IRC populiarumas paskutiniu metu vis mažėja, protokolą išstumia kitos ryšio priemonės ir socialiniai tinklai, tačiau toli gražu IRC aš negalėčiau pavadinti mirusiu, nors kai kurie žmonės jį jau kelis metus taip vadina. Kalbėdamas apie IRC aš nekalbu tik apie lietuvišką Aitvarą, aš kalbu apskritai apie IRC protokolą ir tarptautiniai IRC tinklai tikrai nepanašu, kad būtų mirę ar merdėtų. Populiariausiuose kanaluose šiuo metu EFnet yra prisijungę šimtai žmonių. Kalbant apie Aitvarą situacija truputį kitokia – jame populiariausi kanalai šiuo metu yra susiję su Counter-Strike, tačiau yra keletas ir normalių kanalų, kuriuose yra jei ne šimtai, tai dešimtys žmonių, o pokalbių taip pat kanaluose netrūksta. Taigi, kokie yra IRC privalumai prieš kitus protokolus ar programas?

1. IRC bendruomenė – tai yra pats didžiausias privalumas šiuo metu. Kas prieš 5 metus būdavo IRC turbūt gerai prisimena tuos žodžių karus tarp trylikamečių, “shitlistus”, baninimus ir panašius dalykus. Dabar ta bendruomenė yra stipriai pasikeitus – tokių dalykų jau praktiškai nėra likę. Ištikimiausia bendruomenė per tą laiką suaugo, pritraukė įdomių žmonių, o tuštučiai pasišalino į Facebook, Demotyvacija.lt ar dar velniai žino kur. Tai ypač gerai matosi kalbant apie lietuviškąjį Aitvaro tinklą. Dabar IRC galima rasti nemažai pažengusių kompiuterių naudotojų, nemažai programuotojų.

2. Patogumas – kai kurie greičiausiai nusijuoks pamatę tokį teiginį, visgi prisimena tas sudėtingas IRC komandas, slapyvardžių registracijas, kanalų/slapyvardžių režimus, opus, halfopus, voice’us ir panašiai. Negana to Aitvaras prieš kelis metus pasidarė dar sudėtingesnis ir painesnis! Tačiau, patogumą visgi paminėjau kaip privalumą dėl labai paprastos priežasties – tie visi sudėtingi IRC atributai paprastam vartotojui praktiškai yra nereikalingi. T.y. vartotojui, kuris niekad nesiruošia kurti kanalo yra visiškai nebūtina žinoti ChanServ komandas ar žinoti, ką reiškia kanale uždėtas +n režimas. O patogumas atsiranda tame, kad vienas žmogus IRC gali būti dešimtyje kanalų vienu metu, atsidaręs dar 10 privačių pokalbių ir gauti failus iš 5-ių žmonių per DCC. Pabandykite tai įgyvendinti tarkim Skype programoje – kas esate buvę bent 10-tyje Skype konferencijų vienu metu, tai turbūt suprantate kokia beprotybė tai yra – pypsėjimas (galima išjungti), mirgėjimas, nepatogumas, poreikis “scroolinti”. Tuo tarpu pabandykite į konferencijas sudėti dešimtis ar šimtus žmonių ir dalyvauti keliose tokiose konferencijose! Negana to į konferencijas negalima įeiti kada panorėjus – reikia, kad kas nors pridėtų iš toje konferencijoje esančių žmonių (būtent “pridėtų”, o ne “pakviestų”, kas yra dar vienas nepatogumas). IRC, nors ir jau atšventęs dvidešimtmetį, šiuo požiūriu vis dar stipriai lenkia tiek Skype, tiek ICQ, tiek socialinius tinklus.

3. Greita pagalba – visiems kai kada tenka prašyti kitų žmonių pagalbos. Dažnai kai prireikia pagalbos kreipiamės į draugus ar pažįstamus, tačiau ką daryti programuotojui, jeigu jam prireikė pagalbos, o jo visi pažįstami išvykę ir Google paieška nesuteikia naudingų rezultatų? Dažnas tokiu atveju bando klausti kokiame nors diskusijų forume, tačiau atsakymo laukti juose dažnai tenka kelias valandas (kol kas nors pastebi temą ir ryžtasi pagelbėti). IRC suteikia galimybę gauti reikiamą pagalbą labai greitai (dažniausiai vos per kelias minutes ar netgi sekundes), nes visi pokalbiai vyksta realiu laiku. Negana to, programuotojai yra gana pamėgę IRC ir jų ten dažnai būna gana nemažai, tai beveik visais atvejais, kai tekdavo prašyti pagalbos IRC, tai ją man kas nors suteikdavo vos per kelias minutes.

4. Pažintys – per visą laiką mačiau dvi labai puikias vietas ieškoti pažinčių internete – tai IRC ir diskusijų forumai. Ir ne, aš čia nekalbu apie merginos/vaikino paieškas ar pan., aš kalbu apie bendraminčių paieškas. Turbūt nėra geresnės vietos susirasti bendraminčių nei teminiai pokalbių kambariai su visiškai atsitiktiniais žmonėmis. Jeigu Jūs esate Java programuotojas – ateikite į kanalą #Java, didžioji dalis ten esančių žmonių domisi Java arba yra Java programuotojai. Dalyvaudami kanalo veikloje neabejotinai su laiku susikursite savo pažįstamų ratą. Su kai kuriais galbūt ateityje teks daug bendradarbiauti ar kurti bendrus projektus!

5. Didelis pasirinkimas – kiekvienas IRC tinklas turi šimtus viešų kanalų (pasiekiamų per /list), greičiausiai ne ką mažiau yra ir slaptų kanalų (į kuriuos įmanoma įeiti tiksliai žinant kanalo pavadinimą). Kiekvienas IRC tinklas priglaudžia tūkstančius įvairiausių žmonių susibūrusius į daugybę bendruomenių. Visos bendruomenės IRC yra labai lengvai pasiekiamos (galbūt galima būtų išskirti tik slaptus kanalus) per vienintelį IRC klientą. Žinoma, turbūt kaip kontrargumentą tokiam mano pasakymui galima pateikti diskusijų forumus – jie irgi suburia daugybes įvairių bendruomenių. Tačiau IRC šis dalykas yra daug paprastesnis – kad būti keliose bendruomenėse tiesiog reikia nueiti į jų kanalus, tuo tarpu norint dalyvauti skirtingose bendruomenėse forumuose, reikia žinoti tų forumų adresus bei atskirai registruotis į kiekvieną ir, beje, pokalbiai juose su kitais nariais nevyksta realiu laiku. Žinoma, yra forumų “apie viską”, tačiau bent jau lietuviškus forumus “apie viską” būtų galima drąsiai pavadinti “apie nieką”, nes naudingų diskusijų tokiuose forumuose būna labai mažai.

6. Failų dalinimasis – dvejojau, ar išvis failų dalinimąsi paminėti kaip argumentą šiame straipsnyje (dėl galimos neigiamos reakcijos dėl piratavimo), tačiau visgi nusprendžiau parašyti ir apie tai, ypač kai jau savo nuomonę apie piratavimą esu išreiškęs šiame įraše. IRC jau apie 20 metų egzistuoja failų dalinimosi bendruomenės, paskutiniu metu dauguma tų kanalų tapo “privačiais” arba “slaptais”. Šios bendruomenės nėra didelės, failų dalinimasis naudojantis fileserve botais yra gana sudėtingas ir lėtas, todėl šiuo metodu naudojasi pagrinde advanced kompiuterių naudotojai. Kadangi tos bendruomenės nėra labai didelės, jokia autorių teisių gynimo agentūra per tą laiką į tai nekreipė jokio dėmesio, o dėl mažėjančio IRC populiarumo panašu, kad dėmesio nekreips dar ilgai, tuo tarpu failų kiekis bendruomenėse yra labai didelis. Ir aš kalbu ne tik apie “piratinį” turinį, šiose bendruomenėse yra nemažai ir legalaus turinio, anksčiau netgi jose savo muziką neretai populiarindavo pradedantys muzikos atlikėjai, naujos grupės, bendruomenėse dar ir dabar yra nemažai atvirojo kodo programų kūrėjų, kurie mielai savo programinę įrangą platina IRC ir ten pat suteikia pagalbą tiems, kurie susiduria su kažkokiomis problemomis. Taigi, nenorėčiau, kad šis mano argumentas būtų interpretuojamas kaip “gera vieta gauti piratinio turinio”, nes “failų dalinimasis” šiuo atveju yra daug platesnė sąvoka.

