“THIN”- tai dokumentinis filmas apie keturių merginių, turinčių valgymo sutrikimus, gyvenimą ir gydymo kelią, reabilitacijos centre. Floridoje esantis Renfrew centras (3) siūlo pagalbą moterims, kurios turi valgymo sutrikimų, tokių kaip nervinė anoreksija, bulimija, persivalgymo sutrikimas. Šiame filme rodoma, kokie yra realūs merginų išgyvenimai, nuopoliai ir nuosmūkiai, kova su savimi ir liga. Tai filmas priverčiantis susimastyti ir padedantis susipažinti iš arčiau su šiomis ligomis, ir jų pasekmėmis. Pagrindinės veikėjos – keturios merginos: Polly, Shelly, Brittany, Alisa, kurių istorijos pateikiamos dokumentikoje

Filme “Thin” susiduriama su valgymo sutrikimais. Valgymo sutrikimas (1; 2), tai psichinė liga, kuri gali sutrikdyti asmens fizinę, psichinę ir psichologinę būseną. Ji gali pasireikšti, neįprasta kasdienine mityba, kai žmogus valgo itin mažais kiekiais arba pasireiškia besaikis valgymas. Taip pat tokie žmonės yra labai susirūpinę savo kūnu, jo forma, bei svoriu ir jaučia nepasitenkinimą savimi, bijo sustorėti. Asmenys turintys valgymo sutrikimų susiduria ir su kitomis ligomis: depresija, nerimo sutrikimais, priklausomybe narkotinėms medžiagoms. Šis sutrikimas pavojingas tuo, kad gali sukelti mirtinas pasekmes. Valgymo sutrikimai gali būti (1):

• Nervinė anoreksija – tai valgymo bei psichinis sutrikimas. Asmuo turintis šį sutrikimą sąmoningai mažina ir atsisako palaikyti normalų savo kūno svorį. Nustatyta, kad nervinės anoreksijos paplitimas tarp moterų yra 0,9 %, tarp vyrų 0.3% (1).

• Nervinė bulimija – valgymo sutrikimas, kuris pasireiškia pasikartojančiais persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu netinkamu kompensuojamu elgesiu: dirbtiniu būdu sukeliant vėmimą, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimu, badavimu ir intensyviu sportavimu, kas gali išsekinti organizmą. Pasižymi itin išskirtiniu susirūpinimu savo kūno svoriu. Nervinės bulimijos paplitimas tarp moterų – 1,5%, tarp vyrų – 0,5% (1).

Dažnai nervinė anoreksija eina kartu su bulimija, tuomet vienas valgymo sutrikimas keičia kitą ir atvirkščiai.

Šių sutrikimo požymiai apibūdinami ir šiame filme:

• Alisa 30 metų moterys auginanti du vaikus. Ji pasakoja, kad pagrindinis gyvenimo tikslas yra sulieknėti bet kokia kaina, pamirštant net ir vaikus. Alisos net nesustabdė patirtas persileidimas, kuris įvyko dėl ištisai sukeliamo vėmimo, kuris tęsdavosi net po 3 – 4 dienas. Taip nualintas organizmas davė tokias skaudžias pasekmes. Ši veikėja taip pat laikosi itin griežtos dietos, kurios metu stengiasi neperžengti 200 kalorijų ribos.

• Polly 29 metų, jau nuo 11 metų skaičiuoja suvartotas kalorijas, o dėl dviejų suvalgytų picos gabalėlių net mėgino nusižudyti. Filme rodoma kaip ši moteris buvo išmesta iš klinikos už taisyklių laužymą: rūkymą paslapčia tualete, tatuiruočių darymą. Po žinios apie išmetimą iš centro Polly ėjo išsivemti net stebint kameroms.

• Brittany 15 m. pati jauniausia centro klientė, kuri serga nuo 8 metų. Ji paslapčiomis vemdavo net ir būdama centre, verkė dėl jos įsivaizduojamo dvigubo pagurklio atsiradimo, kurį būtinai reikia numesti. Dėl organizmo alinimo Brittany kepenų veikla sutrikusi, kuokštais išslinkę plaukai. Brittanei aplinkinių nuomonė yra vienintelis svarbus dalykas gyvenime, kuris jai rūpi, tai pagrindinė priežastis kodėl ji pradėjo mesti svorį. Per paskutiniuosius metus ji numetė 50 procentų savo kūno svorio ir dėl to atsidūrė klinikoje. Filmo metu Brittany pasakojo, kad nori kuo greičiau grįžti namo ir numesti dar bent 20 kg. Prie ligos progresijos prisideda ir mama, kuri taip pat turi valgymo sutrikimų: Brittany atskleidė, kad jos su mama net buvo susigalvojusios sau pramogą “kramtyk ir išspjauk”, tuomet jos abi turėjo patį geriausią laiką gyvenime – prisipirkdavo krūvas saldainių juos kramtydavo, o po to išspjaudavo. Net atvažiavusi į centrą aplankyti savo sergančios dukros, mama vaizdavo pasišlykštėjimą maistu, lėkštėje išrinkinėdama maisto produktus.

• Shelly 25m. – psichiatrinės ligoninės sesutė. Jos atvejis parodo, kad net turintis medicininį išsilavinimą žmogus gali susidurti su valgymo sutrikimais. Ši pacientė penkerius metus buvo priverstinai maitinama per zondą, kuris buvo įvestas per nosį, vėliau šis zondas buvo pakeistas į vamzdelį, kuris tiesiogiai buvo įvestas į skrandį. Shelly rado būdą šį vamzdelį panaudoti savo ligos progresavimui, nes suvalgytą maistą iš skrandžio ji iščiulpdavo per jį. Pati pacientė pasakojo, kad nors ir tai buvo labai šlykštu, tačiau daugiau jai nebereikėjo vemti, o maistą pašalindavo tokiu būdu. Visą gyvenimą Shelly jautė konkurenciją dvynei seseriai, tad kaip ji pati sakė: ,,jei būčiau storesnė už ją, tai man reikštų pasaulio pabaigą”. Ji teigė, kad anoreksija jai tarsi galimybė pabėgti nuo atsakomybės už save.

Valgymo sutrikimų gydymas yra ilgas ir sunkus procesas, kurį sudaro psichotropinių vaistų vartojimas, konsultacijos su mitybos specialistais, psichologais, psichiatrais, dalyvavimas psichoterapinėse grupėse. Filme “Thin” taipogi matomas ir visas gydymo procesas: merginų svorio stebėjimas kasdienių svėrimo procedūrų metu, fiziologinių rodiklių, tokių kaip kraujospūdis, kūno temperatūra, matavimai.

Atvažiavus pacientėms pirmą dieną atidžiai pertikrinami visi jų daiktai, kad juose nebūtų užslėptų tokių daiktų kaip: cigaretės, medikamentai (diuaretikai, psichotropiniai vaistai), telefonai, papildomas maistas, daiktai kuriais būtų galima save susižaloti (pvz.: skutimosi peiliukai).

Renfrew centre vykdoma žingsnių programa, tai lygiai, kuriuos pacientės gydymo metu turi pereiti. Pagal tai sprendžiama ar pacientė jau yra pasiruošusi savarankiškam gyvenimui, pavyzdžiui, tik atvažiavusios merginos būna priskirtos pirmajam lygiui, tai reiškia, kad jos yra akylai stebimos kiekviename žingsnyje (naudojimasis tualetu yra prižiūrimas centro darbuotų, merginos sveriamos “akluoju būdu” kuomet joms nesakomas tikrasis svoris). Norint pereiti į kitą lygį svarbu užsitarnauti centro darbuotojų pasitikėjimą ir būti atviroms bei sąžiningoms, kad būtų efektyvus gydymo procesas. Kuo didesnė pažanga žingsnių programoje, tuo į aukštesnį lygį perkeliamos merginos, taip jos tampa mažiau stebimos, kartais net išleidžiamos į miestą, tačiau vis tiek ir toliau privalo laikytis centro taisyklių.

Itin didelis dėmesys kreipiamas į pacienčių mitybą bendroje valgykloje, kurioje taip pat galioja tam tikros taisyklės tokios kaip: valgio metu negalima naudotis tualetais (tam, kad nubūtų galima pašalinti maisto iš savo organizmo, pvz.: sukeliant vėmimą), neleidžiama atsinešti į valgyklą pašalinių daiktų, kuriuose būtų galima paslėpti maistą.

Kadangi viena iš gydymo sudedamųjų dalių yra gydytojų priskirtų medikamentų vartojimas, centro klientės paskirtomis valandomis privalo prisistatyti į medicinos punktą ir darbuotojų akivaizdoje išgerti vaistus, bei maisto papildus svorio prieaugiui reguliuoti.

Kiekvieną dieną centre vykdomi grupiniai psichoterapiniai susitikimai, individualios ir šeimos psichologinės konsultacijos, kurių metu sergančiųjų šeimos nariai kviečiami prisidėti prie gydymo proceso. Taip pat šeimos terapijos metu šeimos nariai gauna psichologinę pagalbą.

Filmas naudingas psichologams, psichiatrams, nes galima stebėti gydytojų psichiatrų, psichologų, dietologų darbą padedant žmonėms su valgymo sutrikimais. Filme “Thin” rodomi grupiniuose susitikimuose, ar individualiose konsultacijose naudojami metodai pravers būsimiems psichologams, psichoterapeutams, kuriems teks susidurti su žmonėmis turinčiais valgymo sutrikimus, bei kasdieninėje praktikoje, pavyzdžiui, filme vykstančiose gupių terapijos užsiėmimuose naudojama lazdelė “totemas”, kurią turintis žmogus gali atvirai išsakyti savo nuomonę ir nebūti smerkiamas.

Dokumentiniame filme “Thin” trūko konkrečių merginų valgymo sutrikimo įvardijimo, tad žiūrovui yra sunkiau atpažinti ir atskirti bulimiją nuo anoreksijos, bei suprasti jų specifiškumą. Filme bendrai pasakojama apie merginų valgymų sutrikimus, bet nėra patikslinimo, kuri mergina kuriuo sutrikimu serga. Be to išskiriama tik viena lytis, tarsi patvirtinant stereotipą, jog tokiomis ligomis serga tik moterys, tačiau yra žinoma jog ir vyrai turi tokių problemų.

Akivaizdu, kad šių sutrikimų gydymas, kaip ir buvo minėta, yra ilgas procesas. Filme rodoma, kaip merginos palieka “Renfrew” centrą (kuriame minimalus gydymo laikotarpis trunka vieną mėnesį) dėl įvairių priežasčių: ne savo noru pašalinamos iš centro, nebaigus gydymo kurso, dėl pasibaigusio sveikatos draudimo. Taip pat kliniką galima palikti ir savo noru, bei specialistams nustačius, kad mergina yra pasiruošus palikti gydymo įstaigą. Bet kokiu atveju tuo gydymas nesibaigia, reikia ir namuose dirbti su savimi, susirasti ir lankyti valgymo sutrikimų psichoterapines grupes, nes kitaip išlieka didelė tikimybė grįžti prie tokios ligos būsenos, kuri privedė prie hospitalizacijos.

Filmą galima pažiūrėti:

Literatūros šaltiniai:

1. Aigner, M., Treasure, J., Kaye, W., Kasper, S. (2012). Pasaulinės biologinės psichiatrijos draugijų federacijos valgymo sutrikimų farmakologinio gydymo rekomendacijos. Biologinė psichiatrija ir psichofarmakologija, 14(1), 22-56.
2. http://www.news-medical.net/health/What-is-an-Eating-Disorder.aspx
3.  http://renfrewcenter.com/

„Mano vardas Khanas“ (My name is Khan) – tai 2010 metais Karan Johar sukurtas filmas apie vyro, sergančio Aspergerio sindromu, gyvenimą. Tai istorija, kurioje netrūksta nei šypseną keliančių scenų, nei vietų, kuriose reikia nubraukti ašarą. Filmas žiūrovą paperka nuoširdumu, paprastumu ir žmogiškumu. Pagrindinius vaidmenis šiame filme sukūrė Shah Rukh Khan ir Kajol.

Filme „Mano vardas Khanas“ susiduriama su Aspergerio sindromu. Tai sutrikimas, priklausantis autizmo sferai (autizmas – smegenų išsivystymo sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą), kai vaiko raida yra sutrikusi nuo pat gimimo arba jos defektai išryškėja per pirmuosius penkerius metus ir apima daugelį psichinio funkcionavimo sričių. Šiam sindromui būdingi ir filme pastebėti tokie požymiai: intuityvaus pajautimo stoka (pvz.: motina norėjo, kad Khanas ją apkabintų, tačiau šis to nesuprato, todėl jai reikėjo paprašyti), netinkamas ir neprognozuojamas socialinis bei emocinis elgesys (pvz.: spontaniškas pasiūlymas tekėti), aukštas įtampos ir nerimo lygis (atsidūrus nemalonioje situacijoje herojus virpa, tampa itin nerangus, užsikemša ausis ir pan.), specifiški bei riboti ir stiprūs interesai kokioje nors srityje (mechaninis įvairių prietaisų taisymas), mąstyme daugiau mechaniškumo nei prasmės (elgesys tarsi išmoktas: daroma tai, kas liepiama arba taip, kaip buvo parodyta anksčiau), puiki ilgalaikė atmintis (ryškūs vaikystės prisiminimai), intensyvus dėmesio telkimas į detales (pvz.: užtenka pamatyti pravažuojantį tramvajų, kad galėtų papasakoti detaliai kaip ir kada jis buvo pagamintas ir pan.), mąstymo rigidiškumas ir lankstumo stoka (nesupranta metaforų, ironijos, humoro), jautrus jusminiams stimulams (nepykanta geltonai spalvai ir aštriems garsams), nerangumas bei prasta kūno koordinacija (vaikšto tarsi šlubuodamas, užkliūna už daiktų, naudoja nereikalingus gestus, kurie trukdo judėti), neįprasta kalbėsena bei balso intonacija ir tembro savitumai, formali ir pedantiška kalba (kalba lakoniška, be mažybinių žodžių, tačiau mandagi), besikartojantis kalbos šablonas (nuolat kartoja išgirstus žodžius), garsus mąstymas (nuolat kartoja išgirstas frazes, kurios parodo, jog herojus prisimena ir apmąsto praeities situacijas), empatijos stoka (negali pajusti kito žmogaus jausmų, nesupranta kada ir kokiam laikui reikia apkabinti kitą žmogų), sunkiai suvokiami savo ir kitų jausmai (pvz.: per mamos laidotuves nerodė itin ryškių gedėjimo jausmų), polinkis tūrėti keistų ir neįprastų baimių (didelio miesto baimė, geltonos spalvos baimė, aštrių garsų baimė), keistas ir savotiškas žvilgsnis, santykinis akių kontaktas (bendraudamas labai retai žvilgteli į pašnekovo akis, dažnai sukinėja galvą ir žvalgosi), ribotas gestų naudojimas (sukinėja galvą kalbėdamas, tačiau nenaudoja jokių gestų rankomis), aukštas intelektas (turi didelį sukauptų žinių apie pasaulį bagažą).

Bežiūrint filmą buvo pasigęsta tokių Aspergerio sutrikimo bruožų: egocentrizmas bei direktyvumas (valdingumas), vienišumas, nesugebėjimas bendrauti su bendraamžiais ir tokio noro stoka, depresijos epizodai, šiurkštaus bei agresyvaus elgesio protrūkiai, sunkus esminių dalykų atskyrimas nuo neesminių, sunkus perėjimas prie kitos veiklos, geresnis vaizdinių stimulų suvokimas už žodinius, pasunkėjęs socialinis gyvenimas, neįprasta ir netinkama emocijų raiška, nemokėjimas „išskaityti“ emocijų iš kitų žmonių veidų, polinkis suktis ar plevėsuoti rankomis susijaudinus, dažnai netinkamos situacijai išraiškos, neįprastos veido grimasos ir tikai, judesių manieringumas, nesugebėjimas bendraujant perteikti akimis ženklų ar informacijos. Taigi, apibendrinant visų požymių buvimą ar nebuvimą galima sakyti, kad šio sutrikimo vaizdavimas filme yra gana tikroviškas, kadangi herojus turi bene pačius tipiškiausius Aspergerio sindromui bruožus, kurie sutinkami dažniausiai tarp tokio pačio „likimo“ asmenų.

Iš prieš tai išvardintos Aspergerio sindromo simptomatikos galima daryti išvadą, kad šia liga sergantys asmenys gali pakankamai gerai prisitaikyti prie gyvenimo. Konkrečiai šiuo atveju įdomu tai, kad Khanas turi darbą, jį mylinčią merginą. Aišku, yra vienas, bene svarbiausias, prisitaikymui keliamas sunkumas – aplinkinių neigiama nuostata sergančiajam. Galbūt taip yra dėl to, kad žmonės nepakankamai yra susipažinę su Aspergerio sindromu, jo simptomas ir dažnai gali nesuprasti kas vyksta su žmogumi, su kokiais sunkumais jis gali susidurti. Todėl, mūsų manymu, reikėtų visuomenę plačiau šviesti ne tik apie Aspergerio sindromą, bet ir apie kitas psichikos ligas, o taip pat ir apie tai, kaip mes visi galėtumėme prisidėti sergantiesiems geriau adaptuotis ir jaukiau jaustis viešoje erdvėje.

Pažiūrėjus šį filmą, susidaro vaizdas, kad Aspergerio sindromu sergantys asmenys yra labai protingi ir intelektualūs žmonės, kadangi domisi įvairiais dalykais ir daug žino. Taip pat pabrėžiamas tokių asmenų smulkmeniškumas ir gera atmintis. Tai tarsi genijai bendravimo gebėjimų sąskaita, kurių menkus socialinių santykių įgūdžius kompensuoja kaupiamos apie pasaulį žinios. Taip pat pažiūrėjus filmą formuojasi nuostata, kad šį sutrikimą turintys žmonės yra ramūs, taikūs ir intravertiški. Be viso to, jie dar piešiami ir kaip perkeltinės prasmės nesuprantys individai, t.y. viską suprantantys tiesiogiai. Galbūt iš filmo galima išskaityti, kad Aspergerio sindromu sergantys asmenys nėra jautrūs kitų žmonių atžvilgiu, tačiau yra ir įrodymų, kad taip nėra. Visgi, apibendrinus viską, Aspergerio sindromo turėtojai čia vaizduojami kaip ypatingo gerumo būtybės, kurios siekia gyventi kuo įmanoma prasmingiau. Kalbant apie tokio įvaizdžio teisingumą, galima sakyti, kad iš dalies jis atspindi tiesą apie Aspergerio sindromą turinčius žmones, tačiau nereikėtų pamiršti, kad didelę įtaką žmogaus elgesiui turi ir charakteris bei temperamentas, todėl nereikėtų visiškai aklai tikėti, kad visi sergantys šiuo sutrikimu yra humaniški ar pasiruošę dėl savo tikslo nuversti kalnus.

Asmenys, sergantys Aspergerio sindromu, visiškai pasveikti negali, tačiau įmanoma palengvinti jį lydinčius simptomus. Siūloma šį sutrikimą gydyti farmakoterapija ir tokiu būdu pacientų judesius, kalbą ir visa kita padaryti kuo įmanoma panašesnius į eilinių žmonių. Tačiau, nepaisant to, visgi manoma, jog veiksmingesnis būdas švelninant Aspergerio sindromo išreikštumą yra kognityvinė elgesio ar psichosocialinė terapija. Taip pat didelį teigiamą poveikį turi ir gaunamas palaikymas iš aplinkos, kurioje Aspergerio sindromą turintis žmogus funkcionuoja. Visgi geriausias rezultatas šio sutrikimo eigoje gaunamas visus minėtus būdus taikant kartu. Taigi, panašios pagalbos būdų imtumėmės ir mes, tačiau dėl medikamentų vartojimo reikalingumo filmo „Mano vardas Khanas“ herojui stipriai abejojame. Stengtumėmės jį mokyti išreikšti savo jausmus bei pratinti (nors ir mechaniškai) prie kitų žmonių emocinių reakcijų (pvz. jeigu kitas žmogus verkia, prieiti ir paklausti kas jam nutiko ir pan.). Taip pat bandytume būti empatiški bei suprasti jo pasaulį ir tokiu būdu paprasčiau komunikuoti su tokiu žmogumi kaip Khanas. Nepamaišytų ir rodomas dėmesys, tačiau jis neturėtų peraugti į domėjimąsi tokiu asmeniu vien tik iš gailesčio ar smalsumo. Manome, kad vis gi geriausia pagalba Aspergerio sindromą turintiems žmonėms yra nuoširdumas. Galbūt paradoksalu, bet būtent šiuo vaistu ne mes gydome Khaną, o jis mus. Taigi, sergantys Aspergerio sindromu galbūt kiek sunkiau, tačiau gali prisitaikyti ir funkcionuoti mūsų visuomenėje.

Literatūra:

1.  Simpson R. L., Smith Myles B. (2002) Asperger Syndrome: An Overview of Characteristics. Focus on Austism and other Developmental Disabilities, Vol. 17, No. 3, p. 132-137.
2. Tsai L. Y. (2007) Asperger Syndrome and Medication Treatment. Focus on Austism and other Developmental Disabilities,Vol. 22, No. 3, p. 138-148.
3. McLaughlin-Cheng E. (1998) Asperger Syndrome and Autism: A Literature Review and Meta-Analysis. Focus on Austism and other Developmental Disabilities, Vol. 13, No. 4, p. 234-245.

„Čarlis ir šokolado fabrikas“ (2005) – fantastinis, nuotykių Timo Burtono filmas visai šeimai, kuriame vaidina garsūs aktoriai: Johnny Depp ir Helena Bonham Carter.

Filme pasakojama apie berniuką Čarlį, gyvenantį nepasiturinčioje vargingoje šeimoje su tėvais ir seneliais. Jis ramus, geras, sąžiningas ir protingas, turintis svajonę patekti į šokolado fabriką. To trokšta viso pasaulio vaikai, kai fabriko savininkas Wonka paskelbia, kad į seniai nuo visuomenės akių slepiamą fabriką atsitiktinumo keliu bus atrinkti penki vaikai. Jie turės galimybę visą dieną praleisti Wonkos šokolado fabrike, o vienas iš jų gaus ypatingą prizą. Čarlis laimi laimingąjį bilietą ir su kitais laimingaisiais patiria nerealius nuotykius pasakiškame šokolado fabrike. Pabaigoje filmo išaiškėja, kad fabriko savininkas Vonka iš tiesų ieško įpėdinio, kuriam galėtų perduoti fabriką – tai ir yra žadėtasis prizas. Jį gauna Čarlis. 

Šokolado fabriko savininkui Vonkai galima būtų priskirti šizoidinį asmenybės sutrikimą, kurio pagrindiniai požymiai: ribota emocijų raiška ir atsiribojimas nuo socialinių kontaktų. Paanalizavus filmą, galima įžvelgti ir daugiau minėto sutrikimo simptomų, pavyzdžiui, personažo gyvenimas fantazijose ir dažnas pasinėrimas į apmąstymus. Filme Vilis Vonka vaizduojamas, kaip labai lakios vaizduotės žmogus, kuris netgi didelio ir rimto fabriko aplinką paverčia savo fantazijų ir svajonių išsipildymu. Čia rimti darbai vyksta nerealioje, žaismingoje aplinkoje, patys darbininkai – nežemiškos šalies atstovai – Umpa Lumpai, kurie vaikams apsilankius fabrike surengia šokių ir dainų pasirodymą. Galima pastebėti, kad Vonka dažnai panyra į vaikystės apmąstymus, nes būtent šis lakotarpis paliko jam daug nuoskaudų ir suformavo jį tokį, koks yra vaizuojamas suaugęs fabriko savininkas. Viena iš scenų, kada herojus panyra į apmąstymus, kai mažasis Čarlis paklausia jo, ar jis prisimena, kada pirmą kartą paragavo šokolado.

Kiti sutrikimo požymiai, kaip neturėjimas draugų, vienišiaus gyvenimas, taip pat būdingi filmo herojui. Kaip vaizduojama filme jis tiek vaikystėje, tiek suaugęs buvo nepritapėlis. Tačiau, žiūrint filmą susidaro nuomonė, kad atsiskyrėlio gyvenimo būdas jo neslegia. Jis susitaikęs su tuo, kad neturi artimo draugo, o artimiausia jo aplinka yra tik fabrike dirbantys darbininkai Umpa Lumpai. Dar reiktų paminėti, kad Vilis Vonka yra nejautrus socialinėms normoms. Kaip pavyzdys galėtų būti jo sprendimas be išankstinio perspėjimo atleisti visus fabriko darbuotojus ir uždaryrti fabriką.

Vilis Vonka didžiąją filmo dalį, bendraudamas su kitais veikėjais, demonstruoja ribotą gebėjimą išreikšti šiltus jausmus. Tai pasireiškia scenose, kur šokolado fabrike vaikams nutinka įvairiausios nelaimės, tačiau jis į tai reaguoja šaltai, juokiasi, demonstruoja sarkastišką atsainumą. Pavyzdžiui, kai berniukas, vardu Maikas, televizijos kambaryje persikėlė į televizorių, jis sumažėjo negrįžtamai, Vonka vaiko tėvui atsainiai ištarė: „Ačiū Dievui, kad nieko blogo neatsitiko.“ Kitas pavyzdys, kai berniukas, vardu Augustas, įkrenta į šokolado upę ir yra vamzdžiu įsiurbiamas į pagrindinį šokolado fabriko skyrių, kur gaminami šokoladiniai batonėliai, jo mama sunerimusi klausia fabriko savininko, ar iš jos sūnaus bus pagaminti batonėliai ir pardavinėjami po vieną svarą visame pasaulyje. Vonka į tai atsako, kad šokoladiniai batonėliai su vaiku būtų labai neskanūs ir jis to neleis. Visa tai tik dar kartą įrodo herojaus keistumą, būdingą žmogui su šizotipiniu asmenybės sutrikimu.

Analizuojamame filme randama ir keletas neatitikimų vaizduojant minėtą sutrikimą turintį herojų. Pirma, pagal Amerikos ligų klasifikaciją, žmogus turėtų būti abejingas kritikai, tačiau keliose filmo scenose Vilis Vonka net susierzina, kai mažasis Maikas kritikuoja jį ir atsako: „Burbeklis! Rimtai, nesuprantu nė žodžio, ką tu sakai“. Antra, pagal sutrikimo simptomus Vonkai turėtų patikti mechaninės ar abstrakčios užduotys, kompiuteriniai žaidimai, tačiau šis požymis tik iš dalies tinka filmo herojui: nors jis kuria naujus išradimus, kaip pavyzdžiui, teleportacijos mechanizmą, tačiau viso to jam reikia tik tam, kad galėtų persiųsti šokoladus per televirozių viso pasaulio vaikams.

Pradžioje susidaro įspūdis, kad Vonka neturi jokių sunkumų, yra įgyvendinęs savo fantazijas, vaikystės svajones, didžiuojasi nuveiktais darbais ir yra patenkintas savo gyvenimu. Tačiau antroje filmo pusėje išaiškėja, kad dėl atsiskyrusio gyvenimo būdo jis neturi įpėdinio savo fabrikui. Todėl jo įgyvendintos svajonės, viso gyvenimo darbas ir visa, kas sudaro Vonkos gyvenimo prasmę, neturi tęstinumo.

Už atsiskyrėlio gyvenimo slypi ir kita Vonkos problema, kurią kelionės po fabriką metu atskleidžia mažasis Čarlis. Tai vienas pagrindinių žmogaus socialinių poreikių intymumo poreikis, t.y. artimi ryšiai, kurių trūksta Viliui Vonkai. Filme herojaus tėvas, vienintelis jo šeimo narys, dar tebėra gyvas, tačiau nuo tada kai vaikas būdamas paliko namus, Vonka su juo nesimatė ir nebendravo. Pradžioje, vaikystės nuoskaudos neleido palaikyti ryšių su tėvu. Po to, kai praėjo daug metų, Vonka jau nežinojo, kaip vėl galėtų bendrauti su savo tėvu. Ši herojaus problema atskleidžiama ir paryškinama kontrasto principu, parodant kaip stipriai Čarlis prisirišęs prie savo šeimos ir kaip ji jam labai svarbi, priešingai nei Vonkai.

Stebint filmą, Vonkai būdingas šizoidinis asmenybės sutrikimas identifikuojamas ne iš karto. Pats filmo žanras ir režisūriniai sprendimai sutrikimą maskuoja. Ryškus ir nerealistinis grimas, neįprastai pilkas veidas, stilizuoti rūbai, Vonkos nuolat dėvimos guminės pirštinės, bei mistifikuota herojaus asmenybė sudaro bendrą nepritapusio prie aplinkos keistuolio ar pasakos herojaus įvaizdį. Visa tai tik labai paviršutiniškai atskleidžia sutrikimo simptomus. Eiliniam žiūrovui, žiūrint filmą, gali susidaryti įspūdis, kad tai tik šiaip mistinis pasakose egzistuojantis personažas, turintis ne itin gerą sarkastišką charakterį, keistokas atsiskyrėlis, susikūręs savas gyvenimo taisykles, ir nepaisantis, ką apie jį pagalvos kiti.

Kita vertus, sutrikimo simptomus įžvelgti galima. Juos filmo kūrėjai atskleidžia metaforiškai, sutapatindami Vonkos vidinį pasaulį su fabriku. Iš išorės saldainių fabrikas atrodo paslaptingas, be galo uždaras, neprieinamas visuomenei, nes niekas ilgus metus nieko apie jį nežino. Tačiau jo viduje verda savitas, spalvingas, žaismingas, intensyvus, netgi tikram fabrikui nebūdingas gyvenimas. Taip ir Vonka – atsiskyręs nuo visų, gyvena fantazijų pilną gyvenimą, jas įgyvendina savaip. Jo elgesys neatitinkant visuomenės normų, tačiau jis susikuria savo nišą ir gyvena taip, kaip sugeba.

Šizoidinį asmenybės sutrikimą turintiems žmonėms geriausiai padeda psichoterapija, kurios metu yra lavinami bendravimo įgūdžiai bei emocijų raiška. Tokiu būdu yra šalinami pagrindiniai sutrikimo požymiai. Psichoterapijų tipai gali būti įvairūs: tiek kognityvinė-elgesio grupinė terapija, tiek trumpalaikė psichodinaminė grupinė terapija. Verta paminėti, kad gydymas yra sudėtingas, nes dažnai tokie žmonės turi mažai motyvacijos, sunkiai įvardina savo jausmus bei terapijos tikslus, be to, nei jų kūno poza, nei balso tonas neišduoda, ką jie jaučia.

Kalbant apie pagalbą filmo veikėjui, galima sakyti, kad labiausiai jam jau padėjo mažasis Čarlis, kuris paskatino Vonką vėl susitikti su savo tėvu bei šiltai priėmė į savo namus, kaip šeimos narį. Filmo pabaigoje Čarlis tapo Vilio Vonkos šokolado fabriko įpėdiniu, o tai reiškia galimybę kurti artimus santykius, patenkinti intymumo poreikį. Vadinasi, pasikeitusios herojaus gyvenimo sąlygos – atsivėrimas visuomenei bei bendravimas su mažuoju Čarliu – jau yra gera pradžia pasveikimo link. Galima numatyti, kad Vonka bus priverstas daugiau bendrauti su aplinkiniais, taip gerindamas savo bendravimo įgūdžius, socializuosis ir pasveiks.

Naudota literatūra:

1. American Psychiatric Association (2000). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, Fourth Edition, Text Revision Washington, DC
2. Thylstrup B., Hedde M. (2009). „I am not complaining“ – ambivalence construct in schizoid personality disorder. American Journal of Psychotherapy. Vol. 63, No.2.
3. Verheul R., Herbrink M. (2007). The efficacy of modalities of psychotherapy for personality disorders: A systematic review of the evidence and clinical recommendations. International Review of Psychiatry. 19(1): 25-38

Šiame filme vaizduojamas sutrikimas priskiriamas neuropsichologinių sutrikimų grupei. Tai istorija apie žmogų, kuris kenčia nuo anterogradinės amnezijos. Anterogradinė amnezija apibūdinama kaip visiškas nesugebėjimas įsiminti naujos informacijos (Dewar, Sala, Beschin, Cowan, 2009). Tai apima ir negalėjimą mokytis, kasdieninių darbų atlikimą, kas labai apsunkina žmogaus gyvenimą. Iki įvykio, kuris sukėlė amneziją, dažniausiai visą įgyta informacija išlieka, tačiau po įvykio asmuo tiesiog negali įsiminti kažko naujo. Gali pasitaikyti ir taip, kad vienu metu pacientą ištinka ir anterogradinė, ir retrogradinė amnezijos. Pastaroji apibūdinama kaip įvykių, kurie nutiko iki amnezijos, visiškas neprisiminimas. Taip pat dažnai pažymima, jog anterogradinę amneziją sukelia alkoholio vartojimas dideliais kiekiais (Shimamura, Squire, 1986). Tačiau šiame filme išvis neakcentuojama, kad pagrindinis personažas vartotų alkoholį, todėl apie šį santykį neišsiplėsiu.

Šis sutrikimas filme, mano nuomone, vaizduojamas labai tikroviškai. Filmo herojus (Lenis) vaizduojamas nelabai susikrimtęs, nepaisant to, kad yra tokioje sunkioje situacijoje. Paskutinis dalykas, kurį jis prisimena, yra epizodas, kuriame uždusinama jo žmona, o jam bandant ją apginti, po grumtynių su užpuoliku Lenis stipriai susitrenkia galvą ir taip jį ištinka amnezija. Trumpai tariant, visą likusį laiką Lenis bando atkeršyti savo žmonos užpuolikui. Tačiau pats filmas pastatytas taip, jog žiūrovas privalėtų pasinaudoti ir savo atminties įgūdžiais, nes pagrindinis veiksmas scena po scenos vyksta nuo pabaigos iki pradžios, todėl viską suprasti ir prisiminti nėra itin lengva. Viską dar apsunkina ir tai, jog tuo pačiu metu juodai – baltame fone vyksta pasakojimas apie praeities įvykius, kurie vyksta priešingai pastarajam veiksmui – nuo pradžios iki galo. Taigi, pats žiūrovas gali įsijausti į personažo būklę, bent iš dalies suprasti, ką reiškia sirgti anterogradine amnezija.

Asmeniškai nepastebėjau jokių neatitikimų. Galbūt taip nutiko vien dėl to, jog filmas man pasirodė labai įdomus. Tačiau net ir pergalvojus siužetą, sunku būtų surasti kokį nors neatitikimą. Viskas atitinka teoriją – pagrindinis veikėjas patiria stiprų smegenų sukrėtimą, kuris sukelia anterogradinę amneziją. Prie to gali prisidėti ir tai, jog Lenis matė, kaip uždusinama jo žmona. Tai yra gilus emocinis sukrėtimas ir šokas, kas gali tik dar labiau padėti išsivystyti anterogradinei amnezijai. Taip pat scenarijus vystosi taip, jog veikėjas nieko neatsimena po momento, kai jį ištiko amnezija. Jis stengiasi kuo greičiau viską užsirašinėti, nes žino, kad jau netrukus gali viską pamiršti. Ypač vienoje filmo vietoje galima pastebėti, kaip kita herojė pasinaudoja Lenio liga ir siekdama sau naudos išneša iš namų visus rašiklius, kad vyras negalėtų užsirašyti ir apsisaugoti nuo moters piktų kėslų. Lenis iš tikro neranda jokio rašiklio ir jau po kelių sekundžių žvelgia į moterį kaip į ką tik sutiktą naują personą. Tokios scenos, mano manymu, puikiai iliustruoja anterogradinės amnezijos simptomus.

Veikėjas Lenis dėl trumpalaikės atminties patiria daug sunkumų, kurie trukdo optimaliai funkcionuoti. Pabudęs kas rytą nežino kur esąs, nėra tikras ką turi daryti ar kur eiti. Neatpažįsta nė vieno žmogaus, su kurio bendrauja, o bene vienintelis likęs asmuo jo galvoje – tai žmona. Tačiau Lenis yra išradęs puikią sistemą. Jis fotografuoja veidus, automobilius, vietas ir po nuotraukomis užrašo apibūdinimus ar nuorodas, ką daryti vienokiu ar kitokiu atveju. Taip jis susikuria visą žemėlapį nuorodų ir tokiu būdu žino, ką turi daryti ir kur eiti. Kas kartą, kai Leniui iškyla bėda dėl atminties, jis tiesiog išsitraukia krūvelę nuotraukų ir bando susigaudyti aplinkoje.

Bene dar svarbesnis aspektas yra tas, jog veikėjas pats išsitatuiruoja savo kūną tam tikrais faktais, kurie liks amžinai ant jo odos. Galbūt taip jis skirsto įgyjamas žinias į mažiau ir daugiau svarbias. Tokiu atveju, ant kūno tatuiruotės liks amžiams, kas gali reikšti, jog ištatuiruoti faktai yra ypatingai svarbūs Leniui.

Jo adaptacijai trukdo aplinkiniai žmonės, kurie klaidina Lenį ir priverčia jį patikėti jų tiesomis. Taip pagrindinis personažas pasižymi tam tikrus faktus savo nuotraukose, nežinodamas ar tai tiesa, ar melas. Blogiausia tai, jog kitą kartą pažvelgųs į tas nuotraukas, Leniui jau nebekyla klausimas ar tai tiesa, ar ne – jis tiesiog nebeprisimena nieko apie prieš tai buvusį įvykį ir pasitiki savo užrašytais faktais.

Filmas formuoja įspūdį, kad pakankamai gerai funkcionuoti gyvenime galima ir net su tokia sunkia liga, kaip anterogradinė amnezija. Net pats personažas neatrodo itin susikrimtęs – jis tiesiog pasižiūri į vieną iš savo užrašų ir nieko nelaukdamas keliauja nurodyta kryptimi. Lenis tiesiog atkakliai siekia užsibrėšto tikslo, šiuo atveju – atkeršyti už žmonos mirtį. Be abejo, filmo metu nutinka daug įvykių, kurie sukrečia pagrindinį veikėją, tačiau jis pasikliauna užrašytais faktais ir toliau kabinasi į gyvenimą, nes kaip sakė pats Lenis: „Atmintis yra nepatikima. Net policininkai pirmiausia renka faktus, viską pasižymi užrašuose ir tada daro išvadas. Svarbu faktai, o ne atmintis“.

Kiek toks įspūdis teisingas, pasakyti sunku. Mano manymu, žmogui su anterogradine amnezija turėtų būti ypač sunku, nes kas rytą atsikėlęs tikriausiai nežinai nei kur esi, nei kur turi būti, o gal net ir koks tavo amžius ar kiek turi vaikų ir anūkų, nes paskutinis prisiminimas iki amnezijos gali būti labai senas. Tik galiu įsivaizduoti, kaip turėtų būti nelengva kas dieną patirti tą patį šoką ir vėl iš naujo suprasti savo beviltišką padėtį.

Tokį sutrikimą turintiems žmonėms vargu ar galima kažkuo padėti. Tačiau pacientai turi galimybę mokytis naujų įgūdžių, kurie ilgainiui gali virsti įpročiais (Spiers, Maguire, Burgess, 2001). Kitaip tariant, paprastus ir nesudėtingus veiksmus, kurie nereikalauja protinių veiksmų. Tačiau išmokimo galimybės priklauso nuo ligos sunkumo laipsnio ir net geriausiu atveju negalima garantuoti, kad pacientui pavyks išmokti naujų įgūdžių.

Būtent šio filmo veikėjui bandyčiau padėti taip: galbūt užrašyčiau trumpą istoriją apie įvykius, nutikusius po jo amnezijos, arba netgi sukurčiau trumpą video reportažą, kuriame būtų užfiksuoti visi svarbūs įvykiai, kuriuos praleido herojus. Gal tai ir šiek tiek kelia šypseną, tačiau, mano manymu, tai būtų optimaliausias būdas kaip per itin trumpą laiką žmogų supažindinti su įvykiais, kurių jis neprisimena. Tikiu, kad kas kartą žiūrint tokį reportažą, asmenį ištiktų šokas sužinojus įvykius, kuriuose jis dalyvavo, tačiau visiškai jų nepamena. Deja, tai būtų vos ne vienintelis kelias greitai susigaudyti savo aplinkoje.

Literatūra

1.  Spiers H. J., Maguire E. A., Burgess N. (2001) Hippocampal Amnesia. Oxford University Press, Vol. 7, 357-382.
2.  Shimamura A. P., Squire L.R. (1986) Korsakoff’s Syndrome: A Study of the Relation Between Anterograde Amnesia and Remote Memory Impairment. Behavioral Neuroscience, Vol. 100, No. 2, 165-170.
3.  Dewar M., Sala S.D., Beschin N., Cowan N. (2009) Profound Retroactive Interference in Anterograde Amnesia: What interferes? Human Cognitive Neuroscience, Psychology, University of Edinburgh.

Režisierius: Darren Aronofsky

Aktoriai: Ellen Burstyn, Jared Leto, Jennifer Connelly, Marlon Wayans, Christopher McDonald, Louise Lasser, Marcia Jean Kurtz.

Žanras: Drama

Metai: 2000 metai

Requiem [sk. rekvijem; lot. requies (gal. requiem) – atilsis] vokalinis instrumentinis muzikos kūrinys mirusiems pagerbti; bažnyčios muzikoje dar vadinamas gedulingosiomis mišiomis. Taigi, filmo pavadinime galime įžvelgti scenarijaus mums nešamą žinutę – mirtis – gedulingas maršas svajonei. Žiūrint filmą pirmiausia pastebėjome tai jog, vaizduojami trys metų laikai. Veiksmas prasideda vasarą, kuomet viskas žydi, auga – taip pat ir filmo herojai – puikiai jaučiasi, gyvena, linksminasi, turi viltį; tada veiksmas pereina į rudenį, kuomet gamta lėtai miršta, kaip ir herojai silpsta, jų gyvenimai pamažu ima nykti; galiausiai ateina šalta ir niūri žiema – gamta sustingusi, mirusi, lygiai kaip sustingsta ir miršta herojų svajonės, viltys, gyvenimai, lieka tik egzistavimas.

Žiūrėdamos filmą, matėme labai vaizdingai ir ryškiai pavaizduotą psichikos ir elgesio sutrikimą, kuris visiems geriausiai žinomas, kaip priklausomybė nuo narkotikų, t.y. narkomanija. Filme vaizduojama, kaip vartojami įvairūs svaiginimosi būdai nuo marihuanos rūkymo iki heroino vartojimo intraveniškai. Pagal Brody (2003) atliktus tyrimus buvo nustatyta, kad būtent didžiausia, tapti priklausomu pabandžius įvairius narkotikus, tikimybė priskiriama heroinui ir tabakui. Kaip minima M.Bloor, J.Neale, Ch.Weir ir kt. (2008), atliktuose tyrimuose, tarp vartojančių narkotikus asmenų, daugiausiai yra baltaodžiai vyrai ir pagrindinis vartojamas narkotikas, minimas heroinas. Taip pat, kaip teigia N.Gillespie ir kt. (2007) narkotikai turi savybę skirtis savo poveikiu, psichologiniame, poelgių ir kognityvinėje sferose, taip pat pastebimi skirtumai farmaloginėje srityje, žymūs skirtumai pastebimi, kai kalbama apie pripratimą ir įsisąvinimą.

Problemos susijusios su narkotinių medžiagų vartojimu, kurios buvo pavaizduotos filme ir realiai atitinka vaizduojamą sutrikimą buvo socialinės, fizinės bei psichologinės problemos, tokius požymius, kaip pagrindinius šiam sutrikimui išskiria ir N.Gillespie ir kt. (2007) savo publikacijoje. Kartais narkotikai net nesukeldami fizinės priklausomybės tampa labai svarbia žmogaus gyvenimo dalimi, dažniausiai tai būna būdas susilpninti neigiamas emocijas. Tada tampa nebesvarbu, ar tai fizinė ar psichologinė priklausomybė, žmogus gyvena vienu tikslu – kaip gauti narkotikų ir juos vartoti. Kiti tyrimai, pagal M.Bloor ir kt. (2008) bei W.Liang (2011), nurodo dar vieną dažną, narkotikus vartojančių žmonių palydovą, tai nusikalstamumas – vaizduojama pats elementariausias nusikaltimas vagystė, kuomet vėl ir vėl iš motinos yra vagiamas televizorius, tik tam kad gautų pinigų naujos dozės įsigijimui; galiausiai situacija pakrypsta visiškai tragiška linkme, kuomet jie patys tampa kaliniais. Nusikalstamumas yra vienas iš numatomų vartojančių narkotikus asmenų požymių, teigiama M.Bloor ir kt.(2008). Vaizduojama, kaip vartojantis žmogus, negali atsispirti ir nemano, jog tai tęsis ilgai, kad tai laikina, bandoma maskuoti pardavinėjimu ir noru užsidirbti, taupyti – čia išryškėja dar vienas požymių, kuomet priklausomybė nuo narkotikų yra paties žmogaus neigiama, kitaip tariant, nepripažįstama problema N.Gillespie ir kt. (2007); taip pat vartojimo laikui ilgėjant organizmas reikalauja didesnių dozių, kurios nebesukelia tokios euforijos, kaip anksčiau, vartojimas tampa chronišku, teigia M.Bloor ir kt. (2008) – filme parodoma, kaip bet kokiais būdais bandoma gauti vis naują dozę, tiesiog tam, kad nesijaustų blogai. Užtenka keleto pavartojimų, kad žmogus taptų stipriai priklausomas nuo vartojamų narkotikų. Narkotikų vartojimui didelės reikšmės turi aplinka (W.Liang ir kt. (2011)), kurioje individas gyvena, su kokiais žmonėmis bendrauja. „Requiem svajonei“ herojai bendrauja tik vienas su kitu, jų bendras interesas yra vartojimas, naujos dozės gavimas, jų noras uždirbti pinigų susiveda į tai, jog pradedami pardavinėti narkotikai, kurie būtinai turi būti išbandyti jų pačių: „juk tai tiesiog biznis“. Ieškoma pasiteisinimų arba jie tiesiog išgirstami iš aplinkos.

Vaikystėje, šeimoje, buvusios aplinkybes taip pat yra vienas iš rizikos faktorių, teigiama W.Liang ir kt. (2011). Vienas herojų akivaizdžiai nelinkęs bendrauti su mama – tėvas miręs, merginos šeima gyvena pasiturinčiai, tačiau ji vengia bendrauti – santykiai nėra geri; dar vieno herojaus vaikino vienintelė šeima kažkada buvo mama, kurios nėra gyvųjų tarpe. Visi jie vienaip ar kitaip neturi artimų santykių su savo šeima. Filme vaizduojami įvairūs sutrikimo simptomai W.Liang ir kt. (2011), tokie kaip nerimas (nerijmaujama ne dėl ateities, o nerimą kelia tai, jog nėra iš kur gauti eilinės dozės), depresija (slogi nuotaika, kurios taip kaip anksčiau nebepagerina net suvartoti narkotikai), socialinė fobija (atvykę į ligoninę herojai jaučiasi stebimi, jiems atrodo, kad jie yra dėmesio centre). Apie buvusį prieš tai gyvenimišką stresą filme nėra rodoma tiesiogiai, tačiau iš kai kurių herojų atsiminimų galime nuspręsti, jog vaikystė nebuvo lengva, buvo daug praradimų, nusivilimu, jaučiama vienatvė- tai taip pat yra viena iš galimų prognozių, kad narkotikai gali būti pradėti vartoti vėlėsniame amžiuje (W.Liang, T.Chikritzhs, S.Lenton, 2011).

Gyventi normaliai ir adaptuotis trukdo pastovi narkotikų paieška ir problemos susijusios su tuo – galvos skausmai, prakaitas, šaltis, emocinės – psichologinės problemos, susidomėjimo praradimas kitais gyvenimo aspektais. Kad vartojimas kažkuo padėtų filmo herojams negalėtumėme pasakyti, tai sukelia vien tik problemas. Buvo tik trumputis momentas, kuomet jie sugebėjo parduoti ir susikrauti šiek tiek pinigų, kurie vėliau vis gi buvo panaudoti ir daugiau niekada nebebuvo sugrąžinta buvusi suma. Narkomanija ir pasekmės dėl to (užkrėsta ir jau pūvanti ranka) priveda prie to, jog susiduriama su policija ir atsiduriama kalėjime. Jų veikla susijusi su kriminalu, nei vartojimas, nei pardavinėjimas nėra legalūs dalykai. Prisitaikyti socialiai trukdo ir tai, jog jie nesistengia susirasti socialiai priimtino darbo užsiėmimo, ne tik gyvenimo būdas, bet ir „darbas“/ pinigų gavimas suvedamas prie vartojimo (mamai narkotikų pardavinėjimas įvardijamas, kaip naujai gautas vadybininko darbas stambioje prekybos firmoje). Net noras apsisvaiginti nebėra pasiekiamas tokiame pačiame lygyje, nes reikia vis didesniu dozių, kurios taip ir nesukelia laukto efekto, o tiesiog sumažina skausmą, dozės ieškoma lyg kasdienio maisto. Narkotikų vartojimas yra iškeliamas virš kasdienės atsakomybės su rizika pakenkti ne tik sau, bet ir kitiems. Gaunama komforto iliuzija, nuotaikos pokytis, emocinių kančių palengvėjimas, tačiau visa tai vėliau sugrįžta, kol galiausiai virsta sielvartu ir neviltimi.

Filmas sukuria teisingą įspūdį apie narkotikų vartojimą ir to pasekmes. Narkotikai tampa gyvenimo motyvacija narkomanui, tai nereiškia, kad jis negali pasirinkti, tiesiog jo gebėjimas rinktis yra pakeistas į narkotikų pasirinkimą – yra stiprus noras įgyvendinti svajones, taupyti, tačiau noras vartoti nugali. Stiprūs prisiminimai apie narkotikų vartojimą, skatina narkomanus toliau vartoti, galima teigti, jog tai mokymosi proceso dalis – siejama su pasitenkinimu. Motyvai vartoti narkotikus, narkomanams kyla, taip pat kaip motyvas ieškoti maisto, šis noras tampa visą apimančiu, nenuslopinamu – herojai daro viską, kad gauti dozę- net ryžtamasi parduodi savo kūną, kad gauti pinigų – nebelieka moralės principų. Narkomanas įsivaizduoja, jog jis yra teisus, tiki jog situaciją kontroliuojama. Vartojama tam, kad būtų patenkinti beveik visi poreikiai, o ypač emociniai. Priklausomybė yra į dugną vedanti patirtis, kuri gali baigtis net pražūtimi. Eiga sunkėja lėtai arba greitai, kol atsiranda skausmingos ir nebepakeliamos narkotikų vartojimo pasekmės- herojaus „pūvanti“ ranka, merginos parsidavinėjimas. Galiausiai nebelieka nieko: nėra kur eiti, kam paskambinti, į ką kreiptis – tai labai gerai atvaizduota paskutinėmis filmo scenomis, kuomet visi herojai atsigula į lovas ir susiriečia į vaiko/ embriono pozą. Tai tarsi vienintelė likusi saugi pozicija jų gyvenime.

