Poilsiautojų grupelė:

Mindaugas,

Meda,

Aušra,

Gražina,

Kajetonas.

Tai turėjo būt pavasario atostogos su seneliais, išnaudojant tą progą, kad kol kas Medai atostogos kaip ir ne kainuoja. Grįžus iš Egipto po poros dienų bus Medos II-asis gimtadienis, vansi, nemokamų skrydžių katiniškos dienos baigsis … Nors senelius Meda visgi kažkodėl per atstumą prisileido, net ir atostogoms baigiantis  – papaikinta panelytė… teks pasikalbėt…

Taigi 2008 03 19 (per Juozines) išsiruošėm atostogauti, o už lango, kaip tik naktį prieš išvažiuojant pasnigo už visą žiemą, pusnys ligi kelių … Smagu, ypač kai žinai, kad po keleto valandėlių sėdėsi saulės atokaitoj prie jūros… Daugiau nesklandumų išvykstant lyg ir nebuvo, o gal jau pripratom… Tik orouoste pirm sykį susidūrėm su tokia griežta rankinio bagažo patikra, kad net teko atsukti ir ragauti buteliukų su Medos gėrimu turinį… Tokia šiandienos realija, laimei, supratingos darbuotojos moterys visgi Medos gėrimus mums atidavė. Pats skrydis lyg ir niekuo neypatingas, tik atskridus vėl teko nusivilt lietuvaičiais turistais, kuriems mama su vaiku ant rankų, toli gražu ne rodiklis užleisti sėdimą vietą autobuse, tad po trumpos, bet gan sudėtingos distancijos nuo lėktuvo iki Hurgados oro uosto (man teko Medą stovinčią laikyt važiuojančiame autobuse gan tvankiam karštyje) vaikiuką supykino, į ką kelios bendrakeleivės dar teikėsi pabambėt – supratingumo nuuuuulis (by tik mano sėdimajai saugu ir patogu…). Oro uoste teko bėgt apsipraust atsigaivint ir persirengt… Gerai, kad bent didžiąją dalį tolimesnės kelionės iki viešbučio važiavom mikriuku tik mes penkiese, tad nesusispaudus ir reikalui esant gali drąsiai prašyt sustoti (bet tai dar nereiškia 100 proc., kad į prašymą bus atsižvelgta dabar pat ). Tačiau šią kelio dalį, beveik visą, Meda pramiegojo… Šiaip tai smagių vaizdų pakeliui matėme, net intriguojančių, buvo dar mintis išsinuomavus auto pavažinėt aplink, bet nepavyko… tiek jau to…

Štai ir mūsų viešbutis HOTEL TULIP (įvairiais vietinių skaičiavimais 200-250 km nuo Hurgados, aš suskaičiavau netoli 300 km, bet dar vis ieškau tikslesnės info ).

Privažiavę viešbutį ganėtinai nustembom dėl stipraus vėjo, vėliau net ir labai džiaugėmės juo ir jo lengvai prognozuojama “dienotvarke“ (mat vėjas visad kildavo paryčiais ir pūsdavo iki vakarienės, kas prie tokių temperatūrų 37-43 C vienintelė atgaiva, o vakarieniaujant nurimdavo ir galėjom jaukiai vakarot lauke). Dėl kambarių, deja, kaip visada buvo noras nulupt daugiau, nes “standartiniai“ kambariai būtinai visiškai viešbučio pakraštyje, o mums pasiūlytas kažkodėl su dviem atskirom lovom ir lovyte Medai (o Meda tuo metu dar naktį atkeliaudavo ir pas mus lovon, tai iš tokios būt ir iškritus…). Teko susikeist kambariais su seneliais ir persinešt Medos lovytę… Šiaip viskas lyg ir o.k., nieko ypatingo, bet nesmagu tai, kad mūsiškos turizmo agentūros tokie pat plėšikai, neginantys jokių mūsų interesų… Juk tikrai buvo galima be papildomo mokesčio surast abu kambarius su dvigulėm lovom, juoba, kad viešbutis nebuvo sausakimšas… Bet gal čia ir mes agentūras išlepinam, nereikalaudami to, kas mums priklausytų (bet apie tai vėliau)… Taigi įsikūrėm, kiek pailsėjom ir išėjom pasivaikščiot po viešbučio teritoriją. Pagrindiniai valgiai didžiąjame restorane, padalintame į dvi salytes, hole arba lauko terasoje, vakarienės metu čia pat ant scenos “gyva“ muzika ar renginukai. Jauku, malonu, neperspausta… Maistas gal kiek vienodokas, bet ne super gurmanui kaip aš – gerai. Lauke du dideli baseinai, vienas su pašildytu jūros vandeniu (net iki 34 C, bet kai lauke 44, tai vanduo net vėsokas atrodo :D) ir čiuožyklom, čia Meda daugiausiai ir mirko, ir plaukt su sparniukais pramoko… Ir nedidukas varlinukas, deja, ne toks šiltas, kaip su jūros vandeniu (28 C, tad prie tokių lauko temperatūrų net šaltas atrodo ). Vėsesniojo baseino viduryje bariukas (čia pateikiami priešpiečiai) gan maloni galimybė paplūduriuot ir parelaksuot. Šalia pagrindinio restorano vaikų mini klubas su daug supynių čiuožynių ir dideliu batutu (deja, atostogoms baigiantis viskas buvo smarkiai nuniokota išpaikintų italiūkščių berniokų – teko anuos ir paauklėt ), kuris be je labai pravertė Medai tobulinant lygsvaros laikymo įgūdžius, grįžo paūgėjus mergiotė . Šiek tiek toliau už  mini klubo SPA ir sporto salė, bei amfiteatrinė terasa vakarinėms animatorių programoms. Tiesa, dar Medai labai patiko vakarienės metu galimybė šokti ant scenos ir po to animatorių pravedama vaikų diskoteka, dar kokius pusę metų dainuodavo ir šokdavo “kas yra, kas yra, kas yra“ (čia ji taip vaikišką itališką dainelę sau išsivertė ). Žodžiu, apsižiūrėję įvertinom, kad Medai čia bus tikras rojus, o ir mums poilsis ne prošal… Viešbutis ruošėsi vakarienei, paplūdimyje buvo ruošiama enografinė berberų vakarienė su šokiais ir laužais (už papildomą mokestį žinoma ), bet mums po kelionės norėjosi ramybės. Tad užteko tik pasifotografuot tarp ruošiamo vakaro dekoracijų:

 Po “fotosesijos tarp paklodžių“ susiruošiame vakarieniauti, kaip ir sakiau maistas nėra kažkoks labai ypatingas, bet desertai, ypač su medumi… verti keleto nuodėmių išsyk … Mums gerai tai, kad vakarienės metu galim atsipūsti, kol Meda su vaikais dūksta prie scenos laukdama minidiskotekos…

Meda “rampų šviesoje“, aktorė tragikomikė .

Po vakarienės dar kiek pasėdim balkone, vakarai čia šilti ir gaivūs… malonu suvokt, kad gali sėdėt terasoje vien su naktinukais, kai namuose tuo metu dar šlabdriba …

Sekanti diena įprastai prasideda pusryčiais.

Medai spec. blyniukas – meškiukas…

o po pusryčių saulės vonios ir maudynės baseine:

O ypatinga ši diena tapo dėl Medos pažinties su Metju …

Tai buvo geriausias šių atostogų Medos draugas… praktiškai kurortinis romanas. Keisčiausia, kad abu jau kalbantys vaikiukai ir daug maž suvokiantys,  kad kalba skirtingai (skirtingomis kalbomis, Metju ir jo tėveliai iš Prancūzijos) problemų iš to apskritai nedarė ir puikiai sutarė tiek tarpusavyje tiek su abiejų “pusių“ tėvais …

Per Medos pietų miegą nusprendėm pasivaikščioti pajūriu, Su vežimėliu tai ne taip lengva, ir dėl smėlio, ir dėl suakmenėjusių koralinių darinių, bet visgi laaabai įdomu ir gražu (aišku, tolėliau už viešbučio daug kas skendi šiūkšlėse, su kuriomis turėtų “susitvarkyt pati gamta“… apmaudu)

O po piet tokia pati kasdieninė rutina, vadinama POILSIU

Vakarinis Medos atsidūkimas su vaikais:

Smagu, kad čia jiems nei kalbos, nei amžiaus barjerų nebuvo…

Štai ir dar viena atostogų dienelė praėjo…

Sekančią dieną daugiau laiko leidom pajūry:

Nors smėlis čia ir ne toks baltas, kaip mūsų Nidoje, bet jis smulkus ir gana švarus, net “varvinamas“ smėlio pilis statyt pavyko. Bėda tik tame, kad atoslūgio metu jūra atsitraukia gana staigiai ir gan toli ir pilys be vandens lieka apleistos…

Beje vandeniui atslūgus gan smalsu pabraidžioti tarp jūros žvaigždžių traukiančių gilyn paskui atoslūgį ir “kempiniukų“ (čia Meda taip įvardijo jūros kempines), bet jaukiau ir saugiau su nardymo batais. Taip atėjus Medos pokaičio metui išsiruošiam pasivaikšąioti viešbučio molu (jei taip galima pavadinti tiltą nuo kranto besitęsiantį kokius 1,5 km iki pat rifo krašto) – įdomi, smagi, saugi pramoga. Pamatėm daug įdomių žuvų net ir nenardydami.

vaizdas nuo vidurio tilto link viešbučio ir į kitą pusę:

tie juodi lopinėliai – jūros žvaigždės

tolumoje kito, statomo viešbučio “molas“:

Po trumpo pokaituko Meda – gelbėtoja vėl skuba į baseiną:

O pavakary nuskubėjom link savo kambario, nes jau ne pirmas vakaras bandėm pagaut saulėlydį virš dykumos kalvų ir vis pavėluodavom, šį syk pavyko… Beje tuo metu netgi džiaugėmės, kad mūsų korpusas kraštinis teritorijoje ir mes galime tokį vaizdą matyt

Ir tokoje saulėlydžio šviesoje, net šalia viešbučio plytinčios statybos atrodė egzotiškai… Nors apskritai apie statybas arabiškuose kraštuose galėtų būti atskira tema – ten tai jau tikrai tikima, kad darbas ne vilkas, miškan nepabėgs :D… ir ne todėk, kad miškų nėra :D…

O saulei visai užgesus

Einam vakarieniaut, pašokt ir miegoti…

Kita diena prasidėjo kaip ir visos, tik per Medos pietų miegelį nusprendėm su Mindaugu pakrante nueit iki gretimo statomo viešbučio molo… Tik šiek tiek neįvertinom paros laiko ir saulės aktyvumo santykio, nes tai buvo per patį vidurdienį, tai šiek tiek ir strioko turėjom … Bet gerai tai, kad statybose beesantys šunys irgi saulės vengdami šėšėliuose slėpėsi, mūsų negąsdino (kartais net nustembi, kad tokios avantiūros taip paprasyai baigiasi… ir kada mes surimtėsim…)

Taigi kelionės pradžia smagi, pirmiausia užėjom į krabų paplūdymį, gražių gyvių prifotografavom:;

krabų teritorija:

ir mes joje

tolumoje mūsų tikslas – tiltas

arčiau vandens štai tokių krabų “gyvenvietė“

šiek tiek nusikalę, pasirankioję koralų ir kriauklyčių pasiekėm tiltą… Bet apie kelią atgal jau buvo neramu galvot… Dar prie viso to, nuėjus kokius 30 metrų tiltu sugebėjau pamest šlepetę, kuri per tilto lentų tarpą įkrito vandenin. Toj vietoj visiškai negilu, bet šokt nuo tilto nesinori… Riteris Mindauga pasiryžta aukodamas savo šlepetes, jomis apsiavęs brist iki mano šlepetės. Tad tenka grįžt iki tilto pradžios ir brist… net man stovint ant tilto buvo baisoka, bet VALIO!!! – Šlepetė išgelbėta ir Mindaugui saugiai pavyko užsiropšti ant tilto, tad neprireikė bristi atgal…

Vaizdas nuo tilto buvo kur kas gražesnis nei prie mūs viešbučio, o ir gyvūnija įvairesnė. Čia mums netgi pavyko pamatyt rają ir nedidukę mureną.

Kempiniuko broliai:

raja:

rifo properša:

murena:

Deja kelionė atgal buvo tokia sunki, kad momentais net keikėmės, jog taip sugalvojom: buvo baisingai karšta, beveik nurimo vėjas, o dar prasidėjus potvyniui smėlis pasidarė klampus… Šiaip ne taip parsikrapštę į viešbutį išsyk šokom baseinam atsigaivint…

Po maudynių, kiek atsigavę, nebedrįsom gulinėt įsauly, tad nusivedėm Medą į vaikų klubą:

koks puikus daiktas Medai pasirodė batutas, dar ilgai juo kliedėjo…

Dar pasidžiaugiam vakarine saule

Pavakarieniaujam ir atostogos lieka dar dienele trumpesnės…

O kitą rytą vestibiulyje mūsų jau laukia vėlykiniai zuikučiai:

Ir pirmoji “ekskursija“ su Tezturu į kažkokį paplūdimį nardyti, laimei ten pat vyko ir Metju su tėvais:

Pirmieji nesklandumai buvo, dėl to, kad gidų transportas vėlavo, po to mikriukas buvo beveik sausakimšas ir mums su vežimėliu vos vos pavyko įsispraust, tada sužinojom, kad “garsusis paplūdimys“ viso labo už kelių km nuo mūsų viešbučio, beveik kito viešbučio teritorijoje, keletas metrų nuo pagrindinio kelio… Atitvertas bambukinėm tvorom, bet riukšme ir dulkėse, bent smėlis baltas, kaip Nidoje… Gido (beje arabo)pažadai ganėtinai skyrėsi nuo realybės, bet niekur nebedingsi… Gal tik kitu sykiu nebūsi toks naivus… Na ką gi Mindaugas su Kajetonu išplaukė panardyt aplink rifą, o mes su Meda, jos naujuoju draugu likom mėgautis baltu smėliu… Gaila tik, kad žmonių ten kaip skruzdėlyne… Bet tiek jau to, juk tai “garsi“ nardymo vieta . Vyrams parplaukus mūsų instruktorius labai intensyviai ėmėsi įkalbinėt plaukt ir mane… visgi atsisakiau, tik po visko, kai jis dar norėjo papildomai nuplėšt už plaukmenis, kaukes, vamzdelius ir t.t., supratom, kodėl jis taip atkakliai stengėsi įtikint plaukt ir mane… Na bet čia jau lazda buvo perlenkta, tad nieko daugiau nemokėjom. Bet visgi pavėlavom pietų, o išvykoj žadėto maitinimo nebuvo… ( tuo tarpu civilizuotos turizmo agentūros, kaip ir TOMAS COOK grąžino Metju tėvams išlaidas už pietus, musiškiams gi net mintis tokia nekiltų ). Žodžiu, pagal kainą ir duotąsias sąlygas tikrai yra plati erdvė kur tobulėti turizmo agentūrai Tez Tur . Na bet vyrams bent jau pavyko pamatyt didžiuosius vėžlius ir lamantinus… bent šiokia tokia satisfakcija…

Grįžus Meda dar padūko su savo naujais draugais:

saldžioji porelė Meda ir Metju

Vakare vėlykinė vakarienė, su programa su sufijų šokiais, deja, buvom nuvargę (o aš dar ir persikaitinau, tad šaltkrėtukas užėjo) ir neilgai tepasidžiaugėm ja…

o štai ir žavių vėlykinių zuikių porelė

 Antros vėlykų dienos rytą daužėm močiutės lipdukais išmargintus kiaušinius… po visko lipdukai atsidūrė ant Meduolės pilvo

Tokia patenkinta margutė:

Deja šį vakar namo išvažiuos Metju su tėveliais… Ta proga pasikeitėm dovanomis, Meju padovanojo Medai plaukiojimo sparniukus, o mes miaukiančią knygą su katyte , mazgiai vis dar linksmi ir nesupranta būsimo išsiskyrimo (nors vėliau Meda dar ilgai klausinėjo, kur Metju ir kada jį vėl sutiksianti… tokia ta pirmoji meilė – draugystė…).

Palinkėjom Metju ir tėveliams gero kelio…

O mūsų atostogos taip pat visai į pabaigą, bet per likusias kelias dieneles Meda su Metju plaukiojimo sparniukais pramoko gana gerai plaukti…

O čia plaukikė jau apsirėdžius Tunisietišku nacionaliniu drabužėliu apšilimui :D…

Likusios atostogų dienos niekuo ypatingai neišsiskyrė – tiesiog geras poilsis viešbutyje. Tik priešpaskutinę atostogų dieną pasiryžom dar vienai ekskursijai su Tezturu – laivu su stikliniu dugnu paplaukioti aplink rifą…

Pasiruošę naujiems nuotykiams, laukiam gidų… Merfio dėsnių valia tądien jūroje buvo gan didelis bangavimas, bet lyg ir nebuvo kur trauktis… Deja, ne viskas sklandžiai ir pavyko, pirmiausia tai gidai, kaip visad vėlavo, bet tai menkniekis. Laiviokas, kurį įšvydom visiškai neatitiko aprašymų, nors to nelabai ir tikėjomės.

Pakeliui link rifo.

 “Šį technikos stebuklą“ sudarė du stiklo langiukai grindyse, deja, sistema visiškai primityvi, tad esant didokam bangavimui, laiks nuo laiko “langą į rifą“ uždengdavo oro burbulas… Suprantama tuomet matydavosi apytiksliai nulis . Prie viso to dar prisidėjo nemenka smarvė, nuo birbinamo laiviūkščio variklio degalų ir Medos nauji vestibiuliarinio aparato brandos pokštai – varkšiukę Medą beveik visą ekskursiją pykino, laimei bendrakeleiviai buvo atlaidūs, o pasiplaukiojimas netruko ilgai… Nors, visgi buvo ir įdomių vaizdų, ypač prie rifo pakraščio, kur jis grimzta gilyn keliasdešimt metrų, mojuodamas didžiulėmis koralų vėduoklėmis (deja nuotraukų iš čia neturim – per daug nesklandumų), bet turbūt visgi ne už tokią kainą …

Na ir galutinai įspūdį apie Tezturą susigadinom išvažiuodami. Mums teko keltis 4 ryto, Tai kaip ir beveik neverta buvo eiti miegot. Medą teko miegančią perkelt vežimėlin, o atvažiavus mikroautobusiukui, paaiškėjo, kad vežimėliui su Meda jame vietos nėra, o ir atskiros vietos vaikui miegoti / sėdėti nenumatyta… Viskas būt kaip ir pusė pypt, jei ta skuba būt dėl nemenko atstumo iki oro uosto ar ankstyvo skrydžio, bet iš tiesų taip daroma buvo dėl taupumo, net negalvojant apie mūsų patogumą. Neskaitant konflikto su gidu ir vairuotoju dėl kondicionieriaus įjungimo, nes kai paprašiau jį įjugti, juk vaikui miegant man ant rankų karšta, buvo atsakyta, kad jis neveikia ir galima atidaryti tik langus. Paprieštaravau – tik to man ir tetruktų, kad skervėjis suplukusį vaiką perpūstų, deja, čia vėlgi mano prašymas, nuomonė, buvo praignoruota, tad saugant Medą nuo skersvėjų teko persėst į mikriuko galą… O čia kita bėda, tvanku ir labai supa, ko pasekoje beveik visą kelią Medą pykino. Buvo momentas, kai tikrai norėjau eit ir išmalt organizatoriams snukius (garbės žodis). Be je pravažiavus Hurgadą kondicionierius staiga, lyg niekur nieko įsijungė – tsakant savaiminis gedimo pasišalinimas (mūsų gerovės ir komforto sąskaita taupomi pinigėliai). Ir tai ne pirmas kartas, nes mes buvom susodinti į vieną mikriuką su turistais iš Maskvos, kurių lėktuvas turėjo išskristi 4 valandom anksčiau nei mūsų – kam rūpi, kad tas 4 valandas mums su vaiku teks slankioti oro uosto prieigose, nes kol nepaskelbtas skrydis, oro uosto laukimo salėn nieks mūsų nesiteikia įleisti (nors stovint ilgiausioje eilėje niekas nieko nesiteikė pasakyt, tezturo gidas išgaravo… laimei oro uosto darbuotojai pasitaikė supratingi ir mums nebeteko antrą kartą stovėt tokioj ilgoj eilėj.)… Pavargom, suirzom iki negalėjimo… Pagaliau registracija… Žinoma, teko pasistumdyt eilėse, bet lyg ir viskas pusiau su bėda, toliau didžiulių nesklandumų išvengėm… “Duty Free“ nusipirkom suvenyrų ir lauktuvių ir Ate…

Gaila, kad atostogų pabaigai mums teko tas šaukštas deguto… Bet vistiek Egiptan grįžt traukia… net ir į Marsa Alamą…

Daugiau šių atostogų nuotraukų rasite čia.

taigi, patikrinta ir susiderinus keliautojų komanda:

Mindaugas

Meda

Aušra

Vertėtų pradėti pasakojimą nuo to, kaip mes pakavomės daiktus. Kaip žinia, Maroko kurortas Agadyras yra tolimiausias be persėdimų/ nusileidimų Aurelos oro linijų pasiekiamas taškas. To pasekoje ribojamos turistų bagažo normos, o viršvoris kainuoja tikrai daug… Kožnam keleiviui galima turėti 15 kg bagažo ir 5 kg rankinio bagažo, keliaujant su kūdykiu dar papildomai galima vežtis 7 kg. (Novaturas pateikia tokią informaciją apie šį skrydį: Skrydžiuose Vilnius – Agadiras – Vilnius registruoto bagažo normą nurodytą keleivio biliete (15 kg). Viršsvoris yra skaičiuojamas nuo 17 kg imtinai. Keliaujantiems su kūdikiais yra leidžiama papildomai turėti 7 kg nemokamai vežamo registruoto bagažo. Skrydžiuose Vilnius – Agadiras – Vilnius vieno viršsvorio kilogramo kaina skrendant maršrutu Vilnius – Agadiras arba Agadiras – Vilnius yra 52 litai arba 160 Maroko dinarų (15 EUR). ). Keliaujant su pusantrų metų vaikiu tilp į šias normas sudėtinga… Susirinkom, ko reikia ir atmetinėjom mažiausiai reikalingus daiktus daiktelius. Ir visaip kaip bandėm sumažint svorį. Taip ir praleidom pusę nakties prie svarstyklių ieškodami optimalaus bagažo derinio… Radom, bet į oro uostą išvažiavom beveik be miego. Registruojantis, jau tradiciškai, buvom aplenkti spitriųjų skubančiųjų senjorų… Ir kodėl jie neturėtų užlįsti prieš mus , o juoba, kodėl mus užleisti į priekį?… Na ir kas kad mes su kūdykiu ant rankų šaltą vėjuotą rudens rytą turėjom stovėti eilėje prie lėktuvo paskutiniai… Kaip Lietuvoje gan įprasta galvoti ir sakyti, nėra ko su tokiais mažais vaikais keliauti ir dar taip toli…

Laimei čia mūsų vargai baigėsi ir skrydis šį syk buvo daug lengvesnis ir servisas geresnis (nesulyginamai). Vežimėlį atidavėm prie pat lėktuvo, gavom pagalvėles, pledą, maistą ir gėrimus idividualiai, ne su visais, kad neapsikrautume – tad buvom labai maloniai apšokinėti… Skrydis buvo gana lengvas, porą valandų visi numigom, o juk skrydis truko net 6,5 val., mes to iš anksto nežinojom ir tikėjomės kur kas trumpesnio… Skrendant su mažiuku svarbu pavalgyti, pasikeisti pampą (pagal galimybes iki lėktuvo), kad nepradėt visko nuo nepatogaus rangymosi ir diskomforto… Dar pastebėjau, kad Meda daug geriau jautėsi visai plonai aprengta (pirmam skrydyje, į Tunisą, to bijojau  šiek tiek)… Keletas įdomių užimančių visai naujų žaislų / žaidimų, čiulpinukai saldainiai kylant / leidžiantis dar keli skanėstai extra atvejui (nors tokių praktiškai nepasitaikė)… Dar ėmėm savo mylimą pagalvėlę (ir avutę žinoma) su užvalkaliuku išmargintu zuikiais tarp žvaigždžių (Medai mėgiamiausi  ), tai pavyko ir užmigdyt ją nesunkiai… Atgal skrendant labai pravertė toks čiulpinukas su malūnėliu (su beterijom) – tai kol Meda įmigo vėsinau, nes karšta bais buvo… Taigi pasiekus Afrikos pakrantes apima džiugus jauduliukas… Be je, vaizdas už lango visai kitoks, nei iki šiol aplankytose šalyse: rudo smėlio/ molio beribiai plotai su tarpais tvarkingai žaliuojančiais krūmų/ medžių kupsteliais apželdinusiais lygumas ir senus apdūlėjusių kalnų šlaitus…

Agadyre nusileidžiame apie vidurdienį, pasiimam bagažą, persirengiam, nes yra dar karščiau nei tikėjomės… labai tvanku ir karšta, nors tai tik 27-29 C. Išeinant iš oro uosto buvom įspėti, kad mūsų kreditinės / debetinės kortelės gali būti ne visada aptarnaujamos bankomatuose, kuo čia pat oro uoste spėjo įsitikint keletas kolegų. Kortelės, tiesiog, nepriimamos, bet tai, kad kortelė nepriimama šiuo metu, dar nereiškia, kad tame pačiame bankomate vėliau tos pat kortelės taip pat nepriims – šiek tiek panašu į laimės šulinį (tuo vėliau teko įsitikinti ir mums)…

Iš oro uosto gana greit atvažiuojame į savo viešbutį Club hotel RIU TIKIDA DUNAS. Daug žalumos, didelė teritorija, daug laiptelių terasėlių, kavinukių ir baseinų, miniklubas, didelis jaukus paplūdymys, tad ilsintis su vaiku net ir neišvykstant iš viešbučio veiklos turėtų pakakti.

