- Nesinervink, viskas ok. Po šimts, gi pažiūrėk , What a wonderful world, - sako jam  Luis Armstrong. - Geriau eik pralinksminti Marilyn.

Tokio pasiūlymo Elvis pro ausis negalėjo praleisti. Užsimiršęs entuziastingai žygiavo link Monroe apartamentų, bet, deja, pavėlavo.

- Oh, pretty woman, - priklaupęs, su rože rankoj dainavo Roy Orbinson, o jį nesunkiai galingu balsu peršaukė Pavaroti su O solia mio visiškai nesijaudindamas dėl blogesnės vietos eilėje.

Fone skamba melancholiškas Sinatros balsas, vienas priešais kitą susėdę kalbasi Lennon ir Fredis.

- Mane nušovė, Tu nuo aids užsilenkei. Blin, nebėra kam geros muzikos kurti, - po kelių ar keliolikos  žolės dūmų įkvėpimų sako Johnas.

- Jo! Nors dėl kokybės tai nežinau, bet mes bent jau linksmą roką grojom, o, va, pasirodė tas ir viską sugadino, -  rodo į nuo visų atsiskyrusį Kurtą Cobainą.

O Cobainas iš tiesų jau penkiolika metų sėdi panarintą galvą paskandinęs plaukuose ir galvoja:

- Wth ? Bet rimtai, wth ? Kaip aš tada sugebėjau užsilenkti, tai nė pats nesuprantu.

Nepanašu kad artimiausiais metais kas pasikeistų, bet vilties yra - išgirstas visiškai nederantis besitūsinančių Bob Marley ir Jimi Hednrix  duetas privertė kilstelti galvą keliais laipsniais aukštyn.

O čia viskas vyksta tik viršutiniame aukšte. Kažkur žemiau Kernagis bando apsiprasti su nauju gyvenimu ir įtikinti save, kad ir čia gali būti beprotiškai fantastiška.

Rolandas Janavičius jau laukia prie lifto ir liūdnai džiaugiasi visiškai netikėta galimybe, kad galės pasimokyti tiek ilgai kopijuotų judesių iš paties pop karaliaus.

Miščiukaitė rimtai diskutuoja su Brainstorm bosistu Gundaru apie muziką ir ginčijasi, geriau gyventi Latvijoj ar Lietuvoj. Nors juos tuoj išblaško šėlstantys Tipo grupės duetas savo bajeriais.

Ir taip toliau ir panašiai. Užgesusių žvaigždžių viešbutis gerokai per didelis, kad būtų galima aprašyti visus. Daug ir per anksti, ir netikėtai, ir per klaidą ten patekusių.  Apskritai, sunku pasakyti, ar egzistuoja kažkas panašaus, bet viena tikrai aišku - visi jie turi teisę ir yra nusipelnę ten pratęsti savo gyvenimą.

Pagaliau supratau, kodėl įžvalgesni pirkėjai keliauja šiose kasose prisikrovę pilnus vežimėlius prekių.

Kadangi veikiate ne pogrindy, dėl  žiniasklaida ir visuomenės susidomėjimo į Jus atkreipia dalis gudrių, bet ne protingų žmonių. Ne dėl to, kad smerktų ir  bandytų įteigti, jog tai tam tikra prasme nesąžininga, tiesiog mato dar vieną pinigų darymo nišą ir turi viziją, kaip sugriauti Jūsų susikurtą monopoliją. Be abejo, konkurenciją laikote ir suprantate kaip visiškai normalų rinkos reiškinį, tad jos visiškai nebijote ir ruošiatės konkurencijai. Čia ir prasideda visos problemos - jūs jauni, šiuolaikiški ir galvojate, kad išlaikyti ar išsikovoti savos rinkos dalį pakaks gerų marketingo sprendimų ir kokybiškų produktų.

Deja, klystate. Tie ankščiau minėti gudrūs, bet ne protingi žmonės verslo darymą ir marketingą suvokia visai kitaip. Aiškiau - per pažįstamų pažįstamus ar kitais kanalais susiranda įtakingesnius dėstytojus, rektorius, dekanus.  Pateikia paprastą pasiūlymą - pateikiame pilną informaciją: mūsų rašytus darbus įvertinate aukščiausiais balais, konkurentų - neigiamais, visiškai neatsižvelgdami į kokybę. Pinigus dalinamės.