Na, tai yra pagrindiniai dalykai, dėl kurių aš jau beveik dešimtmetį esu IRC. Kol kas neradau nė vienos geresnės alternatyvos, kuri apjungtų visus šiuos 6 dalykus ir tiesą sakant kažkiek abejoju, ar kada nors tokia alternatyva apskritai atsiras. Taip pat ir netikiu, kad per artimiausius 5 metus IRC “numirs”, bent jau ne programuotojų tarpe. Suprantu, kad gal straipsnis atrodo kiek šališkas ir gali atrodyti, kad IRC yra idealus protokolas, tačiau mano tikslas ir nebuvo analizuoti jį, tik pateikti argumentus dėl kurių mane vis dar galima surasti IRC tinkluose EFnet ir Aitvare SkepBrain slapyvardžiu.

Tam, kad nesikartoti to, ką jau esu rašęs, projekto aprašymą tiesiog nukopijuosiu iš jo puslapio:

Taigi, projekto esmė yra labai paprasta – turint 1 dolerį, jį investuojant uždirbti 100 dolerių. Pagrindinis uždarbio būdas greičiausiai bus prekių perpardavimas, pvz. dalyvausiu eBay prekių, kurios mano manymu yra nepakankamai įvertintos, aukcionuose ir jeigu laimėsiu mėginsiu jas parduoti Lietuvos rinkoje. Taip pat projekte nebus galima skolintis. Jeigu įvyksta tokia situacija, kad lieku su keliais centais ir nesugebu jų niekaip panaudoti – projektas nutraukiamas. Projekto laikas neapibrėžtas, jis gali trukti kelis mėnesius ar visus metus. Tikslas yra tik vienas – iš 1 dolerio padaryti 100 dolerių.

Projektą sukurti mane įkvėpė daug labiau hardcore tipo projektas „Projektas Chuck Norris“. Kas nesate skaitę tinklaraščio apie tai, kaip žmogus su 0 Lt atidarė kavinę, – rekomenduoju paskaityti, tikrai be galo įdomu. Mintis man pabandyti kažką panašaus šovė kai diskutavau su vienu žmogumi apie kapitalizmą ir teigiau, kad „kapitalizmas suteikia be galo daug uždarbio galimybių“.

Apie kiekvieną sandorį pamėginsiu parašyti čia – kodėl elgiausi vienaip, o ne kitaip, kodėl pirkau būtent šią prekę ir t.t. Taip pat pridėsiu balansinę, bendrųjų pajamų bei pelno (nuostolio) ataskaitą. Taip pat finansinę projekto statistiką bet kuriuo metu galima bus matyti dešinėje tinklalapio pusėje.
Taigi, bendros projekto taisyklės:
1. Visos parduodamos prekės turi būti nupirktos iš projekto biudžeto.
2. Neleidžiamas joks skolinimasis.
3. Valiutų konvertavimai ataskaitose atliekami tą dieną Lietuvos banko nustatytu valiutos kursu.
4. Neleidžiamos jokios investicijos į projektą iš išorės.

Šiam projektui sukūriau atskirą minimalistinį tinklaraštį, kad pranešimai iš jo nesimaišytų čia. Žinau, kad kai kurie kritikuosit, kad pasirinkau Blogspot, o ne sukūriau atskirą tinklaraštį savo hostinge. Taip pasielgiau, nes ir tingėjau konfigūruoti atskirą tinklaraštį, ir dėl to, nes nemačiau didelės prasmės. Vis tiek bendras rezultatas greičiausiai būtų praktiškai toks pat.

Žinau, kad atsiras ir tokių, kurie manys ir galbūt aršiai tikins, kad šio projekto tikslo aš neįgyvendinsiu. Iš tikro šį projektą galėčiau pavadinti eksperimentu. Aš pats nesu 100 procentų įsitikinęs, kad man pavyks pasiekti užsibrėžtą tikslą, tačiau pamėginti vis tiek smagu. Nepavyks tai nepavyks – to kaina tebus $1.

Jeigu palinkėsit sėkmės – bus šaunu, jeigu pateiksit patarimą – bus dar šauniau.

Įsivaizduojama žala ir realūs pardavimai

Praktiškai kiekviename straipsnyje susijusiame su piratavimu galima pastebėt autorių žalos skaičiavimus ir labai įspūdingus skaičius. Pvz. kino kompanija X dėl atsisiuntimų patyrė 40-ies mlrd. dolerių žalą ir pan., tačiau ta žala apskaičiuojama tokiu absurdišku būdu, kad ją padalinus iš tūkstančio turbūt vis tiek negautume tokio skaičiaus, kuris būtų artimas realiai žalai. Kodėl? Žala, kurią neva patiria autorius dėl piratavimo, yra apskaičiuojama labai paprastu būdu – nueinama į , tarkim, Linkomaniją, pažiūrima kiek kartų žmonės atsisiuntė tam tikrą kūrinį ir tas atsisiuntimų skaičius yra padauginamas iš to kūrinio kainos. T.y. padaroma prielaida, kad visi žmonės, kurie siuntėsi kūrinį, jį būtų nusipirkę (jei būtų negalėję atsisiųsti). Tai taip nelogiška, kad turbūt net patys autoriai netiki tokiu skaičiavimo būdu, tačiau yra linkę jį toliau naudoti, nes gaunamos sumos skamba labai įspūdingai.

Puikus pavyzdys yra „Pocket Casts“ programėlės istorija. Programėlė skirta „Android“ operacinei sistemai, buvo pardavinėjama „Amazon AppStore“ už $2.70 ir per dieną ją nusipirkdavo keli ar keliolika žmonių. Programėlės autoriai nusprendė padaryti eksperimentą – vienai dienai padaryti programėlę nemokama ir nemokamai Amazon sutiko ją priskirti prie „Featured App of the Day“. Tądien įvyko parsisiuntimų bumas – programėlę parsisiuntė daugiau negu 100 tūkstančių vartotojų ir, savaime aišku, programėlės kūrėjai tądien neuždirbo nė cento. Tačiau įdomiausia dalis yra tai, kad kitą dieną, kai programėlė vėl tapo mokama, viskas sugrįžo į senas vėžias – vėl parduodamų kopijų skaičius krito iki keliolikos pardavimų per dieną. Aišku, autoriai ir „Amazon“ nesidrovėjo paskaičiuoti, kiek tūkstančių dolerių „prarado“ autoriai, ir tas skaičius gavosi ganėtinai įspūdingas – $54 805 (čia jau po visų „Amazon“ imamų komisinių). Nors turbūt kiekvienam yra aišku, kad jeigu programėlė nebūtų buvus pateikta nemokamai, tie 100 tūkstančių žmonių nė velnio nebūtų jos pirkę, nes, kaip matome, kai ji vėl tapo mokama, vėl pardavimų apimtys grįžo į tas pačias vėžes. Taigi klausimas, kiek realios žalos patyrė autorius, jeigu pardavimų apimtys prieš ir po akcijos nesikeitė? Nedrįsiu teigti, kad $0, tačiau greičiausiai būtų arti nulio. Plačiau galima pasiskaityti čia.