Narkotikų vartojimo ir piktnaudžiavimo problemos gydymas turėtų prasidėti nuo problemos pripažinimo, pats vartojantysis turi pripažinti, kad jis serga ir jam reikalinga pagalba. Bet to, kad tik sergantysis pripažintų turintis bėdą nepakanka, nes artimieji taipogi dažnai yra linkę nutylėti ir slėpti šią problemą. To priežastis yra noras tikėti savo vaikais ir užsimerkti prieš problemas, kurios kelia baimę, kaltę ar gėdą. Tėvai dažnai būna taip įsibaiminę, kad neigimas jiems atrodo kaip tinkamiausia psichologinė apsauga. Taigi, žmogus visų pirma turi žinoti jog šeima jį palaiko, jam pagelbės gijimo eigoje. Tada gydymas pradedamas arba palaipsniui stabdant vartojimą, arba padarant tai staiga. Gydymas dar labai priklauso nuo vartojamų narkotikų rūšies. Gydymo programos apima tiek individualų konsultavimą, tiek gali būti įtraukta ir šeima, ir grupinės konsultacijos. Sėkmingos yra paramos grupės. Jei tektų gydyti kažkurį filmo herojų – suteiktumėme jam individualią paramą – konsultacijas, grupinę terapiją, taip pat greičiausiai tai būtų siūlymas staigaus narkotikų vartojimo nutraukimo. Visiška izoliazija nuo ankstesnės jo aplinkos, hospitalizacija. Siektumėme įtikinti, parodyti išgijimo naudą ir svarbą jam, jo psichologinei – fizinei – emocinei sveikatai.

Taigi, nors priklausomybės pavojai yra dažnai žinomi, apie juos rašoma spaudoje, kalbama per televiziją, tačiau žmonės vedami smalsumo, naujų potyrių išbandymo ir toliau vartoja narkotikus ar ryžtasi naujam gyvenimo iššūkiui juos pabandydami (naiviai galvodami, kad vieno karto pakaks), tol kol netampa nuo jų priklausomi. Tik tuomet, kai jie susiduria su daugybe problemų dėl narkotikų vartojimo, jie suvokia, kaip vis dėl to yra sunku sustoti. Tik deja, nedaugelis tai suvokia laiku, kartais jau būna per vėlu žmogui pagelbėti, kad ir kaip to norėtumėme.

Literatūra:

1. Bloor M., Neale J., Weir Ch., Robertson M., McKeganey N. (2008) Severity of drug dependence does not predict changes in drug users‘ behavior over time. Critical Public Health, Vol.18, 381- 389
2. Gillespie N.A., Neale M.C., Prescott C.A., Aggen S.H., Kendler K.S. (2007) Factor and item- response analysis DSM-IV criteria for abuse of and dependence on cannabis, cocaine, hallucinogens, sedatives, stimulants and opioids. Society for the Study of Addiction, Vol.102, 920- 930
3. Liang W., Chikritzhs T., Lenton S. (2011) Affective disorders and anxiety disorders predict the risk of drug harmful use and dependence. Society for the Study of Addiction, Vol.106, 1126- 1134
4. Siegel, Shepard; Ramos, Barbara M. C. (2002) Applying laboratory research: Drug anticipation and the treatment of drug addiction. Experimental and Clinical Psychopharmacology, Vol10(3), Aug 2002, 162 – 183.
5.  Andrejevas,V., Jurgaitienė, D. (2011) Narkomanijos prevencija kaip visuomenės saugumo garantas. Mokslinių straipsnių rinkinys. Visuomenės saugumas ir viešoji tvarka. ISSN 2029 – 1701, p. 25 – 38.
6. Tarptautinių žodžių žodynas (1985). Vyriausioji enciklopedijų redakcija

Filme vaizduojamas Aspergerio sindromas, kuris yra autistinis vystimosi sutrikimas. Šį sutrikimą 1944 metais atrado vokiečių gydytojas dr. H. Aspergeris ir aprašė, kaip sindromą, kuriam nebūdingas kalbinis ir kognityvinis atsilikimas, tačiau pasireiškia sunkumai bendravime. Aspergerio sindromą turintis asmuo gali pasirodyti keistas, nepritampantis prie aplinkinių bei turintis bendravimo, tarpusavio supratingumo ir emocinių kontakto problemų. Dauguma turi vidutinį intelektą (Mikulėnaitė, Ulevičiūtė, 2004). Būtent apie tokius simptomus kalba ir pats filmo herojus Maksas pasakodamas apie savo bėdas draugei Merei. Jis apibūdina savo ligą, kaip painų, chaotišką pasaulio suvokimą, tačiau tikslų protą. Taip pat jam sunku suprasti žmonių veidų išraiškas, yra perdėtai jautrus, neramus turi bėdų išreiškiant emocijas (nemoka verkti). Filme atskleidžiama, kad šiam sutrikimui būdingas vidutinis ar net aukštas intelektas, nes pagrindinis veikėjas aiškiai ir raiškiai dėlioja savo mintis, sugeba sudaryti tvarkaraščius, pastebėti detales, skaityti du puslapius vienu metu, net kurti naujus žodžius bei receptus. Jo idėjos, galima sakyti, pralenkia laikmetį, kuriame jis gyveno, kadangi labai daug galvojo apie visatos išlikimą, ekologiją (skaičiuodavo, kiek nuorūkų žmonės išmeta gatvėje), bei apie badaujančius vaikus Afrikoje (nesupranta žmonių, kurie išmeta maistą).

Aspergerio sindromas nebuvo vienintelė Makso našta. Jį dažnai kamuodavo nerimas, kuris kartais virsdavo ir nerimo priepuoliais, apsunkinančiais Makso kasdienybę. Priepuoliai trukdavo nuo kelių iki keliolikos valandų. Jų metu Maksas stovėdavo kampe ant kėdės ir linguodavo pirmyn ir atgal. Dažniausiai priepuoliai pasibaigdavo apsirijimu šokoladiniais dešrainiais, bet būdavo ir tokių atvejų, kai prireikdavo medikų pagalbos. Taip pat Maksą slėgdavo liūdesys, dažnai jausdavosi vienišas, norėjo turėti bent vieną draugą, kuris jį suprastų. Galbūt dėl to nuo vaikystės Maksas turėjo nematomą draugą Raviolį, kuris su Maksu nebebendravo ir vėliau išėjo pro langą visam laikui.

Manome, kad filmo kūrėjai sugebėjo tikroviškai perteikti sutrikimo specifiką. Sutrikimui būdingi simptomai perteikiami veikėjo elgesiu ir kalba nebijant realybės, žmogaus netobulumo bei dažnai naudojant saviironiją. Aukščiau pateikti simptomai minimi tiek moksliniuose straipsniuose, tiek perteikiami pačiame filme. Tačiau yra daug daugiau šio sutrikimo simptomų, kurie filme neminimi, pvz. neminima, kad Maksas gali nesuprasti balso intonacijos, sakinio perkeltinės prasmės…

Pasaulis Maksui ne visada atrodė draugiškas. Daugelis dalykų jam atrodė grėsmingi ir sunkiai suprantami bei trukdantys jo adaptacijai. Visą gyvenimą filmo herojus svajojo gyventi kaime, ramioje aplinkoje, kur mažai žmonių ir daug gamtos. Maksas įsivaizdavo, kad būtent tokioje aplinkoje jis geriau pritaptų. Miestas (Niujorkas) jam siejosi su daugybe nemalonių kvapų ir garsų, nuo kurių Maksas saugojosi nosies ir ausų kištukais. Tačiau didžiausius sunkumus jam keldavo žmonės: moteris iš persivalgėlių klubo, kuri lįsdavo bučiuotis, Niujorkui būdingos minios žmonių, kuriuose jausdavosi nejaukiai, vis sugrįžtantys prisiminimai iš vaikystės apie patyčias mokykloje. Taigi, ne tik Maksas nesuprasdavo žmonių, tačiau ir aplinkiniai jo nesuprasdavo bei nesistengdavo įžvelgti jo veiksmų prasmės.

Nepaisant dalykų, kurie Maksui trukdė adaptuotis buvo ir tokių aspektų, kurie padėjo filmo herojaus egzistencijai kasdienybėje. Maksas pasižymėjo adaptyviomis asmenybės savybėmis, kaip draugiškumas, kūrybiškumas, rūpestingumas, kurios pasireiškia jo bendravime su senyva kaimyne, kuri nors ir turėjo ydų, tačiau Maksas jai to niekada nepasakė. Be to Maksas priglaudė likimo nuskriaustus gyvūnėlius, kuriuos šėrė ir mylėjo. Jis nesisielojo dėl savo menkos buities ir sugebėdavo atrasti naujus daiktų panaudojimų būdus (du televizoriai: vienas- garsui, kitas- vaizdui). Maksas suprasdamas savo negales, sąmoningai stengėsi jas kompensuoti, pvz. visada su savimi turėjo veidų išraiškų knygelę, naudojo nosies ir ausų kištukus, šalmą nuo varnų.

Žmonėms sergantiems Aspergerio sindromu gali būti taikoma kognityvinė elgesio terapija, elgesio analizė. Su pacientu dirba specialistai: kalbos terapeutas, darbo terapeutas, kineziterapeutas ir kitų sričių specialistai, jei to reikia. Vaistų, galinčių išgydyti autizmą, nėra, tačiau kartais reikia skirti vaistų nuo vienų ar kitų simptomų ( pvz., esant nerimo priepuoliams). Kai nepageidaujami simptomai vaistais išgydomi, tada koncentruojamas dėmesys į paciento mokymą, ugdymą, bendravimo įgūdžių lavinimą ir pan. Apie vaistų vartojimo būtinybę sprendžia ir juos parenka gydytojas. Tai gali būti: antidepresantai, vaistai nuo psichozės, nerimą mažinantys vaistai (Mazzone, Reale, Reale, 2012).

„Mary and Max“ filmas formuoja dviprasmišką įspūdį, kadangi yra pateikiamas humoristiškai, nors filme vaizduojami skaudūs ir rimti dalykai neretai paliečiantys žmogų. Manome, kad filme puikiai vaizduojama maža visuomenės tolerancija psichikos negalę turintiems žmonėms. Nepaisant adaptacijos sunkumų šie žmonės sugeba išlikti ir prisitaikyti visuomenėje, dirbti, kurti, atrasti. Filme taip pat formuojamas ir teigiamas požiūris į psichikos ligomis sergančius asmenis, parodant, kad jie taip pat yra rūpestingi, draugiški, geranoriški, nori mylėti ir būti mylimi. Taigi, darome išvadą, kad filme Aspergerio sindromas parodomas iš įvairių perspektyvų.

 Literatūra:

1.  Bauer, S. (1996). Asperger Syndrome. Retrieved January 10, 2007, from O.A.S.I.S.
2. (Online Asperger Syndrome Information and Support) Web site: http://www.udel.edu/bkirby/asperger/as_thru_years.html.
3.  Mazzone L., Reale L.R., Reale L. (2012), Psychiatric comorbidities in asperger sindrome and high functioning autism: diagnostic challenges, Annals of general psychiatry, Vol. 11:16, 1-14.
4.  Mikulėnaite L., Ulevičiūtė R. (2004), Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmas, Vilnius: Progresus.

Filme „Black swan“ („Juodoji gulbė“) vaizduojamas anankastinis (arba obsesinis – kompulsinis) asmenybės sutrikimas. Šio asmenybės sutrikimo pagrindinis bruožas yra tobulumo siekimas (perfekcionizmas). Žmonės, turintys šį sutrikimą, jaučia perdėtą atsargumą, ryškų abejojimą, susirūpinimą tvarka. Jiems pasireiškia ir perdėtas sąžiningumas, skrupulingumas, rigidiškumas (griežtumas, nelankstumas, tvirtumas), pedantiškumas, socialinių normų laikymasis, nenoras rizikuoti. Tokie žmonės linkę daug abejoti, yra nepastovūs ir nenori būti kontroliuojami. Taip pat, pastebimas užsispyrimas ir didelių reikalavimų kėlimas kitiems. Šio tipo žmonių socialiniai santykiai yra skurdūs. Svarbu ir tai, jog šio sutrikimo metu, atsiranda įkyrios, neadekvačios pasikartojančios ir ilgalaikės mintys, impulsai ar vaizdai, kurie yra nerimo ar distreso priežastis. Pastebėta, kad obsesiniame – kompulsiniame asmenybės sutrikime nėra tokių ryškių obsesijų ir kompulsijų, kaip obsesiniame kompulsiniame sutrikime (perdėtas rankų plovimas ir kiti panašūs ritualai).

Filme, sutrikimas yra vaizduojamas tikroviškai, tačiau iš pirmo žvilgsnio būtų galima jį supainioti su šizofrenija ar psichoze, dėl, filmo pagrindinei veikėjai Ninai, pasireiškiančių haliucinacijų ir perdėjimo. Kaip jau minėjome, sutrikimui labai būdingas tobulumas, kurio Nina viso filmo metu siekia ir galiausiai pasiekia. Be to, pagrindinė veikėja turėjo idealą, kuriam norėjo ir stengėsi prilygti (kita balerina Betė). Heroję persekioja įkyrios mintys, kad ji turi persikūnyti į juodąja gulbę. Taip pat, Nina stengiasi laikytis griežtos tvarkos, paklusti taisyklėms. Tai galime matyti iš jos mamos iškeltų taisyklių laikymosi ir kitų, taisyklių nesilaikančiųjų, drausminimo (epizodas, kuriame Lilė rūko). Filme ryškiai atskleista ir seksualumo problema. Per tai atsiskleidžia nenoras rizikuoti, rigidiškumas, atsargumas, bei abejojimas. Be to, pagrindinė veikėja patiria daug streso ir spaudimo šeimoje bei profesinėje veikloje, kas sukelia didelį nerimą. Dėl to, Ninai pasireiškia haliucinacijos (mato save iš šalies ir vaizdinius paveiksluose, jaučiasi persekiojama, regi savo kūno žaizdas ir jaučia kūno virsmą į juodąją gulbę, įsivaizduoja situacijas, kurių net nebuvo). Pastebime atitikimus ir socialiniuose santykiuose, nes pagrindinė veikėja neturėjo nei vienos draugės ar draugo, o ir santykiai su mama nebuvo tobuli. Dar vienas atitikimas – valgymo sutrikimai, kurių nestokoja ir Nina. Mūsų nuomone, filme pasireiškia neatitikimas dėl haliucinacijų (jų per daug ir jos per ryškiai pasireiškia šiam sutrikimui).

Herojė Nina dėl šio sutrikimo patiria nemažai sunkumų. Jai sunku adaptuotis aplinkoje, dėl per didelio tobulumo siekimo, noro atitikti normas. Visa jos veikla sutelkta ties juodosios gulbės vaidmeniu ir tuo kaip į jį įsikūnyti, bei tobulai atlikti. Dar didesnių sunkumų kyla dėl baletmeisterio Tomo siekio išlaisvinti Ninos užslėptą pusę, kuri turėtų atspindėti juodąją gulbę. Tačiau tai prieštarauja Ninos asmenybei, kuri turi anankastinį sutrikimą. Taip pat pastebimi sunkumai ir socialinių santykių srityje. Ninai sunkiai sekasi užmegzti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis. Dar didesni sunkumai iškyla bendravime su priešingos lyties atstovais. O santykiuose su mama taip pat nėra šilumos ir jie sutelkti tik ties viena sfera – baletu. Filmo eigoje, sustiprėjus sutrikimui, Nina visur pradeda įžvelgti konkurenciją. Ji nepasitiki kitais žmonėmis ir visur įžvelgia klastą. Herojė siekia, kad būtų laikomasi jos požiūrio, tačiau dėl to, ji atsiriboja nuo aplinkinių ir susigadina santykius tiek su mama, tiek su kolege Lile. Pagerėjimas, sutrikimo atžvilgiu, pastebimas, kai Nina bando atsipalaiduoti: tiek seksualinių instinktų išlaisvinimu, tiek išsilaisvinimu nuo rutinos. Tačiau niekas neįžvelgia ir nesupranta, kad Nina turi psichologinių problemų. Visi traktuoja tai, kaip eilinį stresą dėl svarbaus vaidmens. Reikia pastebėti, kad herojės aplinka skatina sutrikimo progresavimą dėl didelių reikalavimų: mama per savo dukrą bando įgyvendinti savo jaunystės svajones, baletmeisteris nori Ninos tobulumo ir išsilaisvinimo, ir pats vaidmens atsakingumas iš veikėjos reikalauja absoliutaus tobulumo.

Peržiūrėjus filmą „Juodoji gulbė“, susiformuoja įspūdis, kad per didelis tobulumo siekimas, kuris pasireiškia per anankastinį asmenybės sutrikimą, ir normų laikymasis žlugdo asmenybę. Nes žmogus užvaldytas šio sutrikimo nesuvokia tikrovės, mato tik tai, ką nori ir ko bijo. Susidaro įspūdis, kad tokie žmonės visai savęs nesaugo ir negaili. Siekia viską atlikti tobulai, nepaisant išsekimo ir savęs naikinimo. Tokie žmonės kaip Nina, turi tikslą, tiksliai žino kaip jį pasiekti ir laikosi plano, atsisako visų pašalinių veiksnių, kurie trukdo to tikslo siekimui. Atsižvelgiant į tai, kad anankastinio sutrikimo pagrindinis bruožas yra perfekcionizmas, galima teigti, kad šis sutrikimas filme perteikiamas gana tiksliai ir teisingai.

Anankastinį asmenybės sutrikimą turintiems žmonėms, galima padėti keliais būdais. Šiuo metu efektyviausiais laikomi du gydymo metodai. Vienas – tai gydymas medikamentais. Gydymui naudojami antidepresantai – selektyvūs serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI ). Tai modernūs, dažniausiai pašalinių poveikių neturintys medikamentai. Kitas gydymo būdas – psichoterapija. Dažniausiai taikoma kognityvinė – pažinimo terapija. Jos esmė – palaipsniui, nedideliais žingsneliais mokytis toleruoti diskomfortą atsirandantį dėl įkyrumų, to dėka patys įkyrumai pradeda mažėti. Taip pat keisti jų susidvejinusį mastymą, perfekcionizmą, neryžtingumą ir nuolatinį nerimą. Būtų galima taikyti ir psichodinaminę terapiją – ji padeda pacientams atpažinti, patirti ir priimti savo jausmus, pripažinti savo asmenybės apribojimus. Galimas medikamentinio ir nemidakementinių gydymo būdų derinimas. Kokį gydymo būdą pasirinkti, priklauso nuo paciento amžiaus, simptomų intensyvumo ir nuo paciento noro.

Šio filmo pagrindinei herojei, mes galėtume padėti mokant atsipalaidavimo, minčių kontrolės ir dėmesio nukreipimo į kitą veiklą. Taip pat svarbu padėti suvokti slypinčias baimes, fobijas, nerimo šaltinius. Apibendrinant, kaip pasakė baletmeisteris Tomas, šio filmo pagrindinei herojei Ninai „Skersai kelio – tik tu pati“. Tokiems žmonėms, kaip Nina, labai svarbus išsilaisvinimas, atsipalaidavimas, pabėgimas nuo rutinos.

Literatūra:

1. Comer R. J., (2001), Abnormal Psychology Fourth Edition, New York: Worth Publishers;
2. Rathus S. A., Nevid J. S., (1991), Abnormal Psychology, New Jersey: Prentice Hall, Englewood Cliffs;
3. Sarason I. G, Sarason B. R., (1987), Abnormal Psychology: The problem of Maladaptive Behavior, Fith Editon, New Jersey: Englewood Cliffs;
4. Stein G., Wilkinson G., (2007), Seminars in General Adult Psychiatry (Second Editon), Trowbridge, Wiltshire: The Cromwell Press.

Pagrindinis filmo herojus – Charlie patyrė didelę netektį. Jis prarado savo žmoną ir dukras , kurios žuvo lėktuvo katastrofoje. Vienoje filmo scenoje, kurioje teismo metu buvo sprendžiamas Charlie likimas dėl to, ar jį uždaryti į psichiatrinę ligoninę, buvo įvardijama, kad jam būdingas potrauminio streso sindromas (toliau – PTSS). Tokio tipo netektis kaip teko patirti Charlie yra vienas iš daugelio galimų traumuojančių įvykių, dažniausiai skatinančių potrauminio streso sindromo išsivystymą ( Kristensen P, Lars Weis.th, Heir T., 2012). Kaip teigia Bisson J.I. (2007) sutrikimo pripažinimui reikia, kad jo simptomai tęstųsi ne mažiau kaip mėnesį . Kaip buvo paminėta filme, po katastrofos Charlie gyveno bute, į kurį net 4 metus nieko nebuvo atsivedęs. Vadinasi, filmo herojui sutrikimas tęsiasi jau gana ilgai, todėl yra tapęs chronišku.

Stebint filmą pagrindinio herojaus Charlie elgesys iš tikrųjų atrodo gana neįprastas: pradžioje jis neatsimena savo buvusio kambario draugo iš studijų laikų, vėliau įtarinėja jį, vengia kalbėti ir prisiminti savo praeitį, o kažkam bandant ją priminti Charlie emociškai intensyviai, o kartais net su agresija į tai sureaguodavo. Tyrimai rodo, kad pyktis ir agresija yra susisijusios su PTSS ( Taft C.T., Creech S. K., Kachadourian L., 2012). Mokslinėje literatūroje bendrai apibūdinima, kad žmonėms, turintiems potrauminį streso sindromą būdingas sielvartas, sumažėjęs užimtumas, pablogėjusi situacija socialinėje ir kitose svarbiose gyvenimo srityse. Kai kuriose filmo scenose buvo galima pamatyti herojaus sielvartą, kuris tarsi po ilgo slopinimo išsiliedavo kitiems išprovokavus prisiminimus, pavyzdžiui, kai psichiatrė pasiūlė kam nors pasipasakoti apie savo praeitį ar kai teisme jam davė jo žmonos ir dukrų nuotrauką. Filme taip pat buvo galima pastebėti, kad Charliui trūksta užimtumo, kadangi pradėjęs iš naujo bendrauti su savo buvusiu kambario draugu, norėjo kuo daugiau laiko praleisti su juo, nors pastarasis turėjo dirbti bei skirti laiko savo šeimai. Be to Charlie seniai nebeturi darbo, dienas leidžia taip, kaip nori. Sunkumai socialinėje srityje taip pat gana ryškūs –nebendravo su artimiausiais giminaičiais, neturėjo draugų ir pan. Nors filme atsispindėjo ne visi šiam sutrikimui būdingi simptomai (pvz, nebuvo periodiškai pasikartojančių, sielvartą keliančių prisiminimų bei sapnų, jausmų, kad traumuojantys įvykiai kartojasi, susikoncentravimo problemų – Charlie į žaidimus kaip tik susikoncentruodavo gerai bei perdėtų išgąsčio reakcijų), tačiau kai kurie sutrikimo požymiai buvo pakanakamai ryškūs, pavyzdžiui, užuominų sukeltas intensyvus sielvartas, staigus psichologinis reagavimas į užuominas, traumuojantį įvykį primenančių pokalbių, minčių ir jausmų vengimas, psichogeninė amnezija (asmeninių ir praeities įvykių neprisiminimas), sumažėjęs patiriamų emocijų skaičius (pvz., beveik nepatiria džiaugsmo, nuostabos, baimės) bei pykčio protrūkiai. Kaip teigia Kristina Ona Polukordienė (2008), remdamasi A. A. Nalčadžian, išgyvenantys netektį žmonės stengiasi susitapatinti su prarastais artimaisiais: elgesiu, mintimis idėjomis, vertybėmis. Autorius teigia, kad tai yra natūrali reakcija – padeda apsisaugoti nuo nerimo. Be to sutrikimą patiriantiems būdingi ritualai susiję su netektimi. Filmo eigoje vienas iš geriausiai pastebimų pavyzdžių – besikartojantis virtuvės remontas, ieškojimas idealaus varianto, kuris labiausiai pradžiugintų šeimą. Turintys PTSS gana dažnai linkę atmesti pagalbą. Charlie ilgą laiką buvo linkęs aktyviai vengti pagalbos (slapstėsi nuo uošvių, norinčių jam padėti), tačiau draugui įtikinus ir tik po ilgo laiko nuo traumos pradžios jis sutiko apsilankyti pas psichiatrę. Neteko pastebėti, kad Charliui būtų būdingas izlumas (ne vienas mokslininkas įvardija tai kaip simptomą), nes daugelyje situacijų herojus kaip tik atrodė ramus ir netgi apatiškas, mažai emocijų, vaizduojamas nejautrumas kito situacijai (pvz, situacija kai mirė jo draugo tėvas). Nejautrumas situacijai atitinka tyrimus parodžiusius, kad šio sutrikimo metu būdinga mažesnė pykčio kontrolė, kuri apima tolerancijos trūkumą, kito situacijos nesupratimą, elgesio nekontroliavimą. Taigi filme nemažai sutrikimo simptomų vaizduojami pakankamai tikroviškai, tačiau yra ir nedidelių neatitikimų arba kai kurie simptomai iš viso nepastebimi.

Kalbant apie herojaus patiriamus sunkumus dėl turimo sutrikimo, žiūrint filmą neatrodo, kad jis jų patirtų itin daug – Charlie tiesiog gyveno savo uždaro pasaulio rutininį gyvenimą. Kita vertus, tokia uždara rutina pati savaime trukdė herojaus adaptacijai. Negana to, Charlio adaptaciją blokavo kai kurių aplinkinių perdėta reakcija, kuri paskatino izuoliuoti save nuo aplinkinio, socialinio pasaulio. Dėl šios priežasties nesutiko kitų, naujų žmonių, kurie pernelyg nesistengtų „kapstytis” po jo jausmus, o tiesiog būtų šalia ir išklausytų, kai pats nori kalbėti. Charlie buvo paskendęs rutinoje iki to momento, kai sutiko savo seną bičiūlį iš koledžo. Iš naujo užsimezgę santykiai tarp Charlio ir jo buvusio kambario draugo buvo tai, kas paskatino herojaus gydymąsi.

Įdomu tai, kad filmas ne iš tų, kuris formuotų klaidingą įspūdį apie potrauminio streso sutrikimą, kadangi jame nevaizduojama nieko tokio, kas būtų visiškai nebūdinga šiam sutrikimui. Būdinga tik tai, kad vaizduojami ne visi sutrikimui būdingi simptomai, tačiau realiais atvejais kai kurių simptomų gali ir nebūti. Taip pat pastebėtina, kad tam tikri elgesio būdai būdingi šiam sutrikimui vaizduojami ryškiau nei kiti, tarkime, pykčio protrūkiai su agresija, o agresija kai kurių sergančiųjų gali būti kaip tik slopinama. Vadinasi, sutrikimas šiek tiek priklauso ir nuo individualių veiksnių.

Charlio sutrikimui gydyti egzistuoja tam tikri gydymo būdai. Daugiausiai efektyvumo įrodymų gydant (Bisson J. I. (2007), Blair E. Wisco, Brian P. Marx, Terence M. Keane, (2012) ir kiti) chronišką potrauminio streso sindromą turi į traumą koncentruota kognityvinė-elgesio terapija bei akių judesių desensibilizacija ir pertvarkymas („Eye movement desensitization and reprocessing (EMDR)“). Į pirmąją terapiją įeina švietimas, atsipalaidavimo pratimai, nesaugumo situacijų įsivaizdavimas, kognityvinis pertvarkymas. Antrajai būdingas traumuojančių prisiminimų bei susijusių teigiamų ir neigiamų įsitikinimų įvertinimas, jautrumo mažinimas ir pertvarkymas, kurį sudaro traumuojančių prisiminimų išlaikymas mintyse tuo pačiu metu atliekant kintančius akių judesius. Taip pat teigiamų įsitikinimų įdiegimas, kas apima pozityvių minčių išlaikymą mintyse, kol atliekami akių judesiai. Asmenims kenčiantiems nuo chroniško PTSS siūloma 8-12 terapinių susitikimų, trunkančių po 90 minučių. Šie skaičiai gali būti derinami priklausomai nuo traumos pobūdžio ir kitų veiksnių. Galima gydyti ir medikamentiniu būdu, tačiau tai neturėtų būti pagrindinis gydymo būdas. Medikamentinį gydymą prasminga derinti su psichoterapiniu, kai pastarasis nėra pakankamai veiksmingas.

Atsižvelgiant į konkretų Charlio atvejį, filme buvo gana aiškiai atskleidžiamos nelengvai kontroliuojamos veikėjo pykčio apraiškos. Kai kurie tyrimai atskleidė (Taft C.T., Creech S. K., Kachadourian L., 2012), kad esant didesniam pykčiui yra sunkiau išgydyti PTSS – geriau gyja tie, kurių pykčio lygis mažesnis. Vadinasi Charliui, pradžioje prasminga taikyti pykčio valdymo terapiją, o kadangi veikėjas nedemonstruoja didelės motyvacijos pokyčiams galima priderinti ir motyvaciją skatinančių pokalbių strategijas, kurių metu išreiškiama empatija sergančiajam. Tuomet išugdžius geresnę pykčio kontrolę galima pasiekti didesnį efektyvumą taikant jau aptartas kognityvinės-elgesio ir akių judesių desensibilizacijos ir pertvarkymo terapijas. Be abejonės Charliui itin svarbus artimų žmonių palaikymas ir parama, tokia kaip filme teikė jo draugas. Be to, filmo pabaigoje Charlie pakeičia gyvenamąją vietą, kas taip pat gali šiek tiek padėti jam keisti savo gyvenimo būdą. Taigi, nors filme nebuvo rodoma, kaip konkrečiai galima padėti tokiems asmenims kaip Charlie, tačiau moksliškai patvirtinti pagalbos būdai egzistuoja, todėl galimybė pasveikti taip pat yra.

Literatūra

1. Bisson I. J. (2007). Post-traumatic stress disorder. Occupational Medicine, 57, 399–403.
2. Polukordienė K. O. (2008), Netekties psichologija. Vilnius: Panevėžio spaustuvė.
3. Kristensen P., Weisæth L., Heir T. (2012), Bereavement and Mental Health after Sudden and Violent Losses:A Review. Psychiatry, 1, 76-97.
4. Taft C.T., Creech S. K., Kachadourian L. (2012). Assessment and treatment of posttraumatic anger and aggression: A review. Journal of Rehabilitation Research and Development, 5, 777-788.
5. Wisco B. E, Marx B. P, Keane T. M. (2012), Screening, Diagnosis, and Treatment of Post-Traumatic Stress Disorder, Military Medicine,7, 7-13.

Filmo “Myli – nemyli” (2002 m., rež. Laetitia Colombani) pradžioje matome aktorės Audrey Tautou veidelį, skęstantį gėlių jūroje ir tai sudaro įspūdį, jog žiūrėsime romantinę meilės istoriją.Nors filmas įvardintas kaip romantinis trileris, bet į tai visai nepanašu.

Filme Audrey Tautou vaidina Andželiką, jauną simpatišką meniškos sielos studentę, kuri laisvu laiku dirba kavinėje padavėja. Andželiką yra įsimylėjęs jos studijų draugas, tačiau ji tuo pačiu jam neatsako, nes pati yra įsimylėjusi žavų kaimyną, 35-erių metų kardiologą (Samuel Le Bihan) Luiką Le Garecą. Tačiau jis yra vedęs ir laukia šeimos pagausėjimo. Šios aplinkybės Andželikai sunkumų nesudaro, nes ji yra įsitikusi, kad širdžių gydytojas galiausiai bus su ja. Ji atkakliai siekia jo demėsio: siuntinėja gėles, meilės prisipažinimus ir planuoja bendras atostogas Florencijoje. Šiuo meilės romanu ji yra įtikinusi ir savo draugus. O priežastis, kurią ji pateika savo draugams, dėl ko jiedu su Luiku nesusitikinėja viešai, yra gydytojo šeimyninės aplinkybės. Niekam nekyla jokių klausimų.

Filmo pradžia palieka įspūdį, jog matysime dar vieną meilės trikampio istoriją. Tada kyla klausimas, tai kur čia trileris? Ir staiga viskas pradeda keistis.  Paaiškėja, jog viskas, kas buvo pasakojama, nes akivaizdžių faktų ir nebūvo rodoma, yra tik Andželikos fantazijos ir atsitiktiniai sutapimai. Tačiau tos fantazijos buvo tokios stiprios, kad užvaldė visą jaunos merginos gyvenimą. Svarbiausi istorijos įvykiai rodomi dar kartą, tačiau šįsyk parodomos tos smulkmenos, kurios leidžia susidaryti tikrąjį vaizdą. Pavyzdžiui, jog daktaras Luikas Le Garecas net neįsivaizduoja, kas jam gali siuntinėti meilės laiškus bei dovanas,  ir įtaria vieną iš savo pacienčių. Nors jis yra laimingai vedęs, tačiau šios aplinkybės apsunkiną jo šeimyninį gyvenimą.

Taigi, filmas yra tarsi iš trijų dalių. Pirmoji dalis tai romantinė meilės istorija, kurią sukurė Andželikos samonė. Antroji dalis tai jau romantinis trileris, nes paaiškėja, kad jokių santykių tarp filmo herojų nebuvo ir dar blogiau. Andželika yra taip stipriai įtikėjusi į šią meilę, kad yra pasiryžusi padaryti bet ką dėl savo mylimojo. Dėl jos veiksmų net iškyla grėsmė gydyto žmonos Rachel gyvybei, o viena iš Luiko pacienčių, kurią jis įtarė siuntinėjat gėles ir dovanas, miršta. Ir galiausiai trumpiausia trečioji dalis yra epilogas, kuriame žiūrovams užminama mįslė, kas  laukia pagrindinių filmo herojų.

Tik antroje filmo dalyje pradedame suprasti, kodėl filmas pavadintas ”Myli, nemyli”. Ir kokia beprotiška gali būti meilė. Pasakojamoje meilės istorijoje peržengiamos visos įmanomos ribos, o kai kurie įvykiai atrodo neįtikėtini. Per nugarą net perbėga šiurpuliukas, suvokus, jog tai gali būti artimas realybei scenarijus ir kokios dar nepažintos žmogaus pasąmonės gelmės.

Šis filmas yra įdomus ir žiūrisi lengvai. Tačiau, norint deramai jį įvertinti, reikalingos klinikinės psichologijos ar psichiatrijos žinios. Pabaigoje filmo paaiškinama, kad mergina sirgo ūmine erotomanija. Šis sutrikimas priskiriamas kliedesiams. Kliedesiai – klaidingi, tikrovės neatitinkantys įsitikinimai, paremti liguistais, neteisingais, nelogiškais samprotavimais, išvadomis ir sprendimais. Jie užvaldo visą ligonio psichiką ir nulemia jo elgesį. Erotomanija arba meilės kliedesys priskiriamas prie didybės kliedesių. Jis pasitaiko gana retai, dažniausiai juo serga moterys. Šios ligos atveju moteris įtiki, kad ją myli mažai pažįstamas, dažnai įžymus žmogus. Ji tariasi tai suprantanti iš tam tikrų ”ženklų”, kuriuos jai neva palieka šis žmogus. Pradžioje ligonei pakanka tokios ”meilės”, bet ligai progresuojant prasideda persekiojimas, pavyzdžiui, rašomi meilės laiškai, skambinama, stengiamasi susitikti. Nepavykus priartėti, moteris gali tapti agresyvi, kaip ir atsitiko filme, gali stengtis sužaloti ”mylimojo” žmoną ir tapti tikrai pavojinga vyro aplinkai. Filmas puikiai atspindi ligos eigą. Jo kūrėjai tarsi veda žiūrovą per visas ligos stadijas, bet kartu ir parodo kaip aplinkiniai gali visiškai nepastebėti, kad žmogus serga, nes jis puikiai manipuliuoja ir pateikia situaciją kaip tikrovišką. Pabaigoje filmo paliekama intriga, kuri skatina pamąstyti, kokia tai neprognozuojma liga ir kaip atsargiai reikėtų vertinti ligonio pasveikimą. Todėl tikrovėje susidūrus su tokiu ligoniu kaip filmo herojė, pradžioje būtų sudėtinga jai kuo nors padėti, nes nelabai įmanoma pastebėti kokius nors ligos simptomus. Vėliau, kai pradeda ryškėti jos agresija, būtina aiškintis to priežastis ir stengtis nukreipti pas specialistus, nes tokį susirgimą reikia gydyti stacionariai, kur taikomas tiek medikamentinis gydymas, tiek psichoterapija.

Literatūra

1. Dembinskas A. (2003). Psichiatrija. Vilnius/Vaistų žinios.
2. Radavičius L.E. (2004). Teisės psichiatrija: istorija ir dabartis. Vilnius/Mykolo Riomerio universitetas.
3. Goldstein R. L, Laskin A. M. De Clérambault’s Syndrome (Erotomania) and Claims of Psychiatric Malpractice. http://library-resources.cqu.edu.au/JFS/PDF/vol_47/iss_4/JFS2001377_474.pdf (žiūrėta 2012-11-10).

Septynios sielos (Seven pounds) – tai 2008 metais sukurtas Gabriele Muccino filmas. Šiame filme pasakojama apie vyrą, kurio sėkmingas gyvenimas pasikeičia per vieną akimirką. Pagrindinio veikėjo sukeltoje avarijoje žūsta jo sužadėtinė ir šeši žmonės, buvę kitoje mašinoje. Toliau rodomos šio įvykio pasekmės herojui, kaip potrauminio streso sutrikimas lemia jo elgesį, emocijas.

Klinikinės psichologijos temai filmas naudingas tuo, kad parodomas potrauminio streso sutrikimas ir jam būdingi simptomai, kurie priveda veikėją prie savižudybės planavimo ir jos įgyvendinimo. Veikėjas jaučia kaltę dėl nužudytų žmonių, todėl stengiasi ją išpirkti padėdamas septyniems žmonėms, kurie turėjo sveikatos ar materialinių problemų.

Šis sutrikimas vaizduojamas ganėtinai tikroviškai. Potrauminis stresas sutrikdo darbingumą bei gyvenimo būdą, tai ir yra vaizduojama filme. Pastebimi pagrindiniai, veikėjui būdingi simptomai, kurie atspindi potrauminį sutrikimą. Minčių, pojūčių, pokalbių susijusių su įvykiu vengimas, pavyzdžiui, klausinėjamas apie buvusią sužadėtinę jis susierzindavo ir nukreipdavo temą. Taip pat matomi interesų praradimas ir atsiskyrimas nuo šeimos. Filme herojus yra susikoncentravęs ties vienu tikslu – kaltės išpirkimu, todėl išeina iš darbo, bendrauja tik su tais žmonėmis, kurie naudingi siekiant tikslo. Taip pat vengia susitikimų, pokalbių su broliu. Būdingos mintys apie mirtį. Veikėjas galvoja apie savižudybę ir ją planuoja, taip siekdamas ištaisyti savo padarytą klaidą. Pasikartojantys slegiantys prisiminimai. Prisimena prieš avariją buvusius įvykius susijusius su sužadėtine bei avarijos momentus. Persekiojantys košmarai, susiję su traumuojančiu įvykiu. Dažnai naktį prabusdavo išpiltas prakaito.

Kiekvienam patyrusiam traumą, pasireiškia daugeliui būdingi šio sutrikimo simptomai, tačiau jie gali skirtis. Šiame filme veiksmas vyksta praėjus dvejiems metams po avarijos, todėl negalime stebėti pradinių simptomų, tokių kaip padidėjęs susijaudinimo lygis, depresiškumas ar tam tikrų vietų, veiklos sukeliančių skausmingus prisiminimus vengimas.

Potrauminis streso sutrikimas apsunkino kasdieninę veiklą, nes herojus tapo abejingas aplinkai. Grįžti į sau įprastą gyvenimą trukdė kaltės jausmas, todėl jis tik stengėsi įgyvendinti savo planą. Ieškodamas žmonių, kuriems galėtų padėti, jis susipažįsta su jauna, turinčia širdies ligą moterimi. Jis vėl įsimyli ir susigrąžina viltį, kad viskas gali pasitaisyti, tačiau jos sunki būklė nubloškia jį atgal į realybę. Nenorėdamas prarasti dar vienos mylimos moters, jis pasiryžta nusižudyti, kad atiduotų savo širdį ir taip ją išgelbėtų.

Filmas formuoja kiekvienam žmogui skirtingą įspūdį, priklausomai nuo jo turimų žinių apie potrauminio streso sutrikimą. Asmuo nesusipažinęs su šiuo sutrikimu gali susidaryti klaidingą įspūdį. Žiūrovas gali nuvertinti traumuojančio įvykio reikšmingumą ir simptomus priskirti šiam sutrikimui, nepriklausomai kokia situacija jį sukėlė. Galvojama, kad kaltės jausmas yra vienas iš pagrindinių simptomų, kuris vėliau priveda prie savižudybės. Jei anksčiau buvo domėtasi apie šį sutrikimą ir jo simptomus, tai žmogus pastebi ne tik kaltę ir savižudybę, bet ir kitus būdingus požymius. Jis suvokia, kad tik po labai sukrečiančio įvykio ir priklausomai nuo paties žmogaus asmenybės pasireiškia jam labiausiai būdingi simptomai. Mūsų manymu, filmas parodo kraštutinį šio sutrikimo atvejį, nes žmonėms turintiems šį sutrikimą kyla minčių apie mirtį, tačiau savižudybei pasiryžta tik kritiniu atveju.

Šį sutrikimą turintiems žmonėms yra taikomi keli pagalbos būdai: kognityvinė-elgesio terapija, šeimos terapija, grupinė terapija arba individuali terapija, medikamentinis gydymas. Kognityvinė-elgesio terapija remiasi dėlionės principu, kad atsargiai ir pamažu yra atskleidžiamos mintys, jausmai ir situacijos, kurios primena apie traumą. Taip pat apima kankinančių minčių apie įvykį atpažinimą ir jų keitimą į racionalias. Šeimos terapija padeda šeimos nariams suprasti, ką išgyvena žmogus kamuojamas potrauminio streso sutrikimo, tai pagerintų tarpusavio bendravimą. Grupinė terapija padeda žmonėms, kurie yra uždari, nepasitikintys ir nenorintys kalbėti apie savo išgyvenimus. Esant grupėje su žmonėmis, turinčiais panašių problemų, ir besiklausant jų pasakojimų yra lengviau patiems atsiverti. Kitiems yra reikalingas individualus psichoterapeutas, kuriuo jie galėtų pasitikėti. Taip pat yra naudojamas medikamentinis gydymas, kurio metu vartojami vaistai, padedantys sumažinti liūdesį, nerimą ir kitus simptomus. Dažniausiai taikomas kompleksinis gydymas – psichoterapija kartu su medikamentiniu gydymu. Taip pat gydymo metu labai svarbi šeimos narių, draugų emocinė parama bei supratimas ir kantrybė. Pagrindinis šių terapijų tikslas – padėti įveikti ar sumažinti potrauminio streso simptomus. Padėti suvokti tai, kas įvyko, suprasti jausmus, kuriuos jis patyrės, taip pat padėti suvokti jo paties atsakomybę konkrečioje situacijoje. Svarbu atstatyti teigiamą savęs vertinimą bei savikontrolę, taip pat išanalizuoti kaltės jausmo pagrįstumą.

Mūsų manymu, filmo veikėją gydyti geriausia būtų išanalizuojant mintis ir jausmus susijusius su avarija, dirbti su iškreiptu mąstymu bei kaltės jausmu. Taip pat padėti išmokti kontroliuoti įkyrius prisiminimus. Atkreipti dėmesį į gyvenimo pasikeitimus ir bendravimo problemas, kurias sukėlė potrauminis streso sutrikimas. Tuo pačiu dirbti su savižudiškomis mintimis ir bandyti sumažinti savižudybės riziką.

Literatūra

1. Ehlers A., Clark D. M. (2000). A cognitive model of posttraumatic stress disorder. Behaviour Research and Therapy, 38, 319-345.

2. Etten Van M. L., Taylor S. (1998). Comparative Efficacy of Treatments for Post-traumatic Stress Disorder: A Meta-Analysis. Clinical Psychology and Psychotherapy, 5, 126-144.

3. Weis J. M., Grunert B. K. (2004). Post-traumatic stress disorder following traumatic injuries in adults. Wisconsin Medical Journal, 103 (6), 69-72.

Biografinis filmas „Walk the line“ („Ties jausmų riba“) pasakoja apie country dainininko Johnny Cash gyvenimą. Režisierius pagrindine filmo ašimi pasirinko vaizduoti meilę tarp Johnny Cash ir dainininkės June Carter, kuri paskatina dainininką atsikratyti priklausomybių paskatintą destruktyvų elgesį. Cash‘o gyvenimas nebuvo lengvas. Vaikystėje buvo nemylimas ir engiamas tėvo, kaltinamas dėl mylimo brolio mirties, vėliau tarnavimas oro pajėgose. Visa tai buvo niekis palyginti su išbandymais, kurie jo laukė pasiekus sėkmę muzikinėje karjeroje.

Filmo pagrindinis veikėjas turėjo kelis psichikos sutrikimus – toksikomaniją, pasireiškiančią nesaikingu alkoholio vartojimu ir rūkymu. Pagal Pasaulinės sveikatos organizacijos priimtą tarptautinę ligų klasifikaciją alkoholizmas suprantamas kaip priklausomybės liga – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį. Toksikomanija – tai laikinas ar nuolatinis vaistų ar kitų medžiagų, neįtrauktų į narkotikų sąrašą, vartojimas, siekiant apsvaigti arba atsikratyti nemalonios fizinės ar psichinės būsenos. Filme vaizduojami būtent šie sutrikimai, nes esant probleminiam šių medžiagų vartojimui, jį lydi neigiamos pasekmės darbe, šeimoje, įsipareigojimų nevykdymas.

Jau filmo pradžioje galima įžvelgti Cash‘o polinkį į priklausomybes. Jis dažnai rūko, nevengia vartoti alkoholio, o tai yra, anot A. Davidavičienės ir E. Kobernik tyrimo, ženklas, kad žmogus gali pabandyti narkotinių medžiagų ir įgauti nuo jų priklausomybę.

Johnny Casho polinkį į alkoholį buvo galima pastebėti tuomet, kai jis grįžo namo apsvaigęs. Žmonai Vivian paklausus „Ar tu girtas?“, vyras teisinosi tuo, kad įrašų studijos vadovui nepatiko gospelas, bet jam padainavus kelias savo dainas, visgi pavyko padaryti įrašą. Šiuo atveju buvo geriama iš džiaugsmo, kad pagaliau kažką pavyko pasiekti muzikoje, kad pagaliau buvo išgirstas ir reikšmingi asmenys parodė dėmesį jo kūrybai. Kai padaugėjo koncertinių turų, prasidėjo ir dažnesni išgėrinėjimai. Nemaža vyrų kompanija, nuovargis, artimųjų ilgesys, gerbėjų dėmesys, June Carter šaltumas ir dar daugybė priežasčių, kurios skatino vyrą griebtis butelio. Antrasis alkoholio vartojimas vaizduojamas koncertiniame ture. Cash‘as pradeda gerti, nes jį atstumia June Carter. Nors jis jaučia scenos partnerės draugiškumą, šiltumą bei globą, bet į jo gilesnius jausmus nėra atsakoma. Todėl dainininkas savo širdgėlą bando skandinti alkoholyje. Svaigalų vartojimas vis dažnėja. Jau tampa nebesvarbu, kad išgėrusiam teks lipti ant scenos. Ryškus svaigalų poveikis parodomas scenoje, kai dainininkai geria didžiulėje salėje. Įspūdžiui sustiprinti parodoma, kad vyrai geria susėdę ratu, aplinkui mėtosi pridaužyto stiklo šukių. Norėdamas pažiūrėti į atėjusią June, Johnny griūna atbulas su visa kėde. Cash‘as parodomas ryškiai apsvaigęs nuo alkoholio, jo reakcija sutrikusi, elgsena pakitusi ir linkusi į agresyvumą. Į June pasakymą „Jūs girti“, vyrai tik pradeda garsiai juoktis ir kviesti moterį prisijungti prie jų. Dėl jų girtavimo atšaukiamas koncertinis turas. Dar viena neigiama scena rodoma, kai po išgėrinėjimo bare Cashas visai nesiorientuoja aplinkoje, nesugeba nueiti iki namų, per lietų užmiega tiesiog lauke. Tai buvo didžiulis nuosmūkis ne tik kaip tokio lygio atlikėjui, bet ir tiesiog kaip žmogui.