Manot nesutiktų ?  Sutiktų, nes pinigai gali nupirkti daug, o ir tie gudrūs, bet ne protingi žmonės  gali pateikti ultimatumą arba - arba. Kas nutinka su jūsiškiai kontorai? Arba bankrutuojate, nes dėl nuolatos gaunamų darbų neigiamų užsakymų nebegaunate užsakymų, arba tiesiog atsisakote gražios verslo vizijos ir perimate visas senąsias tradicijas ir ieškote, su kuo “galėtumėt”dalintis” pelną.

Taip, šiame verslo modelyje daug kur trūksta logikos ir vargu ar bent iš dalies toks pilnas variantas būtų įmanomas realybėje. Bet esmė - idėja kaip pavyzdys. Pritaikykit ir įsivaizduokit tokį verslo modelį bendru valstybės mastu ir žinosit, kaip viskas viskas vyksta. Konkursai, tiek pirkimų, užsakymų ar bent kiek į rimtesnes valstybės tarnautojo pareigas  - tik dėl bendro vaizdo, nes viskas nuspręsta gerokai prieš ką nors organizuojant. Pažįstami, giminaičiai ir, žinoma, pinigai - pagrindiniai kriterijai. Beveik galima išvesti priklausomybę - užimamų pareigų svarba atvirkščiai proporcingą sugebėjimams ir žinioms.   Ką jau bekalbėti apie rimtus projektus, kur pinigų sumos - šešiaženklės. Yra išimčių, bet retai.

Ir labai pikta, kai didelį dėmesį skiria iš esmės smulkiems nusižengimams. Tai prigauna į darbą važinėjant tarnybiniu automobiliu, tai priedą  prisidėjo prie atlyginimo metų gale ar paėmė porą butelio viskio kaip kyšį. Blin, to taip pat neturėtų būti, bet klausantis tokių istorijų kartais pačiam norisi išmaukti vieną kitą taurelę. Nes labai paprasta - kai tvarkaisi, iš pradžių surenki didžiąsias šiukšles, o tada jau gali šluostinėti mažas dulkeles. Kai darai atvirkščiai, kažin ar kas pavyks.

Tai nenaujiena ir niekam nėra paslatis. Na, paslaptis, bet vieša. Ir žmonės sako, kad išmirs dabartinė karta, ateis nauji, šiuolaikiški žmonės ir viskas atsigaus. Dėl to labai abejoju, nes jaunimas sparčiai mokos. Perima visas tradicijas, sužino, kas efektyviau, ar kas blogiausia  -  tampa aplinkybių auka, kai kitos išeities neturi. Maždaug  taip pat, kai vaikas, augęs šiukšlyne ir nesuprantantis, kad gali būti ir kitoks gyvenimas, greičiausiai ir suaugęs ten tęs savo dienas. Tad nebūtų nieko keisto, jei ir po tų 50-ies metų lietuviai skųsis, kad gyvena korumpuotoje valstybėje.

Kita  bėda - žmonės išvažiuoja į kitas šalis ir ten tęsia savo gyvenimą. Ir ne tik tie, kur stato namus ar plauna indus, bet ir realiai turintys potencialo ką nors nuveikti svarbaus.  Paskutiniu metu galvoju, kad jei baigčiau mokyklą dabar  - turbūt keliaučiau mokytis kitur. Man nėra blogai ir čia, to minėto potencialo aš gal ir neturiu, bet vis tik norisi gyventi, matyti ir girdėti kitokią aplinką ir kultūra.

Sulaiko ar sulaikytų tik ta mintis  -  skęstantį laivą pirmosios palieka žiurkės, įgula - paskutinė. Ir dėl to:

Labai tikiuosi, kad kada nors visi tie žmonės turės kuo didžiuotis, o jų darbas ir pastangos nebus nuėjusios šuniui ant uodegos.

Šūdas - ne sviestas, Kaunas - ne miestas.

Tuo tarpu kauniečiai atkerta:

Byb… - ne šlanga, Rytas - ne komanda.

Kai buvau mažas ir bandydavau nusirašinėti  sėdėdamas pirmame suole priešais mokytoją, man ji sakydavo:

Netampyk liūto už ūsų.