Auga piratavimo apimtys = auga pelnas

Paskutiniu metu vis tekdavo pastebėti naujienų portaluose straipsnių su pavadinimais „Šie metai buvo rekordiniai Holivudui“, „Pop muzikos atlikėjai per metus uždirbo rekordines sumas“, „Per kelis metus metus filmų kūrimo kompanijos uždirbo daugiau nei per dešimtmetį“ ir t.t. Iš tikro gan keista matyt tokius straipsnius, kai dešimtyje straipsnių skaičiau, kiek milijardų dolerių pelno prarado filmų kūrimo kompanijos ir kokią tai žalą daro ne tik jiems, bet ir viso pasaulio ekonomikai. Tačiau realybė tokia, kad bent jau filmų kūrėjai per paskutinius kelis metus uždirbo daug daugiau negu bet kada anksčiau, nors piratavimo apimtys kuo toliau, tuo labiau auga! Taigi, man kyla natūralus klausimas – kur, po velnių, yra ta žala? Kodėl piratavimo apimtims (ir tariamiems „nuostoliams“) augant kompanijos fiksuoja rekordinius pelnus?

Kiekvienas galite pasižiūrėti, kurie filmai jų kūrėjams uždirbo daugiausia per visą kino industrijos istoriją. Siūlyčiau atkreipti dėmesį į „Year“ stulpelį, pastebit, kad dauguma tų filmų yra išleisti vos prieš kelis metus? Tarkim „Avatar“ – tai turbūt labiausiai „piratautas“ filmas nuo tada, kada atsirado tokia galimybė, tačiau tai yra daugiausiai pinigų sukrovęs filmas per visą kino industrijos istoriją! Pažvelkite į kitus naujų filmų pavadinimus – jie visi muša rekordus ne tik savo pajamingumu, tačiau ir atsisiuntimų skaičiumi populiariausiuose torrent tracker‘iuose. Taigi, paradoksas – kino kompanijos uždirba rekordinius pelnus, tačiau tuo pat metu pasakoja, kokius jie baisius nuostolius patiria dėl piratavimo.

Kodėl žmonės piratauja?

Nors klausimas ir skamba sudėtingai, bet atsakyti į jį nėra labai sunku. Dauguma žmonių, mano asmenine nuomone, piratauja ne dėl to, kad nesugebėtų įpirkti kažkokio filmo, kurio kaina 25 Lt, tačiau dėl to, nes piratauti paprasčiausiai yra daug patogiau. Tarkim, aš 10h vakaro sumąstau pažiūrėti kokį nors filmą, nueinu į IMDb, išsirenku, parsisiunčiu iš Linkomanijos ir žiūriu. Tačiau, jeigu norėčiau būti legalus, turėčiau nueiti iki parduotuvės (kurioje tikėtina, kad to filmo nerasčiau), nusipirkti DVD ar Blu-ray (nors šių diskų skaitytuvo neturiu), grįžti namo, įdėti diską į tam skirtą įrenginį ir… peržiūrėti 5 minutes reklamos ir tik tada pasirinkti kalbą ir žiūrėti filmą. Kuris iš šių metodų yra patogesnis? Savaime aišku, kad pirmas. Problema tame, kad piratavimas šiuo metu yra pats patogiausias metodas gauti autorinį turinį, o žmonės yra linkę rinktis patį patogiausią metodą. Jeigu būtų galimybė legaliai ir greitai gauti turinį už priimtiną kainą, neabejoju, kad dauguma žmonių nustotų piratauti. Tačiau kam stengtis ieškot inovacijų, jeigu galima rėkaut per visą žiniasklaidą apie neva patiriamus nuostolius dėl “piratų”?

Nors neneigiu, kad inovacijų visiškai nėra. Amerikiečiai turi galimybių gauti turinį patogiai (pvz. iTunes), tačiau Lietuvoje tai nėra prieinama. Lietuvoje vienintelis rimtesnis mėginimas padaryti legalų turinį prieinamą buvo GALA videonuoma (galima už prieinamą kainą vienu mygtuko paspaudimu pažiūrėti norimą filmą), tačiau joje taip pat nėra naujausiu filmų…

Jeigu leidėjai ir autoriai visus tuos pinigus, kuriuos skiria lobizmui ir teisinėms išlaidoms, panaudotų bandymams sukurti būdų, kaip pateikti autorinį turinį patogiai ir nukonkuruoti piratavimą, tai dabar piratavimo mastai būtų daug mažesni. Dabar milijonai ar milijardai dolerių yra išleidžiami pilstymui iš tuščio į kiaurą, tikintis, kad tai kažkokiu būdu gali panaikinti piratavimą.

Teisinis absurdas

Nelabai seniai Lietuvoje buvo priimtas įstatymas apmokestinti bet kokią įrangą, kuri gali savyje talpinti skaitmeninę informaciją – kietuosius diskus, atmintines, mp3 grotuvus ir t.t. Argumentuojama tuo, kad žmonės dažnai juose laiko autorių teisėmis apsaugotą informaciją. Taigi, jeigu aš pirkdamas kompiuterį sumoku kažkokią dalį autoriams, logiška būtų manyt, kad aš už tai turėčiau gauti galimybę laisvai piratauti, ar ne? Tačiau taip toli gražu nėra. Nors aš ir sumoku mokestį už neva suteiktą galimybę tose atmintinėse talpinti autorinį turinį, aš vis tiek pažeisiu įstatymus, jeigu parsisiųsiu ką nors iš Linkomanijos. Autoriai ir autorių teises ginančios agentūros tokį absurdą bando apginti štai šitaip: jeigu kuris nors iš Jūsų nusipirksite Natalijos Bunkės albumą (labai tikiuosi, kad nenusipirksite) ir vėliau jį perkonvertuosite į mp3 formatą, kad galėtumėte klausyti per savo mp3 grotuvą, Jūs būsite įstatymų pažeidėjas! Ir žinoma, Jūs padarysite Natalijai Bunkei 20 Lt nuostolį (apytikrė albumo kaina). Mokestis yra renkamas už tai, kad Jūsų niekas teisiškai nepersekiotų, jeigu šitokiu būdu pažeisite autorių teisių apsaugos įstatymą. Ar logiška yra tai, kad žmogus nusipirkęs savo mėgstamo atlikėjo albumą, teisiškai neturi jokios teisės jį įsikelti pas save į mp3 grotuvą? Nepamirškite dar to, kad Lietuvoje nėra jokio būdo įsigyti lietuvišką muziką mp3 formatu. Technologijos progresuoja, tuo tarpu leidėjai ir autoriai ir toliau stovi toje pačioje vietoje.

Ekonominis požiūris ir inovacijų svarba

Visi, kurie bent kažką žino apie ekonomiką, žino paprastą taisyklę – “jeigu yra didelė pasiūla, bet maža paklausa, kaina krinta”. Skaitmeniniame amžiuje atsirado problema, nes skaitmeninis turinys gali būti kopijuojamas begalybę kartų, t.y. skaitmeninio turinio pasiūla tampa begaline. Tai, žiūrint iš ekonominės pusės, reiškia vieną dalyką – rinkos kainos mažėjimą. Esant dabartinei situacijai (begalinė pasiūla, bet kokio dydžio paklausa), rinka visad “stums” kainą į nulį. To neišspręs teisinis žmonių persekiojimas, tai gali išspręsti tik inovacijų paieška, galimybė žmonėms pasiekti autorinį turinį už priimtiną kainą. Pritariu, kad piratavimas nėra labai teigiamas reiškinys, tačiau vienintelę galimybę kaip su tuo kovoti matau tik inovacijų paiešką ir bandymus ne “teisiškai sutrypti” “piratus”, bet nukonkuruoti juos. Ir tai nėra neįmanoma, tik reikia noro, kurio panašu, kad trūkstama.

