Violet Oaklander gimė JAV Masačiusetso valstijoje, Kembridžo mieste, užaugino tris vaikus. Apsigynusi du magistro diplomus, vieną iš santuokos, šeimos ir vaiko konsultavimo, kitą iš specialaus emociškai sutrikusių ir mokymosi negalią turinčių vaikų mokymo, knygos autorė gavo psichologijos mokslų daktaro laipsnį, daug važinėjo vesdama mokymus apie darbą su vaikais. Patirtį V. Oaklander sukaupė mokydama emociškai sutrikusius vaikus, privačios praktikos metu (Oaklander, 2007). Išleido dvi knygas: „Langas į vaiko pasaulį“ ir „Paslėpti lobiai: žemėlapis į vaikų vidinę saviraišką“. Taip pat parašė keletą žurnalų straipsnių ir knygų skyrių, įrašė garso ir vaizdo įrašų apie psichoterapinį darbą su vaikais .

2003 metais įkurtas pelno nesiekiantį Violet Solomon Oaklander vardo fondas. Fondas jungia psichinės sveikatos profesionalus, kurie siekia išsaugoti, praplėsti ir paremti V. Oaklander geštalto terapija paremtus darbus su vaikais ir suaugusiaisiais. Fondo steigėjai dirbo su V. Oaklander kurdami fondo tinklapį, rengdami mokymo medžiagą . Taip pat stengiamasi sukurti ryšį tarp įvairių šalių specialistų, organizuojami mokymai, kuriama archyvinė biblioteka. Šiuo metu V. Oaklander gyvena Los Andžele, ketina išeiti į pensiją, bet vis dar konsultuoja terapeutus.

V. Oaklander yra Geštalt psichologijos atstovė. Pagal tarptautinių žodžių žodyną (2008) tai yra tokia psichologijos kryptis, kuri neskaido psichinių procesų į elementus, bet laiko juos vientisais dariniais – geštaltais. Šios teorinės krypties esminės idėjos yra atėjusios iš pragmatizmo ir fenomenologizmo. Pirmojo įtaka pasireiškia žmogaus patirties kaip kūrybinio proceso suvokimą, patirties nedalomumą ir polinkį įžvalgas kelti ir tirti terapinių sesijų metu per kūrybinius užsiėmimus. Fenomenologijos idėjos imamos iš E. Husserl sukurto metodo, kai tiek psichologas, tiek klientas yra pasiruošę figūros/pagrindo iškilimui jų bendrame, kartu sukurtame pasaulyje (Bloom, 2009).

Geštalt psichologija yra neatsiejama nuo psichoterapijos, kuriai pagrindą padėjo 1951 m. Perls, Hefferline ir Goodman išleista knyga, kurios aktualumas neblėsta ir šiandien, nes joje nagrinėjami tokie klausimai kaip socialinė tvarka ir bendruomenė, liga ir sveikata, deviantiškumas ir normalumas, įvertinimas ir diagnozė ir pan. Vienas iš svarbiausių šios terapijos pasiekimų yra mestas iššūkis tuo metu vyravusiam mechaniniam, techniniam, į rezultatus orientuotam požiūriui (Levin, 2010).

V. Oaklander knyga „Langas į vaiko pasaulį“ pasakoja mums, kaip galima pažvelgti į tai, kas vyksta vaiko pasaulyje – jo jausmuose, mintyse, fantazijose (Oaklander, 2007). Dar daugiau autorė pateikia instrumentus, kurie mums padeda lengviau bendrauti su vaikais. Knygos skaitytojas susipažįsta su piešimo, vaizduotės, fantazijų, gaminių, istorijų, poezijos, marionečių, jausmų patyrimo, vaidybos ir žaidimo psichoterapijos metodais. Autorė vaizdingai, su pavyzdžiais pateikia kiekvieną metodiką.

Knygoje atskleidžiama V. Oaklander darbo metodo esmė – padėti klientams pažinti ir vystyti savo savastį. Tai svarbu, nes anot autorės, lengvesniam kontaktui su aplinka ir joje esančiais žmonėmis, būtinas stiprus savasties jausmas. Teigiama, jog sveikas požiūris į gyvenimą atgaunamas per kūrybines užduotis ir patirtį, pažinus savo pojūčius, emocijas, kūną ir intelektinius sugebėjimus. (Oaklander, 2007)

Kitoje knygos pusėje rašytoja supažindina su psichoterapijos proceso subtilybėmis. Pristato specifines elgesio problemas tokias kaip agresyvumas, hyperaktyvumas, pyktis, kaltė, uždarumas, vienatvė ir pan. Knygos gale trumpai pristatomi kitų konsultavimo grupių kaip paauglių, suaugusių, vyresnio amžiaus žmonių, brolių ir seserų, šeimos, grupių, labai mažų vaikų, mokytojų, lytinės diskriminacijos ypatumai.

Subjektyviai vertinant knygą, atsiskleidžia daug ypač vertingų aspektų. Ji parašyta pakankamai laisvu, nemoksliniu stiliumi, todėl yra lengvai skaitoma. Joje pateikiama daug praktinių pavyzdžių, nuorodų į kitus literatūros šaltinius, kuriuose galima plačiau pasiskaityti apie pristatomą instrumentą, metodą. Be to knyga naudinga ne tik psichologams, psichoterapeutams. Ji gali būti ypatingai vertinga tėvams, kurie nori geriau suprasti vaiko elgesį, padėti jam tinkamai spręsti iškylančias problemas. Mokytojai ir kiti žmonės dirbantys su vaikais gali pasisemti kūrybinės fantazijos ir įvairių priemonių pritaikymo ugdymo procese.

Tačiau randama ir tam tikrų minusų. Kartais nelabai aišku kodėl vienas ar kitas metodas ar technika padeda klientams spręsti sunkumus, pati autorė mini, jog kartais nežino kas padeda besikreipiantiesiems. Tai sudaro tam tikrą mokslinio pagrįstumo ir aiškumo trūkumą. Taip pat beveik visuose pateikiamuose pavyzdžiuose konsultacijos baigiasi gerai, o tai verčia klaidingai manyti, jog visos problemos gali būti lengvai išsprendžiamos. Paskutinis neigiamas knygos aspektas yra tas, kad nors ir pateikiama daug įvairių metodų, technikų, pavyzdžių, tačiau nėra konkretumo kada ką pasirinkti. Pati autorė teigia, jog ji pajaučia kas tinka kiekvienoje situacijoje, tačiau tokiu būdu truputį mistifikuojama psichologo specialybė, neaišku ar kiekvienas gali turėti tokią nuojautą.

Naudota literatūra:

• Bendorienė A., Bogušienė V., Dagutė E., Daržinskaitė T., Grigas G., Gudžinskas Z. ir kt. (2008). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma Littera.
• Bloom D. (2009). The Phenomenological Method of Gestalt Therapy: Revisiting Husserl to Discover the “Essence” of Gestalt Therapy. Gestalt Review, 13(3), 277-295.
• Levin J. (2010). Gestalt Therapy: Now and for Tomorrow. Gestalt Review, 14(2), 147-170.
• Oaklander V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
• http://www.vsof.org/about.html. Aplankyta: 2010 11 23
• http://www.vsof.org/foundingmembers.html. Aplankyta: 2010 11 23

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/violet-oaklander-langas-i-vaiko-pasauli/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/violet-oaklander-langas-i-vaiko-pasauli/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/KmfNk6sEULo/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/maria-molicka-pasaku-terapija/#comments Wed, 01 Dec 2010 07:29:35 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=808 Sonata Jucevičiūtė, Ramunė Gedgaudaitė, Toma Kazlauskaitė

Knygos autorė baigė psichologijos studijas Adomo Mickevičiaus universitete, Poznanėje. Specializacija – klinikinė psichologija. Šiuo metu dirba psichologijos profesore pedagoginės psichologijos institute (PWSC Leszne). Taip pat skaito paskaitas apie pasakų terapiją daugelyje Lenkijos universitetų. M. Molicka – europos psichologinės sveikatos draugijos narė, daugelio mokslinių ir populiariųjų publikacijų autorė. Daug metų dirba vaikų psichologe medicinos įstaigoje, kur jos pagrindinis darbas – pasakų terapijos taikymas.

Maria Molicka yra meno terapijos krypties – pasakų terapijos specialistė, išgarsėjusi savo šalyje, kaip šio metodo taikymo pradininkė. Viena iš pirmųjų savo šalyje pristatė ir įrodė pasakos terapijos naudą ir išpopuliarino šį metodą.

Meno terapija – tai meno priemonių (vaizdinių, garso, judesių) panaudojimas gydyme ir siekiant asmenybės augimo. Ši terapija remiasi nuostata, jog kūrybinių galių panaudojimas padeda žmogui sveikti ir bręsti. Meno terapija skirta platesniam savęs pažinimui per kūrybą. Ji skirta saviraiškos ugdymui, elgesio pokyčiams, siekiant pažinti save ir kitus, atpažinti savo emocijas, relaksacijai, bendravimo įgūdžių lavinimui.

Taigi, šioje knygoje ir pristatoma terapijos kryptis – viena iš meno terapijos krypčių – pasakų terapija. Ugdymas pasakomis – tai pats seniausias pedagogikos metodas.

„Literatūrą galime naudoti, kaip terapinę priemonę, jei norime perduoti žinias, praturtinti patirtį, parodyti naujus mąstymo jausenos ir veiklos pavyzdžius“.

Literatūra, darydama įtaka žmogaus psichologiniams mechanizmams, tokiems kaip mėgdžiojimas ir identifikacija, žinių asimiliacija ir jautrumo slopinimas, atlieka svarbų vaidmenį kaip terapijos ir profilaktikos priemonė.

M. Molickos knygoje terapinės pasakos yra skirtos susidoroti su vaikų jaučiama baime. Būtent dėl to, visa pirma knygos dalis yra paskirta aptarti tik vaikų baimėms.

„Baimė yra visuotinė ir dažnai patiriama emocija, kartu tai yra raktas perprasti daugybę pačių įvairiausių sutrikimų“.

Baimės yra išskirstytos pagal rūšį, formą, pasireiškimo sferas ir pagal baimės įveikimo strategijas. Baimės kilmė knygoje aiškinama tiek genetiniais vaiko ypatumais, tiek aplinka, o ypač atmosfera ir santykiais šeimoje. Išvardinti šeimų modeliai, pagal kuriuos galima nuspėti kokios baimės išsivystys kiekvienoje iš jų augančiam vaikui.

Antrojoje knygos dalyje pasakojama apie kognityvinę elgesio terapiją, apie terapinį literatūros poveikį apskritai ir apie pasakų vaidmenį vaiko gyvenime. Optimalus amžius „gydytis“ pasakomis yra ketvirtieji – devintieji gyvenimo metai. Iki ketverių vadinamasis „aš“ dar ne iki galo susiformavęs, taigi mažylis dar negali paaiškinti savo emocijų. Šiuo amžiaus tarpsniu vaidmeniniai žaidimai dar neįsisavinti, manipuliatyvinio pobūdžio: vaikas paprasčiausiai ką nors veikia su daiktais (pvz., maitina lėlę, traukia paskui save mašinėlę), tačiau neįsigyvena į atliekamą vaidmenį. Vyresni negu devynerių metų vaikai jau praranda žaidybinius interesus, todėl pasakomis jų jau „nebeišgydysi“ – jiems reikia kitokių terapinių mechanizmų.

Pasaka daro įtaką žmogui per identifikacijos mechanizmą. Vaikas susitapatina su vienu iš herojų (dažniausiai su pagrindiniu ir teigiamu), todėl visi herojaus išgyvenimai yra „perleidžiami per save“. Pasakos prisodrintos viskuo, su kuo vaikas susiduria realiame gyvenime, – nevisavertiškumo, baimės ir nerimo, agresyvumo, lyderiavimo ir paklusnumo, pavydo, bendravimo sunkumų, keblių dilemų, klastos, pasiaukojimo, narsos ir t.t.

Jeigu mažylis negali savęs sutapatinti su kokiu nors herojumi, jis labai greit praranda susidomėjimą kūriniu. Prisiminkime, pavyzdžiui, visiems gerai žinomą pasaką apie tai, kaip senelis rovė ropę. Ji mažyliams įdomi tik iš pradžių, mat patraukia jų dėmesį sparčia veiksmų dinamika. Tačiau keletą kartų šią pasaką pasekus, ji jau nebesukelia jokių emocijų. Taip yra todėl, kad vaikui sunku save sutapatinti su rope, anūke ar šuneliu – jų išgyvenimai pasakoje neaprašyti.

Dalis pasakų išties yra pernelyg paprastos, kad galėtų padėti išspręsti kokias nors emocines problemas. Jų psichologinė prasmė ir nauda vaikui kita – jos padeda stiprinti atmintį, lavinti dėmesį ir pamažu parengia mažuosius suvokti sudėtingesnius kūrinius. Ne veltui tokiose pasakose apstu pasikartojimų: skamba tos pačios frazės, vyksta to paties modelio įvykiai, tik su skirtingais herojais. Tokios pasakos, beje, ypač naudingos hiperaktyviems ir nedėmesingiems mažyliams – tarkim, šešiamečiams. Dažnąsyk jos suteikia organizuotumo padrikiems šių vaikų žaidimams ir elgesiui.

Terapinės pasakos yra skirstomos į tris pogrupius: relaksacinės, psichoedukacinės ir psichoterapinės. Relaksacinės pasakos yra skirtos nuraminti ir atpalaiduoti vaiką. Tokios pasakos veiksmas vyksta vaikui gerai pažįstamoje ir saugioje vietoje. Vaikas tiesiog įsijaučia į pasaką ir ja mėgaujasi. Psichoedukacinės pasakos yra skirtos keisti vaikų elgesiui. Dažniausiai tokių pasakų herojai turi panašių problemų kaip ir klausytojai, todėl klausydamiesi pasakų vaikai išmoksta naujų problemos sprendimo būdų. Psichoterapinės pasakos yra papildytos terapinėmis technikomis. Priešingai nei pirmos dvi, šios yra ilgos, išplėtotos fabulos. Jos pakaitiniu būdu tenkina poreikius, suteikią neturimą paramą ir pripažinimą, pateikia naujų žinių apie baimę keliančias situacijas.

Knyga yra naudinga norint daugiau sužinoti apie vaikų baimes, bei tų baimių likvidavimą. Taip pat yra labai informatyvi, nes pateikiama daug naujos informacijos. Gausu realių pavyzdžių iš autorės darbo patirties su vaikais – tai tarsi teorinės dalies apibendrinimas, kad būtų lengviau įsisavinti ir suprasti naują medžiagą. Tačiau, knygoje yra daug nepaaiškintų terminų, beje atsižvelgiant į terminologiją knyga apskritai nėra pritaikyta bet kokiam skaitytojui, reikia turėti psichologijos žinių.

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/maria-molicka-pasaku-terapija/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/maria-molicka-pasaku-terapija/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/RqQSKz6_RAw/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/donald-w-winnicot-zaidimas-ir-realybe/#comments Wed, 01 Dec 2010 07:14:53 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=805 Viktorija Meščeriakova, Marija Petkutė, Agnė Dumbliauskaitė

Donaldas Woodsas Winnicottas (1896-1971) – visame pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras, dukart tapęs Britų psichoanalizės draugijos prezidentu. Labiausiai vertinamas už didžiulį indėlį aiškinant žmogaus raidos ypatumus, remiantis visapusiškais klinikiniais darbais su kūdikiais ir vaikais (Wikipedia, 2010).

D. W. Winnicottas gimė Plymute, Anglijoje, 1896 metais balandžio 7 dieną. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje ir vienintelis klestinčio Anglijos provincijos prekybininko sūnus. Šeima atrodė pasiturinti ir laiminga, bet po šia „spindinčia kauke“, autorius įvardijo save, kaip engiamą jo dviejų vyresnių seserų, auklės ir motinos, linkusios į depresiją. Šalia to, apibūdindavo save, kaip sutrikusį paauglį, nerandantį savosios „vietos po saule“. Būtent ši savimonės (savosios „vietos po saule“) tema ir tapo D. W. Winnicotto domėjimosi pagrindu, dirbant su nerimastingais jaunais žmonėmis (Wikipedia, 2010).

Pirmosios mintys apie medicinos studijas pasireiškė, kai D. W. Winnicottas mokėsi internatinėje mokykloje ir susilaužė savo raktikaulį. Tuomet autorius savo dienoraštyje parašė, jog svajoja pats save išsigydyti. Tokių idėjų vedamas, 1917 m. pradėjo medicinos studijas Šv. Bartolomėjaus medicinos koledže, Londone. Per tą laiką, iš savo dėstytojų jis išmoko meno atidžiai klausytis, kol imamas medicininė anamnezė iš pacientų. Šį įgūdį D. W. Winnicottas vėliau identifikavo, kaip pagrindą savo psichoanalitiko praktikai. Baigęs studijas 1922 m. jis tapo kvalifikuotu pediatru. 1923 m. vedė Alicę Tailor bei įsidarbino „Patingtono Žaliojoje Vaikų ligoninėje“ Londone. Čia 40 metų dirbo vaikų pediatru ir psichoanalitiku (Wikipedia, 2010).

Per visą savo karjerą Donaldas Woodsas Winnicottas yra parašęs daugiau nei 200 straipsnių, kurių pagrindu buvo sukurtos knygos „Iš pediatrijos į psichoanalizę“ (1958), „Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis“ (1964) bei „Žaidimas ir realybė“ (1971) (Wikipedia, 2010). Savo darbo su vaikais ir jų motinomis pasėkoje D. W. Winnicottas susidomėjo psichoanalize (Winnicott, 2009).

Psichoanalizė – tai primoji visapusiška asmenybės teorija, kuri akcentuoja ankstyvųjų vaikystės potyrių svarbą žmogaus vystymuisi bei neįsisąmonintų konfliktų įtaką jo elgesiui. Pagal psichoanalizės teoriją, žmogaus psichiką sudaro id, ego, superego (struktūrinis modelis) ir sąmonė, priešsąmonė, pasąmonė (topografinis modelis). Pagal šią teoriją, kiekvienas žmogus pereina ir psichoseksulainio vystymosi stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kurios yra biologiškai nulemtos bei būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).

Donaldo Woodso Winnicotto sukurta bei knygoje „Žaidimas ir realybė“ (2009) pristatoma pereinamųjų objektų teorija, laikoma vienu iš svarbiausių jo indėliu į psichoanalizę, supurčiusių visą mąstytojų apie žmogaus prigimtį bendruomenę. Pagal šią teoriją, ankstyvoje kūdikystėje vaikas gyvena iliuzija, jog jis gali magiškai kontroliuoti išorinę realybę:

„Iš pradžių motina, prisitaikydama prie kūdikio poreikių beveik šimtu procentų, suteikia kūdikiui galimybę susikurti iliuziją, kad jos krūtis yra kūdikio dalis“ (Winnicott, 2009, 38 psl.).

Tačiau motina, pirma sudarydama sąlygas kūdikio iliuzijų susiformavimui, vėliau parodo vaikui, jog jis nėra visagalis išorinės realybės atžvilgiu ir taip sugriauna jo iliuziją (skatinamas objektyvus suvokimas). Pripažindama objektyvaus suvokimo keliamą įtampa, mama ima toleruoti pereinamųjų reiškinių egzistavimą vaiko realybėje. Nerimą malšinantys pereinamieji objektai (pavyzdžiui.: antklodė ar mėgstamas žaislas) ir elgesys su jais (pavyzdžiui.: antklodės kampo čiulpimas) priklauso pereinamųjų reiškinių sričiai. Taigi anksčiau ar vėliau kūdikio raidos procese ima ryškėti tendencija įtraukti „ne aš“ objektus (antklodė) į savo asmeninį elgesio modelį (antklodės čiulpimą, siekiant nusiraminti). Vis dėlto palaipsniui pereinamieji objektai praranda turėtą reikšmę – suaugusio žmogaus nusiraminimo technikos pasklinda po visą jo kultūrinį santykį su praeitimi bei ateitimi.

Gebėjimas išgyventi kultūrinę patirtį, pasak D. W. Winnicotto, yra paskutinioji individo žaidimo fenomeno fazė, kuri prasideda pereinamojo objekto panaudojimo ar pereinamosios nusiraminimo technikos formomis. Šioje vietoje, autorius taip pat teigia, jog tam, kad kontroliuotų išorę, individas turi žaisti. Tiek vaikai, tiek ir suaugę žaidimo, ir tikriausiai tik žaidimo, metu yra visiškai laisvi ir kūrybiški. Vaikų žaidimai pasireiškia per manipuliacijas išorės objektais, siekiant nusiraminti (antklodės čiulpimas), o suaugusiųjų – per parenkamus žodžius, balso intonaciją ir netgi humoro jausmą. Žaidimo metu, leisdami sau būti kūrybiškais, žmonės gali išnaudoti visą savo asmenybės potencialą, atrasti gyvenimo prasmę ir save. Tačiau kurį laiką gyvenęs kūrybiškai, žmogus gali vėliau skausmingai suvokti, jog didžiąją savo laiko dalį jis praleidžia nekūrybiškai. Šalia to,

„Savitumo paieškose konkretus asmuo gali sukurti ką nors vertingo meno pasauliui, tačiau visuotinai pripažintas ir sėkmingas menininkas gali būti neatradęs savęs“ (Winnicott, 2009,100 psl.).

Kaip priešpriešą sveikam – kūrybiškam – gyvenimui, D. W. Winnicottas pastato nuolankumą, kaip liguisto gyvenimo pagrindą. Nuolankumu paremto santykio su realybe atveju, žmogus pripažįsta pasaulį ir jo detales, kaip kažką, prie ko reikia prisitaikyti ar šiek tiek pakeisti. To pasėkoje asmuo išgyvena beprasmiškumo pojūtį, kuris netgi sietinas su idėja, jog gyvenime nėra prasmės.

Taip pat psichikos sutrikimus D. W. Winnicottas sieja ir su motinų nesugebėjimu pripažinti kūdikio komforto bei ramybės poreikio. To pasėkoje mama nesudaro vaikui galimybės susikurti pereinamąjį objektą. Neturėdamas jo vaikas netenka galimybės susikurti savo poilsio zonos, kurioje jis galėtų numalšinti gyvenimo diktuojamą įtampą, kylančią dėl poreikio apibrėžti save kaip atskirą ir skirtingą nuo kitų. Na, o neturėjimas savosios poilsio zonos vaikystėje gali nulemti emocinės raidos sutrikimus ir iššaukti kūdikio nerimą, depresiją, baimę prarasti mamą ar paranojiškas idėjas, darančias įtaką ir vėlesniame amžiuje.

Galimybes padėti įveikti psichikos sutrikimus savo knygoje „Žaidimas ir realybė“ (2009) Donaldas Woodsas Winnicottas sieja su keliomis metodikomis. Pirmiausia, autorius teigia, jog pagalba gali būti teikiama psichoterapijos, kaip tam tikros žaidimo formos, priemonėmis. Šiuo atveju, jis akcentuoja psichoterapeuto gebėjimą išlaukti, o galbūt ir išžaisti, kol klientas pats priims jo problemų sprendimą atitinkančią išvadą. Antra, autorius netiesiogiai teigia, jog turėtų būti skatinamas ir tėvų švietimas – vaikus auginantys žmonės turėtų sudaryti kuo palankesnę atmosferą vaiko pereinamųjų objektų formavimuisi, galimybei susikurti motinos atvaizdą mintyse, kad būtų numalšintas nerimas, jai neesant šalia.

Kaip matyti, knyga „Žaidimas ir realybė“ (2009) yra naudinga vaikų tėvams švieti. Nepamirštant, jog joje yra naudojamos specifinės sąvokos, kurių reikšmėmis tėvams reikėtų pasidomėti papildomai. Šalia to, būdama psichoanalitinės teorinės krypties atstovo kūriniu, ši knyga puikiai tinka psichoanalizės šalininkams, siekiantiems praplėsti savo požiūrį, arba tiesiog psichologija besidomintiems žmonėms, norintiems papildyti savo žinias.

Nepaisant knygos „Žaidimas ir realybė“ (2009) naudingumo, ji turi ir keletą trūkumų. Painus D. W. Winnicotto rašymo stilius kartais apsunkina galimybę iki galo suvokti tikrąją autoriaus idėją. Dažnai netgi nutinka taip, jog knygos idėjos pateikiamos painiais sakiniais, kurie kalba ne apie tai, ką norima pasakyti, o apie tai, kaip buvo prieita tam tikros nuomonės, tačiau kokios kartais iki galo taip ir lieka neaišku. Šalia to, ši knyga yra nukreipta į siaurą skaitytojų ratą – specialistus – ką puikiai iliustruoja gan dažnai knygoje vartojamas posakis „mes psichoterapeutai“.

Keletą knygos „Žaidimas ir realybė“ (2009) trukumų ganėtinai stipriai atsveria jos privalumai. Vienas iš didžiausią įspūdį palikusių privalumų yra kalbėjimas pirmuoju asmeniu, sukuriant tiesioginio pokalbio su autoriumi iliuziją. Tačiau tikriausiai labiausiai ši knyga sudominti psichologija besidominčių žmonių auditoriją galėtų tuo, jog joje yra pateikiami realūs D. W. Winnicotto psichoterapijų seansų su savo klientais pavyzdžiai, kurie praktiškai iliustruoja autoriaus teorinius samprotavimus. Po terapijų atvejų aprašymo išskiriamos ir svarbiausios konkretaus atvejo išvados, besisiejančios su knygos idėjomis. Be to, daugelyje knygos skyrių yra pateikiamos santraukos, kurios apibendrina ir struktūruoja prieš tai perskaitytą informaciją. Svarbiausios idėjų vietos išskiriamos pastabų pastraipomis, taip labiau atkreipiant skaitytojo dėmesį į svarbiausius aspektus. Siekdamas aiškumo ir glaustumo, D. W. Winnicottas vengia pateikti informacijos, kuri tiesiogiai su tema nėra susijusi, tačiau susidomėjusiam skaitytojui jis nelieka abejingas – pateikia nuorodas į kitus šaltinius, kuriuose galima iki galo išsiaiškinti likusius neaiškumus arba giliau pasidomėti tam tikra tema.

Apibendrinat galima teigti, jog Donaldo Woodso Winnicotto knyga „Žaidimas ir realybė“ abejingų skaitytojų tikrai neturėtų palikti. Juk joje, ieškoma atsakymo į tai dėl ko verta gyventi, taigi galbūt būtent ši knyga ir yra kažkieno kelias į galimybę atrasti atsakymą į šį amžiną klausimą.

Literatūra:

1. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU

2. Wikipedia (2010). Donald Woods Winnicott. Aplankyta 2010-11-14, http://en.wikipedia.org/wiki/Winnicott

3. Winnicott D. W. (2009). Žaidimas ir realybė. Vilnius: Vaga

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/donald-w-winnicot-zaidimas-ir-realybe/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/donald-w-winnicot-zaidimas-ir-realybe/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/T0iLZu3fl68/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/24/c-e-moustakas-vienatve/#comments Wed, 24 Nov 2010 07:52:18 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=803 Agnė Neiberkaitė, Inga Paliūnaitė, Tomas Savickas

C. E. Moustakas garsus amerikiečių psichologas, gimęs 1923 metais. Vienas humanistinės psichologijos pradininkų. C. Moustakas buvo pirmųjų susitikimų ir konferencijų, skatinusių humanistinės psichologijos, kaip naujo ir įtakingo judėjimo, atsiradimą, vienas organizatorių. Jis dalyvavo steigiant Seibrucko institutą – vieną žymiausių pasaulyje humanistinės psichologijos tyrimų ir mokymų centrų.

Kalbant apie humanistinę psichologiją, reikėtų paminėti, kad ši mokykla susiformavo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai pasaulis išėjo iš didžiausio ir daugiausia gyvybių nusinešusio karo. Humanistams nepatiko tuo metu vyravusios biheviorizmo ir psichoanalitines idėjos, jie siekė į psichologiją grąžinti gyvą, konkretų žmogų, ieškantį atsakymų į sudėtingiausius būties klausimus. Taigi humanistinės psichologijos atstovai teigia, kad:

• Kiekvienas žmogus yra iš prigimties unikalus, laisvas, pozityvus, o jo asmenybė nedaloma;
• Kiekvienas žmogus pajėgus sąmoningai kontroliuoti savo elgesį ir už jį atsakyti;
• Kiekvienas žmogus yra pajėgus keisti save ir aplinkinį pasaulį;

Būtent taip į psichologiją ir į žmogų žiūrėjo C. E. Moustakas, o jo pavardė rašoma šalia tokių didžių šios krypties atstovų kaip A. Maslow, C. Rogersas, R. May ir J. Bugentalis.

C. E. Moustakas yra ryškus vaikų žaidimų terapijos atstovas ir originalios euristinio tyrimo metodologijos kūrėjas, taip pat daugiau nei trijų dešimčių mokslinių ir populiariai parašytų knygų autorius, neskaitant daugybės straipsnių žurnaluose ir mokslo darbų rinkiniuose. Vienatvės problematikai skirti jo veikalai “Vienatvė” (1961), “Vienatvė ir meilė” (1972), “Vienatvės ir meilės portretai” (1974), “Vienatvės prisilietimas” (1975) ir visai neseniai – 2004 metais – pasirodžiusi “Vienatvė, kūrybiškumas ir meilė”.

Nors C. Moustako knyga pavadinta “Vienatvė”, galima teigti, kai tai knyga apie meilę. Šios knygos atsiradimą paskatino vienatvė, išgyventa, kilus mylimos dukters netekimo grėsmei. Įvairių žmonių asmeninė patirtis šioje knygoje aprašoma labai atidžiai, jautriai ir pagarbiai. Visa knyga persmelkta įsitikinimu, kad tik pripažinus savo vienatvę ir laikant ją neatsiejama žmogiškojo pasaulio dalimi, galima subręsti ir atsiverti meilei, vadinasi – atrasti ją, patirti ir išsaugoti.

Taigi pagrindinė knygos idėja akcentuoja, kad vienatvė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga, buvimo žmogumi patirtis, leidžianti individui stiprinti, ugdyti ir branginti savo, kaip žmogaus prigimtį. Tai neišvengiamas procesas, kurį išgyvena visi žmonės. Vienatvė gali būti kaip skaudi ir neišvengiama netekties pasekmė, kaip nesugebėjimas užmegzti žmogiškųjų santykių ir vienatvė gali būti kaip sąmoningas ir prasmingas pasirinkimas.

“Kiekvienas žmogus yra vienišas tiek, kiek jis yra atskiras asmuo, kiek jis yra sudėtinga ir unikali asmenybė, iki galo nepažini ir neatskleidžiama.”

Autorius taip pat akcentuoja, kad vienatvė ne tik neišvengiama, bet ir būtina. Kiekvienam mūsų beveik kasdien tenka likti vienam su pačiu savimi – kad susikauptume, pamąstytume, įsijaustume ar apsispręstume. Todėl yra būtina nevengti, o pripažinti vienatvę, nes tik tokiu atveju žmogus gali tapti autentišku, t.y. būti savimi.

“Nėra kito vienatvės sprendimo, tik priimti ją, susitikti su ja, gyventi su ja ir leisti jai būti. Visa, ko ji reikalauja – teisės būti priimtai natūraliai.”

Knygoje pateikiama daug kasdieniškų pavydžių, kurie rodo, kad vienatvę patiria ir mažas vaikas, ir suaugęs, ir nepagydoma liga susirgęs ligonis, ir visomis gyvenimo gėrybėmis apipiltas asmuo. Knygoje labai daug kalbama ir remiamasi tikrais pavyzdžiais, kurie demonstruoja kaip visų dėmesio centre esantys žmonės patiria vienatvę. Tokiais pavyzdžiais buvo Amerikos prezidentas, armijos generolas, JAV teisininkas, federalinis pareigūnas ir t.t. Pasirodo, kad net ir šalies, o kartais ir viso pasaulio centre esantiems žmonėms, apsuptiems daugybės žmonių, kartais pritrūksta paprastųjų žmogiškųjų ryšių ir svarbiausius sprendimus tenka priimti vienumoje.

Autorius, įtaigiai parodydamas vienatvės universalumą, geba atskleisti ir kiekvieno asmens, apie kurio vienatvę kalba, individualybę; vienatvė, tas bendražmogiškas reiškinys, lydintis kiekvieną nuo gimimo iki mirties, visada išgyvenamas individualiai. Tačiau pabrėžiama, kad svarbu skirti vienatvę nuo vienišumo. Vienatvė, tai egzistencinė gyvenimo duotybė, tokia pat universali ir neišvengiama, kaip laisvė, meilė, prasmės siekimas ar mirtis. O vienišumas yra subjektyvus, skaudus žmogiškųjų ryšių stokos išgyvenimas ir jų ilgesys (autorius vienišumą knygoje dar vadina vienatvės nerimu).

C. E. Moustakas rašo, kad vienatvė yra taip pat ir kūrybiška patirtis. Asmuo, kuris iškyla, literatūroje, mene, moksle, muzikoje dažnai yra vienišas individas. Kūryba – tiek meninė, tiek mokslinė – taip pat reikalauja ilgų vienumos valandų, dienų, mėnesių.

“Kūrybiškas žmogus dažnai yra vienišas, nes jis pats privalo būti pasauliu savyje ir rasti gyvenimo kelią savo viduje.”

Apibendrinant galima teigti, kad knyga “Vienatvė” tinka plačiam skaitytojų ratui, ji yra aiški, suprantama ir lengvai skaitoma, dalinamasi asmenine patirtimi, pateikiama daug realių gyvenimo istorijų, bei knyga nereikalauja išankstinių žinių.

Naudota literatūra:

1. Moustakas C.E. (2008) Vienatvė. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
2. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004) Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.

I. D. Yalom – vienas garsiausių šiuolaikinės psichoterapijos atstovų, fundamentalių veikalų skirtų grupinei ir egzistencinei psichoterapijai, autorius. Gimęs 1931 birželio 13-ąją, Vašingtone, Kolumbijos apygardoje. Augo žydų emigravusių iš Rusijos šeimoje. Nors tėvai nebuvo išsimokslinę, tačiau dar būdamas vaikas labai kaprizingai susidomėjo grožine literatūra, kuri jam buvo įkvėpimo ir išminties šaltinis. Mokėsi ir baigė Bostono universitete, medicinos mokyklą 1956 m. Iki 1960 m dirbo Niujorko ir Baltimorės ligoninėse. Po dviejų metų darbo Tripler General ligoninėje Honalulu, pradėjo akademinę karjerą Stanfordo universitete. Dirbdamas šiame universitete padarė reikšmingus įnašus psichoterapijoje ir vystė egzistencinės psichoterapijos modelį. I. D. Yalomo literatūriniai kūriniai – psichoterapinės novelės ir romanai – tapo pasauliniais bestseleriais.

Egzistencinė psichoterapija, kuria remiasi I. D. Yalom grindžiama sveiku protu, atmeta tikėjimą antgamčiu ir teigia, kad gyvybė ir žmogiškoji gyvastis atsirado iš atsitiktinių įvykių; nors žmogus geidžia pratęsti savo būtį, jis yra tik baigtinė būtybė, kitaip tariant po mirties žmogus neatgims jokia kita gyvybės forma, nes dingus sąmonei – išnyksta ir žmogus (Yalom, 2008).

Egzistencinė psichoterapija akcentuoja atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimo prasmės radimą bei pasirinkimo laisvę (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004). Žmogaus susidūrimą su pasirinkimo laisve dažnai lydi nerimas. Viena iš nerimo apraiškų, kuri yra nagrinėjamų I. D. Yalom ,,žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ knygoje – tai nerimas kylantis dėl mirties baimės.

Pasak autoriaus, su psichoterapijos praktika labiausiai susiję keturi esminiai žmogaus rūpesčiai: mirtis, vienatvė, gyvenimo prasmė ir laisvė. Nors kasdieniame klinikiniame darbe visi šie keturi kertiniai rūpesčiai susipynę, labiausiai išsiskiria ir labiausiai kankina mirties baimė (Yalom, 2008). Nagrinėdamas egzistencinius klausimus jis remiais ne tiek šiuolaikinės psichologijos atstovais: Froidu, Jungu, Pavlovu ar Skineriu, kiek senovės graikų filosofais, ypač Epikūru. I. Yalomas praktiniame darbe remiasi šio autoriaus idėjomis ir tai atsispindi jo knygoje.

Epikūras genialiai jautė ir jo mintys pagrindžia šiuolaikinę pasąmonės sampratą: jis pabrėžė, kad mirties nerimą daugelis žmonių išgyvena nesąmoningai, kad jis reiškiasi iškreiptais būdais: pavyzdžiui, perdėtu religingumu, nežabotu turtų siekiu, aklu galios ir garbės vaikymusi – visa tai neva suteikia nemirtingumą“ (Yalom, 2008, p. 88).

„Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ yra itin asmeniška, kylanti iš paties autoriaus susidūrimo su mirtimi knyga. Iš aprašytos autoriaus atstovaujamos teorinės krypties, galima susidaryti įspūdį, kad knygą yra filosofinio pobūdžio ir sunkiai skaitoma. Bet I. Yalomas perkeldamas filosofines idėjas į psichoterapinius pokalbius su klientais, priartina jas prie šių dienų kasdienybės. Visa knyga paremta pokalbių ištraukomis iš realių konsultacijų, kurių metu šiomis idėjomis bandoma sumažinti klientų nerimą.

Autorius išskiria reikšmingus gyvenimo įvykius, kurie „paaštrina“ mirties baimę – tai mylimų žmonių netektys, ligos, jubiliejai (penkiasdešimtmetis, šešiasdešimtmetis ir pan.), vaikų išėjimas iš namų, pasitraukimas į pensija, pranašingi sapnai. Susidūrus akis į akį su tokia patirtimi, žmogus patenka į pabudimo būseną. I. Yalomas tokią būseną įvardina kaip savo būties apsvarstymą – kaip mes gyvename? kam mes gyvename? ir dėl ko mes gyvename?

Nupasakodamas situacijas, kuriose žmogus susiduria su mirties baime jis paliečia ir būdus, kurias galima paguosti žmogų, kuris nerimauja dėl savo mirtingumo. Autorius teigia, kad žmogus per vertybes ir savo darbus gali išlikti gyvenime ir po savo mirties.

Ratilai yra tai, ką kiekvienas mūsų kuriame net nežinodami ar sąmoningai neketindami. Tai į išorę sklindančios bangelės, kurios gali metų metus ar net ištisas kartas veikti kitus žmones. Poveikis, kurį darome žmonėms, per juos persiduoda kitiems, kaip ratilai vandens telkinyje sklinda tol, kol tampa nematomi, nors net tada vanduo milijardosios sekundės greičiu teberaibuliuoja (Yalom, 2008, p. 92).

Idėja apie ratilus labai padeda žmonėms suvokti savo gyvenimo prasmingumą, net tuo atveju, kai žmogus suvokia, kad mirtis neišvengiama ir po mirties jis nebeatgims jokioje kitoje gyvybėje.

I.Yalom pripažįsta, kad mirties baimę padeda sumažinti ir toks paprastas dalykas, kaip artimi tarpusavio ryšiai su kitais žmonėmis. Pats autorius knygoje pamini, kad tai paradoksalu – nes kad ir kaip ten bebūtų, tačiau mirties akimirką žmogus būna vienas.

Autorius užbaigdamas knyga pabrėžia, kad žiūrėti į saulę nesiūloma, bet į mirtį – visai kas kita. Būtina pažvelgti į visas, net ir pačias tamsiausias baimes bei jas tyrinėti. Tik įsisąmoninus jas galima nugalėti.

Literatūta

1. Yalom I. D. (2008). Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
2. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
3. http://www.yalom.com/bio/ Aplankyta: 2010 11 15

Psichoanalitinis požiūris į šizofreniją

H. Spotniz – moderniosios psichoanalizės pradininkas, šizofreniją įvardija kaip „psichologiškai grįžtantį sutrikimą“ (psychologically reversible disorder). Psichoanalizė negali išgydyti šizofrenijos, tačiau ji gali padėti pacientui sugrįžti į normalumo būseną ir sujungti asmenybę į visumą.Svarbiausia psichoanalitiko užduotis dirbant su šizofrenija sergančiais asmenimis yra parodyti, kad tam tikri pasikeitimai paciento poreikių tenkinime yra galimi. Kalbama apie tuos poreikius, kurie nėra laiku patenkinami ir pasireiškia per perkėlimo procesus psichoanalizes metu. Psichoanalitiko įsikišimas per bendravimą apie jausmus ir požiūrius (išsakytus ir nutylėtus), leidžia pacientui mąstyti, jausti ir galiausiai siekti gyvenimo tikslų įgyvendinimo.

Įsikišimo tipas ir laiko pasirinkimas yra priklausomas ir valdomas paciento ir analitiko ryšio. Laiko parinkimas taip pat priklauso ir nuo to, kaip analitiko vedamas pacientas sugeba laikytis į tikslą orientuotos krypties. Jei pacientui tai sunkiai sekasi, psichoanalizė gali trukti metų metus. Kitu atveju ji trunka trumpiau.

Konsultacijos metu yra gerbiama tyla, tačiau psichoanalitikas bet kuriuo atveju pateikia klausimus, stengiantis užmegzti ar palaikyti kontaktą su pacientu. Palaikant kontaktą su pacientu psichoanalitikui itin svarbus „vidinis prižiūrėtojas“. Ši sąvoka nurodo, kad analitikas turi stebėti savo intuityvius atsakus, reakcijas į pacientą, atskirti kontraperkėlimus ir jausmu. Svarbiausia terapeuto užduotis – paskatinti/užtikrinti pokytį, o vėliau suteikti pacientui imunitetą, kad nebūtų sugrįžtama į šizofreninę būseną jam susidūrus su stresinėmis situacijomis.

Patrick Casement. Mokausi iš paciento

Patrick Casement savo knygoje „Mokausi iš paciento“ aptarinėja tai, kas svarbu kiekvienam psichoanalitikui. Pagrindinė knygos idėja – kaip terapeutas turi atlikti savo darbą, kokios savybės ir metodai tam reikalingi. Pats būdamas terapeutu, jis pateikia situacijų ir seansų pavyzdžių iš savo arba savo kolegų praktikos. Nagrinėdamas įvairius pavyzdžius P. Casement nevengia pristatyti įvairių klinikinių atvejų, tai ir depresija, ir šizofrenija, ir valgymo sutrikimai bei kt.

Kaip ir H. Spotniz vienu iš svarbiausių terapeutui reikalingų bruožų, autorius įvardina „vidinį prižiūrėtoją“. Tai savęs analizė, kurią turi atlikti kiekvienas psichoterapeutas. Kadangi kiekvienas pacientas yra skirtingas, jis sukelia skirtingas mintis, pojūčius ir emocijas terapeutui, todėl svarbu yra žinoti, koks jausmas kyla, dėl ko toks jausmas kyla. Tik supratęs jausmus ir jų kilmę psichoanalitikas galės padėti kitam žmogui. Kitu atveju konsultantas daryti klaidas, kurios silpnins terapijos efektyvumą, stabdys analizės procesą ir mažins paciento pasveikimo galimybes (Kočiūnas, 1995).

Autorius taip pat pamini tokius bruožus – interpretavimą, nesutelktą klausymą (kai yra klausomasi nesusitelkiant į detales, kad liktų daugiau vietos spontaniškumui), sugebėjimą analizuoti ne tik išorinę, bet ir vidinę paciento aplinką, bandomąjį susitapatinimą (empatiją), jausmų aprėpimą (kai yra priimami visi paciento jausmai ir kartu su pacientu išgyvenami), sugebėjimą pripažinti savo klaidas sau ir klientui. Autorius labiausiai akcentuoja tai, kad kiekvienas pacientas gali jį kažko išmokyti. Pacientas pats „rodo“ psichoanalizės kryptį, tik reikia būti atidžiam jo užuominoms, reikia mokėti jas pastebėti ir pažymėti, mokėti prisiderinti prie paciento tikrųjų poreikių, kurie nebūtinai turi būti akivaizdūs. Be to, yra svarbu, kad psichoanalitikas lanksčiai žiūrėtų į psichoanalizės pateikiamas technikų taikymo taisykles ir labiau atsižvelgtų į konkrečią situaciją pritaikydamas ją konkrečiu atveju, nebijodamas „sulaužyti“ taisyklių.

Kaip ši knyga siejasi su šizofrenijos tema? Šioje knygoje nėra konkrečiai minima, kaip vyksta psichoanalitinis darbas su sergančiaisiais šizofrenija, tačiau yra pateikiami keletas psichotinių ir šizofrenijos atvejų analizių. Analizėse buvo parodoma, kaip tam tikrų technikų (empatijos, interpretavimo, jausmų aprėpimo) naudojimas gali padėti ne tik išeiti iš psichotinių būsenų, bet ir padėti jų išvengti. Kaip pradžioje buvo minėta, šizofrenija yra liga, kuri nėra išgydoma iki galo, tačiau atvejų analizė aiškiai rodo, kad psichoanalizė gali pagelbėti žmogui normaliai funkcionuoti visuomenėje ir likti normalumo būsenoje.

