Kaip sugauti vienaragi?

Sėkminga investicija

noreply@blogger.com (ispanaz) — Thu, 12 Feb 2009 15:04:00 +0000

regolare nuotrauka

Nuo vakar pradėjau skaičiuoti visas išlaidas. Absoliučiai visas, nes paprasčiausiai atsibodo klausimas mėnesio gale - kur dingo pinigai. Dabar viskas sistemiškai ir buhalteriškai - kiekvienas čekis paimamas, užrašomi paaiškinimai ir padedamas saugoti. Prie viso to, dar sudarinėju mėnesinius pirkimo sąrašus, ko tikrai reikia, kad išvengti šlamančiųjų mėtymo, Tiesa, dar nežinau, ar ilgam užteks kantrybės..

Pagalvoju, kad gal ir gerai, kad tokia finansinė situacija atėjo į Lietuvą. Iki šiol niekaip neprisiruošdavau tiksliai sekti savų finansų, o ir pirkinių atsirasdavo ne itin reikalingų. Dabar kanors perkant, manau reikia tikrai apgalvoti ne vien "ar šis daiktas man tikrai reikalingas", bet ir "ar aš galiu palaukti pusę metų/metus ir jį nusipirkti du/tris kartus pigiau". Tokią mintį pakišo vakar pamatytas skelbimas apie parduodamą mobilų telefoną - kažkada man jo taip reikėjo, kad net pirštus suko, bet kaina buvo neįkandama. Niekada nesu mokėjęs už mobilų telefoną daugiau kaip šimto litų, todėl 1000 man išvis astronominis skaičius. Vakarykščiame skelbime puikavosi "normali" kaina - 200 lt. Kas pirkot už tūkstantį, na, labai gaila :)

Daiktų nuvertėjimas neišvengiamas. Faktiškai reiktų pirkti aukso luitus ar deimantus siekiant neprarasti investicijų. Bet dabartinėje situacijoje "taškytis" pinigais yra neprotinga. Juk šimtu procentu nesi tikras, ar rytoj dar turėsi darbą, ar trečią ryto jau stovėsi prie darbo biržos.

Tai ką daryti?! Investuoti.. į save! Pats metas mokytis naujos užsienio kalbos, išmokti žaisti šachmatais, ar net aplankyti tolimesnę šalį. Įgytų gebėjimų nesuvalgys nuvertėjęs litas, jie niekur nedings netekus darbo. Tuo labiau, kad dabar kainos krenta, nes norinčių nedaug. Žinoma, nereikia būti naiviem ir gyventi kaip gyvenus – planavimas ir taupymas šiomis dienomis lieka aukso vertės.

Norit bėgioti greičiau? Jums reikia elektros!

noreply@blogger.com (ispanaz) — Mon, 09 Feb 2009 14:38:00 +0000

Na, pirštų kišti į rozetę tikrai nerekomenduoju. Bet silpna elektros srovė išties pagerina motoriką, t.y. jūsų judesius. Nors sakinys skamba kaip ištrauka iš siaubo filmo “Elektros kėdė”, tačiau tai – neseniai paskelbto mokslinio tyrimo rezultatas. Mokslininkai pasirinko 12 savanorių, kurie kasdien atlikdami įvairius pratimus, mokindavosi naudotis vairalazde (joystick). Užduotis – kaip įmanoma greičiau ir tiksliau vedžioti žymeklį laviruojant tarp kliūčių kompiuterio ekrane. Viskas buvo pakankamai sudėtinga, siekiant, kad dalyviai bėgant laikui tobulėtų.

Vieno bandymo metu, prie šešių dalyvių galvų nuspręsta prijungti elektrodus, per kuriuos buvo leidžiama silpna elektros srovė. Buvo stimuliuojama smegenų dalis, atsakingą už judesius. Po penkių dienų bandymų paaiškėjo, kad ta grupė, kuri gavo elektros dozę, su užduotimi susidoroja ženkliai geriau – tiek greičiu, tiek tikslumu.

Viena vertus, toks rezultatas džiugina – ne už kalnų dar viena priemonė, leidžianti pagerinti savo fizines galimybes, kita vertus – labai jau niūriai atrodo smegenų, prijungtų prie metalinio korpuso, vaizdinys..

Stereograma ir autostereograma

noreply@blogger.com (ispanaz) — Fri, 06 Feb 2009 13:21:00 +0000

Stereograma - optinis rezultatas, sukuriantis 3D efektą iš dviejų 2D paveiksliukų. Tokį efektą leidžia pasiekti sudėtingos aparatas pūpsantis mūsų galvose - smegenys. Įdomu, kad anksčiau buvo manoma, kad gylio suvokimas vyksta žmogaus akyse, bet 1959 metais amerikiečių psichologas įrodė, jog tai - sudėtingas neurologinis procesas. Stereogramos atsirado pakankamai seniai, dar XIX amžiuje. Anksčiau jos būdavo gana paprasto pobūdžio - dvi trupėlį skirtingos nuotraukos, kurias peržiūrint specialiu aparatu - stereoskopu, būdavo gaunamas drijų dimensijų (dalinai) vaizdas.

Tiriant šį fenomeną toliau, buvo atrastos vadinamosios autostereogramos. Tai - tie stebuklingi paveikslėliai, kuriuose pavaizduota visiška makalynė, bet ilgainiui tarsi iš oro atsiranda patys įvairiausi objektai, tarsi kabantys erdvėje. Tik pamatęs autostereogramas nesugebėjau nieko jose pamatyti - tarstelėdavau "nesamonė" ir numojęs ranka daugiau nebandydavau. Atsitiko taip, kad prieš keletą metų lentynoje radau knygą, kurioje buvo gausybė šių "stebuklingų" paveikslėlių. Tada daviau sau žodį ne tik juos pamatyti, bet ir išsiaiškinti kaip tiksliai jie veikia. Dabar, nebežinau kas buvo sunkiau.. :)

Pradėsiu nuo veikimo principo, kuris yra genialiai paprastas. Autostereogramos principas paremtas mūsų sugebėjimų matyti stereo vaizdą. Smegenys apdorodamos atskirų akių matomus taškus suformuoja gylio pojūtį ir taip mes suprantame, kad matomas objektas yra trimatis, tačiau, kai jos mato vienodai pasikartojantį vaizdą, joms tampa sunku suderinti abiejų akių matomus vaizdinius. Jei šio vaizdo pasikartojimas horizontalus, atpalaiduojant žvilgsnį galima truputėlį pasukčiauti ir priversti smegenis sujungti kairės ir dešinės akies matomus vaizdinius. Tokiu principu ir paremti "iš niekur" atsirandantys paveiksliukai.

BET. Bet norint priversti atsirasti trijų matmenų objektui, reikia žengti dar toliau. Reikia padaryti taip, kad iškilę objektai galėtų būti skirtinguose gyliuose - vienas taškas iškilęs tik truputį, kitas - kaip įmanoma daugiau. Čia vėl neapsieinama be košelės kaukolėse:) Kuo mažesni tarpai tarp pasikartojančių objektų, tuo labiau jie "iškils" į juos teisingai žiūrint.

Kaip matote iš viršuje esančio paveiksliuko (paspauskite ant jo, norėdami pamatyti didesnį vaizdą), tarpai tarp tigrų figūrėlių yra mažiausi, todėl jie erdvėje iškils labiausiai.

Ir nors elementarią stereogramą, ar autostereogramą galite sukurti ir patys, sudėtingom daug paprasčiau naudoti kompiuterius. Viskas ko reikia - turėti trimatį objektą. Tada gaminamas vadinamasis gylio antspaudas - padaromas nespalvotas to objekto atvaizdas: tamsios spalvos žymi labiausiai įdubusias vietas, o šviesios - iškilusias. Belieka pasirinkti pasikartojantį paveiksliuką (pattern) ir voila, kompiuteris atsižvelgdamas į gylio antspaudą pritraukdamas ar pastumdamas "patterną" paslepia išsirinktą objektą.

Taigi, taip viskas ir kuriama. Turbūt dabar jau netveriate savam kailyje ir grasindami akmenimis reikalaujate duoti "tų stebuklingų paveikslų" ir paaiškinti kaip juose kažką įmatyti. Deja, čia manau aš bejėgis. Kad ir kaip man pačiam aiškino jau tai padaryti mokantys, nesugebėjau, kol netyčia pavyko sukurti savitą techniką. Tačiau egzistuoja bendri patarimai.

Paveiksliukus geriausia turėti popieriniame formate ir viską daryti itin gerai apšviestoje patalpoje (!). Pirma technika - paimkite paveiksliuką ir pridėkite jį prie pat akių. Nesukonsentruodami žvilgsnio, iš lėto atitraukinėkite autostereogramą. Kiek atitraukinėti? Nėra tikslaus centimetrų skaičiaus. Tai galite nustatyti tik jūs patys. Pabandykite pritraukti paveiksliuką ir vėl po truputį nustuminėti. Antroji technika suveikia dažniau. Autostereogramą laikykite ~15-20cm atstumu nuo veido, bet žvilgsnį koncentruokite "už paveiksliuko" - padarykite jį išsiliejusį. Lėtai pastumdykite paveikslą pirmyn, atgal, tačiau žvilgsnio į jį nekoncentruokite.

Kažkuriuo metu vaizdas pasikeis ir neryškiame paveiksliuko fone pradės atsiradinėti trimatis objektas. Labai sunku tai aprašyti, tačiau vaizdas užburiantis. Galiu paguosti, kad tai - kaip važiavimas dviračiu. Kartą supratus kaip, mokėsite visą gyvenimą. Tik nepamirškite gero apšvietimo!