Aš viliuosi, kad kažkada autoriai ir leidėjai supras, kad teisiniai mėginimai kovoti su “piratavimu” yra neveiksmingi ir galbūt netgi nereikalingi. Ir dėl to ims ieškoti metodų konkuruoti su piratavimu, investuoti į inovacijas. Šis lūžio taškas turbūt padėtų pamatus naujam ir tobulesniam skaitmeniniam amžiui…

Panašią tendenciją pastebiu ne tik naujienų portaluose, bet ir diskusijų forumuose, kuriuose daugelį narių tikrai galėčiau pavadinti protingais, išmanančiais vieną ar kitį sritį. Tačiau pastebėjau, kad tokiame forume kai būna sukuriama kokia nors „karšta“ tema, kaip pvz. įvairios konspiracijos teorijos, Lietuvos ekonominė padėtis ir pan., tai jose pasipila DELFI lygio komentarai ir tema „nusivažiuoja į lankas“. Man iškildavo klausimas, kodėl nė vienas iš tų žmonių, kurie rimtai nusimano tą sritį neįsikiša į tą temą ir nediskutuoja. Iš tikro yra ganėtinai keista investuotojų forume pamatyt temą, kurioje be jokių argumentų pilamas mėšlas ant Kubiliaus, Seimo, vyriausybės ir ant ko tik įmanoma, tuo tarpu kitose temose vystosi rimtos diskusijos.
Tačiau panašiai pradėjau elgtis ir aš pats. Jeigu anksčiau mėgdavau įlįst į temas, kurioje diskutuojama apie kokią su logika, fizika ir faktais nesirišančią konspiracijos teoriją (tarkim populiąriąją 9/11 konspiraciją) ir užmegzti kažkokią argumentuotą diskusiją, dabar to noro nėra. Nueinu į forumo temą ar į komentarų vietą prie kokio straipsnio, paskaitau komentarus, tačiau pats įsiterpt į diskusiją tingiu. Kodėl taip nutiko? Iš tikro juk mažai kas pasikeitė – tos diskusijos kokios ir buvo neinformatyvios, tokios ir išliko. Bet pasikeitė vienas dalykas – mano žinių ta tema lygis, ir kuo daugiau žinau tam tikra tema, tuo labiau nesinori veltis į tokias diskusijas. Jeigu anksčiau, tik besidomint konkrečia tema, tokios diskusijos metu iškildavo klausimų, dėl kurių būdavo proga „pasigūglint“ ir pasidomėt, tai žinioms augant šis veiksnys pradėjo nykti, ko pasekoje diskusija tapo beprasmiška ir neįdomi. Ką galima sužinoti diskusijoje, kurioje nei oponentas pasakys ką nors naujo (o dažniausiai tėra kartojami tie patys neargumentuoti teiginiai „over and over again“), nei pačiam kils kažkokių neaiškumų, dėl kurių norėsis pasidomėt? Turbūt tai ir yra priežastis, dėl ko tokiuose puslapiuose, kaip DELFI, retai galima surasti gerų ir naudingų komentarų.

Taigi, internetas tokiu atveju tampa nuostabia terpe platinti įvairų šlamštą, netgi kai kada supriešinti visuomenę (anti-Kubilizmas, skustagalviškas patrioidiotizmas ir t.t.). Kaip galima sumažinti tokių dalykų plitimą, neįdėjus per daug pastangų diskutuojant su tais žmonėmis? Kai kurie turbūt pasiūlytų tinklalapių administratoriams tiesiog trinti įvairias nesąmones ir tiek, tačiau tai nėra pats tinkamiausias metodas. Jeigu vietose, kur renkasi intelektualesnė publika, kažkokios konspiracijų teorijos yra tiesiog ištrinamos, o kitur, kur bendruomenė nėra labai intelektu pasižyminti, tos teorijos yra paliekamos, tai šitokiu būdu yra sudaroma puiki terpė joms plisti, nes nelieka teorijų paneigimų, dėl ko užėjęs žmogus gali susidaryt klaidingą nuomonę, kad teorija yra pagrįsta. Aš paskutiniu metu pradėjau elgtis šiek tiek kitaip – įsikišu į diskusiją, pacituoju teoretiką ir atsakau į jo pranešimą, aiškiai parodydamas, kad jo teiginiai yra absurdiški, taip pat gale pranešimo pridedu, kad į tolimesnes diskusijas nenoriu veltis ir kad gali žmogus į mano pranešimą neatsakinėti (keista, kad dažniausiai sulaukiu atsakymo). Taip skaitydamas diskusiją koks nors užklydęs žmogus gali susidaryt nuomonę, kad konspiracijų teoretikas tiesiog šneka nesąmones ir nežiūrėti rimtai į pateikiamus „faktus“. Taip šiek tiek pristabdomas visokio internetinio šlamšto plitimas.

Na, šis straipsnis turbūt tėra tik dar viena teorija, kaip apmažinti internete plintančių įvairių konspiracijų, anti-Kubilizmo (a.k.a. nepagrįsto verkšlenimo ir burnojimo) ir t.t. plitimą. Norėtųsi, kad ateityje lietuviška interneto erdvė būtų šiek tiek švaresnė, o žmonės kritiškesni ir racionalesni.

Taigi, sveikinu visus savo tinklaraščio skaitytojus su ilgai lauktomis 2011-ųjų metų žiemos (nors ir be sniego) šventėmis – Kūčiomis, Kalėdomis bei, savaime aišku, Naujausiais Metais! Linkiu smagiai pradėti naujuosius 2012 metus, taip pat smagiai ir užbaigti – reikia juk gerai pasilinksminti prieš tą “pasaulio pabaigą”, ar ne? Linkiu patirti kažką įdomaus, ką galėtumėte atsiminti visą gyvenimą, taip pat sužinoti kažką naujo, kas tolimesniame gyvenimo kelyje Jums padėtų, linkiu tokių 2012-ųjų metų, kad nereiktų metų gale galvoti, kad taip nieko gero per visus metus ir nenuveikėte.

Linkiu gražių Kalėdų bei linksmų ir turiningų Naujųjų Metų visiems mano tinklaraščio skaitytojams!

Taigi, prie reikalo: turbūt visi pastebi, kad informacija kažkokiose programose, internetiniuose puslapiuose dažnai būna surikiuota tarkim pagal datą, abėcėlę, skaičių eilės tvarką ar pan. Kaip programuotojai sugeba surikiuoti (surūšiuoti) duomenis eilės tvarka? Na, tam yra keletas algoritmų, dažniau naudojamus čia ir pamėginsiu apžvelgti.

Pirmas ir vienas iš paprasčiausių rikiavimo algoritmų yra vadinamas „Selection sort“ (išrinkimo algoritmas). Algoritmo veikimo principas labai paprastas: visas duomenų masyvas yra „skenuojamas“ ir ieškoma pačio mažiausio elemento, tada tas elementas yra nukeliamas į masyvo pradžią (jeigu reikia, kad duomenys būtų surikiuoti nuo mažiausio iki didžiausio). Vėliau ciklas kartojamas, tik šįkart netikrinant pirmojo masyvo elemento. Iš krūvos likusių elementų yra išrenkamas mažiausias ir jis jau yra statomas į antrąją masyvo vietą. Vieno ciklo („skenavimo“) metu gali būti perkeliamas tik vienas elementas, todėl šis algoritmas yra ganėtinai lėtas, jeigu duomenų kiekiai yra dideli. Manau iš iliustracijos suprasti bus šiek tiek lengviau.

