Knyga tik 178 puslapiai. Kodėl tik? Nes ši autorė mėgsta rašyti labai storas knygas. Kelios, jau išleistos lietuvių kalba, jos knygos:

Per daug žmogžudysčių – 437 psl
Užsimerk, atsimerk – 460 pls
Prisilietimas – 600 psl
Erškėčių paukščiai – 646 psl
Morgano kelias – 789 psl
Pirmasis Romoje – 890 psl (!!!)
Žolynų vainikas – 998 psl – devyni šimtai devyniasdešimt aštuoni puslapiai! Viena knyga tūkstančio puslapio. Nors rašytojos Colleen McCullough gerbėjos dėl to tik džiaugiasi

Aš esu senmergė! Tai baisiausia moteriai tekusi kęsti lemtis, nes tai reiškia, kad esu neturtinga ir negraži. Jei būtų tik viena tų blogybių, koks nors vyras panorėtų mane vesti, bet kai abi kartu – esu visai netinkama. Tačiau aš žinau, kad jeigu tiktai galėčiau įveikti šią kliūtį, suteikčiau vyrui daug daugiau nei kitos moterys, nes joms nėra reikalo stengtis.

Karštas Bairono gerbėjas – Misės prosenelis įkūrė poeto vardu pavadintą miestą. Misalongio sodyba įvardinta vietos, kur lordą Baironą ištiko per ankstyva mirtis, garbei. Romantiška? Trisdešimt trejų Misei Rait – visai ne. Nes amžinoji ruda suknelė Misei ir kasdienis, ir šventinis drabužis, o vienintelė prošvaistė – draugystė su bibliotekininke Una ir romanai, kuriuos Misė aistringai skaito. Tačiau vieną dieną miestelyje atsiranda nepažįstamasis, tiesiog kunkuliuojantis energija. Ir viskas ima virsti aukštyn kojomis: jis sujaukia ne tik Misės mintis, bet ir miestelio gyvenimą. Pasirodo, kad Misė – ne tokia jau pilka pelytė, ir kad gyvenimas gali būti visiškai kitoks, jei tik moki svajoti ir turi pakankamai drąsos tas svajones įgyvendinti. Ir kad kartais reikia nerti į meilę kaip į akivarą, ir pažiūrėti, kas iš viso to išeis.
“Misalongio moterys” – romanas, pilna ir romantikos, ir aistros, ir ironijos. Kaip saldainių dėžutė, kurią atidarius, norisi sušveisti vienu prisėdimu.

Rašytoja Colleen McCullough (Kolin Makalou; g. 1937 m. ) – viena žymiausių visų laikų australių. Jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas.
Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamų „Erškėčių paukščių“ autorės knyga „Misalongio moterys“ mus vėl sugrąžina į atšiaurią ir rūsčią XX a. pradžios Australiją, miestelį keistu Bairono vardu, kuriame viskas priklauso Herlingfordų šeimai. Ten gyvena trys moterys, iš paskutiniųjų besistengiančios sudurti galą su galu: Oktavija, sesuo Druzila ir jos duktė Misė.

Knygos “Misalongio moterys” ištrauka:

