O galbūt reikia grįžti prie pradžios - to skirtumo tarp kalbėjimo ir rašymo? Pasak Matto iš 37Signals, mūsų kalba ir rašymas reguliuojami skirtingų smegenų centrų, todėl kartais mes galime rišliai ir įtraukiančiai kalbėti apie savo idėjas, bet kankinamės negalėdami jų išreikšti raštu. Tokiu atveju neplaukite prieš srovę, tiesiog pasinaudokite situacija ir pirma įrašykite savo mintis į kokį mp3 grotuvą, o tada išrinkite iš įrašo geriausias vietas ir jas surinkite kompiuteriu. Gal toks būdas leis parašyti tekstą greičiau ir paprasčiau? Be to, pats tekstas garantuotai bus lengvesnis ir dinamiškesnis.

Per pirmas dvi savaites politinis skandalas padidino Daily Telegraph cirkuliaciją 600,000 vienetų ir pavertė šio laikraščio žurnalistus tikrais tyriamosios žurnalistikos didvyriais. Tačiau ką tokioje situacijoje daryti konkurentams? Na, teoriškai mes visi žinome, kad bet kurioje krizėje glūdi naujos galimybės, bet kaip tokio skandalo įkarštyje, neturint inkriminuojančių dokumentų, susigražinti žmonių pagarbą ir dėmesį? The Guardian pasiūlė genialų sprendimą šiai problemai, kurį į savo vadovėlius turėtų įtraukti visi žurnalistikos, programavimo, vadybos ir karinės žvalgybos profesoriai. Likus savaitei iki tos akimirkos, kai iš Parlamento kanceliarijos pavogti dokumentai bus paviešinti, the Guardian redakcija nusprendė sukurti įrankius, kurie leistų pasitelkti į pagalbą dešimtis tūkstančių savanorių dokumentams analizuoti. Tad, kai pdf formatu pateikti dokumentai pagaliau atsirado internetinėje svetainėje, laikraščio skaitytojai per pirmas tris dienas sugebėjo išanalizuoti beveik 170,000 dokumentų.

The Guardian sukurta “crowdsource’inė” aplikacija, kurią rasite čia, pateikia internete lankytojui pdf bylą ir prašo jo pažymėti kokio tipo tai dokumentas ir kokio pobūdžio yra jo turinys: išlaidos ančių nameliui, pavyzdžiui, yra įdomus, bet visuomenėje jau žinomas tarnybinių lėšų panaudojimo atvejis, o, sakykime, traukinio bilietas būtų pripažintas neįdomiu dokumentu. Lankytojai taip pat gali perrašyti dokumentuose pateikiamus duomenis ir tokiu būdu paversti sunkiai analizuojamą informaciją apie išlaidas lengvai pjaustomais statistiniais duomenimis. Pavyzdžiui, šioje lentelėje galima matyti, kad konservatoriai mėgsta gyventi brangesniuose apartamentuose nei leiboristai, bet pastarieji su kaupu atsigriebia dekoruodami savo virtuves, namus ir sodus. Mane labiausiai pritrenkusi aplinkybė visoje šioje istorijoje yra tai, kad The Guardian programuotojo komanda sugebėjo sukurti šią aplikaciją lygiai per 1 savaitę. Viso labo vieną savaitę darbo, o sukurtas įrankis sėkmingai atlaiko 10,000 unikalių vartotojų per dieną srautą, talpina savyje 457,153 dokumentus ir padeda sėkmingai atlikti milžiniškos apimties darbą.

Kaip tai įmanoma? Jeigu jūs taip pat kamuoja šis klausimas, tai pateiksiu keletą ištraukų iš interviu su Simon Willison’u, programuotoju vadovavusiu šiam projektui.

Jūsų bendradarbiai dirba nemokamai, todėl padarykite šį užsiėmimą linksmu. Galvodami apie tai kaip pritraukti skaitytojus į svetainę, projekto komanda nusprendė įtraukti žaidimo elementus: jie leido lankytojams klasifikuoti pateiktus dokumentus pasirenkant vieną iš keturių filtrų “įdomu,” “neįdomu,” “įdomu, bet jau žinoma,” ir “ištirkite šį dokumentą!” Tituliniame puslapyje lankytojai gali matyti kaip toli pasistumėjo visas projektas, kas suvienija žmones bendram tikslui. Kad šiame žaidime atsirastų logiška pasakojimo gija, Simon’as taip pat pridėjo parlamentarų nuotraukas prie jų dokumentų. “Žmonių reakcija buvo išskirtinai teigiama ir dalyvių skaičius iš karto išaugo,” - teigia jis. Galiausiai, koks žaidimas be čempionu? Tad pirmadienį, puslapyje atsirado darbščiausių “analitikų” sąrašas.

Visuomenės dėmesys yra sunkiai suvaldomas, todėl startuokite iš karto. Laukdami ketvirtadienį turėjusių pasirodyti dokumentų, programuotojai manė, kad reikalui esant aplikacijos startą galima bus atidėti iki penktadienio. Tačiau klausydami TV ir radijo pranešimų jie netrukus supranto, kad veikti reikia dabar, kai visa šalis sulaikiusi kvapą laukia dokumentų pasirodymo. “Ketvirtadienį tapo aišku, kad tai yra karščiausia naujiena ir, kad jeigu mes nesugebėsime startuoti ketvirtadienį, tai mes prarasime skaitytojų susidomėjimą,” - toliau pasakoja Simonas Willison’as. Tad aplikacija startavo net nepraėjusi apkrovų testo, su darbiniu sąsajos dizainu ir be back-end’o sprendimo išanalizuotiems duomenims pateikti (pirmoji ataskaita pasirodė tik pirmadienį). Daugelis programuotojų tokioje situacijoje jaustųsi labai nepatogiai, bet tokios yra žurnalistikos taisyklės, ponai.

Programavimo greitis yra labai svarbus, todėl naudokite framework’us. Na, šitie žodžiai turėtų skambėti kaip muzika kai kuriems mano kolegoms, jau gerus pusantrų metų kalbantiems apie frameworkų (čia tokie programavimo šablonai sutaupantys daug laiko ir nervų) nešamą gėrį. Willisono projektas buvo sukurtas ant Django web framework’o skirto “terminų spaudžiamiems perfekcionistams”. Nors sukurti patį Django užtruko tris metus, jo dėka The Guardian aplikaciją galima buvo paleisti į internetinius vandenis vos po savaitės. “Tokia aplikaciją galima buvo laisvai sukurti su Ruby on Rails arba naudojant PHP programavimo kalbą,” - teigia Willison’as, bet “mano galva, Django geriausiai tinka šiai užduočiai. <..> Kai dizaineris ir su kliento kodu dirbantis inžinierius įsijungė į projektą, aš galėjau ramiai atiduoti jiems jų dalis ir visiškai nesijaudinti dėl klientų naršyklėse veikiančio kodo [kokybės]“.

Lankytojai pasirodys iš karto ir dideliais kiekiais, todėl paruoškite savo serverius. Dar viena naujovė, kurią The Guardian IT komanda išbandė šiame projekte, buvo EC2 debesies paslauga (angl. cloud service). EC2 yra papildomas Amazon.com verslas, apie kurį žino tik nedaugelis rašytojų ir skaitytojų, bet interneto start-upų savininkai, įskaitant ir Twitter’į, tiesiog negalėtų išsiversti be šios paslaugos. EC2 teikia svetainių talpinimo paslaugas pagal poreikius, neribodamos jums suteikiamos serverio vietos. Willisono komanda žinojo, kad jie sulauks didelio lankytojų srauto pradžioje, kuris ilgainiui mažės, todėl pirkti naujus serverius nebuvo prasmės. Be to, tam visiškai nebuvo laiko. Tuo tarpu sukurtos aplikacijos talpinimas EC2 “debesyje” buvo greitai įgyvendinimas sprendimas ir, pagal Willison’o paskaičiavimus, kainuos laikraščiui vos £50.

Perskaičius šiuos patarimus, viskas atrodo akivaizdu ir paprasta, juk Lietuvos laikraščiai turi tokias pat galimybes ir susiduria su panašiais iššūkiais - nuobodžiaujantys skaitytojai, sklerotiška auditorija, spaudžiantys terminai ir riboti biudžetai. Tačiau viena svarbi aplinkybė skirianti tautinę žiniasklaidą (gal su nedidele 15min išimtimi) nuo The Guardian laikraščio yra požiūris į web2.0 verslo principus: tuo tarpu, kai britai galvoja kaip įdarbinti anonimines mases ir pritaikyti technologijas kasdieniams iššūkiams įveikti, mes girdime kaip lietuviškų laikraščių redaktoriai lygina blogerius su musėmis ir traktuoja savo skaitytojus kaip inertišką masę, kurią reikia toliau liuliuoti paburnojimais ant valdžios, tendencingais reportažais ir nesibaigiančia reklama, tik gink Dieve neduokite jiems jokių įrankių, neleiskite jiems parodyti jokios iniciatyvos ir nesitikėkite iš jų jokio sąmoningumo. Tad, kol kas, Seimo nariai, galite miegoti ramiai. Ir ančių namelį irgi galite pirkti.