 Mums buvo patogiausia tai, kad viskas įskaičiuota ir maistas patiekiamas 5 kartus dienoje, tad Medai praalkus, praktiškai visada gali nueiti ir pavalgyt (kita bėda, kad tokiame amžiuje ji dar pati nežino, ko nori, o ko ne)… Kambarys mūsų praktiškai beveik kraštinis dešiniajame sparne, su vaizdu į jūrą. Bet šį sykį kambariu buvom pilnai patenkinti, tad nieko keist / primokėt neteko… Tik buvo kiek juokinga pamačius 1,5 metų žiogui atneštą kūdykišką grotuotą medinę lovelę – netiko ji mums nė pro kur… Meda tokioj neužmigtų dėl mažos erdvės, o ir užmigus, jei nubustų naktį, tai negalėdama išlipt tokias “sirenas“ įjungtų . Na bet lietuviai žmogai nagingi: panaudojom lovelę kaip apsaugą, o migdėm Medą ant minkštos sofkutės pristūmę lovytę –  buvo gerai, o ir pati galėjo iki mūsų lovos ateiti  naktį… Taigi įsikūrėm viešbutyje, Meda sukirto savo pavakarius:

Na, šaukšto kambaryje dar neturėjom, tad teko suktis iš padėties su šukomis…

Taigi pavalgėm ir  išėjom pasižvalgyti po apylinkes, nors jėgų po kelionės buvo likę tikrai ne daug.

toks auksinis vakaras prie Atlanto vandenyno…

saulėlydžiai Agadyre tikrai įspūdingi… ir be jokio photoshopinio montažo…

o čia nusikalę turistės… kai kas jau ir snaudžia. Todėl po neilgo pasivaikščiojimo higienos procedūros

 ir saldūs egzotiški sapnai…

Sekančios dienos rytas šiek tiek pasiniaukęs ir vėsus, bet mus šaukia vandenynas… Tokio vaizdo senokai nebuvau mačius, apskritai gal tik Tailande per atoslūgius:

tokie peizažai…

Saulei visgi susimilus…

Kokia laisvė ir kiek erdvės pabėgiojimui…

net smėlio pilis beveik tokias kaip auksiniam Baltijos pajūry pavyko statyt.

Taip mums pliaže bedūkstant atėjo Medos pietų miego metas, o migdyt vaiką prie jūros – vieni juokai, ošimas išsyk užliūliuoja, tad sugalvojom eit pasivaikščioti pajūriu priešinga nei Agadyro centras kryptimi. Gal ramiau ir kriauklės, akmenukai žmonių nenurinkti bus… Deja, netoli tenuėjom. Beeidami jau pamatėm, kad tolumoj vidury pliažo ant plasikinių kėdučių sėdi pora ginkluotų kariškių – turizmo pilcija, pamanėm… Suklydom. Pasirodo kaimynystėje kažkokio šeicho vila, ir kuomet jis viloje, paplūdymys tampa “privačiu – saugomu“… O taip viliojo vaizdai tolumoje, su tolokai nuo kranto įrengtais bangolaužiais, lyg gigantiškais banginiais…

štai ji – šeicho rezidencija…

 Na ką gi, teks mėgautis viešbučio teikiamais įskaičiuotais malonumais ir vandens procedūromis baseine…

o po tokių malonumų galima ir užkąst ir vėl pažaist… mini klube:

Ir taip iki vakarienės: žaisti, maudytis, gerti skanias sultis ir vėl dūkti…

Vakarienei beveik lietuviška burokėlių mišrainė, bet valgyt vien įrankiais neįdomu:

Po vakarienės pasivaikščiojimas iki kambario, varlių, skleidžiančių elektros skydinių garsą, ir cirpiančių cikadų paieškos, vakarinės higienos procedūros ir miegot… Be je varlių vakarais pilnos vejos, o tas jų skleidžiamas garsas jungiasi į bendrą dūzgimą – keistas toks garsas… Medai užmigus, prie stiklo lietuviškų žalių devynerių, jau imam su Mindaugu planuot savarankiškos kelionės maršrutą, nes vienoj vietoj sėdėt jau darosi neramu. Be je, dar kiek apie susidūrimus su vietine fauna ir flora,  beveik kožną vakarą į pievelę po mūsų balkonu atlėkdavo du paukštukai, matyt, gaudyt varlių, tokie lyg ir panašūs į ibius, bet ne visai. Mums taip vis knietėjo juos pagaut fotoobjektyvan, bet vis nepavykdavo (gal jiems jų vadybininkai pozuot uždraudė) ir taip kiekvieną vakarą per visas atostogas… Bet atostogoms įpusėjus nustojom vilties anuos nupaveiksluot , tai tik viliodavomės, kuo arčiau, kad bent apžiūrėt …

Kita diena labai panaši į vakarykščią, tik ėjome ne pasivaikščiot paplūdimiu, o bandėm nukakt į  Agadiro uostą. Deja, vėlokai išsikuitėm, tad uostas jau buvo uždarytas lankytojams, žuvies turgus nebeveikė (nors kvapelis tebebuvo ten), tad teko pasitenkint pasivaikščiojimu po Agadiro turtingųjų rajonėlį apžiūrint apylinkes ir krantines, bei miesto centrą. O rajonėlis tas neįprastas, keistokas: naujai statomas, remontuojamas, visur su apsaugininkais ir durininkais, prieplauka jachtoms, savu švyturiu ir bangolaužiu, bei pirmuosiuose aukštuose įsikūrusiomis “brandinėmis“ europinėmis parduotuvėmis. Matėm kaip iš ZAROS parduotuvės cielas kabyklas gatvėmis stumdė ir į viršutinius aukštus kėlė, kur , matyt, vietinių turčių “haremas“ namuose apsipirkinėjo (kažin, ar smagu taip šopintis…) . Taip prasivaikščiojom, kol sutemo ir aplankė mintys apie vakarienę (grįžom su taksi, kurie čia palyginus gana pigūs)… O po vakarienės Meda įsidūko su vaikais tiek, kad besirangydama ir beropodama vestibiulio grindimis prasikirto lūpą – ašaros kaip pupos, lūpa, kaip ančiuko Donaldo, dar niekuo dėtas drauges jų mama apibarė…o veiksmas vyko taip:

 Į mus visi, kaip į neprižiūrinčius vaiko sužiuro… žodžiu tikra pirma nesėkmė …

Sekančią dieną po pusryčių vis tik išsiruošiam į pramoninį, vieną didžiausių šios pakrantės uostų – nežinau ar tai tiesa, juk arabai taip mėgsta savas “statistikas“, bet internete visgi išskaičiau, kad tai daugiausiai pasaulyje sardinės eksportuojantis uostas, taip pat garsėja savo citrusų, kobalto, cinko ir magnio eksportu. Tiesą sakant, beesant ten nesinorėjo tuo tikėti, bet kitą dieną apžvelgus uostą nuo senojo miesto sienų (šį miestą 1960- aisiais visiškai sugriovė stiprus žemės drebėjimas, dabar belikę griuvėsiai ir apžvalgos aikštelė ant kalvos) ir išvydus, kaip toli pakrante uostas tęsiasi, ir, kad tai, ką matėm iki tol, buvo tik maža maža jo dalelė , teko patikėti.

Taigi į uostą išsiruošėm su taksi, privažiavus kontrolės punktą, prie pat uosto vartų, apsauga ilgokai kažką su taksistu aiškinasi, patikrina jo dokumentus, kol galų gale mus praleidžia. Net suabejojam ar mums čia būti galima, ar turėsim progą išlipt, pafotografuot, bet paklaustas taksistas paaiškina, kad mums jokių kliūčių nėra, bet jis negalįs mūsų laukti uosto teritorijoje (ko mes ir neprašėm ir neplanavom ) ir turįs apsisukti ir grįžti, iš kur atvažiavęs. Atlėgo… Kol neišlipom iš taksi, nes tik išlipus prislėgė karštis ir smarvė (tvaiku to jau nepavadinsi). Smirda žuvies perdirbimo cechai, nuotekos po žaliavų apdirbimo, tvarkomi ištraukti krantan laivukai ir didesni laivai, čia pat sumesti tinklai pilni smulkių žuviokių ir krabų… Čia pat sėdintis žvejai darinėjantys dienos laimikį ir smirdančius žuvų vidurius paliekantys kačių puotai. Iš uosto išvažiuojantys labai linksmai margi sunkvežimiai, pilni lede atšaldytos žuvies, išplatina tą “kvapelį“ kiek plačiau… Bet prie kvapo neilgtrukus priprantam, deja, prie karščio taip priprast nepavyksta… Gerai, kad bent Meda palaimingai parpia savo naujam, patogiam (ypač šiems kraštams) vežime…

Šiek tiek daugiau vaizdų iš uosto galima rasti čia

Pasivaikščiojimas buvo vaisingas pagautais vaizdais, kvapais, emocijomis, atspalviais, potyriais – vertėjo, kad ir kaip pradžioj buvo sunku ir nemalonu…

Likusi dienos dalis (kaip ir sekanti beveik visa diena) prie vandenyno, maloniose saulės voniose, planuojant mūsų savarankiškus ekskursinius maršrutus…

Nors čia lyg ir gražu… jauku… šilta… bet jau norisi kelt sparnus apžiūrėt tikrojo Maroko… Neveltui daug kur rašoma, kad Agadyras pati tinkamiausia vieta startuoti  Maroko pažinimui, nes Agadyras (po žemės drebėjimo) atstatytas visiškai naujas, modernus kurortas, be istorinių vietų, ir labai nedaug ką bendro teturintis su tikrąja Maroko kultūra.

viskas, ką matėm čia iki šiol vyte veja mus tolimesnėn kelionėn…

į naujus išgyvenimus, pažinimus…

tik trumpa atokvėpio ir susikaupimo valandėlė (visgi poilsiui po sunkių darbų lavinos, šis kurortas pritaikytas puikiai)… ir mes startuojam…

Taigi spalio šeštosios rytą, iš vakaro sutarę su Novaturo gidu, laukiam savo užsakytos nuomojamos mašinos. Mūsų reikalavimai mašinai lyg ir niekuo neįpatingi, bet autonuomai tai pasirodo sunkiai įgyvendinama … Vietoje devintai ryto žadėto Peugeot 207, su kondicionieriumi ir jei pavyktų (bet tik jei pavyktų) su vaikiška autokėdute, atvažiuoja pusantros valandos vėliau peugeot 206, be kondicionieriaus, bet užtad su autokėdute (nesvarbu, kad ji nudrengta iki negalėjimo ir bent vieną sezoną “poilsiavus“ kažkur lauke). Autonuomos darbuotojui niekaip nesuvokiama, kam mums tas kondicionierius, gi spalio mėnuo už lango, karščių nėr, gali atsidaryt, kad ir visus keturis langus… Apie skersvėjus ir jų žalą vietiniai turbūt nė negirdėję, juolab tokiam mažam vaikiukui… Galų gale mums pasiūloma didesnė (ir žinoma brangesnė) Toyota Corola, bet ši su kondicionieriumi… Kol viskas suderinama iki galo (sužymimas kuro likutis, kėbulo defektai ir t.t.) ateina 13.30. Čia prasideda sekantis mūsų pragaro ratukas: vakar puikiausiai aptarnavęs mūsų kortelę bankomatas, čiandien niekaip nenori jos priimti. Sėdam į auto ir lekiam iki centro, juk ten turėtų būt bankomatų ir ne vienas (didžiausia bėda, kad tai nedarbo diena ir bankų kasos šiandien nedirba)… Deja ir centre bankomatai “atsisako“ mūsų kortelę aptarnaut. Apima, beveik, panika, kad galbūt kažkas mūsų kortelę tiesiog ištuštino. Parlekiam į viešbutį, kad prisėst prie interneto ir pasitikrint sąskaitos likutį – laimei bent čia viskas tvarkoj… Tad dar kartelį pabandom rast “gerą bankomatą“ ir sužinom, kad kitas bankomatas yra viešbutyje Ibero Star šalia mūsų viešbučio, už kokių poros šimtų metrų… Taigi per patį karštį, neturėdami nė šešėliuko pasislėpt, lekiam visi trys iki kito bankomato… Ir pagaliau, nors ne iš pirmo karto, BINGO – mes galim pasiimti savo pinigus iš savo kortelės… Iš Agadyro pajudam šiek tiek po 16 val.  Nors šios dienos planuotas maršrutas buvo vienas tolimesnių… teks kai ko atsisakyt, o kai ką tik aplėkt. Išvažiuojant iš Agadyro Essaouiros kryptimi, kur kelias driekiasi vandenyno pakrante, iš aukščiau apžiūrim didžiulį Agadyro uostą, jis tikrai diiiidelis… Sekanti įdomi vieta 18 km už Agadyro, serfingistų rojaus kampelis Taghazoute. Kažkada buvęs mažas berberų žvejų kaimelis, suklestėjęs J. Morisono hipiškų kelionių po Europą ir Afriką metu. Čia, kaip ir Essaouirra’oj, vis dar gyvai jaučiama hipiška dvasia. Nemažai pavadinimų (tokių kaip Banana Village, Paradise Valley)  , užrašų ant pastatų mena spalvingus septynesdešimtuosius, tiesa sakant Tarazūt’as (taip turėtume pavadinimą tarti) ir dabar spalvingas ir margas gyvenantis savo ritmu su savom tradicijom, gerokai kitaip nei didžioji dalis Maroko…

Visas miestelis išsidėstęs ant šlaito, tad sunku ir nupasakot, koks svajingas jausmas apima žiūrint į jaukius viešbutėlius, kurių langai atsimerkia tiesiai į vandenyną, o sienos leidžiasi į pačias bangų keteras…

o tolumoje, už mūsų nugarų Agadyro pakrantės…

Bet labiausiai Lietuvio širdį džiuginanti vieta, miestelio centre kavinė – restaurantas pavadinimu “LABAS“… Pradžioj pamanėm, kad gal koks LT išeivis šitam rojaus kampelį “užsikabino“ ir taip sveikindamasis tautiečių “ieško“, o gal kas blondinę lietuvaitę čion “parsitekino“ ir jos širdies ilgesiui / liūdesiui numalšint restaurantą atidarė… Deja, tikrosios tiesos paieškoms laiko neturėjom, dėl gaišaties su autonuoma… Bet tiesa toks padaras, kaip koks melas, ilgai maiše neprislėpsi, ima ir pati švieson išlenda  – mūsų giliai nuostabai, jau grįžę Lietuvon sužinojom, kad Marokiečiai irgi turi žodį LABAS, kas bendriausia forma reiškia:“sveiki, kaip laikotės? (how are you?)“. Vansi, labas ir Afrikoj LABAS… (beje gana hipiškas kavinės pavadinimo konceptas).

Toliau mūsų kelionės maršrutas kyla kiek aukščiau atlaso pakraščiu (mūsų lengvas pasiruošimas rytojaus kalnų serpantinams… bet dar laaabai laaaabai lengvas…). Sekantis didesnis pagal žemėlapį atsekamas taškas Tamri. Beje toliau ne mažą kelionės dalį teko važiuot paskui dar vienus turistus – kažkoks spontaniškas ir keistas bendrumo jausmas:

Tokie tipiniai šio kelionės etapo vaizdai per auto langą:

asiliukas pasmetęs… šėšėlį

Taigi Tamri nemažas miestelis šiek tiek tolėliau nuo vandenyno pakrantės, įsikūręs kalnų slėnyje, ant upės Tamri krantų juosiantis gana didelę bananų plantaciją. Šiam smėlėtam, kalnuotam peizaže tai gana išsiskiriantis vaizdinys… Tamri garsėja kaip paukščių ir bananų rojus, mat čia galima stebėti keletą itin retų rūšių paukščių… paukščiams mes, deja, laiko neturėjom… Pakeliui tik kameron nugula keletas įdomių, deja prastokos kokybės, filmuotų vaizdelių.

Sekantis taškas Tamanar, deja, taip pat pravažiuojamas paskubomis, nes mus gena mitis, kad susivėlinsim į Essaouira, o ten tikrai yra ką pamatyt, ir jau dabar darosi liūdnoka, kad laiko mums akivaizdžiai stigs… Pakeliui fotokameron nusėda keletas filmuotų miestelio vaizdų, kurie, be je, jau nebestebina, primena bet kurį arabišką miestelį įdienojus: kavinėse sėdi vyrai rūkantys šišą, grupelėmis stoviniuoja kelkraščiuose ir prie parduotuvėlių, kai tuo tarpu šaligatviais skuba moterys vedinos vaikais, gatvėse ir aikštelėse lūkuriuoja pakinkyti asiliukai…

 Kiek labiau akį patraukė aikštelėse stovintys žyyydri mersedesai – taxi… Jų pilna ir miestelių gatvėse…

 Po gero pusvalandžio pravažiuojam dar vieną miestą, Smimou (grynai arabiška maniera sumontuoti Smimou vaizdai iš You Tube’o ).

Deja, ir šį pralekiam su vėjeliu, nes sekantis miestas mūsų kelyje Essaouira – šiandieninės mūsų kelionės tikslas (aišku, gerai būtų ir be nesklandumų grįšt viešbutin )…

Margas nuotaikingas Marokietiškas sunkvežimis išlydi mus iš Smimou.

Dar po valandos mes jau Essaouiroje. Taigi Essaouira, miestas garsėjantis savo istorija ir senaja architektūra: mišinys Portugalų fortų ir arabiškų statinių. Iki Maroko nepriklausomybės, Essaouira buvo vadinama Mogadoru, kas reiškia- maža tvirtovė (XVIIIa.). Romantiškasis Essaouiros miestas sienomis padalintas į tris dalis: Medina, Mellah ir kasbah. Miestas Išlaikęs hipišką dvasią, kuomet buvo pamėgta Jimi Hendrix ir Bob Marley poilsio vieta. 6-tame dešimtmetyje Essaouira pagarsėjo kaip Maroko hipių sostinė. Šiandien tai jaunimo kurortas, traukiantis banglenčių ir burlenčių sporto mėgėjus ir vadinamas “Afrikos vėjo miestu”.

Susirandam parkingą ir lekiam į mediną… Deja, laiko turim ne perdaugiausiai, o ir atkakom iki čia beveik valanda vėliau nei planavom išvažiuodami (nieko keisto, juk reikia apsiprast su čionykščiu vairavimo būdu… o tai neleidžia lėkt lyg autostrada Kaunas – Klaipėda)… Medina mus pasitinka aukštai Portugalų statytais didingais vartais, už kurių jaukiuose žaliuojančiuose kiemeliuose įsukūrę mažos ramios kavinaitės. Medinos sienos nukabinėtos arabiškais, o kai kur ir hipiškais, ar net moderniais motyvais apipintais kilimais (o jie čia tikrai originalūs ir įspūdingi):

Apskritai medinoje daug hipišką prieskonį turinčių dirbinių, odinių karoliukais ir monetomis išdabintų rankinių, drabužių, diržų, suvenyrų… O mane labiausiai suviliojo ištisos eilės prekyviečių nukrautų… karoliukais (auksarankių rojus, nes karoliukų pasirinkimas didžiulis, o kainos retsykiais net juokingos – grįžtant lagaminas pasunkėjo net keliais kg šio mano “grobio“ dėka ).

Deja, laiko spaudžiami, spėjam tik pasivaikščioti ir pafotografuoti medinoje, o juk Essaouiroje yra tiek daug, ką verta pamatyti (raminamės viltimi dar kada nors, gal ūgtelėjus mažiausiai keliautojai, čia sugrįžti…).

