Štai prieš mėnesį laiko mūsų gerbiama VMI pristatė įdomų projektą kovoje su šešėliu: programėlė “Pranešk” leidžia vartotojams pranešti apie mokesčių slėpimą iPhone‘o ar Androido pagalba.  Technologine prasme tai, aišku, anokia naujovė, juk šiandieną programėles “kepa” vos ne kas antras startupas. Tačiau jeigu pažvelgsime į šį reikalą iš valstybinių institucijų perspektyvos, tai  “Pranešk” mažų mažiausiai prilygsta Laikos skrydžiui į kosmosą: kostiumuoti dėdės ir tetos ne tik pripažįsta akivaizdų faktą, kad vis didesnė dalis mūsų visuomenės informaciją vartoja išmaniųjų telefonų pagalba, bet ir patys, nieko neraginami, nusprendė perkelti pasitikėjimo telefono idėją į šią terpę.

Mane asmeniškai ši žinia suitrigavo ir dėl kitos priežasties – strateginio mąstymo užuomazgų VMI sprendimuose. Kaip teigia VMI oficialiai išplatintas pranešimas spaudai, 2011 m. Mokesčių inspekcija sulaukė 2,600 pranešimų apie mokestinius pažeidimus ir “pagal gautą informaciją apskaičiavo daugiau nei 8,8 mln. litų mokėtinų mokesčių, baudų ir delspinigių”. Šie skaičiai byloja, kad vienas pranešimas apie mokestinį pažeidimą, bent jau statistiškai, yra vertas 3,385 Lt papildomų pajamų į valstybės biudžetą.

Čia ir prasideda įdomioji dalis, nes kai paprasčiausias skambutis į pasitikėjimo telefoną ar anoniminis pranešimas internetinėje svetainėje įgauna piniginę išraišką (ir dar tokią ženklią išraišką!), investuoti į naujus būdus teikti pranešimus tampa ne tik, kad įmanoma, bet netgi  labai pravartu. Konkrečiai šiuo atveju, “Pranešk” įgyvendinimo projektas turėtų atsipirkti finansiškai netgi tuo atveju, jeigu jis padidintų metinį pranešimų apie pažeidimus skaičių vos 0.1%, juk VMI tie 26 skambučiai reikštų 90,000 Lt papildomai išieškotų mokesčių. Kai pabandau pagalvoti apie tai, kiek protingų sprendimų būtų priimta Lietuvoje, kai visos institucijos imtų taip mąstyti, net kvapą užgniaužia.

Tad po tokios ilgos įžangos, pagaliau pereiniu prie pačios programėlės įvertinimo. Programėlė “Pranešk” leidžia vartotojui pranešti apie pastebėtus mokestinius pažeidimus ar nuslėptus mokesčius. Mokestiniai pažeidimai, apie kuriuos čia kalbu, yra gerai visiems pažįstami: neišduotas kvitas, atlyginimas vokelyje, kontrabandinės prekės ir taip toliau. VMI nusprendė, kad kiekvienas pranešimas turi susidėti iš trijų dalių: įrodymų, vietos ir aprašymo, todėl programėlė padeda jums žingsnis po žingsnio užpildyti visas reikiamas formos dalis, o tada išsiunčia pranešimą į VMI serverius, kur juos peržiūri operatoriai. Programėlės nustatymai leidžia vartotojui pasirinkti kaip pranešti apie pažeidimą – anonimiškai ar nurodant savo kontaktinius duomenis, o pagalbos skiltyje vartotojai ras nuorodą į VMI internetinį puslapį ir trumpąjį informacijos telefoną.

Iš patirties žinau, kad bylų, nuotraukų ir video siuntimas per programėles yra nemažas techninis ir kūrybinis iššūkis, nes viena vertus tenka daug laiko praleisti užtikrinant, kad vartotojai keltų tik leistinų formatų ir apimties bylas, sukonfigūruoti atsparią serverio architektūrą ir bylų suspaudimo algoritmus, kurie pagreitintų duomenų perdavimą. Iš kitos pusės, programėlė turėtų leisti vartotojui peržiūrėti įkeliamas bylas prieš siunčiant jas į nuotolinį serverį ir leistų lengvai ištaisyti savo klaidas. Todėl “Pranešk” kūrėjų sprendimą leisti per programėlę įkelti nuotraukas, audio ir video įrašus, ir kitas bylas laikau tikrai ambicingu žingsniu.

Deja, šioje vietoje pagyros turbūt ir baigiasi, nes ambicingi tikslai įgyvendinti labai jau pusėtinai. Visų pirma, į akis krenta nesugebėjimas pateikti informacijos apie tai kokias bylas ir iki kokios apimties galima kelti per programėlę, o vėliau parodyti pilną įkeliamos bylos pavadinimą ir dydį (“O kas jeigu aš įkėliau ne tą nuotrauką?”) ar peržiūrėti prikabintą medžiagą Preview režime.

Be to, programėlės kūrėjai akivaizdžiai nepermąstė iki galo visų naudojimosi scenarijų (angl. use cases), todėl dabar turime tokią situaciją, kad prikabinti ankščiau darytus audio įrašus (labai tikėtinas atvejis) ar tas bylas, kurios nėra išsaugotos tarp išmanaus telefono nuotraukų, t.y. bet kokius PDF, Word, Excel dokumentus, yra paprasčiausiai neįmanoma.

Antras didelis programėlės trūkumas yra labai padrika pačios formos struktūra. Susidaro įspūdis, kad kūrėjai tiesiog norėjo išbandyti visus įmanomus formos laukų pateikimo ir išdėstymo būdus, visai pamiršdami apie kertinius mobilios vartotojo sąsajos konstravimo principus: sąsajos dizainas turi būti kuo nuoseklesnis, o formos elementai išdėstomi kuo kompaktiškiau.

Pavyzdžiui, nors formoje yra du sąrašai (Verslo sritis, Pažeidimo tipas): vienu atveju sąrašas pateikiamas kaip standartinis drop down elementas, bet kitu atveju visi pasirikimo elementai paverčiami interaktyviais mygtukais. Pažeidimo tipo pasirinkimas galėtų būti kur kas efektyviau įgyvendintas taip pat naudojant standartinius iOS sąsajos elementus ir leidžiant vartotojams pasirinkti daugiau nei vieną alternatyvą checkbox‘u pagalba.

Kompaktiškumo stoka akis bado tiek “Įrodymų”, tiek “Pažeidimo kategorijų” lange, nes abiem atvejais vartotojas turi slankioti ekraną aukštyn/žemyn norėdamas pamatyti visus įmanomus pasirinkimus, nors to būtų išvengta pasirinkus glaustesnį dizainą. Iš dalies, ši problema atsirado dėl itin prasto dizaino sprendimo įdėti grafinį elementą nusakantį pranešimo žingsnius (Pažeidimas > Vieta > Aprašymas) ekrano viršuje. Maža to, kad šis elementas nesugeba įgyvendinti savo tiesioginės paskirties, t.y. informuoti vartotojus apie tai, kurioje pranešimo dalyje jie yra šiuo metu, jis taip pat užima pernelyg daug brangios erdvės telefono ekrane.

Keliaujame toliau, kad įvertintume kiek gerai suprojektuota duomenų forma, pažiūrėkime kaip gerai yra sutvarkytas duomenų validavimas. “Pranešk” atveju kūrėjai pasirūpino, kad vartotojas negalėtų išsiųsti pranešimo nenurodęs vietos, laiko, įtariamo asmens/įmonės. Tačiau šioje vietoje visas validavimas ir baigiasi, kas reiškia, kad jūs galite pranešti apie pažeidimą net nenurodydami pažeidimo tipo, pridėti komentarą pasirodo taip pat nebūtina, o reikalavimą įrašyti vietą ir nurodyti įtariamąjį galima apeiti tiesiog įrašant vieną atsitiktinį simbolį.  Savaime aišku, kad tokių pranešimu vertė bus niekinė, todėl šią vietą programėlės rekomenduočiau taisyti visų pirmiausia.

Žvelgiant į duomenų surinkimo klausimą kiek plačiau, mane glumina šios programėlės kūrėjų beveik atvira panieka geolokacijai. Vienas iš didžiausių išmaniųjų telefonų privalumų yra jų sugebėjimas tiksliai nustatyti ir parodyti žemėlapyje konkrečią geografinę vietovę. Kovojant su šešėliu ši savybė būtų itin naudinga, nes padėtų lengviau identifikuoti mokesčių pažeidėjus ir tuo pačiu atfiltruotų melagingus pranešimus. Tačiau Pranešk atveju šis funkcionalumas yra sumažintas iki vieno mygtuko, kuris pasiima jūsų koordinates net nesivargindamas jūsų informuoti apie tai, kokios tai koordinatės, ar juo labiau parodyti jas žemėlapyje. Dėl šios priežasties nenustebčiau jei tik maža dalis panešimų keliautų į VMI serverį su konkrečiomis geografinėmis koordinatėmis.

Apie programėlės dizainą ar, tiksliau, jo baisumą galima būtų pasekti ne vieną, ir ne dvi paskaitas, bet apsiribokime konstruktyvia kritika. Taigi, kas atsitinka, kai dizaineris nusprendžia visoje programėlėje naudoti dvi aktyvias spalvas – rudą ir žalią? O gi ir gaunasi tas pats rudas daiktas. Visų pirma, tampa neįmanoma atskirti, kur yra pagrindinis, o kur yra šalutinis veiksmas: pavyzdžiui, apatiniai navigacijos mygtukai yra vienodai žali tiek einant į priekį, tiek grįžtant atgal, nors ir net dizaino pirmakursiuis turėtų būti aišku, kad vartotoją reikia visuomet skatinti judėti pirmyn, o grįžimo mygtuką padaryti blankesnį ar apskritai nuspalvinti pilkai, kad jis būtų spaudžiamas tik tada, kai to tikrai reikia ir vartotojas deda aktyvias pastangas surasti kelią į ankstesnį langą.

Su dar didesne sumaištimi teko susidurti, kai pabandžiau suprasti kuo gi skiriasi rudi mygtukai nuo žalių: pirmuose žingsniuose rudi mygtukai naudojami interaktyviems veiksmams atlikti: jų pagalba vartotojas gali įkelti nuotrauką, pridėti koordinates, pasirinkti ir keisti pažeidimo tipą. Tačiau kai jūs apsiprantate su tokia logika ir nueinate į vieną iš pagalbinių langų, čia jūsų laukia staigmena, nes dabar rudas mygtukas naudojamas kaip tik priešingam tikslui – veiksmui atšaukti. Tiesa, kai kur nelieka net šio “nuoseklumo“, nes nustatant datą, mygtuko “Atšaukti” tiesiog trūksta, o nustatant laiką, abu mygtukai kažkodėl yra žali.

