O laikas prabėgo greitai ir jau susitinkame su kelionės draugu Aliumi Vilniaus oro uoste. Iki kelionės buvome suplanavę tik tiek, jog turėsime nusipirkę naktinio traukinio bilietus Kijevas-Odesa ir ten kelias naktis apsistosime pas Aliaus giminaičius. Tolimesnė kelionė eiga klojosi pati. Vos atskridus į Kijevą prasidėjo linksmybės – prie oro uosto laukiantys taksistai kainas iki autobusų stoties pradėjo siūlyti „sluoksniais” – prie pat oro uosto durų kainuoja 250 grivnų, šiek tiek tolėliau – 150, o išėjus iš oro uosto teritorijos kaina krenta iki 100 grivnų. Tačiau mes savo tikslą žinome puikiai ir taksistų gąsdinimai, jog autobusai nevažiuoja mūsų neveikia – einame į autobusų stotelę, kur šiek tiek palaukus atvažiuoja maršrutinis autobusas kainuojantis 3 grivnas.

„Maršrutka” Kijeve.

Toliau mūsų laukė pirma naktis traukinyje, teko nuliūsti, kai sužinojome, jog vagono-restorano šiame traukinyje nebus… Mūsų kupė draugai – vyresnio amžiaus pora, kurioje vyras buvo itin žingeidus ir norėjo su mumis pabendrauti, sužinoti kokia kalba kalbame (iš pradžių išgirdome spėjimą, jog mes iš Turkijos), o moteris – labai pavargusi, vis vyrą raminanti ir aiškinanti jam, jog ji pavargus ir nori miegoti. Tad šiek tiek pabendravus ir atsigėrus arbatos iš stiklinių įstatytų į metalinius laikiklius – „stakanų”, kupė draugai nusprendžia eiti miegoti, o mums nieko kito nelieka – pasiklojame nedideles lovytes ir einame miegoti.

Tvarkingas traukinys Kijevas-Odesa.

Vakarienė traukinyje.

Maivausi lovelėje.

Geriame arbatą iš sovietinių stiklinių

Atsikėlus ryte suprantame, jog mes jau beveik 500 kilometrų nutolę nuo Kijevo, šalia Juodosios jūros, Ukrainos vasaros vakarėlių sostinėje – Odesoje. Pavalgius pusryčius mūsų kaimynas paskubomis paaiškina, jog jis žurnalistas ir iš mūsų nori paimti interviu apie tai ką mes veikiame Ukrainoje, kodėl čia keliaujame ir kokios sąlygos gyventi Lietuvoje ir Europos Sąjungoje. Tada ir supratome, kodėl vyras poroje buvo daug labiau susidomėjęs mumis, nei moteris. Atsakome į jo užduotus klausimus, nusifotografuojame meniškai fotografijai, kurią vėliau jam nusiųsime elektroniniu paštu. Susidėję daiktus atsisveikiname su kupė draugais ir patraukiame į rudeninę Odesą.

Vos išlipus iš traukinio mus pasitinka minia taksistų siūlančių nuvežti kur tik panorėsime ir moteriškių siūlančių išsinuomoti patį geriausią butą Odesoje. Einant toliau taksistų nemažėja ir praeinant pro praktiškai kiekvieną stovintį vyrą išgirsti duslų balsą sakantį „taksi”. Savo tikslą ir vėl žinome – judame link autobusų stotelės ir jau neužilgo pasiekiame „slabotką” – Odesos rajoną, kuriame gyvensime kelias artimiausias dienas. Vos atvykus mus pasitinka ukrainietiškas vaišingumas ir pilnas stalas maisto. Neužilgo man parašo Lukas, kuris tą dieną irgi atvyko į Odesą kartu su Kristina, nusprendžiame susitikti ir pažintį su Odesa tęsti kartu.

Vyras siūlo nuomotis butą.

Odesos traukinių stotis.

Surandame geocaching lobį esantį šalia Odesos įžymybės – Potiomkino laiptų ir patraukiame link jūros, kurioje nusprendėme išsimaudyti esant 18 laipsnių temperatūrai. Maudytis jūroje nusprendžiau kiek neįprastai – apsirengęs Borato maudymosi kostiumu. Šis kostiumas patraukė aplinkinių žvilgsnius ir kamerų objektyvus. Nepasakyčiau, kad vanduo, kuriame teko maudytis buvo pats šilčiausias, bet ir ne pats šalčiausias… Kaip vėliau paaiškėjo šis akibrokštas patraukė Ukrainos naujienų portalo Vgorode.ua dėmesį ir visai neužilgo ten išvydome nuotraukas iš socialinio tinklo „Instagram” ir tekstą apie mus. Tą dieną mūsų dar laukė ukrainietiški koldūnai ir hostelio paieškos mūsų naujiems kelionės draugams Lukui ir Kristinai.

Boratas žiūri į tolį.

Boratas jūroje.

Boratas pozuoja.

Taip prabėgo pirmoji diena Odesoje, o kitą dieną nusprendėme praleisti intelektualiai ir per visą dieną išbandėme 3 pabėgimo kambarius. Pirmasis – klaustrofobija, o kambario tematika – pionierių stovykla. Prieš įeinant į kambarį išgirstame legendą – sovietmečiu, iš pionierių stovyklos dingdavo vaikai, kaip vėliau paaiškėjo juos pagrobdavo maniakas, o mūsų tikslas – jį surasti, išlaisvinti vaikus ir pabėgti patiems. Kambaryje laukė daug interaktyvių užduočių, kurios reikalavo tiek komandinio darbo, tiek rusų kalbos supratimo. Kadangi kartu ėjome tik į pirmąjį kambarį trūko susistygavimo ir komandos supratimo, tad iš kambario išėjome likus paskutinėms sekundėms. Išbėgome iš klaustrofobijos ir bėgte lėkėme į kitoje gatvės pusėje esantį mišelovka pabėgimo kambarį, ten nusprendėme save išbandyti amerikiečio detektyvo nužudymo mįslės narpliojime. Šį kartą sekėsi daug geriau, pabėgome šiek tiek grečiau nei per 37 minutes iš mums duotų 60. O aktyvios dienos pabaigoje mūsų laukė dar vienas pabėgimo kambarys – Pripetė. Šiame kambaryje sekėsi sunkiausiai, nes reikėjo specifinių rusų kalbos žinių, kai kurių užduočių be pagalbų nesisekė išspręsti ir iš kambario išėjome likus vos vienai minutei.

Vienas iš aplankytų pabėgimo kambarių.

Klaustrofobijos pabėgimo kambarys.

Didelį įspūdį paliko Odesos pabėgimo kambarių kokybė, ypač, kai už šią atrakciją tenka sumokėti vos 12-15 eurų už komandą (palyginimui, Lietuvoje pabėgimo kambariai kainuoja 30-50 eurų už komandą). Po pabėgimo kambarių maratono susitikome su Nastia – odesiete, kurią pažįstu nuo pernai metų vasaros. Pavalgėme picerijoje ir iki vėlaus vakaro šnekėjome apie linksmus nutikimus ir apie tai kas pasikeitė nuo mano praeito apsilankymo Odesoje. Nastia už poros dienų turėjo išskristi į Paryžių, kuriame ką tik buvo įvykę sprogimai.

Po picos vaidenos balti arkliai.

Kitą dieną praleidome šlifuodami Odesos gatves ir tęsdami pažintį su miestu. O vakare užsukome į šiek tiek tolėliau nuo miesto esantį karaoke barą. Ten ir prasidėjo linksmybės, iki šiol nieko panašaus nėra tekę matyti. Ryškios spalvos (įvairių atspalvių raudonos, rausvos, žalios spalvos), karaoke vedėja, kuri susirenka pinigus iš norinčių dainuoti prieš visus baro lankytojus, šiek tiek įkaušę, išeiginius treningus užsidėję baro lankytojai. Šiek tiek pasiklausę dainuojančios vietinės auditorijos kartu su Luku nusprendėme, jog ir mums reikia pasitikrinti savo dainavimo sugebėjimus. Paprašėme dainų sąrašo, kuriame angliškos dainos sudaro vos ~5-10% visų dainų ir išsirinkome romantišką ir ramią „Last Christmas”, kurios autorius George Michael. Susimokame maždaug 80 euro centų ir laukiame kol ateis 5 mūsų šlovės minutės. Pradėjus dainuoti sulaukėme nemažo palaikymo iš baro lankytojų, kurie turbūt pirmą kartą išgirdo dainuojamą anglišką dainą, tačiau mūsų dainos melodijos ir žodžių žinojimas pasibaigdavo ties priedainio pabaiga. Bandydamas gelbėti situaciją ir sujudinti publiką Lukas įterpdavo „Davaice rebiata” frazę tarp pamestų žodžių, o karaoke vedėja pamačius, jog mums sekasi ne itin gerai pati pradėjo dainuoti kartu su mumis. Pasibaigus dainai sulaukėme ovacijų iš Aliaus ir Kristinos bei kitų baro lankytojų.

Karaoke Odesos bare.

100% originalus limuzinas.

Svarbiausia pašventinti naują automobilį.

Senieji Odesos stogai.

Meniška jūros nuotrauka.

Prabangios kavinės ir restoranai ant juodosios jūros kranto.

Nebaigti statyti apartamentai.

Nuotraukos ir piešiniai.

Po tokių linksmybių ir grįžimo namo 3 nakties laukė ne pats lengviausias rytas, o mūsų su Aliumi laukė susitikimas su vietiniais – Maksu, Andrėjumi ir Anna ir ekskursija po katakombas. Vakare Maksas parašė, jog nepamirštume puodelių, nes katakombose gersime arbatą. Šį darbą atsakingai padarėme ir puodelius su savimi pasiėmeme. Susitinkame mūsų rajone ir sėdame į maršrutinį autobusą, kuris šį kartą kainuoja dvigubai brangiau nei įprastai ir važiuojame iki Nerubaiskos. Nerubais’ke – miestelis, esanti vos vos už Odesos miesto ribų, jame galima rasti katakombų muziejų ir milžinišką apleistų katakombų tinklą, praeiname muzieju ir patraukiame retai vaikštomu takeliu. Mūsų ukrainiečiai draugai apsirengia tyrinėjimui skirtus kombinezonus, kad neišsipurvintų kasdieninių drabužių. Mes žinoma kombinezonų neturime ir į katakombas lendame su tais drabužiais, su kuriais keliausime likusias dienas.