Naudota literatūra:

• Kočiūnas, R. Psichologinis konsultavimas, Vilnius, 1995
• Samuel, S. Modern Psychoanalysis of the Schizophrenic Patient: Theory of the Technique, Hyman Spotnitz. Review, 1988

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/patrick-casement-mokausi-is-paciento/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/patrick-casement-mokausi-is-paciento/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/t3-Iqt4mkpo/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/antoni-kepinski-gyvenimo-ritmas/#comments Wed, 17 Nov 2010 07:35:10 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=797 Justina Čepulytė, Dovilė Rupeikaitė, Vytautė Povilanskaitė

Lenkų psichiatras Antoni Kepinski gimė 1918 metų lapkričio 16 d. Dolinoje (Ukraina). Mirė Krokuvoje (Lenkija) sulaukęs vos 54 metų, 1972 metų liepos 8 dieną. Mokėsi Krokuvoje, baigė vieną geriausių humanitarinio profilio vidurinių mokyklų Lenkijoje – Bartłomiej Nowodworski vidurinę mokyklą. Nuo 1936 metų pradėjo studijuoti mediciną Jogailaičio Universitete, tačiau Antrojo Pasaulinio karo pradžioje tapo Lenkų Armijos savanoriu. Kai Lenkiją užgrobė Vokiečių kariuomenė, jis pabėgo į Vengriją, kur buvo sulaikytas. 1940 metais jis suorganizavo pabėgimą į Prancūziją ir paskui į Ispaniją, tačiau buvo sučiuptas ir uždarytas į Miranda del Erbo koncentracijos stovyklą Ispanijoje. Paleistas sugrįžo į Didžiąją Britaniją. Ten, Edinburgo universitete, baigė medicinos studijas 1946 metais. Netrukus grįžo į Lenkiją ir Medikų Kolegijos Krokuvos Psichiatrijos Klinikoje ėmėsi psichiatrijos. Koncentracijos lagerio patirtis jį smarkiai sukrėtė, jis dalyvavo reabilitacijos programoje likusiems gyviems Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniams. Toji skausminga patirtis atsispindi ir daugelyje jo mokslinių darbų, kaip ir knygoje „Gyvenimo ritmas“.

Mokslinis A. Kepinski‘o gyvenimas buvo itin vaisingas. Jis buvo vienas pirmųjų mokslininkų, susidomėjusių Nacių koncentracijos stovyklų kalinių psichologinėmis problemomis. Lenkijoje buvo pradininkas naujo humanistinio požiūrio į psichiatriją ir psichoterapiją. Moksliniuose darbuose nagrinėjo problemas, susijusias su psichopatologija, neuropsichologija, neurofarmakologija, taip pat su filosofija, etnologija, psichologija, sociologija. Išleido apie 140 mokslinių straipsnių ir knygų, kurių dauguma parašyti per paskutinius gyvenimo metus, sunkiai sergant. A. Kepinski taip pat garsus savo informacijos metabolizmo bei aksiologinės psichiatrijos teorijomis. Pirmoji teorija susijusi su energijos ir informacijos su aplinka mainais, kas leidžia žmogui patirti prasmę palaikant kontaktą su išorine aplinka. Ši teorija iš esmės gana plačiai paaiškina schizofrenijos ir depresijos psichopatologijos atsiradimą (Kapusta, 2007). Antroji, aksiologinės psichiatrijos teorija orientuojasi į vertybių sistemas (tačiau analizei maža informacijos).

A. Kepinski yra laikomas humanistinės terapijos pradininku Lenkijoje, tačiau jo kūryboje gausu egzistencinių temų, tokių kaip mirties baimė, susvetimėjimas, vienatvė – kas būdinga egzistencinės psichologijos krypčiai. Pabandysime pateikti, kodėl, mūsų nuomone, A.Kepinski knyga „Gyvenimo ritmas“ turi tiek humanistinės krypties bruožų, tiek egzistencialistinės teorijos aspektų.

A. Kepinski savo knygoje atskleidžia, kad santykis su klientu turi būti autentiškas. Savo ruožtu ir psichiatrai turėtų pirma išmokti žvelgti į klientą, kaip į žmogų ir su juo kurti šiltą, pagarba pagrįstą santykį. Autoriaus nuomone, tai būtų galima pasiekti, dar studijų metais studentams suteikiant galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su klientais ne tik iš profesinės pusės, o daugiau iš draugiškosios, žmogiškosios pusės. Taip pat autorius teigia, kad jo nuomone, efektyvesnį ir greitesnį ligonių sveikimą lemia ne tiek vaistai, kiek šilta atmosfera, kurią jis įvardija kaip ligoninės klimatą. A.Kepinski teigia, kad šiuo metu labai populiari nuostata į ligą yra tokia, kad serga kažkas atskira nuo žmogaus, jo širdis, plaučiai, smegenys, tačiau ne žmogus. Medikai žmogų traktuoja kaip objektą, o ne kaip subjektą. Aišku dėl to, autoriaus nuomone, jiems yra lengviau specializuotis, būti profesionalais, tačiau tai engia pačio žmogaus, kaip asmenybės, suvokimą ir ignoruoja, jos kaip visumos ligą, o kartais, net tikrąsias ligos priežastis. Kaip garbus psichiatras teigia, svarbiausia atsispirti savo prigimčiai žmogų vertinti. Negalima jo teisti, neįsigilinus į jo gyvenimą, nes jau pats gyvenimas tą žmogų pakankamai sugniuždė ir nuteisė, o mes ne dievai ir ne aukštesni, kad galėtume vertinti jo elgesio teisingumą ar klaidingumą, ir čia autorius labai gražiai perteikia savo mintis remdamasis Temidės įvaizdžiu, tačiau mes negalime užsirišę akis vertinti, nes viską perleidžiame per savo gyvenimiškos patirties prizmes, kuri tik mums gali atrodyti teisinga, bet ji tokia pati subjektyvi kaip ir kito žmogaus, kurį norime vertinti. Visa tai, kas iki šiol minėta, yra humanistinės teorijos bruožai.

Kita teorija – egzistencializmas. Autorius ne vieną kartą knygoje „Gyvenimo ritmas“ akcentuoja, kad šiuo metu yra svarbiausia, ne „aš“ o svarbiausia orientuotis į „esu“ taip pabrėždama jog svarbiausia – buvimas, kūrimas, egzistavimas, o ne tiesiog statiška asmenybės būsena. Taip pat autorius knygoje pasakoja apie senyvo amžiaus žmones, suteikdamas jiems ypatingą reikšmę. Būtent per senyvo amžiaus žmones ir per kančias patirtas koncentracijos lageryje autorius piešia mirties, baimės, vienatvės jausmus įvairiausiomis spalvomis. Aiškindamas mirties baimę jis remiasi šiuolaikinių technologijų įtaka gamtos dėsniams, kurie iškraipė visą gyvenimo sampratą, nes mes jaučiamės galintys valdyti gamtos fenomenus, o kai tai nepavyksta, mes jaučiamės bejėgiais ir niekam nereikalingais, nesuprastais ir bijome taip ir mirti vienumoje, atstumti. Lageryje galiojo kitokios taisyklės. Žmonės, kurie tik nustodavo tikėję gyvenimu, tuoj pat su juo ir atsisveikindavo. Tačiau kaip išsivadavimą iš socialinių, psichologinių ir biologinių gamtos ir visuomenės gniaužtų autorius laiko kūrybingumą, kuriuo mes galime išreikšti ir perteikti save kitiems ir jis tai laiko itin vertingais aspektais bendraujant su sergančiais, nusivylusiais, apleistais žmonėmis. Autorius teigia, kad svarbiausia yra išreikšti savo esybę, nes visa aplinkui mus nebesuteikia tokių galimybių. Daugiausiai dėmesio iš psichikos sutrikimų autorius skiria schizofrenijai. Autoriui kalbant apie šia liga sergančius žmones, jaučiama pagarba, užuojauta, supratingumas, empatija.

„Niekas neabejoja, kad schizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, jog ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškosios ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos“ (A.Kepinski „Gyvenimo ritmas“ 2008, 228p.).

Vienas iš schizofrenija sergančių žmonių bruožų yra filosofiškumas. Anot autoriaus, psichiatras turi gerai išmanyti filosofinį mąstymą, nes paplitusį požiūrį, kad žmogus pirmiausiai turi gyventi, o paskui filosofuoti, schizofrenija sergantys žmonės supranta atvirkščiai. Anot autoriaus, schizofrenijos kontekste išnyksta vertybių hierarchija. Žmonijos, religijos, tautos likimas tampa svarbiau negu asmeniniai poreikiai. Sakoma, kad schizofrenikui „savi marškiniai ne arčiau kūno“. Gebėjimas atitrūkti nuo konkrečios situacijos, realybės yra savita žmogaus ypatybė, tačiau schizofrenijos atveju tai jau laikoma patologiniu bruožu. Šis atitrūkimas nuo realaus pasaulio pasireiškia autizmu. Autizmo esmė yra atsiskyrimas nuo gyvenimo konkretumo. Sergant schizofrenija, riba, skirianti savąjį pasaulį nuo aplinkinio, išnyksta. Projekcijos laike ir erdvėje išgyvenamos labai įtaigiai ir jausmingai, išgyvenimai labai originalūs ir įvairūs. Šių išgyvenimų įvairovę lemai skirtinga ligonių aplinka, patirtis, kultūros įtaka, konfliktai ir traumos. Tai apsunkina schizofrenijos diagnostiką. Anot autoriaus, tiriant schizofrenija sergančius žmones pastebėta, jog jiems susergant dominuoja nuostata „nuo“ pasaulio. Tada labiau pasireiškia autizmas ir nuostata „link“ įgyvendinama tik svajonių pasaulyje. A. Kepinski pasiūlytas fenomenas, vadinamas „informaciniu metabolizmu“, sergant schizofrenija pasireiškia integracinių procesų susiaurėjimu.

Apibendrinant galime teigti, kad knyga nėra lengvai skaitoma, joje gausu lotyniškų posakių, kurie ne visada verčiami, skaitytojas turi būti susipažinęs su kitais įvairiais autoriais, nes dažnai minimi tik fragmentai ir sunku suvokti prasmę. Knyga reikalauja įdėmaus skaitymo, nes tarp klaidžiu autoriaus išvedžiojimų labai lengva pamesti mintį, o kai kurios iš jų dažnai kartojasi.

Kitą vertus kaip vieną didžiausių knygos privalumų išskyrėme paskatą mąstyti apie mūsų laikmečio bruožą – gyvenimo perkrovimą, skubėjimą, susvetimėjimo jausmą, netikrumą. Straipsnį užbaigti norėtume dviejomis verčiančiomis susimąstyti citatomis:

„Nors dabartinis žmogus gyvena nepaprastai įdomiais laikais, dažnai tų laikų jam gana ligi soties, nes nebegali priimti viso to, ką be perstojo gauna, nebeįstengia iš informacijos chaoso sukurti šiokią tokią tvarką“ (A. Kepinski, Gyvenimo ritmas 2008, p.173)

„Šiandien kaskart vis sunkiau sugalvoti pasaką“ (A. Kepinski, Gyvenimo ritmas 2008, p.156).

Naudota literatūra:

1. Antoni Kępiński. Gyvenimo ritmas. Vaga, Vilnius 2008.
2. Kapusta A. (2007). Life circle, time and the self in Antoni Kępiński’s conception of information metabolism. FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 18(1), 46–51.
3. [http://en.wikipedia.org/wiki/Antoni_K%C4%99pi%C5%84ski] aplankyta 2010 m. lapkričio 9 d.
4. [http://www.zodziai.lt/reiksme%26word%3Daksiologija%26wid%3D545] aplankyta 2010 m. lapkričio 9 d.

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/antoni-kepinski-gyvenimo-ritmas/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/antoni-kepinski-gyvenimo-ritmas/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/ggupgsAg1mg/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/rollo-may-meile-ir-valia/#comments Wed, 17 Nov 2010 07:22:07 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=794 Aistė Navakauskaitė, Simona Kairytė, Rolandas Astrauskas

Rollo May gimė 1909 metais JAV Ados mieste Ohajo valstijoje. Šio žymaus egzistencialisto vaikystė buvo ypač sunki, nes tėvai daug konfliktuodavo, o galiausiai ir išsiskyrė. Sesuo sirgo šizofrenija. Rollo May studijavo Mičigano universitete, tačiau buvo išmestas dėl dalyvavimo radikalaus studentų žurnalo veikloje. Vėliau baigė studijas Oberlino universitete, kur įgijo humanitarinio bakalauro laipsnį. Baigęs studijas, Rollo nusprendė keliauti į Europą, kurioje praleido daug laiko, lankydamas Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Graikijoje, Anatolijos universitete jis trejus metus dėstė anglų kalbą studentams. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis menu, ėmė tapyti.

Grįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Rollo pradėjo studijuoti teologiją, įstojo į Kunigų Seminarijos Sąjungą. Ten susidraugavo su žymiu protestantų teologu Paulu Tillichu, kuris vėliau padarė didelę įtaką Rollo mąstymui. Po studijų bandė būti pastoriumi, tačiau labai greitai nusivylė ir nusprendė ieškoti atsakymo į jį kankinusias abejones ne religijoje, bet psichoanalizėje.

Didžiausiu sukrėtimu ir lūžio tašku R. May gyvenime tapo tuberkuliozė, kuria jis sunkiai sirgo ir buvo priverstas trejus metus praleisti sanatorijoje. Nuogąstauta, kad liga gali tapti jam mirtina.. Gydydamasis sanatorijoje R. May labai pasinėrė į skaitymą. Mėgstamiausiu jo rašytoju tapo danų rašytojas Kierkegardas, kuris ir įkvėpė R. May egzistencinei krypčiai.

Po gydymosi Rollo vėl ėmėsi studijų – White universitete studijavo psichoanalizę. Šiame universitete užsimezgė jam svarbios pažintys su žymiais psichoterapeutais Harry Sullivanu ir Erichu Frommu. 1946 metais R. May pradėjo savo privačią psichoterapeuto praktiką, kurioje bandė plėtoti egzistencinės pakraipos psichoanalizę. 1949-aisiais Kolumbijos universitete jis apsigynė psichologijos daktaro disertaciją, kurios pagrindu po metų pasirodė knyga „Nerimo prasmė“.

1994 m. Rollo May Kalifornijoje po sunkios ligos mirė.

Rollo May – žymiausias egzistencialistas JAV. Tačiau May teorija skiriasi nuo kitų egzistencialistų. Jį šiek tiek daugiau paveikė Amerikos humanizmas. Taip pat daugiau buvo domėtasi egzistencializmo sugretinimu su kitais metodais, ypač su Froido. Rollo May išskyrė žmogaus vystymosi stadijas: nekaltybė, maištas, paprasta stadija ir kūryba. Taip pat įvedė daug naujų reikšmių senosioms egzistencializmo idėjoms, pvz. drąsa yra apibūdinama kaip pasipriešinimas nerimui. Apskritai, visuose Rollo May darbuose suteikiamas išskirtinis dėmesys nerimui.

Pati populiariausia Rollo May knyga „Meilė ir valia“ buvo išleista 1969 metais, išversta į daugybę kalbų, daug kartų perleista ir gavo ne vieną akademinį apdovanojimą. Į lietuvių kalbą išversta ir publikuota 2010 m. Vertėjas Visvaldas Legkauskas.

Knygoje “Meilė ir valia” autorius aptaria šių laikų asmenybę, mėgindamas atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda žmogų kankinanti baimė, neurozė, apatija, bejėgiškumas ir panašūs jausmai. Pagrindinė knygoje nagrinėjama problema – meilės vertybių ir prasmės praradimas. O pagrindinis keliamas klausimas susijęs su laisva žmogaus valia – nuspręsti kaip nuspręsti.

Atitrūkusį, vengiantį artimų santykių, negebantį jausti žmogų autorius vadina šizoidišku. Toks asmuo yra šaltas, abejingas, išdidus ir svetimas. O jo šizoidiškas pasaulis pasižymi realaus asmeninio bendravimo retumu ir keblumu. Kitaip tariant, tokio žmogaus egzistencija yra vieniša. Nebežinodamas kaip padaryti įtaką pasauliui, toks žmogus iš nevilties griebiasi smurto.

„Būti stipriai nekenčiamam beveik taip pat gerai, kaip būti labai mėgstamam, nes tai išlaisvina iš absoliučiai nepakenčiamos anonimiškumo ir vienatvės situacijos.“ (p. 37)

Autorius tokį žmogų dar vadina neurotiku arba asmenybės sutrikimų kamuojama asmenybe, kurios problemos tokios sunkios, kad vargu ar gali būti išsprendžiamos kultūros sukurtomis priemonėmis: religija, darbu ir mokymusi. Ir tik ateitis gali parodyti ar tokia neurotiška, šizoidiška asmenybė vėliau progresuos į šizofreniją.

Remdamasis savo dvidešimt penkerių metų darbo patirties pavyzdžiais, aptardamas Graikų mitologiją, Viktorijos epochą, Z. Froido psichoanalizę ir kitų autorių darbus, bei nagrinėdamas tokią populiariąją literatūrą kaip „The Times“ ar „Play Boy“, autorius mėgina apibūdinti sekso ir meilės paradoksą. Knygoje teigiama, kad meilė prarado savo dvasiškąjį pakylėjimą, tapo sunkiai pasiekiama. Ją pamažu keičia seksas ir įvairios mylėjimosi technikos. Autorius rašo, jog atsilikimą nuo seksualinio tvarkaraščio žmonės išgyvena kaip meilės praradimą.

Knygoje aptariama meilės ir demoniškumo tema. Anot R. May:

„Demoniškumas yra bet kuri natūrali funkcija, kuri gali užvaldyti visą žmogų. Tarkim, seksas, erosas, pyktis, įtūžis ar galios troškimas.“

Demoniškumas nėra žmogaus sąžinė ar superego, tai reiškinys kylantis iš gamtos ir patariantis žmogui ypatingomis aplinkybėmis. Autorius teigia, jog demoniškumas labiausiai atsiskleidžia, kai kovojame su kokia nors sąmonėje slypinčia problema. Būtent toks konfliktas iškelia pasąmonės turinį arčiau sąmonės ir atveria kanalus kūrybiškumui, kuris žengia koja kojon su šizofrenija. Ši liga, kaip, beje, ir katatonija, abulija ar panašios psichinės ligos knygoje yra įvardijamos kaip demoniškumo apraiškos, vidinių valios konfliktų, negebėjimo norėti ar norų nesuderinimo su valia padariniai.

„Jei turite „norų“, bet neturite „valios“, jūs turite nevaldomą, nelaisvą, infantilišką žmogų,kuris, kaip kūdikiu likęs suaugusysis, gali tapti robotu.“(p. 266).

Viena knygos dalis yra skiriama terapijos aprašymui. Iš pradžių autorius juokais pašaržuoja terapiją teigdamas, kad:

„pacientas moka pinigus už tai, kad išgirstų tam tikrus atrodančius magiškais žodžius; ir jis jaučiasi gavęs tai, už ką sumokėjo, jei išgirsta keletą ezoterinių terminų“.

Tais terminais autorius vadina psichologinių struktūrų pavadinimus (intravertas; ekstarvertas ir pan.). Tačiau pasijuokęs, jog tai tėra tik terapijos karikatūra, aprašo tikrosios terapijos etapus.

Klinikiniame darbe R. May ypač pabrėžia sąmoningumo svarbą. Nes paciento sąmoningumo išsiaiškinimas terapijos metu, padeda perkelti kovą su konfliktu, į tikrąjį kovos lauką.

„Terapijos su individualiais pacientais procesas apima dimensijų – noro, valios ir sprendimo – sąjungą.“(p. 322)

Autorius rašo, jog iš pradžių pacientas turi įsisavinti ir suprasti savo norus, nes pastarieji yra

„akivaizdžiai susiję su tapatumo išgyvenimu – paprastai atneša sustiprėjusį savęs kaip būtinybės vertinimą ir didesnę pagarbą pačiai būčiai“.

Valios demensijoje seka suvokimo pavertimas savimone ir paciento savęs, kaip norų turėtojo, įsisąmoninimas. O trečioji demensija terapijos procese byloja apie sprendimą ir atsakomybę.

„Kaip sąmonė yra išskirtinai žmogiška suvokimo forma, taip sprendimas ir atsakomybė yra išskirtinės sąmonės formos žmoguje, judančiame savirealizacijos, integracijos, brandos link.“ (p. 328)

Nors didžiojoje knygos dalyje autorius kalba apie meilę pakeitusį seksą, meilės ir demoniškumo, sąsajas, vis dėlto knygos pabaigoje prabyla, jog meilė nėra vien tik poreikis.

„Meilė ir valia susijungia kaip tikslas ir pasiekimas. Žmonėms galingesnis yra ne sekso, bet santykių, intymumo, priėmimo ir patvirtinimo poreikis.“ (p. 377)

Autorius pabrėžia, kad žmogus yra vienintelė rūšis, galinti didžiuotis asmenine meile, kuri praturtina ir pripildo asmenybę, kiek tai yra įmanoma.

Naudota literatūra :

• Rollo May “Meilė ir valia” 2010, Vaga, Vilnius
• http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-09-andrius-navickas-kai-meile-tampa-problema/46068
• http://vaga.lt/lt/may_meile_ir_valia/

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/rollo-may-meile-ir-valia/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/rollo-may-meile-ir-valia/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/Yf9hrTyffIo/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/10/paukstukas-birdy/#comments Wed, 10 Nov 2010 08:46:00 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=790 Paukštukas (Birdy) 1984 metais Alan Parker sukurtas filmas, kuriame gvildenamos draugystės, karo ir jo pasekmių fizinei ir psichikos sveikatai temos. Pagrindinius vaidmenis atlieka Matthew Modine ir Nicolas Cage.

Paukštuką (Birdy) pirmą kartą pažiūrėjau dar studijuodama bakalauro studijose ir tai buvo vienas pirmųjų filmų, nuo kurių prasidėjo mano domėjimasis psichikos sutrikimų vaizdavimu kine. Nors, kaip ir daugelyje filmų, šiame filme į psichikos ligas žiūrima šiek tiek mistifikuotai ir romantizuotai, klinikinės psichologijos temai filmas yra naudingas. Pagrindinis filmo veikėjas Paukštukas (Birdy) pasižymi keistu potraukiu paukščiams ir nuo paauglystės balansuoja ant sutrikimo ribos, rizikuodamas prarasti objektyvų santykį su realybe. Šią trapią ribą galutinai sulaužo Vietnamo karas. Po tragiškų patyrimų karo veiksmuose Paukštukas (Birdy) visiškai pasineria į savo keistą vidinį pasaulį ir yra sukaustomas katatoninės būsenos. Pagrindinis filme keliamas klausimas – ar rūpestingas žmogiškas ryšys gali padėti iš šios būsenos sugrįžti. O juk dažnai nuo tikėjimo santykių galia ir prasideda psichologinė pagalba sunkiausių psichikos sutrikimų atvejais.

Karlas Rodžersas (1902–1987)- vienas įtakingiausių humanistinės psichologijos atstovų. Jis paliko ženklų įnašą psichoterapijoje, mokyme, konsultavime, konfliktų sprendime. Iki šiol jo darbai, mintys analizuojamos, jomis savo darbe vadovaujasi daugybė psichologijos, švietimo sričių specialistų.Karlas Rodžersas gimė amerikiečių šeimoje Ilinojuje. Nuo vaikystės jis buvo labai smalsus, žingeidus vaikas. Savo gyvenime garsus psichologas patyrė daug pokyčių, atradimų, prisidėjusių prie tobulėjimo, jo paties asmenybės brendimo. Pradėjęs nuo žemdirbystės studijų, gilinęsis į istoriją, vėliau religijos mokslus galiausiai nusprendė keisti profesiją ir pradėjo studijuoti psichologiją Kolumbijos universitete. Pats autorius pripažįsta, jog keistis, nebijoti paskatino suvokimas, kad net  autoritetai mokę jį, buvę sektinu pavyzdžiu, klysta ir jam įmanoma atrasti kažką savito, naujo.

Pirmoji, 1942 metais, parašyta Karlo Rodžerso knyga buvo “Konsultavimas ir psichoterapija”. Iš viso jis žinomas kaip  šešiolikos knygų bei daugiau nei dviejų šimtų mokslinių publikacijų autorius.  Dėstydamas psichologijos kursą Wisconsin-Madison universitete, jis parašė vieną garsiausių savo knygų  “Apie tapimą asmeniu”  išsamiai atskleisdamas nuostatas, kurioms jis buvo ištikimas.

Tik pradėjus skaityti pirmuosius puslapius knygoje pasitinka autoriui taip būdingas asmeniškas, gyvas, nuoširdus pasakojimas, tarsi palaikant realų kontaktą su skaitytoju. Pasakojimas pateikiamas įvairiapusiškai, papildant vaizdingais pavyzdžiais bei aptariant tokias svarbias temas, kaip į klientą nukreiptos psichoterapijos esmė, terapeuto ir terapinių santykių vaidmuo, psichoterapijos poveikis asmens pokyčiams.

“Man atrodo, kad kiekvienas sielos gelmėse savęs klausia:”Kas aš esu iš tikrųjų?Kaip galėčiau tapti savimi?”

Jei bandytume išsiaiškinti, tikriausiai daugelis patvirtintų, jog teko susidurti su savęs pažinimo, supratimo klausimais, dilemomis. Tai patvirtina vieną kertinių Karlo Rodžerso požiūrių, jog žmonės iš esmės yra geri bei  siekia saviraiškos. Kiekvienas iš mūsų esame lyg gilė: galime augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka prisideda prie šio proceso. Rodžerso nuomone, asmens augimas negalimas be nuoširdumo, palankumo, empatijos. Šios sąlygos patenkančios į besąlygiško priėmimo apibrėžimą visuomet išryškėdavo žymaus psichologo psichoterapijos procese. Empatiškai išklausomi žmonės “išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę”. Klientui nereikalinga perduoti gyvenimo filosofijos, principų rinkinio, kuriais jis galėtų nedvejodamas vadovautis, nes kiekvienas, pasak Rodžerso, turi teisę vystyti savo vidinę laisvę.

Svarbus akcentas rodžersinėje terapijoje – konsultanto darbas su savo vidumi. Psichoterapeutas, kaip ir konsultuojamas klientas visad  yra procese, nuolat tyrinėja savo vidinį pasaulį.  Tik priėmęs savo paties jausmus, būdamas jautrus savo potyriams konsultantas gali užmegzti pagalbos santykį. Tokį asmenišką, atvirą kontaktą Karlas Rodžersas įvardijo kaip santykį orientuotą į asmenį. Nes tiek konsultavimo procese, tiek tarpasmeniniame bendravime mums nesunku pajusti prieštaravimus, pateikiamus kito žmogaus kūno kalba, intonacija ir žodžiais. Tai glumina, jaučiamės nesaugūs, nepatiklūs, sunkiai pasitikime žmogumi.

Į asmenį orientuotos terapijos esmė padėti žmogui tapti savo paties organizmu, nieko nuo savęs nebeslėpti, neiškraipyti. Sėkmingą terapiją lydi Aš kaip objekto išnykimas: egzistuoja ne mano jausmas:

”aš šią akimirką esu šis jausmas”.

Besąlygiškai primamas, gerbiamas klientas pamažu tampa aktyvus, drįsta nusimesti uždangą, išmoksta atpažinti ir reikšti tikruosius jausmus, kaip savuosius, o ne kaip tiesą apie kitą asmenį. Rodžersas praktikoje susidūręs su daugybę klientų, jų istorijų, iliustruoja kokia nelengva užduotis rodyti jausmus net artimiausiems žmonėms: tėvas, nors labai mylintis mažą dukrelę, bet nuolat tvardantis jausmus, nes vyrui nedera to demonstruoti, dukra atiduodanti savo jėgas, laiką ligotai motinai, kuri ją nuolat erzina, tačiau nedrįstanti net pripažinti, jog gali pykti ar nekęsti savo motinos. Kiekvienas iš mūsų prisimintume atvejų, kai  nemaloniai “nurydavome”, nutildydavome, anot mūsų, nederamus jausmus. Tačiau mes asmenybės, labai įvairialypės ir mūsų svarbiausia užduotis susidūrus su siaubingiausiais jausmais, juokingiausiais sapnais, viltimis, blogais poelgiais yra juos ne neigti, o priimti. Nes kitu atveju tenka išgyventi stipriausią neviltį, beprasmiškumą pasirinkant “būti kuo nors kitu nei savimi”.

Asmenybės sutrikimai apimantys grupę skirtingų ligų, kaip ribinis asmenybės sutrikimas, asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, yra labai susiję su individo neįsisamonintomis, išstumtomis mintimis, emocijomis. Žmogaus, turinčio asmenybės sutrikimų, elgesys, vidiniai išgyvenimai nelankstūs, pastovūs, neadaptyvūs ir kenkiantys jo socialianiam gyvenimui, kasdieniam funkcionavimui. Tokie asmenys gali būti kamuojami nepagrįsto nerimo, atrodyti bejausmiais, elgtis pernelyg impulsyviai, pervertinti save. Toks neadekvatus savęs suvokimas neleidžia asmenybės sutrikimų surintiems individams užmegzti ilgalaikius, artimus santykius. Knygoje “Apie tapimą asmeniu”, Karlas Rodžersas akcentuoja, jog savęs pažinimas glaudžiai susijęs ir su mūsų tarpasmeniais santykiais.

“Kai asmuo pamato, jog gali pasikliauti savaisiais jausmais ir reakcijomis, kai sužino, kad gali pasitikėti savimi, savo paties unikalumu, jis gali labiau pasitikėti ir žmona ar vaiku, pripažinti kito asmens nepakartojamus jausmus ir vertybes”.

Psichoterapijos dėka asmuo gali susigrąžinti sąveiką su savimi ir kartu kitais.

“Apie tapimą asmeniu” knygoje galime rasti labai asmeniškai, aiškiai pateiktas Karlo Rodžerso pažiūras, jo darbo rezultatus, apibūdintus asmens augimo, savęs radimo etapus. Tai intriguoja, sudomina skaitytoją, tačiau sprendimas suprasti save slypi tik kiekviename iš mūsų. Tik mūsų teisė atsakyti į klausimą:

”Ar aš gyvenu tokį gyvenimą, kuriuo esu visiškai patenkintas ir kuriame tikrai atsiskleidžiu?”

Naudota literatūra:

• Carl R.Rogers (2005) Apie tapimą asmeniu, Vilnius, Via Recta
• David G.Mayers (2008) Psichologija, Vilnius, Poligrafija ir informatika
• Gerald C.Davison, John M.Neale, Ann M.Kring (2004) Abnormal psychology, Wiley
• http://www.nrogers.com/carlrogersbio.html
• http://webspace.ship.edu/cgboer/rogers.html

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/10/carl-r-rogers-apie-tapima-asmeniu/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/10/carl-r-rogers-apie-tapima-asmeniu/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/i1mdjY7d1U8/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/fritz-riemann-pagrindines-baimes-formos/#comments Tue, 09 Nov 2010 12:05:16 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=775 Kazakevičiūtė Aistė, Ramanauskaitė Julija, Venskutė Rasa

Vokiečių psichologas, psichoanalitikas, taip pat astrologas ir autorius, Fritzas Riemannas, gimė 1902 metų rugsėjo 12 dieną Chemnitze, turtingoje buržuazinėje šeimoje. Motinos nesugebėjimas leisti trims sūnums tapti vyrais ir netikėta tėvo mirtis turėjo stiprios įtakos Fritzo Riemanno gyvenimo suvokimui. Baigęs abitūros egzaminus, Fritzas pradėjo Miunchene studijuoti psichologiją. Tačiau studijos Miunchene jį nuvylė. Privačiai studijuodamas ieškojo žinių, kurių nerado universitete. Maždaug tuo pat metu Fritzas Riemannas susidūrė su psichoanalize ir astrologija. Tai buvo ryšys, kurio jis vėliau siekė visą gyvenimą. Jis rado, ko ieškojo. Pirmąkart jis ėmė aiškiai įsivaizduoti profesinę veiklą, kuri galėtų atitikti jo gabumus ir polinkius. 1934  metais Fritzas nuvyko į Leipcigą, kur pradėjo mokytis pas astrologą Herbertą Freiherrą von Klosklerį ir psichoanalitikę Theresą Benedek. Firtzas Riemannas tęsė mokslus Berlyno psichoanalitikos institute. Už jo egzamino darbą, kuriame buvo aprašytas pacientės, patiriančios įkirius isteriško verksmo priepuolius, gydymas, jis gavo tarptautinę premiją.

1960 metais Štutgarto psichoterapijos institutas pakvietė jį konferencijoje perskaityti paskaitą apie baimę. Vietinės laidyklos redaktorius pasiūlė parašyti apie tai knygą. Po metų pasirodė pirmasis knygos „Pagrindinės baimės formos“ leidimas. Jo trečioji žmona ir vaikai buvo su juo, kai 1979 metų rugpjūčio 24 dieną, vidurdienį, jis mirė nuo vėžio.

Fritzas Riemannas buvo psichoanalizės šalininkas ir savo pacientams taikė psichoanalitinį gydymą. F. Riemanno ir tradiciės psichoanalizės principai yra tokie patys: sapnų analizė, gynybos mechanizmai, vaikystės potyriai. Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų. Visų pirma, Fritzas ne tik analizavo sutrikimus, bet daug dėmesio skyrė gerosioms ir stipriosiosm asmenybės savybėms. Taip pat jis išskyrė sąmonę ir pasąmonę, o priešsąmonės termino savo darbe nevartojo. Galiausiai, Fritzo Riemano psichoanalizė buvo glaudžiai susijusi su astrologija. Pasak jo, tai, kas psichikoje yra visuotina, dėsninga, turi būti papildyta individualios asmenybės, kurią rodo žmogaus gimimo horoskopas, poliumi.

Jo išleistoje knygoje „Pagrindinės baimės formos“ aiškiai perteikti asmenybės sutrikimai. Asmenybės sutrikimai- tai asmenybės bruožų, paprastai pirmą kartą pasireiškiančių paauglystėje, išliekančių visą gyvenimą ir sąlygojančių socialinę dezadaptaciją, visuma. Kiekvienas asmenybės sutrikimas pasižymi tam tikra charakteristika, turi klasifikaciją, siptomatiką ir bruožus, kurie yra tokie artimi F. Riemman išskirtiems asmenybės tipams, klasifikuotiems pagal baimę. Baimių atsiradimą autorius siejo su pagrindinėmis kosmoso jėgomis, teigdamas, kad „mes gimstame pasaulyje, kuris paklūsta keturiems galingiems impulsams“. Pirmoji jėga- tai Žemės sukimasis aplink Saulę, prilyginamas revoliucijai arba baimei atsiduoti. Antroji jėga šioje knygoje yra rotacija- Žemės sukimasis aplink savo ašį- simbolizuojantis tapsmo savimi baimę. Trečioji galingoji jėga šioje knygoje yra traukos dėsnis, kuris prilyginamas įcentriškumui, perteikiantis permainų baimę. Ir paskutinioji jėga- išcentriškumas- reiškiantis būtinybės baimę. Šie priešingi impulsai leido suskirstyti asmenybes į keturis pagrindinius tipus- šizoidas, depresiškas, suvaržytas ir isteriškas. Kiekvienas iš šių tipų turi sau būdingą baimę, kaip teigia pats F. Riemman, „Ir visada mes galime, – tarsi šizoidai- bijodami prarasti savąjį Aš, vengti artimų žmogiškų kontaktų; mes galime, – tarsi depresiškieji- bijodami išsiskyrimo ir vienatvės, likti priklausomi; visada mes galime, – tarsi suvaržytieji- bijodami pokyčių ir praeinamumo, laikytis to, kas įprasta, arba galų gale mes galime- tasi isterikai- pasiduoti savivalei, kad išvengtume, kad išvengtume būtinumo ir galutinumo baimės. Depresiškas tipas yra priešingas šizoidui, o suvaržytas- isteriškajam tipui, kad lengviau suprasti asmenybės tipų skirtumus padeda lyginamosios lentelės.

Depresiko ir šizoido palyginimas:

Suvaržytojo ir isteriko palyginimas:

Asmenybių tipai aprašomi labai išsamiai: aptariami tipams būdingi teigiami bruožai; santykis su religija; agresijos pasireiškimo būdai; profesijos, kurias dažniausiai renkasi tipų atstovai; sveikatos sutrikimai atsirandantys dėl neišspręstų baimių; vaikystės išgyvenimai, lemiantis tolesnį asmenybės vystymąsi bei pateikiama nurodymų, kaip tinkamai auklėti vaikus ir užkirsti kelią baimių formavimuisi. Asmenybės tipai lyginami tarpusavyje. Be to, pateikiami pavyzdžiai iš asmeninės F. Riemanno konsultavimo patirties, literatūros kūrinių, pjesių bei visiems keturiems tipams autorius pritaiko patarlių ar vaizdžių metaforinių išsireiškimų. Knyga aiškiai struktūruota, maloniai skaitoma, nes autorius pasižymi subtiliu humoro jausmu. Knyga turi tik vieną trūkumą – nepaaiškinami sudėtingesni moksliniai terminai. Ir nors tekstas nėra jais perkrautas, specifiniai terminai apsunkina greitą knygos skaitymą. Todėl ši knyga visų pirma yra svarbi specialistui, dirbančiam psichologo darbą, bet taip pat ji gali būti naudinga žmonėms, norintiems geriau suprasti save ir kitus.

Šiame darbe mes perteikėme tas knygos idėjas, kurios mums pasirodė svarbiausios. Tačiau suvokimas yra asmeniškas, todėl siūlome Jums patiems perskaityti šią puikią knygą ir atrasti joje tai, kas Jums yra aktualu.

Naudota literatūra:

1. Grundformen der Angst. (http://arbeitsblaetter.stangl-aller.at/EMOTION/Riemann.shtml, žiūrėta: 2010-10-20).
2. Mayer D. Psichologija. Poligrafija ir informatika, 2008.
3. Riemann F. Pagrindinės baimės formos. Alma littera, 2004.
4. Wikipedia. (http://en.wikipedia.org/wiki/Fritz_Riemann_%28psychologist%29, žiūrėta: 2010-10-22).

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/fritz-riemann-pagrindines-baimes-formos/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/fritz-riemann-pagrindines-baimes-formos/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/nigwYj4zjGQ/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/yves-dalpe-neistikimybe-nera-banali/#comments Tue, 09 Nov 2010 11:55:50 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=772 Būdaitė Raminta, Greibutė Agnė, Kasparaitytė Neringa

Yves Dalpé – Kvebeke (Kanada) dirbantis psichologas ir klinikinis seksologas. Jis yra Kvebeko psichologų asociacijos (KPA), Amerikos psichoterapijos asociacijos (American Group Psychotherapy Association) ir Seksualumo mokslinių tyrimų draugijos (Society for the Scientific Study of Sexuality) narys. 1984 metais San Francisko „Žmonių seksualumo tyrimų institute“, Kalifornijoje, įgijęs seksologijos daktaro laipsnį pradėjo aktyvią darbo praktiką. Y. Dalpé pastaruosius 30 metų veda viešas paskaitas, konferencijas ir rašo į profesinius žurnalus apie poros tarpusavio santykius ir meilę. Savo darbe taiko santuokos terapiją, kuri yra veiksmingas vaistas nuo liūdesio, kurį sukelia krizė dėl neištikimybės.Seksologas-terapeutas padeda ne tik išsaugoti santykius, bet ir išmoko kiekvieną poros narį geriau sutarti su pačiu savimi ir aplinkiniais. Susidūrus su neištikimybe vieną ar abu partnerius apima depresija. Santuokos terapija – geriausias būdas kovoti su depresija, kylančia dėl santuokos problemų. Konsultuodamas porą ar vieną žmogų, kaip sako pats Yves Dalpé, tikisi, kad jo „padedamas kiekvienas klientas sugebės įveikti savo užtvaras, baimes, gynybinius mechanizmus, poreikį laikytis atstumo, iliuzijas, nesugebėjimą įsipareigoti norą gundyti visus iš eilės ir t.t.“ (Yves Dalpé , 2006, p. 252). Jį labiau domina ne dabartinės problemos sprendimas, o žmogaus vidinio pasaulio atskleidimas, kad galėtų jį paveikti taip, jog žmogus išmoktų mylėti.

Yves Dalpé knygoje „Neištikimybė nėra banali“ akcentuojama kiekvieno poros nario atsakomybė santykių kūrime. Neištikimybė yra frustracijos pasekmė ir nevedybinių santykių funkcijos labai įvairios. Kartais nevedybiniai santykiai padeda įgyvendinti fantazijas, patenkinti smalsumą, pernelyg aukštą savivertės poreikį, patirti nuotykių. Kai kurie nevedybinių santykių griebiasi lyg vaistų nuo nerimo, depresijos ar prislėgtos nuotaikos. Neištikimybės priežastimi gali būti ir sąmoningas ar nesąmoningas noras išreikšti nepasitenkinimą sutuoktiniu ar kompensuoti santuokos trūkumus, pvz., nepatenkinamą lytinį gyvenimą ar tiesiog patikrinti, o galbūt kažkur yra daug geriau.

Daugelis porų konfliktų, kurie pastūmėja į neištikimybę, yra sąlygoti baimės mylėti. Tai būdas nutolti nuo partnerio, bijant, kad vėl nebūtų išgyvenamas kažkada patirtas meilės trūkumas ir nuoskaudos. Keista tai, jog „juo labiau žmogui trūko meilės, tuo labiau jis linkęs pats sukurti padėtį, kurios baiminasi. Jis pats primeta sutuoktiniui nekenčiamą vaidmenį, bet būna įsitikinęs, kad situaciją suvokia teisingai“ (Yves Dalpé, p. 164). Knygos „Neištikimybė nėra banali“ autorius sukūrė baimės mylėti teoriją, apimančią įvairias baimės rūšis: baimė būti kito žmogaus kontroliuojamam, baimė išgyventi gėdą, baimė būti atstumtam ir paliktam, baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam. Šiomis baimėmis aiškinamos daugelis meilės abejonių, santuokos frustracijų, kurios gali išprovokuoti neištikimybę. O dažnai neištikimybė yra asmenybės sutrikimų pasekmė, dėl kurių poros santykiai tampa disfunkciniais.

Ryškesnių ar mažiau pastebimų bruožų, kuriais pasižymi viena ar kelios iš dvylikos DSM išvardytų disfunkcinių asmenybių, turime kiekvienas. Tačiau yra asmenų, kurių sutrikimas yra stiprus ir sąlygoja nekokybiškus poros santykius.

Narcizišku sutrikimu pasižymintys asmenys perdėtai sureikšmina save, stokoja empatijos ir nesugeba įsijausti į kitų žmonių poriekius bei jausmus. Dirbant su narcizišku žmogumi, psichoterapeutas turėtų jam suteikti galimybę pajusti savo giliai įsišaknijusį menkavertiškumą, saviapgaulę ir neviltį. Taip pat taktiškai paaiškinti, kad jo nesantuokinio nuotykio priežastis – klaidingas savo paties ir parnerio suvokimas.

Priklausoma asmenybė yra paklusni, klausia patarimų, prašosi nuraminama, vengia atsakomybės, kurią turėtų prisiimti suaugęs žmogus. Neištikimi priklausomi žmonės itin linkę nepaliaujamai blaškytis tarp sutuoktinio ir meilužio, ir nesugeba nutraukti santuokos. Priklausoma asmenybė turi greitai išmokti pati pasirūpinti savimi ir palaikyti lygiavertiškus artimus santykius, antraip ji nuolat bus apgaudinėjama.

Ribinės asmenybės asmeniniai santykiai gali svyruoti nuo perdėto mylimojo idealizavimo iki jo nuvertinimo. Jos nuotaika būna labai nepastovi, su depresijos, susierzinimo ar nerimo epizodais. Ribinės asmenybės nevedybinius santykius užmezga daugiausia iš keršto. Santuokos terapeutas privalo nuolat kontroliuoti ribinę asmenybę, nes ši nesugeba valdyti savo emocijų ir yra linkusi įsiveržti į kito asmeninę erdvę. Reikia išlikti tvirtam, bet sykiu neatstumti ribinės asmenybės.

Schizoidinė asmenybė – artimų santykių besikratantis vienišius. Dirbant su schizoidas svarbiausia juos išmokyti ramiai išsakyti savo jausmus, savo emocijas susieti su kūno reakcijomis bei mokyti juos elementarių socialinių įgūdžių, t.y. nevenkti akių kontakto, rodyti emocijas viešumoje.

Schizotipinės asmenybės dar labiau stokoja socialinių įgūdžių, yra labai susikaustę ir beveik nemoka bendrauti. Jie išsiskiria keista išvaizda, ekscentrišku elgesiu ir kognityviniais sutrikimais. Santuoka jiems netinka, bet jie turbūt niekada ir nesvetimauja. Schizotipinias asmenybes taip pat reikia mokyti socialinių ir bendravimo įgūdžių.

Nerimastingi žmonės paprastai santuokoje būna ištikimi, tačiau artimus santykius su kitu žmogumi užmezga tik įsitikinę, kad bus mylimi. Norint padėti nerimastingiems žmonėms reikia juos mokyti žodžiais išreikšti savo sunkumus bei padėti suprasti ryšį tarp jų noro pasprukti ir baimės būti išjuoktam.

Depresinės asmenybės, kaip teigiama DSM-IV, paprastai būna neryžtingi, melancholiški, nelaimingi, be polėkio ir džiaugsmo, nuvertina save. Dažniau jie tampa neištikimybės aukomis, negu patys būna neištikimi. Dirbant su depresinio tipo asmenybe, reikia pakeisti jos mąstymą, kuris formavosi nuo pat vaikystės.

Paranojiškos asmenybės mano, kad kiti siekia jas išnaudoti ar joms pakenkti. Jie yra pavydūs, įtarūs, priešiški ir agresyvūs. Paranojiškai asmenybei svarbu suvokti , kad jos priešiškumas skatina kitų žmonių priešiškumą. Su tokiais žmonėmis reikia būti itin empatiškam, kantriam, ramiam ir jautriai reaguoti į jų silpnybes.