Tačiau šiandieną eidamas Vilniaus gatvėmis supratau, kad lietuviškieji brukalai yra labai netgi teigiamas dalykas. For real! Pagalvokite geriau, ką tai reiškia? O gi tai, kad mūsų kietakakčiai verslininkai, dar prieš metus laiko mokę aplinkinius - “Koks #@$^# internetas, kokie !(*@&# naujienlaiškiai! Jei nori daryt biznį, imi mobiliaką ir eini prie Registrų centro lochų gaudyti! Va kur biznis!”, šiandieną ima naudotis internetu ir elektronine rinkodara. Įdomiausia yra tai, kad netgi su IT dalykais artimai susiję verslininkai tik dabar, nusvilę pirštus su NT spekuliacijomis, išgyvena šį nušvitimo momentą. Todėl, mano galva, mes esame kritiniame tautinio verslo raidos taške: daugelis konservatyvių verslininkų žengia savo pirmus, nedrąsius žingsnius internetinės rinkodaros pasaulyje.

Tad nebūsiu internetine davatka ir nelaikysiu pykčio ant vertelgų, geriau surašysiu keletą praktiškų patarimų apie naujienlaiškių ir elektroninių laiškų siuntimo ABC. Tikiuosi tai padės vertelgom greičiau pereiti į kitą internetinio verslo pakopą :)

1. Nuosekliai kaupkite savo kontaktų sąrašą. Verslininkai yra nekantrūs žmonės, paprastai jie nori čia ir dabar apskelbti visiems aplinkiniams kokias pigias, greitas ir kokybiškas paslaugas teikia jų įmonė. Nepasiduokite šiai pagundai: net jeigu paknupstom apibėgę keletą dešimčių svetainių surinksite šimtuką kitą adresų ar nusipirksite iš ciniško programišiaus nelegalią kontaktų duombazę, tokio kontaktų sąrašo nauda yra niekinė, nes jūs neturite jokio formalaus pagrindo kreiptis į šiuos žmones. Taip, išiuntę savo pasiūlymą jūs galite sulaukti keleto papildomų užsakymų, bet 20 ar 50 kartų daugiau klientų nekęs jūsų, o su brukalais kovojančios tarnybos greitai įtrauks jūsų elektroninio pašto adresą į savo juodosius sąrašus.

Pragmatiškai mąstančios įmonės savo kontaktų sąrašus augina ilgai ir pamažu. Pradėti derėtų nuo prenumeratos formos savo internetinėje svetainėje, juk čia renkasi jūsų nuolatiniai klientai ir potencialūs pirkėjai. Loterijos, akcijos ir konkursai yra dar vienas puikus būdas pritraukti naujus prenumeratorius - žmonės mielai dalinasi savo adresu žinodami, kad mainais gali laimėti vertingų prizų. Jūs taip pat galite siųsti laiškus žmonėms, kurie jums įteikė savo vizitines korteles arba pirko iš jūsų paslaugas per praėjusius 2 metus, su sąlyga, kad jūs aiškiai informuosite juos apie tai ir leisite jiems nesunkiai atsisakyti tokių laiškų ateityje.

2. Nepagailėkite pinigų profesionaliam naujienlaiškiui. Prieš keletą metų amerikiečiai mėgo juokauti: sėkmingai bendrauti internetu gali visi, netgi šunys, nes niekas nemato, kas sėdi kitoje ekrano pusėje. Tas pats galioja ir įmonėms: net jeigu jūs dirbate mikro-įmonėje, įsikurusioje varganame biure miesto pakraštyje, jūsų naujienlaiškis neprivalo būti skurdinos išvaizdos. Vos keletas šimtų litų išleisti tvarkingam naujienlaiškiui sukurti gali smarkiai pagerinti įmonės įvaizdį prenumeratorių tarpe. Ir priešingai - niekas taip aiškiai neatskleidžia įmonės nesugebėjimo “įdarbinti” šiuolaikines technologijas kaip nevėkšliškai paruoštas elektroninio laiško šablonas.

Dar vienas mitas apie elektroninio pašto rinkodarą yra tai, kad el.laiškų siuntimas yra nemokamas. Taip, jūs galite nemokamai naudotis savo įprasta elektroninio pašto programa tam, kad išsiųstumėte pasiūlymus šimtams savo klientų. Tačiau kadangi įprastos programos nėra pritaikytos tokiems tikslams, jūs praleisite daug valandų kurdami prenumeratorių sąrašus, kovodami su grįžtančiais laiškais, bandydami nuspėti kodėl jūsų laiškas taip keistai atrodo Gmail pašto dėžutėje jau nekalbant apie įsiutusių prenumeratorių šalinimą iš sąrašo. Tad tikroji naujienlaiškių siuntimo kaina yra visas tas laikas, kurį jūs praleidžiate versdami savo el.pašto programą atlikti jai svetimus veiksmus. O juk pasaulyje yra puikių sprendimų, kurie leidžia visa tai padaryti kelių mygtukų paspaudimu.

3. Analizuokite, analizuokite ir dar kartą analizuokite. Aklas el.laiškų siuntimas klientams prilygsta meškeriojimui be meškerės: jūs išeikvojate savo brangų laiką ir jėgas ruošdami ypatingą pasiūlymą prenumeratoriams, bet negaudami grįžtamojo ryšio jūs niekada nesužinosite kas iš tų tūkstančių adresatų yra jūsų tikrasis klientas, kokiomis paslaugomis jis domisi ir kiek gi pridėtinės vertės jums atnešė išsiųstas el.laiškas. Įgudę el.pašto rinkodaros specialistai analizuoja ne tik aukščiau išvardintus klausimus, bet ir tai, kurią valandą žmonės dažniausiai skaito el.laiškus, į kokias antraštes jie reaguoja teigiamai ir kokį vaizdą jie mato atsidarę laišką savo naršyklės lange. Todėl nereikia nustebti, kad jų siunčiami naujienlaiškiai sugeneruoja kur kas daugiau užsakymų nei administratorės atsainiai surašytas el.laiškas.

Netgi kasdien su internetu dirbantys žmonės kartais neįvertina, kaip paprasta yra analizuoti savo klientų elgesį internete. Sutinku, yra nelengva priversti žmogų atsakyti, ką jis nori matyti atėjęs į jūsų svetainę ar kas priverstų jį užsisakyti paslaugas iš jūsų įmonės. Tačiau tokie įrankiai kaip Google Analytics leidžia verslininkams nemokamai kaupti informaciją apie tai iš kur žmonės ateina į įmonės svetainę, kuriuose puslapiuose jie praleidžia daugiausiai laiko ar ką jie veikia svetainėje. Sujunkite šią informaciją su naujienlaiškių ataskaitomis ir netrukus jūs pradėsite įžvelgti, kas motyvuoja žmones pirkti iš jūsų. Svarbiausia yra tai, kad šiam tikslui nereikia samdyti Statistikos Departamento specialistų komandos, užtenka vieno žingeidaus vadybininko!

Tiek patarimų pradžiai. Tikiuosi, kad rudeniui atėjus į Lietuvą, į mano pašto dėžutę pagaliau pradės plaukti pasiūlymai apsilankyti kontroversiškų filmų premjerose, nusipirkti 1998 m. Bordeaux vyno ar sudalyvauti pogrindžio dizainerių kolekcijos pristatyme. Juk tokie brukalai man kur kas mielesni nei pasiūlymai vaidinti vaikams Michael’ą Jackson’ą naujai suremontuotame bute iki lubų užstatytame bambaliais su šaltinio vandeniu.

Dar viena teigiama krizės pasekmė yra netikėtas pasimatymų suklestėjimas. Asmeninių pažinčių svetainių savininkai trina rankas ir teigia, kad praėjusį rudenį biržas ištikęs nuosmukis vos ne pernakt padidino lankytojų skaičių 50%-60%. Sociologai čia pat siūlo keletą galimų paaiškinimų: visų pirma, dėl apmažėjusių darbo tempų ar netikėto atleidimo iš darbo žmonės pagaliau turi laisvo laiko partnerio paieškai. Susidūrę su netikėtais iššūkiais ir miglotomis ateities perspektyvomis daugelis žmonių ilgisi galimybės atsiremti į tvirtą petį, išlieti savo jausmus giminingai sielai ir žengti pirmyn drauge su artimu žmogumi. Ši aplinkybė taip pat nulemia netikėtą atvirumo proveržį tarp didmiesčio gyventojų: Annie Edgerton, dirbanti aktore Manhetene, pasakoja New York Times žurnalistui: „Dabar pagaliau galima pažinti žmogų iš tikrųjų, o ne vien kalbėti apie jo darbą, nes visi supranta, kad darbas gali staiga imti ir dingti”. Galiausiai, pažinčių tarnybų populiarumas yra nulemtas ir finansinių priežasčių: juk mokama narystė interneto svetainėje ar vienkartinis mokestis už greitąjį pasimatymą yra kur kas pigesnis būdas susirasti partnerį nei šimtai dolerių išleisti vaikščiojant po barus, kino teatrus ir parodas bandant surasti patraukliai atrodantį sielos draugą.