Filmo herojus Johnny Cash turėjo priklausomybę taip pat ir nuo stimuliantų. Filme įvardintas net konkretus stimulianto pavadinimas – tai amfetaminas. Pirmą kartą Johnny paragauja šių narkotinių medžiagų, būdamas su grupe gastrolėse. Jaunas dainininkas tuomet nei neįtarė, kas tai per medžiaga, tačiau pagautas smalsumo jis pabando siūlomą tabletę. Būtent smalsumas yra įvardytas kaip pagrindinė priežastis dėl ko pabandoma narkotikų A. Davidavičienės ir E. Kobernik tyrime. Tai įrodė ir D. Jurgaitienės, V. Andrejevo ir J. Grubliauskienės tyrimas, teigiantis, kad visiškas nesupratimas ir nežinomybė kuo tai gali baigtis paskatina jaunuolį išbandyti narkotines medžiagas. Tą vakarą pavartoję narkotikų muzikantai elgėsi nepronozuojamai, buvo galima įžvelgti jų agresiją, jie netikėtai susprogdina medį ir tai jiems sukelia neadekvačią situacijai emociją – juoką. O vėliau, po koncerto, Johnny išduoda savo žmoną, su pirmą kartą matytą gerbėja. Toks elgesys daininkui nėra būdingas, kadangi filme buvo rodoma, kad iš pradžių Cash‘as savo žmoną Vivian tikrai mylėjo. Tačiau tai buvusi ankstyva ir pernelyg skubota santuoka. Šį vakarą gastrolėse galima pavadinti Johnny Cash narkotikų vartojimo ir priklausomybės pradžia. Tokia priklausomybė, kaip teigiama A. Davidavičienė ir E. Kobernik straipsnyje įgyjama labai greitai, kadangi šios narkotinės medžiagos norisi vis daugiau. Todėl daininkas kuo toliau tuo giliau nyko į kvaišalus, kurie jam suteikia filme labai realistiškai pavaizduotą nepriklausomybės, laisvės ir ramybės pajūtį. Pamažu Johnny atitolsta nuo šeimos, nebesuprata jos problemų ir apskritai nebegali su ja bendrauti taip kaip anksčiau.

Daininkas narkotikus vartoja kartu su alkoholiu, o tai pastiprina jų poveikį, anot R. Krikščiukaitytė, D. Makarskaitė, J. Paskočinaitė straipsnio, pradinė euforija gali peraugti į psichozę. Todėl Johnny dažnai jaučia nerimą, baimę, nepagrįstą jaudulį, o taip pat regi haliucinacijas, kurios pasireiškia dar vaikystėje mirusio brolio vaizdiniu. Tai sukelia herojui kaltę, o norėdamas ją numalšinti, Jonny nuryja dar daugiau narkotinės medžagos. Visa tai lyg užburtas ratas, iš kurio sunku pabėgti. Žymiam muzikantui to daryti net nesinori, kadangi, kaip teigiama A. Davidavičienės ir E. Kobernik straipsnyje, destruktyvus elgesys tarp narkomanų yra dažnas ir traktuojamas kaip normalus gyvenimo būdas.

Amfetaminas intensyvina vartotojo jausmus ir emocijas, skatina palankiai vertinti pasaulį, o kartu ir save. Apimtas euforijos Johnny spontaniškai scenoje prieš žiūrovus pabučiuoja savo grupės partnerę June Carter , taip išreikšdamas jai šiltus jausmus. O jos atstumimas Johny pasirodo nesuvokiamas, jį apima nevaldomas agresijos ir pykčio priepuolis. Daininkas pradeda daužyti ir laužyti jo persirengimo kambaryje esančius daiktus, o tik tuomet, kai randa kišenėje tabletę, apsiramina. Kiekviena jo nesėkmė išprovokuoja daininką vartoti alkoholį ir narkotines tabletes, kas leidžia jam apsiraminti. Johnny rytas prasideda nuo minties apie tabletes, jų nerasdamas daininkas jaučia didelį nerima ir baimę, todėl jis tablečių ieško kaip apsėstas, o jeigu neranda tuoj pat skuba pas neaiškius asmenis jų įsigyti. Tai rodo didelę daininko priklausomybę, kuri pasireiškia jo nevaldomu elgesiu ir agresija, o tai yra amfetamino poveikis.

Tačiau jo kūnas nepaklūsta tokiam rėžimui. Po vieno įvykio, kuomet daininkas perdozuoja narkotikų, jis pasirodo ant scenos stipriai apkvaitęs: išsiplėtę vyzdžiai, stiprus jaudulys, nekoordinuoti, agresyvūs judėsiai. Daininkas nukrenta ant scenos. Iš to galima spęsti, kad neatlaikė jo širdis, o tai yra pagal R. Krikščiukaitytė, D. Makarskaitė, J. Paskočinaitė straipsnį perduozavimo požymis, pasireiškiantis kraujagyslių funkcijos ir širdies sutrikimais. Neilgai trukus Jonny praranda koncertus, šeimą, tačiau net ir tai jam netrukdo toliau svaigintis. Narkotikai pakeičia jo asmenybę, Johnny tampa visiškai nebepanašus į filmo pradžioje vaizduojamą jauną muzikantą.

Abu sutrikimai vaizduojami pakankamai tikroviškai. Johnny Cashas namuose gana dažnai griebiasi butelio. Aktorius puikiai sugeba perteikti apsvaigusio nuo alkoholio žmogaus būseną. Tai ne tik sutrikusi kalba, bet ir pakitusi artikuliacija, elgesys. Taip pat visa tai glaudžiai susiję su pakitusia nuotaika. Kaip rašo M. Bilban, L. Skibin: „Alkoholio vartojimo priežastis yra noras išsivaduoti nuo prislėgtumo būsenos, liūdesio, nerimo, vangumo, vienatvės jausmo ir vidinio tuštumo jausmo“. Filme buvo taip pat, dainininkas gėrė, nes jautėsi prislėgtas, liūdnas, atstumas.

Dėl savo ligos filmo herojus patyrė nemažai sunkumų. Visų pirma – sugriuvusi šeima ir karjera. Šios problemos atsirado dėl žalingų įpročių. Kaip savo straipsnyje apie alkoholizmą rašo V. Gudžinskienė ir R. Gedminienė, šeima, kurioje yra alkoholinė priklausomybė, traktuojama kaip pažeista šeima, kuriai būdinga: šeimos narių poreikių, jausmų, pomėgių, norų apribojimas; sutrikęs šeimos narių tarpusavio bendravimas; savitarpio supratimo trūkumas; šeimos sistemos uždarumas. Šiuo atveju žmona nutraukė sunkumus šeimoje pasirinkdama skyrybas. Nesiliaujantys išgėrinėjimai galėjo kainuoti Cashui ir karjerą. Dėl jo žalingų įpročių jau buvo atšauktas vienas koncertinis turas. Jeigu taip būtų klostęsi ir toliau – karjera, tikriausiai, būtų galutinai sužlugusi. Labiausiai jo adaptacijai ir bandymui atsikratyti šios ligos padėjo June Carter, kuri visą laiką tikėjo juo, drąsino, sakydama, kad “Dievas suteiks tau dar vieną šansą”.

Atrodo, kad Cash‘ui vientelis svarbus asmuo yra June, kuri paskatina jį keisti savo gyvenimą. Lūžis Johnny sužlugdytame gyvenime įvyksta tuomet, kai jis apsisvaiginęs vairuoja traktorių ir vos nežūsta. Tada jo gyvybę išgelbsti June, o vėliau paaiškėja, kad ji yra dainininko viso gyvenimo gelbėtoja. June ir jos šeima pasirūpina, kad Johnny namuose nebeliktų jokių kvaišalų ir alkoholio. Prasideda ilgas ir varginantis abstinencijos laikotarpis, kurio metu Johnny aiškiai jaučia depresiją. Jis negali atsikelti iš lovos, nes neturi energijos kažkokiai veiklai. Johnny gauna nuolatinį ilgalaikį gydymą be narkotikų ir jam brangių žmonių dėmesį, o tai yra, anot Aleksandros Davidavičienės ir Editos Kobernik straipsnio, pagrindinė pagalba žmogui, norinčiam atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų.

Pats filmas formuoja neigiamą įspūdį apie šiuos sutrikimus. Parodo kas vyksta su žmogumi, turinčiu problemų su alkoholiu ir narkotikais, pamoko, kad taip nedera elgtis, juolab, kai esi žinomas dainininkas ir pavyzdys ne tik savo šeimai, bet ir kitiems žmonėms, kurie žavisi talentu, balsu, dainomis.

Tokius sutrikimus turintiems žmonėms galima padėti. Johnny Cash atveju, didžiausia pagalba buvo ne tik June Carter dėmesys ir priežiūra, bet ir Dievas. Filmo pabaigoje trumpai pamatome, kaip abu susikabinę eina į bažnyčią. Galima manyti, kad po apsilankymo bažnyčioje Cashas tarsi atsipeikėjo ir suprato, kad reikia nustoti taip elgtis, kad reikia gyventi dorai. Būtent tas jam padėjo išsigelbėti nuo žlugimo ir atsikratyti priklausomybės. Didelę įtaką pasveikinui daro ir brangių žmonių palaikymas, kurį filmo herojus jautė.

 Literatūra

1. V. Gudžinskienė, R. Gedminienė: Alkoholizmo kaip šeimos ligos samprata; Socialinis ugdymas, Vilnius, 2011, p. 45 – 51.
2. A. G. Davidavičienė, E. Kobernik: Vilniaus narkomanų narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimo tyrimų duomenys; Lietuvos blaivybės fondas; Vilnius, 2000.
3. http://www.blaivus.org/UserFiles/blaivi_karta/12.%20Priklausomybi%C5%B3%20gydymas/118davidtyrimai.pdf
4. R. Krikščiukaitytė, D. Makarskaitė, J. Paskočinaitė: Priklausomų asmenų darbinė reintegracija – atsakas į socialinę atkirtį; Equal; Vilnius, 2006.
5. http://www.equal.lt/uploads/docs/VB02%20%20programa%20priklausomu%20asmenu%20darbine%20reintegracija-atsakas%20i%20socialine%20atskirti%207,24%20Kb.pdf
6. D. Jurgaitienė, V. Andrejevas, J. Grubliauskienė: Narkomanijos prevencijos mokykloje lyginamieji aspektai:Sveikatos mokslai; 2011, p. 48-51.
7. Bilban M., Skibin L. Presence of alcohol in suicide victims. Forensic. Sci. Int. 2005, 147, p. 9–12.

Mūsų komandos analizuotas filmas – romantinė komedija „As good as it gets“, kuri sukurta 1997, režisierius James L. Brooks. Pagrindinis filmo herojus yra ekscentriškas, vienišas, aplinkinių nekenčiamas rašytojas, kurio gyvenimas pradeda keistis atsiradus galimybei globoti kaimyno šunį. Tai paskatina jį labiau domėtis savo socialiniu pasauliu – susižavėti jį dažnai aptarnaujančia padavėja. Kasdien jis ima skirti vis daugiau dėmesio aplinkiniams.

Filmo herojus serga obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, tai buvo atskleista filmo metu. Obsesinis-kompulsinis sutrikimas tai- chroniškas nerimo sutrikimas, pasireiškiantis įkyrumais, kurie žmogų tiesiog persekioja ir trukdo įvairioms gyvenimo sferoms – darbui, tarpasmeniniams santykiams, atsipalaidavimui ir pan. Nors žmogus bando valingai priešintis įkyrumams tačiau jam nepavyksta. Lengvo laipsnio sutrikimas nesutrukdo žmogaus veiklos. Žmonės, kuriems būdingas šis sutrikimas linkę slėpti juos kamuojančius įkyrumus.

Sutrikimas filme vaizduojamas daugiausia įkyrių ritualų forma: tam tikra tvarka užrakinamos namų durų spynos; tam tikra tvarka uždegamos šviesos; atsibudus ryte pirmiausiai tam tikra tvarka paliečiamos grindys; restorane valgoma tik su savo atsineštais, plastikiniais įrankiais, vengiama liesti žmones, ar kai kuriuos daiktus. Taip pasireiškia įkyri fobija mikrobams.

Šiame filme tikroviškai vaizduojamas obsesinis-kompulsinis sutrikimas asmeninėje ir socialinėje sferose. Herojus vaizduojamas, kaip nerimastingas. Jis vengia bendrauti, nepalaiko santykių su aplinkiniais, yra smulkmeniškas, priešiškas, pedantiškas, perdėtai organizuotas. Minėtos šio sutrikimo pasekmės trukdo sėkmingam prisitaikymui įvairiose gyvenimo situacijose. Taip pat vaizduojamas epizodinis pagerėjimas, kuris iš tikrųjų būdingas obsesiniam-kompulsiniam sutrikimui.

Pagrindinis veikėjas patiria nerimą ir jį malšina naudodamas įvairius, savo sugalvotus ritualus. Vis dėl to, po to, kai herojus įsimyli, jis pradeda jausti mažiau nerimo, teikia mažesnę reikšmę ritualams ir gerėja jo prisitaikymas. Jis leidžia sau pabučiuoti moterį, nebijodamas užsikrėsti mikrobais, paliesti prekių lentyną. Tačiau veikėjas nesugeba visiškai atsikratyti ritualų: negali užlipti ant kelių grindų plytelių vienu metu, bandymų atsikratyti įsivaizduojamų mikrobų, bandydamas jais atsikratyti ilgai prausdamasis duše.

Filmas sukuria įspūdį, kad pagrindinio veikėjo sutrikimas nėra pastebimas aplinkinių. Žmonės reaguoja į jį kaip į: „keistą“, nemalonų asmenį, todėl formuojamas įspūdis, kad prisitaikyti prie aplinkos galima, kadangi herojus yra pakankamai sėkmingas rašytojas. Kita vertus, atidžiau stebint pagrindinio veikėjo elgesį, matosi daug nerimo požymių, daug situacijų, kurios reikalauja, kur kas didesnių pastangų, nei kitiems asmenims, pavyzdžiui: ėjimas gatve sausakimšu šaligatviu, stumdant praeivius iš kelio, kad tik būtų išlaikyta reikalinga tvarka; plaudamas rankas veikėjas panaudoja vieną muilą ir panaudojęs iš karto jį išmeta.

Daugumoje situacijų sudaromas įspūdis yra teisingas, filme vaizduojama nelabai sunki sutrikimo forma, tokiais atvejais asmuo gali pakankamai normaliai funkcionuoti. Vis dėl to, filmas galbūt neatspindi tikrosios veikėjo vidinės būsenos: neperteikiami vidiniai jausmai, kurie neišreiškiami žodžiais, savikritiškumas sutrikimo atžvilgiu.

Šį sutrikimą turintiems žmonėms prisitaikyti prie aplinkos gali padėti individuali terapija. Plačiausiai taikoma kognityvinė-elgesio terapija. Pagrindinė psichologo užduotis yra padėti prisitaikyti prie aplinkos turintiems šį sutrikimą ir jeigu įmanoma slopinti jį. Viena iš veiksmingiausių nerimo sutrikimo gydymo metodikų yra sisteminio desensitizavimo, pavyzdžiui: kai pacientas esantis relaksacijos būsenoje pradeda įsivaizduoti nerimą keliančią situaciją. Kadangi atsipalaidavimas ir nerimas yra priešingos reakcijos tai atsipalaidavimas neutralizuoja nerimą. Nerimą galima sumažinti sąmoningai kartojant nerimą keliantį vaizdinį saugioje aplinkoje arba tą vaizdinį keičiant į labiau priimtiną, malonų.

Taip pat galima naudoti minčių stabdymo metodą. Naudojant šį metodą dėmesys yra nukreipiamas pasakius: „stop“, suplojus delnais arba garsiai skaičiuojant.

Užrašymo metodas taikomas visų nerimo sutrikimų atvejais. Nerimą keliančių minčių, dienoraščių rašymas suteikia galimybę sergančiajam objektyviau įvertinti situaciją ir ieškoti alternatyvių sprendimų.

Psichoterapija turėtų orientuotis į socialinio menkavertiškumo ir bejėgiškumo mažinimą, parodyti sutrikimą turinčio žmogaus stipriąsias savybes, skatinti pasitikėjimą savimi, mokyti atpažinti ir išreikšti savo jausmus.

Neatsiejama psichologo darbo dalis yra aplinkos terapija. Žmogus turi galimybę išbandyti save kitose socialinėse situacijose, įgyja bendravimo su įvairesniais žmonėmis patirties, gauna palaikymą ir stimuliaciją iš aplinkos, todėl didėja pasitikėjimas savimi.

Žmonės, kuriems būdingas obsesinis-kompulsinis sutrikimas, pasižymi neadekvačiais situacijai įsitikinimais, todėl mes, remdamiesi apžvelgtais šaltiniais, rekomenduotume išanalizuoti situacijas, kuriose pasireiškia pagrindinio veikėjo įkyrūs ritualai ir paskatintume objektyviau žvelgti į situacijas, atkreipti dėmesį į elgesio beprasmiškumą.

Apibendrinant, filmas gan tikroviškai atspindi obsesinį-kompulsinį sutrikimą, jo aspektus, situacijas, kuriose jis pasireiškia. Vis dėl to, filmas yra skirtas masiniam vartojimui, todėl sutrikimas vaizduojamas supaprastintai, neatsižvelgiama į visas peripetijas.

Literatūra

1.  Diomšina B., Vyčinienė D. (2002). Vaikų ir paauglių nerimo sutrikimai. Psichoterapijos kryptys. Medicina, 38 (4), 466-470.
2. Schruers K., Koning K., Luermans J., Haack M. J., Griez E. (2005). Obsessive–compulsive disorder: a critical review of therapeutic perspectives. Acta Psychiatr Scand, 111, 261–271.
3. Tolin D. F., Brady R. E., Hannan S. (2007). Obsessional Beliefs and Symptoms of Obsessive-Compulsive Disorder in a Clinical Sample. Psychopathol Behav Assess, 20-42.

Filme „Kas griaužia Gilbertą Greipą“ vaizduojamas Gilberto Greipo gyvenimas. Jis prižiūri savo motiną, kuriai globa reikalinga dėl labai didelio svorio ir prižiūri savo jaunesnįjį brolį Arnį, turintį protinę negalią. Gydytojai prognozavo, kad Arnis nesulauks dešimties metų, tačiau netrukus jis švęs savo aštuonioliktąjį gimtadienį.

V.Daulenskienė (2003) protinį atsilikimą apibrėžia kaip silpnaprotystės formą, kuri pasireiškia dėl nepakankamai arba ydingai besivystančių smegenų. Pagrindinis protinio atsilikimo požymis – nepilnas kognityvinių funkcijų susiformavimas, visų pirma mąstymo. Praeityje proto negalia arba protinis atsilikimas dar buvo vadinamas protiniu nenormalumu, protiniu nepakankamumu, oligofrenija. Asmuo protiškai atsilikusiu laikomas, kai atitinka šiuos kriterijus: IQ mažesnis nei 70-75; dviejų ar daugiau veiklos sferų ryškūs sutrikimai (bendravimas, apsitarnavimas, savarankiškumas, socialiniai įgūdžiai, poilsis, sveikata ir savisauga, motyvacija, mokymosi gebėjimai, nauda visuomenei, darbas); būklė egzistuoja nuo vaikystės. Vertinant protinį atsilikimą, vertinamas ir prisitaikymas. Tai kasdienis elgesys, reikalingas asmens ir socialiniam funkcionavimui. Vertinama, kaip asmuo, turintis protinį atsilikimą veikia ir pateikia save, kaip sprendžia iškylančias asmens ir socialines problemas. Kaip teigiama daugelyje protinio atsilikimo apibrėžimų, protinis atsilikimas yra ne liga, o negalia. Protinis atsilikimas smarkiai skiriasi nuo depresijos, šizofrenijos, smegenų ligų.

Arnis filme vaizduojamas kaip berniukas, turintis protinį atsilikimą. Šis sutrikimas perteikiamas labai tikroviškai. Berniuko elgesys neadaptyvus, jis nesirūpina savo sveikata ir savisauga, savo poelgiais sau kelia grėsmę, nesimoko iš jau turimos patirties, jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Kai Arnis bent trumpam paliekamas vienas, jis bėga prie miesto vandens bokšto ir lipa kopėčiomis į jį. Tai pavojinga, nes Arnis lipa į labai didelį aukštį ir, nors jo daug kartų buvo prašoma to daugiau nedaryti, jis nuolat tai kartoja. Berniukas buvo nepajėgus pats pasirūpinti savimi, pavyzdžiui, vieną kartą vyresniajam broliui palikus jį maudytis vieną, ryte atėjęs į vonios kambarį, brolis rado jį vis dar vonioje. Taip pat Arnis nejaučia priežasties ir pasekmės ryšio, tai galima pastebėti, kai tyčia nukirtęs svirpliui galvą, po to verkė, kad jį nužudė. Elgesys neatitinka jo amžiaus normų, berniukas nuolat karstosi medžiais, žaidžia ir kitiems liepia žaisti vis tuos pačius žaidimus, net suimtas, berniukas juokiasi ir prašo, kad būtų įjungta policijos sirena. Arnis nesilaiko visuomenėje priimtų socialinių normų. Skaudinančius dalykus jis sako tiesiai į akis, neatsižvelgdamas į kitų žmonių jausmus, su visais bendrauja taip, kaip su savo šeimos nariais. Kaltės jausmas jam taip pat nebūdingas. Paklaustas, ar jaučiasi kaltas išbarstęs merginos pirkinius, jis atsakė nesijaučiąs.

Protinį atsilikimą taip pat galima identifikuoti iš berniuko veido mimikų, verbalinės ir neverbalinės kalbos jau pirmosiose filmo scenose – nekordinuotų rankų judesių, nuolatinės šypsenos be realios priežasties, beprasmių žodžių kartojimo.

Dėl savo ligos filmo herojus patiria daug sunkumų – nelanko mokyklos, nebendrauja su bendraamžiais. Vaikai tyčiojasi iš Arnio, jis neturi draugų. Berniukas neturi asmeninio gyvenimo, privatumo, stipriai apriboti jo socialiniai santykiai. Dėl sutrikimo šis aštuoniolikmetis nejaučia poreikių, kurie būdingi jo amžiaus paaugliams, tokių kaip autonomiškumas – kai asmuo yra laisvas ir nepriklausomas, pripažinimas – kai siekiama aplinkinių pripažinimo ir pagarbos, saviraiškos – asmens siekimas atskleisti savo galimybes ir talentus, savisaugos poreikis – siekimas jaustis saugiai, nepatirti fizinio skausmo, nepatekti į nenumatytas situacijas, intymumas – asmens siekis užmegzti artimus santykius su priešingos lyties atstovu.

Ugdant asmenis, turinčius protinę negalią, reikalinga įvairių specialistų pagalba (pvz.; gydytojų, specialiųjų pedagogų, psichologų, kineziterapeutų, ergoterapeutų, logopedų). Filme herojui, turinčiam šią negalią, nėra teikiama jokia specialistų pagalba, nėra rūpinamasi jo ugdymu. Protiškai atsilikusiems asmenims labai svarbu išugdyti kasdienės veiklos įgūdžius, pavyzdžiui tokius, kaip valgymas, asmens higiena, apsirengimas ir nusirengimas, savo drabužių ir avalynės priežiūra – praktinės veiklos įgūdžius, kurie yra naudingi visam tolesniam jų gyvenimui. Arniui šie įgūdžiai nebuvo ugdomi. Brolis ir seserys buvo pasidalinę jo priežiūrą ir viską atlikdavo už jį, neugdydami jo savarankiškumo – maudydavo, rengdavo, gamindavo valgyti, paguldydavo į lovą. Specialiųjų poreikių vaiko ugdymui labai svarbi jo gyvenimo kokybė, aplinka, daug kuo lemianti raidos perspektyvą. Arnio gyvenimo kokybė, aplinka vaizduojama prasta. Vienintelis šeimos išlaikytojas buvo brolis Gilbertas. Šeimos materialinė padėtis prasta, reikėjo nuolat skaičiuoti išleidžiamus pinigus ir juos taupyti. Šeimoje dažnai kildavo konfliktai, ginčai. Mama nesirūpino vaikais, o jai pačiai reikėjo priežiūros dėl jos sveikatos problemų, savo pareigas ji perdavė vaikams. Namas, kuriame gyveno berniukas, senos statybos, reikalaujantis nuolatinio remonto ir priežiūros. Gyvendamas mažame miestelyje, berniukas negalėjo gauti reikiamos pagalbos. Visi šie veiksniai trukdė Arnio adaptacijai.

Adaptacijai padėjo aplinkinių pagalba ir geranoriškumas. Jie bendravo su Arniu nediskriminuodami jo dėl negalios. Taip pat adaptacijai padėjo artimi berniuko santykiai su vyresniuoju broliu Gilbertu, kuris nuolat rūpinosi juo, saugojo, neleido skriausti, žaidė, mokė mandagaus elgesio.

Kaip jau minėta, filme protinio atsilikimo sutrikimas vaizduojamas pakankamai realistiškai ir formuoja gana pozityvų suvokimą. Tokių vaikų nereikia bijoti ar jų vengti, tačiau filme parodoma, jog tokio vaiko priežiūra reikalauja labai daug kantrybės, jėgų, meilės ir atsidavimo – „kartais labiau už viską norisi, kad jis gyventų, o kartais ne…“(citata iš filmo).

Iki šiol nėra rasta vaisto, galinčio pagydyti šią negalią. Tačiau medikamentai gali stabdyti protinio atsilikimo progresavimą, abilitacija (gyvenimui visuomenėje reikalingų elgesio įgūdžių, nuostatų ir vertybių išmokimas) paruošti kasdienei veiklai, o profilaktika gali sumažinti protinio atsilikimo sergamumą. Atsižvelgiant į vaiko galimybes ir poreikius, individuali abilitacijos programa gali apimti įvairius stimuliacijos metodus, tokius kaip dailės ir muzikos terapiją, ergoterapiją, kineziterapiją, logoterapiją ir kitus. Tačiau tradiciškai pagrindiniai šių vaikų ugdymo komandos specialistai yra pedagogai, specialieji pedagogai, psichologai. Tokiems vaikams labai svarbi reabilitacija bei jų integracija į visuomenę ir švietimo sistemą. Anksti ir tinkamai organizuotas jų ugdymo procesas labai palankiai veikia protiškai atsiliekančiųjų raidą.

Šiam filmo herojui būtų galima padėti mokant jį savarankiškumo, ieškant specialistų pagalbos, gerinant gyvenimo kokybę. Net nekreipiant dėmesio į protinio atsilikimo priežastis ir laipsnį, visiems vaikams, turintiems protinį atsilikimą, svarbu kuo anksčiau teikti pagalbą: pradėti mokyti vaiką savarankiškumo, taikyti pedagoginį ir psichologinį stimuliavimą.

Filmą „Kas griaužia Gilbertą Greipą?“ analizuoti buvo ne tik įdomu, bet ir naudinga. Filmas privertė susimąstyti. Protinio atsilikimo negalią turinčio vaiko ugdyme labai svarbus artimųjų dėmesys, visuomenės požiūris, specialistų pagalba. Rekomenduojame pažiūrėti šį filmą tiems, kurie nori geriau susipažinti su protinio atsilikimo sutrikimu, pažvelgti į jį ne tik klinikinio psichologo, paties sergančiojo, bet ir sergančiojo artimųjų akimis.

 Literatūra

1. Daulenskienė J. (2003) Protinio atsilikimo klinika. Šiauliai
2. Kaffemanas R. (2005). Specialiųjų poreikių vaikų pažinimas ir ugdymas. Specialusis ugdymas, 1(12), 50-60.
3. Schalock R. L., Luckasson R. A., Shogren K. A., Borthwick-Duffy S., Bradley V., Buntinx W. H. E., et al. (2007). The Renaming of Mental Retardation: Understanding the Change to the Term Intellectual Disability. Intellectual and Developmental Disabilities, 45, 116-124.
4. Wehmeyer M. L., Buntinx W. H. E., Lachapelle Y., Luckasson R. A., Schalock R. L., Verdugo M. A., et al. (2008). The Intellectual Disability Construct and Its Relation to Human Functioning. Intellectual and Developmental Disabilities, 46, 311-318.

„Amerikos grožybės“ – stulbinamo populiarumo sulaukęs 1999 m. Samo Mendes filmas, apdovanotas penkiais „Oskarais”, trimis „Aukso gaubliais”, prancūzų „Cezariu“ kaip geriausias užsienio filmas. Šis filmas, vaizduodamas tipišką Amerikos užmiestyje gyvenančią, iš pažiūros laimingą šeimą, kelia klausimus apie tikrąsias žmogaus vertybes, apie bergždžias pastangas išlikti savimi šiuolaikiniuose pompastikos, netikros šypsenos, kaukių, vaidybos, materializmo persisunkusiuose tarpasmeniniuose santykiuose ir socialinėje plotmėje. Filme vis pasikartojantis, kone piktdžiugišku motyvu tapęs šūkis „Pažvelgk iš arčiau“ skatina žiūrovą neužsiliūliuoti ta nuostabiai tvarkingo, sėkmingo, laimingo gyvenimo iliuzija ir verčia kartu su filmo herojais pergyventi vienatvę, savo trūkumų ir ydų pragaištingą nepriėmimą, išverčia aikštėn niekingą perfekcionistinį siekį atrodyti nepriekaištingai ir priešpastato tikram, nuoširdžiam, autentiškam žmonių santykiui.

Vienas kritikas yra pasakęs, kad filme „Amerikos grožybės“ galime atrasti tiek psichologinių sutrikimų, kad pravartu būtų surengti net ir konferenciją, kad kiekvieną jų aptarti. Kone kiekvienas išsamiau vaizduojamas veikėjas turi savąjį. Stebina tai, kad veikėjai, filmo pradžioje sukėlę patologiškiausių veikėjų įspūdį, besiplėtojant filmo siužetui pasirodė esantys sveikiausi, o tie, kurie sudarė psichologine prasme sveiko pasauliečio įvaizdį, filmo eigoje pasirodė turintys rimtų asmeninių sunkumų. Aptarsime pagrindinį filmo veikėją Lesterį Burnemą, nes jo gyvenimo epizodas yra pateikiamas išsamiai, todėl ir išvadas bei prielaidas galima daryti pagrįsčiausias.

Lesteris išgyvena depresiją. Išskiriamos dvi depresijos rūšys: endogeninė ir egzogeninė. Endogeninei depresijai specifiška tai, kad ji tęsiasi ilgai ir yra susijusi su organizmo pokyčiais. Be to, remiantis L. Šinkariovos mokymo medžiaga (2009), endogeninės depresijos metu, priešingai nei egzogeninės depresijos atveju, vyrauja menkavertiškumo, savęs kaltinimo idėjos (Psichiatrijos konspektas, I dalis, p. 97). Kadangi, Lesteris prasitaria, kad jau dvidešimt metų „gyvena lyg komoje“, be to išreiškia nemažai savęs kaltinimo, menkavertiškumo nuostatų, galima teigti, kad jo depresija yra endogeninės kilmės. Remiantis L. Šinkariova (2009), endogeninei depresijai būdinga vadinamoji depresijos triada: 1) prislėgta, liūdna nuotaika; 2) sulėtėjusios asociacijos; 3) užslopinti judesiai (ten pat, p. 92). Kalbant apie užslopintų judesių komponentą, vaizdžiausiai tai paliudijanti scena yra tuomet kai, Lesteris, nesugebantis laiku susiruošti į darbą, eina, veikiau tiktų žodis „slenka“ link mašinos, bei nesukoordinuodamas savo judesių, išverčia neužsegtą lagaminą ant žemės. Tai parodo, kad Lesterio judesiai yra kiek užslopinti. Sulėtėjusių asociacijų buvimą atskleidžia Lesterio mintys: „aš tikrai kažką praradau… ne visada jaučiausi toks… nuslopintas“. Kaip teigia, R. Filipavičiūtė ir bendraautoriai (2008), „depresijos būsenos žmogus jaučia liūdesį, neviltį, kaltės jausmą, praranda iniciatyvą ir gebėjimą įveikti sunkumus“ (Filipavičiūtė R., Jurgelėnas A., Juozulynas A., Butkienė B., 2008, p. 94). Lesteris nesugeba įveikti gana lengvos ir jam įprastos darbo užduoties, taigi, akivaizdu, kad ligoniui sunku efektyviai atlikti paskirtą darbą, kiekvienas gyvenimo įššūkis jam tampa tarsi kliūtis. Šie visi pavyzdžiai liudija, kad Lesteris kenčia nuo depresijos.

L. Šinkariova (2009) taip apibūdina depresija sergantį žmogų: „liūdnas, kenčiantis veidas, tvirtai sučiauptos lūpos, jų kampai nusileidę žemyn…“ (ten pat, p. 93). Čia Kevino Spacey, vaidinančio Lesterį Burhemą, veido mimikos tobulai tam pasitarnauja: siauros, sučiauptos lūpos, kurių kampai tikrai linksta žemyn, vertikali, vadinamoji Veraguto raukšlė. Žodžiu, Kevinas Spacey tiesiog visu savimi įkūnija depresiško Lesterio portretą.

Filme „Amerikos grožybės“ depresijos apimtas žmogus vaizduojamas tikroviškai. Tam talkina skambios frazės: „tai bus įsimintiniausia mano dienos akimirka, daugiau nieko gero nesulauksiu“ , „tam tikra prasme aš jau miręs“, „kadaise ji buvo laiminga.., mes buvome laimingi“. Puiki aktoriaus vaidyba, monotoniškas balsas, veido mimikos, sarkastiškas pasakojimo stilius, gerokai sutirštinantis spalvas, – visa tai šimtu procentų įtikina, kad Lesteris tikrai jaučia beprasmybę, prislėgtumą, neįžvelgia ateities perspektyvų. Filmo pasakojimui plėtojantis, mes stebime Lesterio Burnemo keitimąsi, budimą iš depresijos gniaužtų, todėl filmui įpusėjus, jo poelgiuose daugėja iniciatyvos, mąstyme – pozityvumo, interesų ratas praplatėja. Tai nebūdinga depresijai, tai jau kalba apie sveikimo periodą.

Filmo herojus dėl jį apėmusios depresijos išgyvena santykių krizę tiek su savo žmona, tiek su dukra, net gi su pačiu savimi. Filmo eigoje aiškėja, kad Lesteriui nepatinka, kokį gyvenimą jis gyvena, kokia būsena jį apėmusi. Jo seksualinis gyvenimas frustruotas, aiškėja probleminė situacija darbe. Įdomu tai, kad visuomeninės, socialinės normos bei reikalavimai Lesterį frustruoja ir priverčia dar labiau panirti į savo būklę. Tuo tarpu beatodairiški ir nelogiški poelgiai, tokie kaip pradėjimas vartoti narkotines medžiagas, prabangių ir visą gyvenimą sau draustų daiktų pirkimas, darbo pakeitimas, paauglystės laikų muzikos klausymas, jį šiek tiek prablaško. Kadangi filme svarbią vietą užima grožio koncepcija, todėl ir filmo scenarijus pateiktas taip, kad pagrindinis veiksnys, sugebėjęs Lesterio ligos kreivę pakreipti link sveikimo tiesės, yra natūralaus, visada ir visur tvyrančio, visuotino grožio pajautimas. Taigi, galima apibendrinti, kad įpročiai, rutina, disciplinuotas požiūris į gyvenimą Lesterio adaptacijai trukdo, tuo tarpu spontaniškas gyvenimo būdas, įpročių laužymas, pabandymas priimti save, akimirkos sąmoningas išgyvenimas, suteikia Lesteriui šansą pradėti sveikti.

Nagrinėtame filme vaizduojama žmogaus kančia, neviltis, netektys, susiję su prarastu gyvenimo džiaugsmu, santykių šaltumas ir monotoniškumas. Taigi, filmas formuoja realistišką sutrikimo vaizdą ir parodo, kad žmogus, išgyvenantis depresiją, kenčia tiek pats, tiek jo artimieji, tiek jo artima aplinka. Paviršinė siužeto plotmė siūlo gana vaikiškus ir neatsakingus sveikimo metodus: daryk tai, kas patinka, rūkyk žolę, pirk patinkančius daiktus, spjauk ant savo atsakomybių ir pareigų. Taip gali pasirodyti, jei nagrinėsime tik patį siužetą. Tačiau svarbiausia žinutė, kurią iš tiesų norima šiuo pasakojimu pasakyti, galėtų skambėti taip: sustok, nusimesk kaukes, imk pastebėti kitą žmogų, priimk save, pastebėk dievišką pasaulio grožį, slypintį už kiekvieno daikto. Tokį sveikimo metodą filmas „Amerikos grožybės“ teigia savo latentiniu turiniu.

Mokslinėje literatūroje minimos dvi svarbiausios depresijos gydymo kryptys – tai gydymas medikamentais ir psichoterapija. Cituojant K. Janonytę ir V. Kasiulevičių (2009) „depresija gali būti gydoma farmakoterapija, psichoterapija ar abiejų kombinacija, priklausomai nuo ligos eigos (p. 55). Autoriai taip pat pabrėžia, kad ligoniams, kurių depresija susijusi su psichologiniais ar socialiniais sunkumais labiau rekomenduotina psichoterapija, sunkesniais atvejais – kartu su medikamentiniu gydymu (Janonytė K., Kasiulevičius V., 2009, p. 58). Pagrindinio filmo veikėjo depresijos kilmės mes nežinome, tačiau akivaizdu, kad nusivylimas tarpasmeniniais santykiais, saviaktualizacijos stoka, nuoširdžių socialinių ryšių nebuvimas yra svarbios ir galimos jo sutrikimo paūmėjimo priežastys. Todėl pirmiausia, Lesteriui galėtų padėti psichoterapija. P. Cuijpers, A. van Straten, Andersson G., van Oppen P. (2008) nagrinėję tarpusavyje septynių psichoterapijos rūšių, skirtų depresijos gydymui, efektyvumą, išsiaiškino, kad statistiškai reikšmingų skirtumų tarp kognityvinės-elgesio, nedirektyvios palaikančios, elgesio, psichodinaminės, problemų sprendimo modelio, tarpasmeninės, socialinių įgūdžių treniravimo psichoterapijos rūšių nėra ir visos jos yra panašiai efektyvios (p. 917). Vis tik, neženkliai efektyvesnė už kitas nagrinėtame tyrime pasirodė esanti tarpasmeninė psichoterapijos rūšis.

Apibendrinant, Samo Mendes filmas „Amerikos grožybės“ ne tik realistiškai, įtaigiai, bet ir adekvačiai vaizduoja depresijos kamuojamą pagrindinį veikėją. Formuojamas tikroviškas depresijos raiškos vaizdas. Kaip svarbiausią raktą į laimę ir psichologinę sveikatą filmas siūlo grožio įžvalgą, akimirkos sąmoningumo pajautą. Pabaigai verta pacituoti vieno iš filmo veikėjų žodžius apie įžvalgą ir tapimą laimingu: „kažką tokio pamatęs, pajunti tarsi į tave žiūrėtų Dievas. Trumpa akimirka, bet jei esi dėmesingas, gali pažvelgti tiesiai į jį…Ir pamatysi grožį.“

Literatūra

1. Cuijpers P., van Straten A., Andersson G., van Oppen P. (2008). Psychotherapy for Depression in Adults: A Meta-Analysis of Comparative Outcome Studies. Journal of Consulting and Clinical Psychology 76(6). Aplankyta: 2012-11-10, http://stijnvanheule.psychoanalysis.be/wp-content/uploads/2011/12/cuijpers.2008.meta-analysis-psychotherapies-depression.pdf
2. Filipavičiūtė R., Jurgelėnas A., Juozulynas A., Butkienė B. (2008). Depresijos sindromas – pagyvenusių žmonių socialinės rizikos veiksnys. Gerontologija 9(2). Aplankyta: 2012-11-09, http://www.gerontologija.lt/files/edit_files//File/pdf/2008/nr_2/2008_93_98.pdf
3. Janonytė K., Kasiulevičius V. (2009). Depresija pirminėje sveikatos priežiūroje. Gerontologija 10(1). Aplankyta: 2012-11-10, http://www.gerontologija.lt/files/edit_files/File/pdf/2009/nr_1/2009_52_59.pdf
4. Šinkariova L. (2009). Psichiatrijos konspektas. I dalis. Mokomoji medžiaga.

Filmas „Donnie Darko“ – tai fantastikos elementais perpinta drama apie problemų turintį vaikiną ir 28 jo gyvenimo dienas, belaukiant pasaulio pabaigos, apie kurią jį perspėjo aukšta būtybė persirengusi kiškiu. Filmas prasideda Donio išsigelbėjimu nuo ant jo kambario užkritusio lėktuvo variklio ir tęsiasi vaizduojant įvairias vaikino haliucinacijas, asocialaus elgesio išpuolius ir pastangas išsiaiškinti įvykių prasmę.

Pirmasis filmo epizodas – tai Donis, atsibundantis vidury kelio pasakiško grožio vietovėje. Taip režisierius atskleidžia vieną iš vėliau filme dažnai pasireiškiančių vaikino sutrikimų – tai vaikščiojimą miegant. Iš pirmo žvilgsnio tai vienintelė jo problema, tačiau vėliau paaiškėja, kad Doniui ypač būdingos regos ir klausos haliucinacijos. Jau filmo pradžioje jis girdi balsą, kuris pakviečia jį į lauką, ir čia pamato aukštą būtybę, apsivilkusią kiškio kostiumu. Vėliau šis balsas įkyriai reikalauja iš jo atlikti įvairius visuomenei nepriimtinus veiksmus (mokyklos niokojimas ir pan.), skatina asocialų elgesį (Sood, Kattimani, 2008). Šios haliucinacijos yra sisteminės, glaudžiai susijusios su veikėjo kasdieniu patyrimu, gyvenimu. Donis gyvena iš pirmo žvilgsnio normalų paauglio gyvenimą, turi draugų, leidžia su jais savo laisvalaikį, susiranda merginą, tačiau vis jaučiama įtampa, matomas vaikino neperstojamas mąstymas, minčių gvildenimas, bandymas viską sieti, paaiškinti, suprasti, kas ir kodėl vyksta, kaip jo haliucinacijos susijusios su realybe. Tai iliustruoja Donio mąstymo sutrikimus. Tik filmo pabaigoje Donis ima prasčiau susitvarkyti su sunkiomis mintimis. Retkarčiais matyti ir vaikino energijos trūkumas, pasyvumas, abejingumas aplinkai išreiškiamas ciniškumu, skepticizmu. Visi šie simptomai leidžia spėti, jog vaikinas serga šizofrenija (Nasrollahi, Bigdelli ir kt., 2012).

Iš esmės filme pateikiama nemažai persipynusių simptomų, analizuojant kiekvieną Donio elgesį galima priskirti įvairius kitus sutrikimus. Negana to, ypač turint omenyje, jog filmo veiksmas trunka tik 28 dienas, simptomai yra labai nepastovūs ir prieštaringi. Labiausiai į akis kritęs neatitikimas šizofrenijos simptomatikai – tai Donio socialumas, pakankamai gerai funkcionuojančios kognityvinės funkcijos, tokios kaip apibendrinimas, planavimas, atmintis. Nors jam būdingas kliedėjimas, pernelyg didelis įsitraukimas į keistų dalykų aiškinimą, Donis vis dar sugeba mokytis, analizuoti kūrinius, reikšti savo nuomonę klasėje, argumentuotai ginčytis (čia iš dalies reiškiasi ir anksčiau minėtas asocialus elgesys). Kalbant apie socialumą, vaikinas turi draugų, merginą, jaučia stiprų seksualinį potraukį, dalinasi savo išgyvenimais su drauge, ieško pagalbos pas mokytoją – jis neatsiriboja, neužsisklendžia savo vidiniame pasaulyje. Visa tai – priešingybė šizofrenijai būdingam socialiniam atsiribojimui. Apskritai Donis yra populiarus, šaunus, protingas vaikinas, kuriam netrūksta ir pasitikėjimo savimi. Tyrimai rodo (Erickson, Lysaker, 2012), kad aukštesniu pasitikėjimu savimi pasižymintys ir šizofrenija sergantys žmonės turi mažiau pozityviųjų šizofrenijos simptomų (haliucinacijų, kliedėjimo idėjų ir pan.), kas filme pateikta visiškai priešingai – šie simptomai pasireiškia dažnai, ryškiai ir yra bene pagrindiniai. Kaip vienas iš Donio negatyvių šizofrenijos simptomų pateikiamas sumažėjęs emocijų intensyvumas, tačiau ir čia matomas neatitikimas, mat Donis ne kartą filme prarasdavo kantrybę, išsišokdavo, supykdavo. Taigi nors nemaža Donio elgesio dalis charakteringai vaizduoja šizofreniją, tikroviškam ligos pavaizdavimui filme, ko gero, labiausiai trūksta nuoseklumo ligos eigoje, didesnio pastovumo. Be abejo, reikia turėti omenyje, kad, norėdamas sukurti stipresnį įspūdį, filmo režisierius Ričardas Kelis leido sau improvizuoti ir manipuliuoti ligos simptomais. Jau vien filmo pabaiga, kai grįžtama į dieną, kai ant Donio šeimos namo užkrito lėktuvo variklis, rodo apie filmo mistiškumą ir atitrūkimą nuo realybės. P. R. Owen (2012) atliko tyrimą, siekdamas ištirti, kaip kino filmuose vaizduojamas šizofrenijos sutrikimas. Paaiškėjo, kad, kaip ir šio filmo atveju, dauguma veikėjų turi tik pozityvius simptomus – iliuzijas bei klausos ir regos haliucinacijas –, dauguma veikėjų įvykdo žiaurius nusikaltimus. Taigi kaip ir čia, daugelyje filmų ignoruojami negatyvūs simptomai ir pateikiamas nepilnas, kiek klaidinantis šizofrenijos paveikslas.

Filmo pradžioje Donis dar gana neblogai sugyvena su savo liga, jos dėka jis netgi išsigelbsti nuo mirties. Vis dėlto bėgant laikui jis ima jausti vis didesnį nerimą, jam kyla vis daugiau minčių, susijusių su liga. Donis ima kelti pavojų kitiems ir pats atsiduria nesaugioje situacijoje, kai triušio figūra ima versti jį atlikti įvairius visuomenei nepriimtinus darbus. Negana to, dėl savo miego sutrikimų jis yra pašiepiamas aplinkinių, negali kontroliuoti savęs miego metu, niekada nežino, kur gali prabusti. Jo sunkumų, susijusių su liga, kulminacija buvo filmo pabaigoje, paskutinių valandų iki pasaulio pabaigos metu, kai vaikinas nebesuvaldo savęs ir aplinkos įvykių. Donio prisitaikymui prie visuomenės, manau, padeda jo psichologė, mergina, su kuria kartkartėmis jis dalinasi mintimis bei jo paties apsukrumas, kaip išvengti atsakomybės arba atremti kitų puolimą.

Kalbant apie tai, kaip šizofreniją vaizduoja filmas, galima sakyti, jog režisierius mistifikuoja sutrikimą, pateikia jį kaip turintį gilią reikšmę, paslaptį. Pasaulio pabaigos pranašavimas, kelionės laiku, įvykių pakeitimas pasirinkus save pražudyti ir pan. kuria mistiką aplink sutrikimą. Vis dėlto šizofrenija vaizduojama kaip pavojingas aplinkai sutrikimas, ligonis rodomas kaip neprognozuojamas, agresyvus, savęs nekontroliuojantis ir galintis pakenkti ūmiaisiais periodais, nors ir ne savo noru. E. A. Leiderman su kolegomis (2011) teigia, kad nors ir dauguma šizofrenija sergančių žmonių gydomi gali sėkmingai prisitaikyti aplinkoje bei apskritai jie retai įvykdo rimtus nusikaltimus, visuomenė vis tiek yra nepatikliai nusiteikusi šizofrenija sergančių žmonių atžvilgiu. Autoriai mano, kad tai visų pirma formuoja žiniasklaida (tuo pačiu ir filmai kaip šis), pabrėždami tik retus, tačiau labai neįprastus ir stulbinančius šizofrenija sergančių žmonių nusikaltimus. Taigi, šizofrenija sergantys žmonės retai yra tokie pavojingi kaip „Donnie Darko“ filme pateiktu atveju, todėl šis filmas gali kurti klaidinantį įspūdį visuomenei, kas lemia sergančiųjų diskriminaciją ir atstūmimą. Apskritai C. Tassone-Monchicourt su kolegomis (2010) teigia, kad mokslinėje literatūroje yra paneigiamas tiesioginis ryšys tarp agresijos ir bet kokio psichikos sutrikimo.

Literatūroje rašoma apie kelis šizofrenijos gydymo būdus. Paprastai tai – medikamentinis gydymas ir psichoterapija (Richard, Brahm, 2012; Robert, Conley, 2007). Šio filmo veikėjas jau yra išbandęs ir medikamentus, ir psichoterapiją, jo psichologė išbandė net ir hipnozę. Panašu, kad į gydymą buvo įtraukta ir šeima, motina sekė vaistų vartojimą, psichologė pranešdavo apie progresą ar nuopuolius. Vis dėlto vaistus gerti Donis nustodavo, o psichoterapija, kaip matome, nepadėjo sumažinti sutrikimo progresavimo. Negana to, G. F. Wagstaff savo straipsnyje (2000) perspėjo apie hipnozės taikymo šizofrenija sergantiems žmonėms pavojų. Galima tik paspėlioti, galbūt tai ir nulėmė skaudžią filmo pabaigą? Vis dėlto, panašu, kad filmo režisierius pasitelkė visus žinomiausius gydymo būdus, todėl Donį „nustebinti“ būtų sunku. Šizofrenija sergantiems žmonėms taip pat yra teikiama pagalba mokant juos socialinių įgūdžių, padedant jiems prisitaikyti visuomenėje, tačiau matome, jog Donis su tuo ryškių problemų neturėjo. Vis dėlto, Doniui tampant vis pavojingesniam, ko gero, būtų buvę naudinga išbandyti hospitalizavimą, kurio atveju vaikinas būtų labiau kontroliuojamas, jam bet kuriuo metu būtų suteikiama pagalba. Čia būtų pravartu taikyti ir grupinius užsiėmimus.

Taigi matome, kad filmas „Donnie Darko“ – paslaptingas, šizofreniją mistifikuojantis ir žiūrovą kiek klaidinantis filmas, tačiau jį žiūrėti verta, norint prisiliesti prie sergančio žmogaus psichikos, gyvenimo.