Pabaigai pateikiu nuorodą su daugybe autostereogramų pavyzdžių. Sėkmės!

http://www.eyetricks.com/3dstereo.htm

Kaip būti laimingu?

noreply@blogger.com (ispanaz) — Wed, 21 Jan 2009 16:44:00 +0000

Šis klausimas dabartiniais laikais manau kaip niekada aktualus, bet vienintelį atsakymą rasti tikrai sunku. Atrodytų viskas ko reikia – pinigų, dar daugiau pinigų, gero automobilio, namo, supermodelio į parankę, šlovės ir garbės. Tačiau neretas turintis visus išvardintus dalykus tarsteli, jog tai laimės neneša. O ir psichologai lyg susitarę kartoja, kad minėtieji dalykai žmogų laimingą daro tik trumpam.

Imkime pinigus kaip pavyzdį. Prisiminiau, kad dar būdamas pirmų kursų studentas kišenėje turėdavau 80 litų mėnesiui, o nelauktai sulaukęs stipendijos, kuri siekė fantastiškus 120 litų, buvau pats tikriausias ponas – ir „ant alaus“ užtekdavo ir į klubą nueiti, net namo su taksi grįžti.. Dabartinė finansinė situacija pasikeitė kaip diena ir naktis, atrodytų turėčiau gyventi kaip inkstas taukuose, bet taip nėra. Manau čia uždaras ratas – augant finansam, auga ir poreikiai.

1996 metais Minesotos universitete atlikto tyrimo duomenimis savybė jaustis laimingai yra užkoduota mūsų genuose. Bendriausiu atveju išgirdus žodį „genai“, prieš akis iškyla tėvų mums perduota informacija, tačiau šiuo atveju viskas yra sukuriama genam jungiantis dar neištirtu būdu. Taip „pagaminamas“ unikalus egzempliorius – kiekvienas iš mūsų. Pažįstu keletą žmonių, kurie, atrodytų, visada laimingi. Nėra jų gyvenimas idealus, tiesiog jie „spinduliuoja“ ir tiek.

Laimės jausmas itin stipriai pasireiškia lyginant save su kitais. Jei kitiems sekasi geriau, mes jaučiamės ne itin laimingi ir atvirkščiai. Tokio palyginimo daugiausia televizijoje, kur žvaigždės ir žvaigždūnai maudosi prabangoje, apsupti dėmesio ir šlovės. Nenorom peršasi išvada – mažiau TV žiūrėsi, laimingesnis būsi.. Bet nenukrypkime nuo temos.

Dažnam laimė asocijuojasi su tikslų įvykdymu. Deja ir čia viskas gana trapu, pasiekus tikslą, dažnai jaučiamasi dar prasčiau. Nepasakyčiau, kad baigęs savo „amžiaus“ darbą jausčiausi gerai. Atvirkščiai, atsirado kažkokia tuštuma. (Akivaizdus bandymas ją užpildyti).

Manau, pakankamai radau pakankamai vertingų patarimų, galbūt padėsiančių jums tapti bent truputėlį laimingesniais:

1. Nesiek savo gyvenimo vien su tikslų įvykdymu.
2. Dažniau kanors darykit neprašydami atlygio.
3. Stenkitės būti saikingi.
4. Gyvenkite šiuo momentu.
5. Pasiimkite į rankas gerą knygą ir atsiribokite nuo pasaulio

Būkite laimingi :)

Kuris smegenų pusrutulis Jus valdo?

noreply@blogger.com (ispanaz) — Tue, 20 Jan 2009 16:18:00 +0000

Pastaruoju metu itin daug dėmesio skyriau įvairiom iliuzijom paremtom kokiu nors neįprastu smegenų veikimu. Kolkas didžiausią susidomėjimą sukėlė besisukančios moters figūros iliuzija. Principas paprastas – paveiksliukas, kuriame sukasi moters figūra. Atrodo kas čia tokio – sukasi ir tiek. Tačiau visas įdomumas – į kurią pusę ji sukasi.

Jei figūra sukasi palei laikrodžio rodyklę – jūsų smegenyse dominuoja dešinys pusrutulis, jei prieš laikrodžio rodyklę – kairysis.

Dešinys pusrutulis koordinuoja: jausmus, vaizduotę, simbolius, filosofiją, religiją, dabartį ir ateitį, tikėjimą, riziką, muziką, sportą.

Kairysis: logiką, orientavimąsi, dabartį ir ateitį, strategijas, praktiškumą, kalbą ir žodžius, skaičiavimą ir pan.

O va dabar užduotis Jums – priversti figūrą suktis į priešingą pusę! Klausiate kaip tai padaryti? Jei sukasi į vieną pusę, reiškiasi sukasi į vieną.. Che, čia ir yra kabliukas, norint galima ją „pasukti“ į priešingą. Sunku tiksliai nusakyti kaip tai padaryti. Aš sėdėjau pora minučių ir spoksojau kaip ožys į naujus vartus, bet gana netikėtai ji man apsisuko. Dabar galiu sukioti į kurią noriu pusę. Mano atveju padėjo "išsklaidytas" žvilgsnis. Visai smagu, išbandykite ir būtinai papasakokite kaip sekėsi!

Įdubusios kaukės efektas

noreply@blogger.com (ispanaz) — Sun, 11 Jan 2009 20:08:00 +0000

Prieš keletą savaičių iš vieno neprisistačiusio skaitytojo sulaukiau įdomaus komentaro su dar įdomesne nuoroda apie “liekamuoju” vaizdu paremtą iliuziją. Iš tikrųjų nepaprastai domiuosi tokiais dalykais, o trumpame filmuke išvystas efektas tikrai užkabino, todėl kurį laiką domėjausi šia tema ir rinkau informaciją. Dabar noriu ja pasidalinti ir su jumis. Minėtas filmukas pristatė efektą, žinomą “Įdubusios kaukės” pavadinimu (Hollow Mask Effect).

Šį fenomeną 1973 metais pasauliui parodė profesorius Ričerdas Gregoris (Richard L. Gregory). Prieš bandymą jį paaiškinti privalu jį pamatyti, todėl pateikiu nuorodą, kurią ir man pasiūlė jau minėtas skaitytojas. Fone kalbantis balsas, mano jau minėto profesoriaus R. Gregorio.

Jei labai susikaupsite ir stebėsite kitoje kaukės pusėje esančius šešėlius, įdubusią kaukę galima matyti truputėlį ilgiau, tačiau ji vistiek tampa iškilusia ir kas įdomiausia, sukasi į kitą pusę!

Mūsų įprotis matyti veidus iškilusius yra toks stiprus, kad smegenys ignoruoja signalus, rodančius, kad veidas tikrai įdubęs. Užfiksavus veidą, tampa nesvarbūs net šešėliai, rodantys jo įdubimą. Smegenys taip pat dviprasmiškai interpretuoja akių pateikiamą stereoskopinį vaizdą – pasaulyje iškiusių objektų kur kas daugiau nei įdubusių. Efektas kur kas silpnesnis, jei kaukė apverčiama, o stipriausias matant įprastinį veidą.

Įdomiausia, kad mums pilnai suvokiant, kad tai iliuzija, mes vistiek ją matome. Reikia pastebėti, kad tai neparodo, jog informacija neturi įtakos regai. Tiesiog mūsų pastabumas veikia kur kas greičiau už konseptualų supratimą. Pastebėdami tam tikras detales, mes sėkmingai naudojame nuojautą ir ankstesnius gyvenimiškus patyrimus.

Norintiem savom akim išbandyti šį efektą, siūlau išsikirpti šią drakono statulėlę, ją susilankstyti ir pasiruošti nustebti. Instrukcijos čia.

Laukiu įspūdžių!

Ar mums reikės pardavėjų?

noreply@blogger.com (ispanaz) — Sun, 04 Jan 2009 22:50:00 +0000

Pastaruoju metu supratau vieną dalyką – nieko neišmanau čiužiniuose ir nepasitikiu pardavėjais. Na gerai, čia du dalykai. Neperseniausiai prireikė naujos lovos, o pradėjus skaičiuoti, supratau, kad mano svajonė - „king size“ dydžio lova tragiškai daug kainuoja. Išeitis visada yra – daugiau uždirbti, arba nusipirkti čiužinį. Kadangi „K“ ir „Ė“ (ne, ne karvė:), todėl tenka rinktis antrą variantą. Štai čia ir supratau, kad esu visiškai žalias, o galvoje sukosi vienintelis durnas žodis, apie kurį dažnas irgi pagalvoja išgirdęs "čiužinys".

Nusprendžiau išsiaiškinti kas prie ko, ir užtrukęs keletą minučių jau žiūrinėjau šio gamintojo puslapį. Kainos džiugino, gal net per daug, todėl pasidariau įtarus. Nusprendžiau paieškoti vartotojų atsiliepimų. Beklaidžiodamas patekau į vieną puikiai žinomą forumą. Ir ką jūs manot? Minėtas forumas turėjo ištisą virtinę diskusijų apie čiužinius. Užtrukau pusdienį, bet sužinojau visas Lietuvoje esančias čiužinių rūšis, medžiagas, kietumo laipsnius, net kainas.. Skaitant 20 temą jau tvirtai žinojau kas atitinka mano lūkesčius ir piniginę, ties 40a viskas apsivertė aukštyn kojom, o perskaičius visas 50, supratau kad svarstau dilemą, paprastai vadinamą „Kuris geresnis Bmw ar Mercedes?“.

Kitą dieną nuėjau į parduotuvę ir be jokių ceremonijų susakiau ko man tiksliai reikia. Sulaukęs pritariančio pardavėjo komentaro, užsisakiau saviškį čiužinį suprasdamas, kad tikrai neperku katės maiše. Čia ir kilo klausimas – ar mums reikalingi pardavėjai?