Be visų šių, akivaizdžių trūkumų “Pranešk” programėlė taip pat kenčia nuo užslėpto autizmo sindromo, kas dažnai nutinka, kai programėlės kūrimas yra patikimas hardcore techniniams žmonėms. Turiu omenyje, mažas smulkmenas, kurios priverčia eilinį vartotoją jaustis nejaukiai. Štai konkretus pavyzdys, kiekvieną kartą įjungus programėlę jums yra primenama, kad už melagingus pranešimus yra taikoma atsakomybė LR įstatymų numatyta tvarka. Suprantu, kad kiekvienas vartotojas bent vieną kartą turėtų pamatyti šį įspėjimą, bet kam jį rodyti kiekvieną kartą tuo pačiu verčiant vartotoją manyti, jog VMI jį laiko potencialiu melagiu?

Lygiai tokia pati takto stoka pasireiškia, kai esate paprašomas čia pat suvesti savo kontaktinius duomenis, ir kai peržengę per visas baimes ir sugaišę 5 minutes apmąstymams pagaliau tai padarote, suprantate, kad pranešimus galima pateikti ir anoniminiu būdu, užtenka tik varnelę pažymėti. Apmaudu. Tačiau tikrasis autizmas pasireiškia per tai, kad VMI sukurtą programėlė visiškai neturi pagalbinės informacijos ar vizualių instrukcijų, kurios padėtų suprasti kaip naudotis programėle bendrai paėmus ir ką daryti iškilus klausimui dėl konkretaus formos lauko. Puikus pavyzdys kaip tai derėtų daryti yra, pavyzdžiui, Batch programėlės įžanginis ekranas.

Paaiškinti vartotojui suprantamais žodžiais, kas atsitiks po to, kai jūs sėkmingai išsiuntėte pranešimą jau būtų aukštasis pilotažas, bet užtat kaip pasikeistų vartotojo požiūris į programėlę! Garantuoju, kad pasitenkinimas išaugtų bent 20%.

Apibendrinant išvardintas pastabas aišku, kad Tieto Lietuva, įmonė kuriai buvo patikėtą įgyvendinti šį projektą, kol kas negali pasigirti stipriais dizaineriais ar pakankama patirtimi vystant paprastiems vartotojams skirtus mobilius projektus. Manau, kad Tieto Lietuva nėra šioje vietoje kažkuo išskirtinė – kitos, didžiosios IT kompanijos susiduria su tomis pačiomis bėdomis. Todėl mano patarimas šioms kompanijoms būtų kuo aktyviau bendradarbiauti – bent jau programėlių projektavimo stadijoje – su vietiniais startupais, kurie turi tiek techninių įgūdžių, tiek patirties kuriant vartotojams patrauklias programėles. Manau, kad tokiu atveju Lietuvos institucijų bandymai žengti į mobilaus Interneto erdvę bus žymiai labiau užtikrinti ir susilauks didesnio entuziazmo visuomenės tarpe.

***

Visas programėlės nuotraukas rasite šiame albume.

Garantuoji orų gyvenimą!

Kodėl aš staiga prisiminiau šį žodį? Nes pastaraisiais mėnesiais skaitydamas politikų pasisakymus spaudoje aš vėl ir vėl patiriu persmelkiantį gėdos jausmą dėl to, kokius niekus jie tauzėja ekonominiais klausimais. Minimalios mėnesinės algos (MMA) kėlimo klausimas yra puikus pavyzdis: įvairaus plauko populistai vienas už kitą garsiau rėkia apie tai, kiek litų – 50, 100, ar 706 – reikia pridėti prie tos nelemtos algos, kad paprastas žmogus staiga imtų ir pradėtų gyventi oriai, gražiai, išdidžiai. Kad pagaliau pabėgtų nuo darbdavių išnaudojimo ir pasijustų savo gyvenimo šeimininku; kad atsisakytų bedarbio pašalpos ir kaip patrakęs imtų pirkti lietuviškas prekes.

Kalbos apie ‘orų gyvenimą’ yra bene įdomiausias ekonominių analfabetų indėlis į retorikos meno plėtojimą. Šiaip jau joks blaiviai mąstantis žmogus nesitiki tapti fenomenaliu, visuotinai geidžiamu muzikantu vien tik todėl, kad jis įsigyja naują gitarą; lygiai taip pat, niekas nesitiki tapti tūkstantinius tiražus akimirksniu išparduodančiu autoriumi vien todėl, kad jo kompiuteryje yra įdiegta Microsoft Office programinė įranga. Tačiau kai kalba užeina apie minimalią algą, įžvelgti sąsajas tarp visiškai nesusijusių dalykų tampa normalu ir sveikintina. Štai pakelsime MMA iki 1506 litų ir gyvensime visi ilgai ir laimingai.

Labiau mąstantis stebėtojas gali paklausti, o kodėl niekas nešneka apie tai, kas iš tikrųjų nulemia Jonų ir Onučių atlyginimus? Juk atlyginimas yra tiesiog darbuotojo sukurtos pridėtinės vertės piniginė išraiška. Tad jeigu mes norime, kad jis kiltų, reikia mąstyti apie tai, kaip padidinti tą sukuriamą vertę, o čia jau tektų kalbėti apie tiekimo grandines, vadybinius įgūdžius, konkurencinį pranašumą, infrastruktūros plėtrą ir žmonių kvalifikacija. Žinia, eilinį varguolį tokios kalbos priverstų žiovauti greičiau nei triguba Dormiplant dozė. Be to, darbo našumas nepasiduoda “popieriniam reguliavimui,” kas sukelia nemažai problemų, kai politikas nori pasipuikuoti savo indėliu į visuomenės gerbūvio kūrimą.

Mes tikime ‘greituku’

Ir vis dėlto, jei atsiribosime nuo politinio cirko, tenka pripažinti, kad konservų fabriko ir socialistų partijos demagogai užčiuopė gana opią problemą, o būtent, kodėl tūlo lietuvio gyvenimas gerėja taip lėtai? Praėjo 20 metų kaip atsikratėme sovietinių prievaizdų, bet Lietuvos produktyvumas iki šiol sudaro tik pusę Europos Sąjungos vidurkio , o valandinis įkainis – vos ketvirtadalį to, ką uždirba statistinis vokietis ar italas . Atrodytų, turime priėjimą prie tų pačių technologijų ir rinkų kaip ir visi kiti Vakarų europiečiai, bet metų gale suvedame rezultatus ir eilinį kartą pamatome, kad sukuriame kelis kartus mažiau pridėtinės vertės nei anie.

Kiekvienas lietuvis turi iš anksto paruoštą paaiškinimą šiam paradoksui: samdomas darbuotojas visada tvirtins, jog taip yra dėl darbdavių trumparegiškumo ir nenoro investuoti į pažangias technologijas; darbdaviai baksnos į žemo sąmoningumo darbuotojus ir jų nesugebėjimą tvarkytis su tom pačiom moderniom technologijom; laisvai samdomi kūrybininkai keiks padorių honorarų nesugebančius mokėti klientus; o taksistai laužyta lietuvių kalba išvedžios, jog esame tokie neproduktyvūs dėl Vyriausybės įvestų mokesčių ir akcizų.

Be abejonės, kiekviename iš šių paaiškinimų slypi dalis tiesos, bet jei ir toliau spręsime ekonomines problemas ieškodami atpirkimo ožio, o ne konstruktyvaus sprendimo, tai sekančius 20 metų lygiai taip pat praleisime pavydėdami Vakarų Europai jos atlyginimų, vadybininkų ir įstatymų. Jeigu iš tiesų norime “jaustis oriai gaudami atlyginimą, o ne išmaldą,” tai šiandieną turėtume savęs klausti ne kiek litų reikia pridėti prie MMA, o kurioje vietoje mes pasiduodame klaidingam mąstymui neleidžiančiam mums sukurti tiek pridėtinės vertės, kiek jos sukuria kolegos europiečiai.

Pažvelgus į Lietuvą per tokio klausimo prizmę, man asmeniškai į akį krenta tragikomiškas statistinio lietuvio polinkis visuomet rinktis lengvesnį kelią, greitesnį sprendimą, ar paprastesnę išeitį. Kad ir kokias pareigas jie šiame gyvenime užimtų – darbuotojo ar studento, valstybės tarnautojo ar verslininko, žurnalisto ar pensininko – didesnę dalį mūsų tautiečių vienija universalus polinkis visur ir visada ieškoti greitukų (angl. shortcut). Tad jeigu Izraelis save pristato kaip ‘idėjų šalį,’ o amerikiečiai didžiuojasi gyvendami ‘laisvės šalyje,’ Lietuva galėtų drąsiai vadintis ‘greitukų šalimi’.

Dabartizmo aukos

Lietuvis trumparegiškumo yra mokomas jau nuo pat jaunų dienų, bet universitetas, be abejonės, suteikia naujų paskatų ir galimybių jam įsitvirtinti. Na štai jums paprasčiausias faktas: neatsižvelgiant į tai, kad Darbo Birža garsiai kartoja, jog jos koridoriai yra perpildyti verslo vadybos, teisės ir viešojo administravimo absolventais, 51% Lietuvos abiturientų ir toliau kaip užkeikti renkasi socialinius mokslus . Kas tai – karšta meilė socialiniams mokslams ar paprasčiausias noras gauti aukštojo mokslo diplomą lengviausiu būdu?

Pačios studijos Lietuvoje taip pat vyksta gana savotiškai. Šiandieną jau niekas nesistebi, kad studentas nuo pat pirmų kursų puola dirbti pilnu etatu ir į universitetą veikiau ateina “susitvarkyti reikalų“ nei pasisemti žinių. “Kepa” toks darbštuolis žemos akademinės vertės rašto darbus, išsilaiko vieną kitą įskaitą, kartais dar nusiperka kokį vadovėlį dėl vaizdo, ir galiausiai sėkmingai gauna sau diplomą, kuris apie jo žinias ir įgūdžius pasako lygiai tiek pat, kiek Šiaurės Korėjos laikraščiai apie Nigerijos politinį gyvenimą.