Literatūra

1. Conley, R. R. (2007) Clinical News. Clinical Schizophrenia & Related Psychoses, 6, p. 127-130;
2. Erickson, M. A., Lysaker, P. H. (2012) Self-Esteem and Insight as Predictors of Symptom Change in Schizophrenia: A Longitudinal Study. Clinical Schizophrenia & Related Psychoses, 6, p. 69-75;
3. Leiderman , E. A., Vazquez, G., Berizzo, C., Bonifacio, A., Bruscoli, N. ir kt. (2011) Public knowledge, beliefs and attitudes towards patients with schizophrenia: Buenos Aires. Soc Psychiatry Psychiatr Epidemiol, 46, p. 281–290;
4. Nasrollahi, N., Bigdelli, I., Mohammadi, M. R., Hosseini, S. M. (2012) The Relationship between Obsessions and Compulsions and Negative and Positive Symptoms in Schizophrenia. Iranian J Psychiatry, 7:3;
5. Owen, P. R. (2012) Portrayals of schizophrenia by entertainment media: a content analysis of contemporary movies. Psychiatric Services, 63 (7), p. 655-9;
6. Richard, M. D., Brahm, N. C. (2012) Schizophrenia and the immube system: Pathophysiology, prevention, and treatment. Am J Health-Syst Pharm, 69, p. 757-66;
7. Sood, M., Shivanand Kattimani, S. (2008) Childhood Onset Schizophrenia: Clinical Features, Course and Outcome. J. Indian Assoc. Child Adolesc. Ment. Health, 4(2), p. 28-37;
8. Tassone-Monchicourt, C., Daumerie, N., Caria, A., Benradia, I., Roelandt, J. L. (2010) Dangerous states and mental health disorders: perceptions and reality. Encephale, 36(3), p. 21-5;
9. Wagstaff, G. F. (2000) Can hypnosis cause madness? Contemporary Hypnosis, 17(3), p. 97–111;

“Prisukamas apelsinas“ (1971) yra provokuojantis ir didžiulį atgarsį visuomenėje sukėlęs filmas, kuris paliko gilų antspaudą kino istorijoje. Verta paminėti, jog D. Britanijoje režisieriaus Stanley Kubrick kūrinys buvo uždraustas dėl visuomenėje sukelto atgarsio ir bandymo imituoti filme atliktus nusikaltimus realybėje. Nors „Prisukamas apelsinas“ sukurtas dar 1971 metais, jis ir šiais laikais išlieka įdomus ir aktualus. Galbūt taip yra todėl, kad filme įvardinamos socialinės, etinės dilemos – pasirinkimo laisvė ir visuomenės siekis perauklėti individą.

Šį kartą mus domina psichologiniai filmo aspektai, tad plačiau apžvelgsime pagrindinio herojaus (Alekso) asmenybę iš klinikinės psichologijos perspektyvos. Stebint Alekso žiaurų elgesį iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku įvardinti, ar tai psichikos sutrikimas, ar tiesiog nusikalstama veikla. Vis dėlto, remiantis tarptautine ligų klasifikacija, Aleksui būdingas elgesys atitinka asocialaus tipo asmenybės sutrikimą.

Kūrinyje šis sutrikimas yra vaizduojamas gana tikroviškai ir įtikinamai. Asocialiam asmenybės sutrikimui yra būdingas socialinių normų nepaisymas arba tiksliau – didžiulis skirtumas tarp elgesio ir vyraujančių socialinių normų. Alekso elgesyje būtent tai ir atsiskleidžia – jis lyg ir supranta, kad smurtas yra nepriimtinas, tačiau to visiškai nepaiso ir su savo gaujos draugais rengia išpuolius prieš nekaltus piliečius norėdami ne tiek pasipelnyti, kiek tiesiog pasilinksminti. Filmo herojus kaip asociali asmenybė yra visiškai abejinga kitų teisėms ir jausmams. Jis sumuša gulintį gatvėje benamį, išprievartauja moterį jos vyro akivaizdoje ir neišgyvena dėl to, kaip jo aukos jaučiasi, o pats dėl savo veiksmų nesijaučia kaltas. Filmo herojus nejaučia kaltės ir užmušęs moterį vieno įsilaužimo metu. Visa tai parodo, kad antisocialus asmuo turi itin žemą agresijos ir smurto protrūkio slenkstį, todėl jam visiškai nesunku panaudoti prievartą prieš kitą.

Taip pat Aleksas pasižymi silpnu frustracijos toleravimu – jis nepakenčia senų girtų žmonių, nerišliai dainuojančių nešvankias dainas, taigi jo susierzinimas greitai virsta smurtu prieš tokį sutiktą žmogų. Filme galima įžvelgti dar daug kitų situacijų, kurios vaizdžiai apibūdina asocialios asmenybės charakteristikas. Tai nesugebėjimas išlaikyti santykių, nors nėra sunkumų juos užmezgant (susipykstama su savo gaujos nariais, propaguojami trumpalaikiai santykiai su merginomis). Tam įtakos turi ir nuolatinė manipuliacija aplinkiniais, naudos siekimas, perdėtas savęs vertinimas, arogancija (Aleksas mano, kad tik jis gali būti geru gaujos lyderiu). Taip pat filme vaizduojami svarbūs asocialios asmenybės bruožai yra neatsakingumas, pasireiškiantis pamokų praleidinėjimu išsigalvojant ligą, bei impulsyvumas, kuomet sprendimai yra priimami greitai ir neapgalvojant. Pats herojus išsako mintį, jog „tik kvaileliai galvoja, o protingieji pasitiki intuicija, įkvėpimu“.

Kaip asociali asmenybė, Aleksas turi polinkį kaltinti kitus ar įtikinamai racionaliai aiškinti savo netinkamą elgesį. Filme tai gerai matoma, kuomet sučiuptas įvykdęs nusikaltimą jis nepripažįsta savo kaltės, bando aiškinti, kad tai draugai privertė jį nusikalsti ir tik jie yra atsakingi už pasekmes. Šio sutrikimo sunkumą atskleidžia ir tai, jog neigiama patirtis ar bausmė nepakeičia netinkamo elgesio. Nors vaikinas dėl savo nusikaltimų patenka į kalėjimą, jis nepasikeičia, nepasimoko ir tik norėdamas kuo greičiau ištrūkti demonstruoja pavyzdingą elgesį.

Vis tik Stanley Kubrick kūrinio asocialusis personažas gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad tokio tipo asmenybės būna itin intelektualios ir išprususios (Aleksas klausosi klasikinės Bethoveno muzikos), iškalbios ir charizmatiškos. Tačiau įvardintos savybės dažniausiai būna paviršutiniškos, manipuliatyvios, skirtos parodyti savo pranašumą prieš aplinkinius ar sukurti gerą išorinį įspūdį. Toks asmenybės įspūdis filmo herojui gali padėti įvairiose situacijose, pavyzdžiui, užsitarnaujant svarbių asmenų palankumą ar palenkiant aplinkinius į savo pusę. Visgi, dauguma aptartų asocialios asmenybės charakteristikų trukdo sėkmingai žmogaus adaptacijai. Taip yra todėl, kad „Prisukamo apelsino“ herojus neatitinka visuomenės lūkesčių dėl socialinių normų laužymo, agresijos ir neatsakingo elgesio demonstravimo. Dėl tokių savo poelgių Aleksas patiria skaudžias pasekmes: pakliūva į kalėjimą, iškenčia eksperimentinį gydymą ir jo sukeltas skaudžias neigiamas pasekmes.

Dažnai filmuose, kuriuose vaizduojami psichikos sutrikimai, kūrėjai linkę hiperbolizuoti sutrikimo reikšmę herojaus elgesiui. Be abejo, tai filmui suteikia intrigos, tačiau žiūrovui formuojami klaidingi stereotipai apie psichikos liga sergančius žmones. Panagrinėkime išsamiau, kokį įspūdį apie asocialų asmenybės sutrikimą formuoja filmas „Prisukamas apelsinas“.

Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, jog Aleksas yra visiškai sveikas… Sveikas, bet neturintis jokių moralės normų. Toks įspūdis gali susidaryti, nes filmo kūrėjai tiesiogiai neįvardina pagrindinio herojaus elgesio kaip psichikos sutrikimo, Aleksas nejaučia jokių nemalonių nusiskundimų, kurie būdingi kitiems labiau paplitusiems psichiniams sutrikimams. Vis dėlto, žiūrint „Prisukamą apelsiną“ gali susidaryti įspūdis, jog žmogus, kuriam būdingas asocialus asmenybės sutrikimas, bus linkęs nusikalsti, žiauriai elgtis ir neturės jokio gailesčio jausmo. Iš dalies tai atitinka realybę, nes asocialaus tipo asmenybės sutrikimas yra glaudžiai susijęs su nusikalstamumu – tyrimų duomenys rodo, jog apie 50% vyrų įkalinimo įstaigose būdingas asocialus asmenybės sutrikimas (Fazel, Danesh, 2002). Tačiau tai nereiškia, jog žmogus, kuriam būdingas asocialus asmenybės sutrikimas, negali adaptuotis visuomenėje.

Psichologinės pagalbos būdai. Pirmiausia vertėtų paminėti, jog filme vaizduojamas elgesio keitimo būdas (Ludovico technika) yra išgalvotas. Vis dėlto, A. Burgess (knygos autorius, kuria rėmėsi filmo kūrėjai) pasiskolino elgesio keitimo idėją iš elgesio teorijos, kurią A. Burgess atvirai kritikavo. Aversinė terapija yra vienas iš elgesio psichterapijos krypties pagalbos būdų, kurios esmė, jog žalingas įprotis, pavyzdžiui, alkoholio vartojimas, yra susiejamas su šleikštuliu. Tokiu būdu siekiama atpratinti nuo žalingo įpročio.

Praktikoje aversinė terapija naudojama dirbant su priklausomybėmis, tačiau asocialaus asmenybės sutrikimo atveju nėra taikoma. Padėti žmonėms, kuriems būdingas asocialus asmenybės sutrikimas, sudėtinga. Paprastai tokie klientai kreipiasi psichologinės pagalbos verčiami artimųjų, teisėtvarkos ar patekę į įkalinimo įstaigą. Efektyviai padėti tokiam klientui sunku dėl nenoro keistis ir vidinės motyvacijos trūkumo.

Tyrėjai nesutaria dėl efektyviausio psichologinės pagalbos būdo asocialaus asmenybės sutrikimo atveju. Vis dėlto, rekomenduojama ilgalaikė kognityvinės, elgesio ar psichodinaminės krypties psichoterapija, trunkanti mažiausiai 5 metus. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti labai ilgas laikas, tačiau sudėtinga greitai pakeisti įsitikinimus, elgesio būdus, kurie susiformavo per visą žmogaus gyvenimą. Trumpalaikė elgesio terapija asocialaus asmenybės sutrikimo atveju nėra efektyvi – tai patvirtina ir tyrimų duomenys (Martens, 2008).

Psichoterapijos metu dirbama su klaidingais įsitikinimais, siekiama, jog klientas įsisąmonintų savo elgesio pasekmes (žmonės, kuriems būdingas asocialus asmenybės sutrikimas, linkę kaltinti kitus). Psichoterapijos metu siekiama, jog klientas išmoktų atpažinti emocijas, susietų elgesį su emocijomis, lavintų socialinius įgūdžius. Bendražmogiškas ryšys terapijos metu tarp terapeuto ir kliento gali būti pirmas emociškai gilus bendravimas asocialios asmenybės gyvenime. Taip pat gali būti taikoma grupinė kognityvinė ar elgesio terapija, sudaryta iš asocialaus asmenybės sutrikimą turinčių žmonių. Tokioje grupėje dalyviai gali saugiai išbandyti naujus adaptyvius socialinius įgūdžius, gauti socialinį palaikymą iš kitų dalyvių.

Alekso atveju psichoterapijos taikymas būtų itin sudėtinga užduotis terapeutui. Tikriausiai vienintelė priežastis, dėl kurios Aleksas ryžtųsi psichoterapijai, būtų siekis „apgauti“ sistemą ir ištrūkti anksčiau laiko iš kalėjimo. Kyla klausimas, ar galima padėti klientui, kuris nenori priimti pagalbos. Nors filme Aleksas grįžo prie senųjų įpročių, tačiau A. Burgess knygos paskutiniame skyriuje, kurio režisierius neįtraukė filme, rašoma, jog Aleksas, vis dėlto, nusprendė pasikeisti į gerą. Taigi, vilties yra…

Literatūra:

1. American Psychiatric Association (2000). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, Fourth Edition, Text Revision. Washington, DC: American Psychiatric Association;
2. Bateman A., Fonagy P. (2008). Comorbid Antisocial and Borderline Personality Disorders: Mentalization-Based Treatment. Journal of Clinical Psychology: In Session, 64(2), 181-194;
3. Black, D. (2006). Treatment for Antisocial Personality Disorder. Psych Central. Aplankyta: 2012-11-10, http://psychcentral.com/lib/2006/treatment-for-antisocial-personality-disorder/;
4. Dalrymple T. (2006). A Prophetic and Violent Masterpiece. City Journal. Aplankyta: 2012-11-10, http://www.city-journal.org/html/16_1_oh_to_be.html;
5. Duggan C. (2009). A treatment guideline for people with antisocial personality disorder: Overcoming attitudinal barriers and evidential limitations. Criminal Behaviour and Mental Health, 19(4), 219-223;
6. Fazel S., Danesh J. (2002). Serious mental disorder in 23,000 prisoners: a systematic review of 62 surveys. Lancet, 359, 545–550;
7. Grohol J. M. (2010). Antisocial Personality Disorder Treatment. PsychCentral. Aplankyta: 2012-11-10, http://psychcentral.com/disorders/sx7t.htm;
8. Martens W. (2008). Introjective Identification Therapy for Patients With Antisocial Personality Disorders: A Theoretical Outline. Annals of the American Psychotherapy Association, 11(4), 10-16;
9. Sisteminis ligų sąrašas (TLK-10-AM) (2008). Nacionalinis medicininės klasifikacijos centras.

Planuojama data 2012 m. lapkričio 17-18 d.

Organizatoriai: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas, Lietuvos biologinės psichiatrijos draugija ir VŠĮ „Neuromedicinos institutas“.

Seminaras skirtas supažindinti dalyvius su naujų kognityvinės ir elgesio terapijos krypčių, Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos (angl. Mindfulness Based Cognitive Therapy, MBCT) ir Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo (angl. Mindfulness Based Stress Reduction, MBSR) principais bei praktinio taikymo galimybėmis.

Šiuo metu kognityvinė ir elgesio terapija tapo visuotinai pripažinta ir daugumoje valstybių vyraujančia  bei viena iš nedaugelio įrodymais pagrįsta psichoterapijos forma. Jos naujosios atšakos, įsisąmoninimu (angl. mindfulness) pagrįstos intervencijos, yra vieni sparčiausiai pasaulyje populiarėjančių psichologinės pagalbos metodų, priskiriamos naujausios (vadinamosios trečiosios vystymosi bangos) kognityvinės ir elgesio terapijos kryptims. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad įsisąmoninimu pagrįstos intervencijos sėkmingai taikomos ne tik mažinant stresą ir lėtinį skausmą, bet ir pasikartojančios depresijos, nerimo sutrikimų, priklausomybių, valgymo ir asmenybės sutrikimų, netgi psichozių gydymui. Šiuo metu dėmesingo įsisąmoninimo metodikos vis plačiau pradėtos naudoti vaikams ir paaugliams tiek gydant nervų-psichikos ir elgesio sutrikimus, tiek mokyklų mokymo programose. Per pastaruosius dešimt metų milžinišku greičiu augo mokslinių publikacijų šia tema skaičius pripažintuose moksliniuose žurnaluose. 2011 metais jų skaičius perkopė 17 tūkstančių. Įsisąmoninimu pagrįstos intervencijos klinikinėje praktikoje jau įsitvirtino tokiose šalyse kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Norvegija, Kanada, Australija ir kt.

Renginyje bus supažindama su svarbiausiais naujų MBCT ir MBSR metodikų principais, naujausių tyrimų duomenimis bei šių intervencijų taikymo įvairių sutrikimų atvejais aspektais. Taip pat dalis laiko bus skirta praktiniam svarbiausių technikų, sudarančių šių metodikų pagrindą, mokymuisi.

Seminarai ta pačia tema buvo organizuoti 2012 metų rudenį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje ir sulaukė nemažo dalyvių susidomėjimo bei teigiamų vertinimų.

Renginio organizatorius  – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos institutas (direktorius, habil.dr. Robertas Bunevičius), pagrindiniai lektoriai – LSMU Elgesio medicinos instituto mokslo darbuotojas med. dr. Julius Neverauskas ir psichologė Giedrė Žalytė.

Renginys skirtas: psichiatrams, vaikų ir paauglių psichiatrams, neurologams, šeimos ir kitų specialybių gydytojams, psichoterapeutams, psichologams, vaikų psichinės sveikatos specialistams, socialiniams darbuotojams. Dalyviams bus išduodami sertifikatai.

Konferencijos pradžia pirmą dieną – 10 val., pabaiga – 18 val., o antrą dieną pradžia – 9 val., pabaiga – 17 val.

Kaina už abi seminaro dienas – 199 Lt, jeigu iš įstaigos dalyvauja > 2 asmenys – 169 Lt. Užsiregistravusiems ir sumokėjusiems iki spalio 31 d. taikoma papildoma 20 Lt nuolaida asmeniui. Išsamesnė informacija ir registracija (būtina!) el. paštu reda.repeckaite@neuromedicina.lt arba tel. (8 610) 31301.

PROGRAMA  

• Svarbiausios šiandieninės kognityvinės ir elgesio terapijos kryptys ir naujovės.
• Dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness). Įvadas, teorija, praktikos pagrindai.
• Meditacijos ir jų reikšmė šiuolaikinėje medicinoje ir psichologijoje.
• Kaip įsisąmoninimo praktika veikia žmogaus neurofiziologiją ir psichologiją? Mokslinių tyrimų duomenys.
• Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo bei Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos struktūra ir pagrindai. Įsisąmoninimu ir dėmesingumu pagrįstų intervencijų taikymas klinikinėje praktikoje įvairių sutrikimų atvejais.
• Dėmesingo įsisąmoninimo praktikų demonstracijos. Dėmesingo įsisąmoninimo pratimų, taikomų klinikinėje praktikoje, mokymasis gyvai.
• Standartinio klinikinėje praktikoje taikomo 8 savaičių Įsisąmoninimu pagrįsto streso valdymo (MBSR) kurso praktinis pristatymas ir standartinio 8 savaičių Įsisąmoninimu pagrįstos kognityvinės terapijos kurso (MBCT) praktinis pristatymas.
• Teorinės medžiagos ir praktinio darbo aptarimas bei apibendrinimas. Klausimai-atsakymai. Diskusijos.

Violet Oaklander gimė JAV Masačiusetso valstijoje, Kembridžo mieste, užaugino tris vaikus. Apsigynusi du magistro diplomus, vieną iš santuokos, šeimos ir vaiko konsultavimo, kitą iš specialaus emociškai sutrikusių ir mokymosi negalią turinčių vaikų mokymo, knygos autorė gavo psichologijos mokslų daktaro laipsnį, daug važinėjo vesdama mokymus apie darbą su vaikais. Patirtį V. Oaklander sukaupė mokydama emociškai sutrikusius vaikus, privačios praktikos metu (Oaklander, 2007). Išleido dvi knygas: „Langas į vaiko pasaulį“ ir „Paslėpti lobiai: žemėlapis į vaikų vidinę saviraišką“. Taip pat parašė keletą žurnalų straipsnių ir knygų skyrių, įrašė garso ir vaizdo įrašų apie psichoterapinį darbą su vaikais .

2003 metais įkurtas pelno nesiekiantį Violet Solomon Oaklander vardo fondas. Fondas jungia psichinės sveikatos profesionalus, kurie siekia išsaugoti, praplėsti ir paremti V. Oaklander geštalto terapija paremtus darbus su vaikais ir suaugusiaisiais. Fondo steigėjai dirbo su V. Oaklander kurdami fondo tinklapį, rengdami mokymo medžiagą . Taip pat stengiamasi sukurti ryšį tarp įvairių šalių specialistų, organizuojami mokymai, kuriama archyvinė biblioteka. Šiuo metu V. Oaklander gyvena Los Andžele, ketina išeiti į pensiją, bet vis dar konsultuoja terapeutus.

V. Oaklander yra Geštalt psichologijos atstovė. Pagal tarptautinių žodžių žodyną (2008) tai yra tokia psichologijos kryptis, kuri neskaido psichinių procesų į elementus, bet laiko juos vientisais dariniais – geštaltais. Šios teorinės krypties esminės idėjos yra atėjusios iš pragmatizmo ir fenomenologizmo. Pirmojo įtaka pasireiškia žmogaus patirties kaip kūrybinio proceso suvokimą, patirties nedalomumą ir polinkį įžvalgas kelti ir tirti terapinių sesijų metu per kūrybinius užsiėmimus. Fenomenologijos idėjos imamos iš E. Husserl sukurto metodo, kai tiek psichologas, tiek klientas yra pasiruošę figūros/pagrindo iškilimui jų bendrame, kartu sukurtame pasaulyje (Bloom, 2009).

Geštalt psichologija yra neatsiejama nuo psichoterapijos, kuriai pagrindą padėjo 1951 m. Perls, Hefferline ir Goodman išleista knyga, kurios aktualumas neblėsta ir šiandien, nes joje nagrinėjami tokie klausimai kaip socialinė tvarka ir bendruomenė, liga ir sveikata, deviantiškumas ir normalumas, įvertinimas ir diagnozė ir pan. Vienas iš svarbiausių šios terapijos pasiekimų yra mestas iššūkis tuo metu vyravusiam mechaniniam, techniniam, į rezultatus orientuotam požiūriui (Levin, 2010).

V. Oaklander knyga „Langas į vaiko pasaulį“ pasakoja mums, kaip galima pažvelgti į tai, kas vyksta vaiko pasaulyje – jo jausmuose, mintyse, fantazijose (Oaklander, 2007). Dar daugiau autorė pateikia instrumentus, kurie mums padeda lengviau bendrauti su vaikais. Knygos skaitytojas susipažįsta su piešimo, vaizduotės, fantazijų, gaminių, istorijų, poezijos, marionečių, jausmų patyrimo, vaidybos ir žaidimo psichoterapijos metodais. Autorė vaizdingai, su pavyzdžiais pateikia kiekvieną metodiką.

Knygoje atskleidžiama V. Oaklander darbo metodo esmė – padėti klientams pažinti ir vystyti savo savastį. Tai svarbu, nes anot autorės, lengvesniam kontaktui su aplinka ir joje esančiais žmonėmis, būtinas stiprus savasties jausmas. Teigiama, jog sveikas požiūris į gyvenimą atgaunamas per kūrybines užduotis ir patirtį, pažinus savo pojūčius, emocijas, kūną ir intelektinius sugebėjimus. (Oaklander, 2007)

Kitoje knygos pusėje rašytoja supažindina su psichoterapijos proceso subtilybėmis. Pristato specifines elgesio problemas tokias kaip agresyvumas, hyperaktyvumas, pyktis, kaltė, uždarumas, vienatvė ir pan. Knygos gale trumpai pristatomi kitų konsultavimo grupių kaip paauglių, suaugusių, vyresnio amžiaus žmonių, brolių ir seserų, šeimos, grupių, labai mažų vaikų, mokytojų, lytinės diskriminacijos ypatumai.

Subjektyviai vertinant knygą, atsiskleidžia daug ypač vertingų aspektų. Ji parašyta pakankamai laisvu, nemoksliniu stiliumi, todėl yra lengvai skaitoma. Joje pateikiama daug praktinių pavyzdžių, nuorodų į kitus literatūros šaltinius, kuriuose galima plačiau pasiskaityti apie pristatomą instrumentą, metodą. Be to knyga naudinga ne tik psichologams, psichoterapeutams. Ji gali būti ypatingai vertinga tėvams, kurie nori geriau suprasti vaiko elgesį, padėti jam tinkamai spręsti iškylančias problemas. Mokytojai ir kiti žmonės dirbantys su vaikais gali pasisemti kūrybinės fantazijos ir įvairių priemonių pritaikymo ugdymo procese.

Tačiau randama ir tam tikrų minusų. Kartais nelabai aišku kodėl vienas ar kitas metodas ar technika padeda klientams spręsti sunkumus, pati autorė mini, jog kartais nežino kas padeda besikreipiantiesiems. Tai sudaro tam tikrą mokslinio pagrįstumo ir aiškumo trūkumą. Taip pat beveik visuose pateikiamuose pavyzdžiuose konsultacijos baigiasi gerai, o tai verčia klaidingai manyti, jog visos problemos gali būti lengvai išsprendžiamos. Paskutinis neigiamas knygos aspektas yra tas, kad nors ir pateikiama daug įvairių metodų, technikų, pavyzdžių, tačiau nėra konkretumo kada ką pasirinkti. Pati autorė teigia, jog ji pajaučia kas tinka kiekvienoje situacijoje, tačiau tokiu būdu truputį mistifikuojama psichologo specialybė, neaišku ar kiekvienas gali turėti tokią nuojautą.

Naudota literatūra:

• Bendorienė A., Bogušienė V., Dagutė E., Daržinskaitė T., Grigas G., Gudžinskas Z. ir kt. (2008). Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Alma Littera.
• Bloom D. (2009). The Phenomenological Method of Gestalt Therapy: Revisiting Husserl to Discover the “Essence” of Gestalt Therapy. Gestalt Review, 13(3), 277-295.
• Levin J. (2010). Gestalt Therapy: Now and for Tomorrow. Gestalt Review, 14(2), 147-170.
• Oaklander V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
• http://www.vsof.org/about.html. Aplankyta: 2010 11 23
• http://www.vsof.org/foundingmembers.html. Aplankyta: 2010 11 23

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/maria-molicka-pasaku-terapija/ Wed, 01 Dec 2010 07:29:35 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=808 Sonata Jucevičiūtė, Ramunė Gedgaudaitė, Toma Kazlauskaitė

Knygos autorė baigė psichologijos studijas Adomo Mickevičiaus universitete, Poznanėje. Specializacija – klinikinė psichologija. Šiuo metu dirba psichologijos profesore pedagoginės psichologijos institute (PWSC Leszne). Taip pat skaito paskaitas apie pasakų terapiją daugelyje Lenkijos universitetų. M. Molicka – europos psichologinės sveikatos draugijos narė, daugelio mokslinių ir populiariųjų publikacijų autorė. Daug metų dirba vaikų psichologe medicinos įstaigoje, kur jos pagrindinis darbas – pasakų terapijos taikymas.

Maria Molicka yra meno terapijos krypties – pasakų terapijos specialistė, išgarsėjusi savo šalyje, kaip šio metodo taikymo pradininkė. Viena iš pirmųjų savo šalyje pristatė ir įrodė pasakos terapijos naudą ir išpopuliarino šį metodą.

Meno terapija – tai meno priemonių (vaizdinių, garso, judesių) panaudojimas gydyme ir siekiant asmenybės augimo. Ši terapija remiasi nuostata, jog kūrybinių galių panaudojimas padeda žmogui sveikti ir bręsti. Meno terapija skirta platesniam savęs pažinimui per kūrybą. Ji skirta saviraiškos ugdymui, elgesio pokyčiams, siekiant pažinti save ir kitus, atpažinti savo emocijas, relaksacijai, bendravimo įgūdžių lavinimui.

Taigi, šioje knygoje ir pristatoma terapijos kryptis – viena iš meno terapijos krypčių – pasakų terapija. Ugdymas pasakomis – tai pats seniausias pedagogikos metodas.

„Literatūrą galime naudoti, kaip terapinę priemonę, jei norime perduoti žinias, praturtinti patirtį, parodyti naujus mąstymo jausenos ir veiklos pavyzdžius“.

Literatūra, darydama įtaka žmogaus psichologiniams mechanizmams, tokiems kaip mėgdžiojimas ir identifikacija, žinių asimiliacija ir jautrumo slopinimas, atlieka svarbų vaidmenį kaip terapijos ir profilaktikos priemonė.

M. Molickos knygoje terapinės pasakos yra skirtos susidoroti su vaikų jaučiama baime. Būtent dėl to, visa pirma knygos dalis yra paskirta aptarti tik vaikų baimėms.

„Baimė yra visuotinė ir dažnai patiriama emocija, kartu tai yra raktas perprasti daugybę pačių įvairiausių sutrikimų“.

Baimės yra išskirstytos pagal rūšį, formą, pasireiškimo sferas ir pagal baimės įveikimo strategijas. Baimės kilmė knygoje aiškinama tiek genetiniais vaiko ypatumais, tiek aplinka, o ypač atmosfera ir santykiais šeimoje. Išvardinti šeimų modeliai, pagal kuriuos galima nuspėti kokios baimės išsivystys kiekvienoje iš jų augančiam vaikui.

Antrojoje knygos dalyje pasakojama apie kognityvinę elgesio terapiją, apie terapinį literatūros poveikį apskritai ir apie pasakų vaidmenį vaiko gyvenime. Optimalus amžius „gydytis“ pasakomis yra ketvirtieji – devintieji gyvenimo metai. Iki ketverių vadinamasis „aš“ dar ne iki galo susiformavęs, taigi mažylis dar negali paaiškinti savo emocijų. Šiuo amžiaus tarpsniu vaidmeniniai žaidimai dar neįsisavinti, manipuliatyvinio pobūdžio: vaikas paprasčiausiai ką nors veikia su daiktais (pvz., maitina lėlę, traukia paskui save mašinėlę), tačiau neįsigyvena į atliekamą vaidmenį. Vyresni negu devynerių metų vaikai jau praranda žaidybinius interesus, todėl pasakomis jų jau „nebeišgydysi“ – jiems reikia kitokių terapinių mechanizmų.

Pasaka daro įtaką žmogui per identifikacijos mechanizmą. Vaikas susitapatina su vienu iš herojų (dažniausiai su pagrindiniu ir teigiamu), todėl visi herojaus išgyvenimai yra „perleidžiami per save“. Pasakos prisodrintos viskuo, su kuo vaikas susiduria realiame gyvenime, – nevisavertiškumo, baimės ir nerimo, agresyvumo, lyderiavimo ir paklusnumo, pavydo, bendravimo sunkumų, keblių dilemų, klastos, pasiaukojimo, narsos ir t.t.

Jeigu mažylis negali savęs sutapatinti su kokiu nors herojumi, jis labai greit praranda susidomėjimą kūriniu. Prisiminkime, pavyzdžiui, visiems gerai žinomą pasaką apie tai, kaip senelis rovė ropę. Ji mažyliams įdomi tik iš pradžių, mat patraukia jų dėmesį sparčia veiksmų dinamika. Tačiau keletą kartų šią pasaką pasekus, ji jau nebesukelia jokių emocijų. Taip yra todėl, kad vaikui sunku save sutapatinti su rope, anūke ar šuneliu – jų išgyvenimai pasakoje neaprašyti.

Dalis pasakų išties yra pernelyg paprastos, kad galėtų padėti išspręsti kokias nors emocines problemas. Jų psichologinė prasmė ir nauda vaikui kita – jos padeda stiprinti atmintį, lavinti dėmesį ir pamažu parengia mažuosius suvokti sudėtingesnius kūrinius. Ne veltui tokiose pasakose apstu pasikartojimų: skamba tos pačios frazės, vyksta to paties modelio įvykiai, tik su skirtingais herojais. Tokios pasakos, beje, ypač naudingos hiperaktyviems ir nedėmesingiems mažyliams – tarkim, šešiamečiams. Dažnąsyk jos suteikia organizuotumo padrikiems šių vaikų žaidimams ir elgesiui.

Terapinės pasakos yra skirstomos į tris pogrupius: relaksacinės, psichoedukacinės ir psichoterapinės. Relaksacinės pasakos yra skirtos nuraminti ir atpalaiduoti vaiką. Tokios pasakos veiksmas vyksta vaikui gerai pažįstamoje ir saugioje vietoje. Vaikas tiesiog įsijaučia į pasaką ir ja mėgaujasi. Psichoedukacinės pasakos yra skirtos keisti vaikų elgesiui. Dažniausiai tokių pasakų herojai turi panašių problemų kaip ir klausytojai, todėl klausydamiesi pasakų vaikai išmoksta naujų problemos sprendimo būdų. Psichoterapinės pasakos yra papildytos terapinėmis technikomis. Priešingai nei pirmos dvi, šios yra ilgos, išplėtotos fabulos. Jos pakaitiniu būdu tenkina poreikius, suteikią neturimą paramą ir pripažinimą, pateikia naujų žinių apie baimę keliančias situacijas.

Knyga yra naudinga norint daugiau sužinoti apie vaikų baimes, bei tų baimių likvidavimą. Taip pat yra labai informatyvi, nes pateikiama daug naujos informacijos. Gausu realių pavyzdžių iš autorės darbo patirties su vaikais – tai tarsi teorinės dalies apibendrinimas, kad būtų lengviau įsisavinti ir suprasti naują medžiagą. Tačiau, knygoje yra daug nepaaiškintų terminų, beje atsižvelgiant į terminologiją knyga apskritai nėra pritaikyta bet kokiam skaitytojui, reikia turėti psichologijos žinių.

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/12/01/donald-w-winnicot-zaidimas-ir-realybe/ Wed, 01 Dec 2010 07:14:53 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=805 Viktorija Meščeriakova, Marija Petkutė, Agnė Dumbliauskaitė

Donaldas Woodsas Winnicottas (1896-1971) – visame pasaulyje pripažintas britų psichiatras, psichoanalitikas ir pediatras, dukart tapęs Britų psichoanalizės draugijos prezidentu. Labiausiai vertinamas už didžiulį indėlį aiškinant žmogaus raidos ypatumus, remiantis visapusiškais klinikiniais darbais su kūdikiais ir vaikais (Wikipedia, 2010).

D. W. Winnicottas gimė Plymute, Anglijoje, 1896 metais balandžio 7 dieną. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje ir vienintelis klestinčio Anglijos provincijos prekybininko sūnus. Šeima atrodė pasiturinti ir laiminga, bet po šia „spindinčia kauke“, autorius įvardijo save, kaip engiamą jo dviejų vyresnių seserų, auklės ir motinos, linkusios į depresiją. Šalia to, apibūdindavo save, kaip sutrikusį paauglį, nerandantį savosios „vietos po saule“. Būtent ši savimonės (savosios „vietos po saule“) tema ir tapo D. W. Winnicotto domėjimosi pagrindu, dirbant su nerimastingais jaunais žmonėmis (Wikipedia, 2010).

Pirmosios mintys apie medicinos studijas pasireiškė, kai D. W. Winnicottas mokėsi internatinėje mokykloje ir susilaužė savo raktikaulį. Tuomet autorius savo dienoraštyje parašė, jog svajoja pats save išsigydyti. Tokių idėjų vedamas, 1917 m. pradėjo medicinos studijas Šv. Bartolomėjaus medicinos koledže, Londone. Per tą laiką, iš savo dėstytojų jis išmoko meno atidžiai klausytis, kol imamas medicininė anamnezė iš pacientų. Šį įgūdį D. W. Winnicottas vėliau identifikavo, kaip pagrindą savo psichoanalitiko praktikai. Baigęs studijas 1922 m. jis tapo kvalifikuotu pediatru. 1923 m. vedė Alicę Tailor bei įsidarbino „Patingtono Žaliojoje Vaikų ligoninėje“ Londone. Čia 40 metų dirbo vaikų pediatru ir psichoanalitiku (Wikipedia, 2010).

Per visą savo karjerą Donaldas Woodsas Winnicottas yra parašęs daugiau nei 200 straipsnių, kurių pagrindu buvo sukurtos knygos „Iš pediatrijos į psichoanalizę“ (1958), „Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis“ (1964) bei „Žaidimas ir realybė“ (1971) (Wikipedia, 2010). Savo darbo su vaikais ir jų motinomis pasėkoje D. W. Winnicottas susidomėjo psichoanalize (Winnicott, 2009).

Psichoanalizė – tai primoji visapusiška asmenybės teorija, kuri akcentuoja ankstyvųjų vaikystės potyrių svarbą žmogaus vystymuisi bei neįsisąmonintų konfliktų įtaką jo elgesiui. Pagal psichoanalizės teoriją, žmogaus psichiką sudaro id, ego, superego (struktūrinis modelis) ir sąmonė, priešsąmonė, pasąmonė (topografinis modelis). Pagal šią teoriją, kiekvienas žmogus pereina ir psichoseksulainio vystymosi stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kurios yra biologiškai nulemtos bei būdingos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).

Donaldo Woodso Winnicotto sukurta bei knygoje „Žaidimas ir realybė“ (2009) pristatoma pereinamųjų objektų teorija, laikoma vienu iš svarbiausių jo indėliu į psichoanalizę, supurčiusių visą mąstytojų apie žmogaus prigimtį bendruomenę. Pagal šią teoriją, ankstyvoje kūdikystėje vaikas gyvena iliuzija, jog jis gali magiškai kontroliuoti išorinę realybę:

„Iš pradžių motina, prisitaikydama prie kūdikio poreikių beveik šimtu procentų, suteikia kūdikiui galimybę susikurti iliuziją, kad jos krūtis yra kūdikio dalis“ (Winnicott, 2009, 38 psl.).

Tačiau motina, pirma sudarydama sąlygas kūdikio iliuzijų susiformavimui, vėliau parodo vaikui, jog jis nėra visagalis išorinės realybės atžvilgiu ir taip sugriauna jo iliuziją (skatinamas objektyvus suvokimas). Pripažindama objektyvaus suvokimo keliamą įtampa, mama ima toleruoti pereinamųjų reiškinių egzistavimą vaiko realybėje. Nerimą malšinantys pereinamieji objektai (pavyzdžiui.: antklodė ar mėgstamas žaislas) ir elgesys su jais (pavyzdžiui.: antklodės kampo čiulpimas) priklauso pereinamųjų reiškinių sričiai. Taigi anksčiau ar vėliau kūdikio raidos procese ima ryškėti tendencija įtraukti „ne aš“ objektus (antklodė) į savo asmeninį elgesio modelį (antklodės čiulpimą, siekiant nusiraminti). Vis dėlto palaipsniui pereinamieji objektai praranda turėtą reikšmę – suaugusio žmogaus nusiraminimo technikos pasklinda po visą jo kultūrinį santykį su praeitimi bei ateitimi.

Gebėjimas išgyventi kultūrinę patirtį, pasak D. W. Winnicotto, yra paskutinioji individo žaidimo fenomeno fazė, kuri prasideda pereinamojo objekto panaudojimo ar pereinamosios nusiraminimo technikos formomis. Šioje vietoje, autorius taip pat teigia, jog tam, kad kontroliuotų išorę, individas turi žaisti. Tiek vaikai, tiek ir suaugę žaidimo, ir tikriausiai tik žaidimo, metu yra visiškai laisvi ir kūrybiški. Vaikų žaidimai pasireiškia per manipuliacijas išorės objektais, siekiant nusiraminti (antklodės čiulpimas), o suaugusiųjų – per parenkamus žodžius, balso intonaciją ir netgi humoro jausmą. Žaidimo metu, leisdami sau būti kūrybiškais, žmonės gali išnaudoti visą savo asmenybės potencialą, atrasti gyvenimo prasmę ir save. Tačiau kurį laiką gyvenęs kūrybiškai, žmogus gali vėliau skausmingai suvokti, jog didžiąją savo laiko dalį jis praleidžia nekūrybiškai. Šalia to,

„Savitumo paieškose konkretus asmuo gali sukurti ką nors vertingo meno pasauliui, tačiau visuotinai pripažintas ir sėkmingas menininkas gali būti neatradęs savęs“ (Winnicott, 2009,100 psl.).

Kaip priešpriešą sveikam – kūrybiškam – gyvenimui, D. W. Winnicottas pastato nuolankumą, kaip liguisto gyvenimo pagrindą. Nuolankumu paremto santykio su realybe atveju, žmogus pripažįsta pasaulį ir jo detales, kaip kažką, prie ko reikia prisitaikyti ar šiek tiek pakeisti. To pasėkoje asmuo išgyvena beprasmiškumo pojūtį, kuris netgi sietinas su idėja, jog gyvenime nėra prasmės.

Taip pat psichikos sutrikimus D. W. Winnicottas sieja ir su motinų nesugebėjimu pripažinti kūdikio komforto bei ramybės poreikio. To pasėkoje mama nesudaro vaikui galimybės susikurti pereinamąjį objektą. Neturėdamas jo vaikas netenka galimybės susikurti savo poilsio zonos, kurioje jis galėtų numalšinti gyvenimo diktuojamą įtampą, kylančią dėl poreikio apibrėžti save kaip atskirą ir skirtingą nuo kitų. Na, o neturėjimas savosios poilsio zonos vaikystėje gali nulemti emocinės raidos sutrikimus ir iššaukti kūdikio nerimą, depresiją, baimę prarasti mamą ar paranojiškas idėjas, darančias įtaką ir vėlesniame amžiuje.

Galimybes padėti įveikti psichikos sutrikimus savo knygoje „Žaidimas ir realybė“ (2009) Donaldas Woodsas Winnicottas sieja su keliomis metodikomis. Pirmiausia, autorius teigia, jog pagalba gali būti teikiama psichoterapijos, kaip tam tikros žaidimo formos, priemonėmis. Šiuo atveju, jis akcentuoja psichoterapeuto gebėjimą išlaukti, o galbūt ir išžaisti, kol klientas pats priims jo problemų sprendimą atitinkančią išvadą. Antra, autorius netiesiogiai teigia, jog turėtų būti skatinamas ir tėvų švietimas – vaikus auginantys žmonės turėtų sudaryti kuo palankesnę atmosferą vaiko pereinamųjų objektų formavimuisi, galimybei susikurti motinos atvaizdą mintyse, kad būtų numalšintas nerimas, jai neesant šalia.

Kaip matyti, knyga „Žaidimas ir realybė“ (2009) yra naudinga vaikų tėvams švieti. Nepamirštant, jog joje yra naudojamos specifinės sąvokos, kurių reikšmėmis tėvams reikėtų pasidomėti papildomai. Šalia to, būdama psichoanalitinės teorinės krypties atstovo kūriniu, ši knyga puikiai tinka psichoanalizės šalininkams, siekiantiems praplėsti savo požiūrį, arba tiesiog psichologija besidomintiems žmonėms, norintiems papildyti savo žinias.

Nepaisant knygos „Žaidimas ir realybė“ (2009) naudingumo, ji turi ir keletą trūkumų. Painus D. W. Winnicotto rašymo stilius kartais apsunkina galimybę iki galo suvokti tikrąją autoriaus idėją. Dažnai netgi nutinka taip, jog knygos idėjos pateikiamos painiais sakiniais, kurie kalba ne apie tai, ką norima pasakyti, o apie tai, kaip buvo prieita tam tikros nuomonės, tačiau kokios kartais iki galo taip ir lieka neaišku. Šalia to, ši knyga yra nukreipta į siaurą skaitytojų ratą – specialistus – ką puikiai iliustruoja gan dažnai knygoje vartojamas posakis „mes psichoterapeutai“.

Keletą knygos „Žaidimas ir realybė“ (2009) trukumų ganėtinai stipriai atsveria jos privalumai. Vienas iš didžiausią įspūdį palikusių privalumų yra kalbėjimas pirmuoju asmeniu, sukuriant tiesioginio pokalbio su autoriumi iliuziją. Tačiau tikriausiai labiausiai ši knyga sudominti psichologija besidominčių žmonių auditoriją galėtų tuo, jog joje yra pateikiami realūs D. W. Winnicotto psichoterapijų seansų su savo klientais pavyzdžiai, kurie praktiškai iliustruoja autoriaus teorinius samprotavimus. Po terapijų atvejų aprašymo išskiriamos ir svarbiausios konkretaus atvejo išvados, besisiejančios su knygos idėjomis. Be to, daugelyje knygos skyrių yra pateikiamos santraukos, kurios apibendrina ir struktūruoja prieš tai perskaitytą informaciją. Svarbiausios idėjų vietos išskiriamos pastabų pastraipomis, taip labiau atkreipiant skaitytojo dėmesį į svarbiausius aspektus. Siekdamas aiškumo ir glaustumo, D. W. Winnicottas vengia pateikti informacijos, kuri tiesiogiai su tema nėra susijusi, tačiau susidomėjusiam skaitytojui jis nelieka abejingas – pateikia nuorodas į kitus šaltinius, kuriuose galima iki galo išsiaiškinti likusius neaiškumus arba giliau pasidomėti tam tikra tema.

Apibendrinat galima teigti, jog Donaldo Woodso Winnicotto knyga „Žaidimas ir realybė“ abejingų skaitytojų tikrai neturėtų palikti. Juk joje, ieškoma atsakymo į tai dėl ko verta gyventi, taigi galbūt būtent ši knyga ir yra kažkieno kelias į galimybę atrasti atsakymą į šį amžiną klausimą.

Literatūra:

1. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU

2. Wikipedia (2010). Donald Woods Winnicott. Aplankyta 2010-11-14, http://en.wikipedia.org/wiki/Winnicott

3. Winnicott D. W. (2009). Žaidimas ir realybė. Vilnius: Vaga

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/24/c-e-moustakas-vienatve/ Wed, 24 Nov 2010 07:52:18 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=803 Agnė Neiberkaitė, Inga Paliūnaitė, Tomas Savickas

C. E. Moustakas garsus amerikiečių psichologas, gimęs 1923 metais. Vienas humanistinės psichologijos pradininkų. C. Moustakas buvo pirmųjų susitikimų ir konferencijų, skatinusių humanistinės psichologijos, kaip naujo ir įtakingo judėjimo, atsiradimą, vienas organizatorių. Jis dalyvavo steigiant Seibrucko institutą – vieną žymiausių pasaulyje humanistinės psichologijos tyrimų ir mokymų centrų.

Kalbant apie humanistinę psichologiją, reikėtų paminėti, kad ši mokykla susiformavo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai pasaulis išėjo iš didžiausio ir daugiausia gyvybių nusinešusio karo. Humanistams nepatiko tuo metu vyravusios biheviorizmo ir psichoanalitines idėjos, jie siekė į psichologiją grąžinti gyvą, konkretų žmogų, ieškantį atsakymų į sudėtingiausius būties klausimus. Taigi humanistinės psichologijos atstovai teigia, kad:

• Kiekvienas žmogus yra iš prigimties unikalus, laisvas, pozityvus, o jo asmenybė nedaloma;
• Kiekvienas žmogus pajėgus sąmoningai kontroliuoti savo elgesį ir už jį atsakyti;
• Kiekvienas žmogus yra pajėgus keisti save ir aplinkinį pasaulį;

Būtent taip į psichologiją ir į žmogų žiūrėjo C. E. Moustakas, o jo pavardė rašoma šalia tokių didžių šios krypties atstovų kaip A. Maslow, C. Rogersas, R. May ir J. Bugentalis.

C. E. Moustakas yra ryškus vaikų žaidimų terapijos atstovas ir originalios euristinio tyrimo metodologijos kūrėjas, taip pat daugiau nei trijų dešimčių mokslinių ir populiariai parašytų knygų autorius, neskaitant daugybės straipsnių žurnaluose ir mokslo darbų rinkiniuose. Vienatvės problematikai skirti jo veikalai “Vienatvė” (1961), “Vienatvė ir meilė” (1972), “Vienatvės ir meilės portretai” (1974), “Vienatvės prisilietimas” (1975) ir visai neseniai – 2004 metais – pasirodžiusi “Vienatvė, kūrybiškumas ir meilė”.

Nors C. Moustako knyga pavadinta “Vienatvė”, galima teigti, kai tai knyga apie meilę. Šios knygos atsiradimą paskatino vienatvė, išgyventa, kilus mylimos dukters netekimo grėsmei. Įvairių žmonių asmeninė patirtis šioje knygoje aprašoma labai atidžiai, jautriai ir pagarbiai. Visa knyga persmelkta įsitikinimu, kad tik pripažinus savo vienatvę ir laikant ją neatsiejama žmogiškojo pasaulio dalimi, galima subręsti ir atsiverti meilei, vadinasi – atrasti ją, patirti ir išsaugoti.

Taigi pagrindinė knygos idėja akcentuoja, kad vienatvė yra žmogiškojo gyvenimo sąlyga, buvimo žmogumi patirtis, leidžianti individui stiprinti, ugdyti ir branginti savo, kaip žmogaus prigimtį. Tai neišvengiamas procesas, kurį išgyvena visi žmonės. Vienatvė gali būti kaip skaudi ir neišvengiama netekties pasekmė, kaip nesugebėjimas užmegzti žmogiškųjų santykių ir vienatvė gali būti kaip sąmoningas ir prasmingas pasirinkimas.

“Kiekvienas žmogus yra vienišas tiek, kiek jis yra atskiras asmuo, kiek jis yra sudėtinga ir unikali asmenybė, iki galo nepažini ir neatskleidžiama.”

Autorius taip pat akcentuoja, kad vienatvė ne tik neišvengiama, bet ir būtina. Kiekvienam mūsų beveik kasdien tenka likti vienam su pačiu savimi – kad susikauptume, pamąstytume, įsijaustume ar apsispręstume. Todėl yra būtina nevengti, o pripažinti vienatvę, nes tik tokiu atveju žmogus gali tapti autentišku, t.y. būti savimi.

“Nėra kito vienatvės sprendimo, tik priimti ją, susitikti su ja, gyventi su ja ir leisti jai būti. Visa, ko ji reikalauja – teisės būti priimtai natūraliai.”

Knygoje pateikiama daug kasdieniškų pavydžių, kurie rodo, kad vienatvę patiria ir mažas vaikas, ir suaugęs, ir nepagydoma liga susirgęs ligonis, ir visomis gyvenimo gėrybėmis apipiltas asmuo. Knygoje labai daug kalbama ir remiamasi tikrais pavyzdžiais, kurie demonstruoja kaip visų dėmesio centre esantys žmonės patiria vienatvę. Tokiais pavyzdžiais buvo Amerikos prezidentas, armijos generolas, JAV teisininkas, federalinis pareigūnas ir t.t. Pasirodo, kad net ir šalies, o kartais ir viso pasaulio centre esantiems žmonėms, apsuptiems daugybės žmonių, kartais pritrūksta paprastųjų žmogiškųjų ryšių ir svarbiausius sprendimus tenka priimti vienumoje.

Autorius, įtaigiai parodydamas vienatvės universalumą, geba atskleisti ir kiekvieno asmens, apie kurio vienatvę kalba, individualybę; vienatvė, tas bendražmogiškas reiškinys, lydintis kiekvieną nuo gimimo iki mirties, visada išgyvenamas individualiai. Tačiau pabrėžiama, kad svarbu skirti vienatvę nuo vienišumo. Vienatvė, tai egzistencinė gyvenimo duotybė, tokia pat universali ir neišvengiama, kaip laisvė, meilė, prasmės siekimas ar mirtis. O vienišumas yra subjektyvus, skaudus žmogiškųjų ryšių stokos išgyvenimas ir jų ilgesys (autorius vienišumą knygoje dar vadina vienatvės nerimu).