Įeiname į visišką tamsą, tačiau kiekvienas turime po vieną ar net kelis prožektorius, tad apsišviečiame kelią ir painiais katakombų labirintais judame link pirmosios bazės. Vedami Andrėjaus bazę pasiekiame pakankamai greitai ir prisėdę pradedame virtis vandenį bei gamintis arbatą. Arbata verdama naudojantis dujų balionu, siena, atsuktuvu ir dubeniu. Paklausite kuo visi šie daiktai susiję? Atsakysiu – į sieną įsmeigiamas atsuktuvas, ant atsuktuvo pakabinamas dubuo o po dubeniu pastatomas dujų balionas. Štai ir puiki viryklėlė tinkanti katakomboms! Atsigėrę karštos arbatos nereikalingus daiktus paliekame bazėje ir tęsiame tyrinėjimą toliau. Nerekomenduojama katakombose klaidžioti vienam, be gido, tad mūsų draugai, kurie buvo katakombų tyrinėtojai buvo itin naudingi, nes katakombų tinklą jie pažįsta kaip savo 5 pirštus. Beje, Odesoje kartą per metus vyksta katakombų tyrinėjimo varžybos, kurių metu reikia susiorientuoti po žeme, sudaryti tam tikro ploto žemėlapius, pasigaminti prožektorių iš duodamų detalių ir atlikti daugybę kitų užduočių! Kelias valandas paklaidžiojome po katakombas, užsispaudę nosis pasikeikėme ten, kur vietiniai gyventojai yra prasimušę kanalizacijos skyles į katakombas, pasiklausėme istorijų ir padiskutavome su vietiniais draugais apie Odesą, Lietuvą ir Rusiją ir visai nepastebėjome kaip greitai prabėgo laikas. Greitu žingsniu grįžome iki bazės, susirinkome daiktus ir patraukėme link išėjimo. Laikas po žeme bėga nejučiomis ir jau už poros valandų mūsų laukia naktinis traukinys į Charkovą.

Odesos katakombose.

Katakombose visiška tamsa.

Atsisveikiname su draugais, atsidėkojame už šaunią ekskursiją po katakombas ir grįžtame namo, pavalgome sočią vakarienę, įsidedame jau pagamintus sumuštinius ir laukiame iškviesto taksi. Atvažiuoja niekuo neišsiskiriantis automobilis, o atsisėdus ir pradėjus kalbėtis paaiškėja, kad į traukinių stotį mus veža ukrainietis kardiochirurgas, kuris per mėnesį uždirba vos 50 eurų ir prisidurti bando vežiodamas žmones taksi. Taksistas džiaugsmingai paklausė ar Alius turi facebook’ą, o išgirdęs teigiamą atsakymą džiaugsmingai pasiprašė į draugus, tik labai prašė, jog neužblokuotų jo, nes jam patinka užsieniečiai. Taip pat draugiškasis taksistas papasakojo, jog jam jau teko pagyventi ir pasidarbuoti Prancūzijoje, Vokietijoje ir savo ateities Ukrainoje jisai nemato. Taksistas atvežęs į stotį mums palinki sėkmės kelionėje, o mūsų 10 grivnų „arbatos” kategoriškai atsisako.

Stotyje susitinkame su Luku ir Kristina ir įsikuriame savo naujuosiuose namuose – keturvietėje kupė. Pasidaliname kas kur miegos, pasiklojame lovas ir traukiniui pajudėjus paprašome vagono prižiūrėtojos, jog užrakintų mūsų kupė duris. Visų veidai nušvito, kuomet sužinojome, jog šiame traukinyje yra vagonas restoranas! Pasiėmę kortas ir pinigų per važiuojančio traukinio vagonus po truputį brovėmės link išsvajotojo vagono-restorano. O ten mūsų laukė itin jauki atmosfera – plastikinės gėlės, ryškiai žydros spalvos užuolaidėlės ir kokia 30 laipsnių temperatūra, kurią skleidžia karšti radiatoriai. Rūkymas vagone kainuoja ~1.2 euro, tačiau kaimynas sėdintis šalia gretimo staliuko mirktelėjęs padavėjai gauna teisę rūkyti nemokamai. Vagone-restorane susirinkusi savotiškai įdomi auditorija – šalia sėdi 2 vyrai, kurie pasistatę degtinės butelį ir 2 stiklines pomidorų sulčių šnekasi apie gyvenimą, viename vagono gale – vaikinas su mergina romantiškai pietaujantys prie staliuko su plastikinėmis gėlėmis, kitame – mieganti padavėja, viduryje – kitos 2 padavėjos sėdinčios prie stalo su 2 klientais ir geriančios butelį stipraus alkoholinio gėrimo. Sukurti tinkamai atmosferai pradėjome žaisti kortomis. Gaila, tačiau vagonas-restoranas dirba tik iki 11 valandos vakaro, tad šiam laikui atėjus paliekame karštą buveinę ir traukiame atgal į savo kupė.

Pozavimas super kitam old-schooliniam vagone.

Išsimiegojome šiltame vagone ir net nepastebėjome kaip išaušo rytas ir mes nutolome nuo Odesos daugiau kaip 700 kilometrų. Išlipus iš vagono mūsų nepasitiko tokia taksistų ir žmonių siūlančių butus minia kaip Odesoje, tad ramiai patraukėme link išėjimo į antrąjį pagal dydį Ukrainos miestą – Charkovą. Šalia traukinių stoties vaikščiojantis vyras pasikabinęs ant kaklo lentelę su užrašu – Luhansk, žinoma, reikėjo jį užkalbinti. Paaiškėjo, kad vairuotojai žmones į Luhanską veža per Rusijos teritoriją, nes patekti per šiuo metu konfliktinę zoną būtų per daug sudėtingą. Trumpai įsižiebus viltis patekti į Luhanską ką tik užgęso.

Charkovo traukinių stotis.

Skulptūros ant traukinių stoties stogo.

Charkove turėjome praleisti 2 dienas ir vieną naktį, išsirinkome pigiausią hostelį ir gavę visą kambarį mums keturiems nusprendėme šiek tiek susipažinti su šiuo Ukrainos miestu. Charkovas – miestas šiaurės-rytų Ukrainoje, turintis 1.4 milijono gyventojų, metro. Šis miestas yra vienas iš sovietiškiausių Ukrainos miestų, jame galima rasti daugybę sovietinio palikimo – gamyklų, įstaigų, skulptūrų, paminklų. Tačiau miesto centre buvęs Lenino paminklas per neramumus buvo nuverstas ir šiuo metu ten stovi tik Lenino batai, o pats postamentas aptvertas pastoliais. Kharkove nusprendėme išbandyti dar vieną pabėgimo kambarį – šį kartą mūsų dėmesį patraukė filmo „Pjūklas” tematikos kambarys. Kambarį įrengė Rusijoje gyvenusi pora, tačiau supratę, jog rusų politika ne jiems jie persikėlė į Ukrainą ir čia atidarė pabėgimo kambarį.

Pjūklo tematikos pabėgimo kambarys.

Charkovo tankų laužynas, deja į vidų patekti neišėjo.

Aš, Lukas ir du draugai.

Įlindęs į telefoną.

Modernūs dujų ir elektros skaitikliai.

Vienišas taksofonas.

Vakarinis Charkovas.

Naktinis Charkovas.

Išsimiegoję ir praleidę dieną Charkove sėdome į dar vieną naktinį traukinį, šį kartą – į Kijevą, iš kurio mūsų laukė skrydis atgal į Vilnių. Kijeve aplankėme paskutinįjį pabėgimo kambarį – šį kartą mums teko apiplėšti banką ir pavogti kiek galima daugiau aukso. Kijeve aplankėme Maidaną, kuris po paskutiniojo apsilankymo yra labai pasikeitęs – nebeliko barikadų, apdegusių pastatų, išardytų šaligatvių, palapinių, kuriose gyvena žmonės. Tačiau vietose, kuriose žuvo kovotojai vis dar galima rasti pastatytas nuotraukas, savadarbius paminklėlius iš plytų, statybinių šalmų, dujokaukių ir kitų daiktų naudotų per neramumus.

Bandelės su emocijomis.

Gatvės menas Kijeve.

Bevaikščiojant po Kijevo senamiestį patraukė akį

Paukštelis – patriotas.

Kupolas.

Ukrainietiški ir Japoniški motyvai.

Kijevas nori į ES.

Paskutinis kelionės punktas – vienos valandos skrydis iš Kijevo į Vilnių ir mes jau Lietuvoje. Tokia buvo mūsų savaitės kelionė Ukrainoje, per kurią turbūt išleidome mažiau pinigų, nei būtume išleidę būdami Lietuvoje.

Nuotraukų autorius – Alius Koroliovas.

Kaip minėjau anksčiau, miestai Islandijoje tikrai nėra įspūdingi, juose nėra daug lankytinų ar nuostabaus grožio objektų, tad Akureyri mieste ilgai neužsibuvome ir patraukėme link Godafoss krioklio. Šis krioklys yra ant pirmojo kelio, tad jį pamato labai daug turistų, krioklio aukštis – 12 metrų, plotis – apie 30. Tiek su fotoaparatais, tiek su akimis bandėme įamžinti krioklį ir mintimis ruošėmės 3-4 dienų žygiui, kuris prasidėjo nuo Godafoss krioklio.

Godafoss krioklys

Upė tekanti po krioklio kritimo.

Prieš pradedant kelionę mūsų planuose buvo aplankyti beveik žmonių nelankomą regioną maždaug 40 kilometrų piečiau nuo Godafoss krioklio. Laukė 4 dienos sunkaus fizinio krūvio, mažai maisto ir šiek tiek pykčių. Šią kelionę pradėjome nuo Godafoss krioklio, reikėjo pasiekti vietą, nuo kurios pradėsime žygį pėsčiomis, tad pasukome į regioninį keliuką, kuris veda link Aldeyjarfoss. Žingsniuodami, tranzuodami, vėl žinsniuodami pasiekėme starto vietą, nuo kurios pradėjome savo žygį. Pati pradžia buvo sudėtinga ir varginanti, nes teko kopti į statų kalną, be jokio aiškaus takelio, kaip vėliau paaiškėjo visas mūsų pasirinktas „takas” buvo be jokių konkrečių takų.

Pradėjome savo žygį vėlų vakarą, įkopėme į vieną kalną, pasivaikščioję ant viršūnės nusileidome į slėnį, kuriame pasistatėme palapinę. Visai šalia mūsų praskrido žąsys, kurios buvo vieninteliai gyvi padarai, kuriuos matėme nuo žygio pradžios. Pailsėję, pasistiprinę kelionę tęsėme toliau, oras nuostabus – švietė saulė, šilta, gera ir nueitų kilometrų skaičius lengvai ir greitai didėjo. Nuo vieno geolobio prie kito judame tolyn. Diena buvo kupina iššūkių, teko pereiti sniegyną, peršokti nemažai upelių, sušlapti kojas pelkynuose.