Jau vėliau, kai studentas tampa darbuotoju, meilė greitukams bujoja toliau. Prisimenu, kaip krizei atėjus mūsų įmonė gaudavo tuntus programuotojų CV, kuriose žmonės pasakojo kaip pabaigę Informatikos fakultetą po pusantrų, dvejus, trejus metus dirbo Senukų sandėlyje, užsiėmė transporto vadybą, ar montavo šildymo sistemas. Kai paklausi tokio kandidato, o kodėl ponas pagal specialybę nedirbai, paaiškėja kad Senukai siūlė darbą iš karto ir algą ten buvo pora šimtų litų aukštesnė, o darbo pagal specialybę juk dar reiktų keletą mėnesių paieškoti. Kas turi tiek daug laiko?!

Aišku, studentai ir darbuotojai nėra kažkuo išskirtiniai, dažnas mūsų verslininkas yra lygiai toks pats prisiekęs ‘dabartistas,‘ tiesiog kalbant apie darbdavius jų polinkis į ‘greitukus‘ pasireiškia kiek kita forma. Išskirtinis posovietinio verslininko noras uždirbti visus įmanomus pasaulio pinigus čia ir dabar yra mūsų krašte gerai žinomas ir plačiai aprašytas, todėl apie tai daug nekalbėsiu. Viso labo paminėsiu, kad tas egzistencinis godumas ir suteikia mūsų verslui iki skausmo pažįstamus bruožus – nuo nužmogintų darbuotojų ir primityvių darbo įrankių iki nesugebėjimo įdiegti tvarkingą vadybos sistemą ir nenoro investuoti į intelektualinių produktų diegimą.

Vis dėlto, mane kur kas labiau intriguoja kita trumparegiškumo versle apraiška, tai – dažno lietuvio polinkis rinktis verslus žadančius sukurti vertę iš karto, o ne kiek tolimesnėje ateityje. Užuot ryžęsi gilintis į naują sritį, turinčią didžiulį potencialą viso pasaulio mastu – aukštos kokybės audio-komponentų gamybą, medicininį turizmą, ar specializuotus knygų leidybos sprendimus – eilinis Jonas, Petras ir Marytė kur kas mieliau renkasi tai, kas yra gerai pažįstama ir nesunkiai įgyvendinama: langų gamybos įmonė, kaimo sodyba-viešbutis-restoranas ar visas įmanomas paslaugas teikianti skaitmeninė spaustuvė.

Apie tai, kad lengvai įsukamas verslas rizikuoja lygiai taip pat greitai užsilenkti atėjus naujai krizei, išsiplėtus konkurenciniam tinklui, ar pasikeitus pirkėjų įgeidžiams stengiamasi paprasčiausiai negalvoti. Kaip negalvojama ir apie tai, kad tradiciniame versle tenka nuožmiai konkuruoti dėl kiekvieno pelno nuošimčio, tuo tarpu, kai inovatyvūs verslai leidžia bent kelis metus mėgautis pusiau-monopoline padėtimi ir skaičiuoti dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt procentų siekiančias pelno maržas. Nekalbame, nes tos kalbos baigiasi baisiai nuobodžiomis išvadomis apie tai, kaip visko reikia siekti nuosekliai. Kas turi tiek daug laiko?!

Kantriems – dangus (ir sėkmingas verslas)

Jeigu yra paslaptis kaip uždirbti pakankamai pinigų oriam gyvenimui, tai ji visų pirma yra susijusi būtent su sugebėjimu turėti ilgalaikę perspektyvą ir lėtai, bet nuosekliai sieti savo tikslo. Kaip sykis praeitą savaitę pietavau su kolega amerikiečiu – pavadinkime jį Džo – kuriančiu programinę įrangą video žaidimų ir trimatės grafikos kompanijoms Berlyne. Tiesiai šviesiai jo ir paklausiau, kaip jis atsidūrė ten, kur yra dabar – dirbantis mylimą ir gerai apmokamą darbą Berlyne.

Kiek susimastęs Džonas prasitarė, kad matyt sunkiausias žingsnis jo karjeroje buvo prisiversti studijuoti mokykloje, kai jam buvo šešiolika metų. Po to, viskas savaime savaime sustojo į savo vietas: gerai pabaigęs mokyklą, įstojo į prestižinį universitetą; pasimokęs porą metų ir įgijęs teorinių žinių gavo pasiūlymą atlikti vasaros praktiką puikiai žinomoje kompanijoje; gerai pasirodęs praktikos metu, netrukus gavo darbo pasiūlymą; o padirbėjęs šioje kompanijoje porą metų sukaupė pakankamai praktinių įgūdžių, kad galėtų patogiai gyventi būdamas laisvai samdomu specialistu.

Še tau, boba, Devintinės! Žmogus sugebėjo rasti laiko sąmoningai pasirinkti specialybę, įsisavinti teoriją ir ištobulinti praktinius įgūdžius, išbandyti save tiek didelėje kompanijoje, tiek laisvai samdomo darbuotojo kailyje ir per visą tą laiką įgyti tokį profesinių žinių bagažą, kad taptų puikiai vertinamu specialistu. Nenuostabu, kad toks požiūris į savo darbą leidžia Džo sukurti kelis kartus daugiau pridėtinės vertės nei statistiniam lietuviui, nes, skirtingai nuo mūsų darbštuolių, jis ne tik tinkamai pasirinko savo veiklos sritį, bet dar ir nuosekliai tobulino savo įgūdžius šioje srityje.

O štai dar viena istorija apie tai, kaip sistemingai savo tikslų siekia smulkieji JAV verslininkai. Joel Spolsky yra vienas iš programuotojų forumo Stack Overflow įkūrėjų. Jeigu įsivaizduotumėte akimirkai Supermama svetainę, kurioje bendrauja programuotojai iš viso pasaulio, tai ir gausite Stack Overflow. Prieš porą metų Joel‘is pasidalino savo mintimis  apie bene opiausią problemą IT versle: kaip surasti gerus darbuotojus. Pamirškite skelbimus ir darbuotojų atrankos kontoros arba bet kokią kitą greitą priemonę, - sako Joel‘is, labiausiai jo įmonėje pasiteisinęs darbuotojų paieškos būdas yra visą vasarą trunkanti studentų praktika.

Darbinė praktika mažoje įmonėje yra labai lėtas procesas, reikalaujantis pilno įsitraukimo iš įmonės darbuotojų: Joel‘is Ir jo kolegos sugaišta ištįsas dienas ruošdami užduotis kandidantams, atrinkdami įdomiausius CV ir organizuodami gyvus interviu su studentais iš visos šalies, o vėliau globodami, apmokydami ir netgi užimdami juos laisvalaikiu. Be viso to, praktikantai gauna $750 savaitinę stipendiją, nemokamą būstą ir maitinimą, įmonė padengia visas jų kelionės išlaidas bei pasiūlo nemokamų pramogų. Galiausiai, vasaros gale, vienas ar du praktikantai – tie, kas padaro didžiausią įspūdį įmonės darbuotojams – gauna darbo pasiūlymą. Tačiau net jeigu jie sutinka šį pasiūlymą priimti, įmonėje jie pradės darbuotis ne ankščiau nei po metų ar dviejų – tada, kai sėkmingai pabaigs mokslus universitete.

Paklauskite savęs, kokia įmonė gali leisti investuoti tiek laiko, žmogiško dėmesio ir pinigų į naujų kandidatų atranką ir Joel‘is jums nedvejodamas atsakys, ta įmonė, kuri nori įdarbinti geriausius šalies programuotojus. Būtent lėtas, sistemingas ir asmeniškas atrankos procesas ir garantuoja tai, jog įmonėje įsidarbina puikios kompetencijos žmonės harmoningai pritampamtys bendroje komandoje. O suradus būdą kaip prisivilioti geriausius darbuotojus, viskas kita, kaip ir minėjo Džo, savaime sustoja į savo vietas: įmonė gamina puikų produktą, mėgaujasi šaunia reputacija, toliau sėkmingai auga ir “staiga” atsiranda tiek daug laisvo laiko svarbiems dalykams.

***

Blogeris Raimucka visai neseniai pastebėjo įdomią psichologinę tendenciją: “patys visokiais būdais stengdamiesi išvengti darbo, žmonės pradeda toleruoti ir kitus, kurie lygiai taip pat atmestinai atlieka savo veiklą”. Kitaip tariant, meilė greitukams yra užkrečiama! O vaistas nuo šios ligos yra vienas – keisti savo mąstymą. Todėl kitą kartą, kai kas nors jums pasiūlys išspręsti visas jūsų problemas padidindamas minimalią mėnesinę algą ar išrasdamas kokį kitą ‘greitą sprendimą‘, tiesiog pabandykite pažvelgti į visą situaciją iš ilgalaikės perspektyvos. Jūs nustebsite pamatę, kad tai, kas visą gyvenimą atrodė yra sunku, brangu ir nuobodu, staiga taps kur kas lengviau įgyvendinama. Būtent taip ir prasideda kasdieniai stebuklai.

Jei filmo režisierius dar liktų ištikimas istorijai ir filmą susuktų išskirtinės prabangos fone, karts nuo karto nukeldamas žiūrovą į tokias egzotiškas vietas kaip Nica, Londonas ir Rejkjavikas, ir skirtų šiek tiek laiko panarplioti pagrindinių herojų hobius ir vertybines nuostatas, tai toks meno kūrinys pretenduotų sulaukti kur kas didesnio įvertinimo nei Sidabrinė gervė. Toks filmas jau galėtų tapti Baltijos šalių Bulvariniu Skaitalu (ir žiūrimiausių barakudų filmų Lietuvos istorijoje).

Deja, šiandieną žurnalistus kamuoja visa ne tai, su kokiu komiksų super herojumi save tapatino Snoro akcininkai, bet kur kas banalesnis klausimas apie tai, kas dabar mūsų laukia. Kas bus su Snoro indėliais, Antonovo limuzinais, Lietuvos ekonomika, Freakley atlyginimu ir žinoma, kas bus su pačiu Snoro banko prezidentu Raimundu Baranausku? - nepaliauja tarškėję žurnalistai. Tai štai, aš turiu atsakymą į šį klausimą ir nors šiuo metu tai tik mano sukurtas planas, esu įsitikinęs – jeigu ponas Baranauskas skaito mano blogą, gana greitai jis taps tikrove!