C. E. Moustakas rašo, kad vienatvė yra taip pat ir kūrybiška patirtis. Asmuo, kuris iškyla, literatūroje, mene, moksle, muzikoje dažnai yra vienišas individas. Kūryba – tiek meninė, tiek mokslinė – taip pat reikalauja ilgų vienumos valandų, dienų, mėnesių.

“Kūrybiškas žmogus dažnai yra vienišas, nes jis pats privalo būti pasauliu savyje ir rasti gyvenimo kelią savo viduje.”

Apibendrinant galima teigti, kad knyga “Vienatvė” tinka plačiam skaitytojų ratui, ji yra aiški, suprantama ir lengvai skaitoma, dalinamasi asmenine patirtimi, pateikiama daug realių gyvenimo istorijų, bei knyga nereikalauja išankstinių žinių.

Naudota literatūra:

1. Moustakas C.E. (2008) Vienatvė. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
2. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004) Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.

I. D. Yalom – vienas garsiausių šiuolaikinės psichoterapijos atstovų, fundamentalių veikalų skirtų grupinei ir egzistencinei psichoterapijai, autorius. Gimęs 1931 birželio 13-ąją, Vašingtone, Kolumbijos apygardoje. Augo žydų emigravusių iš Rusijos šeimoje. Nors tėvai nebuvo išsimokslinę, tačiau dar būdamas vaikas labai kaprizingai susidomėjo grožine literatūra, kuri jam buvo įkvėpimo ir išminties šaltinis. Mokėsi ir baigė Bostono universitete, medicinos mokyklą 1956 m. Iki 1960 m dirbo Niujorko ir Baltimorės ligoninėse. Po dviejų metų darbo Tripler General ligoninėje Honalulu, pradėjo akademinę karjerą Stanfordo universitete. Dirbdamas šiame universitete padarė reikšmingus įnašus psichoterapijoje ir vystė egzistencinės psichoterapijos modelį. I. D. Yalomo literatūriniai kūriniai – psichoterapinės novelės ir romanai – tapo pasauliniais bestseleriais.

Egzistencinė psichoterapija, kuria remiasi I. D. Yalom grindžiama sveiku protu, atmeta tikėjimą antgamčiu ir teigia, kad gyvybė ir žmogiškoji gyvastis atsirado iš atsitiktinių įvykių; nors žmogus geidžia pratęsti savo būtį, jis yra tik baigtinė būtybė, kitaip tariant po mirties žmogus neatgims jokia kita gyvybės forma, nes dingus sąmonei – išnyksta ir žmogus (Yalom, 2008).

Egzistencinė psichoterapija akcentuoja atsakomybės prisiėmimą už savo gyvenimo prasmės radimą bei pasirinkimo laisvę (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004). Žmogaus susidūrimą su pasirinkimo laisve dažnai lydi nerimas. Viena iš nerimo apraiškų, kuri yra nagrinėjamų I. D. Yalom ,,žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ knygoje – tai nerimas kylantis dėl mirties baimės.

Pasak autoriaus, su psichoterapijos praktika labiausiai susiję keturi esminiai žmogaus rūpesčiai: mirtis, vienatvė, gyvenimo prasmė ir laisvė. Nors kasdieniame klinikiniame darbe visi šie keturi kertiniai rūpesčiai susipynę, labiausiai išsiskiria ir labiausiai kankina mirties baimė (Yalom, 2008). Nagrinėdamas egzistencinius klausimus jis remiais ne tiek šiuolaikinės psichologijos atstovais: Froidu, Jungu, Pavlovu ar Skineriu, kiek senovės graikų filosofais, ypač Epikūru. I. Yalomas praktiniame darbe remiasi šio autoriaus idėjomis ir tai atsispindi jo knygoje.

Epikūras genialiai jautė ir jo mintys pagrindžia šiuolaikinę pasąmonės sampratą: jis pabrėžė, kad mirties nerimą daugelis žmonių išgyvena nesąmoningai, kad jis reiškiasi iškreiptais būdais: pavyzdžiui, perdėtu religingumu, nežabotu turtų siekiu, aklu galios ir garbės vaikymusi – visa tai neva suteikia nemirtingumą“ (Yalom, 2008, p. 88).

„Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę“ yra itin asmeniška, kylanti iš paties autoriaus susidūrimo su mirtimi knyga. Iš aprašytos autoriaus atstovaujamos teorinės krypties, galima susidaryti įspūdį, kad knygą yra filosofinio pobūdžio ir sunkiai skaitoma. Bet I. Yalomas perkeldamas filosofines idėjas į psichoterapinius pokalbius su klientais, priartina jas prie šių dienų kasdienybės. Visa knyga paremta pokalbių ištraukomis iš realių konsultacijų, kurių metu šiomis idėjomis bandoma sumažinti klientų nerimą.

Autorius išskiria reikšmingus gyvenimo įvykius, kurie „paaštrina“ mirties baimę – tai mylimų žmonių netektys, ligos, jubiliejai (penkiasdešimtmetis, šešiasdešimtmetis ir pan.), vaikų išėjimas iš namų, pasitraukimas į pensija, pranašingi sapnai. Susidūrus akis į akį su tokia patirtimi, žmogus patenka į pabudimo būseną. I. Yalomas tokią būseną įvardina kaip savo būties apsvarstymą – kaip mes gyvename? kam mes gyvename? ir dėl ko mes gyvename?

Nupasakodamas situacijas, kuriose žmogus susiduria su mirties baime jis paliečia ir būdus, kurias galima paguosti žmogų, kuris nerimauja dėl savo mirtingumo. Autorius teigia, kad žmogus per vertybes ir savo darbus gali išlikti gyvenime ir po savo mirties.

Ratilai yra tai, ką kiekvienas mūsų kuriame net nežinodami ar sąmoningai neketindami. Tai į išorę sklindančios bangelės, kurios gali metų metus ar net ištisas kartas veikti kitus žmones. Poveikis, kurį darome žmonėms, per juos persiduoda kitiems, kaip ratilai vandens telkinyje sklinda tol, kol tampa nematomi, nors net tada vanduo milijardosios sekundės greičiu teberaibuliuoja (Yalom, 2008, p. 92).

Idėja apie ratilus labai padeda žmonėms suvokti savo gyvenimo prasmingumą, net tuo atveju, kai žmogus suvokia, kad mirtis neišvengiama ir po mirties jis nebeatgims jokioje kitoje gyvybėje.

I.Yalom pripažįsta, kad mirties baimę padeda sumažinti ir toks paprastas dalykas, kaip artimi tarpusavio ryšiai su kitais žmonėmis. Pats autorius knygoje pamini, kad tai paradoksalu – nes kad ir kaip ten bebūtų, tačiau mirties akimirką žmogus būna vienas.

Autorius užbaigdamas knyga pabrėžia, kad žiūrėti į saulę nesiūloma, bet į mirtį – visai kas kita. Būtina pažvelgti į visas, net ir pačias tamsiausias baimes bei jas tyrinėti. Tik įsisąmoninus jas galima nugalėti.

Literatūta

1. Yalom I. D. (2008). Žiūrėti į saulę: kaip įveikti mirties baimę. Kaunas: Žmogaus psichologijos studija.
2. Perminas A., Goštautas A., Endriulaitienė A. (2004). Asmenybė ir sveikata: teorijų sąvadas. Kaunas: VDU leidykla.
3. http://www.yalom.com/bio/ Aplankyta: 2010 11 15

Psichoanalitinis požiūris į šizofreniją

H. Spotniz – moderniosios psichoanalizės pradininkas, šizofreniją įvardija kaip „psichologiškai grįžtantį sutrikimą“ (psychologically reversible disorder). Psichoanalizė negali išgydyti šizofrenijos, tačiau ji gali padėti pacientui sugrįžti į normalumo būseną ir sujungti asmenybę į visumą.Svarbiausia psichoanalitiko užduotis dirbant su šizofrenija sergančiais asmenimis yra parodyti, kad tam tikri pasikeitimai paciento poreikių tenkinime yra galimi. Kalbama apie tuos poreikius, kurie nėra laiku patenkinami ir pasireiškia per perkėlimo procesus psichoanalizes metu. Psichoanalitiko įsikišimas per bendravimą apie jausmus ir požiūrius (išsakytus ir nutylėtus), leidžia pacientui mąstyti, jausti ir galiausiai siekti gyvenimo tikslų įgyvendinimo.

Įsikišimo tipas ir laiko pasirinkimas yra priklausomas ir valdomas paciento ir analitiko ryšio. Laiko parinkimas taip pat priklauso ir nuo to, kaip analitiko vedamas pacientas sugeba laikytis į tikslą orientuotos krypties. Jei pacientui tai sunkiai sekasi, psichoanalizė gali trukti metų metus. Kitu atveju ji trunka trumpiau.

Konsultacijos metu yra gerbiama tyla, tačiau psichoanalitikas bet kuriuo atveju pateikia klausimus, stengiantis užmegzti ar palaikyti kontaktą su pacientu. Palaikant kontaktą su pacientu psichoanalitikui itin svarbus „vidinis prižiūrėtojas“. Ši sąvoka nurodo, kad analitikas turi stebėti savo intuityvius atsakus, reakcijas į pacientą, atskirti kontraperkėlimus ir jausmu. Svarbiausia terapeuto užduotis – paskatinti/užtikrinti pokytį, o vėliau suteikti pacientui imunitetą, kad nebūtų sugrįžtama į šizofreninę būseną jam susidūrus su stresinėmis situacijomis.

Patrick Casement. Mokausi iš paciento

Patrick Casement savo knygoje „Mokausi iš paciento“ aptarinėja tai, kas svarbu kiekvienam psichoanalitikui. Pagrindinė knygos idėja – kaip terapeutas turi atlikti savo darbą, kokios savybės ir metodai tam reikalingi. Pats būdamas terapeutu, jis pateikia situacijų ir seansų pavyzdžių iš savo arba savo kolegų praktikos. Nagrinėdamas įvairius pavyzdžius P. Casement nevengia pristatyti įvairių klinikinių atvejų, tai ir depresija, ir šizofrenija, ir valgymo sutrikimai bei kt.

Kaip ir H. Spotniz vienu iš svarbiausių terapeutui reikalingų bruožų, autorius įvardina „vidinį prižiūrėtoją“. Tai savęs analizė, kurią turi atlikti kiekvienas psichoterapeutas. Kadangi kiekvienas pacientas yra skirtingas, jis sukelia skirtingas mintis, pojūčius ir emocijas terapeutui, todėl svarbu yra žinoti, koks jausmas kyla, dėl ko toks jausmas kyla. Tik supratęs jausmus ir jų kilmę psichoanalitikas galės padėti kitam žmogui. Kitu atveju konsultantas daryti klaidas, kurios silpnins terapijos efektyvumą, stabdys analizės procesą ir mažins paciento pasveikimo galimybes (Kočiūnas, 1995).

Autorius taip pat pamini tokius bruožus – interpretavimą, nesutelktą klausymą (kai yra klausomasi nesusitelkiant į detales, kad liktų daugiau vietos spontaniškumui), sugebėjimą analizuoti ne tik išorinę, bet ir vidinę paciento aplinką, bandomąjį susitapatinimą (empatiją), jausmų aprėpimą (kai yra priimami visi paciento jausmai ir kartu su pacientu išgyvenami), sugebėjimą pripažinti savo klaidas sau ir klientui. Autorius labiausiai akcentuoja tai, kad kiekvienas pacientas gali jį kažko išmokyti. Pacientas pats „rodo“ psichoanalizės kryptį, tik reikia būti atidžiam jo užuominoms, reikia mokėti jas pastebėti ir pažymėti, mokėti prisiderinti prie paciento tikrųjų poreikių, kurie nebūtinai turi būti akivaizdūs. Be to, yra svarbu, kad psichoanalitikas lanksčiai žiūrėtų į psichoanalizės pateikiamas technikų taikymo taisykles ir labiau atsižvelgtų į konkrečią situaciją pritaikydamas ją konkrečiu atveju, nebijodamas „sulaužyti“ taisyklių.

Kaip ši knyga siejasi su šizofrenijos tema? Šioje knygoje nėra konkrečiai minima, kaip vyksta psichoanalitinis darbas su sergančiaisiais šizofrenija, tačiau yra pateikiami keletas psichotinių ir šizofrenijos atvejų analizių. Analizėse buvo parodoma, kaip tam tikrų technikų (empatijos, interpretavimo, jausmų aprėpimo) naudojimas gali padėti ne tik išeiti iš psichotinių būsenų, bet ir padėti jų išvengti. Kaip pradžioje buvo minėta, šizofrenija yra liga, kuri nėra išgydoma iki galo, tačiau atvejų analizė aiškiai rodo, kad psichoanalizė gali pagelbėti žmogui normaliai funkcionuoti visuomenėje ir likti normalumo būsenoje.

Naudota literatūra:

• Kočiūnas, R. Psichologinis konsultavimas, Vilnius, 1995
• Samuel, S. Modern Psychoanalysis of the Schizophrenic Patient: Theory of the Technique, Hyman Spotnitz. Review, 1988

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/antoni-kepinski-gyvenimo-ritmas/ Wed, 17 Nov 2010 07:35:10 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=797 Justina Čepulytė, Dovilė Rupeikaitė, Vytautė Povilanskaitė

Lenkų psichiatras Antoni Kepinski gimė 1918 metų lapkričio 16 d. Dolinoje (Ukraina). Mirė Krokuvoje (Lenkija) sulaukęs vos 54 metų, 1972 metų liepos 8 dieną. Mokėsi Krokuvoje, baigė vieną geriausių humanitarinio profilio vidurinių mokyklų Lenkijoje – Bartłomiej Nowodworski vidurinę mokyklą. Nuo 1936 metų pradėjo studijuoti mediciną Jogailaičio Universitete, tačiau Antrojo Pasaulinio karo pradžioje tapo Lenkų Armijos savanoriu. Kai Lenkiją užgrobė Vokiečių kariuomenė, jis pabėgo į Vengriją, kur buvo sulaikytas. 1940 metais jis suorganizavo pabėgimą į Prancūziją ir paskui į Ispaniją, tačiau buvo sučiuptas ir uždarytas į Miranda del Erbo koncentracijos stovyklą Ispanijoje. Paleistas sugrįžo į Didžiąją Britaniją. Ten, Edinburgo universitete, baigė medicinos studijas 1946 metais. Netrukus grįžo į Lenkiją ir Medikų Kolegijos Krokuvos Psichiatrijos Klinikoje ėmėsi psichiatrijos. Koncentracijos lagerio patirtis jį smarkiai sukrėtė, jis dalyvavo reabilitacijos programoje likusiems gyviems Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniams. Toji skausminga patirtis atsispindi ir daugelyje jo mokslinių darbų, kaip ir knygoje „Gyvenimo ritmas“.

Mokslinis A. Kepinski‘o gyvenimas buvo itin vaisingas. Jis buvo vienas pirmųjų mokslininkų, susidomėjusių Nacių koncentracijos stovyklų kalinių psichologinėmis problemomis. Lenkijoje buvo pradininkas naujo humanistinio požiūrio į psichiatriją ir psichoterapiją. Moksliniuose darbuose nagrinėjo problemas, susijusias su psichopatologija, neuropsichologija, neurofarmakologija, taip pat su filosofija, etnologija, psichologija, sociologija. Išleido apie 140 mokslinių straipsnių ir knygų, kurių dauguma parašyti per paskutinius gyvenimo metus, sunkiai sergant. A. Kepinski taip pat garsus savo informacijos metabolizmo bei aksiologinės psichiatrijos teorijomis. Pirmoji teorija susijusi su energijos ir informacijos su aplinka mainais, kas leidžia žmogui patirti prasmę palaikant kontaktą su išorine aplinka. Ši teorija iš esmės gana plačiai paaiškina schizofrenijos ir depresijos psichopatologijos atsiradimą (Kapusta, 2007). Antroji, aksiologinės psichiatrijos teorija orientuojasi į vertybių sistemas (tačiau analizei maža informacijos).

A. Kepinski yra laikomas humanistinės terapijos pradininku Lenkijoje, tačiau jo kūryboje gausu egzistencinių temų, tokių kaip mirties baimė, susvetimėjimas, vienatvė – kas būdinga egzistencinės psichologijos krypčiai. Pabandysime pateikti, kodėl, mūsų nuomone, A.Kepinski knyga „Gyvenimo ritmas“ turi tiek humanistinės krypties bruožų, tiek egzistencialistinės teorijos aspektų.

A. Kepinski savo knygoje atskleidžia, kad santykis su klientu turi būti autentiškas. Savo ruožtu ir psichiatrai turėtų pirma išmokti žvelgti į klientą, kaip į žmogų ir su juo kurti šiltą, pagarba pagrįstą santykį. Autoriaus nuomone, tai būtų galima pasiekti, dar studijų metais studentams suteikiant galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su klientais ne tik iš profesinės pusės, o daugiau iš draugiškosios, žmogiškosios pusės. Taip pat autorius teigia, kad jo nuomone, efektyvesnį ir greitesnį ligonių sveikimą lemia ne tiek vaistai, kiek šilta atmosfera, kurią jis įvardija kaip ligoninės klimatą. A.Kepinski teigia, kad šiuo metu labai populiari nuostata į ligą yra tokia, kad serga kažkas atskira nuo žmogaus, jo širdis, plaučiai, smegenys, tačiau ne žmogus. Medikai žmogų traktuoja kaip objektą, o ne kaip subjektą. Aišku dėl to, autoriaus nuomone, jiems yra lengviau specializuotis, būti profesionalais, tačiau tai engia pačio žmogaus, kaip asmenybės, suvokimą ir ignoruoja, jos kaip visumos ligą, o kartais, net tikrąsias ligos priežastis. Kaip garbus psichiatras teigia, svarbiausia atsispirti savo prigimčiai žmogų vertinti. Negalima jo teisti, neįsigilinus į jo gyvenimą, nes jau pats gyvenimas tą žmogų pakankamai sugniuždė ir nuteisė, o mes ne dievai ir ne aukštesni, kad galėtume vertinti jo elgesio teisingumą ar klaidingumą, ir čia autorius labai gražiai perteikia savo mintis remdamasis Temidės įvaizdžiu, tačiau mes negalime užsirišę akis vertinti, nes viską perleidžiame per savo gyvenimiškos patirties prizmes, kuri tik mums gali atrodyti teisinga, bet ji tokia pati subjektyvi kaip ir kito žmogaus, kurį norime vertinti. Visa tai, kas iki šiol minėta, yra humanistinės teorijos bruožai.

Kita teorija – egzistencializmas. Autorius ne vieną kartą knygoje „Gyvenimo ritmas“ akcentuoja, kad šiuo metu yra svarbiausia, ne „aš“ o svarbiausia orientuotis į „esu“ taip pabrėždama jog svarbiausia – buvimas, kūrimas, egzistavimas, o ne tiesiog statiška asmenybės būsena. Taip pat autorius knygoje pasakoja apie senyvo amžiaus žmones, suteikdamas jiems ypatingą reikšmę. Būtent per senyvo amžiaus žmones ir per kančias patirtas koncentracijos lageryje autorius piešia mirties, baimės, vienatvės jausmus įvairiausiomis spalvomis. Aiškindamas mirties baimę jis remiasi šiuolaikinių technologijų įtaka gamtos dėsniams, kurie iškraipė visą gyvenimo sampratą, nes mes jaučiamės galintys valdyti gamtos fenomenus, o kai tai nepavyksta, mes jaučiamės bejėgiais ir niekam nereikalingais, nesuprastais ir bijome taip ir mirti vienumoje, atstumti. Lageryje galiojo kitokios taisyklės. Žmonės, kurie tik nustodavo tikėję gyvenimu, tuoj pat su juo ir atsisveikindavo. Tačiau kaip išsivadavimą iš socialinių, psichologinių ir biologinių gamtos ir visuomenės gniaužtų autorius laiko kūrybingumą, kuriuo mes galime išreikšti ir perteikti save kitiems ir jis tai laiko itin vertingais aspektais bendraujant su sergančiais, nusivylusiais, apleistais žmonėmis. Autorius teigia, kad svarbiausia yra išreikšti savo esybę, nes visa aplinkui mus nebesuteikia tokių galimybių. Daugiausiai dėmesio iš psichikos sutrikimų autorius skiria schizofrenijai. Autoriui kalbant apie šia liga sergančius žmones, jaučiama pagarba, užuojauta, supratingumas, empatija.

„Niekas neabejoja, kad schizofrenija – liga; tai liudija daugybė kančių, kamuojančių jos ištiktus žmones. Tačiau negalima neigti, jog ši liga turi kažkokio taurumo, būtent to, kad specifinės žmogiškosios ypatybės katastrofiškai hipertrofuojamos“ (A.Kepinski „Gyvenimo ritmas“ 2008, 228p.).

Vienas iš schizofrenija sergančių žmonių bruožų yra filosofiškumas. Anot autoriaus, psichiatras turi gerai išmanyti filosofinį mąstymą, nes paplitusį požiūrį, kad žmogus pirmiausiai turi gyventi, o paskui filosofuoti, schizofrenija sergantys žmonės supranta atvirkščiai. Anot autoriaus, schizofrenijos kontekste išnyksta vertybių hierarchija. Žmonijos, religijos, tautos likimas tampa svarbiau negu asmeniniai poreikiai. Sakoma, kad schizofrenikui „savi marškiniai ne arčiau kūno“. Gebėjimas atitrūkti nuo konkrečios situacijos, realybės yra savita žmogaus ypatybė, tačiau schizofrenijos atveju tai jau laikoma patologiniu bruožu. Šis atitrūkimas nuo realaus pasaulio pasireiškia autizmu. Autizmo esmė yra atsiskyrimas nuo gyvenimo konkretumo. Sergant schizofrenija, riba, skirianti savąjį pasaulį nuo aplinkinio, išnyksta. Projekcijos laike ir erdvėje išgyvenamos labai įtaigiai ir jausmingai, išgyvenimai labai originalūs ir įvairūs. Šių išgyvenimų įvairovę lemai skirtinga ligonių aplinka, patirtis, kultūros įtaka, konfliktai ir traumos. Tai apsunkina schizofrenijos diagnostiką. Anot autoriaus, tiriant schizofrenija sergančius žmones pastebėta, jog jiems susergant dominuoja nuostata „nuo“ pasaulio. Tada labiau pasireiškia autizmas ir nuostata „link“ įgyvendinama tik svajonių pasaulyje. A. Kepinski pasiūlytas fenomenas, vadinamas „informaciniu metabolizmu“, sergant schizofrenija pasireiškia integracinių procesų susiaurėjimu.

Apibendrinant galime teigti, kad knyga nėra lengvai skaitoma, joje gausu lotyniškų posakių, kurie ne visada verčiami, skaitytojas turi būti susipažinęs su kitais įvairiais autoriais, nes dažnai minimi tik fragmentai ir sunku suvokti prasmę. Knyga reikalauja įdėmaus skaitymo, nes tarp klaidžiu autoriaus išvedžiojimų labai lengva pamesti mintį, o kai kurios iš jų dažnai kartojasi.

Kitą vertus kaip vieną didžiausių knygos privalumų išskyrėme paskatą mąstyti apie mūsų laikmečio bruožą – gyvenimo perkrovimą, skubėjimą, susvetimėjimo jausmą, netikrumą. Straipsnį užbaigti norėtume dviejomis verčiančiomis susimąstyti citatomis:

„Nors dabartinis žmogus gyvena nepaprastai įdomiais laikais, dažnai tų laikų jam gana ligi soties, nes nebegali priimti viso to, ką be perstojo gauna, nebeįstengia iš informacijos chaoso sukurti šiokią tokią tvarką“ (A. Kepinski, Gyvenimo ritmas 2008, p.173)

„Šiandien kaskart vis sunkiau sugalvoti pasaką“ (A. Kepinski, Gyvenimo ritmas 2008, p.156).

Naudota literatūra:

1. Antoni Kępiński. Gyvenimo ritmas. Vaga, Vilnius 2008.
2. Kapusta A. (2007). Life circle, time and the self in Antoni Kępiński’s conception of information metabolism. FILOSOFIJA. SOCIOLOGIJA. 18(1), 46–51.
3. [http://en.wikipedia.org/wiki/Antoni_K%C4%99pi%C5%84ski] aplankyta 2010 m. lapkričio 9 d.
4. [http://www.zodziai.lt/reiksme%26word%3Daksiologija%26wid%3D545] aplankyta 2010 m. lapkričio 9 d.

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/17/rollo-may-meile-ir-valia/ Wed, 17 Nov 2010 07:22:07 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=794 Aistė Navakauskaitė, Simona Kairytė, Rolandas Astrauskas

Rollo May gimė 1909 metais JAV Ados mieste Ohajo valstijoje. Šio žymaus egzistencialisto vaikystė buvo ypač sunki, nes tėvai daug konfliktuodavo, o galiausiai ir išsiskyrė. Sesuo sirgo šizofrenija. Rollo May studijavo Mičigano universitete, tačiau buvo išmestas dėl dalyvavimo radikalaus studentų žurnalo veikloje. Vėliau baigė studijas Oberlino universitete, kur įgijo humanitarinio bakalauro laipsnį. Baigęs studijas, Rollo nusprendė keliauti į Europą, kurioje praleido daug laiko, lankydamas Vidurio ir Rytų Europos valstybes. Graikijoje, Anatolijos universitete jis trejus metus dėstė anglų kalbą studentams. Tuo pat metu jis pradėjo domėtis menu, ėmė tapyti.

Grįžęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Rollo pradėjo studijuoti teologiją, įstojo į Kunigų Seminarijos Sąjungą. Ten susidraugavo su žymiu protestantų teologu Paulu Tillichu, kuris vėliau padarė didelę įtaką Rollo mąstymui. Po studijų bandė būti pastoriumi, tačiau labai greitai nusivylė ir nusprendė ieškoti atsakymo į jį kankinusias abejones ne religijoje, bet psichoanalizėje.

Didžiausiu sukrėtimu ir lūžio tašku R. May gyvenime tapo tuberkuliozė, kuria jis sunkiai sirgo ir buvo priverstas trejus metus praleisti sanatorijoje. Nuogąstauta, kad liga gali tapti jam mirtina.. Gydydamasis sanatorijoje R. May labai pasinėrė į skaitymą. Mėgstamiausiu jo rašytoju tapo danų rašytojas Kierkegardas, kuris ir įkvėpė R. May egzistencinei krypčiai.

Po gydymosi Rollo vėl ėmėsi studijų – White universitete studijavo psichoanalizę. Šiame universitete užsimezgė jam svarbios pažintys su žymiais psichoterapeutais Harry Sullivanu ir Erichu Frommu. 1946 metais R. May pradėjo savo privačią psichoterapeuto praktiką, kurioje bandė plėtoti egzistencinės pakraipos psichoanalizę. 1949-aisiais Kolumbijos universitete jis apsigynė psichologijos daktaro disertaciją, kurios pagrindu po metų pasirodė knyga „Nerimo prasmė“.

1994 m. Rollo May Kalifornijoje po sunkios ligos mirė.

Rollo May – žymiausias egzistencialistas JAV. Tačiau May teorija skiriasi nuo kitų egzistencialistų. Jį šiek tiek daugiau paveikė Amerikos humanizmas. Taip pat daugiau buvo domėtasi egzistencializmo sugretinimu su kitais metodais, ypač su Froido. Rollo May išskyrė žmogaus vystymosi stadijas: nekaltybė, maištas, paprasta stadija ir kūryba. Taip pat įvedė daug naujų reikšmių senosioms egzistencializmo idėjoms, pvz. drąsa yra apibūdinama kaip pasipriešinimas nerimui. Apskritai, visuose Rollo May darbuose suteikiamas išskirtinis dėmesys nerimui.

Pati populiariausia Rollo May knyga „Meilė ir valia“ buvo išleista 1969 metais, išversta į daugybę kalbų, daug kartų perleista ir gavo ne vieną akademinį apdovanojimą. Į lietuvių kalbą išversta ir publikuota 2010 m. Vertėjas Visvaldas Legkauskas.

Knygoje “Meilė ir valia” autorius aptaria šių laikų asmenybę, mėgindamas atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda žmogų kankinanti baimė, neurozė, apatija, bejėgiškumas ir panašūs jausmai. Pagrindinė knygoje nagrinėjama problema – meilės vertybių ir prasmės praradimas. O pagrindinis keliamas klausimas susijęs su laisva žmogaus valia – nuspręsti kaip nuspręsti.

Atitrūkusį, vengiantį artimų santykių, negebantį jausti žmogų autorius vadina šizoidišku. Toks asmuo yra šaltas, abejingas, išdidus ir svetimas. O jo šizoidiškas pasaulis pasižymi realaus asmeninio bendravimo retumu ir keblumu. Kitaip tariant, tokio žmogaus egzistencija yra vieniša. Nebežinodamas kaip padaryti įtaką pasauliui, toks žmogus iš nevilties griebiasi smurto.

„Būti stipriai nekenčiamam beveik taip pat gerai, kaip būti labai mėgstamam, nes tai išlaisvina iš absoliučiai nepakenčiamos anonimiškumo ir vienatvės situacijos.“ (p. 37)

Autorius tokį žmogų dar vadina neurotiku arba asmenybės sutrikimų kamuojama asmenybe, kurios problemos tokios sunkios, kad vargu ar gali būti išsprendžiamos kultūros sukurtomis priemonėmis: religija, darbu ir mokymusi. Ir tik ateitis gali parodyti ar tokia neurotiška, šizoidiška asmenybė vėliau progresuos į šizofreniją.

Remdamasis savo dvidešimt penkerių metų darbo patirties pavyzdžiais, aptardamas Graikų mitologiją, Viktorijos epochą, Z. Froido psichoanalizę ir kitų autorių darbus, bei nagrinėdamas tokią populiariąją literatūrą kaip „The Times“ ar „Play Boy“, autorius mėgina apibūdinti sekso ir meilės paradoksą. Knygoje teigiama, kad meilė prarado savo dvasiškąjį pakylėjimą, tapo sunkiai pasiekiama. Ją pamažu keičia seksas ir įvairios mylėjimosi technikos. Autorius rašo, jog atsilikimą nuo seksualinio tvarkaraščio žmonės išgyvena kaip meilės praradimą.

Knygoje aptariama meilės ir demoniškumo tema. Anot R. May:

„Demoniškumas yra bet kuri natūrali funkcija, kuri gali užvaldyti visą žmogų. Tarkim, seksas, erosas, pyktis, įtūžis ar galios troškimas.“

Demoniškumas nėra žmogaus sąžinė ar superego, tai reiškinys kylantis iš gamtos ir patariantis žmogui ypatingomis aplinkybėmis. Autorius teigia, jog demoniškumas labiausiai atsiskleidžia, kai kovojame su kokia nors sąmonėje slypinčia problema. Būtent toks konfliktas iškelia pasąmonės turinį arčiau sąmonės ir atveria kanalus kūrybiškumui, kuris žengia koja kojon su šizofrenija. Ši liga, kaip, beje, ir katatonija, abulija ar panašios psichinės ligos knygoje yra įvardijamos kaip demoniškumo apraiškos, vidinių valios konfliktų, negebėjimo norėti ar norų nesuderinimo su valia padariniai.

„Jei turite „norų“, bet neturite „valios“, jūs turite nevaldomą, nelaisvą, infantilišką žmogų,kuris, kaip kūdikiu likęs suaugusysis, gali tapti robotu.“(p. 266).

Viena knygos dalis yra skiriama terapijos aprašymui. Iš pradžių autorius juokais pašaržuoja terapiją teigdamas, kad:

„pacientas moka pinigus už tai, kad išgirstų tam tikrus atrodančius magiškais žodžius; ir jis jaučiasi gavęs tai, už ką sumokėjo, jei išgirsta keletą ezoterinių terminų“.

Tais terminais autorius vadina psichologinių struktūrų pavadinimus (intravertas; ekstarvertas ir pan.). Tačiau pasijuokęs, jog tai tėra tik terapijos karikatūra, aprašo tikrosios terapijos etapus.

Klinikiniame darbe R. May ypač pabrėžia sąmoningumo svarbą. Nes paciento sąmoningumo išsiaiškinimas terapijos metu, padeda perkelti kovą su konfliktu, į tikrąjį kovos lauką.

„Terapijos su individualiais pacientais procesas apima dimensijų – noro, valios ir sprendimo – sąjungą.“(p. 322)

Autorius rašo, jog iš pradžių pacientas turi įsisavinti ir suprasti savo norus, nes pastarieji yra

„akivaizdžiai susiję su tapatumo išgyvenimu – paprastai atneša sustiprėjusį savęs kaip būtinybės vertinimą ir didesnę pagarbą pačiai būčiai“.

Valios demensijoje seka suvokimo pavertimas savimone ir paciento savęs, kaip norų turėtojo, įsisąmoninimas. O trečioji demensija terapijos procese byloja apie sprendimą ir atsakomybę.

„Kaip sąmonė yra išskirtinai žmogiška suvokimo forma, taip sprendimas ir atsakomybė yra išskirtinės sąmonės formos žmoguje, judančiame savirealizacijos, integracijos, brandos link.“ (p. 328)

Nors didžiojoje knygos dalyje autorius kalba apie meilę pakeitusį seksą, meilės ir demoniškumo, sąsajas, vis dėlto knygos pabaigoje prabyla, jog meilė nėra vien tik poreikis.

„Meilė ir valia susijungia kaip tikslas ir pasiekimas. Žmonėms galingesnis yra ne sekso, bet santykių, intymumo, priėmimo ir patvirtinimo poreikis.“ (p. 377)

Autorius pabrėžia, kad žmogus yra vienintelė rūšis, galinti didžiuotis asmenine meile, kuri praturtina ir pripildo asmenybę, kiek tai yra įmanoma.

Naudota literatūra :

• Rollo May “Meilė ir valia” 2010, Vaga, Vilnius
• http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-09-andrius-navickas-kai-meile-tampa-problema/46068
• http://vaga.lt/lt/may_meile_ir_valia/

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/10/paukstukas-birdy/ https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/10/paukstukas-birdy/#comments Wed, 10 Nov 2010 08:46:00 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=790 Paukštukas (Birdy) 1984 metais Alan Parker sukurtas filmas, kuriame gvildenamos draugystės, karo ir jo pasekmių fizinei ir psichikos sveikatai temos. Pagrindinius vaidmenis atlieka Matthew Modine ir Nicolas Cage.

Paukštuką (Birdy) pirmą kartą pažiūrėjau dar studijuodama bakalauro studijose ir tai buvo vienas pirmųjų filmų, nuo kurių prasidėjo mano domėjimasis psichikos sutrikimų vaizdavimu kine. Nors, kaip ir daugelyje filmų, šiame filme į psichikos ligas žiūrima šiek tiek mistifikuotai ir romantizuotai, klinikinės psichologijos temai filmas yra naudingas. Pagrindinis filmo veikėjas Paukštukas (Birdy) pasižymi keistu potraukiu paukščiams ir nuo paauglystės balansuoja ant sutrikimo ribos, rizikuodamas prarasti objektyvų santykį su realybe. Šią trapią ribą galutinai sulaužo Vietnamo karas. Po tragiškų patyrimų karo veiksmuose Paukštukas (Birdy) visiškai pasineria į savo keistą vidinį pasaulį ir yra sukaustomas katatoninės būsenos. Pagrindinis filme keliamas klausimas – ar rūpestingas žmogiškas ryšys gali padėti iš šios būsenos sugrįžti. O juk dažnai nuo tikėjimo santykių galia ir prasideda psichologinė pagalba sunkiausių psichikos sutrikimų atvejais.

Karlas Rodžersas (1902–1987)- vienas įtakingiausių humanistinės psichologijos atstovų. Jis paliko ženklų įnašą psichoterapijoje, mokyme, konsultavime, konfliktų sprendime. Iki šiol jo darbai, mintys analizuojamos, jomis savo darbe vadovaujasi daugybė psichologijos, švietimo sričių specialistų.Karlas Rodžersas gimė amerikiečių šeimoje Ilinojuje. Nuo vaikystės jis buvo labai smalsus, žingeidus vaikas. Savo gyvenime garsus psichologas patyrė daug pokyčių, atradimų, prisidėjusių prie tobulėjimo, jo paties asmenybės brendimo. Pradėjęs nuo žemdirbystės studijų, gilinęsis į istoriją, vėliau religijos mokslus galiausiai nusprendė keisti profesiją ir pradėjo studijuoti psichologiją Kolumbijos universitete. Pats autorius pripažįsta, jog keistis, nebijoti paskatino suvokimas, kad net  autoritetai mokę jį, buvę sektinu pavyzdžiu, klysta ir jam įmanoma atrasti kažką savito, naujo.

Pirmoji, 1942 metais, parašyta Karlo Rodžerso knyga buvo “Konsultavimas ir psichoterapija”. Iš viso jis žinomas kaip  šešiolikos knygų bei daugiau nei dviejų šimtų mokslinių publikacijų autorius.  Dėstydamas psichologijos kursą Wisconsin-Madison universitete, jis parašė vieną garsiausių savo knygų  “Apie tapimą asmeniu”  išsamiai atskleisdamas nuostatas, kurioms jis buvo ištikimas.

Tik pradėjus skaityti pirmuosius puslapius knygoje pasitinka autoriui taip būdingas asmeniškas, gyvas, nuoširdus pasakojimas, tarsi palaikant realų kontaktą su skaitytoju. Pasakojimas pateikiamas įvairiapusiškai, papildant vaizdingais pavyzdžiais bei aptariant tokias svarbias temas, kaip į klientą nukreiptos psichoterapijos esmė, terapeuto ir terapinių santykių vaidmuo, psichoterapijos poveikis asmens pokyčiams.

“Man atrodo, kad kiekvienas sielos gelmėse savęs klausia:”Kas aš esu iš tikrųjų?Kaip galėčiau tapti savimi?”

Jei bandytume išsiaiškinti, tikriausiai daugelis patvirtintų, jog teko susidurti su savęs pažinimo, supratimo klausimais, dilemomis. Tai patvirtina vieną kertinių Karlo Rodžerso požiūrių, jog žmonės iš esmės yra geri bei  siekia saviraiškos. Kiekvienas iš mūsų esame lyg gilė: galime augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias, jei tik aplinka prisideda prie šio proceso. Rodžerso nuomone, asmens augimas negalimas be nuoširdumo, palankumo, empatijos. Šios sąlygos patenkančios į besąlygiško priėmimo apibrėžimą visuomet išryškėdavo žymaus psichologo psichoterapijos procese. Empatiškai išklausomi žmonės “išmoksta geriau įsiklausyti į savo vidinių potyrių tėkmę”. Klientui nereikalinga perduoti gyvenimo filosofijos, principų rinkinio, kuriais jis galėtų nedvejodamas vadovautis, nes kiekvienas, pasak Rodžerso, turi teisę vystyti savo vidinę laisvę.

Svarbus akcentas rodžersinėje terapijoje – konsultanto darbas su savo vidumi. Psichoterapeutas, kaip ir konsultuojamas klientas visad  yra procese, nuolat tyrinėja savo vidinį pasaulį.  Tik priėmęs savo paties jausmus, būdamas jautrus savo potyriams konsultantas gali užmegzti pagalbos santykį. Tokį asmenišką, atvirą kontaktą Karlas Rodžersas įvardijo kaip santykį orientuotą į asmenį. Nes tiek konsultavimo procese, tiek tarpasmeniniame bendravime mums nesunku pajusti prieštaravimus, pateikiamus kito žmogaus kūno kalba, intonacija ir žodžiais. Tai glumina, jaučiamės nesaugūs, nepatiklūs, sunkiai pasitikime žmogumi.

Į asmenį orientuotos terapijos esmė padėti žmogui tapti savo paties organizmu, nieko nuo savęs nebeslėpti, neiškraipyti. Sėkmingą terapiją lydi Aš kaip objekto išnykimas: egzistuoja ne mano jausmas:

”aš šią akimirką esu šis jausmas”.

Besąlygiškai primamas, gerbiamas klientas pamažu tampa aktyvus, drįsta nusimesti uždangą, išmoksta atpažinti ir reikšti tikruosius jausmus, kaip savuosius, o ne kaip tiesą apie kitą asmenį. Rodžersas praktikoje susidūręs su daugybę klientų, jų istorijų, iliustruoja kokia nelengva užduotis rodyti jausmus net artimiausiems žmonėms: tėvas, nors labai mylintis mažą dukrelę, bet nuolat tvardantis jausmus, nes vyrui nedera to demonstruoti, dukra atiduodanti savo jėgas, laiką ligotai motinai, kuri ją nuolat erzina, tačiau nedrįstanti net pripažinti, jog gali pykti ar nekęsti savo motinos. Kiekvienas iš mūsų prisimintume atvejų, kai  nemaloniai “nurydavome”, nutildydavome, anot mūsų, nederamus jausmus. Tačiau mes asmenybės, labai įvairialypės ir mūsų svarbiausia užduotis susidūrus su siaubingiausiais jausmais, juokingiausiais sapnais, viltimis, blogais poelgiais yra juos ne neigti, o priimti. Nes kitu atveju tenka išgyventi stipriausią neviltį, beprasmiškumą pasirinkant “būti kuo nors kitu nei savimi”.

Asmenybės sutrikimai apimantys grupę skirtingų ligų, kaip ribinis asmenybės sutrikimas, asocialaus tipo asmenybės sutrikimas, yra labai susiję su individo neįsisamonintomis, išstumtomis mintimis, emocijomis. Žmogaus, turinčio asmenybės sutrikimų, elgesys, vidiniai išgyvenimai nelankstūs, pastovūs, neadaptyvūs ir kenkiantys jo socialianiam gyvenimui, kasdieniam funkcionavimui. Tokie asmenys gali būti kamuojami nepagrįsto nerimo, atrodyti bejausmiais, elgtis pernelyg impulsyviai, pervertinti save. Toks neadekvatus savęs suvokimas neleidžia asmenybės sutrikimų surintiems individams užmegzti ilgalaikius, artimus santykius. Knygoje “Apie tapimą asmeniu”, Karlas Rodžersas akcentuoja, jog savęs pažinimas glaudžiai susijęs ir su mūsų tarpasmeniais santykiais.

“Kai asmuo pamato, jog gali pasikliauti savaisiais jausmais ir reakcijomis, kai sužino, kad gali pasitikėti savimi, savo paties unikalumu, jis gali labiau pasitikėti ir žmona ar vaiku, pripažinti kito asmens nepakartojamus jausmus ir vertybes”.

Psichoterapijos dėka asmuo gali susigrąžinti sąveiką su savimi ir kartu kitais.

“Apie tapimą asmeniu” knygoje galime rasti labai asmeniškai, aiškiai pateiktas Karlo Rodžerso pažiūras, jo darbo rezultatus, apibūdintus asmens augimo, savęs radimo etapus. Tai intriguoja, sudomina skaitytoją, tačiau sprendimas suprasti save slypi tik kiekviename iš mūsų. Tik mūsų teisė atsakyti į klausimą:

”Ar aš gyvenu tokį gyvenimą, kuriuo esu visiškai patenkintas ir kuriame tikrai atsiskleidžiu?”

Naudota literatūra:

• Carl R.Rogers (2005) Apie tapimą asmeniu, Vilnius, Via Recta
• David G.Mayers (2008) Psichologija, Vilnius, Poligrafija ir informatika
• Gerald C.Davison, John M.Neale, Ann M.Kring (2004) Abnormal psychology, Wiley
• http://www.nrogers.com/carlrogersbio.html
• http://webspace.ship.edu/cgboer/rogers.html

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/fritz-riemann-pagrindines-baimes-formos/ Tue, 09 Nov 2010 12:05:16 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=775 Kazakevičiūtė Aistė, Ramanauskaitė Julija, Venskutė Rasa

Vokiečių psichologas, psichoanalitikas, taip pat astrologas ir autorius, Fritzas Riemannas, gimė 1902 metų rugsėjo 12 dieną Chemnitze, turtingoje buržuazinėje šeimoje. Motinos nesugebėjimas leisti trims sūnums tapti vyrais ir netikėta tėvo mirtis turėjo stiprios įtakos Fritzo Riemanno gyvenimo suvokimui. Baigęs abitūros egzaminus, Fritzas pradėjo Miunchene studijuoti psichologiją. Tačiau studijos Miunchene jį nuvylė. Privačiai studijuodamas ieškojo žinių, kurių nerado universitete. Maždaug tuo pat metu Fritzas Riemannas susidūrė su psichoanalize ir astrologija. Tai buvo ryšys, kurio jis vėliau siekė visą gyvenimą. Jis rado, ko ieškojo. Pirmąkart jis ėmė aiškiai įsivaizduoti profesinę veiklą, kuri galėtų atitikti jo gabumus ir polinkius. 1934  metais Fritzas nuvyko į Leipcigą, kur pradėjo mokytis pas astrologą Herbertą Freiherrą von Klosklerį ir psichoanalitikę Theresą Benedek. Firtzas Riemannas tęsė mokslus Berlyno psichoanalitikos institute. Už jo egzamino darbą, kuriame buvo aprašytas pacientės, patiriančios įkirius isteriško verksmo priepuolius, gydymas, jis gavo tarptautinę premiją.

1960 metais Štutgarto psichoterapijos institutas pakvietė jį konferencijoje perskaityti paskaitą apie baimę. Vietinės laidyklos redaktorius pasiūlė parašyti apie tai knygą. Po metų pasirodė pirmasis knygos „Pagrindinės baimės formos“ leidimas. Jo trečioji žmona ir vaikai buvo su juo, kai 1979 metų rugpjūčio 24 dieną, vidurdienį, jis mirė nuo vėžio.

Fritzas Riemannas buvo psichoanalizės šalininkas ir savo pacientams taikė psichoanalitinį gydymą. F. Riemanno ir tradiciės psichoanalizės principai yra tokie patys: sapnų analizė, gynybos mechanizmai, vaikystės potyriai. Tačiau yra ir tam tikrų skirtumų. Visų pirma, Fritzas ne tik analizavo sutrikimus, bet daug dėmesio skyrė gerosioms ir stipriosiosm asmenybės savybėms. Taip pat jis išskyrė sąmonę ir pasąmonę, o priešsąmonės termino savo darbe nevartojo. Galiausiai, Fritzo Riemano psichoanalizė buvo glaudžiai susijusi su astrologija. Pasak jo, tai, kas psichikoje yra visuotina, dėsninga, turi būti papildyta individualios asmenybės, kurią rodo žmogaus gimimo horoskopas, poliumi.

Jo išleistoje knygoje „Pagrindinės baimės formos“ aiškiai perteikti asmenybės sutrikimai. Asmenybės sutrikimai- tai asmenybės bruožų, paprastai pirmą kartą pasireiškiančių paauglystėje, išliekančių visą gyvenimą ir sąlygojančių socialinę dezadaptaciją, visuma. Kiekvienas asmenybės sutrikimas pasižymi tam tikra charakteristika, turi klasifikaciją, siptomatiką ir bruožus, kurie yra tokie artimi F. Riemman išskirtiems asmenybės tipams, klasifikuotiems pagal baimę. Baimių atsiradimą autorius siejo su pagrindinėmis kosmoso jėgomis, teigdamas, kad „mes gimstame pasaulyje, kuris paklūsta keturiems galingiems impulsams“. Pirmoji jėga- tai Žemės sukimasis aplink Saulę, prilyginamas revoliucijai arba baimei atsiduoti. Antroji jėga šioje knygoje yra rotacija- Žemės sukimasis aplink savo ašį- simbolizuojantis tapsmo savimi baimę. Trečioji galingoji jėga šioje knygoje yra traukos dėsnis, kuris prilyginamas įcentriškumui, perteikiantis permainų baimę. Ir paskutinioji jėga- išcentriškumas- reiškiantis būtinybės baimę. Šie priešingi impulsai leido suskirstyti asmenybes į keturis pagrindinius tipus- šizoidas, depresiškas, suvaržytas ir isteriškas. Kiekvienas iš šių tipų turi sau būdingą baimę, kaip teigia pats F. Riemman, „Ir visada mes galime, – tarsi šizoidai- bijodami prarasti savąjį Aš, vengti artimų žmogiškų kontaktų; mes galime, – tarsi depresiškieji- bijodami išsiskyrimo ir vienatvės, likti priklausomi; visada mes galime, – tarsi suvaržytieji- bijodami pokyčių ir praeinamumo, laikytis to, kas įprasta, arba galų gale mes galime- tasi isterikai- pasiduoti savivalei, kad išvengtume, kad išvengtume būtinumo ir galutinumo baimės. Depresiškas tipas yra priešingas šizoidui, o suvaržytas- isteriškajam tipui, kad lengviau suprasti asmenybės tipų skirtumus padeda lyginamosios lentelės.

Depresiko ir šizoido palyginimas:

Suvaržytojo ir isteriko palyginimas:

Asmenybių tipai aprašomi labai išsamiai: aptariami tipams būdingi teigiami bruožai; santykis su religija; agresijos pasireiškimo būdai; profesijos, kurias dažniausiai renkasi tipų atstovai; sveikatos sutrikimai atsirandantys dėl neišspręstų baimių; vaikystės išgyvenimai, lemiantis tolesnį asmenybės vystymąsi bei pateikiama nurodymų, kaip tinkamai auklėti vaikus ir užkirsti kelią baimių formavimuisi. Asmenybės tipai lyginami tarpusavyje. Be to, pateikiami pavyzdžiai iš asmeninės F. Riemanno konsultavimo patirties, literatūros kūrinių, pjesių bei visiems keturiems tipams autorius pritaiko patarlių ar vaizdžių metaforinių išsireiškimų. Knyga aiškiai struktūruota, maloniai skaitoma, nes autorius pasižymi subtiliu humoro jausmu. Knyga turi tik vieną trūkumą – nepaaiškinami sudėtingesni moksliniai terminai. Ir nors tekstas nėra jais perkrautas, specifiniai terminai apsunkina greitą knygos skaitymą. Todėl ši knyga visų pirma yra svarbi specialistui, dirbančiam psichologo darbą, bet taip pat ji gali būti naudinga žmonėms, norintiems geriau suprasti save ir kitus.