Maždaug taip būtų galima apibūdinti paskutines šių metų LKL finalo rungtynes: kai kurie  Lietuvos Ryto žaidėjai per daug demonstratyviai svetimoje aikštėje bandė parodyti, kad jie - geriausi ir Žalgiris krito jiems po kojų, o kauniečių aistruoliai neiškentę tokio druskos pylimo ant žaizdos sukėlė alaus lietų ir daiktų krušą. Toks abipusis apsistumdymas. Aišku, kauniečiai pasielgė n kartų blogiau ir nelabai pateisinamai - būtų pakakę švilpimo, negražių komentarų ar nebalsuoti per Žvaigždžių dienos rinkimus.

Bet Donatas Zavackas viską išlygino:

Šiandien Kaunas dar kartą įrodė, kad yra mėšlo krūva.

Sakykit kaip norit, bet profesionalus sportininkas turėtų vengti tokių pasisakymų duodamas viešą interviu.  Vis dėl to arenoje  riaušes kelti bando visokio plauko eiliniai žmonės, o čia - vienos geriausių Europos komandų krepšininkas, turintis sugebėti ne tik pataikyti lemiamus metimus, bet ir išlikti šaltakraujiškas visose situacijose. Matyt, jam tos profesionalumo dalelės trūksta, ypač, atsimenat tai, kad prieš kelis metus žaisdamas Lenkijoje buvo beveik apkūlęs kitos komandos trenerį.

Gėda pelėda. Oi bus sunku jam kitą kartą, kai žais Kaune. Ir šį kartą tikrai ne be priežasties.

Ir pabaigai, pamėginkit įsivaizduoti kas būtų Graikojoje, jei Panathinaikos finale laimėtų prieš Olympiacos , o Jasikevičius,  atsisukęs į tribūnas,  rodytų vidurinį pirštą ir demonstruotų užrašą ant savo markinėlių.

Be to, šiuometinis Lietuvos atstovas konkurse pasakė visą Eurovizijos esmę:

Kaip bebūtų, esu labai nusiminęs, kad mes negalime naudoti vaizdo įrašo per dainą. Įrašas išreiškia mano mintis ir vaizdus. Esu labai įsižeidęs, kad man jo neleido naudoti. Mano pasirodymas yra niekas be vaizdo įrašo.

Tai ko, man, žmogui, Euroviziją klausančiam per LRT, o ne žiūrinčiam per LTV, tikėtis iš šio konkurso? Juk per garsiakalbius nei vaizdo įrašų, nei pasirodymo nepamatysi, o muzika ir dainos atlikimas  juk čia ne pirmoje vietoje.

Na, bet kaip ten bebūtų, šįvakar per skype skaitant draugės replikas apie šiuometinės Eurovizijos dalyvius, o vėliau ir šiaip aptarinėjant minėtą renginį, peržiūrėjau savo grojaraščius, statistiką, ir atradau, kad yra visai neprastų ar patinkančių dainų  pasirodžiusių ir ten . Aišku,  ABBA ar Brotherhood Of Man laikų neliečiant, tiesiog paskutiniųjų metų smagesni atlikėjai ir gabalai. Pateikiu TOP 6 :

6. Anna Vissi - Everything . Tą dainą mano kambariokui išsiskyrimo proga atsiuntė mergina. Jis klausėsi liūdėdamas, aš - neturėdamas kur dingti dėl kompanijos. Bet per ta laiką įstrigo, tai kartais paklausau ir dabar. Be to, dainininkė visai nieko, tai ir video smagiai žiūrisi:

5. Tanel Padar & Dave Benton - Everybody. Keista ta estų daina, bet kai pataiko į nuotaiką, tai skamba smagiai. O ir užsidepresavus nuo aukščiau girdėtos atlikėjos skamba dar geriau :

4. Brainstorm  -  My star . Brainstorm’ai apskritai visai gražiai groja. Smagu, kad jiems tada gerai pasisekė, liūdna, kad vienas iš jų žuvo:

3. Walters & Kazha - The war is not over. Ta daina gal ir nėra labai vykusi, bet esmė - du bičai susėda, pasiima gitaras ir tiesiog sudainuoja. Už tai didelis pliusas. O ir šiaip visai įstringanti melodija, nėra jau visai taip, kad išklausysi ir pamirši po kelių minučių:

2. Zdob si Zdub - Boonika bate doba. Tuo metu dar beveik kažkas unikalaus Eurovizijoje. Moldoviško folkloro ir šiek tiek sunkesnės muzikos garsų derinukas. Smagiai skamba, blin, :

1. Wig Wam - In my dreams . Kaip jau ten būtų taip, bet skudurinis rokas sugeba užvesti kaip priklauso.  Ir šiaip, be kartais Euroviziją paįvairinančių skandinavų būtų dar nykiau nei dabar:

Aišku, dar čia reikėtų paminėti LT United, bet su jais ir taip viskas aišku. O jei ką praleidau - priminkit.

Ir būčiau turbūt kvailys, jei sakyčiau, kad tai yra blogai. Nes tai turi  pliusų - nepatyrę treneriai turi iš ko mokytis, įgyja  praktinės patirties ir vėliau jas pritaiko rimtesnėse pareigose, mažiau trinties tarp žmonių. Juolab, kad kartais žaidėjai pademonstruoja, jog daug žvaigždžių vienoje komandoje sugeba sukelti tik  chaosą. O treneriai juk kartais būna ne mažesnio ryškumo žvaigždės nei žaidėjai.

Bet stiprus tikslas tuo ir yra nuostabus, kad žmones sugeba suvienyti. Ir Jūs kartu su manim įsivaizduokit, kas būtų, jei lietuviams pabostų likti, trakim,  už OŽ krepšinio finalo ribų. Ir sutelktų visas pajėgas  šiam tikslui.  Susirinktų ne tik geriausi žaidėjai, bet ir … treneriai.

Puolimą tobulina Sireika ir Sakalauskas su Kemzūra, gintis moko Kurtinaitis su Girskiu, su žaidėjais sezonu metu bendrauja Butautas, įvairiais klausimais konsultuoja Nelsonas, o per rungtynes pagrindiniu smuiku griežia Kazlauskas. Prisideda dar keli specialistai, idealiai išmanantys tam tikrą sritį. Visi pamiršta asmenines ambicijas, principus, nekelia intrigų. Jei dar tuo atžvlgiu protingai pasielgtų federacija, iš vis būtų nuostabu.

Nemaža tikimybė, kad ištiktų fiasko, bet man realesnis variantas tas,  kad toks trenerių štabas rinktinę sustiprintų nemažiau, nei porą labai pajėgių žaidėjų.

Su kiekviena naujiena ar interviu, kuri susijusi su LANVA, vis labiau žaviuosi šia asociacija, o, tiksliau, jos pirmininku Vytautu Simanavičiumi. Nes taip ir įsivaizduoju ateitį, kai po daug metų pasaulis bus dar labiau suskaitmenėjęs, moksleiviai per literatūros pamokas nagrinės ne Servanteso “Don Kichotą” , o lietuviškus bandymus pažaboti p2p galimybes.

Bet daug labiau man pikta. Ne, ne dėl atsirandančio pavojaus, jog nebegalėsiu nemokamai siųstis naujausius ir seniausius  filmus ar ištisas mėgstamų atlikėjų diskografijas. Žmonės tokiuose viešai nelegaliuose reikaluose yra labai draugiški ir vieningi, o dar labiau išradingi ir visada sugeba rasti alternatyvų. Garantuoju,  kad ir uždarius visus lietuviškus torentų trakerius būtų tik laiko klausimas, kada atsiras dar tobulesnė galimybė keistis failais.

Bet aš prisimenu savo vaikystę ir paauglystę. Nuolatinio interneto ryšio nebuvo, o vėliau, kai ir turėjau, tai sparta ir  ribojamas parsiunčiamų duomenų srautas priversdavo tik keiktis. O muzika patiko  ir turėti mėgstamos grupės ar muzikos kompaktinius diskus  buvo tiesiog gyvybiškai svarbu. Tad keliaudavau į vietinį Šilalės turgų pas vieną iš trijų audio/video prekeivių, pateikdavau užsakymą ir kitą dieną nuėjęs atsiimdavau grupės albumą, žaidimą ar filmą,  sumokėjęs vos penkis litus. Tiesiog tie bičai perrašinėja kelis turimus legalius kompaktus ir vėliau juos pardavinėja. Žodžiu, sau daro įspūdingą juodą pelną taip iš tiesų apiplėšinėdami  atlikėjus ar kitus autorius.