Kalbant apie pasimatymus, jūs stipriai pagerinsite savo reputaciją moterų (o kartais ir vyrų) akyse, jeigu su savim atsinešite gero šokolado plytelę. Kodėl? Nes šiais laikais šokoladas tapo naujuoju Chanel. „Gal mes ir negalime sau leisti pirkti prabangos prekių, bet mes vis dar galime paišlaidauti tokiems nedideliems malonumams kaip šokoladas“, teigia britė Jenifer Krautz užsukusi į prekybos centrą šalia savo namų. Iš tiesų, nuolatinio streso akivaizdoje smaguriavimas spurgomis, guminukais ir šokoladu nuramina pakrikusius nervus, atgaivina malonius prisiminimus ir nekelia grėsmės susitraukti baigiančiam šeimos biudžetui. Tad nieko nuostabaus, kad saldumynų gamintojai praneša apie augančias pardavimų apimtis ir pelningus ketvirčius. Pavyzdžiui, žymios šokolado gamintojos Cadbury pelnas praeitais metais išaugo 30%, Nestle – 11%. Beje, verslininkai jau senokai pastebėjo, kad sunkiais laikais skanumynų poreikis išauga, juk neatsitiktinai vieni žymiausių vardų šioje srityje – Snickers, Mars batonėliai ir Tootsie Pops ledinukai – rinkoje atsirado 1930-aisiais, Didžiosios depresijos metu.

Kas džiaugiasi, kai verkia bankininkas?

Paprastiems žmonėms ramybės neduoda vienas akivaizdu klausimas: kas gi pelnosi iš visuotinės krizės? Galiu jus nuraminti, tai tikrai ne žydai, šveicarų bankininkai ir netgi ne Sovietų slaptosios tarnybos. Užimtumo statistika byloja, kad sunkūs ekonominiai laikai yra palankūs tokioms specialybėms kaip kompiuterių specialistai, skolų išieškotojai, šou pasaulio atstovai, finansų konsultantai, fizikai, biologai ir geologai. Tačiau netgi jeigu jūs nepapuolate nei į vieną iš šių kategorijų, nereikia nusiminti, juk finansinės kaladėlės permaišymas ir visuomeninių vertybių persvarstymas visiems atveria naujas galimybes.

Kiekviena karta turi savo įsivaizdavimą apie svajonių darbą: pavyzdžiui, Didžiosios depresijos metais amerikiečių jaunimas masiškai studijavo civilinę inžineriją, nes šalyje vyko šimtmečio statybos; o Šaltojo karo metais populiarumo sulaukė techniniai mokslai, juk Vakarai turėjo duoti atkirtį sovietų sputnikams ir raketoms. Išnykus ideologiniams prieštaravimams pasaulį užvaldė ekonomika, tad nieko nuostabaus, jog geidžiamiausios pastarojo dešimtmečio specialybės buvo susijusios su finansais ir konsultacijomis. Buvusių studentų apklausa parodė, kad pastaraisiais metais net 40% Harvardo universiteto absolventų dirbo šiose dviejose srityse. Londono City ir Niujorko Wall Street’as masino ne tik verslo vadybos studentus, bet ir matematikus, fizikus, psichologus ar programuotojus. Nepajėgdami konkuruoti su investicinių bankų atlyginimais, tyrimų institutai ir mokslinės laboratorijos kalbėjo apie mokslų nuosmukį ir tikėjosi, kad investicinių viršpelnių vaikymasis netruks amžinai. Šiandieną išaušo jų diena, nes universitetų absolventai vėl ima siekti karjeros viešajame sektoriuje, mokslo ir žaliųjų technologijų srityje. Barack‘o Obamos pergalė rinkimuose taip pat prisidėjo prie šios tendencijos: juk dabartinis JAV prezidentas privačiame sektoriuje išdirbo vos vienerius metus.

Šiuolaikinė darbo rinka labai sparčiai keičiasi ir aplinkui atsiranda daug naujų, įdomių darbų: nuo gyvenimo trenerių, kurie padeda pasiturintiems žmonėms išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir suplanuoti gyvenimo tikslus, iki nekilojamo turto aranžuotojų padedančių savininkams paversti pusėtinai atrodantį butą svajonių namais prieš apsilankant pirkėjams. Tačiau viena įdomiausių specialybių išgyvenančių netikėtą renesansą yra bankų likvidatorius. Bankų likvidavimas yra delikatus užsiėmimas: siekiant išvengti panikos ir užkirsti kelią darbuotojų piktnaudžiavimui, bankai yra uždaromi netikėtai, greitai ir efektyviai. Todėl žvelgiant iš šono likvidatorių darbas neretai panašėja į slaptojo agento kasdienybę: jie apsistoja viešbučiuose prasimanytais vardais, atsiskaitinėja už pietus asmeninėmis kreditinėmis kortelėmis, nuolatos skanuoja savo Blackberry išmaniuosius telefonus ir vieną akimirką visiškai netikėtai pasirodo likviduojamuose bankuose. Bankų likvidatoriaus valandos yra kiek neįprastos, juk pagrindinius darbus tenka dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis, bet pats darbas suteikia daug progų pasireikšti, nes tenka ne tik skaičiuoti pinigus ir analizuoti balansus, bet taip pat raminti šokiruotus darbuotojus, atidarinėti užsikirtusius seifus ir keisti vidaus interjerą.

Net jeigu jūs ieškote tradicinio darbo ir savaitgalius mieliau leidžiate savo sode, o ne banko saugykloje, šiuo metu atsiveria puikios galimybės pradėti savo verslą: verslo klientai yra pasirengę išbandyti naujas, o dar tiksliau bet kokias, idėjas, kurios žada padidinti pardavimus, rinkoje yra gausų kvalifikuotų specialistų, biurų nuomos kainos nepaliaujamai krenta, o pavarčius skelbimus dar rasite ir nebrangiai išparduodamos įrangos. Viskas, ko reikia jaunam entuziastui, tai sugalvoti veiksmingą verslo planą ir imtis jo vykdymo. Vieni žmonės kuria internetinius projektų valdymo sprendimus, kiti nuomoja savo butus konferencijų dalyviams, treti kuria aplikacijas iPhone telefonams. Tačiau kad ir ką žmonės bedarytų, šiandieną, anot Silicio slėnio žinovų, svarbiausia yra išmokti būti kantriam. Jei prieš porą metų jauni žmonės steigdavo savo įmones ir siūlė rinkai naujas paslaugas tikėdamiesi pelnyti investuotojų dėmesį ir greitai uždirbti milijonus dolerių, tai dabar prioritetas yra užtikrinti, kad ir nedidelį atsiperkamumą. Pinigams pamažu lašant į steigėjų kišenes jie gali auginti savo klientus ir kantriai laukti trys, keturis ar net penkis metus, kol atsigaus ekonomika ir pradėtas verslas subrandins finansinius vaisius. Kitaip tariant, jei ankstesnių metų dvasią atspindėjo žymaus juodaodžio reperio šūkis „Get rich or die trying“ (Pralobk arba numirk bebandydamas), tai dabar jauni verslininkai gyvena vadovaudamiesi „pralobk lėtai“ filosofija.

Mūsų žiniasklaida yra linkusi vaizduoti ekonominį sunkmetį išskirtinai neigiamoje šviesoje: didėja bedarbystė, karpomi atlyginimai, įmonių vadovai ir darbuotojai išgyvena didelį stresą. Tačiau kaip ir kiekviename reiškinyje, sunkmečio ekonomikoje taip pat galima įžvelgti nemažai teigiamų bruožų. Taip yra nemaža tikimybė, kas per ateinančius metus jums gali tekti apsilankyti pas stomatologą, o kai kurie jūsų sutikti vyrai vaikščios su prakiurusiais apatiniais. Kita vertus, tie vyrai bus linkę vaišinti jus saldumynais, kviesti į pasimatymus, o apsilankę jūsų biure verslo reikalais bus be galo mandagūs ir mieli. Maža to, net jeigu jus atleis iš darbo, jūs turėsite kur kas įvairesnį darbų pasirinkimą ir galėsite dirbti nejausdami spaudimo per vienerius metus uždirbti visus pasaulio pinigus. Akivaizdu, kad jūsų laukia tiek daug nuostabių pokyčių, tokios puikios galimybės gyventi pilnavertį gyvenimą ir viskas tai – besitraukiančios ekonomikos dėka. Tad nusišypsokite ir pagaliau pradėkite džiaugtis mažėjančiais atlyginimais.

