Dar studijų laikais skaičiau šio autoriaus knygą „Turėti ar būti?“. Patiko. Tad kažkokiai progai pasitaikius nusipirkau ir kitą jo veikalą. Kodėl pasirinkau apie meilę? Nežinau dabar taip tiksliai, bet manau, kad tiesiog mažai žinome apie tai. Ar tikrai tai, ką jaučiame, yra meilė? Tikra meilė. Jei taip, kaip ją išlaikyti visą gyvenimą?

Taigi apie knygą. Patiko autoriaus rašymo stilius, neapsiribojantis vien siauru temos gvildenimu (t. y. knygoje galima rasti įdomių minčių ne vien tik apie meilę). Geras sąmojingumas. Teksto nuoseklumas. Kitų autorių / mokslininkų aptarimas. Tačiau tekstas nėra moksliškas ir itin sudėtingas. Aktualumas. Nepasakyčiau, kad ši knyga parašyta 1956 m. (ko gero, dėl to, kad nieko neišmanau apie psichologiją).

Ką galima tikėtis rasti knygoje? Kodėl žmonės stengiasi ir nori mylėti, kas yra meilė, meilės rūšis, religiniais aspektais paremtų nuostatų išaiškinimą, įsimylėjimo atskyrimą, apie santykius tarp žmonių, susvetimėjimo problemą, vartotojišką visuomenę ir t. t. Iš esmės subtemų daug, tačiau nėra jokios maišaties, šokinėjimo ar nuokrypių.

Ko nerasite knygoje? Konkrečių nurodymų, kaip reikia mylėti ar išsaugoti meilę.

Kas liko po to, kai perskaičiau knygą? Daug minčių. Apie žmones ir jų elgesį. Apie save ir savo elgesį. Apie žmonių svetimumą ir paviršutinišką bendravimą. Apie materializmą ir būties prasmę. Tiesiog apie daug ką. Manau, ir autorius rašydamas neapsiribojo vienu dalyku, galbūt iš dalies  dėl to, kad viskas šiaip ar taip susiję.

Visai norėčiau paskaityti ir kitas Erich Fromm’o knygas.

Ir keletas knygos nuotrupų:

Meilė įmanoma tik tada, kai du asmenys yra susiję savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi ją suvokti. Tik ši „esmė“ yra žmogiškoji tikrovė, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas. Taip išgyvenama meilė yra nuolatinis iššūkis – ne poilsis, o judėjimas, augimas, bendras darbas. Harmonija ar prieštaravimai, džiaugsmas ar liūdesys – tai vis antriniai dalykai, lyginant su pagrindiniu faktu, kad du žmonės susiję vienas su kitu ir ne bėga nuo savęs, o išlieka harmoningi savo viduje. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas. Tai vaisius, iš kurio atpažįstama meilė.

Šiuolaikinis žmogus save pavertė preke, savo gyvenimo energiją suvokia kaip investiciją, kuri turėtų duoti kuo didesnį pelną, priklausomai nuo padėties asmenybių rinkoje. Jis susvetimėjęs sau, savo artimiesiems ir gamtai. Jo pagrindinis tikslas yra naudingai išmainyti savo mokėjimą, žinias ir „asmeninių savybių komplektą“ su kitais, lygiai taip pat įsitraukusiais į pelningus mainus. Gyvenime nėra jokio kito tikslo – tik judėjimas, jokių principų – tik būtinybė mainyti, jokio kito malonumo – tik vartoti.

Šiuolaikinis žmogus mano, jog neskubėdamas jis kažką praranda (laiką), nors pats nežino, ką daryti su tuo laiku, kurį laimės – nebent jį „užmušti“.

O šitie (suprask, Viva Vox choir) tai neblogai labai. Nice. Really nice.

Pradėsiu nuo to, kad renginys vėlavo nei daug, nei mažai – lygiai valandą. Kurią reikėjo praleisti stovint vestibiulyje. Pridėkime dar ankstesnio atvykimo laiką. Žodžiu, laukėme pakankamai ilgai. Žinau, didys kūrėjai gali sau leisti vėluoti, bet tiek… Ir kiek girdėjau, ne pirmą kartą. Tai negi negali pradėti pasiruošimo anksčiau, jei žino, kad visada nespėja? Šiokia tokia nepagarba žiūrovams. Juk visi turime savo brangų laiką, kurio nesinori leisti stovint vestibiulyje. Na, bet tai juk įprastas reiškinys.

Taigi galiausiai sulaukėme pradžios. Parodomas trumpas video apie mados ir automobilių kūrimo sąsajas. Garso kokybė šio video metu buvo tragiška. Bet visa kita gerai. Tada į sceną atėjo vaikinų būrys, apsirengę kaip mechanikai (tik baltai). Nuėmė uždangą, buvusią scenos viduryje. Po ja – dvidešimt puikių Mercedes Benz automobilių. Gražūs, modernūs, blizgantys. Atrodė nuostabiai!