Raimundai, visų pirma blogos naujienos: kai nušvilpi milijardą, vien užsakomaisiais straipsniais Komjaunimo tiesoje problemos neišspręsi, piniginę teks atverti kur kas plačiau. Tačiau gera žinia yra tai, kad bausmės už nusikaltimą išvengti galima ir štai kaip tai padaryti Lietuvoje. Mums reikia surasti problemą, kuria galima būtų nesunkiai išspręsti su stora pinigine. Pageidautina, kad problema būtų skausminga, įsisenėjusi ir liestų daugelį žmonių, ypač tų, kur varguoliais vadinami. Todėl aš siūlau paimti sveikatos apsaugą: su poliklinikomis susiduria visi; ir visi žino, kiek laiko tenka sugaišti laukiant savo eilės pas gydytoją, kiek daug pakyšų suryja ši “nemokama” sistema ir kaip beviltiška yra prašyti ligoninėje išrašyti čekį už sumokėtus pinigus (čia jau nekalbant apie pačio gydymo kokybę ir savalaikiškumą).

Taigi, imame 100 lemų eurų iš nušvilpto milijardo ir už juos atidarome R.Baranausko Medicinos Centrą – paprastumo dėlei galime tiesiog perimti kokią valstybinę polikliniką privačion valdon, vis tiek neilgam laikui reikia – ir viešai paskelbiame, kad Baranausko Medicinos Centre (BMC) žmonės yra gydomi absoliučiai nemokamai. Jokių pakyšų, jokių priemokų ar formų pildymo, tiesiog kokybiškos, nemokamos, laiku suteikiamos medicininės paslaugos. Gerai skamba, ar ne? Žinoma, čia yra vienas kabliukas, kad naudotis MBC paslaugomis galės tik žmonės turintys vardines lojalumo korteles ir gauti šias korteles gali toli gražu ne visi.

Visų pirma, visi Seimo nariai, kurių IQ yra žemesnis nei 80 taškų, gali pretenduoti į auksinę lojalumo kortelę. Ši kortelė suteikia teisę į visas nemokamas paslaugas, o taip pat ekstrą paslaugų paketą, kuris apima atpalaiduojantį tailandietišką masažą, privalomą čerką konjako po procedūrų ir nemokamą atvežimą bei išvežimą iš medicinos centro Mercedes klasės taksi automobiliais. Be to, visiems auksinės kortelės turėtojams garantuojama, jog jie bus aptarnaujami iš karto, jeigu reikia išmetant lankytoją, kuriam tuo metu atliekamos procedūros gydytojo kabinete.

Visi žiniasklaidos atstovai (išskyrus blogerius, nes jų vis tiek niekas neskaito) gali pretenduoti gauti sidabrinę lojalumo kortelę. Turint sidabrinę kortelę, galima gauti visas pagrindines paslaugas, bet nusigauti į medicinos centrą teks pačiam ir apie tailandietišką masažą teks pamiršti. Vis dėlto turėti sidabrinę kortelę nėra taip blogai, nes jos turėtojams nereikės stumdytis eilėse – jie bus aptarnaujami, kai tik gydytojas baigs bendrauti su prieš tai užėjusiu lankytoju.

Na, ir nepamirškime svarbiausių MBC lankytojų – varguolių. Visi varguoliai reguliariai komentuojantys straipsnius Delfyje, niekada neturėję savo verslo ir tikintys, kad “visi valdžioje esantys yra vagys” galės gauti medinę lojalumo kortelę užpildę atitinkamą anketą. Medinė kortelė leidžia naudotis medicinos centro paslaugomis nemokamai, tiesa, jo savininkai turės kantriai atstovėti dviejų valandų eilę bilietėliui pas gydytoją gauti, o tada praleisti dar dvi valandas laukiant savo eilės prie gydytojo kabineto.

Visi likę Lietuvos gyventojai, neturintys lojalumo kortelių, galės gauti centre šias paslaugas: įkyrių minčių gydymas lobotomijos būdu, homoseksualumo gydymas Marcus Buchanan metodu, rekonstrukcinis varpos atstatymas (galioja tik apipjaustytiems žydams). Centro durys bus atviros net aršiems Raimundo Baranausko kritikams, bet jiems čia bus teikiama tik viena paslauga – krūminių dantų šalinimas be nuskausminamųjų.

Net Prunskienei būtų aišku, kad aptarnaujant tokią plačią auditoriją 100 lemų biudžetas truks neilgai, bet tai nėra svarbu, nes jau po pusmečio Raimundas Baranauskas turės kišenėje be galo svarbų kozyrį – ypatingai talentingo organizatoriaus reputaciją ir strategines piliečių grupės entuziastingą palaikymą. Visų pirma, MBC bus įrodymas to, kad nemokama sveikatos apsauga Lietuvoje yra įmanoma ir tai, kad paprasti žmonės iki šiol iki jos neprieidavo, akivaizdžiai yra Kubiliaus, Šimonytės ir Grybauskaitės sąmokslas.

Lažinuosi iš savo iPhone’o, kad Baranausko medicina taps viena iš didžiausių inovacijų Lietuvos viešąjame sektoriuje, visai kaip Iljičiaus lemputė kadaise negrįžtamai pakeitė Rusijos kaimo gyvenimą. Be to, galima bus teigti, kad Baranauskas ne tik savim pasirūpina, bet dar ir kuria naujas darbo vietas Lietuvoje - čia galėsime paminėti visas tas masažistes iš Tailando, konjako gamintojus, taksi Mersera vairuotojus ir medinių lojalumo kortelių drožėjus, kurie gyvuoja MBC dėka.

Turint tokį solidų politinį bagažą, Baranauskui beliks žengti paskutinį žingsnį - iškelti savo kandidatūrą į rinkimus Europos Parlamente. Čia viskas vyksta labai paprastai: auksinių lojalumo kortelių turėtojai (Seimo nariai su pažemintu IQ) paskolina jam savo politinę platformą – susitaupo pinigų ant naujos partijos steigimo, žmonių verbavimo, įvaizdžio kompanijų pirkimo. Sidabrinių kortelių turėtojai („objektyvioji“ žiniasklaida) visa tai gražiai nušviečia ir kasdien primena paprastiems žmonėms, kiek vis dėlto daug davė Lietuvai Baranausko Medicinos centras. Galiausiai, medinių lojalumo kortelių turėtojams šioje vietoje belieka ateiti į rinkimus ir en masse prabalsuoti už kandidatą, kuris gražino viltį Lietuvai ir parodė, kad ir varguoliai gali mėgautis nemokama medicina.

Rezultatas? Raimundas Baranauskas tampa europarlamentarų, išvengia atsakomybės, nuplauna savo reputaciją ir dar turi 900 lemų savo sąskaitoje; prokurorai ir Lietuvos bankos graužia morkos kotą; Kubilius ir Šimonytė toliau sėdi per naktis ir laužo galvą kur ištraukti dingusius milijardus kompensacijoms išmokėti; o Lietuvos varguoliai laukia kada Raimundas Baranauskas vėl imsis verslo Lietuvoje. Sakysite fantastiniai prasimanymai? Čia ne prasimanymai, čia planas B ir kol mūsų šalyje teisingumas vykdomas žvilgčiojant į Temidę iš skudurynų, tol šito plano įgyvendinimas slys kaip peilis per sviestą.

Iliustracijos vardan pacituosiu vieną pastraipą iš Paul’o Carr’o perspėjimo interneto troliams (čia tokie mistiniai padarai, kurie gyvena Delfi ir kitų portalų komentaruose):

“Kai kitąsyk kas nors iš jūsų retoriškai paklaus “Kas čia per naujiena?”, prisiekiu kaip Dievą myliu, atvažiuosiu į tavo rūsį, surinksiu visus tavo Wil Wheaton žaislinius kareivėlius ir išlydysiu iš jų didžiulį plastmasinį penį. Jei tau kada nors teko matyti Miriam Karlin sceną filme Prisukamas Apelsinas, tu jau žinai, kas įvyks paskui. Tavo paties labui, neversk manęs atvažiuoti pas tave ir kitą kartą, kai susidursi su klausimu “Kas čia per naujiena?”, geriau paklausk savęs “Kodėl aš vis dar gyvenu su savo tėvais?” Šis straipsnis yra naujiena, nes taip pasakė už tave geresni žmonės.”

Kaip daugelis gerų Vakarų žurnalistų, Paul’as Carr’as ne tik rašo laikraščiams, bet dar ir išleido dvi knygas, vieną iš kurių ir noriu pristatyti jums. Užbėgant už akių pasakysiu, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” (Bringing Nothing to the Party: True Confessions of a New Media Whore) yra nuostabi knyga dėl dviejų priežasčių: pirmiausiai dėl to, kad jos lengvas stilius ir komiškos situacijos, į kurias nuolatos patenka herojus, tikrai praskaidrins nuotaiką tamsiais žiemos vakarais, o antra – šioje knygoje apie startupus kalbama visai kitaip nei esame įpratę girdėti. Kalbant apie perspektyvą, absoliuti dauguma apie startupus parašytų knygų pakliuva į vieną iš dviejų kategorijų: profesionali literatūra apie tai kaip sukurti produktą, pasiekti klientą ar iškaulyti pinigų iš investuotojų (The Four Steps to the Epiphany, The Lean Startup, Venture Deals) ir romatinė literatūra apie tai, koks saldus yra verslanorio gyvenimas, kai verslas pavyksta (Losing My Virginity, Founders at Work). Paul’o Carr’o knyga yra kitokia, nes jis dalinasi savo nesėkmingo verslo patirtimi, o darydamas tai nupiešia intymų Londono startupų ir verslininkų jausmų pasaulį.

“Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” prasideda tada, kai Paul‘as Carr‘as rašo savaitinę rubriką apie naująją žiniasklaidą The Guardian laikraštyje. Savaime suprantame, kad toks darbas reikalauja iš jo nuolatos dalyvauti sėkmingų verslanorių rengiamose konferencijose, vakarėliuose ir pusryčiuose, o kadangi Paul’as niekad neatsisako išlenkti taurelę kitą su sėkmingais žmonėmis, netrukus jis tampa gerai pažįstamas su visais tais veikėjais, kurie ir sudaro Londono startup bendruomenę. Ir kuo ilgiau jis geria su Interneto verslininkais, tuo labiau jį ėda pavydo jausmas – dėl tos šlovės, pinigų ir laisvės, kuri atrodo yra ranka pasiekiama. Todėl vieną dieną Paul‘as pasako “sudieu” savo redaktoriui ir kartu su draugais imasi savo verslo. Tad ši knyga yra apie tai, kaip buvusiam žurnalistui sekėsi kurti savo verslą. Nors “sėkmė” šiuo atveju yra sąlyginė – tiek leidybos kompanija, tiek bendruomeninis portalas, kuriuos jis vystė galų gale žlunga.