Šis metodas vėliau buvo patobulintas ir pavadintas „Double selection sort“ (dvigubo išrinkimo algoritmas). Šio metodo principas yra lygiai tas pat, tik „skenuojant“ masyvą yra ieškoma ne tik mažiausių elementų, bet ir didžiausių ir vėliau mažiausias elementas nukeliamas į masyvo pradžią, didžiausias – į pabaigą. Vėliau procesas kartojamas, tik į jį neįtraukiamas pirmasis ir paskutinis masyvo elementai. Toks mažytis patobulinimas leido šį algoritmą pagreitinti du kartus. Internete neradau geros iliustracijos pavaizdavimui, tačiau manau nėra sunku įsivaizduot tokį procesą, jeigu pilnai supratote „Selection sort“.

Trečias metodas, apie kurį noriu papasakoti yra „Insertion sort“ (įterpimo algoritmas). Šis algoritmas nėra labai dažnai sutinkamas ir aš pats jo beveik niekad nenaudoju, tačiau jo veikimo principas nėra labai sunkiai suprantamas. Šio metodo metu masyvas yra suskaidomas į dvi dalis – surūšiuotąją dalį ir nesurūšiuotą dalį. Surūšiuota masyvo dalis būna masyvo pradžioje, nesurūšiuota – pabaigoje. Kiekvienos iteracijos (ciklo) metu, imamas vienas iš nesurūšiuotos dalies elementų (paprastai visi elementai imami paeiliui) ir to elemento reikšmė yra išsaugoma kintamajame ir iš masyvo ištrinama (paliekama tuščia vieta). Vėliau tikrinama, į kurią surūšiuotos masyvo vietos dalį tas elementas turėtų tikti, t.y. jeigu prieš tai buvęs elementas yra mažesnis už pasirinktąjį, o kitas yra didesnis, reiškia šioje vietoje reikia įterpti tą elementą. Pvz. turime surūšiuotą masyvo dalį [1][3][4][5] ir turime elementą [2], pradedame nuo surūšiuoto masyvo galo tikrinti, kur tas [2] turėtų tikti – pirma tikriname [4][5], kadangi [4] yra didesnis už [2], tai jo vieta yra ne čia. Vėliau tikriname [3][4], kadangi, vėlgi, [3] yra daugiau nei [2], čia šis elementas netinka, tęsiame procesą su [1][3]. Kadangi 1 yra mažiau už [2] ir [3] yra daugiau už [2], tai šioje vietoje reikia įterpti šį elementą. Elementas [2] yra įterpiamas į antrą masyvo poziciją, tuo tarpu [3][4][5] yra perstumiami viena pozicija toliau. Nemoku puikiai paaiškinti šių dalykų teksto forma, todėl iš iliustracijos manau susigaudyti bus daug paprasčiau.

Ketvirtas, šiek tiek primenantis „Insertion sort“ (bent man) yra vadinamas „Bubble sort“ (Burbulo algoritmas). Šį algoritmą suprast ir sugebėt pritaikyt turėtų mokėt kiekvienas pradedantis programuotojas. Suprast šį metodą yra labai nesunku, sudėtingiau šiek tiek yra jį panaudoti praktikoje. Burbulo algoritmas yra pakankamai lėtas, tačiau jo pagrindinis privalumas yra tas, kad jis nenaudoja kompiuterio atminties – nereikia nustatyti jokių papildomų kintamųjų, užtenka turėt tik patį masyvą. Veikimo principas yra toks: pradedama yra nuo masyvo pabaigos, yra imami du masyvo elementai ir jie kartu yra lyginami. Jeigu antrasis elementas yra mažesnis už pirmąjį – jie yra apkeičiami vietomis ir mažesnis elementas pakliūva arčiau masyvo pradžios. Po šio apkeitimo yra imami kiti du elementai (priešpaskutinis masyvo elementas ir elementas, esantis jam iš kairės) ir jie identiškai yra tikrinami – jeigu antrasis elementas yra mažesnis už pirmąjį – jie yra apkeičiami vietomis, jeigu visgi antrasis elementas yra didesnis už pirmąjį nedaroma nieko ir pereinama prie kitų dviejų elementų. Pavyzdys: tarkim turime masyvą iš trijų elementų [4][1][3]. Pirma paimame du paskutinius masyvo elementus [1] ir [3]. Kadangi [1] yra mažesnis už [3], nieko su jais nedarome. Einame prie kitų dviejų elementų – [4] ir [1]. Kadangi kairysis elementas ([4]) yra didesnis už dešinįjį, apkeičiame juos vietomis ir gauname masyvą [1][4][3]. Baigėsi viena ciklo iteracija. Vėl visą procesą kartojame iš naujo – tikriname paskutinius du elementus [4][3], kadangi [4] daugiau už [3], apkeičiame juos vietomis, vėliau imant [1][3] nereikės nieko keisti vietomis. Galiausiai turime surikiuotą masyvą – [1][3][4]. Iliustracijoje pavaizduotas tas pat algoritmas tikrinant masyvą nuo jo pradžios. Praktiškai nėra jokio skirtumo, ar masyvas bus pradėtas rūšiuoti nuo pradžios, ar nuo pabaigos. Jeigu bus pradedama rūšiuoti nuo pradžios, pirmiausia bus surūšiuoti didžiausi masyvo elementai, jeigu bus pradedama rūšiuoti nuo pabaigos – pirmiausia bus surūšiuojami mažiausi masyvo elementai.

Na ir paskutinis, kurį aptarsiu šiame straipsnyje, yra „Quicksort“ algoritmas. Lietuviškai jis skambėtų kaip „greitojo rikiavimo algoritmas“, tačiau retai jis taip vadinamas. Tai vienas iš greičiausių ir plačiausiai naudojamų algoritmų. Mano aukščiau minėti algoritmai visi turėjo vieną pagrindinę neigiamą savybę – jie veikia pernelyg lėtai, kai masyvas yra didelis (rikiuojama labai daug duomenų), tuo tarpu „Quicksort“ lengviau tvarkosi su didesniais duomenų kiekiais negu su mažesniais. Būtent dėl šios priežasties šis algoritmas yra plačiai paplitęs. „Quicksort“ veikimo principas yra toks: pirma yra paimamas vienas iš masyvo elementų (geriausia, kad tas elementas būtų mediana, tačiau praktikoje tai neefektyvu, nes tam reikia skenuot visą masyvą ir tokiu būdu nustatyti medianą). Vėliau visas masyvas yra suskaidomas yra dvi dalis – pirmojoje dalyje yra visi masyvo elementai, kurie yra didesni už paimtą skaičių, antroje – mažesni. Tas skaičius, kuris buvo paimtas, yra vadinamas „Pivot“ ir po šio perrinkimo galime garantuoti, kad šis skaičius tikrai yra savoje vietoje. Vėliau šis procesas kartojamas paėmus jau kitą „pivot“ skaičių vienoje iš likusių dviejų masyvo dalių. Realiai, tokiu būdu masyvas yra suskaidomas į kelias dalis, kurios vėliau rūšiuojamos atskirai. Šio dalyko pliusas yra tas, kad kai kuriais atvejais vienos iteracijos metu gali būti surūšiuojami keli elementai, tuo tarpu visuose ankstesniuose algoritmuose per vieną iteraciją savo vietą masyve atrasdavo tik vienas elementas. Tai „Quicksort‘ui“ leidžia didelius masyvus surūšiuoti daug greičiau. Šio rūšiavimo pavyzdys: tarkime turime masyvą [1][5][9][3][7][8][4], paimame vieną atsitiktinį „pivot“ skaičių, tarkime tas skaičius yra [5], tada visus mažesnius elementus stumiame į kairę, didesnius  – į dešinę pusę ir gauname tokį masyvą: [1][3][4][5][9][7][8], po šio perrikiavimo [5] dabar tikrai yra savoje vietoje. Dabar imame bet kurį atsiktinį skaičių iš „mažesniojo“ masyvo, tarkime tai bus [1], po perrikiavimo gauname tokį masyvą – [1][3][4][5][9][7][8], [1] dabar tikrai yra savo vietoje. Dabar imame vieną iš likusių dviejų skaičių [3] arba [4] atsitiktinai ir po patikrinimo gausime [1][3][4][5][9][7][8]. Kaip matome per tris iteracijas sugebėjome surikiuoti keturis elementus. Dabar lieka kitas, mažesnis masyvas – tarkime atsitiktinai išrenkamas skaičius [8], tai po šios iteracijos visas masyvas bus surikiuotas – [1][3][4][5][7][8][9]. Kadangi po perrinkimo tarpuose liko po vieną skaičių – [7] ir [9], tai tų skaičių nėra su kuo lyginti, o tai reiškia, kad jie tikrai yra savose vietose. Kaip matome, užteko vos 4-ių iteracijų, kad surikiuotume 7-ių elementų masyvą!