Taip ir prasidėjo 2012 m. pavasario/vasaros mados pristatymas. Apie modelius negaliu kažko reikšmingo pasakyti, nes nesu šios srities specialistė. Galiu tik įvertinti primityviu „patinka/nepatinka“ principu. Vertinimas būtų – labai patiko. Nenoriu kalbėti apie tai, kokie paprasti ir funkcionalūs, bet be galo išpuoselėti J. Statkevičiaus kūriniai, nes apie tai kalbės kiti. Be to, dėl kūrinių vertinimo abejonių, ko gero, neturėtų kilti niekam.

Kas dar patiko? Gera muzika. Vėlgi vietomis ne visai kokybiškas garsas, bet tai negadino nuotaikos. Patiko sudėliota oranžuotė, nuotaikų kaita. Įspūdį paliko scenografija. Momentais išsiveržiantys dūmai pagyvino pristatymą. Taip pat organiškas ir linksmas Dexterio Fletcherio (tikras pokštininkas!) išėjimas ant „podiumo“, žavingas Ingridos Sabonienės pasirodymas, kuris buvo audringai sutiktas ir palydėtas publikos ovacijų. Geras pabaigos akcentas – baltas žirgas.

Tikrai manau, kad pristatymas buvo labai vykęs. Nesvarbu, kad buvo mažų niuansų (kai kurioms merginoms sunkiai sekėsi išsilaikyti ant kojų), bet šou, idėja, nuotaika, dizainerio kolekcija buvo puikūs ir viską atsvėrė.

Už šią galimybę apsilankyti pristatyme esu dėkinga mamai.

Populiariausi gyventojų vardai 2011 m.¹
Metų pradžioje

Labiausiai paplitusios gyventojų pavardės 2011 m.¹
Metų pradžioje

Populiariausi kūdikių vardai 2010 m.¹

 Keista tai, kad visada maniau, jog mano pavardė taip pat viena iš populiariųjų. Tikrai daug kur tenka matyti. Nors galbūt tiesiog labiau atkreipiu į ją dėmesį…

Bet jau vardas tikrai turėjo būti populiariųjų sąraše! Net kalbos negali būti. Kur tik pasisuki, vien visokios Ritos… Amžiais painiava, į kurią kreipiamasi ir t. t. Keista. Negi tik aš taip dažnai gyvenime susiduriu su Ritomis?

Kai prie kapo stovėdamas pasižiūri, kada žmogus mirė, nes nebeprisimeni tų metų… Tiksliai žinai patį faktą, aplinkybes, bet prieš kiek laiko tai įvyko… Turbūt laikas apneša viską užmaršties dulkėmis. Susitaikome, susigyvename arba tiesiog paliekame praeičiai. Įsivaizduoju tai kaip perskaitytų knygų krūvą: apačioje padėtos seniausiai perskaitytos knygos, o laikui bėgant ant viršaus dedi vis naujai perskaitytas. Taigi seniausiai perskaitytas knygas atsimename, jų suteiktas mums emocijas, įspūdžius, pagrindines detales, bet visas vientisas ir nuoseklus pasakojimas su smulkiausiomis detalės nebūna išsaugotas, jį tarsi užgožia ir naujai perskaitytos knygos su savo įspūdžiais.

Gal ir gerai taip. Ko gero, sunku tiems žmonėms, kurie gyvena įstrigę praeities prisiminimuose. Nors prisiminti svarbu, bet nuolat tai išgyventi per sunku.

Ar Visų mirusiųjų diena padeda mums suprasti, kaip bėga laikas? Ar tiesiog praeiname tuos kapus kasmet nesusimąstydami? Galbūt tokia šios dienos ir prasmė: ne tik Juos prisiminti, bet savyje suprasti ir atrasti.

Reikės valgyti šaltibarščius ir burokėlių sriubą su acto prieskoniu? Ech… Tikrai gaila.

Jei nori būti sveikas, laikykis tokios dietos: / nevalgyk, jei nesi alkanas, o vakarienei valgyk labai mažai; / gerai kramtyk, ir tai, ką priimi į savo kūną, / tebūnie išvirta ir paprasta. / Stenkis nepasiduoti pykčiui ir venk troškaus oro; / tiesus atsistok nuo stalo ir kovok su miegu vidurdienį. / Blaiviai žiūrėk į vyną, gurkšnok jį dažnai ir po truputį, / bet tik prie valgio, ir niekad – kai skrandis tuščias; / neatidėliok pasivaikščiojimo į išvietę. / Negulėk kniūbsčias ir žemyn galva / gerai apsiklok naktį. / Duok poilsio savo galvai ir stenkis būti linksmas / venk gašlumo ir laikykis dietos.