Šiame darbe mes perteikėme tas knygos idėjas, kurios mums pasirodė svarbiausios. Tačiau suvokimas yra asmeniškas, todėl siūlome Jums patiems perskaityti šią puikią knygą ir atrasti joje tai, kas Jums yra aktualu.

Naudota literatūra:

1. Grundformen der Angst. (http://arbeitsblaetter.stangl-aller.at/EMOTION/Riemann.shtml, žiūrėta: 2010-10-20).
2. Mayer D. Psichologija. Poligrafija ir informatika, 2008.
3. Riemann F. Pagrindinės baimės formos. Alma littera, 2004.
4. Wikipedia. (http://en.wikipedia.org/wiki/Fritz_Riemann_%28psychologist%29, žiūrėta: 2010-10-22).

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/yves-dalpe-neistikimybe-nera-banali/ Tue, 09 Nov 2010 11:55:50 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=772 Būdaitė Raminta, Greibutė Agnė, Kasparaitytė Neringa

Yves Dalpé – Kvebeke (Kanada) dirbantis psichologas ir klinikinis seksologas. Jis yra Kvebeko psichologų asociacijos (KPA), Amerikos psichoterapijos asociacijos (American Group Psychotherapy Association) ir Seksualumo mokslinių tyrimų draugijos (Society for the Scientific Study of Sexuality) narys. 1984 metais San Francisko „Žmonių seksualumo tyrimų institute“, Kalifornijoje, įgijęs seksologijos daktaro laipsnį pradėjo aktyvią darbo praktiką. Y. Dalpé pastaruosius 30 metų veda viešas paskaitas, konferencijas ir rašo į profesinius žurnalus apie poros tarpusavio santykius ir meilę. Savo darbe taiko santuokos terapiją, kuri yra veiksmingas vaistas nuo liūdesio, kurį sukelia krizė dėl neištikimybės.Seksologas-terapeutas padeda ne tik išsaugoti santykius, bet ir išmoko kiekvieną poros narį geriau sutarti su pačiu savimi ir aplinkiniais. Susidūrus su neištikimybe vieną ar abu partnerius apima depresija. Santuokos terapija – geriausias būdas kovoti su depresija, kylančia dėl santuokos problemų. Konsultuodamas porą ar vieną žmogų, kaip sako pats Yves Dalpé, tikisi, kad jo „padedamas kiekvienas klientas sugebės įveikti savo užtvaras, baimes, gynybinius mechanizmus, poreikį laikytis atstumo, iliuzijas, nesugebėjimą įsipareigoti norą gundyti visus iš eilės ir t.t.“ (Yves Dalpé , 2006, p. 252). Jį labiau domina ne dabartinės problemos sprendimas, o žmogaus vidinio pasaulio atskleidimas, kad galėtų jį paveikti taip, jog žmogus išmoktų mylėti.

Yves Dalpé knygoje „Neištikimybė nėra banali“ akcentuojama kiekvieno poros nario atsakomybė santykių kūrime. Neištikimybė yra frustracijos pasekmė ir nevedybinių santykių funkcijos labai įvairios. Kartais nevedybiniai santykiai padeda įgyvendinti fantazijas, patenkinti smalsumą, pernelyg aukštą savivertės poreikį, patirti nuotykių. Kai kurie nevedybinių santykių griebiasi lyg vaistų nuo nerimo, depresijos ar prislėgtos nuotaikos. Neištikimybės priežastimi gali būti ir sąmoningas ar nesąmoningas noras išreikšti nepasitenkinimą sutuoktiniu ar kompensuoti santuokos trūkumus, pvz., nepatenkinamą lytinį gyvenimą ar tiesiog patikrinti, o galbūt kažkur yra daug geriau.

Daugelis porų konfliktų, kurie pastūmėja į neištikimybę, yra sąlygoti baimės mylėti. Tai būdas nutolti nuo partnerio, bijant, kad vėl nebūtų išgyvenamas kažkada patirtas meilės trūkumas ir nuoskaudos. Keista tai, jog „juo labiau žmogui trūko meilės, tuo labiau jis linkęs pats sukurti padėtį, kurios baiminasi. Jis pats primeta sutuoktiniui nekenčiamą vaidmenį, bet būna įsitikinęs, kad situaciją suvokia teisingai“ (Yves Dalpé, p. 164). Knygos „Neištikimybė nėra banali“ autorius sukūrė baimės mylėti teoriją, apimančią įvairias baimės rūšis: baimė būti kito žmogaus kontroliuojamam, baimė išgyventi gėdą, baimė būti atstumtam ir paliktam, baimė būti nemylimam ir skriaudžiamam. Šiomis baimėmis aiškinamos daugelis meilės abejonių, santuokos frustracijų, kurios gali išprovokuoti neištikimybę. O dažnai neištikimybė yra asmenybės sutrikimų pasekmė, dėl kurių poros santykiai tampa disfunkciniais.

Ryškesnių ar mažiau pastebimų bruožų, kuriais pasižymi viena ar kelios iš dvylikos DSM išvardytų disfunkcinių asmenybių, turime kiekvienas. Tačiau yra asmenų, kurių sutrikimas yra stiprus ir sąlygoja nekokybiškus poros santykius.

Narcizišku sutrikimu pasižymintys asmenys perdėtai sureikšmina save, stokoja empatijos ir nesugeba įsijausti į kitų žmonių poriekius bei jausmus. Dirbant su narcizišku žmogumi, psichoterapeutas turėtų jam suteikti galimybę pajusti savo giliai įsišaknijusį menkavertiškumą, saviapgaulę ir neviltį. Taip pat taktiškai paaiškinti, kad jo nesantuokinio nuotykio priežastis – klaidingas savo paties ir parnerio suvokimas.

Priklausoma asmenybė yra paklusni, klausia patarimų, prašosi nuraminama, vengia atsakomybės, kurią turėtų prisiimti suaugęs žmogus. Neištikimi priklausomi žmonės itin linkę nepaliaujamai blaškytis tarp sutuoktinio ir meilužio, ir nesugeba nutraukti santuokos. Priklausoma asmenybė turi greitai išmokti pati pasirūpinti savimi ir palaikyti lygiavertiškus artimus santykius, antraip ji nuolat bus apgaudinėjama.

Ribinės asmenybės asmeniniai santykiai gali svyruoti nuo perdėto mylimojo idealizavimo iki jo nuvertinimo. Jos nuotaika būna labai nepastovi, su depresijos, susierzinimo ar nerimo epizodais. Ribinės asmenybės nevedybinius santykius užmezga daugiausia iš keršto. Santuokos terapeutas privalo nuolat kontroliuoti ribinę asmenybę, nes ši nesugeba valdyti savo emocijų ir yra linkusi įsiveržti į kito asmeninę erdvę. Reikia išlikti tvirtam, bet sykiu neatstumti ribinės asmenybės.

Schizoidinė asmenybė – artimų santykių besikratantis vienišius. Dirbant su schizoidas svarbiausia juos išmokyti ramiai išsakyti savo jausmus, savo emocijas susieti su kūno reakcijomis bei mokyti juos elementarių socialinių įgūdžių, t.y. nevenkti akių kontakto, rodyti emocijas viešumoje.

Schizotipinės asmenybės dar labiau stokoja socialinių įgūdžių, yra labai susikaustę ir beveik nemoka bendrauti. Jie išsiskiria keista išvaizda, ekscentrišku elgesiu ir kognityviniais sutrikimais. Santuoka jiems netinka, bet jie turbūt niekada ir nesvetimauja. Schizotipinias asmenybes taip pat reikia mokyti socialinių ir bendravimo įgūdžių.

Nerimastingi žmonės paprastai santuokoje būna ištikimi, tačiau artimus santykius su kitu žmogumi užmezga tik įsitikinę, kad bus mylimi. Norint padėti nerimastingiems žmonėms reikia juos mokyti žodžiais išreikšti savo sunkumus bei padėti suprasti ryšį tarp jų noro pasprukti ir baimės būti išjuoktam.

Depresinės asmenybės, kaip teigiama DSM-IV, paprastai būna neryžtingi, melancholiški, nelaimingi, be polėkio ir džiaugsmo, nuvertina save. Dažniau jie tampa neištikimybės aukomis, negu patys būna neištikimi. Dirbant su depresinio tipo asmenybe, reikia pakeisti jos mąstymą, kuris formavosi nuo pat vaikystės.

Paranojiškos asmenybės mano, kad kiti siekia jas išnaudoti ar joms pakenkti. Jie yra pavydūs, įtarūs, priešiški ir agresyvūs. Paranojiškai asmenybei svarbu suvokti , kad jos priešiškumas skatina kitų žmonių priešiškumą. Su tokiais žmonėmis reikia būti itin empatiškam, kantriam, ramiam ir jautriai reaguoti į jų silpnybes.

Obsesinei-kompulsinei asmenybei itin svarbu tvarka, perfekcionizmas ir kontrolė. Ji dažnai pykstasi su sutuoktiniu dėl santuokos intymumui skiriamo laiko ir lytinių santykių dažnumo. Obsesinėms- kompulsinėms asmenybėms reikia suvokti, kad žmogui gyvenime reikia malonumų. Tokia asmenybė turi atsisakyti nerealių lūkesčių savo ir kitų atžvilgiu ir išmokti žodžiais išreikšti savo nesaugumo jausmą, abejones ir emocijas.

Histrioniniai asmenys iš pirmo žvilgsnio simpatiški, tačiau jie nuolat siekia dėmesio, jų nuotaika sparčiai keičiasi, jie impulsyvūs, linkę manipuliuoti ir gundyti. Tokios asmenybės būna neištikimos ir nesitenkina vienu mylimuoju. Terapijos tikslas dirbant su histrionine asmenybe – paskatinti suabejoti savo laikinų bei paviršutiniškų įsimylėjimų motyvais ir išmokti drąsiai įsipareigoti vienam asmeniui.

Negatyvistai yra nepunktualūs, užsispyrę, visada nepatenkinti, viską atidėlioja ir vilkina. Neištikimybė jiems – veiksminga priemonė susikaupusiam kartėliui išlieti. Vienintelis būdas efektyviai dirbti su negatyvistu – be priešiškumo atmesti jo elgesio modelį, stengiantis, kad jis suvoktų savo elgesio modelį ir jo nepageidautinas pasekmes.

Asociali asmenybė – vienas iš sunkiausių asmenybės sutrikimų tipų. Jie nejautrūs, neturi empatijos, niekina kitus ir rūpinasi tik savimi. Asocialūs žmonės nesugeba mylėti, bet linkę turėti keletą lytinių partnerių ir juos išnaudoti. Jie beveik niekada neužmezga ilgalaikių santykių.

Asmenybės sutrikimo kamuojami asmenys, nemokėdami bendrauti su artimu žmogumi, ima jausti nepasitenkinimą santuoka, o tada, ištroškę dėmesio ir žavėjimosi, linksta į neištikimybę. Tačiau daugelis gali išmokti mylėti, jei tik peržengs įprastas savo asmenybės ribas, o ne puls ieškoti dažnai liūdnos išeities, tokios kaip neištikimybė.

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/09/s-freud-psichoanalizes-ivadas/ Tue, 09 Nov 2010 11:43:51 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=769 Enrika Sinkevičiūtė ir Živilė Čiupkevičiūtė

Biografija

• Sigmundas Freudas – austrų psichiatras, neuropatologas, psichoanalizės pradininkas – gimė 1856 m. gegužės 6 d. Prašybore (buvusiame Fraiberge), Moravijoje, žydų šeimoje.
• Jis buvo pirmas vaikas iš 8 vaikų šeimoje.
• 1860 m. Su šeima persikėlė į Vieną, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį.
• 1873 m. Įstojo į medicinos fakultetą Vienos universitete.
• 1881 m. Jam buvo suteiktas Vienos universiteto nervų ligų docento laipsnis.
• 1886 m. išvyko į Paryžių, kur mokėsi iš garsiausio to meto Europos neurologo J. M. Charcot’o. Čia jis galutinai įsitikino, jog Paryžiuje neurologijos mokslas pripažįsta ne tik grynai kūniškas, bet taip pat psichines ir net metafizines nedaiktines šių ligų priežastis.
• 1886 m. vedė Marta Bernais ir su ja susilaukė 6 vaikų.
• Vėliau grįžo į Vieną. Svarbiausiu akstinu S. Freudo mokslinės minties raidai tapo tuo metu žinomas Vienos gydytojas J. Breuris, atskleidęs, kad neurotiniai pacientų simptomai turi prasmę – jų priežastis – “užspausti” nesąmoningi išgyvenimai (Meškauskienė, 2006). Tačiau Freudas nusivylė J. Breurio gydymui naudojama hipnoze ir sukūrė naują laisvųjų asociacijų metodą.
• 1902-1938 m. profesoriavo Vienos universitete, tyrinėdamas neuropatologiją, pagrindinį dėmesį skyrė psichoterapijai ir neurozių tyrinėjimams.
• 1915 – 1917 m. skaitė paskaitas apie psichoanalizę.
• 1939 m. rugsėjo 23 d mirė Londone, sirgdamas vėžiu.

Psichoanalizė

Psichoanalizė yra pirmoji visapusiška asmenybės teorija, kurios pagrindas – neįsisąmoninti seksualiniai bei agresyvūs instinktai. Pagal šią teoriją, psichiką sudaro id, ego ir superego (stuktūrinis modelis) bei sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė (topografinis modelis). S. Freudas savo teorijoje teigia, kad kiekvienas žmogus pereina psichoseksualinio vystymosi stadijas (oralinė, analinė, falinė, latentinė, genitalinė), kurios yra biologiškai determinuotos ir būdingos visiems žmonėms nepriklausomai nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jie gyvena. S. Freudas išskyrė gynybinius mechanizmus (išstūmimas, projekcija, perkėlimas, racionalizacija, reakcijos dariniai, regresija, sublimacija, neigimas). Tai yra neracionalūs metodai, kuriuos ego pradeda naudoti tuomet, kai nesugeba su nerimu susitvarkyti racionaliai. Įvairūs vaikystės trauminiai potyriai sukelia neurozes, tad psichoanalitinės terapijos tikslas – neurozinio konflikto išsprendimas. Naudojami metodai – laisvosios asociacijos, pasipriešinimo interpretacija, perkėlimo analizė, sapnų analizė, emocinis perauklėjimas (Perminas, Goštautas, Endriulaitienė, 2004).

Psichoanalizės įvadas. Paskaitos

Knygoje tiksliai atkurtos paskaitos, kurias du žiemos semestrus (1915 – 1916; 1916 – 1917) S. Freudas skaitė mišriai abiejų lyčių gydytojų ir mėgėjų auditorijai. Pasitelkdamas palyginimų, ligos istorijų pavyzdžių, S. Freudas atskleidžia pagrindinius psichinių – ypač nesąmoningų – reiškinių dėsningumus, remdamasis trimis pagrindinėmis psichoanalitinio tyrinėjimo sritimis: riktais, sapnais ir neuroziniais simptomais.

Pirmoji knygos dalis – „Riktai“. Anot S. Freudo, žmogus gali apsirikti, kai: yra pavargęs ar nesveikuoja; yra susijaudinęs; kai jo dėmesį prikausto kiti dalykai (Freud, 2009). Tačiau knygoje nagrinėjami riktai, pasitaikantys žmonėms, kurie nėra nei pavargę, nei išsiblaškę ar susijaudinę, o yra normalios būsenos. Tokiu atveju riktai išreiškia konfliktą tarp skirtingų sąmonės ir pasąmonės ketinimų. Vieną ketinimą stengiamasi slopinti, tačiau apsirikimo metu jis nei galutinai nuslopinamas, nei visiškai atsiskleidžia. Taigi riktas – tai kompromiso padarinys, kiekvieno iš dviejų ketinimų pusiau sėkmė, pusiau nesėkmė (Freud, 2009).

Riktų gali būti įvairių rūšių: šnekos riktas, kai pvz., norėdamas pasakyti vieną žodį ištariamas kitas; rašymo riktas, kai vietoj vieno žodžio parašomas kitas; skaitymo riktas, kai perskaitoma ne tai, kas atspausdinta ar parašyta; klausos riktas, kai išgirstama ne tai, kas sakoma ir kai tai nėra susiję su organiniais klausos sutrikimais; marša (laikina), kai pvz., nepavyksta atsiminti gerai žinomo vardo, kuris prisimenamas vos jį išgirdus; nukišimai bei daiktų pasisavinimai.

Antroji knygos dalis – „Sapnai“. S. Freudo teigimu, sapnai yra būdingi visiems sveikiems žmonėms. Sapnas yra būdas, kuriuo psichika reaguoja į miegant veikiančius dirgiklius. Dažniausiai tai vizualūs vaizdai, bet gali pasitaikyti ir jausmų, minčių ar kitų juslių pasireiškimų. Sapnai gali būti patys įvairiausi: trumpi ar ilgi, ryškūs ar migloti, prasmingi ar absurdiški. Pagrindinė sapno ypatybė yra ta, kad jį sukelia noras, o jo turinį sudaro šio noro patenkinimas. Antra nuolatinė ypatybė: sapnas ne tiesiog išreiškia mintį, bet kaip haliucinainis išgyvenimas vaizduoja, jog noras išsipildė. Šioje knygos dalyje S. Freudas bando aiškinti sapnų prasmę, pasitelkdamas laisvųjų asociacijų metodą. Kartais sapno galime nesuprasti dėl iškraipymo, kuris yra cenzūros padarinys – cenzūros, kurią tam tikros Ego priimtinos tendencijos nukreipia prieš nepadorius norus, kurie prabyla miegant. Knygoje taip pat aprašomi archajiški sapno bruožai: individuali priešistorė, vaikystė arba visos žmonijos raida bei simbolių reikšmės.

Trečiojoje knygos dalyje pavadinimu „Bendroji neurozių teorija“ rašoma apie neurozes, jų kilmę, terapinius principus, dirbant su neurozėmis sergančiais žmonėmis. Neurozė – trauminis negalavimas, atsirandantis pernelyg sustiprėjus afektiniam išgyvenimui, kurio ligonis neįstengia įveikti. Neurozių prigimtis – dažniausiai seksualinė (kyla dėl nepriimtinų seksualinių norų atsižadėjimo ar patirtų seksualinių traumų). Būtina simptomo egzistavimo sąlyga yra ta, kad kažkoks psichinis procesas nesibaigė normaliai. Todėl žmogus labai priešinosi tam, kad tas psichinis procesas neprasiskverbtų iki sąmonės (jį išstumė į pasąmonę). Būdamas nesąmoningas, jis buvo pakankamai galingas, kad sukurtų simptomą. Tokiu būdu neurozinis simptomas tapo daliniu užmaskuotu pasąmoninio konflikto patenkinimu.

Šioje knygos dalyje pristatomi ir analizuojami tokie asmenybės sutrikimo tipai, kaip įkyriųjų būsenų neurozė (pagal DSM-IV: obsesinis – kompulsinis sutrikimas), isterinės asmenybės sutrikimas, narcistinis asmenybės sutrikimas. Taip pat pristatoma analitinė terapija, kurios tikslas – atgaivinti simptomus sukėlusį konfliktą ir išspręsti jį kitaip, pasitelkus tas varomąsias jėgas, kurių anuomet stigo pacientui.

Knygos kritika

Kaip knygos privalumus galima išskirti tai, jog joje:

• Nuosekliai argumentuojama;
• Pateikiama kontrargumentų jau egzistuojančiai bei galimai kritikai;
• Pripažįstami pristatomos teorijos trūkumai;
• Paskaitų formatas suteikia knygai gyvumo;
• Gausu pavyzdžių iš praktikos.

Knygos trūkumai

• Reikia būti iš anksto bent šiek tiek susipažinus su psichoanalitine teorija tam, kad visiškai suprastum dėstomas mintis.
• Pateikiami teoriniai samprotavimai reikalauja ir iš skaitytojo gebėjimo giliai analitiškai mąstyti (o tai susiaurina potencialių susidomėjusių knyga skaitytojų skaičių).

Subjektyvus įspūdis apie knygą

Nustebino autoriaus pateikiamos gilios įžvalgos, gebėjimas argumentuotai dėstyti sudėtingus teorinius samprotavimus. Knyga naudinga tuo, jog gana išsamiai supažindina su psichoanalizės principais, pateikiami realūs pavyzdžiai iš praktikos, palyginimai, argumentai padeda įvertinti psichoanalizės pagrįstumą.

Įspūdį palikusi citata:

„Amžiams bėgant naiviai žmonijos savimeilei mokslas sudavė du sunkius smūgius. Pirmąjį – paskelbęs, kad mūsų žemė nėra Visatos centras, kad ji tėra mažytė neįsivaizduojamo dydžio pasaulinės sistemos dalelė <…>. Antrąjį smūgį žmonija patyrė tada, kai biologiniai tyrinėjimai paneigė privilegijuotąjį žmogaus tvėrimą, parodė, kad žmogus kilęs iš gyvūnų pasaulio ir negali atsikratyti savo gyvūniškos prigimties <…>. Bet trečią, patį skaudžiausią smūgį žmogaus didybės manijai suduos šiandieniniai pasichologiniai tyrinėjimai, liudijantys, kad Ego nėra net savojo būsto šeimininkas, kad jis turi pasitenkinti apgailėtinomis žiniomis apie nesąmoningus savo psichikos gyvenimo vyksmus” (Freud, 2009, p. 295-296).

Šia citata autorius išreiškia idėją, kad, jo manymu, taip priešinamasi pasąmonės srities sureikšminimui (kas akivaizdu buvo iš to meto psichoanalizės kritikų) ne todėl, kad ši sritis sunkiai suvokiama ar kad sunku gauti jos egzistavimą patvirtinančių įrodymų, bet todėl, kad žmogui iš esmės sunku pripažinti, kad jis valdomas savo nekontroliuojamų nesąmoningų impulsų.

Literatūra:

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/03/eric-berne-zaidimai-kuriuos-zaidzia-zmones-zmogiskuju-santykiu-psichologija/ Wed, 03 Nov 2010 07:33:37 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=765 Baranauskaitė Eglė, Kairytė Laura, Matonytė Monika

Eric Berne – transakcinės analizės pradininkas, gimęs 1910 metų gegužę Monrealyje, Kanadoje kaip Eric Leonard Bernstein, bendrosios praktikos gydytojo Davido Hiller Bernstein ir profesionalios rašytojos ir redaktorės Saros Gordon Bernstein šeimoje, kurie emigravo į Kanadą iš Lenkijos ir Rusijos. Eric tėvų meilę dalijosi su vienintele sesute – penkeriais metais jaunesne Greise. Tėvo pavyzdį šeimoje Eric Berne matė neilgai, nes 1921 metais sulaukęs vos 38 metų tėvas mirė nuo tuberkuliozės ir šeimos rūpesčiai gulė ant motinos ir jo kaip vyresnio sūnaus pečių. Tėvas ir sūnus buvo labai artimi, Eric visur lydėdavo tėvą ir žavėjosi medicina. Manoma, kad tėvą atėmusi liga paskatino E.Berne sekti tėvo pėdomis ir studijuoti mediciną. Taigi 1935 metais jis sėkmingai pabaigė chirurgijos studijas McGill universitete, kuriame studijavo ir abu Berne tėvai. 1936 metais E.Berne pradėjo psichiatrijos (psichoanalizės) rezidentūrą Jeilio (Yale) medicinos universitete.

Apie 1938 – 1939 metus Eric Leonard Bernstein gavo Amerikos pilietybę ir tapo Eric Berne, kaip jį žino plačioji visuomenė šiandien. 1940 metais E.Berne Norwalk, Konektikute įrodė, jog gali užsiimti privačia praktika. Kaip tik ten jis sutiko savo pirmąją žmoną Elinorą, su kuria greitai susituokė ir susilaukė dviejų vaikų: Ellen ir Dovydo. 1946 metais po karinės tarnybos Eric Berne išsiskyrė su žmona. Nusprendžia, kad produktyviam tolimesniam darbui reikia ramios aplinkos, todėl persikelia į Carmel, Kalifornija. Čia Eric Berne sutiko jauną, išsiskyrusią moterį Dorothy de Mass Way. 1949 metais E.Berne ir Dorothy antrą kartą davė įžadus. Pastaroji jo santuoka su Dorothy netruko ilgai ir jų keliai draugiškai išsiskyrė.

Eric Berne buvo labai ambicingas ir pasitikintis savimi, todėl manė, kad gali įnešti į psichoanalizę kažką naujo. Jis atsidėjo darbui, nes griežtai nutarė išvystyti naują psichoterapijos metodą vienas. Kurdamas transakcinę analizę jis norėjo daugiau dėmesio skirti ne psichikos analizei, kaip tai darė jo mokytojas Z.Freud, tačiau gilintis į santykius. Tačiau ši analizė kaip ir psichoanalizė, didelę reikšmę teikia vaikystei. Teigiama, jog vaikystėje patirti tėvų draudimai ar leidimai suformuoja mūsų sprendimus, požiūrį į gyvenimą. Eric Berne, kurdamas savo teoriją, daugiausia dėmesio skyrė išoriniams santykiams ir jų dinamikai.

„Daugeliu aspektų Vaikas yra vertingiausia asmenybės dalis, individo gyvenimui jis gali suteikti tai, ką tikras vaikas suteikia šeimai – žavesio, malonumo ir kūrybingumo“ (E.Berne, 2008, p.28).

1964 metais Berne ir jo kolegos nusprendė įkurti asociaciją, atsižvelgdami į didėjantį narių – profesionalų skaičių ir už JAV ribų pavadino ją Tarptautine transakcinės analizės asociacija,. Tai pačiais metais E. Berne pristatė knygą „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“. Ji tapo didžiuliu bestseleriu. Po šio pasisekimo profesinėje srityje 1967 metais dar kartą vedė, naująja žmona tapo Torre Peterson. Santuoka truko tik 3 metus. Iš karto po skyrybų 1970 m. birželio mėnesį Berne išgyveno pirmuosius du širdies priepuolius. Paradoksalu, tačiau kelias savaites prieš pirmą širdies priepuolį, savo 60-ojo gimimo dieną, Berne savo draugams džiaugėsi, kaip gerai jis jaučiasi. Jis buvo hospitalizuotas, tačiau ir gulėdamas lovoje nepaliovė dirbti, po trijų savaičių jis iškentė kitą širdies priepuolį, šį kartą masinį. Eric Bernė širdis sustojo 1970 m. liepos 15-ąją.

Žmogaus kuriamų santykių analizę autorius pavadino – transakcine analize. Žodis „transakcija“ reiškia – socialinio bendravimo vienetą. Socialinė aplinka, kurioje gyvena žmogus, suteikia puikias sąlygas jam patenkinti bendravimo poreikį. Asmenys kurdami santykius naudoja žaidimus. Transakcinė analizė naudojama šiems žaidimams analizuoti ir atskleisti jų reikšmę žaidžiantiems asmenims.

Norint suprasti transakcinės analizės teoriją, reikia suprasti ego būsenas – nuoseklias jausmų sistemas, veiksmų požiūriu, kurios skirstomos į kategorijas: a) ego būsenos, primenančios tėvus; b) ego būsenos, autonomiškai nukreiptos objektyviai vertinti realybę; c) archajiškų liekanų turinčios ir ankstyvojoje vaikystėje įsitvirtinusios, ego būsenos. Transakcinės analizės autoriaus šios trys ego būsenos vadinamos: Tėvu, Suaugusiuoju ir Vaiku. Tolimesnė santykių analizė atskleidžiama per šias tris ego būsenas. Pasak autoriaus vykstant bendravimui, žmogus bendrauja būdamas kažkurioje iš ego būsenų, kurios ir nulemia santykių ar vienkartinio bendravimo susiklostymą.

”Kiekvienas viduje turime mažą berniuką arba mergaitę“ (E.Berne, 2008, p.27 ).

Paprasta transakcinė analizė siekia nustatyti, iš kuriuos ego būsenos kilo transakcinis stimulas, o kuri suteikė transakcinį atsaką. Transakcinis stimulas – tai asmuo pradėjęs pokalbį, transakcinis atsakas – asmuo vienaip ar kitaip atsakęs į siųstą stimulą. Teisingiausias ir paprasčiausias bendravimas yra tas, kuriame dalyvauja Suaugusiojo būsenos. Antra pagal paprastumą transakcija – tai Vaiko ir Tėvo būsenų. Autorius teigia, kad teisingas komunikavimas turi būti papildantis vienas kitą, tai reiškia atsakas yra toks, kokio tikimasi, išplaukiantis natūraliai. Papildančios transakcijos trukmė yra neribota.

Labiausiai analizuojamas bendravimas šioje knygoje yra – susikertančioji transakcija, kai atsakas į stimulą iš tikėtosiosios Suaugusiojo pozicijos pereina į Vaiko arba Tėvo poziciją. Tada iššaukiamas konfliktas. Tipiškas pavyzdys psichoanalizėje – klasikinė perkėlimo reakcija. Į šiuos vadinamus žaidimus gali būti įtraukti nebūtinai du asmenys. Autorius teigia, kad geriausias sprendimas, kuris gali nutraukti santykius ardantį arba prie pykčių vedantį žaidimą – tai asmenų perėjimas i Suaugusiojo būseną, kuri leidžia protingai ir adekvačiai reaguoti į situaciją arba atsisakymas žaisti žaidimą. Žaidimų gausa yra labai įvairi, kiekvienas jų atskleidžia dalyvių pozicijas, užmojus ir tikslus. Žaisdami žmonės dažnai mėgaujasi neigiamais iš žaidimo gautais jausmais, skaudindami ir nusimesdami nuo savęs atsakomybę. Žinojimas, kad vyksta žaidimas, kurio baigtis nėra gera, padeda pasukti žaidimo tėkmę kita vaga arba jo visai nepradėti, tačiau tai reikalauja savianalizės ir pastabumo bei nemažai pastangų, kad žaidimas būtų sukontroliuotas ir nukreiptas kita linkme. Dažnai net psichoterapeutai būna įtraukiami į asmenų ar porų žaidimus, kada situacija arba būna suvaldyta profesionalo arba dar labiau įsisiūbuoja.

Kiekvienas suprasdamas savo vidinį Tėvą, leisdamas pasireikšti vidiniam Suaugusiam ir kontroliuodamas savo vidinį Vaiką, galime žaisti žaidimus, kurie suteikia mums malonumo ir ugdo teisingus santykius.

Knyga „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ plačiajam skaitytojų ratui pristato bendrus transakcinės analizės principus, atskleidžia ydingus „žaidimus“, kuriais žmonės traumuoja ir emociškai išnaudoja vienas kitą. Pasak E. Berne, šie žaidimai yra ritualinės transakcijos arba tarpasmeninio elgesio modeliai, kurie gali rodyti paslėptus jausmus ar emocijas. Knygoje aprašomi ne tik patys žaidimai, bet ir kuo tuos žaidimus galima pakeisti bei reguliuoti.

Knygoje atskleidžiama, kad transakcinė analizė svarbi kalbant apie priklausomybes. Nepasiekus trokštamo malonumo jaučiama frustracija, kuri daugelį priveda prie alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų vartojimo. L. Bulotaitė (2009) kalbėdama apie tokį malonumo patenkinimą ir taip besivystančią priklausomybę, teigia, kad tai gali būti paaiškinama transakcinės analizės modeliu. Konkrečiai aptariami E.Berne žaidimai, vadinami „Žaidimais visam gyvenimui“, kurie paliečia beveik visus aplinkinius ir tampa svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi. Jiems priskiriami žaidimai „Alkoholikas“, „Narkomanas“. Kadangi nėra galutinai įrodytos piknaudžiavimo priežastys, kaip biologiniai ir fiziologiniai sutrikimai, priklausomybė analizuojama kaip socialinė transakcija, kai žmogus perlenkia lazdą. Žaidimai, kurie siejasi su priklausomybėmis įvardinami, kaip labai rimti ir jų atsisakyti yra labai sunku.

Pradiniuose „Alkoholiko“ žaidimo etapuose žmona gali vaidinti tris antraplanius vaidmenis: vidurnaktį – Kvailelę, kuri girtuoklį nurengia, išverda jam kavos, leidžia jam save mušti; ryte – Persekiotojos, kuri plūsta Alkoholiką už jo įpročius; vakare – Gelbėtoja, maldaujančia atsisakyti savo įpročių.“ (E. Berne, 2008, p. 74)

Transakcinės analizės terapijos tikslas – žmogui padėti tapti autentiškam, išmokti kurti santykius, kurie būtų pagrįsti intymumu, tikra meile, atvirumu. Todėl transakcinės analizės grupinės sesijos metu stengiamasi analizuoti savo žaidimus, padedama suprasti, kokį vaidmenį atlieka klientas, kokie yra jo poreikiai, kaip jis gauna pasitenkinimą. Siekiama parodyti, kaip įmanoma poreikius patenkinti ne žaidžiant žaidimus, o sukuriant tikrą ir atvirą santykį.

“Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės” tai knyga, kuri naudinga, ne tik psichologams ar psichoterapeutams, bet ir paprastiems žmonėms, kurie domisi žmonių santykiais. Ji padeda pamatyti, kaip žmonės elgiasi, kai bijo artumo. Tai knyga, kuri pasižymi aiškia tvarka, sistema ir schemomis. Knygoje aprašoma terapijos rūšis turėtų patikti analitinio mąstymo žmonėms, kuriems reikia aiškių apibrėžimų, paaiškinimų ir sistemos. Taip pat galima būtų pavadinti šią knygą intriguojančia, nes suteikiama galimybė pažinti savo gyvenimo dėsningumus, išsiaiškinti, į kokius žaidimus su kitais žmonėmis esame įsivėlę.

Asmeniškai mums pati knyga dėl savo sistemiškumo ir daug schemų nelabai patiko ir laisvalaikiu pasirinktumėme skaityti kažką kito. Tai lėmė, jog knyga sunkai skaitoma, esti nemažai terminų ir reikalauja susitelkimo būtent ties tuo, ką skaitai. Knygos didelis minusas, jog skaitant šią knygą lieka neaiškumų, sričių, kurios yra aptariamos per siaurai, tačiau anot autoriaus, visa tai yra aptariama kitose jo knygose.

Knygos privalumams priskirtume gausų teorijos iliustravimą pavyzdžiais. Aprašyti žaidimai, beveik visada turėdavo bent po vieną gyvenimišką pavyzdį, tai padeda aiškiau suprasti patį žaidimą. Taip pat knygoje yra pabrėžiama, kad ne visi žmonės žaidžia. Net ir tie kurie žaidžia, gali išsilaisvinti nuo žaidimų. Akcentuojama ir sveika asmenybė, o ne tik patologiška.

Tačiau, knygoje pateiktų žaidimų gausa kelia pasimetimą, nes jie visi panašūs. Ypač didelis trūkumas yra žaidimų pavadimų sutrumpinimas trimis raidėmis. „Negalėdama žaisti JNPM ir KJĮ, kuriais užpildydavo terapijai skirtą laiką, moteris ėmė atidžiau nagrinėti savo elgesį <…>“ (psl.164). Beskaitant, turi vartyti visą knygą, kad prisimintum ką reiškia sutrumpinimas. Nors yra pateikiama žaidimų analizė, ji nėra pateikiama prie kiekvieno. Pati žaidimų analizė yra išdėstoma tik punktais, kas nesuteikia analizei aiškumo.

Įsimintinos citatos:

„Sąmoningumas reiškia sugebėjimą savo akimis pamatyti kavinuką ir savo ausimis išgirsti paukščių čiulbėjimą, o ne taip, kaip žmogus išmokytas“. (E. Berne, 2008, p. 188)

„Dabartį suvokiantis žmogus yra gyvas, nes jis žino, ką jaučia, kur yra, jis junta laiko tėkmę. Jis žino, kad kai mirs, tie medžiai ir toliau žaliuos, tačiau jo jau čia nebebus, ir jis negalės į juos pažvelgti, tad nori išvysti juos dabar taip aiškiai, kaip tik įmanoma“. (E. Berne, 2008, p. 190)

Naudota literatūra

• Berne E. (2008) „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. Vilnius: Vaga.
• Bulotaitė L. (2009) „Priklausomybių anatomija“ Vilnius: Tyto Alba.
• Stewart I. (1994) „Eric Berne – Key figures in counselling & Psychotherapy series“. London.
• Transactional analysis. Aplankyta 2010-10-14, http://www.businessballs.com/transactionalanalysis.htm
• Games People Play: The Psychology of Human Relationships (2006). Aplankyta 2010-10-06, http://www.ericberne.com/Games_People_Play.htm
• The International Transactional Analysis Association. Aplankyta 2010-10-20, http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:uh-Ir84XUKsJ:www.itaa-net.org/ta/bernehist.htm+who+is+eric+berne&cd=5&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/11/03/claude-m-steiner-scenarijai-kuriais-gyvena-zmones-transakcine-scenariju-analize/ Wed, 03 Nov 2010 07:07:43 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=761 Aušra Kalnikaitė, Mindaugas Naudžiūnas

Apie autorių

Claude M. Steiner gimė 1935 metais Prancūzijoje, vaikystę praleido Meksikoje, 1952 metais atvyko studijuoti inžineriją į Kaliforniją, tačiau po penkerių metų sutiko transakcinės analizės teorijos sukūrėją Eric Berne ir tapo jo mokiniu. 1965 metais, Steiner tapo klinikinės psichologijos daktaru, ilgainiui ir Berne kolega, bendradarbiu, draugu bei Tarptautinės transakcinės analizės asociacijos vienu iš įkūrėjų (1969). Nuo 1970 iki šiol užsiima privačia praktika. 1971 ir 1980 metais gavo Eric Berne mokslo premijas.

Steiner praktikuoja vadinamąją radikaliąją psichiatriją, kurios pagrindas – ne medicininis, o socialinis požiūris į individą. Didžiausią dėmesį mokslininkas skiria kasdieniam žmogaus gyvenimui ir jo scenarijams, alkoholizmo problemai, „emociniam neraštingumui“. Labai domisi emocijų, ypač meilės svarba žmonių gyvenime, rašo ir skaito paskaitas šia tema. Autoriaus asmeninį tinklapį su gausiu jo darbų sąrašu rasite čia.

Transakcinė analizė

Transakcinės analizės (TA) tėvas yra Eric Berne (JAV), kurį psichoanalizės mokė pats S. Freud, todėl TA buvo sukurta kaip psichoanalizės atšaka, kuri tiesiog skyrė daugiau dėmesio ne psichikos analizei, bet santykiams. Kuo toliau, tu labiau Berne požiūris nuo froidizmo skyrėsi. TA specialistai mano, jog būtent pokyčiai tarpusavio santykiuose keičia ir mūsų savijautą.

TA skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių aiškia tvarka, sistema ir schemomis. Ši terapijos rūšis yra tikra atgaiva analitinio mąstymo žmonėms, kuriems reikia aiškių apibrėžimų, paaiškinimų ir sistemos. Kartu ši terapijos rūšis labai intriguojanti – juk norime pažinti savo gyvenimo dėsningumus, išsiaiškinti, į kokius žaidimus esame įsivėlę su kitais. O toks žaidimo įsisąmoninimas atveria kelią kitokiam santykiui – intymiam, atviram bendravimui. Giliai viduje to siekiame visi.

Berne daugelį savo radikalių idėjų pristatė aforizmų forma, tikėdamasis sušvelninti jų keliamą nuostabą ar šoką.

Viena iš pirmųjų, ir, ko gero, svarbiausia Berne idėja (aforizmas) bei TA koncepcija, kad “Žmonės gimsta princais ir princesėmis, tačiau tėvai paverčia juos varlėmis“ (Steiner, 2009) . Remiantis šia idėja, galima teigti, kad psichiatras, norėdamas rezultatų, turi remtis įsitikinimu, kad psichiniais “pacientais” žmonės tampa ne dėl vidinių silpnybių, bet dėl išorinių aplinkybių. Iš čia ir egzistencinė pozicija, kad žmonės pilnai išnaudoja savo potencialą, kai laikosi nuostatos „Aš sveikas, tu sveikas“. Todėl ir psichiatras, norėdamas gauti teigiamų rezultatų, turi laikytis šios nuostatos ir bandyti ją įteikti klientui, kad sveikas yra ir jis, ir jį supantys žmonės. Tik tada pagerės jo požiūris į save ir kitus, juk dažniausiai ir kreipiamasi dėl nesėkmingo bendravimo, o tokį bendravimą sukelia būtent netinkamas požiūris.

Kitas radikalus požiūris – naudoti suprantamą kalbą bei neslėpti informacijos nuo klientų, kai iki tol buvo įprasta, kad žmonės neprivalo būti informuojami apie jų sutrikimus arba informacija būdavo pateikiama nesuprantamai, nepaaiškinant, kas jiems yra ir ką jie turėtų daryti. Taip pat pradėta labiau bendradarbiauti su klientais, sudarant kontraktą, jog klientas duoda visišką sutikimą ir pasižada bendradarbiauti terapijos metu. Būtent dėl šio požiūrio ši teorinė kryptis yra gana nesunkiai perprantama, nes stengiamasi vartoti kuo paprastesnes ir lengviau suprantamas sąvokas. Ir dėl to tarp jo ir kitų specialistų kilo konfliktas, nes tai buvo absoliučiai nauja ir neįprasta.

Trečiasis, radikaliausias, požiūris – visus psichinių sutrikimų turinčius žmones galima pagydyti. Nėra nepagydomų ligų, tiesiog neatrasti būdai joms išgydyti. Reikia į psichiatriją žiūrėti paprastai ir stengtis klientą išgydyti per kuo trumpesnį laiką. Kaip pavyzdį Berne pateikia žmogų, kuris įsivaro rakštį ir jam dėl to pasireiškia įvairūs sutrikimai, pradedant nuo šlubčiojimo, iki galvos skausmo. Paprastas psichiatras prilyginamas chirurgui, kuris apžiūri tą žmogų, pradeda vardinti, kiek jis turi negalavimų, ir pasakoti, kaip sunku juos visus išgydyti, kad tai truks porą metų, klientas turės irgi turės dėti labai daug pastangų, tačiau vis tiek nėra jokių garantijų, kad klientas išgis. O Berne save prilygina chirurgui, kuris tą rakštį tiesiog ištraukia, ir klientas per porą dienų visiškai išgyja. Taigi pagrindinis darbas turi būti išgydyti klientą ir stengtis tai padaryti kuo paprastesniu keliu.

Apie knygą

Knygoje daugiausia analizuojamos priklausomybės, jų gydymas, taip pat gyvenimo scenarijų tipai bei jų susidarymas, poziciniai žaidimai, kurie žaidžiami galios principu. Pateikiama TA samprata ir ego schemos (tėvo, suaugusiojo, vaiko). Autorius remiasi kolegos E. Berne jau pradėtu darbu. Knygoje pateikiama daug realių ir nebanalių pavyzdžių. Atsižvelgiant į knygos parašymo datą – intriguoja tai, jog problemos, buvusios aktualios tada, išlieka tokios ir dabartinėje visuomenėje.

Dėmesys dažnai atkreipiamas į spontaniškumą, intymumą ir supratimą. Šių savybių slopinimas išprovokuoja banaliuosius arba tragiškuosius gyvenimo scenarijus: be džiaugsmo, be meilės, be proto. Autorius atkreipia dėmesį, jog didžioji dalis populiacijos gyvena pagal scenarijus (tik kai kurie jų būna unikalūs), tačiau pasitaiko išimčių – žmonių, kurie tiesiog neturi scenarijaus.

Pateikiama daug situacijų, kuriose žaidžiamas „Gelbėtojo – aukos – persekiotojo“ žaidimas. Žaidimas įdomus tuo, jog vaidmenys tarp dalyvių kinta. Claude Steiner pateikia patarimų, kaip neįsivelti į šį žaidimą ir kodėl derėtų jo vengti bei kaip terapijos dalyviams padėti atsikratyti įpročio jį žaisti.

Autorius daug dėmesio skiria grupinei terapijai, pabrėžia jos privalumus, tačiau nenuvertina ir individualiosios. Grupinė terapija tarsi atspindi realaus gyvenimo situacijas, čia žmogus gali mokytis suprasti interakcijas tarp narių. Dar vienas TA skirtumas nuo paprastos grupės terapijos yra tas, jog TA sudaromas kontraktas su klientu – abipusė sutartis – kokių tikslų terapijos metu bus siekiama. O individualioji psichoterapija orientuojasi daugiau į vidinius žmogaus išgyvenimus, o ne sąveiką su išoriniu pasauliu.

Kritika

Knyga paliko įspūdį todėl, jog kalbama apie daugelį reiškinių, kurie būdingi šiuolaikinei visuomenei. Dėstoma glaustai ir aiškiai – nuo problemos atsiradimo, iki jos panaikinimo priemonių ir orientavimo kitokiam elgesiui. Tiesa, kai kurie žaidimai pateikiami gan sudėtingoje formoje. Suprasti visus ego ir jų pasireiškimo aplinkybes taip pat buvo gana keblu. Patiko realių pavyzdžių gausumas ir jų aiškinimas, o ne tik „sausos“ teorijos perteikimas. Knyga gana sudėtinga, ypač kai tikimąsi lengvo, paprasto turinio pasidomėjus Berne idėjomis, tačiau paaiškinimų gausa padeda viską suprasti ir skaityti būna įdomu.

Sudomina ir tai, kad autorius kupinas gan novatoriškų idėjų. Viena iš jų – klientui, prieš pradedant lankytis pas terapeutą, rekomenduojama su juo pasikalbėti ir patyrinėti jį (ar jis atitiks jo lūkesčius) – už tai neturėtų būti imami pinigai.

Įstrigusios mintys

Ši ištrauka patiko todėl, kad parodo, apie ką ši knyga ir į ką orientuota:

„Ši knyga orientuota į vidutinį amerikietį – individą, turintį nuosaikų maisto, pastogės, (galbūt) erdvės, saugumo, vandens ir (tik šiek tiek) gryno oro atsargų, todėl čia kalbu apie į dirbtinio prisilietimų trūkumo sukeltą depresiją nukreiptą terapiją (šio tipo depresija šioje visuomenės grupėje dažniausia).“

Labai patraukė ir autoriaus pateiktas pavyzdys bei nuomonė, kad išgydyti klientą galima taip pat lengvai, kaip ištraukti rakštį.

Naudota literatūra:

• Claude. M. Steiner (2009). Scenarijai, kuriais gyvena žmonės. Transakcinė gyvenimo scenarijų analizė. Vilnius: Vaga.
• http://www.emotional-literacy.com/index.htm (žiūrėta 2010-10-20).

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/inger-anneberg-sielvartas-po-savizudybes/ Mon, 25 Oct 2010 08:44:21 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=759 Gabija Baldauskaitė, Kristina Kerpytė

Inger Anneberg – danų tautybės rašytoja ir žurnalistė. Ji gimė 1956 m. Šiuo metu gyvena Oderio mieste su taip pat žurnalisto profesiją pasirinkusiu vyru I. Saliamonu. Jie turi tris vaikus – Niną, Troelį ir Viktoriją. Oderyje I. Anneberg yra įkūrusi ir savo įmonę. Šios įmones tinklalapyje žurnalistė pasakoja apie didelę meilę savo šeimai, namams, kelionėms bei darbui.I. Anneberg darbai daug pasako apie veiklią ir talentingą jos asmenybę. Pagrindinės I. Anneberg specializacijos sritys – žmonių patiriamos krizės ir sveikatos antropologija. Ji studijavo sveikatos antropologiją Arho universitete. 13 metų dirbo radijo stotyje, 3 metus kūrė kino juostas seminarams ir metus dėstė Danijos žurnalistų mokykloje. Kai I. Anneberg dukrelei Viktorijai suėjo ketveri, mergaitė susirgo kraujo vėžiu. Remiantis savo patyrimu, ji nusprendė parašyti knygą. 1998 m. buvo išleista knyga „Vilties labirintas“ – apie leukemiją ir vaikus, sergančius šia liga. Ši istorija žurnalistei ir jos dukrelei baigėsi laimingai – kaulų čiulpų transplantacija buvo sėkminga ir Viktorija dabar yra sveika, gyvenimu besidžiaugianti 15 metų paauglė.

Didžiausi I. Anneberg nuopelnai – savižudybių bei jų prevencijos srityje. Ji sukūrė tris dokumentinius filmus šia tema, tinklalapį apie krizes, dalyvavo įvairiose konferencijose. Vienas geriausių jos kūrinių – knyga „Sielvartas po savižudybės. Knyga tiems, kuriuos paliko...“. Tai knyga, kurioje aprašomos tikros istorijos ir realūs žmonių išgyvenimai po artimųjų savižudybių. I. Anneberg savo knyga siekė kuo atviriau atskleisti, ką patiria paliktieji, todėl, kad šia tema visuomenėje kalbama per mažai. Ji pati važinėjo asmeniškai susitikti su žmonėmis, sutikusiais pasidalinti savo istorijomis. Siekant dar didesnio atvirumo ir noro „nuimti paslapties šydą“ nuo šios paprastai vengiamos temos, dauguma pasakojimų nėra anonimiški. Tai turėtų būti ženklas, kad paliktiems savižudžių žmonėms yra svarbu ir būtina apie tai kalbėtis, šeimos narių ir aplinkinių tylėjimas – tai ne išeitis. Tyla tik dar labiau pagilina savižudybės sielvartą ir gali turėti neigiamos įtakos žmogaus psichologinei ir fizinei būsenai. Dauguma prisidėjusių prie šios knygos savo istorija, pajuto palengvėjimą ir tai dar kartą įrodo, koks reikalingas atvirumas ir kalbėjimas patyrus savižudybės netektį.

Knygos pagrindą, kaip jau buvo minėta, sudaro tikros, neanonimiškos žmonių istorijos apie artimųjų savižudybes. Knyga sudaryta taip, kad šalia pasakojimų būtų ir tam tikri profesionalūs komentarai apie savižudžių paliktų žmonių sielvarto tendencijas, minima ir savižudybių statistika, o knygos pabaigoje konkrečiau pasakojama ir apie pagalbą paliktiesiems. Pagrindinis dėmesys čia – savižudžių artimiesiems. Savižudybė čia nagrinėjma trim pagrindiniais aspektais:

– Pirmoji dalis – „Jausmai ir reakcijos“. Šioje dalyje didžiausias dėmesys paliktųjų išgyvenimas, kurie pasižymi prieštaringumu – nuo kaltės iki pykčio, nuo atsakomybės iki palengvėjimo ar iki visiško bejėgiškumo. Žmonės pasakoja apie taip, kaip nelengva susidoroti su visais šiais jausmais, kiek pastangų kainuoja įveikti sielvartą. Taip pat paliečiamos tikėjimo ir nutylėjimo temos.