Va tai yra tikras piratavimas, nes žmonės  už tokią veiklą gauna pinigus. O kodėl su jais nekovoja taip intensyviai?    Na, taip, sakys kovojam, nubaudėm tiek ir tiek, bet man teorinis atsakymas netinka. Šią vasarą buvau apsižvalgyti - niekas nepasikeitę: galėjau rinktis ir filmus, ir žaidimus. Bet kadangi jau dabar į tai žiūriu kiek kitaip, tai atsisakiau.  Nes jei nesugeba pastebėti per  n metų  paprastų  prekeivių, tai ką bekalbėti apie tuos, kurie iš to daro romtą verslą.  Ir tikrai nemanau, kad kitose miestuose situacija žymiai skiriasi.

Legali filmų žiūrėjimo galimybė  apskritai labai siutina. Į kino teatrą teatrą visada nenueisi, DVD su visais norimais pamatyti filmais taip pat nepripirksi. Ir šiaip kartais norisi tiesiog vakare pasidėti kompiuterį prie lovos, pasidaryti skanios kavos ir pažiūrėti kokią lengvą, romantiškai kvailą komediją to neplanavus visą dieną.  Tai, ponai, jei jau Jūs taip atidžiai stebite lietuvišką internetą, ne jau nepastebėjote, kad galimybės išsinuomoti filmą internetu nėra.  Na, tas variantas, kai užsisakius dvd atveža į namus, netinka. Man ir daugumai būtų daug patogesnis variantas sumokėjus kelis litus per kelioliką minučių parsiųsti filmą į savo kompiuterį ir turėti galimybę per parą jį peržiūrėti. Taip, galima rasti alternatyvas užsienyje, tačiau kodėl dalis pinigų negali nusėsti Lietuvoje? O esmė tame, kad nebebūtų prasmės lankytis jokiam torentų portale, o sumokėjęs už nuomą nebejausčiau ir to nedidelio kaltės jausmo, kad skriaudžiu kūrėjus. Ir šlamšto turbūt mažiau žiūrėčiau, nes dabar jei pažiūri kokią komediją iš neturėjimo ką veikti, tai nereiškia, kad ją pirkčiau ar eičiau į kino teatrą.

Tikrai pažadu, kad vos tik atsiras protinga ir tokia pat patogi alternatyva, aš pagal savo galimybes prisidėsiu prie Jūsų kovos ir nebesinaudosiu dabartiniais būdais.

Ir dar  būtų labai protinga skaičiuoti padarytus nuostolius praktiškai, o ne teoriškai. Neseniai linkomanijoje buvo apklausa apie mėnesines išlaidas. Gal ir nėra ta apklausa šimtu procentu teisinga ir objektyvi, bet, manau, iš esmės tendencijos turėtų būti panašios:

Aišku, galima sakyti kad didžioji dalis yra tiesiog labai taupūs, bet man realesnė išvada ta, kad didžioji dalis trakerio narių, kurie tuo pačiu yra ir aktyviausi,  - moksleiviai ar studentai, gyvenantys iš tėvų gaunamų kišenpinigių ar varganų stipendijų. Ne jau manot, kad iš tiesų jie nusipirktų visus tuos parsiųstus atlikėjų albumus, eitų į kino teatrus ar pirktų dvd ? Jei taip, tai klystat, nes be to išgyventi gali, o be maisto, būsto ar labiau žemiškų dalykų - ne. Bet vienu esu įsitikinęs - vaikai šimtus kartų  perklausę nelegaliai parpumtuotus mp3 ir sužinoję, kad tie muzikantai atvažiuoja į Lietuvą, kelias savaites zys tėvams į ausis kol gaus šimtinę bilietui į koncertą. Studentai nusipirks legalų cd, kad penkiese, su manta šiaip ne taip tilpus automobily ir kartą per mėnesį važiuojant namo galėtų kelionę praskaidrinti mielais ausiai garsais.  Liaudies išmintis sako, kad už vieną mušta duoda dešimt nemuštų. Čia santykis gal ir kitoks, bet turbūt vistiek į teigiamą pusę. Arba panašiai kaip su gera knyga: pasiėmus ir perskaičius iš bibliotekos gerą istoriją vėliau visada norisi ją nusipirkti ir pasidėti į nuosavą kolekciją.