Kurį metodą kada naudoti? Na, tai priklauso nuo turimo masyvo dydžio ir nuo to, kokie duomenys jame saugomi. Realiai didelio skirtumo tarp visų šių metodų nėra, jeigu masyvas yra nedidelis (tarkim iki 500 elementų), kai kuriais atvejais, dirbant su nedideliais masyvais, koks įterpimo algoritmas surikiuoja duomenis greičiau negu „Quicksort‘as“. Kalbant apie masyvus, kuriuose yra saugomi kažkokie ilgi teksto blokai ir elementų kiekis nėra didelis, naudinga būtų naudoti „Bubble sort“ metodą dėl to, nes jis nenaudoja operatyviosios atminties (nereikia kelti didelių duomenų į RAM, vėliau atlaisvinti RAM ir vėl kelti naujus, kas gali kainuoti kelias milisekundes). Kalbant apie didelius masyvus, kuriuose yra tūkstančiai elementų, aiškus lyderis čia yra „Quicksort“ dėl savo galimybės greitai dirbti su dideliais masyvais. Na, aišku, jeigu turite milijonus ar milijardus nerūšiuotų elementų, tokiu atveju net ir „Quicksort“ darbuosis ilgą laiką.

Pabaigai dar norėčiau pridurti, kad pradinėje straipsnio versijoje buvau įdėjęs ir kodo pavyzdžių, tačiau pamačiau, kad juos įdėjus straipsnio apimtys beveik padvigubėja (o jis ir taip nėra trumpas), tuo tarpu įvedus į „Google“ ar „Bing“ vien algoritmo pavadinimą, yra labai nesunku rasti bent keletą kodo pavyzdžių (paprastai pirmajame, dažniausiai „Wikipedijos“, rezultate jau būna pateikta bent pora kodo pavyzdžių – C++ ir Pascal kalbomis). Taip pat pranešu, kad laikinai išjungiau komentavimo tinklaraštyje galimybę, nes užpuolė šiandien spambotai – daugiau negu 1000 komentarų teko šiandien ištrinti. Kai tik surasiu sprendimą, kaip atsikratyti šių viagros pardavėjų, iškart vėl įjungsiu komentavimo galimybę. Jeigu kas nors žinote, kaip būtų galima tai sutvarkyti, būčiau dėkingas jei praneštumėte apie tai, mano kontaktus galima rasti “Kontaktai” skiltyje. Dėkoju ir atsiprašau už nepatogumus.

Nors ir domėjausi pačia protesto idėja JAV, „Occupy Wall Street“ tikslų pilnai perprasti nesugebėjau. Kaip patys protesto organizatoriai teigia, pagrindinis tikslas yra priverst valdžią atsižvelgti į žmones, o ne tenkinti tik didžiųjų kompanijų ir bankų interesus, tačiau, kokiu būdu tai būtų galima padaryti, nepasakoma. Netgi iš nuomonių ir komentarų galima susidaryt nuomonę, kad žmonės tiesiog nori to, kad Federalinis Rezervų Bankas paimtų ir prispausdintų pinigų ir tiesiogiai juos išdalintų žmonėms vietoje to, kad skolintų bankams, taip pat, kad didžiosioms kompanijoms nebūtų skiriama parama, tuo tarpu būtų tie pinigai investuojami „į gyventojus“. Tam, kas nusimano ekonomikoje, idėjos turėtų iškart skambėti absurdiškai – pirmuoju variantu šalyje pradėtų kilti infliacija, antruoju – įvyktų bankrotų banga, abiem atvejais „paprasti žmonės“ nieko neišloštų.

Kodėl pirmuoju atveju turėtų pradėti kilti infliacija? Infliacija yra bendras prekių ir paslaugų kainų kilimas. Pvz. jeigu metinė šalies infliacija yra 8%, kokia buvo Lietuvoje 2007-aisias metais (Statistikos departamento duomenys), tai reiškia, kad po metų tos pačios prekės bus pabrangę maždaug 8%. Kad geriau suprastumėte, kodėl infliacija minėtuoju atveju turėtų augti, įsivaizduokite save kaip verslininką, kuris tarkim pardavinėja pliušinius meškiukus už $20. Jeigu dabar susidaro tokia situacija, kad Federalinis Rezervų Bankas (toliau trumpinsiu FED) prispausdina dolerių ir visus juos išdalina gyventojams, tai greičiausiai Jūsų pliušinių meškiukų paklausa turėtų pakilti, ar ne? Taigi, kodėl Jums tokiu atveju tiesiog nepakėlus pliušinių meškiukų kainos? Jeigu žmonės turi daug pinigų, jie vis tiek juos pirks pakankamai dažnai ir paklausa sumažės nežymiai, tuo tarpu Jūsų pajamos gali stipriai išaugti. Tokia pat logika vadovaujasi visi pardavėjai, todėl, jeigu rinkoje yra per daug pinigų, prekių ir paslaugų kainos pradeda kilti (vyksta infliacija). Tokiu atveju gyventojai neišlošia, nors vizualiai ir turi daugiau pinigų, valiuta paprasčiausiai nuvertėja ir viskas grįžta į senas vėžias.

Kodėl antruoju atveju turėtų įvykti bankrotų banga? Vėlgi, paprašysiu įsivaizduoti Jus kaip verslininką, kuris pardavinėja tuos pačius meškiukus. Tarkime Jūs esate skolingas bankui 100 tūkstančių dolerių ir staiga įvyksta ekonominė krizė – meškiukų paklausa stipriai krinta, todėl Jūsų pajamos labai sumažėja, Jūs turite atleisti darbuotojus, stengiatės įmonės viduje taupyti, tačiau Jums reikia mokėti įmokas bankui (juk esate skolingas). Kadangi meškiukų paklausa nukrenta iki labai žemų lygių, Jūs paprasčiausiai nesurenkate tiek pinigų, kad galėtumėte sėkmingai mokėti įmokas bankui. Prisiminkime, kad bankas taip pat nuo krizės nukenčia – įmonės bankrutuoja, nekilnojamojo turto kainos krinta (dėl ko skolos, kurių metu kaip užstatas buvo duotas nekilnojamas turtas labai nuvertėja) ir pan., taigi jis Jus spaudžia mokėti įmokas. Kadangi Jūs to atlikti negalite, paskelbiate įmonės bankrotą. Tokiu atveju bankas perima visą Jūsų turtą, tačiau, kadangi jo vertė yra stipriai nukritus, bankas nesugeba turto parduoti, todėl jis pinigų nebeatgauna, tuo tarpu finansinių įsipareigojimų jam lieka nemažai. Turto neatgavimas galiausiai nuvaro ir banką į bankrotą ir toliau vyksta tokia grandininė reakcija, nes įmonės, ypač didžiosios, neretai yra priklausomos viena nuo kitos ir vienos kritimas reiškia, kad kitos nukenčia taip pat. Bankrutavusių įmonių darbuotojai tokiu atveju, savaime aišku, lieka be darbo. Taigi, sprendimo būdas tiesiog nekreipti dėmesio į didžiųjų kompanijų finansines problemas gali reikšti labai didelį nedarbo padidėjimą. O iš nedarbo visuomenė naudos kažin ar gaus (nebent tik tuo, kad atsiveria nišų smulkiems verslininkams).