Imkime pavyzdį – nusprendėte pirkti sumanųjį telefoną, prisijungę prie svetainės, pvz. nežinau.lt, randate visą įmanomą informaciją, praktinius atsiliepimus, testus, lyginimus.. Belieka tik išsirinkti, nueiti į parduotuvę, pamaigyti ir nusipirkti. Garantija – pardavėjas apie pirkinį žinos keliasdešimt kartų mažiau nei jūs – nuskaitys informaciją nuo reklaminės skrajutės ir protingu veidu tai atreportuos.

Žinoma, norint įsigyti vandens maišytuvą populiarios svetainės nepadės. Bet pagalbos ranką išties forumai, ar panašios formos diskusijos. Žinoma, teks skaityti pačiam. Žmonėms, turinčius daugiau $ nei iQ, ši idėja nepatiks. Kaip ir pastoviai užimtiem. Bet pagalvokite, laiką skirtą važiavimui į parduotuvę, stovėjimą eilėse, kasoje praleisite namie. O išsirinkus norimą prekę galėsite ją užsisakyti internetu. Pigiau..

O jūs ar ieškote informacijos apie prekes internete prieš jas pirkdamas, ar vis tik pasitikite pardavėjais?

Metų geriausi

noreply@blogger.com (ispanaz) — Wed, 31 Dec 2008 10:40:00 +0000

Artėjant metų pabaigai, dauguma sudarinėja įvairiausius „Metų geriausius“, aš to kaip ir nedaryčiau, bet kadangi viskas buvo suplanuota jau prieš porą metų, pateikiu jums savo pačių pačiausių sąrašiuką. Gero skaitymo, geros šventės, gerų Naujųjų!

Geriausia metų technologija.

Tinklaraštis rašantis mokslo tematika negali pro pirštus žiūrėti į technologines naujoves. O šiais metais jų buvo kaip niekada daug.

Nominantai:

Grafenas. Nėra abejonių, kad šios technologijos atradimas sudrebino mokslo pasaulį. Tai – kiečiausia medžiaga žemėje. Gaminamas iš grafito, šis technologinis sprendimas prieinamas tik nanotechnologijų pagalba. Svarbiausias momentas – grafeno storis nėra centimetras, net ne milimetras.. Vienas atomas. Tačiau svarbiausia ne tai, svarbiausia, kad ši medžiaga nuo šiol galės būti gaminama masiniu būdu – tai ir buvo esminis lūžis.

Honda FCX Clarity automobilis. Ne, tai nėra dar viena siaubingos elektra maitinamos Toytos Prius analogija, tai visiškai naujas, vandeniliu varomas automobilis. Vandenilis – labiausiai Visatoje paplitęs elementas. Automobilyje vykstančios reakcijos galutinis produktas – vanduo, išeinantis pro duslintuvą. Ir užpildomas ne per parą, o per kelias minutes. Sakysite, kad perspektyvos jis neturi kol nebus atidirbtas vandenilio degalinių tinklas.. Bet jis jau yra.. JAV, Kalifornijoje. Aišku, ne be Terminatoriaus pagalbos.. :)

LHC (nemaišyti su LSD:) – didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas. Jo debiutas pasaulyje sulaukė daugiausiai dėmesio – apie jį rašė kas galėjo, televizijos kūrė dokumentinius filmus, specialias laidas, atsirado įvairių susibūrimų – vieni pranašavo Dievo grįžimą, kiti – juodosios skylės atsiradimą žemėje. Na nei viena, nei kita nepasitvirtino. Nors viskas užsibaigė ne ką mažiau eskaluojamu gedimu, ateitis šiam įrenginiui – šviesi.

Nugalėtojas: HONDA FCX Clarity. Net neabejokit. Pateikiu situacijos pavyzdį.
- Petrai, staigiai atvažiuokit! Jūsų dukra susižeidė!
- Velnias, o mano elektrinis Prius automobilis kaip tik krautis pradėjo.. Po 6 valandų būsiu.

Geriausias naujai atrastas blogas. Nominantai: Timo blogas, Simonos blogas, Deric Brownd‘s MindBlog.

Nugalėtojas: Niekaip negalėjau išsirinkti, nes jų tinklaraščiai panašūs bet skirtingi. Nebūtų brolis ir sesuo:) Taip, Timas ir Simona tapo geriausiu atradimu!

Geriausia metų knyga:

Nominantai:

James Clavell. Siogūnas. Nors „Shogun“ vertimas, mano manymu, turėjo būti Šogunas, o ne idiotiškai skambantis Siogunas (ištarkite žodį sviogunas. Jaučiate?:), knyga puiki. Nors nesu istorinių romanų gerbėjas, ši tikrai patiko. Iki jos nebuvau skaitęs nė vienos knygos apie Japoniją ir samurajus, galbūt todėl man ji padarė tokį įspūdį. Siužetas paremtas tikra William Adams, anglų kapitono istorija. Nesinori atskleisti siužeto, todėl pasakysiu tik tiek, kad knyga tikrai įtraukianti, užkabinanti, protinga ir su geru japonišku prieskoniu. Siekiantiem labiau susipažinti, puikiai tiks Riedančios uolos apžvalga.

Lian Hearn. Giedančios grindys. Tikėjausi kažko panašaus į „Siogūną“. Gal net geresnio. Gavau romaną apie Japoniją, parašytą skubotame stiliuje. Bet užkabina vienok:) Matyt šios šalies kultūra yra tokia įdomi, kad knygos apie ją automatiškai tampa skaitomomis. Atrodo jos yra keturios dalys, todėl skaitalo bus daug.

Haruki Murakami. Kafka pakrantėje. Sujaponėjau visai, bet šio autoriaus kūryboje kažkas yra. Man ji primena anime stiliaus multiką sumaišytą su Hitchkoko filmais. Pati knyga daug gilesnė, labiau „šizova“ lyginant su ankstesne kūryba. Patiko ir senovinio mito ikomponavimas šiuolaikiniame pasaulyje ir pats istorijos konstravimas.

Nugalėtojas: Siogūnas. Hai!

Metų greičiausi:

Nominantai:

Lamborghini Estoque

Aston Martin Q77

Pagani Zonda R

Nugalėtojas:

Šio teksto autorius, per nepilnas 3 savaites išgimdęs magistrinį :)

Ačiū, kad skaitėte, kad buvote, iki pasimatymo kitąmet!

Šepardo tonas 2: Teorija

noreply@blogger.com (ispanaz) — Sat, 20 Dec 2008 19:06:00 +0000

Jau pristačiau jums kaip skamba Šepardo tonas, dabar pabandysiu jį paaiškinti. Pabandysiu, nes viskas gana painu. Praėjusiame įraše buvo keletas nuorodų į tai, kaip skamba minėtas tonas ir minimaliai, bet paaiškinantys jį, filmukas su fortepionu.

Tai kaip gi viskas veikia? Paprastai garsai kuriuos girdime nėra vienalyčiai. Paspaustas fortepijono klavišas suvirpina stygą, kuri siunčia daugybę signalų turinčių įvairius dažnius. Jums dainuojant, pvz. "do" natą, garsas išėjęs iš Jūsų gerklės generuoja ne tik standartinę "do" natą (maždaug 260Hz), bet taip pat jos harmoninius dažnius - 520, 780, 1040 ir taip toliau, kurie sklinda kaip energija.

Mūsų klausa supranta tiek šiuos dažnius, tiek tarpus tarp jų. Įdomiausia tai, kad net jeigu iš balso ištrintumėm pagrindinį "do" dažnį - 260Hz, mes vistiek suvoktumėm, kad tai "do" nata. Šitoje vietoje neatsistebiu mūsų smegenų galimybėm.. Na, bet nenukrypkime nuo temos.

Šepardo tonas ir naudojasi tuo, kad garsas nėra vienalytis. Jie pagrindinės natos (pvz. Do) neturi, jie egzistuoja tik oktavose, kuriose natos turi dvigubai trumpesnius tarpus nei jau aptartam pavyzdy. Girdint visus šiuos dažnius, mes suvokiam, kad tai "Do", bet dėl kitokio dažnių tarpo, nesuvokiame kokios oktavos.

Čia nedidelė pauzė - ne muzikantai gali ir nežinoti, kas tos oktavos - paprastai kalbant, egzistuoja 7 pagrinės natos (do, re, mi, fa, sol, la, si), kurios gali būti įvairaus tembro - ta pati "Do" gali būti ir aukšta, kurią išdainuos tik moterys, ir itin žema, pasiekiama tik bosu dainuojančiam vyrui. Tie tebrai, grubiai ir vadinami oktavomis.

Dabar, škias, ramybės, tiktai ramybės (Kalrsonas). Čia viskas gana painu. Šepardo tono garsumas tam tikrame dažnyje yra aukštesnis, lyginant su išgaunama nata, tačiau jis yra kito dažnio - jei nata 260Hz, Šepardo tono atveju užgarsinamas 380Hz dažnis. Taip smegenys apsigauna - nors dainuojama "Do" nata, jos geriau girdi kitą dažnį.

Grojant, naudojami harmoniniai akordai, tarp kurių tarpas lygus vienai oktavai. Vienam pasibaigus, iškart prasideda kitas, todėl neįmanoma suvokti, kad natos aukščiui kylant keičiasi grojami akordai.