Štai dar keletas godžiai užfiksuotų medinos vaizdų:

prieskonių ir buities prekių krautuvėlė:

vietinės Mergaitės kalbinančios išsišiepusią ir dėmesio stoka nesiskundžiančią Medą:

Štai ir pati patenkintoji turistė, prie Išlikusios medinoje forto sienos:

medinos labirintai:

Prieš kelionę atgal dar užeinam štai tokion “Wok Wok“ kavinukėn pavalgyti :

maistas greit paruošiamas ir tikrai labai skanus, o padavėjos dar ir su Meda pažaidė, kol išsirinkom lauktuvinius suvenyrus (labai jau fysni stalo padėkliukai už akių užkliuvo )… Pavalgę ir kiek atsipūtę nuo lėkimo, vėl sėdam į savo auto… ir tęsiam savo kelionę atgal link Agadyro…

Grįžti vistik teko su tamsa… Šiek tiek nejauku, bet gerai tai, kad nei manęs, nei Mindaugo neėmė miegas (būt buvę dar sunkiau)… Pravažiuojant atgalios pro Tamri, mus sustabdo policija ir įsitikinę, kad mes turistai, palinki gero kelio… belikus vos keliems kilometrams iki Agadyro apima atsipalaidavimas… ir miego išvaikymui stabtelnam prie vandenyno pakrantės pasigrožėt dangumi – žvaigžių kiekis ir ryškumas stulbinantis, net juodo lietuviško rugpjūčio naktį retai, kada matai tiek žvaigždžių… Sugrįžt spėjam net iki vakarienės…O po to, kol Meda “tvarko kambarį“

planuojam rytojaus kelionę… Trauksim labiau į pietus…

Kitą rytą pabudę kiek anksčiau papusryčiaujam, susirenkam daikčiukus ir kupini ryžto, bei geros nuotaikos išjudam į kelią. Šiandien ketinam pasiekti Tafraoute ir Tiznitą, tai apie 320 km, iš kurių apie 170 km kalnų serpantinais … Pirmiausia į pietryčius link Tafraoute’o , tada vakarų kryptimi link vandenyno pakratėje įsikūrusio Tiznito ir lengviausia dalis, pakrantės magistraliniu keliu Agadyro link (šitą atkarpą galim įveikt ir sutemus, svarbu neužstrigt su tamsa kalnuose)… Išvažiuojant iš “turistinio“ Agadyro kiek nustembam, jog tikrasis Agadyras gana didelis miestas, tad pervažiuot jį ir dar prisišliejusius priemiesčius šiek tiek užtrunkam…

Išvažiuojant iš miesto matyti labai daug gigantiškų šiltnamių, lyg ir kas gi čia tokio nuostabaus, pagalvotum, jei ne tas menkutis faktas, kad čia Afrika  , o Agadyre vyrauja jūrinis subtropinis klimatas (šilta ir drėgna visus metus) :)…

O kitas dėmesį patraukiantis ir toli gražu ne malonus reiškinys (be je būdingas visiems kol kas mūsų aplankytiems arabiškiems kraštams, bet čia išsikerojęs ypatingai), tai priemiesčių polietileninių maišelių “plantacijos“ (paskutinėje nuotraukoje matyti ištisas laukas nuklotas neyrančių polietileninių maišelių “kilimu“), su kuriomis, gyventojų manymu, “turėtų susitvarkyti pati gamta“… Tad šiūkšlės nerenkamos, neperdirbamos, neutilizuojamos ir t.t. Dar gerą dešimį kilometrų už miesto gali matyt laukuose vėjo plaikstomas, tarsi, nieko nejaudinančias “nekaltutes šiūkšleles“… Liūdna

Taigi, už Agadyro prasideda mūsų kelias į kalnus…

pradžia, beje, visai neatrodė nerimą kelsianti… ir paskaitinėję savo varganą kelionės gidą Eye witness travel guides – MAROCCO (Kaune labai sudėtinga gauti gerą kelionės gidą, Mishelin gido taip ir neradom čia, o Vilniun važiuot pirkt nebeliko laiko ), bei patyrinėję Maroko žemėlapį nė nenujautėm kokiais keliukais teks važiuot… ir per kiek laiko numatytus atstumus įveiksim – siurprizas pritrenkė :)… Bet… apdovanojo neįtikėtinais vaizdais:

Pakeliui… netoli Ait – Baha…

Kerintis vaizdas, vandens telkinys kalnuose, svilinančiame karštyje, o telkinio viduryje užsemtos palmės…

Važiuojame toliau ir vis aukščiau į kalnus. Kartais, regis, ranka pasiekiamas atstumas ištįsta trigubai kol išvinguriuoja visų kalnų šlaitais:

nusprendžiam kur nors stabtelėti nusifotografuoti… Deja, tai ne taip paprasta: negali žinot, kas tavęs laukia už kito vingio , o tų vingių laaaabai daug, ir vietomis, rodos, siaurame kelyje būtų sunku prasilenti su kitu automobiliu… taigi šiaip taip randame platesnę kelio vietą ir išlipm prasimankštinti, nusifotografuoti… kalnuose karštis svilinantis… o vaizdai užburiantys…

Mindaugui už nugaros kaip tik ir matosi kelias, kuriuo atvažiavome. Plotis dviems automobiliams su pliaukštelėjimu veidrodėliais, 90 laipsnių ir daugiau posūkiai kas 10-20 metrų, kelkraščių beveik nėra, kaip ir atitvarų, o šalia kelio kelių dešimčių, kai kur šimtų metrų skardžiai… Beje teko pervažiuot ir tokį kelią, kurio abejose pusėse prarajos ir kelkraščių nėra …

keletas vaizdelių, galbūt, padėsiančių perteikt tokio keliavimo nuotaiką (sorry, už prastą kokybę, filmavau su fotoaparatu …)

Taigi, ir vaizdeliai tai paliudija, kad ši atkarpa buvo gerulis ekstrymas 30 km /h greičiu… Pats Mindaugas prasitarė, kad ir Italijos kalnų serpantinais, ar Napoliono kalnan važiavusio, mūsų vairuotojo delnai taip neprakaitavo…

Na bet kai tik kalnų serpantinų “trąsai“ baigiantis peizažas sušvelnėjo, apstojo prakaituot rankos ir pasiutiškai daužytis širdis, akis pradžiugino nerealiai atrodantis vaizdinys:

Iš pradžių tai atrodė taip nerealiai, kaip iš kokio fantastikos filmo, tik kai pamatėm Maroko vėliavom paženklintą nuvažiavimą nuo pagrindinio kelio, supratom, kad tai lankytinas objektas ir galėsime jį apžiūrėti iš arčiau.

Privažiavus pamatėm įrengtą parkingo aikštę, buvo kiek nejauku, kad ji tuščia, bet visgi nutarėm eiti apsidairyt… Mūsų laukė ilgas kopimas laiptais aukštyn – nepabūgom, o kopdami dar prasilenkėm su vietiniu senoliuku, kuris maloniais pasisveikino sava kalba ir nuskubėjo žemyn… Užlipę laiptais radom kultūringą iškabą su įėjimo kainininku keliomis kalbomis ir vyruką renkantį tą įėjimo mokestį – susimokėjom ir nuėjom dairytis aplink. Gražu… Pastatai ant šios kalvos išlikę labai autentiški, įdomūs savo architektūra ir statybos technologijom, bei puošybos elementais:

Pasivaikščiojus terasomis ir labirintais, mus pasitinka jauna, gan gerai angliškai kalbanti, arabė moteris ir pasiūlo užeiti vidun. Sutankame. Pradžioje nežinojom, kas čia yra – tikėjomės muziejaus, juolab, kad matėm atstatymui renkamų lėšų urnas. Administratorė pasiūlė mums vizitinę kortelę , pažvelgę į kurią aiktelėjom iš nuostabos – tai Tizougane Kasbah svečių namai (deja puslapyje http://www.tizourgane-kasbah.com/ angliškoji versija veikia su trikdžiais, tad gali tekt pasinaudoti google automatiškai išversta puslapio versija  štai čia)…

Viduje neįtikėtinai jauku, švaru ir tvarkinga… Apima liūdesys, kad nesam pasiruošę likti čia nakvynės, o būtų taip smagu sutikt čia saulėlydį ir pasitikti naują dieną kalnuose… Belieka tikėtis, jog kada nors čia sugrįšim (kaip ir į daugelį stebuklingų Maroko vietų), o dabar … grožėtis ir fotografuoti…

kaip ir visur arabiškuose kraštuose, net tolimiausiam užkampyje, be civilizacijos nepalieka palydovinė TV …

Mūsų laukia dar ilgas kelias…

Mums išvažiuojant aikštelėn atvažiuoja dar vienas automobilis su turistais, sprendžiant iš jų nuostabos, tokio vaizdinio jie taip pat nesitikėjo, O mes su šia vieta atsisveikinam (tikimės iki kitų susitikimų) ir tęsiam savo kelionę į Tafraoutą.

Pakeliui dar keletas intriguojančių vaizdų. Sunku pasakyt ar tai kalnų upės vaga ar tiesiog nuošliaužų padarinys, bet atrodo įspūdingai:

Artėjant link Tafraouto vis dažniau pamatom sodybas ar gyvenvietes:

Kol pagaliau išvystam visur taip aprašytus minimalistinių formų, ochros atspalvių su basltais apvadais Tafraouto pastatus, jaukiau įkurdintus Antiatlaso slėnio apsupty:

Sakoma, kad vakarop, saulei leidžiantis, visas slėnis nusidažo rožiniais ir purpuriniais atspalviais, kaip ir tas porą savaičių vasarį, kuomet sužydi migdolai, miestelis paskęsta jų rožiniuose debesyse (šito, deja, pamatyt dar neteko…).

Miestelin įvažiuojam gerokai vakarėjant, tad tikimės bet vakarinį spalvų virsmą pamatyt, o dabar laiko spaudžiami lekiam į vietinį turgų ieškot garsiųjų (kokybiškų) prieskonių… Ir randam, tiek, kad net išsirinkt sunku… o ypač Medai …

Dar kiek pašmyrinėjam po turgelį, pasivaikščiojam miestelio pagrindinėm gatvelėm, deja, čia nėra ypatingai gražu, o juo labiau švaru, net išdžiūvusi kalnų upė šiuo metu “plukdo“ krūvas žydrų polietilenių maišelių ir kitokių šiūkšlių… Kuo miestelis didesnis, tuo ir tarša, čia savaime suprantama, didesnė… Deja, nespėjus atsigrožėti rausvėjančiu slėniu ir pastatais, tenka skubėti iki automobilio – mažajai turistei nutiko “pampersinė nelaimė“ . Dienai visai baiginėjantis pasiskubinam išvažiuot į Tiznitą, juk vėl nelabai žinom, koks kelias mūsų laukia…

Kelias toliau gana geras ir nebetoks įtemptas ar pavojingas, tad galima kiek atsipūst ir grožėtis vaizdais už lango… O vėjo jėgainių gausa už lango, kažkodėl primena wild wild WEST 

Taip bevažiuojant nus užklumpa saulėlydis… Velniškai gražus jis kalnuose…

Gal ir gerai, kad nepasiekėm Tiznito su šviesa, būtume nepamatę stebuklingo “rožinio virsmo“…

Toliau mūsų tamsioji ir nefotografuota kelionės dalis… Tiesiog gan greit pasiekėm Tiznitą, o nuo jo pasukom į šiaurę agadiro link, čia jau pagrindiniu, autostrados tipo keliu ir vakarienei jau bovom viešbutyje… Po vakarienės nusprendėm permąstyt savo rytojaus planuojamą kelionės maršrutą, nes trys dienos ant ratų tokiam mažam spirgiukui kaip Meda visgi per daug (šiandien jau buvo irzloka vakare). Teko atsisakyti anksčiau planuotos kelionės į Taroudannt’ą ir pasitenkint daug trumpesniu maršrutu: Agadyras – Oulma – Imouzzer-des-Ida-Outanane – ir kitu keliu atgal į Agadyrą.

Rytą atsikėlę papusryčiaujam ir iškeliaujam. Važiuojam Imouzzer’o miestelio, kurio apylinkės gasėja bitininkyste, pavasariniais kriokliais (kurių vietos, deja, neradom), upės slėniu ir nuostabiais pavasario peizažais, kai pražįsta migdolai… Kadangi dabar ruduo, migdolų žydėjimo nėr ko ir tikėtis (jie žydi vasario mėnesį – dar ankstoka), bet galvoje sukirba mintis, jog net nežinom, kaip atrodo tas pasakiškas migdolų medis… Kiek pavažiavus kyla klausimas apskritai, kokie gi medžiai čia kalnuose auga? Mindaugas nutaria patyrinėti gyvai, tsakant, akis į akį… Juolab, kad pakelėse vis matydavom medžius aplipusius oranžinėm ir juodom uogytėm – o gal ten ir yra migdolai :D… Nulėkęs iki artimiausių medžių (su užduotim parnešt apžiūrai uogyčių) Mindaugas pargrįžta pasiutusiai kikendamas. Pasirodo juodos uogytės visai ne uogytės: viskas paaiškėja prisiminus tokius vaizdus:

Tai štai, medžiai tie yra Argano medžiai ir jų vaisiai – uogos būna oranžinės spavos (ir gan vertingos, kaip ir iš jų gaunamas aliejus), o vat tas juodas “uogytes“ ant medžių palieka ten laipiojančios, ėdančios ir besituštinančios ožkos … Tokia juokinga gamtos pažinimo pamoka… Beje migdolų taip ir neatradom, teko grįžus gilintis į internetą …

Kadangi man ši kelionė patapo itin ekstremalia tai papasakosiu savo “didijį nuotykį“ , taip pat su šiokia tokia gamtos pažinimo pamoka. Tradiciškai iš visų kelionių parvežu mamai “plenciukų“ (vietinių augalų, daigų / “sodinukų“), tai ir iš Maroko norėjosi kažką pasivežt, na ir susiviliojau kalnuose augančiais kaktusais.

 Apsiginklavau Medos sauskelnėm vietoj pirštinių ir patraukiau skint mažo kaktuso ūgliuko. Ne taip lengva tai padaryt, kaip atrodė, bet galų gale pavyko… Nulaužiau, išbėgo “baltas pienas“, bet aš gi su apsauga, pamaniau, nieko ypatingo ir parlėkiau mašinon… Bevažiuojant toliau mūsų kelias pasuko šalia upės:

labai gražiomis prieigomis… Tai nusprendėm išlipt apsižvalgyt…

O apsižvalgę nusprendėm, kad gana saugu čia ir šiek tiek pabraidžioti (o tiksliau Meda išsizyzė pasiteškent vandenuku – akyla apsauga šalia):

Labai graži vieta, net nesitiki, kad tai tas pats Marokas…

Po pasibraidžiojimo grįžom automobilin… Viena nemaloni smulkmena: Medai lipant iš vandenuko, ji slystelėjo ir kriauklytės šukė šiek tiek sužeidė paduką (iki vestuvių žinoma užgis, bet gal visgi derėjo būt atsargesniems …). O įsėdus mašinon prasidedėjo “mano didžiojo nuotykio“ tęsinys – ėmė baisingai degti veidas… Pradžioj dar iškenčiamai, bet jau neramu, ėmiau galvot apie nudegimą saulėje, kad galbūt prie vandens taip nutiko, gal ten saulė labiau kimba į mūsų neapsaugotus kūnus, bet kodėl tada Medai ir Mi daugui nieko??? Dar sunerimau dėl paties upės vendens, nes aš ten prausiausi veidą, bet gi vėl, niekam apart manęs nieko nedegina… o deginimas stiprėja, oda smarkiai nuraudus, o nosies galas darosi tiesiog violetinis – reikia kažko imtis… Nusiprausiau veidą geriamu vandeniu – palengvėjimas gan menkas, tada prisiminiau Medos Sudokremą nuo iššutimų ir išsitepiau veidą juo… Kas vyksta už automobilio lango jau nebe taip įdomu, skausmas ir nerimas neleidžia džiaugtis kelione. Bet kremas odą šiek tiek ramina… jau galiu ir pasijuokt iš vaizdelio ant galinės sėdynės, kur sėdžiu aš kaip koks baltas vaiduoklis … Ir tada kažkaip dirstelėjus sau po kojomis pamatau Medos pampersan susuktą kaktuso ūglį… ar nebus jis mano kančių priežastimi??? Kaip tik tuo metu Mindaugas išlipęs lauk apžiūrinėja uolienas… Na ir sumaniau, pasitept neskaudamą mažą plotelį odos to kaktuso sultimis (iš anksto sakau – beprotė…). Pradžioj nieko, bet ir dzin, nes veido oda žymiai rimsta, tai ir neradus priežasties ne tragedija… Bet tą lopinėlį vis pačiupinėju, o neapčiuopus perglostau visą skruostą, tada tik randu… ir po kokių gerų 15 minučių degte užsidegė testinis lopinėlis :D… vargeli, vėl visas ‘malonumas’ iš naujo, gerai, kad plotas ne toks didelis, nors nuo čiupinėjimo ir žymiai didesnis nei tepiau :D… “Plenciukas“ lekia iš automobilio lauk su pagreičiu… O viso to pasekoje iš šios kelionės nebeparsivežiau jokio augalėlio (supykau, matyt, ant jų) ir nenufotografavau didžiosios dalies šiandienos kelionės… Moralas paprastas  svetimam krašte reik būt dešimt kart atidesniam ir atsargesniam, jei nenori, kad marmūzė būt raudona ir skaudama (o būna ir blogiau) …

Tai štai, o kol aš ilsėjausi po kremų kaukėmis ant galinės sėdynės mes pravažiavome keletą neįtikėtinai vaizdingų vietų, vienoj iš jų, paupyje apaugusiam palmėmis ir visokia vešlia augalija, tarp apleistų betoninių statinių griaučių pasijutau, kaip multike apie Mauglį apleistajame mieste, akis jau praktiškai tikėjosi kur nors pamatyt dramblius, kol smegeninė nepargražino manęs marokan . O kita įdomi vieta, taip pat visiškai prie upės, net nežinau kaip tiksliai tai apibūdint, bet tai buvo važiavimas “po uolomis“ kur srauni upė išgraužus uolose savo vagą. Ten uolų sienose lyg medžio rievės matomi kalnų klodai – gražu ir šiek tiek šiurpina… Deja, net ir internete neradau adekvačių šių vietų vaizdų… Tad įdėsiu tai, ką šią dieną nufotografavo Mindaugas:

Gražus ir įdomus buvo šios dienos maršrutas ir net laiko kai ką apžiūrėt iš arčiau būt pakakę, jei ne ta kaktusinė nelaimė… Net Imouzzer’o krioklių vietos neradom dėl tos sumaišties, kažkur paskutinę rodyklę pražioplinom… Tad grįžom vakarop viešbutin nusikalč, bet gerai pamokyti … o kai veido jau nedegina, tai gana juokinga ta mano istorija, iš šono žiūrint …

Grįžtam kambarin, persirengiam, pasiruošiam vakarienei… po vakarienės, kol automobilis dar mūsų (ryt rytą atvažiuos pasiimt), nuvažiuojam prie senojo Agadyro kasbaho (tvirtovės, kuri 1960 m. vasario 29 d. sugriuvo smarkaus žemės drebėjimo metu, tuomet žuvo ~15 tūkst. žmonių, tad tvirtovės nutarta nebeatstatinėti, o kalvos papėdėje imtas kurti naujutėlaitis Agadyro kurortas), kad pasižiūrėt iš viršaus į naktinį Agadyrą:

deja, fotografuojant be štatyvo, vaizdas laaabai išplaukęs…

Paskutinę likusią dienelę tik poilsiaujam ir pramogaujam. Gerą pusdienį bendravom su naujai pažįstamais iš Vokietijos (nors Vokietijoje juos laiko rusais, o iš tikrųjų jie kilę iš Kazachstano … globalizacija), o su jų dukra Aleksandra Meda susidraugavo ypatingai, net vakarieniaut dėl to teko eit visiems kartu… Na, nemalonesnis momentas, kad Meda užsikrėtė spalinėm kirmėlėm, o tėvai skundėsi, kad paskutiniu metu Aleksandra irgi kiek nerami,matyt, mergytę ta bėda jau atostogaujant kankino… Niekis, gršžom ir pagijom, gaila, tik kad kažkur praganėm naujų pažįstamų koordinates, nebėr kaip nuotraukom pasikeist, o ir apie Aleksandros sveikatą pasiteiraut …

Taigi, paskutinei poilsio dienelei prabėgus susikraunam lagaminus, o su lauktuvėm tai padaryti ne taip jau paprasta… Ir kitą rytą (laimei visai ne ankstyvą) pamojuojam atsisveikindami Agadyrui ir išjudam oro uosto link…

Akys dar godžiai geria vaizdus iš kitapus lango, o lūpos nori tart pasižadėjimą BŪTINAI ČIA SUGRĮŽTI… Juk Marokas toks didelis, margas, įvairus ir intriguojantis… IKI…

Pilnas atostogų fotoreportažas čia.

Skrydis namo be jokių nesklandumų, o Lietuva pasitiko mus vėsoka dulksna ir debesuotu dangum… Šaltoka…

Meda, Mindaugas, Aušra

2006 10 13 – 2006 10 24

2006 spalio tryliktąją išskrendam iš Vilniaus į Tunisą, Monastyrą (be je pati data, tryliktoji penktadienis, kažkokio nerimo taip pat pridėjo… O dar kai vos nepramiegojom ir susivėlinom lėkt į Vilnių, bet visgi spėjom, tad tfu tfu tfu…). Kad privilegijų dėl mazgės neturėsim, pajutom jau Vilniaus oro uoste, kai registruojantis pensininkai ėmė brautis ir užlindinėt prieš mūsų nepatogų “krovinį“- bet tai niekis, mes jauni tėvai, užgrūdinti. Be to mums buvo žadėta galimybė važiuot vežimu iki pat lėktuvo, deja, jį “atėmė“ daug anksčiau ir sumetė prie likusio bagažo, tad atskridę atsiėmėm gerokai išmozotą. Maistą lėktuve gavom kartu su visais, tad buvo daugiau nepatogumų nei valgymo, o ir pagalvėlės kūdikiui nieks nepasiūlė… na, pateisint galima tik tuo, kad oro linijos vietinės Tuniso, o ne Lt (čia tokiu atveju servisas daug geresnis) . Skrydis trunka apie 3,5 ne pačių lengviausių valandų: dvi valandas neramybė su ašarom, nors šalia sėdinti moteris ir labai stengiasi mus užimti, ir buvo pripirkta krūvelė naujų žaislų, tačiau tvankumas ir karštis suerzina ir suaugusius , o čia septynių mėnesių žiogas… na o po to trūkom visi… Be je neramumas Medos sakyčiau buvo labiau susijęs su ilgu sėdėjimu vienoj vietoj, nei su pačiu skridimu, o pakilimo ir nusileidimo praktiškai net nepajuto. Taigi apie pietus mes nusileidžiam Monastyre, iki Jasmin Hammamet’o labai netoli, Meda palaimingai parpia savo atgautam vežimėly…

Štai ir mūsų viešbutis, Vincci Lella Baya . Tarsi iš pasakos … “tūkstantis ir viena naktis“… “Alibaba ir 40 plėšikų“… Gaila, kad Meda dar per maža, kad tai suprastų ir pajustų… Vaikams čia turėtų būt smagu… stebuklinga… Mums atrodė įdomu pimas tris dienas, po to akys priprato. O be to ir kiemo teritorija mažoka. Na bet su mazge, mūsų ir poreikiai mazgi / nedideli – ramybės ir poilsio, o tai garantuoja Medos miegas… Deja, palydėti iki savo kambario, buvom nemaloniai nustebinti: kambarys buvo dešiniojo sparno pakrašty, su “vaizdu į“ nebaigtas statybas ir vidinį kiemiūkštį (nors Novaturui buvo iš anksto primokėta už vaizdą į jūrą), be to pakeliui teko lipti laipteliais, kas kasdien dardant su vežimėliu, sutikit, trūkumas… Taigi įvertinę tai, kad šį syk atvykom pailsėti ir patinginiauti, primokėjom ir kambarį pasikeitėm. Gavom su vaizdu į jūrą ir didele terasa, bet… virš vakarinių koncertų erdvės (viešbučio personalas ryškiai turi menką supratimą apie mažų vaikų ir jaunų tėvų poreikius)… Tad vakarais tekdavo šiek tiek pakentėt, kol “koncertas“ baigdavosi (Meda eidavo miegot 21, o koncertas iki 23-24, nors didžiulio nepatogumo dėl to ir  nebuvo…). Taigi, galų gale išsprendę problemas dėl kambario, pakloję lovelę Medai, persirengę žygiuojam vakarieniaut… Jaunų tėvų kasdienybė – kol Meda rami, paskubomis “suryta“ tai, kas papuolė po ranka… Trumpas pasivaikščiojimas krantine ir… Audra, smarkoka audra su praktiškai horizontaliais žaibais, griaustiniu ir liūtimi… Grįžtam kambarin, nes po kelionės jėgų ne kažkiek belikę, išmaudom ir užmigdom mažąją turistę ir… Iškyla klausimas, o ką dabar veikt? Jėgų lyg ir nėra, bet pelėdoms nesimiega… Išeinam per lietų į terasą ir, jergutėliau, kokia palaima: terasos akmuo dar nuo dienos įšilęs, lietaus srovė šilta ir gaivinanti, terasoje prisirinkę vandens sulig čiurna, tad sumerkiam kojas ir relaksuojamės. Geresnės dienos pabaigos nė nesugalvosi… Šilta, jauku, kvepia gaiviu jūros ir ozono mišiniu, o tolumoje real light show (žaibų pašvaistės nušviečia viską taip lyg dieną…).

