Kaip prijaukinti lapę

Pasidaviau madai ir aš

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 19 Feb 2012 12:55:00 +0000

#blackoutSOPA

noreply@blogger.com (Arvidas) — Tue, 17 Jan 2012 18:40:00 +0000

visual.ly

Kas drįso?

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 20 Nov 2011 12:29:00 +0000

Dėl sniegenos žūties kaltinkite išblizgintą lango stiklą.

Lietuvos kryptis

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 20 Nov 2011 09:23:00 +0000

Karaliams, kurie pėsti

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sat, 19 Nov 2011 17:13:00 +0000

Miaukelandželas

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 13 Nov 2011 19:11:00 +0000

Mewchelangelo

Videostar

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 13 Nov 2011 17:21:00 +0000

YouTube parašiau 2009-aisiais:
"Lapių vienkiemio šeimininkė sugeba nuo dygių erškėčio šakų zylutėms skirtus lašinukus nudraskyti. Gaila, kad filmuoti ėmėmės tik tada, kai ji jau sukirto po mūsų vakarienės likusius kaulelius ir nubindzeno savais keliais:)".

Kaimas FTW

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 13 Nov 2011 14:53:00 +0000

Pavasarį pasigedom lapės.

Visą vasarą dubenėlyje nestigo skanių kasnelių, tačiau juos sutvarkydavo hipsteriški kaimo rainiai, nesibaigiančio Woodstocko dvaro liepose dalyviai kovai ar mūsų malkinėje slapukaujančios kiaunės.

Pakalbinau kaimynę progai pasitaikius, gal girdėjo ką nors apie mūsų lapę. Sutriko, paskui pradėjo greitakalbe aiškint, kaip lapė gasdindavo iš mokyklos grįžtančius pyplius. Ji tupėdavo ir žiūrėdavo. Gal pasiutus kokia. Be to, papjovė vištas.

Schema aiški: kam tas vištas tvorom tvert, geriau lapę nušaut. O kam žiūri.

Vaikai ją buvo sugalvoję vadinti Latika. Gal dėl to kad grakšti? Pora sakinių iš trumpo pokalbio Google+ su Aiste P.:

Aistė P. - Taip taip, prisimenat, Kurosawą? Kaimiečiai visada laimi :) Kita vertus - prisijaukinus ateina atsakomybė... Oj, nežinau. Čia tau ne apie meną plepėti...

Arvidas B. - Ta atsakomybė ir yra sunkiausia. Ji ne visai tokia pat kaip Mažajame Prince. Iš esmės ji žuvo dėl mūsų užgaidos. Monstaz we are.

Latikos albumėlis

Ką daryti, kad sveiki būtume ir ilgai gyventume

noreply@blogger.com (Arvidas) — Fri, 03 Apr 2009 09:21:00 +0000

1895 metais Tilžėje išleista gyvenimo patarimų knygelė. Ją į Lietuvą gabendavo knygnešiai.

Vidinis balsas neapgavo

noreply@blogger.com (Arvidas) — Mon, 30 Mar 2009 16:18:00 +0000

Vidinis balsas neapgavo: sekmadienio vidudienį pasirodė pirmasis gandras. Į gandralizdį jis visiškai nekreipė dėmesio, prie naujojo tvenkinio polaidžio vandenų apardytais krantais keletą minučių pavarlinėjo ir iš lėto nužingsniavo per pievą kaimo link. Fotografuota pro langą, nedrįsau drumsti gandrui pietų.

Nekantraujame, kada gi prasidės įkurtuvės.

Nei batonas, nei „Chappi“ netinka mūsų lapei

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 29 Mar 2009 15:32:00 +0000

Koks gi būtų Lapių vienkiemis, jei jame nebūtų lapių. Tiesa sakant, tokį pavadinimą mes patys sugalvojom. Kodėl, kodėl. Ogi todėl, kad lapės čia yra tikros šeimininkės. Visą žiemą kaskart atvažiavę sniege kaip knygoje skaitydavom lapės pėdsakų paporintas istorijas. Juokingiausia iš jų buvo apie tai, kaip laputaitė pasišokinėdama nukabinėjo zylėms ir geniams skirtus nesūdytus lašinukus, sukabintus maždaug pusantro metro aukštyje erškėčių krūme, o iš lesyklėlės lašinukų nugvelbti gudruolė nesugebėjo. Tik sniegą ilgai bestrykčiodama suplūktą paliko.