Motinai,
pagaliau sulaukusiai svajonės išsipildymo gyventi Mėlynuosiuose kalnuose
Skaitytojams, pastebėjusiems, kad vietovardyje Misalongis rašoma a, bet ne o, kaip dabar laikoma teisinga, noriu paaiškinti – čia aprašomų įvykių laikotarpiu labiau įprasta buvo senoji forma su a raide.
- Ar nepasakysi man, Oktavija, kodėl mums taip nesiseka ir jokių permainų į gera? – paklausė ponia Druzila Rait savo sesers ir atsidūsėjusi pridūrė: – Reikės perdengti stogą.
Panelės Oktavijos Herlingford rankos nusviro į sterblę, ji liūdnai palingavo galvą ir taip pat atsiduso.
- O varge! Ar tikrai?
- Denis dėl to neabejoja.
Jųdviejų sūnėnas Denis Herlingfordas miestelyje turėjo ūkinių prekių krautuvę ir sėkmingai vertėsi vandentiekio darbais, tad jo žodis tokiais klausimais buvo neginčijamas.
- Ir kiek tas naujas stogas kainuos? Nejau būtina perdengti visą? Ar neužtektų pakeisti prasčiausius lakštus?
- Denis sako, nelikę nė vieno skardos lakšto, kurį vertėtų išsaugoti, tad, deja, veikiausiai prireiks kokių penkiasdešimties svarų.
Stojo niūri tyla, abi seserys suko galvas ieškodamos, kur gauti reikiamų lėšų. Jiedvi sėdėjo greta ant ašutais kimštos sofos, kurios geriausios dienos praėjo taip seniai, kad niekas jų nė neprisiminė. Ponia Druzila Rait labai smulkiai ir itin kruopščiai siuvinėjo kiauraraščiu drobės kraštelį, o panelė Oktavija Herlingford darbavosi vąšeliu, ir po juo kyburiuojantis nėrinys buvo toks pat dailus kaip sesers siuvinys.
- Galėtume pasinaudoti tais penkiasdešimčia svarų, kuriuos tėvas padėjo man į banką, kai gimiau, – pasiūlė trečioji moteris kambaryje, susirūpinusi, kaip atlyginti už tai, kad nesutaupė nė penso iš pinigų už kiaušinius ir sviestą. Ji taip pat darbavosi sėdėdama ant žemos taburetės, pynė nėrinius su šaudykle iš nebalintų lininių siūlų kamuolėlio, o jos pirštai judėjo taip įgudę, kad nereikėjo apie tą darbą nei galvoti, nei į jį žiūrėti.
- Dėkui, bet nereikia, – atsakė Druzila.
Taip tą penktadienį ir baigėsi vienintelis pokalbis per visą dviejų valandų rankdarbių popietę, nes netrukus prieškambario laikrodis ėmė mušti keturias. Ore tebevirpant paskutiniam dūžiui visos trys moterys vedamos įpročio automatiškai padėjo rankdarbius šalin: Druzila siuvinį, Oktavija mezginį, o Misė nėrinius. Kiekviena sudėjo saviškius į visiškai vienodus pilkos flanelės virvele užtraukiamus maišelius, o šiuos sustatė į nudrengtą raudonmedžio spintelę po langu.
Įprastinė tvarka niekada nesikeisdavo. Ketvirtą baigdavosi dviejų valandų darbeliai prastesniojoje svetainėje ir prasidėdavo kiti dviejų valandų trukmės darbai, jau kitokie. Druzila sėsdavo prie fisharmonijos, savo vienintelės brangenybės ir vienintelio malonumo, o Oktavija su Mise keliaudavo į virtuvę virti vakarienės ir imtis ruošos.
Kai jos įstrigo tarpduryje tartum trys vištos, nebežinan- čios, kokia tvarka lesti, buvo nesunku pastebėti, kad Druzila ir Oktavija – seserys. Abi buvo labai aukštos ir pailgais kaulėtais anemiškai blyškiais veidais, bet Druzila atrodė sveikai stambi ir tvirta, o Oktavija smulkutė ir pakumpusi nuo ilgalaikės kaulų ligos. Misė buvo beveik tokia pat aukšta, bet, palyginti su penkių pėdų ir dešimties colių tetos ir šešių pėdų motinos ūgiu, tik penkių pėdų ir septynių colių. Daugiau niekuo į jas nepanėšėjo, nes buvo labai tamsaus gymio, plokščia krūtine, o tiedvi labai šviesios, pilnos, ji – smulkių veido bruožų, o jos stambių.
Virtuvė, didelė ir skurdi, buvo už apytamsio prieškambario, jos rudai dažytos medinės sienos dar labiau pabrėžė niūrią aplinką.
- Mise, prieš eidama paskinti pupų nuskusk bulves, – paliepė Oktavija, juosdamasi plačią rudą prijuostę, saugančią rudą suknelę nuo maisto gaminimo pavojų.
Kol Misė skuto tris bulves, kurių, jos manymu, turėjo užtekti, Oktavija pažarstė žarijas, rusenančias didelės – per visą virtuvės kaminą – juodos geležinės viryklės pakuroje, tada pridėjo dar malkų, atitraukė sklendę, kad geriau trauktų, ir užkaitė virti didelį geležinį virdulį. Tai nuveikusi nuėjo į podėlį paimti avižinių kruopų rytdienos pusryčių košei.
- O kad jas kur galas! – sušuko pasirodžiusi po minutėlės su rudu popieriniu maišeliu, pro kurio dugno kampus pabiro ir ant grindų pažiro avižinės kruopos tarsi purios snaigės. – Tik pasižiūrėk! Pelės!
- Neimkit į galvą, šįvakar paspęsiu pelėkautus, – pasakė Misė ne itin susidomėjusi, sumetė bulves į nedidelį puodą su vandeniu ir įbėrė žiupsnelį druskos.
- Pelėkautai tau rytoj ant stalo pusryčių nepadės, todėl teks prašytis motinos, kad leistų pabėgėti pas dėdę Maksvelą nupirkti avižinių kruopų.
- Ar negalėtume nors kartą be jų išsiversti? – Misė avižų nemėgo.
- Žiemą? – Oktavija pažvelgė į Misę, lyg jai būtų protas aptemęs. – Geras avižinės košės dubenėlis pigiai atsieina, vaikeli, ir jėgų suteikia visai dienai. Pasiskubink, dėl Dievo meilės!
Išėjus iš virtuvės į prieškambarį fisharmonijos garsai tiesiog kurtino. Druzila grojo pasibaisėtinai negabiai, bet jai visi sakydavo, kad groja puikiai, o kad taip grotų, turėjo savęs negailėdama lavintis, todėl kasdien ir lavinosi nuo ketvirtos iki šeštos. Stengtis buvo verta, nes kiekvieną sekmadienį savo talento stoka ji kamuodavo daugumą parapijiečių Herlingfordų Bairono miestelio Anglikonų bažnyčioje; visa laimė, nė vienas iš Herlingfordų neturėjo muzikinės klausos, tad visi manė per pamaldas gauną kaip tik tai, ko reikia.
Misė įslinko į svetainę, ne tą, kur jos triūsdavo prie rankdarbių, bet į skirtąją svarbioms progoms – tai čia stovėjo fisharmonija. Žvangindama ir griaudėdama kaip koks besigrumiantis riteris Druzila kovėsi su Bachu sėdėdama tiesia nugara, užsimerkusi, pakreipusi galvą, trūkčiojančiomis lūpomis.
- Motin? – sušnabždėjo Misė, ir ta tylutėlė garso gija negalėjo varžytis su džeržgiančiomis fisharmonijos garsų grandinėmis. Tačiau jos užteko. Druzila atsimerkė ir pasuko galvą veikiau nuolankiai nei piktai.
- Na?
- Atsiprašau, kad trukdau, bet man reikia suspėti avižinių kruopų pas dėdę Maksvelą, kol jis neuždarė parduotuvės. Pelės pragraužė maišelį.
Druzila atsiduso.
- Tai atnešk mano piniginę.
Piniginė buvo atnešta, iš suglebusių jos gelmių sužvejota šešių pensų moneta.
- Sveriamų kruopų, prisimink! Pirkdama supakuotas dar moki už puošnią dėžutę.
- Oi, motin! Tos kruopos daug skanesnės ir jų nereikia šutinti kiaurą naktį, kad išvirtų, – Misės širdyje sukirbėjo silpna viltis. – Iš tiesų, jei judvi su teta Oktavija valgytumėt geresnes avižas, aš mielai apsieičiau visai be jų, ir taip išsilygintų išlaidos.
Druzila nuolat sau ir seseriai kartodavo trokštanti sulaukti dienos, kada jos klusni duktė pasišiauš prieš, bet šis jos kuklus savarankiškumo siekimas tik atsimušė į diktatoriškos valdžios sieną, kurią motina nė nenujautė pastačiusi. Tad ji pasipiktino:
- Visai be jų apsieitum? Tai jau tikrai ne! Avižinė košė – mūsų pagrindinis žiemos maistas ir ji daug pigesnė už anglis, – tada jos balso intonacija tapo draugiškesnė, labiau kaip kalbantis su sau lygia moterimi. – O kiek laipsnių?
Misė pasižiūrėjo į termometrą prieškambaryje.
- Keturiasdešimt du! – šūktelėjo.
- Tada valgysim virtuvėje ir leisim ten visą vakarą! – sušuko Druzila ir vėl puolė Bachą.
E
Įsisupusi į rudą seržo paltą, apsivyniojusi rudą minkštą šaliką ir užsidėjusi rudą megztą skrybėlaitę, šešis pensus iš motinos piniginės įsikišusi į rudos vilnonės kumštinukės pirštą, Misė išėjo iš namų ir nuskubėjo tvarkingu plytų takeliu prie vartelių į kelią. Nedideliame pirkinių krepšelyje nešėsi bibliotekos knygą; progų išsmukti vien į biblioteką pasitaikydavo nedažnai, ir jei ji iš tiesų skuba, niekam nereikia žinoti, kad eina ne vien pas dėdę Maksvelą avižų. Šįvakar bibliotekoje dirbs pati teta Livila, todėl ji gaus vertingesnę knygą už romaną, nors, Misės nuomone, bet kokia knyga yra geriau negu visai jokios. O kitą pirmadienį ten bus Una, tad ji galės pasiimti ir romaną.
Ore tvyrojo minkšta smulki škotiška dulksna, nei rūkas, nei lietus, ir ligustrų gyvatvorę palei sodybą, vadinamą Misa- longiu, nubėrė stambiais, apvaliais vandens lašais. Vos įžengusi į Gordono kelią Misė leidosi bėgti, bet ties kampu ėmė tik sparčiai žingsniuoti, nes į kairį šoną vėl įsimetė dieglys ir skaudėjo ne juokais. Sulėtinus žingsnį nemalonus pojūtis ap- malšo, tad ji ėjo ramiau ir jau ėmė jausti, kaip užlieja palaima, visada apimanti, kai patirdavo šį rečiausią smagumą, progą vienai išeiti iš Misalongio. Vėl paspartinusi žingsnį vos tik liovėsi diegti šoną, ji ėmė dairytis po pažįstamas Bairono apylinkes – kaipgi jos atrodo šią vėlyvą ūkanotą trumpos žiemiškos dienos popietę.
Viskas Bairono miestelyje buvo siejama su poeto gyvenimu, taip pat ir Misės motinos sodyba, Misalongiu , pavadinta taip pagal vietą, kur lordas Baironas ne laiku užgeso. Dėl šios keistuoliškos miestelio terminijos buvo kaltas Misės prosenelis, pirmasis seras Viljamas Herlingfordas, kuris įkūrė miestą vos spėjęs perskaityti „Čaild Haroldo klajones” ir taip džiūgavo radęs didį literatūros veikalą, kurį pajėgė suprasti, kad paskui visiems pažįstamiems brukte bruko sunkiai įveikiamas didžiules Bairono kūrybos porcijas. Taigi Misalongis stovėjo prie Gordono kelio, Gordono kelias jungėsi su Noelio gatve, o Noelio gatvė jungėsi su pagrindine Bairono gatve; per didesnę miestelio dalį kelias mylias vingiavo Džordžo gatvė, kol staiga nerdavo žemyn į didžiulį Džeimisono slėnį. Net buvo nedidelis aklagatvis, pavadintas Kerolainos Lem vardu, jis (kaip ir namai, vadinami Misalongiu), aišku, buvo ne gerojoje, ne geležinkelio pusėje, ir ten trijuose namuose gyveno apie tuziną begėdžių mergužėlių, pas kurias lankydavosi daug vyrų iš geležinkelio dirbtuvių ir darbininkų iš didžiulės mineralinio vandens pilstymo įmonės, darkančios pietinį miesto pakraštį.
Vienas iš mįslingesnių ir įdomesnių to pirmojo sero Viljamo būdo bruožų atsiskleidė tada, kai jis gulėdamas mirties patale griežtai pareikalavo iš palikuonių nesikišti į Gamtos darbą ir nieko nekeisti Kerolainos Lem aklagatvyje, todėl nuo to laiko ten šešėlį metė ne vien kaštonai. Šiaip jau pirmasis seras Viljamas liguistai laikėsi, kaip pats vadino, „tvarkingos sistemos suteikiant vardus” ir visas savo dukteris pavadino lotyniškais vardais, tuomet jie buvo populiarūs aukštesniuose visuomenės sluoksniuose. Tą tradiciją perėmė jo palikuonys, tad šeimos moterys buvo Džulijos, Aurelijos, Antonijos, Ogastos; tik viena šeimos šaka pamėgino šią sritį patobulinti ir, kai gimė penktas sūnus, ėmė krikštyti berniukus lotyniškais skaičiais, šitaip Herlingfordų giminę pašlovino Kvintas, Sekstas, Septimas, Oktavijus ir Nonijus. Decijus mirė per gimdymą, ir niekas tuo nesistebėjo.
O, kaip gražu! Misė sustojo pasigėrėti didžiuliu voratinkliu, kurį rasos karoliukais nusagstė minkšti čiuptuvėliai dulksnos, vilnimis dvelkiančios nuo neįžvelgiamo slėnio tolimame Gor- dono kelio gale. Voratinklio viduryje tūnojo milžiniška dručkė vorė, saugoma ir ginama smulkučio trumpalaikio partnerio, bet Misė nejautė baimės, nepasidygėjo, tiktai pavydėjo. Šis laimingas padarėlis drąsiai ir užtikrintai karaliavo savo pasaulyje, negana to, vorė savitai kovojo už moterų teises ne tiktai valdydama savo vyrą ir juo naudodamasi – ji dar jį ir surydavo, kai tas atlikdavo savo paskirtį ir apvaisindavo jos kiaušinėlius. O, kokia laiminga toji vorė! Sunaikink jos pasaulį, ir ji vėl kuo ramiausiai atgamins jį pagal įgimtas instrukcijas tokį dailų, tokį lengvą, nesvarbu, kad laikiną; o surezgusi naują voratinklį, ant jo rikiuos kitus palydovus kilnojamajai šventei, vienadienį ganėtinai pajėgų vyrą laikys prie pat centro, o silpnesnius jo įpėdinius, kuo mažesnius, tuo atokiau nuo Motinos pačiame viduryje.
Laikas! Misė vėl leidosi bėgti ir pasuko į Bairono gatvę prie parduotuvių, išrikiuotų abiejose vieno kvartalo pusėse miestelio centre, prieš pat gatvei išplatėjant ir atsiveriant į parką, geležinkelio stotį ir viešbutį marmuru aptaisyta siena bei Bairono maudykles įspūdingu egiptietišku fasadu.
Bakalėjos ir kitų maisto produktų parduotuvė priklausė Maksvelui Herlingfordui, ūkinių prekių krautuvė – Deniui Herlingfordui; moteriškų skrybėlaičių salonas – Aurelijai Maršal, nee – buvusiai – Herlingford; kalvė ir degalinė buvo Tomo Herlingfordo nuosavybė, kepykla – Volterio Herling- fordo; universalinę aprangos parduotuvę čia turėjo Herbertas Herlingfordas; naujienų agentūra ir raštinės reikmenų parduotuvė priklausė Septimui Herlingfordui; arbatinėje „Gluosnis svyruoklis” šeimininkavo Džulija Herlingford; dar ten buvo Livilos Herlingford biblioteka, Rodžerio Herlingfordo Viderspuno mėsinė, Persivalio Herlingfordo konditerijos ir tabako krautuvėlė, o kavinę „Olimpas” ir pieno barą valdė Nikas Teodoropulas.
Kaip ir derėjo tokiai svarbiai gatvei, Bairono gatvė buvo gudronuota iki sankirtos su Noelio gatve ir Kerolainos Lem aklagatviu, aprūpinta puošnia gludinto granito arklių girdykla, dovanota pirmojo sero Viljamo, o prie parduotuvių apsaugotomis nuo saulės vitrinomis buvo įtaisyti tvirti stulpeliai arkliams pririšti. Gatvė, apsodinta labai gražiais senais eukaliptais, atrodė ir taiki, ir klestinti.