Tarkime groja trys instrumentai: tūba, trimitas ir valtorna. Jie kartu pradeda nuo "Do" ir kyla iki "Si". Nors groja tas pačias natas, kiekvieno instrumento tembras skiriasi. Jiem pasiekus natą "Sol", trimitas nukrenta viena oktava žemyn, o tūba ir valtorna kyla toliau. Instrumentai groja tas pačias natas, bet tonacijos jau skiriasi. Pasiekus natą "Si", oktava žemiau nusileidžia valtorna, o tūba ir trimitas kyla. Ties aukštesnės "Re", žemesne tonacija pradeda groti ir tūba. Nė vienas instrumentas neišgroja pilnos natų skalės, o kadangi du instrumentai maskuoja žemesne tonacija pradėjusį grot, atrodo kad natų skalė niekada nesibaigs. Šitas pavyzdys manau turėtų sudėlioti taškus ant i.

Jei perskaitėt iki čia, bėkit pasidaryti sumuštinio - nusipelnėte :)

Šepardo tonas

noreply@blogger.com (ispanaz) — Wed, 17 Dec 2008 09:26:00 +0000

Kažkada esu radęs neblogą iliuziją, tik ne vaizdo, o garso. Garso iliuzijų neturim tiek daug, todėl labai knietėjo ją išnagrinėti ir parodyti jums. Vadinasi ji - Shepard's Tone/Scale arba Šepardo tonas/skalė (nemaišyti, ne piemens tonas:) Tiesiog paklausykite žemiau esančio filmuko:

Dabar paklausykite kitokio tipo, bet to pačio principo. Būtinai pakartokite filmuką - galite ir keletą kartų.

Esmę turbūt supratote - garso tonas žemėja, bet niekada nesibaigia - taip galima tęsti iki begalybės. Kaip tai veikia? Va čia tikras riešutėlis. Palieku jį išgvildenti jums. Kad būtų lengviau, pridedu ir atsakymą, šiokį tokį:)

Kviečiu pasidalinti savo pastebėjimais ar mįslės įminimu [;

Paskutinės minutės

noreply@blogger.com (ispanaz) — Tue, 09 Dec 2008 18:30:00 +0000

Nors dažniausiai įrašų nereguliarumo negaliu pateisinti, šį kartą priežastis yra. Ir net labai rimta! Kažkada užsimaniau tapti diplomuotu magistru. O dabar pradėjau jausti šio noro pasekmes – tenka užsidaryti nuo pasaulio, draugų, šeimos, net katino ir bandyti sukurti antrą svarbiausią gyvenime kūrinį – magistrinį darbą. Tikslas vertas keleto mėnesių tremties, bet čia iškyla viena mažytė detalė – neturiu tų poros mėnesių. Turiu kiek mažiau negu mėnesį, o jei atėmus laiką skiriamą darbui.. Kas kaltas? Žinoma, kad.. šio teksto autorius.

Visą gyvenimą buvau „paskutinės nakties“ atstovas ir dažnai susilaukdavau komentarų, apie tai, kad vieną kartą „prisižaisiu“. Net ne paskutinės nakties, labiau paskutinės sekundės. Aišku, kartais nusvildavau, bet dėl to nei savęs, nei kitų nekaltindavau. Tuo labiau, kad tokius paslydimus galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Bet šiandien pagalvojau, kodėl negaliu būti doru piliečiu – spyrus sau į uodegą ramiai prisėsti ir viską susitvarkyti, užuot laksčius, lyg už kelnių būčiau susipylęs dūzgiantį avilio turinį.

Žinoma, daugeliu atveju prisiversti gali - „Where‘s the will, there‘s the way“. Tačiau kartais to daryti visai nebūtina. Kartais tas delsimo iššauktas žinojimas, kad užduočiai/darbui liko keletas valandų iššaukia pačią stipriausią motyvaciją – AŠ tai galiu.

Esu žmogus, mėgstantis varžytis, o tokios lenktynės su laiku dovanoja milžinišką emocijų puokštę. Niekad nejauti tokio atsakomybės jausmo, kaip dėliodamas paskutinius taškus „ant i“ likus sekundėm iki „dead line‘o“. Dažnai tokiais momentais sugebi save nustebinti sugebėjimais, kurių atrodė neturi.

Tarkim taip – galite iššokti su parašiutu iš lėktuvo, o jūsų parašiutas bus išskleistas automatiškai ir galite šokti nuo uolos, žinodami, kai būsite ore, parašiuto išskleidimui turėsite ne daugiau nei dvi sekundes.. Finale rezultatas bus tas pats – stovėsite ant žemės ir šypsositės, tačiau tik antru atveju ta šypsena liks dar dvi savaites.

Krizė. Kiek jau galima..

noreply@blogger.com (ispanaz) — Wed, 03 Dec 2008 16:19:00 +0000

Nors tradicinės spaudos, išskyrus kai kuriuos žurnalus ir knygas, nebeskaitau, pastebėjau, kad teks atsisakyti ir internetinių žinių portalų. Nebeliko kantrybės. Atrodo, kad dabar svarbiausias dalykas kurį privalo žinoti visi – KRIZĖ. „Krizė jau čia! Kaip kovoti su krize! Kur eiti kai aplink krizė? Kokį tualetinį popierių pirkti kai siautėja krizė“ – tokiomis antraštėmis pasitinka kiekvienas save gerbiantis žinias skelbiantis tinklalapis.

Už.ten.ka! Kiekvieną kartą įsijungus puslapį dingsta nuotaika, nes ten skardžiausiu balsu drebiama, kaip gyventi bloga, kaip bus blogai gyventi ateity ir pan. Gal dabar madinga vartoti šitą žodį? Ar tikram lietuviui nuo to tik smagiau – yra dėl ko pergyvent?

Gal čia mūsų mentalitetas toks? Susirasti kokį nors žmogų / reiškinį ir apie jį rašyt, pasakot, kalbėt pusę metų kasdien. Buvo Einikis, dabar Valinskas ir krizė. Valinskas atsikirto žurnalistams, Valinskas pasirodė reklamoje, Valinskas augina karpius.. Atrodo, kad šiuo metu, svarbiausi visos šalies dalykai yra kriminalai, krizė ir Valinskas.

Suprantu, gyvenimo sąlygos keičiasi. Tai mato kiekvienas iš mūsų apsilankantis parduotuvėse, perkantis autobuso bilietus ar skaičiuojantis kaip reikės išsimokėti už šildymą. Bet manau nebūtina pilti žibalo į liepsną – juk viskas yra pakankamai akivaizdu. Kam gali padėti negatyvumo dozė? Niekam.

O kaip galvojate Jūs? Galbūt tai natūralus valstybės gyvenimas, kuriuo žmonės domisi? Ar tiesiog aklas pateikimas to, ko visiems reikia?

Nocebo efektas

noreply@blogger.com (ispanaz) — Wed, 26 Nov 2008 14:51:00 +0000

Skaitote vaistų dėžučių viduje esančius lapelius? Ten yra toks vienas smagus punktas – šalutinis poveikis. Perskaičius kartais net nebesinori tų tablečių gert. Net būna oficialiai pranešama, kad vaistas gali sukelti traukulius, ar net mirtį.. Atlikti tyrimai parodė, kad jeigu jūs skundžiatės dažnu galvos skausmu, sausėjančia burna, alergija, ar lakia vaizduote – galimų šalutinių poveikių geriau neskaityti.

Jei žmogų veikia nuolatinis stresas, perskaityta informacija gali sukelti nocebo efektą. Kas tas nocebo efektas? Tai placebo priešingybė, savotiškas blogasis dvynys. Jei placebo veikia teigiamai – išgerta kreidos tabletė numalšina galvos skausmą ne prasčiau už morfijų, tai nocebo efektas – priešingai, sukelia skausmą, perskaičius, kad vaistai gali sukelti tokio tipo poveikį. Nocebo nėra liga, tiesiog taip veikia mūsų smegenys.

Nocebo gali būti net mirtinas, todėl nereikia jo įsivaizduoti kaip „išsidirbinėjimo“. Šio efekto tyrimai ilgą laiką nebuvo atliekami (šiaip ar taip, toks tyrimas būtų gana žiaurus), tačiau 1960 metais viena ligoninė atliko bandymą – pacientam buvo duotas vanduo, kuriame gydytojai ištirpino elementariausią cukrų. Prieš išgeriant šį skystį, tiriamuosius įspėjo, kad jis sukels vėmimą. Rezultatas – įspūdingas: net 80% tyrimo dalyvių pasidarė bloga nuo paprasčiausio saldinto vandens.

Tikėjimas vaistu atlieka milžinišką rolę gydymo procese, todėl galimas tikėjimas šalutiniu poveikiu taip pat sėkmingai veikia žmogaus pasąmonę. Su tuo susidūriau ir aš pats. Gerdamas imunitetą stiprinančius maisto papildus, pastebėjau, kad teoriškai jie iššaukia pilvo skausmą. Aišku sunku galvoti kitaip, juk atrodo va, vakare išgėriau tabletę, šiandien atsikeliu skaudančiu pilvu – aišku, kad kalta tabletė.. Vėliau atsekiau, kad tomis dienomis tiesiog valgydavau produktus, kurių mano skrandis netoleruoja. Užtenka menkiausio sutapimo ir smegenys vaistus ima traktuoti kaip žalą. Įdomumo dėlei - po dviejų mėnesių nenaudojimo, užvakar šiuos maisto papildus pabandžiau vėl. Nagi nebeskauda nieko :)

Ateities žmogus

noreply@blogger.com (ispanaz) — Mon, 24 Nov 2008 14:44:00 +0000

Turbūt daugelis jau skaitėte apie itin daug dėmesio sulaukusią unikalią transplantavimo operaciją – moteriai buvo įsodinta iš jos kamieninių ląstelių išaugintos trachėjos dalis. Iki šio momento kažkodėl maniau, kad audinių, o tuo labiau žmogaus kūno dalių „užauginimas“ laboratorijose yra kažkokia tolima mistika.. Klydau. Ir smarkiai.