Obsesinei-kompulsinei asmenybei itin svarbu tvarka, perfekcionizmas ir kontrolė. Ji dažnai pykstasi su sutuoktiniu dėl santuokos intymumui skiriamo laiko ir lytinių santykių dažnumo. Obsesinėms- kompulsinėms asmenybėms reikia suvokti, kad žmogui gyvenime reikia malonumų. Tokia asmenybė turi atsisakyti nerealių lūkesčių savo ir kitų atžvilgiu ir išmokti žodžiais išreikšti savo nesaugumo jausmą, abejones ir emocijas.

Histrioniniai asmenys iš pirmo žvilgsnio simpatiški, tačiau jie nuolat siekia dėmesio, jų nuotaika sparčiai keičiasi, jie impulsyvūs, linkę manipuliuoti ir gundyti. Tokios asmenybės būna neištikimos ir nesitenkina vienu mylimuoju. Terapijos tikslas dirbant su histrionine asmenybe – paskatinti suabejoti savo laikinų bei paviršutiniškų įsimylėjimų motyvais ir išmokti drąsiai įsipareigoti vienam asmeniui.

Negatyvistai yra nepunktualūs, užsispyrę, visada nepatenkinti, viską atidėlioja ir vilkina. Neištikimybė jiems – veiksminga priemonė susikaupusiam kartėliui išlieti. Vienintelis būdas efektyviai dirbti su negatyvistu – be priešiškumo atmesti jo elgesio modelį, stengiantis, kad jis suvoktų savo elgesio modelį ir jo nepageidautinas pasekmes.

Asociali asmenybė – vienas iš sunkiausių asmenybės sutrikimų tipų. Jie nejautrūs, neturi empatijos, niekina kitus ir rūpinasi tik savimi. Asocialūs žmonės nesugeba mylėti, bet linkę turėti keletą lytinių partnerių ir juos išnaudoti. Jie beveik niekada neužmezga ilgalaikių santykių.

Asmenybės sutrikimo kamuojami asmenys, nemokėdami bendrauti su artimu žmogumi, ima jausti nepasitenkinimą santuoka, o tada, ištroškę dėmesio ir žavėjimosi, linksta į neištikimybę. Tačiau daugelis gali išmokti mylėti, jei tik peržengs įprastas savo asmenybės ribas, o ne puls ieškoti dažnai liūdnos išeities, tokios kaip neištikimybė.

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/yves-dalpe-neistikimybe-nera-banali/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/yves-dalpe-neistikimybe-nera-banali/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/J0Iv3V5Ig2k/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/s-freud-psichoanalizes-ivadas/#comments Tue, 09 Nov 2010 11:43:51 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=769 Enrika Sinkevičiūtė ir Živilė Čiupkevičiūtė

Biografija

• Sigmundas Freudas – austrų psichiatras, neuropatologas, psichoanalizės pradininkas – gimė 1856 m. gegužės 6 d. Prašybore (buvusiame Fraiberge), Moravijoje, žydų šeimoje.
• Jis buvo pirmas vaikas iš 8 vaikų šeimoje.
• 1860 m. Su šeima persikėlė į Vieną, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį.
• 1873 m. Įstojo į medicinos fakultetą Vienos universitete.
• 1881 m. Jam buvo suteiktas Vienos universiteto nervų ligų docento laipsnis.
• 1886 m. išvyko į Paryžių, kur mokėsi iš garsiausio to meto Europos neurologo J. M. Charcot’o. Čia jis galutinai įsitikino, jog Paryžiuje neurologijos mokslas pripažįsta ne tik grynai kūniškas, bet taip pat psichines ir net metafizines nedaiktines šių ligų priežastis.
• 1886 m. vedė Marta Bernais ir su ja susilaukė 6 vaikų.
• Vėliau grįžo į Vieną. Svarbiausiu akstinu S. Freudo mokslinės minties raidai tapo tuo metu žinomas Vienos gydytojas J. Breuris, atskleidęs, kad neurotiniai pacientų simptomai turi prasmę – jų priežastis – “užspausti” nesąmoningi išgyvenimai (Meškauskienė, 2006). Tačiau Freudas nusivylė J. Breurio gydymui naudojama hipnoze ir sukūrė naują laisvųjų asociacijų metodą.
• 1902-1938 m. profesoriavo Vienos universitete, tyrinėdamas neuropatologiją, pagrindinį dėmesį skyrė psichoterapijai ir neurozių tyrinėjimams.
• 1915 – 1917 m. skaitė paskaitas apie psichoanalizę.
• 1939 m. rugsėjo 23 d mirė Londone, sirgdamas vėžiu.

Psichoanalizė

Psichoanalizė yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija, kurios pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Pagal šią teoriją, psichiką sudaro id, ego ir superego (stuktūrinis modelis) bei sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė (topografinis modelis). S. Freudas savo teorijoje teigia, kad kiekvienas žmogus pereina psichoseksualinio vystymosi stadijas (oralinė, analinė, falinė, latentinė, genitalinė), kurios yra biologiškai determinuotos ir būdingos visiems žmonėms nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. S. Freudas išskyrė gynybinius mechanizmus (išstūmimas, projekcija, perkėlimas, racionalizacija, reakcijos dariniai, regresija, sublimacija, neigimas). Tai yra neracionalūs metodai, kuriuos ego pradeda naudoti tuomet, kai nesugeba su nerimu susitvarkyti racionaliai. Įvairūs vaikystės trauminiai potyriai sukelia neurozes, tad psichoanalitinės terapijos tikslas – neurozinio konflikto išsprendimas. Naudojami metodai – laisvosios asociacijos, pasipriešinimo interpretacija, perkėlimo analizė, sapnų analizė, emocinis perauklėjimas (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).

Psichoanalizės įvadas. Paskaitos

Knygoje tiksliai atkurtos paskaitos, kurias du žiemos semestrus (1915 – 1916; 1916 – 1917) S. Freudas skaitė mišriai abiejų lyčių gydytojų ir mėgėjų auditorijai. Pasitelkdamas palyginimų, ligos istorijų pavyzdžių, S. Freudas atskleidžia pagrindinius psichinių – ypač nesąmoningų – reiškinių dėsningumus, remdamasis trimis pagrindinėmis psichoanalitinio tyrinėjimo sritimis: riktais, sapnais ir neuroziniais simptomais.

Pirmoji knygos dalis – „Riktai“. Anot S. Freudo, žmogus gali apsirikti, kai: yra pavargęs ar nesveikuoja; yra susijaudinęs; kai jo dėmesį prikausto kiti dalykai (Freud, 2009). Tačiau knygoje nagrinėjami riktai, pasitaikantys žmonėms, kurie nėra nei pavargę, nei išsiblaškę ar susijaudinę, o yra normalios būsenos. Tokiu atveju riktai išreiškia konfliktą tarp skirtingų sąmonės ir pasąmonės ketinimų. Vieną ketinimą stengiamasi slopinti, tačiau apsirikimo metu jis nei galutinai nuslopinamas, nei visiškai atsiskleidžia. Taigi riktas – tai kompromiso padarinys, kiekvieno iš dviejų ketinimų pusiau sėkmė, pusiau nesėkmė (Freud, 2009).

Riktų gali būti įvairių rūšių: šnekos riktas, kai pvz., norėdamas pasakyti vieną žodį ištariamas kitas; rašymo riktas, kai vietoj vieno žodžio parašomas kitas; skaitymo riktas, kai perskaitoma ne tai, kas atspausdinta ar parašyta; klausos riktas, kai išgirstama ne tai, kas sakoma ir kai tai nėra susiję su organiniais klausos sutrikimais; marša (laikina), kai pvz., nepavyksta atsiminti gerai žinomo vardo, kuris prisimenamas vos jį išgirdus; nukišimai bei daiktų pasisavinimai.

Antroji knygos dalis – „Sapnai“. S. Freudo teigimu, sapnai yra būdingi visiems sveikiems žmonėms. Sapnas yra būdas, kuriuo psichika reaguoja į miegant veikiančius dirgiklius. Dažniausiai tai vizualūs vaizdai, bet gali pasitaikyti ir jausmų, minčių ar kitų juslių pasireiškimų. Sapnai gali būti patys įvairiausi: trumpi ar ilgi, ryškūs ar migloti, prasmingi ar absurdiški. Pagrindinė sapno ypatybė yra ta, kad jį sukelia noras, o jo turinį sudaro šio noro patenkinimas. Antra nuolatinė ypatybė: sapnas ne tiesiog išreiškia mintį, bet kaip haliucinainis išgyvenimas vaizduoja, jog noras išsipildė. Šioje knygos dalyje S. Freudas bando aiškinti sapnų prasmę, pasitelkdamas laisvųjų asociacijų metodą. Kartais sapno galime nesuprasti dėl iškraipymo, kuris yra cenzūros padarinys – cenzūros, kurią tam tikros Ego priimtinos tendencijos nukreipia prieš nepadorius norus, kurie prabyla miegant. Knygoje taip pat aprašomi archajiški sapno bruožai: individuali priešistorė, vaikystė arba visos žmonijos raida bei simbolių reikšmės.

Trečiojoje knygos dalyje pavadinimu „Bendroji neurozių teorija“ rašoma apie neurozes, jų kilmę, terapinius principus, dirbant su neurozėmis sergančiais žmonėmis. Neurozė – trauminis negalavimas, atsirandantis pernelyg sustiprėjus afektiniam išgyvenimui, kurio ligonis neįstengia įveikti. Neurozių prigimtis – dažniausiai seksualinė (kyla dėl nepriimtinų seksualinių norų atsižadėjimo ar patirtų seksualinių traumų). Būtina simptomo egzistavimo sąlyga yra ta, kad kažkoks psichinis procesas nesibaigė normaliai. Todėl žmogus labai priešinosi tam, kad tas psichinis procesas neprasiskverbtų iki sąmonės (jį išstumė į pasąmonę). Būdamas nesąmoningas, jis buvo pakankamai galingas, kad sukurtų simptomą. Tokiu būdu neurozinis simptomas tapo daliniu užmaskuotu pasąmoninio konflikto patenkinimu.

Šioje knygos dalyje pristatomi ir analizuojami tokie asmenybės sutrikimo tipai, kaip įkyriųjų būsenų neurozė (pagal DSM-IV: obsesinis – kompulsinis sutrikimas), isterinės asmenybės sutrikimas, narcistinis asmenybės sutrikimas. Taip pat pristatoma analitinė terapija, kurios tikslas – atgaivinti simptomus sukėlusį konfliktą ir išspręsti jį kitaip, pasitelkus tas varomąsias jėgas, kurių anuomet stigo pacientui.

Knygos kritika

Kaip knygos privalumus galima išskirti tai, jog joje:

• Nuosekliai argumentuojama;
• Pateikiama kontrargumentų jau egzistuojančiai bei galimai kritikai;
• Pripažįstami pristatomos teorijos trūkumai;
• Paskaitų formatas suteikia knygai gyvumo;
• Gausu pavyzdžių iš praktikos.

Knygos trūkumai

• Reikia būti iš anksto bent šiek tiek susipažinus su psichoanalitine teorija tam, kad visiškai suprastum dėstomas mintis.
• Pateikiami teoriniai samprotavimai reikalauja ir iš skaitytojo gebėjimo giliai analitiškai mąstyti (o tai susiaurina potencialių susidomėjusių knyga skaitytojų skaičių).

Subjektyvus įspūdis apie knygą

Nustebino autoriaus pateikiamos gilios įžvalgos, gebėjimas argumentuotai dėstyti sudėtingus teorinius samprotavimus. Knyga naudinga tuo, jog gana išsamiai supažindina su psichoanalizės principais, pateikiami realūs pavyzdžiai iš praktikos, palyginimai, argumentai padeda įvertinti psichoanalizės pagrįstumą.

Įspūdį palikusi citata:

„Amžiams bėgant naiviai žmonijos savimeilei mokslas sudavė du sunkius smūgius. Pirmąjį – paskelbęs, kad mūsų žemė nėra Visatos centras, kad ji tėra mažytė neįsivaizduojamo dydžio pasaulinės sistemos dalelė <…>. Antrąjį smūgį žmonija patyrė tada, kai biologiniai tyrinėjimai paneigė privilegijuotąjį žmogaus tvėrimą, parodė, kad žmogus kilęs iš gyvūnų pasaulio ir negali atsikratyti savo gyvūniškos prigimties <…>. Bet trečią, patį skaudžiausią smūgį žmogaus didybės manijai suduos šiandieniniai pasichologiniai tyrinėjimai, liudijantys, kad Ego nėra net savojo būsto šeimininkas, kad jis turi pasitenkinti apgailėtinomis žiniomis apie nesąmoningus savo psichikos gyvenimo vyksmus” (Freud, 2009, p. 295-296).

Šia citata autorius išreiškia idėją, kad, jo manymu, taip priešinamasi pasąmonės srities sureikšminimui (kas akivaizdu buvo iš to meto psichoanalizės kritikų) ne todėl, kad ši sritis sunkiai suvokiama ar kad sunku gauti jos egzistavimą patvirtinančių įrodymų, bet todėl, kad žmogui iš esmės sunku pripažinti, kad jis valdomas savo nekontroliuojamų nesąmoningų impulsų.

Literatūra:

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/s-freud-psichoanalizes-ivadas/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/s-freud-psichoanalizes-ivadas/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/M9Y35zSnREA/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/03/eric-berne-zaidimai-kuriuos-zaidzia-zmones-zmogiskuju-santykiu-psichologija/#comments Wed, 03 Nov 2010 07:33:37 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=765 Baranauskaitė Eglė, Kairytė Laura, Matonytė Monika

Eric Berne – transakcinės analizės pradininkas, gimęs 1910 metų gegužę Monrealyje, Kanadoje kaip Eric Leonard Bernstein, bendrosios praktikos gydytojo Davido Hiller Bernstein ir profesionalios rašytojos ir redaktorės Saros Gordon Bernstein šeimoje, kurie emigravo į Kanadą iš Lenkijos ir Rusijos. Eric tėvų meilę dalijosi su vienintele sesute – penkeriais metais jaunesne Greise. Tėvo pavyzdį šeimoje Eric Berne matė neilgai, nes 1921 metais sulaukęs vos 38 metų tėvas mirė nuo tuberkuliozės ir šeimos rūpesčiai gulė ant motinos ir jo kaip vyresnio sūnaus pečių. Tėvas ir sūnus buvo labai artimi, Eric visur lydėdavo tėvą ir žavėjosi medicina. Manoma, kad tėvą atėmusi liga paskatino E.Berne sekti tėvo pėdomis ir studijuoti mediciną. Taigi 1935 metais jis sėkmingai pabaigė chirurgijos studijas McGill universitete, kuriame studijavo ir abu Berne tėvai. 1936 metais E.Berne pradėjo psichiatrijos (psichoanalizės) rezidentūrą Jeilio (Yale) medicinos universitete.

Apie 1938 – 1939 metus Eric Leonard Bernstein gavo Amerikos pilietybę ir tapo Eric Berne, kaip jį žino plačioji visuomenė šiandien. 1940 metais E.Berne Norwalk, Konektikute įrodė, jog gali užsiimti privačia praktika. Kaip tik ten jis sutiko savo pirmąją žmoną Elinorą, su kuria greitai susituokė ir susilaukė dviejų vaikų: Ellen ir Dovydo. 1946 metais po karinės tarnybos Eric Berne išsiskyrė su žmona. Nusprendžia, kad produktyviam tolimesniam darbui reikia ramios aplinkos, todėl persikelia į Carmel, Kalifornija. Čia Eric Berne sutiko jauną, išsiskyrusią moterį Dorothy de Mass Way. 1949 metais E.Berne ir Dorothy antrą kartą davė įžadus. Pastaroji jo santuoka su Dorothy netruko ilgai ir jų keliai draugiškai išsiskyrė.

Eric Berne buvo labai ambicingas ir pasitikintis savimi, todėl manė, kad gali įnešti į psichoanalizę kažką naujo. Jis atsidėjo darbui, nes griežtai nutarė išvystyti naują psichoterapijos metodą vienas. Kurdamas transakcinę analizę jis norėjo daugiau dėmesio skirti ne psichikos analizei, kaip tai darė jo mokytojas Z.Freud, tačiau gilintis į santykius. Tačiau ši analizė kaip ir psichoanalizė, didelę reikšmę teikia vaikystei. Teigiama, jog vaikystėje patirti tėvų draudimai ar leidimai suformuoja mūsų sprendimus, požiūrį į gyvenimą. Eric Berne, kurdamas savo teoriją, daugiausia dėmesio skyrė išoriniams santykiams ir jų dinamikai.

„Daugeliu aspektų Vaikas yra vertingiausia asmenybės dalis, individo gyvenimui jis gali suteikti tai, ką tikras vaikas suteikia šeimai – žavesio, malonumo ir kūrybingumo“ (E.Berne, 2008, p.28).

1964 metais Berne ir jo kolegos nusprendė įkurti asociaciją, atsižvelgdami į didėjantį narių – profesionalų skaičių ir už JAV ribų pavadino ją Tarptautine transakcinės analizės asociacija,. Tai pačiais metais E. Berne pristatė knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Ji tapo didžiuliu bestseleriu. Po šio pasisekimo profesinėje srityje 1967 metais dar kartą vedė, naująja žmona tapo Torre Peterson. Santuoka truko tik 3 metus. Iš karto po skyrybų 1970 m. birželio mėnesį Berne išgyveno pirmuosius du širdies priepuolius. Paradoksalu, tačiau kelias savaites prieš pirmą širdies priepuolį, savo 60-ojo gimimo dieną, Berne savo draugams džiaugėsi, kaip gerai jis jaučiasi. Jis buvo hospitalizuotas, tačiau ir gulėdamas lovoje nepaliovė dirbti, po trijų savaičių jis iškentė kitą širdies priepuolį, šį kartą masinį. Eric Bernė širdis sustojo 1970 m. liepos 15-ąją.

Žmogaus kuriamų santykių analizę autorius pavadino – transakcine analize. Žodis „transakcija“ reiškia – socialinio bendravimo vienetą. Socialinė aplinka, kurioje gyvena žmogus, suteikia puikias sąlygas jam patenkinti bendravimo poreikį. Asmenys kurdami santykius naudoja žaidimus. Transakcinė analizė naudojama šiems žaidimams analizuoti ir atskleisti jų reikšmę žaidžiantiems asmenims.

Norint suprasti transakcinės analizės teoriją, reikia suprasti ego būsenas – nuoseklias jausmų sistemas, veiksmų požiūriu, kurios skirstomos į kategorijas: a) ego būsenos, primenančios tėvus; b) ego būsenos, autonomiškai nukreiptos objektyviai vertinti realybę; c) archajiškų liekanų turinčios ir ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinusios, ego būsenos. Transakcinės analizės autoriaus šios trys ego būsenos vadinamos: Tėvu, Suaugusiuoju ir Vaiku. Tolimesnė santykių analizė atskleidžiama per šias tris ego būsenas. Pasak autoriaus vykstant bendravimui, žmogus bendrauja būdamas kažkurioje iš ego būsenų, kurios ir nulemia santykių ar vienkartinio bendravimo susiklostymą.

”Kiekvienas viduje turime mažą berniuką arba mergaitę“ (E.Berne, 2008, p.27 ).

Paprasta transakcinė analizė siekia nustatyti, iš kuriuos ego būsenos kilo transakcinis stimulas, o kuri suteikė transakcinį atsaką. Transakcinis stimulas – tai asmuo pradėjęs pokalbį, transakcinis atsakas – asmuo vienaip ar kitaip atsakęs į siųstą stimulą. Teisingiausias ir paprasčiausias bendravimas yra tas, kuriame dalyvauja Suaugusiojo būsenos. Antra pagal paprastumą transakcija – tai Vaiko ir Tėvo būsenų. Autorius teigia, kad teisingas komunikavimas turi būti papildantis vienas kitą, tai reiškia atsakas yra toks, kokio tikimasi, išplaukiantis natūraliai. Papildančios transakcijos trukmė yra neribota.

Labiausiai analizuojamas bendravimas šioje knygoje yra – susikertančioji transakcija, kai atsakas į stimulą iš tikėtosiosios Suaugusiojo pozicijos pereina į Vaiko arba Tėvo poziciją. Tada iššaukiamas konfliktas. Tipiškas pavyzdys psichoanalizėje – klasikinė perkėlimo reakcija. Į šiuos vadinamus žaidimus gali būti įtraukti nebūtinai du asmenys. Autorius teigia, kad geriausias sprendimas, kuris gali nutraukti santykius ardantį arba prie pykčių vedantį žaidimą – tai asmenų perėjimas i Suaugusiojo būseną, kuri leidžia protingai ir adekvačiai reaguoti į situaciją arba atsisakymas žaisti žaidimą. Žaidimų gausa yra labai įvairi, kiekvienas jų atskleidžia dalyvių pozicijas, užmojus ir tikslus. Žaisdami žmonės dažnai mėgaujasi neigiamais iš žaidimo gautais jausmais, skaudindami ir nusimesdami nuo savęs atsakomybę. Žinojimas, kad vyksta žaidimas, kurio baigtis nėra gera, padeda pasukti žaidimo tėkmę kita vaga arba jo visai nepradėti, tačiau tai reikalauja savianalizės ir pastabumo bei nemažai pastangų, kad žaidimas būtų sukontroliuotas ir nukreiptas kita linkme. Dažnai net psichoterapeutai būna įtraukiami į asmenų ar porų žaidimus, kada situacija arba būna suvaldyta profesionalo arba dar labiau įsisiūbuoja.

Kiekvienas suprasdamas savo vidinį Tėvą, leisdamas pasireikšti vidiniam Suaugusiam ir kontroliuodamas savo vidinį Vaiką, galime žaisti žaidimus, kurie suteikia mums malonumo ir ugdo teisingus santykius.

Knyga „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ plačiajam skaitytojų ratui pristato bendrus transakcinės analizės principus, atskleidžia ydingus „žaidimus“, kuriais žmonės traumuoja ir emociškai išnaudoja vienas kitą. Pasak E. Berne, šie žaidimai yra ritualinės transakcijos arba tarpasmeninio elgesio modeliai, kurie gali rodyti paslėptus jausmus ar emocijas. Knygoje aprašomi ne tik patys žaidimai, bet ir kuo tuos žaidimus galima pakeisti bei reguliuoti.

Knygoje atskleidžiama, kad transakcinė analizė svarbi kalbant apie priklausomybes. Nepasiekus trokštamo malonumo jaučiama frustracija, kuri daugelį priveda prie alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimo. L. Bulotaitė (2009) kalbėdama apie tokį malonumo patenkinimą ir taip besivystančią priklausomybę, teigia, kad tai gali būti paaiškinama transakcinės analizės modeliu. Konkrečiai aptariami E.Berne žaidimai, vadinami „Žaidimais visam gyvenimui“, kurie paliečia beveik visus aplinkinius ir tampa svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi. Jiems priskiriami žaidimai „Alkoholikas“, „Narkomanas“. Kadangi nėra galutinai įrodytos piknaudžiavimo priežastys, kaip biologiniai ir fiziologiniai sutrikimai, priklausomybė analizuojama kaip socialinė transakcija, kai žmogus perlenkia lazdą. Žaidimai, kurie siejasi su priklausomybėmis įvardinami, kaip labai rimti ir jų atsisakyti yra labai sunku.

Pradiniuose „Alkoholiko“ žaidimo etapuose žmona gali vaidinti tris antraplanius vaidmenis: vidurnaktį – Kvailelę, kuri girtuoklį nurengia, išverda jam kavos, leidžia jam save mušti; ryte – Persekiotojos, kuri plūsta Alkoholiką už jo įpročius; vakare – Gelbėtoja, maldaujančia atsisakyti savo įpročių.“ (E. Berne, 2008, p. 74)

Transakcinės analizės terapijos tikslas – žmogui padėti tapti autentiškam, išmokti kurti santykius, kurie būtų pagrįsti intymumu, tikra meile, atvirumu. Todėl transakcinės analizės grupinės sesijos metu stengiamasi analizuoti savo žaidimus, padedama suprasti, kokį vaidmenį atlieka klientas, kokie yra jo poreikiai, kaip jis gauna pasitenkinimą. Siekiama parodyti, kaip įmanoma poreikius patenkinti ne žaidžiant žaidimus, o sukuriant tikrą ir atvirą santykį.

“Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės” tai knyga, kuri naudinga, ne tik psichologams ar psichoterapeutams, bet ir paprastiems žmonėms, kurie domisi žmonių santykiais. Ji padeda pamatyti, kaip žmonės elgiasi, kai bijo artumo. Tai knyga, kuri pasižymi aiškia tvarka, sistema ir schemomis. Knygoje aprašoma terapijos rūšis turėtų patikti analitinio mąstymo žmonėms, kuriems reikia aiškių apibrėžimų, paaiškinimų ir sistemos. Taip pat galima būtų pavadinti šią knygą intriguojančia, nes suteikiama galimybė pažinti savo gyvenimo dėsningumus, išsiaiškinti, į kokius žaidimus su kitais žmonėmis esame įsivėlę.

Asmeniškai mums pati knyga dėl savo sistemiškumo ir daug schemų nelabai patiko ir laisvalaikiu pasirinktumėme skaityti kažką kito. Tai lėmė, jog knyga sunkai skaitoma, esti nemažai terminų ir reikalauja susitelkimo būtent ties tuo, ką skaitai. Knygos didelis minusas, jog skaitant šią knygą lieka neaiškumų, sričių, kurios yra aptariamos per siaurai, tačiau anot autoriaus, visa tai yra aptariama kitose jo knygose.

Knygos privalumams priskirtume gausų teorijos iliustravimą pavyzdžiais. Aprašyti žaidimai, beveik visada turėdavo bent po vieną gyvenimišką pavyzdį, tai padeda aiškiau suprasti patį žaidimą. Taip pat knygoje yra pabrėžiama, kad ne visi žmonės žaidžia. Net ir tie kurie žaidžia, gali išsilaisvinti nuo žaidimų. Akcentuojama ir sveika asmenybė, o ne tik patologiška.

Tačiau, knygoje pateiktų žaidimų gausa kelia pasimetimą, nes jie visi panašūs. Ypač didelis trūkumas yra žaidimų pavadimų sutrumpinimas trimis raidėmis. „Negalėdama žaisti JNPM ir KJĮ, kuriais užpildydavo terapijai skirtą laiką, moteris ėmė atidžiau nagrinėti savo elgesį <…>“ (psl.164). Beskaitant, turi vartyti visą knygą, kad prisimintum ką reiškia sutrumpinimas. Nors yra pateikiama žaidimų analizė, ji nėra pateikiama prie kiekvieno. Pati žaidimų analizė yra išdėstoma tik punktais, kas nesuteikia analizei aiškumo.

Įsimintinos citatos:

„Sąmoningumas reiškia sugebėjimą savo akimis pamatyti kavinuką ir savo ausimis išgirsti paukščių čiulbėjimą, o ne taip, kaip žmogus išmokytas“. (E. Berne, 2008, p. 188)

„Dabartį suvokiantis žmogus yra gyvas, nes jis žino, ką jaučia, kur yra, jis junta laiko tėkmę. Jis žino, kad kai mirs, tie medžiai ir toliau žaliuos, tačiau jo jau čia nebebus, ir jis negalės į juos pažvelgti, tad nori išvysti juos dabar taip aiškiai, kaip tik įmanoma“. (E. Berne, 2008, p. 190)

Naudota literatūra

• Berne E. (2008) „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. Vilnius: Vaga.
• Bulotaitė L. (2009) „Priklausomybių anatomija“ Vilnius: Tyto Alba.
• Stewart I. (1994) „Eric Berne – Key figures in counselling & Psychotherapy series“. London.
• Transactional analysis. Aplankyta 2010-10-14, http://www.businessballs.com/transactionalanalysis.htm
• Games People Play: The Psychology of Human Relationships (2006). Aplankyta 2010-10-06, http://www.ericberne.com/Games_People_Play.htm
• The International Transactional Analysis Association. Aplankyta 2010-10-20, http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:uh-Ir84XUKsJ:www.itaa-net.org/ta/bernehist.htm+who+is+eric+berne&cd=5&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/03/eric-berne-zaidimai-kuriuos-zaidzia-zmones-zmogiskuju-santykiu-psichologija/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/03/eric-berne-zaidimai-kuriuos-zaidzia-zmones-zmogiskuju-santykiu-psichologija/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/gLBMCcRp4jU/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/03/claude-m-steiner-scenarijai-kuriais-gyvena-zmones-transakcine-scenariju-analize/#comments Wed, 03 Nov 2010 07:07:43 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=761 Aušra Kalnikaitė, Mindaugas Naudžiūnas

Apie autorių

Claude M. Steiner gimė 1935 metais Prancūzijoje, vaikystę praleido Meksikoje, 1952 metais atvyko studijuoti inžineriją į Kaliforniją, tačiau po penkerių metų sutiko transakcinės analizės teorijos sukūrėją Eric Berne ir tapo jo mokiniu. 1965 metais, Steiner tapo klinikinės psichologijos daktaru, ilgainiui ir Berne kolega, bendradarbiu, draugu bei Tarptautinės transakcinės analizės asociacijos vienu iš įkūrėjų (1969). Nuo 1970 iki šiol užsiima privačia praktika. 1971 ir 1980 metais gavo Eric Berne mokslo premijas.

Steiner praktikuoja vadinamąją radikaliąją psichiatriją, kurios pagrindas – ne medicininis, o socialinis požiūris į individą. Didžiausią dėmesį mokslininkas skiria kasdieniam žmogaus gyvenimui ir jo scenarijams, alkoholizmo problemai, „emociniam neraštingumui“. Labai domisi emocijų, ypač meilės svarba žmonių gyvenime, rašo ir skaito paskaitas šia tema. Autoriaus asmeninį tinklapį su gausiu jo darbų sąrašu rasite čia.

Transakcinė analizė

Transakcinės analizės (TA) tėvas yra Eric Berne (JAV), kurį psichoanalizės mokė pats S. Freud, todėl TA buvo sukurta kaip psichoanalizės atšaka, kuri tiesiog skyrė daugiau dėmesio ne psichikos analizei, bet santykiams. Kuo toliau, tu labiau Berne požiūris nuo froidizmo skyrėsi. TA specialistai mano, jog būtent pokyčiai tarpusavio santykiuose keičia ir mūsų savijautą.

TA skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių aiškia tvarka, sistema ir schemomis. Ši terapijos rūšis yra tikra atgaiva analitinio mąstymo žmonėms, kuriems reikia aiškių apibrėžimų, paaiškinimų ir sistemos. Kartu ši terapijos rūšis labai intriguojanti – juk norime pažinti savo gyvenimo dėsningumus, išsiaiškinti, į kokius žaidimus esame įsivėlę su kitais. O toks žaidimo įsisąmoninimas atveria kelią kitokiam santykiui – intymiam, atviram bendravimui. Giliai viduje to siekiame visi.

Berne daugelį savo radikalių idėjų pristatė aforizmų forma, tikėdamasis sušvelninti jų keliamą nuostabą ar šoką.

Viena iš pirmųjų, ir, ko gero, svarbiausia Berne idėja (aforizmas) bei TA koncepcija, kad “Žmonės gimsta princais ir princesėmis, tačiau tėvai paverčia juos varlėmis“ (Steiner, 2009) . Remiantis šia idėja, galima teigti, kad psichiatras, norėdamas rezultatų, turi remtis įsitikinimu, kad psichiniais “pacientais” žmonės tampa ne dėl vidinių silpnybių, bet dėl išorinių aplinkybių. Iš čia ir egzistencinė pozicija, kad žmonės pilnai išnaudoja savo potencialą, kai laikosi nuostatos „Aš sveikas, tu sveikas“. Todėl ir psichiatras, norėdamas gauti teigiamų rezultatų, turi laikytis šios nuostatos ir bandyti ją įteikti klientui, kad sveikas yra ir jis, ir jį supantys žmonės. Tik tada pagerės jo požiūris į save ir kitus, juk dažniausiai ir kreipiamasi dėl nesėkmingo bendravimo, o tokį bendravimą sukelia būtent netinkamas požiūris.

Kitas radikalus požiūris – naudoti suprantamą kalbą bei neslėpti informacijos nuo klientų, kai iki tol buvo įprasta, kad žmonės neprivalo būti informuojami apie jų sutrikimus arba informacija būdavo pateikiama nesuprantamai, nepaaiškinant, kas jiems yra ir ką jie turėtų daryti. Taip pat pradėta labiau bendradarbiauti su klientais, sudarant kontraktą, jog klientas duoda visišką sutikimą ir pasižada bendradarbiauti terapijos metu. Būtent dėl šio požiūrio ši teorinė kryptis yra gana nesunkiai perprantama, nes stengiamasi vartoti kuo paprastesnes ir lengviau suprantamas sąvokas. Ir dėl to tarp jo ir kitų specialistų kilo konfliktas, nes tai buvo absoliučiai nauja ir neįprasta.

Trečiasis, radikaliausias, požiūris – visus psichinių sutrikimų turinčius žmones galima pagydyti. Nėra nepagydomų ligų, tiesiog neatrasti būdai joms išgydyti. Reikia į psichiatriją žiūrėti paprastai ir stengtis klientą išgydyti per kuo trumpesnį laiką. Kaip pavyzdį Berne pateikia žmogų, kuris įsivaro rakštį ir jam dėl to pasireiškia įvairūs sutrikimai, pradedant nuo šlubčiojimo, iki galvos skausmo. Paprastas psichiatras prilyginamas chirurgui, kuris apžiūri tą žmogų, pradeda vardinti, kiek jis turi negalavimų, ir pasakoti, kaip sunku juos visus išgydyti, kad tai truks porą metų, klientas turės irgi turės dėti labai daug pastangų, tačiau vis tiek nėra jokių garantijų, kad klientas išgis. O Berne save prilygina chirurgui, kuris tą rakštį tiesiog ištraukia, ir klientas per porą dienų visiškai išgyja. Taigi pagrindinis darbas turi būti išgydyti klientą ir stengtis tai padaryti kuo paprastesniu keliu.

Apie knygą

Knygoje daugiausia analizuojamos priklausomybės, jų gydymas, taip pat gyvenimo scenarijų tipai bei jų susidarymas, poziciniai žaidimai, kurie žaidžiami galios principu. Pateikiama TA samprata ir ego schemos (tėvo, suaugusiojo, vaiko). Autorius remiasi kolegos E. Berne jau pradėtu darbu. Knygoje pateikiama daug realių ir nebanalių pavyzdžių. Atsižvelgiant į knygos parašymo datą – intriguoja tai, jog problemos, buvusios aktualios tada, išlieka tokios ir dabartinėje visuomenėje.

Dėmesys dažnai atkreipiamas į spontaniškumą, intymumą ir supratimą. Šių savybių slopinimas išprovokuoja banaliuosius arba tragiškuosius gyvenimo scenarijus: be džiaugsmo, be meilės, be proto. Autorius atkreipia dėmesį, jog didžioji dalis populiacijos gyvena pagal scenarijus (tik kai kurie jų būna unikalūs), tačiau pasitaiko išimčių – žmonių, kurie tiesiog neturi scenarijaus.

Pateikiama daug situacijų, kuriose žaidžiamas „Gelbėtojo – aukos – persekiotojo“ žaidimas. Žaidimas įdomus tuo, jog vaidmenys tarp dalyvių kinta. Claude Steiner pateikia patarimų, kaip neįsivelti į šį žaidimą ir kodėl derėtų jo vengti bei kaip terapijos dalyviams padėti atsikratyti įpročio jį žaisti.

Autorius daug dėmesio skiria grupinei terapijai, pabrėžia jos privalumus, tačiau nenuvertina ir individualiosios. Grupinė terapija tarsi atspindi realaus gyvenimo situacijas, čia žmogus gali mokytis suprasti interakcijas tarp narių. Dar vienas TA skirtumas nuo paprastos grupės terapijos yra tas, jog TA sudaromas kontraktas su klientu – abipusė sutartis – kokių tikslų terapijos metu bus siekiama. O individualioji psichoterapija orientuojasi daugiau į vidinius žmogaus išgyvenimus, o ne sąveiką su išoriniu pasauliu.

Kritika

Knyga paliko įspūdį todėl, jog kalbama apie daugelį reiškinių, kurie būdingi šiuolaikinei visuomenei. Dėstoma glaustai ir aiškiai – nuo problemos atsiradimo, iki jos panaikinimo priemonių ir orientavimo kitokiam elgesiui. Tiesa, kai kurie žaidimai pateikiami gan sudėtingoje formoje. Suprasti visus ego ir jų pasireiškimo aplinkybes taip pat buvo gana keblu. Patiko realių pavyzdžių gausumas ir jų aiškinimas, o ne tik „sausos“ teorijos perteikimas. Knyga gana sudėtinga, ypač kai tikimąsi lengvo, paprasto turinio pasidomėjus Berne idėjomis, tačiau paaiškinimų gausa padeda viską suprasti ir skaityti būna įdomu.

Sudomina ir tai, kad autorius kupinas gan novatoriškų idėjų. Viena iš jų – klientui, prieš pradedant lankytis pas terapeutą, rekomenduojama su juo pasikalbėti ir patyrinėti jį (ar jis atitiks jo lūkesčius) – už tai neturėtų būti imami pinigai.

Įstrigusios mintys

Ši ištrauka patiko todėl, kad parodo, apie ką ši knyga ir į ką orientuota:

„Ši knyga orientuota į vidutinį amerikietį – individą, turintį nuosaikų maisto, pastogės, (galbūt) erdvės, saugumo, vandens ir (tik šiek tiek) gryno oro atsargų, todėl čia kalbu apie į dirbtinio prisilietimų trūkumo sukeltą depresiją nukreiptą terapiją (šio tipo depresija šioje visuomenės grupėje dažniausia).“

Labai patraukė ir autoriaus pateiktas pavyzdys bei nuomonė, kad išgydyti klientą galima taip pat lengvai, kaip ištraukti rakštį.

Naudota literatūra:

• Claude. M. Steiner (2009). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga.
• http://www.emotional-literacy.com/index.htm (žiūrėta 2010-10-20).

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/03/claude-m-steiner-scenarijai-kuriais-gyvena-zmones-transakcine-scenariju-analize/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/03/claude-m-steiner-scenarijai-kuriais-gyvena-zmones-transakcine-scenariju-analize/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/pHX8lv5XQ98/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/inger-anneberg-sielvartas-po-savizudybes/#comments Mon, 25 Oct 2010 08:44:21 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=759 Gabija Baldauskaitė, Kristina Kerpytė

Inger Anneberg – danų tautybės rašytoja ir žurnalistė. Ji gimė 1956 m. Šiuo metu gyvena Oderio mieste su taip pat žurnalisto profesiją pasirinkusiu vyru I. Saliamonu. Jie turi tris vaikus – Niną, Troelį ir Viktoriją. Oderyje I. Anneberg yra įkūrusi ir savo įmonę. Šios įmones tinklalapyje žurnalistė pasakoja apie didelę meilę savo šeimai, namams, kelionėms bei darbui.I. Anneberg darbai daug pasako apie veiklią ir talentingą jos asmenybę. Pagrindinės I. Anneberg specializacijos sritys – žmonių patiriamos krizės ir sveikatos antropologija. Ji studijavo sveikatos antropologiją Arho universitete. 13 metų dirbo radijo stotyje, 3 metus kūrė kino juostas seminarams ir metus dėstė Danijos žurnalistų mokykloje. Kai I. Anneberg dukrelei Viktorijai suėjo ketveri, mergaitė susirgo kraujo vėžiu. Remiantis savo patyrimu, ji nusprendė parašyti knygą. 1998 m. buvo išleista knyga „Vilties labirintas“ – apie leukemiją ir vaikus, sergančius šia liga. Ši istorija žurnalistei ir jos dukrelei baigėsi laimingai – kaulų čiulpų transplantacija buvo sėkminga ir Viktorija dabar yra sveika, gyvenimu besidžiaugianti 15 metų paauglė.

Didžiausi I. Anneberg nuopelnai – savižudybių bei jų prevencijos srityje. Ji sukūrė tris dokumentinius filmus šia tema, tinklalapį apie krizes, dalyvavo įvairiose konferencijose. Vienas geriausių jos kūrinių – knyga „Sielvartas po savižudybės. Knyga tiems, kuriuos paliko...“. Tai knyga, kurioje aprašomos tikros istorijos ir realūs žmonių išgyvenimai po artimųjų savižudybių. I. Anneberg savo knyga siekė kuo atviriau atskleisti, ką patiria paliktieji, todėl, kad šia tema visuomenėje kalbama per mažai. Ji pati važinėjo asmeniškai susitikti su žmonėmis, sutikusiais pasidalinti savo istorijomis. Siekant dar didesnio atvirumo ir noro „nuimti paslapties šydą“ nuo šios paprastai vengiamos temos, dauguma pasakojimų nėra anonimiški. Tai turėtų būti ženklas, kad paliktiems savižudžių žmonėms yra svarbu ir būtina apie tai kalbėtis, šeimos narių ir aplinkinių tylėjimas – tai ne išeitis. Tyla tik dar labiau pagilina savižudybės sielvartą ir gali turėti neigiamos įtakos žmogaus psichologinei ir fizinei būsenai. Dauguma prisidėjusių prie šios knygos savo istorija, pajuto palengvėjimą ir tai dar kartą įrodo, koks reikalingas atvirumas ir kalbėjimas patyrus savižudybės netektį.

Knygos pagrindą, kaip jau buvo minėta, sudaro tikros, neanonimiškos žmonių istorijos apie artimųjų savižudybes. Knyga sudaryta taip, kad šalia pasakojimų būtų ir tam tikri profesionalūs komentarai apie savižudžių paliktų žmonių sielvarto tendencijas, minima ir savižudybių statistika, o knygos pabaigoje konkrečiau pasakojama ir apie pagalbą paliktiesiems. Pagrindinis dėmesys čia – savižudžių artimiesiems. Savižudybė čia nagrinėjma trim pagrindiniais aspektais:

- Pirmoji dalis – „Jausmai ir reakcijos“. Šioje dalyje didžiausias dėmesys paliktųjų išgyvenimas, kurie pasižymi prieštaringumu – nuo kaltės iki pykčio, nuo atsakomybės iki palengvėjimo ar iki visiško bejėgiškumo. Žmonės pasakoja apie taip, kaip nelengva susidoroti su visais šiais jausmais, kiek pastangų kainuoja įveikti sielvartą. Taip pat paliečiamos tikėjimo ir nutylėjimo temos.

- Antroji dalis – „Santykiai“. Šiame knygos etape žvelgiama į savižudybę iš nusižudžiusio ir paliktojo santykių perspektyvos. Rašoma apie tai, kaip skirtingai ir panašiai reaguoja palikti tėvai, vaikai, seserys, broliai, sutuoktiniai. Taip pat įtraukti pasakojimai tų, kurie patyrė kelias savyžudybes šeimoje.

- Trečioji dalis – „Profesionalai paliktieji“. Ši dalis skirta įvairių specialybių atstovams, kurie susiduria su savižudybėmis (pvz.: policininkai, morgo darbuotojai), norima atskleisti jų patirtį ir požiūrį į savižudybes. Taip pat čia pasakojama apie psichiatrijos santykį su paliktaisiais, jų požiūris į psichiatrines ligonines ir jų darbuotojus. Na ir galų gale apie pačią pagalbą paliktiesiems, kokie galimi pagalbos sau būdai po tokios tragedijos.

I. Anneberg savo knygoje į savižudybę žvelgia iš įvairių perspektyvų ir požiūrių, pasakojimai atspindi plataus giminystės spektro ir net profesijų žmonių išgyvenimus. Autorė parodo, kad vienareikšmiškai – savižudybė yra tragedija artimiesiems ir ji paliečia žmogų visam gyvenimui, to niekada nepamiršta paliktieji ir netgi buna skaudu prisiminti tai po daugelio metų. Tačiau prie viso to pabrėžiama, kaip skirtingai žmonės gali reaguoti į savižudybę ir daug įvairiausių būdų įveikti šią krizę. Kiekvienas esame individualus, visų gyvenimo istorijos skirtingos ir konkretaus, kiekvienam tinkančio pagalbos būdo, čia nerasime, galime tik pasidalinti savo istorijomis, kurios galbūt įkvėps stiprybės.

Knygoje, kiekvienoje istorijoje, herojai pasakoja, kokios pagalbos jie sulaukė, kai kurie pagalbos būdai buvo tinkami ir padėjo, tačiau daugelis herojų mini, nesulaukę tinkamos, pagalbos, šios knygos viena iš pagrindinių idėjų yra gerinti žmonių supratimą, kokios pagalbos reikia paliktiesiems. Herojai, taip pat pasakoja apie tai, kas jų nuomone, būtų padėję, kokio elgesio ir pagalbos norėjosi sulaukti iš aplinkinių ir specialistų.

Daugelis herojų mini, jog jiems sunkumų sukėlė tylėjimas, negalėjimas atvirai kalbėti apie tai kas įvyko su aplinkiniais, šalia esantys žmonės neturėtų bijoti kalbėtis apie tai, kas atsitiko. Taipogi, jog negalima šio įvykio slėpti nuo kitų šeimos narių, bandant juos apsaugoti, nes tai sukelia tik dar daugiau neaiškumo, „mistifikacijos“, o vėliau sužinojus tiesą, ne tik, kad tenka išgyventi viską iš naujo, bet ir atsiranda išdavystės, nepasitikėjimo jausmas artimaisiais. Labai svarbi yra pačio paliktojo pagalba sau, supratimas, kad gali sau padėti, leisdamas sau sielvartauti, išgyventi visus jausmus, kad ir kokie jie būtų, tinkamai atsisveikindamas, išsakęs visas savo mintis ir jausmus mirusiajam ir artimiesiems.