Žygio pradžia.

Tolumoje srauni ir plati upė.

Ten kur drėgna – ten žalia.

Elfų karalystė.

Užsirašom rasto geolobio knygutėje.

Pirmosios nakvynės vieta.

Kai pirkdavom maistą rinkdavomės – euroshopper.

Maistą gamindavomės ant viryklės, kurią pasiskolinome iš Aliaus.

Žalia žalia kur dairaisi.

Tolumoje sniegynas.

Dar viena ryškiaspalvė elfų karalystė.

Ant sniegyno.

Akmenuota dykuma.

Visur aplinkui pilka, o čia ryškiai žalia.

Upeliūkštis.

Upelis su kriokliuku.

Aplink žalia, o tolumoje niūru.

Sraunus upelis.

Mini upelis su mini kriokliukais.

Krioklys, kurį pamato tik nedaugelis.

Islandijos kalnų upė.

Teko bristi per upę.

Šią upę taip pat teko perbristi… Buvo šalta.

Milžiniškas kalnų ežeras.

Rytinis indų plovimas atrodydavo maždaug taip.

Poilsis po daug kilometrų.

Pilka, pilka, o tolumoje – žalia oazė.

Ežeriukas iš arčiau.

Srauni upė.

Tolumoje ledynai ir sniegynai.

Nuostabi panorama į kalnų dykumą.

Nuotaikos prieš žygio pabaigą – super.

Vieninteliai gyvi padarai kelionės pėsčiomis metu.

Kalnų upė.

Pilka ir niūru, visur kur dairaisi.

Taip ir žingsniavome 3 dienas, kopėme į kalnus, leidomes žemyn, ėjome per slėnius, bridome per upes, tipenome per sniegyną, šokinėjome per upelius. Žodžiu, smagiai leidome laiką, maistą teko taupyti, tad skrandžiai dažnai būdavo tušti, dėl to kildavo maži ir trumpi kivirčai. Kol galiausiai išėjome ant regioninio keliuko ir nusprendėme pasiekti nuostabųjį Aldeyjarfoss krioklį, kuris yra pakankamai toli nuo pirmojo kelio, todėl nėra toks populiarus ir lankomas turistų.

Aldeyjarfoss krioklys.

Krioklio baseinas, kuriame vanduo mala viską kas pasimaišo kelyje.

Upė prieš kritimą.

Kartu su Ingrida prie krioklio kritimo.

O krioklys tikrai galingas…

Upė, kuri teka po krioklio kritimo.

Mini kritimas.

Puiki vieta pietums.

Srauni upė.

Per visą 4 dienų žygį radome 34 geolobius ir nuėjome maždaug 73 kilometrus. Didžiąją dalį jų teko eiti bekele, per krūmus, šlaitus, slėnius ir pelkes, kadangi takų nebuvo. Mums pasisekė, jog visas dienas buvo nuostabus oras, švietė saulė ir nebuvo vėjo. Išėjus ant normalaus, neasfaltuoto keliuko kojos nesuprato, kodėl pasidarė taip lengva eiti. Į pirmąjį kelią grįžome tranzuodami, žingsniuodami ir vėl tranzuodami, kol mus paėmusi moteris paleido prie Godafoss krioklio esančios kavinės, joje apsiprausėme ir pasinaudojome internetu. Labai nustebino tai ką išvydau prisijungęs prie Juozapas.lt facebook puslapio – man parašė Vilma, kuri sekė mūsų kelionę ir susirūpinusi, jog Islandijoje žada blogus orus pasiūlė apsistoti pas jos drauges, kurios tuo metu dirbo Islandijoje. Taip susisiekiau su Saule, kuri iš pradžių nelabai norėjo mus priimti, bet galiausiai nusprendė padėti benamiams tautiečiams.

Pasinaudoję kavinės internetu ir tualetais tęsėme tranzavimą aplink Islandiją toliau, šalia Godafoss vos iškėlus nykštį sustojo iš kavinęs važiuojančios čekės turistės, kurios mažame automobilyje buvo trise, bet nusprendė pasiimti dar 2 keliautojus su didelėmis kuprinėmis, laukė pokalbiai apie keliones ir įspūdžių dalinimasis. Kartu apvažiavome Myvatn ežerą ir išsiskyrėme. Jos patraukė į „Green Lagoon”, pigesniąją „Blue Lagoon” alternatyvą, o mes judėjome toliau, link Egilsstaðir, didžiausio rytų Islandijos miesto. Šalia Myvatn ežero sustojo jaunas vaikinas su prabangiu mercedes džipu, kuris darbo reikalais važiavo į Egilsstaðir, o tuo pačiu nusprendė aplankyti ir draugą, todėl važiavo viena diena anksčiau.

Mums pasisekė, nes jis sustojo jau pradėjus temti, tad Egilsstaðir pasiekėme jau tamsoje. Tačiau radome vis dar veikiančia degalinę, joje pasinaudojome internetu. Nusprendėme aplankyti užsidariusio prekybos centro konteinerį, kuriame laukė tikras lobis – dar galiojantys persikų skonio jogurtai, karamelinės bandelės, šokoladinės spurgos, hamburgeriai, po sunkaus žygio laukė iškilinga vakarienė. Išsimiegojome šiek tiek už miesto ir tęsėme kelionę link Saulės, kuri priėmė mus vienai nakčiai. Rytinėje dalyje buvome šlapi, oras prastas, pūtė vėjas, kratė šaltis, bet po truputį, neskaitant vieno ilgesnio strigimo, judėjome tolyn. Labai gaila, bet rytinėje, pietrytinėje dalyse matėme labai nedaug, nes visą laiką lijo lietus, buvo rūkas…

Aš ir dideli akmenys.

Mini kanjonas.

Gundančios kopėčios žemyn.

Nusileidus – stiklo skaidrumo vanduo, bet nepakankamai šiltas, kad trokštum lipti vidun.

Ingrida ir uolos.

Don’t worry – be sexy. Vienatūrio viduje – mini kemperis.

Ingrida maitina arkliukus.

Tad kelyje lyjant lietui, sutinkant tuos pačius žmones mes pasiekėme fermą, kurioje apsistojusi Saulė ir Karolis, kartu su dar beveik 40 žmonių iš įvairių valstybių. Kaip mums sekėsi toliau keliauti aplink Islandiją skaitykite kitoje kelionės aplink Islandiją dalyje.

Neužilgo susitranzavome vairuotoją, kuris mus paleido šalia kelio vedančio į vakarinių fjordų regioną. Vos išlipus iš automobilio nustebome, kodėl čia nėra žmonių, automobilių ir civilizacijos, bet kaip vėliau supratome, tuo keliu važinėjo pakankamai daug automobilių…

Šiek tiek pastovėjus dvejodami sustojo vyras su žmona, kurie vyko į Búðardalur pasiimti savo dukros, kuri ten dirbdama leido savo vasarą. Važiuojant išgirdome istorijų kaip šeimos tėvas dirbdavo fermose, kurios būdavo visai šalia kelio, kuriuo važiavome. Kelionė neprailgo ir mes pasiekėme Búðardalur miestelį, sustojus vairuotojas rekomendavo pabandyti pasiekti Laugar, kuriame yra natūralus karštas baseinas. Kadangi buvo šaltas vakaras, lengvai lijo, nusprendėme taip ir padaryti. Neužilgo sustojo islandas, kuris angliškai nešnekėjo, tačiau važiavo mums reikiama kryptimi, išleido šalia keliuko vedančio į Laugar. Teko paeiti kelis kilometrus, o atėjus iki karštųjų versmių baseino paaiškėjo, jog jis yra beveik kempingo teritorijoje. Kempingo teritorijoje buvo ir viešbutis, kuris ne sezono metu būna mokykla, o sezono metu tampa viešbučiu. Nusprendėme pavalgyti, tolėliau pasistatyti palapinę ir į baseiną eiti vėliau.

Vokiečių keliautojų sunkvežimiukas.

Vaizdas iš Borgarnes miestelio.

Vaizdas pakeliui į Laugar.

Pakeliui į Laugar.

Vaizdas šalia Laugar.

Pakeliui į Laugar.

Nakvynės vieta šalia karšto vandens baseino.

Šilto vandens baseiniukas.

Persirengimo kabina.

Baseine maudėmės jau prietemoje, tačiau neužilgo sulaukėme svečių – atėjo porelė islandų, kurie sugalvojo kasdienybę praskaidrint keliaujant po savo šalį, o dar po kiek laiko kita porelę turistų prancūzų. Vanduo nebuvo itin karštas, bet šaltą vakarą sėdėti šiltame vandenyje buvo kaip tik. Pasišildę vandenyje, atgaivinę kojas nuėjome miegoti.

Išsimiegojus, susipakavus palapinę ir daiktus bei pavalgius iš viešbučio išlindo ir viena iš porelių vakar prisijungusių prie mūsų – islandai, pasiūlė mus pametėti iki kelio, vedančio į Hólmavík.

Kurgi reikėtų važiuoti?

Pakeitę kelis automobilius lyjant lietui pasiekėme Hólmavík, nedidelį, bet jaukų žvejų miestelį. Vairuotojas mus paleido prie turbūt didžiausios parduotuvės esančios tame miestelyje, o visai šalia parduotuvės buvo degalinės pastatas ant kurio kabėjo plakatas „Turtle filmfest information center”, kadangi lijo lietus nusprendėme užeiti ir pasislėpti po stogų, viduje buvo įvairių žmonių – tiek moterų, tiek vyrų, stovėjo policininkas, barzdotas vaikinas, pasidėję daiktus kampe jautėmės šiek tiek nejaukiai, bet neužilgo su mumis entuziastingai pasisveikino tas pats barzdotas vaikinas, o nepraėjus kelioms akimirkoms priėjo panelė, kuri papasakojo kas čia vyksta.

Neužilgo paaiškėjo, jog grupelė vokiečių sugalvojo organizuoti nemokamą filmų festivalį, o vietiniai gyventojai šią jų idėją labai palaikė, neužilgo jie gavo rėmimą iš vietinio jogurto gamintojo, o lokacijų paieškos filmų rodymams vyko labai paprastai – sugalvodavo, jog šį vakarą filmą nori rodyti apleistoje fermoje, paklausdavo fermerio ir jis sutikdavo. Festivalio formatas, filmų rodymo vietos, visas organizavimas labai jau „hipiškas” dėl to nemažai keliautojų prisijungia prie jo. Viena iš organizatorių labai entuziastingai pasakojo apie festivalio eigą, kvietė pabūti ilgiau, likti nakvynei bei leido pasinaudoti jų virtuve. Mes nusprendėme palikti daiktus pas juos ir pasivaikščioti po Holmaviką ir apsispręsti ar norime likti ilgiau ar teks traukti tolyn.