Įdomu yra tai, kad rašydamas apie nesėkmę Paul’as Carr’as sugeba užčiuopti kur kas aktualesnius dalykus nei sėkmingų verslininkų memuarai. Skaitydamas kaip jis negali užmigti galvodamas apie tai iš ko reikės finansuoti savo verslą, keikiasi bandydamas pagauti įtakingą verslininką kontaktų mugėje, ar bando sudėlioti įspūdingą prezentaciją iš nieko, nevalia imi galvoti, juk aš taip pat esu patyręs visa tai savo kailiu. Dar įdomiau buvo skaityti kaip atvirai autorius kalbėjo apie savo paties jausmus ir visai ne tuos jausmus, kuriaiss verslininkai taip noriai dalinasi televizijos ekranuose ar elektroninėje žiniasklaidoje: jeigu kiti žmonės kuria verslus, nes nori pakeisti pasaulį ir/ar tapti turtingais, tai šios knygos herojus verslo ėmėsi visų pirma todėl, kad jį graužė juodas pavydas ir garbės troškimas. Jis toli gražu ne vienintelis knygos personažas vedamas tokių paskatų, tiesiog jis vienintelis tai pripažįsta tiek atvirai, kad šie jausmai patenka į knygos puslapius.

Autoriaus atvirumas pasireiškia ir kitais aspektais. Visų pirma, knygoje yra apstu gyvų personažų, su kuriais jis susiduria dirbdamas ir tusindamasis šėldamas Londone – Michael Smith, Scott Pack, Robert Loch, Alex Tew, Saul Klein, Ben Cohen, Jason Calacanis – visi jie yra visuomenėje neblogai žinomi žmonės, bet tai nei kiek ne glumina Paul‘o Carr’o. Kalbėdamas apie šiuos verlsininkus, jis labai aiškiai išdėsto savo nuomonę apie jų teigiamas ir neigiamas puses, įskaitant ir visas tas kritiškas mintis, kurias mes paprastai pasilaikome sau, o ne rėžiame nepatinkantiems milijonieriams į akis. Pripažinkite, tai yra kur kas drąsiau nei Petkevičiaus stiliumi vadinti visus durniais. Antra vertus, suprasdamas kaip sunku bus paprastiems žmonėms skaityti knygą apie trys pakvaišusius jaunuolius bandančius išvilioti iš investuotojų šiek tiek pinigų, Paul’as labai sėkmingai įpynė į knygą savo asmeninių santykių su merginomis istoriją. Turint omenyje, kad tie santykiai klostosi sunkiai, pagundų yra daug, o problemų - dar daugiau, atsiranda daug progų pasijuokti ir pailsėti nuo profesinių reikalų aptarimo.

Profesionalus kritikas galėtų pasakyti, kad “Į vakarėlį – tuščiomis rankomis” yra netobula knyga dėl to, kad ji stovi žanrų kryžkelėje: pernelyg daug dėmesio skyria profesionalioms diskusijoms, kad būtų gera humoro knyga, bet kartu yra pernelyg asmeniška, kad ją galima būtų pavadinti verslo knyga. Iš dalies taip ir yra, bet tas sugebėjimas žiūrėti į pasaulį iš savo varpinės ir dar pagyvinti tekstą vaizdingomis metaforomis bei įsimintinais nutikimais ir yra tai, dėl ko man visada taip patiko Paul’o Carr’o rašiniai. Todėl jeigu norite sužinoti, ką reiškia būti startup’o įkūrėju iš žmogaus turinčio ką pasakyti lūpų, ar šiaip pritariate idėjai, kad į vakarėlius dera vaikščioti tik nepasiruošus, nepatingėkite perskaityti šią knygą.

Kai visos temos galų gale buvo išsemtos ir visi sugulė miegoti, paaiškėjo, kad egyptietis knarkia taip, jog net aviacinės ausinės nesugebėtų nuslopinti to triukšmo. Tačiau dar didesnį pyktį kėlė tai, jog su kiekvienu dramatišku įkvėpimu atrodė, jog pakeleivis dabar jau ims ir tikrai dės dubą, ir kažkur viduje įsižiebdavo viltis, kad po to jau galima bus bent keletą valandų nusnusti, prieš ateinant policijai ir medikams, bet praeidavo keletas sekundžių tylos ir egiptietis vėl kriokdamas traukė į plaučius pusę kubo šviežio oro.

Štai tokioje beviltiškoje aplinkoje aš mintimis grįžau prie mūsų ankstesnės diskusijos ir ėmiau samprotauti, o kokias gi vertybes įkūnyja savyje Lietuva? Kokią “gražaus gyvenimo” viziją ji parduoda savo žmonėms ir savo vietos pasaulyje ieškantiems emigrantams? Pavyzdžiui, knarkiantiems virėjams iš Egipto.

Pirmą akimirką klausimas man pasirodė gana naivus, netgi kvailas, juk mums kasdien kalama į galvą, kad Lietuva yra krepšinio, alaus, gražių moterų ir nuostabios gamtos šalis. Kuom prastos vertybės, a? Dar galima pridėti, kad esame darbšti, atkakli tauta įrodžiusi savo nepriklausomybės siekį dainuojančiomis revoliucijomis ir savo aktyvia užsienio politika Kaukaze.  Tačiau šioje vietoje pabūsiu skeptiku ir paklausiu jūsų, tai kaip man, paprastam žmogui, nugyventi gražų gyvenimą žinant, kad Lietuva nepabijojo komunistams parodyti vidurinį pirštą? Nuo ko man pradėti, kur man eiti, ko man siekti ir ką man pasakoti apie Lietuvą savo vaikams ir užsienio žurnalistams?

Suprantate, kai aš kalbu apie vertybes, aš nekalbu apie abstrakčius šūkius išaustus lininėse drobėse ir pakabintus matomoje vietoje posėdžių salėje. Aš turiu omenyje kur kas konkretesnius dalykus. Štai paimkime JAV pavyzdį, kiekvienam čia atvažiuojančiam emigrantui nuo pat pirmos minutės yra kalama į galvą - “Mes esame laisvės šalis! Čia kiekvienas žmogus turi galimybę rinktis ką jam daryti ir jeigu tu teisingai pasirinksi, tai būsi sėkmingas, turtingas ir nugyvensi ilgą, gražų gyvenimą”. Įdomiausia, kad taip kalba visi - nuo Larry King’o iki taksi vairuotojo iš Somalio. Emigrantas pakraipo, pakraipo galva, bet galų gale patiki šituo žaidimu ir pradeda nertis iš kailio dirbamas per tris darbus, ieškodamas vaikams tinkamos mokyklos, ir rinkdamasis už kurį kandidatą balsuoti.

Ir teisingai daro, nes amerikiečiams laisvė iš tiesų yra pamatinė vertybė - politikai plėšo marškinius įrodinėdami kaip atkakliai jie gina paprastų žmonių teisę į laisvai pasirinkti, žiniasklaida leipsta iš susižavėjimo “teisingai pasirinkusiais” žmonėmis, ir visai nesvarbu ar jie yra sėkmingi verslininkai, ar minias sutraukiantys pastoriai, o teismai visada gins laisvę - į savo nuomonę, religiją, seksualinę orientaciją ir visas kitas saviraiškos formas. Nes JAV yra laisvės šalis ir geras gyvenimas čia susiveda į tai, kad tu visada esi laisvas rinktis.

Skandinavijoje yra truputį kitaip. Čia pamatinė vertybė aplink kurią statomas visuomenės gyvenimas yra šeima. Pagyvenęs šalyje, kad ir tris-keturis mėnesius imi tai aiškiai matyti: valstybės socialinė politika rūpinasi visų pirma tuo, kad vaikai visada būtų prižiūrėti ir pamaitinti. Politikai, kurie tą socialinę politiką formuoja, yra renkami pagal tai kaip karštai jie išpažįsta šeimos vertybes. Netgi darbo vietoje kolegos su siaubu žiūri į tuos žmones, kurie lieka darbe po 17 val. “O kaip gi jo šeima? Nejaugi jam nusispjauti į juos” - klausia jie šnabždėdami vienas kito.

Galima būtų keliauti per kitas Vakarų valstybes - Prancūzija, Vokietija, Izraelis - ir visose jų rastume truputį kitokį gero gyvenimo scenarijų: prancūzui tai gali būti socialinis solidarumas su hedonizmo priemaišom, vokiečiui - atsidavimas darbui ir tvarkos visame kame palaikymas, o žydui - valstybės išlikimas ir klestėjimas. Tačiau, visas šias valstybes vienija tai, kad jose gyvenantis žmonės žino, jog geras gyvenimas yra įmanomas jų pačių valstybėje, ir visuomenės žaidėjai - nuo verslininkų ir politikų iki mokytojų ir teisėjų - dirba savo darbą taip, kad tas “gražus” gyvenimas ir toliau būtų įmanomas bei gi prieinamas kuo daugiau žmonių.

Ir šioje vietoje aš vėl grįžtu prie Lietuvos. Tai kas gi yra tos lietuviškos vertybės, kurias mes visi vieinigai puoselėjame? Laisvė? Pabandykite kada pareikšti viešama susirinkime su daugumos nesutampančia nuomone, arba, dar geriau, išeikite į gatvę su vaivorykštės spalvos vėliava ir pamatysite, ką aplinkiniai galvoja apie jūsų teisę į laisvę. Spėju, kad necenzūrinių žodžių tuose atsiliepimuose bus daug ir riebių. Šeima? Bandėte kada nors savo viršininkui išaiškinti, jog šeima laukia jūsų 17 val? Sakote pasiūlė rašyti pareiškimą apie atleidimą iš darbo? Nesistebiu. O kur dar konservatorių eksperimentai su ‘šeimos’ sąvoka, vadovaujantis kuria puse mano draugų tampa žmonėmis be šeimos. Tai gal mes kaip kokie vokiečiai - mylime darbą ir tvarką? Tik kodėl tada visi aplinkui - nuo studentų ir vadybinkų iki Seimo narių ir angelų investuotojų - deda tiek daug pastangų, kad kažką gautų visiškai nedirbami? Ir savo mašinas parkuoja kur papuola?

Mano galva, lietuviai iki šiol sugeba susitarti ne dėl vertybių, o dėl anti-vertybių. Visi supranta, kad korupcija yra blogai ir ją reikia pasmerkti, o karts nuo karto dar ir pričiupti kokį korumpuotą merą ar valstybės tarnautoją. Dar visi supranta, kad skurdas yra blogai ir kaip būtų gerai, jei skurstančių žmonių būtų mažiau. Arba, kad diktatoriai į Rytus nuo mūsų galiau liautųsi terorizavę savo žmones.