Bairono centre privačių namų buvo nedaug. Miestas pragyvendavo iš vasarą besilankančių žmonių, trokštančių ištrūkti iš pakrantės lygumos karščio ir drėgmės, bei visus metus atvažiuojančių ligonių, ieškančių, kaip palengvinti reumatinę gėlą ir skausmus karštuose mineraliniuose vandenyse, kuriuos Bairono žemės gelmėse atvėrė kažkokia geologinė anomalija. Taigi palei visą Bairono gatvę stovėjo daug svečių namų ir pensionų, o jų savininkai buvo ir juose darbavosi daugiausiai, žinoma, Herlingfordai. Bairono vandens maudyklės teikdavo priimtiniausius patogumus tiems, kurie nešykštėjo pinigų, didžiulis ir prabangus „Herlingfordo” viešbutis didžiavosi nuosavomis maudyklėmis vien tik savo svečiams, o tiems, kurių piniginių išteklių vos užteko nakvynei ir pusryčiams kokiame iš pigesnių pensionų, buvo skirti švarūs, bet tik spartietiška Bairono mineralinių versmių baseinai prie Noelio gatvės kampo.
Stengtasi įtikti net tokiems neturtėliams, kurie iš viso negalėjo sau leisti atvykti į Baironą. Antrasis seras Viljamas sumanė Bairono Butelį (tuo vardu jis buvo žinomas visoje Australijoje ir Ramiojo vandenyno pietuose): pintos talpos meniškai grakštų butelį krištolo skaidrumo puikiausio Bairono šaltinio vandens, silpnai putojančio, švelniai, jokiu būdu ne drastiškai laisvinančio vidurius ir ypač skanaus. „Koks šlykštynė Viši vanduo!” – sakė tie, kuriems teko laimė pakeliauti po Prancūziją. Savasis patikimas Bairono mineralinis buvo ir geresnis, ir kur kas pigesnis. Pelninga buvo net ir butelių gamyba. Apgalvotas stiklo fabriko akcijų pirkimas galutinai sutvirtino šią visiškai pigiai valdomą, bet itin pelningą vietos pramonę; ji klestėte klestėjo ir nešė didžiulius pinigus visiems antrojo sero Viljamo palikuonims. Dabar trečiasis seras Viljamas, pirmojo vaikaitis, antrojo sūnus, vadovavo Bairono mineralinio vandens pilstymo imperijai taip pat plėšriai ir kietaširdiškai kaip jo pirmesni bendravardžiai.
Maksvelui Herlingfordui, pirmojo sero Viljamo tiesioginės šakos palikuoniui, todėl jau savaime nepaprastai turtingam, nebuvo jokio reikalo prekiauti bakalėjos ir kitų maisto produktų parduotuvėje. Tačiau Herlingfordų komercinį instinktą ir įžvalgumą ne taip lengva numarinti, be to, kalvinistų priesakai, kuriais vadovavosi visa giminė, reikalavo, kad žmogus, siekiantis Dievo malonės, dirbtų. Griežtas šios nuostatos laikymasis turėjo padaryti Maksvelą Herlingfordą šventuoju dar gyvą, bet iš jo išėjo tik šios gatvės angelas, o namuose – velnias.
Misei įėjus į parduotuvę šaižiai žvangtelėjo varpelis – kaip tik tokio Maksvelui Herlingfordui ir reikėjo, kad atitiktų jo asketiškumą ir apdairumą. Vos pakviestas varpelio jis bemat pasirodė iš sandėlių gilumos, kur sukrautuose į aukštas rietuves kanapiniuose maišuose slypėjo kapoti šiaudai ir nuosijos, kviečių, miežių ir avižų kruopos bei sėlenos; Maksvelas Herling- fordas rūpinosi Bairono gyventojų mitybos poreikiais, negana to, tiekė pašarą ir jų arkliams, karvėms, kiaulėms, avims bei vištoms. Kaip kartą netekęs šieno pasakė vienas vietos šmaikštuolis, Maksvelas Herlingfordas visus į savo kišenę susikišęs.
Jo veido išraiška buvo įprastinė, giži, dešinėje rankoje jis atsinešė didelę bertuvę, aplipusią voratinkliuotomis pašarų liekanomis.
- O kad juos kur galas! – mostelėjęs bertuve suniurzgė Misei nemaloniai pakartodamas seserį Oktaviją, atnešusią parodyti pelių pragraužtą maišelį. – Visur pilna aruodinių straubliukų.
- Vaje! Ir sveriamose avižinėse kruopose?
- Daugybė.
- Tuomet, dėde Maksvelai, man verčiau duokite dėžutę švarių kruopų pusryčiams.
- Gerai dar, kad arkliai nėra tokie išrankūs, – burbtelėjo jis, padėjęs bertuvę ir sprausdamasis už bakalėjos prekystalio.
Vėl pratrūko varpelis, staiga atgijęs, kai pro duris su didžiuliu šalto ūkanoto oro sūkuriu įžengė vyras, akivaizdžiai turintis neatidėliotinų ketinimų.
- Na, ir prakeikta skylė, lauke šalta kaip prie pamotės papo! – drėbė atvykėlis daužydamas rankas vieną į kitą.
- Pone, čia yra damų!
- Oi! – tarstelėjo vyras, bet nepasistengė pridurti derames- nio atsiprašymo. Tik įsirėmė pilvu į prekystalį ir šelmiškai šyptelėjo nustebusiai Misei. – Damų, žmogau? Aš čia matau tiktai pusmergę.
Nei Misė, nei dėdė Maksvelas nesuprato, ar jis tik šaiposi iš žemo Misės ūgio milžinų mieste, ar storžieviškai įžeidinėja, atseit anokia ji dama. Tad kol dėdė Maksvelas susigraibė ir pasirengė pasinaudoti savo pagarsėjusiu kandžiu sąmoju ir liežuviu, nepažįstamasis jau ėmė dėstyti reikalavimus.
- Noriu šešių maišų sėlenų ir nuosijų, maišo miltų, maišo cukraus, dėžutės dvylikto kalibro šovinių, palties šoninės, šešių skardinių kepimo miltelių, dešimties svarų lydyto sviesto, dešimties svarų razinų, dešimties skardinių tiršto cukraus sirupo, šešių skardinių slyvų uogienės ir dešimties svarų dėžės Arnotto sausainių mišinio.
- Jau be penkių penkios, aš užsidarau lygiai penktą, – šaltai atsakė dėdė Maksvelas.
- Tai gal vertėtų jau sukrusti, ar ne? – nieko nepaisydamas paklausė nepažįstamasis.
Gerųjų avižinių kruopų dėžutė jau stovėjo ant prekystalio; Misė iškrapštė iš pirštinės piršto šešių pensų monetą ir padavusi ją veltui laukė iš dėdės Maksvelo grąžos, bet neturėjo drąsos paklausti, ar toks nedidelis kasdienės prekės kiekis kainuotų tiek daug, tegu ir supakuotas į puošnią dėžutę. Galų gale ji pasiėmė avižas ir išėjo, bet pirmiau dar kartą slapčia žvilgtelėjo į nepažįstamąjį.
Jis turėjo dviejų arklių traukiamą vežimą, mat toks stovėjo lauke prie parduotuvės, o Misei atėjus jo čia dar nebuvo. Kinkinys atrodė visai neblogai – arkliai prižiūrėti, žvilgėte žvilga, bet ir darbui tinkami, o vežimas iš pažiūros naujas, geltoni ratų stipinai net švietė tamsiai rudame fone.
Be keturių minučių penkios. Jeigu ji papasakos, kad jis į dėdės Maksvelo parduotuvę atėjo pirmas, tai pavėlavimą galės pateisinti tuo, neva nepažįstamasis buvo nemandagus ir labai daug visko pirko, tad dar spės užbėgti į biblioteką.
Bairono miestelis neturėjo viešosios bibliotekos, tais laikais turėjo nedaugelis Australijos miestų. Bet spragą užpildė privati biblioteka. Livila Herlingford buvo našlė, turėjo jai labai brangiai kainuojantį sūnų, ir ekonominė būtinybė drauge su būtinybe visada atrodyti oriai paskatino ją atidaryti puikiai parinktų knygų biblioteką, o šiai išpopuliarėjus ir ėmus duoti pelno ji galėjo sau leisti nebepaisyti įsisenėjusių taisyklių, šiokiadieniais verčiančių uždaryti Bairono parduotuves lygiai penktą, mat dauguma nuolatinių lankytojų pageidavo keisti knygas vakarais.
Knygos buvo vienintelė Misės paguoda ir prabanga. Jai buvo leista pasilikti sau pinigus, kuriuos uždirbdavo parduodama atliekamus Misalongio kiaušinius ir sviestą, ir ji išleisdavo visus tuos menkus skatikus skolindamasi knygas iš savo tetos Livilos bibliotekos. Ir motina, ir teta Oktavija tam labai nepritarė, bet prieš kelerius metus pareiškusios, kad Misei derėtų turėti galimybę prisidurti juodai dienai prie tų penkiasdešimties svarų, tėvo skirtų jai gimus, ir būdamos nepaprastai sąžiningos nebegalėjo atšaukti savo nutarimo, kai Misė pasirodė besanti švaistūnė.
Jei tik Misė atlikdavo jai pavestus darbus – ir atlikdavo deramai, nė per plaukelį nesukčiaudama – jiedvi neprieštaraudavo, jei ji skaitydavo; tačiau baisingai priešindavosi, jei Misė pareikšdavo norinti pasivaikščioti po krūmynus. Leisti Misei eiti per krūmynus būtų buvę tas pats, kas pastūmėti jos abejotinai geidžiamą asmenybę tiesiai į žmogžudžio ar prievartautojo rankas, todėl nieku gyvu nebuvo galima to leisti. Be to, Druzila dar paliepė savo pusseserei Livilai duoti Misei tiktai geras knygas; iš viso jokių romanų, jokių nepadorių ar skandalingų biografijų, jokio skaitalo, skirto vyriškajai giminei. Šio priesako teta Livila negailestingai laikėsi, nes kaip ir Druzila turėjo savo nuomonę apie tai, ką derėtų skaityti netekėjusioms panelėms.
Tačiau pastarąjį mėnesį Misė širdyje nešiojo slaptą kaltę – ji gaudavo romanų kiek panorėjusi. Teta Livila susirado padėjėją dirbti bibliotekoje pirmadieniais, antradieniais ir šeštadieniais, todėl pati galėjo keturias dienas per savaitę atsikvėpti nuo zyziančių vietinių įkyruolių, jau perskaičiusių viską, kas buvo jos lentynose, ir atvykėlių, kurių skoniui jos lentynų turinys neįtiko. Naujoji padėjėja, be abejonės, buvo taip pat Herling- ford, bet ne Bairono Herlingford, ji atvyko iš nuodėmingojo Sidnėjaus.
Žmonės retai kada atkreipdavo dėmesį į pernelyg drovią, nekalbią Misę Rait, bet Una – toks buvo naujosios padėjėjos vardas – regis, iš karto pajuto, kad Misė gali būti gera draugė. Vos pradėjusi dirbti Una sužinojo apie Misę stebinamai daug; ji žinojo, kokia Misės materialinė padėtis, kokie jos įpročiai, ketinimai, rūpesčiai ir svajonės. Be to, ji sumanė visai nesudėtingą sistemą, pagal kurią Misė galėdavo gauti iš bibliotekos uždraustųjų vaisių taip, kad teta Livila nesužinotų, ir užvertė Misę visokiausiais romanais, pradedant įdomiausiais nuotykiniais ir baigiant beprotiškai romantiškais.
Šiandien, žinia, dirbs teta Livila, tad knygą gaus tokią kaip seniau. Tačiau kai Misė atidarė stiklines duris ir įėjo į džiuginamai šiltą kambarį, prie darbo stalo sėdėjo Una, o baimę keliančios tetos Livilos nebuvo nė kvapo.
Labiau už akivaizdų Unos gyvybingumą Misę žavėjo jos supratingumas ir gerumas, be to, ji buvo iš tiesų nuostabiai gerai atrodanti moteris. Puikios figūros, ūgio tokio kaip tikra Herlingford, o drabužiais ji priminė pusseserę Aliciją – jie visada buvo skoningi, visada naujausios mados, visada jiems nedaug trūko, kad būtų efektingi. Labai šviesaus gymio, šviesiaakė ir šviesiaplaukė, Una vis dėlto neatrodė pusiau nuplikusi ir visai nublukusi, nors taip buvo lemta atrodyti visoms Herlingfordų moterims, išskyrus Aliciją (ši buvo kerinčiai žavi, nes Dievas davė jai tamsius antakius ir blakstienas, kai jau suaugo) ir Misę (iš prigimties tamsbruvę). Dar patrauklesnis už visoms bendrą šviesų gymį buvo keistas savotiškas Unos švytėjimas, švelnus skaistis, bet ne odos, o sklindantis iš giliau; šią šviesą spinduliavo jos nagai, ovalūs ir ilgi, taip pat plaukai, lengvučiai, papurę aplink veidą, pagal naujausią madą sukelti į prašmatnų kuodą, tokį šviesų, kad atrodė beveik baltas. Kartais atrodydavo, kad aplinkui ją švyti net oras. Žavinga! Visą gyvenimą bendravusi tik su Herlingfordais, Misė nebuvo pasirengusi išvysti tokio reiškinio kaip aura, o dabar vos per mėnesį sutiko net du žmones, turinčius regimą aurą – švytinčią Uną ir šiandien dėdės Maksvelo parduotuvėje nepažįstamąjį, aplink kurį net spragsėdamas sukosi melsvas energijos debesis.
- Puikumėlis! – šūktelėjo Una, išvydusi Misę. – Mieloji, turiu romaną, kuris neapsakomai tau patiks! Apie jauną aukštos kilmės moterį, kuri skurdo spiriama ateina dirbti guvernante į hercogo namus. Ji hercogą įsimyli, ir jis ją suvedžioja, o paskui nebenori nieko apie ją žinoti, nes visi turtai priklauso jo žmonai. Tad išplukdo ją į Indiją, ir ten vos gimęs nuo choleros miršta jos kūdikis. Tada ją pamato nuostabiai gražus maharadža ir įsimyli iš pirmo žvilgsnio, nes jos plaukai raudono aukso spalvos, o akys gelsvai žalsvos, mat daugybė jo žmonų ir sugulovių yra, aišku, tamsios. Maharadža ją pagrobia ketindamas paversti savo žaisleliu, bet vos ji patenka jam į nagus, jis supranta, kad ji verta didelės pagarbos. Tad veda ją ir atstumia visas kitas savo moteris pasakęs, kad ji toks retas brangakmenis, jog jai nėra jokių varžovių. Ji tampa maharini, ir net labai galinga. Tada į Indiją atvyksta hercogas su savo husarų pulku malšinti čiabuvių sukilimo kalnuose ir numalšina, tik mūšyje mirtinai sužeidžiamas. Ji parsigabena hercogą į savo alebastro rūmus, ir jis galų gale miršta jai ant rankų, bet tik tada, kai ji atleidžia už tą žiaurią skriaudą. Pagaliau maharadža supranta, kad ji tikrai myli jį daug labiau negu kada nors mylėjo hercogą. Argi ne nuostabi istorija? Tau nepaprastai patiks, užtikrinu!
Misė niekada nemesdavo knygos šalin sužinojusi visą siužetą, todėl tuoj stvėrė „Paslaptingąją meilę” ir įkišo į patį pirkinių krepšelio dugną kartu čiuopdama piniginės. Tačiau jos ten nebuvo.
- Atleisk, būsiu palikusi namie piniginę, – pasakė ji Unai taip susigėdusi, kaip gali gėdytis tik labai neturtingas ir labai išdidus žmogus. – O, kaip gaila! Buvau tikra, kad ją įsidėjau! Na, ką gi, palaikyk man tą knygą iki pirmadienio.
- O, Dieve, mieloji, tai, kad pamiršai pinigus, dar nėra pasaulio pabaiga! Imk knygą dabar, nes kas nors ją tuoj nusičiups, o ji tokia gera, kad negrįš čia kelis mėnesius. Galėsi man sumokėti, kai ateisi kitą kartą.
- Ačiū, – pasakė Misė suvokdama, kad nedera elgtis visiškai priešingai Misalongio priesakams, bet nepajėgdama atsispirti skaitymo aistrai. Sutrikusi šyptelėjo ir nuskubėjo prie durų.
- Dar neišeik, mieloji, – paprašė Una. – Pabūk su manim, pasišnekėkim, būk gera!