Festivalio informacijos centras.

Hólmavík – jaukus vakarinių fjordų miestelis.

Hólmavík – jaukus vakarinių fjordų miestelis.

Hólmavík – jaukus vakarinių fjordų miestelis.

Hólmavík gausu akmenų, kurie išpaišyti kaip žmogeliukai.

Hólmavík – jaukus vakarinių fjordų miestelis.

Hólmavík – jaukus vakarinių fjordų miestelis.

Tačiau pavaikščiojus po Holmaviką teko atsisveikinti su visais ir patraukti tolyn į vakarinius fjordus, kuriuos anot turistų informacijos centrų leidžiamų knygučių aplanko vos 3-4% iš visų Islandiją lankančių turistų. Beje, Holmavike buvo puikus informacinis centras orientuotas į vakarinių fjordų regioną, jame galima rasti daug informacinių knygučių, greitą internetą, kavinę ir toje pačioje patalpoje esantį burtų ir raganavimo muziejų. Kai sugalvojome, jog aplankysime vakarinius fjordus negalvojome, jog lysime gilyn į juos, Holmavikas atrodė tolimiausias taškas, tačiau pasidomėjus ką juose galima pamatyti nusprendėme skirti šiam regionui dar kelias dienas ir patraukėmė link Ísafjörður.

Pakeliui į Ísafjörður, viduryje niekur.

Ísafjörður – didžiausias regiono miestas, vadinamoji vakarų fjordų sostinė, nors jame gyvena vos ~2600 gyventojų. Miestą pasiekėme pakankamai vėlai, nusprendėme pasivaikščioti jame, tačiau nieko įspūdingo nepamatėme ir eilinį kartą supratome, jog Islandijoje reikia grožėtis ne miestais, miesteliais, o gamta. Tą vakarą mieste jaunimas važinėjo senais automobiliais su prakiurusiais duslintuvais.

Vaizdas visai šalia miesto.

Ísafjörður iš toli.

Miestelis tarp kalnų.

Ingrida ir kalnas.

Pasivaikščioję po miestelį patraukėme atgal link kelio, kuriuo teks tranzuoti, bet kadangi jau pradėjo temti nusprendėme ieškoti jaukios vietos pasistatyti palapinę ir išsimiegoti, o ją radome visai šalia mums reikiamos sankryžos. Pasigaminome vakarienę, pavalgėme ir saldžiai išsimiegojome, o atsikėlus laukė nuostabus oras!

Vaizdas pro 5* viešbučio langą.

Nauja diena – naujas tikslas, norėjome tą dieną pasiekti Dynjandi krioklį ir pabandyti ištrūkti iš vakarinių fjordų. Atsikėlėme, užkandome, susipakavome daiktus ir palapinę ir nuėjome tranzuoti toliau. Neužilgo sustojo draugiška, vyresnio amžiaus moteriškė, kuri pavežė keliasdešimt kilometrų. Paleidus prie nusukimo į savo miestelį palinkėjo sėkmės ir nedaug palaukus mes jau sėdime kitame automobilyje, šis vairuojamas muzikanto, kuriam yra tekę groti kartu su vienu lietuviu. Kelionė neprailgsta ir visai neužilgo esame paleidžiami šalia Þingeyri miestelio, kuriame mus paėmęs vyras turės groti vestuvėse. Šioje vietoje, dar kartą pagalvojome, jog turbūt strigsime ilgam, nes automobilis pravažiuodavo vos vienas kitas. Tačiau ir vėl klydome, neužilgo sustojo 2 vokietės turistės, kurios Ísafjörður mieste atvažiavo kelias savaites mokintis islandų kalbos. Laukė linksma kelionė vingiuojančiais kalnų keliukais, su įvairiais pasakojimais, istorijomis bei dažnais sustojimais, nes kiekvieną gražų vaizdelį naujosios draugės norėdavo įamžinti, o mes dėl to nesiskundėme.

Tokiame kalnų kelyje ką nors susitranzuoti šansų nedaug.

Daug spalvų…

Vienoje pusėje – žalia, kitoje – balta.

Stiklo skaidrumo ir lygumo vanduo bei avytės.

Tolumoje matosi Dynjandi krioklys.

Gamtos vaizdai – nuostabūs.

Vingiuojantis kalnų keliukas.

Vaizdelis.

Pravažiavę keliasdešimt kilometrų žvyro keliu pasiekėme nuostabųjį, didingąjį Dynjandi krioklį, kurio aukštis maždaug 100 metrų, o plotis ~60 metrų apačioje. Tai buvo pirmasis Islandijoje pamatytas galingas krioklys, kuris tikrai paliko įspūdį ir nenusileido vėliau matytiems.

Geocache’as prie krioklio.

Dynjandi krioklys.

Pasigrožėjome kriokliu ir kartu su vokietėmis dardėjome dar kelioliką kilometrų, kol buvome paleisti sankryžoje viduryje niekur. Teko pasigaminti arbatos, pavalgyti ir nusiteikti ilgai kelionei pėsčiomis, kol išeisime ant normalesnio keliuko. O, kad smagumo netrūktų pradėjo lyti.

Spalvos, spalvos, spalvos…

Kelias, kuriame automobilių beveik nesutiksi.

Vieta arbatos pertraukėlei.

Žygiuojanti Ingrida.

Kalnų upė.

Vienintelės tikros kelionės draugės – avys.

Dėdės statula.

Po poros valandų kelionės pėsčiomis pasiekėme mažą miestelį Flókalundur, kuriame yra kempingas, degalinė ir restoranas. Palinkėjome sėkmės kitiems tranzuotojams ir bandėme pasprukti iš vakarinių fjordų dar tą vakarą. Pastovėję ant kelio kelias valandas, kiaurai šlapi ir perpučiami žvarbaus vėjo nusprendėme, jog reikia nueiti pagulėti karšto, geoterminio vandens baseine, kuris buvo visai šalia. O vaizdas iš baseino – nuostabus, tiesiai į šaltą fjordo vandenį.

Kuprinės liūdi, nes nėra pakeliui važiuojančių automobilių.

Juozapas liūdi, nes niekas nestoja…

Ingrida grožisi fjordu.

Geziukas šildosi.

Spėkite, kuris vanduo šiltas, o kuris šaltas?

Pasišildžius baseine tranzavome vėl, tačiau nesėkmingai, pradėjo temti ir nusprendėme, jog reikia statyti palapinę, išsimiegoti ir savo sėkmę bandyti rytoj. Išsimiegojome ir atsikėlę vėl stojame ant kelio. Neužilgo sustojo džipas, už kurio vairo buvo egzotiška moteris iš Kubos, ištekėjusi už islando, o jos draugė šalia – slovėnė. Jos mus pametė iki pirmojo kelio, nuo kurio tęsėme savo kelionę tolyn. Įspūdžiai iš šiaurinės Islandijos jau greitai!

Susitinkame oro uoste, pereiname patikrą ir laukia skrydis į šalį, kurioje praleisime 2 savaites, į šalį, kurioje galima pamatyti tai, ko nepamatysi kitur – milžiniškus krioklius, iš žemės iššokstančius geizerius, gigantiškus ledynus, didžiulius ugnikalnius, plotus nusėtus lava ir jokių miškų! Laukė kelių valandų persėdimas Norvegijoje, tad nusprendėme surinkti arčiausiai oro uosto esančius geocache’us, vienas iš jų buvo terrain 4.5 sudėtingumo, reikėjo lipti į didelę storą eglę.

Medyje

Beieškant lobių radome paspirtuką, kuris buvo puikus daiktas pakelti nuotaikai ir pasilinksminti. O šalia vieno labio radome milžiniška voveruškų plantaciją, Lietuvoje šių grybų daug nevalgėm, tad pririnkome pilną maišiuką, ir nusprendėme nusiskraidinti į Islandiją ir pavaišinti vakariene mūsų naująsias drauges.

Ingrida ir paspirtukas linksmybėms.

Surinkti grybai vakarienei.

Šiek tiek gąsdinanti Islandija pro lėktuvo langą.

Nusileidus Reikjavike laukė pirma užduotis, surasti pirmąjį geolobį naujoje valstybėje, o jis buvo visai šalia oro uosto, tad ieškoti ilgai neteko ir mes savo rastų lobių žemėlapyje nuspalvinome dar vieną šalį.

Pirmasis mūsų rastas geolobis Islandijoje.

Radus lobį ir jame esančioje knygutėje užsirašius savo vardus laukė kelionė iš oro uosto į miestą, čia pradėjome savo tranzavimą aplink Islandiją, šiek tiek palaukus ant kelio sustojo oro uosto darbuotojas, lenkas, kuris Islandijoje gyvena jau nemažai metų, atvyko čia kaip ir dauguma imigrantų, ieškodamas geresnio gyvenimo. Pavežėjęs mus iki artimiausio miesto paleidžia patogioje tranzuoti toliau vietoje, nepalaukus nei 5 minučių sustoja vaikinas su mergina, kurie važiavo tiesiai į Reikjaviko centrą.

Kelionė neprailgo, nes diskutavome įvairiausiomis temomis ir išgirdome įvairiausių neturistiškų istorijų, pavyzdžiui, vienas pastatas Reikjavike vadinamas „Fuck You”, nes jo forma panaši į nepadorų rankų ženklą, o viena gatvė vadinama „Tarp gyvybės ir mirties”, nes vienoje kelio pusėje yra kapinės, o kitoje ligoninė. Tad praėjus keliasdešimt minučių mes jau Reykjavike, aplankome informacijos centrą ir patraukiame ieškoti „Center 101″, kuriame gyvena Ieva ir Monika, dvi merginos, kurios dėka bendrų pažįstamų nusprendė priglausti 2 benamius.

Pavaikščiojome pagrindine, suvenyrų parduotuvėlių, barų ir turistų traukos gatve Laugavegur, akis užkliuvo už spontaniškai įrengto vienišų pirštinių pažinčių klubo, o nusileidus prie vandens išvydome vieną iš lankytinų Reikjaviko objektų – Jón Gunnar Árnason skulptūrą „The Sun Voyager”, kurią pamatėme esant nuostabiam orui ir ramiam vandeniui.