Paradoksas yra tame, kad kol visuomenės energija eikvojama kovai su korupcija, skurdu ir posovietiniais diktatoriais, dešimtys, šimtai tūkstančių normalių žmonių sėdi ir galvoja, o kas po to? Kokį gyvenimą aš galiu nugyventi Lietuvoje, kai pragyvenimui uždirbsiu, kyšių mokėti nereikės, o diktatoriai pakratys kojas? Ir kuo ilgiau galvoja, tuo labiau supranta, kad atsakymų į šį klausimą niekas nesiūlo, o jeigu pasiūlo tuojau pat gauna per snapą. Ir kai supranta tai ima labai rimtai galvoti apie tai, kad galbūt pats metas nusipirkti bilietą į vieną pusę ir pradėti krautis lagaminus.

Nes Anglija, Norvegija, Airija, Ispanija, ar Vokietija, kad ir svetimos valstybės, bet siūlo galimybę ne tik užsidirbti duonai kasdieninei, bet dar ir nugyventi ilgą, gražų, prasmingą gyvenimą.

Iki šiol aš buvau įsitikinęs, kad rūpintis tokiais dalykais ekonomiškai tikslinga tik ypatingai didelėms kompanijoms, turinčioms įspūdingus IT biudžetus ir atkakliai bandančiomis tapti kokybiško aptarnavimo lyderiais. Tačiau neseniai įvykęs incidentas privertė susimastyti, kad kai kurios nedidelės kompanijos turėtų investuoti ne ką mažesnius pinigus į savo el.laiškų pristatymo infrastruktūra, nes tai tiesiogiai įtakoja jų pelno rodiklius. Kalbu ne apie ką kitą, o apie avialinijas ir kelionių organizatorius. Per pastaruosius dešimt metų, susigyvenome su mintimi, jog pirkti kelionės bilietus internetu yra patogu ir sutaupo šiek tiek pinigų, bet kas atsitinka, kai el.laiškas, su rezervazijos kodais ir detalia informacija apie būsimą skrydį niekad nepasiekia pirkėjo pašto dėžutės?

Šia vasarą teko savo kailiu išbandyti ką tai reiškia. Birželio mėnesį turėjau skristi į Londoną, tad likus gerai savaitei iki skrydžio nusipirkau bilietą Vilnius-Londonas, Londonas-Vilnius. Skirtingai nei visada, šįkart ten ir atgal skridau su skirtingomis avialinijomis - tiesiog taip buvo patogiau. Iki skrydžio likus dviem dienoms nusprendžiau, kad būtų pats laikas įsiregistruoti į skrydį ir po ilgų bei nesėkmingų bandymų tai padaryti supratau, jog skrydžio kodo aš neturiu, lygiai taip pat kaip neturiu ir el.laiško su informacija apie skrydį. Žinoma, būdamas kukliu lietuviu, iš karto puoliau kaltinti save: “štai kas nutinka, kai planuoji keliones pirmą valandą nakties,” - pamaniau sau ir kažkiek pasikeikęs, kažkiek padaužęs stalą nuėjau pirkti naujo bilieto. Kadangi iki kelionės buvo likę vos 48 valandos, nenuostabu, kad ir naujas bilietas kainavo trigubai brangiau, virš 600 Lt.

Įsivaizduojate kiek Afrikos vaikų galima pamaitinti už tokius pinigus? Aš jums pasakysiu, visus 264! Tačiau kadangi nesusipratimas nutiko per mano žioplumą, teko susigyventi su šia nejaukia mintimi. Tada, po gero mėnesio, tvarkydamas savo įmonės sąskaitą pastebėjau, kad aviakompanija X pinigus iš mano kortelės vis dėlto nuskaitė du kartus. “O lia lia, pasirodo žioplumas čia nieko dėtas,” - pamaniau sau. Išmečiau likusias Bilobilio tablėtes į tualetą ir nuėjau rašyti laišką kompanijos X krizių skyriui. Praėjo savaitę laiko, o X vadybininkėliai vis tylėjo, tad teko santykius aiškintis telefonu. Telefono numeris, beje, buvo apmokestintas beveik tokiu pat įkainiu kaip erotinių pokalbių linija, tad kol aš pagaliau išvardijau vadybininkui kalbančiu su keistu akcentu visus įmanomus identifikacinius numerius, rezervacijos kodus, nuskaitymų žymas ir savo metrikacinius duomenis, mano telefono sąskaita padidėjo bent vienu nuliu.

Po ilgų laukimo minučių vis dėlto nuskyniau moralinę pergalę, nes priekurtis vadybininkas pagaliau pripažino, kad kompanija tikrai nurašė pinigus už skrydį tuo pačiu lėktuvu du kartus. Tačiau pergalė buvo moralinė, o ne finansinė, nes gražinti pinigų kompanija nepanorėjo - vietoj to pasiūlė suteikti kreditų ateities skrydžiams, žinoma, mažesnei sumai. Patys suprantate, po ilgų savaičių savęs graužimo dėl nepaliaujamai artėjančios senatvės ir daug jėgų pareikalavusių bandymų susisiekti su šia kompanija (jaučiausi lyg prašydamas audiencijos pas Türkmenbaşy), toks pasiūlymas buvo švelniai tariant neadekvatus. Laimei už bilietą mokėjau daniška kortele, o danų bankai yra įdomūs tuom, kad nors jie viską šiame gyvenime daro lėtai ir iš pusės kojos, dėl savo klientų saugumo jie pasiruošę kalnus nuversti. Ir tikrai, po mano trumpo pasakojimo bankas sutiko atšaukti mokėjimą per maždaug 0.7 sekundės bei pažadėjo pats toliau bylinėtis su avialinija dėl nepagrįsto nuskaitymo.

Na, istorija čia lyg ir baigiasi, bet aš pradėjau mąstyti apie tai, kodėl gi šita avialinija taip atsainiai žiūri į savo el.laiškų pristatymo patikimumą? Juk specializuoti tiekėjai už šią paslaugą prašo visai nedaug: SendGrid pasiruošę pristatyti 300,000 tūkstančių laiškų vos už $200. Sumoki truputį žalių ir vienu ypu sumažini nepatenkintų klientų skaičių kokiais trisdešimt procentų. Kaip beskaičiuotum kompanija lieka visiškame pliuse. Atrodytų viskas taip paprasta ir lengvai suprantama, bet tikroji šiuolaikinio verslo problema yra tame, kad prisikasti iki šios aritmetikos gali tik tas verslininkas, kuris apie savo verslą galvoja nuosekliai - kasdien ieško naujų būdų padidinti klientų pasitenkinimą paslaugomis, nepaliaujamai analizuoja kiekvieną įmonės procesą ir nuolatos galvoja apie tai, kaip jį patobulinti arba padaryti patikimesniu.

Tikėtis tokio požiūrio iš persidirbusių žmonių, apimtų nerimo dėl savo rytojaus ir nevilties dėl savo atlyginimo, gal ir nereikėtų, bet kol to nebus, matysime mes produktyvumo augimą rytų Europoje kaip savo ausis.

Problemų turgus

Jeigu tikėti internetiniais tinklaraščiais, viskas ko reikia sukurti sėkmingam verslui yra pasirinkti tinkamą problemą ir sukurti tobulą sprendimą jai. Deja, tinklaraščiai nutyli apie ironišką aplinkybę ženkliai apsunkinančią šios formulės įgyvendinimą: žmonės turintys problemas, paprastai nemoka jų spręsti, o tie, kas turi reikalingus įgūdžius, nemato pačių problemų. Užtenka apsilankyti bent viename startupų renginyje, kad pamatytumėte kaip giliai yra įsišaknijęs šis paradoksas. Jaunieji geek‘ai per 48 valandas be vargo sukurpia įmantrią programėlę išmaniajam telefonui, bet paklausti kokias problemas jie ketina spręsti šiuolaikinių technologijų pagalba, jie ima kalbėti apie tai, kaip sunku yra surasti gerus straipsnius internete ar suderinti pietų laiką su kolega iš kitos įmonės.

Polinkis į miopines problemas yra gana logiška sistemingo darbo vienoje srityje problema, nes kuo daugiau metų žmogus praleidžia prie konkrečios problemos sprendimo, tuo mažiau jo gyvenime lieka vietos nuostabai, netikėtumams ir naujoms problemoms, iš kurių ir gimsta inovatyvūs verslai. Tad jūsų pirmas žingsnis link inovatyvaus verslo turėtų būti atvirumas skirtingoms veiklos sritims ir noras bendrauti su įvairaus sukirpimo žmonėmis. Klasikinis baletas, motociklų tiuningas, organinė sodininkystė ir naujausi genų terapijos pasiekimai – viskas tai puikiai dera su noru kurti verslą, nes gyvenimas skirtingų sričių sandūroje ne tik padeda įžvelgti naujas, vertingas problemas, bet ir pasufleruoja nestandartinius būdus joms spręsti.

Soundcloud – populiarus portalas, kuriame muzikantai dalinasi savo įrašais – gimė todėl, kad jo įkūrėjams įgrįso siuntinėti el.laiškus su savo muzikiniais kūriniais įrašų studijoms ir prodiuseriams. “Nejaugi, niekas iki šiol nesugebėjo sukurti paprastos platformos, kur mes galėtume laikyti savo įrašus, o siuntinėti tik nuorodas į juos?” paklausė jie savęs ir po keleto mėnesių pristatė susižavėjusiai Berlyno publikai techninį sprendimą. Viena iš įdomiausių internetinių mokėjimų kompanijų, Square, gimė po to, kai įkūrėjo draugas, menininkas gaminantis stiklo dirbinius, pasiskundė kaip sunku yra parduoti savo kūrinius neturint kreditinių kortelių skatytuvo. Sukuręs žaidimų žanrą skirtą žmonėms stokojantiems laiko ir kantrybės, Zynga įkūrėjas Marcus Pincus vadovavosi asmenine patirtimi. Anot jo, esminis video žaidimų trukūmas glūdi tame, jog jie suvalgo daug laiko ir neleidžia žmonėms paprasčiausiai nusipirkti pageidaujamų virtualių prekių.