Minėtoji operacija yra savotiškas „Sputniko paleidimas“. Pasaulis įžengė į kitą kamieninių ląstelių panaudojimo etapą. Dabar tik laiko klausimas, kada bus išauginti plaučiai, kepenys, širdis ar galbūt net smegenys.. Be abejo, pradžioje tai bus itin sudėtinga, brangu, tačiau laikui bėgant pigs ir taps prieinama visiems. Dėl ligos, karo, ar avarijų, prarastus organus bus galima pakeisti naujais. Perspektyvos milžiniškos. Drąsus spėjimas, bet manau žmogus po truputėlį taps biologiniu robotu – dirbtinai sukurtu natūraliu organizmu, kurio visos dalys galės būt keičiamos.

Aišku, negalima pamiršti ir klonavimo, bei robotų. Skamba kaip holivudinis filmas? Manau, kad sąlyginai greitai karinės pajėgos bus pilnai robotizuotos. JAV jau kurį laiką naudoja nuotoliniu būdu valdomus žvalgybinius lėktuvus ir robotus-išminuotojus. Štai gana neseniai Pietų Korėja paskelbė apie naujos itin pažangios karinės aprangos kūrimą. Jos technologiniai sprendimai nepaprastai pažangūs, bet JAV telepatinių šalmų, leidžiančių kareiviams įsakinėti per atstumą kūrimo užmojai dar įspūdingesni. Laikui bėgant tikėtina, kad kareiviams vaikščioti ir bėgti nepaprastu greičiu padės specialūs metaliniai skeletai, o galbūt gyvų būtybių kare išvis neliks.

Mūšiuose pasitvirtinę išradimai įsigalės ir buityje. Manau įmanoma, kad sąnarius, kaulus galėsime pakeisti mechanizmais, kurie bus tvirtesni ir stipresni. Tapsime žmonėmis, viršijusiais savo galimybes, savotiškais Fridriko Nyčės Übermensch rasės atstovais.

Tačiau, gali būti ir taip, kad fizinė jėga taps nereikalinga. Turėsime mašinas, kurias valdysime minties pagalba.. Raumenys atrofuosis, smegenų masė didės, todėl ir pačios galvos apimtis pasikeis. Stop. Kur man tai matyta..? Atsiminiau! Taip mes dabar įsivaizduojame ateivius..

O pagalvojote apie maistą? Genetiškai modifikuoti produktai ar dirbtinė mėsa, neturinti nieko mėsiško dar ne pats blogiausias variantas. Ar tik nepirksime „čysburgerio“ skonio tablečių ar švirkštų pilnų rudo skysčio – „kolos“? Ateities žmogui, ateities maistas? Juk prieš sąlyginai nedaug laiko, vien mintis apie „po stiklu“ išaugintą žmogaus kūno dalį atrodė absurdiška..

Horoskopai ir zodiakai

noreply@blogger.com (ispanaz) — Tue, 18 Nov 2008 08:59:00 +0000

Tikit horoskopais? Aš ne. Anksčiau dar perskaitydavau ryte, bet paskui pastebėjau, kad šventai įtikėjęs rašoma „tiesa“ vengdavau daryti vienus ar kitus dalykus. Blogas ženklas tą daryt, blogas – aną. Atrodo, kad horoskopai panašūs į prietarus. Jei manai, kad jie veikia – tikėtina, kad taip ir bus. Gali būti ir taip, kad dienos įvykius tiesiog „pritempiam“ prie skaityto horoskopo..

Tačiau iki šiol manau, kad zodiako ženklai yra sugalvoti neveltui. Pvz., prisiminęs visus pažystamus gimusius po Liūto ženklu galiu tik patvirtinti, kad jie daugiau mažiau atitinką statistinį Liūto aprašymą. Aišku, kiekviena asmenybė skirtinga, bet bendri bruožai lieka tie patys. Įdomu ir tai, kad jei žmogus gimęs vienam ženklui einant į pabaigą, tikėtina, kad jis turės ir kito, ateinančio ženklo savybių.

Atrodytų, kad ir horoskopai turėtų būti mažų mažiausiai prasmingi. Juk net pirmieji kalendoriai buvo sudarinėjami remiantis zodiako ženklais. Ir lietuvių papročiuose daug kas siejama su Visatos ritmu. Bet plačiau patyrinėjus šį reiškinį, paaiškėja, kad tai tiesiog saviapgaulė. Kita vertus, jei jais tiki ir tai padeda, kodėl gi ne :)

Labai rekomenduoju paskaityt Rolando Maskoliūno straipsnį šia tema: http://mokslofestivalis.eu/lt/news/216/18

Binauriniai ritmai. Eksperimentas :)

noreply@blogger.com (ispanaz) — Tue, 11 Nov 2008 13:47:00 +0000

Prieš skaitant šį įrašą, rekomenduočiau perskaityti ankstesnius straipsnius.

Visą praėjusią savaitę, tiksliau kiekvieną praėjusios savaitės vakarą, bandžiau skirtingų programų generuojamus binaurinius ritmus. Tikslas paprastas – susapnuoti sąmoningą sapną šio reiškinio pagalba. Kažkodėl nusprendžiau, kad geriausias sprendimas yra viską nuo nulio sukurti pačiam. Na, gal tiesiog nepasitikėjau internete rastais „įstabaus“ efekto garso takeliais. Perklausęs jų, nusivyliau ir pradėjau kurti savus variantus. Naudojau Gnaural programą, kuri pasirodė tikrai paprasta ir suprantama.

Principas toks: beveik valandos trukmės įrašas, prasidedantis nuo ~14Hz, per penketą minučių krentantis iki 8, o vėliau iki ~6. Didžioji įrašo dalis ir yra pagrįsta 6Hz binauriniu ritmu. Tai – Theta bangų dažnis, kuris veikia medituojant, ar miegant ir sapnuojant. Prie lovos pasidėjau keletą lapų popieriaus ir tušinuką – jei netyčia įvyktų mano ilgai lauktas „gyvas sapnas“ ir pradėjau eksperimentą. Pirmos dešimt minučių buvo tikrai neįprastos. Akyse judėjo šviesios-tamsios linijos, obuoliai trūkčiojo – jaučiausi keistai. Greit pradėjau „išsijunginėt“ – porai sekundžių užmigdavau, bet greitai atsibusdavau. Dažniausiai neišlaukdavau valandos, nes kildavo nenumaldomas noras nusiimti ausines ir tiesiog ramiai užmigti. Ryte atsibusdavau normaliai, protas netemo, nesąmonių nešnekėjau ir net pro langą iššokt noro nebūdavo.. :) Deja, norimo sapno taipogi. Po trijų parų spjoviau į savo nepakartojamą kūrybą, nes užėjo keistas galvos skausmas. Sutapimas? Gal.. Padarius vienos paros pertraukėlę, skausmas dingo. Hm :) Nusprendžiau, kad nesu binaurinių ritmų profesionalas ir išbandžiau „importinę“ produkciją. Akys užkliuvo už programos, kurios dar neteko naudot – iDoser. Nieko nelaukęs, kitą naktį įsijungiau Lucid Dream programą ir beklausydamas užmigau. Atsibudau naktį nuo stipraus, visą kūną apimančio jausmo, kuris paprastai apima suvokus, kad viskas aplink tave tik sapnas.. Atsitiktinumas? Kitą naktį rezultatas panašus. Kitas dvi naktis rezultatas nulinis. Tiesa, galvos neskaudėjo. Panašu, kad tai buvo tik mano kreivų rankų rezultatas..

Rezultatai:
1. Norint „sąmoningai“ sapnuoti, binauriniai ritmai gali padėti (mano atveju padėjo), tačiau sunku nuspręsti ar tai tik binaurinių ritmų rezultatas, ar saviįtaiga.

2. Nežinant visų niuansų ir kuriant minėtus ritmus pačiam, egzistuoja tikimybė įsitaisyti gerą migreną :)

Binauriniai ritmai. 2 dalis.

noreply@blogger.com (ispanaz) — Tue, 04 Nov 2008 15:24:00 +0000

Taigi, jau apžvelgiau binaurinius ritmus. Šį kartą bandysiu praktiškai papasakoti, kaip tiksliai šis reiškinys veikia. Grįžtant prie teorijos, binaurinių ritmų principas – tai skirtingi dažniai paduodami į skirtingas ausis. Pvz. 140 Hz į kairę, 146 Hz į dešinę. Taip gaunamas vadinamasis binaurinis ritmas, šiuo atveju 6Hz. Kas iš to? Sapnuojant mūsų smegenys „dirba“ ~ 8-4Hz (Theta) dažniu. Turbūt jaučiate kur link suku.

Pasitelkiant specialias programas, kurios pateikia garso bangą mus dominančiu dažniu, galima smegenis įvesti į konkretų režimą. Žmonės binaurinių ritmų (arba smegenų bangų) generavimo programas naudoja įvairiais tikslais – kuriami ritmai, kurie teoriškai turėtų veikti ne prasčiau už kavą (14Hz – 30Hz), kiti skirti meditacijai (10Hz-6Hz). Mane labai dominantys „gyvi“arba sąmoningi sapnai vyksta jau minėtoje Theta bangų skalėje, kurią taip pat galima imituoti.