Sekančią dieną, po paskubom suvartotų pusryčių (jauni tėvai žino, ką tai reiškia ir beveik nesitiki kitaip), bet kupini naujų jėgų, patraukiam Jasmine Hammameto centro link, pėsčiųjų promenadu, prie jachtų prieplaukos. Gražu, bet taip sausai turistiška ir net ne super iščiustyta, kad galėtum žavėtis kad ir tokiu kraštutinumu…

Praeiname prieplauką, pasvajojam apie nuosavas jachtas, kai VAK’ai užpuls, apžiūrim kitapus alėjos esančias kavinukes – jūrų gėrybių/blogybių mėgėjams čia turėtų būti rojus (mes, deja, nevisai tokie)… Pereinam nuomojamų, užusieniečiams ir pasiturintiems vietiniams, kotedžų rajonėlį: sutvarkyta gražiai, apsodinta žaluma ir gėlėmis, išvedžioti tilteliais sujungti kanalai jachtukėms parkuoti, statybos, kaip įprasta šiuose kraštuose, daug kur nesibaigiančios, bet tai tik suteikia neužsistovinčio vandens emociją. Už molo atokesnis paplūdimys: smėlis gražus, bet vietiniai tokie pat gudrūs ir įkyrūs kaip ir visur (vienas bando Medai įsiūlyt, neva iš meilės vaikams, opuncijos vaisių už 10 eur, kurį tik prieš akimirką nulupo ir siųlė už dyką). 

jaunoji Aivazovskaitė …

Nuo tokios sąlyginės ramybės tenka sprukt atgal link viešbučio… antroje dienos pusėje Meda išbando vandens džiaugsmus ir… pasirodo, mūsų nelaimei, jai tai labai patinka, tad mūsų argumentai, kad jau šalta ir vandens gana, atsimuša į plačiai besišypsančią užsispyrusią “sieną“…

Be je saulės vonios tokio pasitenkinimo neteikia… nors visgi sutinkamos džiaugsmingai… krimstelnant šezlongą…

Po tokių smagybių Hipp košės indelis, tarsi, prapuola be ženklo Medos praalkusioje burnoje… Sotu, ramu, galima pagalvot ir apie tėvų gerbūvį. Einam vakarieniauti ir pasivaikščioti prieš miegą…

Sekančią dieną, po pusryčių, išsiruošiam į kitą Jasmin Hammameto galą, link “modernios“ medinos – na įspūdis, tai kaip čia švelniau pasakius… būt galima sakyt:“ plastikas išgelbės pasaulį“ , nes čia beveik viskas iš plastiko: “skulptūros“, dekoro elementai (tiek interjero, tiek eksterjero)… ir apskritai su medina tai turi bendro tik tiek, kad čia prekiaujama (be je už įėjimą taip pat reikia mokėt).

Pasiblaškom, pažiūrinėjam, įsigyjam kelis atvirukus močiutei Gražinai ir išeinam… Apylinkės daug įdomesnės, deja, nuotraukų iš šios kelionės gan mažai, matyt, nuolatinis buvimas su vaiku kitkam jėgų ir noro nepalieka… Nors beeinant matėm keletą tikrai vertų kameros vaizdelių, man kažkaip labai atmintin įstrigo tvorų “apsauga“. Taip atsiginsi ir nuo paukščių, ir nuo žmogų: ant aukštos betoninės tvoros keteros įtinkuojama daug žalių butelių šukių – be je atrodo gerai ir kaip dekoro elementas – tik grožėtis verčiau iš tolo… Jasmin Hammametas, kaip daugelis šiaurės Afrikos kurortų, dar plečiasi ir statosi, žinoma statybos juda labai lėtai… bet juda – įdomu, kaip šie kraštai atrodys po 5-10 metų. Einam toliau.. Iš kitos medinos pusės kažkoks mini zoosodas, matyt, pasirodymams reklamuotiems prie įėjimo į mediną… Dar keletas įdomesnių prekyviečių, kavinukių, bet šiaip nyku ir “turistiška“… pripliauškinam fotoaparatu besirpstančių datulių saliutų, atgijusių pintų kėdžių, visokių augalėlių ir grįžtam viešbutin – toliau, kožnos dienos rutina, be jokių įsimintinų nukrypimų… Nebent tai, kad seniai Kaune bematytą pažįstamą, pasirodė kur kas lengviau sutikt čia Jasmin Hammamete. O pastebėję išraižytus visomis kalbomis užrašus ant viešbučių tvorų opuncijų “lapų“, netgi tikėjomės pamatyt ir lietuviškus rašmenis… Na nepavyko, gal neatidžiai skaitinėjom, kur nors kampe, vistiek kokia aistra nukaitus lietuvaitė turėjo palikt laiškelį aistringoms ją kaitinusioms akims… tik gal in english…

Sekančią dieną, neapsikentę turistiniam rojuje, pasisamdom vietinį “gidą’, kuris nemokamai mus nuveš į senąjį Hammametą, mainais už vizitą jo draugo kilimų parduotuvėn – sutinkam, vis nuotykis… važiuojam nediduke grupele, Hmmamete mus pasitinka kitas vyrukas, jis pavedžioja aplink mediną, parodo šalia beesančias musulmonų ir kitatikių kapines (keista, jokių nesutarimų, jokių problemų dėl to niekam nekyla… o aplinka tokia taiki rami…) . Pirmą kartą gyvenime mačiau tokias šviesias, tokias jaukias kapines… ant jūros kranto (nuo jūros teskiriamos siauru pėsčiųjų promenadu ir smėlio pakrante iki jūros), užlietas saulės ir kažkokios spinduliuojančios ramybės… negi ramybė gali įsigalėti tik taip ir tik čia…

Hammameto medina taip pat ant jūros kranto, jos šiaurinės ir vakarinės sienos išeina į jūrą. Apeiname, kiek pavyksta,  mediną išoriniu keliu – gražu…

Tada pavinguriuojam vidinėm gatvelėm (be je pagražindamas medinos istorijas gidas bandė nupasakot, kad medinoje gyvenantys neturi adresų – grynas juokas, kai pakėlus galvą matai gatvių pavadinimų užrašus ant lentelių prie namų sienų… na naivesniems turistams gal suveiks kitu kartu, kaip ir pasakojimas, kad medinon įėjęs būtinai pasiklysi vienas pavaikščiojęs – turėjom jau seniai pasiklysti kur nors), taigi atsiduriam prie tikslo – kilimų parduotuvės… pradžioj su mintim, kad tikrai nieko nepirksim, o finale… ai bet papasakosiu nuo pradžių:

Labai malonus ir ne itin lipšnus vadybininkas nusiveda mus cechelin, kur kelios moterys parodo, kaip jos audžia šiuos rankų darbo kilimus (sunkus darbas), užriša vilnonį storą siūlą Medai ant riešo – sėkmei… Tada pakylam į antrą aukštą (tik pasižiūrėt) kilimų raštų, kokybės ir t.t. Tada bežiūrint viduje kažkas sugroja ir pagalvoję apie būsimą kraustymąsi į naują butą, sugalvojam pasirinkti kilimų dizainą butui, nors dar be jokios garantijos, kad pirksim… To ir tereikėjo… Mums ima traukt ir rodyt įvairiausius kilimus, vieną po kito, galų gale, kai jau daug maž perpranta, kas mums patinka (raštai, spalvos) ištraukia tokius, kokių tikrai užsimanom… Pasitariam, pasvarstom ir imam derėtis… procesas ilgas ir reikalaujantis išmanymo… O po viskam, mes esma išsirinkę kilimą svetainei ir du kilimukus miegamajam, kaina numušta beveik tris kart nuo pradinės, su galimybe mokėti dalimis ir kortele (žinoma ne viskas paskui susidėlioja taip sklandžiai… iki kilimų gavimo mums visgi teko susimokėt importo mokestį, kurio siuntėjai dievagojosi nebūsią, be to terminai tikrai arabiški gavosi – dabar prisiminus juokinga… na bet vienaip ar kitaip, mūsų vilnoniai minkštumynai mus pasiekė.)… Deryboms pasibaigus arbatpinigiai kilimų “tiesėjams – lankstytojams“, mums karkadė ir dar galimybė jaunai mamai nueiti į privačią patalpėlę pamaitinti jauniausios pirkėjos (šis žestas labai malonus ir ypač supratingas man). Mums išeinant vadybininkas nėra labai patenkintas – tai ženklas, kad suderėjom gerai… Dar kiek pasivaikščioję po mediną grįžtam viešbutin į kasdieninę – atostoginę rutiną… Bet istorija su kilimais tuo dar nesibaigia – pasirodo sumokėt visa electron kortele mes negalim, nors buvo prisiekinėta visais šventais, kad problemos nebus… Po įvairiausių aiškinimųsi jau kyla mintis spjaut į viską ir atsiimt pinigus, bet kad ir atsiimt juos, neva, ne taip paprasta (koks arabas lengvai atsisveikins su savo “kruvinu“ uždarbiu)… Finale visgi randame išeitį; sumokam 1 dalį grynais, vėlesnes įmokas siųsim per Kredit Union. Žinoma, po tokių visokių nesklandumų ir dvejonių, baimės tikrai yra – na bet kaip sakiau, kilimus visgi gavom…

Taip paatostogavę nusprendžiam šiek tiek ištrūkti iš Jasmin Hammameto ir įsidrąsinam išsinuomoti dienelei automobilį (visiškai neplanuotas kelionės posūkis, net Tuniso žemėlapio jokio neturėjom su savim, o ir atostogos visai baiginėjosi). Pasiklausiam Novaturo gido apie tokią galimybę, deja, informacijos nulis (bet kaip ir jau vertėtų susitaikyti su tuo, juk mūsuose gidams pakanka žinot programėlę mintinai – daugiau žinių kaip ir nereikia). Taigi viešbutyje išsinuomojame mašinukę, Renoult Clio sedaną (kainos tiksliai dabar nepamenu, bet gavosi kaip ir Lietuvoj 100-120 lt parai – apie 30eur , bet ten kuras gana pigus apie 1$ už litrą,o tuo metu buvo apie 80 centų /l). Taigi sutariam su nuomotoju gan lengvai, apžiūrim kartu automobilį, sužymim defektus, nurašom kuro parodymus (teks palikt su panašiu kuro likučiu), ‘sutikrinam laikrodžius’ ir į kelią… ieškoti Tuniso žemėlapio, nes viešbutyje tokio nėra… Pirmas bandymas rasti žemėlapį degalinėje – taip pat nesėkmingas. Išvažiuojam be jo, sekdami kelrodžius. Pirmiausia nutarėm pavažiuot iki Port El Kantaoui – mūsų medaus mėnesio kampelio… Vairuoti tikrai nesunku, o ir kelių ženklinimas gana padorus, nors bendra orientacija žemėlapio pagalba pageidautina… Meda savo vežimėlio lopšy jaučiasi puikiai, parpia prikandus lūpą… Kelionė ne tolima, kelias geras, jokių stresų… Pagaliau pamatom senai matytas, mielas vietas… Kaip keista, buvom čia tik kartelį, o pravažiuojant galvoj kirba:“štai ir savos vietos…“ Deja, įvažiavimas į Por El Kantaoui užtvertas, į centrą privažiuot negalim (gal dėl artėjančių švenčių, nes tai buvo paskutinė Ramadano diena – ryt didžioji šventė), bet ir apsisukt ar sustot nerandam kur. Taigi važiuojam iki pačios užkardos ir mūsų didelei nuostabai arabiškasis dėdė- Stiopa- šviesoforas, pamatęs tykiai ant galinės sėdynės, savam lopšy parpiančią jauniausiąją turistę, ima ir praleidžia mus per užkardą centran (pagailo jam , matyt, mūsų ir Medos per tokį karštį iki centro besiirsiančių) . Palydi plačia šypsena ir dar kolegai parodo, kad mus praleistų – gip gip ūraaaaa. Sustojam centre, išsikrapštom savo džipą-vežimą (kuriuo beje čia daug kas stebėjosi ir gyrė) ir išskubam ieškot “senų-gerų“ viečikių. Vis gi miestelis pasikeitęs, net  prieplauka renovuota ir atrodo gana kitaip… Vis dar toks pat švarus balto smėlio paplūdymys, nėra ką lyginti su Jasmine Hammameto žvyru. Papušinėję prisėdam vienoj lauko kavinukėj, kaip visada Meda – mūsų nuolaidų “kuponiukas“ (vietiniai vyrukai susilydo vos pamatę jos besišypsančias žydras akis), tad pardavėjas ne tik apšokinėja mus, greit išspaudžia apelsinų sulčių, bet jas atnešęs dar pažaidžia su Meda ir leidžia man atsipūst ir smagiausia tai, kad sąskaitai tai įtakos neturi… Šiektiek atsigaivinę pajudam tolyn, link Suso, nors tai tik 10 km. aišku, vėlgi nepaskaičiavom šventinių dienų artėjimo įtakos pravažumui. Mašinų bais daug, pakelės apstatytos, visi signalizuoja net daugiau nei įprasta… pradžioj lengvas šokas, o po to, Mindaugas sakė, prakaituojančiais delnais, bet be didžiulės baimės “įsivažiavo“, juk būna ir mūsuose Kalėdinės karštinės… Paskui jau vairuojant pastebi, kad vietiniai atlaidžiau žiūri į turisto vairuojamą auto ir elgiasi žymiai ramiau, maloniau… net jei tu jiems užkiši… Žodžiu tiek pasimalę visgi prisiparkuojam beveik prie pat Suso medinos… Čia lyg ir viskas taip pat, laikas per tuos 4 metus pernelyg nejudėjo, net palmė prie medinos vartų atrodo tuo pačiu derlium aplipusi. Pirmas tikslas medinoje – nusipirkt gerų prieskonių, mūsų didžiai nuostabai atrandame tą pačią, vietinių žmonių mėgiamą, prieskonių parduotuvėlę, kaip ir prieš 4 metus. Kario, maltų pipirų, Harisos, Čili, Šafrano, Kmynų ir visokių kitų prieskonių kvapai užkutena nosį – prieskoniai tikrai švieži, sausi, birūs, nepraradę spalvos… perkam… Su gurmanišku pasitenkinimu viduje, einam toliau klaidžioti medinos gatvelėmis. Beeidami netyčia išsukam kažkokion didesnėn aikštėn, kur pasirodo vietiniai perka (matyt dovanas rytojui) visokius žymių drabužėlių falsifikatus. Čia beveik aukcionas gaunasi: vieni iškėlę prekes rėkia kažką, kiti iškėlę pinigus jiems riksmu atsako – sandėriui pavykus tiek vieni, tiek kiti lieka piktokais veidais – suprask gerai suderėjo… Vaizdas įdomus, bet spūstis darosi vis ‘klampesnė’, baisu ir už Medą vežimėlyje pasidaro, tenka įjugt turistinę “storą skūrą“ ir nemandagiai brautis link pakraščio… Gerokai nuvargę išvažiuojam medinos pakraštin. Čia pakalbina mus, iš pažiūros gana malonus, sidabro pardavėjas, pirmiausia pamatęs mus gan nusiplūkusius pasiūlo prisėst pailsėt, pakalbina panešioja Medą (mes tuomet galim šiek tiek atsipūst) ir švelniai neįkyriai įsiūlo mums kelis savo dirbinius, bet gi vistiek kažką tokio planavau, tad įkalbinėt daug ir  nereikia. Lauktuvės yra, įspūdžių užtenka, tad pasukam iš medinos link mašinos… Dar pabandom susirast “Magazine generale“ Suse, deja, nesėkmingai, gal dėl to, kad pamiršom kur, o gal dėl to, kad per ramadaną ji nedirba ir sunku pastebėti… Be je žemėlapio taip pat negavom. Tad nežinodami krypčių, nesiryžtam važiuot iki Kairuano, nors būt buvę pakeliui… Bet pasitenkinam atgalinės kelionės maršrutan įtraukę kelis pakelės miestelius, kaimelius – gražu, autentiška… Nors daug kur pravažiuojant, kone visas kaimas stebėdavo mūsų mašiną, bet išlydėdavo dažniausiai su šypsena ir mojuodami… Pakeliui stabtelėjom iš vietinio senuko nusipirkt granatų. Jis, žinoma, prie turistų nelabai pratęs, juoba kalbos kitos apart arabų tikrai nežino, bet kažkaip susišnekėjom, net nepatikėjau kai kainą užrašė (tikrai neturistinę, kurorte už tiek nieko negautum)… sumokėjau daugiau, nes žmogus labai malonus (visgi gali būt žmonės šalies veidu, tik kad tie žmonės bais skirtingi, tai ir šalies vienu sakiniu neapibūdinsi), mums nuvažiuojant jiedu su žmona mums dar ilgai mojavo… šilta viduje po tokių “susidūrimų“. Saulei leidžiantis dar stabtelnam pakelėj pafotografuot gražių vaizdų tinkamam vakariniam apšvietime. Viešbutin grįžtam sutemus, kaip tik vakarienei…

Po vakarienės visgi nusprendžiam dar išnaudot nuomoto automobilio galimybes, juk grąžinsim jį tik ryt rytą… Tad suruošiam mazgę miegeliui, “įsimetam lopšin“ ir lekiam į naktinį Hammametą… O naktis ši nepaprasta, tai naktis prieš Ramadano pabaigos šventę… cukraus šventę… jausmas lyg Kūčių vakarą, daug tylaus bruzdesio, ruošimosi, stebuklo laukimo ir vidinio švytėjimo…

Pirmiausia atvažiuojam iki medinos. Vietinis vaikinukas su bilenkokiu pažymėjimu pabando apsimest parkavimo aikštelės darbuotoju  , deja, lieka gana liūdnas be atlygio už vaidybą… bet gal dar kokie naivesni turistai atvažiuos… Muedzinas kviečia maldai, vietiniai traukia mečetės link, o medinoje šurmuliuoja stebuklo belaukiantys vaikai…. Visi sutiktieji ir sutiktosios maloniai šypsosi, sveikinasi, sveikina ir mus, lyg tikrai netrukus turėtų įvykti stebuklas… ištrinsiantis mūsų skirtumus, įsisenėjusias opas ir kraujyje įsigraužusią baimę kitokių… Besibastydami siauromis, prietemoje paskendusiomis medinos gatvelėmis sutikom tik vieną turistų porą, tik nepasakyčiau, kad mums jų trūko, buvo gana malonu pasijust čia, kad ir nekviestais, bet maloniai sutinkamais svečiais… Pasivaikščioję lig soties po mediną, išeinam į už medinos sienų esančią turistų kavinukę ant jūros kranto… vis dar apkvaitę nuo stebuklingo šventės laukimo… pasivaišinam apelsinų sultimis, skania kava… atsisveikinam su jau pamiltu Tunisu – ryt kelionė namo…

Sklandžiai grąžinam automobilį, be jokių netikėtumų, nors šiek tiek bijojom… susikraunam savo gausią mantą, prieskoniais pakvipusias lauktuves ir nusiteikiam skrydžiui namo… Beje, skrydis atgal buvo kur kas ramesnis ir sklandesnis – gal patys jau mažiau stresavom, tai ir Meda reagavo kitaip, didžiąją skrydžio dalį miegojo…

iki kitų smagių susitikimų Tunise…

Keliautojai:

Kajetonas, Gražina, Mindaugas, Aušra.

Dėl klimatinių sąlygų Tailande tinkamiausias laikas poilsiui tęsiasi nuo lapkričio iki vasario mėnesio (vėsiuoju sezonu, kai temperatūra svyruoja nuo 24-28 C), nors apskritai Tailandas tinkamas turizmui ištisus metus (tiek karštuoju, tiek lietinguoju sezonais), bet mes visgi išvykimui pasirinkome lapkričio 18-ąją… Pats skrydis netrumpas, su persėdimu Vienoje ir ganėtinai varginantis. Be to Vienoje mūsų skrydis buvo atidėtas dar 2 valandomis (viso teko palaukti 5,5 val.), o skrydis iki Bankoko truko 13 val. – tad iki tikslo, viso, keliavome beveik parą… Bankoke nusileidome jau vakarėjant… Po visų oro uosto formalumų išeiname  į gatvę ir čia mus prispaudžia karšto drėgno lipnaus tropinio oro banga – Bankokas… Pilnas keistų garsų, paukščių ir kitokių gyvių stūgavimo, turistų ir vietinių, rodos, niekad netylančio klegesio, mašinų ūžesio, aukso ir iliuminacijų tviskesio, bei gatvės grindinio purvo… keisto, dažnai šleikštoko, kvapų mišinio atskiesto didele koncentracija automobilių išmetamųjų dujų… Egzotika…

1 DIENA

Pagaliau įsikuriame savo viešbutyje Tai-Pan. Pirma nevisai maloni pažintis su dviem tarakoniukais ramiai miegojusiais ant mūsų lovos – čia tai nieko nestebina, nes tarakonų Bangkoke yra visur ir begalė… namuose, gatvėse, plyšiuose ir atvirose vietose, juos net valgo keptus aliejuje… Ir jie visai nebijo žmonių, nes antrąjį vakarą vaikščiojant mieste, kai pamačiau ant šaligatvio kelis stambius tarakonus ir sumaniau juos pabaidyt, vienas jų stryktelėjo būtent mano (gązdintojos) pusėn ir jei aš pati persigandusi nebūčiau šokusi atgal, turbūt būtų “ant manęs  ir pasislėpęs“ …  Persirengiame ir išsiruošiam į nacionalinės virtuvės restoraną vakarieniaut. Atvažiuojame į restoraną ir susiduriam su  pirma mums keista tradicija: įeinant į restoraną reikia nusiauti (einame basi, batus aptarnaujantys sudeda į atskirtas spinteles), restorane nėra mums tradiciškai suvokiamų stalų, tiesiog visa erdvė, kuri skirta restorano lankytojams yra tarsi ant pakylų, o pakylose tik eilėmis įgilinimai (ten nuleidžiame kojas), tada eilė kiek pakilusi nuo pagrindo ant kurio sėdime, tai stalo atitikmuo ir iš kitos jo pusės dar vienas įgilinimas, kad prisėst iš kitos “stalo“ pusės. Sunkoka nupasakot, o dar nejaukiau buvo taip susėsti… O dar pamačius tai šen, tai ten šmyrinėjančius tarakonus… beje vieną Mindaugas ant marškinių vos neparsinešė iš restorano namo… Bet niekas dėl to vėjo nekelia, nekeliam ir mes… Pergalim save ir už tai esma apdovanojami baisiniais padėklais nukrautais dubenėliais su įvairiausiomis vaišėmis … Sekantis pastebėjimas: visas maistas ne tik aštrus, bet ir saldokas ir turi kažkokį specifinį kvapą ir prieskonį (kaip sužinojome vėliau, tai įvairūs ingredijentai iš kokoso riešutų, jų cukraus, sirupo ar pieno.)… Deja, su tajų virtuve taip ir nesusidraugavau, tad mano kulinarinė pasakojimo dalis bus gana skurdi… Kol vakarieniaujame, bandydami atspėt, ką, kokiu būdu paruoštą ir kodėl, valgome, scenoje vyksta tradicinis pasirodymas, tajų šokis – spektaklis kažkokio mitinio įvykio tematika. Tematiką mums perkąst tikrai sunku, daug maž aiškūs tik herojai: gerietis – dievas – karalius – gražuolis, JI ir blogietis – demonas, piktasis karalius ar panašiai… Jiems šokant/vaidinant galvoje nejučiom ima kirbėt mintis, kas ką vaidina: vyrai vyrus, moterys moteris, moterys vyrus, vyrai moteris… Kol kas tik spėlionės, nieko tikro, bet perprast tikrai keblu… Po to moterų atliekami tradiciniai šokiai, bet ar tikrai moterų (?)…

