas ir kažkodėl manęs nepasiekė jo siustas pranešimas apie tai. Labai gaila per pora metų sukauptų straipsnių, tačiau ką padarysi. Patarimas ateičiai – darykite atsargines kopijas! Nors, kartais ir žinant šią taisyklę kartais nutinka taip, kaip nutiko man. Naujausia atsarginė kopija buvo seno kompiuterio atmintyje, kuri taip pat prieš gerus metus buvo ištrinta.

Gražaus jums pavasario! (nežinau ar dar yra likusių lankytojų, bet kaip čia nepalinkėsi)
O aš, tikiuosi, ateityje dar prabilsiu šiame tinklaraštyje.

The post Duomenys prarasti! appeared first on Gytis Bielskus.