***

Daugelio žmonių vaizduotėje ekonomika yra sausas mokslas pilnas tarptautinių terminų ir neaiškių grafikų. Netgi kasdienė ekonomika, kurios dėsniai nulemia mūsų atlyginimo dydį, naujo būsto kainą ir bedarbių skaičių šalyje, daugeliui žmonių yra tokia neaiški sritis, kad jie žymiai mieliau patiki prietarais ir subjektyviais paaiškinimais nei ekonominių rodiklių suvestinėmis. Iš tikrųjų ekonomikos poveikis žmonių gyvenimui yra kur kas gilesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio ir jis susiveda ne vien tik į pinigų skaičių žmogaus piniginėje. Todėl šiame straipsnyje pasižiūrėsime į ekonominio nuosmukio kamuojamus Vakarus  ir pažiūrėsime kokie yra netikėti lėtėjančios ekonomikos ženklai, kokias naujas tendencijas ji išryškina visuomenėje ir kokias galimybes suteikia iniciatyviems žmonėms.

Gydytojas Ronald‘as Frane‘as jau daugiau nei septynis metus dirba savo nuosavame odontologiniame kabinete Vašingtono mieste (Washington D.C.). Tą dieną, kai radijo laidos This American Life žurnalistas užkalbino gydytoją Frane‘ą, jo pacientų sąraše buvo dešimt žmonių: be įprastų nusiskundimų, du pacientai atėjo dėl suskilusių dantų, o vienas – dėl dantų griežimo. Nevalingas dantų griežimas ir žandikaulių suspaudimas pacientus paprastai kamuoja naktį, kai jie miega. Pasak gydytojo, tokie simptomai dažniausiai yra laikini ir ilgainiui išnyksta, bet siekdamas apsaugoti savo pacientų dantis jis paprastai rekomenduoja jiems įsigyti naktines apsaugas. Kas netikėta pačiam gydytojui – tai, kad per pastaruosius tris keturis mėnesius jis sulaukia dvigubai daugiau žmonių besikreipiančių į jį dėl suskilusių dantų ir nevalingo griežimo. Maža to, jo kolegos Niujorke, Konektikute ir Floridoje pastebi lygiai tą pačią tendenciją. Pasak stomatologų, tokį elgesį derėtų aiškinti tuo, kad vis daugiau žmonių patyria didelį stresą dėl savo darbo, bendros ekonominės situacijos, savo rytojaus ir šis stresas nevalingai išreiškiamas per žandikaulių spazmus. Štai jums viena priežastis, kodėl darbo biržoje užsiregistravusių žmonių tarpe nerasite nei vieno stomatologo.

Kiek subtilesnį sunkmečio poveikį žmonių elgesiui galima aptikti drabužių parduotuvėse. Akivaizdu, kad prabangiais prekiniais ženklais prekiaujantys boutique‘ai šiais laikais negali pasidžiaugti augančiomis apyvartomis, bet ar tai tikrai yra nuosmukio požymis? Gal tiesiog nauja Marc Jacobs kolekcija buvo išpeikta Vogue žurnale arba „Du Broliai“ netinkamai sudėliojo sezono kainodarą? Buvęs JAV Federalinių rezervų banko pirmininkas Alan‘as Greenspan‘as manė, kad vyriškų apatinių pardavimai žymiai tiksliau atspindi ekonominę situaciją. Anot Greenspano, vyras visų pirma privalo pasirūpinti pirkiniais, kurie yra aiškiai matomi: nauja suknelė žmonai, mokykliniai drabužiai vaikams, galiausiai pačiam neprošal įsigyti naujus batus. Tuo tarpu vyriški apatiniai atsiduria būtiniausių pirkinių sąrašo gale, nes jų nemato niekas išskyrus kitus vyrus persirengimo kambaryje (ir jiems nuo to nei šilta, nei šalta). Dėl šios priežasties apatinių pardavimai gerais laikais atrodo kaip tiesi linija: vyrai šiam reikalui išleidžią vienodą pinigų sumą. Tačiau kai šeimos biudžetas staiga ištuštėja, vyrai ima taupyti savo apatinių sąskaita ir pardavimų tiesė staiga neria žemyn.

Nors suskilę dantys ir skylėti apatiniai yra nuostabūs ekonominiai rodikliai, kai kuriems gerai išauklėtiems šio žurnalo skaitytojams jie gali pasirodyti nepriimtini. Ne bėda, juk visada galima rasti kitų rodiklių koreliuojančių su akcijų indekso nuosmukiu. Pavyzdžiui, pasaulinė bankų krizė suteikė labai stiprų postūmį Lietuvoje plačiai mėgstamam hobiui – agro-meditacijai: šiais metais 19% daugiau amerikiečių šeimų pareiškė, kad jie ketina auginti savo vaisius ir daržoves ir suteikti gyvenimui prasmę kapstantis po lysves. Muzikine klausa apdovanoti žmonės kol kas atsispiria dirvožemio traukai, bet aktyviai ieško būdų kūrybiškai išreikšti savo pyktį ir agresiją. Kaip teigia britų tinklo The Music King generalinis direktorius Paul Humpage, muzikos instrumentų pardavimai šiais metais išaugo 45% ir gitaros bei būgnai yra ypač populiarūs tarp pirkėjų. Kitas teigiamas sunkmečio rodiklis yra sumažėjęs ryklių užpuolimų skaičius. George Burgess, žinomas jūros gyvūnų specialistas, teigia, kad 2008 metais užfiksuotų užpuolimų skaičius (51) buvo mažiausias per pastaruosius penkis metus ir to priežastis yra sulėtėjusi ekonomika. „Žmonės turi mažiau pinigų, rečiau išsiruošia atostogauti pajūryje, todėl rečiau susiduria su šiais plėšrūnais,“ komentuoja jis.

Krentantys indeksai, degančios širdys

Ekonomikos specialistai yra linkę suvesti krizės poveikį į pardavimų svyravimus: sustojo būtų pardavimai, niekas neperka naujų automobilių, plazminiai televizoriai dulka prekybos salėse – reiškia šalyje akivaizdi krizė. Tačiau ekonominis nuosmukis įtakoja ne vien tik šeimos pirkinius, jis taip pat keičia žmonių elgesį ir lūkesčius. Nors mes esame įpratę manyti, kad šie pokyčiai būna išskirtinai neigiami, žurnalistai pastebėjo bent tris teigiamas tendencijas, kurių dėka žmonės tampa laimingesni.

Štai pažvelkime į finansininkus: investiciniai bankininkai, privataus kapitalo fondų atstovai, biržų makleriai ir finansų analitikai iki šiol buvo žinomi kaip protingi, agresyvūs, godūs, arogantiški, akiplėšiški, riziką mėgstantys ir darbui aklai atsidavę žmonės. Viena savybė, kuri iki šiol buvo visiškai svetima šiems ‚visatos valdovams‘ buvo… mandagumas. Ambicingi jaunuoliai, ką tik pabaigę elitines verslo mokyklas, praleisdavo interviu su būsimais darbdaviais, su panieka žvelgdavo į kitus verslininkus ir nesivargindavo skirti daugiau nei 20 minučių savo milijonines santaupas jiems patikintiems klientams. Tačiau nepavydėtina ekonominė padėtis išmokė finansininkus gerų manierų greičiau nei tai būtų padariusi pati Meri Popins. Kaip teigia vienas iš Société Générale investicinio banko vadovų, “ankščiau susitikimas su klientu vykdavo labai trumpai, o išėjęs iš kabineto dar praeidavau pro  tuziną savo konkurentų kantriai laukiančių eilėje. Dabar įmonės generalinis direktorius skiria man visą valandą savo brangaus laiko ir po susitikimo dar asmeniškai palydi iki mašinos.” Suprasti šiuo pokyčius nesunku: juk krizės metu, kai yra visiškai neaišku, kas išgyvens ir diktuos žaidimo sąlygas išaušus rytojaus dienai, būti mandagiu su visais aplinkiniais yra apdairiausia verslo strategija.

Tęsinys.

Nors minėta kavine išsiskyria iš kitų maitinimo įstaigu savo ypatinga nemeile vegetarams, panaši situacija labai dažnai kartojasi bent pusėje kavinių, kuriose tenka pietauti. Todėl man iškilo visai naturalus klausimas - kaip visos šitos kavinės kuria savo meniu ir kodėl nemėsiški patiekalai jose yra toks deficitas po 13 val.? Padarykime improvizuotą eksperimentą ir paskačiuokime kiek pinigų toms kavinėms kainuoja toks atavistinis elgesys. Visų pirma, padarykime porą darbinių prielaidų, sakykime, kavinių pelno marža yra 50%, kas reiškia, kad pietų savikaina sudaro pusę pardavimo kainos, antra, įsivaizduokime, kad vidutinė antro patiekalo kaina yra 10 Lt ir tarkime, kad vidutinio dydžio kavinėje per pietus pavalgo apie 150 žmonių. Standartinis pietų meniu gali susidėti iš penkių patiekalų, pavyzdžiui, vištienos krūtinėlės, kiaulienos nugarinės, keptos lašišos, kugelio su spirgučiais ir kiaulienos maltinio. Na ir pabaigai labiausiai ginčityna prielaida, teikime, kad puse žmonių neradę norimo pateikalo išeina, o kita pusė panarinę nosį renkasi kitą patiekalą.