Trumpavaisiai agurkai vs. aukštaūgės sekvojos

Nekantrumas yra daugeliui lietuvių būdinga savybė, mes norime rezultato čia ir dabar – ir nesvarbu ar kalba eina apie lieknesnę figūrą, vasaros atostogas ar investicijų į naują verslą grąžą. Sovietinės santvarkos metais toks požiūris garantavo geresnį gerbūvį, bet šiuolaikiniame pasaulyje lietuvio noras sukurti pop-up verslą, t. y. paversti eksperimentinę idėją sėkmingai veikiančia, pelninga įmone vos per tris mėnesius, reiškia, jog inovacijų apraiškos neretai yra sutrypiamos pačių autorių. Nenoras rizikuoti ir laukti, kol inovacijos virs pelningu verslu verčia tautiečius kurti projektų yra kuriami pagal standartinę formulę: plačiai paplitusios technologijos + išbandytas verslo modelis + standartiniai rinkodaros kanalai = pelnas. Inovatyvus verslas šiuo atveju yra veikiau netikėta staigmena nei laukiamas rezultatas, juk negali tikėtis išauginti aukštaūges sekvojų giraitės, pasodinęs trumpavaisių agurkų derlių.

Kad ir kas jūs būtumėte – inžinierius kuriantis naujus valymo įrenginius, mokslininkas tyriantis superlaidininkus ar padūkęs vaikis transliuojantis video blogą, kokybiška inovacija reikalauja laiko ir kantrybės. Laikas yra svarbus todėl, kad kurdami naują verslą jūs tiesiog privalote eksperimentuoti: kol priversite naują technologiją paklusti savo norams ar sustyguosite verslo modelį, kol suprasite kaip pritraukti naujus klientus ar sukursite ilgametį konkurencinį pranašumą. Kad ir kaip vaikiškai atrodytų startupų eksperimentai, jie padeda jauniems verslininkams pažinti savo rinkos ypatumus ir kuo daugiau žinių žmonės sukaupia šiame verslo etape, kai jie yra nevaržomi metinių planų ir neįdomūs nei žurnalistams, nei konkurentams, tuo kokybiškesnius sprendimus jie galės pasiūlyti vėliau, kai pažangios technologijos reikalingos jų verslui taps visuotinai prienamos, o investuotojų kišenės plačiai atvertos.

Paimkime Foursquare socialinio tinklo įkūrėją Denis Crowley, jis svajojo sukurti svetainę įprasminančią žmonių buvimo vietą dar 2003 metais, kai retas telefonas turėjo GPS įrenginį, todėl jo pirmasis bandymas – Dodgeball svetainė – naudojo sms žinutes vietai skelbti. Nežiūrint į tai, kad Dodgeball gyvavo gana trumpai (svetainę nupirko Google, o dar po poros metų ji buvo uždaryta), Denis toliau mąstė apie tai, kaip paversti buvimą konkrečioje vietoje smagiu užsiėmimu. Šiandieną, praėjus beveik dešimčiai metų, išmanieji telefonai žinantys jūsų vietą tapo kasdienybe, todėl verslininkai savęs klausia ne kaip jie įkyš GPS siųstuvą į paprasto žmogaus kišenę, bet ką įdomaus galima nuveikti su informacija apie jo vietovę. Štai čia Denis Crowley ir atsiskleidžia kaip ypatingai kūrybingas žmogus, nes jis apie šią problemą galvojo ilgiau, plačiau ir giliau nei jo konkurentai.

Ten Būti Čia

Jei už kiekvieno stipraus vyro stovi įtakinga moteris, tai už kiekvieno sėkmingo startupo stovi įtakinga bendruomenė. Klausimas, kurį šioje vietoje turėtų sau užduoti kūrybingas žmogus yra, ar mano bendruomenė tikrai gyvena Lietuvoje? Lietuviai iš prigimties yra konservatyvūs žmonės, jie atsargiai žiūri į naujoves ir dar atsargiau žiūri į naujoves, kurių autoriai atsiunčia sąskaitą mėnesio gale. Jeigu jums vis dėlto pasisektų ir jūsų pirmieji klientai tiesiog pamiltų jus, paaiškėtų, kad dėl rinkos dydžio tų klientų yra labai nedaug, o jų generuojamas pelnas vos ne vos padengia programuotojų atlyginimą. Galiausiai, net jeigu visi tautiečiai staiga nuspręstų tapti lojaliais jūsų paslaugos vartotojais, išėjus į didesnę rinką vėl tektų pradėti iš pradžių, nes komercinė sėkmė mažoje Baltijos valstybėje anaiptol negarantuoja žurnalistų prielankumo ir partnerių entuziazmo didelėje Vakarų valstybėje, kur gimsta tikrosios sėkmės istorijos.

Silicio slėnis, Nujorkas, Londono Shoreditch rajonas, Berlynas – visuose šiuose vietuose galima rasti sėkmingų startupų ir, kaip taisyklė, sėkmingų startupų skaičius juose gerokai viršija šalies vidurkį. Dėl savo gyventojų skaičiaus, liberalios kultūros, ambicingo jaunimo ir simbiotinių ryšių su vietoje įsikūrusiais investiciniais fondais, žiniasklaidos priemonėmis bei kultūriniais renginiais, paminėti metropoliai tapo idealiomis laboratorijomis naujoms verslo idėjoms veisti. Naujos idėjos čia yra laukiamos ir pageidaujamos, o dėl tamprių ryšių pačioje bendruomenėje išradingas verslininkas neretai gali pasiekti dešimtis tūkstančių vartotojų neišleisdamas nė lito reklamai, kaip visai neseniai atsitiko su muzikiniu portalu Turntable.fm per du mėnesius sulaukusių daugiau nei 200,000 lankytojų. Toks pasisekimas savo ruožtu pažadina žurnalistų susidomėjimą, o po jų į jaunojo verslo duris jau beldžiasi potencialūs partneriai ir investuotojai.

Didžiausias iššūkis ieškant savo bendruomenės yra ne geografinis atstumas: Ryanair bilietas iki artimiausio didmiesčio kainuoja visai nedaug. Didžiausias iššūkis šioje vietoje yra nukeliauti kultūrinį atstumą skirianti žmones su naujomis idėjom ir bendruomenes, kurių tikėjimas ir geranoriškumas gali paversti šiais idėjas veikiančiais verslais. Tai, kad sėkmingiausi Lietuvos startupai – GetJar, Pixelmator, Am Charts – kuria paslaugas visiškai neįdomias mūsų vietos rinkai yra ne atsitiktinumas, mūsų šalis yra paprasčiausiai per maža tokiems specializuotiems verslams. Tas pats galioja ir sėkmingiems Estijos startupams – GrabCAD, Fits.me, ERPLY. Tačiau vienas dalykas, kurio galima pasimokyti iš šių sėkmės istorijų yra suvokimas, kad nuo pat pirmų dienų jūsų inovacijos turi būti skirtos tiems žmonėms, kas supras jų svarbą ir norės jomis naudotis.

Nors paminėti patarimai kūrybingiems žmonėms yra gana abstraktūs, jų įgyvendinimas reikalauja konkrečių žingsnių, o neretai dar ir drąsių sprendimų. Pavyzdžiui, semtis įkvėpimo iš skirtingų sričių bus kur kas lengviau jei rinkdami savo komandą atsispirsite pagundai dirbti su pažįstamo profilio žmonėmis, o vietoj to pasistengsite pritraukti į savo kompaniją darbuotojų, kurių universiteto diplomas ir gyvenimiška patirtis yra visai kitokia. Dėdami pagrindu ilgalaikiam verslui, rinkitės investuotojus, kurių tolerancija rizikai yra kiek didesnė nei valstybinės įstaigos buhalterės – juk eksponentiškai augantis vartotojų skaičius dažnai yra kur kas svarbesnis ir geidžiamesnis sėkmės ženklas nei poros tūkstančių litų pelnas banko sąskaitoje. Na ir žinoma, kaip geras daininkas, nuo pat pirmos dienos ieškokite savo auditorijos, o ją suradę sprendimus priimkite atsižvelgdami į tai, kas yra svarbu jūsų bendruomenei, o ne atsitiktiniam pašnekovui profesiniame seminare.

Esu įsitikinęs, kad po šių žingsnių mes visi galėsime žiūrėti į naujus lietuviškus verslus negalvodami apie tai, kiek talentingų žmonių išnyksta trumpavaisių agurkų lysvėse.

Mano galva, gana tiksli recenzija

Kadangi dabar su kolega kaip tik liejame prakaitą ir merkiame litus į savo naują projektą (parašysiu apie tai kada nors plačiau), pamanėme, jog dalyvavimas Seedcamp’e būtų puiki proga užmegzti santykius su potencialiais klientais bei išgirsti ką rizikos kapitalo liūtai mano apie mūsų verslo idėjas. Tokių minčių vedami prieš keletą savaičių užpildemė paraiškos formą, o kiek vėliau buvo pakviesti sudalyvauti Mini Seedcamp Stockholm renginyje.

Ankščiau esu trumpai rašęs apie Seedcamp koncepciją, tad čia trumpai paminėsiu, jog Seedcamp Mini serijos renginiai yra ta vieta, kur susitinka 20 perspektyvių startupų ir pusšimtis sėkmingų verslininkų, investuotojų, žurnalistų bei marketingo specialistų. Kadangi renginys vyko Švedijoje, dauguma dalyvių būvo iš Skandinavijos regiono, nors tarp dalyvaujančių komandų sutikau ir komandas atvykusias iš Baltijos šalių (šaunieji Campalyst, estų Planify), Prancūzijos bei Kroatijos. Patys mentoriai į renginį rinkosi iš dar toliau, kai kurie atvyko net iš JAV, kas buvo aiškiai matyti iš jų sunkiai valdomo žiovulio.

Pirmoji renginio dalis yra skirta komandų pasirodymams: visi turi lygiai 5 minutes savo idėjai pristatyti ir technine prasme visos prezentacijos buvo nepriekaištingai sudėliotos bei surepetuotos. Kai kurie pristatymai buvo verti net YouTube’o - na kur dar galima pamatyti įmitusi gamerį demonstruojantį savo apvalų pilvuką kaip įrodymą to, jog tradicinės lieknėjimo priemonės neveikia. Antra dienos pusė buvo skirta diskusijoms su įžymiais verslininkais bei privatiems susitikimams, kurių metų specialiai parinkti mentoriai dalinosi savo patarimais ir įžvalgomis su komandomis.