Vakarienė baigiasi ir… gidė mums pasiūlo dar apsilankyti naktiniame – erotiniame (neva, nevisai legaliame, kuo sunku patikėt) ŠOU… Sutinkame, juk tai taip pat dalis Bankoko veido… Pavinguriuojame gan apšnerkšto rajonėlio gatvėmis ir priešais mus iškyla padūmavusi neoninė iškaba – mūsų tikslas čia… Įėjus teks išjungt visus telefonus, atiduot apsaugai foto/ video techniką, be to mus gerokai apčiupinėja… už padriskusio audėklo užuolaidos maža salytė su sceniuke per vidurį ir bariuku šone, aplink sceną daug kėdžių, bet, kadangi visi užgriuvome ne per pertrauką tarp pasirodymų, o kaip sykis “pasirodymo – atviro akto“ metu – mums ne iki kėdžių… Ima kvailas nejaukus juokas, kaip per lytinio švietimo paskaičikes mokyklos aktų salėje. Apsidairius ir pamačius mūsų grupės senjorų reakciją (jie tarsi apmirė, plestelėję čia pat ant kėdžių) pasidaro dar kvailiau: nei likt, nei išeit… Priešais mus, iš kitos scenos pusės, sėdi du atsipūtę sexturistai ir kaifuoja nuo prieš akis vykstačio veiksmo, bei malonių tajukių dėmesiaus – vat su tokiu nusiteikimu čia reikia būti… Kaip sykis aktas baigiasi, skelbiama trumpa pertrauka, mūsiškiai susirenka išsibėgiojusias nervų ląsteles, nejaukiai pakikenam, pasižvalgom, bet visi laukiam tęsinio. Po pertraukėlės ant scenos pasirodo pora vietinių mergelių – ARTisčių ir ima šokt elementarų, net nelabai patrauklų, striptizą… Galvoje sukirba mintis, ar tik nebūsime veltui čia pasilikę. Ir kai tik šokėja palieka ant scenos nuoga, šviesos prigęsta, ir iš kažkur ima spindėt floresuojančių neone gėlių gija… gija ilgėja ir raizgosi ant scenos stulpų, sudarydama spalvas keičiančią mirgančią sieną… gražu… kol nesigilini į tai, kur tos gėlytės slėpėsi iki savo “atsiskleidimo“… sekantis analogiškas tik šiurpesnis triukas su grandine skutimosi peiliukų… taip pat iš ARTistės makšties… tada makštimi atidaromi coco-colos buteliukai, jų turinys ten pat pradingsta, o po kelių akimirkų ir žingsnių, supilamas į vieno iš sexturistų taurę, taip pat tiesiogiai iš makšties… po to seka cigaro rūkymas tokiu pat principu, balionėlių šaudymas srėlikėmis (iš ten pat), o į tarpus šokiai su įvairiais daiktais, juostomis, girliandomis iš ARTisčių tarpukojų… Beje į šou pabaigą jau imi į tai nebereaguoti, žiūri labiau į patį šokį/veiksmą… vansi, kažkiek irgi atsipalaiduoji… Ir pabaigai razinka, mūsų jau nuo pusės matytas pradžioje, atviras pilnas moters ir vyro lytinis aktas (tik kam tai rodoma scenoje)… Išeinam lauk, kaip po gero skersvėjo, beje išeinant klube groja Meškiukų (netgi lietuviškai) “caca lialia mašina“ … net ir senjorus apima siautulingi juokeliai, pakikenimai… šįvakar bus apie ką pasikalbėt… Lauke prie viešbučio parūkom ir miegot…

2 DIENA

Sekanti diena – ekskursija po Bankoką. Pirmoje dienos pusėje aplankome garsiausias budistų šventyklas: Auksinio Budos šventyklą (Wat Trimitr). Šventykla visai nedidukė ir neišsiskirianti iš kitų šventyklų, įspūdinga tik viduje esanti gryno aukso Budos statula, kuri sveria apie 5,5 tonos, beveik 3 metrų aukščio, ir yra daugiau nei 700 metų senumo. Phra Maha Suwanpatimagorn ar Sukhothai Trimitr Auksinė Budos statula yra didžiausia auksinė Budos statula pasaulyje. Tai yra tipiškas Budos atvaizdas atspindintis stilių tų dienų , kai Sukhothai (13-asis šimtmetis) buvo Tailando sostinė. Yra pasakojama ilgoka istorija apie visą skulptūros kelią nuo Sukhothai iki Bankoko, bei apie tai, kaip kadaise, auksinis Buda buvo paslėptas po sluoksniu tinko ir vėliau atrastas  sapną susapnavusio abato… Tai nutiko dar tuomet, kai Tailando sostine buvo Ajutthaja (skulptūra jau buvo perkelta iš Sukhothai į Ajutthaja) ir šventikai baimindamiesi grėsmingų Birmiečių antpuolių savo didžiausią brangenybę (auksinio Budos statulą) apdrėbė sluoksniu tinko… Gudrybė suveikė, ir Ajutthają užkariavusių Birmiečių plėšikų nesudomino tipiška negrabi tinko skultūra… Įkūrus naująją sostinę Bankoke, skulptūra, kaip ir daugelis kitų, buvo atplukdyta į vieną iš Bankoko pakrančių šventyklą ir taip užmiršta prastovėjo apie šimtmetį. Apytikriai prieš pusę šimtmečio, statant naujas Bankoko prieplaukas ir uostus, buvo nuspręsta minėtąją šventyklą perkelti, taip skulptūra pasiekė dabartinę Wat Trimitr šventyklą. Dar po dvidešimties metų Wat Trimitr abatas sugalvojo surasti visgi apleistajam Budos atvaizdui nuolatinę ir deramą vietą, tačiau kranu perkelinėjant skulptūrą šioji išslydo ir bumtelėjo į minkštą grindinį. Tinke atsirado trūkis, bet iš pradžiū jo niekas nepastebėjo. Naktį pylė smarki liūtis, o dėl galimai apgadinto budos atvaizdo nerimavęs abatas susapnavo keistą sapną, kaip pro tinko skulptūros plyšelį prasiskverbia galingi saulės spinduliai… Ankstų rytą sunerimęs abatas ėmėsi atidžiau apžiūrinėti skulptūrą ir ištikrųjų pro mažą įtrūkimo plyšelį išvydo blizgančio geltono metalo spindesį… taip buvo vėl atrasta Tailando paveldo brangenybė. 

Toliau vykstame per Kinų miestelį apžiūrėti vienos seniausių ir didžiausių Bangkoko šventovių (Wat Pho). Pagrindinis šventyklų komplekso akcentas didžiulio Gulinčiojo Budos šventykla, kurioje galima pamatyti gigantišką gulinčio Budos statulą dekoruotą auksu ir perlamutro plokštelėmis, kuri yra 46 m ilgio ir 15 m aukščio, o pagrindinė šventykla dekoruota aukštomis balto marmuro kolonomis . Tai viena seniausių ir didžiausių Tailando šventovių, jos plotas apie 80 000 m2 (galima suprasti, kiek tokio ploto šventyklos apžiūrima per kelių valandų ekskursiją). Be to šioje šventykloje yra daugiau nei 1000 Budos statulėlių, tai daugiausiai Budos atvaizdų turinti šventykla Tailande. O šalia gulinčiojo Budos radom vieną mažą figurėlę vaizduojančią labai į krikščioniškąją Mariją panašią dievybę, tik šioji stovėjo ant drakono, deja, nieko daugiau apie ją nesužinojom. Beje ši šventykla taip pat garsėja tradicinio tajų masažo mokykla (dekoruota senoviškais medicininiais piešiniais ant akmens lentelių, vaizduojančiais tam tikras masažo pozicijas, bei svarbiausias sveikatai jogos pozas ir pan.), bei savo paslaugas siūlančiais cheromantais ir astrologais.

Antroje dienos pusėje aplankome Didžiųjų rūmų kompleksą (Wat Phra Kaew), anksčiau tai buvo Karalių rūmai. Čia patenkam tik “padoriai prisidengę“ nuogybes (šiek tiek panašu į musulmoniškus kraštus). Kompleksą sudaro Karališkoji šventykla bei tajų architektūros šedevras – Didieji Karalių rūmai. Tai vienas spūdingiausių Karališkojo dvaro pavyzdžių, kurio kiekvienas pastatas turėjo savo paskirtį: Laidojimo rūmai, Priėmimo rūmai, Sosto salė, Karūnavimo salė, Karališkasis svečių namas ir gražiausia bei svarbiausia budistų Smaragdinio budos šventykla (Emerald Buddha Temple). Tailande tai labiausiai garbinama šventykla – vienas iš didžiausių smaragdo monolitų pasaulyje . Beprotiškai daug blizgesio, aukso tviskėjimo, veidrodėlių mozaikų ir ryškiaspalvių saulėje blyksinčių stikliukų. Tiek margumo ir blizgėjimo dar niekur nėra tekę matyti. Karališkųjų rūmų pastatai kiek santūresni, bet visgi tviska blizgia prabanga.

Vėlgi dėl šventovės dydžio suspėjam tik apibėgti ją ir tuomet plaukiame garsiaisiais Bangkoko kanalais, dėl kurių Bangkokas dar vadinamas „Rytų Venecija“, ir Chao Praya upe. Plaukiame nedideliais dengtais laiveliais, retsykiais net šiek tiek nejauku: greičiai dideli, upės plačios, gilios, vandeningos, laiveliams prasilenkiant gali banga šliūkštelt ir vidun. Plaukiant nenustojam stebėtis vietinio gyvenimo kitoniškumu: vandenyje ant polių suręsti nameliai, išoriškai net labiau lūšnelės, nors kai kurios net puoštos gan kruopščiais rankų darbo raižiniais, sakoma, kad čia gyvena Bankoko turtingieji. Tolumoje kontrastingai išnyra šiuolaikinio miesto dangoraižiai ir ne itin tobuli gigantiški gelžbetonio statiniai…  Ir čia pat galima gėrėtis Bangkoko senųjų šventyklų vaizdais. Vakarėjančios saulės spinduliuose jos atrodo magiškai. Viso to mišraus, bet gana jautriai persipynusio, peizažo fone, čia šalia, mažu laiveliu praplaukia prekeivė siūlanti savo prekes, nuo kokosų riešutų iki sausų malkų ar šviežios žuvies. Ir visa tai čia įprasta… Toliau praplaukiame garsiąją Karališkųjų valčių ekspoziciją. Sustojame prie Aušros šventykos (Wat Arun) esančios vakariniame Chao Praya upės krante, ji yra dekoruota porcelianu ir o jos aukštis siekia 79 m aukščio. Man, gal kaip Aušrai, ji pasirodė ypatingai graži ir mistiška… Čia vandenyje sustojame pamaitinti “šventųjų žuvų“, kurios beje gan rajos. Ir yra sakoma, kad  norai pildysis ir sėkmė lydės tą, kuris pamaitins “šventąją albinosę“… Kaip sykis man tai pavyko iš pirmo karto… Dar kiek paplaukioję Bankoko Thonburi rajono kanalais grįžtam viešbutin vakarienės, o po vakarienės laisvas laikas… Dalis mūsų grupės (už papildomą mokestį) pasirenka masažo centrą su pėdų masažu, bei transvestitų šou, tuo tarpu mes renkamės tikrąjį neiščiustintą naktinį Bankoko gyvenimą ir einam į šalia viešbučio esantį “raudonųjų žibintų kvartalą“ ir falsifikatų turgų… Raudonųjų žibintų kvartalas ištikrųjų švyti raudonai nuo įvairiausių iškabų, viliojančių reklamų ir dekoracijų… Marga, triukšminga, erotizuota, kai kur net perspaustai erotizuota… Praeinant pro kvietėjas – linksmintojas (?) nevalingai imi ieškot užuominų, kas šalia tavęs stovi: jis, ji, ar ‘ono’… Tai šiek tiek glumina, kai nepavyksta iškoduot, šioks toks nesiorientavimas aplinkoje, tačiau vėliau su tuo susitaikai… Kol praeidamas skerskatvy neišvysti rūkančių kelių įpykusių gražuolių apsirėkaujančių grubiais žemais vyriškais balsais… Klaidinančios realybės jausmas trumpam pargrįžo… Sekanti apgaulė, beveik kiaurą naktį veikiantis “brand’ų“ turgus, kur gali įsigyt žymiausius pasaulio trademark’us, deja, nė vieno tikro… nors prekeiviai nė nemirksėdami tikina jų tikrumu. Kainos juokingos, o dizainas visgi, kad ir kopijuotas, išskirtinis, tad atsilaikyt sunku, tik drabužių ir batų dydžiai, kaip mums – nesmulkiems europiečiams, miniatiūriniai… Pirkinių kraitis pasipildo keliom “brangenybėm“ (beje dėl kokybės lig šiol skundų neturiu)… Viešbutin grįžtam  atokesnio rajonėlio gatvėmis, čia naktinis gyvenimas jau aprimęs, o gal ir apskritai ne toks intensyvus. Pradžioj kiek nejauku, nes atrodo, kad čia dauguma vieni kitus pažįsta, mes gi įsibrovėliai… Rodos, atokiame pub’e taip pat savos tradicijos, ta pati, sava publika: vieni stebi futbolo varžybas, kiti lošia pool’ą, treti tiesiog mėgaujasi sąlygine vakaro ramybe…  Grįžtam viešbutin, nors Bankokas toli gražu ne nurimo, čia linksmybės tęsis visą naktį, o mums ryt ankstokai keltis, laukia ekskursija į  100 metų senumo Turgų ant vandens – Damnernsaduak, kuriame galima pamatyti tikrąjį Tajų gyvenimo būdą iš arčiau.

3 DIENA

O pakeliui į Damnernsaduak dar aplankome , taip vadinamą, kokoso riešutų fermą, “ūkį“ tik , matyt, mūsų gidų klaidingos anglų kalbos žinios paverčia ūkelį ferma . Tai tarsi parodomosios dirbtuvėlės ir suvenyrų parduotuvė, kur viskas gaminama iš kokosų. Pradžioje gidė parodė, kaip iš kokosų palmių žiedų syvų gaminamas kokosų sirupas: žiedynas špjaunamas ir prikabinamas indelis syvams surinti (kažkuo panašu į mūsų sulos rinkimą), o po nakties prilašėjęs indelio turinys ilgai verdamas, taip gaunamas tirštas kokosų sirupas, kurį dar ilgiau pavirus ir gautą masę supjausčius gabalėliais ir išdžiovinus, gaunamas kokosų cukrus. Specialia gremžtuve gramdant pačius riešutus gaunamos kokoso drožlės, o iš jų , pridėjus dar priedų, kepami skanūs ir labai populiarūs blyniukai – sausainiukai. Gamyba čia beveik be atliekų, nes iš išgremžtų riešutų kevalų gaminami indai: dubenėliai, šaukštukai, mentelės, samčiai ir pan. . Be to išoriškai neapdirbti kevalai tarnauja, kaip dekoratyvūs ir gan gražūs gėlių vazonėliai… Tai tokia ta Tailando “bulvė“- kokosas. Iš kokosų “fermos“ pajudam link prieplaukos, vandens kelionei į “plaukiojantį autentišką turgų“. Prieplaukoje mus susodina į nedidelius motorizuotus laivelius, pritaikytus gan smarkiam manevravimui kanalais ir prieš mūsų akis atsiveria tikrasis tajų kasdienybės vaizdelis: čia pat kanaluose stovi namukai ant polių, papuošti gėlėmis, raižiniais, sujungti įvairaus aukščio terasėlėmis, ant kurių virte verda gyvenimas. Vienur mama su vaikiuku džiausto skalbinius, kitur žmogelis semia ir neša namo vandenį, kitas tiesiog stebi turistų skruzdėlyną ir regis medituoja… Visi šypsosi ir atsipalasidavę laikosi nacionalinės filosofijos „sanuk“ , sakančios – „gyvenk džiaugdamasis”… Priplaukiame turgų, kur išsirykiavę daug mažų valtelių – “prekystalių“. Prekiaujama viskuo: suvenyrais, drabužiais, tradiciniais galvos dangalais (skrybėle to nepavadinčiau, bet “panama“ irgi ne, tarpinis variantas), drožiniais iš medžio (išskirtinės čia juodmedžio varlės, kurioms per briaunuotą nugaros keterą braukiant pagaliuku išgaunamas garsas labai panašus į šių kraštų varlių kurkimą – visas turgus skendi tuose garsuose), kitais suvenyrais, vaisiais (tokios gausybės ir įvairovės vaisių dar niekur nėra tekę matyt, visus pavadinimus net sunku įsiminti; durangai – vaisius skonio karalius, deja, bais trenkiantis kačių šlapimu, daug kur viešbučiuose net yra ženklai draudžiantys šiuos vaisius įsinešti, Drakono akis  (kulinarų žinomas, kaip Euforija) – įspūdingos išvaizdos vaisius, skoniu primenantis mūsų paprasto kopūsto stiebą, ličiai, visiškai kitokio skonio, nei mūs importiniai, maži bananiukai ir dar krūva įvairiausių, keisčiausių vaisių ir uogų. Beje bananai čia išties labai skanūs. Kai kuriuose laiveliuose virėjos kepa kokosų blyniukus, gamina įvairų tradicinį tajų maistą… Viskas verda; maistas, gyvenimas, prekyba, bet tuo pačiu viskas vyksta ramiai ir neįkyriai – sanuk… apžiūrėję turgų ant vandens apsilankome medžio drožėjų dirbtuvėse. Dažniausiai drožiniams naudojamas tikmedis, vienas kiečiausių ir atspariausių pasaulio medžių. Drožiniai tikrai įspūdingi, tiek savo formatais, tiek piešinių sudėtingumu (kai kur beveik visiškai trimačiai drožiniai) ir kokybe… Deja, šiauriečio skoniui pernelyg puošnu ir masyvu… Toliau tęsiame kelionę į Kanchanaburi miestelį, kuris įsikūręs ant Kwai upės krantų. Jis labiau garsus tapo  po antrojo pasaulinio karo, kai Japonams vadovaujant  karo belaisviams buvo pastatytas garsusis tiltas per upę Kwai. Kurį, beje labai sunkiom sąlygom statant, bei tiesiant geležinkelį iki jo, savo gyvybių neteko apie 100 000 karo belaisvių. Daugelis jų buvo palaidoti čia pat, kur mirė. Apžiūrėję Kwai upės tiltą, važiuojame pietauti į vietinį restoranėlį įrengtą ant Kwai upės kranto, praktiškai, ant virš upės pakabintų terasų, nuo kurių atsiveria gražus vaizdas. Maistas tradicinis tajų – saldokai aštrus, viskas kepta troškinta wok’e, deja, ir daržovės, šviežių čia būna gan retai… O keisčiausia buvo sriuba, kurios kožnam dubenėlyje plaukiojo keisti balti skrituliai – taip ir neiššifravom, kas ten buvo, lyg ir ne kiaušinis, ne sūris ir ne tešla, bet neaišku kas, gal kokie grybai (?). Po pietų važiuojame į džiungles, į dramblių fermą. Pirmasis išbandymas, užsikabarojimas “ant dramblio“, t.y. atsisėdimas į sostą pritvirtintą prie dramblio nugaros – nejauku… Pajudėjus iš vietos pasidaro dar nejaukiau, nes drambliai eina vorele siaurais džiunglių takeliais, kur dar specialiai privartyta medžių, o jų “pasivaikščiojimo“ takas vingiuoja kalneliais ir nuokalnėm. Dramblio “vairuotojas“ įsitaisęs jam ant kaklo, kojų judesias drambliui į paausius, ragina dramlį eiti arba stabtelėti. Po to mikliu judesiu atsistojęs drambliui ant galvos, specialaus kabliuko pagalba vyriokas pagauna medžio šakelę ir nuskina nuojos kažkokį žalią skanėstą mūs nešančiam galiūnui, matyt, už gerą darbą. Sakoma, kad kiekvienas dramblys turi “savo žmogų“, kuris jį nuo mažumės augina, dresuoja, ir drambliams yra gana sunku išsiskirti su “savo žmogum“, tad net ir neilgos išvykos dramblių prižiūrėtojams (ir, žinoma, patiems drambliams) gali sukelt daug problemų… “Pasijodinėjimui“ einant į pabaigą, drambliai įsibrenda upėn, nejauku ir juokinga, nes kaip tik tuo metu drambliai lyg pagal komandą ima tuštintis (tikiuosi prie mūsų “viešbučio ant vandens“ drambliai “braidys“ tik pasroviui). Po “pajodinėjimo“, visi susėdam surestoj tribūnoj, kur vyks dramblių pasirodymas. Čia mažesni drambliukai gracingai lankstosi publikai, stovi ant dviejų, vienos kojos. Mūsų vienai kolegei atliko “anticeliulitinį masažą“ , vyrukui, kur kas pavojingesnį “paminkymą“. Po to drambliai ima prašytis iš žiūrovų vaišių, t.y. pasiima iš mūsų pinigus, nueina iki šalia esančio prekystalio, gauna kažkokio gėrimo panašaus į pieną, atneša apmokėjusiam vaišintojui ir geraširdiškai leidžia išsirinktąjį gėrimą jiems sugirdyti… Šou baigiasi, drambliai sotūs, publika patenkinta. Išeinant mažasis drambliukas straubliu įsikabina vienai iš mūsų bendraturisčių į parankę ir galantiškai palydi iki autobuso… Važiuojam į prieplauką, o iš čia laiveliais į “viešbutį ant vandens“  Kwai upės džiunglėse. Mūsų mažai grupelei, deja, pakliuvo sugedęs laivelis, tad pakeliui užstrigom porai valandų. Buvo nejuokais baisoka… Viešbutį pasiekėm gerokai sutemus, bet įspūdis nuo to tik geresnis. Pirma mintis, kuri ateina galvon, kad čia norėtųsi praleist bent savaitę… Viešbutis, tai virtinė lynais prie kranto pritvirtintų ir upės pakrašty ant pontonų plūduriuojančių namukų, sujungtų tilteliais, terasėlėm. Buvom iš anksto įspėti, jog elektros čia nebus – egzotika… Viskas apšviesta žibalinėmis lempomis, nors viešbučio virtuvė ir kitos svarbios patalpos, žinoma, elektrifikuotos. Namukų sienos plonytės, ties stogu atviros, tad viduje ir lauke girdisi tie patys garsai, o naktį džiunglėse jų daug – teko apsiprasti…

 Pavakarieniaujam, pasėdim terasoj su taure skaniausio Majtaj kokteilio ir miegot… Pradžioj tikrai nejauku, girdisi net kaimyno knarkimas, jau nekalbant apie džiunglių garsus. Visgi nuovargis daro savo, sumingam… Ir rodos tik tik įmigus pasigirsta kažkokie keisti garsai, tarsi mus kas krantan trauktų – išbėgam į balkoniuką (sukilom ne mes vieni, balkoniukuose yra ir daugiau išsigandusių) o ten vandenin įsibridęs dramblys tampo mus laikančius lynus… Gal jau verta panikuoti? Stebim kas bus, ir po kiek laiko išgirstam tylius švilpčiojimus, įsižiūrim, o gi ant kranto sėdi vaikinukas, švilpuku komanduojantis drambliui, ką ir kaip daryti. Šis gi tik klusniai vykdo žmogaus komandas – laimei tai ne šiaip įsiutęs dramblys, kokius kartais tekdavo pamatyti per TV. Turbūt pakilo upės vanduo ir mus labiau pritvirtina prie kranto… Jei pavyks, galima eiti bandyti miegoti toliau – esam budriai saugomi…

4 DIENA

Rytas ankstokas, ūkanotas, mieguistas… Pasipuošę spec. makiažu mus pasitinka  pusrytinis viešbučio personalas. Po pusryčių ketiname tilteliu persikelt į krantą ir aplankyt krante esantį monų genties kaimelį, bet… kelią pastoja šalia tiltelio besiturškiantys du drambliai su prižiūrėtojais (turbūt vienas iš jų mus naktį “tampė“), čia jie prausiasi ir laukia savo pusrytinių vaišių: ananasų lapų, žievių ir kitokių “skanėstų“… Drambliai dėkingi juos vaišinantiems turistams. Taigi pakylam į upės šlaitą, kur įsikūręs jaukus kaimelis, netgi turintis savo mokyklėlę, suvenyrų “kioskelius“, daržus ir sodus (jei tai galima taip pavadinti). po Ekskursijos kaimelyje plaukiame laiveliais į prieplauką. Kol laukiame savo autobuso pasidairom po vietines parduotuvėles ir neištvėrę nusiperkam vietinio, gan pigaus romo. Nors romas čia savotiškas, gerokai skiriasi nuo kubietiško. Bet tai turbūt gerai, čia juk viskas turi savitą prieskonį… stotelėje drąsiai maglinėja gaidys ir keletas vištų – jos taip pat kitokios nei mūsiškos…

ant tako tupi juodai raudoni drugiai, tarsi gedi jų pritrėkšto draugo – mūs drugiai tokiais niekais neužsiimtų…

Kitoje gatvės pusėje, po stogu, keletas žmonių (tam tarpe ir moteris) gamina laivelį, tokį, kokiais vakar plaukiojom – siaura valtelė, aukštais bortais ir dar aukštesne nosimi…

visai nemūsiška… bet procesas įdomus…

Pagaliau atvažiuoja mūsų autobusas ir mes pajudame Ajutajos link. Tai viena iš senųjų Tailando sostinių. Pakeliui dar stabtelnam vietinių gyventojų maisto prekių turgelyje, nusiperkam gėrimų ir ledų ir keliaujam toliau. Vykstame į Ajutaja miestą. Kaip tik atvykus pietų metas, tad nusprendžiam pietauti lauke, šventyklos Wat Chai Watthanaram pavėsyje. Maistas vėlgi tajų, kažkokia pupų daigų, įvairių žolių mišrainė su tešloje apkepta mėsa, valgomas  su pagaliukais (kas ne visiems sekėsi sklandžiai ). Popiet apkeliaujame Ajutajos parką, kuriame aplankom Wat Worachet , Wat Worachettharam, Wat Mongkol Bophit

ir dar keletą kitų šventyklų griuvėsių. Labai gražios, apleistos raudonų plytų pogodos ir Budų statulos apdengtos oranžiu audiniu.