Metusi privačią teismo patologės praktiką Čarlstone, Pietų Karolinoje, Kei Skarpeta sutinka padirbėti Niujorke: policijos departamentas paprašo jos ištirti sužalotą pacientą, uždarytą Belevju psichiatrijos ligoninės kalėjimo kameroje. Grandinėmis ir antrankiais surakintas Oskaras Beinas reikalauja, kad jį apžiūrėtų būtent Skarpeta. Vos tik daktarė užsimauna pirštines ir imasi darbo, jis prabyla – ir ji išgirsta vieną keisčiausių istorijų savo gyvenime…

Patricijos Kornvel Kei Skarpeta – stipriausias charakteris populiariojoje grožinėje literatūroje.
“The Wall Street Journal”

Patricia Cornwell (Patricija Kornvel) – viena iš didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukusių ir perkamiausių autorių pasauly, jos knygos išverstos į trisdešimt šešias kalbas ir išleistos daugiau kaip penkiolikoje šalių. Ji įkūrė Virdžinijos teisės mokslų ir medicinos institutą ir yra Niujorko vyriausiojo medicinos tyrėjo tarnybos teismo medicinos mokymo programos tarybos narė, taip pat Harvardo filialo Makleino ligoninės, kur dirba psichiatrijos tyrimų advokate, nacionalinės tarybos narė. 2008-aisiais Cornwell pelnė „Galaxy British Book Awards“ premiją už geriausią metų detektyvinį trilerį – tai pirmoji amerikietė, laimėjusi šią prestižinę premiją. Naujausi ir garsiausi jos bestseleriai – Mirusiųjų knyga, Rizika ir Žudiko portretas: Džekas Skerdikas – byla baigta. Anksčiau yra parašiusi Post mortem – vienintelį romaną, per vienus metus laimėjusį „Edgar“, „Creasey“, „Anthony“, „Macavity“ ir prancūzų „Prix du Roman d’Aventure“ literatūrines premijas. O jos knyga Žiauru ir neįprasta gavo prestižinę britų „Gold Dagger“ premiją už geriausią 1993 metų romaną. Pats daktarės Kei Skarpetos personažas laimėjo 1999 metų Šerloko premiją už geriausią amerikiečių rašytojų sukurtą detektyvą.
Lietuviškai jau išleisti šie rašytojos kūriniai: “Juodoji byla”, “Visi įkalčiai”, “Žiauru ir neįprasta”, “Grobuonis”.

Tiems, kuriems patiko norvegų rašytojo Josteino Gaarderio „Sofijos pasaulis“, nudžiugins ir mūsų išleistas naujas rašytojo romanas „Kortų paslaptis“.

− Ar žinai, kodėl dauguma žmonių tik maklinėja po pasaulį ir nė kiek nesistebi tuo, ką mato aplinkui? − paklausė.
Papurčiau galvą.
− Todėl, kad pasaulis tampa įpročiu.

„Kortų paslaptis“ – tai trijų kelionių istorijos: pirmoji kelionė iš Norvegijos į Graikiją. Dvylikametis Hansas Tomas ir jo tėtis, filosofas mėgėjas, iškeliauja ieškoti mamos, kuri juos paliko prieš aštuonetą metų ir išvyko „ieškoti savęs“ nežinoma kryptimi. Atsitiktinai sužinoję, kad mama gyvena Atėnuose, tėvas ir sūnus leidžiasi į kelionę. Kelias veda per Šveicariją, kur kalnų kaimelyje gyvenantis kepėjas padovanoja berniukui mažutėlę knygutę – o joje esanti istorija pradeda antrąją kelionę. Ten surašytas pasakojimas apie kortų žaidimą ir paslaptingąjį džokerį pasirodo esąs keistai susijęs su pačiu Hansu Tomu, jo tėvu ir kitais jo gyvenimo veikėjais. Kelionė veda berniuką į paslaptingą salą ir keičia jo gyvenimą…

Trečioji Hanso Tomo kelionė – į filosofiją. Tėvas atveria jam filosofijos pasaulį, į kurį sūnus įžengia, nejučia keldamas amžinuosius klausimus: kas esame mes, iš kur atsiradome, ar yra Dievas?

Tai fantazijos kupina knyga su daugybe filosofinių klausimų, nejučia padaranti skaitytoją ir protingesnį, ir geresnį. O perskaitę tikriausiai daugelis supras, kad jie gyvenime yra sutikę bent po vieną džokerį ir kad jiems labai pasisekė…

Nes pati įdomiausia yra ketvirtoji kelionė – ta, kuri atitenka skaitytojui. Jis keliauja ne tik per Norvegiją, Šveicariją ar Graikiją, ne tik į negyvenamą salą ar atranda filosofijos paslaptis. Jis keliauja į savo paties vidų, kur galbūt pavyks atrasti atsakymą į amžinąjį klausimą – kas esu aš?

Jostein Gaarder (Josteinas Gorderis, g. 1952 Osle) – garsiosios knygos apie filosofijos istoriją „Sofijos pasaulis“ autorius. „Kortų paslaptyje“ sutinkame berniuką Hansą Tomą, kuris galėtų būti jaunesnysis Sofijos brolis.

Knygos “Kortų paslaptis” ištrauka:

HANSĄ TOMĄ, kuris pakeliui į filosofų tėvynę skaito knygutę iš bandelės.
TĖTUŠĮ, kuris užaugo Arendalyje, ujamas dėl savo vokiškos kilmės, o paskui parsisamdė junga ir pabėgo į jūrą.
MAMĄ, kuri pasiklydo mados pasaulyje.
LINĘ, kuri yra Hanso Tomo močiutė.
SENELĮ, kuris 1944 metais buvo išsiųstas į Rytų frontą.
NYKŠTUKĄ, kuris Hansui Tomui dovanoja lupą.
APKŪNIĄ MOTERĮ Dorfo viešbutėlyje.
SENĄJĮ KEPĖJĄ, kuris Hansą Tomą pavaišina stikline kriaušių limonado ir įduoda jam keturias bandeles popieriniame maišelyje.
ČIGONĘ BŪRĖJĄ ir jos gražuolę dukterį, susidvejinusią amerikietę, graiką modelių agentą, Sokratą, karalių Edipą, Platoną, plepų padavėją ir kitus.
LIUDVIKĄ, kuris 1946 metais per kalnus pasiekė Dorfą. ALBERTĄ, kuris tapo našlaičiu, ligos patale mirus motinai. KEPĖJĄ HANSĄ, kurio laivas 1842 metais nuskendo pakeliui iš Roterdamo į Niujorką, prieš jam tampant Dorfo kepėju. FRUDĘ, kurio laivas nuskendo 1790 metais gabendamas didelį sidabro krovinį iš Meksikos į Ispaniją.
STINĘ, kuri buvo susižadėjusi su Frude ir laukėsi, kai šis išplaukė į Meksiką.
ŪKININKĄ FRICĄ ANDRĖ ir pirklį Heinrichą Albrechtsą.
52 KORTAS, įskaitant Čirvų Tūzą, Būgnų Valetą ir Čirvų Karalių. DŽOKERĮ, kuris žvelgia per giliai ir mato per daug.
Nuo tada, kai stovėjau priešais senosios Poseidono šventovės griuvėsius Sunijo kyšulyje ir žvelgiau į Egėjo jūrą, praslinko šešeri metai. Tuoj bus pusantro šimto metų nuo to laiko, kai Kepėjas Hansas atvyko į keistąją salą Atlanto vandenyne. Ir praėjo lygiai du šimtai metų nuo tada, kai pakeliui iš Meksikos į Ispaniją nuskendo Frudės laivas.
Turiu grįžti taip toli į praeitį, kad suprasčiau, kodėl mama pabėgo į Atėnus…

Mielai galvočiau apie ką nors kita. Bet žinau, kad turiu pamėginti visa tai užrašyti, kol manyje liko dar bent kiek vaikiškumo.
Sėdžiu priešais svetainės langą Hisėjos saloje ir matau, kaip lauke nuo medžių byra lapai. Jie skrieja žemyn ir gatves nukloja puriu kilimu. Maža mergaitė brenda per kaštonus, šie šokčioja sproginėdami tarp sodų tvorų.
Toks įspūdis, lyg niekas nebesusiję tarpusavyje.
Kai prisimenu Frudės pasjanso kortas, atrodo, tarsi visa gamta būtų išėjusi iš vėžių.
PIKŲ TŪZAS

.kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis.