Taigi, kokia protesto ateitis? Greičiausiai jokios, ateis žiema ir protestuotojai „išsilakstys“, galiausiai praeis dar metai, ekonomika atsigaus ir vėl visi skanduos „Kapitalizmas jėga“. Tikimybė, kad tie žmonės galėtų įvesti kažkokia ekonominę revoliuciją yra nulinė, nes patys protestuotojai paprasčiausiai neturi jokių idėjų, kurios galėtų pakeisti kapitalizmą. Aš, kaip laisvosios rinkos šalininkas, tikiuosi, kad kapitalizmo artimiausiu metu niekas nepakeis.

Panašią protesto pabaigą įsivaizduoja ir „Wall Street Journal“ žurnalistas Brett Arends. Jo straipsnį ir argumentus galima rasti MarketWatch tinklalapyje.

Problema generuojant atsitiktinius skaičius atsirado vos atsiradus pirmiesiems mikroprocesoriams. Pirmiesiems programuotojams teko ilgokai pasukti galvas, kad sugalvotų, kaip daiktą, kuris visiškai paklūsta matematikai, priversti sugeneruoti atsitiktinį skaičių. Dabar programuotojams tame didelių problemų nekyla – praktiškai kiekviena programavimo kalba turi Random(); funkciją, kuri sugeneruoja tą skaičių ir visiškai nereikia galvoti apie kažkokias matematines formules, kurios skirtos tų skaičių generavimui. Neretas programuotojas (ypač pradedantysis) net nežino, kokiu būdu tie skaičiai yra sugeneruojami.

Atsitiktinių skaičių rūšys yra dvi – tikrieji atsitiktiniai skaičiai ir pseudo-atsitiktiniai skaičiai (pseudo-random). Tikrieji atsitiktiniai skaičiai yra sugeneruojami matuojant visiškai atsitiktinius procesus (branduolinį skilimą, atmosferinį triukšmą ir pan.). Tokiems skaičiams generuoti reikia papildomos įrangos, kaip pvz. Geiger–Müller kameros, kuri fiksuoja branduolinį skilimą ir naudojantis šia informacija galima sugeneruoti visiškai atsitiktinį skaičių. Pseudo-atsitiktinių skaičių generavimas yra loginis metodas, dažniausiai tai yra matematinė formulė. Paprastai tariant, į formulę įstatomas „seed“ ir iš to yra gaunama atsitiktinių skaičių seka. „Seed“ yra nežinomasis formulėje, tik jį pakeitus kažkokiu skaičiumi yra gaunamas atsakymas. Kiekvienąkart įvedus tą patį „seed“, visad gaunama lygiai tokia pati atsitiktinių skaičių seka. Pvz. jeigu įstatysime į formulę 5, visad gausime seką tarkim 147890154278…, taigi norint kaskart gauti vis skirtingą atsitiktinių skaičių seką, reikia, kad „seed“ pasikeistų. Tokiu atveju turbūt kyla klausimas, kokiu būdu kompiuteris gali parinkti atsitiktinį „seed“, kad seka kiekvieną kartą būtų visiškai atsitiktinė? Atsakymas paprastas – negali, todėl dažnai kaip „seed“ yra naudojama dabartinė sistemos data ir laikas unix išraiška. Unix išraiška reiškia sekundžių kiekį, kuris praėjo nuo 1970-ųjų metų sausio pirmos dienos.

Vienas iš pirmųjų pseudo-atsitiktinių skaičių generavimo būdų buvo John von Neumann 1946-aisiais išrastas metodas, vadinamas middle-square metodu. Metodas yra labai paprastas – tiesiog paimamas koks nors skaičius kaip „seed“, jis pakeliamas kvadratu ir viduriniai gauto rezultato skaičiai yra laikomi „atsitiktiniais“. Tuo tarpu, jei reikia sugeneruoti daugiau atsitiktinių skaičių, ankstesnis rezultatas yra panaudojamas, kaip seed, t.y. jis vėl pakeliamas kvadratu ir vėl imami gauto rezultato viduriniai skaičiai. Procesas kartojamas tiek kartų, kiek reikia. Šis metodas veikia tol, kol skaičių reikia labai nedaug, nes vėliau skaičiai gautoje sekoje pradeda kartotis. Pvz. paėmus nulį kaip pradinę reikšmę, skaičiai pradeda kartotis iškart ir gaunama reikšmė būna 0000… Šiuo metu yra rasta daug efektyvesnių pseudo-atsitiktinių skaičių generavimo būdų.

Kur yra naudojami pseudo-atsitiktiniai skaičiai ir kur geriau jų nenaudoti? Pseudo-atsitiktiniai skaičiai labai puikiai tinka statistikai, nes kiekvieno iš skaičių kritimo tikimybė yra lygiai tokia pati. T.y. nebus taip, kad sugeneravus 1 000 000 pseudo-atsitiktinių skaičių eilutę nuo 0 iki 1, gautame rezultate vienetas kartosis 95% kartų, o nulis – tik 5%. Gautame rezultate tikimybių nuokrypis nebus labai didelis, o bus „realus“, pvz 49% nulių ir 51% vienetų. Kadangi šis metodas yra grynai matematinis, visų skaičių tikimybės yra labai tikslios. Tačiau, nors vizualiai pseudo-atsitiktiniai skaičiai visiškai niekuo nesiskiria nuo realių atsitiktinių skaičių, šis metodas dažnai nėra naudojamas didelėse loterijose, kai kuriuose internetiniuose pokerio tinklalapiuose, nes teoriškai gali būti nuspėjamas. Tereikia žinot metodą, kuriuo naudojantis yra sugeneruojami skaičiai ir „seed“, kuris naudojamas (o tai dažnai būna, kaip minėjau, sistemos data ir laikas). Tiriant ilgą atsitiktinių skaičių eilutę gautą iš kokios nors virtualios ar realios loterijos, galima atspėti metodą ir nustatyti naudojamą „seed“, kaip neseniai padarė kanadietis statistikas Mohanas Srivastava, kuris pastebėjo tendencijas ir nustatė algoritmą loterijoje. Taigi, jeigu ruošiatės kurti kažkokią loteriją, geriau nenaudokite pseudo-atsitiktinių skaičių generatoriaus, nes Jūsų loterija gali būti paprasčiausiai „nulaužta“.

P.S. Žinau, kad gal kai kur mano rašymo stilius gali būti kiek per sudėtingas, todėl, jei kas nors neaišku – praneškite komentaruose.

Kadangi pats esu mokinys, tai mobiliųjų telefonų draudimas tiesiogiai paliestų ir mane. Negana to, beveik kiekvienas mokytojas dabar pasakoja “tuoj telefonai bus uždrausti, negalėsit sms’intis per pamokas” ir pan. Taip pat dažnas dabar pradeda teigt, kad mobilieji telefonai sukelia vėžį, nes juk jei yra planuojamas draudimas, tai turbūt tie įrodymai jau yra pakankamai tvirti? Mobiliųjų telefonų žalai patvirtinti buvo atlikta daugybė eksperimentų, skirta nemažai lėšų, tačiau ta žala nė karto nebuvo realiai patvirtinta, o kai kažkas neva patvirtindavo, jokia kita mokslinė laboratorija nesugebėdavo eksperimento atkartoti. Taip pat nelabai seniai PSO pranešė, kad mobilieji telefonai galimai sukelia vėžį, tačiau netgi PSO eksperimentiškai nesugebėjo rasti ryšio tarp vėžio ir mobiliųjų telefonų.