Dabar kai visos prielaidos apibrėžtos pamodeliuokime kavinės piniginius srautus. Aš įsivaizduoju, kad aukščiau paminėtos kavinės vėdėja pietų meniu sudarinėja labai paprastu principu - pietums reikia pagaminti 150 porcijų, meniu yra 5 patiekalai, todėl virėjos turi pagaminti po 30 porcijų kiekvieno patiekalo. Susumuojame skaičius 150 porcijų * 10 Lt * 50% pelno marža ir gauname, kad teorinis vėdėjos uždarbis iš pietų yra 750 Lt per dieną, kas sudaro apie 16,500 Lt per mėnesį. Tačiau mes žinome, kad tai yra tik teorija, nes praktikoje yra daug piktų vegetarų, kurie ateina į kavinę, neranda savo mėgstamo patiekalo, riebiai nusikeikia ir traukia į kitą kavinę. Tad klausimas yra kaip nustatyti kiek iš tikrųjų pelno uždirba kavinė vadovaudamasi vėdėjos gamybiniu modeliu?

Kad atsakytume į šį klausimą, reikia grįžti prie statistikos, kuri teigia, kad gyvenime žmonių skoniai paprastai pasiskirsto pagal normalios distribucijos kreivę: didesnė dalis žmonių turi panašų skonį, todėl šios kreivės vidutinė dalis yra išsiputusi, o į šonus nuo jos driekiasi marginaliniai skoniai, kuriais pasižymi nedidelis žmonių skaičius. Nevarginsiu jūsų formulėmis šioje vietoje, tiesiog pasakysiu, jog normalios distribucijos kreivė prognozuoja, kad 68% lankytojų rinksis du populiariausius patiekalus, sakykime lašišą ir vištieną, dar 27% rinksis du mažiau populiarius patiekalus (kiaulienos nugarinę ir kugelį) ir tik 5% kavinės lankytojų rinksis nepopuliariausią patiekalą (kiaulienos maltinį). Dabar turėdami natūralių lankytojų skonių distribuciją, pažiūrėkime kas gaunasi praktikoje.

Ir ką gi mes matome? Mes matome, kad kai kurie patiekalai yra žymiai populiaresni tarp lankytojų ir todėl jie greitai išperkami, tuo tarpu kiti patiekalai yra visiškai nepopuliarūs, todėl jų gautum atėjęs į kavinę kad ir 5 val. po pietų. Dabar sukonkretinkime vėdėjos nelankstumo kainą: kiekviena dieną 21 žmogus išeina iš kavinės neradęs norimo patiekalo (mes teigėme, kad taip elgiasi 50% ), o 21 žmogus burbėdamas valgo tai, kas jam nepatinka. Išverskime tai į finansus ir gausime, kad kiekvieną dieną kavinė gauna 105 Lt mažiau pelno nei galėtų, per mėnesį ši suma pavirsta į 2,310 Lt negauto pelno. Ar tai yra daug? Aišku, LEO sau galvos nekvaršintų dėl tokių pinigų, bet 10 žmonių maitinimo įstaiga dirbanti krizės krečiamoje rinkoje?

Hm, matyt, kitą kartą, kai apsilankysiu toje pačioje kavinėje ir klausysiu kavinės vėdėjos pasakojimą apie eskalopų ir Kijevo kotletų naudą jaunam, vyriškam organizmui būsiu kur kas ramesnis. Juk vėdėjai jos postringavimai kainuoja daugiau nei 2,000 Lt per mėnesį. Reiškia jai tikrai yra svarbu apsaugoti Lietuvą nuo vegetarų, musulmonų, žydų ortodoksų, dietos besilaikančių merginų, sergančių žmonių ir kitų lankytojų nenorinčių gyventi pagal gastronominio socializmo principus. Vis dėlto galinga jėga yra tos politinės idėjos :)

Brand tags skirtas visų pirma marketingistams ir prekės ženklo specams, kurie diena iš dienos lieja sūrų prakaitą bandydami įkalti žmonėms į galvą užduotas asociacijas su savo prekės ženklais. O žinote kaip sunku prakaitą lieti, kai dienos gale negali pačiupinėti galutinio rezultato? Todėl jeigu koks madingai apsirengęs marketingistas skusta galva man prie progos prasitartų, jog 95% jo kolegų kenčia nuo depresijos ir slapčia svajoja žiesti puodus Papua Naujojoje Gvinėjoje… aš juos visai suprasčiau. Tačiau sulyg Brandtags.lt atsiradimu lietuviškos reklamos tunelyje įsižiebė vilties žiburėlis, nes dabar ponai ir ponios rinkodarininkai gali apsilankyti šioje svetainėje ir pamatyti su kuo internautams asocijuojasi SEB, Mambo picos ar Vibrai.lt prekės ženklai.

Man gi brandtags.lt įdomus visai dėl kitų priežasčių: viena vertus, dabar galiu pasitikrinti ar mano asociacijos sutampa su statistiniu internauto asociacijomis. Nė velnio nesutampa: žmonės mato Fortą ir galvoja ‘alus’, aš galvoju ‘pica’, žmonės mato Mambo pica ir galvoja ‘pica’, aš galvoju ’sintetinis maistas’, žmonės mato Coffee Inn ir galvoja ‘kava’, aš galvoju ’sėkmingas verslas’. Tačiau pagrindinė mano entuziazmo priežastis yra tai, kad brandtags.lt turi tobulą verslo modelį, atitinkanti visus web 2.0 principus: na patys pamąstykite, internautai ateina smalsumo vedami ir generuoja svetainės turinį - reklamines asociacijas - o svetainės autoriai tą turinį gali parduoti pagrindiniams užsakovams, nes jiems šis turinys teikia aišką pridėtinę vertę.

Taigi viską reziumuojant išeina, kad ir pinigai generuojami ir visi - internautai, kitoks.com komanda, prekiniai ženklai - lieka patenkinti. Štai kur šio verslo grožis slypi!

Ieškodami atsakymo į vieną iš svarbiausių gyvenimo klausimų eksperimento vykdytojai pasitelkė sau į pagalbą galybę testų: įprastas medicinines apžiūras, fizinio ištvermingumo testus, vyriško pasididžiavimo matavimus, elektro-encefalogramas, rašysenos analizę, socialinių darbuotojų ataskaitas apie tiriamųjų subjektų namų aplinką, šeimos socialinės istorijos rekonstravimą, Rorschach rašalo dėmių interpretacijas ir sesijas su psichiatrais. Ir viso to pasekmėje jie priėjo keleto svarbių išvadų, kurios teigė – visų pirma, kad jokie įprastiniai požymiai - sveikata, socialinis statusas, turtai, polinkis į priklausomybę nuo alkoholio ir rūkymo ar reguliarus sportas - neleidžia nuspėti kaip susiklostys žmogaus gyvenimas ateityje ir, antra, kad geri santykiai su aplinkiniais žmonėmis yra esminis laimingo gyvenimo ingredientas.

Mane asmeniškai pribloškė tai, jog profesorius suformulavęs pastarąją įžvalgą savo gyvenime buvo vedęs trys kartus ir, pasak draugų, veik patologiškai nepasitikėjo aplinkiniais žmonėmis. Tokiomis akimirkomis imi suprasti kokia prieštaringa yra žmogiška prigimtis… ir kaip sunku yra atsispirti pagundai patyrinėti tuos prieštaravimus. Tokios minties vedamas paliksiu tvarkingas mokslines išvadas kitam laikui, o čia pacituosiu porą gyvenimiškų istorijų paimtų iš Grant’o išilginio tyrimo.

Subjektas Nr.141 užaugo pasakiškame pasaulyje, rudų plytų name su 11 kambarių ir 3 voniomis. Jo tėvas buvo gydytojas, o motina menininkė ir socialiai aktyvi moteris. Jis buvo geras vaikas, lankė bažnyčią, puikiai sutarė su broliais ir seserimis, buvo visų mėgiamas. Harvarde Nr.141 ir toliau spinduliavo teigiamą energiją: eksperimente dalyvavę tyrinėtojai pažymėjo, jog “pastarasis subjektas savyje įkūnija pranašios asmenybės savybes: jis pasižymi stabilumu, intelektu, sugeba tinkamai vertinti aplinką, išsiskiria iš kitų puikia sveikata, turi aukštesnius gyvenimiškus tikslus ir idealus”. Visi aplinkiniai manė – jeigu yra vienas žmogus, kuriam lemta pasiekti vidinį ir išorinį pasitenkinimą savo gyvenime, tas žmogus yra Subjektas Nr.141.