Kaip tinkama pagalba, knygoje minima grupinė terapija, nevisada pavyksta suburti „grynas“ savižudžių paliktųjų grupes, tačiau, herojai išbandę ir kitokias grupes, teigia, jog jose, sulaukiama didžiausio supratimo ir palaikymo, jog jos labiausiai padeda. Taip pat, kaip efektyvus pagalbos būdas, daugelyje istorijų minima profesionali psichologo pagalba. Svarbu, kad šios nelaimės ištikti žmonės, būtų nukreipiami profesionaliai pagalbai, nes nevisada jie patys išdrįsta ar žino, kur jos ieškoti.

Mūsų nuomone, knygą skaityti tikrai verta, ir ją verta skaityti ne tik paliktiesiems ar žmonėms esantiems šalia: draugams, giminaičiams ar bendradarbiams, bet ir žmonėms galvojantiems apie savižudybę, gal ji padėtų suvokti savo galimų veiksmų padarinius, gal net persigalvoti, geriau suprantant, kokius siaubingus išgyvenimus jie sukels artimiesiems. Daugelis knygos herojų minėjo, jog dažnai jie jautėsi nesuprasti, nepaguosti, jiems reikėjo pagalbos, kurios jie negavo, nei iš savo artimiausios aplinkos, nei iš specialistų, nes daugelis žmonių, tiesiog nežino arba turi netinkamus įsitikinimus, kaip reikia padėti ar elgtis esant šalia žmonių patyrusių tokius išgyvenimus.

Pati autorė savo knygą siūlo paskaityti ne tik paliktiesiems, bet ir specialistams: mokytojams, socialiniams darbuotojams, psichologams, knyga padeda geriau įsijausti į paliktų žmonių patiriamus jausmus ir išgyvenimus, suprasti kokios pagalbos jiems reikia, o tai leidžia efektyviau jiems padėti.

Ši knyga, mūsų nuomone, turi daug privalumų, vienas iš jų, jog knygos herojais pasirinkti įvairių profesijų, įvairaus amžiaus, vyrai, moterys ir vaikai, praradę skirtingais giminystės ryšiais su jais susijusius artimuosius, tai padeda į savižudybę pažvelgti iš įvairių perspektyvų, suprasti, ką patiria vaikai, prarasdami tėvus, brolius ar seseris, ką patiria tėvai praradę vaikus ar sutuoktinius. Kitas privalumas, jog ji pasakoja realias istorijas, pačių netektį išgyvenusių žmonių akimis, pasakojimai buvo rašomi bendradarbiaujant autorei ir knygos herojams, jie patys skaitė ir taisė savo istorijas, perteiktas autorės, kad jos atitiktų jų išgyvenimus ir įsivaizdavimą, ką tos istorijos turi papasakoti, perduoti. Knyga parašyta stuktūruotai, ją sudaro pagrindinės trys dalys, o jos suskirstytos į mažus teminius skyrelius, taipogi, knyga parašyta paprastai, be jokių specialių terminų, išsireiškimų, taigi, ją lengva skaityti ir suprasti. Knyga labiausiai orientuota į žmones, kuriuos paliko, taigi, ji vien savo buvimu, savo istorijomis, palaiko žmones, turinčius panašią patirtį. Knygos trūkumus išskirti, kur kas sudėtingiau, bet, mūsų nuomone, kadangi autorė knyga siūlo ir specialistams, joje pagalbos būdai, galėtų būti labiau moksliškesni, remtis kokiais nors tyrimais, o ne tik pačių paliktųjų nuomone, kas jiems padėjo, ar kas galėjo jiems padėti.

Literatūros sąrašas:

1. Inger Anneberg. „Sielvartas po savižudybės“.Tyto alba.
2. http://www.a4media.dk
3. http://www.sorgenvedselvemord.dk

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/inger-anneberg-sielvartas-po-savizudybes/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/inger-anneberg-sielvartas-po-savizudybes/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/MInoMmUGZnI/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/alfred-adler-zmogaus-pazinimas/#comments Mon, 25 Oct 2010 08:35:25 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=757 Laura Petkevičiūtė, Eglė Kuprytė ir Sandra Mazilevskytė

Alfredas Adleris (1870-1937) buvo austrų medicinos daktaras ir psichologas. Jis geriausiai žinomas kaip Individualiosios psichologijos pradininkas.Adleris buvo gerai pažįstamas su S. Freud’u. Psichoanalizės tėvas 1902 metais pakvietė Adlerį prisijungti prie neformalių diskusijų grupelių, vadinamų “trečiadienio susirinkimais”, kurios buvo pradžia psichoanalitiniam judėjimui. Po aštuonerių metų Adleris tapo Vienos Psichoanalitikų Asociacijos prezidentu, tačiau juo buvo neilgai. Po metų dėl nesutarimų su Freud’u (savų įdėjų, neatitinkančių Freud’o požiūrį, siūlymu; kai kurių psichoanalizės idėjų neigimu) jis turėjo palikti organizaciją. Atsiskyrimas nuo psichoanalizės judėjimo paskatino jį įkurti savo Individualiosios Psichologijos draugiją. 1937 metais Alfredas Adleris mirė Aberdyne skaitydamas paskaitą.

Adleris labiausiai prieštaravo Freud’o idėjai apie psichoseksualinį vystymąsi. Pasak Adlerio, galios ir kompensacijos poreikis kur kas gilesnis nei vien dėl libido kylantys poreikiai. Jis pabrėžė socialinės aplinkos reikšmę individui. Jau gimusį kūdikį sieja bendrystės jausmas su šeima. Socialinis interesas reiškia domėjimąsi kitais, siekį jiems padėti. Vis dėlto dėl įvairių gyvenimo aplinkybių, aplinkinių elgesio sutrinka santykis su kitais, atsiranda menkavertiškumo jausmas, kuris dar atsiranda dėl fizinių defektų, lepinimo, atstūmimo.

Menkavertiškumą, pasak Adlerio, jaučia kiekvienas. Šis jausmas skatina mus judėti pirmyn, siekti pranašumo, todėl tai nėra vien neigiamas reiškinys. Žmogaus bandymas pademonstruoti galią dar atsiranda dėl jo garbėtroškos, t.y. jautimosi svarbesniu už kitus. Ypatingai svarbus galios demonstravimas, nes taip žmogus jaučiasi saugus, mažiau pažeidžiamas.

Vaikystė svarbi psichikos raidoje. Žmogus iki 5 metų susikuria savo asmeninį požiūrį į pasaulį ir aplinkinius, kuris skatina tikslo atsiradimą (gyvenimo stilių). Šis tikslas yra nesąmoningas, tačiau daro įtaką visam individo elgesiui.

Pasak Adlerio, asmens psichikos raidai svarbu gimimo eiliškumas. Pirmagimiai būna laukiami, tačiau gimus antrajam vaikui, šie patiria atstūmimą ir kenčia nebūdami dėmesio centre. Antrasis vaikas neturėdamas patirti nei atstūmimo, nei išaukštinimo, tampa sėkmingiausiu šeimos vaiku. Jauniausias vaikas būna daugiausiai lepinamas, mylimiausias, todėl yra egocentriškas, mažai jaučiantis kitus.

Pagrindinis tikslas terapijoje yra terapeuto bandymas suprasti kliento psichiką, paslėptas simptomų priežastis. Terapeutas bando padėti klientui įveikti garbėtroškumą, nevisavertiškumą, skatina socialinį kontaktą, elgesio sąmoningumą. Kadangi psichikos raidai svarbiausia vaikystė, Adleris pabrėžia tėvų auklėjimo svarbą. Reikia vaiką laikyti lygiaverčiu, skatinti jo bendravimą su aplinką, vengti lepinimo ir atstūmimo.

Pagrindinės idėjos nagrinėjamos knygoje „Žmogaus pažinimas“ yra žmogaus psichika, socialinė aplinka, vaiko padėtis visuomenėje, nevisavertiškumo jautimas ir pripažinimo siekis, lyčių santykiai, žmonių būdo bruožai bei įvairūs afektai. Knygoje individas nagrinėjamas pabrėžiant aplinką bei vaikystės pirmuosius patyrimus. Pagal Adlerį, žmones būtų galima suskirstyti į tuščiagarbius – siekiančius galios bei į bendruomeniškus. Tai tarsi du kontinuumo poliai, todėl pas kiekvieną žmogų yra tam tikro bruožo daugiau. Knygoje daugiau nagrinėjamas tuščiagarbiškumas/garbėtroškimo, galios aspektas, kadangi būtent šie požymiai trukdo žmonėms gyventi santarvėje ir bendrystėje.

Garbėtroškos nesugeba efektyviai spręsti konfliktų, kadangi jie nejaučia užuojautos kitiems žmonėms, yra linkę susitelkti tik į save ir savo poreikius, o aplinkinius laiko tik įrankiais jų tikslams pasiekti. Taip pat tokie asmenys nuolat siekia pranašumo prieš kitus, jiems svarbu pareikšti savo nuomonę, nors jos niekas neklausia, mėgsta įsivelti į konfliktus vien todėl, kad įrodytų savo teisumą. Garbėtroškos lengvai patiria nesėkmę, nes aplinkiniai nemėgsta tokių žmonių, todėl jie tampa atstumti arba išjuokti. Susidūrę su tokia krizine situacija, dauguma tokio tipo žmonių atsitraukia ir gyvena kaip atsiskyrėliai:

„Tūnodami namie, neprivalėdami niekam pateikti ataskaitos jie gali puoselėti iliuzijas ir net paremti savo samprotavimus, ko būtų galėję pasiekti, jei kažkas būtų buvę kitaip“ (Adler, 2008, 170 psl.).

Taip pat krizių metu tokie asmenys linkę į somatinius sutrikimus. Pavyzdžiui, jei savo tikslo, t.y. galios jiems nepavyksta pasiekti senais būdais, tokie asmenys pasitelkia ligą, patologiškas baimės būsenas,  taip priversdami aplinkinius pasilikti greta, juos globoti ir jais rūpintis. Dar vienas būdas, kuriuo sprendžia krizines situacijas – tai vengimas, kuris dažnai pasireiškia taip pat per ligą. Pavyzdžiui, vaikinas prieš egzaminus pradėjo šnekėti, jog viskas nustojo jį dominti taip pat priekaištavo tėvams, jog jie sugriovė jo gyvenimą. Tai buvo dingstis išsisukti nuo egzamino, nes garbėtroškai yra be galo svarbu įrodyti savo galią, ir jeigu jaučia, jog gali nepasisekti, pasirenka pasitraukimą. Šiuo atveju, kaltindamas aplinkinius bei dingusį susidomėjimą viskuo, jis išvengia savigarbos sugriovimo, nes gali pasiteisinti, jog jei ne tokios aplinkybės, jis būtų išlaikęs egzaminą. Įvairūs būdo bruožai, tokie kaip: pavyduliavimas, godumas, neapykanta, užsisklendimas, baikštumas, neryžtingumas ar net kuklumas taip pat priskiriami prie galios siekimo bei tuščiagarbystės.

Knygoje savižudybė minima retai, tačiau aiškinama, jog savižudybe, kaip ir vienatvės baime ar  kitomis ligomis siekiama galios bei reikalaujama aplinkinių dėmesio, tarsi teigiama, jog man reikia nuolatinės priežiūros. Taip pat autorius savižudybę sugretina su pykčio priepuoliu, kadangi esant pykčio priepuoliui, vyrauja plūdimasis ir smurtiniai veiksmai, kuomet pykstantysis save susižaloja, teigiama, jog ir savižudybė gali būti siekis įskaudinti giminaičius ar atkeršyti už patirtą skriaudą.

Taigi, tuščiagarbiškumas ir galios siekis neigiamai paveikia asmens galimybes tinkamai išspręsti krizes, todėl svarbu skatinti bendruomeniškumą. Autorius teigia, jog svarbiausia – tinkamas auklėjimas šeimoje bei mokykloje. Turėtų vyrauti „Maloni priežiūra“, kuri padėtų vaikui noriai ir lengvai priimti šį pasaulį, kadangi vaikai susiduria su daugybę sunkumų.  Garbėtroškas skatinama ne kritikuoti ir teisti, bet išsikelti sau klausimą: ką pats padarei, kad padėtis pagerėtų. Taip pat teigiama, jog tokius asmenis reiktų nukreipti bendram labui, kad taptų naudingi visuomenei, pavyzdžiui: parodyti kokiais būdais galėtų realizuoti savo jėgas ir padėti jiems tai padaryti.

„Negalima pernelyg didžiuotis ir puikuotis, kai kalbama apie žmogaus pažinimo pagrindus. Priešingai, tikrasis žmogaus pažinimas verčia mus tapti kuklesnius, nes suvokiame, prie kokios milžiniškos užduoties žmonija triūsia nuo savo kultūros ištakų“ (Adler, 2008, 13 psl.)

Kartu žavi ir erzina autoriaus pirmieji pasisakymai, kad nėra asmens, kuris pažinotų žmogų ir praktiškai šiuolaikiniame pasaulyje to padaryti beveik neįmanoma, nes dar niekada žmonės negyveno taip izoliuotai kaip dabar.  Jau pirmieji knygos žodžiai pasitinka su savotišku grasinimu ir perspėjimu:

„Gal pamąstyk, neskubėk pažinti žmogaus, nes tai, beveik, neįmanomas dalykas“.

Būtent ties šia mintimi skaitytojas „užsikabina“ ir išsikelia tikslą – pabandyti tapti Tuo, kuris suprato šį sunkų pažinimo procesą. Knyga „Žmogaus pažinimas“ – iššūkis ne tik eiliniam skaitytojui ar psichologijos studentui, bet ir profesionalui, kuris ne visada pats pripažintų žinąs žmogų. Puslapis po puslapio, tarsi pakilimai ir nuopuoliai, vienur supranti kur link suka autoriaus mintis, kitur pagauni save pasiklydusį tarp klausimų, kuriuos sukelia įvairiausi neaiškumai. Automatiškai iškyla pastebėjimas, kad autorius į 249 puslapius bandė sutalpinti visą informaciją, kuri nagrinėtų ir aiškintų šį sunkų procesą. Iš vienos pusės, tai galimybė įrodyti skaitytojui, kad autorius yra teisus sakydamas, kad žmogaus pažinimas yra ne kiekvienam, kad norint tai suprasti, turi gilintis į žmogaus vaikystę, to meto jausmus, veiksmus, kurie lemiami dar daugybės kitokių veiksnių. Iš kitos pusės mes susipažįstame su tiek daug reiškinių, lemiančių šį unikalų procesą, kad tampa sunku atsirinkti kuris iš jų yra svarbiausias? Vietomis trūko išbaigtumo, temą keisdavo kitą, dar nespėjus „suvirškinti“ pirmosios. Daugiausiai dėmesio skiriama neigiamiems būdo bruožams, kai teigiamiems skiriami vos keli puslapiai. Apsvarstant šį faktą pagauni save mąstant: „Ar šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja sveikas žmogus?“. Nepaisant informacijos gausos, tarpais sutinkamų neišbaigtumų bei neaiškumų, užvertus paskutinį knygos puslapį visgi supranti „dalyvavęs“ žmogaus pažinimo procese, kurį vertini kaip didžiausią privalumą, o kiek tai mums vertinga, nuspręs mūsų garbėtroška.

„Kartais žmonės gelbstisi, tuščiagarbystę, puikybę pavadindami gražesniu žodžiu, ambicija; atrasime nemažai žmonių, besididžiuojančių, kokie jie ambicingi. <..> Tačiau dažniausiai visais šiais žodžiais tedangstoma ypatinga tuščiagarbystė“ (Adler, 2008, 166psl.)

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/alfred-adler-zmogaus-pazinimas/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/alfred-adler-zmogaus-pazinimas/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/OjD1-LhVQgw/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/v-e-frankl-zmogus-iesko-prasmes/#comments Mon, 25 Oct 2010 08:19:23 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=754 Ieva Bilytė, Julija Ladigaitė, Kristina Kraskauskaitė

Apie autorių

Viktoras Emilis Franklis – tai žmogus, padaręs didžiulę įtaką psichologijos mokslui. Tačiau niekada negalima atsieti jo darbų, mokslinių pasiekimų nuo praktikos – žmonių gyvenimo keitimo. V. E. Franklis (1905-1997), gimęs žydų šeimoje, jau nuo vaikystės norėjo būti gydytoju. Būdamas paaugliu, jis domėjosi filosofija ir psichologija, analizavo Z. Freudo ir A. Adlerio darbus. Penkiolikmetis jau skaitė paskaitas Vienos jaunimo klubuose, po metų jo pirmas straipsnis buvo paskelbtas “Tarptautiniame psichoanalizės žurnale” (Kočiūnas R., 1998). Būdamas 25 metų V. E. Franklis gavo medicinos daktaro laipsnį ir pradėjo savo profesinę karjerą. Tačiau ji buvo trejiems metams sustabdyta, nes naciai uždarė žydų kilmės gydytoją į koncentracijos stovyklą. Ši baisi patirtis nesutrukdė V. E. Frankliui sukurti logoterapijos teorijos, grįžus tęsti mokslinės bei praktinės veiklos. Kaip teigiama oficialiame V. E. Franklio Vienos instituto tinklapyje, pasaulis gali džiaugtis 39-iomis neurologo ir psichiatro knygomis. Jis aplankė 209 universitetus ir ten skaitė paskaitas, 29 iš jų suteikė profesoriui garbės daktaro laipsnį. V. E. Franklis gavo įvairių apdovanojimų, jo vardu dabar yra vadinamos psichologijos mokyklos, kalnų takai, gatvės.

Logoterapija

Žodis logoterapija apjungia du žodžius – „logos“ (išvertus iš graikų kalbos reiškia „prasmė“) ir terapija. Ką gi tai tiksliai reiškia? V. E. Franklis su vienu amerikiečiu gydytoju, kuris buvo psichoanalizės atstovas, pašmaikštaudami vienu sakiniu bandė atsakyti į šį klausimą. Pastarasis paklausė Franklio, ar šis galėtų savo teoriją apibūdinti vienu sakiniu, bet pats buvo paprašytas pirmas tą padaryti su savąją terapijos kryptimi. Apie psichoanalizę jis pasakė taip: „Psichoanalizės metu pacientas turi atsigulti ant kušetės ir pasakoti tau dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu sakyti.“ Franklis jam atkirto: „Na, logoterapija leidžia pacientui stovėti, bet jis turi išklausyti dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu girdėti.“ Šiame pajuokavime atsiskleidžia tai, jog logoterapija yra mažiau retrospektyvi ir introspektyvi už psichoanalizę. Bendrai apibūdinant terapijos esmę galima pasakyti, jog ji visą dėmesį sutelkia į prasmę, kurią žmogus turi atrasti gyvenime ir vadovautis tuo žvelgdamas į ateitį.

„Siekimas rasti gyvenimo prasmę – svarbiausia žmogaus varomoji jėga“ (Franklis, 2008).

Logoterapijos tikslas yra teikti pagalbą pacientui, ieškančiam gyvenimo prasmės. Stengiamasi, jog pacientui pavyktų įsisąmoninti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta savo esybės gelmėse. Anot V.E. Franklio, prasmės paieška yra labiausiai žmogų gyvenime motyvuojantis dalykas.

„Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą“ (Franklis, 2008).

Prasmės ieškojimo terapija atskleidžia tai, jog žmogus turi ne vieną ir ne dvi nišas, kuriose galima įžvelgti prasmę. Nors tai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai įmanoma. Žmogų gali kankinti tokie reiškiniai, kaip noogeninės neurozės (kyla iš kovos tarp potraukių ir instinktų, egzistencinių problemų), egzistencinis vakuumas (daugiausiai pasireiškia nuoboduliu), egzistencijos prasmės klausimas, gyvenimo laikinumas ir kt. Tokiais atvejais logoterapijos metu žmogus yra skatinamas ieškoti, kartais naudinga jam sukelti normalų kiekį įtampos, kad būtų pakreipiamas gyvenimo prasmės link. Logoterapija pacientui išsiaiškinti egzistencijos prasmę padeda skatindama jį visiškai suvokti savo atsakomybę, jam paliekama galimybė pasirinkti ir nuspręsti, už ką jis atsakingas ir kuriam tikslui. Gyvenimo laikinumas logoterapijoje suprantamas kaip tikrovės turėjimas savo praeityje. Pacientas skatinamas didžiuotis ir džiaugtis savo patirtimi, išgyventais jausmais, o ne galvoti apie egzistencijos trumpalaikiškumą. Egzistuoja dar kelios „vietos“, kuriose žmogui taip pat svarbu rasti prasmę. Tai meilės prasmė, kančios prasmė ir aukščiausia prasmė. Žmogus mokomas suprasti, jog prasmės atradimas šiuose dalykuose padės jam užtikrintai žvelgti į pasaulį, į savo ateitį. Radus prasmę meilėje, pacientas atskleidžia ne tik savo, bet ir kitų galimybes, įsisąmonina tai, kas slypi žmogaus asmenybės branduolyje. Kančioje svarbu asmens tragediją paversti triumfu, sunkią padėtį – laimėjimu.

„Žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę.“ (Franklis, 2008).

Logoterapijoje aukščiausios prasmės kontekste mes kalbame apie reikalavimą žmogui ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionaliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.

V. E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“

V. E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje knygos dalyje pavadinimu „…vis vien sakyti gyvenimui TAIP“ autorius pasakoja apie savo asmeninius išgyvenimus fašistinėse koncentracijos stovyklose. Jis vaizdingai aprašo stovyklos kasdieninį gyvenimą, žiaurų prižiūrėtojų elgesį su kaliniais, sudėtingas gyvenimo sąlygas bei savo ir savo likimo draugų mėginimus neprarasti vilties ir suteikti šioms kančioms prasmę, kuri padėtų sulaukti išlaisvinimo dienos. V. E. Franklis stebėdamas ir analizuodamas savo ir kitų kalinių išgyvenimus pastebėjo, kad praradęs gyvenimo prasmę žmogus tiesiog atsiduoda mirčiai į rankas. Knygoje gausu įvairių istorijų, kaip žmonės palaiko save tokiomis ekstremaliomis gyvenimo situacijomis, kas jiems padeda išlikti ir neprarasti gyvenimo prasmės.

Antrojoje knygos dalyje pavadinimu „Logoterapijos santrauka“ autorius glaustai apžvelgia savo paties sukurtą psichoterapijos metodą. Kaip ir pirmoje dalyje čia gausu gyvenimiškų pavyzdžių, tik šį kartą jie paimti ne tik iš koncentracijos stovyklų gyvenimo, bet iš tikrų V. E. Franklio klientų pasakojimų. Pati teorija vėlgi remiasi nuolatiniu gyvenimo prasmės ieškojimu ir būdais, kurie gali padėti tą prasmę surasti.

Ši knyga turėtų patikti tiems skaitytojams, kurie domisi istorija, žmonių trėmimais į koncentracijos stovyklas, bei tiems, kuriems kartas nuo karto kyla klausimų, susijusių su gyvenimo prasmės paieškomis.

Knygos privalumai:

• Knyga parašyta aiškiai ir suprantamai ne tik specialistams, bet ir paprastam skaitytojui.
• Knygoje gausu vaizdingų pavyzdžių.
• Knyga leidžia didžiuotis ir džiaugtis, jog esu žmogus. Ji parodo, jog žmogus yra begaliniai stiprus.

Knygos trūkumai:

• Per daug išaukštinama logoterapija ir menkinami kiti psichoterapijos būdai.
• Iš gana trumpos logoterapijos santraukos sunku suprasti, kaip būtent šiuos metodus būtų galima taikyti, kaip tai panaudoti praktikoje.

Įsimintinos citatos:

„Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.“ (28psl.)

„… meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis.“ (47psl.)

„ Humoras – irgi sielos ginklas kovojant dėl gyvybės.“ (53psl.)

„ Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.“ (120psl.)

Naudota literatūra:

1. Frankl V. E. (1998). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulis.
2. Frankl V. E. (2008). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.
3. The Official Website of the Viktor Frankl Institute Vienna. (2010). Viktor Frankl, Life and Work. Aplankyta 2010-10-19, http://www.viktorfrankl.org/e/lifeandwork.html
4. http://www.giornalesentire.it/resize/rectangle/?/files//2009/03_Marzo/frankl01.jpg
5. http://dalfar.files.wordpress.com/2010/03/frankl2.jpg
6. http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=2725:is&catid=201:5-rugpjtis&Itemid=231

Aaron Temkin Beck – žymus Amerikos psichiatras. Gimė 1921 m. liepos 18 d. Rod Ailende, Amerikoje. Buvo jauniausias vaikas šeimoje. Vaikystėje Beck jautėsi esąs kvailas ir nekompetentingas, tačiau būtent tada jis ėmė mokytis, kaip įveikti savo baimes ir problemas kognityviai, kas ir tapo vėliau jo sukurtos teorijos ir terapijos pagrindu. Baigęs mokyklą, mokėsi Brown‘o universitete, vėliau – Yale medicinos mokykloje. 89-rių metų sulaukęs Beck šiuo metu yra Savižudybių Prevencijos ir Gydymo Centro direktorius. Jis žinomas kaip plačiai naudojamų Beck’o depresijos bei nerimo inventorių, Beck’o beviltiškumo skalės sudarytojas. Karjeros pradžioje buvęs psichoanalitiku, Beck yra kognityvinės terapijos, už kurią 2006 m. gavo Lasker’o apdovanojimą, kūrėjas (Famous psychologists, 2010).

Filosofinis kognityvinės terapijos pamatas dažnai siejamas su Stoikų laikais ir idėja, kad žmogaus įvykių suvokimas labiau už pačius įvykius lemia emocinę sumaištį. Kadangi pagrindinė problema ir psichologinis vaistas susiję su paciento mąstymu (arba pažinimu), šią pagalbos rūšį Beck pavadino kognityvine terapija. Šiai terapijai atsirasti stimulas buvo su trenksmu nuskambėjusi H.J. Eysenck meta-analizė (1952), stipriai sukritikavusi tuometinės psichoanalizės rezultatus (Eysenck požiūriu – tų rezultatų nebuvimą) ir paskatinusi transformuoti tuometinę elgesio psichologiją į psichoterapinę sistemą (Lees, 2008). Šios mokyklos pionieriai Aaron Beck ir Albert Ellis patys turėjo psichoanalizės patirties ir su užsidegimu ėmėsi kurti savo modelius, kuriuos labai tikėjo būsiant racionalesniais, efektyvesniais ir moksliškesniais. Šios trys charakteristikos ir šiandien tebėra labai svarbūs (tarsi reklaminiai) pastarosios mokyklos akcentai.

Knygoje „Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“ Beck mini savo nusivylimą tuometine psichoterapija:

„Prasmė praturtina gyvenimą: ji paverčia paprastą įvykį patirtimi. Tačiau šiuolaikinės psichologijos ir psichiatrijos sistemos arba visai neatsižvelgia į prasmę, arba nukrypsta į kraštutinumus ir ieško ezoterinių prasmių“.

Kognityvinė terapija visų pirma buvo sukurta depresijai gydyti, bet vėliau jos principai pritaikyti ir kitiems sutrikimams. Šiuo metu kognityvinės terapijos metodai dažnai taikomi kartu su elgesio terapijos metodais (kognityvinė elgesio terapija).

Pagrindinius kognityvinės terapijos teorinius principus, ant kurių laikosi dauguma psichoterapijoje naudojamų metodų, galima suformuluoti šiais punktais: (1) kliento gyvenimo įvykius visuomet lydi specifinės mintys, emocijos, pojūčiai kūne, kurie visi savo ruožtu nukreipia tolesnius veiksmus; (2) gyvenimo įvykiai nėra lemiama, svarbiausia grandis šioje sekoje, daugiausia lemiančios – tai mintys, įvykių interpretacijos; (3) daugelis gyvenimo įvykių nuo mūsų nepriklauso, tačiau mes esame laisvi racionaliai interpretuoti, ką šie įvykiai mums reiškia; (4) daugelis automatinių, veik nepastebimų mūsų interpretacijų gali būti klaidingos; (5) klaidingai, perdėtai negatyviai interpretuotus gyvenimo įvykius lydi sunkios neigiamos emocijos, nemalonūs pojūčiai kūne, o dažnai – ir neadekvatūs sprendimai dėl tolesnio elgesio (Beck 2005).

A. T. Beck knygoje „Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“ emociniai sutrikimai yra suprantami, kaip sutrikimai, atsirandantys dėl kognityvinių problemų, kai realybės neatitinkančios mintys ar fantazijos apie svarbius žmogaus gyvenimo aspektus taip užvaldo žmogų, kad ima kontroliuoti jo emocijas. Tad emociniai sutrikimai kyla dėl sąmonėje vyraujančių minčių, vedančių į liūdesį, nerimą, pyktį ar perdėtai pakilią nuotaiką. Emocinius sutrikimus lydinčio iškreipto mąstymo atsiradimo prielaida yra ilgalaikis klaidingas realybės interpretavimas.

Emocinius sutrikimus lemiančiam iracionaliam mąstymui yra būdingas personalizavimas (įvykių interpretavimas, remiantis asmeninėmis prasmėmis), poliarizavimas (realybės vertinimo suabsoliutinimas), selektyvus abstrahavimas (įvykių vertinimas, neatsižvelgiant į kontekstą), šališkų išvadų darymas (jos padaromos, nepaisant informacijos trūkumo). Vyraujant iškreiptam mąstymui, emocinis atsakas į objektyvią realybę atitinka ne ją, bet iškreipimą. Pačių emocijų skirtumus atskirais emocinių sutrikimų atvejais galima paaiškinti būtent minčių ir asmeninių interpretacijų skirtumais.

Emocinių sutrikimų gydymas, taikant kognityvinę terapiją yra susijęs su mąstymo korekcija. Iškreiptas mąstymas yra taisomas, mokantis įsisąmoninti savo mintis, atpažinti jų klaidingumą, tuomet keisti jas tikslesnėmis ir galiausiai patikrinti naujų minčių teisingumą. Siekiant suprasti emocinių sunkumų prigimtį, taip pat yra svarbus ryšio tarp minčių ir emocijų suvokimas, kadangi perdėtos emocijos atsiranda dėl iškreiptų minčių vyravimo.

Kognityvinių iškraipymų koregavimui bei neadaptyvių nuostatų keitimui yra taikomi įvairūs metodai, padedantys tikroviškiau vertinti save ir pasaulį. Tai:

• Eksperimentinis metodas – mokymasis kelti ir tikrinti hipotezes apie realybę, atskiriant išorinę tikrovę nuo vidinės;
• Neadaptyvių minčių atpažinimas – susitelkimas į bereikalingą diskomfortą keliančias mintis ar vaizdinius;
• Blanko užpildymas – mokymasis stebėti išorės įvykius (A) ir savo emocines reakcijas (C) į juos bei įsisąmoninti tarp jų įsiterpiančias mintis (B).
• Atsitraukimas ir decentracija – mokymasis objektyviai įvertinti savo mintis ir atsisakyti laikyti save visų įvykių centru.
• Išvadų pagrindimas – išvadų tyrinėjimas ir jų tikrinimas;
• Taisyklių keitimas – nerealistiškų taisyklių apie gyvenimą keitimas realistiškomis.

Taigi, emocinius sutrikimus galima koreguoti, taisant mąstymo klaidas, keičiant iracionalias mintis realybę atitinkančiomis, ugdant geresnį prisitaikymą lemiančias nuostatas.

Ši Beck knyga turi nemažai privalumų. Ji supažindina ne tik su emocinių sutrikimų teorija, bet ir bendrais jų gydymo principais, taikytinais terapiniais metodais. Pati kognityvinė terapija yra palyginama su psichoanalizės ir elgesio terapijomis, atskleidžiami jų panašumai bei skirtumai. Analizuojant emocinius sutrikimus, trumpai pristatomos kitų teorinių krypčių (psichoanalizės, biheviorizmo, humanizmo) idėjos, jos lyginamos su kognityvine teorija. Aptariami sutrikimai yra atskiriami vienas nuo kito, nurodomi juos lemiančių minčių skirtumai. Gausiai pateikiami analizuojamų sutrikimų pavyzdžiai: atskirus sutrikimus iliustruojantys atvejai, būdingos mintys, psichoterapeuto ir kliento pokalbių ištraukos, bei šių pavyzdžių komentarai: paaiškinama, kaip mintys sukelia perdėtas emocijas, akcentuojami svarbesni sutrikimo išsivystymo momentai. Iškeliama sąmoningo patyrimo reikšmė; sąmonės turiniui pasižymint pakankamai lengvu prieinamumu, pateikiami pagalbos principai gali būti nesunkiai pritaikomi praktiškai. Remiamasi kitų autorių darbais ir tyrimais, pagrindžiančiais kognityvinės teorijos ir terapijos principų realumą, terapijos veiksmingumą. Patys emociniai sutrikimai, jų gydymo principai yra pristatomi paprasta kalba, išvengta neaiškių terminų naudojimo.

Atsižvelgiant į šiuos privalumus, teigtina, kad knyga gali būti suprantama ir naudinga visiems, kas jaučia poreikį ir nori geriau save pažinti. Knyga skatina labiau įsiklausyti į save, atkreipti dėmesį į savo mintis bei įvertinti jų pagrįstumą, tad ir geriau suprasti kartais ne visiškai racionalias savo emocijas bei poelgius. Tokiu būdu skaitytojas yra mokomas koreguoti neigiamų emocijų šaltinį ir atsikratyti jam nemalonių emocijų.

Vis dėlto knyga turi ir keletą trukumų. Kognityvinė teorija ir terapija knygoje yra pristatomos orientuojantis tik į stipriąsias jų puses bei naudą. Kognityvinės terapijos privalumai yra lyginami su kitų terapijų trūkumais. Tokiu būdu nėra atskleidžiami pačios kognityvinės teorijos ir terapijos trūkumai. Taip pat nėra nurodoma, kaip reikėtų gydyti, kokius terapijos metodus taikyti žmonėms menkai sugebantiems stebėti ir apmąstyti savo mintis. Tai yra svarbu, kadangi kognityvinės technikos labiausiai tinka tik tai galintiems padaryti žmonėms. Galiausiai, knygoje yra pristatomos tik ankstyvosios kognityvinės teorijos ir terapijos idėjos, joje atsispindi tuometinis kontekstas. Dabar visa tai yra pasikeitę; šiuo metu dažniau sutinkama kognityvinė – elgesio terapija nei grynai kognityvinė. Tad skaitytojas, perskaitę šią knygą, įgis nepilną ir tam tikrais atžvilgiais senesnį supratimą, lyginant su egzistuojančiu šiomis dienomis.

LITERATŪRA

1. Beck, A.T. (2005). Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. Vilnius: VIA RECTA
2. Eysenck, H. (1952). The effects of psychotherapy: an evaluation. Journal of Consulting Psychology, 16, 319–324
3. Lees, J. (2008). Cognitive-behavioural therapy and evidence based practice: past, presentand future. European Journal of Psychotherapy, Counselling & Health, 10(3), 187-196
4. Famous Psychologists: Aaron Beck. Prieiga per Internetą: http://www.psychologistanywhereanytime.com/famous_psychologist_and_psychologists/psychologist_famous_aaron_beck.htm. [Žiūrėta: 2010 10 09].

Paul Stallard – žymus Didžiosios Britanijos psichologas, jau 30 metų dirbantis su vaikais ir paaugliais. Pradėjo dirbti 1980 m., baigęs klinikinės psichologijos studijas Birmingemo universitete Didžiojoje Britanijoje. 1988 m. perėjo dirbti į Bath miesto Karališkosios ligoninės Vaiko ir šeimos psichiatrijos skyrių. Šiuo metu Paul Stallard yra Vaiko ir šeimos psichinės sveikatos profesorius Bath universitete ir klinikinės psichologijos konsultantas psichikos sveikatos srityje bei vadovauja tyrimams, kuriais siekiama nustatyti kognityvinės ir elgesio terapijos efektyvumą gydant potrauminio streso sutrikimus. Autorius daugelyje profesinių žurnalų yra publikavęs daugiau kaip penkiasdešimt mokslinių straipsnių ir yra įsitraukęs į mokyklose įkurtų kognityvinės ir elgesio terapijos programų nerimui ir depresijai vertinimą Jungtinėje Karalystėje ir užsienyje.

2003 metais autorius gavo penkis Nacionalinius apdovanojimus už mokykloje įdiegtos profilaktinės kognityvinės ir elgesio terapijos programos „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ pažangų įgyvendinimą ir vertinimą. Taip pat 2003 metų knygos apdovanojimuose britų Sveikatos asociacijos buvo apdovanotas už kognityvinės ir elgesio terapijos pratimų rinkinį vaikams ir jaunimui „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“. 2007 metų birželio mėnesį tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Tony Bleras Paul Stallard apdovanojo už reikšmingą indėlį į vaiko psichinę sveikatą.

Autoriaus domėjimosi ir praktikavimosi sritis ir yra kognityvinė ir elgesio terapija, ir tai puikiai atspindima didelį populiarumą ir tarptautinį pripažinimą įgijusioje jo knygoje „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis: kognityvinės ir elgesio terapijos praktinių užduočių knyga vaikams ir paaugliams“.

Kognityvinė ir elgesio terapija (KET) – tai terminas, apibūdinantis psichoterapines intervencijas, kuriomis siekiama keisti mąstymo procesus ir taip sušvelninti patiriamas neigiamas emocijas bei koreguoti disfunkcinį elgesį. KET pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi priklauso nuo minčių ir kad kognityvinės bei elgesio intervencijos gali keisti mąstymą, jausmus ir elgesį. Knygos autorius teigia, kad KET sujungia pagrindinius kognityvinės ir elgesio teorijų elementus.

Pagrindinės KET charakteristikos:

1. Teoriškai pagrįsta. KET remiasi empiriškai patikrinamais modeliais, kurie ir pagrindžia intervencijas (pvz.: kad jausmai ir elgesys didžiąja dalimi yra nulemti minčių) ir lemia jų pasirinkimą bei pobūdį (pvz.: kognityvinių iškraipymų arba deficitų koregavimą).
2. Remiasi bendradarbiavimu. Terapeuto ir paciento bendradarbiavimas yra pagrindinis KET bruožas. Terapeuto užduotis yra vystyti partnerystę, kuri leistų jaunam žmogui geriau suprasti savo problemas ir ieškoti alternatyvių mąstymo ir elgesio būdų.
3. Trukmė yra ribota. KET yra trumpa ir apribota laiko atžvilgiu. Ji retai trunka ilgiau nei 16 seansų, o daugeliu atvejų – gerokai trumpiau. Tai skatina paciento savarankiškumą ir skatina stengtis padėti sau pačiam. Šis modelis gerai tinka vaikams ir paaugliams, kuriems intervencijų trukmė paprastai yra gerokai trumpesnė nei suaugusiems.
4. Objektyvi ir turi aiškią struktūrą. Ji pateikia jaunajam pacientui gaires, padedančias orientuotis tiek esamos situacijos įvertinimo proceso metu, tiek formuluojant problemas, atliekant intervencijas, jas stebint ir vertinant jų efektyvumą.
5. Nukreipta į „čia ir dabar“. Užuot mėginus išsiaiškinti ankstyvąsias psichologinės disfunkcijos priežastis, stengiamasi sukurti naują pasaulio suvokimo būdą.
6. Remiasi aktyviu savęs pažinimu ir eksperimentavimu. Klientas nėra pasyvus terapeuto patarimų ar pastebėjimų gavėjas, jis yra skatinamas abejoti turimais įsitikinimais ir mokytis eksperimentuojant.
7. Pagrindą sudaro įgūdžiai. KET – tai praktinis naujų įgūdžių formavimu paremtas gydymo metodas, kuriuo siekiama padėti pacientui išmokti alternatyvių mąstymo ir elgesio būdų, kuriuos jis galėtų panaudoti kasdieniniame gyvenime. Įgūdžių įgijimas ir yra KET tikslas.

„Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ – tai praktinių užduočių rinkinys, kurį rengiant KET sąvokos ir strategijos buvo pritaikytos specialiai dirbti su vaikais ir paaugliais. Trys pagrindiniai veikėjai – Minčių seklys, Jausmukė ir Darytukė – vaikams ir paaugliams padeda suprasti kognityvinės ir elgesio terapijos esmę, atrasti ir tikrinti mintis bei įgyti alternatyvių kognityvinių ir elgesio įgūdžių. Ši sistema paremta ryšiais tarp to, ką žmogus mąsto, kaip jaučiasi ir kaip elgiasi. Tai pavadinta „stebuklingu ratu“. Pavyzdžiai, pateikti knygoje: mintis, jog tau nesiseka bendrauti su kitais žmonėmis, gali lemtai tai, kad būdamas su draugais jausi nerimą, todėl tikriausiai užsisklęsi ir mažiau kalbėsi. Teigiama, jog užduočių rinkinys „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ padeda vaikams ir paaugliams patiems geriau suprasti šį stebuklingo rato fenomeną ir parodo, kad dažnai situacija yra įvertinama labai ribotai. Tam tikras elgesys jau gali būti tapęs kasdienio gyvenimo dalimi, todėl gali būti labai sunku rasti kokią nors išeitį arba sugalvoti, kaip būtų galima pakeisti situaciją. Paul Stallard pateikiama Minčių veikimo schema tai iliustruoja:

Kertiniai įsitikinimai (susiformavę dėl ankstyvosios patirties) → Svarbūs įvykiai (suaktyvina kertinius įsitikinimus ir prielaidas) → Prielaidos (padeda numatyti, kas mums nutiks) → kyla Automatinės mintys ir jos veikia →Elgesį ir Jausmus.

Dėl šios priežasties knygoje pristatomi trys veikėjai, lydintys vaikų ir paauglių pokyčius: Minčių seklys padeda tyrinėti mąstymą, Jausmukė padeda suprasti jausmus, o Darytukė išmoko kitaip elgtis.

Labai svarbus akcentas taikant KET yra vaiko ir paauglio šeima. Paul Stallard, remdamasis atliktais tyrimais, teigia, kad:

„Individuali KET bus netinkama ir neefektyvi, jei tariami vaiko kognityviniai deficitai ar iškraipymai tik atspindi ribotus tėvų sugebėjimus ar disfunkcinį požiūrį. Terapeutas turi išsamiai įvertinti situaciją, kad galėtų nuspręsti, ar vaiko teiginys, jog tėvai „nuolat jį žemina“, atspindi kognityvinį iškraipymą, ar realią šeimos disfunkciją. Tai nustačius paaiškėja, ar reikėtų taikyti individualią KET, ar verčiau rinktis sisteminį metodą.“

Labai svarbi autoriaus mintis apie kliento tikslus:

„Nuo pat pradžių, atspindint vaiko ar paauglio siekiamus tikslus, jaunuoliui perteikiama svarbi žinia, kad jo požiūris yra reikšmingas ir kad jis pats daugiausiai lems pokyčius“.

Pabrėžiamas pats vaiko ar paauglio indėlis, be kurio nepavyktų pasiekti tikslų. Tai gali būti geras stimulas efektyviai terapijai.

Ši terapija reikalauja gebėjimo sistemingai atpažinti, tikrinti ir generuoti alternatyvius mąstymo būdus. Šiam procesui būtina tam tikra kognityvinė branda ir patirtis bei gebėjimas atlikti abstraktaus mąstymo reikalaujančias užduotis, pavyzdžiui, keliais skirtingais būdais pažvelgti į tą pačią situaciją. Tad keliamas klausimas, ar maži vaikai yra pasiekę reikiamą kognityvinės brandos lygį, kad galėtų „mąstyti apie mąstymą“ ir kol kas tai yra debatų objektas Nors KET yra taikoma ir mažiems vaikams, nustatyta, kad jaunesni nei 9 metų klientai padaro mažesnę pažangą. Neaišku, ar taip yra dėl to, kad jie yra nepasiekę reikiamos kognityvinės raidos stadijos, ar buvo pasirinktos netinkamos intervencijos. Nustatyta, kad vaikas, pasiekęs kognityvinės raidos konkrečių operacijų stadiją (7-12 metų), jau gali atlikti pagrindines kognityvinės ir elgesio terapijos užduotis. Taip pat nelengva užduotis terapeutui – perteikti abstrakčias sąvokas pasitelkiant paprastus ir konkrečius pavyzdžius iš kasdienybės, kurie vaikui būtų priimtini ir suprantami.

Paul Stallard knyga „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ visiškai įtikino, jog ši sistema yra veiksminga ir gali padėti vaikams ir paaugliams spręsti jų kasdienes problemas. Be abejo ši strategija yra tinkama ir suaugusiems žmonėms. Daugybė knygoje pateiktų pavyzdžių parodo, jog viena ar keletas nepasisekusių situacijų žmogui dažnai sukelia mintis ir apie tolimesnes nesėkmes esant panašioms aplinkybėms. Tad gali būti labai veiksminga „dirbti“ su savo mintimis, suvokti iš jų kylančius jausmus ir tokiu būdu mėginti keisti savo elgesį. Autoriaus vartojama kalba aiški, paprasta, su gausiais pavyzdžiais, dėl to knyga praktiškai pritaikoma ne tik specialistams, dirbantiems su vaikais ir paaugliais, bet ir tėvams bei mokytojams, norintiems padėti vaikams spręsti psichologines problemas, pasitelkiant kognityvinės ir elgesio terapijos metodikas ir intervencijas. Dešimt knygoje pateikiamų modulių gali būti panaudoti kaip užbaigta programa arba pritaikyti atskiram naudojimui, t. y., taikomi lanksčiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir jo sunkumų pobūdį, ar net kaip namų darbas ar savipagalbos medžiaga.