Didžioji kelionė į filosofijos tėvynę prasidėjo Arendalyje, sename Pietų Norvegijos jūreivystės mieste. Iš Kristiansando keltu Bolero persikėlėme į Hirtshalsą. Apie kelionę per Daniją ir Vokietiją nėra daug ko pasakoti. Neskaitant legolendo ir didžiulio Hamburgo uosto, matėme beveik vien greitkelius ir fermerių ūkius. Tik kai pasiekėme Alpes, pasidarė įdomiau.
Mudu su tėtušiu dėl kai ko susitarėme. Aš pažadėjau nepykti, kai teks ilgai važiuoti iki nakvynės vietos, o jam buvo draudžiama rūkyti automobilyje. Užtat nusprendėme dažnai stoti, kad jis galėtų parūkyti. Tuos sustojimus geriausiai ir prisimenu, iki įvažiavome į Šveicariją.
Kiekvieną rūkymo pertraukėlę tėtušis pradėdavo nedidele paskaita apie tai, ką išmąstė vairuodamas, kol aš ant galinės sėdynės skaitinėjau komiksus apie Donaldą arba dėliojau pasjansą. Dažniausiai jis kalbėdavo ką nors apie mamą. Arba postringaudavo apie dalykus, kurie jį domino visą laiką, kiek tik jį pažinojau.
Nuo tada, kai tėtušis, daug metų praleidęs jūroje, grįžo į krantą, jis domėjosi robotais. Pomėgis gal ne toks ir keistas, bet tėtušis tuo neapsiribojo. Jis taip pat buvo įsitikinęs, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti dirbtinius žmones. Turėjo gal
voje ne tuos kvailus metalinius robotus, kurie žybsi raudonomis ir žaliomis lemputėmis ir kalba dusliu balsu. Ne, tėtušis tikėjo, kad vieną dieną mokslas sugebės sukurti tikrus mąstančius žmones, tokius kaip mes. Ir tai dar ne viskas: jis manė, kad iš esmės visi žmonės ir yra tokios dirbtinės būtybės.
— Mes — gyvut gyvutėlės lėlės, — sakydavo.
Tokie žodžiai paprastai pasigirsdavo po taurelės kitos.
Kai buvome legolende, jis ilgai stovėjo ir stebeilijo į lego žmogeliukus. Paklausiau, ar galvoja apie mamą, bet jis tik papurtė galvą.
— Įsivaizduok, jei visa tai staiga atgytų, Hansai Tomai, — tarė jis. — Įsivaizduok, jei šios figūros staiga imtų tapinėti tarp plastikinių namelių. Ką tada darytume?
— Tu kuoktelėjęs, — atsakiau, nes buvau įsitikinęs, kad tėvai, atsivedantys savo vaikus į legolendą, paprastai taip nesvaičioja.
Ketinau paprašyti, kad man nupirktų ledų. Mat iš patirties žinojau, kad ko nors prašyti verta tada, kai tėtušis pradeda skleisti keistąsias savo idėjas. Manau, kartais jį truputį grauždavo sąžinė, kad jo vaikas nuolat turi klausytis tų šnekų, o kai žmogų graužia sąžinė, jis paprastai tampa kiek dosnesnis. Man dar nespėjus paprašyti ledų, tėtušis tarė:
— Iš esmės mes patys esame tokios gyvut gyvutėlės lego figūrėlės.
Supratau, kad ledai garantuoti, nes tėtušis nusprendė pafilosofuoti.

Mes išsiruošėme į Atėnus, bet tai nebuvo eilinės vasaros atostogos. Atėnuose — ar šiaip kažkur Graikijoje — norėjome pamėginti surasti mamą. Nebuvo jokios garantijos, kad ją surasime, o jeigu ir surastume, nežinia, ar ji sutiktų grįžti su mumis namo, į Norvegiją. Bet turime pabandyti, pasakė tėtušis, nes nė vienas iš mudviejų nepakėlėme minties, kad visą likusį gyvenimą turėsime praleisti be mamos.
Mama paliko mudu su tėtušiu, kai man buvo ketveri metai. Tikriausiai todėl tebevadinau ją mamyte. Su tėtušiu laikui bėgant susipažinau geriau, tad vieną dieną nebeišėjo jo vadinti tėte.
Mama iškeliavo į platųjį pasaulį ieškoti savęs. Mudu su tėtušiu supratome, kad auginant ketverių metų vaiką pats laikas surasti save, tad sumanymą parėmėme. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl jai reikėjo išvažiuoti, kad surastų save. Kodėl ji negalėjo visų tų reikalų sutvarkyti Arendalyje — ar bent jau pasitenkinti kelione į Kristiansandą? Visiems, kurie nori surasti save, galiu patarti ir toliau likti toje pačioje vietoje. Kitaip kyla didelis pavojus pasimesti amžiams.
Nuo tada, kai mama mus paliko, praėjo tiek daug metų, jog gerai nebeprisimenu, kaip ji atrodė. Tik pamenu, kad buvo kur kas gražesnė už visas kitas moteris. Bent jau tėtušis taip sakė. Be to, jis teigė, kad kuo gražesnė moteris, tuo jai sudėtingiau surasti save.
Nuo tada, kai mama dingo, visur jos ieškojau. Kaskart eidamas per Arendalio centrinę aikštę tikėdavausi staiga ją išvysti, o viešėdamas pas močiutę Osle nuolat dairydavausi jos pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje. Bet nė sykio jos nepamačiau. Tol, kol tėtis namo neparsitempė graikiško madų žurnalo. Ten puikavosi mama — ir ant viršelio, ir žurnalo viduje. Iš tų nuotraukų buvo ganėtinai aišku, kad ji dar nesurado savęs. Nes iš nuotraukų tame žurnale žvelgė ne mano mama — ji akivaizdžiai stengėsi atrodyti panaši į kažką kitą. Mudviem su tėtušiu jos baisiai pagailo.
Tas madų žurnalas į mūsų namus pateko, kai tėtušio teta grįžo iš Kretos. Ten žurnalas su mamos nuotraukomis buvo iškabinėtas visuose spaudos kioskuose. Tereikėjo numesti keletą drachmų ant prekystalio, ir žurnalas tavo. Man ta mintis pasirodė truputį juokinga. Čia mes mamos ieškome metų metus, o ten ji pozuoja ir plačiai šypsosi kiekvienam praeiviui.
— Į ką, po galais, ji įsivėlė? — paklausė tėtušis ir pasikrapštė pakaušį.
Vis dėlto jis išsikirpo jos nuotraukas ir pakabino miegamajame. Esą geriau turėti kelias mamą primenančios moters nuotraukas, negu išvis neturėti nuotraukų.
Kaip tik tada tėtušis nusprendė, kad mums reikia važiuoti į Graikiją ir ją surasti.
— Turim pamėginti parsitempti ją namo, Hansai Tomai, — tarė jis. — Jeigu to nepadarysime, bijau, kad ji paskęs toje mados pasakoje.
Nelabai supratau, ką tai reiškia. Daug kartų buvau girdėjęs, kad galima paskęsti per didelėje suknelėje, bet nežinojau, kad įmanoma paskęsti pasakoje. Šiandien žinau, kad visi žmonės turi to saugotis.