Pirštinių Speed dating klubas.

„The Sun Voyager” skulptūra.

Vaizdas nuo pakrantės.

Džipas ir džipukas.

Suradus paslaptingajį namą, kuriame įsikūrusios Monika su Ieva susipažinome su jomis ir būstu, kuris yra tikras muziejus! Vakarą praleidome bendraudami, traukdami iš jų informaciją ką verta aplankyti ir ko negalima praleisti :))))) Ingridai teko garbė pagaminti grybus surinktus Norvegijoje, visi skaniai pavakarieniavome ir ėjome ilsėtis, nes rytoj laukė sunki diena, reikės susipažinti su Reikjaviku!

Monika, Ieva ir mes

Butas – muziejus #1.

Butas – muziejus #2.

Butas – muziejus #3.

Puikiai išsimiegoję ant minkšto čiužinio pavalgėme pusryčius ir patraukėme susipažinti su Reikjaviku iš arčiau. Tas truko truputėlį ilgiau nei galėjome tikėtis (maždaug 10 valandų ir beveik 25 nueiti kilometrai…). Oras nepasitaikė pats geriausias, buvome kiaurai šlapi, o ir vėjas pūtė stiprokas, kelionės pradžia nuostabi, gerai, kad turėjome kur išsidžiovinti drabužius! Apėjome nemažą ratą, aplankėme golfo laukus, akmenyje esantį karšto vandens baseiniuką, valstybinį baseiną, kuris kainavo vos ~4 eurus/žmogui, Hallgrímskirkja bažnyčią, pakilome į jos viršų ir užlipome dar aukščiau, negu galima turistams, radome didžiulį „lobį”, pamatėme koncertų salę Harpa, užlipome į Perlan, nuo kurio terasos atsiveria nuostabus vaizdas į Reikjaviką.

Vaizdas į kyšulį.

Karšto vandens baseiniukas į kurį telpa tik kojos.

Golfo laukuose sutikti paukščiukai.

Šalia golfo laukų esantis namukas bent kažkiek apsaugo nuo lietaus.

Reikjaviko panorama.

Karšto vandens baseine.

Milžiniškas geolobis.

Hallgrímskirkja bažnyčia.

Vaizdas iš bažnyčios viršaus.

Vaizdas iš bažnyčios viršaus.

Ingrida ir varpai.

Varpas, kuris skamba tikrai garsiai….

„Vaivorykštės” gatvė.

Konferencijų ir koncertų salė – Harpa.

Islandai.

Laugavegur gatvės automobilių stabdytojai.

Tad Reikjavike pamatėme daugumą rekomenduojamų aplankyti vietų, nemažai neturistinių ir šiltai išsimiegoję susipakavome daiktus ir patraukėme į 2200 kilometrų kelionę autostopu, per kurią pamatėme tai, ko dar nėra tekę matyti, nuėjome 220 kilometrų, sutikome daug nuostabių žmonių, bet apie tai – kitoje dalyje.

Vėlų vakarą pasiekiau Skopjė, dideliame prekybos centre picerijoje paprašius slaptažodžio iš pradžių gavau neigiamą atsakymą, tačiau savininkas susidomėjo manimi, pradėjo klausinėti ką čia veikiu, iš kur esu ir išgirdęs mano istoriją atlėgo ir davė prisijungimo slaptažodį, tad naudojausi internetu ir laukiau kol Miloshas atvyks į Skopjė. Po kelių valandų su juo susitikau autobusų stotyje ir patraukėm link jo draugo Deniso namų, pas kurį apsistosime 2 naktims.

Denisas – aktorius, kažkada vaidino Piterį Peną.

Išsimiegoję kitą dieną praleidome tyrinėdami Skopjė. Miestas labai gražus, paliko didelį teigiamą įspūdį ir tikiuosi, jog į jį dar teks sugrįžti. Skopjė – skulptūrų miestas, atrodo, jog parkuose skulptūrų ir paminklų yra daugiau nei medžių.

Gal nuvalyti batus?

Fontanas su Aleksandro Didžiojo paminklu.

Mergytės.

Akmeninis tiltas per upę.

Svajonių komanda – Milosh, Denis ir Juozapas.

Dar vienas gražus fontanas.

Panoraminis vaizdas nuo kalvos.

Vaikštant po miestą užklydome į fortą, kuris nėra labai prižiūrimas, šiek tiek paklaidžiojus, sugalvojau, jog reikia pabandyti įlipti į vieną iš bokštelių ir atverti duris draugams, kad ir jie galėtų pamatyti bokšto vidų. Kaip man tas sekėsi galite pamatyti – čia. Bet pastangos atsipirko ir tikslą pasiekiau – į bokšto viršų užlipome visi.

Šalia bokšto.

Bokšto viršuje – nuostabus vaizdas.

Kartu su Miloshu nusprendėme likti nakvoti dar vieną naktį pas Denisą ir kitą rytą pradėti savo kelionę aplink Makedoniją.

Skopjė autobusų stotyje autobusai – kaip Londone.

Išvykome iš miesto ir pradėjome tranzuoti degalinėje, praėjo 30 minučių, dar 30 minučių ir nei mano, nei Milosho veide nebuvo didelio entuziazmo tranzuoti toliau. Tad nusprendėme, jog grįšime į Skopjė ir su autobusu nuvyksime į Kumanova, miestelį, kuriame Miloshas gyvena su savo šeima, ten apsistosiu 2 naktim, susipažinsiu su miesteliu ir trauksiu link Serbijos. Grįžus atgal į Skopje, radau savo pirmą geocaching lobį šioje šalyje.

Pirmas mano rastas geocaching lobis Makedonijoje.

Atsisėdome į autobusą ir patraukėme link Kumanovo miesto, kuris Makedonijos mastais pakankamai didelis. Pasidėjome daiktus pas Miloshą namuose ir išėjome susipažinti su miestu. Mieste yra labai daug jaunimo, kurie neturi darbo, nes Makedonijoje yra ypatingai aukštas bedarbystės lygis, tad savo laiką jie leidžia kavinėse ar baruose. Apsilankėme viename iš kavinių/barų, susipažinau su Milosho draugais, pakalbėjome įvairiomis gyvenimiškomis temomis, kaip ir visada mane bandė atkalbėti nuo kelionės į Kosovą. Pabendravę su Milosho draugais pavaikščiojome po miestą, kuriame nieko ypatingo nerasite ir patraukėme link namų, išsimiegojome ir kitą dieną toliau tyrinėjome apylinkes.

Mineralinio vandens šaltinis.

Aplankėme ir kadaise buvusį prabangų viešbutį, kuris šiuo metu yra apleistas. Šiame viešbutyje savo vestuves šventė Milosho tėvai.

Apleisto viešbučio rūsys.

Kėdžių krūva.

Laiptai žemyn.

Ant viešbučio stogo.

Rūsyje, kaip ir daugumoje apleistų pastatų – lengva erotika.

Visai šalia viešbučio radome ir apleistą baseiną, nusileidimo takelį, kuris seniau suteikdavo daug džiaugsmo vaikams.

Apleista vandens čiuožykla.

Ant čiuožyklos viršaus.

Apleistas milžiniškas baseinas.

Apžiūrėję apleistą viešbutį ir baseiną patraukėme ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Kumanovą.

Aš ir Miloshas.

Vaizdas į Kumanovą.

Buvusi geležinkelio trasa.

Po kupinos įspūdžių dienos susitikome su Milosho drauge, susipažinome, pakalbėjome ir patraukėme link namų, išsimiegojęs ryte patraukiau link Serbijos, kurioje ir vėl laukė nuotykiai. Apie tai kitoje Avantiūra 2014 dalyje.

Tranzuodamas pasirinkau kaip visada sudėtingiausią kelią to nenorėdamas (beveik kaip visoje kelionėje…). Iš Salonikų pasiekiau Florina miestelį be didelių problemų, buvau apklaustas vairuotojo ar turiu pasą, ar nesu nelegalas, nes veždamas tokį jis užsitrauks sau didelių bėdų. Tas ruožas, per kurį nusprendžiau kirsti sieną į Albaniją yra populiarus tarp nelegalų norinčių pakliūti į Graikiją, nes turi daugybę miškų, kalnų. Tranzuodamas prie restorano esu pakalbinamas vietinio žmogaus, jis bando mane atkalbėti, jog nevykčiau į Albaniją, tačiau nesėkmingai. Prasidėjus lietui tenka slėptis po restorano stogeliu. Stovint iškėlus nykštį išraiškingai sustoja niekuo neišsiskiriantis automobilis, prieš mano akis policininko pažymėjimas ir 3 vyrai apsirengę civiliais paprašo mano dokumento, pasiteirauja kodėl aš čia stoviu, kur keliauju ir kitų policininkams būdingų klausimų. Išsiaiškinę, kad nesu nelegalas albanas vyrai patraukė savo keliais.

Nors buvau optimistas ir tikėjaus, jog Albanijos sostinę Tiraną pasieksiu tą pačią dieną, tačiau klydau. Su vairuotoju, kuris mane priglaudė nuo Florinos miestelio serpantinais pasiekėme Albanijos pasienį, pradėjo temti, pravažiavus sieną vairuotojas taip pat į automobilį paėmė Albanijos pasienietį ir pavežė jį iki namų. Išleidus pasienietį pradėjau lūžinėti, vis užmigdavau ant savo kelių ir vėl atsikeldavau, kol vairuotojas sustojo ir davė suprasti kad atvyko į savo kelionės tikslą – Elbasaną. Užsikėliau sunkią kuprinę ant pečių ir patraukiau ieškoti nuošalesnės vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę ir išsimiegoti. Albanija pasitiko įdomiais, ne itin maloniais kvapais, benamiais šunimis gatvėse ir daug šiukšlių. Palapinę nusprendžiau statytis alyvuogių terasose, buvau aplotas šuns, tačiau šiek tiek palaukus jis nurimo ir leido man išsimiegoti.

Ryte teko greituoju būdu pakuotis palapinę, nes šuniukas prisiminė, jog jo draugas užsienietis vis dar čia. Tad susipakavęs palapinę ir susikrovęs daiktus į kuprinę patraukiau link kelio vedančio į Albanijos sostinę – Tiraną.

Rytinis Elbasanas.