Naudota literatūra:

• Calam R. (2003). Think Good-Feel Good: A Cognitive Behaviour Therapy Workbook for Children and Young People; book review. European Child & Adolescent Psychiatry, Vol. 12, No. 313, pp. 347.
• Stallard P. (2010). Teisingai mąstyk ir gerai jauskis: kognityvinės ir elgesio terapijos praktinių užduočių knyga vaikams ir paaugliams. Kaunas: viešoji įstaiga Neuromedicinos institutas.
• Stallard P. Anxiety. Cognitive Behaviour Therapy with Children and Young People. Aplankyta 2010-10-05, http://www.cbtarena.com/anxiety-9780415372558.
• Prof Paul Stallard profile. Aplankyta 2010-10-07, http://www.bath.ac.uk/pip/directory/profile/802993.
• Stallard P. Think Good Feel Good: A Cognitive Behaviour Therapy Workbook for Children. Aplankyta 2010-10-10, http://eu.wiley.com//legacy/wileychi/thinkgoodfeelgood.

Erichas Fromas (1900 – 1980) – vienas iš neofroidizmo ir froidomarksizmo filosofinių srovių kūrėjų. Žmogus sukūręs radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas gimė Frankfurte prie Maino, žydų ortodoksų šeimoje. Jo motina, buvo iš Rusijos emigravusio rabino duktė. Ericho tėvas Naftali irgi buvo rabinų sūnus bei anūkas. Tad nuo pat gimimo jį supo patriarchinė-ikikapitalistinė kultūrinė aplinka.

1918 m. Frankfurto universitete ėmė studijuoti teisę, tačiau po dviejų semestrų metė ir Heidelbergo universitete pradėjo studijuoti sociologiją. 1922 m. ten, vadovaujant A. Vėberiui, apsigynė filosofijos daktaro disertaciją ir pradėjo savo, kaip psichoterapeuto karjerą. Vėliau mokslus tęsė Berlyno institute, kur susipažino su Frieda Reichman. Ši pažintis turėjo gana didelės įtakos Fromui. Frieda gana greitai E.Fromą sudomino psichoanalize. Pažintis su Frieda, buvusia 10 m. vyresne, peraugo į meilę ir pasibaigė vedybomis. Tačiau kartu jiedu pragyveno tik 4 m., nors draugiškus santykius išlaikė visą gyvenimą. 1934m. persikėlė į JAV dėl nepalankių politinių aplinkybių. Daug metų dirbo Niujorko, Kolumbijos ir Jeilio universitetuose. 1950m. persikėlė į Mechiką ir iki pat pencijos ten dirbo Meksikos nacionalinio universiteto (UNAM) profesoriumi.1 Pablogėjus sveikatai persikėlė į Šveicariją ir ten gyveno iki pat mirties.

E. Fromo pažiūros:

• Vystė humanistinės etikos teoriją.
• Jo pažiūrų pagrindas rėmėsi Talmudu, kurį jau gerai žinojo vaikystėjė, o vėliau jį analizavo dar papildomai.
• Fromas meilę laikė vidine kūrybine jėga, o ne – emocija. „Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos“.
• Šeštąjame dešimtmetyje. nutolo nuo Z. Froido psichoanalizės teorijos ir jai būdingo biologistinio determinizmo sukurdamas radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas pagrindine pasąmonės galia laikė egzistencinį nerimą, t.y. poreikį susieti save su pasauliu ir išvengti vienatvės.
• Savo koncepciją E. Fromas pavadino radikaliuoju humanizmu, kuris pasireiškia kova prieš žmogų valdančias iracionalias jėgas.
• Nuostata “būti” perteikia nuolatinį vystymąsi, amžiną tapsmą. Tai pats gyvenimas. Orientacija į “turėti” reiškia gyvenimo suvaržymą, o ribiniu atveju – gyvasties žūtį, esamos padėties įtvirtinimą, ledinį sustingusios amžinybės šaltį.
• Pilniausi ryšiai su pasauliu nustatomi meilės ir kūrybinio darbo dėka.

Plačiau apie E.Fromm’o biografiją ir pažiūras galima skaityti šioje nuorodoje.

Pagrindinės idėjos analizuojamos knygoje “Pamiršta kalba”

• Knyga bando parodyti, kad simbolinė kalba yra savarankiška ir vienintelė žmonijos sugalvota universali kalba.
• Simbolinės kalbos, bei sapnų prigimtis, jų reikšmė dabartiniame ir ankstesniame laikmetyje.
• Froido ir Jungo požiūrių į sapnus analizavimas.
• Sapnų aiškinimo istorija ir menas.
• Simbolinės kalbos pasireiškimas mituose, pasakose, ritualuose ir romanuose.

Simbolinė kalba daugiausia pasireiškia mituose ir sapnuose, todėl trumpai pateiksime jų aiškinimą remiantis knyga. Mituose kaip ir sapnuose yra paslėpta daugybė simbolių. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje mitai buvo suprantami dviem būdais. Pirmasis – mitai yra kūrybingos vaizduotės produktas. Antrasis – teigia, kad mituose atskleidžiama tikri istoriniai įvykiai. Tačiau šiuo metu dėmesys yra perkialiamas į mito filosofinę ir religinę prasmę, pasitelkiant turinį kaip simbolinę kalbą. Mokslininkai kurie įnešė didelį indėlį į mitų aiškinimą bei supratimą yra J. Bachofenas ir Z. Froidas . J. Bachofenas nagrinėdamas mitus įžvelgė jų visapusisišką prasmę (tai yra religinę, filosofinę, psichologinę ir istorinę). Froidas mituose įžvelgė iracionalius žmogaus potraukius, pasitelkęs simbolių aiškinimą.Vienas iš pavyzdžių, kaip simboline kalba aiškinami sapnai, yra Froido bandymas aiškinti „Edipo karaliaus“ mitą. Pagal Froidą mitas rodo pasąmoninį kraujomaišos troškimą. Fromas, remdamasis Froido simbolių aiškinimo pagrindu, bei J. Bachofeno teiginiais apie matriarchalinę kultūrą, aiškina visą tragediją apie Edipą ( „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“ ir „Antigonė“) kiek kitaip. Fromas šios trilogijos temą pateikia, kaip tėvo ir sūnaus konfliktą dėl valdžios, o ne kraujomaišą. Autorius aiškindamas simbolinę mito prasmę nurodo – matriarchalinio ir patriarchalinio principų kovą dėl valdžios. Matriarchalinis principas pagrįstas kraujo ryšiu, žmonių lygybe, pagarba gyvenimui bei meile. „Patriarchalinis principas vertina saitus tarp vyro ir žmonos , tarp valdančiojo ir pavaldinių, pirmagimio teisė išlieka aukščiau už kraujo saitus.“ Galiausiai šį mitą aiškindamas Fromas nurodo žmogaus garbinimo ir žmogiškųjų ryšių šventumą iškeitmo į nehumaniškus, autoritarinius reikalavimus, bei pabrėžia šios kaitos svarbą.

Kaip ir mitų, taip ir sapnų aiškinimas priklauso nuo teorinio požiūrio. Skirtingi požiūriai apie sapnų reikšmės suvokimą egzistuoja jau mažiausiai tris tūkstančius metų. Pirmosios pastangos aiškinti sapnus, buvo juos traktuoti kaip tam tikrus nuo kūno atsiskyrusius sielos nuotykius ar net vaiduoklių balsus. Senovės rytų kultūrose sapnai pagrinde buvo suvokiami kaip pranešimai, atsiųsti dieviškosios jėgos. Tačiau kiek vėliau sapnai pradedami aiškinti kaip psichologinis reiškinys ir pats sapnas mėginamas aiškinti kaip paties sapnuotojo dvasios išraiška. Vienas iš pirmųjų, teigiančių, kad sapnuose greičiausiai pasireiškia racionalios ir iracionalios jėgos, buvo Homeras. Kiek skirtingai manė Sokratas, kuris laikėsi nuomonės, kad sapnas atspindi žmogaus sąžinės balsą, kurio svarbu klausytis ir vykdyti jo nurodymus. Visiškai kitokios pozicijos laikėsi Platonas, kurio pasekėjąs yra būtent Froidas.

Jis teigė, kad sapnai yra laikinos ir baisios mūsų asmenybės dalies išraiškos. Dar kitokio požiūrio laikėsi Aristotelis, kuris manė, kad miego metu žmogus sugeba kur kas tobuliau stebėti organizmo procesus ir sapnuose mes planuojame, nagrinėjame veiksmų principus daug aiškiau nei dieną. Šviečiamojo amžiaus filosofai labai skeptiškai žiūrėjo į sapnų aiškinimą, pagrįstą dievo atsiųsta žinia. Vienas iš tokių, tai Kanto požiūris, kad sapne nebūna įžvalgų, o tuo labiau šventųjų apsireiškimų. Galiausiai paties Fromo nuomonė apie sapnų reikšmę atitinka Bergsono teiginiui, kad yra skirtumai tarp miego ir būdravimo būsenų. Tik skirtingai Bergsonas manė, kad miegodami mes niekuo nesidomime ir būnam neabejingi tik somatiniams dirgikliams, o Fromas tvirtina, kad miegant mus vis tik domina mūsų norai, baimės, tik mes jų nenaudojam tikrovės valdymui.

Vienareikšmiškai teigiama, jog sapnų aiškinimas yra tikras menas, kurio nėra lengva išmokti, o ir įgudus vis kyla neaiškumų. Fromo manymu, vienas iš sunkumų aiškinant sapnus yra būtent sugebėjimas atpažinti, ką reiškia sapnas, kokią žinią jis „neša“. Kitas, abejonė ar būtina aiškinant sapną remtis sapnuotojo asociacijomis. Galiausiai, kiek svarbu sapno turinį sieti su sapno išvakarių įvykiais. Tačiau neabejojama, kad kiekvienas sapnas yra kažkuo reikšmingas, jei tik sugebama jį išaiškinti, o tam gali labai pasitarnauti, pavyzdžiui informacija apie sapno autoriaus praeitį. Bet ir neturint jokių žinių apie sapnuotoją, galima nemažai pasakyti apie sapno prasmę, nes dažnai jie būna išreikšti universaliais simboliais. Universalumas išlieka ne tik sapnų prasmėse, bet ir jų rūšyse. Kiekvienas yra sapnavęs košmarų, kuriuose būtent pasireiškia visiems žinomas jausmas, tai nerimas. Pasak Froido, nerimo sapnų turinys yra iracionalių troškimų išsipildymas. Tos aiškinimas kelia abejonių, bet apžvelgus nerimo sapnų skirstymą į tris rūšis, paaiškėja, jog ši nuomonė nėra jau tokia sunkiai suvokiama. Pirma, manoma, kad užslėptas sapno turinys yra iracionalaus noro išsipildymas, pvz. kai žmogus trokšta daryti tai, kas jam kenkia. Antra, pats troškimas nėra savigrioviškas, tačiau jo išsipildymas sukelia nerimą kitoje protinės veiklos sistemos dalyje. Kitaip, sapną sukelia troškimas, o šis jau nerimą. Ir trečia, tai kai žmogus bijo tikros ar įsivaizduojamos grėsmės gyvybei. Todėl pastarosios nerimo kategorijos sapnas nėra troškimų išsipildymas, jame išreiškiama frustracijos baimė. Taigi sapnuose, dažnai labai ryškiai atsispindi nerimas, kurį mes jaučiame būdravimo būsenoje. Tačiau sapnuose jis pasireiškia netiesiogiai ir jo atskleidimui galima pasitelkti Fromo minimą simbolių kalbą.

Knyga lengvai skaitoma, parašyta nesudėtinga kalba, todėl ją gali suprasti ir skaitytojai neturintys specialių psichologinių žinių. Ją verta perskaityti dėl bendro supratimo apie sapnus, jų reikšmę mūsų gyvenime. Knyga naudinga tuo, kad joje pateikiama ne tik Fromo, bet ir Froido bei Jungo požiūriai, todėl galima palyginti skirtingus požiūrius ir iš jų išplaukiančius skirtingus aiškinimus. Knygoje pateikiama daug pavyzdžių, kurie suteikia gilesnį supratimą. Šią knygą verta perskaityti dėl savęs pačių, nes suprasdami savo sapnus geriau save pažinsime.

PAPILDOMA LITERATŪRA:

• Fromas E. Menas Mylėti. Vartiklis. http://www.spauda.lt/plato/mm1.htm (2010 10 05).
• Erichas Fromas. Vartiklis. http://www.spauda.lt/plato/fromm.htm(2010 10 03).

Info apie autorių, trumpas jo biografijos pristatymas

Viktoras E. Franklis (1905-1997) buvo Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius. Būdamas gimnazistas susirašinėjo su Freudu, žavėjosi A. Adleriu, tačiau vėliau atsiribojo nuo abiejų autoritetų, nes juos laikė per daug redukcionistais. Ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrė savo psichoterapinį metodą, kurį pavadino logoterapija ir egzistencine analize (Jancsy, 2005). Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkalintas nacių koncentracijos stovykloje, kur praleido 3 metus ir šis laikas lėmė jo pagrindinių idėjų ir terapinės krypties atsiradimą (Runyon, 2010).

Grįžęs atsidėjo akademinei ir profesinei veiklai: kaip teigiama oficialioje V.Franklio instituto Vienoje interneto svetainėje, profesoriavo Harvardo, Dalaso, San Diego ir Pitsburgo universitetuose, tapo 29 universitetų iš viso pasaulio garbės daktaru, o JAV tarptautinis universitetas Berklyje (Kalifornijoje) specialiai jam įsteigė Logoterapijos institutą. Skaitė paskaitas 209 universitetuose visuose 5 žemynuose. Paliko įvairių tarpdisciplininių veikalų: 39 jo knygos išverstos į 38 kalbas (2009 m. duomenys). Knygos „Man‘s Search for Meaning“ iki šiol parduota 10 milijonų egzempliorių. Tačiau nepaisant šių įspūdingų nuopelnų, jo aktyvaus gyvenimo troškimas taip pat atrodė nepasotinamas: būdamas 67-erių gavo lėktuvo piloto licenziją, turėjo kvalifikuotą pomėgį kopti į kalnus (Runyon, 2010).

Info apie terapinę kryptį, esminių idėjų ir principų pristatymas

Logoterapijos ir egzistencinės analizės sąvoka kilo iš graikų k. žodžio logos, reiškiančio „prasmė“. (Runyon, 2010). Apie žmogaus egzistencijos prasmę ir sukasi visa V. Franklio veikla, filosofija ir darbai. Naudodamiesi V. E. Franklio knygos „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ įvade pateikta prof. R. Kočiūno informacija, trumpai pateikiame kelis logoterapijos principus praktikoje:

• Prasmę įmanoma surasti netgi situacijoje, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo perpildytos chaoso, beprasmybės, tragizmo; tam yra trys keliai – veikimas, išgyvenimas arba vidinio nusistatymo situacijos atžvilgiu kūrimas.
• Žmogus gali pažvelgti į save iš šalies – įvertinti savo gyvenimą ir keisti jo kryptį bei tikslus.
• Kiekvienas žmogus yra unikalus. Gyvenimo situacijos, kuriose jis jaučiasi nepakeičiamas, suteikia jo buvimui prasmę.
• Prasmės atradimas – ne dovana, o pastangų reikalaujantis pasiekimas. Jis gali būti itin didingas, kai pavyksta atrasti prasmę priimant neišvengiamą kančią.
• Didžiausia kliūtis prasmės ieškojime yra redukcionizmas: mėginimas „sumažinti“ žmogų iki biologinės būtybės ar mechanizmų statuso rinkinio.

Esminės idėjos analizuojamos V. E. Franklio knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

V. E. Franklio knygoje „Sielogyda“ yra pateikiami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Tai tokios mokslo sritys, kuriose yra balansuojama tarp medicinos ir religijos. Logoterapija peržengia tą ribą, ties kuria sustoja daugelis psichoterapijos metodų, – tai gyvenimo prasmės problematika. Franklis logoterapiją apibūdina ne kaip psichoterapijos pakaitalą, bet kaip jos papildymą, kuris padeda ją sužmoginti.

Visoje knygoje yra akcentuojama, kad kiekvienas žmogus nori atrasti ir pasiekti gyvenimo prasmę. Šių dienų žmogui yra vis sunkiau suprasti, kas yra gyvenimo prasmė ir kaip ją galima pasiekti. Taigi V. E. Franklis teigia, kad daugelis žmonių skundžiasi patiriantys egzistencinę frustraciją (jausmą, kai nematoma gyvenimo prasmė) ir egzistencinį vaakumą (žmogus jaučiasi tuščias viduje). Autorius tvirtina, kad tai šiandieninėje visuomenėje atsirado dėl tikrųjų vertybių maišaties. Knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ kalbama, kad gyvenimas yra prasmingas, ir egzistuoja atskirų jo dalių prasmės. Autorius teigia, kad net tokie iš pirmo žvilgsnio atrodantys beprasmiai dalykai kaip mirtis, kančia ir kaltė turi pozityvią prasmę. „Net savižudis tiki prasme, jei ne tolesnio gyvenimo, tai mirties prasmę. Tikrai netikėdamas jokia prasme, jis negalėtų nė piršto pajudinti ir vien todėl nesižudytų“ (Frankl, 2008, 345 p.). Knygoje taip pat kalbama, kad malonumo siekimas yra priešingas gyvenimo prasmės siekimui. Kai malonumas tampa gyvenimo prasme, V. E. Franklis kalba apie tam tikrų neurozių atsiradimą.

Nerimo sutrikimai V. E. Franklio knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

Taigi knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ rašoma apie nerimo sutrikimus – neurozes. Kaip V. E. Franklis teigia, 20% neurozių sukelia beprasmybės jausmas ir abejojimas savo prasme. Tai anaiptol nėra patologija, tačiau beprasmybės suvokimas ar abejojimas prasme, autoriaus nuomone, gali sukelti kitas dideles problemas, tokias kaip depresija, hipohondrija ir kiti psichikos sutrikimai.

Šioje knygoje autorius kalba apie naujo tipo neurozę, vadinamą noogenine neuroze, nedarbo neuroze, sekmadienio neuroze, seksualinius neurozinius sutrikimus, baimės neurozę, įkyriųjų būsenų neurozes. Visoms joms įveikti yra siūloma taikyti logoterapiją ir tam tikras jos technikas. Logoterapinė paradoksaliosios intencijos technika dažniausiai naudojama bandant įveikti baimės ar įkyriųjų būsenų neurozes. Pagrindinės šios technikos savybės yra humoras ir šaltakraujiškumas. Šių savybių reikia, nes terapeutas prašo kliento panorėti to ko labiausiai bijo:

„Baimė įgyvendina kaip tik tai ko, žmogus bijo, stiprus noras savo ruožtu padaro neįmanomą tai, ko jis nori” (Frankl, 2008, 244 p.).

Klientai dažnai juokiasi iš situacijos, kai jiems nepavyksta sukelti sau baimės ir iš to, kaip save įtikinėja bijoti. Taip juokais paverčiama baimė netenka prasmės ir silpsta. Taip pat yra siūloma derefleksijos technika. Ji yra naudojama gydyti seksualiniams neuroziniams sutrikimams. Naudojant šią techniką yra skatinama specialiai neatlikti seksualinio akto, kad būtų patirtas atstūmimas, kuris padeda pasveikti. Šių technikų, kaip ir visų logoterapijos metodų, tikslas yra gyvenimo prasmės įsisąmoninimas ir siekimas tikrojo gyvenimo tikslo.

Subjektyvus įspūdis apie V. E. Franklio knygą „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

V. E. Franklio knyga yra be galo naudinga ir būtina perskaityti kiekvienam psichologui, psichiatrui, daktarui. Joje akcentuojama, kad žmogus turi sveiką atspirties tašką, t.y. dvasią, kuri visada išlieka sveika. Toks požiūris neleidžia „nuvertinti“ pacientų, kad ir kokia sunki jų būklė, tiek fizinė, tiek psichinė. Šioje knygoje pateikti praktiniai pavyzdžiai įrodo, kad pagerėjimas įmanomas, net esant pačioms sunkiausioms diagnozėms. Kitas aspektas svarbus šiems specialistams yra įsisąmoninimas mirties, kančios, kaltės prasmės. Jei specialistas nežinos, kas yra jo gyvenimo prasmė, kaip galės padėti klientui išeiti iš beprasmybės labirinto?

Įspūdį palikusios citatos:

Spręsti apie žmogaus gyvenimo prasmę neįmanoma iš jo trukmės. Juk skaitomą biografiją irgi vertiname ne pagal jos „ilgį“, knygos puslapių skaičių, o pagal turiningumą.“ (2008, 125 p.)

„Žmogus panašus į skulptorių, kaltu ir kūju apdorojantį beformį akmenį, kad išgautų iš jo vis labiau regimą formą. Skirtumas tik tas, kad apdorojamą medžiagą jam pateikia likimas: kurdamas, išgyvendamas arba kentėdamas žmogus mėgina iš gyvenimo „išgauti“ kuo daugiau vertybių, – kūrybinių, išgyvenimo ar nuostatos vertybių.“ (2008, 125 p.)

„Kas nepažįsta tipo, atsidėjusio vien pinigų kalimui, siekiančio pragyvenimo priemonių ir pamirštančio patį gyvenimą. Pinigų kalimas tampa savitikslis. Toks žmogus turi daug pinigų, šiems pinigams dar keliami tikslai, tačiau paties žmogaus gyvenimas jau neturi jokio tikslo.“ (2008, 171 p.)

„Mirtis, užbaigianti gyvenimo laiką, gali bauginti tik to laiko neišnaudojantį žmogų.“ (2008, 179 p.)

„Juk mirties neišvengiamybė siaubinga tik tam, kieno sąžinė nešvari.“ (2008, 179 p.)

Knygos kritika – naudingumas, privalumų ir trūkumų analizė

Privalumai. Knyga „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ yra tarpdisciplinė. Ji apjungia psichiatriją, psichologiją, mediciną ir religiją. Vienu požiūriu, tai labai vertinga ir naudinga daugeliui specialistų, kurie susiduria su religijos ir darbo dilema, ją būtų naudinga perskaityti ne tik psichologijos ir psichiatrijos, bet ir filosofijos, teologijos, antropologijos bei edukologijos sričių dėstytojams ir studentams.

Trūkumai. Nors knyga yra labai brandi ir skatinanti savianalizę, mąstymą, tarsi apjungia ir leidžia susidėlioti savo vertybes, tačiau pasirinkta labai sudėtinga kalba, vartojama daug tarptautinių žodžių, sudėtingos sakinių struktūros, kas tikrai apsunkina skaitymą. Tai susiaurina skaitytojų ratą. Knyga labiau orientuota į specialistus ir pakankamai aukštą išsilavinimą turinčius žmones. Vaizdingi apibūdinimai ir palyginimai skaitytoją labiau supainioja, nei paaiškina pagrindinę mintį. Trūksta aiškių apibendrinimų. Tai šiek tiek kompensuoja aprašyti pavyzdžiai iš praktikos, kurie tiksliausiai iliustruoja patį logoterapijos procesą ir autoriaus mintis.

Naudota literatūra:

• Frankl V. E. (2008). Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela. Vilnius: Vaga.
• Jancsy I. (2005). Prasmės troškimas. Šiaurės atėnai, 743. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=743&kas=straipsnis&st_id=3888
• Life and Work. The Official Website of the Viktor Frankl Institute Vienna. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.viktorfrankl.org/
• Runyon P.J. (2010) Viktor E. Frankl. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.empirezine.com/spotlight/frankl/frankl1.htm

,,Mes susiduriame su intelektiniu iššūkiu. Mes tampame tyrinėtojais, įsitraukusiais į didžiausią ir sudėtingiausią ieškojimą- žmogaus dvasios raidos ir palaikymo ieškojimą. Ranka rankon su pacientais mes mėgaujamės didelių atradimų malonumu – tai ,,aha” patyrimas, kai nesugretinami fragmentai staiga darniai susieina. Kartais mes esame lyg pribuvėjos gimstant kažkam naujam, išsilaisvinančiam ir iškeliančiam‘‘ (Yalom, 2007, p.249).

Tikriausiai nerastume bent kiek psichologija besidominčio žmogaus, kuris nežinotų Irvin‘o Yalom‘o. Tai žmogus ne tik apdovanotas aukso medaliu už įnašą į grožinę literatūrą, bet ir medikas, psichoterapeutas savo ilgametę, net 35 metų darbo patirtį perduodantis jaunesniems kolegoms. Nepaisant stulbinamos karjeros, Irvin‘o Yalom‘o gyvenimas nebuvo lengvas. Gimus žydų, imigravusių iš Rusijos šeimoje, gyvenimas JAV etniškai sunkiame rajone buvo sudėtingas. Tėvai sunkiai dirbo, nebuvo išsimokslinę žmonės, tačiau tai būsimam psichiatrui – psichoterapeutui ir daugelio knygų autoriui nesukėlė problemų. Jį žavėjo knygos, kurios ir buvo pagrindinė aistra ir prieglobstis nuo atšiauraus aplinkinio pasaulio. Nepaisant gyvenime patirtų sunkumų, I. Yalom‘as daug pasiekė – dirbo Baltimorės, Tripler General ligoninėse, bei profesoriavo viename prestižiškiausių JAV, Stanfordo universitetų, kur praktikavo individualiąją ir grupinę psichoterapiją.

Kaip jau buvo minėta, autorius turi 35 metų darbinę patirtį, tačiau kaip jis pats teigia, jo terapinė odisėja truko net 45 metus. I. Yalom‘ui teko „ragauti“ ortodoksinės froidistinės psichoanalizės, dirbti su Charles‘u Rycrot‘u, Pat‘u Baumgartner‘iu, Rollo‘u May‘umi bei dalyvauti daugelyje kitų terapijų. Visgi, nors Yalom‘as jaunesniesiems specialistams pataria nesivadovauti terapinių krypčių dogmomis, pats dirba pagal egzistencinę-humanistinę kryptį. Tikėjimas žmogumi, jo sugebėjimais, autentiškumu, noras padėti pacientui įveikti kliūtis susidūrus su egzistencinėmis duotybėmis yra pagrindiniai aspektai dirbant terapijoje. Plačiau su autoriaus biografija galima susipažinti šioje nuorodoje.

,,Terapijos dovana“- viena iš daugelio autoriaus knygų, tačiau joje perteikiama patirtis žavi ir eilinį skaitytoją, ir psichoterapiją ar psichologiją studijuojantį jaunąjį specialistą. Orientuodamasis į būsimus terapeutus ir pacientus, kuriems ir skiriama ši knyga, autorius jos skyrius dalija į keturias dalis, kur analizuoja atskiras svarbias temas. Jose apžvelgiami terapeuto ir paciento santykiai, nagrinėjamos mirties, laisvės, nerimo, sapnų svarbos temos, paliečiami klausimai apie galimas terapijoje slypinčias problemas ir galiausiai svarstoma, kokie pavojai ir nauda gali laukti terapeuto psichoterapijoje. Nors knyga baigiama apžvelgiant terapeuto vaidmenį terapijoje, svarbu paminėti, su kokiomis problemomis susiduria pacientas. Yalom‘as teigia, jog „Viskas, kas įvyksta yra naudinga terapijai“ (Yalom, 2007, p.52), tad paciento nerimas, susijęs su terapija ir jos pradžia yra viena unikaliausių temų. Nors autorius daug neanalizuoja paciento nerimo, tačiau mano, jog nerimo priežastimis yra susidūrimas su „egzistencinėmis duotybėmis“ bei nuslopintais instinktais, traumuojančiais įvykiais. Nerimo temą Yalom‘as paliečia ir kalbėdamas apie mirtį bei laisvę. Autorius teigia, jog susidūrimas su mirtimi ar galvojimas apie ją, gali kelti gyvenimo prasmės klausimą, kuris kartu susijęs su laisve ir asmeniniu apsisprendimu. Laisvės turėjimas ir jos siekis taip pat yra nuolat lydimas nerimo. Sprendimo priėmimas ir alternatyvų atmetimas visada lydimas nerimo, kančios, abejonių. Kitas svarbus klausimas, susijęs su nerimu, yra paties terapeuto nerimas, kuris atsiranda šiam išgyvenant su terapija susijusius jausmus, tačiau jų neišsakant. Na, o šią temą apie nerimą geriausiai galima apibendrinti Yalom‘o terapijoje naudojamu gan nevienareikšmiška A. Kamiu citata: „Patikėk manimi, žmogui sunkiausia atsisakyti to, ko jam iš tikrųjų nereikia“(Yalom, 2007, p.157)

Kaip jau buvo minėta, ši knyga yra tarsi mokymo vadovas psichoterapeutams, taigi, nepaisant to, jog Yalom‘o darbo metodai dažnai atrodo itin unikalūs, visgi knygoje pateikiama nemažai metodikų, kuriomis gali remtis specialistai asmeninėje praktikoje. Svarbiausias metodas, į kurį autorius atkreipia daugiausiai dėmesio, tai „čia ir dabar“ principas. Yalom‘o teigimu, „čia ir dabar principas yra pagrindinis terapinės galios šaltinis, derlinga terapijos žemė, geriausias terapeuto draugas“ (Yalom, 2007, p. 61). Tad, pirmiausia, kiekvienas terapeutas turėtų orientuotis į turinį- išsakomus žodžius ir problemas, bei procesą- terapeuto-paciento santykius ir jų vystymąsi. Taip pat, kaip teigia pats knygos autorius, santykio užmezgimui, nerimo mažinimui galima naudoti atitirpdančias technikas, tokias kaip, kritimas pasitikint, „didžiausia paslaptis“, praėjusio susitikimo vaidinimas, kritikos išsakymas grupės vedėjams- studentams. Užmezgus šiltesnius ir artimesnius santykius galimos „kas aš esu“, neformalaus vaidmenų žaidimo, „tuščios kėdės“ technikos. Be visų naudojamų technikų, reikia paminėti ir tai, jog, Yalom‘o nuomone, savianalizė, savęs atskleidimas pacientui, savo klaidų pripažinimas, ankstesnės terapinės patirties analizė gali būti labai svarbūs aspektai terapijos sėkmei užtikrinti.

Apžvelgus visą knygą, galima pastebėti, jog ji užburia savo paprastumu, kyla jausmas, jog autorius sėdi šalia ir pačiais šilčiausiais žodžiais perduoda sukauptą patirtį. Yalom‘o orientavimasis į terapeutus, jų rengimą, kvalifikaciją, taip pat susirūpinimas tinkama psichoterapijos ateitimi, tarsi įpareigoja būsimą specialistą patvirtinti autoriaus lūkesčius. Mintys apie tikėjimą žmogaus unikalumu, jo gebėjimais, tarpusavio santykių svarba, bei požiūris į pacientą kaip į draugą, kaip pats Yalom‘as sako „kelionės draugą“, turėtų būti ypatingai motyvuojančios ir skatinančios pacientą patikėti terapijos galia. Visgi, knygoje pateikiamos idėjos kelia ir nemažai abejonių. Autoriaus teigimu, knyga skiriama būsimoms terapeutų ir pacientų kartoms, tačiau pastebėti autoriaus kreipimąsi į pacientą yra sunku. Galima netgi bandyti teigti, jog autorius kaip tik baugina pacientą daug kalbėdamas apie terapeutus, naudojamas technikas. Taip pat svarstytina yra tai, jog neaiškų, kaip būsimą pacientą gali paveikti informacija apie taip, kaip nustatyta diagnozė ilgainiui gali pasirodyti netinkama. Yalom‘as, analizuodamas garsių psichologų darbą, pateikia pakankamai intriguojančius faktus apie naudotus netinkamus metodus ar pažeistus etikos principus, dėl ko, skaitytojas gali suabejoti psichikos sveikatos specialistais ir jų metodikų efektyvumu. Įdomi mintis ir apie tai, jog Yalom‘as stengiasi atsiriboti nuo asmeninio žmogaus patyrimo už terapijos ribų, o orientuojasi į terapijoje vykstančius santykius ir iš to darydamas išvadas sprendžia apie galimas žmogaus problemas gyvenime. Taip pat terapiją grindžia „čia ir dabar“ principu, tačiau skatina ypatingai svarbius dalykus analizuoti tuomet, kai pirmieji žmogaus jausmai skaudžiu klausimu jau būna nuslopę, tad kyla klausimas, kodėl jausmai neanalizuojami iš karto. Be to, žinant situaciją visuomenėje psichinės sveikatos atžvilgiu, sunku įsivaizduoti, jog būtų galimybės terapeutui apsilankyti paciento namuose ar pasikalbėti su kitu pacientui svarbiu asmeniu.

Visgi, baigiant knygos apžvalgą, reikia paminėti, jog „Terapijos dovana“ yra unikalus I.Yalom‘o darbas, todėl kiekvienas psichologas, psichoterapeutas ar tiesiog šiaip gyvenimo prasmės ieškantis žmogus turėtų turėti ją savo lentynoje ir, svarbiausia, širdyje bei kasdieninėje veikloje…

Literatūra:

• Yalom I. (2010). Autobiographical Note. Aplankyta 2010 09 24, http://www.yalom.com/bio/
• Yalom I. (2010). Books. Aplankyta 2010 09 24, http://www.yalom.com/gift/intro
• Yalom I. (2007). Terapijos dovana. Vilnius: Alma Litera.

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/07/irvin-yalom-terapijos-dovana/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/07/irvin-yalom-terapijos-dovana/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/_xP1fbDb9XA/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/07/finn-skarderud-nerimas-klajones-po-modernuji-as/#comments Fri, 08 Oct 2010 06:32:08 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=728 Sandra Timonina, Justina Vyšniauskaitė, Kristina Lukošiūtė

Knygos autorius, Finn Skarderud, gimė 1956 metais, pietryčių Norvegijoje. 1982 metais baigė medicinos universitetą Osle ir specializavosi į psichiatriją. Visus šiuos metus autoriaus pagrindinė nagrinėjama sritis yra valgymo sutrikimai. Šis jo „varikliukas“ išgarsino jį tarptautiniu mastu.

Šiandien Finn Skarderud turi savo nuosavą psichiatrijos kliniką Osle. Taip pat dirba psichiatru sporto rinktinių centre, Norvegijos Olimpiniam komitetui bei Atletikos federacijai. Prie viso šito, jis dar ir internetinio puslapio Psichinė sveikata redaktorius. Autorius reguliariai rašo straipsnius pagrindiniams laikraščiams kaip „Dagbladet“ ir „Aftenposten“ Norvegijoje bei „Politiken“ Danijoje. Finn Skarderud veda aukšto lygio kursus bei skaito paskaitas plačiu mastu vadovams komercinėje veikloje, versle bei organizacijoms.

Autorius ne tik rašė knygas, bet ilgą laiką buvo ir kino kritikas. 1999 metais jis išleido knygą „Federico Fellini“, tai buvo biografinė knyga apie garsų italų kino filmų kūrėją. Plačiau apie biografiją galima paskaityti čia.

Garsiausia autoriaus studija – „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“. Šioje knygoje Finn Skarderudas stengiasi atskleisti, kad nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujama dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad ko nors nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių. Knygoje atskleidžiama šių laikų, moderni, susiskaidžiusi asmenybė, pasimetusi savyje, ieškanti gyvenimo prasmės ir jos nerandanti, bandanti sukurti savyje heteronimus ir atrasti tikrąjį Aš kažkuriame iš jų. Šioje knygoje modernaus žmogaus jausminis gyvenimas apibūdinamas ambivalentišku – žmogus kupinas dvejonių, apmąstymų, svarstymų. Autorius rašo apie proto ir kultūros įtampą, apie „išorės“ ir „vidaus“ nevientisumą. Analizuojamas ištisai žmogų kamuojantis kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas. Pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas, Finn Skarderud nagrinėja žmogaus nuolatinį norą būti pripažintam, meniškąjį narcisizmą, protingo vaiko nerimą, gėdą ir baimę, nemigą, valgymo sutrikimus. Visiems šiems, žmogų kamuojantiems veiksniams narplioti, suvokti bei iš jų stengtis išsivaduoti, autorius stengėsi taikyti tam tikrus metodus remdamasis savo teorine kryptimi. Autorius nemėgsta autoritarinių, redukuojamų psichologinių tradicijų (F.Skarderud. 2001. p. 479 ).

Dėl šios priežasties Finn Skarderud remiasi naujesnėmis psichoanalitinėmis teorijos tradicijomis. Viena iš jų yra Vinikoto srovės objektų santykių teorija, kurioje didelė reikšmė yra skiriama defektams, trūkumams asmenybės vystymęsi. Remiantis ja, psichoterapeutas turi suprasti šiuos svarbiausius poreikius ir dalinai juos patenkinti, suteikiant naują bendravimo ir santykių patirtį. Finn Skarderud rėmesi šia teorija dar ir todėl, kad ja remiantis galima priartėti prie kliento patirties.

Konsultacijų metu autorius pasinaudodavo patyrimu iš psichoterapijos. Jis naudojo transkribuotus seansus, referatų rašymą, kelionių dienoraščių rašymą. Taip pat Finn Skarderud naudojo kazuistiką, kuri jo teigimu yra gera perdavimo forma, kadangi tai detali vieno žmogaus tyrimo studija, jo psichologinių problemų gvildenimas. (F.Skarderud. 2001. p.476 ).

Knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį aš“ autorius yra aprašęs pagalbos metodus, kuriuos naudojo konsultacijų metu. Pavyzdžiui, pacientei Z, kuri kentėjo nuo valgymo sutrikimų jis pasiūlė parašyti du laiškus. Vieną „savo draugui valgymo sutrikimui“,o kitą „savo priešui valgymo sutrikimui“. Šis būdas yra diskutuotinas, tačiau dažniausiai tai padarius yra pajuntamas palengvėjimas (ten pat, p. 412 ). Taip pat vienos konsultacijos metu Finn Skarderud pacientei Z pasiūlė recidyvą – prisivalgyti, taip buvo sukuriamos palankios sąlygos kontroliuoti situaciją.(ten pat, p. 411 ). Valgymo sutrikimams gydyti autorius siūlė naudoti redukciją – priimti pranešimus iš savo kūno apie riebalų, cholesterolio mažinimą (ten pat, p. 376 ). Pacientui D, kuris kentėjo nuo gėdos buvo pasiūlyta prisiregistruoti internete ir ten susirasti bendraminčių (ten pat, p. 255). Tokio metodo esmė yra ta, kad pacientams yra lengviau būti savimi, jų niekas nemato, jie gali išsigalvoti savo vardus, ir taip lengviau atsiverti kitiems. Visi šie pagalbos metodai yra neįprasti, tačiau perskaičius šią knygą galima teigti, jog jie veikia.

Knygoje autorius plačiai analizuoja valgymo sutrikimų problemą. Šiuolaikinis žmogus lyg kovoja su savo kūnu, ši kova žymi norą tapti kažkuo kitu nei esi dabar. Valgymo sutrikimai, tokie kaip anoreksija ir persivalgymas, yra suprantami kaip pabėgimas ir sienos nuo kitų pastatymas. Su tuo susijusios sąvokos, kurias labiausiai akcentuoja autorius yra beribiškumas, ribos, atsiskyrimas, baimė, gėda, ambivalentiškumas, kontrolė. Turintieji valgymo sutrikimų kenčia nuo savo minčių, afektų bei maisto nekontrolės, todėl pasinaudoja savo kūnais kaip instrumentais įgauti kontrolės. Anoreksikai siekia išsiskirti iš pilkos masės ir vadovaujasi tuo, jog vidinių bruožų nieks negali matyti, kai tuo tarpu kūną mato ir matys visi. Autorius mini, jog valgymo sutrikimas tai tiek liga, tiek išgyvenimo strategija.

Knyga įtraukia įdomiomis mintimis, vaizdžiai atskleidžia dabartinę modernaus žmogaus realybę. Autorius, atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus savęs kankinimąsi, verčia susimąstyti, kartais net nustebti -galbūt būtent dėl šios priežasties knygą skaityti sekėsi nelengvai, skaitymas reikalavo šiek tiek analizės, apmąstymo. Neretai mintys ir epizodai šokinėdavo, keisdavo vienas kitą dar nespėjus suprasti esmės. Knygoje kartais trūko apibendrinimų bei minčių tęstinumo. Apibendrinant, knyga labiausiai patiko įdomiomis mintimis, tačiau tam, kad suprasti ir kažką iš knygos pasisemti reikėjo ją skaityti su dideliu susikaupimu ir dėmesiu.

Labiausiai patikusios citatos:

“Prasidėjęs karas, be kančios, susideda daugiausiai iš nuobodulio“ ( F. Skarderud. 2001,p. 442).

“Negalima veidrodžio naudoti tam,kad pamatytum kas esi. Veidrodis vaizduoja kaip žmogus atrodo dabar“ ( ten pat, p. 245).

“Kuo aukštesni AŠ idealai, kuo jie tobulesni tuo didesnė kyla rizika patirti gėdą. Priekaištai sau yra niekinantys. Jie gali nuvesti iki įniršio dėl pralaimėjimo iki baimės, kad vėl gali nepasisekti ir pavydo kitiems, kuriems sekasi“ ( ten pat, p. 137 ).

„Visi turime mirtiną ligą – gyvenimą, ir mes nenusipelnėme nieko daugiau, tik chaoso ( ten pat, p. 172).

„Grynumą sudaro fenomenas, kad šių dienų poros santykių pagrindas yra tiesiog buvimas drauge“ ( ten pat, p.110).

Naudota literatūra:

• Skarderud, F. (2001). Nerimas: klajonės po modernųjį aš. Vilnius: Tyto Alba
• Kauno psichoanalizės ir psichoterapijos studijų draugija. (2010).Psichoanalitinė psichoterapija. Aplankyta 2010-10-01, http://www.psichoanalizes-studijos.lt/index.php/psichoanalize/apibrezimas
• Finn Skarderud.Aplankyta 2010-10-01, http://www.skarderud.no/eng.asp

]]> http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/07/finn-skarderud-nerimas-klajones-po-modernuji-as/feed/ 0 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/07/finn-skarderud-nerimas-klajones-po-modernuji-as/ http://feedproxy.google.com/~r/KlinikinePsichologija/~3/HTUi1aYW4LY/ http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/09/12/teorinis-praktinis-seminaras-atleidimo-fenomenas-gyvenime-ir-psichoterapijoje/#comments Mon, 13 Sep 2010 06:11:59 +0000 Aistė Pranckevičienė http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=725 2011 m. gegužės 26 – 29 d. Birštone vyks teorinis – praktinis seminaras “Atleidimo fenomenas gyvenime ir psichoterapijoje”. Seminaro dalyviai turės galimybę susipažinti su įvairiomis atleidimo sampratomis praktinio darbo kontekste. Į seminarą kviečiame visus besidominčius.

Seminaro vedančioji – Julija Abakumova – Kočiūnienė (Birštonas), egzistencinė psichoterapeutė, HEPI dėstytoja.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir elektroninis adresas; telefonas) priimamos iki gegužės 23 d.  elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336.

Seminaro vedantysis – Viesturs Rudzitis (Ryga), gydytojas, šeimos psichoterapeutas, žinomas psichodramos specialistas, Rygos Dailės teatro konsultantas, keletos knygų autorius, HEPI dėstytojas.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir elektroninis adresas; telefonas) priimamos iki balandžio 4 d elektroniniu paštu rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt  arba  tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336.

Seminaro vedantysis – Aleksandras Alekseičikas, gydytojas psichoterapeutas, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vadovas, HEPI dėstytojas.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir el. adresas; telefonas) priimamos elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt  arba  tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336 iki vasario 7 d.

Klinikinės psichologijos temai filmas naudingas tuo, kad su sveiko humoro doze čia kalbama apie labai skaudžius dalykus – apleistumą, keistumą, atskirtį, šeimos problemas, depresiją, nerimą, priklausomybes, savižudybę, autizmą. Taigi filme rodomas sutrikimų spektras yra didelis. Apie sutrikimus čia kalbama įdedant juos į kasdienybę, tokiu būdu tarsi pabrėžiant, kad įvairios psichikos sveikatos problemos nėra išskirtys, bet su jomis susiduria daugelis žmonių.

Nors filmo anotacijose tai nėra pabrėžiama, aš prie filme nagrinėjamų temų sąrašo pridėčiau dar vieną temą – tapimą psichologu. Filme netiesiogiai keliamas klausimas apie tapimo psichologu motyvaciją, problemas ir pažeidžiamumą, klaidas, iš kurių verta pasimokyti. Centrinė filmo ašis yra santykis tarp dviejų žmonių, kuris yra svarbiau už bet kokias psichologijos teorijas – tačiau iki šio atradimo kelias gali būti labai ilgas…

Šokėjams prie kojų padų buvo pritvirtintos plokštelės, kuriomis jų pėdos galėtų slysti ir atlikti paprastus tango žingsnius. Per ausinuką buvo grojama muzika. Pirmame etape savanoriai turėjo ant plokštelės atlikti tango žingsnius, antrame – kojas judinti bet kaip.

Mokslininkai pastebėjo, kad abiejų bandymų metu suaktyvėdavo už motoriką atsakingos smegenų sritys. Tačiau tango suaktyvino ir dar vieną smegenų sritį, vadinamą precuneus, atsakingą už orientaciją erdvėje. Raumenyse ir sąnariuose esantys jutikliai perteikia informaciją būtent šiai sričiai. Taigi, egzistuoja vadinamasis judėjimo protas, atsakingas už kūno navigaciją, ir būtent jis yra itin lavinamas šokio metu.

Nustatyta, kad šis judėjimo protas yra glaudžiai susijęs su tokiomis smegenų funkcijomis, kaip mąstymas, kalba, mokymasis ir emocijos, ir lavinant jį, maksimaliai lavėja ir kiti smegenų gebėjimai

Tango tyrimas parodė, kodėl žmonės yra linkę ploti, linksėti galva ar trepsėti kojomis skambant ritmiškai muzikai. Taip yra todėl, kad smegenys atpažįsta ritmą ir susieja jį su jau turimomis žiniomis. Todėl, kuo labiau žinomas ritmas, tuo stipriau provokuojamas judėjimas.