Mane visai nustebino kai kurios mintys tokiu laikmečiu (Leonardo gyveno 1452 – 1519 m.). Daugelis šių minčių dar ir šiandien vertinamos teigiamai. O štai kaip seniai jos išrastos…

Taigi va. Saugokite sveikatą. Juk paprasta kaip du kart du.

Taigi. Pirmadienis. Po darbo skubėjome išvykti iš Vilniaus. Kad būtų greičiau, teko persirengti tualete. Visgi norisi kažko patogesnio. Sėdame į automobilį ir lekiame. Valandą prieš koncertą atsirandame Trakuose. Nelabai skubėdami pereiname juos, prieš pusvalandį atsistojame į laukiančiųjų eilę. Pastoviniavome, kol įleido (Jurij: bet niekšai/apsauga neleido įsinešti mineralinio ir sausainių). Tada dar gerą valandą pastoviniavome. Šiaip. Kaip visada vėlavo… Žmonės, jau spėję išgerti savo visos skardinių pakuotės alų, pradėjo nekantrauti (dauguma jau buvo girti ir nuolatos lėbavo kažkokias nesąmones). Aš jau pradėjau jausti šiokį tokį kojų ir nugaros nuovargį – vis dėlto jau prastovėjome pusantros valandos, o dar niekas net neprasidėjo. Pradėjau nerimauti, ar ištempsiu iki pabaigos.

Minia kelis kartus pradėjo ploti ir skanduoti Robert’o vardą. Galiausiai kažkas pajudėjo. Išėjo į sceną žmogus paderinti gitarų. Buvo audringai sutiktas, kol publika suprato. Bet tai jau geras ženklas.

Po kelių minučių pagaliau išėjo apšildančioji grupė „North Mississippi Allstars“. Trys vaikinai: gitaristas, būgnininkas ir bosistas, kuris visą laiką buvo scenos užkulisiuose (abejoju ar jis buvo, nes kažkoks pasislėpęs gitaristas nors stovėjo visą laiką su gitara, vėliau tiesiog atliko scenos darbuotojo pareigas). Daugelį žiūrovų ši grupė maloniai nustebino. Publika buvo dar gana vangi, tačiau šildė ši grupė tikrai neblogai. Pagerėjo nuotaika, šiek tiek užsimiršo nuovargis, pradėjome linguoti, trypčioti ir ploti pagal ritmą. Šaunuoliai. Gitaristas vis keisdavo gitaras – tai su kažkokia bačka, tai su medžio gabalu grojo.

Patiko būgnininkas. Taip pasimėgaujančiai visą laiką šypsojosi. Iš tikrųjų. Ko gero, laimingiausias scenoje būgnininkas, kokį tik esu mačiusi!

Po 45 minučių apšilimas baigėsi. Vėl prasidėjo laukimas. Vėl pasijautė nuovargis ir pan. Laukėme pusvalandį. Žiūrovai vėlgi pradėjo nekantrauti ir vis plodavo bei kviesdavo Robert’ą.

Pagaliau JIS išėjo į sceną. Publika šėlo iš džiaugsmo. Iš karto geros energijos banga.

Energingas, manieringas, draugiškas. Seniokas dar turintis drive’o! Iš tikrųjų patiko jo pagarbus elgesys scenoje. Pristatė savo kolegas atlikėjus, kiekvienas pademonstravo savo kūrybos kūrinius. Robert’as pademonstravo savo grojimo armonikėle sugebėjimus. Ir nuolatos atsisakydavo groti Cepelinų kūrinius (bet buvo kelios su šiokiom tokiom jų dainų dalim).

Pasibaigus koncertui, žinoma, publika reikalavo pakartojimo. Heh, ilgokai leido Robert’as maldauti, kol galiausiai grįžo. Manau, net tyčia buvo sugalvota patampyti žiūrovus, kai iškart po pasirodymo atėjo scenos darbuotojai ir pradėjo viską „tvarkyti“. Pasišlaistė, natas užvertė, iš vietos į vietą kažką padėliojo. Po to vėl atėjo ir atvertė. Žodžiu, išprašėme.

Buvo tikrai smagu. Kad ir kaip pavargome. Sausainių ir mineralinio prie tilto neradome. Tikėkimės, kažkam jie buvo skanūs.

P. S.: fotoaparato nepasiėmėme, tad nuotraukos darytos telefonu – kokybė prasta, sorry.

 Reikės išbandyti ir kitus receptus bei ieškoti geriausio. Šis toks labiau citrusinis. Bet geras gurkšnoti karštą vasaros dieną ir įsivaizduoti, kad esi saulėtoje Ispanijoje.

Ateityje, ko gero, nusimato Sangria party.

Skanaus!