Pačių programų yra keletas. Plačiausiai naudojamos šios: BrainWave Generator, Gnaural ir sbagen. Dvi paskutinės yra nemokamos, pirmoji – randama interneto platybėse. Šiuo metu intensyviai naudoju Gnaural. Ji paprasta, suprantama, patogi ir svarbiausia – veikianti Linux aplinkoje. Kūrimo principas paprastas kaip du kart du, todėl pagrindus išmokt nesudėtinga. Taigi pradedantiesiems rekomenduočiau būtent Gnaural programą.

Aišku, pirmųjų bandymų klausytis sunku. Monotoniškas signalas gali nepatikti, todėl dažniausiai jis yra maskuojamas pašaliniais garsais, baltu triukšmu ir pan. Dažnai tokius patobulintus binauriniais ritmais pagrįstus garsinius takelius internete pardavinėja įvairios kompanijos. Kainos svyruoja nuo 10 iki maždaug 99 dolerių. Tiesa, tokių „šedevrų“ veiksmingumas lieka nežinomas. Pavyko rasti tikrų perliukų, kainuojančių mažiau nei 30 dolerių, kurie padidina smegenų pajėgumą, padeda matyti žmonių auras, sustiprina telepatinius gebėjimus, tobulina jūsų DNR, mažina svorį.. Pasižiūrėkit patys: http://www.store.unexplainable.net/

Tiesa, egzistuoja ir solidžių pasiūlymų, tačiau jų veiksmingumo dar neteko išbandyt. Tikiuosi maždaug supratote „su kuo valgomi“ šie keistieji binauriniai ritmai. Kitame straipsnyje aptarsiu savo eksperimento rezultatus – bandau įvairias programas, kažką kūriau pats, todėl jei baisu pabandyti, ar tiesiog tam neturite laiko – stay tuned :)

Binauriniai ritmai (Binaural beats). Kas tai?

noreply@blogger.com (Anonymous) — Tue, 28 Oct 2008 16:17:00 +0000

“Vienaragis” nepaprastai džiaugiasi jums pristatydamas temą, apie kurią Lietuvoje nepelnytai mažai rašoma – tai binauriniai ritmai. Ši tema yra nepaprastai įdomi ir plati, todėl Jūsų laukia straipsnių serija ir vieno eksperimento apžvalga. Viliuosi, kad tai bus pirmoji išsami šio reiškinio apžvalga lietuvių kalba.

1893 metais, vokiečių mokslininkas Heinrich Wilhelm Dove padarė fenomenalų atradimą – į žmogaus ausis tiesiogiai (per ausines) patekęs garsas skiriasi savo dažniu (garsas kairėje skiriasi nuo garso dešinėje), smegenys jį suvokia kaip vientisą junginį ir ima pulsuoti abiejų garsų dažnių skirtumu. Tiesa, garsas patenkantis į ausis neturi būti aukštesnis nei 1500 Hz, o skirtumas tarp tonų negali viršyti ~ 30Hz.

Nors tyrimai tęsėsi, šiuo pulsavimu, vėliau pavadintu binauriniu ritmu, susidomėjimas padidėjo tik po 134 metų. Gerald Oster žurnale „Scientific American“ aprašė šį atradimą ir jį papildė – pasak jo, šis efektas gali būti panaudotas neurologiniams tyrimams, Parkinsono ligos ankstyvam nustatymui ir pan. Ilgainiui buvo pastebėta, kad binauriniai ritmai gali tiesiogiai stimuliuoti smegenis ir jas palengva įvesti į norimo dažnio bangas.

Trumpam užbėgsiu įvykiam už akių. Mūsų smegenys skleidžia nedidelio dažnio bangas, kurios skiriasi priklausomai nuo to, kuo žmogus užsiima. Pvz. dirbant ar intensyviai galvojant smegenys pulsuoja maždaug 13Hz dažniu, o tuo tarpu vadinamojoje gilaus miego stadijoje – dažnis būna ne didesnis už 4.

Taigi, kaip ši teorija atrodo praktikoje? Na, viskas gana paprasta ir kartu sudėtinga. Principas toks – per ausines žmogus klausosi garso bangų, kurių dažnis sutampa su pagrindiniais smegenų veiklos dažniais. Taip smegenys yra stimuliuojamos ir ilgainiui, pasiduodamos šiai stimuliacijai jos pačios pradeda dirbti atitinkamu dažniu. Deja čia mūsų teorija byra, nes žmogaus ausis girdi didesnius nei 20 Hz dažnius. Čia ateina į pagalbą binauriniai ritmai. Principas – kaip ir rašiau pačioje pradžioje: į skirtingas ausis paduodamas truputėlį skirtingas dažnis, pvz. į kairę 200 Hz, o į dešinę 204 Hz. Smegenys suvokia šiuos garsus kaip vieną vienetą ir sukuria žemo dažnio virpesius, kurie atitinką skirtumą tarp nurodytų dažnių, šiuo atveju – 4 Hz. Šiam garsui tęsiantis, smegenys pasiduoda stimuliacijai ir palengva pačios pradeda veikt minėtu dažniu.

Galbūt jūsų galvoje jau kilo panaši mintis „ok ok, viskas labai šaunu, bet REALIAI kas man iš to?“ Šį klausimą kol kas palieku atvirą. Pasakysiu tik tiek, kad atsakymas kažkur šiame tekste.. :)

Tęsinys kitame straipsnyje.

-------

Patiem nekantriausiem ir susidomėjusiems pasiūlysiu paklausyti šio reiškinio. Nekreipkit dėmesio garsus ir tiesiog ramiai pasiklausykite. Efektas vienoks ar kitoks turėtų pasijusti jau po 10 - 15 minučių.. Bet nenustebkit, jei nieko ir nepajusit:) Pasidalinkit savo įspūdžiais.

http://www.i-dose.us/track.php?dose_file_name=Coffee

Kaip pagerinti atmintį?

noreply@blogger.com (Anonymous) — Thu, 23 Oct 2008 15:10:00 +0000

Nors jau buvau rašęs apie keletą pratimų, kaip gerinti atmintį, tačiau pasirodo tokios informacijos niekada nebus per mažai. Pora gyvenimiškų pavyzdžių - sėdu į automobilį ir lekiu į darbą, pavažiavus kelis kilometrus pamatau policijos automobilį. Iš įpročio pasitikrinu ar kišenėje yra dokumentai. O tai tau – palikau namie piniginę! aišku su visais įmanomais popieriais.. Tenka grįžt viliantis, kad tas pats ekipažas nelauks už kampo. Arba kitas pavyzdys – pavalgau „Čili“, susimoku, susirenku daiktus ir išvažiuoju. Pakeliui užsuku į degalinę – čiupt čiupt, nėra mokėjimo kortelės... ryškiai palikau „Čili“. Lyg stengiausi viską susirinkti ir atsiminti ką turiu pasiimt, tačiau rezultatas ne koks. Pradžioje būna juokinga, ilgainiui darosi pikta.

Manau aš toks ne vienas. Na, gal situacijos nėra tokios pat, bet principas panašus. Ir amžius dar nėra toks, kad galima būtų viską atleisti. Gerai paieškojęs informacijos apie geresnę atmintį, radau keletą neblogų minčių, kurias papildęs ir pats pabandęs noriu pasidalinti ir su jumis.

Taigi.

1. Stengiantis išmokti kokią nors informaciją (tarkim egzaminui, darbo kursam ar pan.) svarbu viską pakreipti jums įdomia linkme. Neįdomu kalti istorines datas? Griebkit lapą, pieštuką ir pieškit mūšį! Prisirašykit vardų, pavardžių datų, sukurkit riterius, pilis ar tankus, bunkerius, istorinius veikėjus. Pasinerkit į tai ką perskaitėt ir stenkitės viską atvaizduoti taip, kaip jūs supratote. Vėliau pabandykite perskaityti savo šedevrą – štai Hitleris važiuoja su tanku 1939 metais ar pan. Nebūtina piešti, galite lipdyti iš molio, dėlioti mozaikas – leiskite vaizduotei daryti tai, kas įdomiausia Jums!.

2. Klasika. Kažką stengiantis atsiminti, bent porai sekundžių sutelkit visą turimą dėmesį būtent į tą faktą. Žinau, gyvenimas sukasi greitai – viena ranka velkatės striukę, kita rišatės batų raištelius ir galvojate apie po penkiolikos minučių vyksiantį susitikimą.. Šmėsteli mintis, kad reikia įsidėti raktus, bet po poros sekundžių Jūs jau galvojate apie ką nors kitą.

3. Loci metodas veikia!

4. Neseniai pasirodė informacija, kad didelę įtaką darbinei atminčiai daro miegas. Ir iš tikrųjų, kai pagalvojau, supratau, kad per šias savaites miegojau per trumpai. Stenkitės išsimiegoti, bent netrukdomas 8 valandas per dieną.

5. Atsiminkite ką nors malonaus, įvykusio pakankamai neseniai. Prisiminkite kaip atrodė aplinka, kokios buvo apėmusios emocijos, aplinkiniai garsai, kvapai, spalvos. Tai prajudins jūsų smegenis ir privers geriau atsiminti dabartinę situaciją.

6. Em.. pamiršau :)

Veidai Lietuvos banknotuose

noreply@blogger.com (Anonymous) — Fri, 03 Oct 2008 12:07:00 +0000

Vakar kalbant su draugais, diskusijos tema pasisuko apie Lietuvos popierinius pinigus. Kaip dažniausiai ir būna analizuojant temas, viskas pasisuko į tai – kad pinigais visko nelemia, lemia didelis jų kiekis. Na, bet kalbėsiu ne apie tai. Mus sudomino eksponatai “gyvenantys ant pinigų” – iškilieji Lietuvos veikėjai.