Ne kartą pro palėpės langą stebėjome, kaip lapės medžioja peles pievoje – vaizdelis vertas „Youtube“!

O šiandien popietę susėdom prie stalo ir tik dirst pro langą – prie akmenų laputė tik staiposi, batoną tik uostinėja. Kol nubėgau fotoaparato, ji baigė dairytis ir prieš nuskubėdama savais keliais, mestelėjo žvilgsnį verstiną maždaug taip „Na, kas jau kas, o batonas tai jau tikrai ne man, tegul kovai su varnom pešasi dėl jo gabalėlio. Va, skūrytės nuo lašinukų – visai kas kita“. Vaikai dar atvažiuojant nupirko iš savo santaupų pakelį šunų ėdalo „Chappi“. Įbėrėm kartu su skūrytėm į dubenėlį prie daržinės durų, kur nakvoja lapės. Ir ką jūs manot – skūryčių neliko tuojau pat. O „Chappi“ taip ir liko net neliestas. Tikriausiai todėl, kad tai šunų ėdalas, o ne lapių.

Kaip laukti gandrų

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sat, 28 Mar 2009 19:14:00 +0000

Lapių vienkiemyje gandralizdžio nebuvo. Apylinkėse gandrų daug, pernai vasarą jie dažnai užsukdavo į mūsų pievą ir sodą užkandžiauti. Sakau tiesiai: mintis prisivilioti gandrus kirbėjo jau tada, kai pirmąkart braidėm po pažliugusį vienkiemį su buvusiu šeimininku, ir vieta jam statyti iš karto buvo aiški: vakarinėje vienkiemio pusėje, kad matytume kleketuojančius gandrus besileidžiančios saulės fone. Rytų skirstomųjų tinklų darbuotojai greitai ir kokybiškai pastatė gandralizdį už protingą kainą ir suteikė „gaminiui“ – įsivaizduokite – 40-ties metų garantiją!

Labai laukėme naujakurių, netoli 9 metrų aukščio modernaus namo iš betono ir cinko (nebaigta statyba), pievoje, sukrovėme krūvelę pusmetrinių įvairaus storio šakelių apdailos darbams, kad naujiesiems šeimininkams reikėtų mažiau laiko gaišti apdailos medžiagų paieškoms.

Vakaro saulei sparčiai begrimztant už krūmokšnių vidinis balsas (na, toks kaip indėnų) pasakė „Jie turėtų pasirodyti rytoj, kaipgi kitaip“.

Kaip taisyklingai džiaugtis dovana

noreply@blogger.com (Arvidas) — Mon, 23 Mar 2009 05:29:00 +0000

Tingintiems spustelėti video: tai ekstremaliai nuotaikinga instrukcinio-didaktinio pobūdžio dainelė apie tai, kaip reikia taisyklingai džiaugtis gavus netikėtą dovaną. Ji tikrai pravers jums, jei gausite iš jus mylinčių žmonių, pažįstamų, kolegų (pvz. išleidžiant į pensiją, į kitą darbą ir pan.) ar Kalėdų Senelio kokią nors labai labai netikėtą dovaną, pėvėzė, paveikslą iš netikrų gintariukų, kuriame atvaizduota jūra, pušis ir žuvėdra, arba šviečiančias-grojančias-rūkančias plastikines varles jūsų baseinėliui (beje, Thomas Philips parduotuvėse jų turėtumėte rasti, jei ieškote kam nors originalios, tiesiog pritrenkiančios dovanos).

Jau metai

noreply@blogger.com (Arvidas) — Tue, 17 Mar 2009 08:36:00 +0000

Lygiai prieš metus parašiau tokį tekstą:

"Dabar, kai minios palydi į paskutinę kelionę Maestro, sėdžiu darbe, maigau klaviatūrą, o galvoje skamba viena jo daina, eilės Marcelijaus Martinaičio. Anuomet buvo drąsu taip rašyti, bet dar didesnės drąsos reikėjo tai dainuoti žmonėms. Šią dainą Vytautas pradėdavo ramiai, bet lyg pro sukąstus dantis, pabaigoje jau galingai, stipriai, taip, kad kūną šiurpuliukai...

Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas –

Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –

Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –

Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus.

Per pastarąsias dienas daug išgyvenom, nesigėdydami liejom ašaras, skambinom vieni kitiems tie, kurių jaunystė be jo dainų būtų buvus visai šūdina. Jo dainose buvo tiek erotikos - "Milžinai", "išeinu", "Purpurinis vakaras", gabalai iš "Ugnies medžioklės", galų gale "Patogios, dailios Lietuvos mergytės". Jo atliekama "Margi sakalai" buvo gyvas, pats geriausias paminklas Dariui ir Girėnui.
Pamenu, kai 1989 metų vasario 15 vakarą buvom didžiulėj minioj Kauno Muzikinio teatro sodely, jau sutemus pirmą kartą nuskambėjo jo atliekama Gintauto Abariaus daina Bernardo Braždžionio žodžiais "Šaukiu aš tautą". Nors tuos žodžius kasmet per Vasario 16 Amerikos balsas skaitydavo kartu su kitu poeto eilėraščiu "Jie bijo", tąsyk išklausius šią dainą pasigirdo minioje šūksniai - "nebėr ko laukti, skelbiam Nepriklausomybę" ir atrodė, kad tai tuoj tuoj įvyks...
Manau, kiekvienas iš mūsų galėtų prisiminti tokių minučių, ne tai svarbiausia. Mes laimingi, kad turime Vytautą."

Kaip greitai praėjo vieneri metai. Neatsistebiu.

Testas: ar Jūs pastabus

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 15 Feb 2009 07:54:00 +0000

Atidžiai stebėkite ir suskaičiuokite, kiek kartų perduoda kamuolį vienas kitam baltųjų komanda.

O taip ruošėsi...

noreply@blogger.com (Arvidas) — Fri, 16 Jan 2009 21:13:00 +0000

Kaip supratau, Rot Front pamiršo prie Seimo atsinešti meno kūrinio detales iš ŠMC.
Bet renginys ir taip buvo visai meniškas.

Ar pagrįstai tikimės?

noreply@blogger.com (Arvidas) — Mon, 15 Dec 2008 07:41:00 +0000

Naujoji Maisto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies redakcija visai miglota:

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Maistas – kaip apibrėžta 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 dėl maisto įstatymo pagrindinių principų ir reikalavimų nustatymo, Europos maisto saugos institucijos įsteigimo ir maisto saugos procedūrų bei principų nustatymo 2 straipsnyje.

Vyriausybė aiškiai rengiasi ~~krizei~~ ekonomikos kilimo sulėtėjimui. Senoji versija buvo aiškesnė:

Tėvynės jubiliejus

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sat, 16 Feb 2008 19:44:00 +0000

Jubiliejus nebuvo kažkuo ypatingas. Beveik tas pats draugų ratas, tie patys cepelinai...
Bet kaskart vis kitoks jausmas, kad paaugo vaikai, kad kažkaip ypatingai jie gieda Tautišką giesmę kartu su mumis, suaugusiaisiais.
Buvo gera kartu.

Situ ruttu karu tuleb

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 13 Jan 2008 03:35:00 +0000

Kai kažkas pasakė, kad mūsiškai ši estų frazė reiškia "Šik greičiau, meška ateina" - nepatikėjau, maniau, šiaip išsikalinėja, bet šiandien radau šią nuotrauką. Va čia. Visai smagi frazė:)

Sniego senis

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 04 Feb 2007 15:25:00 +0000

Kreatiff pa Litofski

noreply@blogger.com (Arvidas) — Mon, 23 Oct 2006 02:30:00 +0000

Cepelinai

noreply@blogger.com (Arvidas) — Fri, 17 Feb 2006 20:57:00 +0000

Sekdamas Giedriaus Vilpišausko aka giedrius_v nemariuoju kulinariniu palikimu, siūlau susipažinti su mano draugų tarpe jau kuris laikas išplitusia cepelinų valgymo ceremonija.