Nustatyta, kad šokant pagal muziką aktyvuojamas smegenėlių vermis, kuris neskambant muzikai lieka pasyvus. Smegenėlių vermis yra neuroninis takto davėjas, susijęs su audialinėmis, vizualinėmis, somatosensorinėmis smegenų sritimis. Vidinės ausies ir smegenėlių vestibiuliarinė sistema reguliuoja pusiausvyros suvokimą, sujungia judesį ir ritmą. Iš evoliucijos taško tai patvirtina hipotezę, kad šokis ir muzika žmonijos istorijoje atsirado tuo pačiu metu. Šokant reikia panašių kompleksinių sensomotorinių gebėjimų, kaip ir mokantis groti muzikos instrumentais.

Vis dėlto šokis žmogaus gebėjimų vystymuisi turi didesnę reikšmę nei muzikavimas: jis lavina žmogaus gebėjimą imituoti.

„Mes manome, kad šokis buvo viena iš komunikacijos formų. Tyrimo metu visų tango šokėjų smegenyse suaktyvėdavo Broca sritis, atsakinga už kalbą ir gestų suvokimą. Kai ši sritis „išjungiama”, žmogus praranda gebėjimą atkartoti judesius. Taigi, ji itin svarbi imitacijai, mokymuisi, galų gale – bendražmogiškos kultūros perdavimui”, – sako S. Brownas. 

Kad šokis keičia smegenis, buvo įrodyta ir kitais tyrimais. Harvardo universiteto mokslininkė Elizabeth Spelke nustatė, kad šokis lavina mokinių erdvinį mąstymą. Ilgą laiką šokantys vaikai geometrijos testus atlikdavo geriau nei vaikai, kurie niekada nešoko ar šoko tik trumpą laiką. Taigi, šokio metu aktyvuojami smegenų regionai, atsakingi už geometrinį mąstymą.

Londono psichologas Konstantinos Petrides 2006 metais atliko tyrimą, kuriame dalyvavo baleto mokyklos mokiniai. Pasirodė, kad kuo geriau jie įvaldę baleto žingsnelius, tuo labiau išlavintos jų emocijos, motyvaciniai ir socialiniai gebėjimai. Tuo tarpu Kanados mokslininkės Lauros-Ann Petitto tyrimas parodė, kad profesionalūs šokėjai geriau atlieka dėmesio testus nei nemokantys šokti: jie gali lengviau sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesį. 

Šokis yra labai naudingas ne tik vaikams, bet ir seniems žmonėms. Niujorko Alberto Einsteino medicinos koledžo ilgalaikis tyrimas įrodė, kad reguliariai šokant silpnaprotystės rizika sumažėja 76 procentais. Taigi, šiuo atžvilgiu ritmiškas judėjimas yra naudingesnis nei skaitymas, silpnaprotystės riziką sumažinantis 35 proc., ar kryžiažodžių sprendimas (47 proc.).

Tuo tarpu kitas sportas silpnaprotystės rizikos mažėjimui neturi įtakos. Mokslininkai tai aiškina taip: mokantis šokti reikia nuolat galvoti apie žingsnius, apsisukimus, kūno laikyseną. Šokėjas turi priimti daug sprendimų – dėl to jo nervų raizginys darosi vis sudėtingesnis. O už elegantišką judėjimą ir kūno koordinaciją atsakingos neuronų jungtys yra žmogaus smegenų pagrindas.  

Be to, naudinga nuolat keisti šokio partnerius, nes prie jų kiekvieną kartą reikia prisitaikyti iš naujo.

Tačiau neurologai pastebi, kad yra didelis skirtumas tarp to, kaip profesionalių šokėjų ir mėgėjų smegenys suvokia rimą ir erdvę. To priežastis -  ne tik ilgalaikės treniruotės, bet ir įgimti profesionalių šokėjų gabumai, kurių reikia nepriekaištingai ir kompleksiškai koordinacijai. Manoma, jog egzistuoja ir tam tikras „šokio genas”.

Vis dėlto, kaip teigia mokslininkai, tai, kad neturime įgimtų gabumų, ne priežastis atsisakyti šokio. Tuo labiau kad paprastus polkos ar fokstroto žingsnelius galime išmokti kiekvienas.

Parengta pagal „Focus”

• neigimas;
• liūdesys;
• kaltė;
• stigmos baimė;
• sumišimas;
• nesėkmės pojūtis;
• gėda;
• pyktis;
• palengvėjimas. (EPPIC,1997; Ferrari, 1996)

Sunkiausia šeimai būna ligos pradžia ir ūmūs jos epizodai, kai sergantysis elgiasi ypač keistai, nenuspėjamai ar nepriimtinai. Tuo metu šeimai labiausiai reikia pagalbos. Ypač jos reikia paaugliams, gyvenantiems su sergančiu psichikos liga artimuoju.

Šeimos terapija – tai šeimos rūpinimasis jumis. Šeimos švietimas padeda lengviau suvokti ligą bei su ja susijusias problemas. Šeimos nariai mokomi, kaip sumažinti ligos atsinaujinimo tikimybę, kaip įvairiais atvejais elgtis su sergančiuoju.

perspeju – SUBJEKTYVU.

Sis kursas turejo labai daug potencialo, kurio viso mes (grupe) neisnaudojome. Isties patraukli schema: destytoja papasakoja apie problema, studentai pristato ivairius jos sprendimo variantus, ir tada ziurime pavyzdi t.y. filma. Tik kodel zmones prarado nora lankyti tokius seminarus?

kalbu apie diskusija – kur dingo susidomejimas, dalyvavimas ir aktyvumas seminaruose? kas pasikeite?

pagrindiniai zirniai, kruopos krito ant pristatymu, kurie buvo nuobodus. Va cia ir norisi pakalbeti daugiau. Tik pasakes situos zodzius supratau kokie jie neteisus. Ir po keliu sekundziu pazire nepasitenkinimai paantrino – “o jei as zmogus, neturintis igudziu idomiai pristatyti temos? Ka man tada daryti?”.

Suprasdami savo matymo siauruma norime save pateisinti – skyreme beveik valanda laiko is savo labai brangaus gyvenimo pamastymui sia tema Toliau israsau kelias padrikas mintis ir zodzius, kurie buvo raktiniai musu diskusijoje.

NUOSIRDUMAS. Isivaizduokite debesi. Dabar is jo einancia rodykle su zodziais “idomus, aktyvus, itraukiantis pristatymas”. Ka tai reiskia? O tai yra is negrieztos, nestrukturuotos formos, arba tik truputi strukturuotos formos (destytojos pozicija) padaryta aiski ir strukturuota – 70% vertinkite pristatyma o 30% visa kita, pvz teorine medziaga. Bet tai neteisinga. Kodel rodykle tik viena? Kodel negali buti kelios? pvz: 1.idomi, aktyvi prezentacija – viskas labai gyva. 2. ne aktyvi prezentacija, kurioje esme – gera medziaga. Bet – be projektoriaus. Butu idomu, ka? 3.labai trumpa “idomybiu” prezentacija – tai pvz trumpas perliuku ieskojimas, visokiu keistenybiu, susijusiu su tema, ko nera jokiuose vadoveliuose, bet ko yra googlej ar youtube. 4. ir 5. taip pat gali buti, tik dar nezinau kokie…

Taigi, kas vienija tokias geras prezentacijas? Nuosirdumas. Jei as gerbiu auditorija – as kalbu taip kad mane girdetu. As ruosiausi taip kad mane suprastu. Jei kalbu tyliai – atsistoju. Jei medziaga nuobodi – ja trumpinu. Manau svarbiausias pasiruosimo momentas – demesio! -  isbuti temoje. Praleisti su ja truputi laiko. Ne su tekstais, ne su teorine medziaga, bet su tema, kuria pristatysi. Jei galima pasivarduosiu – pvz Mantas – net negirdejau jo prezentacijos, bet kertu lazybu ja atsimenate. Nes jis skaite knyga apie egzistencializma grizinedamas is baznycios viena sekmadienio ryta – t.y. jis jau buvo temoje. Todel jam nereikia atpasakoti teksto – nieko panasaus. Jam uzteko papasakoti ka jis suprato budamas temoje.

gaila, kai ideju daug ir jos geros, bet is ju ispaudziama ne viskas. Galbut raktas (vyriska logika) technikoje, priemonese,. Pvz. prezentaciju metu 10 minuciu smeliio laikrodis ant stalo. Pabandykite isivaizduoti. O dabar jei dar kelios tokios detales? gal.

ISSUKIS. destytoja rizikavo. Kursas isties pilnas naujoviu – www, filmai, asmenisko rysio su musu kursu paieskos. Verta pagarbos drasa. O kaip mes? Mums svarbu pazymys. Jei ziuri pazymio ar gali rizikuoti? ne… greiciausiai ne.

visi daugiau maziau bijo ir jaudinasi.

vis dar nera atsakymo. Tai ka paminejau yra tik hipotezes, kuriu neisskaiciuosi net su SPSS.

Galiausiai: jei grupe nediskutuoja jau 4 kurse, tai kas dar gali keistis? nieko. Nesam kursas is amerikonisku serialu, kur ten graziai kalba ir kuria moksla ir t.t. Matyt, netike lukesciai ir isivaizdavimai. O tai tikrai nera nei destytojos, nei musu paciu atsakomybe. m?

grazios idejos, kurios kabliuoja, bet tik truputi. kodel? NUOMONE – “as cia tik laikinai. Tikrasis as busiu kazkada veliau, kazkur kitur. Va ten as atsiskleisiu ir prazysiu kaip gelele. Ten as busiu aktyvus, kuriantis, darantis. Nes ten as BUSIU. O cia – VDU, arba cia – paskaitoje – as NEESU. as cia tik trumpam. tai mano tarpine stotele. Kas buna tikras ir grynas tarpineje stoteleje?”. kada busi savo stoteleje?

Aleksas ir Andrius

p.s. atsiprasau uz negrazu stiliu, klaidas ir zargonus.

ir nepalinkesiu nieko. gal tik – buk gyvas kaip tie dainuojantys senukai.

Priešistorė

Esu Paulius Kontrimas, būsimas psichoanalitinės teorijos atstovas. Kai mąsčiau apie šią teoriją, pagalvojau – „na ne, tik ne ši teorija“. Kodėl aš taip pagalvojau? Psichoseksualinė pakraipa atrodė atgrasi, nes ji žmogų irėmino į seksualumo rėmus, o mano pradinės pažiūros buvo – kad žmogus yra laisvas ir neskaidomas. Kad žmogus gali būti laisvas  ir dabar neneigiu, tačiau pasikeitė mano požiūris, kaip tą laisvę pasiekti. Arba kaip mano kolega egzistencialistas Mantas Gricius teigia: „laisvas ne nuo ko, bet kam“. Kita vertus aš pasisakydavau, kad žmogaus skaidyti negalima, bet šiandien  manau, kad skaidymas yra tik salyginis, tik tam, kad būtų lengviau aiškinti tam tikrus dalykus. Tai maždaug tas pats, kai pasakymas: „Kaip suvalgyti  dramblį? Supjaustyti į gabaliukus ir suvalgysi.“. Taigi žmogaus skaidymas į dalis man yra priimtinas. Kitas svarbus pasirinkimo akcentas buvo Freud asmenybės apibrėžimas. Jis teigė, kad asmenybė turi tik jam būdingas pastovius ypatumus. Kiekvienas turi savitą mąstyseną, jauseną ir veikseną. Savitumą prilyginu kūrybiškumui, apie kurį nesenai rengiau pasisakymą, kad kūrybiškumas yra kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė.

Žvelgiant į psichoanalizės atsiradimo šaknis (analizuojant jos kultūra ir šaknis), atradau sąsajas, kad psichoanalizė kilo iš krikščionybės, o būtent iš Šv. Augustino, kuris pirmasis gyvai ir metodologiškai aprašė subjektyvią emocinę patirtį. Jis taip pat teigė, kad žmogus nuolat išgyvena kovą tarp kūniškosios ir dvasiškosios valios. Valia,mano manymu, psichoanalizėje atitinka ego. Taigi Ego kenčia nuo Id, o ši kančia, kaip sako Augustinas, priartina žmogų prie gyvenimo ir mirties paslapties. Pagrindinis valios svoris – yra meilė. Meilė yra aukčiau už protą ir jusles. Kaip ir Sigismund Freud išskyrė pagrindinius du gyvenimo instinktus – erosą, kaip kūrybiškumo instinktą, ir mirties instinktą – tonatos. Eroso, mano manymu, kaip ir Šv. Augustino valios, pagrindinė jėga – meilė. Taip pat sąsajas atradau ir su Senovės filosofijos atstovu Euklidu, kuris teigė, kad egzistuoja du pasaulio principai, pagal kuriuos elementai jungiasi ir skaidosi. Tai elementus jungianti meilė ir skaidanti – neapykanta. Turbūt aiški analogija su erosu ir tonatos. Šis akcentas man patinka dėl to, kad viskas labai supaprastėja. Jei nori gyventi, mylėk, jei miršti – tiesiog esi pilnas neapykantos. Pagrindinis vaistas – meilė, erosas ar kaip tai pavadinsime. Skamba ganėtinai mistiškai, bet pabandysiu apie tai pakalbėti plačiau savo pasisakyme apie savižudybes. Taigi įvardinsiu pagrindines savo teorines prielaidas žmogaus pasirinkime Gyventi ar Mirti.

Sielos ir seksualumo teorijos žvilgsnis į savižudybę 

Asmenybė. Žmogaus emocijos, siekiai, mintys priklauso nuo pastangų įveikti svarbiausią žmogaus konfiktą tarp socialinių suvaržymų ir biologinių impulsų. Žmogų veikia agresyvūs, malonumo siekantys, biologiniai impulsai ir internalizuoti socialiniai suvaržymai, tad pagrindinis žmogaus tikslas, kad gyventų, tai įveikti šiuos suvaržymus. Kaip Šv. Augustinas minėjo: “nugalėk pats save”. Taigi žmogus yra biologinė, socialinė ir psichologinė būtybė ir visos šios trys dimensijos daro įtaką jo pasirinkimui – gyventi kūrybiškai (kurti save ir savo gyvenimą) ar jį ardyti (skaidyti savo elementus). Freud teigia, kad socialinių veiksnių poveikis asmenybei yra gana ryškus: iš visuomenės žmogus gauna supratimą apie savo biologiją ir įgauna tam tikras psichologines reakcijas į tam tikrus objektus, kurie daro įtaką savęs bei kitų suvokimui.  Freud teigė, kad žmogaus asmenybės šakelė pasilenkia per pirmuosius penkis gyvenimo metus. Vaiko ego per kognityvinius procesus atsiskiria nuo id ir kaip tas atisiskyrimas įvyksta, priklauso dauguma vaiko veiksmų,suvokimas ateityje. Taigi psichoseksualinė teorija įvardina žmogaus psichikos dinamiką keičiantis biologiniui žmogaus kūnui. Šalia vaiko esantys žmonės, turi didelę reikšmę vaiko vystymuisi, nes jie moko, kaip išreikšti biologinius impulsus tokiais būdais, kurie leistų patirti malonumą, tačiau kartu nesukeltų ir kaltės jausmo bei baimės. Statistikos terminais galime kalbėti, kad malonumo kintamasis yra pakeičiamas į malonumą socialine prasme (angl. Recode into different variance). Kad vaikas sugebėtų adaptuotis, jis iškomas malonumų tenkinimo modelio, jei jis tai išmoksta, tada gali prasmingai gyventi ir visada matyti prasmę, nes žino, kas galima tuo metu, ką būtent reikia daryti vienu metu, kad po to būtų ilgalaikis malonumas. Čia slypi ir maža paklaida, ar šis žmogus išauga altruistas ar tiesiog veidmainis? Turbūt šio klausimo dabar neatsakysiu. Pabandykime pratęsti žmogaus savęs naikinimą pagal psichikos dinamikos tridimensį matmenį. Taigi asmenybės psichika išskaidoma į: Ego, superego ir id. Ego yra valdantysis tarpininkas, superego – internalizuoti idealai, o id – pasąmoninė psichinė energija. Mano suvokimu, asmenybės laimę, sėkmę ar kaip pavadinsime, nulemia šių trijų dimensijų suderinamumas. Gitaros mokymesi derinimo sąvoka yra apibudinama kaip tikslus santykis tarp garsų. Tai atitinkamai ir asmenybė, jei nori, kad ji būtų suderinta, tiksli, tai visos jos trys dimensijos tarpusavy turi būti suderintos. Kaip jos yra derinamos vystantys asmenybei?

Iš pradžių tik ką gimęs kūdikis yra valdomas id. Jis neatsižvelgia į aplinkos sąlygas bei reikalavimus, jis nori ir tenkina savo poreikius „čia ir dabar“.  Kūdikių veikimas yra nukreiptas į dabartį, aišku, tai dėl to, kad jie laiko suvokimo dar nesupranta, tik vystantys žmogui atsiranda trys laiko perspektyvos: praeitis, dabartis ir ateitis. Pagal psichoanalitinę teoriją, žmogaus laiko orientacija taip pat turi įtakos į savižudybę, bet apie tai pakalbėsiu vėliau. Taigi id pagrindas – malonumo principas. Toliau susiformuoja atskiras ego, kurio pagrindinė esmė – realybės principas. Vaikas, kurio ego susiformuoja, išmoksta derintis prie realybės. Taigi pagrindinė žmogaus užduotis – išmokti pateninti id impulsus priimtinais būdais, kurie veikiau sukelia ilgalaikį malonumą, o ne skausmą ar sumaištį. Taigi ego yra įsisąmonintas suvokimas, mintys, vertinimai, prisiminimai.

Ir trečioji dimensija yra superego. Tai sąžinės balsas, kuris verčia ego atsižvelgti ne tik į realybę, bet ir į idealus. Superego nusako asmenybei, kaip jis turi elgtis. Kadangi superego talpina idealus, tai, kas yra svarbu ir privalo stovėti žmogaus pasirinkimų centre ir to, kas nelabai svarbu. Superego siekia idealumo ir vertina mūsų poelgius, kurie arba didina mūsų savivertę arba ją mažiną. Aišku nuo to taip pat priklauso žmogaus polinkis į savižudybę arba gyvenimą. Jei yra patiriamas teigiamas pasididžiavimas, žmogaus vertė kyla, jei neigiamą kaltės jausmą, tai mažėja. Ego yra asmenybės valdytojas, kuris suderina superego ir id, taigi tarp id ir ego yra nuolatinė kova, kurią žmogus turi kasdien įveikinėti. Superego formuojasi, kai mes internalizuojame savo tėvų ir kultūros moralines nuostatas bei vertybes, kurių dėka igyjame gėrio ir blogio bei savo idealų sampratą. Svarbiausia internalizacija, mano manymu, vyksta 6-12m. tarpe, kai vaikas išgyvena Edipo bei elektros kompleksus. S.Freud neigė, kad yra elektros kompleksas, bet mano manymu, elektros kompleksas egzistuoja. „Tik berniukams yra būdingas lemtingas meilės vienam iš tėvų ir kartu neapykantos kitam, kaip varžovui, derinys“ (Freud, 1931m.). Ši asmens vystymosi vieta yra svarbi, nes tada susijungia du jausmų poliai – meilė ir neapykanta. Kodėl tai yra svarbu? Mano manymu, žmogaus sėkmė (gyvenimo malonumas ir motyvas) yra stipri tik tada, kai jis turi tvirtus du priešingo polio jausmus – tai meilė ir neapykanta. Kalbant vertybine prasme, jei nori pakeisti visuomenės tvarką, turi stipriai nekęsti dabartinės tvarkos ir myleti idealą, kokia ji turi būti. Kalbant apie berniukus, jie vienu metu išgyvena meilę mamai ir neapykantą tėvui, iš to kyla ir jų vertybės bei suvokiamas tapatumas, asmenybės tvirtumas. Jei ši gyvenimo atkarpos vieta yra išgyvenama tinkamai ir stipriai, tada žmogaus asmenybės stipriosios pusės išsiugdo, ego įgauna tvirtus „pamatus“, tad savižudybės rizika sumažėja ženkliai. Taigi šis tarpsnis, kai mūsų superego išauga ir tvirtėja, nuo to labai priklauso ar žmogus įgaus „imunitetą“ sekantiems konfliktams ar ne.

Aptarus šias tris psichikos dimensijas, galima įvardinti laiko orientaciją. Jei žmogus rūko, geria, lytiškai santykiauja su bet kuo ir bet kada, jis yra dabarties laiko orientacijos. Tai atitinka id. Jie yra linkę verčiau mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais dabar, negu paaukoti esamus malonumus sėkmės ir laimės ateityje labui (Keough ir kt. 1999m.).

Trumpai tariant, žmonės instinktyviai ieško malonumų. Tačiau jie daug labiau stengiasi išvengti skausmo. Tikrovėje daug daugiau tenka patirti skausmą, o ne malonumą. Todėl vengiant skausmo (kančios). Šis vengimas ir atsisuka prieš patį žmogų.

Terapija:

Norint užkirsti kelią savižudybei, reikia tyrinėti asmenybės pasąmonės turinį, įvertinti asmenybės ypatybes. Visiškai atsisakoma objektyvių įvertinimo priemonių, nes taip gaunama tik paviršinė sąmoningojo lygmens informacija. Reikia savotiško psichologinio rentgeno – testo, kuris leistų pažvelgti giliau ir atskleistų užslėptus konfliktus bei impulsus. Tam yra tinkami projekciniai testai, kai pateikiami neaiškūs dviprasmiai dirgikliai ir tada žvelgiama prasmė, kas atspindi žmogaus interesus ir konfliktus. Taip pat galima naudoti TAT (teminį apercepsinį testą), kuriuose žmonės kuria pasakojimus. Yra ir daugybė kitokių projekcinių testų – pagal kontrolinį žodį, pasakyti pirmą galvon atėjusį žodį arba Rorshacho rašalo dėmių testas, kuris atspindi mūsų neišreikštus jausmus bei vidinius konfliktus. Tai padeda suprasti konkretaus žmogaus asmenybę bei emocinius sutrikimus. Pats Freud labiau domėtųsi testavimo metu vykstančio gydytojo ir paciento sąveika. O stipriausias ginklas, tai psichoterapija, kur leidžiamasi į asmeninę kelionę po vidines savo reprezentacijas. Svarbiausia kuo labiau suprasti neįsisąmonintas pasąmonės galias, kurios gali nulemti tavo veiksmus.

Literatūra:

1. David G. Mayers „Psichologija“, 2000m.
2. Richard Appignanesi, Oscar Zarate „Susipažinkime: Freudas“, Vilnius 2005.
3. A.Perminas ir kt. „Asmenybės sveikata: teorijų sąvadas“, Kaunas 2004.

Gyvūnų terapija

Yra dalykų, kuriuos gyvūnai jaučia, emocijų, kurios sukyla be žodžių. Tokie dalykai toli pralenkia įprastas medicinos priemones. Tačiau apie mus supančius gyvūnus dažniausiai esame linkę galvoti tik kaip apie padėjėjus, o ne gydytojus.  Klasikinis pavyzdys: šuo – aklojo vedlys. Kaip bebūtų keista, tačiau vis dažniau gyvūnams priskiriamas kitas vaidmuo – terapeuto.

Gyvūnų terapija – tai gydymo metodika “vienas vienam”, turinti aiškiai suformuluotus tikslus, kai gydymas atliekamas dalyvaujant ir padedant gyvūnams, kuriuos prižiūri tos srities gydytojas profesionalas: ar tai būtų terapeutas, ar fizinės ir užimtumo terapijos specialistas, ar socialinis darbuotojas, jie stebi paciento gijimą taip, kaip tai darytų ir tradicinės terapijos atveju.

Gyvūnų terapija

•  Padėda sukurti motorinius sugebėjimus, dėmesio koncentraciją, bendravimo ir savosios vertės supratimo funkcijas.
• Gyvūnai būna sertifikuoti, juos prižiūri tam darbui paruoštas asmuo.
• Yra draugijų, kurios rūpinasi gyvūnų treniravimu ir sertifikavimu tarnybai “vienas vienam” bei terapinėms situacijoms.
• Padaugėjo pasveikimo atvejų, kai gydant dalyvavo gyvūnai. Jie padeda pašalinti baimę, suteikia ligoniui motyvaciją sveikti.
  Gyvūnų vaidmuo gydant psichines ligas: depresijos kankinami ligoniai dažniausiai būna sutrikę, užsidarę giliai savyje, nesugeba ištiesti kitam rankos, tačiau pabendravę su gyvūnais, tokie ligoniai pamažu atsiveria.

Gyvūnų terapijos pavyzdžiai:

Vienas vyras su potrauminio streso diagnoze metų metus nebylus ir nejudantis išbuvo embriono pozoje, ir niekas negalėjo iš ten jo “ištraukti”. Tik airių vilkšunis, gulintis nosis prieš nosį, sugebėjo pasiekti kontaktą žvilgsniu ir akių judesiais. Panašaus rezultato pasiekė ir triušis, atneštas vienam prievartą patyrusiam vaikui, kuris pirmuosius žodžius ištarė būtent jam, nors iki tol niekam žodžio nebuvo prataręs. Vienai vėžio sudarkytu veidu moteriai labai padėjo atneštas triušis, kuris tyliai tupėjo moteriai ant krūtinės ir ramiai į ją žiūrėjo. “Triušiui buvo nesvarbu, kaip aš atrodau” – pastebėjo moteris, kurios psichiką labai žeidė negražiu tapęs veidas. 

Delfinų terapija

Istorija. 1960 m. Dr. John Lilly pirmasis pastebėjo, kad delfinai galėtų padėti žmonėms išmokti bendrauti vienas su kitu. 1970 m. Dr Betsy Smith, pastebėjo teigiamus efektus savo neįgaliam broliui po pabendravimo su delfinais. Pradėjo tyrinėti delfinų teikiama poveikį žmonėms. 1980 m.Dr David Nathanson. Jis išvystė delfinų terapija. Po jo atliktų tyrimų, kai buvo gauti patvirtinantys DT efektyvumą rezultatai, DT centrai pradėjo steigtis visame pasaulyje. 2002 Lietuvos Jūrų muziejuje pradėtas vykdyti delfinų  terapijos tyrimas.

DT tarpusavio skirtumai

• Įvairios rūšys (nuo paprasto stebėjimo ar pasiplaukiojimo su delfinais iki sudėtingesnių, individualiai prie sutrikimo pritaikytų veiklų),
• Laikas (nuo vienkartinės sesijos, iki keliolikos sustikimų komplekso),
• Vieta  ( uždaras baseinas- uždari vandens telkiniai).

DT taikymas

Neurologinai sutrikimai, autizmas, Dauno sindromas, bendrosios raidos vėlavimas, hiperaktyvumas, depresija, paralyžius. Visgi DT yra efektyviausiai taikoma Douno sindromą, autizmą, depresiją ir hiperaktyvumą turintiems vaikams.

DT pagalba

• Paskatinimas ar apdovanojimas už atliktas užduotis (vaikams pasiplaukiojimas su delfinais yra malonus, vien jau keliavimas prie jūros, šiltas vanduo ir plaukiojimas su nuostabiais nematytais gyvūnais yra kaip paskatinimas atlikti nelabai mėgstamas kitas terapines metodikas, pvz, autistai vaikai nemėgsta, kai juos masažuoja, ir DT yra kaip paskatinimas už išbuvimą kineziterapijoje).
• Garsas (delfinų skleidžiamas ultragarsas manoma, kad turi įtakaos smegenų bangų ritmui. Aktyvumo būsenoje budingas beta ritmas, kuris skatina problemų sprendimą, bet taip pat jo perteklius daro įtaka stresui ir nerimui padidėti. Tuo tarpu po DT ritmas pakinta iš beta į alfa rimtą, kurio metu žmogus būna labaiu atsipalaidavęs ir ramus.
• Maloni aplinka. Delfinai ilgiau nei kiti gyvūnai sugeba išlaikyti žaidybinę elgseną. Taip pat manoma, kad delfinai jaučia problemines sritis ir per savo žaidimus skatina išreikšti tas problemines sritis (pvz, užsidarę vaikai DT pradeda aktyviau reikšti emocijas).

DT pliusai

• Emociniai pakitimai
• Vaikai nusiramina
• Pagerėja jų bendravimas
• Padidėja dėmesio koncentracija
• Padidėja pasitikėjimas  ir savęs vertinimas
• Geresnė koordinacija
• Akių kontaktas, šypsojimasis, juokas ir lietimas
• Sustiprėjusi imuninė sistema

DT minusai žmonėms

• Ne gydymo metodas, o papildoma priemonė
• Nedaug nepriklausomų mokslinių tyrimų patvirtina delfinų terapijos efektyvumą (pagrinde remiamasi DT specialistų ir vaikų tevu subjektyviais stebėjimais)
• Agresyvus delfinu elgesys ( yra užfiksuota atvėju, kada po pasiplaukiojimo su delfinais žmonės buvo sužeisti- sulaužyti šonkauliai, apkandžiojimai, įvairios žaizdos)
• Delfinų ligos (jautresni ar alergiški žmonės gali užsikrėsti delfinu pernešamomis ligomis)
• Brangus metodas

DT minusai delfinams

Nelaisvėję laikomu delfinų stresas ( delfinai orientuojasi aplinkoje dėka skleidžiamų ultragarsų, todėl baseine, kur aplinka labai ribota, jie gali pasijusti labai blogai nuolat girdėdami į sieneles atsimušanti garsą). Užsikrėtimas  žmonių ligomis. Pavojus laukinių delfinų populiacijai ( DT populiarėjant delfinai pradėti aktyviau gaudyti. Taip pat dėl žmonių įsikišimo gali pasikesiti gamtoje gyvenančių delfinų matinimosi, poravimosi ir pan įpročiai).

Arklių terapija

Hipoterapija (graikų klb. hippo – arklys) arba gydomasis jojimas – gydymas, panaudojant arklį. Tai terapija, kurios metu arklys, jo judesiai atveria žmogui naujų judėjimo ir suvokimo galimybių. Naudojama kaip pagalbinė priemonė kartu su kitomis gydymo programomis.

AT istorija. Atsirado 1960 metais Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje. Vokietijoje gydymas vyko su dviem psichoterapeutais, specialiai paruoštu arkliu ir jo prižiūrėtoju. 1980 m. į Vokietiją mokytis hipoterapijos atvyko grupė terapeutų ir kalbos patologų iš Kanados bei JAV ir išsivežė gautas žinias į savo šalis, kur jas taikė praktijoje.

AT taikymas

1. sutrikęs intelekas;
2. autizmo sindromas;
3. aklumas;
4. fizinė, bei kompleksinė negalė;
5. cerebrinis paralyžius;
6. atsilikęs vystymasis;
7. skoliozė (stuburo iškrypimas);
8. mokymosi ar kalbos sutrikimai;
9. daugybinė sklerozė;
10. jutiminių procesų sutrikimai;
11. trauminiai smegenų pažeidimai.

Žirgo ėjimo ritmas labai gerai dera su žmogaus, nes abiejų dubuo daro tokius pačius trijų padėčių judesius. Todėl hipoterapija padeda smegenims atkurti judesio vykdymo funkcijas, prarastas po sunkaus smegenų pažeidimo. Vaikai ir suaugusieji gali pagerinti savo laikyseną, raumenų tonusą, koordinaciją, balansavimą, jutiminį/motorį išsivystymą. Gerina kalbos ir kalbėjimo įgūdžius, jei hipoterapija naudojama kartu su kitomis priemonėmis. Hipoterapija siekiama ne tik ugdyti motorinius įgūdžius bei šalinti judėjimo sutrikimus, bet taip pat formuoti psichosocialinį elgesio būdą grupės gyvenime.

Kaip tai atrodo?

• Reikalingi 4 “terapeutai”: 1 terapeutas, 2 savanoriai ir arklys;
• Vaikas vienas arba su kitu kitu asmeniu pasodinamas arba paguldomas ant arklio nugaros (priekiu arba atbulai) ir jis lėtai arba ristele vedamas.
• Gali pats vaikas vesti arklį, jį šerti, šukuoti.
• Jei pacientas naudoja ramentus ar invalido vežimėlį, yra speciali pakyla, kad būtų patogiau jį pasodinti ant arklio. 

AT naudojantys specialistai. Hipoterapiją praktikoje gali naudoti:

• Kineziterapeutai – lavina sėdėjimą, stovėjimą, ėjimą;
• Darbo terapeutai – moko paprasčiausių kasdienių įgūdžių, pvz., šerti arklį, sukoncentruoti dėmesį…;
• Kalbos ir kalbėjimo patologai – gerina artikuliaciją, burnos motorinius įgūdžius…

Specialistų ruošimas: Norint gauti leidimą praktikoje naudori hipoterapiją, reikia turėti ne mažiau, nei 3 metų (6000 val.) darbo stažą savo srityje ir per juos įgytos praktikos hipoterapijos srityje ne mažiau, nei 100 val. Patirtis ir laisvas darbas su arkliais ir jojimo įgūdžiai. Tada gali laikyti egzaminą, o išlaikiusieji gauna hipoterapijos klinikinio specialisto sertifikatą (HPCS), kuris išduodamas 5 metams. Po 5 m. turi vėl laikyti egzaminą arba pristatyti raštišką įrodymą, kad per tą laiką tęsė mokymąsi, kuris truko 120 val., arba vykdė mokslinę veiklą, susijusią  su hipoterapija.

Tyrimai:

Vaikų cerebrinis paralyžius, tirta 10 vaikų (2,3 – 6,8m.).  Rezultatai – teigiamas efektas funkciniam motoriniam atlikimui. Pokyčiai: gulėjimas – vartymasis, šliaužimas – ėjimas keliais, geresni socialiniai įgūdžiai. Kt. tyr. rezultatai – po AT vaikai sunaudoja mažiau energijos eidami.

Spazminis cerebrinis paralyžius, vaikai nuo 4 iki 12 metų. Rezultatai: žymus pagerėjimas raumenų aktyvumo simetrijai po 8 min. hipoterapijos, kai arklys juda. Tačiau pokytis nepastebėtas, kai vaikas tik sėdi ant nejudančio arklio.

Platesnis naudojimas: Rengiami kursai firmų vadybininkams, vadovams. Kalėjimuose įrengiami žirgynai nuteistųjų auklėjimo programoms vykdyti.

AT pliusai

Arklys suteikia žmogaus eisenos įspūdį; Arklio žinginės judesiai panašūs į žmogaus ėjimą. Žingsniuojant arklio nugara juda trimis kryptimis. Trimačiai judesiai persiduoda raitelio kojoms, liemeniui, dubeniui, pečiams, rankoms, kurie yra identiški sveiko einančio žmogaus judesiams.

Arklys sumažina judesių ribotumą; Asmenys, kurių judėjimas ribotas, atsisėdę ant žirgo gali pajusti ėjimo judesius bei lengviau juos treniruoti. Kuo daugiau susiformuoja judesių atlikimo schemų, tuo lengviau galima išmoki naują judesį.

Arklys sumažina funkcinius raumenų simetrinius pakitimus; Ritmingi, švelnūs, tolygūs arklio lingavimai, priverčia dirbti tiek kairės, tiek dešinės kūno pusės raumenis. Padidėjusių raumenų tonusas sumažėja, o sumažėjusių- padidėja. Taip stiprėja nusilpusios kūno pusės raumenų jėga.

Arklys moko; Hipoterapijos metu asmeniui bendraujant su specialistu, plečiasi kalbos, kūno, aplinkos žinios bei suvokimas. Hipoterapija ugdo savarankiškumą, atsakingumą, bendravimą bei tarpusavio supratimą ir pagalbą.

Arklys žadina teigiamus jausmus; Prisilietimas prie žirgo, kaklo kasymas, įvairios žirgo spalvos, jo specifinis kvapas, kanopų dundėjimas- visa tai stimuliuoja įvairias (motorinę, propriorecepcinę, vestibiulinę, sensorinę, psichinę) organizmo sistemas. Be to formuoja supratimą apie kūną ir jo orientaciją erdvėje.

AT minusai

• Brangu;
• Nepakankamai ištirta šios terapijos įtaka sveikatai;
• Išnaudojami arkliai.

Gyvūnų terapija Lietuvoje

Lietuvoje kur kas plačiau kalbama ir žinoma apie delfinų terapiją, o hipoterapija vis dar tūno šešėlyje, vienur ar kitur teikiamos paslaugos tiesiogiai nereklamuojamos, nes šios terapijos propaguotojams iškyla teisinių ir kitokių kliūčių. Nėra nei vieno gyvūnų terapijos metodo, apmokamo Ligonių kasų. Taip pat nėra savanorių centrų bei vykdomų apmokymų, kurių metu galėtų būti parengiami žmonės bei gyvūnai bendravimui su pacientais ligoninėse. Visgi, nors apie delfinų terapija kalbama plačiau, tačiau tai yra brangesnis metodas, nei arklių terapija. Arklių terapija yra plačiau ištirta, daugiau aprašyta medicinos literatūroje nei delfinų terapija.

Gyvūnu terapija yra tik papildoma priemone, o ne savarankiškas gydymo metodas.               

Literatūra:

• http://www.ptcny.com/PDF/AHCB_2007_8.pdf
• www.americanhippotherapyassociation.org
• Debuse D., Chandler C., Gibb C.,(2005). An exploration of German and British physiotherapists’ views on the effects of hippotherapy and their measurement. Physiotherapy Theory and Practice, 21(4):219-242.
• http://www.timas.lt/vdu/katinai_ir_stresas.pdf
• http://www.geocities.com/delfinologija/58.html
• http://www.researchautism.net/interventionitem.ikml?print&ra=64&infolevel=3
• http://www.muziejus.lt/en/inside.php?id=terapija
• http://www.dolphinhumantherapy.com

E.Eriksonas (1902 – 1994) savo teorijoje teigė, jog žmogaus raida nesibaigia iki pat jo mirties. Žmogus per savo gyvenimą pereina universalias visai žmonijai vystymosi stadijas. Asmenybė vystosi laiptelių principu, pereidama iš stadijos į stadiją. Visavertė asmenybė vystosi tik pereidama vieną po kitos visas stadijas. Kiekviena stadija turi savo krizę, t. y. kiekvienoje stadijoje turi būti išspręsti tam tikri socialiniai uždaviniai.

 Vystymosi stadijos:

1. Kūdikystė. Krizė: pasitikėjimas – nepasitikėjimas.
2. Ankstyvoji vaikystė.Krizė: autonomija – gėda.
3. Vidurinioji vaikystė. Krizė: iniciatyvumas – kaltė.
4. Pradinis mokyklinis amžius. Krizė: meistriškumas – menkavertiškumas.
5. Paauglystė. Krizė: identiškumas – vaidmenų sumaišymas.
6. Jaunystė. Krizė: intymumas – izoliacija.
7. Branda. Krizė: produktyvumas – stagnacija.
8. Senatvė. Krizė: integralumas – neviltis.

Paskutiniame žmogaus gyvenimo etape – senatvėje – pasak E. Eriksono, žmogus turi įveikti integralumo arba nevilties krizę. Tai – žmogaus asmenybės raidos kuliminacija. Ji priklauso nuo to, kiek sėkmingai buvo įveiktos ankstesnės psichosocialinės raidos stadijos. Be to, tai  - etapas, kai reikia priimti visus gyvenimo aspektus ir integruoti juos į stabilų gyvenimo steriotipą. Šios stadijos sėkmė liudija, kad asmenybė sugeba prisitaikyti prie gyvenimo išbandymų, bei sunkumų ir priimti gyvenimo apdovanojimus bei džiaugsmus. Žmogus jaučiasi prasmingo ir kryptingo gyvenimo viršūnėje; suvokia, kad pragyveno gyvenimą taip, kaip sugebėjo — jis turėjo tikslų ir ėjo link jų. Jis jaučia, kad po savęs paliks pėdsaką. Taigi egzistencijoje nėra baimės, žmogus pasirengęs priimti gyvenimą tokį, koks jis yra su jo pabaiga – mirtimi. Šis integralumo jausmas rodo asmenybę visiškai susiformavus ir išnaudojus visas saviraiškos galimybes. Jeigu to pasiekti nepavyksta, užvaldo nevilties, beprasmiškumo, tuštumos jausmai, išgyvenamas  nusivylimas,  nesąmoninga ( o kartais sąmoninga)  mirties baimė. Tokiu atveju i gyvenimą žiūrima kaip į nerealizuotų galimybių ir klaidų grandinę, imama gailėtis, kad gyvenimo negalima pakartoti, neigiami savi trūkumai ir projektuojami į kitus asmenis. Gyvenimo ciklas, duotas kiekvienam individui, tarsi nepriimamas, o integralumą pakeičia nuolatinė abejonė, napasitikėjimas savimi ir neviltis.

Neiveikę integralumo krizes, žmonės skausmingai išgyvena senatvę ir ją lydinčius sunkumus. Pagrindinės problemos senyvame amžiuje:

• Žmogus užsisklendžia savyje, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio, nutraukia socialinius ryšius, nors būtent socialinių santykių praradimas senatvėje yra itin skausmingas.
• Asmuo nepriima gyvenimo tokio,koks jis yra ir negali susitaikyti su gyvenimo partnerio ar bendraamžių mirtimi.
• Nesugeba palaikyti darnių tarpasmeninių santykių, nes neigiamos nuostatos apie save projektuojamos į aplinkinius žmones.
• Neranda tolimesnio gyvenimo prasmės, nes nusivylimo jausmas  verčia žmogų nepasitikėti savo jėgomis ir tai neleidžia kurti adekvačių, asmenybės galimybes ir interesus atitinkančių ateities planų.
• Nepriima gyvenimo ciklo, todėl negali susitaikyti su gyvenime vykstančiais fiziniais, psichiniais ir socialiniais pokyčiais. Dėl šios priežasties asmuo net nebando prisitaikyti prie vykstančių pokyčių.

Psichodinaminės psichoterapijos:

Nors Z. Froidas buvo įsitikinęs, kad psichoterapija yra neefektyvi dirbant su vyresniais negu 50 metų žmonėmis, nes jų psichiniuose procesuose trūksta lankstumo. Jis teigė, jog yra nebeįmanoma ugdyti senyvo amžiaus žmonių. Tačiau pastaruoju metu psichologai neigia šiuos teiginius ir dažnai psichoterapinės intervencijos yra taikomos dirbant su senais žmonėmis. Svarbu yra tik tinkamai parinkti metodą, kuris padėtų asmeniui.

Psichoterapija gali būti individuali ir grupinė. Psichodinaminiu požiūriu suvokus ir išgyvenus problematiško elgesio ir savijautos priežastis, išsprendus konfliktus, galima surasti pažangesnius, t.y. brandesnius prisitaikymo ir funkcionavimo būdus. , Psichoterapija yra „gydymas žodžiu“, pokalbiai, kurių metu asmuo stengiasi kartu su terapeutu susigaudyti savo problemose, kad palengvintų ir padarytų gyvenimą turtingesnį, suprantamesnį ir spalvingesnį sau ir jį supantiems žmonėms.

Individualios psichoterapijos komponentai taikomi senyvo amžiaus žmonėms:

Psichodinamisniu požiūriu, netinkami praeities ir dabarties tarpasmeniniai santykiai sukelia asmenims bendravimo ir socialinių santykių palaikymo problemų. Psichoterapijos metu kartu su konsultavimu ir palaikymu stengiamasi ištaisyti netinkamus santykius. Tam yra naudojamas PERKĖLIMAS. Perkėlimas vyksta kai klientas reaguoja į terapeutą, kaip į asmenį iš savo gyvenimo, pvz.: tėvą, brolį, sūnų, sutuoktinį. Terapeutas naudoja perkėlimą siekadamas, kad klientas įsisamonintų neįsisąmonintus jausmus šiems asmenims.

Senyvo amžiaus žmonių tarpe dažnai pasireiškia PRIKLAUSOMYBĖS poreikis. Žmogus sendamas jaučia jog jo naudingumas mažėja, todėl išsivysto nerimas ir baimė būti atstumtam, apleistam, nemylimam. Tokiu atveju gali pasireikšti frustracija. Frustracija yra nemaloni, įtempta, į nusivylimą ir neviltį pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą ar įveikti sunkumu. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas (nervingumas, verksmingumas), pasyvumas (susigūžimas savyje), per didelis aktyvumas, agresyvumas. Terapijos metu terapeutas bando sukurti palaikančius santykius, kad patenkintų paciento priklausomybės poreikį. Tačiau šis procesas yra yra aktyviai kontroliuojamas terapeuto, neleidžiant pacientui imti vadovauti arba tapti vaikišku.

Dirbant su senyvo amžiaus pacientais labai svarbios yra malonios asmeninės pastabos, šiluma ir draugiškumas. Tačiau nepaisant to KONFRONTACIJA gali būti labai svarbi terapijos dalis. Netinkamos kliento reakcijos į terapeutą, tokios kaip graudumas, problemų pervertinimas, nuolatinis pagalbos ieškojimas, vėlavimas į susitikimus, turi būti išnagrinėtos. Tinkamai/sumaniai išsprestos situacijos konfrontacijos būdu leidžia pacientui pamatyti netikamas jo reakcijas ir elgesio būdus. Tai palengvina psichoterapijos procesą, bei padeda pacientui rasti tinkamesnius elgesio modelius.