Kur kas sunkiau kalbėti apie programas ar žaidimus. Čia jau nelabai ką prigalvosi - gali greitai parsisiųsti vos ne bet kokią programą  ar žaidimą iš trakerio ir paskui tiesiog legaliai nusipirkti licenziją. Dėl to  įsigijimo nepatogumo kaip ir nebėra. Bet turbūt viskas labiau priklauso nuo žmogaus. Yra idėjinių piratų, kuriems gali duoti nemokamai windows, bet jie vistiek rinksis nucracintą versiją.   Turiu daug pažįstamų, kurie tiesiog didžiuojasi, kad savam kompiuteryje turįs nelegalios programinės įrangos už kelis tūkstančius.  Prieš juos kova beprasmė, o ir galimybių tam jie visada suras.  Geriau švieskit ir mokykit tuos žmones, kurie piratauja vien dėl to, nes  nežino, kad yra nemokami pakaitalai.

Mano paties kompiuteryje ilgą laiką vienintelė legali programinė įranga buvo windows os, bet jau pusmetis naudoju linux ir didesnių problemų nematau. Ir negraužia sąžinė, kad iš kažko vagiu. Nors kartais kelias valandas praleidus bandant ištaisyti mažą kvailą problemą užsimanau grįžti į gerai pažįstamą aplinką, bet, galvoju, blin, tiek to.

Draudimai kartais yra gerai ir gali padėti išspręsti problemas. Bet toli gražu ne visada ar visais atvejais, o kartais  tiesiog daug protingiau pasiūlyti alternatyvą. Kaip su mano trijų metų kaimynu, kuris atėjęs nori papaišyti į vadovėlius ar knygas. Duodu  tada aš jam tuščią sąsiuvinį ar pieštuką ir problemos nebėra. Tai galbūt verta  pagalvoti, ar  bent jau dalies sutelktos energijos   prieš piratavimą  nereikėtų nukreipti kita linkme?

Respublikos Prezidentą renka Lietuvos piliečiai penkeriems metams, remdaniesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.

Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.

Pabraukiau žodžius renka ir renkamas.   Pagal manąją logiką ir lietuvių kalbos supratimą, jei aš dalyvauju rinkimuose ir už mane kažkas balsuoja, tai  tai aš esu renkamas arba piliečiai mane tiesiog renka. Jei rinkimus  laimiu, tai, reiškia, aš esu išrenkamas. Ar aš tiesiog blogai interpretuoju šiuos žodžius ir vis dėl to renka = išrenka.  Nes jei ne, tai pacituotos eilutės reikštų, kad ir  kandidatuoti galima tik du kartus iš eilės. Juolab, kad tolimesniuose straipsniuose naudojamas žodis išrinktas.

O nesuprantu tų eilučių i visas įdomumas tame, kad dabartinis LR Prezidentas kandidatavo tris kartus iš eilės, Kazimiera Danutė jei dar to nepadarė, tai neužilgo padarys ateinančiuose rinkimuose.

Lietuvių kalbos ekspertai, padėkit išsiaiškinti, kuris variantas teisingas:

1. Kandidatuoti galima tik du kartus iš eilės, priešingu atveju - bus pažeista Konstitucija;
2. Redaktorių klaida Konstitucijos tekste;
3. Renkamas = išrenkamas ir kabinėjuosi ne ten, kur reikia.

Savininkas: www.mokinukes.org

Neturiu nieko blogo prieš “Mokinukes”. Ir net norėdamas negalėčiau, nes sąžinė neleistų - vasarą buvau jų koncerte, o ir viena daina man visai gerai skamba. Gal net nelabai drįsčiau ginčytis su jų vadovės pareiškimu, kad tai  profesionaliausia pop muzikos grupė Lietuvoje. Bet dėl pavadinimo jau negaliu patylėti, nes mąstymas šiuo atžvilgiu tikrai “mokinukiškas”.