Kai sustojome greitkelyje netoli Hamburgo, tėtušis prašneko apie savo tėvą. Tą istoriją girdėjau nebe pirmą kartą, bet dabar, pro šalį švilpiant automobiliams, įspūdis buvo visai kitoks.
Mat tėtušis yra vokiečio okupanto vaikas. Man nebe gėda tai sakyti, nes dabar žinau, kad vokietukai gali būti tokie pat šaunūs kaip visi kiti vaikai. Tačiau bepigu man kalbėti. Savo kailiu nesu patyręs, ką reiškia augti mažame Pietų Norvegijos miestelyje be tėčio.
Turbūt tėtušis vėl prisiminė, kas nutiko močiutei ir seneliui, nes keliavome per Vokietiją.
Visi žino, kad per karą nebuvo lengva gauti maisto. Tai žinojo ir močiutė, kai dviračiu išsiruošė į Frulandą brukniauti. Jai buvo ne daugiau kaip septyniolika. Tik štai nesėkmė — prakiuro dviračio padanga.
Tas brukniavimas yra svarbiausia, kas nutiko mano gyvenime. Gali pasirodyti keista, kad svarbiausias mano gyvenimo įvykis nutiko daugiau nei trisdešimt metų iki man gimstant, bet jeigu tą sekmadienį nebūtų prakiurusi močiutės dviračio padanga, nebūtų gimęs tėtušis. O jeigu nebūtų gimęs jis, aš irgi nebūčiau turėjęs jokių šansų.
Taigi atsitiko taip, kad Frulande močiutei prakiuro dviračio padanga, o krepšys buvo pilnas bruknių. Žinoma, ji neturėjo pasiėmusi klijų ir lopų, bet net jei ir būtų turėjusi viso pasaulio klijus ir lopus, vargu ar būtų sugebėjusi pati užsilopyti padangą.
Tuomet kaimo keliuku atmynė vokiečių kareivis. Nors ir vokietis, nebuvo itin karingai nusiteikęs. Atvirkščiai — elgėsi labai mandagiai su jauna mergina, negalinčia parsigauti namo su savo bruknėmis. Be to, jis turėjo klijų ir lopų.
Jeigu senelis būtų buvęs toks piktavalis storžievis, kokiais mes linkę laikyti visus tuo metu Norvegijoje buvusius vokiečių kareivius, jis būtų tiesiog pravažiavęs pro šalį. Bet, žinoma, ne tai svarbiausia. Greičiau jau močiutė būtų užrietusi nosį ir atsisakiusi priimti vokiečių kariuomenės pagalbą.
Tik štai vokiečių kareivis pamažu įsižiūrėjo jaunąją merginą, ištiktą bėdos. Nors, tiesą sakant, didžiausią bėdą pats jai užtaisė. Bet tai įvyko po kelerių metų…
Šioje pasakojimo vietoje tėtušis paprastai prisidegdavo cigaretę. Reikalas toks, kad ir močiutei patiko vokietis. Tai ir buvo kvailiausia. Ji ne tik padėkojo seneliui už tai, kad šis sulopė jai dviratį, bet taip pat sutiko kartu su juo grįžti į Arendalį. Buvo ir neklusni, ir paika, dėl to nekyla jokių abejonių. Blogiausia, kad ji sutiko vėl pasimatyti su jaunesniuoju feldfebeliu Liudviku Mesneriu.
Šitaip močiutė tapo vokiečių kareivio mylimąja. Deja, ne visada gali pasirinkti, ką įsimylėti. Bet jai reikėjo atsisakyti susitikti su juo dar kartą, kol nebuvo spėjusi jo rimtai pamilti. Ji to nepadarė ir už tai brangiai sumokėjo.
Močiutė ir toliau slaptai susitikinėjo su seneliu. Jeigu Arendalio žmonės būtų sužinoję, kad ji eina į pasimatymus su vokiečiu, būtų buvusi išstumta iš padorios draugijos. Nes paprasti žmonės su vokiečiais galėjo kovoti vieninteliu būdu — neturėti su jais nieko bendra.
Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą Liudvikas Mesneris buvo išsiųstas ginti Trečiojo reicho į Rytų frontą. Jis nespėjo net kaip reikiant atsisveikinti su močiute. Vos įlipęs į traukinį Arendalyje, išnyko iš močiutės gyvenimo. Nuo tada ji nebesulaukė iš jo jokios žinios, nors pasibaigus karui daug metų mėgino jį surasti. Laikui bėgant ji gan tvirtai įtikėjo, kad jis žuvo kariaudamas su rusais.
Ir kelionė dviračiu į Frulandą, ir visa tai, kas įvyko vėliau, galbūt būtų nuėję užmarštin, jei močiutė nebūtų pastojusi. Ji tapo nėščia prieš pat seneliui išvykstant į Rytų frontą, bet pati to nenumanė, sužinojo tik praėjus kelioms savaitėms po jo išvykimo.
Tai, kas vyko paskui, tėtušis vadina žmogiškąja velniava — ir čia jis paprastai prisidega dar vieną cigaretę. Tėtušis gimė prieš pat karo pabaigą, keturiasdešimt penktųjų gegužę. Vos tik vokiečiai kapituliavo, močiutę sučiupo tautiečiai, kurie nekentė visų norvegių, susidėjusių su vokiečių kareiviais. Tokių merginų, deja, būta ne taip jau mažai, tačiau labiausiai nukentėjo tos, kurios su vokiečiais susilaukė vaikų. Iš tikrųjų močiutė su seneliu draugavo todėl, kad jį mylėjo, — ne todėl, kad buvo nacė. Tiesą sakant, ir senelis nebuvo joks nacis. Prieš jį nutveriant už milinės rankovės ir išsiunčiant ginti Vokietijos, jis su močiute kurpė planus pabėgti į Švediją. Juos stabdė tik gandai, kad švedų pasieniečiai ėmė šaudyti vokiečių dezertyrus, mėginančius persigauti per sieną.
Arendalio žmonės apipuolė močiutę ir nukirpo ją plikai. Mušė ir spardė, nors ji buvo ką tik gimusio vaikelio mama. Galima tvirtai teigti, kad Liudvikas Mesneris elgėsi gražiau.
Be plaukelio ant galvos močiutė išvažiavo pas dėdę Triugvę ir tetą Ingridą į Oslą. Arendalyje ji nebesijautė saugi. Kadangi buvo plikutėle galva, kaip koks senis, turėjo nešioti kepurę, nors buvo šiltas pavasaris. Jos mama liko gyventi Arendalyje, kur praėjus penkeriems metams po karo parsikraustė ir močiutė su tėtušiu.
Nei močiutė, nei tėtušis nemėgino pateisinti to, kas įvyko Frulande. Vienintelis dalykas, keliantis abejonių, tai bausmės dydis. Pavyzdžiui, įdomus klausimas, kelios kartos turėtų būti baudžiamos už nusikaltimą. Močiutei, žinoma, tenka dalis kaltės už tai, kad pastojo, to ji niekada ir neneigė. Man atrodo, kiek sunkiau nuspręsti, ar teisinga buvo bausti ir vaiką.
Nemažai apie tai mąsčiau. Tėtušis atėjo į šį pasaulį dėl pirmapradės nuodėmės. Bet ar ne visi žmonės kilę iš Adomo ir Ievos? Suvokiu, kad šis palyginimas nėra tobulas. Vienu atveju buvo obuoliaujama, kitu — brukniaujama. Tačiau dviračio kamera labai panaši į žaltį, kuris sugundė Adomą ir Ievą.
Šiaip ar taip, visos motinos žino, kad negalima visą gyvenimą priekaištauti sau dėl vaiko, kuris jau gimęs. Mano galva, bent jau nederėtų priekaištauti vaikui. Manau, vokietukas taip pat turi teisę džiaugtis gyvenimu. Būtent šiuo klausimu mudviejų su tėtušiu nuomonės šiek tiek išsiskyrė.
Taigi tėtušis užaugo kęsdamas vokietuko dalią. Nors suaugę Arendalio gyventojai liovėsi talžę „vokiečių mergšes“, vaikai ir toliau tyčiojosi iš vokietukų. Mat vaikai gan spėriai persiima suaugusių žmonių velnyste. Tai reiškia, kad tėtušio vaikystė buvo nelengva. Sulaukęs septyniolikos jis nebeapsikentė. Nors Arendalis jam patiko ne mažiau kaip visiems kitiems, jis buvo priverstas parsisamdyti junga ir išplaukti į jūrą. Į Arendalį tėtušis grįžo po septynerių metų, tuomet jau buvo Kristiansande susipažinęs su mama. Jie persikėlė į seną namą Hisėjos saloje, ir ten tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt antrų metų vasario dvidešimt devintą dieną gimiau aš. Šiuo atžvilgiu, žinoma, ir aš turiu prisiimti dalį kaltės už tai, kas nutiko Frulande. Kaip tik tai ir vadinama prigimtine nuodėme.
Išgyvenęs sunkią vaikystę, o vėliau daug metų praleidęs jūroje, tėtušis visuomet mėgo svaigiuosius gėrimus. Mano galva, tas jo pomėgis buvo kiek per didelis. Jis tvirtino geriantis tam, kad užsimirštų, bet kaip tik čia jis ir klydo. Mat išgėręs tėtušis visuomet imdavo postringauti apie močiutę su seneliu ir savo gyvenimą vokietuko kailyje. Retkarčiais dar ir apsižliumbdavo. Manau, svaigieji gėrimai tik sustiprindavo jo atmintį.
Greitkelyje netoli Hamburgo dar kartą papasakojęs man savo gyvenimo istoriją, jis tarė:
— O tada dingo mama. Kai tu pradėjai lankyti vaikų darželį, iš pradžių ji įsidarbino šokių mokytoja. Vėliau ėmė dirbti modeliu. Jai teko nemažai važinėti į Oslą, porą kartų — net į Stokholmą, kol vieną dieną ji nebegrįžo namo. Gavome tik laišką, kuriame ji rašė gavusi darbą užsienyje ir nežinanti, kada sugrįš. Taip žmonės sako išvažiuodami savaitei ar dviem. Bet nuo tada, kai mama išvyko, praėjo jau aštuoneri metai…
Ir tai buvau girdėjęs daugybę kartų, bet šįsyk tėtušis pridūrė:
— Mano šeimoje visuomet ko nors trūkdavo, Hansai Tomai. Visuomet kas nors pasimesdavo. Manau, tai giminės prakeiksmas.
Kai jis paminėjo prakeiksmą, iš pradžių truputį išsigandau. Sėdėjau ir mąsčiau apie tai automobilyje, bet galiausiai nusprendžiau, kad jis teisus.
Kartu sudėjus mudu su tėtušiu neturėjome tėvo ir senelio, žmonos ir mamos. Ir dar kai ką tėtušis akivaizdžiai turėjo galvoje. Kai močiutė buvo maža mergaitė, jos tėvas žuvo prispaustas rąsto. Taigi ir ji užaugo nepažinodama savo tikrojo tėčio. Galbūt todėl susilaukė vaiko su vokiečių kareiviu, kuris žuvo išsiųstas į karą. Ir galbūt todėl tas vaikas vedė moterį, kuri išvažiavo į Atėnus ieškoti savęs.
PIKŲ DVIAKĖ

.Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki..

Šveicarijos pasienyje užsukome į keistą degalinę, kurioje stovėjo tik viena benzino kolonėlė. Iš žalio pastato išėjo toks mažas vyrukas, turbūt liliputas ar panašiai. Tėtušis išskleidė didelį žemėlapį ir pasiteiravo tiesiausio kelio per Alpes į Veneciją.
Neūžauga atsakė spigiu balseliu, pirštu besdamas į žemėlapį. Jis mokėjo tik vokiškai, bet tėtušis man išvertė, kad mažasis žmogelis patarė mums pernakvoti kaime, kuris vadinasi Dorfas.
Kalbėdamas jis ištisai žvilgčiojo į mane, lyg pirmą kartą gyvenime matytų vaiką. Manau, aš jam patikau, nes abu buvome visiškai tokio pat ūgio. Kai susiruošėme važiuoti, jis padavė man nedidelę lupą žaliame dėkle.
— Paimk ją, — gaiktelėjo. (Tėtušis man išvertė.) — Kadaise pasidirbau ją iš senos stiklo šukės, kurią radau pašautos stirnos skrandyje. Tau ji gali praversti Dorfe, dar ir kaip gali praversti, berniuk. Pasakysiu tau vieną dalyką: vos išvydęs tave supratau, kad kelionėje tau gali prireikti nedidelės lupos.
Nejau Dorfas toks mažas, kad norint jį surasti reikia didinamojo stiklo? — pamaniau. Vis dėlto, prieš sėsdamas į automobilį, paspaudžiau jam ranką ir padėkojau už dovaną. Jo plaštaka buvo ne tik mažesnė už manąją, bet ir kur kas šaltesnė.
Tėtušis atidarė mašinos langą ir pamojavo neūžaugai, o šis atsakydamas pamosavo abiem trumpomis rankutėmis.
— Jūs iš Arendalio, nicht wahr? — šūktelėjo jis, tėtušiui paleidus variklį.
— Tiesa, — atsakė tėtušis ir nuvažiavo.
— Kaip jis atspėjo, kad mes iš Arendalio? — paklausiau. Tėtušis žvilgtelėjo į mane per veidrodėlį:
— Ar ne tu jam pasakei?
— Ne!
— Pasakei, — nenusileido tėtušis. — Aš tai tikrai nesakiau.
Bet aš žinojau, kad to nesakiau. Net jei būčiau pasigyręs, kad
atvažiavau iš Arendalio, liliputas nebūtų supratęs, nes vokiškai nemokėjau nė žodžio.
— Kaip manai, kodėl jis toks mažas? — paklausiau, kai įsukome į greitkelį.
— Nejau nežinai? — nusistebėjo tėtušis. — Tas vyrukas toks mažas todėl, kad jis — netikras žmogus. Jį prieš daug šimtų metų sukūrė vienas žydų burtininkas.
Žinoma, supratau, kad tėtušis juokauja, vis dėlto pasmalsavau:
— Vadinasi, jam keli šimtai metų?
— Nejau ir to nežinojai? — paklausė tėtušis. — Dirbtiniai žmonės nesensta kaip mes. Tai vienintelis pranašumas, kuriuo jie gali pasigirti. Bet jis gana svarbus, nes tai reiškia, kad jie niekada nemirs.
Kol važiavome, išsitraukiau lupą ir apžiūrėjau, ar tėtušio plaukuose nėra utėlių. Parazitų jis neturėjo, tik sprandas buvo nedailiai apžėlęs.