Kai susiduriama su pacientu, kuris yra linkęs perdėti nusiskundimus, o jo problemos nuolat kartojasi, efektyvus terapijos būdas yra GYVENIMO APŽVALGA. Terapeutas pasiūlo žmogui atidėti problemas į šalį ir papasakoti savo gyvenimo istoriją. Apžvalga padada pacientams pamatyti gerasias savo gyvenimo puses, prisiminti pozityvius išgyvenimus. Prisiminimai skatina atrasti ir įvertinti teigiamas gyvenimo puses. Kaip teigė E. Eriksonas svarbu yra integracija. Terapeuto pagalba  pacientui atskleidžiamas jo patirties naudingumas, prabėgusio gyvenimo grožis, o tai veikia kaip puikus vaistas prieš neviltį.

Grupinė terapija:

Kai kuriems pacientams labai efektyvi yra grupinė psichoterapija, nes jos metu asmuo jaučia kitų grupės narių palaikymą, pastebi problemų universalumą, gauna naudingos informacijos, plėtoja tarpasmeninius santykius. Dirbdamas kartu su kitais grupės nariais, kartu spręsdamas problemas asmuo patenkina priklausomybės poreikį, be to jaučiasi naudingas. Grupinė terapija atlieka socialine funkcija, ypač tiems asmenims, kurie jaučiasi izoliuoti.

Kognityvinės elgesio terapijos tikslas yra keisti  įsitikinimus apie save, kitus ir pasaulį, stiprinti savikontrolę ir ugdyti labiau priimtiną t.y. „teisingą“ (subalansuotą) mąstymą ir elgesį. Jos pagrindinis taikinys yra ryšys tarp:

• Kognicijų (ką mes galvojam)
• Afekto (ką jaučiame)
• Elgesio (ką darome)

Vienas iš kognityvinės elgesio terapijos uždavinių – išmokyti vaiką atrasti savo esminius įsitikinimus ir atpažinti klaidingas automatiškas mintis bei mąstymo klaidas, parodyti kaip tas klaidingas mintis galima keisti pasirenkant alternatyvius mąstymo bei elgesio būdus. Reikia mokyti vaiką įžvelgti sąsają tarp savo mąstymo ir problematinio elgesio, emocijų, fiziologijos, vaizduotės.

„įsitikinimai įgyjami, juos galima keisti“

Kognityvinėje elgesio terapijoje yra trys svarbūs komponentai:

• Mokomieji (edukaciniai) aspektai
• Kognityvinės technikos
• Elgesio terapijos technikos.

Mokomieji aspektai: Vaikui suprantamais terminais turėtų būt paaiškinta kognityvinės triados, schemų ir klaidingos logikos esmė. Reikia pasakyti vaikui, kad jis kartu su terapeutų suformuluos hipotezes ir tikrins jas per visą gydymo kursą. Pirmiausia mokoma atpažinti ir priimti savo jausmus. Atpažinti kylančias mintis ir su jomis susijusius įsitikinimus. Svarbiausia šiame etape, kad ne terapeutas pasakytų, o pats vaikas padarytų išvadą jog mintys veikia jausmus. Tada nuolatos vertinant ir tikrinant prielaidas ir įsitikinimus, ieškoma ir mokomasi alternatyvių kognicijų, įgūdžių. Jei vaikas turi kažkokį sutrikimą, svarbu jam paaiškinti apie tą sutrikimą jam suprantama kalba, nes vaikai dažnai jaučia kaltę gėdą ar pyktį, dėl to , kad turi psichikos sutrikimų. Taip pat svarbu išsiaiškinti kaip jis pats sau galėtų padėti arba kokiais būdais ir kur galėtų gauti pagalbą.

Kognityvinės technikos. siekiama:

1. Atrasti esminius įsitikinimus
2. Įvertinti esminius įsitikinimus ir juos patikrinti, atpažinti automatiškas mintis ir mąstymo klaidas
3. Rasti priežastis, kurios sukelia stiprias emocines reakcijas – atpažinti karštas situacijas, t.y. tas kuriose kyla nemalonūs jausmai, atsiranda pernelyg kritiškas savęs vertinimas ar klaidingos mintys.

Elgesio terapijos technikos: Naudojamos nevisavertėms, neadaptyvioms kognicijoms įvertinti ir keisti. Dažniausiai naudojamos technikos – įvairių tvarkaraščių sudarymas, eksperimentavimas, laipsniškas užduočių vykdymas, vaidmenų žaidimai, modeliavimas, repeticijos ir t.t. Pirmiausia siekiama perskirstyti vaiko kasdieninę veiklą ir padėti jam susidaryti kasdieninės veiklos tvarkaraštį taip, kad sumažėtų nemalonių užsiėmimų. Vaiko prašoma įvertinti, kurie užsiėmimai jo kasdieninėje  veikloje jį džiugina ir sukelia pasididžiavimo jausmą. Proceso eigoje yra eksperimentuoja – patikrinama ar tai kas įvyko, yra panašu į taiko buvo tikėtasi. Užduotys dažniausiai suskirstomos į mažus žingsnelius nuo lengviausio iki sunkiausio, kad būtų lengviau jas atlikti. Šituos žingsnelius galima nueit tiek vaizduotėje tiek realybėje. Visos namų užduotys turi būt kruopščiai aptariamos.

Tiek jaunesniems tiek vyresniems vaikams svarbus tėvų, globėjų, mokytojų paskatinimas. Vyresniems vaikams naudojamos paskatinimo formos:

• Kognityvinės (pagyrimai)
• Materialinės (trokštamo daikto įsigijimas)
• Ypatingų užsiėmimų ( nuėjimas į koncertą)

Jaunesniems vaikams vienas iš paskatinimų galėtų būt trumpalaikės sutarties sudarymas, skiriantis taškus, saulutes, žvaigždutes, pliusiukus ir t.t. už gerą elgesį.

Kognityvinės elgesio terapijos ypatumai, dirbant su jaunesniais vaikasi

Kognityvinė elgesio terapija gali būt taikoma asmenims, kurie geba pastebėti, identifikuoti, įvertinti ir sukurti alternatyvius mąstymo būdus.  Terapijos procese reikalingas tam tikras kognityvinis brandumas, sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, įvertinti įvykius iš įvairių perspektyvų. Teigiama, kad terapija sėkmingai vykdoma nuo 7 metų. Prieš taikant šią terapiją jaunesniems vaikams, reikia:

•  
  1. Įvertintai vaiko pažintines funkcijas
  2. Pateikti užduotį pagal amžių. Vaikams 7 – 12m. Vertėtų pateikt labai aiškias ir konkrečias užduotis.
  3. Abstrakčias kategorijas reikia paaiškinti paprasta, aiškia kalba, pvz: kalbantis apie pyktų, galima jį pavadinti išsiveržusiu ugnikalniu. Kalbantis apie automatiškas mintis gali sakyt, jog jos tarsi kasetė, kuri sukasi galvoje. Jei vaikui reikia išaiškinti apie fiziologinį atsaką galima žaist kareivėliais – vadas (smegenys) komanduoja kareiviams (kūnui, įvairiems organams), o šie vykdo įsakymus (širdis palaka greičiau). Piešimas taip pat labai padeda.

Kalbantis su vaiku, skatinant jį reikšti savo mintis apie jam nutikusius įvykius, jo elgesį, vaikas mokomas savsitabos. Įvykių gilinimasis į situaciją padeda vaikui pačiam suprasti įvykių esmę. Pvz: erzinamam vaikui atrodo, kad kiti vaikai jo nekenčia, todėl jis mušasi. Tačiau gilinantis į situaciją, jam paaiškėja, kad klasėje yra keletas berniukų, kurie erzina visus vaikus.

Svarbus tėvų vaidmuo: Jie gali dalyvauti vaiko kognityvinės elgesio terapijos kurse, tada jei atlieka terapeuto, kliento ir pagalbininko vaidmenis. Atlikdami pagalbininko vaidmenį tėvai padeda perkelti naujus įgūdžius į namų aplinką. Atlikdami terapeuto vaidmenį – turi būt gana aktyvūs ir stebėti, kaip vaikas pritaiko naujus kognityvinius įgūdžius. Tėvai skatinami kartu su vaiku aptarti ir išsiaiškinti problemas, pabandyti jas kartu spręsti. Patys tėvai išmoksta naujų elgesio įgūdžių ir suranda naujų savo problemų sprendimų būdų.

Terapijos sunkumai:

Vaikai gali būt nesuinteresuoti, nemotyvuoti šiam procesui, tada terapeutas pirmiausia turi stiprinti motyvaciją ir tiesiog eksperimentuoti taikant kognityvinę elgesio terapiją. Vaikui duodama daug teigiamo pastiprinimo, jo aktyviai klausomasi.

Kartais iškyla bendravimo problemos dėl vaikų uždarumo ir pasyvumo, tada terapeutui reikia pasitelkt kūrybiškumą. Įvairių kortelių, paveikslėlių, figurėlių, žaidimų naudojimasis sudomina vaikus. Kartais vaikai vengia kalbėtis apie save, bet gana lengvai kalba apie save kaip apie trečią asmenį žaidimų metu. Kartais padeda retoriniai klausimai, kai užduodami atviri klausimai ir pateikiama keletą atsakymo variantų. Svarbu naudoti tinkamus žodžius, nes vaikai labai neigiamai vertina tokius pasakymus, kaip pvz: „namų darbas“ geriau tai pavadintume išbandymu ar eksperimentu. Prašant pildyti dienoraštį reikia leisti pasirinkti pildymo formą, nes pavyzdžiui berniukams labiau patinka kompiuteriu pildyti.

Pradinis terapijos etapas:

1. Užmegzti ir palaikyti terapinį bendradarbiavimo ryšį su vaiku.
2. Kuo suprantamiau paaiškinti vaikui apie jo sutrikimą, kad būtų sumažintas jo nerimas ir būkštavimai
3. Padėti vaikui susipažinti ir atskirti savo jausmus, suprasti ryšį tarp minčių, jausmų ir elgesio.
4. Supažindinti vaiką su kognityvinio modelio samprata.
5. Padėti vaikui atpažinti automatiškas mintis ir susieti jas su jausmais ir elgesiu.

Šiame etape vyresniam vaikui galima pasiūlyti rašyti terapijos dienoraštį, kuriame jie aprašinėtų terapijos eigą, sėkmes ir nesėkmes. Jaunesniems galima pasiūlyti paprastesnį, linksmesnį dienoraštį su veidukais, kad jie nuspalvintų savo nuotaiką ir t.t. 

Per pirmą susitikimą reikėtų leisti vaikui apsiprasti. Iš pradžių rekomenduojama pasikalbėti neutraliomis, bet vaikui aktualiomis temomis. Per pokalbius reikia turėti kantrybės, nepertraukinėti vaiko, kalbėti paprastai, jam suprantamais žodžiais. Reikia stengtis prisitaikyti prie vaiko vartojamų sąvokų, atsakyti į jo užduodamus klausimus.

 Siekiant vaiko saugumo, reikia nustatyti aiškias laiko ir elgesio ribas. Tai reikalinga vaiko asmenybei ir savireguliacijai formuoti, kad jis pajustu atsakomybę už savo elgesį ir sprendimus.

Elgesio terapijai reikalingas direktyvumas bet ne autokratiškumas, todėl terapijos procese reikia parodyti vaikui, kad jį suprantate, priimate tokį koks jis yra. Reikia kartu su vaiku ieškoti terapijos taikinių, leisti jam būti aktyviam terapijos procese. Nereikėtų ilgų aiškinimų ir atsakymų, o duoti teigiamą grįžtamąjį ryšį, kai tik pastebimas bet koks teigiamas poslinkis.

Jau pačioje pradžioje vaikui naudinga paaiškinti, kas yra kognityvinė elgesio terapija, koks jos tikslas, kokią naudą duos vaikui, kiek tai galėtų trukti, kada ji pasibaigs, aptart namų užduočių reikšmę.

Terapijos pradžioje vaikui sunku atskirti automatiškas mintis nuo įsitikinimų, todėl riekia nuolat skirti užduotis, padėsiančias vaikui atpažinti automatiškas mintis ir atrasti esminius įsitikinimus, bei  skatinti jas atlikti ir namie.

„NA IR KAS METODAS“

• Išsirinkti mintį, kuri tau neduoda ramybės, ir nuolat savęs klausti „ na ir kas ? jei tai ir būtų tiesa, ką tai pasakytų apie mane“.
• Kartoti šį klausimą tol, kol atrasi savo esminį įsitikinimą.

Kai jau vaikai atranda savo esminius įsitikinimus, kitas žingsnis yra juos patikrinti ar jie yra teisingi. Reikia ieškoti įrodymų, kurie paneigtų esminį įsitikinimą.

 Pavyzdys:

Petras  buvo įsitikinęs,   kad jis  blogas žmogus.  Jis galvojo,  kad aplinkiniai  visada dėl jo nesmagiai jaučiasi, kad jis visada ką nors ne taip padaro ir visada yra dėl to baudžiamas. Vieną dieną Petras rašėsi į savo dienoraštį kiekvienos pamokos įvykius. Jis turėjo ieškoti įrodymų, kurie paneigtų jo įsitikinimą, tad jis žymėjosi visus gerus atsiliepimus apie save. Dienos pabaigoje Petro dienoraštis atrodė šitaip:

• Matematika – mokytoja mane pagyrė už tai, kad paruošiau namų darbus.
• Anglų k. – nieko.
• Biologija  -   mokytojas   tris  kartus  per pamoką  mane pagyrė  už  teisingus  atsakymus   ir
• pasidžiaugė mano gera nuotaika.
• Istorija – nieko.
• Lietuvių k. – nieko.
• Draugai – po pamokų Arūnas vėl pasikvietė mane į svečius.

Dienos pabaigoje Petras pažiūrėjo į savo dienoraštį. Jis nė karto nenusižengė ir kai kurie žmonės gerai apie jį atsiliepė, o Arūnas po pamokų pasikvietė į svečius.

Pačiame įsitikinimų keitimo procese yra keletas reikšmingų momentų, pradėti reikėtų nuo klaidingų automatiškų minčių. Pirma,   vaikas  yra  mokomas  ieškoti  alternatyvų  klaidingoms  automatiškoms  mintims   Šis ieškojimas turėtų perteikti vaikui mintį, kad klaidingai galvoti išmokstama ir galima „atsimokyti” galvoti naudingiau. Antra,  reikia nuolatos su vaiku aptarti, įvertinti terapijos proceso eigą ir suteikti jam grįžtamąjį ryšį, panaudojant paties vaiko vartojamus pasakymus. Atradus esminį įsitikinimą, svarbu apie jį kalbėti naudojant tokius žodžius pasakymus, kuriuos vartoja pats vaikas, nes tuomet pakeičiamos vaiko kognityvinės schemos ir pasikeitimai įvyksta daug  gilesniu  lygmeniu.  Trečia, nereikia tyrinėti visų klaidingų automatiškų minčių, o tik tas, kurios sukelia daugiausiai nemalonių jausmų ir yra dažniausiai pasikartojančios – tokios yra karštos mintys. Ketvirta, žmonės turi ir naudingų įsitikinimų, kurie yra teigiami, racionalūs, realistiški, padedantys spręsti gyvenimiškas  problemas,  ir jais  naudojasi,  iki yra sužadinanti  nenaudingi  esminiai įsitikinimai. Todėl ir naudingus įsitikinimus reikia aptarti, parodyti kyuo jie pranašesni už nenaudingus. Penkta, reikia nuolatos tikrinti ir vertinti įsitikinimus, naudojantis vertinimo skale.

Naujų kognityvinių įgūdžių ieškojimas. Reikia:

• Prasiblaškyti
• Padrąsinti save
• Sustabdyti klaidingas mintis
• Ištirti savo mintis
• „išmesti“ klaidingas mintis
• Ieškoti teigiamų dalykų

Naujų elgesio formų ieškojimas ir išbandymas

Pradėti reikėtų nuo vaiko  tvarkaraščio keitimo, įtraukiant į jo veiklą kuo daugiau jam patinkančių malonių užsiėmimų. Vyresni vaikai gali susidaryti mėgstamų užsiėmimų sąrašą, išvardydami juos nuo lengviausių iki sunkiausių. Svarbu nuolatos skatinti vaiką kuo aktyviau siekti sėkmės . Rašydamas jausmų ir veiksmų dienoraštį, vaikas stebi savo jausmus, veiksmus, vertina nuotaiką. Tai padeda jam atpažinti tam tikras elgesio formas, kurios kartojasi tam tikrais momentais  ir sukelia stiprius nemalonius jausmus. Pastebėjęs tai vaikas galės planuoti savo veiklą taip, kad išvengtų itin stiprių nemalonių jausmų.

Terapijos procese daug eksperimentuojama.  Svarbu vaikui perteikti mintį, kad tai yra eksperimentas ir jo atlikimas jau yra sėkmė, nepriklausomai nuo pasekmių.

Viduriniame terapijos etape terapeutas darosi vis pasyvesnis ir skatina vaiką siekti norimų permainų. Reikia parodyti vaikui, kad jis pats sugeba užduoti sau klausimus, surasti įrodymus, vertinti mintis ir įsitikinimus. Tam labai padeda klausimas „ką mes jau pasiekiame?“. Aptariama, ko vaikas išmoko, kaip sekasi, kur slypi nesėkmės ir sunkumai. Namų užduotys, dienoraščių, tvarkaraščių rašymas padeda vaikui įsisąmoninti mintį, kad ir jis pats sau galėtų padėti.

Taigi reiktų leisti vaikui pačiam pasirinkti alternatyvius elgesio būdus, tačiau galima jam jų pasiūlyti kuo daugiau.

Baigiamasis terapijos etapas: Svarbu priminti, kad baigiamajame terapijos etape reikšmingi išlieka tiek pradinio, tiek viduriniojo etapo uždaviniai (grįžtamojo ryšio svarba), tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas vaiko naujų įgūdžių taikymui už terapijos ribų (namie, mokykloje). Šiame  etape vaikas yra  aktyvus dalyvis tiek  per sesijas,  tiek tarp jų.   Jis  turėtų pats aktyviai aptarinėti terapijoje iškylančius sunkumus. Terapijos proceso aptarimas – pasiektų tikslu, nesėkmių įvertinimas parodo, ar vaikas perėmė kognityvinį modelį, ar galės savarankiškai jį taikyti, ar gebės pats spręsti problemas bei ieškoti naujų savo problemų sprendimo būdų. Tiek terapeutas,  tiek vaikas šiame etape pateikia terapijos proceso vertinimus.  Kartais vaikai nerimauja, ar galės dirbti savarankiškai, todėl jiems reikalinga emocinė parama. Jų nerimą galima įvertinti kaip nenaudingus įsitikinimus, atrandant tą patvirtinančių įrodymų.  Baigiamajame terapijos etape skatinkite vaiką kuo daugiau aptarinėti terapijos procesą ir patys vaiką kuo daugiau padrąsinkite, akcentuokite tas situacijas, kai vaikas priėmė tam tikrą sprendimą. Vaikui atliekant kokią nors veiklą, subtiliai leiskite pasijusti nugalėtoju. Tai ypač tinka jaunesniems vaikams.

Įvairios metodikos naudojamos spręst problemas

1. Galima panaudoti „septynių žingsnių metodika“:

Žingsniai                                                         klausimai ar veiksmai

Problemos nustatymas                                                    Dėl ko aš susirūpinęs?

Tikslo pasirinkimas                                                         Ko aš siekiu?

Alternatyvų ieškojimas                                                    Ką galiu padaryti?

Pasekmių numatymas                                                      Kas gali nutikti?

Sprendimo priėmimas                                                     Koks mano sprendimas?

Pritaikymas                                                                     Daryk tai dabar

Įvertinimas                                                                      Ar tai padeda?

2.“ARBA“

 Probleminis elgesys: mergaitė mušasi nes ją erzina

Pasiūlymas tą problemą išanalizuoti tokiu būdu

3. Primink sau, ką darai

Būna situacijų, kai, nors ir žinai geriausią savo problemų sprendimo būdą, grįžti prie įprastų ir pamiršti savo naujus planus. Jei taip nutinka, tau reikia atrasti būdą, kuis tau primintų, kad turi naudotis naujuoju planu..

Pavyzdys:

Ignas kiekvieną dieną mokykloje gaudavo pastabų už tai, kad nuolat krapštinėdavo savo penalą. Jis norėjo atsikratyti Šio įpročio, todėl apgalvojo, kaip geriausiai būtų galima tai padaryti. Jis nusprendė, kad nustotų krapštinėti savo penalą, jeigu atsisėstų ant savo rankų, kai šios būna laisvos, pavyzdžiui, mokytojai kalbant. Taip pat Ignas susitarė su savo mokytoja, kad ji lengvai palies jo petį, jeigu jis kartais užsimirštų. Be to, Ignas nusprendė, kad laikys savo penalą kuprinėje, o ne ant stalo. Jis prilipdė prie jo lapelį, ant kurio buvo užrašas „įdėk mane į kuprinę”, kad tai padėtų jam prisiminti.

4. „Pakeisti pabaigą“:

Pasirink tylų laiką ir pasistenk kuo detaliau apgalvoti savo problemą:

• Kaip įmanoma smulkiau apibūdink savo situaciją.
• įsivaizduok, kokie žmonės ten bus.
• Pagalvok apie tai, kas vyksta ir kas yra sakoma.
• Įsivaizduok save sėkmingai priimantį/-čią savo naują sprendimą.
• Nepamiršk savęs apdovanoti ir pagirti už ta”, kad taip sėkmingai išsprendei

5. Suvaidink savo probleminę situaciją

Naudinga treniruoti naujus įgūdžius, suvaidinant savo problemines situacijas su draugais. Pasistenk situaciją atkartoti kiek įmanoma realiau, apgalvok, kas ten dalyvautų, kas būtų aptariama ir kokios būtų reakcijos. Išbandyk skirtingus sprendimus ir patikrink, kas geriausiai suveiktų. Problemos suvaidini mos gali būti gana smagus užsiėmimas, o keitimasis vaidmenimis tau padės iš draugų išgauti įdomių patarimų.

6. „Pravesk” save

Kitas   naudingas   budos   išmokti   spręsti  problemas  yra  pasiklausti,   kaip   sprendžia  savo problemas tie, kurie galvoja, kad jiems sekasi:

• Paprašyk, kad jie pasakytų, ką jie daro.
• Stebėk, kaip jie tai daro.
• „Pravesk” save pro savo problemą.

Šitas būdas gali būti labai naudingas spręsti toms problemoms, kurios dažnai nutinka. 

pavyzdys

Mikas labai nerimaudavo, kai susitikdavo su draugais, nes dažnai nežinodavo, apie ką su jais kalbėti. Jo draugas Šarūnas buvo labai populiarus ir, rodos, visada žinodavo, ką reikia sakyti, taigi Mikas paprašė jo pagalbos. Šarūnas pasakė, kad kiekvieną rytą, kai ateina į mokyklą, jis prieina prie draugų grupės, pasisveikina ir kalba apie ką nors, kas galėtų juos sudominti, pavyzdžiui, apie sporto rungtynes, kurias matt per televizorių praeitą vakarą. Vieną rytą Mikas ėjo į mokyklą kartu su Šarūnu ir, kai jie buvo netoli mokyklos, Šarūnas pasakė, ką planuoja daryti, o Mikas stebėjo jo veiksmus. Kitą dieną, kai Mikas nuėjo į mokyklą, jis mintyse apgalvojo tai, ką ketino daryti: „Aš praeisiu pro žaidimų aikštelę, prieisiu prie Tomo ir Aido, pasisveikinsiu ir paklausiu, ar jie matė, kas nutiko   mūsų   mėgstamiausio   serialo   vakarykštėje   serijoje”.   Mikas   tai  padarė   ir  buvo patenkintas,   kai pastebėjo,  jog  netrukus  buvo  besišnekąs  su  draugais.   Kitą dieną jis  vėl apmąstė, ką ketina daryti, ir po kelių kartų Mikas tai darė jau nebegalvodamas.

7. Reiktų vaikui padaryti/pasakyti tokią atmintinę:

Atmink:

• Neskubėk – išmok sau pasakyti SUSTOK, PLANUOK, PIRMYN.
• Pagalvok apie skirtingus savo problemos sprendimo būdus.
• Pagalvok apie kiekvieno sprendimo pasekmes.
• Viską pasvėręs/usi, pasirink geriausią sprendimą.
• Paprašyk, kad kas nors, kam, jo manymu, sekasi, tau pasakytų, ką jis daro. tada stebėk jos veiksmus ir „pravesk” save.
• Atrask būdų sau priminti, kaip naudoti savo planu.

Baigiamasis terapijos etapas:

Svarbu priminti, kad baigiamajame terapijos etape reikšmingi išlieka tiek pradinio, tiek viduriniojo etapo uždaviniai (grįžtamojo ryšio svarba), tačiau pagrindinis dėmesys dabar skiriamas vaiko naujų įgūdžių taikymui už terapijos ribų (namie, mokykloje). Šiame  etape vaikas yra  aktyvus dalyvis tiek  per sesijas,  tiek tarp jų.   Jis  turėtų pats aktyviai aptarinėti terapijoje iškylančius sunkumus. Terapijos proceso aptarimas – pasiektų tikslu, nesėkmių įvertinimas parodo, ar vaikas perėmė kognityvinį modelį, ar galės savarankiškai jį taikyti, ar gebės pats spręsti problemas bei ieškoti naujų savo problemų sprendimo būdų. Tiek terapeutas,  tiek vaikas šiame etape pateikia terapijos proceso vertinimus.  Kartais vaikai nerimauja, ar galės dirbti savarankiškai, todėl jiems reikalinga emocinė parama. Jų nerimą galima įvertinti kaip nenaudingus įsitikinimus, atrandant tą patvirtinančių įrodymų.

Baigiamajame terapijos etape skatinkite vaiką kuo daugiau aptarinėti terapijos procesą ir patys vaiką kuo daugiau padrąsinkite, akcentuokite tas situacijas, kai vaikas priėmė tam tikrą sprendimą. Vaikui atliekant kokią nors veiklą, subtiliai leiskite pasijusti nugalėtoju. Tai ypač tinka jaunesniems vaikams.

Vaikų psichologiniai sutrikimai yra skirstomi į :

• Išorinius sutrikimus. Jie apibūdinami kaip labiau į išorę nukreiptas elgesys. Tai dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimai, elgesio sutrikimai.
• Vidinius sutrikimus, apibūdinamus kaip į vidų nukreipta patirtis, elgesys, pvz., depresija, nerimo sutrikimai, nuotaikos sutrikimai.

Psichodinaminė terapija

Tai giluminis asmenybės keitimo būdas, kurio tikslas yra išspręsti neurozinį koinfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir jį integruoti į sąmonę. Terapijoje naudojamas laisvųjų asociacijų metodas, sapnų ir fantazijų analizė, hipnozė. Hipnozė naudojama: norint sukelti tam tikrus mąstymo ir elgesio pasikeitimus, kaip pagalba psichoterapijoje ir relaksacijai. Pasakojant savo fantazijas terapeutui, klientas gali įgyti suvokimą, įžvalgą (insight), susijusį su ankstesne patirtimi ir konkrečiu realybės iškraipymu. Terapijoje su vaikais tą įžvalgą ir suvokimą perteikia terapeutas. Taigi asmeninio gyvenimo suvokimas ir yra daugumos psichoterapijų tikslas. Psichodinaminės orientacijos terapija akcentuoja gana specifiškų problemų ar problemų grupių sprendimą, labiau nei bendrą asmenybės keitimąsi.

Vaikų sapnai pagal S. Freud

Vaikų sapnai būna aiškūs, rišlūs, lengvai suprantami ir nedviprasmiški. Žinoma, ne visi. Sapnų iškraipymas randasi labai ankstyvoje vaikystėje; yra užfiksuota penkerių – aštuonerių metų vaikų sapnų, pasižyminčių beveik visomis vėlesnių sapnų ypatybėmis. Apsiriboję amžiumi nuo nuio pastebimos psichinės veiklos pradžios iki ketverių ar penkerių metų atrasite visą aibę sapnų , kuriuos galima pavadinti infantiliais ir kurie pasitaiko ir vėlesniais vaikystės metais. Net ir suaugusieji tam tikromis aplinkybėmis sapnuoja sapnus, prilygstančius tipiškai infantiliems.

Norint suprasti tokius vaikų sapnus nereikia analizės, nereikia jokios technikos. Nereikia klausinėti sapną pasakojančio vaiko. Tereikia prie jo sapno pridurti kiek žinių iš vaiko gyvenimo. Kaskart būna kažkoks sapną paaiškinantis ankstesnės dienos išgyvenimas. Sapnas yra psichikos reakcija miegant į šį dienos išgyvenimą. Išreikštasis sapno turinys vaikų sapnuose sutampa su slaptuoju.

Dėmesio trūkumo / hyperaktyvumo sutrikimas

Vaikai, turintys dėmesio trūkumo/ hyperaktyvumo sutrikimą, yra ne tik aktyvesni už bendraamžius, bet pasireiškia ir suvokimo bei mokymosi sunkumai. Hyperaktyvumas yra dažniausia priežastis, dėl ko vaikai yra nukreipiami į psichologinės sveikatos įstaigas. Vaikai, kurie yra hyperaktyvūs, gali iš to išaugti, tačiau daugumai pagerėja tik iš dalies. Tik labai nedaugeliui vaikų, kurie turi šį sutrikimą, suaugus gali išsivystyti asocialios asmenybės sutrikimas.

Tradicinė psichoterapija naudinga tik kaip antrinė pagalbos priemonė susidoroti su emocinėmis bėdomis, kylančiomis dėl aplinkinių reakcijos į vaiko elgesį ir akademinės sėkmės trūkumo. Psichoanalizė šiuo atveju neefektyvi.

Elgesio sutrikimai

Vaikai, turintys elgesio sutrikimų dažnai praleidinėja pamokas, meluoja, vagiliauja, bėga iš namų ir skriaudžia gyvūnus bei kitus žmones. Vaikai, kurių elgesys yra asocialus arba hyperaktyvus, suaugę yra labiau linkę įsitraukti į kriminalinę veiklą, tapti alkoholikais ar turėti asmenybės sutrikimus nei vaikai, kurie turi emocinių sutrikimų.

Nerimo sutrikimai

Baimės ir fobijos. Dauguma vaikams būdingų baimių pranyksta be gydymo, tiesiog jiems užaugus. Kita vertus, kai kurios vaikų baimės yra intensyvios, trukdančios ir tampa specialistų susirūpinimo objektu, net jei vėliau ta baimė gali išnykti.

Psichodinaminį požiūrį į fobijas geriausiai atspindi Freudo mažojo Hanso atvejis:

5-erių metų Hansas atsisakė eiti į lauką, nes jis bijojo arklių. Jis bijojo, kad arklys jam įkąs. Dėl suvaržyto gyvenimo, berniuko tėvas kreipėsi į Froidą. Hanso tėtis dažnai žaisdavo su juo „arkliuką“ ir, Froido manymu, arklio apynasris priminė Hansui jo tėčio tamsius ūsus. Froidas manė, kad Hansas užslėpė agresyvias fantazijas ir mintis prieš savo tėvą, nes jis buvo vienintelis berniuko konkurentas dėl motinos meilės. Tuo pat metu Hansas mylėjo savo tėtį. Už tokį priešiškumą Hansas tikėjosi atpildo iš savo tėčio. Kad išvengtų įsivaizduojamos bausmės, Hansas „pamiršo“ agresyvius jausmus ir perkėlė atpildo baimę arkliams. Taip susiformavo baimė arklių įkandimams. Tai klasikinis meilės ir neapykantos tam pačiam asmeniui konfliktas.

Pagal psichodinaminį požiūrį, terapeutas turi padėti fobiją turinčiam vaikui atpažinti jausmus, kurie galėjo sukelti fobiją.

Išsiskyrimo nerimo sutrikimas. Vaikai su šiuo sutrikimu perdėtai nerimauja ar netgi puola į paniką, kai jie negali būti su pagrindiniais prisirišimo objektais, dažniausiai tėvais. Atsisakymo eiti į mokyklą atveju, bijoma ne mokyklos, o išsiskyrimo.

Psichosinaminio požiūrio atstovai teikia didelę reikšmę išsiskyrimo su tėvais nerimui arba baimei, kas gali nutikti, kol vaiko nebus. J. Bowlby teigė, kad atsisakymą eiti į mokyklą lemia 4 pagrindiniai bendravimo modeliai šeimoje:

1. Tėvas ar mama yra nerimastinga asmenybė, laikanti vaiką namie dėl kompanijos.
2. Vaikas bijo, kad jam išėjus į mokyklą tėvams gali atsitikti kažkas baisaus.
3. Vaikas tiki, kad patirs kažką baisaus, kai išeis iš namų.
4. Tėvas ar mama bijo, kad vaikui gali atsitikti kažkas baisaus, kai jis išeis iš namų.

Šios galimybės apibrėžia neįprastus ir neurotiškus šeimos bendravimo modelius, dažniausiai randamus atsisakančių eiti į mokyklą vaikų šeimose.

Kai kurios psichoterapijos procedūros pabrėžia kuo greitesnį vaiko grįžimą į mokyklą, net jeigu reikia panaudoti rimtą spaudimą. Tačiau psichodinaminės krypties terapeutai teigia, kad staigus grįžimas į mokyklą gali sumažinti tikimybę, kad užslėptas konfliktas, sukėlęs situaciją, bus išspręstas.

Nepriklausomai nuo terapijos krypties, rezultatai dažniausiai būna teigiami. 2/3 vaikų po terapijos grįžta į mokyklą.

Vaikų depresija

Nustatyti depresiją ankstyvame amžiuje yra sunkiausia, nes maži vaikai turi sunkumų apibūdinant savo emocinę būseną. Bowlby motinos ir kūdikio prisirišimo tyrimai įteigia mintį, kad nesaugūs motinos – vaiko santykiai ankstyvame amžiuje, vaiko suvokimas, kad jis ar ji yra nemylimas ir tėvų netektis vaikystėje gali sukelti depresiją vaikystėje. Psichodinaminė terapija yra tradiciškai naudojama vaikų depresijai gydyti.

Autizmas

Autizmas – tai vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia negebėjimu bendrauti su kitais žmonėmis, kalbos sutrikimais, rutinos išsaugojimu. Geriausiai autizmo kilmę psichodinaminiu požiūriu aiškina Bruno Bettelheim. Jis teigė, kad autizmas yra panašus į apatiją ir beviltiškumą ir kad kažkas labai kenksmingo įgyta ankstyvojoje vaikystėje. Bettleheim nuomone, kūdikiai turi atstumiančius tėvus ir įsisąmonina neigiamus jausmus. Kūdikis atranda, kad jo veiksmai mažai įtakoja tėvų abejingumą, todėl ima tikėti, kad jis neturi įtakos pasauliui ir sukuria tuštumos tvirtovę, kad apsaugotų save nuo skausmo ir nusivylimo. Tačiau šiai teorijai patvirtinti nėra jokių empirinių duomenų.

Pagrindinė terapijos sąlyga – vaikui turi būti sukurta šilta, mylinti aplinka, kad padrąsintų vaiką ateiti į šį pasaulį. Kantrybė ir besąlygiškai teigiamas dėmesys yra būtinas, kad vaikas su autizmo sutrikimu pradėtų pasitikėti kitais ir pamėginti kurti santykius.

Vaikų psichoterapija

Vaikams ir suaugusiems taikomos terapijos skiriasi. Tam yra kelios priežastys:

1. Vaikai retai inicijuoja savo pačių gydymą ir dažniausiai nesupranta psichinės pagalbos institucijų tikslo. Kai kurie vaikai netgi aktyviai atsisako būti gydomi.
2. Vaikų problemos yra labiau susijusios su situacija šeimoje, nei suaugusiųjų problemos.
3. Vaikų terapijos tikslai ir metodai dažniausiai yra sudėtingesni nei suaugusiųjų terapijoje. Vaiko tėvai turi ne tik inicijuoti, tęsti ir finansuoti gydymą, bet dažniausiai jie turi ir keisti savo elgesį konkrečiose situacijose.
4. Vaiko nukrypimas nuo vystymosi normų gali įtakoti tėvų norą kreiptis pagalbos. Kai taip nutinka, terapija dėmesį skiria konkrečių raidos etapų pasiekimo pagalbai.

Specialiai vaikams adaptuotos terapijos yra : žaidimų terapija, pasakojimo technikos ir tėvų kontroliuojamos elgesio keitimo programos. Kol neišpopuliarėjo biheivioristinės terapijos, dauguma terapijų vaikams buvo psichodinaminės kilmės.

Dauguma terapeutų pradėjo naudoti žaidimų terapiją. Ji vyksta taip: terapeutas susitinka su vaiku žaidimų kambary ir naudoja vaiko veiklumą žaidimuose ar žaidimo sąveiką tarp terapeuto ir vaiko kaip terapinę priemonę. Žaidimų terapija turi būti arba psichodinaminės krypties, arba neturinti krypties. Psichodinaminių pažiūrų terapeutai naudoja žaidimą kaip laisvų asociacijų metodo, kurį naudoja su suaugusias, pakaitalą. Psichodinaminės orientacijos terapeutai remdamiesi žaidimų pagrindu interpretuoja vaiko elgesį. Kartais savęs suvokimas gali būti pasiektas per tiesioginius apsikeitimus, mainus tarp vaiko ir terapeuto.  

Naudota literatūra:

1. S.Freud, Psichoanalizės įvadas. Paskaitos.
2. Papalia, Olds, A Child‘s World, Infancy Through Adolescence, Fifth Edition.
3. Sarason, Abnormal Psychology.

Parengė: Alicija Volyniec

Egzistencinis požiūris susitelkia ties pasirinkimų laisve savam gyvenime formavimu. Moko, kad kiekvienas yra atsakingas už savo pasirinkimus. Žmogus būdamas laisvas rinktis pats sprendžia kuo jis taps, ką jis veiks, kaip realizuos save. Kiekvieno asmens unikalumas suformuoja savą, unikalią asmenybė. Formavimo etapas prasideda jau ankstyvoje vaikystėje.

Egzistencinė terapija susitelkia ties dabartimi ir ties ateitimi. Psichologas padeda klientui suvokti, kad jis yra laisvas rinktis, moko pamatyti esančias galimybes. Terapijos tikslas- mesti iššūkį klientui, kad jis pats savarankiškai pripažintų esąs atsakingas už pasirinkimus savam gyvenime.

Nežiūrint to, kad žmogus yra laisvas, jis vis dėlto kenčia nuo nerimo, baimių ir įvairių sutrikimų. Jis nėra apsaugotas nuo to ar pasirinks teisingą sprendimą ar ne; ar pasirinks gyventi autentišką ar neautentišką gyvenimą. Galimybės pasirinkti yra vienodos, tačiau pasirinkus neteisingai ir atsisakius savo autentiškumo, atsakomybės už savo ateitį žmogus patenka į ligos būseną.

Autentiškumo atsisakymas vyksta per pasipriešinimus:

1. Desansetizaciją -trūksta kontakto su pojūčiais, emocijomis, jausmais. Tam tikros kūno zonos, vietos, dalys gali būti nejautrios ar ignoruojamos. Gali pasireikšti intelektualizavimas nekreipiant dėmesio, nesuvokiant ar ignoruojant pojūčius ir emocijas arba nuobodulys, slopinimas, “viskas vienodai”, “lėkšto, sauso gyvenimo” jausmas.
2. Introjekciją- tai tam tikrų dalykų visumos paėmimas iš aplinkos ir jos “prarijimas”, neperdirbant ir neasimiliuojant jos pagal savo poreikius ir patyrimą.Žmogaus rėmimasis vertybėmis, požiūriais, normomis, net jeigu jos neatitinka jo dabartinio patyrimo. Poreikis išlaikyti “fiksuotą” pasaulio vaizdą, stengiantis jį sutalpinti į introjekcijos rėmus, neretai neigiant į rėmus netelpančios realybės. Dažnai pasireiškia “mechaniškas” elgesys bei gyvybingumo trūkumas.
3. Projekciją- naudojama “Tu”, “Tai” kalba. Projektuojantis žmogus yra linkęs fiksuotai, ribotai vertinti aplinką ar save, naudoja daug teorijų, paaiškinimų užuot pasirėmęs čia ir dabar realybės suvokimu ir patirtimi. Gali taip pat pasireikšti rigidiškas vertinimas, moralizavimas, kitų kaltinimas, žodžių: “turi, privalai, taip reikia, privalo, turi būti,” naudojimas, kalbėjimas su įsitikinimu ką kitas žmogus jaučia, galvoja, daro ir tt.
4. Retrofleksiją- tai procesas, kurio metu žmogus sulaiko savyje tai kas kilo ir susiformavo jo viduje. Būdinga fiskuota autonomija, rėmimasis vien tik savimi. Kontaktų su aplinka mažėjimas, užsisklendimas savyje, kt. Santykiai su žmonėmis dažnai pasižymi šaltumu, įtampa, atsargumu.
5. Refleksiją- būdingas pojūčių, jausmų, minčių nenuoseklumas, “šuoliai”, “nukrypimai nuo temos” ir tt. Dėmesio nukreipimas (pvz. temos pakeitimas) nuo esminių dalykų. Emocijų, jausmų “nudrenavimas, nufiltravimas”, betarpišką kontaktą pakeičiant intelektualizacija, abstrakcijomis ar nukreipiančiu humoru
6. Egotizmą- pasireiškia perdėtu individualizmu, savitarpio priklausomybės ignoravimu. Kontakto metu perdėta savistaba ir savikontrolė bei baimė prarasti situacijos kontrolę, perdėtas dėmesio kreipimas į savo patyrimą, išvaizdą ar elgseną. Baimė, nerimas, emocinis ir psichomotorinis “sustingimas” naujoje situacijoje arba mažėjant emocinei ar fizinei tarpasmeninei distancijai. Spontaniškumo trūkumas, jautrumas savo asmenybės atžvilgiu bei emocinis nejautrumas kito asmens atžvilgiu.

Egzistencinės terapijos rūšys

I. Geštalt terapija

Vokiečių kalbos žodis „geštalt“ reiškia figūrą, užbaigtą formą, verčiant laisvai – suvoktą visumą, kuri yra daugiau negu ją sudarančių dalių sumą. Taip atspindimas geštalto požiūris į žmogų, kaip į visuminį organizmą, susidedantį iš daugelio tarpusavyje sąveikaujančių dalių. Vienos iš jų pasikeitimas neišvengiamai įtakoją pasikeitimus ir kitose. Geštalto požiūriu mūsų fiziniai, emociniai, intelektualiniai aspektai nuolat veikia vienas kitą siekdami pusiausvyros tarpusavyje ir su aplinka.

Geštalt terapijos tikslas- indentifikacija su savo organizmu ir jo poreikiais. Sveiko žmogaus “AŠ” yra vieningas, talpinantis savyje fizinių, emocinių, kognityvinių procesų visumą. Kada ši visuma suskyla įvairios mūsų funkcijos tampa nebeharmoningos santykyje viena su kita bei aplinka ir sveikas žmogaus funkcionavimas sutrinka. Terapija tam tikra prasme yra harmoningas visų “Aš” funkcijų subalansavimas ir apjungimas, siekiant užtikrinti žmogaus vidinį vientisumą bei dinamišką pusiausvyrą su aplinka.

Technikos:

1. Tuščia kėdė- žmogus įsivaizduoja, kad tuščioje kėdėje sėdi artimas žmogus ir kalbasi su juo, išreiškia savo lūkesčius susijusius su juo ir atsiradusius jausmus dėl lūkesčių neišsipildimo.
2. Dviejų kėdžių dialogas- vaidinama suskilusi savo asmenybė. Klientas persėsdamas iš kėdės į kėdę tapatinasi su jo vidinio konflikto atskirais aspektais
3. Projekcijos vaidyba- vaidinamos rolės, kuriose klientas projektuoja savo jausmus.
4. “Esu atsakingas už tai”- klientas kartodamas šią frazę kiekvieno pasisakymo gale sąmoninamas, kad yra atsakingas už savo pasirinkimus.
5. Sakinių analizė- terapeutas prašo, kad klientas pakartotų jam esminius sakinius ir susimąstytų kokias emocijas jie kelia.

ĮDOMU:

Geštalto terapija turi daug šaltinių ir apjungia savyje tiek vakarų, tiek rytų kultūrų išmintį. Svarbiausi geštalto terapijos šaltiniai yra geštalto psichologija, fenomenologija, lauko teorija, sistemų teorija, holizmas, egzistencializmas, psichoanalizė, Reicho mokymas, Jungo mokymas, Moreno psichodrama, Dzen Budizmas. Tačiau geštalto terapija nėra šių mokymų suma, sintezė ar tąsa, o kokybiškai nauja psichoterapijos forma.

II. Tikrovės terapija (reality theraphy)- šioje terapijoje nėra sąvokos “liga”; susitelkiama ties esamu elgesiu, o ne jausmais apie elgesį; naudojama vertybių paaiškinimus kaip mokymo priemonė. Terapeutas nepriima kliento nesėkmių terapijos metu, tai turėtų padėti suprasti pačiam žmogui, kad pokyčiai terapijos metu yra svarbūs ir vertingi.

Psichodrama –kūrėjas J. Moreno

Vaidyba sukelia spontaniškumą, mažėja nerimas, intensyvėja katarsis, ugdomas bendruomeniškumo jausmas.. Rolinio žaidimo esmė yra “atgaivinimas” klientui aktualios, “neužbaigtos” situacijos. Ši situacija gali būti iš tolimos ar artimos praeities arba įsivaizduojamos ateities. Šių eksperimentų tikslas yra padėti išspręsti, užbaigti “neužbaigtą” reikalą/geštaltą. Esminis, visus rolinio žaidimų eksperimentus vienijantis bruožas yra tas, jog jie vyksta dabartiniu laiku, tarsi “atgaivinta” situacija, vyktų “čia ir dabar”, esamuoju momentu. Kalbant apie techninę šių eksperimentų pusę, klientas gali paeiliui vienas pats vaidinti įvairius “atgaivinamos” situacijos personažus ir aspektus arba terapeutas gali vaidinti tam tikrus situacijos personažus. Jeigu darbas vyksta grupėje, tam tikrus personažus gali vaidinti ir kiti grupės nariai. Roliniuose žaidimuose taip pat yra dažnai naudojama “tuščios kėdės (-ių)” technika.