Ir kas gi atsitiko vėliau? Jis vedė. Išvažiavo dirbti į užsienį. Pradėjo rūkyti ir gerti. Būdamas 31 šis žmogus staiga atrado giliai užslėptus priešiškus jausmus savo artimiesiems ir aplinkai, o dar po keletas metų jis apskritai dingo iš aplinkinių akiračio. Kaip vėliau pasakojo šio subjekto psichoterapeutas, jis užmezgė romaną su psichiškai nestabilia mergina, nustojo rūpintis savimi, nutolo nuo savo tėvų ir šeimos. Visas jo gyvenimas tapo betiksliu klaidžiojimu - nuo psichoterapijos grupių sesijų ir taikių demonstracijų prie spontaniško graikiškų ir lotyniškų eilių deklamavimo. Jis gyveno laive. Rūkė žolę. Bet vienas dalykas, kuris liko nepakitęs, tai buvo šio subjekto humoro jausmas. O tada jis netikėtai mirė.

Subjektas Nr.47 anksti vedė ir po universiteto pabaigimo vertėsi įvairiausiais darbais, vienas tokių buvo dalyvavimas psichiatrinėje ligoninėje atliekamuose eksperimentuose. Vėliau jis dirbo viešuosiuose ryšiuose ir susilaukė 3 vaikų. Universitete Nr.47 būdavo vakarėlio siela ir puikiai išsiversdavo be alkoholio, bet po 15 metų tas pats žmogus kalbėjo apie save taip: “aš per daug valgau, per daug rūkau, geriu per daug alkoholio ir kavos, per mažai sportuoju ir aš turėčiau kažkaip keisti dabartinį gyvenimo stilių.”  Bet iš kitos pusės, “aš dar niekad nesijaučiau esąs toks produktyvus ir visai nenorėčiau keisti nusistovėjusios tvarkos staiga imdamas gyventi sveiką gyvenimą…”

Po skyrybų, persikraustymo į kitą pakrantę ir antrų vedybų – kurios nutrūko nes Nr.47 pabėgo su meiluže, kuri vėliau jį paliko – jis viešai paskelbė, kad yra gėjus. Ir tada Nr.47 tapo labai produktyviu rašytoju. Tyrimo bendradarbiai niekaip negalėjo tiksliai apibrėžti šio žmogaus būklės: iš vienos pusės buvo akivaizdu, kad subjektas kenčia nuo depresijos, bet iš kitos pusės jis tryško džiaugsmu ir noru gyventi. Šis subjektas tęsė savo sėkmingą rašytojo karjerą ir tapo svarbiu asmeniu judėjime kovojančiame už gėjų teises. Jis tapo pakantesnis savo tėvams ir vaikams, susitaikė su buvusia žmona. Dažnai eidavo pasivaikščioti. Ir toliau vartojo alkoholį. Tyrinėtojai ragino Nr.47 kreiptis pagalbos į Anoniminių Alkoholikų klubą. Jis mirė būdamas 64 nukritęs nuo laiptų savo name. Skrodimo metu jo kraujyje buvo nustatytas didelis alkoholio kiekis.

Galbūt ne pačios linksmiausios istorijos, bet jos dar kartą primena tai, apie ką dainuodavo grupė Pompa prieš gerų dešimt metų - “O turtuoliai irgi verkia!”. Daugiau apmąstymų apie tai kaip mūsų gyvenimai vystosi netikėtais vingiais ir posūkiais rasite čia.

Kopijavimo aparato sindromas
Amerikoje yra priimta kurti naują verslą bandymų ir klaidų metodu: žmonės įgyvendina savo idėjas, bankrutuoja, mokosi iš klaidų, tada bando vėl, kol vieną dieną jiems nusišypso laimė. Lietuvoje situacija yra visiškai priešinga, čia verslas yra kuriamas kopijavimo metodu – protingi žmonės semiasi idėjų iš svetur, o mažiau gabūs tautiečiai kopijuoja kaimynus, kuriems pasisekė pritaikyti užsienio idėjas Lietuvoje. Šis verslo modelis puikiai paaiškina, kodėl verslo naujovės mūsų šalyje atsiranda bangomis. Kadaise “Čili pica” išmokė lietuvius valgyti picas ir netrukus picerijos pradėjo dygti “ant Lietuvos” kaip grybai; “Coffee Inn” parodė, kad vilniečiai neabejingi gerai kavai, ir, žiūrėk, kokybiškos kavos pasiūla sostinėje išaugo penkeriopai; kažkas pamatė, kad vyninėse “In vino” ir “Tapo d‘oro” gausu lankytojų kiekvieną savaitgalį, ir netrukus jau ritasi vyno barų banga per miestą.

Žiūrint iš pirmo žvilgsnio, kaimyno idėjos kopijavimas gali pasirodyti apdairi verslo strategija: tuo tarpu, kai kvailelis Jonas važinėjo po Europos sostines, bandydamas perprasti kavos ruošimo ir pateikimo subtilybes, po to metus laiko gludino savo kavinės idėją, o tada dar metus laiko bandė pelnyti miestiečių simpatijas, tam tikras veikėjas spėjo pavogti Jono kavinės interjero idėją, susirasti panašios, bet pigesnės kavos tiekėją, sukurti panašų, bet pigesnį meniu ir, galiausiai, užsakyti dvigubai daugiau reklamos. Deja, jeigu Jono kavinė ir yra sėkminga, tai to priežastis yra organiška visų verslo detalių visuma. Kopijuojant galima atkurti pavienes detales, bet tai nereiškia, jog jos sukurs harmoningą aplinką. Maža to, bet koks rinkos pasikeitimas nesąžiningo veikėjo verslui gali būti pražūtingas, nes nežinodamas, ko tikisi į kavinę užsukantys lankytojai, jis nesugebės tinkamai reaguoti į jų kintančius lūkesčius. Tad vardan šventos savo investicijų ramybės, verta parodyti šiek tiek originalumo ir pabandyti sukurti savo kavinę, nesistengiant atkartoti kaimyno.

Vieta, vieta, vieta
Dabar, kai jūs jau apsisprendėte dėl esminių dalykų, galima pereiti prie detalių aptarimo. Viena iš svarbiausių detalių yra kur bus įsikūrusi jūsų kavinė. Paradoksas yra tame, kad teisingas kavinės vietos pasirinkimas mažai ką bendro turi su tuo kaip atrodo pačios patalpos; kur kas svarbiau yra kiek žmonių praeina pro patalpas, kiek konkurentų įsikūrė šalia ir kas yra būsimi kaimynai. Kuo didesnis žmonių srautas praeina pro kavinę, tuo mažiau pinigų jos savininkai turi išleisti reklamai, tuo didesnė tikimybė, kad šią vietą atras atsitiktinis praeivis. Konkurentų buvimas šalimais, kaip nebūtų keista, taip pat yra geras ženklas. Anot Henriko Semenovičiaus, architekto suprojektavusio “Shooters” barą ir “Gusto blyninę”, pastaraisiais metais ėjimo per barus tradicija vis stipriau įsitvirtina vilniečių tarpe. Todėl Vilniaus vietos, kur yra daug barų ir kavinių – Vokiečių, Totorių, Aušros Vartų gatvės – tampa natūraliais žmonių traukos centrais. Tad dairydamiesi patalpų savo naujai kavinei pasinaudokite šia svarbia aplinkybe.

Vis dėlto svarbiausias patalpų kriterijus vienareikšmiškai išlieka kaimynai. Idealios patalpos kaimynų apskritai neturi arba yra įsikūrusios šalia įmonių ir įstaigų, kurios ištuštėja vakarais bei savaitgaliais. Tais atvejais, kai kavinės patalpos ribojasi su gyventojų butais, atsiranda visa eilė papildomų teisinių ir praktinių reikalavimų: kavinės savininkai turi gauti gyventojų leidimą prekiauti alkoholiu, bet koks triukšmas po vienuoliktos valandos vakaro bus draudžiamas ir be kitų išlaidų teks rimtai investuoti į ventiliacijos sistemą. Tačiau tikrosios bėdos prasidės tada, kai paaiškės, kad kaimynystėje gyvena buvęs “Dzintars” gamyklos technologas ar garbingo amžiaus muzikos mokytoja, nes jokios šiuolaikinės izoliacinės medžiagos ar Pentagono patentuotos ventiliacinės sistemos nesugebės apsaugoti kavinės nuo tokių kaimynų jautrios uoslės ir tobulos klausos. Todėl išvydus tokį ilgą reikalavimų sąrašą tampa aišku, kodėl patalpų kavinei radimas yra toks ilgas, sudėtingas procesas ir kokį svarbų vaidmenį čia, kartais, užima laimingas atsitiktinumas.