Seedcamp organizatoriai tikriausiai ginčytųsi su manimi, bet man pasirodė, jog Seedcamp’o tikslas yra padėti jaunoms kompanijoms susiprasti kaip pritraukti investicijas ar uždirbti pinigų pačioje verslo pradžioje, kai aplinkiniai dar tik skeptiškai stebi naują startupą. Apie finansavimą kalbėjo visi: komandų atstovai, verslininkai, investuotojai, netgi Microsoft’o, kuris sutiko “paskolinti” savo patalpas renginiui, darbuotojai. Kai kurie iš šių pasakojimų nuteikė linksmai: pavyzdžiui, viena JAV kompanija, 1980-aisiais gaminusi visame pasaulyje naudojamą programinę įrangą, pirmą pusmetį buvo finansuojama iš pinigų, kuriuos įkūrėjai uždirbo lygiagrečiai prekiaudami žole.

Keletas dalyvavusių komandų gyrėsi, jog savo startinį kapitalą gavo iš dosnių vyriausybinių programų. Pasirodo, Vakarų valstybėse turint įdomią idėja galima palyginti nesunkiai gauti 30,000-40,000 eurų stipendiją šiai idėjai perkelti iš popieriaus į tikrovę. Renginyje kalbinti žmonės patvirtino mano ankstesnius įtarimus apie ES milijardus, neva tai dosniai dalinamus inovacijai ir verslumui skaitinti. Vienintelė kompanija gavusi tokią paramą skundėsi, jog “tiems niekingiems 2 milijonams eurų gauti mes turėjome sukurpti 5,000 puslapius paraiškų ir laukti 18 mėnesių.” Mano galva, tiek daug dirbant tuos pačius 2 milijonus galima buvo tiesiog užsidirbti.

Tad galų gale visą finansavimo diskusiją vykusią Seedcamp‘e galima reziumuoti viena paprasta taisykle: pradėkite pardavinėti savo paslaugas/produktą nuo pat pirmos akimirkos, kai naujo verslo idėja tik užgimsta jūsų galvoje. Dienos metu teko girdėti bent tris istorijas apie tai kaip veržlios skandinavų kompanijos pardavė savo paslaugas didelėms kompanijoms net neturėdamos pačio produkto. Norėčiau ir aš tikėti, kad taip būna, bet matydamas kaip vyksta pardavimai Lietuvoje, bijau, jog mūsų startupams teks nugyventi dar ne vienerius metus, kol išgirsime iš jų lūpų panašias istorijas.

Vienas dalykas maloniai nustebinęs Stokholme buvo pasiūlytų verslo idėjų kokybė. Nežinau kiek beviltiškų aplikacijų su Groupon klonų ir restoranų recenzijų aprašymais organizatoriai turėjo perskaityti, kad atrastų šias 20 idėjų, bet matant kaip jauni verslininkai bando įveikti “tikras” problemas, tokias kaip internetiniai mokėjimai, medicina ar sveikas gyvenimo būdas, vos neištryško pasigerėjimo ašaros. Tad nusprendžiau pasidalinti labiausiai patikusiomis idėjomis su jumis. Galbūt skandinavų pavyzdžiai pagaliau pažadins ir mūsų vaizduotę?

Stone Age. Socialinis žaidimas su pliusais, nes norėdami įgauti daugiau galių, surinkti bonusus ar iškovoti titulus, jūs turėsite aktyviai mankštintis bėgiodami lauke ar liedami prakaitą sporto salėje. Išmaniajame telefone esantys sensoriai matuos jūsų pastangas ir akimirksniu perduos užtarnautus taškus bei titulus virtualiam avatarui. Kaip teigia šio žaidimo įkūrėjas, idėja sukurti tokį interaktyvų sportavimo būdą atsirado todėl, kad jis susirūpino nepaliaujamai augančiu svoriu, bet nenorėjo mesti savo didžiausio hobio - kompiuterinių žaidimų.

MedioPal. Startupą atstovavęs Danoosh Vahdat kalbėjo labai neformaliai (priežodis tipo skambėjo kas dvi sekundes), bet jo pristatyta idėja tikrai verta dėmesio. MedioPal siekia pagreitinti apsikeitimą magnetinio rezonanso nuotraukomis tarp gydytojų taip sutrumpinant diagnozės nustatymo laiką bent 50 minučių. Infrakto, insulto ir kitų ūmių susirgimų atveju, šis laiko skirtumas gali nulemti ar pacientas gyvens ir kokios bus susirgimo ilgalaikės pasekmės, todėl potencialus MedioPal poveikis yra daug išgelbėtų gyvybių. Vahdat’as, deja, nesugebėjo paaiškinti kaip tai bus įgyvendinta techniškai, bet kadangi komandoje yra inžinierių iš MIT, tikiu jog su šia užduotimi jie susitvarkys.

iDoc24. Dar vienas startupas iš medicinos srities įkurtas švedų gydytojo Alexander Börve pastangomis. iDoc24 tikslas yra supaprastinti odos ligų diagnostiką ir gydymą: pacientai gali nufotografuoti ir pateikti analizei nerimą keliantį bėrimą ar paraudimą ir 24 val. bėgyje kvalifikuotas dermatologas atsiųs jiems išsamų atsakymą, kuriame nurodys tinkamą gydymo priemonę arba patars kreiptis į gydymo įstaigą dėl nuodugnesnės apžiūros. Kaip žmogus, kuriam teko gyventi be sveikatos draudimo, o dabar tiesiog gaila švaistyti laiką poliklinikos priimajame, aš nedvejodamas sutikčiau mokėti už tokią paslaugą.

CyfraPay. Mobilių mokėjimų startupas, už kurio stovi lenkas ir ispanas susipažinę dirbdami prie populiariosios Shazam programėlės. CyfraPay pakeičia kreditinę kortelę išmaniuoju telefonu: kai vartotojas nori susimokėti už internetinį pirkinį, kompiuterio ekrane jis mato mokėjimo langą su QR kodu, naudodamas telefoną vartotojas nufotografuoja kodą ir po kelių sekundžių pamato identišką mokėjimo langą savo telefone. Tada belieka patvirtinti apmokėjimą surenkant savo PIN kodą. Pardavėjas gauna pinigus iš CyfraPay sąskaitos, kas leidžia mokėjimus padaryti anonimiškus ir sumažina pinktnaudžiavimo tikimybę. Štai kur puikus inovacijos pavyzdys!

Atrodo tiek tų įspūdžių. Beje, sekantis mini Seedcamp renginys vyks Nujorke, paraiškos priimamos iki gegužės 24 d. Nepraleiskite šanso sutikti įdomius mentorius ir pašlifuoti savo verslo idėją.

Rašydamas vieną iš savo ansktyvų knygų, Richard’as Holmes’as laimėjo stipendiją pasistažuoti Trinity koledže, Cambridge. Čia tas pats koledžas, kuriame dėste Izaokas Newtonas. Nuo seno koledže buvo įprasta rengti formalias vakarienes profesoriams, donams ir moksliniams bendradarbiams vienaip ar kitaip susijusiems su Trinity. Nors stalas visuomet būdavo padengiamas pagal griežtus etiketo reikalavimus, tokios vakarienės trukdavo vos 25 minutes ir kiekvieną kartą atėjęs galėdavai prisėsti prie bet kurio staliuko. Tokiu būdu Richard’as Holmes’as netruko susipažinti su daug iškilių mokslininkų, įskaitant ir 7 Nobelio premijos laureatus, dėstančiais ar lankančiais Cambridge’ą. Kaip pasakoja Holmes’as, šios vakarienės labai pasitarnavo jo akiračio plėtimui, nors pačiam maistui laiko likdavo anaiptol ne visada.

Vieną vakarą vakarienės metu Richard’as Holmes’as atsidūrė šalia žmogaus, kuris atrodė kaip daugelis kitų donų, bet netrukus paaiškėjo, kad žmogus yra iš Rusijos ir visai nešneka angliškai, o taip pat, kad jis studijuoja matematiką. Kaip užmegzti pokalbį tokiomis sąlygom? Tuo metu Richard’as Holmes’as tuo metu rinko medžiagą savo moksliniam darbui apie matematikos ir mokslo vystymąsi XVII-XVIII a. sandūroje. Vienas iš to meto mokslininkų, kuriuo jis domėjosi buvo Évariste Galois - jaunas genijus išsprendęs keletą teoremų dar būdamas paaugliu, radikalių politinių pažiūrų, sunkaus būdo. Galois žuvo sulaukęs vos 20 metų, duelio metu, bet nežiūrint į tai, jo parašyti moksliniai darbai davė pradžią vienai iš svarbių šiuolaikinės matematikos sričių - grupių teorijai.

Tad Richard’as Holmes’as pažvelgė rusų profesoriui tiesiai į akis ir ištarė “Évariste Galois”. Po trumpos pauzės rusas šyptelėjo, uždėjo dešinę ranką ant savo širdies, o tada iškėlė abi rankas lyg norėdamas apkabinti įsivaizduojamąjį gaublį. Holmes’as suprato pirmojo ženklo reikšmę kaip teiginį “Évariste Galois yra toks artimas mano širdžiai,” o antrasis reiškė, kad jis išrado grupių teoriją. Tada rusas plačiai nusišypsojo, palinko į priekį ir surinkęs visus peilius, šakutes, taures ir ąsočius stovinčius ant stalo ir ėmė Holmes’ui aiškinti grupių teoriją: kaip lygybės su kubu pakeltais kintamaisiais yra panašios į dėžes, kurių niekas negali atidaryti, ir kaip tas dėžes galima atidaryti, jeigu jas įdėtum į dar didesnes dėžes, kurias galima atidaryti, ir taip toliau.

Pabandykite įsivaizduoti šią sceną: vienas mokslininkas aiškina kitam apie grupių teorija nenaudodamas jokių žodžių. Tiesiog peilių ir šakučių pagalba. O visi aplinkiniai elgiasi taip, lyg tame nebūtų nieko stebėtino. Ir ta akimirka, Richard’as Holmes’as pamanė sau: “Aš myliu mokslininkus. Jie tokie užsispyrę, jeigu jie nori tau kažką paaiškinti, jų niekas nesustabdys. Netgi toks menknekis kaip kalbos nežinojimas. Man velniškai pasisekė, kad galiu sėdėti viename iš geriausių pasaulio universitetų ir turiu progą perprasti man visisiškai svetimą discipliną bendraudamas su talentingais mokslininkais.” Ir iš čia jam gimė mintis parašyti knygą apie tai, kiek daug entuziazmo ir užsispyrimo mokslininkai įdeda į savo darbą. Štai taip gimė “Nuostabos amžius” - knyga apie entuziastingų mokslininkų saujelę XVIII a. pradžios Britanijoje.