Sako, baigiam mokyklą, prasideda naujas gyvenimo etapas ir pavadinimas natūraliai turi keistis, o tam labiausiai tiktų pasivadinti “Studentėmis”. Tai ne jau vadybininkai nesumąsto, kad universitetu nauji gyvenimo etapai nepasibaigs ir ateis laikas, kai pavadinimas  vėl neįsipaišys į kontekstą.

Nes jei apie tai negalvoja, tai panašu, kad turėsim dažniausiai pavadinimus keičiančią grupę muzikos istorijoje. Maždaug taip:

Mokinukės - Studentės - Doktorantės - Meilužės - Žmonos - Mamytės- Nusivylusios Namų Šeimininkės - Pensininkės.

Nors gal čia kaip tik viskas apgalvota.

Tarkim, kalbam per pertrauką visi sustoję ratu, ir kas nors paklausia:

-Ar matėt, kaip vakar “Santa Barbaroj” visą seriją gražiai bučiavosi ir verkė?

Užsimezgą diskusija, trunkanti  visą ilgąją pertrauką ar pamoką, o aš nė nežinau apie kalba, ar dar blogiau - negaliu įsiterpti ir pasakyti ką nors protingo. O tokiam amžiuj taip norisi pripažinimo.

Nors būdavo ir blogiau: matai sėdinčią,  nusiminusią, gražią ir patinkančią mergaitę. Žinodamas, kad paguodęs gali pakelti savo akcijas, paklausi, kas tokio liūdno nutiko. Ir girdi:

-Tipo, nežinai? Juk nuo vakar “Santa Barbaroj” X herojų vaidina naujas aktorius, nes senajam pabodo kelis metus kartoti tuos pačius tekstus…

Tokiais ir panašiais žodžiais visi mano gudrūs planai žlugdavo.

Bandžiau visa tai kompensuoti žiūrėdamas “Be namų negerai”, žemėlapiuose ieškodamas to legendinio miestelio ar parduotuvėje spoksodamas į vyno butelius, pavadinimu “Santa Barbara”. Bet niekas negelbėjo ir dažnai turėdavau tiesiog pritariamai linkčioti galvą kvailai šypsodamasis. Gerai, kad tai truko vos kelis metus.

Bet skaudžiausia dabar: neseniai su kaimynais vakare bediskutuodami prisiminėm  senus televizinius laikus  - serialus, filmus, šou. Viskas buvo labai linksma, kol nepriėjo eilė “Santa Barbarai”. Nesupratau daugumos bajerių, išsiduoti nenorėjau, tai sakiau sorry, turiu eiti mokytis. O, iš tiesų, grįžęs mąsčiau ir supratau, kad “Santa Barbara” mane galėjo paveikti kur kas rimčiau.

Nes nė karto nemačiau, kaip lietuviai prisiskaitę D. Defo vaidino robinzonus Malaizijoje, vos neatėmė licenzijos iš TV3 pasimylėję prieš kameras ar bandė pasiekti dangų mokindamiesi dainuoti. O tam galimybę jau turėjau, bet lyg ir kažkas stabdydavo.

Kaip ir su eks populiariuoju šou, kurio kodinis pavadinimas - KĮŽ. Nemačiau taip pat nė vienos laidos, nes užtekdavo pasiklausyti pažįstamų pokalbių, juolab, nuo jų muzikos galimybės apsisaugoti  taip pat nelabai buvo, nes per tūsus labiausiai užvesdavo to šou dalyvių kūriniai. Neslėpsiu, keli patiko ir man , bet tik dėl to, kad ir labai patinka originalai.

Ir, va, aną vakarą sėdžiu, galvoju, jei jau tiek girdėjau kalbų ir dainų, tai reikėtų viską pačiam pamatyti. Panaršiau linkomaniją, pasitelkiau youtube. Nieko tokio ypatingo nemačiau, kol akys neužkliuvo už šito:

Žiūrėjau kartą, antrą ir trečią. Įsitraukiau į grojaraštį net. Ir juokiausi, ir keikiausi, kol galų gale supratau du dalykus:

1. Ta dainininkė Video dainuojanti mergina per ausį gavo tikrai ne dėl to, kad yra lietuviams neįprastos išvaizdos (man tai ji net labai graži);
2. Gal ir visai gerai, kad mano vaikystė šiek tiek nenusisekė.