Skaičiuojant visus dabartinėje Lietuvoje išleistus banknotus, jų yra/buvo devyni. Kiekviename iš jų pavaizduotas puikiai žinomas, ar bent gerai matytas asmuo. Išskyrus vieną, kurio ypatingos veiklos ar didžių darbų pradžioje net neatsiminėm. Lengvai atgaminom tik jo profesiją ir gimimo vietą. Keista. Nes visus kitų nuopelnus galėjom vardinti neužsikirsdami.

Žiūrėkim nuo pradžių. Vieno lito herojė – Žemaitė. Manau dauguma nemirktelėję pasakytų – garsi rašytoja, daug rašiusį apie kaimo buitį. Kiti prisimintų ir jos darbą „Marti“. Judant toliau sutinkame vyskupą Motiejų Valančių – blaivininką, švietėją, priespaudos metais žadinusį tautą. Atsimenu, net jo gimtinę – Nasrėnų kaimelį.. Penkių litų banknote pavaizduotas Jonas Jablonskis. Čia truputėlį sunkiau, bet pagalvojus keletą minučių manau daugelis prisimintų, kad būtent šis žmogus davė tai, ką mes visi naudojame kasdieną – dabartinę lietuvių kalbą. Dešimties litų nominalo atvaizde – Darius ir Girėnas. Legendiniai lakūnai perskridę Atlantą lėktuvų „Lituanika“. Asmeniškai net sunku šį milžinišką pasiekimą sudėti į vieną eilutę.. Maironis – nemažiau garsi Lietuvos asmenybė, kurio darbus gali deklamuoti daugelis. Paliekame dvidešimties litų „pinigą“ ir judame prie stambiausiųjų kupiūrų. Pirmoji jų – Jonas Basanavičius. Vėl gi – sunku trumpai nusakyti šio žmogaus indėlį. Turbūt svarbiausias žmogus paskelbiant Lietuvos nepriklausomybę. Šimto lito „atstovas“ – Simonas Daukantas, istorikas, rašytojas, pirmosios lietuviškos istorijos autorius. Stambiausioje – penkių šimtų litų kupiūroje puikuojasi Vincas Kudirka – lietuviško himno, arba tautiškos giesmės žodžių autorius.

Ką praleidau? O gi dviejų šimtų litų banknotą ir jo „portretą“ – Vydūną. Na, jis buvo.. istorikas. Ne, filosofas. Lyg mažojoje Lietuvoje gyveno. O ką parašė, ką nuveikė – mistika. Vokietijos pilietis. Na to jau perdaug. Ir dar tokioje garbingoje vietoje? Paklauskit kaimuose, kas jis per veikėjas. Beveik garantuoju, kad išgirsite „kosmonautas“ ar panašius atsakymus.. Čia jus ir palieku su atviru klausimu – neturėtų valstybinėje valiutoje atsispindėti tik patys garsiausi jos atstovai kurių nuveiktais darbais nereiktų abejoti..?

Palaidoti gyvi

noreply@blogger.com (Anonymous) — Wed, 17 Sep 2008 13:58:00 +0000

Ar kada nors prieš eidami miegoti pagalvojote, kad galite ir nepabusti? Prisipažinsiu, tokių paranojiškų minčių teko patirti. Be abejo, kaltas House‘as ir krūva perskaitytos literatūros apie neįprastą miegą.

Galbūt teko girdėti keistas istorijas, apie iš kapo pakilusius žmones.Na, dauguma jų yra pasakojama „pasibaidymui“, tačiau keletas pavyzdžių gali būti gryniausia tiesa. Istorija porina, kad taip yra atsitikę ne vieną kartą, o apie žmones, palaidotus jiem gyviem esant, sukurtas ne vienas kino filmas. Tai kaip gi yra iš tiesų. Ar tikrai galite užmigti, o atsibudę išvysti karsto dangtį?

Šiuolaikinė medicina pažengė iki tokio lygio, kad panašių „siurprizų“ išvengiama, tačiau dar XIX a. Vokietijoje laidojamiem žmonėm prie kojų rišdavo varpelius, o karste būdavo vamzdelis orui. Būdavo, kad varpelis suskambėdavo.. Beveik visada žmonės tiesiog miegodavo. Ne mum gerai pažįstamu įprastu naktiniu miegu, o liguistu – letargija.

Letargo miegas, arba letargija – tai tariamoji žmogaus mirtis. Organizmo veikla sustoja, pulsas sumažėja iki itin sunkiai apčiuopiamo, kvėpavimas tampa pavienis, tačiau smegenys veikia. Toks miegas gali tęstis dešimtimis metų. Įdomiausia, kad taip miegodamas žmogus nesensta. Čia reiktų prisiminti įvairias pasakas, apie karalaites užmigusias amžinu miegu, dėl raganų burtų, pvz. „Miegančioji gražuolė“. (Įdomu: visų puikiai žinomuose W. Disnėjaus animaciniuose filmukuose yra pavaizduotas ne vienas miego sutrikimas)

Reikia paminėti, kad atsibudus, biologinis amžius grįžta per keletą metų, todėl priemonės suteikiančios amžiną jaunystę dar teks palaukti. Priežastys, dėl ko užmiegama letarginiu miegu, dar nėra tiksliai žinomos. Jau aišku, kad „amžiną“ miegą gali sukelti įvairios smegenų ligos ir psichologiniai sutrikimai.

Teko skaityti daugybę istorijų apie palaidotus gyvus žmones, tačiau labiausiai labiausiai įstrigo dvi. Pirmoji – liūdna. Atsimenat rusų rašytoją Nikolajų Gogolį? Praėjus beveik penkiasdešimčiai metų po laidotuvių, ekshumuojant jo palaikus, rašytojas rastas apsivertęs karste, o visi karsto apmušalai buvo sudraskyti... Antras pavyzdys linksmesnis – letarginiu miegu užmigusi mergaite atsibudo beveik po dvidešimties metų. Atsibudusi ji laisvai kalbėjo beveik dešimčia pasaulio kalbų, turėjo aiškiaregystės dovaną. Aplinkiniai net pasakodavo, kad ji galėdavusi levituoti.. Konkrečių paaiškinimų mokslininkai neturi iki šiol. Svarstoma, kad miego metu ji egzistavo astraliniame pasaulyje, kur visko ir išmoko. Bėgant metam jos gebėjimai silpo, tačiau iki šiol ji kalba penkiom kalbom.

Taigi, gal ir nereiktų stebėtis, kad dar dabar laidojant, į karstą įmetamas mobilusis telefonas. Dėl viso pikto..

P.S. Be galo smagu sugrįžti! Ramaus miego.. [;

Kino filmų klišės

noreply@blogger.com (Anonymous) — Sun, 15 Jun 2008 19:44:00 +0000

Kažkada viename žurnale aptikau gana linksmą straipsnį, kuriame buvo juokiamasi iš Holivudinių filmų. Straipsnio koncepcija buvo tokia – kino filmuose kai kurie dalykai yra tipiški šablonai ir stereotipai. Ir iš tiesų, jei vaidina Stallone žinok, kad ir keliese jį bandytų nušauti – nepavyks. Tikrieji herojai nemiršta nuo vieno eilinio priešo rankos. Jie jau pasitraukia iš gyvenimo, tai tik didinga savižudybe („Terminatorius 2“), arba lieka mūšio lauke prieš nesuskaičiuojamą kiekį priešininkų filosofinei pabaigai („300“).

Pagalvojus, tokių keistenybių filmuose yra ne viena. Straipsnyje dar buvo pateiktas labai linksmas tokių keistenybių sąrašas. Papildžiau savo nuožiūra ir pateikiu jums. Gero krizenimo:)

1. Jei jus kažkas vejasi mieste, lengviausia pasislėpti karnavalo eisenoje. Kuri vyksta visada.

2. Kiekvienas pirkinių maišelis turi mažiausiai vieną prancūzišką batoną.

3. Lūpdažis niekada nenusiplauna – net nardant.

4. Moterys rytais nubunda su makiažu, sutvarkytom šukuosenom.

5. Poros dantis valosi turbūt miegodami, nes tik atsibudę pradeda bučiuotis, lyg rytinio neišvalytų dantų dvelksmo nė nebūtų.

6. Kiekviename name lengviausia pasislėpti ventiliacijos sistemose. Tavęs ten niekas neieškos, o per ją pasiekti bet kurį pastato tašką – vieni juokai.

7. Kiekvienas liftas turi iškeliamas lubas. Jei netyčia užstrigtum, jos šauniai nusikelia.

8. Jei nori apsimesti vokiečių karininku, visai nebūtina mokėti vokiškai. Užteks ir vokiško akcento ir didingos eisenos.

9. Eifelio bokštas matosi pro kiekvieno Paryžiaus namo langus.

10. Vyrai neparodo skausmo net kai juos šaudo, tačiau apsiverkia, kai žaizdas valo moteris.

11. Kai moki už taksi, visai nebūtina žiūrėti kiek pinigų teks palikti. Užtenka atsidaryti piniginę, griebti pirmą pasitaikiusį banknotą ir išlipant mestelti „keep the change“.

12. Visos žmonos pusryčiam kepa kiaušinius su šonine. Visa bėda, kad vyras niekada nespėja pavalgyti.

13. Vieno degtuko užtenka, kad apšviestum kokio tik nori dydžio kambarį.

14. Jei susiduria automobiliai – abu išlekia į orą, ten apsisuka keletą kartų, krenta į žemę – verčiasi dar bent dešimtį kartų. Filmo herojus sėdintis viename iš automobilių, prasikerta nosį arba antakį.