Glaustas įvadas į Merfio dėsnius
Rūpesčiai ištinkantis verslininką pasiryžusį atidaryti kavinių, o dar tiksliau - arbatos namų tinklą yra labai šmaikščiai aprašyti anglų rašytojo Stepheno Clarke‘o knygoje “Vieneri metai mėšle“. Knygos pavadinimas pakankamai tiksliai atspindi kavinių savininkų savijauta pirmaisiais veiklos metais. Iš pokalbių su jais išgirdau, kad naujas verslas pateikia pačių netikėčiausių išbandymų: tai ukrainiečių statybininkai nugriauna ne tą sieną, tai patalpų šeimininkas reikalauja atlikti patalpų remontą neliečiant senų baldų, tai visi kaimynai staiga įstoja į Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdį ir imasi visokeriopų veiksmų alkoholio vartojimui kaimynystėje pažaboti ar po trijų mėnesių trukmės derybų dėl paskolos su banku paaiškėja, kad banko vadybininkas vedžiojo jus už nosies. Tačiau kaip ir visur gyvenime čia pasitaiko ir gražių akimirkų: kaip netikėtai atsiranda idealios patalpos senamiesčio širdyje, kaip jauni menininkai per naktis sėdi patalpose kurdami naujo baro interjerą, kaip baro sugalvotas teminis vakaras akimirksniu išpopuliarėja tarp lankytojų ar sužavėtas žurnalistas parašo liaupsinantį straipsnį apie maitinimo įstaigą įtakingame leidinyje. Taigi, atidarant kavinę pasitaiko ir malonių, ir nervus kainuojančių nutikimų, bet tik nuo savininko požiūrio priklauso, ar jie taps komiškais anekdotais, kuriuos smagiai bus galima pasakoti lankytojams, ar jie virs nesibaigiančia melodrama.

Paprastai, kavinės įrengimas trunka nuo dviejų iki šešių mėnesių, dar pusę metų užtrunka kasdienės kavinės veiklos plano paruošimas. Kaip teigia architektas H. Semenovičius, kavinės įrengimui skirtas laikas stipriai įtakoja galutinį rezultatą: greitai atliekami statybos ir apdailos darbai leis greičiau atverti kavinės duris, bet toks skubėjimas neišvengiamai pabrangins darbų sąmatą ir pareikalaus atsisakyti kai kurių įmantrių, kūrybinių sumanymų. Linas Tracevskis taip pat pastebi, kad baigus įrengti patalpas paprastai apima euforija ir susidaro įspūdis, jog didžiausias darbas jau padarytas. Tačiau šis įspūdis - klaidingas, nes tik išėjus statybininkams galima imtis pagrindinės užduoties – restorano atmosferos formavimo. Reikia nuspręsti kokie bus stalo įrankiai, kaip rengsis darbuotojai, koks logotipas puikuosis virš įėjimo, kaip elgsis apsauginis ir kiek kainuos Mojito. Žmonės gali sąmoningai nepastebėti tokių detalių, bet jų visuma formuoja bendrą restorano įspūdį, kurį lankytojas išsineš su savimi. Ir kaip teigė vienas patyręs verslininkas, niekas nenužudo šio įspūdžio taip greitai, kaip pigus tualetinis popierius ir Maximoje pirkti stalo įrankiai.

Sąskaitų tuštėjimo metas
Pagaliau pakalbėkime apie tai, kas rūpi kiekvienam verslininkui – pinigus. Kavinės įrengimo sąmatos dydį nulemia daug subjektyvių aplinkybių: idėjos grandioziškumas, surastų patalpų kokybė, darbų atlikimo laikas ir tai, kiek pats savininkas įsitraukia į projekto įgyvendinimą. Nenustebkite, kad šimto kvadratinių metrų kavinukei pilnai įrengti gali tekti išleisti apie du šimtus tūkstančių litų – architektų paslaugos, pagal užsakymą gaminami baldai, pramoninė virtuvės įranga, kokybiški indai ir originalios interjero dekoracijos yra nepigus malonumas. Tokiu atveju verslo planas gali padėti suvaldyti patiriamas išlaidas. Verslo pradžioje toks planas padės įsprausti parengiamuosius darbus į aiškius piniginius rėmus, o vėliau – subalansuoti pinigų srautus tarp pelningų savaitgalių ir katastrofiškai nuostolingų pirmadienių, o taip pat tarp sėkmingo vasaros sezono ir kuklių žiemos pajamų.

Jums turbūt įdomu, kodėl pajamos gali būti mažos, kai kavinės prekiauja maistu ir gėrimais su tokiu dideliu antkainiu. Štai čia ir atsiskleidžia kavinių verslo spindesys ir skurdas. Iš tikrųjų, 100 % ir didesnis antkainis yra įprastas reiškinys maitinimo įstaigų tarpe. Netgi jei savininkas nusprendžia elgtis su klientais kaip tikras samarietis, jo antkainis siekia bent 60 %. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog kavinių verslas yra pelniningas, juk pajamos gaunamos uždėjus antkainį turi padengti ilgą išlaidų sąrašą: nuomos mokestį, tiekėjų sąskaitas, valstybės mokesčius, būtas ir nebūtas rinkliavas, banko paskolos įmokas ir darbuotojų atlyginimus. Kadangi didesnė dalis šių išlaidų visiškai nepriklauso nuo kavinės savininko valios, vienintelis būdas sėkmingai konkuruoti rinkoje yra efektyviai organizuoti kavinės darbą. Pavyzdžiui, išmokti išsiversti su penkių žmonių komanda ten, kur kitiems prireiktų visų dešimties, arba nebijoti susitepti rankų ir pačiam stoti prie baro, o verslo partnerį nusiųsti prie puodų. Juk kadaise būtent taip ir atsirado žymieji „Briusly“ kokteiliai, kainuojantys 7 litus.

***

Restoranų verslo konsultantė iš JAV Linda Lipsky, dėstanti Temple universitete kursą pavadinimu „kaip atidaryti nuosavą restoraną“, teigia, jog jos paskaitų tikslas yra įtikinti bent du trečdalius klausytojų atsisakyti minties turėti savo restoraną. Anot jos, daugelis entuziastingų žmonių lankančių jos paskaitas rizikuoja prarasti savo namus, viso gyvenimo santaupas, netgi teisę naudoti nuosavą vardą verslo tikslams. Vardan ko? Nors daugelis šių žmonių teigia norintys dirbti maitinimo įstaigoje, kur kas dažniau jie tiesiog nori patirtį aistrą veikti, tapti atsakingais už kitus darbuotojus, teikti džiaugsmą aplinkiniams žmonėms. Visi šie tikslai yra tikrai sveikintini, bet dirbdami nevyriausybinėje organizacijoje ar imdamiesi naujos viešos iniciatyvos jie įgyvendintų šiuos tikslus kur kas greičiau, paprasčiau ir pelningiau.

O jeigu vis dėlto jaučiate, kad Jūsų pašaukimas yra dirbti kavinėje, kurti jaukią atmosferą, suktis tarp indų, gundyti žmones nuostabiais patiekalais, dalintis naujienomis su lankytojais ir pamažu pratinti žmones prie kavinių kultūros, tada eikite ir bandykite savo laimę. Tačiau darykite tai visa širdimi ir protu, nebijodami laikinų sunkumų, netaupydami kokybės sąskaita, niekada nenustodami mokytis. Darykite taip, kad pamatę Jūsų akis, švytinčias iš laimės, lankytojai išeitų iš kavinės ir pradėtų fantazuoti apie tai, kaip būtų nuostabu įkurti tokį nuosavą verslą…

***

Taigi, Jūs nusprendėte atidaryti kavinę (barą, restoraną, užeigą, karčemą)? Mintis apie nuosavą maitinimo įstaigą taip stipriai įsišaknijo Jumyse, kad sėdėdami dalykiniame susitikime, ruošdami vakarienę, stovėdami kamštyje ir – be jokios abejonės – žingsniuodami Senamiesčio gatvėmis Jūs regite ne apnuogintą Scarlett Johanson figūrą ar naują Alexander McQueen suknelę ir prie jos derančius Jimmy Choo batelius, o savo svajonių kavinę.  Jūs valandų valandas galėtumėte pasakoti savo draugams apie tai, kokie vyno buteliai stovės lentynose, kaip tarpusavyje derės pastelinių spalvų interjeras ir raudonmedžio baldai ir kokius fusion stiliaus patiekalus įtrauksite į meniu. Tačiau dar labiau Jums patinka įsivaizduoti kaip pabaigę dienos darbus savo dabartinėje įstaigoje skubėsite į kavinę, kur Jūsų pasitiks sava aplinka, komplimentus žarstantys klientai, teigiamos recenzijos iš VŽ restoranų gido ir savaime didėjančios apyvartos.  Iš tiesų, kodėl gi neatidarius savo kavinės? Atsakymo į šį klausimą ieškojau bendraudamas su įvairių Vilniaus centre veikiančių kavinių savininkais.