Kirtę Šveicarijos sieną, netrukus pamatėme rodyklę į Dorfą. Įsukome į siaurą keliuką, kuris kilo į kalnus. Vietovė buvo beveik negyvenama, tik ant aukštų kalvų keterų tarp medžių bolavo vienas kitas medinis namukas.
Netrukus pradėjo temti, ir aš jau snūduriavau ant galinės sėdynės. Būčiau ir užmigęs, tik staiga išsibudinau, tėtušiui sustabdžius automobilį.
— Rūkymo pertraukėlė! — paskelbė jis.
Išlipome lauk ir įkvėpėme gaivaus Alpių oro. Jau buvo visiškai sutemę. Virš mūsų kybantis žvaigždėtas dangus priminė iliuminaciją iš tūkstančio mažyčių lempelių, kurių kiekviena — tūkstantosios vato dalies.
Tėtušis atsistojo kelkraštyje nusičiurkšti. Paskui priėjo prie manęs, prisidegė cigaretę ir mostelėjęs į dangų tarė:
— Mes tik maži nykštukai, sūnau. Esame mažutėliai lego žmogučiai, kurie bando senu fiatu nušliaužti iš Arendalio į Atėnus. Cha! Ant žirnio! Anapus — tai yra anapus šio grūdo, ant kurio gyvename, Hansai Tomai, — plyti milijardai galaktikų. Kiekviena iš jų susideda iš kelių šimtų milijardų žvaigždžių. Ir vienas Dievas težino, kiek yra planetų!
Jis nukrėtė cigaretės pelenus ir postringavo toliau:
— Nemanau, kad esame vieni, mano sūnau, jokiu būdu. Visata kunkuliuoja gyvybe. Tik niekada nesulauksime atsakymo, kaip yra iš tikrųjų. Galaktikos — tarsi negyvenamos salos, tarp kurių neplaukioja laivai.
Tėtušiui būtų galima nemažai prikišti, bet niekada nesiskundžiau, kad su juo nuobodu kalbėtis. Šiaip ar taip, jam nereikėtų tenkintis mechaniko darbu. Jeigu tai priklausytų nuo manęs, jis būtų valstybės samdomas filosofas. Kartą tėtušis pats kažką panašaus minėjo. „Mes turime įvairių sričių ministerijų, — pasakė jis. — Bet nėra filosofijos ministerijos. Net didelės valstybės mano galinčios apsieiti be jos.“
Kadangi obuolys nuo obels netoli krinta, kartais bandydavau dalyvauti filosofiniuose pokalbiuose, kuriuos tėtušis pradėdavo beveik visada, kai nekalbėdavo apie mamą. Dabar tariau:
— Nors visata didelė, nebūtinai reiškia, kad mūsų planeta yra didumo sulig žirniu.
Jis gūžtelėjo pečiais, nuspriegė nuorūką ant žemės ir prisidegė kitą cigaretę. Iš esmės jam ne itin rūpėjo kitų žmonių nuomonė, kai kalbėdavo apie gyvybę ir žvaigždes. Tam jis pernelyg gerai žinojo savo paties nuomonę. Užuot atsakęs, tėtušis tarė:
— Iš kur, po galais, atsiranda tokie kaip mes, Hansai Tomai? Ar kada susimąstei apie tai?
Mąsčiau apie tai daugybę kartų, bet žinojau, kad iš tikrųjų jam nelabai įdomus mano atsakymas. Todėl leidau jam kalbėti toliau. Mudu su tėtušiu jau taip ilgai pažinojome vienas kitą, jog perpratau, kad taip geriausia.
— Ar žinai, ką kartą pasakė močiutė? Ji pasakė skaičiusi Biblijoje, kad Dievas sėdi danguje ir juokiasi iš to, kad žmonės jo netiki.
— Kodėl? — pasidomėjau, mat paklausti visuomet lengviau, nei atsakyti.
— Gerai, — pradėjo jis. — Jeigu yra Dievas, kuris mus sukūrė, tuomet, jo akimis žiūrint, esame kaip ir dirbtiniai. Malame liežuviais, baramės ir mušamės. Skiriamės ir mirštame. Ar ne? Mes velniškai protingi, gaminame atomines bombas ir kosmines raketas. Bet nė vienas iš mūsų neklausia, iš kur atsiradome. Mes tiesiog esame čia, lyg niekur nieko.
— Ir Dievas iš mūsų tik juokiasi?
— Būtent! Jeigu mums pavyktų sukurti dirbtinį žmogų, Hansai Tomai, ir tas dirbtinis žmogus imtų kažką aiškinti — apie akcijų kursus ar žirgų lenktynes — nekeldamas paprasčiausio ir svarbiausio iš visų klausimų — kaip visa tai atsirado, — tuomet ir mes kvatotume iš širdies.
Kaip tik taip jis ir nusikvatojo, tada dėstė toliau:
— Mums reikėtų dažniau paskaityti Bibliją, sūnau. Sukūręs Adomą ir Ievą, Dievas vaikščiojo po sodą ir juos šnipinėjo. Tikrąja šio žodžio prasme. Jis slapstėsi už krūmų ir medžių, atidžiai stebėdamas, ką jie veikia. Supranti? Jis neįstengė atitraukti nuo jų akių — taip jam buvo įdomu, ką pats sukūrė. Ir aš nepeikiu jo už tai. Tikrai ne — puikiausiai jį suprantu.
Tada tėtušis užgesino nuorūką, ir rūkymo pertraukėlė buvo baigta. Pagalvojau, jog vis dėlto man pasisekė, kad galėsiu dalyvauti trijose keturiose dešimtyse tokių pertraukėlių, iki pasieksime Graikiją.
Automobilyje vėl išsitraukiau lupą, kurią man padovanojo paslaptingasis neūžauga. Nusprendžiau panaudoti ją nuodugniems gamtos tyrinėjimams. Jeigu atsigulčiau ant žemės ir gana ilgai spoksočiau į skruzdę ar gėlę, galbūt įstengčiau įminti vieną kitą gamtos paslaptį. Tuomet per Kalėdas tėtušiui galėčiau dovanoti mažumėlę sielos ramybės.

Mes kilome vis aukščiau į kalnus, o kol pasiekėme Dorfą, praėjo ištisa amžinybė.
— Miegi, Hansai Tomai? — po ilgos tylos paklausė tėtušis, ir kaip tik tą akimirką būčiau užmigęs, jeigu jis nebūtų paklausęs.
Nenorėdamas meluoti atsakiau „ne“ ir taip dar labiau išsibudinau.
— Žinai, — tarė jis, — jau imu galvoti, ar tik tas liliputas nebus mums sumelavęs.
— Kad lupą rado stirnos skrandyje? — sumurmėjau.
— Tu apsnūdęs, Hansai Tomai. Kalbu apie kelią. Kam jam reikėjo mus siųsti į šią dykynę? Juk per Alpes taip pat eina greitkelis. Jau keturiasdešimt kilometrų nemačiau nė vieno namo — ir dar seniau mačiau vietą, kur galėtume pernakvoti.
Buvau toks mieguistas, jog nepajėgiau atsakyti. Tik pagalvojau, kad tikriausiai man priklauso pasaulio rekordas, kalbant apie meilę savo tėvui. Jam nederėtų dirbti paprastu mašinistu, tikrai ne. Verčiau šnekučiuotųsi su dangaus angelais apie gyvybės slėpinius. Angelai kur kas protingesni už žmones, kaip man išaiškino tėtušis. Jie ne tokie protingi kaip Dievas, bet supranta viską, ką gali suvokti žmonės, nė kiek nemąstydami.
— Kam, po galais, jam reikėjo mus siųsti į Dorfą? — toliau piktinosi tėtušis. — Pamatysi, tuoj privažiuosime liliputų kaimą.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai prieš man užmingant. Sapnavau kaimą, pilną nykštukų. Visi buvo labai malonūs. Jie pliauškė vienas per kitą visokius niekus, bet nė vienas negalėjo atsakyti, kurioje pasaulio vietoje gyvena ar iš kur atsirado.
Rodos, prisimenu, kad tėtušis iškėlė mane iš mašinos ir nunešė į lovą. Oras kvepėjo medumi. O moteriškas balsas pasakė:
— Ja, ja. Aber natürlich, mein Herr.

„Kalta, jog esi moteris“ – tai tikra, iki širdies gelmių sukrečianti pakistanietės moters Mukhtar Mai istorija.

Mukhtar Mai tuomet buvo 28-eri.

Pasklidus kalboms, kad jos jaunesnysis dvylikametis brolis neva buvo susitikęs su mergina iš kito klano, sušaukiamas kaimo teismas ir paskelbiamas sveiku protu nesuvokiamas nuosprendis: Mukhtar pasmerkiama grupiniam išžaginimui, šitaip atsiteisiant už tariamą brolio kaltę.

Bausmė buvo įvykdyta. Išprievartautai, pažemintai, išniekintai Mukhtar, rodos, buvo likusi vienintelė išeitis – nusižudyti kaip daugybei jos likimo moterų. Tačiau ji, rizikuodama savo gyvybe ir artimųjų saugumu, nusprendė prabilti. Ir iš giliausio Pakistano užkampio pasigirdęs balsas sujaudino visą pasaulį. Jos kova už moterų teises sulaukė ir vis dar sulaukia didžiulio palaikymo, suteikiančio jai jėgų ir toliau grumtis su barbariškais visuomenės, kurioje gyvena, papročiais.