15. Užtenka dviejų kulkų, kad automobilis sprogtų.

16. Senovėje visi žmonės turėjo idealius dantis.

17. Kiekviena vieniša moteris namuose augina katę.

18. Vienas žmogus besišaudantis dvidešimt priešų, turi žymiai didesnius šansus juos visus iššaudyti, negu jie jį.
19. Jeigu jus smaugia, būtinai po ranka pasipainios peilis / butelis / vaza / kėdė / šakutė / pistoletas / vinis ...
20. Visi žmonės kaupia laikraščių iškarpas. Ypač jei jų šeimos nariai dingo paslaptingom aplinkybėm.

Tiek keistenybių. Jei pastebėjote ką nors ir jūs, būtinai papildykite šį sąrašą.

Kolekcijos

noreply@blogger.com (Anonymous) — Mon, 09 Jun 2008 11:04:00 +0000

Visą gyvenimą nuolat ką nors kolekcionuodavau, rinkdavau. Kažkada dariau kambario reviziją ir nustebau – spintose, stalčiuose, visokiuose užkaboriuose rasdavau vienokią ar kitokią kolekciją. Nuo popieriukų su automobiliais iš kramtomos gumos "Turbo", iki pašto ženklų ir alaus kamštelių (pastaruosius renku iki šiol).

Teko paskaitinėti įvairių mokslinių straipsnių, tame tarpe ir Zigmundo Froido. Juose radau paguodžiančias eilutes: jau urviniai žmonės į savo olas tempdavo įdomius akmenis, kriaukles. Žvelgiant į dabartį – turtingas naftos magnatas neįsivaizduojamas be milžiniškos automobilių kolekcijos. Šie pasvarstymai truputėlį apramino. Buvau pradėjęs savo graužti, kad pernelyg didelė dalis finansinių išteklių nukeliauja netikslingai.

Ne taip seniai skaičiau vieno tūlo finansų guru pasvarstymus apie vienokias ar kitokias investicijas. Susidomėjau. Gal mano taip energingai kaupiamos kolekcijos galėtų būti ideali piniginė investicija? Deja. Išvardintų dalykų sąraše, į kuriuos labiausiai rekomenduojama investuoti, mano turimų daiktų nebuvo. Įdomumo dėlei pasakysiu, kad tas dėdė geriausia investicija laiko deimantus. Kurių kaina prasideda nuo trisdešimties tūkstančių litų. Galima sakyti jau investuoju.. Su mano atlyginimu, tokio akmenuko pirkimas užtruktų nežinia kiek metų.. Taigi variantas nelabai tinkamas. Žiūrint į sąrašą potencialių kolekcijų į kurias apsimoka investuoti, pamačiau mane labai sudominusį punktą – laikrodžiai.

Jau rašiau apie savo simpatiją laikrodžiams. Taigi galimybė turėti jų ne vieną, o ištisą kolekciją, bei žinoti, kad išleisti pinigai nepražus, mane tikrai „užkabino“. Garantuoju, po kelių metų vėl burbėsiu, kad nėra pinigų ir panašiai, bet turėsiu viltį, kad juos pavyko investuoti.. O ką renkate/kolekcionuojate Jūs?

Daiktai, virtę klasika

noreply@blogger.com (Anonymous) — Thu, 08 May 2008 14:00:00 +0000

Kas yra klasika? Paaiškinti trumpai ir paprastai yra gana sunku. Tai vienas iš tokių žodžių, kurių esmę supranta visi, tačiau paprašius tiksliai paaiškinti kas tai yra, ne vienas susimąsto. Galų gale vieno tikslaus apibrėžimo nėra, todėl leisiu sau (o Jūs, tikiuosi, leisit man:) šį terminą naudoti gana lanksčiai. Manau, kad klasika – objektas sustingęs laike. Tai gali būti daiktas, reiškinys, iš esmės bet kas.

Kažkada susimąsčiau: aplinkui viskas keičiasi taip greitai, kad daiktai sugebėję atlaikyti šią mėsmalę nusipelno tikros pagarbos. Į juos žiūriu kaip į senolį mačiusį Antrąjį Pasaulinį karą, o dabar naršantį internete. Žiūriu ir žaviuosi – tikiuosi ir pats ateityje būsiu toks atviras naujovėms. Nors turiu pripažinsiu, kad daugelį naujų dalykų ir madų vertinu itin skeptiškai. Kaip bebūtų, pristatau savo daiktų, virtusių klasika, penketuką.

Knyga. Kažkada rašiau apie popierinės žiniasklaidos pabaigą, bet minėjau, kad knygos savo tikruoju pavidalu išliks. Dabar pagalvoju, kad jos greičiausiai priartės prie savo vystyklų – bus labai brangios, ypatingai išvaizdžios, puikiai įrištos, o jas skaitys tik pačią knygą vertinantys žmonės. Galbūt jos bus prabangių apartamentų atributas, galbūt, stiliaus detalė. Tačiau aišku, kad jos išliks.

Plokštelė/LP/Vinylas. Šį išradimą daugelis jau spėjo nurašyti.. Tačiau nemanau, kad jie teisūs. Įdomu, kad šiandien vienastoks irgi paminėjo plokšteles. Faktas – jos yra kokybės, kokybiškos muzikos atspindys. Daiktas paprastas, bet ko daugiau reikia. Daugeliui jų nereikia – duokit „empatrioškes“ ir jiems užteks. Tačiau melomanai vertinantys skambesį, rinksis plokšteles dar po daugelio metų. Pastebėjau, kad iš šokių aikštelių, kur jos būdavo nepaprastai populiarios, vinylai traukiasi, tačiau tie kurie jais groja, užsitarnauja publikos pagarbos.

Laikrodis. Išrastas prieš daugiau kaip šešis šimtus metų, šis nedidukas žmonių pagalbininkas net neketina trauktis iš buities. Gal jis nėra vien prietaisas rodantis laiką, dabar tai – labiau aksesuaras, tačiau pagrindinę savo funkciją vis dar atliekantis. Aš asmeniškai laikrodžius nepaprastai mėgstu. Žavėdavausi jais dar būdamas penkių metų. Nepaprastai patikdavo juos ardyti, stengtis suprasti kaip veikia. Žinau, kad ateityje turėsiu jų bent dešimtį..

Automobilis. Nustebote? Aš irgi.. truputėlį :) Čia svarbu pastebėti – automobilis, kaip paprasta susiekimo priemonė gali ir išnykti. Jau dabar jie po truputį išsigimsta: važiuoja beveik be mūsų pagalbos, yra labai saugūs ir kuo toliau, tuo labiau praranda savo žavesį. Greičiausiai jie bus dideli, talpūs kiaušiniai važinėjantys negreitai, saugiai ir ekonomiškai. Puikus pasirinkimas žmonėms, kuriem svarbu nukakti iš taško A į tašką B.. Gal ir nieko čia blogo, tačiau tokie aparatai ne man. Manau, kad klasikinis – greitas, pavojingas ir netaupus automobilis išliks. Taip, tai bus brangus malonumas, bet jį rinksis tie, kuriem vairavimas yra didžiulis malonumas.

Kinas. Jo išradimo pradžioje salės lūždavo nuo žiūrovų. Dabar, jei filmas tikrai geras, situacija ta pati.. Manau, kad televizija, kaip ją dabar suprantame – išnyks. Kam ji reikalinga, jei yra internetas?:) Puikiai įsivaizduoju, kaip kokius filmus galėsim žiūrėti tiesiogiai per internetą. Kokybė bus puiki, o juos nuomosimės nekeldami kojos iš namų. Susimoki kokioje nors „iToons“ tipo parduotuvėje ir žiūri filmą.

Čia buvo tik mano spėjimai ir pasvarstymai. Kokie Jūsų klasikos topai?

Daug žinosi, greit pasensi?

noreply@blogger.com (Anonymous) — Fri, 28 Mar 2008 15:31:00 +0000

Atsimenu, kad vaikystėje šią frazę išgirsdavau pakankamai dažnai. Paprastai šis sakinys būdavo tariamas kai kišdavausi į suaugusių reikalus.. Arba vyresni paprasčiausiai tingėdavo atsakinėti į mano įkyrius klausimus. Gana neseniai šią frazę vėl išgirdau, tiesa visiškai kitokiam kontekste, kuris mane ir sudomino.

Kartais įvairiose gyvenimo situacijose žmogus turi pasirinkimą: gilintis į atsiradusias problemas, ar praplaukti paviršiumi ir laukti, kol jos išsispręs savaime. Sakysit, kad pastaruoju būdu elgiasi tik visiškai tušti ir iš gyvenimo nieko nenorintys asmenys. Tačiau ar tikrai? Galbūt yra visiškai atvirkščiai, gal taip elgiasi žmonės tiksliai žinantys ko nori iš gyvenimo, o iškilusias bėdas traktuojantys kaip barjerus, skiriančius jį patį nuo pasirinktų tikslų. Greičiausias būdas įveikti barjerą – paprasčiausiai jį apeiti.

Kita vertus, dažnai atsitinka taip, kad „apeinantys“ praleidžia ir visas detales, kurios ateityje galbūt padėtų ateityje išvengti tos problemos pakartojimo. Tiesa, pastoviai svarstant visus gyvenimo poelgius, pasakytus žodžius galima pasenti. Žinoma perkeltine prasme, tačiau kartais tas intensyvus gyvenimo narstymas perkrauna mūsų galvas, kurioms ir taip tenka nemaža streso dozė. Daug žinosi, greit pasensi..

Kaip bepažiūrėtum, aukso vidurio tarytum ir nėra. O gal? Gal tas stebuklingas auksinis taškas yra mokėjimas suprasti, kada verta „praplaukti“, o kada verta sustoti ir pagalvoti. Randa tas, kas ieško.