Ten mane turėjo priimti couchsurfingo draugas Cleone, kuris buvo vienas iš kelių juodaodžių apsistojusių Albanijoje. Atvykus į Tiraną sutartu laiku prie bene prabangiausio pastato Tiranoje – Tirana international hotel susitinku su Cleone, atpažinimo ženklų nereikėjo, nes jis ir taip išsiskyrė iš minios. Cleone taip pat turėjo dviratį, su kuriuo visur važinėdavo, nors Tiranoje važinėjimas dviračiu nėra pats saugiausias susisiekimo būdas, tačiau jam patiko judėjimas juo.

Atskiros pastraipos vertas pats Cleone. Couchsurfingo profilyje nenurodęs savo amžiaus ir parašęs, jog priima žmones tik 1 nakčiai sudaro šiek tiek uždaro ir paslaptingo žmogaus įspūdį, tačiau susipažinus su juo supranti, jog jis toks tikrai nėra. Cleone patinka leisti laiką su savo couchsurfingo svečiais, jis jiem padeda susipažinti su miestu, žaidžia stalo žaidimus, pasakoja įdomias istorijas iš savo gyvenimo. Šis žmogus kilęs iš Gajanos, Pietų Amerikos, tačiau didelę savo gyvenimo dalį paskyrė Albanijai, žmonių švietimui, valstybės lygio kėlimui, tuo metu kai buvau apsistojęs pas jį jis savanoriavo – mokė vaikus anglų kalbos. Susipažinus su Cleone jis leido apsistoti man ilgiau nei vienai nakčiai, kitą dieną atvyko Rubenas, vaikinas irgi atvykęs savanoriauti į Albaniją ir paskyręs 1 dieną Tiranai, kartu praleidome tikrai smagų laiką. Cleone paliko įspūdį žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, jis yra atviras, padedantis visaip kaip gali, galėčiau teigti, jog pakankamai tikintis į Dievą.

Tirana paliko įvairius įspūdžius, vaikščiojant su Cleone teko išgirsti tokių frazių kaip „Hey nigga, can you rap?”, tuomet džiaugiausi, jog didžioji dalis Lietuvos iš to jau išaugo ir tik labai retais atvejais gali išgirsti tokio pobūdžio frazių. Sostinėje nebuvo nei vieno objekto, kurį pamačius pasakytum wow – viena kita skulptūra, modernesnė bažnyčia, tvarkingesnis parkelis, tokie objektai jau turėdavo palikdavo bent šiokį tokį įspūdį. Tačiau daug didesnį įspūdį paliko nutikimai ir žmonės. Pavyzdžiui, vaikščiojant mieste ir kalbėdami angliškai traukdavome žmonių dėmesį. Dvi panelės netgi atsisuko, o viena iš jų rodė pirštu į Rubeną ir sako „I like you”, vargšui Rubenui teko susigalvoti netikrą vardą ir duoti Cleone telefono numerį.

Aš su Cleone ir Rubenu, arba kaip mes save vadinome Josh, Michael & Steven.

Piramidė – populiari neformalų, tranzuotojų ir kitų keistuolių susitikimo vieta Tiranoje.

Ant piramidės stogo.

Tiranos panorama

Mažieji laipiotojai.

Berlyno sienos fragmentas.

Bunkeris – lankomas objektas.

Matyti veidai, už skulptūrų slepiasi ir turbūt gyvena keli romų tautybės žmonės.

Vienas iš lankomų objektų – bažnyčia.

Bažnyčios viduje.

Skandebergo paminklas miesto centre.

Apleistas amfiteatras.

Amfiteatras iš viršaus.

Pirmasis geocaching lobis Albanijoje.

Albanija iš tiesų atrodė kaip Dievo užmirštas Europos kampelis, kuriame tiek valkataujančių šunų, kiek nesu matęs niekur kitur (kiek teko girdėti tuo metu buvo jų netgi sumažinta). Albanijoje taip pat laukia šiukšlynai gatvėse, pardavinėjamos gyvos surištos vištos viduryje kelio, „priparkuoti” arkliai su vežimais vietoje automobilio ir kiti siurprizai, kas kelia nuostabą atvykus iš labiau civilizuotos Europos dalies. Tačiau ši valstybė įsiminė man ilgam dėl nuoširdžiojo Cleone ir nuotykių patirtų per kelias dienas.

„Priparkuotas” arklys.

Didžiausias džiaugsmas, numalšinęs išsiskyrimo su Cleone ir Rubenu liūdesį buvo gatvėje atrastas vietinis monetų prekeivis, pas kurį nusipirkau nemažai europos valstybių monetų (tame tarpe ir Lietuvos litų) kelis kartus pigiau, nei yra jų reali vertė.

Krūva monetų iš kurių teko išsirinkti vertingesnes.

Toliau – į Makedoniją.

Greitkeliu paėjus porą kilometrų randu patogią vietą tranzavimui, neužilgo sustoja automobilis, kuris paveža kelias dešimtis kilometrų man reikiama kryptimi. Pakeitęs kelis automobilius pasiekiu Turkijos-Graikijos sieną, ją bandau kirsti pėsčiomis, o perėjęs sieną išsiaiškinu, kad patekau į karinę zoną, kurioje pėsčiomis vaikščiot negalima, esu pastatomas šalia pasieniečio, reguliuojančio eismą ir tik toje vietoje galiu tranzuoti. Tuo metu pasijaučiau beviltiškai, nes atrodė, jog niekas neims tranzuotojo, stovinčio prie pasieniečio, kuris reguliuoja kada automobiliai gali važiuoti, o kada ne. Tačiau su antra banga važiuojantis pirmasis automobilis sutiko mane paimti kartu.

Važiuojant išsiaiškinu, kad vyras užsiima savo verslu – gamina įvairius siuvenyrus, magnetus, pastoviai kursuoja Turkija-Graikija ir atvirkščiai, jis yra turkas, o jo žmona graikė. Kartu su šeima naujasis draugas gyvena Graikijoje. Belaukiant įleidimo į Graikiją išsiaiškinu, jog jis veža kažkokių „akmenukų pavyzdžių” daugiau negu galima, turėtų mokėti importo mokestį, bet bandys prasivežti nemokėjęs, o labiausiai jį jaudino ar aš nevežu narkotikų ir ar galėsiu išlipti iš automobilio su savo kuprinę, kai pasieniečiai tikrins pasus. Šalia Graikijos sienos pradėjo kauptis automobilių spūstys, beveik visi žmonės buvo nekantrūs ir pasieniečių darbą paspartinti bandė garsiniais signalais.

Galiausiai pervažiuojame sieną ir esu nuvežamas iki pirmo didesnio miesto Alexandroupoli, iš kurio keltai plukdo į Samothrace salą, į kurią vasarą keliasi vietiniai ir turistai, norėdami atitrūkti nuo miestų gyvenimo, nuogi maudosi kriokliuose, rūko žolę ir daro kitus hipiškus dalykus. Vakare sėdėdamas prie jūros sutikau dvi vokietes, kurios kaip tik grįžo iš tos salos, jos atrodė sužavėtos ir jų įspūdžiai iš buvimo saloje liejosi per kraštus. Deja, bet laikas mane spaudė, laukė dar daug šalių priešakyje, tad susilaikiau ir neplaukiau pažiūrėti kas yra toje mistiškoje saloje. Naktį praleidau laukuose šalia jūros, palapinės nesistačiau, nes buvau prigąsdintas milžiniškų baudų, tiesiog pasitiesiau kilimėlį ir įlindau į miegmaišį.

Ryte atsikėlęs patraukiau link kelio, vedančio tolyn, o ten manęs laukė bene ilgiausias strigimas visos kelionės metu, laukiau geras 4-5 valandas, tačiau niekas nestojo, kol galiausiai sustojo automobilis, kuriame sėdėjo vyras, kuris vakar mane nuvežė nuo Turkijos pasienio iki Alexandroupolio ir pasakė, kad geriau bandyčiau tranzuoti ant kito kelio, užsidėjau kuprinę ir patraukiau link jo. Ten neužilgo sustojo moteris, važiuojanti iš jau minėtos Samothrace salos, ji maloniai mane priėmė į automobilį ir nuvežė iki Xanthi miesto. Jame apsipirkau ir patraukiau link aiškiai virš miesto pastatų kyšančio kalno, ant kurio planavau išsimiegoti.

Bičių aviliai kalno papėdėje.

Xanthi miestas saulėlydžio metu.

Vienas praleidau itin romantišką naktį kalno viršūnėje ir ryte atsikėlęs patraukiau žemyn.

Rytinis Xanthi miestas.

Rytinė asmenukė.

Takelis vedantis žemyn į Xanthi miestą.

Nusileidęs į miestą paklaidžiojau siauromis ir senomis Xanthi miesto gatvelėmis, o po to nužingsniavau link kelio vedančio į Salonikus. Savo tikslą pasiekiau be didelių problemų, tačiau mane turėjusi priimti Zoi pranešė, jog šiandien manęs priimti negalės ir tą padarys jos draugas Iordanis, jis tuo metu savo namuose turėjo dar vieną couchsurferį, vaikiną iš Vokietijos, kuris savanoriavo ekologinėse fermose, miegojo ne ant kilimėlio, o ant kažkokio gyvūno kailio. Taigi, apsistojau pas savo buvusios klasiokės draugės draugės draugą  

Laikas su Iordanis ir kompanija bėgo labai smagiai, dieną nuvykome į jo universiteto laukus, kuriuose jie nuomojasi žemę ir augina daržoves, vakare mokinomės lietuvių/vokiečių kalbų su jo draugėmis ir draugais, žaidėme stalo žaidimus, ragavome nuostabų maistą. Kitą dieną susitikome su Zoi ir apsistojau pas ją dvi naktis. Zoi buvo labai šiltas, paslaugus ir malonus žmogus, kartu pasivaikščiojome po miestą, susipažinau su jos draugėmis.

Galerijaus arka miesto centre.

Buvusi mečetė Salonikuose.

Bendra nuotrauka su Zoi, atsiminimui.

Salonikų pilies likučiai.

Salonikų panorama.

Kita pusė.

Jaukus hosteliukas siauroje senamiesčio gatvelėje.

Salonikų televizijos bokštas.

Panorama iš TV bokšto.

Pirmas geocaching lobis Graikijoje.

Baltasis Salonikų bokštas.

Salonikuose pamačiau buvusios pilies griuvėsius, gynybinės sienos likučius, nemažai archeologinių griuvėsių, kurie yra už tvorų arba po stiklu centrinėse gatvėse, radau pirmąjį geocaching lobį Graikijoje, pamačiau Baltąjį Salonikų bokštą, televizijos bokštą, Galerijaus arką, kuri yra kaip punktas, prie kurio sutaria susitikti vietiniai gyventojai bei susipažinau su šauniais žmonėmis – Zoi, Iordanis ir kitais, kurių vardų jau nebeprisimenu. Iš Graikijos toliau traukiu link Albanijos, įrašas jau greitai!