Kūno terapija (body therapies).

Mokoma suvokti savo kūno signalus. Eksperimentavimas su kūno padėtimi ir judesiais, kvėpavimu, garsais, kitokia išraiška galinčia padėti atgaivinti, išreikšti, „išmesti“, išbaigti tam tikrus desensitizuotus, introjektuotus ar retroflektuotus patyrimus. Šios terapijos metu susikaupiama ties „čia ir dabar“, bandoma sujungti

Šiuo metu vienu efektyviausiu emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimų gydymo metodų yra laikoma dialektinė elgesio terapija. Šios terapijos metu bandoma padėti įveikti įvairius situacinius stresus, mokoma atpažinti ir kontroliuoti savo emocijas. Mokoma problemų sprendimo įgūdžių, kartais – nereagavimo įgūdžių, taip pat pasitikėjimo savo paties jausmais ir žiniomis.

Priklausomos asmenybės atveju naudojama egzistencinė ir kognityvinės terapijos kartu. Egzistenciniu požiūriu asmens priklausomybės priežastis yra egzistencinė baimė. Žmogus bijo artėjančios mirties, bijo likti vienas, prarasti savo artimuosius. Terapijos metu tokiam žmogui taikoma keletas metodų:

1. Užduočių sudarinėjimas
2. Vaidmenų žaidimas
3. Naujų įgūdžių formavimo užduotys

Literatūra:

1. Edwards D. (1982). Existential psychoterapy. New York: Gardner Press
2. Rakowska paskaitos „Podejście humanistyczne w psychoterapii” medžiaga. Varšuva 2008 balandis.
3. Kokoszka A. paskaitos medžiaga „Personality disorders“. Varšuva 2008 gegužė
4. R. Sterlingis. Geštalto psichoterapija. http://www.gestalt.lt/index.php?ID=./item/projektai.htm
5. Bornstein F. R. (2004) Integrating Cognitive and Existential Treatment Strategies in Psychotherapy With Dependent Patients, Journal of Contemporary Psychotherapy, Vol. 34, No. 4

“Aš” koncepcijos vystymasis
Humanistinis požiūris

Kūdikis savęs nesuvokia kaip atskiros būtybės, neskiria, kas jo, kas ne jo. Vaikui augant pradeda ryškėti atskiras “Aš” suvokimo laukas. Kūdikystėje “Aš” formąvimąsi reguliuoja organizminis vertinimo procesas, t.y. alkis, skausmas trukdo, maistas, meilė padeda. Vėliau didelę įtaką turi bendravimas su svarbiais žmonėmis. Vaikui pasidaro svarbus pozityvus dėmesys. Šis poreikis tampa svarbesniu už organizminį vertinimo procesą. Taip pat yra svarbus pozityvaus dėmesio sau poreikis – kiek sau patinku, kiek ne.

• Besąlyginis pozityvus dėmesys – vaikas priimamas ir gerbiamas už tai, koks jis yra, be jokių išlygų. Pvz.: mama myli vaiką, nežiūrint jo išdykavimų, ir niekada negąsdina, kad jis praras meilę.
• Sąlyginis pozityvus dėmesys – tėvai leidžia vaikams suprasti, kad jei jie elgsis gerai, tai pelnys pozityvų dėmesį ir tėvai mylės. Pvz.: Aš tave mylėsiu, gerbsiu tik tuo atveju, jei tu būsi toks, kokiu aš tave noriu matyti.

Iškreipto “Aš” formavimasis
 Humanistinis požiūris

Sąlyginis pozityvus dėmesys kenkia vaiko vystymuisi, kadangi vaikas stengiasi atitikti kažkieno lūkesčius, o ne pats nuspręsti, koks jis turėtų būti. Taip formuojasi iškreipta “Aš” koncepcija, paremta sąlyginiu dėmesiu – save ribojanti, iškraipanti realybę, negalinti visavertiškai bendrauti su aplinka asmenybė. Vyksta konfliktas tarp sąmoningo “Aš” vaizdo ir pasąmoningų išgyvenimų, t.y. išstumtų organizminių išgyvenimų, kurie neatitinka iškreiptos “Aš” koncepcijos. Neatitinkantys iškreiptos “Aš” koncepcijos išgyvenimai suvokiami kaip grėsmingi ir pasireikš nerimu. Tai signalas, kad konfliktas gali pasiekti sąmonę ir “Aš” koncepcija bus sugriauta.

Terapija
 Humanistinis požiūris

 Humanistams labai svarbi vaiko vidinė motyvacija. Ją įtakoja turima apsisprendimo laisvė, savęs suvokimas, terapeuto ir vaiko ryšys, bei užduoties ir elegsio reikšmingumo suvokimas. Į šiuos keturis aspektus atsižvelgiant yra kuriamas terapinis procesas.

1. Apsisprendimo laisvė. Leisti vaikui pačiam daryti sprendimus, kiek tai yra įmanoma. Pvz.: kur atsisėsti, apie ką pirmiausia kalbėti, pasirinkti žaislus ir pan.
2. Savęs suvokimą gali padėti gerinti pagyrimai. Šie pagyrimai turėtų būti pagrįsti, konkretūs ir apsvarstyti. Svarbu, kad vaikas nepradėtų galvoti, kad jis bus vertinamas tik tada, kai padarys kažką gerai. Galima pagirti jo gebėjimus, pastangas, kažkokius padarytus darbus.
3. Santykiai. Svarbu užmegzti nuoširdų ir empatišką ryšį su vaiku. Vaikas priimamas būtent toks, koks jis yra. Reikia gerbti vaiko turimas ribas, apsisprendimus, nevaržyti vaiko jausmų išreiškimo. Padėti tokius santykius užmegzti šeimoje, mokykloje. Terapeutas turėtų pastebėti vaiko jausmus ir juos atspindėti, kad vaikas suprastų savo elgesį bei emocijas.
4. Užduoties ar elgesio reikšmingumo suvokimas. Psichologas turėtų papasakoti ir vaikui, ir jo tėvams apie konsultacijų procesą. Taip pat svarbu palaikyti vaiką ir neteisti. Leisti suprasti, jog jo jausmai, elgesys, mintys yra svarbūs.

Terapija. Situacija.
 Humanistinis požiūris

Situacija: “Vaikas mano, kad jį paliko mama, nes jis buvo blogas.”

Problema – vaiko turima neteisinga žinutė, kurią galima pakeisti.

Orientuojantis į konkrečią situaciją galima pakeisti esamą žinutę: vaikas po kelių savaičių gali pasakyti, kad mama išėjo ne dėl jo kaltės, tačiau fakto paaiškinimas, kad “Mama turėjo sunkumų ir ji privalėjo išeiti” čia nėra esminis dalykas. Vaiko jausmai nepasikeičia. Didžioji vaiko gyvenimo dalis lieka tokia pati. Taigi, kažkokia informacija ar faktas nebūtinai pakeičia elgesį. Reikia gilintis į tai, kaip vaikas suvokia ir vertina save, kokius jausmus sau jaučia. Vaiko savęs pažinimas kuriamas santykyje, kuriamas vaikas pamato save kitokį. Terapeutui vertinant vaiką, jis pats pradeda galvoti, kad yra vertas būti vertinamu ir jo požiūris į save keičiasi, gerėja.

Žinutė savaime keičiasi: “Man viskas gerai, mano mamai nebuvo gerai, bet man viskas gerai”.

Terapija
Humanistinis požiūris

Naudoja į vaiką orientuotą žaidimų terapiją. Vienas iš esminių dalykų, kad tikima, jog vaikas pats pasakys, kur jam negerai, t.y. vaikas “nuves” ten, kur jam yra reikalinga:

Pvz. tėvai skundžiasi, kad vaikas muša draugus. Koncentruojantis į probleminę situaciją, tuomet būtų dirbama su vaiko elgesiu, kad jis taptų priimtinesnis bei su tėvais, kad jie mokėtų vaiką tinkamai sudrausminti. Tačiau jei problema ne ta? Terapijos metu vaikas pasiūlė žaisti gydytojus ir žaidimo metu išaiškėjo vaiko seksualinis išnaudojimas.”

Taigi, svarbu gilintis ne tik į aiškiai matomą probleminę situaciją, bet leisti vaikui parodyti jam svarbius dalykus.

Vystymasis
Egzistencinis požiūris

• Neigia, kad vaikystės patyrimas turi įtakos suaugusiojo elgesiui.
• Visa gyvenimo istorija egzistuoja šiuo momentu.
• Buvimas pasaulyje, tai buvimas iš karto praeityje, dabartyje ir ateityje ir tai įtakoja gyvenimą.
• Žmogus yra atviras būčiai. Dėl griežto auklėjimo tas atvirumas gali būti blokuotas.
• Vaikas draudimus priima kaip įprastines normas.
• Egzistencijos terapijos uždavinys – įveikti neteisingas normas, siekiant atsiverti sau pačiam, tokiam, koks esi, pripažinti savo autentiškus jausmus.

Terapija: geštalt terapija

Egzistencinė psichologijos kryptis įtakojo geštalt terapiją, kuri plačiai aprašo darbą su vaikais. Pagrindinis terapijos tikslas – padėti vaikui suvokti save ir savo buvimą pasaulyje. Jis yra skatinamas atskleisti, pažinti ir išreikšti savo jausmus socialiai priimtinais būdais. Atsižvelgiant į vaiko individualumą ir jo problemos specifiką parenkamas tinkamiausias metodas. Naudojamos metodikos taikomos ne tik terapijos procese, bet taip pat leidžia užmegzti saugų ryšį tarp terapeuto ir vaiko.

Geštalt terapija. Naudojamos metodikos

1. Piešinys ir vaizduotė (rožės krūmas, keverzonės, pykčio piešiniai, tapyba kojomis);
2. Gaminiai (molis, plastikas, tešla, vanduo, koliažas, medis ir instrumentai);
3. Istorijos, poezija, marionetės (knygas, rašymas, poezija, marionetės);
4. Jutiminis patyrimas (lietimas, regėjimas, garsas, skonis, kvapas, meditacija, intuicija);
5. Vaidyba (Personažai, improvizacijos su tekstu, sapnai, tuščia kėdė);
6. Žaidimų psichoterapija (smėlio dėžė, žaidimai).

Autizmas. Terapijos esmė

Būti su vaiku, įsijausti į jo poreikius, o nereikalauti iš jo griežtos dienotvarkės laikymosi. Tokiu būdu yra išmokstama daug daugiau ir pastebima, kad vaikas geba ir žino daugiau, negu buvo manoma.

Metodai

Tapyba pirštais. Priešais veidrodį terapeutas išdažo kiekvieną vaiko veido dalį, įvardindamas dažymo metu. Po to vaikas tai geba daryti pats.

Žaidimai su vandeniu, smėliu, lipdymas iš molio. Vedimas į paplūdymį. Vaikas gali užuosti, matyti, sėdėti ir vartytis vandenyje ir smėlyje, pajusti saulė ir orą,

Masažai, žaidžiamos imtynės.

Terapijos rezultatai

• Vaikas kuo daugiau susiduria su savo pojūčiais ir kūnu, tuo geriau pažįsta save ir tampa ramesnis.
• Savęs pažinimas padeda ugdyti bendravimo įgūdžius.
• Psichoterapeutas, stebėdamas vaiko kūno kalbą ir veido išraiškas, gali spėti, kaip vaikas jaučiasi ir verbaliai tai atspindėti. Tai leidžia vaikui atrasti sąsajas tarp verbalinio bendravimo ir to, ką jis daro.

Agresija. Terapijos esmė

Agresyviam vaikui viduje trūksta sugebėjimo sugyventi su aplinka, kuri jį pykdo ir baugina. Jis nežino, kaip elgtis su tais jausmais, kuriuos jo viduje sukelia nedraugiška aplinka. Taigi, kai jis kažkokiu būdu išsišoka, tai daro todėl, kad nežino, ką dar galėtų padaryti. Asocialus elgesys dažniausiai rodo beviltiškas vaiko pastangas atkurti socialinius santykius. Dirbama su tuo, kas iškyla jo kūriniuose, žaidimuose. Tai pirmiausia būna pyktis ir įniršis, o po juo gali slypėti skausmas. Taigi dirbama su pykčiu.

Pyktis. Metodai

Pykčio išliejimas ant daiktų. Pokalbis su pagalve ir jos daužymas, laikraščių plėšymas, popieriaus glamžymas, skardinės spardymas.

Pykčio piešimas. Nupiešti piktus jausmus.

Darbas su moliu. Prašoma nulipdyti realią ar simbolinę figūrą, kurią paskui galima sutrinti kumščiu arba guminiu plaktuku.

Vaidinimai.

 Rezultatai

• Vaiko kūnas atsipalaiduoja.
• Elgesys tampa atviresnis ir draugiškesnis.
• Atpažįsta objektus, sukeliančius pyktį.
• Vaikas išmoksta socialiai priimtinų pykčio išliejimo metodų.

Hiperaktyvumas. Terapijos esmė

Hiperaktyvus vaikas yra impulsyvus, neretai prastros koordinacijos, jų menka raumenų kontrolė, jie nerangūs, dažnai išmeta ir sulaužo daiktus, jam sunku sukaupti dėmesį, lengva išblaškyti. Dėl šių priežasčių suaugusieji yra nekantrūs šiems vaikams, nepsitiki jais, šaukia, kartais ima neapkęsti. Todėl vaikai turi menkus bendravimo įgūdžius, jų savivertė dažniausiai labai žema.

Metodai

Raminantį poveikį turinčios medžiagos. Molis, smėlis, vanduo, dažymas rankomis. Terapeutas seka vaiko dėmesio perkėlimu ir atkreipia dėmesį į tai, ką jis daro, kad pilnai tai patirtų.

Raumenų judesiai, lietimas. Masažas.

Rezultatai

• Dėmesio koncentracija.
• Jausmų išsakymas, išreiškimas.
• Geresnis savo kūno ir jausmų suvokimas.
• Vaiko nuraminimas.

Uždarumas. Terapijos esmė

Uždari vaikai viską sulaiko viduje. Svarbu, kad terapeutas prieitų švelniai. Stipriai slopindamas save vaikas neatskleidžia daugelio savo asmenybės pusių. Jis neleidžia sau laisvai eksperimentuoti, tyrinėti, vystytis ir augti.

Metodai

Ekspresyvios technikos. Piešimas, scenos smėlyje, fantazijos, molis.

Rezultatai

• Vaikas pradeda bendrauti.
• Pradeda kalbėti garsiau (ne pašnibždomis) ir aiškiau.
• Išmoksta priimti save.
• Atskleidžia skaudžias problemines situacijas.

Fiziniai simptomai. Terapijos esmė

Kažkada vaikas negalėjo išreikšti to, ko jam reikia vienu būdu, taigi, pradėjo tai daryti kitaip. Terapijos metu svarbu padėti vaikui suvokti savo kūną, jo procesus, prisiimti atsakomybę už jį, taip mokantis kontroliuoti savo kūną.

Metodai

Šlapinimosi registravimas.

Kūno pratimai.  Meditacija, judesių žaidimai, kvėpavimo pratimai.

Jausmų raiškos mokymas. Fantazijos, piešimas, vaidyba.

Rezultatai

• Išmoksta reikšti savo jausmus kitais būdais.
• Dingsta fiziniai simptomai.
• Suvokia savo kūna ir išmoksta reguliuoti jo procesus.

 Violet Oaklander       Baggerly, J. (2005). Motivation, Philosophy, and Thetapeutic approaches of a child-centered play therapy: an interview with Garry L. Ladreth. Journal of Humanistic cuonseling, education and development. Vol. 44

“Kas kiekvieno susitikimo metu vyksta Jūsų, psichoterapeuto, viduje ir kas vyksta su vaiku, galima pavadinti švelniu susiliejimu.”

Literatūra:

•  
• Oaklander, V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Geštalto psichoterapija vaikams ir paaugliams. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
• Perminas, A., Goštautas, A., Endriulaitienė, A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
• Watts, R., Cashwell, C., Schweiger, W. (2004). Fostering intrinsic motivation in children: a Humanistic counseling process. Journal of Humanistic counseling, education and development.Vol.43

KET bruožai: vaikas kas savaitę atlieka pavestas užduotis. Tai padeda keisti elgesį tarp konsultacijų. Tai taip pat sutrumpina trukmę, konsultacijų skaičių. Yra nukreipta į esamą elgesį, mąstymą.

Specifinio vaiko žodyno, vaizdinių naudojimas ar paprastos kasdienės kalbos vartojimas yra ypač svarbus dirbant su schemomis, neteisingais įsitikinimais ir nuostatomis.

 Vaikų ir paauglių depresija

Dažnai manoma, kad depresija – tik suaugusiems žmonėms būdinga liga. Tačiau nuo šio sutrikimo kenčia ne tik suaugę, bet ir vaikai bei paaugliai.

Depresija paliečia daugiau nei vieną iš dešimties vaikų nuo 6 iki 12 metų amžiaus. Amerikos vaikų ir paauglių psichiatrijos akademijos JAV duomenimis, beveik 5 procentai visų vaikų ir paauglių kenčia nuo depresijos.

Stresą bei netektį išgyvenantys, dėmesio, mokymosi ir elgesio sutrikimų turintys vaikai susiduria su didesne depresijos grėsme.

Depresija yra liga, kurios metu prislėgta asmens nuotaika bei su ja susiję jausmai apima ir neigiamai paveikia visas individo normalaus funkcionavimo sritis.

Vaikai, sergantys depresija gali patirti klasikinius simptomus: liūdesį ir bejėgiškumą, miego ir valgymo pokyčius, nuovargį ir interesų praradimą anksčiau mėgtose veiklose. Arba tai gali būti sunkiau atpažįstami elgesio pokyčiai, tokie kaip netikėtas iškritimas iš mokyklos, dirglumas, atsisakymas bendradarbiauti, agresyvumas ir alkoholio ar narkotikų vartojimas.

 Kognityvinė – elgesio terapija vaikų depresijos gydymui

 Tikslas – keisti depresijai būdingas negatyvias nuostatas, pasireiškiančias sergančiųjų polinkiu viską “matyti tamsiomis spalvomis”. Tai mokymasis į save pažvelgti kaip į laimėtoją, o ne į nevykėlį. Tai trumpalaikis gydymo kursas, kuris gali būti skiriamas tiek stacionare, tiek ambulatoriškai.

Tyrimais patvirtintas efektyvumas, silpnai ar vidutinio sunkumo depresijai gydyti, tačiau abejojama, ar efektyvu sunkios vaikų ir paauglių depresijos terapijai. Sumažina atkryčio riziką.

Kognityvinė – elgesinė depresijos terapija padeda vaikams ir paaugliams:

• Atpažinti ir keisti įracionalias savęs gailestį keliančias mintis;
• Įsisavinti tinkamesnes ir pozityvesnes reakcijas savo ar kitų mintims ir jausmams;
• Gerinti klausymo, socialinius ir problemų sprendimo įgūdžius;
• Planuoti teigiamas/malonias individualias ar visuomenines veiklas.

 Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai yra viena dažniausia psichopatologijos formų tarp vaikų ir paauglių. Tarp visų vaikų psichikos sutrikimų jie užima 2-4 vietas.

Nedidelis nerimas ar baimės vaikystėje yra įprastos ir vertinamos kaip natūralaus vystymosi dalis. Vis dėlto baimės gali tapti perdėtomis ir kelti žymų stresą vaikui. Sunkesni nerimo sutrikimai yra šie:

•  socialinė fobija (baimė ir atsisakymas eiti į mokyklą)
•  išsiskyrimo baimė (baimė netekti tėvų),
• arba specifinės fobijos (gyvūnų, tamsos, audros, baimė miegoti vienam).

Nerimo sutrikimus skatinantys veiksniai:

artimo žmogaus mirtis arba liga, mokyklos pakeitimas, išsiskyrimas su draugais, gyvenamosios vietos pakeitimas, tėvų skyrybos. Taip pat neigiamai veikia komplikuoti santykiai bei didelis šeimos narių nerimo lygis. Tėvai dėl savo vidinių konfliktų nesugeba sukurti saugumo šeimoje, o tai skatina vaikų nerimą.

Pernelyg didelis susirūpinimas vaikams dažniausiai išsivyto su mokykla, sveikata, namais susijusiais įvykiais (kontroliniais, tėvų atstūmimu, fizine liga ar sužeidimais, medicininėmis procedūromis ir tėvų konfliktais ar bausmėmis.

Baimių terapija susidaro iš:

•  Baimę keliančio įvykio kognityvinio perstruktūravimo, taip kad vaikas galėtų jį pamatyti mažiau gąsdinantį ir valdyti situaciją, o ne jos vengti.
• Atsipalaidavimo ir vaizduotės įgūdžių lavinimo.
• Baimę keliančių situacijų atskleidimo.
• Adaptyvesnių reakcijų demonstravimo ir modeliavimo.

 Nerimo sutrikimų terapija:

• Individuali, paskiriama gydytojų ir tėvų bendru sutarimu. Šeimos arba aplinkos.
• Sisteminio desensitizavimo metodas. Nerimas gali sumažėti sąmoningai kartojant nerimą keliantį vaizdinį saugioje aplinkoje, arba palaipsniui gąsdinantį vaizdinį keičiant į labiau priimtiną, malonų.
• Vaizdinių redukcijos būdas kai grėsmingas žmogus įsivaizduojamas mažas arba jam neįprastoje, komiškoje situacijoje (mokyklos fobija, socialinis nerimas, fobinis nerimo sutrikimas).

Obsesinis – kompulsinis sutrikimas

Tai neuroelgesinis sutrikimas, kuris paliečia nuo 0.5% iki 1% vaikų ir paauglių. Vaikas gali patirti arba įkyrumus (pasikartojančias mintis, vaizdinius ar impulsus, kurie yra įkyrūs ir keliantys stresą arba maniją (pasikartojantį elgesį, tokį kaip rankų plovimą, arba mintis, tokias kaip skaičiavimas). Vaikas gali bandyti neutralizuoti savo baimę arba išvengti gąsdinančių įvykių naudojant ritualus (pavyzdžiui, šokinėja eidamas šaligatviu, kad neužliptų ant plyšio tam, kad apsaugotų tėvus) arba tikrinimą (nuolatos įjungia ir išjungia šviesą, kad “įsitikintų”, jog ji tikrai išjungta). Simptomai yra nesuvaldomi, susiję su stresu ir dažnai kliudo vaiko funkcionavimui namie, mokykloje ir socialiniame gyvenime.

 Obsesinio – kompuslinio sutrikimo terapijos metodai

• Mokymas baimės valdymo įgūdžių, pavyzdžiui: raumenų atpalaidavimo, vaizduotės ir kvėpavimo kontrolės.
• Nemalonių baimės simptomų kognityvinis perstruktūravimas
• Laipsniškas pratinimas prie baimę keliančių objektų, neapsaugojant nuo baimės objekto, kuris skatina vaiką pamažu įprasti susidurti su jo baime (pavyzdžiui, liesti purviną durų rankeną) ir neatlikti įkyraus, nerimą mažinančio veiksmo (plauti rankas ar laikyti rankeną audiniu).
• Perkeltinės prasmės istorijos, kurios parodo vaikui, kad jis ar ji turi pasirinkimą kaip elgtis ir gali išvengti obsesinio – kompulsinio sutrikimo bei jį lydinčių nemalonių pojūčių ir veiksmų.

Vyresniems:

•  Minčių stabdymas, kai dėmesys nukreipiamas pasakius “stop”, suplojus delnais, garsiai skaičiuojant (obsesiniam kompulsiniam sutrikimui)
• Užrašymas (dienoračio metodas) leidžia objektyviau įvertinti situaciją ir ieškoti alternatyvaus sprendimo (visiems nerimo sutrikimams).

 Philip C. Kendall

Psichologijos profesorius, Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimų klinikos Filadelfijoje direktorius. Sukūrė ir įvertino nemažai gydymo programų vaikams ir jaunuoliams.

Coping cats metodas. Tai kognityvinė – elgesinė metodika, kuri mokyklinio amžiaus vaikams padeda:

• atpažinti nerimo jausmą ir psichines reakcija į nerimą;
• įgyti gebėjimą atpažinti nerimą keliančias situacijas;
• sukurti planą kaip susidoroti su situacija (rasti, kurie veiksmai gali būti efektyvūs);
• išmokti vertinti savo veiksmus ir pastiprinti save.

Intervencija naudoja elgesio lavinimo strategijas, tokias kaip realių gyvenimo situacijų modeliavimas, vaidmenų žaidimas, atsipalaidavimo lavinimas ir grupės sustiprinimas. Užsiėmimo metu terapeutas naudoja socialinį pastiprinimą, vaiko apdovanojimui ir padrąsinimui.

Terapija trunka 16 konsultacijų. Pirmosios 8 konsultacijos yra lavinimosios, kuriose mokomasi naujų įgūdžių. Likusiose konsultacijose vaikas įgyvendina išmoktus naujus įgūdžius vaizduotėje ir realiame gyvenime.

Efektyvumas:

Kognityviosios terapijos principai padeda vaikams suvokti savo būseną bei jausmus ir juos priimti. Dažnai vaikai jaučiasi bejėgiai ir socialiai menkaverčiai, todėl darbo metu svarbu parodyti jų stipriąsias puses, skatinti pasitikėjimą savimi, mokyti atpažinti ir išreikšti savo jausmus.

 Naudota literatūra:

•  Behavioural therapy for children and adolescents with anxiety disorders: clinical research advances. A. M. Albano, P. C. Kendall. International Review of Psychiatry (2002), 14, 129–134Cognitive.
• Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai. Psichoterapijos kryptys. Diomšina B., Vyčinienė D. Medicina, 2002, 38 tomas, Nr. 4.
• http://www.cognitivetherapynyc.com/child.asp
• http://www.psichoterapijosstudija.lt/straipsniai/nerimas.doc
• http://eli.mama.lt/straipsnis_spausdinimui/ar_vaikai_serga_depresija
• http://www.children.lt/?_nm_mid=TVN3eUxEUXNNeXd3&_nm_lid=0&session=no

„Aš ir tu sergame ta pačia liga – alkoholizmu, tik galbūt iki jos ėjome skirtingais keliais. Kiekvienas galėtume papasakoti savą istoriją. Bet pabaiga daugmaž vienoda – liga, nuo kurios vaistų nėra; daužomi savi ir artimųjų likimai; pašlijusi sveikata…”
(iš anoniminio aloholiko dienoraščio)

Priklausomybė – chroniška, pasikartojanti liga, reikalaujanti specializuoto gydymo. Ji neatsiranda staiga, tai procesas kuris vystosi daugybę metų, tad sveikimas reikalauja ir laiko, ir pačio žmogaus pastangų keičiant savo gyvenimo būdą.

Savitarpio pagalbos grupių pradžia siejama su 1939m. susikūrusia Anoniminių Alkoholikų (AA ) draugija. AA grupes sukūrė du alkoholikai – Bilas ir Bobas. Šie du vyrai padėjo vienas kitam atsikratyti žalingo įpročio. Abu išbandė visus galimus gydymo būdus, bet nepasiekė norimo rezultato. Vartodami alkoholį jie save žudė. Susitikę po dvasinės krizės ir baltosios karštligės, sukūrė planą kaip padėti kitiems. Ėmę padėti kitiems jie įsitikino, kad kai padedi kitam, pačiam mažiau norisi gerti. Pirmąjį grupes susirinkimą jie surengė Ohajo valstijoje. Iš grupių darbo atsirado 12 žingsnių sveikimo programa, kuri yra vadovas AA grupių nariams.
AA 12 žingsnių programą taiko dauguma savitarpio pagalbos grupių, padedančių atsikratyti priklausomybių, Tai anoniminiai narkomanai (AN), anoniminiai persivalgytojai, anoniminiai nuo sekso priklausantys asmenys, anoniminiai azartinių žaidimų lošėjai ir t.t.
Kas tai yra 12 žingsnių programa?
12 žingsnių programa – tai dvasinio augimo programa. Pirmiausia čia būtinas noras keisti ne tik savo elgesį, bet ir požiūrį. Nes tik tada, anot anoniminių alkoholikų, kai tiki sėkme, įvyksta pokyčiai. Nevilties, izoliacijos, vienatvės jausmai malšta, kai randamas dvasinis bendrumas su kenčiančiais dėl tos pačios priežasties.

DVYLIKA ŽINGSNIŲ

• Pirmasis žingsnis. Prisipažinome sau, kad esame bejėgiai prieš alkoholį.
• Antrasis žingsnis. Įsitikinom, kad tik Jėga, galingesnė už mus pačius, gali mus išgydyti.
• Trečiasis žingsnis. Nusprendėme atsiduoti Dievo, kaip mes jį suprantam, valiai ir globai.
• Ketvirtasis žingsnis. Kruopščiai įvertinom save ir savo gyvenimą dorovės požiūriu.
• Penktasis žingsnis. Prisipažinome dievui, sau ir kuriam nors kitam žmogui tikrąją savo paklydimų prigimtį.
• Šeštasis žingsnis. Esame visiškai pasirengę, kad Dievas pašalintų visas mūsų būdo ydas
• Septintasis žingsnis. Nuolankiai prašėme Jo ištaisyti mūsų būdo trūkumus.
• Aštuntasis žingsnis. Sudarėm sąrašą visų žmonių, kuriems darėme blogį, ir pasiryžome skriaudas atlyginti.
• Devintasis žingsnis. Kiek galėjome patys atlyginome tiems žmonėms skriaudas.
• Dešimtasis žingsnis. Tęsėme savianalizę ir, jeigu suklysdavome tuoj pat pripažindavome klaidas.
• Vienuoliktas žingsnis. Malda ir meditavimu stiprinome ryšį su Dievu, kaip mes jį suprantame.
• Dvyliktasis žingsnis. Atsibudę dvasiškai, žengdami šiuos žingsnius, mes stengiamės perduoti jų esmę kitiems alkoholikams ir taikyti šias nuostatas savo gyvenime.

Dvasingumo reikšmė

Kai kuriems žmonėms pasipriešinimą sukelia tai, jog Dvylikos žingsnių programa akcentuoja dvasingumo reikšmę. Dvasingumo savyje ugdymas yra programos pagrindas, pacientui siūloma pačiam ieškoti aukštesnės jėgos nei žmogus, niekas nenurodys jam kokio tikėjimo ieškoti. Bendruomenės jėgos suvokimas gali padėti žmogui lengviau suvokti už jį didesnę jėgą, o dėmesys, supratimas ir palaikymas, kurį perteikia sveikstantys asmenys vieni kitiems, suteikia viltį, dėkingumą ir pasitikėjimą, o tai yra sveikimo pagrindas.
12 žingsnių programos etapai: Sveikimo pradžia – prisipažinimas sau (pirmiausia žmogus turi pripažinti ir susitaikyti su tuo faktu, jog yra priklausomas nuo alkoholio). Kitas etapas – savo bejėgiškumo suvokimas ir nuoširdus noras priimti išorinę pagalbą. Po to seka žvilgsnis į save, t.y. padedama pamatyti kaip priklausomybė paveikė asmeninį gyvenimą ir santykius su aplinkiniais žmonėmis. Dar kitas etapas – išeičių ieškojimas, padedant profesionaliems konsultantams ir psichologams bei pasinaudojant sveikstančių alkoholikų asmenine patirtimi. Tokių pat principų laikomasi ir teikiant pagalbą žmonėms, sveikstantiems nuo kitų priklausomybių.

Taigi Pagal AA priklausomybė nuo alkoholio yra progresuojantis sutrikimas, pažeidžiantis kūną, protą ir dvasią. Todėl sveikimo procesas – tai ne tik alkoholio ir kitų svaiginančių medžiagų atsisakymas, tai ir gyvenimo būdo keitimas, įsitikinimų, mąstymo bei elgesio korekcija, mokymasis kontroliuoti ir reikšti emocijas neapsvaigus, naujų vertybių suradimas ar prarastų susigrąžinimas.

12 žingsnių programos kritika:
AA kalba apie visišką abstinenciją kaip gėrimo problemos sprendimą. AA kviečia būti abstinentais tuos, kurie prarado kontrolę ir nori dalyvauti programoje. Tačiau kai kurie priklausomybių tyrinėtojai mano, kad alkoholikai gali grįžti prie kontroliuojamo gėrimo.
Taip pat yra kritikuojama, jog viena priklausomybė pakeičiama kita. Asmuo, buvęs priklausomas nuo alkoholio tampa priklausomas nuo AA ar AN grupės. Priklausomybė išlieka pasikeičia tik objektas, nuo kurio asmuo priklauso. Daug diskutuojama ir dėl dvasingumo ir religingumo šiose grupėse.

Naudota literatūra:
1. Bulotaitė L. „Narkotikai ir narkomanija. Iliuzijos ir realybė“. Vilnius (2004).
2. Kuorienė O. „Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo“ . Vilnius (2002).
3. Comer R.J. „Abnormal Psychology“, New Yourk: Worth Publishers( 2001)
4. http://www.ne-gerk.com/index.php?id=9

parengė: Renata Ševelytė

Nerimo sutrikimai

Nerimo sutrikimai yra viena dažniausia psichopatologijos formų tarp vaikų ir paauglių, tačiau šie sutrikimai dažnai nediagnozuojami ir negydomi. Psichodinaminėje psichoterapijoje nerimas suprantamas kaip vidinis disstresas, konfliktas, skatinantis gynybinius mechanizmus, kurių užduotis -  nemalonio būsenos šalinimas. Nerimo sutrikimas pasireiškia, kai psichologiniai gynybos mechanizmai tampa neefektyvūs ir sutrinka normalus elgesys bei raida o  kartu ir raida. Terapijos tikslas – sumažinti nerimą iki normalaus lygio ir padėti vaikui efektyviai augti.

Pagrindiniai vaikų nerimo sutrikimai – tai atsiskyrimo nerimo sutrikimas, specifinės fobijos, generalizuotas nerimo sutrikimas, socialinė fobija potrauminio streso sutrikimas ir obsesinis–kompulsinis sutrikimas. Trumpai apie kiekvieną:

• Atsiskyrimo nerimo sutrikimas. Pastebimos pernelyg didelės ir raidos tarpsnio neatitinkančios baimės dėl atsiskyrimo nuo namų ar svarbaus prisirišimo objekto (tėvų, globėjų). Tokie vaikai perdėtai nerimauja dėl jų pačių ar jų tėvų saugumo ir sveikatos, turi sunkumų miegoti vieni, sapnuoja naktinius košmarus atsiskyrimo tema, dažniausiai turi psichosomatinių simptomų ir gali atsisakyti eiti į mokyklą.
• Specifinė fobija yra tam tikro objekto ar situacijos baimė, kurios vengiama arba kurioje atsidūręs žmogus išgyvena didžiulį disstresą. Gali būti gyvūnų, aukščio, tamsos, uždaros erdvės ir kitos baimės.
• Generalizuotas nerimo sutrikimas (GNS) charakterizuojamas chronišku, pernelyg dideliu nerimu keletoje sričių, tokių kaip mokyklinė veikla, bendravimas socialinėje srityje, šeima, sveikata, saugumas, pasaulio įvykiai ir gamtos katastrofos, kartu su mažiausiai vienu gretutiniu somatiniu simptomu, silpna kontrole. Tokie vaikai dažnai yra perfekcionistai, siekiantys pripažinimo ir taip kovojantys su vidiniu disstresu, kurio nepastebi tėvai ir mokytojai. GNS iššauktas nerimas neapsiriboja specifiniu objektu ar situacija, nerimas paprastai išgyvenamas visą laiką.
• Socialinė fobija charakterizuojama išgąsčio ar diskomforto jausmu vienoje ar keliose socialinėse situacijose (diskomfortas būnant su nepažįstamais bendraamžiais, ne tik su nepažįstamais suaugusiaisiais) ar tam tikros veiklos situacijose (pvz., muzikoje, sporte). Diskomfortas yra susijęs su patiriamu socialiniu vertinimu ir baime atsidurti nemaloniose, kebliose situacijose įvairiose vietose: klasėje, kavinėje, popamokinėje veikloje. Šiems vaikams gali būti sunku atsakinėti prieš klasę, garsiai skaityti, pradėti pokalbį, kalbėti su nepažįstamais žmonėmis.
• Potrauminio streso sutrikimas – tai reakcija į patirtą labai pavojingą stresogeninį įvykį ar situaciją, kuri sukeltų stiprų disstresą beveik kiekvienam (pvz., seksualinė ar fizinė prievarta, tėvo ar motinos mirtis, stichinės nelaimės ir kt.). Tipiški požymiai yra įkyrus ir pasikartojantis stresogeninio įvykio išgyvenimas prisiminimuose arba sapnuose. Pacientas bijo ir vengia užuominų apie jį ištikusią traumą. Paprastai kartu būna padidėjęs vegetacinės nervų sistemos sujaudinimas, dirglumas, baimingumas, nemiga.
• Obsesinis–kompulsinis sutrikimas. Nustatomas, kai didesnę laiko dalį, mažiausiai dvi savaites, kartojasi įkyrios mintys, idėjos, vaizdiniai ar potraukiai (obsesijos), kuriuos pacientas suvokia kaip savo mintis ar impulsus. Turi būti bent viena mintis ar veiksmas, kuriam pacientas bando nesėkmingai priešintis. Šiais veiksmais (kompulsijomis) pacientas bando apsaugoti save nuo objektyviai mažai tikėtino įvykio, pvz., dažnas rankų plovimas, siekiant apsisaugoti nuo užsikrėtimo infekcine liga, skaičiavimas ir t. t.

Baimė ir nerimas – įprastas reiškinys vaikystėje. Klinicistui svarbu atskirti normalias, raidą atitinkančias baimes, nerimą ir baikštumą nuo nerimo sutrikimų, kurie reikšmingai pablogina vaiko gyvenimą.

Nerimastingumo kilmė

Pasak Froido, neurozes sukelia vaikystės trauminiai potyriai. Šie potyriai išstumiami iš sąmonės ir užmirštami, tačiau išlieka pasąmonėje ir lemia neurozinių simptomų atsiradimą. Neuroziniai simptomai susiformuoja tada, kai koks nors pasąmoninis konfliktas sustiprėja ir grasina prasiveržti į sąmonę.

Nerimo vaikystėje atsiradimui lemiamą įtaką turi du reiškiniai – Edipo ir Elektros kompleksai. Sėkmingai šiuos kompleksus išgyvenę vaikai, susikaupusią įtampą nukreipia produktyvia veikla ir tai leidžia išvengti neigiamų gėdos ir kaltės jausmų, kurie yra vieni svarbiausių neurozės determinantų. Trumpai apie kiekvieną:

• Edipo kompleksas (seksualinės energijos nukreipimas į motiną). Būdingas berniukams, aiškinamas tuo, jog vaikas konkuruoja su tėvu dėl motinos meilės ir bijodamas tėvo nepritarimo yra priverstas romantiškus jausmus mamai išstumi į pasąmonę. Kartu motina suvokiama kaip poreikių tenkintoja, todėl svarbu neprarasti jos meilės ir palankumo. Meilės praradimas kelia didžiausią nerimą, todėl tėvų moralinės normos ir draudimai  padaromi savais.
• Elektros kompleksas (seksualinės energijos nukreipimas į tėvą). Būdingas mergaitėms ir aiškinamas jos bei motinos romantiška meile tėvui, kurią reikia nuslopinti, antraip gresia bausmė – tėvo meilės praradimas. Tai kelia didelį nerimą, todėl vaikas identifikuojasi su motina, romantišką meilę tėvui išstumdama į pasąmonę.

Problema

Anot Froido, individo elgesys yra determinuotas seksualinių bei agresijos instinktų, todėl tik ši energijos iškrova lemia atsipalaidavimą, bendrą organizmo pusiausvyrą. Individui būtina išlieti šią energiją, tačiau kartu baisu prarasti tėvų palankumą. Taip pat ji negali būti nukreipta ir į kitus asmenis, nes toks elgesys neatitinka visuomenės normų, jis skatina gėdos bei kaltės jausmus. Vadinasi, energija nedingsta – nerimas taip pat. KĄ DARYT? Energiją reikia nukreipti į kūrybinę veiklą, kuri teiktų malonumą ir pasitenkinimą, išvengiant baimės būti nubaustam ar atstumtam.

Psichodinaminė terapija

Psichodinaminės terapijos tikslas – išspręsti neurozinį konfliktą, t.y. atskleisti pasąmonės turinį ir integruoti jį į sąmonę. Tai giluminiai asmenybės pokyčiai, o ne atskirų elgesio detalių pakeitimai. Dėl to psichoanalitikai atsisako objektyviių įvertinimo priemonių, pavyzdžiui klausimynų, kur reikalaujama atsakyti „sutnku – nesutinku“ arba „teisinga – klaidinga“, laikydami kad jais gaunama tik paviršinė sąmoningojo lygmens informacija. Reikia savotiško psichologinio rentgeno – testo, kuris leistų pažvelgti giliau ir atskleistų užslėptus konfliktus bei impulsus.

 Pasąmonės turinio atskleidimui taikomi metodai:

• Laisvųjų asociacijų metodas
• Pasipriešinimo interpretacija
• Perkėlimo analizė
• Sapnų analizė
• Emocinis perauklėjimas

Tačiau akivaizdu, jog dirbant su vaikais, daugelio šių metodų nepritaikysi dėl keleto priežasčių:

• Psichoterapija yra ilgai trunkantis asmenybės keitimo būdas;
• Pagrindinė vaiko veikla – žaidimas, todėl neverta tikėtis jo kokybiško dalyvavimo terapijos procese;
• Netikslinga taikyti ilgalaikę psichodinaminę terapiją, kai yra daug greito poveikio metodų, lemiančių norimus mąstymo ir elgesio pokyčius;
• Procese turi dalyvauti vaiką supanti aplinka, nes ji turi didelę įtaką vaiko psichologinei ir emocinei būsenai;
• Psichodinaminė psichoterapija yra rekomenduojama taikyti derinant su kitom terapijos formom, taip pat, jei reikia, medikamentiniu gydymu.

Vis dėlto nė vienas psichoanalitikas nepretenduos gydyti įvairias psichikos ir psichosomatines ligas, apsiribodamas vien psichodinamine psichoterapija. Todėl, siekiant diagnozuoti vaiko problemas bei rasti tinkamus metodus joms spręsti, rekomenduotinas kompleksinis pagalbos taikymas:

• Sapnų analizė (individuali terapija);
• Žaidimų psichoterapija: meno, smėlio, psichodrama (grupinė terapija);
• Šeimos terapija;

Be jokios abejonės metodų yra ir daugiau tik jų taikymas psiklauso nuo terapeuto kompetencijos, teorinės krypties bei įgūdžių. Tačiau aptarsiu tik keletą, kurie, mano manymu, galėtų turėti didžiausią poveikį, siekiant sumažinti vaiko nerimo lygį, gerinti jo bendravimo įgūdžius, spręsti emocines bei adaptacijos problemas.

Sapnų analizė. Tirdamas vaikų sapnus, Z.Froidas padarė keletą svarbių įžvalgų. Jis pastebėjo, jog vaikų sapnuose, priešingai nei suaugusiųjų, nėra jokio iškraipymo. Tai reiškia, kad pasąmonės turinys pateikiamas neužmaskuotas, todėl yra paprasta jį interpretuoti. Antra, sapnai atsiranda kaip atsakas į praėjusios dienos dienos išgyvenimus, kurie sapnuotojui buvo svarbūs ir reikšmingi. Pagaliau, sapnas, anot psichoanalitiko, tai miegą trikdančių dirgiklių pašalinimas, haliucinaciškai  juos patenkinant. Kitaip tariant, sapne atsispindi vaiko poreikių, kurių jis nepatenkino realiai, bet jie jam buvo svarbūs, patenkinimas vaizduotėje. Pvz.: mergaitė pasakoja, kaip ji sapnavo, jog visa dieną paukiojo valtyje po ežerą. Pasirodo, dieną prieš ji tikrai pirmą kartą plaukiojo valtimi, tačiau liepta išlipti ji verkė ir veiklą norėjo pratęsti. Tai ji padarė sapnuose. Todėl akivaizdu, jog ir kiti reikšmingi išgyvenimai, nepatenkinti poreikiai, emocinės būsena atsispindi sapnuose, todėl norint išsiaiškinti vaiko psichologinę būsena, naudinga atlikti jo sapnų analizę, nes ji gali pateikti užuominų apie esamo nerimo, neadaptyvaus elgesio priežastis.

Žaidimų psichoterapija. Tai projekcinės metodikos, kurios padeda atskleisti vaiko pasąmonės turinį pasitelkiant tam tikrą kūrybinę veiklą. Šios metodikos naudingos tuo, jog yra efektyvios tuomet, kai vaikas nemoka ar nenori reikšti savo išgyvenimų, bijo atsiskleisti, su juo sunku užmegsti bet kokį kontaktą. Aptarsiu keletą projekcinių metodikų, kurios patraukė didžiausią mano dėmesį, daugiau informacijos galima rasti adresu: http://www.playtherapy.org.uk/ .

Meno – dailės terapija. Meninė veikla sudaro sąlygas suteikti formą neįvardytiems, nesuvoktiems vaikų jausmams ir išgyvenimams. Dailė suteikia vaikams malonumą, todėl pasiryžimas įsitraukti į �