– Antroji dalis – „Santykiai“. Šiame knygos etape žvelgiama į savižudybę iš nusižudžiusio ir paliktojo santykių perspektyvos. Rašoma apie tai, kaip skirtingai ir panašiai reaguoja palikti tėvai, vaikai, seserys, broliai, sutuoktiniai. Taip pat įtraukti pasakojimai tų, kurie patyrė kelias savyžudybes šeimoje.

– Trečioji dalis – „Profesionalai paliktieji“. Ši dalis skirta įvairių specialybių atstovams, kurie susiduria su savižudybėmis (pvz.: policininkai, morgo darbuotojai), norima atskleisti jų patirtį ir požiūrį į savižudybes. Taip pat čia pasakojama apie psichiatrijos santykį su paliktaisiais, jų požiūris į psichiatrines ligonines ir jų darbuotojus. Na ir galų gale apie pačią pagalbą paliktiesiems, kokie galimi pagalbos sau būdai po tokios tragedijos.

I. Anneberg savo knygoje į savižudybę žvelgia iš įvairių perspektyvų ir požiūrių, pasakojimai atspindi plataus giminystės spektro ir net profesijų žmonių išgyvenimus. Autorė parodo, kad vienareikšmiškai – savižudybė yra tragedija artimiesiems ir ji paliečia žmogų visam gyvenimui, to niekada nepamiršta paliktieji ir netgi buna skaudu prisiminti tai po daugelio metų. Tačiau prie viso to pabrėžiama, kaip skirtingai žmonės gali reaguoti į savižudybę ir daug įvairiausių būdų įveikti šią krizę. Kiekvienas esame individualus, visų gyvenimo istorijos skirtingos ir konkretaus, kiekvienam tinkančio pagalbos būdo, čia nerasime, galime tik pasidalinti savo istorijomis, kurios galbūt įkvėps stiprybės.

Knygoje, kiekvienoje istorijoje, herojai pasakoja, kokios pagalbos jie sulaukė, kai kurie pagalbos būdai buvo tinkami ir padėjo, tačiau daugelis herojų mini, nesulaukę tinkamos, pagalbos, šios knygos viena iš pagrindinių idėjų yra gerinti žmonių supratimą, kokios pagalbos reikia paliktiesiems. Herojai, taip pat pasakoja apie tai, kas jų nuomone, būtų padėję, kokio elgesio ir pagalbos norėjosi sulaukti iš aplinkinių ir specialistų.

Daugelis herojų mini, jog jiems sunkumų sukėlė tylėjimas, negalėjimas atvirai kalbėti apie tai kas įvyko su aplinkiniais, šalia esantys žmonės neturėtų bijoti kalbėtis apie tai, kas atsitiko. Taipogi, jog negalima šio įvykio slėpti nuo kitų šeimos narių, bandant juos apsaugoti, nes tai sukelia tik dar daugiau neaiškumo, „mistifikacijos“, o vėliau sužinojus tiesą, ne tik, kad tenka išgyventi viską iš naujo, bet ir atsiranda išdavystės, nepasitikėjimo jausmas artimaisiais. Labai svarbi yra pačio paliktojo pagalba sau, supratimas, kad gali sau padėti, leisdamas sau sielvartauti, išgyventi visus jausmus, kad ir kokie jie būtų, tinkamai atsisveikindamas, išsakęs visas savo mintis ir jausmus mirusiajam ir artimiesiems.

Kaip tinkama pagalba, knygoje minima grupinė terapija, nevisada pavyksta suburti „grynas“ savižudžių paliktųjų grupes, tačiau, herojai išbandę ir kitokias grupes, teigia, jog jose, sulaukiama didžiausio supratimo ir palaikymo, jog jos labiausiai padeda. Taip pat, kaip efektyvus pagalbos būdas, daugelyje istorijų minima profesionali psichologo pagalba. Svarbu, kad šios nelaimės ištikti žmonės, būtų nukreipiami profesionaliai pagalbai, nes nevisada jie patys išdrįsta ar žino, kur jos ieškoti.

Mūsų nuomone, knygą skaityti tikrai verta, ir ją verta skaityti ne tik paliktiesiems ar žmonėms esantiems šalia: draugams, giminaičiams ar bendradarbiams, bet ir žmonėms galvojantiems apie savižudybę, gal ji padėtų suvokti savo galimų veiksmų padarinius, gal net persigalvoti, geriau suprantant, kokius siaubingus išgyvenimus jie sukels artimiesiems. Daugelis knygos herojų minėjo, jog dažnai jie jautėsi nesuprasti, nepaguosti, jiems reikėjo pagalbos, kurios jie negavo, nei iš savo artimiausios aplinkos, nei iš specialistų, nes daugelis žmonių, tiesiog nežino arba turi netinkamus įsitikinimus, kaip reikia padėti ar elgtis esant šalia žmonių patyrusių tokius išgyvenimus.

Pati autorė savo knygą siūlo paskaityti ne tik paliktiesiems, bet ir specialistams: mokytojams, socialiniams darbuotojams, psichologams, knyga padeda geriau įsijausti į paliktų žmonių patiriamus jausmus ir išgyvenimus, suprasti kokios pagalbos jiems reikia, o tai leidžia efektyviau jiems padėti.

Ši knyga, mūsų nuomone, turi daug privalumų, vienas iš jų, jog knygos herojais pasirinkti įvairių profesijų, įvairaus amžiaus, vyrai, moterys ir vaikai, praradę skirtingais giminystės ryšiais su jais susijusius artimuosius, tai padeda į savižudybę pažvelgti iš įvairių perspektyvų, suprasti, ką patiria vaikai, prarasdami tėvus, brolius ar seseris, ką patiria tėvai praradę vaikus ar sutuoktinius. Kitas privalumas, jog ji pasakoja realias istorijas, pačių netektį išgyvenusių žmonių akimis, pasakojimai buvo rašomi bendradarbiaujant autorei ir knygos herojams, jie patys skaitė ir taisė savo istorijas, perteiktas autorės, kad jos atitiktų jų išgyvenimus ir įsivaizdavimą, ką tos istorijos turi papasakoti, perduoti. Knyga parašyta stuktūruotai, ją sudaro pagrindinės trys dalys, o jos suskirstytos į mažus teminius skyrelius, taipogi, knyga parašyta paprastai, be jokių specialių terminų, išsireiškimų, taigi, ją lengva skaityti ir suprasti. Knyga labiausiai orientuota į žmones, kuriuos paliko, taigi, ji vien savo buvimu, savo istorijomis, palaiko žmones, turinčius panašią patirtį. Knygos trūkumus išskirti, kur kas sudėtingiau, bet, mūsų nuomone, kadangi autorė knyga siūlo ir specialistams, joje pagalbos būdai, galėtų būti labiau moksliškesni, remtis kokiais nors tyrimais, o ne tik pačių paliktųjų nuomone, kas jiems padėjo, ar kas galėjo jiems padėti.

Literatūros sąrašas:

1. Inger Anneberg. „Sielvartas po savižudybės“.Tyto alba.
2. http://www.a4media.dk
3. http://www.sorgenvedselvemord.dk

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/alfred-adler-zmogaus-pazinimas/ Mon, 25 Oct 2010 08:35:25 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=757 Laura Petkevičiūtė, Eglė Kuprytė ir Sandra Mazilevskytė

Alfredas Adleris (1870-1937) buvo austrų medicinos daktaras ir psichologas. Jis geriausiai žinomas kaip Individualiosios psichologijos pradininkas.Adleris buvo gerai pažįstamas su S. Freud’u. Psichoanalizės tėvas 1902 metais pakvietė Adlerį prisijungti prie neformalių diskusijų grupelių, vadinamų “trečiadienio susirinkimais”, kurios buvo pradžia psichoanalitiniam judėjimui. Po aštuonerių metų Adleris tapo Vienos Psichoanalitikų Asociacijos prezidentu, tačiau juo buvo neilgai. Po metų dėl nesutarimų su Freud’u (savų įdėjų, neatitinkančių Freud’o požiūrį, siūlymu; kai kurių psichoanalizės idėjų neigimu) jis turėjo palikti organizaciją. Atsiskyrimas nuo psichoanalizės judėjimo paskatino jį įkurti savo Individualiosios Psichologijos draugiją. 1937 metais Alfredas Adleris mirė Aberdyne skaitydamas paskaitą.

Adleris labiausiai prieštaravo Freud’o idėjai apie psichoseksualinį vystymąsi. Pasak Adlerio, galios ir kompensacijos poreikis kur kas gilesnis nei vien dėl libido kylantys poreikiai. Jis pabrėžė socialinės aplinkos reikšmę individui. Jau gimusį kūdikį sieja bendrystės jausmas su šeima. Socialinis interesas reiškia domėjimąsi kitais, siekį jiems padėti. Vis dėlto dėl įvairių gyvenimo aplinkybių, aplinkinių elgesio sutrinka santykis su kitais, atsiranda menkavertiškumo jausmas, kuris dar atsiranda dėl fizinių defektų, lepinimo, atstūmimo.

Menkavertiškumą, pasak Adlerio, jaučia kiekvienas. Šis jausmas skatina mus judėti pirmyn, siekti pranašumo, todėl tai nėra vien neigiamas reiškinys. Žmogaus bandymas pademonstruoti galią dar atsiranda dėl jo garbėtroškos, t.y. jautimosi svarbesniu už kitus. Ypatingai svarbus galios demonstravimas, nes taip žmogus jaučiasi saugus, mažiau pažeidžiamas.

Vaikystė svarbi psichikos raidoje. Žmogus iki 5 metų susikuria savo asmeninį požiūrį į pasaulį ir aplinkinius, kuris skatina tikslo atsiradimą (gyvenimo stilių). Šis tikslas yra nesąmoningas, tačiau daro įtaką visam individo elgesiui.

Pasak Adlerio, asmens psichikos raidai svarbu gimimo eiliškumas. Pirmagimiai būna laukiami, tačiau gimus antrajam vaikui, šie patiria atstūmimą ir kenčia nebūdami dėmesio centre. Antrasis vaikas neturėdamas patirti nei atstūmimo, nei išaukštinimo, tampa sėkmingiausiu šeimos vaiku. Jauniausias vaikas būna daugiausiai lepinamas, mylimiausias, todėl yra egocentriškas, mažai jaučiantis kitus.

Pagrindinis tikslas terapijoje yra terapeuto bandymas suprasti kliento psichiką, paslėptas simptomų priežastis. Terapeutas bando padėti klientui įveikti garbėtroškumą, nevisavertiškumą, skatina socialinį kontaktą, elgesio sąmoningumą. Kadangi psichikos raidai svarbiausia vaikystė, Adleris pabrėžia tėvų auklėjimo svarbą. Reikia vaiką laikyti lygiaverčiu, skatinti jo bendravimą su aplinką, vengti lepinimo ir atstūmimo.

Pagrindinės idėjos nagrinėjamos knygoje „Žmogaus pažinimas“ yra žmogaus psichika, socialinė aplinka, vaiko padėtis visuomenėje, nevisavertiškumo jautimas ir pripažinimo siekis, lyčių santykiai, žmonių būdo bruožai bei įvairūs afektai. Knygoje individas nagrinėjamas pabrėžiant aplinką bei vaikystės pirmuosius patyrimus. Pagal Adlerį, žmones būtų galima suskirstyti į tuščiagarbius – siekiančius galios bei į bendruomeniškus. Tai tarsi du kontinuumo poliai, todėl pas kiekvieną žmogų yra tam tikro bruožo daugiau. Knygoje daugiau nagrinėjamas tuščiagarbiškumas/garbėtroškimo, galios aspektas, kadangi būtent šie požymiai trukdo žmonėms gyventi santarvėje ir bendrystėje.

Garbėtroškos nesugeba efektyviai spręsti konfliktų, kadangi jie nejaučia užuojautos kitiems žmonėms, yra linkę susitelkti tik į save ir savo poreikius, o aplinkinius laiko tik įrankiais jų tikslams pasiekti. Taip pat tokie asmenys nuolat siekia pranašumo prieš kitus, jiems svarbu pareikšti savo nuomonę, nors jos niekas neklausia, mėgsta įsivelti į konfliktus vien todėl, kad įrodytų savo teisumą. Garbėtroškos lengvai patiria nesėkmę, nes aplinkiniai nemėgsta tokių žmonių, todėl jie tampa atstumti arba išjuokti. Susidūrę su tokia krizine situacija, dauguma tokio tipo žmonių atsitraukia ir gyvena kaip atsiskyrėliai:

„Tūnodami namie, neprivalėdami niekam pateikti ataskaitos jie gali puoselėti iliuzijas ir net paremti savo samprotavimus, ko būtų galėję pasiekti, jei kažkas būtų buvę kitaip“ (Adler, 2008, 170 psl.).

Taip pat krizių metu tokie asmenys linkę į somatinius sutrikimus. Pavyzdžiui, jei savo tikslo, t.y. galios jiems nepavyksta pasiekti senais būdais, tokie asmenys pasitelkia ligą, patologiškas baimės būsenas,  taip priversdami aplinkinius pasilikti greta, juos globoti ir jais rūpintis. Dar vienas būdas, kuriuo sprendžia krizines situacijas – tai vengimas, kuris dažnai pasireiškia taip pat per ligą. Pavyzdžiui, vaikinas prieš egzaminus pradėjo šnekėti, jog viskas nustojo jį dominti taip pat priekaištavo tėvams, jog jie sugriovė jo gyvenimą. Tai buvo dingstis išsisukti nuo egzamino, nes garbėtroškai yra be galo svarbu įrodyti savo galią, ir jeigu jaučia, jog gali nepasisekti, pasirenka pasitraukimą. Šiuo atveju, kaltindamas aplinkinius bei dingusį susidomėjimą viskuo, jis išvengia savigarbos sugriovimo, nes gali pasiteisinti, jog jei ne tokios aplinkybės, jis būtų išlaikęs egzaminą. Įvairūs būdo bruožai, tokie kaip: pavyduliavimas, godumas, neapykanta, užsisklendimas, baikštumas, neryžtingumas ar net kuklumas taip pat priskiriami prie galios siekimo bei tuščiagarbystės.

Knygoje savižudybė minima retai, tačiau aiškinama, jog savižudybe, kaip ir vienatvės baime ar  kitomis ligomis siekiama galios bei reikalaujama aplinkinių dėmesio, tarsi teigiama, jog man reikia nuolatinės priežiūros. Taip pat autorius savižudybę sugretina su pykčio priepuoliu, kadangi esant pykčio priepuoliui, vyrauja plūdimasis ir smurtiniai veiksmai, kuomet pykstantysis save susižaloja, teigiama, jog ir savižudybė gali būti siekis įskaudinti giminaičius ar atkeršyti už patirtą skriaudą.

Taigi, tuščiagarbiškumas ir galios siekis neigiamai paveikia asmens galimybes tinkamai išspręsti krizes, todėl svarbu skatinti bendruomeniškumą. Autorius teigia, jog svarbiausia – tinkamas auklėjimas šeimoje bei mokykloje. Turėtų vyrauti „Maloni priežiūra“, kuri padėtų vaikui noriai ir lengvai priimti šį pasaulį, kadangi vaikai susiduria su daugybę sunkumų.  Garbėtroškas skatinama ne kritikuoti ir teisti, bet išsikelti sau klausimą: ką pats padarei, kad padėtis pagerėtų. Taip pat teigiama, jog tokius asmenis reiktų nukreipti bendram labui, kad taptų naudingi visuomenei, pavyzdžiui: parodyti kokiais būdais galėtų realizuoti savo jėgas ir padėti jiems tai padaryti.

„Negalima pernelyg didžiuotis ir puikuotis, kai kalbama apie žmogaus pažinimo pagrindus. Priešingai, tikrasis žmogaus pažinimas verčia mus tapti kuklesnius, nes suvokiame, prie kokios milžiniškos užduoties žmonija triūsia nuo savo kultūros ištakų“ (Adler, 2008, 13 psl.)

Kartu žavi ir erzina autoriaus pirmieji pasisakymai, kad nėra asmens, kuris pažinotų žmogų ir praktiškai šiuolaikiniame pasaulyje to padaryti beveik neįmanoma, nes dar niekada žmonės negyveno taip izoliuotai kaip dabar.  Jau pirmieji knygos žodžiai pasitinka su savotišku grasinimu ir perspėjimu:

„Gal pamąstyk, neskubėk pažinti žmogaus, nes tai, beveik, neįmanomas dalykas“.

Būtent ties šia mintimi skaitytojas „užsikabina“ ir išsikelia tikslą – pabandyti tapti Tuo, kuris suprato šį sunkų pažinimo procesą. Knyga „Žmogaus pažinimas“ – iššūkis ne tik eiliniam skaitytojui ar psichologijos studentui, bet ir profesionalui, kuris ne visada pats pripažintų žinąs žmogų. Puslapis po puslapio, tarsi pakilimai ir nuopuoliai, vienur supranti kur link suka autoriaus mintis, kitur pagauni save pasiklydusį tarp klausimų, kuriuos sukelia įvairiausi neaiškumai. Automatiškai iškyla pastebėjimas, kad autorius į 249 puslapius bandė sutalpinti visą informaciją, kuri nagrinėtų ir aiškintų šį sunkų procesą. Iš vienos pusės, tai galimybė įrodyti skaitytojui, kad autorius yra teisus sakydamas, kad žmogaus pažinimas yra ne kiekvienam, kad norint tai suprasti, turi gilintis į žmogaus vaikystę, to meto jausmus, veiksmus, kurie lemiami dar daugybės kitokių veiksnių. Iš kitos pusės mes susipažįstame su tiek daug reiškinių, lemiančių šį unikalų procesą, kad tampa sunku atsirinkti kuris iš jų yra svarbiausias? Vietomis trūko išbaigtumo, temą keisdavo kitą, dar nespėjus „suvirškinti“ pirmosios. Daugiausiai dėmesio skiriama neigiamiems būdo bruožams, kai teigiamiems skiriami vos keli puslapiai. Apsvarstant šį faktą pagauni save mąstant: „Ar šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja sveikas žmogus?“. Nepaisant informacijos gausos, tarpais sutinkamų neišbaigtumų bei neaiškumų, užvertus paskutinį knygos puslapį visgi supranti „dalyvavęs“ žmogaus pažinimo procese, kurį vertini kaip didžiausią privalumą, o kiek tai mums vertinga, nuspręs mūsų garbėtroška.

„Kartais žmonės gelbstisi, tuščiagarbystę, puikybę pavadindami gražesniu žodžiu, ambicija; atrasime nemažai žmonių, besididžiuojančių, kokie jie ambicingi. <..> Tačiau dažniausiai visais šiais žodžiais tedangstoma ypatinga tuščiagarbystė“ (Adler, 2008, 166psl.)

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/25/v-e-frankl-zmogus-iesko-prasmes/ Mon, 25 Oct 2010 08:19:23 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=754 Ieva Bilytė, Julija Ladigaitė, Kristina Kraskauskaitė

Apie autorių

Viktoras Emilis Franklis – tai žmogus, padaręs didžiulę įtaką psichologijos mokslui. Tačiau niekada negalima atsieti jo darbų, mokslinių pasiekimų nuo praktikos – žmonių gyvenimo keitimo. V. E. Franklis (1905-1997), gimęs žydų šeimoje, jau nuo vaikystės norėjo būti gydytoju. Būdamas paaugliu, jis domėjosi filosofija ir psichologija, analizavo Z. Freudo ir A. Adlerio darbus. Penkiolikmetis jau skaitė paskaitas Vienos jaunimo klubuose, po metų jo pirmas straipsnis buvo paskelbtas “Tarptautiniame psichoanalizės žurnale” (Kočiūnas R., 1998). Būdamas 25 metų V. E. Franklis gavo medicinos daktaro laipsnį ir pradėjo savo profesinę karjerą. Tačiau ji buvo trejiems metams sustabdyta, nes naciai uždarė žydų kilmės gydytoją į koncentracijos stovyklą. Ši baisi patirtis nesutrukdė V. E. Frankliui sukurti logoterapijos teorijos, grįžus tęsti mokslinės bei praktinės veiklos. Kaip teigiama oficialiame V. E. Franklio Vienos instituto tinklapyje, pasaulis gali džiaugtis 39-iomis neurologo ir psichiatro knygomis. Jis aplankė 209 universitetus ir ten skaitė paskaitas, 29 iš jų suteikė profesoriui garbės daktaro laipsnį. V. E. Franklis gavo įvairių apdovanojimų, jo vardu dabar yra vadinamos psichologijos mokyklos, kalnų takai, gatvės.

Logoterapija

Žodis logoterapija apjungia du žodžius – „logos“ (išvertus iš graikų kalbos reiškia „prasmė“) ir terapija. Ką gi tai tiksliai reiškia? V. E. Franklis su vienu amerikiečiu gydytoju, kuris buvo psichoanalizės atstovas, pašmaikštaudami vienu sakiniu bandė atsakyti į šį klausimą. Pastarasis paklausė Franklio, ar šis galėtų savo teoriją apibūdinti vienu sakiniu, bet pats buvo paprašytas pirmas tą padaryti su savąją terapijos kryptimi. Apie psichoanalizę jis pasakė taip: „Psichoanalizės metu pacientas turi atsigulti ant kušetės ir pasakoti tau dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu sakyti.“ Franklis jam atkirto: „Na, logoterapija leidžia pacientui stovėti, bet jis turi išklausyti dalykus, kuriuos kartais labai nemalonu girdėti.“ Šiame pajuokavime atsiskleidžia tai, jog logoterapija yra mažiau retrospektyvi ir introspektyvi už psichoanalizę. Bendrai apibūdinant terapijos esmę galima pasakyti, jog ji visą dėmesį sutelkia į prasmę, kurią žmogus turi atrasti gyvenime ir vadovautis tuo žvelgdamas į ateitį.

„Siekimas rasti gyvenimo prasmę – svarbiausia žmogaus varomoji jėga“ (Franklis, 2008).

Logoterapijos tikslas yra teikti pagalbą pacientui, ieškančiam gyvenimo prasmės. Stengiamasi, jog pacientui pavyktų įsisąmoninti tai, ko jis iš tikrųjų trokšta savo esybės gelmėse. Anot V.E. Franklio, prasmės paieška yra labiausiai žmogų gyvenime motyvuojantis dalykas.

„Ši prasmė yra unikali ir ypatinga tuo, kad ją privalo ir gali rasti jis pats; tik tada ji taps tokia reikšminga, kad patenkins jo paties prasmės siekimą“ (Franklis, 2008).

Prasmės ieškojimo terapija atskleidžia tai, jog žmogus turi ne vieną ir ne dvi nišas, kuriose galima įžvelgti prasmę. Nors tai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nelabai įmanoma. Žmogų gali kankinti tokie reiškiniai, kaip noogeninės neurozės (kyla iš kovos tarp potraukių ir instinktų, egzistencinių problemų), egzistencinis vakuumas (daugiausiai pasireiškia nuoboduliu), egzistencijos prasmės klausimas, gyvenimo laikinumas ir kt. Tokiais atvejais logoterapijos metu žmogus yra skatinamas ieškoti, kartais naudinga jam sukelti normalų kiekį įtampos, kad būtų pakreipiamas gyvenimo prasmės link. Logoterapija pacientui išsiaiškinti egzistencijos prasmę padeda skatindama jį visiškai suvokti savo atsakomybę, jam paliekama galimybė pasirinkti ir nuspręsti, už ką jis atsakingas ir kuriam tikslui. Gyvenimo laikinumas logoterapijoje suprantamas kaip tikrovės turėjimas savo praeityje. Pacientas skatinamas didžiuotis ir džiaugtis savo patirtimi, išgyventais jausmais, o ne galvoti apie egzistencijos trumpalaikiškumą. Egzistuoja dar kelios „vietos“, kuriose žmogui taip pat svarbu rasti prasmę. Tai meilės prasmė, kančios prasmė ir aukščiausia prasmė. Žmogus mokomas suprasti, jog prasmės atradimas šiuose dalykuose padės jam užtikrintai žvelgti į pasaulį, į savo ateitį. Radus prasmę meilėje, pacientas atskleidžia ne tik savo, bet ir kitų galimybes, įsisąmonina tai, kas slypi žmogaus asmenybės branduolyje. Kančioje svarbu asmens tragediją paversti triumfu, sunkią padėtį – laimėjimu.

„Žmogaus svarbiausias rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę.“ (Franklis, 2008).

Logoterapijoje aukščiausios prasmės kontekste mes kalbame apie reikalavimą žmogui ne ištverti gyvenimo beprasmybę, kaip kad moko kai kurie egzistencialistai, bet veikiau pakęsti savo nesugebėjimą racionaliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą.

V. E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“

V. E. Franklio knyga „Žmogus ieško prasmės“ susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje knygos dalyje pavadinimu „…vis vien sakyti gyvenimui TAIP“ autorius pasakoja apie savo asmeninius išgyvenimus fašistinėse koncentracijos stovyklose. Jis vaizdingai aprašo stovyklos kasdieninį gyvenimą, žiaurų prižiūrėtojų elgesį su kaliniais, sudėtingas gyvenimo sąlygas bei savo ir savo likimo draugų mėginimus neprarasti vilties ir suteikti šioms kančioms prasmę, kuri padėtų sulaukti išlaisvinimo dienos. V. E. Franklis stebėdamas ir analizuodamas savo ir kitų kalinių išgyvenimus pastebėjo, kad praradęs gyvenimo prasmę žmogus tiesiog atsiduoda mirčiai į rankas. Knygoje gausu įvairių istorijų, kaip žmonės palaiko save tokiomis ekstremaliomis gyvenimo situacijomis, kas jiems padeda išlikti ir neprarasti gyvenimo prasmės.

Antrojoje knygos dalyje pavadinimu „Logoterapijos santrauka“ autorius glaustai apžvelgia savo paties sukurtą psichoterapijos metodą. Kaip ir pirmoje dalyje čia gausu gyvenimiškų pavyzdžių, tik šį kartą jie paimti ne tik iš koncentracijos stovyklų gyvenimo, bet iš tikrų V. E. Franklio klientų pasakojimų. Pati teorija vėlgi remiasi nuolatiniu gyvenimo prasmės ieškojimu ir būdais, kurie gali padėti tą prasmę surasti.

Ši knyga turėtų patikti tiems skaitytojams, kurie domisi istorija, žmonių trėmimais į koncentracijos stovyklas, bei tiems, kuriems kartas nuo karto kyla klausimų, susijusių su gyvenimo prasmės paieškomis.

Knygos privalumai:

• Knyga parašyta aiškiai ir suprantamai ne tik specialistams, bet ir paprastam skaitytojui.
• Knygoje gausu vaizdingų pavyzdžių.
• Knyga leidžia didžiuotis ir džiaugtis, jog esu žmogus. Ji parodo, jog žmogus yra begaliniai stiprus.

Knygos trūkumai:

• Per daug išaukštinama logoterapija ir menkinami kiti psichoterapijos būdai.
• Iš gana trumpos logoterapijos santraukos sunku suprasti, kaip būtent šiuos metodus būtų galima taikyti, kaip tai panaudoti praktikoje.

Įsimintinos citatos:

„Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu.“ (28psl.)

„… meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis.“ (47psl.)

„ Humoras – irgi sielos ginklas kovojant dėl gyvybės.“ (53psl.)

„ Meilė yra vienintelis būdas suprasti slapčiausią kito žmogaus esmę.“ (120psl.)

Naudota literatūra:

1. Frankl V. E. (1998). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulis.
2. Frankl V. E. (2008). Žmogus ieško prasmės. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai.
3. The Official Website of the Viktor Frankl Institute Vienna. (2010). Viktor Frankl, Life and Work. Aplankyta 2010-10-19, http://www.viktorfrankl.org/e/lifeandwork.html
4. http://www.giornalesentire.it/resize/rectangle/?/files//2009/03_Marzo/frankl01.jpg
5. http://dalfar.files.wordpress.com/2010/03/frankl2.jpg
6. http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=2725:is&catid=201:5-rugpjtis&Itemid=231

Aaron Temkin Beck – žymus Amerikos psichiatras. Gimė 1921 m. liepos 18 d. Rod Ailende, Amerikoje. Buvo jauniausias vaikas šeimoje. Vaikystėje Beck jautėsi esąs kvailas ir nekompetentingas, tačiau būtent tada jis ėmė mokytis, kaip įveikti savo baimes ir problemas kognityviai, kas ir tapo vėliau jo sukurtos teorijos ir terapijos pagrindu. Baigęs mokyklą, mokėsi Brown‘o universitete, vėliau – Yale medicinos mokykloje. 89-rių metų sulaukęs Beck šiuo metu yra Savižudybių Prevencijos ir Gydymo Centro direktorius. Jis žinomas kaip plačiai naudojamų Beck’o depresijos bei nerimo inventorių, Beck’o beviltiškumo skalės sudarytojas. Karjeros pradžioje buvęs psichoanalitiku, Beck yra kognityvinės terapijos, už kurią 2006 m. gavo Lasker’o apdovanojimą, kūrėjas (Famous psychologists, 2010).

Filosofinis kognityvinės terapijos pamatas dažnai siejamas su Stoikų laikais ir idėja, kad žmogaus įvykių suvokimas labiau už pačius įvykius lemia emocinę sumaištį. Kadangi pagrindinė problema ir psichologinis vaistas susiję su paciento mąstymu (arba pažinimu), šią pagalbos rūšį Beck pavadino kognityvine terapija. Šiai terapijai atsirasti stimulas buvo su trenksmu nuskambėjusi H.J. Eysenck meta-analizė (1952), stipriai sukritikavusi tuometinės psichoanalizės rezultatus (Eysenck požiūriu – tų rezultatų nebuvimą) ir paskatinusi transformuoti tuometinę elgesio psichologiją į psichoterapinę sistemą (Lees, 2008). Šios mokyklos pionieriai Aaron Beck ir Albert Ellis patys turėjo psichoanalizės patirties ir su užsidegimu ėmėsi kurti savo modelius, kuriuos labai tikėjo būsiant racionalesniais, efektyvesniais ir moksliškesniais. Šios trys charakteristikos ir šiandien tebėra labai svarbūs (tarsi reklaminiai) pastarosios mokyklos akcentai.

Knygoje „Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“ Beck mini savo nusivylimą tuometine psichoterapija:

„Prasmė praturtina gyvenimą: ji paverčia paprastą įvykį patirtimi. Tačiau šiuolaikinės psichologijos ir psichiatrijos sistemos arba visai neatsižvelgia į prasmę, arba nukrypsta į kraštutinumus ir ieško ezoterinių prasmių“.

Kognityvinė terapija visų pirma buvo sukurta depresijai gydyti, bet vėliau jos principai pritaikyti ir kitiems sutrikimams. Šiuo metu kognityvinės terapijos metodai dažnai taikomi kartu su elgesio terapijos metodais (kognityvinė elgesio terapija).

Pagrindinius kognityvinės terapijos teorinius principus, ant kurių laikosi dauguma psichoterapijoje naudojamų metodų, galima suformuluoti šiais punktais: (1) kliento gyvenimo įvykius visuomet lydi specifinės mintys, emocijos, pojūčiai kūne, kurie visi savo ruožtu nukreipia tolesnius veiksmus; (2) gyvenimo įvykiai nėra lemiama, svarbiausia grandis šioje sekoje, daugiausia lemiančios – tai mintys, įvykių interpretacijos; (3) daugelis gyvenimo įvykių nuo mūsų nepriklauso, tačiau mes esame laisvi racionaliai interpretuoti, ką šie įvykiai mums reiškia; (4) daugelis automatinių, veik nepastebimų mūsų interpretacijų gali būti klaidingos; (5) klaidingai, perdėtai negatyviai interpretuotus gyvenimo įvykius lydi sunkios neigiamos emocijos, nemalonūs pojūčiai kūne, o dažnai – ir neadekvatūs sprendimai dėl tolesnio elgesio (Beck 2005).

A. T. Beck knygoje „Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“ emociniai sutrikimai yra suprantami, kaip sutrikimai, atsirandantys dėl kognityvinių problemų, kai realybės neatitinkančios mintys ar fantazijos apie svarbius žmogaus gyvenimo aspektus taip užvaldo žmogų, kad ima kontroliuoti jo emocijas. Tad emociniai sutrikimai kyla dėl sąmonėje vyraujančių minčių, vedančių į liūdesį, nerimą, pyktį ar perdėtai pakilią nuotaiką. Emocinius sutrikimus lydinčio iškreipto mąstymo atsiradimo prielaida yra ilgalaikis klaidingas realybės interpretavimas.

Emocinius sutrikimus lemiančiam iracionaliam mąstymui yra būdingas personalizavimas (įvykių interpretavimas, remiantis asmeninėmis prasmėmis), poliarizavimas (realybės vertinimo suabsoliutinimas), selektyvus abstrahavimas (įvykių vertinimas, neatsižvelgiant į kontekstą), šališkų išvadų darymas (jos padaromos, nepaisant informacijos trūkumo). Vyraujant iškreiptam mąstymui, emocinis atsakas į objektyvią realybę atitinka ne ją, bet iškreipimą. Pačių emocijų skirtumus atskirais emocinių sutrikimų atvejais galima paaiškinti būtent minčių ir asmeninių interpretacijų skirtumais.

Emocinių sutrikimų gydymas, taikant kognityvinę terapiją yra susijęs su mąstymo korekcija. Iškreiptas mąstymas yra taisomas, mokantis įsisąmoninti savo mintis, atpažinti jų klaidingumą, tuomet keisti jas tikslesnėmis ir galiausiai patikrinti naujų minčių teisingumą. Siekiant suprasti emocinių sunkumų prigimtį, taip pat yra svarbus ryšio tarp minčių ir emocijų suvokimas, kadangi perdėtos emocijos atsiranda dėl iškreiptų minčių vyravimo.

Kognityvinių iškraipymų koregavimui bei neadaptyvių nuostatų keitimui yra taikomi įvairūs metodai, padedantys tikroviškiau vertinti save ir pasaulį. Tai:

• Eksperimentinis metodas – mokymasis kelti ir tikrinti hipotezes apie realybę, atskiriant išorinę tikrovę nuo vidinės;
• Neadaptyvių minčių atpažinimas – susitelkimas į bereikalingą diskomfortą keliančias mintis ar vaizdinius;
• Blanko užpildymas – mokymasis stebėti išorės įvykius (A) ir savo emocines reakcijas (C) į juos bei įsisąmoninti tarp jų įsiterpiančias mintis (B).
• Atsitraukimas ir decentracija – mokymasis objektyviai įvertinti savo mintis ir atsisakyti laikyti save visų įvykių centru.
• Išvadų pagrindimas – išvadų tyrinėjimas ir jų tikrinimas;
• Taisyklių keitimas – nerealistiškų taisyklių apie gyvenimą keitimas realistiškomis.

Taigi, emocinius sutrikimus galima koreguoti, taisant mąstymo klaidas, keičiant iracionalias mintis realybę atitinkančiomis, ugdant geresnį prisitaikymą lemiančias nuostatas.

Ši Beck knyga turi nemažai privalumų. Ji supažindina ne tik su emocinių sutrikimų teorija, bet ir bendrais jų gydymo principais, taikytinais terapiniais metodais. Pati kognityvinė terapija yra palyginama su psichoanalizės ir elgesio terapijomis, atskleidžiami jų panašumai bei skirtumai. Analizuojant emocinius sutrikimus, trumpai pristatomos kitų teorinių krypčių (psichoanalizės, biheviorizmo, humanizmo) idėjos, jos lyginamos su kognityvine teorija. Aptariami sutrikimai yra atskiriami vienas nuo kito, nurodomi juos lemiančių minčių skirtumai. Gausiai pateikiami analizuojamų sutrikimų pavyzdžiai: atskirus sutrikimus iliustruojantys atvejai, būdingos mintys, psichoterapeuto ir kliento pokalbių ištraukos, bei šių pavyzdžių komentarai: paaiškinama, kaip mintys sukelia perdėtas emocijas, akcentuojami svarbesni sutrikimo išsivystymo momentai. Iškeliama sąmoningo patyrimo reikšmė; sąmonės turiniui pasižymint pakankamai lengvu prieinamumu, pateikiami pagalbos principai gali būti nesunkiai pritaikomi praktiškai. Remiamasi kitų autorių darbais ir tyrimais, pagrindžiančiais kognityvinės teorijos ir terapijos principų realumą, terapijos veiksmingumą. Patys emociniai sutrikimai, jų gydymo principai yra pristatomi paprasta kalba, išvengta neaiškių terminų naudojimo.

Atsižvelgiant į šiuos privalumus, teigtina, kad knyga gali būti suprantama ir naudinga visiems, kas jaučia poreikį ir nori geriau save pažinti. Knyga skatina labiau įsiklausyti į save, atkreipti dėmesį į savo mintis bei įvertinti jų pagrįstumą, tad ir geriau suprasti kartais ne visiškai racionalias savo emocijas bei poelgius. Tokiu būdu skaitytojas yra mokomas koreguoti neigiamų emocijų šaltinį ir atsikratyti jam nemalonių emocijų.

Vis dėlto knyga turi ir keletą trukumų. Kognityvinė teorija ir terapija knygoje yra pristatomos orientuojantis tik į stipriąsias jų puses bei naudą. Kognityvinės terapijos privalumai yra lyginami su kitų terapijų trūkumais. Tokiu būdu nėra atskleidžiami pačios kognityvinės teorijos ir terapijos trūkumai. Taip pat nėra nurodoma, kaip reikėtų gydyti, kokius terapijos metodus taikyti žmonėms menkai sugebantiems stebėti ir apmąstyti savo mintis. Tai yra svarbu, kadangi kognityvinės technikos labiausiai tinka tik tai galintiems padaryti žmonėms. Galiausiai, knygoje yra pristatomos tik ankstyvosios kognityvinės teorijos ir terapijos idėjos, joje atsispindi tuometinis kontekstas. Dabar visa tai yra pasikeitę; šiuo metu dažniau sutinkama kognityvinė – elgesio terapija nei grynai kognityvinė. Tad skaitytojas, perskaitę šią knygą, įgis nepilną ir tam tikrais atžvilgiais senesnį supratimą, lyginant su egzistuojančiu šiomis dienomis.

LITERATŪRA

1. Beck, A.T. (2005). Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai. Vilnius: VIA RECTA
2. Eysenck, H. (1952). The effects of psychotherapy: an evaluation. Journal of Consulting Psychology, 16, 319–324
3. Lees, J. (2008). Cognitive-behavioural therapy and evidence based practice: past, presentand future. European Journal of Psychotherapy, Counselling & Health, 10(3), 187-196
4. Famous Psychologists: Aaron Beck. Prieiga per Internetą: http://www.psychologistanywhereanytime.com/famous_psychologist_and_psychologists/psychologist_famous_aaron_beck.htm. [Žiūrėta: 2010 10 09].

Paul Stallard – žymus Didžiosios Britanijos psichologas, jau 30 metų dirbantis su vaikais ir paaugliais. Pradėjo dirbti 1980 m., baigęs klinikinės psichologijos studijas Birmingemo universitete Didžiojoje Britanijoje. 1988 m. perėjo dirbti į Bath miesto Karališkosios ligoninės Vaiko ir šeimos psichiatrijos skyrių. Šiuo metu Paul Stallard yra Vaiko ir šeimos psichinės sveikatos profesorius Bath universitete ir klinikinės psichologijos konsultantas psichikos sveikatos srityje bei vadovauja tyrimams, kuriais siekiama nustatyti kognityvinės ir elgesio terapijos efektyvumą gydant potrauminio streso sutrikimus. Autorius daugelyje profesinių žurnalų yra publikavęs daugiau kaip penkiasdešimt mokslinių straipsnių ir yra įsitraukęs į mokyklose įkurtų kognityvinės ir elgesio terapijos programų nerimui ir depresijai vertinimą Jungtinėje Karalystėje ir užsienyje.

2003 metais autorius gavo penkis Nacionalinius apdovanojimus už mokykloje įdiegtos profilaktinės kognityvinės ir elgesio terapijos programos „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ pažangų įgyvendinimą ir vertinimą. Taip pat 2003 metų knygos apdovanojimuose britų Sveikatos asociacijos buvo apdovanotas už kognityvinės ir elgesio terapijos pratimų rinkinį vaikams ir jaunimui „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“. 2007 metų birželio mėnesį tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Tony Bleras Paul Stallard apdovanojo už reikšmingą indėlį į vaiko psichinę sveikatą.

Autoriaus domėjimosi ir praktikavimosi sritis ir yra kognityvinė ir elgesio terapija, ir tai puikiai atspindima didelį populiarumą ir tarptautinį pripažinimą įgijusioje jo knygoje „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis: kognityvinės ir elgesio terapijos praktinių užduočių knyga vaikams ir paaugliams“.

Kognityvinė ir elgesio terapija (KET) – tai terminas, apibūdinantis psichoterapines intervencijas, kuriomis siekiama keisti mąstymo procesus ir taip sušvelninti patiriamas neigiamas emocijas bei koreguoti disfunkcinį elgesį. KET pagrįsta prielaida, kad emocijos ir elgesys didele dalimi priklauso nuo minčių ir kad kognityvinės bei elgesio intervencijos gali keisti mąstymą, jausmus ir elgesį. Knygos autorius teigia, kad KET sujungia pagrindinius kognityvinės ir elgesio teorijų elementus.

Pagrindinės KET charakteristikos:

1. Teoriškai pagrįsta. KET remiasi empiriškai patikrinamais modeliais, kurie ir pagrindžia intervencijas (pvz.: kad jausmai ir elgesys didžiąja dalimi yra nulemti minčių) ir lemia jų pasirinkimą bei pobūdį (pvz.: kognityvinių iškraipymų arba deficitų koregavimą).
2. Remiasi bendradarbiavimu. Terapeuto ir paciento bendradarbiavimas yra pagrindinis KET bruožas. Terapeuto užduotis yra vystyti partnerystę, kuri leistų jaunam žmogui geriau suprasti savo problemas ir ieškoti alternatyvių mąstymo ir elgesio būdų.
3. Trukmė yra ribota. KET yra trumpa ir apribota laiko atžvilgiu. Ji retai trunka ilgiau nei 16 seansų, o daugeliu atvejų – gerokai trumpiau. Tai skatina paciento savarankiškumą ir skatina stengtis padėti sau pačiam. Šis modelis gerai tinka vaikams ir paaugliams, kuriems intervencijų trukmė paprastai yra gerokai trumpesnė nei suaugusiems.
4. Objektyvi ir turi aiškią struktūrą. Ji pateikia jaunajam pacientui gaires, padedančias orientuotis tiek esamos situacijos įvertinimo proceso metu, tiek formuluojant problemas, atliekant intervencijas, jas stebint ir vertinant jų efektyvumą.
5. Nukreipta į „čia ir dabar“. Užuot mėginus išsiaiškinti ankstyvąsias psichologinės disfunkcijos priežastis, stengiamasi sukurti naują pasaulio suvokimo būdą.
6. Remiasi aktyviu savęs pažinimu ir eksperimentavimu. Klientas nėra pasyvus terapeuto patarimų ar pastebėjimų gavėjas, jis yra skatinamas abejoti turimais įsitikinimais ir mokytis eksperimentuojant.
7. Pagrindą sudaro įgūdžiai. KET – tai praktinis naujų įgūdžių formavimu paremtas gydymo metodas, kuriuo siekiama padėti pacientui išmokti alternatyvių mąstymo ir elgesio būdų, kuriuos jis galėtų panaudoti kasdieniniame gyvenime. Įgūdžių įgijimas ir yra KET tikslas.

„Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ – tai praktinių užduočių rinkinys, kurį rengiant KET sąvokos ir strategijos buvo pritaikytos specialiai dirbti su vaikais ir paaugliais. Trys pagrindiniai veikėjai – Minčių seklys, Jausmukė ir Darytukė – vaikams ir paaugliams padeda suprasti kognityvinės ir elgesio terapijos esmę, atrasti ir tikrinti mintis bei įgyti alternatyvių kognityvinių ir elgesio įgūdžių. Ši sistema paremta ryšiais tarp to, ką žmogus mąsto, kaip jaučiasi ir kaip elgiasi. Tai pavadinta „stebuklingu ratu“. Pavyzdžiai, pateikti knygoje: mintis, jog tau nesiseka bendrauti su kitais žmonėmis, gali lemtai tai, kad būdamas su draugais jausi nerimą, todėl tikriausiai užsisklęsi ir mažiau kalbėsi. Teigiama, jog užduočių rinkinys „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ padeda vaikams ir paaugliams patiems geriau suprasti šį stebuklingo rato fenomeną ir parodo, kad dažnai situacija yra įvertinama labai ribotai. Tam tikras elgesys jau gali būti tapęs kasdienio gyvenimo dalimi, todėl gali būti labai sunku rasti kokią nors išeitį arba sugalvoti, kaip būtų galima pakeisti situaciją. Paul Stallard pateikiama Minčių veikimo schema tai iliustruoja:

Kertiniai įsitikinimai (susiformavę dėl ankstyvosios patirties) → Svarbūs įvykiai (suaktyvina kertinius įsitikinimus ir prielaidas) → Prielaidos (padeda numatyti, kas mums nutiks) → kyla Automatinės mintys ir jos veikia →Elgesį ir Jausmus.

Dėl šios priežasties knygoje pristatomi trys veikėjai, lydintys vaikų ir paauglių pokyčius: Minčių seklys padeda tyrinėti mąstymą, Jausmukė padeda suprasti jausmus, o Darytukė išmoko kitaip elgtis.

Labai svarbus akcentas taikant KET yra vaiko ir paauglio šeima. Paul Stallard, remdamasis atliktais tyrimais, teigia, kad:

„Individuali KET bus netinkama ir neefektyvi, jei tariami vaiko kognityviniai deficitai ar iškraipymai tik atspindi ribotus tėvų sugebėjimus ar disfunkcinį požiūrį. Terapeutas turi išsamiai įvertinti situaciją, kad galėtų nuspręsti, ar vaiko teiginys, jog tėvai „nuolat jį žemina“, atspindi kognityvinį iškraipymą, ar realią šeimos disfunkciją. Tai nustačius paaiškėja, ar reikėtų taikyti individualią KET, ar verčiau rinktis sisteminį metodą.“

Labai svarbi autoriaus mintis apie kliento tikslus:

„Nuo pat pradžių, atspindint vaiko ar paauglio siekiamus tikslus, jaunuoliui perteikiama svarbi žinia, kad jo požiūris yra reikšmingas ir kad jis pats daugiausiai lems pokyčius“.

Pabrėžiamas pats vaiko ar paauglio indėlis, be kurio nepavyktų pasiekti tikslų. Tai gali būti geras stimulas efektyviai terapijai.

Ši terapija reikalauja gebėjimo sistemingai atpažinti, tikrinti ir generuoti alternatyvius mąstymo būdus. Šiam procesui būtina tam tikra kognityvinė branda ir patirtis bei gebėjimas atlikti abstraktaus mąstymo reikalaujančias užduotis, pavyzdžiui, keliais skirtingais būdais pažvelgti į tą pačią situaciją. Tad keliamas klausimas, ar maži vaikai yra pasiekę reikiamą kognityvinės brandos lygį, kad galėtų „mąstyti apie mąstymą“ ir kol kas tai yra debatų objektas Nors KET yra taikoma ir mažiems vaikams, nustatyta, kad jaunesni nei 9 metų klientai padaro mažesnę pažangą. Neaišku, ar taip yra dėl to, kad jie yra nepasiekę reikiamos kognityvinės raidos stadijos, ar buvo pasirinktos netinkamos intervencijos. Nustatyta, kad vaikas, pasiekęs kognityvinės raidos konkrečių operacijų stadiją (7-12 metų), jau gali atlikti pagrindines kognityvinės ir elgesio terapijos užduotis. Taip pat nelengva užduotis terapeutui – perteikti abstrakčias sąvokas pasitelkiant paprastus ir konkrečius pavyzdžius iš kasdienybės, kurie vaikui būtų priimtini ir suprantami.

Paul Stallard knyga „Teisingai mąstyk ir gerai jauskis“ visiškai įtikino, jog ši sistema yra veiksminga ir gali padėti vaikams ir paaugliams spręsti jų kasdienes problemas. Be abejo ši strategija yra tinkama ir suaugusiems žmonėms. Daugybė knygoje pateiktų pavyzdžių parodo, jog viena ar keletas nepasisekusių situacijų žmogui dažnai sukelia mintis ir apie tolimesnes nesėkmes esant panašioms aplinkybėms. Tad gali būti labai veiksminga „dirbti“ su savo mintimis, suvokti iš jų kylančius jausmus ir tokiu būdu mėginti keisti savo elgesį. Autoriaus vartojama kalba aiški, paprasta, su gausiais pavyzdžiais, dėl to knyga praktiškai pritaikoma ne tik specialistams, dirbantiems su vaikais ir paaugliais, bet ir tėvams bei mokytojams, norintiems padėti vaikams spręsti psichologines problemas, pasitelkiant kognityvinės ir elgesio terapijos metodikas ir intervencijas. Dešimt knygoje pateikiamų modulių gali būti panaudoti kaip užbaigta programa arba pritaikyti atskiram naudojimui, t. y., taikomi lanksčiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius ir jo sunkumų pobūdį, ar net kaip namų darbas ar savipagalbos medžiaga.

Naudota literatūra:

• Calam R. (2003). Think Good-Feel Good: A Cognitive Behaviour Therapy Workbook for Children and Young People; book review. European Child & Adolescent Psychiatry, Vol. 12, No. 313, pp. 347.
• Stallard P. (2010). Teisingai mąstyk ir gerai jauskis: kognityvinės ir elgesio terapijos praktinių užduočių knyga vaikams ir paaugliams. Kaunas: viešoji įstaiga Neuromedicinos institutas.
• Stallard P. Anxiety. Cognitive Behaviour Therapy with Children and Young People. Aplankyta 2010-10-05, http://www.cbtarena.com/anxiety-9780415372558.
• Prof Paul Stallard profile. Aplankyta 2010-10-07, http://www.bath.ac.uk/pip/directory/profile/802993.
• Stallard P. Think Good Feel Good: A Cognitive Behaviour Therapy Workbook for Children. Aplankyta 2010-10-10, http://eu.wiley.com//legacy/wileychi/thinkgoodfeelgood.