Vos perėjęs pasienį atsidūriau visiškoje tuštumoje, aplinkui nedideli kalneliai, automobilių nėra, todėl pirmo per sieną važiuojančio automobilio vairuotojui pasienietis parodė pirštu į mane ir turbūt paprašė paimti, jeigu važiuoja į tą pusę kur man reikia. Taigi, sėdžiu automobilyje ir važiuoju gilyn į Turkiją, labai retai prasilenkiame su kitu automobiliu. Esu paleidžiamas artimiausiame miestelyje ir tęsiu savo kelionę tolyn link Stambulo, įsėdu į dar vieną automobilį ir esu paleidžiamas šalia įsukimo į autostradą, jau temsta. Pravažiavus 3 automobiliams vienas sustoja ir įjungęs atbulinę pavarą privažiuoja prie manęs, taip susipažinome su Hussainu, vyru, kuris išgelbėjo mane nuo nakvynės laukuose ir nuvežė iki Stambulo.

Motociklininkai sutikti pasienyje.

Vairuotojas išgelbėtojas – Hussainas.

Vos įvažiavus į Stambulą supratau, kad šitas miestas ne man, jis per didelis. Hussainas išleido mane „metrobuso” stotelėje, nuo kurios GPS rodė 20 kilometrų iki mano tikslo, taigi variantas eiti pėsčiomis atkrito. Iš stotelės turėjau nuvažiuoti į mane priėmusios merginos Inci namus. Tačiau viskas buvo ne taip paprasta kaip atrodė, į Stambulą atvykau vėlai vakare, neturėjau vietinės valiutos, o pabandžius autobusu važiuoti „zuikiu” vairuojas pradėjo spausti garsinį signalą, taip leisdamas suprasti, jog jau metas išlipti. Pradėjau nesėkmingai ieškoti, kur išsikeisti pinigus, o galiausiai teko pasinaudoti bankomato paslaugomis.

Pagaliau atsisėdus į autobusą pradėjau važiuoti link savo tikslo, o už geros valandos mane pasitiko besišypsanti Inci su Philipu, kuris yra austras couchsurferis atvykęs aplankyti Stambulo ir pas Inci gyveno jau kelias dienas, o judviejų santykiai jau buvo truputį daugiau nei couchsurfingo draugų. Inci – studentė, kuri gyvena visai šalia savo universiteto „campuso”, todėl iki miesto buvo nemažas atstumas.

Kitą dieną su Philipu nusprendėme pasivaikščioti po miestą. Kaip ir kiekvienas kebabų megėjas įgyvendinau mini svajonę – suvalgyti kebabą Turkijoje, paragavau turkiškos arbatos, kuri yra pakankamai stipri, suradau pirmą savo geocaching lobį Turkijoje, apsilankiau prieskonių turguje (spice bazar). Įspūdžius perteiksiu nuotraukomis:

Traukinukas vienoje iš lankomiausių Stambulo gatvių.

Turkas gamina kebabą.

Philipas ragauja turkišką arbatą.

Galata bokštas – vienas iš Stambulo lankytinų objektų.

Pirmas mano rastas lobis Turkijoje.

Mečetės viduje.

Prieskonių turguje.

Mėlynoji mečetė.

Hagia Sophia.

Pirma diena buvo turbūt įspūdingiausia, kelios kitos – savotiškas laiko švaistymas ir buvimas su žmonėmis, su kuriais neturim bendrų pomėgių. Inci ir Philipas kiekvieną vakarą bandydavo mane nusivesti į klubus, kurie visiškai manęs nežavi, taigi miegodavome iki pietų, po to pasivaikščiodame aplink universitetą, pavalgydavome, o po to susipažindavome su Inci draugais ar draugėmis ir vėl į miestą. Taip praleidau maždaug savaitę. Bet viena diena šiek tiek įsiminė, kai Inci sako, važiuojam šį vakarą miegot į Aziją? Pasirodo jos tėvai turi butą azijietiškoje Stambulo dalyje, į kurią galima nuvykti su autobusu arba laivu. Taigi, susipažinome su azijietiška Stambulo dalimi, ten pernakvojome ir skaniai papusryčiavome.

Pusryčiai Azijoje.

Dienas stengdavausi leisti vienas, susipažinti su žmonėmis, pamatyti kuo daugiau įdomių vietų.

Apleisti griuvėsiai.

Turistinėje gatvelėje įėjimas į nemokamą paveikslų parodą.

Stambulo senamiesčio gatvelė.

Hagia Sophia.

Įspūdingas mečetė vidus.

Paprastas, bet kažkuo užkliuvęs „Strytart’as”.

Įėjimas, pro kurį važiuodavau kasdieną.

Beslampinėdamas Stambule susipažinau su Tolga ir Anil – vaikinu ir panele, kurie savanoriavo „Ask Me” projekte, kuris mane šiek tiek nustebino. Jie visiškai nemokamai padėdavo turistams, atsakydavo į jų klausimus, duodavo žemėlapį. O tą darydavo, dėl to, kad norėjo lavinti savo anglų kalbą (kai kurie savanoriai – vokiečių ar kitas). Anil ir Tolgos svajonė abiems išvykti gyventi į Japoniją. Susipažinę, apsikeitę kontaktais, atsakęs į jų klausimus ir pamatęs jų išpūstas akis kai sužinojo, jog keliauju autostopu išsiskyrėme, tačiau kitą dieną vėl nusprendėme susitikti. Anil nusivedė į mamos darbą, ten pavaišino arbata, vėliau nusivedė į Turkijos pinigų muziejų, o Tolga pasiūlė paskutinę naktį Turkijoje nakvoti pas jį, nes jis gyveną praktiškai Stambulo priemiesty, o nuo jo namų iki kelio į Graikiją buvo vos pora kilometrų. Ši žinia mane labai pradžiugino, nes iki tos akimirkos net neįsivaizdavau, kaip reikės išvažiuoti iš miesto, kuris tęsiasi ~100 kilometrų.

Aš ir Tolga.

Kažkokios laidos kūrėjų buvau apklaustas apie saugumą Turkijoje.

Kaip iš filmų – stalčiukų-saugyklų kambarys.

Milžiniškos šarvuotos durys.

Turkijoje į namus pristato viską – ne išimtis ir 100+ litrų vandens.

Šalia grand bazar’o.

Dar viena mečetė.

Mečetės Viduje.

Protestas…

…Šalia protesto dalyvių stovinti policija.

Taigi, toks tas trumpas, 9 dienų apsilankymas Turkijoje, o konkrečiau Stambule. Labai džiaugiuosi susipažinęs su Philipu, Inci, kuri išsiverkė ant peties išvykus Philipui, o dar labiau džiaugiuosi susipažinęs su Tolga ir Anil, su kuriais dienos buvo šiek tiek įdomesnės, Tolgos mama, kuri sočiai pavalgydino, gausiai prikrovė maisto „kelionei į Graikiją”. Pats miestas buvo įdomus pamatyti, bet grįžti ar net gyventi į jame tikrai nenorėčiau, man jis tiesiog per didelis ir perkrautas. Toliau – Graikija ir likę Balkanai.

Susitranzuoti automobilį iš Bukarešto užmiesčio nebuvo viena iš lengvųjų užduočių. Man stovint ant kelio sustojo keli automobiliai, tačiau, kai vairuotojams pasakydavau frazę – „Fara bani” jie pasukiodavo galvą į šonus ir nuvažiuodavo. Pastovėjus kelias valandas sustojo vaikinukas, kuris važiavo į Rumunijos pasienio miestelį – Giurgiu, nedvejodamas sėdau į automobilį, linksmai pašnekėjus kelionė neprailgo ir aš jau stoviu šalia degalinės, link Bulgarijos pasienio miesto – Ruse.

Ruse mieste mane nusprendė priimti Alexandrina su šeima. Jie, dėka couchsurfing projekto yra priėmę daugybę užsieniečių – tranzuotojų, keliautojų su dviračiais ar automobiliu, todėl tikrai nėra Couchsurfingo naujokai. Šeimyna – super draugiška, linksma ir visokia kitokia. Tuo pačiu metu, kai priėmė mano paskutinės minutės prašymą, jie buvo priėmę ir 2 prancūzes merginas, kurios 2 savaites autostopu tyrinėjo Bulgariją.

Vaikino, kuris keliaują neapibrėžta laiko tarpą per visus Balkanus ir panelių, 2 savaites keliaujančių Bulgarijoje kuprinių skirtumai.

Kairėje – Alexandrina, o man iš šonų – dvi prancūzės keliaujančios per Bulgariją.

Kryptys – skirtingos.

Kartu su Alexandrina, jos šeima ir prancūzėmis keliautojomis praleidau mažiau nei parą laiko, tačiau kartu praleistas laikas įsiminė ilgam, nes kartu apžiūrėjome Ruse miestelį, skaniai suvalgėme Alexandrinos mamos gamintą maistą ir prisijuokėme iki soties. Vaikščiodami po miestą radome humaną parduotuvę, kurioje įsigijau sau marškinius, puikiai tinkančius tranzuoti į Varną miestą, kuris įsikūręs Juodosios jūros pakrantėje.

Dunojus. Kitoje upės pusėje – Rumunija.

Saldžiai išsimiegojęs ir susipakavęs daiktus atsisveikinau su Alexandrinos šeima, tranzuotojomis iš Prancūzijos ir patraukiau savo keliu – autostopu pasiekti Varną miestą, kuriame neturėjau jokios konkrečios vietos, kur apsistosiu. Paskutinę dieną išsiunčiau kelis Couchsurfing prašymus, tačiau nesulaukęs nei vieno atsakymo patraukiau link kelio vedančio į Varną miestą ir atidaviau save likimui, kaip dažnai tenka daryti.