Tokios baimės iš dalies atsiranda ir dėl to, nes žmonės nelabai žino, kas yra elektromagnetinės bangos ir kaip jos veikia. Turbūt netgi ne kiekvienas žino, kad šviesa taip pat yra tam tikro dažnio elektromagnetinės bangos. Elektromagnetinis spektras yra suskirstytas į 7-ias dalis – gama spinduliuotė, Rentgeno spinduliuotė, ultravioletiniai spinduliai, regimoji šviesa, infraraudonieji spinduliai, mikrobangos ir radijo bangos. Gama spinduliuotė ir Rentgeno spinduliai gali jonizuoti atomus (jų energija didelė, todėl jie nesunkiai “išmuša” elektronus iš atomų, taip paversdami juos teigiamais jonais), ultravioletiniai spinduliai gali sukelti nudegimus, tačiau jų energija nėra tokia didelė, kad galėtų išmušti elektronus, infraraudonieji spinduliai perduoda šilumą (juos spinduliuoja kiekvienas daiktas, kurio temperatūra yra didesnė už absoliutųjį nulį), tuo tarpu mikrobangos ir radijo bangos neturi tiek energijos, kad darytų kažkokį poveikį. Tiesa, mikrobangų ruože esantis dažnis, kuris naudojamas mikrobangų krosnelėse, gali rezonuoti vandens ir riebalų molekules. T.y. medžiaga absorbuoja elektromagnetines bangas ir molekulės pradeda “virpėti”, o tai yra šiluminis procesas (kūno šiluma yra tiesiog vienetas, kuris nurodo, kokiu greičiu molekulės kūne virpa).

GSM mobiliojo telefono maksimali leidžiama spinduliuojamoji galia yra 1 vatas, 3G/UMTS telefono dvigubai didesnė – 2 vatai. Mobiliojo telefono spinduliuojamos elektromagnetinės bangos kūnus, kurie jas absorbuoja, šiek tiek kaitina. T.y. kalbant telefonu, smegenų absorbuojama elektromagnetinių bangų dalis virsta šiluma – molekulės temperatūra nežymiai pakyla, tačiau ta šiluma akimirksniu išsisklaido, nes jos kiekis yra tiesiog per mažas. Visas mikrobangų ruožas pasižymi didesniu ar mažesniu terminu poveikiu, tačiau mob. telefono spinduliuotė yra ne tik tokia maža, kad šiluminis poveikis yra nejuntamas, tačiau ir dažnis nėra toks, kuris galėtų sukelti kažkokios smegenyse esančios medžiagos rezonansą. Taigi, kokiu būdu mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė gali sukelti vėžinius susirgimus?

Antrasis Seimo narių pateiktas argumentas buvo mokinių drausmė. Šioje vietoje negaliu su jais nesutikti – tikrai labai daug mokinių naudojasi mobiliaisiais telefonais, kada tam visiškai nėra būtinybės, ir dėl to prastai išgirsta pamoką. Tačiau kodėl dėl kelių mokinių veiksmų turi kentėt kiti, kuriems mobilusis telefonas galbūt reikalingas tik itin svarbiems reikalams? Galų gale, dabar yra XXI amžius, tėvai visad nori palaikyt ryšį su savo vaikais. Kas paprastai būna, jei vaikas negrįžta reikiamu metu? Paprastai tėvai jam tiesiog paskambina ir paklausia, kur jis yra. Bet jeigu vaikas telefono neturės, tėvai gali pradėt bereikalingai jaudintis. Taip pat būna ir labai rimtų situacijų, kada mokiniui reikia išeiti viduryje pamokos dėl kažkokio rimto dalyko. Panašią situaciją teko ir pačiam matyti – klasioko močiutė numirė ir jis turėjo išeiti iš pamokos. Kaip būtų tėvai susisiekę su juo, jeigu ne mobilusis telefonas? Aišku, suprantu, kad dauguma pagalvos, kad tikimybė, kad taip nutiks kokiam nors mokiniui yra 1/1000 ar dar mažesnė, tačiau čia mes kalbame ne apie vieną mokinį kažkokį, bet apie draudimą visos Lietuvos mastu – apie visus mokinius.

Aišku, be telefonų išgyventi galima ir žmonės anksčiau be jų puikiai versdavosi, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie buitinę techniką, elektrą, automobilius ar pan. Kažkada viso to nebuvo, tačiau “žmonės vis tiek puikiai versdavosi”. Laikai keičiasi, vyksta progresas ir mano manymu jo nederėtų stabdyti. Kažkokios priemonės prieš tuos, kurie be saiko naudojasi telefonais mokyklose, turi būti naudojamos, bet visuotinis draudimas ne išeitis. Mobilieji telefonai, jeigu ir sukelia vėžį, greičiausiai išgelbėjo daugiau gyvybių negu pražudė – kai gatvėje pamatai sunkiai sužeistą, sumuštą žmogų, išsitrauki savo išmanųjį telefoną ir puoli skambinti greitajai pagalbai, ar ne? O, jeigu jo neturėtum, tektų bėgt iki artimiausio taksofono, kas gali užtrukti kelias ar keliasdešimt minučių. O juk tokiais atvejais kiekviena sekundė yra svarbi. Ir kiekvienas vaikas ar suaugęs žmogus nėra nuo to apsaugotas.

Visų pirma, norėčiau sukurti video pamokų ciklą apie PHP programavimą “for dummies”. Žinau, kad daugumai programuotojų PHP yra jau kiek pabodęs ir neįdomus reikalas. Galbūt kai kurie netgi bando pereiti prie kitokių web programavimo galimybių, kaip C++ ar Python. Taip pat žinau, kad PHP pamokų internete yra apstu ir, kas netingi, gali tikrai nesunkiai rasti informacijos apie tai, tačiau mano tikslas bus sudėti viską į vieną vietą ir judėti nuo pačių paprasčiausių dalykų iki sudėtingesnių. Pasikartosiu, kad pamokų serija bus skirta būtent pradedantiesiems, t.y. jose nebus vaizduojami labai “advanced” dalykai, kaip pvz. sklandus darbas su keliomis duomenų bazėmis, kitokių duomenų bazių nei MySQL naudojimas ar pan. dalykai. Galbūt ateityje pabandysiu sukurti kažką jau patyrusiems programuotojams.

Nesupraskit klaidingai, tos pamokėlės tikrai nebus vienintelis dalykas, kurį aš čia “postinsiu”. Rašysiu ir apie kitus dalykus – pasistengsiu čia informuoti apie naujienas, kurios man pasirodys įdomios, ir jas pakomentuoti ir pan. Na, pasistengsiu nebūti nuobodus.

Taip pat ateityje norėtųsi sukurti pamokų apie programavimą .NET aplinkoje, bet čia gan tolimos ateities planai, nes pats šioje srityje dar esu pakankamai žalias.

Dar norisi pridurti, kad šis blogas nebus vienas iš tų, kuris kepa straipsnius kasdien, pasistengsiu parašyti bent vieną straipsnį per savaitę. Žinau, kad kažkam tai atrodys mažai, bet stengiuosi orientuotis į kokybę, o ne kiekybę. Galbūt egzistuoja ir tokių blogų, kurie rašo naudingus straipsnius ir atnaujinami jie būna kasdien, tačiau aš neturiu tiek laiko, o rašyti beverčių straipsnių vien tam, kad atnaujinti tikrai nesinori.

Na ir pabaigai, mano kontaktus galima rasti “Kontaktai” skiltyje. Taigi, jeigu turite kažkokių pasiūlymų ar kritikos (o ji man yra labai svarbi), ar galų gale tiesiog norit pabendrauti, nesidrovėkit man parašyti per Skype ar FB. Ačiū!