 Iš Ajutajos pajudam link Lopburi miestelio, garsaus savo senosiomis šventyklomis, kuriose gyvena vietinės bezdžionės. Stabtelim prie vienos iš jų, Wat Phra Prang Sam Yot, ypatingai vietinių bezdžionių mėgiamos šventyklos, stovinčios vos už poros šimtų metrų nuo geležinkelio, tačiau bezdžionėms tai regis nė motais. Jos čia jau pripratę prie žmonių civilizacijos ir netgi yra nuo jų priklausomos. Žinoma, labiausiai, bezdžionėms čia nusišypso laimė per šventes, ypač per bezdžionių garbinimo šventę, tada apstu vaišių ir niekas netrikdo jų ramybės. Nors buvom iš anksto perspėti nešerti gyvūnų, visgi neatsilaikėm… Dėl to, kilus samyšiui tarp gyvūnų (dėl nepagarbos bandos hierarchijai), nukentėjo mūsų gidė. Net nespėjom pamatyt, kas nutiko, kai šalia buvęs vietinis berniukas laidyne nuvijo bezdžiones nuo mūsų gidės, deja, įdrėskimų išvengti nepavyko. Pamoka išmokta, laimei be skaudesnių pasekmių. Tęsiam apžvalginę kelionę ir važiuojam link Pitsanulok miesto ir , Wat Phra Sri Mahatat  šventyklos jame .

Šventykla nėra kažkuo labai ypatinga, bet keletas matytų vaizdų įsirėžė giliai atmintin… Įeinant į šventorių išsirikiavę prekystaliai su budos medalijonėliais, atvaizdais, smilkalais, čia pat ir užkandžiai, greitas maistas, aukų rinkimo indai ir dar krūva įvairiausių mažmožių. Netoli prekystalio prie stulpelio pririšta, tik pradedančio vaikščioti  pyplio vaikštynė, su pačiu keleiviu joje… Keistoka… pas mus taip nebent šunelius prie parduotuvių palieka… atokesniame šventoriaus pakraštyje vyksta keistas procesas; viena motera sėdi ant žemo suolelio, kita, su šukomis rankose, aplink ją tupinėja, plaukus kedena – gidė paaiškina, kad tai normali parduodama paslauga: parazitų išrinkimas iš galvos…

Mūsuose tai būt nesuvokiama… Dar keletas įdomių vaizdų su oranžiniais vienuoliais nusėda fotokameron…

ir pajudam link nakvynės vietos…

5 DIENA

Rytą aplankom vietinę mokyklėlę Pitnasuloke. Keistas ekskursijos vingis, bet, matyt, ten dirba koks nors mūsų vietinės gidės giminaitis… Ne tik Lietuva “švogerių kraštas“. Mokykla skurdoka, bet palyginus su mokyklėle džiunglėse, ši ištaiginga… Pastatai paprasti, sienos perpučiamos, bet čia turbūt nėra poreikio ręst atsparesnius būstus… “Pradinukų – darželinukų“ klasėje pasieniais ant mažų čiužinėlių pietų miegą miega vaikai. Daugelis čia užsibūna ilgokai ir vakarais, jei tėvai dirba ir neturi laiko… (čia tikrai gali patikėt, kad vaikai auga patys lyg gėlės…). Apdalinam mazgius sausainiais, išpešdami iš jų padėką (“savatika“). Šiek tiek nemalonus jausmas aplanko, negražus palyginimas, bet kažkuo primena cirką ar zoologijos sodą – “geri“ europiečiai tajų vaikus vaišina ir angėlskai čiauškėt moko, o mokytojų spaudžiami vaikiukai neriasi iš kailiukų visą ilgą tajų abėcėlę mintinai deklamuodami… Bet gal čia tik man taip jautrai praėjo – nemėgstu tokių dalykų… Apeinam mokyklos teritoriją. Smagu matyt kieme didesnius vaikius aitvarus laidančius.

 Atsisveikinam su mokyklos direktorium ir autobusu pajudam link pirmosios tajų sostinės – Sukhothai. Čia pagrindinis mūsų lankomas objektas Sukhothai istorinis parkas esantis šiek tiek toliau už dabartinio Sukhothai miesto. Šiek tiek primena Ajuthajos kompleksą: daug raudonų plytų šventyklų griuvėsių, įmantrių pogodų, baltai pilko tinko Budos atvaizdų, tik įspūdis kiek gaivesnis, gal dėl parko viduryje esančio vandens telkinio ir aukštokų medžių tankesnio pavėsio… Parko teritorija nemaža, bet yra galimybė išsinuomoti dviratį – bričkelę, ar net motorizuotą priemonę su vežiku, bet mes pasirenkam kelionę pėsčiomis. Diena graži, oras skaistus ir šiltas, kažkur tolumoje girdisi tradicinės tajų muzikos melodijos. Parkas linksmai puošiasi Loy Kratongo šventei. Tai viena didžiųjų metų švenčių (pagal tajų mėnulio kalendorių švenčiama per pirmąją 12-ojo mėnesio pilnatį, pagal mūsų kalendorių ši šventė dažniausiai būna lapkritį – bet apie tai vėliau, nes per šventę mes jau būsime savam kurorte prie šventinių stalų.). “Apibėgę“ šventoves važiuojam į šalia esantį Si Satchanalai miestą, kuriame taip pat yra istorinis parkas. Sukhothai ir Si Satchanalai istorinis parkas yra įrašytas į Unesko pasaulinio paveldo sąrašą. Keistas grožis: apdūlėjusios rudos uolienos Budos atvaizdai, daug kur apskritai likę tik torsai, bet nepamiršti ir taip pat apjuosti oranžinio audinio juostomis… Aptrupėję senojo miesto sienos likučiai, medžių paunksmėse ilsisi laiko sutirpdytos pogodos… Praktiškai, čia vos kyštelnam nosį, nes skubam pietauti. Pietūs netoli esančiame restoranėlyje po atviru dangumi, su daug žalumos,gėlių žiedų, bambukų sąžalynų, po suręstom gražiom pavėsinukėm apaugintom įvairiaspalviais žydinčiais vijokliais. Maistas vėlgi tailandietiškas (man, deja, nelabai patinkantis). Popiet, iki pasirodant autobusui, dar pamaglinėjam po šalia esančią gyvenvietę su tradiciniais tajų gyvenimo vaizdeliais: kiemuose stovinčiais dvasių nameliais, dideliais moliniais ąsočiais su vandeniu – rankoms nusimazgoti ir džiovinama smulkia žuvim, labai gražiai išdėliota ant sieto padėklų… Atobusui pasirodžius pajudam link Chiang Rai miesto. Važiuojant dėmesį patraukia šalia kelio ramiai žolę rupšnojančių laukinių buivolų banda – iš pažiūros visai tykūs ir romūs gyvūnai… O kitoje kelio pusėje ūkininkai senuoju būdu, rankom pjauna ryžių derlių. Sustojam. Šiek tiek juokingas pasirodo vietinės gidės pasakojimas apie derliaus nuėmimą, tarsi, niekad nieko nebūtume regėję / girdėję apie javapjūtę… Nors ryžių javus, tiesa sakant, vaizdavausi kiek egzotiškiau… Kažkur užliejamose priekalnių terasose… Važiuojam toliau… Sutemus prasilenkiam su triukšminga, linksma, marga ir spindinčia, Loy Kratong šventei skirta, eisena. Daug šviesų, lempučių, blizgučių, spalvų. Ant išpuoštų platformų sėdi gražiausios gyvenvietės merginos (kažkodėl per šią šventę populiaru rinkti gražuoles…), joms iš paskos seka kolona įvairaus amžiaus žmonių, nešančių įvairaispalvius popierinius žibintus, žvakes ir t.t. Tradicinės tajų muzikos garsai girdisi dar ilgokai, šviesuliukams bedingstant iš regėjimo lauko… Chiang Rai pasiekiame naktį.

6 DIENA

Kadangi reikėjo keltis labai anksti ryte (dar neprašvitus) ir eiti  į daržovių turgų, kur rytais vienuoliai renka maistą ir aukas – deja, supasavau, tad ši dalis įspūdžių iš Mindaugo lūpų:******.

Popiet pradedame kelionę link kalnų genčių kaimelio, kažkur visai šalia auksiniojo trikampio… Šiaurės Tailandas garsėja kalnų gentimis imigravusiomis čia iš Birmos, deja, tikrai nepamenu kaimelio kuriame buvome pavadinimo (nes tokių yra gan daug), juolab, kad mes aplankėm ne visai tikrą gyvenamą kaimą, o labiau amatų kaimelį, kuriame savo rankdarbiais prekiauja net kelių kalnų genčių žmonės ir tik dėl kelių šalia esančių lūšnelių, kur moterys gamina maistą, prižiūri vaikus, skalbia, džiovina prieskonius, – galima įtarti , kad kažkas čia dar ir gyvena, ne tik prekiauja. Kelionė link amatų kaimelio užima kvapą, didžiąją kelio dalį įveikiame laiveliu, kur iš ryto ūkų išnyrančios kalvos ir kalnai atrodo nežemiškai… Išlipam krantan, kur prieplaukoje mūsų laukia suvenyrų turgelis… Laukdami savo sekančios transporto priemonės – “džipų“, pašmyrinėjam aplink: turgelyje prekiaujama tais pačiais suvenyrais, audiniais,  skrybelėmis, sidabru, odos gaminiais, tradiciniais drabužiais, muzikos instrumentais, marionetėmis tradiciniais tajų apdarais ir medžio drožiniais. Netoliese praeina dramblys su porele turistų “balne“… Šalia sukiojasi ir viską knisa apsiparšavusi vietnamo kiaulė su paršeliais, žaliuoja “kaktusinė tvora“. Lūšnelėje sėdi keli vietiniai vyrukai su juokingomis megztomis kepurėmis su bumbuliuku… atvažiuoja džipai, išsiskirstom į tris ekipažus ir judam tolyn link amatų kaimelio. Ši vieta yra maždaug apie 1800 m virš jūros lygio, kalnuota, apaugusi džiunglėmis, kai kur šmėstelna kinietiškų šventyklų dailūs bokštai, margi vietiniai turgeliai, parduotuvėlės, dvasių namelių ištisi “kaimukai“ (tokiose vietose davsių nameliai atsiranda po avarijų ir norint nuraminti vietos sau nerandančias mirusiųjų sielas, ar norint permaldaut likimą). Amatų kaimelis taip pat kalno šlaite: pradžioj leidžiamės nuokalnėn, po to kylam… Besileidžiant prie savo prekystalių mus pasitinka Akha genties moterys pasipuošusios tradicinėm bumbuluotom ir monetom išpuoštom kepurėm:

Nežinau ką kramto tos moterys (gal tabaką), bet išskirtinai visų šios genties moterų burnos juodos – keistas grožio etalonas… Nors atkeliavus čia, į šį kaimelį,  žodžiai keistas ir grožis nuolat šalia… Tai viena vargingiausiai gyvenančių Tailando genčių, kurios tarpusavyje dar pasiskirstę į keletą subgrupių. Šios gentys išsiskiria iš kitų “kalnų žmonių“ genčių dar ir savo kilme, jos kilę iš pietų Kinijos (Yunnan), kai tuo tarpu likusi dauguma genčių atkeliavo čia iš Birmos… Anksčiau Akha genties žmonės verstavosi opiumo auginimu, pasikeitus šalies įstatymams, ne be valstybės pagalbos  jie ėmė verstis “nesvaiginančia“ žemdirbyste.

Žemiau nuokalnėje įsikūrusi viena iš mažiausių  Karen genčių subgrupių – Kayaw, kurios moterys išsiskiria ypatingais dideliais auskarais ištempenčiais ausies plyšį:

Na ir nusileidus šlaitu, apačioje mus pasitinka egzotiškiausia Karen genties subgrupė – Long Neck Karen arba tiesiog ilgakaklės. Šis keistas grožio supratimas kildinamas iš dviejų priežasčių – pirmoji, tai iš senesnių laikų atėjusi tradicja tokiu būdu saugotis nuo laukinių gyvūnų (tigrų, pumų ir pan.), kurie pirmiausia puldami taikosi į liauną žmogaus kaklą, tad vyrams išėjus medžioti, moterys bent taip saugodavosi nuo laukinių žvėrių. Kita priežastis susijusi su neramumais jų gimtojoje šalyje, Birmoje, kuomet moterys lydydavo visą turimą auksą ir iš jo darydavo žiedus ant kaklo , bei rankų ir kojų, kad reikalui esant būtų galima greitai sprukti su visomis savo užgyventomis brangenybėmis… Dabar tai, žinoma, ne auksiniai žiedai (greičiausiai žalvaris) ir daugiau pragyvenimo šaltinis, nei grožio etalonas…

Čia daug komentarų nereikia: vieniems gražu, kitiems keistas savęs luošinimas, nors tenka pripažint, kad kažkokio savotiško šarmo tame yra…

Iš kaimelio važiuojame į orchidėjų ūkį. Čia auginamos orchidėjos ir specialia technologija (leidžiančia užkonservuoti gėlių grožį) iš jų žiedų gaminami papuošalai.

Beje tikėjausi pamatyt didesnę orchidėjų įvairovę, nes teko daug kur matyti įvairiausias orchidėjas augant tiesiog ant medžių, tarsi, piktžoles, bet čia, matyt, auginamos atspariausios ar labiausiai papuošalų gamybai tinkamos gėlės… Bet įvairių gražių drugių čia matėm tikrai daug…

Tęsiame kelionę auksinio trikampio keliais (tai yra vieta kur susikerta trys valstybės – Burma, Laosas ir Tailandas) per vaizdingas, kalnuotas vietoves, džiungles  link Chang Mai miestelio – paskutinio mūsų pažintinės kelionės taško. Pakeliui, jau sutemus, pravažiuojame dar vieną nediduką miestelį, kuriame vyksta šventinis pasirodymas ruošiantis Loy Kratongo nakčiai, dangun leidžiami ugnies aitvarai, scenoje pasirodo fakyrai. Nusprendžiame pasilikt pasižiūrėt programą, bei pasivaikštinėt po šurmulingą šalia esantį turgelį (čia nusipirkau du labai gražius rankų darbo vėrinius, kuriais lig šiol neatsidžiaugiu).  Į Chiang Mai atvažiuojam visai sutemus ir iškart skubam persirengt, nusipraust ir valgyti. Vakarienė tradicinė Kantoke, patiekiami tipiniai tajų šiaurės regiono patiekalai, o tuo metu mums šoka Tajų šokėjos. Vakarienės metu prieina tradiciniais šiaurės tajų drabužiais apsirengusi mergina, uždeda mums ant pečių jazminų girliandas ir jos kolega nufotografuoja mus visus tris – išeinant iš restorano jau gaunam savo nuotraukas įrėmintas ryžių popieriau rėmelyje – tiesiog maloni smulkmena vis priverčianti prisimint šią kelionę. O beje jazminai čia taip pat visai kitokie:

Po vakarienės dar kiek pasivaikščiojam Chiang Mai gatvėmis. Čia šurmulys beveik kaip Bankoke: čia pat gatvėse ruošiamas maistas, prekiaujama suvenyrais, važinėja vėžimėliai su “užkandėlėmis“. Vienos “užkandėlės“ susigundė paragaut ir mūsų gidė su Mindaugu:

nežinau kokius konkrečiai skrudėsiukus jie valgė (daugelio net pavadinimų nežinom), bet rinktis galėjo iš didelės gausos skrudintų aliejuje tarakonų, skėrių, šilkverpių lervų ir vikšrų, skruzdžių ir kitokių vabzdžių… drąsa pagirtina, skrandžių tvirtumas taip pat. To linkiu ir jums…

Po “sočios“ užkandėlės einam miegot… 

7 DIENA 

Anksti rytą keliamės ir važiuojam į žymiausią Chang Mai šventyklą Wat Phrathat Doi Suthep . Šventykla yra už 15 km nuo Chiang Mai miesto ant Doi Sutheb kalno. Iki šventyklos veda statoki 309 pakopų laipteliai – tikrai atimantys kvapą ir nerūkantiems sveikuoliams… Bet yra ir kita galimybė patekt į šventyklą – traukinukas (nors tuo metu mes apie šią galimybę nežinojom). Pirmiausia patekus šventovėn tenka nusiauti batus. Ryto šviesoje auksu tviskanti šventykla tikrai atrodo magiškai, juolab, kad tuo metu mes buvome vieninteliai turistai čia… Aplink mus ramiai vaikščiojo tik vienuoliai. O saulės zuikučiai nuo auksinių pagodų žaidė visame šventoriaus kieme. Už šventovės sienų atsiveria labai gražūs Chiag Mai slėnio vaizdai…

Nusileidus hindu dievo Nagos laiptais žemyn apima keistas jausmas – mūsų pažintinė kelionės dalis baigėsi… Šiek tiek liūdna, bet tuo pačiu džiugu, jog mūsų dar laukia septynių dienų atostogos prie Indijos vandenyno…

Aikštelėje prie mūsų laukiančio autobuso moteris prekiauja braškėmis – tai mano mėgiamiausios uogos. Negaliu atsilaikyt ir nusiperku (sutikit Lapkričio mėnesį šviežios braškės skamba gurmaniškai… Deja, savo skoniu jos nė neprimena lietuviškų garduolių, vadinasi, net ir tokios paprastos uogos braškės Tailande yra savitos ir keistokos .

Chiang Mai yra pagrindinis amatininkų centras, tad pakeliui atgal, link oro uosto, aplankome keletą amatininkų dirbtuvių: šilko, medžio, odos ir sidabro… Pamatyt procesą pakankamai įdomu, niekat nemaniau, kad šilkverpių kokonai tikrai taip po siūlelį išvyniojami. O ir sužinot kaip tikrą sidabrą atskirt nuo falsifika, buvo gan smalsu… Na ir dar keletas mielų pirkinukų įsitaiso mūsų ir kolegų krepšiuose… (Aš vis dar džiaugiuosi savo sidabro žiedeliais su rubino akutėm, Mindaugas savo sidabro ir odos apyranke.) Po to važiuojam į oro uostą ir  skrendam į Bangkoką. Iš Bankoko kelionė į Chia-am kurortą (esantį vos už poros valandų kelio / 160 km nuo Bankoko), kur praleidžiam likusias atostogų dienas. Įsikuriame savo viešbutyje  The Regent Cha – Am Beach Resort. Viešbutis geras ir ne tokiam turistų “rojuje“ kaip Phuketas, tad “yra kuo kvėpuoti“. Be to Chia-Am vos už 20 km nuo  Hua Hin miesto, tad norint galima nuvažiuot… kur mes, beje, nuvažiavom ant kelio pastabdytu vietiniu autobusu (įdomus experienc’as), labai pigu ir įdomu… Pasivaikščiojom po miestą, praėjom maisto prekių turgų (aš jau vidun užeit nedrįsau, bais pykino nuo tų kvapų, užėjo tik Mindaugas). Apėjom kelias gatvės prekybvietes (vis dar lauktuvių pirkimo karštinės veikiami), po to užsukom į vieną didesnį prekybos centrą ( kaip mūsų “Urmo bazės“ Kaune, tik daugiaukštės), čia įsigijom lagaminą gausioms lauktuvėms, sumokėjom ir sutarėm, kad užeisim pasiimti vėliau į dienos pabaigą, kai jau važiuosim viešbutin – jokių problemų nekilo… net keista kažkaip… Dar pašmyrinėjom po miestą, papirkom lauktuvių, kažkodėl nieko nenufotografavom ir pasiėmę iš PC lagaminą, tuk-tuku grįžom viešbutin… Gana patogus keliavimo būdas, juolab, kad čia ne Bankokas (nors miestas ne mažas) ir tokių spūsčių kaip Bankoke nėra… Daugiau lyg ir niekur išvykę nebuvom, tik uošviai dar vienon ekskursijon leidosi, deja, aš nekažką apie tai papasakoti galiu, tik kad teko anytai susidurt su įžūlia bezdžione, norėjusia jos rankinę iškraustyt … Situacija ne iš paprastųjų – derėtis neinasi, kovot baisu, nežinai, ko gali sulaukt – laimei pabaiga laiminga ir be nuostolių (tiek materialinių, tiek fizinių… ir Gražina, ir bezdžionė nenukentėjo …

Na ir pabaigai pasakojimas apie didžiąją tajų šventę, kuri buvo švenčiama ir mūsų viešbutyje – LOY KRATHONG FESTIVAL…

Pačios šventės esmė yra apsivalyme ir atsinaujinime: iš palmių lapų ir gėlių konstruojami plaukiojantys vainikai simbolizuoja visa, kas mus lydėjo ir išplukdant vainikus į vandenyną, mes, tarsi, paleidžiame praeitį, pamirštame, kas bloga ir pasiruošiam naujam gyvenimui (beje kaip praeities, kurios verta atsikratyt simbolis, į vainikus dedami nukirpti nagai, plaukai… o ateities pamaloninimui dedami pinigėliai ir smilkalai…

Daug muzikos, šokių, skanaus maisto (nors netgi jūros gėrybės grilyje taip pat su kokoso prieskoniu…), ledo skulptūros (kai kam tai egzotika, nors ledas prie +26/27 C, pasirodė egzotiškai ir mums, ypač ledo gulbės transformacija į žuvėdrą , deja, ledu džiaugėmės gana trumpai ) kažkodėl būtinai renkamos gražuolės/misės, šiuo atveju konkuravo atskirų viešbučio padalinių gražuolės… nepamenu, kas laimėjo, bet ne mūsų favoritė… Beje vyksta ir gražiausio krathongo (vainiko) rinkimai, deja, čia mūsų favoritas irgi prakišo… tada kratongų išplukdymas… baseinan (nes naktimis per pilnatį labai didelis atoslūgis, galima iki vandens ir nenueit… nors atvažiavę pirmą vakarą, jau sutemus, puolėm braidyt stebėdamiesi, koks “ilgas’ paplūdimys ir kaip toli toks seklus vandenynas  . Gerai, kad nieko nenutiko bebraidant basomis, nes kitą rytą matėm atoslūgio zoną knibždant gyvybe ). Kulminacijai šventinis fejerverkas.