Erichas Fromas (1900 – 1980) – vienas iš neofroidizmo ir froidomarksizmo filosofinių srovių kūrėjų. Žmogus sukūręs radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas gimė Frankfurte prie Maino, žydų ortodoksų šeimoje. Jo motina, buvo iš Rusijos emigravusio rabino duktė. Ericho tėvas Naftali irgi buvo rabinų sūnus bei anūkas. Tad nuo pat gimimo jį supo patriarchinė-ikikapitalistinė kultūrinė aplinka.

1918 m. Frankfurto universitete ėmė studijuoti teisę, tačiau po dviejų semestrų metė ir Heidelbergo universitete pradėjo studijuoti sociologiją. 1922 m. ten, vadovaujant A. Vėberiui, apsigynė filosofijos daktaro disertaciją ir pradėjo savo, kaip psichoterapeuto karjerą. Vėliau mokslus tęsė Berlyno institute, kur susipažino su Frieda Reichman. Ši pažintis turėjo gana didelės įtakos Fromui. Frieda gana greitai E.Fromą sudomino psichoanalize. Pažintis su Frieda, buvusia 10 m. vyresne, peraugo į meilę ir pasibaigė vedybomis. Tačiau kartu jiedu pragyveno tik 4 m., nors draugiškus santykius išlaikė visą gyvenimą. 1934m. persikėlė į JAV dėl nepalankių politinių aplinkybių. Daug metų dirbo Niujorko, Kolumbijos ir Jeilio universitetuose. 1950m. persikėlė į Mechiką ir iki pat pencijos ten dirbo Meksikos nacionalinio universiteto (UNAM) profesoriumi.1 Pablogėjus sveikatai persikėlė į Šveicariją ir ten gyveno iki pat mirties.

E. Fromo pažiūros:

• Vystė humanistinės etikos teoriją.
• Jo pažiūrų pagrindas rėmėsi Talmudu, kurį jau gerai žinojo vaikystėjė, o vėliau jį analizavo dar papildomai.
• Fromas meilę laikė vidine kūrybine jėga, o ne – emocija. „Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos“.
• Šeštąjame dešimtmetyje. nutolo nuo Z. Froido psichoanalizės teorijos ir jai būdingo biologistinio determinizmo sukurdamas radikalaus humanizmo teoriją. E. Fromas pagrindine pasąmonės galia laikė egzistencinį nerimą, t.y. poreikį susieti save su pasauliu ir išvengti vienatvės.
• Savo koncepciją E. Fromas pavadino radikaliuoju humanizmu, kuris pasireiškia kova prieš žmogų valdančias iracionalias jėgas.
• Nuostata “būti” perteikia nuolatinį vystymąsi, amžiną tapsmą. Tai pats gyvenimas. Orientacija į “turėti” reiškia gyvenimo suvaržymą, o ribiniu atveju – gyvasties žūtį, esamos padėties įtvirtinimą, ledinį sustingusios amžinybės šaltį.
• Pilniausi ryšiai su pasauliu nustatomi meilės ir kūrybinio darbo dėka.

Plačiau apie E.Fromm’o biografiją ir pažiūras galima skaityti šioje nuorodoje.

Pagrindinės idėjos analizuojamos knygoje “Pamiršta kalba”

• Knyga bando parodyti, kad simbolinė kalba yra savarankiška ir vienintelė žmonijos sugalvota universali kalba.
• Simbolinės kalbos, bei sapnų prigimtis, jų reikšmė dabartiniame ir ankstesniame laikmetyje.
• Froido ir Jungo požiūrių į sapnus analizavimas.
• Sapnų aiškinimo istorija ir menas.
• Simbolinės kalbos pasireiškimas mituose, pasakose, ritualuose ir romanuose.

Simbolinė kalba daugiausia pasireiškia mituose ir sapnuose, todėl trumpai pateiksime jų aiškinimą remiantis knyga. Mituose kaip ir sapnuose yra paslėpta daugybė simbolių. XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje mitai buvo suprantami dviem būdais. Pirmasis – mitai yra kūrybingos vaizduotės produktas. Antrasis – teigia, kad mituose atskleidžiama tikri istoriniai įvykiai. Tačiau šiuo metu dėmesys yra perkialiamas į mito filosofinę ir religinę prasmę, pasitelkiant turinį kaip simbolinę kalbą. Mokslininkai kurie įnešė didelį indėlį į mitų aiškinimą bei supratimą yra J. Bachofenas ir Z. Froidas . J. Bachofenas nagrinėdamas mitus įžvelgė jų visapusisišką prasmę (tai yra religinę, filosofinę, psichologinę ir istorinę). Froidas mituose įžvelgė iracionalius žmogaus potraukius, pasitelkęs simbolių aiškinimą.Vienas iš pavyzdžių, kaip simboline kalba aiškinami sapnai, yra Froido bandymas aiškinti „Edipo karaliaus“ mitą. Pagal Froidą mitas rodo pasąmoninį kraujomaišos troškimą. Fromas, remdamasis Froido simbolių aiškinimo pagrindu, bei J. Bachofeno teiginiais apie matriarchalinę kultūrą, aiškina visą tragediją apie Edipą ( „Edipas karalius“, „Edipas Kolone“ ir „Antigonė“) kiek kitaip. Fromas šios trilogijos temą pateikia, kaip tėvo ir sūnaus konfliktą dėl valdžios, o ne kraujomaišą. Autorius aiškindamas simbolinę mito prasmę nurodo – matriarchalinio ir patriarchalinio principų kovą dėl valdžios. Matriarchalinis principas pagrįstas kraujo ryšiu, žmonių lygybe, pagarba gyvenimui bei meile. „Patriarchalinis principas vertina saitus tarp vyro ir žmonos , tarp valdančiojo ir pavaldinių, pirmagimio teisė išlieka aukščiau už kraujo saitus.“ Galiausiai šį mitą aiškindamas Fromas nurodo žmogaus garbinimo ir žmogiškųjų ryšių šventumą iškeitmo į nehumaniškus, autoritarinius reikalavimus, bei pabrėžia šios kaitos svarbą.

Kaip ir mitų, taip ir sapnų aiškinimas priklauso nuo teorinio požiūrio. Skirtingi požiūriai apie sapnų reikšmės suvokimą egzistuoja jau mažiausiai tris tūkstančius metų. Pirmosios pastangos aiškinti sapnus, buvo juos traktuoti kaip tam tikrus nuo kūno atsiskyrusius sielos nuotykius ar net vaiduoklių balsus. Senovės rytų kultūrose sapnai pagrinde buvo suvokiami kaip pranešimai, atsiųsti dieviškosios jėgos. Tačiau kiek vėliau sapnai pradedami aiškinti kaip psichologinis reiškinys ir pats sapnas mėginamas aiškinti kaip paties sapnuotojo dvasios išraiška. Vienas iš pirmųjų, teigiančių, kad sapnuose greičiausiai pasireiškia racionalios ir iracionalios jėgos, buvo Homeras. Kiek skirtingai manė Sokratas, kuris laikėsi nuomonės, kad sapnas atspindi žmogaus sąžinės balsą, kurio svarbu klausytis ir vykdyti jo nurodymus. Visiškai kitokios pozicijos laikėsi Platonas, kurio pasekėjąs yra būtent Froidas.

Jis teigė, kad sapnai yra laikinos ir baisios mūsų asmenybės dalies išraiškos. Dar kitokio požiūrio laikėsi Aristotelis, kuris manė, kad miego metu žmogus sugeba kur kas tobuliau stebėti organizmo procesus ir sapnuose mes planuojame, nagrinėjame veiksmų principus daug aiškiau nei dieną. Šviečiamojo amžiaus filosofai labai skeptiškai žiūrėjo į sapnų aiškinimą, pagrįstą dievo atsiųsta žinia. Vienas iš tokių, tai Kanto požiūris, kad sapne nebūna įžvalgų, o tuo labiau šventųjų apsireiškimų. Galiausiai paties Fromo nuomonė apie sapnų reikšmę atitinka Bergsono teiginiui, kad yra skirtumai tarp miego ir būdravimo būsenų. Tik skirtingai Bergsonas manė, kad miegodami mes niekuo nesidomime ir būnam neabejingi tik somatiniams dirgikliams, o Fromas tvirtina, kad miegant mus vis tik domina mūsų norai, baimės, tik mes jų nenaudojam tikrovės valdymui.

Vienareikšmiškai teigiama, jog sapnų aiškinimas yra tikras menas, kurio nėra lengva išmokti, o ir įgudus vis kyla neaiškumų. Fromo manymu, vienas iš sunkumų aiškinant sapnus yra būtent sugebėjimas atpažinti, ką reiškia sapnas, kokią žinią jis „neša“. Kitas, abejonė ar būtina aiškinant sapną remtis sapnuotojo asociacijomis. Galiausiai, kiek svarbu sapno turinį sieti su sapno išvakarių įvykiais. Tačiau neabejojama, kad kiekvienas sapnas yra kažkuo reikšmingas, jei tik sugebama jį išaiškinti, o tam gali labai pasitarnauti, pavyzdžiui informacija apie sapno autoriaus praeitį. Bet ir neturint jokių žinių apie sapnuotoją, galima nemažai pasakyti apie sapno prasmę, nes dažnai jie būna išreikšti universaliais simboliais. Universalumas išlieka ne tik sapnų prasmėse, bet ir jų rūšyse. Kiekvienas yra sapnavęs košmarų, kuriuose būtent pasireiškia visiems žinomas jausmas, tai nerimas. Pasak Froido, nerimo sapnų turinys yra iracionalių troškimų išsipildymas. Tos aiškinimas kelia abejonių, bet apžvelgus nerimo sapnų skirstymą į tris rūšis, paaiškėja, jog ši nuomonė nėra jau tokia sunkiai suvokiama. Pirma, manoma, kad užslėptas sapno turinys yra iracionalaus noro išsipildymas, pvz. kai žmogus trokšta daryti tai, kas jam kenkia. Antra, pats troškimas nėra savigrioviškas, tačiau jo išsipildymas sukelia nerimą kitoje protinės veiklos sistemos dalyje. Kitaip, sapną sukelia troškimas, o šis jau nerimą. Ir trečia, tai kai žmogus bijo tikros ar įsivaizduojamos grėsmės gyvybei. Todėl pastarosios nerimo kategorijos sapnas nėra troškimų išsipildymas, jame išreiškiama frustracijos baimė. Taigi sapnuose, dažnai labai ryškiai atsispindi nerimas, kurį mes jaučiame būdravimo būsenoje. Tačiau sapnuose jis pasireiškia netiesiogiai ir jo atskleidimui galima pasitelkti Fromo minimą simbolių kalbą.

Knyga lengvai skaitoma, parašyta nesudėtinga kalba, todėl ją gali suprasti ir skaitytojai neturintys specialių psichologinių žinių. Ją verta perskaityti dėl bendro supratimo apie sapnus, jų reikšmę mūsų gyvenime. Knyga naudinga tuo, kad joje pateikiama ne tik Fromo, bet ir Froido bei Jungo požiūriai, todėl galima palyginti skirtingus požiūrius ir iš jų išplaukiančius skirtingus aiškinimus. Knygoje pateikiama daug pavyzdžių, kurie suteikia gilesnį supratimą. Šią knygą verta perskaityti dėl savęs pačių, nes suprasdami savo sapnus geriau save pažinsime.

PAPILDOMA LITERATŪRA:

• Fromas E. Menas Mylėti. Vartiklis. http://www.spauda.lt/plato/mm1.htm (2010 10 05).
• Erichas Fromas. Vartiklis. http://www.spauda.lt/plato/fromm.htm(2010 10 03).

Info apie autorių, trumpas jo biografijos pristatymas

Viktoras E. Franklis (1905-1997) buvo Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius. Būdamas gimnazistas susirašinėjo su Freudu, žavėjosi A. Adleriu, tačiau vėliau atsiribojo nuo abiejų autoritetų, nes juos laikė per daug redukcionistais. Ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrė savo psichoterapinį metodą, kurį pavadino logoterapija ir egzistencine analize (Jancsy, 2005). Antrojo pasaulinio karo metu buvo įkalintas nacių koncentracijos stovykloje, kur praleido 3 metus ir šis laikas lėmė jo pagrindinių idėjų ir terapinės krypties atsiradimą (Runyon, 2010).

Grįžęs atsidėjo akademinei ir profesinei veiklai: kaip teigiama oficialioje V.Franklio instituto Vienoje interneto svetainėje, profesoriavo Harvardo, Dalaso, San Diego ir Pitsburgo universitetuose, tapo 29 universitetų iš viso pasaulio garbės daktaru, o JAV tarptautinis universitetas Berklyje (Kalifornijoje) specialiai jam įsteigė Logoterapijos institutą. Skaitė paskaitas 209 universitetuose visuose 5 žemynuose. Paliko įvairių tarpdisciplininių veikalų: 39 jo knygos išverstos į 38 kalbas (2009 m. duomenys). Knygos „Man‘s Search for Meaning“ iki šiol parduota 10 milijonų egzempliorių. Tačiau nepaisant šių įspūdingų nuopelnų, jo aktyvaus gyvenimo troškimas taip pat atrodė nepasotinamas: būdamas 67-erių gavo lėktuvo piloto licenziją, turėjo kvalifikuotą pomėgį kopti į kalnus (Runyon, 2010).

Info apie terapinę kryptį, esminių idėjų ir principų pristatymas

Logoterapijos ir egzistencinės analizės sąvoka kilo iš graikų k. žodžio logos, reiškiančio „prasmė“. (Runyon, 2010). Apie žmogaus egzistencijos prasmę ir sukasi visa V. Franklio veikla, filosofija ir darbai. Naudodamiesi V. E. Franklio knygos „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ įvade pateikta prof. R. Kočiūno informacija, trumpai pateikiame kelis logoterapijos principus praktikoje:

• Prasmę įmanoma surasti netgi situacijoje, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo perpildytos chaoso, beprasmybės, tragizmo; tam yra trys keliai – veikimas, išgyvenimas arba vidinio nusistatymo situacijos atžvilgiu kūrimas.
• Žmogus gali pažvelgti į save iš šalies – įvertinti savo gyvenimą ir keisti jo kryptį bei tikslus.
• Kiekvienas žmogus yra unikalus. Gyvenimo situacijos, kuriose jis jaučiasi nepakeičiamas, suteikia jo buvimui prasmę.
• Prasmės atradimas – ne dovana, o pastangų reikalaujantis pasiekimas. Jis gali būti itin didingas, kai pavyksta atrasti prasmę priimant neišvengiamą kančią.
• Didžiausia kliūtis prasmės ieškojime yra redukcionizmas: mėginimas „sumažinti“ žmogų iki biologinės būtybės ar mechanizmų statuso rinkinio.

Esminės idėjos analizuojamos V. E. Franklio knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

V. E. Franklio knygoje „Sielogyda“ yra pateikiami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Tai tokios mokslo sritys, kuriose yra balansuojama tarp medicinos ir religijos. Logoterapija peržengia tą ribą, ties kuria sustoja daugelis psichoterapijos metodų, – tai gyvenimo prasmės problematika. Franklis logoterapiją apibūdina ne kaip psichoterapijos pakaitalą, bet kaip jos papildymą, kuris padeda ją sužmoginti.

Visoje knygoje yra akcentuojama, kad kiekvienas žmogus nori atrasti ir pasiekti gyvenimo prasmę. Šių dienų žmogui yra vis sunkiau suprasti, kas yra gyvenimo prasmė ir kaip ją galima pasiekti. Taigi V. E. Franklis teigia, kad daugelis žmonių skundžiasi patiriantys egzistencinę frustraciją (jausmą, kai nematoma gyvenimo prasmė) ir egzistencinį vaakumą (žmogus jaučiasi tuščias viduje). Autorius tvirtina, kad tai šiandieninėje visuomenėje atsirado dėl tikrųjų vertybių maišaties. Knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ kalbama, kad gyvenimas yra prasmingas, ir egzistuoja atskirų jo dalių prasmės. Autorius teigia, kad net tokie iš pirmo žvilgsnio atrodantys beprasmiai dalykai kaip mirtis, kančia ir kaltė turi pozityvią prasmę. „Net savižudis tiki prasme, jei ne tolesnio gyvenimo, tai mirties prasmę. Tikrai netikėdamas jokia prasme, jis negalėtų nė piršto pajudinti ir vien todėl nesižudytų“ (Frankl, 2008, 345 p.). Knygoje taip pat kalbama, kad malonumo siekimas yra priešingas gyvenimo prasmės siekimui. Kai malonumas tampa gyvenimo prasme, V. E. Franklis kalba apie tam tikrų neurozių atsiradimą.

Nerimo sutrikimai V. E. Franklio knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

Taigi knygoje „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ rašoma apie nerimo sutrikimus – neurozes. Kaip V. E. Franklis teigia, 20% neurozių sukelia beprasmybės jausmas ir abejojimas savo prasme. Tai anaiptol nėra patologija, tačiau beprasmybės suvokimas ar abejojimas prasme, autoriaus nuomone, gali sukelti kitas dideles problemas, tokias kaip depresija, hipohondrija ir kiti psichikos sutrikimai.

Šioje knygoje autorius kalba apie naujo tipo neurozę, vadinamą noogenine neuroze, nedarbo neuroze, sekmadienio neuroze, seksualinius neurozinius sutrikimus, baimės neurozę, įkyriųjų būsenų neurozes. Visoms joms įveikti yra siūloma taikyti logoterapiją ir tam tikras jos technikas. Logoterapinė paradoksaliosios intencijos technika dažniausiai naudojama bandant įveikti baimės ar įkyriųjų būsenų neurozes. Pagrindinės šios technikos savybės yra humoras ir šaltakraujiškumas. Šių savybių reikia, nes terapeutas prašo kliento panorėti to ko labiausiai bijo:

„Baimė įgyvendina kaip tik tai ko, žmogus bijo, stiprus noras savo ruožtu padaro neįmanomą tai, ko jis nori” (Frankl, 2008, 244 p.).

Klientai dažnai juokiasi iš situacijos, kai jiems nepavyksta sukelti sau baimės ir iš to, kaip save įtikinėja bijoti. Taip juokais paverčiama baimė netenka prasmės ir silpsta. Taip pat yra siūloma derefleksijos technika. Ji yra naudojama gydyti seksualiniams neuroziniams sutrikimams. Naudojant šią techniką yra skatinama specialiai neatlikti seksualinio akto, kad būtų patirtas atstūmimas, kuris padeda pasveikti. Šių technikų, kaip ir visų logoterapijos metodų, tikslas yra gyvenimo prasmės įsisąmoninimas ir siekimas tikrojo gyvenimo tikslo.

Subjektyvus įspūdis apie V. E. Franklio knygą „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“

V. E. Franklio knyga yra be galo naudinga ir būtina perskaityti kiekvienam psichologui, psichiatrui, daktarui. Joje akcentuojama, kad žmogus turi sveiką atspirties tašką, t.y. dvasią, kuri visada išlieka sveika. Toks požiūris neleidžia „nuvertinti“ pacientų, kad ir kokia sunki jų būklė, tiek fizinė, tiek psichinė. Šioje knygoje pateikti praktiniai pavyzdžiai įrodo, kad pagerėjimas įmanomas, net esant pačioms sunkiausioms diagnozėms. Kitas aspektas svarbus šiems specialistams yra įsisąmoninimas mirties, kančios, kaltės prasmės. Jei specialistas nežinos, kas yra jo gyvenimo prasmė, kaip galės padėti klientui išeiti iš beprasmybės labirinto?

Įspūdį palikusios citatos:

Spręsti apie žmogaus gyvenimo prasmę neįmanoma iš jo trukmės. Juk skaitomą biografiją irgi vertiname ne pagal jos „ilgį“, knygos puslapių skaičių, o pagal turiningumą.“ (2008, 125 p.)

„Žmogus panašus į skulptorių, kaltu ir kūju apdorojantį beformį akmenį, kad išgautų iš jo vis labiau regimą formą. Skirtumas tik tas, kad apdorojamą medžiagą jam pateikia likimas: kurdamas, išgyvendamas arba kentėdamas žmogus mėgina iš gyvenimo „išgauti“ kuo daugiau vertybių, – kūrybinių, išgyvenimo ar nuostatos vertybių.“ (2008, 125 p.)

„Kas nepažįsta tipo, atsidėjusio vien pinigų kalimui, siekiančio pragyvenimo priemonių ir pamirštančio patį gyvenimą. Pinigų kalimas tampa savitikslis. Toks žmogus turi daug pinigų, šiems pinigams dar keliami tikslai, tačiau paties žmogaus gyvenimas jau neturi jokio tikslo.“ (2008, 171 p.)

„Mirtis, užbaigianti gyvenimo laiką, gali bauginti tik to laiko neišnaudojantį žmogų.“ (2008, 179 p.)

„Juk mirties neišvengiamybė siaubinga tik tam, kieno sąžinė nešvari.“ (2008, 179 p.)

Knygos kritika – naudingumas, privalumų ir trūkumų analizė

Privalumai. Knyga „Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela“ yra tarpdisciplinė. Ji apjungia psichiatriją, psichologiją, mediciną ir religiją. Vienu požiūriu, tai labai vertinga ir naudinga daugeliui specialistų, kurie susiduria su religijos ir darbo dilema, ją būtų naudinga perskaityti ne tik psichologijos ir psichiatrijos, bet ir filosofijos, teologijos, antropologijos bei edukologijos sričių dėstytojams ir studentams.

Trūkumai. Nors knyga yra labai brandi ir skatinanti savianalizę, mąstymą, tarsi apjungia ir leidžia susidėlioti savo vertybes, tačiau pasirinkta labai sudėtinga kalba, vartojama daug tarptautinių žodžių, sudėtingos sakinių struktūros, kas tikrai apsunkina skaitymą. Tai susiaurina skaitytojų ratą. Knyga labiau orientuota į specialistus ir pakankamai aukštą išsilavinimą turinčius žmones. Vaizdingi apibūdinimai ir palyginimai skaitytoją labiau supainioja, nei paaiškina pagrindinę mintį. Trūksta aiškių apibendrinimų. Tai šiek tiek kompensuoja aprašyti pavyzdžiai iš praktikos, kurie tiksliausiai iliustruoja patį logoterapijos procesą ir autoriaus mintis.

Naudota literatūra:

• Frankl V. E. (2008). Sielogyda. Gydytojo rūpestis siela. Vilnius: Vaga.
• Jancsy I. (2005). Prasmės troškimas. Šiaurės atėnai, 743. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=743&kas=straipsnis&st_id=3888
• Life and Work. The Official Website of the Viktor Frankl Institute Vienna. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.viktorfrankl.org/
• Runyon P.J. (2010) Viktor E. Frankl. Aplankyta: 2010-10-04, http://www.empirezine.com/spotlight/frankl/frankl1.htm

,,Mes susiduriame su intelektiniu iššūkiu. Mes tampame tyrinėtojais, įsitraukusiais į didžiausią ir sudėtingiausią ieškojimą- žmogaus dvasios raidos ir palaikymo ieškojimą. Ranka rankon su pacientais mes mėgaujamės didelių atradimų malonumu – tai ,,aha” patyrimas, kai nesugretinami fragmentai staiga darniai susieina. Kartais mes esame lyg pribuvėjos gimstant kažkam naujam, išsilaisvinančiam ir iškeliančiam‘‘ (Yalom, 2007, p.249).

Tikriausiai nerastume bent kiek psichologija besidominčio žmogaus, kuris nežinotų Irvin‘o Yalom‘o. Tai žmogus ne tik apdovanotas aukso medaliu už įnašą į grožinę literatūrą, bet ir medikas, psichoterapeutas savo ilgametę, net 35 metų darbo patirtį perduodantis jaunesniems kolegoms. Nepaisant stulbinamos karjeros, Irvin‘o Yalom‘o gyvenimas nebuvo lengvas. Gimus žydų, imigravusių iš Rusijos šeimoje, gyvenimas JAV etniškai sunkiame rajone buvo sudėtingas. Tėvai sunkiai dirbo, nebuvo išsimokslinę žmonės, tačiau tai būsimam psichiatrui – psichoterapeutui ir daugelio knygų autoriui nesukėlė problemų. Jį žavėjo knygos, kurios ir buvo pagrindinė aistra ir prieglobstis nuo atšiauraus aplinkinio pasaulio. Nepaisant gyvenime patirtų sunkumų, I. Yalom‘as daug pasiekė – dirbo Baltimorės, Tripler General ligoninėse, bei profesoriavo viename prestižiškiausių JAV, Stanfordo universitetų, kur praktikavo individualiąją ir grupinę psichoterapiją.

Kaip jau buvo minėta, autorius turi 35 metų darbinę patirtį, tačiau kaip jis pats teigia, jo terapinė odisėja truko net 45 metus. I. Yalom‘ui teko „ragauti“ ortodoksinės froidistinės psichoanalizės, dirbti su Charles‘u Rycrot‘u, Pat‘u Baumgartner‘iu, Rollo‘u May‘umi bei dalyvauti daugelyje kitų terapijų. Visgi, nors Yalom‘as jaunesniesiems specialistams pataria nesivadovauti terapinių krypčių dogmomis, pats dirba pagal egzistencinę-humanistinę kryptį. Tikėjimas žmogumi, jo sugebėjimais, autentiškumu, noras padėti pacientui įveikti kliūtis susidūrus su egzistencinėmis duotybėmis yra pagrindiniai aspektai dirbant terapijoje. Plačiau su autoriaus biografija galima susipažinti šioje nuorodoje.

,,Terapijos dovana“- viena iš daugelio autoriaus knygų, tačiau joje perteikiama patirtis žavi ir eilinį skaitytoją, ir psichoterapiją ar psichologiją studijuojantį jaunąjį specialistą. Orientuodamasis į būsimus terapeutus ir pacientus, kuriems ir skiriama ši knyga, autorius jos skyrius dalija į keturias dalis, kur analizuoja atskiras svarbias temas. Jose apžvelgiami terapeuto ir paciento santykiai, nagrinėjamos mirties, laisvės, nerimo, sapnų svarbos temos, paliečiami klausimai apie galimas terapijoje slypinčias problemas ir galiausiai svarstoma, kokie pavojai ir nauda gali laukti terapeuto psichoterapijoje. Nors knyga baigiama apžvelgiant terapeuto vaidmenį terapijoje, svarbu paminėti, su kokiomis problemomis susiduria pacientas. Yalom‘as teigia, jog „Viskas, kas įvyksta yra naudinga terapijai“ (Yalom, 2007, p.52), tad paciento nerimas, susijęs su terapija ir jos pradžia yra viena unikaliausių temų. Nors autorius daug neanalizuoja paciento nerimo, tačiau mano, jog nerimo priežastimis yra susidūrimas su „egzistencinėmis duotybėmis“ bei nuslopintais instinktais, traumuojančiais įvykiais. Nerimo temą Yalom‘as paliečia ir kalbėdamas apie mirtį bei laisvę. Autorius teigia, jog susidūrimas su mirtimi ar galvojimas apie ją, gali kelti gyvenimo prasmės klausimą, kuris kartu susijęs su laisve ir asmeniniu apsisprendimu. Laisvės turėjimas ir jos siekis taip pat yra nuolat lydimas nerimo. Sprendimo priėmimas ir alternatyvų atmetimas visada lydimas nerimo, kančios, abejonių. Kitas svarbus klausimas, susijęs su nerimu, yra paties terapeuto nerimas, kuris atsiranda šiam išgyvenant su terapija susijusius jausmus, tačiau jų neišsakant. Na, o šią temą apie nerimą geriausiai galima apibendrinti Yalom‘o terapijoje naudojamu gan nevienareikšmiška A. Kamiu citata: „Patikėk manimi, žmogui sunkiausia atsisakyti to, ko jam iš tikrųjų nereikia“(Yalom, 2007, p.157)

Kaip jau buvo minėta, ši knyga yra tarsi mokymo vadovas psichoterapeutams, taigi, nepaisant to, jog Yalom‘o darbo metodai dažnai atrodo itin unikalūs, visgi knygoje pateikiama nemažai metodikų, kuriomis gali remtis specialistai asmeninėje praktikoje. Svarbiausias metodas, į kurį autorius atkreipia daugiausiai dėmesio, tai „čia ir dabar“ principas. Yalom‘o teigimu, „čia ir dabar principas yra pagrindinis terapinės galios šaltinis, derlinga terapijos žemė, geriausias terapeuto draugas“ (Yalom, 2007, p. 61). Tad, pirmiausia, kiekvienas terapeutas turėtų orientuotis į turinį- išsakomus žodžius ir problemas, bei procesą- terapeuto-paciento santykius ir jų vystymąsi. Taip pat, kaip teigia pats knygos autorius, santykio užmezgimui, nerimo mažinimui galima naudoti atitirpdančias technikas, tokias kaip, kritimas pasitikint, „didžiausia paslaptis“, praėjusio susitikimo vaidinimas, kritikos išsakymas grupės vedėjams- studentams. Užmezgus šiltesnius ir artimesnius santykius galimos „kas aš esu“, neformalaus vaidmenų žaidimo, „tuščios kėdės“ technikos. Be visų naudojamų technikų, reikia paminėti ir tai, jog, Yalom‘o nuomone, savianalizė, savęs atskleidimas pacientui, savo klaidų pripažinimas, ankstesnės terapinės patirties analizė gali būti labai svarbūs aspektai terapijos sėkmei užtikrinti.

Apžvelgus visą knygą, galima pastebėti, jog ji užburia savo paprastumu, kyla jausmas, jog autorius sėdi šalia ir pačiais šilčiausiais žodžiais perduoda sukauptą patirtį. Yalom‘o orientavimasis į terapeutus, jų rengimą, kvalifikaciją, taip pat susirūpinimas tinkama psichoterapijos ateitimi, tarsi įpareigoja būsimą specialistą patvirtinti autoriaus lūkesčius. Mintys apie tikėjimą žmogaus unikalumu, jo gebėjimais, tarpusavio santykių svarba, bei požiūris į pacientą kaip į draugą, kaip pats Yalom‘as sako „kelionės draugą“, turėtų būti ypatingai motyvuojančios ir skatinančios pacientą patikėti terapijos galia. Visgi, knygoje pateikiamos idėjos kelia ir nemažai abejonių. Autoriaus teigimu, knyga skiriama būsimoms terapeutų ir pacientų kartoms, tačiau pastebėti autoriaus kreipimąsi į pacientą yra sunku. Galima netgi bandyti teigti, jog autorius kaip tik baugina pacientą daug kalbėdamas apie terapeutus, naudojamas technikas. Taip pat svarstytina yra tai, jog neaiškų, kaip būsimą pacientą gali paveikti informacija apie taip, kaip nustatyta diagnozė ilgainiui gali pasirodyti netinkama. Yalom‘as, analizuodamas garsių psichologų darbą, pateikia pakankamai intriguojančius faktus apie naudotus netinkamus metodus ar pažeistus etikos principus, dėl ko, skaitytojas gali suabejoti psichikos sveikatos specialistais ir jų metodikų efektyvumu. Įdomi mintis ir apie tai, jog Yalom‘as stengiasi atsiriboti nuo asmeninio žmogaus patyrimo už terapijos ribų, o orientuojasi į terapijoje vykstančius santykius ir iš to darydamas išvadas sprendžia apie galimas žmogaus problemas gyvenime. Taip pat terapiją grindžia „čia ir dabar“ principu, tačiau skatina ypatingai svarbius dalykus analizuoti tuomet, kai pirmieji žmogaus jausmai skaudžiu klausimu jau būna nuslopę, tad kyla klausimas, kodėl jausmai neanalizuojami iš karto. Be to, žinant situaciją visuomenėje psichinės sveikatos atžvilgiu, sunku įsivaizduoti, jog būtų galimybės terapeutui apsilankyti paciento namuose ar pasikalbėti su kitu pacientui svarbiu asmeniu.

Visgi, baigiant knygos apžvalgą, reikia paminėti, jog „Terapijos dovana“ yra unikalus I.Yalom‘o darbas, todėl kiekvienas psichologas, psichoterapeutas ar tiesiog šiaip gyvenimo prasmės ieškantis žmogus turėtų turėti ją savo lentynoje ir, svarbiausia, širdyje bei kasdieninėje veikloje…

Literatūra:

• Yalom I. (2010). Autobiographical Note. Aplankyta 2010 09 24, http://www.yalom.com/bio/
• Yalom I. (2010). Books. Aplankyta 2010 09 24, http://www.yalom.com/gift/intro
• Yalom I. (2007). Terapijos dovana. Vilnius: Alma Litera.

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/10/07/finn-skarderud-nerimas-klajones-po-modernuji-as/ Fri, 08 Oct 2010 06:32:08 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=728 Sandra Timonina, Justina Vyšniauskaitė, Kristina Lukošiūtė

Knygos autorius, Finn Skarderud, gimė 1956 metais, pietryčių Norvegijoje. 1982 metais baigė medicinos universitetą Osle ir specializavosi į psichiatriją. Visus šiuos metus autoriaus pagrindinė nagrinėjama sritis yra valgymo sutrikimai. Šis jo „varikliukas“ išgarsino jį tarptautiniu mastu.

Šiandien Finn Skarderud turi savo nuosavą psichiatrijos kliniką Osle. Taip pat dirba psichiatru sporto rinktinių centre, Norvegijos Olimpiniam komitetui bei Atletikos federacijai. Prie viso šito, jis dar ir internetinio puslapio Psichinė sveikata redaktorius. Autorius reguliariai rašo straipsnius pagrindiniams laikraščiams kaip „Dagbladet“ ir „Aftenposten“ Norvegijoje bei „Politiken“ Danijoje. Finn Skarderud veda aukšto lygio kursus bei skaito paskaitas plačiu mastu vadovams komercinėje veikloje, versle bei organizacijoms.

Autorius ne tik rašė knygas, bet ilgą laiką buvo ir kino kritikas. 1999 metais jis išleido knygą „Federico Fellini“, tai buvo biografinė knyga apie garsų italų kino filmų kūrėją. Plačiau apie biografiją galima paskaityti čia.

Garsiausia autoriaus studija – „Nerimas: klajonės po modernųjį Aš“. Šioje knygoje Finn Skarderudas stengiasi atskleisti, kad nerimas yra tapęs pamatine daugelio iš mūsų sielos būsena: nerimaujama dėl ateities, dėl vaikų ir artimųjų, dėl savęs – kad esame ne tokie, kokius mus nori matyti, kad ko nors nesugebame ar nepateisiname kieno nors vilčių. Knygoje atskleidžiama šių laikų, moderni, susiskaidžiusi asmenybė, pasimetusi savyje, ieškanti gyvenimo prasmės ir jos nerandanti, bandanti sukurti savyje heteronimus ir atrasti tikrąjį Aš kažkuriame iš jų. Šioje knygoje modernaus žmogaus jausminis gyvenimas apibūdinamas ambivalentišku – žmogus kupinas dvejonių, apmąstymų, svarstymų. Autorius rašo apie proto ir kultūros įtampą, apie „išorės“ ir „vidaus“ nevientisumą. Analizuojamas ištisai žmogų kamuojantis kūno, proto, dvasios, tarpusavio santykių nerimas. Pasitelkiant teorinę kalbą ir mokslines įžvalgas, Finn Skarderud nagrinėja žmogaus nuolatinį norą būti pripažintam, meniškąjį narcisizmą, protingo vaiko nerimą, gėdą ir baimę, nemigą, valgymo sutrikimus. Visiems šiems, žmogų kamuojantiems veiksniams narplioti, suvokti bei iš jų stengtis išsivaduoti, autorius stengėsi taikyti tam tikrus metodus remdamasis savo teorine kryptimi. Autorius nemėgsta autoritarinių, redukuojamų psichologinių tradicijų (F.Skarderud. 2001. p. 479 ).

Dėl šios priežasties Finn Skarderud remiasi naujesnėmis psichoanalitinėmis teorijos tradicijomis. Viena iš jų yra Vinikoto srovės objektų santykių teorija, kurioje didelė reikšmė yra skiriama defektams, trūkumams asmenybės vystymęsi. Remiantis ja, psichoterapeutas turi suprasti šiuos svarbiausius poreikius ir dalinai juos patenkinti, suteikiant naują bendravimo ir santykių patirtį. Finn Skarderud rėmesi šia teorija dar ir todėl, kad ja remiantis galima priartėti prie kliento patirties.

Konsultacijų metu autorius pasinaudodavo patyrimu iš psichoterapijos. Jis naudojo transkribuotus seansus, referatų rašymą, kelionių dienoraščių rašymą. Taip pat Finn Skarderud naudojo kazuistiką, kuri jo teigimu yra gera perdavimo forma, kadangi tai detali vieno žmogaus tyrimo studija, jo psichologinių problemų gvildenimas. (F.Skarderud. 2001. p.476 ).

Knygoje „Nerimas: klajonės po modernųjį aš“ autorius yra aprašęs pagalbos metodus, kuriuos naudojo konsultacijų metu. Pavyzdžiui, pacientei Z, kuri kentėjo nuo valgymo sutrikimų jis pasiūlė parašyti du laiškus. Vieną „savo draugui valgymo sutrikimui“,o kitą „savo priešui valgymo sutrikimui“. Šis būdas yra diskutuotinas, tačiau dažniausiai tai padarius yra pajuntamas palengvėjimas (ten pat, p. 412 ). Taip pat vienos konsultacijos metu Finn Skarderud pacientei Z pasiūlė recidyvą – prisivalgyti, taip buvo sukuriamos palankios sąlygos kontroliuoti situaciją.(ten pat, p. 411 ). Valgymo sutrikimams gydyti autorius siūlė naudoti redukciją – priimti pranešimus iš savo kūno apie riebalų, cholesterolio mažinimą (ten pat, p. 376 ). Pacientui D, kuris kentėjo nuo gėdos buvo pasiūlyta prisiregistruoti internete ir ten susirasti bendraminčių (ten pat, p. 255). Tokio metodo esmė yra ta, kad pacientams yra lengviau būti savimi, jų niekas nemato, jie gali išsigalvoti savo vardus, ir taip lengviau atsiverti kitiems. Visi šie pagalbos metodai yra neįprasti, tačiau perskaičius šią knygą galima teigti, jog jie veikia.

Knygoje autorius plačiai analizuoja valgymo sutrikimų problemą. Šiuolaikinis žmogus lyg kovoja su savo kūnu, ši kova žymi norą tapti kažkuo kitu nei esi dabar. Valgymo sutrikimai, tokie kaip anoreksija ir persivalgymas, yra suprantami kaip pabėgimas ir sienos nuo kitų pastatymas. Su tuo susijusios sąvokos, kurias labiausiai akcentuoja autorius yra beribiškumas, ribos, atsiskyrimas, baimė, gėda, ambivalentiškumas, kontrolė. Turintieji valgymo sutrikimų kenčia nuo savo minčių, afektų bei maisto nekontrolės, todėl pasinaudoja savo kūnais kaip instrumentais įgauti kontrolės. Anoreksikai siekia išsiskirti iš pilkos masės ir vadovaujasi tuo, jog vidinių bruožų nieks negali matyti, kai tuo tarpu kūną mato ir matys visi. Autorius mini, jog valgymo sutrikimas tai tiek liga, tiek išgyvenimo strategija.

Knyga įtraukia įdomiomis mintimis, vaizdžiai atskleidžia dabartinę modernaus žmogaus realybę. Autorius, atskleisdamas šiuolaikinio žmogaus savęs kankinimąsi, verčia susimąstyti, kartais net nustebti -galbūt būtent dėl šios priežasties knygą skaityti sekėsi nelengvai, skaitymas reikalavo šiek tiek analizės, apmąstymo. Neretai mintys ir epizodai šokinėdavo, keisdavo vienas kitą dar nespėjus suprasti esmės. Knygoje kartais trūko apibendrinimų bei minčių tęstinumo. Apibendrinant, knyga labiausiai patiko įdomiomis mintimis, tačiau tam, kad suprasti ir kažką iš knygos pasisemti reikėjo ją skaityti su dideliu susikaupimu ir dėmesiu.

Labiausiai patikusios citatos:

“Prasidėjęs karas, be kančios, susideda daugiausiai iš nuobodulio“ ( F. Skarderud. 2001,p. 442).

“Negalima veidrodžio naudoti tam,kad pamatytum kas esi. Veidrodis vaizduoja kaip žmogus atrodo dabar“ ( ten pat, p. 245).

“Kuo aukštesni AŠ idealai, kuo jie tobulesni tuo didesnė kyla rizika patirti gėdą. Priekaištai sau yra niekinantys. Jie gali nuvesti iki įniršio dėl pralaimėjimo iki baimės, kad vėl gali nepasisekti ir pavydo kitiems, kuriems sekasi“ ( ten pat, p. 137 ).

„Visi turime mirtiną ligą – gyvenimą, ir mes nenusipelnėme nieko daugiau, tik chaoso ( ten pat, p. 172).

„Grynumą sudaro fenomenas, kad šių dienų poros santykių pagrindas yra tiesiog buvimas drauge“ ( ten pat, p.110).

Naudota literatūra:

• Skarderud, F. (2001). Nerimas: klajonės po modernųjį aš. Vilnius: Tyto Alba
• Kauno psichoanalizės ir psichoterapijos studijų draugija. (2010).Psichoanalitinė psichoterapija. Aplankyta 2010-10-01, http://www.psichoanalizes-studijos.lt/index.php/psichoanalize/apibrezimas
• Finn Skarderud.Aplankyta 2010-10-01, http://www.skarderud.no/eng.asp

]]> https://nesnausk.org/klinikine-psichologija/2010/09/12/teorinis-praktinis-seminaras-atleidimo-fenomenas-gyvenime-ir-psichoterapijoje/ Mon, 13 Sep 2010 06:11:59 +0000 http://nesnausk.org/klinikine-psichologija/?p=725 2011 m. gegužės 26 – 29 d. Birštone vyks teorinis – praktinis seminaras “Atleidimo fenomenas gyvenime ir psichoterapijoje”. Seminaro dalyviai turės galimybę susipažinti su įvairiomis atleidimo sampratomis praktinio darbo kontekste. Į seminarą kviečiame visus besidominčius.

Seminaro vedančioji – Julija Abakumova – Kočiūnienė (Birštonas), egzistencinė psichoterapeutė, HEPI dėstytoja.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir elektroninis adresas; telefonas) priimamos iki gegužės 23 d.  elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt arba tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336.

Seminaro vedantysis – Viesturs Rudzitis (Ryga), gydytojas, šeimos psichoterapeutas, žinomas psichodramos specialistas, Rygos Dailės teatro konsultantas, keletos knygų autorius, HEPI dėstytojas.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir elektroninis adresas; telefonas) priimamos iki balandžio 4 d elektroniniu paštu rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt  arba  tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336.

Seminaro vedantysis – Aleksandras Alekseičikas, gydytojas psichoterapeutas, Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vadovas, HEPI dėstytojas.

Seminaras vyks rusų kalba.

Dalyvavimo seminare mokestis – 260 Lt (be pragyvenimo ir nakvynės išlaidų); besimokantiems HEPI bei aukštųjų mokyklų dieninių studijų studentams – 230 Lt.

Paraiškos (vardas, pavardė; profesija; pašto ir el. adresas; telefonas) priimamos elektroniniu paštu: rimask@parkas.lt ; hepi@tdd.lt  arba  tel. (8~319) 56772; (8~687) 17336 iki vasario 7 d.

Klinikinės psichologijos temai filmas naudingas tuo, kad su sveiko humoro doze čia kalbama apie labai skaudžius dalykus – apleistumą, keistumą, atskirtį, šeimos problemas, depresiją, nerimą, priklausomybes, savižudybę, autizmą. Taigi filme rodomas sutrikimų spektras yra didelis. Apie sutrikimus čia kalbama įdedant juos į kasdienybę, tokiu būdu tarsi pabrėžiant, kad įvairios psichikos sveikatos problemos nėra išskirtys, bet su jomis susiduria daugelis žmonių.

Nors filmo anotacijose tai nėra pabrėžiama, aš prie filme nagrinėjamų temų sąrašo pridėčiau dar vieną temą – tapimą psichologu. Filme netiesiogiai keliamas klausimas apie tapimo psichologu motyvaciją, problemas ir pažeidžiamumą, klaidas, iš kurių verta pasimokyti. Centrinė filmo ašis yra santykis tarp dviejų žmonių, kuris yra svarbiau už bet kokias psichologijos teorijas – tačiau iki šio atradimo kelias gali būti labai ilgas…

Šokėjams prie kojų padų buvo pritvirtintos plokštelės, kuriomis jų pėdos galėtų slysti ir atlikti paprastus tango žingsnius. Per ausinuką buvo grojama muzika. Pirmame etape savanoriai turėjo ant plokštelės atlikti tango žingsnius, antrame – kojas judinti bet kaip.

Mokslininkai pastebėjo, kad abiejų bandymų metu suaktyvėdavo už motoriką atsakingos smegenų sritys. Tačiau tango suaktyvino ir dar vieną smegenų sritį, vadinamą precuneus, atsakingą už orientaciją erdvėje. Raumenyse ir sąnariuose esantys jutikliai perteikia informaciją būtent šiai sričiai. Taigi, egzistuoja vadinamasis judėjimo protas, atsakingas už kūno navigaciją, ir būtent jis yra itin lavinamas šokio metu.

Nustatyta, kad šis judėjimo protas yra glaudžiai susijęs su tokiomis smegenų funkcijomis, kaip mąstymas, kalba, mokymasis ir emocijos, ir lavinant jį, maksimaliai lavėja ir kiti smegenų gebėjimai

Tango tyrimas parodė, kodėl žmonės yra linkę ploti, linksėti galva ar trepsėti kojomis skambant ritmiškai muzikai. Taip yra todėl, kad smegenys atpažįsta ritmą ir susieja jį su jau turimomis žiniomis. Todėl, kuo labiau žinomas ritmas, tuo stipriau provokuojamas judėjimas.

Nustatyta, kad šokant pagal muziką aktyvuojamas smegenėlių vermis, kuris neskambant muzikai lieka pasyvus. Smegenėlių vermis yra neuroninis takto davėjas, susijęs su audialinėmis, vizualinėmis, somatosensorinėmis smegenų sritimis. Vidinės ausies ir smegenėlių vestibiuliarinė sistema reguliuoja pusiausvyros suvokimą, sujungia judesį ir ritmą. Iš evoliucijos taško tai patvirtina hipotezę, kad šokis ir muzika žmonijos istorijoje atsirado tuo pačiu metu. Šokant reikia panašių kompleksinių sensomotorinių gebėjimų, kaip ir mokantis groti muzikos instrumentais.

Vis dėlto šokis žmogaus gebėjimų vystymuisi turi didesnę reikšmę nei muzikavimas: jis lavina žmogaus gebėjimą imituoti.

„Mes manome, kad šokis buvo viena iš komunikacijos formų. Tyrimo metu visų tango šokėjų smegenyse suaktyvėdavo Broca sritis, atsakinga už kalbą ir gestų suvokimą. Kai ši sritis „išjungiama”, žmogus praranda gebėjimą atkartoti judesius. Taigi, ji itin svarbi imitacijai, mokymuisi, galų gale – bendražmogiškos kultūros perdavimui”, – sako S. Brownas. 

Kad šokis keičia smegenis, buvo įrodyta ir kitais tyrimais. Harvardo universiteto mokslininkė Elizabeth Spelke nustatė, kad šokis lavina mokinių erdvinį mąstymą. Ilgą laiką šokantys vaikai geometrijos testus atlikdavo geriau nei vaikai, kurie niekada nešoko ar šoko tik trumpą laiką. Taigi, šokio metu aktyvuojami smegenų regionai, atsakingi už geometrinį mąstymą.

Londono psichologas Konstantinos Petrides 2006 metais atliko tyrimą, kuriame dalyvavo baleto mokyklos mokiniai. Pasirodė, kad kuo geriau jie įvaldę baleto žingsnelius, tuo labiau išlavintos jų emocijos, motyvaciniai ir socialiniai gebėjimai. Tuo tarpu Kanados mokslininkės Lauros-Ann Petitto tyrimas parodė, kad profesionalūs šokėjai geriau atlieka dėmesio testus nei nemokantys šokti: jie gali lengviau sukoncentruoti ir išlaikyti dėmesį. 

Šokis yra labai naudingas ne tik vaikams, bet ir seniems žmonėms. Niujorko Alberto Einsteino medicinos koledžo ilgalaikis tyrimas įrodė, kad reguliariai šokant silpnaprotystės rizika sumažėja 76 procentais. Taigi, šiuo atžvilgiu ritmiškas judėjimas yra naudingesnis nei skaitymas, silpnaprotystės riziką sumažinantis 35 proc., ar kryžiažodžių sprendimas (47 proc.).

Tuo tarpu kitas sportas silpnaprotystės rizikos mažėjimui neturi įtakos. Mokslininkai tai aiškina taip: mokantis šokti reikia nuolat galvoti apie žingsnius, apsisukimus, kūno laikyseną. Šokėjas turi priimti daug sprendimų – dėl to jo nervų raizginys darosi vis sudėtingesnis. O už elegantišką judėjimą ir kūno koordinaciją atsakingos neuronų jungtys yra žmogaus smegenų pagrindas.  

Be to, naudinga nuolat keisti šokio partnerius, nes prie jų kiekvieną kartą reikia prisitaikyti iš naujo.

Tačiau neurologai pastebi, kad yra didelis skirtumas tarp to, kaip profesionalių šokėjų ir mėgėjų smegenys suvokia rimą ir erdvę. To priežastis –  ne tik ilgalaikės treniruotės, bet ir įgimti profesionalių šokėjų gabumai, kurių reikia nepriekaištingai ir kompleksiškai koordinacijai. Manoma, jog egzistuoja ir tam tikras „šokio genas”.

Vis dėlto, kaip teigia mokslininkai, tai, kad neturime įgimtų gabumų, ne priežastis atsisakyti šokio. Tuo labiau kad paprastus polkos ar fokstroto žingsnelius galime išmokti kiekvienas.

Parengta pagal „Focus”