Paprastai darome taip:

1. Sulaukiame Vasario 16-osios.

2. Paskaičiuojame, kiek reikės bulvių "kad nepritrūktų" ir priskutame pilną kriauklę net su kaupu.

3. Dalį bulvių išverdame "su mundyriais" ir nulupame, supjaustome pora didelių svogūnų.

4. Virtas bulves sumalame mėsmale.

5. Nuplautas ir išrakinėtas skustas bulves sutarkuojame Mažeikių gamybos elektrine tarka, pirkta 1990 metais už talonus.

6. Kol vyksta tarkavimas, šeimininkė toliau tvarko stalą, nes tuoj pasirodys ekstremistiškai nusiteikę cepelinų valgytojai.

7. Į sutarkuotų bulvių masę įdedame šiek tiek vitamino C, kad nejuoduotų.
Šį kartą bulvės ir taip buvo labai baltos.

8. Tarkuotas bulves nusunkiame tinkleliu.

9. Šeimininkė pasipuošia dvi savaites pačios siūtais tautiniais rūbais (austa medžiaga pragulėjo lentynoj dar nuo tų laikų, kai visi rikiuodavosi išilgai autostradų ir klykaudavo "Laisvė, laisvė..."),
ir suminko tešlą.

10. Sumalta kiauliena su prieskoniais išminkoma, įpilant šiek tiek šalto vandens ir įdedant svieste pakepintų svogūnų. Supjaustoma šoninė arba rūkyti lašinukai spirgučiams.

11. Susirenka daugiau tautiškai nusiteikusių ponių ir panelių:)

12. Ponios imasi formuoti tautinį standartą atitinkančius cepelinus.

13. Vyrai rodo viens kitam, kokias žinutes gavo mobiliuoju telefonu.

Cituoju Flyer'io sveikinimą:

"Vasario 16-osios reikšmę gali suvokti ir įvertinti tik pilietiškas žmogus. Ne sumaterialėjęs barbaras ar nužmogėjęs nemokša, ne viskuo nepatenkintas tinginys ar viskuo aprūpintas hedonistas. Ne jiems ši šventė. Todėl man ypač džiugu pasveikinti Jus, darbštieji Lietuvos patriotai! Už Tėvynę!"
Mergelės lelijėlės pasirodo su cepelinams valgyti pritinkančiais apdarėliais. Specialiai šiai ceremonijai jos parengė vėliavėles.

14. Cepelinai sudedami į gerai kunkuliuojantį pasūdytą vandenį ir verdami apie 20 minučių.

15. Išvirę cepelinai sudedami į lėkštes, apipilami spirgučiais ir patiekiami.

16. Cepelinai gali būti papuošiami vėliavėlėmis.

17. Prieš pradedant valgyti cepelinus, sugiedama V.Kudirkos "Tautiška giesmė".

18. Šeimininkės laimingos, kad viskas gerai pavyko!

Vat taip:)

The Wall Vingio parke

noreply@blogger.com (Arvidas) — Thu, 01 Sep 2005 20:44:00 +0000

Į Holivudą jas, į Holivudą

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 28 Aug 2005 12:18:00 +0000

Žemuogės

noreply@blogger.com (Arvidas) — Sun, 26 Jun 2005 10:25:00 +0000

Nuo pat vaikystės žemuoges garbinu, tiesiog adoruoju. Niekas neprilygsta žemuogių kvapui, skanu jas valgyti tiek vienas, tiek su pienu ir cukrum. Geriausiai jos atrodo šviesaus sodo pievutėje, nes sodo medžiai šiek tiek pridengia nuo saulės kaitros. Miške po medžiais sunokę jos būna rūgštokos, pietiniuose pievų šlaituose, jei žolė neaukšta, jos kartais net išdega, ar jų uogos būna kietesnės. Iki derėjimo pabaigos maždaug liepos pirmąją savaitę tose sodo vietose, kuriose gausu žemuogių, žolės nepjaunu. Tiesiog gaila būtų naikinti tokį grožį. Aišku, po to su vejapjove neišssuksi, tenka kabintis ant pečių rimtesnę žoliapjovę.