Sekantį rytą po šventės visi paplūdymiai skendi vakarykščiuose kratonguose (žinoma, aplinka gan greit tvarkoma, bet vaizdelis primena šventės pagirias). Likusios dienos ramus poilsis rankiojant pajūry kriaukleles, kurių čia be je gana daug ir labai įvairių (tokio kiekio kriauklių dar iš niekur nebuvom parsivežę)…

Na ir dar vienas atmintin įsirėžęs momentas, kai važiuojnt į Bankoko oro uostą staiga užlijo liūtis ir keliuose ėmė virsti / suktis / daužytis automobiliai – toks jausmas, kad tajai per liūčių sezoną nevairuoja, nes tas nedidelis (lietuviškai nedidelis) kiekis kritulių taip greit prikrėtė tokių rimtų eibių… Nors buvo smalsu, kas vyksta aplink, bet mums jau buvo visvien – mes morališkai ruošėmės ilgam ilgam skrydžiui namo…

na, lyg ir visas pasakojimas, nebent vėliau Mindaugas papasakos savo dalį ar Gražina parašys detaliau apie savo pažintį su plėšike homosapiens protėve …  

šiek tiek daugiau Tailando vaizdų galima rasti čia, ateityje tikiuosi nuskanuosiu foto juosteles ir įkelsiu daug daugiau tų nepamirštamų kadrų … laukit…

KELIAUTOJAI:

Mindaugas, Aušra, Kajetonas ir Gražina.

Kadangi turiu, ko ne, fenomenalų gebėjimą prieš keliones apsirgti, tai Egiptan skridau gerokai krečiama šalčio ir karščiuodama… O kadangi kaip taisyklė, bėda po vieną nevaikšto, teko Vilniaus oro uoste kęst šaltkrėtį gerokai ilgiau nei buvo numatyta – keliom valandom vėlavo lėktuvas… Taigi aš su savo negalavimu pridėjau visiems vargo… O dar įvertinus bendrą pakeleivių nepasitenkinimą, dėl vėluojančio lėktuvo ir nakvynės viešbutyje (kurios praktiškai nebus) apmokestinimo – lėktuvui pakilus į orą, atsidusom lengviau… kai kas jau, žinoma, spėjo ir oro uoste “atsidusti“, kai kas ir gerokai “padusint“ – lietuviškai…

Apie 6 ryto mes jau viešbutyje ROMA Hurgadoje. Viešbutukas kuklus, bet jaukus, juoba, kad čia būsime vos kelias dienas, nes mūsų laukia KRUIZO NUOTYKIAI… Tik prieš tai man reikia pasveikt, taigi savo pirmą dieną Hurgadoje pramiegu… Mindaugas su tėvais pažindinasi su Hurgada… Miestukas nedidelis purvinokas iš pirmo žvilgsnio net atstumiantis, bet tas arabiškų kraštų atsainumas priverčia atsipalaiduoti ir mėgautis net ir apšiurusių, arabiškais motyvais margintu audiniu uždangstytų, niekad nesibaigiančių statybų vaizdais, ar skurdžiu atrakcijonų parku įkištu kažkur tarpuvartėn. Margais įvairiaspalviais 3-4 aukštų pastatais, kurių pirmuose aukštuose vitrinos nustatytos begale kaljanų, tarsi žvakių ir kitokių niekučių… perkystaliai, apkrauti vaisiais : šviežiais ir nelabai, saldumynų prekeivių prekyvietės ir vežimėliai, kai kur mėsinės su čia pat , lauke, iškabinta skerdiena, kavinukės: kai kurios nusėstos turistų, kai kurios vietinių, kai kur mišrūs medžioklės plotai – mėgsta vietiniai vyrukai “asistuot“ europietėms. (Be je įpusėjęs Ramadanas tam įtakos neturi…  Teko savo kailiu pajust arabiškų akių “karštumą“ , kai temperamentingasis prekeivis, mums užsukus jo parduotuvėlėn, taip užsimiršęs užsiflirtavo , kad net užsirūkė – na, kad jau taip, ar taip, Ramadano rimtis sugadinta. Miestas papuoštas veidrodinėmis – plastikinėmis mozaikomis ir veidrodiniais kupranugariais, gatvėse kai kur stovi 70-ųjų stiliuko interneto kabinos – kaip razinka ant to viso margo pyrago… HURGADA…

Trečiąją dieną keliamės labai anksti, sėdam į autobusus, rykiuojamės į organizuotą koloną, saugojamą vietinės, net ginkluotos, apsaugos ir pajudam į pietus, Luksoro link.

 Foto objektyvan nusėda keletas sultingo vietinio kalorito vaizdelių, keletas pakelės sukarintų turistų apsaugos postų vaizdelių, beje buvome stabdomi ir tikrinami gan dažnai… Papusryčiaujame pakeleivingoje kavinukėje apniktoje gausybės kačių ir turistų. Po pusryčių pajudame Nilo link ir objektyvus užlieja vaiski Nilo žaluma, molinės drėbtos trobelės, palmių sodai ir laukai… Atvykstame į Luksorą ir pirmiausia aplankome Karnako ir Luksoro šventyklas. Įspūdis galingas, o papirusais dekoruotų kolonų pavėsyje tikrai gali pajust tų senųjų laikų dvelksmą… (apie pačias šventyklas daugiau nerašysiu, nesu gidė verčiau pasyskaitykite kur sudėtos nuorodos.) Iš kart po ekskursijos Karnako ir Luksoro šventyklose sėdam į laivelį ir keliamės į vakarinį Nilo krantą, mūsų laukia Karalių slėnis, pakeliuj į Chačepsut šventyklą alebastro dirbtuvėlė ir Memnono kolosai. Vėlgi, daugiau istorinės info rasite čia, o aš pabandysiu tik perteikti asmeninius įspūdžius. Pasiekus vakarinį Nilo krantą, bent man, nejuokais ima šiurpti oda ir neapleidžia jausmas, jog esi stebimas. Nejauku, bet tenka su tuo apsiprasti. Kadangi Karalių slėnį pasiekėme jau įdienojus, tai ši ekskursijos dalis buvo, ko ne, sunkiausia… Sunkus pakilimas į pagrindinį slėnį ir dar sunkesni nusileidimai į kapų kriptas – deguonies ten retsykiais tiek pristigdavo, kad nerdavom viršun it iš vandens. Be je dar šiek tiek keistai pasijunti visur aplink matydamas ginkluotą iki ausų turistų “policiją“… Toliau keliaujame autobusiuku link Hačepsutės šventyklos, pakeliui sustodami alebastro “dirbtuvėj – parduotuvėj“. Kelionę tęsiam įsigiję keletą alebastrinių bastet dievybių – kačių pavidale… Ir štai prieš mūsų akis atsiveria nepakartojamas Karalienės  Hačepsutės šventyklos vaizdas. Asmeniškai man, tai buvo pati gražiausia aplankyta Egipto šventykla… Vakarinei saulei besileidžiant link horizonto, nuo šventyklos terasų atsiveria tikrai užburiantis vaizdas su žalia Nilo juosta tolumoje, o jei dar įsivaizduoti kadais čia žaliavusią karalienės įsakymu užsodintą medžių alėją… Toliau mūsų kelionė tęsiasi link Memnono kolosų ir saulei visai slepiantis už horizonto, jie atrodo dar mistiškiau, sakytum, šiek tiek labiau nurimus ir suklusus galėtum išgirst jų vaitojimą… Grįžtam į Luksorą ir pagaliau prisiregistravę savo viešbutyje – laive (“Nile bridge“) pavakarieniaujam. Po vakarienės pasivažinėjimas arkliais kinkytomis bričkelėmis po naktinį Luksorą ir rytietišką Luksoro turgų. Nerealus reginys. Čia pat, po ta pačia nakties skraiste amžius menanti Luksoro – Karnako sfinksų alėja ir paprastų žmogų buitis: kai kurie sfinksai nuo vaikų žaidimų ir laipiojimo jau it nupoliruoti… kai kurių apskritai mažai kas belikę… Tačiau vietiniams tai absoliučiai nekelia nuostabos ar kokių kitų neįprastų emocijų – juk jie šalia sfinksų gimsta, auga… savo vaikus augina – Egiptietiškas variantas “Gyvenimo po klevu“. Per turgelį lekiam tokiu greičiu, kad kai kuriais momentais pagauni save spygaujant (galbūt toks lėkimas, dėl to, kad aplink vyksta vakarinės Ramadano vaišės… visur… kavinukėse, ant stalų, prekyviečių, čia pat ant gatvelės grindinio…). “Aplėkę“ turgų stabtelnam vienoje kavinukėje patraukt kaljano ir atsigert vėsios karkadė (tai raudonos spalvos gėrimas iš ibiskuso lapų, pasižymintis maloniu rugštoku skoniu. Patiekiamas atšaldytas arba karštas)… Puiki pabaiga sunkiai, bet kupinai įspūdžių dienai…

Ketvirtosios dienos ryte išplaukiame į Esną. Diena poilsio ir tinginiavimo, po vakarykštės įtemptos dienos, – gėris… Plaukiant norisi ištisai fotografuoti neįtikėtinai įdomius besikeičiančius vaizdus: tai drėkinimo kanalais “subanguotos“ ganyklos, tai vėl smiltainio uolos ir dykumos peizažas, “moliniai“ nemeliai, miesteliai, ar vešlūs palmių sažalynai. Prieš pasiekiant Esnos šliuzus mūsų laivas stabtelna rykiuodamasis į laukiančių kitų laivų eilę, ir kaip tik tuo metu vandenyje ir ant denio užverda įdomus veiksmas – vandens turgus: kur prekeiviai iš savo valtelių mėto “prekes – ryšuliukus“ ant denio, kad norintieji galėtų apžiūrėti. Pirmieji “pavyzdžiai“ mus užgriuvo netikėtai, tad kolegos keliautojai kiek pyktelėję ir nepasigilinę situacijon, tiesiog, švystelėjo juos nuo laivo žemyn. Tačiau prekių lietus tuo nesibaigė, teko pasidomėti siūlomu gėriu, tada derybos su dar daugiau pasimėtymų ir finale suderėjus, pinigai metami į vandenį… pripūstuose celofaniniuose maišeliuose. Visas veiksmas truko gal 15-20 minučių, bet įspūdį ir keletą superinių kadrų kameroje paliko ilgam . Perplaukiame Esnos šliuzus. Įdomus procesas… bent man, lig šiol, buvo nematytas.  Atplaukiam į Edfu. Poilsis ir laisvas laikas laive. Jei gerai pamenu, tai šį vakarą ilgai sėdėjom denyje gurkšnodami lietuvišką Starką su Cola. Užmezgėm kontaktą su labai šiltu ir besišypsančiu laivo baro padavėju. Išklausėm jo story apie nesėkmingą mėginimą važiuoti pagyventi į Vokietiją, paskui čia pamylėtą europietę. Išklausėm jo nuomonę apie apskritai pamišusį, skubantį ir stresuotą vakariečių gyvenimo būdą – žinoma palyginus jį su čianykščiu – skirtumai akį bado…

Penktą dieną, po pusryčių, sėdam į arkliais kinkytas bričkeles ir važiuojam link Edfu dievo Horus šventyklos.  Pietūs laive, o po pietų gražūs Nilo pakrančių vaizdai pakeliui į Kom Ombo. Prasilenkiame su keliomis feliukomis (nedideliais, senaisiai, Egiptietiškais buriniais laiveliais, gal net labiau buriniais plausteliais)  plukdančiomis turistus – smagu būtų čia šitaip, savarankiškai/savakojiškai, pakeliauti…Vakare atplaukiam į Kom Ombo.  Iš tolo matosi ant kalvos stovinti dviejų dievų, Sobeko ir Horo, šventykla, pačioje apsupta rytietiško turgaus.  Turiu pripažinti, kad vėlų vakarą klaidžioti po dievo krokodilo šventyklą tarp mumifikuotų tikrų krokodilų potyris nervus pakutenantis. Pasigrožėję atsiveriančiais peizažais ir apačioje plytinčio margaspalvio turgaus panorama grįžtame į laivą… Tai paskutinė naktis laive…

Šešta diena. Pusryčiai laive, išsiregistruojame iš laivo ir autobusu važiuojam į apžvalginę ekskursiją po Asuaną. Pirmiausia vykstam prie nebaigtojo obelisko Faraonei Hačepsutei, po to link  Asuano užtvankos, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Nilą ir Nasero ežerą, ir memorialą tarybų tautoms, visoms penkiolikai, nes užtvanką statė sovietai… Nusileidžiame autobusu link Nasero ežero ir persėdam į laivelius, kuriais plauksime į Izidės šventyklą. Viso šiuo metu yra trys šventyklos išgelbėtos nuo Nilo vandenų ir perkeltos į aukštesnes pakrantės vietas (joms iškilo grėsmė, kai buvo pastatyta Asuano užtvanka). Mes aplankome vieną iš jų, esančią Adžilkijos saloje, čia perkelta šventykla Izidei anksčiau stovėjusi Filė (Philae) saloje. Labai jauki, šviesi ir rami vieta, kažkuo išsiskirianti iš kitų faraonų didybės monumentų… gal tuo, kad skirta Izidei ir pilna švelnaus moteriškumo, o gal savo Ptolemėjų dvasios priestatais su graikišku “prieskoniu“… Pasivaikščiojus po šventyklą buvo labai gera atsigaivint šviežiai spaustomis vaisių sultimis (kai kurių iš jų net nepamenu pavadinimų, bet tikrai buvo skanu)… Po atokvėpio valandėlės grįžtame į prieplauką, pašmyrinėjam po čia pat įsikūrusį suvenyrų turgelį ir važiuojame autobusu į kvepalų “institutą“ (mandrai čia juos vadina, nors tai viso labo dar viena kvepalų dirbtuvėlė- parduotuvėlė). Kažkuo užkliuvau prekeiviui, tad žūt būt prisispyrė ant manęs pademonstruoti, kur ir kaip reikia kvepintis – juokinga, bet tuo pat metu gan nemalonu, ypač, kai ore sklando nevisai švankūs juokeliai, o tas oras dar ramadanu persismelkęs. Žinoma, po viešo pakvepinimo, “isterijai“ pasidaviau ir nusipirkau, net du, buteliukus kvepalų: Hugo Boss prototipą (čia aš tuo metu mėgau jais kvepintis) ir taip erotizuotai pristatytą afrodiziakų afrodiziaką – Dykumos Rožę (vis dar čėdiju juodai dienai). Po “kvapnaus smagenų praplovimo“ pietūs, o po piet vėl į laivelius ir plaukiam į Nubių kaimelį. Pakeliui daug gražių vaizdų ir foto kadrų, o dar šalimais priplaukia miniatiūrinėse valtelėse,  su medinėm lentelėm vietoj irklų, besiirstantys ir dainom uždarbiaujantys berniukai. Vaizdas žinoma už dainas gražesnis, bet smagu išgirst, kaip jie stengiasi visomis kalbomis padainuoti (lietuviškas bandymas buvo gan komiškas – nekažkas lietuviško ir girdėjosi)… Dainorėliams atlyginama už pastangas ir anys savo mini laivais pasileidžia link kitų “linksmybių ištroškusių“ turistų… Priplaukiam tikslą – Nubių kaimelį – mus pasitinka krūva margaspalvių vaikų, apsirėdžiusių ir nacionaliniais drabužiais, ir gana žinomom “inamarkom“… Pasitinka šiltai ir netgi lipšniai – uždarbiauja. Su vienu vos pavyksta atsisveikint, o jau taip stipriai rankon buvo įsikibęs. Kaimelis gražus, iš molio drėbti namukai išmarginti įvairiais ornamentais, ryškiom spalvom… Užeinam į vienus namus: jauku, visur ištiesti kilimai (kokius ir mūsų močiutės kaimuose iš audinių skiautelių ausdavo), lubos peršviečiamos (juk gausių kritulių tikėtis neverta). Tuojau pat gaunam karkadė ir  užkurtą kaljaną… Pasifotografuojam, apžiūrim šeimininko pasiūlytus juodmedžio suvenyrus (žinoma neatsilaikę kelis nusiperkam – bet derėtis tenka kaip ir su arabu) ir patraukiam vietinės mokyklos link. Čia išklausom pamokėlę apie arabiškus rašmenis (nors neretas Nubis šalia arabų kalbos dar naudoja ir savąją kalbą), pasižvalgom po mokyklos teritoriją ir keliaujam atgal… Laukia nelengva, visos nakties, kelionė traukiniu į Kairą. Sunku buvo užmigt šią naktį, ilgokai su Mindaugu ir mūsų vietiniu gidu sėdėjom vagone restorane… Geležinkelis siaurokas, posūkiuotas, greitis didelis – tenka ilgokai save ramint ir nuteikinėt, kad viskas bus gerai…

Rytą mes jau Kaire ir tiesiu taikymu į Gizą. Apžiūrim garsiasias piramides. Mums kažkaip nuskyla atvykti čia pirmiesiems, kol nėra kitų turistų ir prekeivių erzelio… DIDINGA… net kažkiek šiurpu… Po to šiurpu pasidaro nuo įkyraus vietinio siūlymų, tai nusifotografuot su juo fone, tai su jo kupranugariu pajot, o finale susigundžiusieji dar turi primokėt už tai, kad anas juos nuo to kupriaus nukeltų. Grįžtam nuo piramidžių, o auto aikštelėje jau veiksmas vyksta pilnu tempu, tsakant, nekropolis – metropolis : paslaugos ir prekės siūlomos kas žingsnis, o kiekvienas jūsų žingsnis nuo prekės, traktuojamas, kaip derybų dalis mušant kainą(net jei prekė jūsų ir suvisai nedomina). Pavažiuojam iki sfinkso… gražu… didinga… bet mus vistiek labiau vilioja pamatyt tai, kas už įvairių užvertų durelių, kaip tik ten, kur stovi automatais ginkluota apsauga…

Atsisveikinam su Giza jau įdienojus ir turizmo verslui gerokai prasklaidžius pasaulio stebuklo kerus… Grįžtame į smoge skendintį Kairą. Pietūs restorane-laive “Pelikanas“ ant Nilo upės, o prie įėjimo į jį dar galima pasigrožėti ir gražiais, saikingai įmitusiais, rausvais pelikanais… Po pietų “prasibėgimas“ po beveik beribį Kairo nacionalinį muziejų: ten tiek visko daug, kad sunkiausia sukalkuliuoti, kiek gi realiai prireiktų laiko norint bent akimis permest kožną eksponatą. Mes, deja, tiek laiko neturime… Gal ir dėl to Mindaugas visgi kai ką, piktybiškai, nutaisęs naivią veido miną, fotografavo, ir su blicu, kas ten, neva, labai sekama ir ganėtinai draudžiama. Apibėgę muziejų patraukiam link Salah Ed Dinos Citadelės ir Mohamedo Ali mečetės. Kairo panorama, atsiverianti nuo citadelės sienų yra tiesiog pribloškianti: čia pat smogo kamuoliuose, karščiu alsuoja betoniniai daugiaaukščiai naujadarai, dangų remia garsių mečečių bokštai, gatvelėmis burzgia milijonai autotransporto priemonių, skleidžiančių tiek pat įvairių garsų, šalia apačioje molinių namelių rajonėlis, stovintis ant tikrų kapinių, ir vaikai besikarstantys ant apgriuvusių antkapių, čia pat mažuose žalumos ploteliuose ganosi gyvuliai… laikas ir erdvė tarsi sumišus ir ištampyta, o tolumoje, tarsi, amžinybės vartai, dunkso Piramidžių siluetai… Sunku nupasakot jausmą, kuris apima matant tą laikmečių vientisumą… Deja, apie Mohamedo Ali mečetę ne ką tegaliu papasakot, nes į jos vidų nėjau… (mano vidinė nuostata nelabai suderinama su ekskursijomis į maldos namus – man tai pernelyg intymu). Tikiuosi čia Mindaugas įterps savo pasakojimo dalį…

Dar šiek tiek laiko autobusu po Kairą (deja, visur tik autobusu, tad matant gerus kadrus per autobuso langą, norėjosi braukt ašarą) ir paskutinis sustojimas iki grįžimo į Hurgadą – Kairo papirusų institutas (dar vienas mandras užvadinimas dirbtuvėms ir parduotuvei). Mums gan primityviai buvo pademonstruotas papiruso gamybos procesas, o po to … derybos, pirkimai, pardavimai… Visgi vieną nediduką piešinį su deive Nut įsigijom ir mes, bet nepatikėsit kokių grožių ten buvo galima rasti: net šventą Jurgį ir Mariją su Jėzum… ant papiruso…

Vėlokai vakare sugrįžtam į Hurgadą… Kruizas Nilu baigėsi… bet atostogos Egipte dar ne…

Dienelę pailsėję nusprendžiam plaukti panardyti… Kaip mums sakė, paviršinis nardymas smagus ir visiškai nepavojingas užsiėmimas… Jei tikrai taip būtų… Taigi Rytą susirenkam prieplaukoj, sėdam į Jachtą ir plaukiam į vieną iš Raudonosios jūros salų, tinkamą paviršiniam nardymui (snorkeling’ui). Vaizdelis už borto prilygsta tik tam, kurį rodo tokiuose tv serialuose kaip  “atogražų karštis“ – na, jei kas pament tokį, jei ne, bandysiu nupasakot, ką mes ten visgi pamatėm: mėlyna mėlyna (akvamarininė) jūra, baltas diiiidžiulis besibaigiantis sulig horizontu paplūdimys, apstatytas palmių lapų skėtukais, net nubalusiais nuo intensyvių saulės spindulių, kai kur po tokiomis pat palmių lapų pastogėmis bariukai su gaiviais gėrimais ir t.t. . Man jau vien pamačius tokį paplūdymį užėmė kvapą, o čia dar sako, kad po vandeniu dar gražiau… Pirmiausia bandom prisijaukint plaukmenus, vazdelius, akvalangus – niekada nesu to dariusi – sudėtingoka, bet smagu… Tada atbulomis į jūrą… ir staiga, čia pat, šalia savęs, po savim, pamatai visai kitą pasaulį… Blizgantį ir mirguliuojantį įvairiausiomis spalvomis… Kartais net užsimiršti, kad jis po vandeniu, bet geras gurkšnis “narzano“ (iš tiesų labi labai sūraus jūros vandeniuko) grąžina paviršiun mikliai. Buvo ir man taip kelis syk, kai rodės imsiu ir ranka paglostysiu šalia esančią žuvį. Be je tas povandeninis pasaulis tiek įtraukė, kad net pamiršau laiks nuo laiko pastebėt atstumą iki kranto (beje esu nekokia plaukikė), ir kai galų gale pasijutus šiek tiek pailsusi, atsisukau atgal nejuokais išsigandau ar atgal tiek parplauksiu. Juolab, kad teko nusiimti akvalangą ir vamzdelį, tai su “ekvipmentu“ rankose buvo kur kas sunkiau parplaukt. O dar tai, kad be akvalango nesuvoki gylio ir to, kas dedasi po tavim… bet, panikai praėjus, parsikapsčiau, nemaloniausia buvo peršulys gerklėj nuo tų keleto sūraus vandens gurgšnių… Po to mačiau ir dar keletą pargrįžtančių visai nusikalusių, su “įranga“ rankose – bent ramiau, kad ne mane vieną taip įtraukė ir užliūliavo vandenai… Maloni buvo ir poros valandų reabilitacija paplūdymy, deginantis ir renkant kriaukleles, koraliukus ir akmenėlius (be je, nepaisant gidų įspėjimų, kad iš Egipto negalima vežtis net menkiausių koralų, visgi savo surintuosius “lobiukus“ parsivežiau be problemų)… Po saulės vonių susirenkam visi į jachtą, papietaujam jūroje ir plaukiam į kitą vietą panardyt tiesiai nuo denio… Deja, tuo metu bangos ima šiauštis, kyla vis smarkesnis vėjas, tad drąsiųjų nardytojų lieka vis mažiau, nes leidžiantis vandenin bangos bais traukia po jachta… Iš mūsų ketveriukės išdrįso tik vyrija. Vyrukams nardant vietinė chna piešinių meistrė padabino mano riešą visai gražia “apyranke“, bet ir tai kylančio nerimo neišsklaidė. Neilgtrukus nardymas nutraukiamas ir mes per tikrai nemažas, pasišiaušusias bangas, skubam krantan… užsūpavo gerokai). Vėliau sužinom, kad ši audra, pagal vietinius mastelius, ne tokia jau ir nedidelė buvo… Be je veiksmą laive, kaip ir vėliau ekskursijoje beduinų kaimelyje, filmavo vietinis operatorius, su diiidele kamera, na ir žinoma pardavinėjo “filmo“ kopijas, susigundėm, neminėsiu perrašymo kokybės lygio , bet kad ir perrašyt nebais buvo ką… Gaila , pinigai ir dalis vizualizuotų prisiminimų į balą, bet išmokta pamoka, deja, pamokos moralą “išvydom“ tik grįžę LT… O dar viena “pamoką“, apie patį nardymą, suvokėm po nardymo, nusipirkę bukletą apie Egipto rifuose gyvenančias žuvis – pasirodo, benardydami matėm ir tokių, su kuriom verčiau nesusitikti ir tokių, kurių nevalia liesti, gerai kai viskas baigiasi gerai… Keista tik, kad iš Novaturo gido nesulaukėm jokio instruktažo apie tai… Taip praleidome dar vieną dieną Egipte…