Kelionė truko neilgai, pakeitus kelis automobilius pasiekiau Varną – didžiausią Bulgarijos pajūrio kurortą ir trečią pagal dydį miestą Bulgarijoje. Labiausiai įsiminė paskutinis susitranzuotas automobilis, kurio vairuotojas vairavo ne pirmos jaunystės mersedesą, o šiek tiek išsikalbėjus supratau, jog automobilį jis nupirkęs savo darbuotojams Turkijoje, kurie važinėja po datulių ūkius ir jas supirkinėja. Kelionės metu vairuotojas pasakoja apie savo sūnų, labai mylimą motociklą, su kuriuo naktimis važinėja 200-250 km/h greičiu, verslą. Atvykus į Varną vyras pasiūlo persėsti į kitą jo automobilį – didelį džipą, kuris pastatytas šalia paprastų gyvenamųjų namų ir mane nuvežti iki miesto centro. Sutinku. Kuomet atvykome iki jo automobilio vairuotojas išsitraukia seną telefoną, jį kruopščiai suvynioja ir popierių ir paslepia automobilio kėbule. Persėdame į milžinišką džipą ir važiuojame link miesto centro, pakeliui naujasis draugas mafijozas automobilio signalu pasisveikina su kebabinės darbuotojais. Važiuojant per miestą vairuotojas pasako, jeigu Varnoje iškils problemų, nesvarbu kokių – skambinti jam arba atvykti į jo ofisą, jis viską sutvarkys. Esu nuvežamas ten, kur tą ofisą galiu surasti, supažindinamas su jo sūnumi, kuris yra stambokas jaunas vyras su didele auksine grandine ant kaklo. Po tokios savotiškos ekskursijos Varnos mieste ir žodžių, kurie leidžia suprasti, jog man padės pakankamai įtakingas žmogus trečiame pagal dydį Bulgarijos mieste esu paleidžiamas šalia miesto centro ir patraukiu link jūros.

Juodosios jūros fone su marškiniais už ~3.5 lito.

Išsimaudęs jūroje, kuri pasirodė itin šilta, visai šalia paplūdimio suradau nemokamą bevielio interneto prieigą ir pasitikrinau savo couchsurfing profilį. Jame randu žinutę, jog vaikinas, vardu Džordanas nusprendė mane priimti. Rašydamas couchsurfing prašymus dažniausiai ne visą tekstą rašydavau unikalų, o bent pradžią ir aprašymą apie save nukopijuodavau, vardan laiko taupymo. Todėl situacija su Džordanu buvo šiek tiek komiška, kuomet kopijuodamas teksto pradžią pamiršau pakeisti vardą ir į jį kreipiausi visiškai kitu vardu, tačiau jam tas visiškai nerūpėjo ir gavau tokią žinutę – „Hi! My name is Jordan not radi ^^ but doesn’t matter ! I will be happy to help you but I have just a small couch to offer you”. Susisiekiau duotu telefonu ir sutartu laiku jau buvau pas jį namuose. Pasirodo, jog Džordanas tom pačiom dienom buvo priėmęs 3 austres paneles, pats miegojo virtuvėje ant siauro, mažo „kampo”, tačiau nusprendė priimti ir mane, kitoje kampo pusėje, tačiau pasiūlymo atsisakiau, nes pagalvojau, jog ant savo kilimėlio, prie kurio jau buvau pripratęs išsimiegosiu geriau.

Džordanas – jaunas vaikinas, kuriam vos virš 20 metų, namus paliko dar būdamas nepilnametis ir pradėjo keliauti po pasaulį dirbdamas kompiuterių saugumo specialisto darbą. Jis yra dirbęs Brazilijoje, Briuselyje, Bulgarijoje ir kitose pasaulio valstybėse. Darbas, kaip ir dažnam žmogui jam ne itin patinką, todėl vieną dieną, kuomet užsimanė laisvos dienos  – padarė serveryje klaidą, kurią tik jis pats galės išspręsti ir grįžo iš darbo jame pabuvęs vos kelias valandas (ne visos istorijos, kurias žmonės pasakoja turi būti 100 procentų tikros, tačiau rašau tai, ką man pasakojo) .

Taigi, laukė kelios linksmos dienos ir naktys Varnoje kartu su Džordanu ir 3 austrėmis. Kartais tarp linksmybių ir sėdėjimo prie kompiuterio, pasitaikius geram orui rasdavau laiko išeiti į miestą ir susipažinti su Varna.

Linksmybės Varnoje.

Bulgarijoje itin nustebino ant pastatų sienų, medžių šalia pastatų, stulpų, elektros dėžių priklijuoti A4 lapai su žmonių, kurie mirė tame pastate nuotraukomis ir aprašymu, kažkokiomis citatomis. Man tas pasirodė šiek tiek keista.

Pastate mirę žmonės.

Varnoje aplankiau 1886 metais atidarytą katedra, kuri iš išorės neatrodo labai įspūdinga, tačiau vidus mane sužavėjo.

Katedra iš išorės.

Katedros viduje.

Griuvėsiai mieste.

Vaizdas į Juodąją jūrą.

Varnoje rastas laivas.

Skulptūra parke.

Linksmai praleidęs laiką su Džordanu ir kompanija nusprendžiau traukti tolyn – į Turkiją. Susidėjau daiktus ir išėjau ant kelio.

Kai apima neviltis tinka ir 10 kilometrų.

Stambulą pasiekti nusprendžiau važiuodamas Bulgarijos pajūriu, tačiau pasienyje mane pasitiko visiškai tuščios apylinkės, kai pasižiūrėjus į šonus matai tiesiog mišką ir kalvas, o automobilis pravažiuoja kas 5-10 minučių.

Vaizdas į kairę.

Vaizdas į dešinę.

Tačiau net ir tokioje, atrodo, Dievo pamirštoje vietoje sutinku vaikiną, kuris dviračiu važiuoja iš Vokietijos. Konkretaus plano neturi, miega kur pasitaiko, prausiasi upėse, o keliaus tol, kol užteks pinigų.

Keliautojas iš Vokietijos.

Taigi, laiką praleistą Bulgarijoje prisiminsiu dėka Džordano, kuris buvo itin malonus ir paslaugus žmogus. Kitoje dalyje skaitykite kaip man sekėsi milžiniškame mieste – Stambule.

Pakeitęs kelis automobilius, porą kartų pasakęs, kad už kelionę autostopu nemokėsiu nelegaliems taksi pasiekiu Rumunijos pasienį ir vos išleistas iš automobilio šalia sienos susistabdau kitą, kuris nuveža mane visai netoli Bukarešto. Greitai išmokstu frazę „fara bani”, kuri reiškia, jog neturiu pinigų ir nesu pasiruošęs mokėti už pavežimus susitranzuotiems automobiliams. Pradėjus temti supratau, jog Bukarešto tą dieną nepasieksiu, bet eidamas ir dairydamasis vietos, kur galėčiau pasistatyti palapinę vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Greitai sustoja pikapas, vairuojamas vyro, kuris visiškai nešneka angliškai, tačiau paskambina dukrai, kuri mums padeda vertėjaudama, galiausiai važiuoju pas juos į namus, ten esu sočiai pamaitinamas, filmuojamas, fotografuojamas, iš manęs yra juokiamasi, kai papasakoju kaip keliauju, kur buvau ir kokie tolimesni planai. Kaip supratau, buvau vienas iš labai labai retų svečių užsieniečių pas juos kaime.

Ryte esu prikeliamas, kai vyras mane paėmęs nuo kelio, fermos savininkas pradeda į mano kambarį vesti savo darbuotojus ir mane rodo kaip kokį eksponatą – „Žiūrėkit, čia lietuvis, užsienietis”. Vyro žmona pakviečia kaimynes, kurios bando su manimi šnekėti rusiškai, pakviečia pas save pavalgyti sriubos, virtos ant laužo, paragauti jų pačių virtos naminės. Sriubos įpila pilną dubenėlį ir siūlo dar, naminės pilną puodelį, o pasakius, kad jo tikrai negersiu šiek tiek nuliūsta.

Kambarys, kuriame miegojau.

Fermos augintiniai.

Ponis fermoje.

Labas.

Kombainas.

Šeima su visomis dukromis ir kaimyne.

Lauke verdama sriuba ir naminė.

Šeima mane bando įtikinti, kad iki Bukarešto netranzuočiau, o važiuočiau autobusu, nekreipiant atsikalbinėjimų į ranką įspaudžią pinigų, kurie skirti autobusui ir pavalgymui, atsisveikinus su visomis dukromis ir motina vyras nuveža iki kelio, vedančio į Bukareštą, palinki sėkmės. Tačiau vietoj to, kad laukčiau autobuso aš nuėjau ant kelio ir ištiesęs nykštį per kelias minutes susistabdžiau mikroautobusą važiuojantį tiesiai į Bukareštą.

Bukarešte praleidau 3 naktis, susipažinau su įdomiais žmonėmis, išgirdau įdomių istorijų apie tai, kaip žmonės nebenori gyventi Rumunijoje ir sieja savo ateitį su užsieniu. Radau nemažai geocaching lobių. Apie Bukareštą savo įspūdžius perteiksiu nuotraukomis, o ne sausais aprašymais.

Pirmas geocaching lobis rastas Rumunijoje.

Architektūra Bukarešte.

Pastatas Bukarešte.

Bukareštas, Rumunija.

Pasažas Bukarešte.

Pasažas.

Medinė bažnyčia.

Paminklas

Bukareštas nuo kitų mano matytų miestų išsiskyrė visur kabančiais laidų ritiniais – ant stulpų, ant sienų ir kitų pastatų vietų.

Kabantys laidai Bukarešte.

Viena iš skulptūrų Bukarešto parke.

Bažnyčia senamiestyje

Skulptūra.

Architektūra Bukarešte.

Sena bažnyčia Bukarešto senamiestyje.

Bažnyčios viduje.

Bažnyčios lubos. 

Šalia senamiesčio randu visai įdomų apleistą pastatą ir neužilgo pamatau savadarbes kopetėles kabančias iš antro aukšto balkono. Kelis kartus pabandęs užšokti pagaliau užsikabinu ir pradėjus rankomis prisitraukinėti ir kilti į viršų išgirstu švilpimą iš kitos gatvės pusės. Kito pastato apsauginiui nelabai patiko mano idėja ir bandymas patekti į šį apleistą pastatą, taigi tiesiog patraukiau ieškoti nuotykių toliau.

Kopėčios į viršų…

Bukarešte yra kelios metro linijos, kuriose metro vagonai išpaišyti margais graffiti piešiniais ir miesto vadovybė jau seniai nebesirūpina vagonų išvaizda, retkarčiais nuvalo išpaišytus langus, tačiau spalvotus piešinius palieka ir tas suteikia šiam miestui šiokio tokio išskirtinumo.

Bukarešto metro.

Taigi, pirmas mano apsilankymas Rumunijoje ir Bukarešte truko neilgai, kelias naktis, tačiau įspūdį šis miestas paliko, o sutikti žmonės atmintyje išliks ilgai. Tikiuosi dar sugrįšiu į šį miestą, kuriame išpaišyti traukinio vagonai, kabantys laidai gatvėje nieko nestebina ir padaro šį miestą kitokiu, nei kiti.