Pradėsiu nuo nelabai smagiai nuteikiančios naujienos. Kaip teigė kalbinti verslininkai, viena priežastis apsigalvoti yra tai, kad kavinių verslas yra ne vien tik finansiškai rizikingas, bet dar ir fiziškai bei psichologiškai alinantis. Statistiniai duomenys rodo, kad per tris metus nuo atidarymo užsidaro dvi iš trijų naujų maitinimo įstaigų. Tačiau nuoskauda dėl prarastų pinigų nublanksta išgirdus apie tai, kokią psichologinę įtampą gali sukelti ši, atrodytų, nekalta svajonė. Štai kaip apibūdina savo patirtį vienas britų bankininkas kartu su žmona nusprendęs atidaryti šeimyninį restoraną: “per tą laiką, kol mes dirbome restorane, mes vos nebankrutavome, vienerius metus gyvenome pas mano uošvius, su žmona turėjome po vieną laisvą vakarą per metus, du metus išgyvenome be mašinos, manęs vos neištiko visiškas nervų pakrikimas ir praėjus 6 mėnesiams po restorano pardavimo mes su žmona galiausiai išsiskyrėme.” Aišku, visada galima guosti save viltimi, kad taip nutinka tik nevykėliams bankininkams, bet patirtis rodo, kad visų naujų kavinių pradžia yra sudėtinga.

Antra vertus, jeigu į naują verslą pasinerti su užsidegimu ir negailėti laiko savo klaidoms apmąstyti ir iš jų mokytis, ilgainiui nuosava kavinė gali tapti sėkmingu verslu garantuojančiu stabilias pajamas, naujas socialines pažintis ir pagarbą iš aplinkinių. Vilniečiai jau ne kartą matė, kaip atradę sėkmės formulę vienoje kavinėje, jos savininkai drąsiai žengia toliau taikydami sunkiai įgytą patirtį naujoms idėjoms įgyvendinti: pavyzdžiui, vyninės “In vino” savininkai prieš porą metų atidarė belgiško maisto restoraną “René”, baro “Briusly” komanda vėliau tapo klubo “Woo” bendrasavininkais, o itališkos vyninės “Tappo d‘oro” savininkai savo antrą vyninę atidarė Klaipėdoje. Dar vienas sėkmingo verslo pavyzdys yra Coffee Inn kavinių tinklas: išugdę ištikimų klientų ratą, jie sugeba atidaryti naujas kavines netgi tada, kai kiti dejuoja apie sunkmetį ir veržiasi diržus.

Tai kame glūdi pelningos kavinės paslaptis? Vienas dėsningumas, kurį pastebėjau bendraudamas su Vilniaus kavinių ir barų savininkais, yra tai, kad jie visi atėjo į šį verslą turėdami ankstesnę darbo patirtį.  Linas Tracevskis, daugeliui žinomas kaip baro “Briusly”, “Woo” ir “Havana Social Club” bendrasavininkas, savo karjerą pradėjo dirbdamas barmenu; Andrejus Romanovskis jau penktus metus vadovaujantis barui “Paparazzi” prieš tai spėjo apšilti kojas dirbdamas barmenu ir atidarydamas keletą naktinių klubų; o kavinių tinklo “Cofee Inn” bendrasavininkas Nidas Kiuberis, konferencijoje “Password 2009″ išrinktas metų rinkodaros vadovu, ankščiau kūrė restorano “Pizza Jazz” ir muzikinio klubo Siena rinkodaros planus, dirbo reklamos agentūroje. Naujos vietos atidarymas verčia susidurti su daugybe praktinių klausimų, susijusių su architektūra, interjero įrengimu, personalo valdymu, maisto gamyba, buhalterija, grafiniu dizainu ir rinkodara. Dažniausiai šie klausimai iškyla jau priėmus sprendimą turėti nuosavą verslą, o atsakymus į juos sunku rasti knygose ar konsultantų kabinetuose, todėl galiausiai teks pasikliauti tik savo intuicija, patirtimi ir fantazija.

Pradėkime nuo fantazijos. 2008 m. Rygoje atvėrė duris naujas prabangus restoranas kiek keistu pavadinimu “Hospitalis” (liet. ligoninė). Restorano aplinka iš tiesų primena sovietinę ligoninę: jo sienos ir lubos išdažytos steriliai balta spalva, grindys išklotos blizgančiomis plytelėmis, sienose įmontuotos chirurginės lempos, farmacinės spintelės ir lentynos su medicininėmis knygomis, o lankytojai sėdi invalidų vėžimėliuose arba ant raudonų minkštasuolių. Ligoninės įspūdį dar labiau sustiprina padavėjos su medicinos seserų apranga ir barmenai, vilkintys sanitarų uniformą. Klinikinė aplinka (ir meniu kainos) gali atbaidyti daugelį žmonių, užsukusių į “Hospitalį”, bet visi lankytojai mato, kad jo savininkai turi aiškią restorano viziją ir nė nemirktelėję galėtų atsakyti į klausimą, kuo unikalus šis restoranas. Nors Lietuvoje tokio stiliaus teminių restoranų yra nedaug, kalbinti architektai teigė, kad daugelis lietuvių verslininkų idealią kavinę įsivaizduoja būtent kaip išskirtinio interjero maitinimo įstaigą. Savininkų manymu, pirmąsyk įėjęs į tokią kavinę lankytojas turi jaustis kaip lenkų turistas pamatęs Aušros Vartų bažnyčią – sukrėstas ir pakylėtas tuo pačiu metu.

Antra vertus, kavinėje nebūtina statyti raudonmedžio baldus ir akvariumus su piranijomis tam, kad ji turėtų įsimintiną “veidą”. Paimkime pavyzdžiui kavinę “Au roi du cafe”,  saugiai paslėptą nuo turistų akių ramiame penkioliktame Paryžiaus rajone. Šios kavinės interjeras mažai keitėsi per jos gyvavimo šimtmetį: kavinės viduje dominuoja tamsaus medžio baras virš kurio švyti kompaktiškas neoninis užrašas, iš abiejų pusių kabo didelės juodos lentos ant kurių greita ranka surašyti dienos patiekalai, palei gatvės langus stovi nedideli staliukai su senokai jau nekeistomis kėdėmis. Pavadinti tokį interjerą ištaigingu ar autentišku neapsisuka liežuvis, juk gerai paieškojus panašiai atrodančių knaipių Paryžiaus apylinkėse būtų galima rasti ne vieną dešimtį. Tačiau lankytojų stoka savininkai nesiskundžia: čia nuolatos zuja madingas jaunimas, šeimos su mažais vaikais ir pagyvenę paryžiečiai. Jie ateina į kavinę, nes žino, kad čia yra gaminamas nuostabus maistas už prieinamą kainą, o padavėja mikliai paruošia puodelį kavos ar įpila taurelę kalvadoso. “Au roi du cafe” atspindi savyje kitokią kavinės idėją: taip čia lankytojų laukia standartinis meniu, nepretenzinga aplinka ir eklektiška publika, bet geras maistas ir šaunus aptarnavimas su kaupu kompensuoja šiuos trukumus.

Abi išvardintos alternatyvos turi savų trukumų: pirmu atveju kavinės atidarymas privers artimai susibičiuliauti su bent vienu tautiniu oligarchu pajėgiančiu finansuoti kavinės įrengimo darbus, antru – teks išsiugdyti beribį kantrumą ir išmokti palydėti šypsena lankytojus rūškanais veidais (o žinant koks Lietuvoje klimatas tokių bus nemažai). Tačiau jūs turite iš pat pradžių apsispręsti, kuris kelias jums yra labiau priimtinas ir toliau nuosekliai jo laikytis. Aiškios koncepcijos įvardijimas yra labai svarbus uždavinys, nes kavinės idėja iš esmės nulemia visus tolimesnius žingsnius: koks bus meniu, vidaus interjeras, pavadinimas, kainų politika, lankytojo portretas, kaip bus reklamuojama kavinė ir kokiais drabužiais vilkės padavėja. Verslininkui nepakanka vien tik norėti atidaryti “jaukią vietelę”, juk devyniolikmetis skeiteris, ilgakasė manekenė ir pagyvenęs inteligentas – kiekvienas supranta jaukumą savaip, todėl tokiu atveju reikia eiti toliau ir išgryninti savo viziją iki labai aiškių elementų. Be to, fantazijos neturi pralenkti tikrovės: daugelis restoranų ir klubų savininkų pradeda savo veiklą šventai įsitikinę, kad solidi publika rinksis būtent pas juos. Tačiau praeina keletas mėnesių, nurimsta atidarymo šurmulys ir, žiūrėk, jų meniu jau paprastėja, kainos mažėja, o griežtas apsauginis atidaro duris netgi sesijos pabaigą švenčiantiems studentams. Tad gal verta iš pat pradžių nuspręsti, kad kavinės tikslas yra leisti jaunimui mėgautis nebrangiais kokteiliais ir azijietiška virtuve ir nuosekliai judėti link šio tikslo?

2 dalis.