Ir paskutinė mūsų ekskursinė išvyka džipais į dykumoje (apie 40 km nuo Hurgados) esantį beduinų kaimelį. Pirmiausia važiuojam plentu, bet neilgtrukus pasileidžiam dykuma… gana smagus ir greitas pasivažinėjimas smėlio kopomis… Pirmas sustojimas – vieta, kur, neva, dažniausiai matomi miražai. O realiai tai tik didelė nekalnuota plynė dykumoje vidurdienio kaitroje, kuomet virpa nuo grunto paviršiaus garuojanti drėgmė ir retsykiais galima išvysti vaizdą, matomą vasarą plente, kai tolumoje matosi žydra atsispindinčio dangaus juosta. Kažkodėl įsivaizdavau, kad tai kažkas įspūdingesnio… Sekantis stabtelėjimas prie “baltos“ kopos – gražu, bet Parnidžio ar senųjų Naglių kopoms tai neprilygsta… Dar šiek tiek pasivaikom vėją kopose ir mūsų džipai įsuka į aikštelę. Štai jis, modernizuotas beduinų kaimelis / miestelis turistams: didelė aikštė gausesnėms turistų grupėms priimti, pastatai mūryti iš akmenų arba plytų, kai kur pristatytos pašiūrės iš bambuko karčių. Bet čia pat stovi konteineris su atvėsinta Coco cola, Fanta ir Spite’u, o kitame pastato gale rykiuojasi galybė dėžių su jau turistų ištuštintais buteliukais. Tačiau net ir suvokiant jog tai beveik nieko bendro neturi su beduinų kaimu ir jų gyvenimo būdu (juk tai tiesiog “beduinų“ verslo centras) stebėti tai, kas vyksta, įdomu. Čia bėgioja ryškiais margais drabužiais pasidabinę garbanės mergaičiukės, be je berniukai su melsvom galabėjom ne ką nuo jų tesiskiria . Skirtumai pabrėžiami vyresniame amžiuje: moterys dėvi juodas suknias ir juodas čiadras dengiančias galvas, plaukus, veidus, paliekant plyšelį akims. Tuo tarpu vyrai “išsipuošę“ baltomis galabėjomis ir spalvingais arba baltais turbanais… Pašmyrinėjam aplink, pafotografuojam, tada užsodina mus ant kuprių ir nuveda keliolika metrų “pajodinėti“ – po kelionės Tunisan toks “pasijodinėjimas“ atrodo labai juokingas. Vienintelis smalsumą žadinantis momentas – juodai vilkinčios moterys vedančios mūsų kuprius. Fotokameros lieka pasotintos keliais gurmaniškais kadrais. Po pajodinėjimo susėdam visi bambukais dengtoje pašiūrėje, mus pavaišina karkadė ir padengia tradicinių ir adaptuotų patiekalų pietų stalą. Na o po pietų “paskaita – turgelis“; beduinai prekiauja vaistažolėmis, mineralais, tradiciniais suvenyrais. Taip atslenka vakaras ir mes išsiruošiame prie šulinio dykumoje, kur palydėsim saulę. Juokingai nuskambėjo pasakymas, jog šulinys pastatytas būtent šioje vietoje, dėl to, kad statistiškai čia lyja dažniausiai (paskutinį kartą 1997 metais). Pasilipame ant kalvos, kur stovi ir graži didelė mūrinė balandinė, ir laukiam saulės laidos…

Kalnuotose vietovėse saulėlydžiai kitokie… ne tokie ramūs (čia man susidarė toks įspūdis)… Saulei nusileidus beduinai skuba pamaldoms į vietinę mečetę. Sužavėji ji mus savo baltu minaretu suręstu iš tuščių statinių. Visiškai sutemus, deglų šviesoje, berberų šokiai, muzika, dainos, šėlsmas…  Oi, būčiau visai pamiršus apie pilnaties “įdegį“ dykumoje – pakeliui į viešbutį stabtelėjom dykumoje pamedituot bežiūrint į mėnulio pilnatį… Bėda tik ta, kad ten, kur sustojom pilnaties nebesimatė, nors važiuojant visur švietė jos gigantiškas blynas. Visi sugulė tyloje ant smėlio, o mes  su Mindaugu, nusivylę bemėnulizmu, sumąstėm užkopt ant kalvos užstojančios mėnesį. Užlipt, palyginus, buvo paprasta, nors ir avėjom atviras basutes ant nuogų kojų, o vat nusileist pasidarė baisoka, pagalvojus apie tarp akmenų galinčius tykoti gyvius, skorpionus, gyvates ir pan. Tad pasidžiaugę mėniulio spinduliais žemyn skuodėm kaip nutvilkyti, degdami iš gėdos dėl keliamo medituojantiems triukšmo, bet genami stipresnės už gėdą baimės. Štai taip smagiai atsisveikinom su atostogom ir Egiptu…

Deja, ne taip smagiai atsisveikinom su mus lydėjusias nekompetetingais Novaturo gidais, bet nesiplėsiu apie tai, idant nesusigadinti sau ir skaitantiems nuotaikos. Gal tik norėtųsi palinkėti vienatiniam rinkos lyderiui daugiau investuoti ne tik į savo pardavimų personalą ir labiau tikrinti savo gidų žinias ir profesinius įgudžius.

p.s. ateityje, nuskanavus nuotraukas, tikiuosi pasakojimą iliustruot vaizdais.

Mindaugas ir Aušra

Pirmą kartą į Tunisą skridom po savo vestuvių, medaus pusmėnesis, taip sakant . Kaip seniai tai buvo( beveik prieš 5 su puse metų)…

Taigi 2002m. rugsėjo 21 dieną išvažiavom iš Kauno į Varšuvą. Kadangi kelionę organizavo Oasis turs, skrydis Tunisan buvo iš Varšuvos. Rusėjo 21-osios naktį pernakvojom motelyje prie Varšuvos ir 22-orosios rytą išskridom į Tunisą. Skrydis, jei gerai pamenu, truko 3,5 val., ir štai mes Tuniso sostinėj Tunise. Iki mūsų viešbučio ‘El Mouradi’ Port El Kantauji’je dar apie porą šimtų kilometrų.

Lamei mūsų gidė buvo jau ilgokai Tunise gyvenanti Eglė Likaitė (superinė gidė, lig šiol geresnio gido neteko sutikt), tai kelionė ne tik, kad neprailgo, bet net ir kažkur prasprūdo tarp įdomių Eglės pasakojimų.

Štai mes ir viešbutyje, viešbutis 4 žvaigžių, nieko įmantraus, jaukus, ne super didelis, aplinka sutvarkyta, kambariai jaukūs, paplūdimys auksinis  ir šalia, ko dar norėt… Likusią dienos dalį žvalgomės po apylinkes (be je iki Suso vos keli km).

Sekantį rytą mūsų laukia ekskursija  El Džemas – Sfaksas – Gabes – Matmata – Duzas. Po ankstyvų pusryčių savo mikroautobusiuku vykstame į El Džemą. Mūsų grupėje tik 7 žmonės įskaitant mus – tai privalumas, tačiau kaip ir kiekvienoje grupėje atsiranda žmogus, kuris ir 10 atstoja (čia tikrai ne gerąja prasme), tai buvo mūsų Almonzė (Alma), viską žino, viską supranta, Maroke autobusu jau buvusi, tad Tunise į kvailiausias situacijas papuolanti. Važiuot, kaip visada klausantis įdomių Eglės pasakojimų neprailgsta, ir štai mes jau El Džeme – romėnų laikų amfiteatre, kuriame vykdavo garsiosios gladiatorių kovos. Sakoma, kad tai antras pagal dydį išlikęs amfiteatras, bet kažkodėl jokio didingo įspūdžio nėra…. matyt, ne to atvažiavom. Toliau keliaujame per Sfaksą ir Gabes į Matmatą, tikrųjų šiaurės Afrikos gyventojų berberų kaimą. Dar jie vadinami trogloditais, nes gyvena žemės urvuose, tokiuose labai savotiškos architektūros būstuose. Be je važiuojant keistą įspūdį  paliko visur šalikelėse stovinčios rožinės mėsinės, kur skerdiena ant kablių sukabinama tiesiog lauke, po stogeliu. Čia pat, šalia, griliukas ir šviežiausias kepsnys ant žarijų, pasiekiamas ranka…Vakarop ant kablių kabalioja tik griaučiai. Vaizdelis pradžioj šiurpinantis, bet kažkaip sugebėjom pamatyt tai be šleikštulio…

Sfaksas taip vadinama pietų sostinė, o Gabese, galima pajusti didžiosios Afrikos dykumų dvelksmą. Aplankome Jaros turgų, iš kurio atsiveria puiki panorama į Maritimės oazę.

Matmata. “Parodinis – turistinis“ berberų būstas (žinoma jie ir gyvena taip, bet tai nėra taip blogai, beveik kiekvienas “urvas“ turi elektrą, savo satelitinę anteną ir kitus buitį praskaidrinančius rakandus), balintos sienos išpieštos žydrom žuvim ir Fatimos plaštakom (hamsa) – simboliais sergstinčiais nuo blogio. Senyvos moterys, dažytais chna, oranžiniais plaukais, tradiciniais drabužiais ir “makiažu“… Įspūdinga kalva, ant kurios sveikinimas atvykus į Matmatą, keliomis kalbomis. Berods, kažkur čia buvo filmuotas žvaigždžių karų podų lenktynių epizodas. Dabar filmavimo aikštelėje įsikūręs viešbutis. Besigrožint gražiais vaizdeliais vietinis bando prastumt galimybę nusifotografuot su jo kupranugare ir kupranugariuku. Kaip mums, mieliems draugams, visai nebrangiai. Bet lietuvis nebūt lietuvis – nufotkinom kupranugarius ‘našarom’ per mikriuko langą. Vėliau vykstame simbolinių Sacharos vartų link – prie Duzo oazės. Be je Tunise negalima fotografuoti jokių karinių ar ‘valdžios’ objektų. Pakeliui jų pasitaiko vis daugiau (Libija, Alžyras netoli…). Vistiek pravažiuojant Mindaugas vieną nupleškino. Be je kupranugarių irgi pasitaiko vis daugiau. Po pietų pajudam link Duzo. Miestelio pavadinimas kilęs nuo prancūziško dvylika, dėl kažkada buvusio dvylikto karinio objekto. Iki turistiniam periode, tai buvo tiesiog piečiausia Tuniso oazė, kuri garsėjo savo ketvirtadieniniais kuprių ir arklių turgais ir derliaus festivaliais. Dabar čia mes (ir dar didžiulis skaičius kitų turistų). Bet  kelionė kupranugariais į Sacharos pakraštėlį vistiek buvo į spūdinga. Na mūsų mažai grupei pasisekė ir todėl, kad jojant į dykumą mes buvom vieni… Vėliau vakare pasivaikščiodami su Mindaugu matėm kokios virtinės turistinių karavanų pareina namo. Vakarienė ir nakvynė viešbutyje dykumoje. Vakarinis kaljano parūkymas, dalis standartinės turistinės programos – bet smagi… Be je po visko grįžę į pajūrį Port El Kantaujije tik ir svaigom apie sausą, šiltą Duzo klimatą ir galimybę ten praleist kone visas atostogas…

Sekantį ankstų rytą, dar kokia valanda iki saulėtekio išvažiuojam link Alžyro sienos, t.y. prie El Džerido druskos ežero. Gražu net mistiška, ar dėl miego trūkumo, ar dėl Alžyro sienos artumo, nugara bėgioja šiurpuliukai. Į abi kelio puses, kiek užmato akys, druskos ežeras, kai kur atviras su vandeniu, kai kur po druskos pluta. Čia perkamos gražiausios dykumos rožės ir stebimi originaliausi miražai. Be je Mindaugas išbandė ir dezinfekcines / gydomąsias šio vandens savybes – žaizdeles ant rankų  gėlė gerokai. Pasitikom saulėtekį, jis buvo įpūdingas, ir patraukėm toliau į Degečo oazės pusę. Arkliukų traukiamomis „karietomis“ apvažiavome Degečo oazę, daug palmių, užliejami drėkinimo plotai, daug augalijos, pradedant prieskoninėm žolėm, bananais, aukštesniais figų (inžiro) ir granatų medžiais ir baigiant datulių palmėm. Vietinis žmogelis už pinigus parodė, kaip basomis kojomis lipama į pačią palmės viršūnę – nė už ką to nedaryčiau… Paskui pasiekėme Atlaso kalnus, kur pamatėme laukines Šebikos ir Tamerzos oazes, krioklius ir didįjį Mido tarpeklį.  Vaizdai pritrenkiantys… kalnų šlaituose stovi akinančiai balti marabu, savotiškos koplytėlės šventiesiems, žemai kanjone žali oazių kilimai, o pakelėse sukabinti nerealių raštų ir spalvų berberiški kilimai… nusikalėm kaip šunys… norėjosi šokt į patį krioklį ir išsimaudyt… Kelionė ima suktis atgalios, grįžtam pro Kairuaną – tunisiečių taip vadinamą ketvirtąjį musulmonišką šventą miestą (pirmi trys : Meka, Medina ir Jeruzalė)… Kairuanas garsėja savo kilimais, neišvengiam ir mes vienos kilimų parduotuvėlės, kolegė iš grupės susidera ir nusiperka kilimą, mes atsigaivinam vėsia karkadė (kinrožių arbata). Pasivaikščiojam apie didžiąją Kairuano mečetę, deja, tuo metu ten kitatikiai nebuvo įleidžiami, ir pilni įspūdžių važiuojam link savo viešbučių prie jūros .

Praleidžiam dienelę ilsėdamiesi Port El Kantaujyje, kaip nebūtų keista, bet ir čia, turistų rojuje, yra įdomių vietų, gatvelių labirintų, prieplaukos prieigų, kur pasivaikščioti ir rasti, kuo nustebti… vakarop tuk- tuku parvažiuojam į viešbutį…

Sekanti diena Suse… tiksliau Suso medinoj, mėgaujantis tradicine oja (tariasi odžia – aštri kiaušinienė su pomidorais ir alyvuogėm), vietiniais kebabais (tik bandelėse) vadinamais ‘šavarmom’ (į jų sudėtį, kaip pagal pavadinimą, įeina viskas: bandelė, mėsa, pomidorai, alyvuogės su kauliukais, bulvės, aštrus padažas harisa ir dar tai, kas po ranka)… Mūsų pamėgtoj kavinukėj, esančioj medinos mansardoje, mėgaujamės nerealiai skaniomis šviežių apelsinų sultim ir kava plikyta apelsinų žiedų vandeniu… žodžiu, gurmanų rojus .

Sekančią dieną važiuojam į Tunisą – Kartaginą – Sidi Bu Saidą. Pirmiausia Bardo muziejus, kuris įsikūręs turkų vietininko Tunise rūmuose, jis garsus viena didžiausių pasaulyje mozaikų kolekcijų, istoriniu finikiečių palikimu ir didžiausia Afrikoje romėnų dievo Jupiterio pėda . Pačiame Tunise buvom trumpai, vos prasiėjom pagrindine alėja, keli įdomesni kadrai ir… važiuojame į garsiąją Kartaginą. Vergilijus „Eneidoje“ pasakoja kaip sudužus laivui čia išsilaipino jaunasis Enėjas, ir jį pakerėjo miestą įkūrusios legendinės Tyro karalienės Elisos grožis. Įpykę romėnai sugriovė šį klestintį ir nekenčiamą miestą, o žemę apibarstė druska – kad kraštas niekada neatgimtų. Šlovingojo miesto griuvėsiai traukia žmones iš viso pasaulio. Pamatėme Antonijaus pirtis (termas), vaikščiojome žeme, kuri mena didįjį karvedį Hanibalą ir imperatorių Adrianą… Įspūdingiausia visame tame buvo visur šniukštinėjanti automatais ginkluota apsauga ir ženklai nefotografuoti kairiau, mat žiūrint nuo termų į jūrą, po kaire puse, toliau ant kalvos (viiiisos kalvos) stūgso prezidento vila, vansi, valstybinės reikšmės objektas, kokius Tunise fotografuoti draudžiama. Ir niekam visai neįdomu, jog ta kalva dar netyrinėta archeologų, o nuorodų į galimus vertingus radinius esama (beveik lietuviškai kažkaip). Buvom iš anksto perspėti nefotografuoti tos kalvos pusėn, idant neprarastume savo fotoaparatų ir juostelių jau pilnų vertingų įspūdžių, bet… kai mus kartu su Mindaugu nufotografuoti pasisiūlė mūsų geroji Almonzė, net neįtarėm , kuo tai gali pasibaigt. Mat ji gero, super gero, norėdama, sumąstė vistik nufotografuoti mums mus ir bent kraštelį prezidentinės vilos. Kai iš jos atgavom savo fotoaparatą, pamatėm link mūsų skubančius apsaugininkus ir sumoję kas prie ko, greit išsiskirstėm ir dingom minioje. “Puikusis“ kadras, deja, ne kažko tevertas (tik, kad viena iš nedaugelio mūsų nuotraukų kartu), bet laimei fotoaparatas buvo išsaugotas.

Kelionės pabaigoje Tuniso Monmartras – simpatingasis Sidi Bu Saido miestelis ant jūros kranto. Baltos ir mėlynos spalvos nameliai, tradicinės įvairiaspalvės durys, puikūs panoraminiai vaizdai. Labai jaukios vietinės kavinukės. Jauku net prisiminus. Vakarienė mūsų viešbutyje. Be je čia vakarais scenoje lauke animatoriai vesdavo įvairius vakarus, o pabaigai būtinai būdavo sušokami keli šokiai pagal vaikiškas daineles (kaip “if you happy on vocation – clap your hands“ ir “che cosita est?“), kurios taip nusėdo atmintin, kad net ir grįžus namo neretai iš niekur nieko imdavau jas niūniuoti… Tad vakarais sedėdavom viešbučio terasoje rūkydami kaljaną ir gerdami Seltijos alų (neįpatingai skanus, bet… ir net 7 Lt bokalas). Be je tik atvažiavus, išgirdom iš Eglės info, kad alkoholio niekur kitur apart viešbutį ir spec. parduotuves “magazine generale“ nagausim, tad labai nustebom ir apsidžiaugėm pakelės parduotuvėlėj prie viešbučio pamatę Heineken alaus skardinėmis. Išsyk ėmėn ir nusipirkom sixpack’ą . Džiaugsmingai grįžę viešbutin, išėjom terason paragaut laimikio – ir, o siaube, alus šiltas ir … NEALKOHOLINIS… Dabar tvirtai žinom, kad alkoholis Tunise: viešbučiuose arba “magazine generale“…

Na ir paskutinė mūsų ekskursija – savarankiškai traukinuku į Monastirą. Pats keliavimo būdas paprastas ir priimtinas, bilietai be laiko (kas mums buvo labai paranku), kiek nejauku buvo tokiam siauram, lekiančiam posūkiais traukinėlyje, bet greit pripratom…

Monastiro pavadinimas kilęs nuo žodžio vienuolynas, dėl impozantiško, vieno iš nedaugelio išlikusių apie IXa. statyto Ribato (vienuolyno-tvirtovės). Nuo ribato sienų atsiveria gražūs vaizdai į jūrą, arabiškas kapines, Monastire gimusio, pirmojo šalies prezidento Habibo Burgibos mazoliejų ir mečetę.

Habibo Burgibos mazoliejuje

Monastiro pakrantėje

Be je jo garbei Monastire pavadintos alėjos, aikštės, oro uostas ir t.t. Mauzoliejus ir jo prieigos tikrai gražūs, bet mus traukia tikras Monastiro gyvenimas, tad pasileidžiam klajot painiomis miestelio gatvelėmis. Vakarienei, be jokių problemų, grįžtam į viešbutį…

Likusi medaus pusmėnesio dalis praslenka Port El Kantaujyje ir Suse, retsykiais pasvajojant apie mamos cepelinus… Kiek lietuvio šavarmom nepenėk – vistiek į cepelinus žiūri (tautosaka).

Paskutinis arabiško pasaulio pokštas mūsų kelionėje buvo tas, kad išskrendant lėktuvas vėlavo porą valandų, laimei apskritai mus įlaipino. Tunisas – Varšuva, lyg ir viskas tvarkoj. Lėktuvui kylant išgirstam, kad mūsų skrydis truks gerokai ilgiau, nei skrendant į priekį, bet nusiraminam, nes nieko nepakeisim… tik vis dar nežinom to priežasčių… ir štai perskridus viduržemio jūrą, pasimato Italijos žemės ir ugnikalnis Etna, kuris labai įtartinai ima artėt. Pasirodo mes čia turėsim nutūpt paimt dar kažkiek keleivių, apie ką niekas nieko anksčiau neinformavo… Sėdim laukiam, užpakaliai nutirpę, norisi rūkyt, deja, iš lėktuvo išeit negalima. Mindaugas parašo žinutę savo tėvams (jie mus turėjo parsivežt iš Varšuvos):“viskas gerai, būsim tada ir tada, per langą matom Etną“ . Po tokios žinutės Mindaugo tėtis lengvai pamišo. Nusileidom Varšuvoj gerom trim valandom vėliau…

Kelionė buvo smagi

sakydama sunki pradžia turėjau mintyje tai, kad užvedu šį (naudingą) kelionių dienoraštį tik dabar, o bent keleto įdomių kelionių įspūdžiai jau praaušę ir atmintyje užsislėpę… Bandysiu gaivint ir čia talpint… Tikiuosi pavyks… iki

LAUKIU JŪSŲ NUOMONIŲ, KLAUSIMŲ IR KOMENTARŲ