2005 metais Mukhtar Mai buvo paskelbta Metų moterimi.

„Nerastum kitos moters pasaulyje, kuri taip drąsiai ir ryžtingai kovotų už moterų teises.“
NEW YORK TIMES

Knygos “Kalta, jog esi moteris” ištrauka:

ŠEIMA PRIĖMĖ SPRENDIMĄ 2002 metų birželio 22-osios naktį.
Tai aš, Muchtaran Bibi, gyvenanti Mirvalos kaime ir priklausanti gudžaratų valstiečių kastai, tai aš privalau stoti prieš aukštesnės mastojų kastos klaną, įtakingus ir kovingus žemvaldžius. Turėsiu prašyti jų atleidimo savo šeimos vardu.
Atleidimo už savo jaunesnįjį brolį Šakurą. Mastojų gentis jį kaltina merginus Salmą, jų klano merginą. Jam tik dvylika metų, o Salma jau perkopusi dvi dešimtis. Mes žinome, kad jis nieko bloga nepadarė, bet jeigu mastojai taip nusprendė, mes, gudžaratai, privalome jiems paklusti. Taip jau nuo seno įprasta.
Mano tėvas ir dėdė pasakė:
- Mūsų mula Abdula Razakas nebežino, ką daryti. Kaimo taryboje mastojų nepalyginti daugiau. Apie susitaikymą jie nenori nė girdėti. Ir dar jie ginkluoti. Tavo dėdė iš motinos pusės ir mastojų draugas Ramzanas Pačaras viską išmėgino, kad tik nuramintų džirgos* narius. Mums liko vienintelė išeitis. Reikia, kad jų klano atleidimo paprašytų kuri nors gudžaratų moteris. Iš visų šeimos moterų pasirinkome tave.
- Kodėl mane?
- Tavo vyras sutiko su tavimi skirtis, tu neturi vaikų, pagal amžių vienintelė tam tinki, mokai Korano, esi rimta, gerbiama.
Jau seniai buvo sutemę, o aš vis dar nežinojau to rimto konflikto smulkmenų. Tik vyrai, ilgiausiai posėdžiaujantys džirgoje, tik jie žino, kodėl aš turiu stoti prieš teismą ir prašyti atleidimo.
Šakuras dingo nuo pat vidurdienio. Mes težinome, kad tada jis buvo netoli namų, javų lauke, o šįvakar jį uždarė policijos nuovadoje už penkių kilometrų nuo kaimo. Iš savo tėvo sužinojau, kad Šakurą mušė.
- Matėme, kaip policija išsiveda tavo brolį iš mastojų. Jis buvo visas kruvinas, drabužiai suplėšyti. Jie uždėjo jam antrankius ir išsivedė, negalėjau nė žodžiu su juo persimesti. Visur jo ieškojau, tada vienas vyras, kuris buvo įsilipęs aukštai į palmę ir pjovė šakas, atėjo man pasakyti, kad mas- tojai jį pagrobė. Pamažu iš kaimo žmonių sužinojau, kad mastojai jį apkaltino vagiliavus jų cukranendrių laukuose.
Mastojai įpratę taip kerštauti. Jie žiaurūs, jų genties vadas galingas ir pažįsta daug žmonių – įtakingų žmonių.
Nė vienas iš mūsų šeimos nedrįso pas juos eiti . Tie vyrai, ginkluoti šautuvais, gali netikėtai išdygti bet kuriuose namuose ir pulti niokoti, plėšti ir prievartauti. Gudžaratai yra žemesnės kastos ir privalo paklusti mastojų valiai.
Mula vienintelis gali nenusileisti mastojams, nes yra dvasininkas, todėl pamėgino išlaisvinti mano brolį. nesėkmingai. Tada mano tėvas nuėjo pasiskųsti policijai. pasipūtėliai mastojai, įsižeidę, kad valstietis gudžaratas drįso pakelti galvą ir pasiųsti pas juos policiją, pakeitė kaltinimą. Jie pareiškė policininkams, jog Šakuras išprievartavo salmą ir atiduos berniuką tik su sąlyga, kad policija įkiš jį į kalėjimą. Ir dar pridūrė: jei policija jo nepasodins, turės jiems grąžinti. mastojai jį kaltina zina. pakistane zina reiškia ir išžaginimą, ir svetimoteriavimą, ir nesantuokinius lytinius santykius. pagal šariatą, islamo įstatymus, Šakurui gresia mirties bausmė. Taigi policija jį uždarė į kalėjimą kaip kaltinamąjį, be to, ten jis bus saugus nuo mastojų, kurie reikalauja teisės patiems įvykdyti teisingumą. Jau nuo pat popietės visas kaimas žino, kas dedasi, todėl saugumo sumetimais mano tėvas išvedė šeimos moteris iš namų pas kaimynus. Žinome, kad mastojų kerštas visada krinta ant žemesnės kastos moterų galvų. moterims lemta žemintis, maldauti atleidimo prieš visus kaimo vyrus, susirinkusius į džirgos posėdį prie mastojų namų.
Aš tuos namus matau iš tolo, jie stovi maždaug per tris šimtus metrų nuo mūsiškių. storiausios sienos, terasa, nuo kurios jie žvalgo apylinkes, tarsi būtų žemės viešpačiai.

- Muchtaran, pasiruošk ir sek paskui mus.
Tą naktį dar nežinau, kad kelias, vedantis nuo mūsų namų iki daug turtingesnio mastojų ūkio, visiems laikams pakeis mano gyvenimą. Nežinau, ką lems likimas, nežinau, ar šis kelias bus trumpas, ar ilgas. Trumpas, jei klano vyrai priims mano atgailą. Viliuosi, kad priims. Atsistoju ir imu į rankas Koraną. Spaudžiu jį prie krūtinės, pasirengusi atlikti savo užduotį. Koranas mane apsaugos.
Aš turbūt bijosiu.
Mano tėvas neturėjo kito pasirinkimo. Man dvidešimt aštuoneri, nemoku nei skaityti, nei rašyti, nes kaime nėra mergaičių mokyklos, bet aš išmokau Koraną mintinai ir po skyrybų savanoriškai jo mokau kaimo vaikus. Iš čia mano orumas. Mano jėga.
Žengiu gruntkeliu, lydima tėvo, dėdės ir Gulamnabio, žmogaus iš kitos kastos, kuris tarpininkauja visuose nešvariuose džirgos sandėriuose. Jie baiminasi dėl mano saugumo. Net mano dėdė dvejojo, kol galiausiai nusprendė eiti drauge. O aš žengiu keliu nesąmoningai kaip vaikas. Aš juk nieko bloga nepadariau. Esu tikinti ir po skyrybų gyvenu savo šeimoje, toli nuo vyrų, kaip ir dera, ramiai, be rūpesčių. Nė vienas žmogus nėra apie mane pasakęs nieko bloga, kaip neretai pasitaiko kitoms moterims. Salma, pavyzdžiui, garsėja atžarumu. Ta mergina kalba garsiai, šiurkščiai ir nenustygsta vietoje. Ji išeina iš namų kada panorėjusi ir eina ten, kur užsigeidžia. Gali būti, kad mastojai sumanė pasinaudoti mano jaunėlio brolio nekaltumu ir nuslėpti ką nors, susijusio su Salma. Šiaip ar taip, kad ir ką mastojai nusprendžia, gudžaratai paklūsta.
Birželio naktis dar alsuoja dienos kaitra, paukščiai nečiulba, tyli ir ožkos. Kažkur suloja šuo ir sutrikdo tylą, lydinčią mano žingsnius, ir pamažu toji tyla ima šnabždėti. Žengiu toliau, mane pasiekia įsiutusių vyrų balsai. Vienintelė lempelė apšviečia mastojų ūkio vartus ir dabar jau juos įžiūriu. Jų daugiau nei šimtas, gal visas pusantro šimto, jie susirinkę prie mečetės, dauguma jų mastojai. Tai jie viešpatauja džirgoje. Net mula niekaip negali jų paveikti, nors yra visų kaimiečių užtarėjas. Ieškau jo akimis, bet nematau. Tada dar nežinau, jog kai kurie džirgos nariai nesutiko su mastojais dėl to, kaip sprendžiama byla, ir išėjo iš susirinkimo, palikdami juos padėties šeimininkais.
Dabar priešais matau genties vadą Faizą Muchamedą, vadinamą Faizu. Ir dar ketvertą vyrų: Abdulą Chaliką, Gulamą Faridą, Alachą Ditą ir Muchamedą Fiazą. Ginkluotus šautuvais ir pistoletu. Staiga ginklai nukrypsta į mano klano vyrus. Mastojai mosikuoja ginklais gąsdindami maniškius, kad šie pabėgtų, bet mano tėvas ir dėdė net nekrusteli. Jie stovi už manęs, arčiau Faizo jų neprileidžia.
Už tų kelių mastojų susirinkusi jų gentis. Grėslių, sudirgusių ir nekantraujančių vyrų siena.
Atsineštą skarą patiesiu jiems prie kojų, taip parodydama ištikimybę ir atsidavimą. Iš atminties kartoju vieną Korano surą, uždėjusi ranką ant šventosios knygos. Moku šventraštį, nes man jį nuolat skaitė ir išmokau mintinai, ir galbūt tekstą moku geriau už daugumą tų žvėrių, kurie paniekinamai dėbso į mane. Dabar privalau ištarti prašymą atleisti. Kad būtų grąžinta nepriekaištinga mastojų garbė. Pandžabas, vadinamas „penkių upių šalimi“, dar turi kitą vardą – „garbingųjų šalis“. Bet kas tie garbingieji?
Jų šautuvai ir pikti veidai man kelia nerimą. Ypač Fai- zas, jų gaujos vadas, aukštas, stiprus ir dar ginkluotas šra- tiniu šautuvu. Jis žiūri kaip beprotis, įsmeigęs neapykantos kupinas akis. Suvokiu priklausanti žemesnei socialinei kastai, bet vis tiek turiu gudžaratų savigarbos. Mūsų, vargingų smulkių žemdirbių, bendruomenės istorija sena, daugybės šimtmečių istorija, ir nors jos gerai nežinau, jaučiu, kad ji mano ir mano kraujo dalis. Atsiprašymas, kurio maldauju šių storžievių, tėra formalumas, jis neteršia mano gero vardo. Nuleidusi akis tariu žodžius, stengdamasi kalbėti kuo garsiau, kad mano moteriškas balsas neištirptų dusliai gaudžiant įjaudrintiems vyrams.
- Jei mano brolis prasikalto, prašau už jį atleidimo, prašau jį paleisti.
Mano balsas nesuvirpėjo. Pakeliu akis ir laukiu atsakymo, bet Faizas tyli, paniekinamai purtydamas galvą. Akimirką stoja tyla. Mintyse meldžiuosi ir mane ūmai tarsi musoninė audra apima baimė, paralyžiuodama kūną elektros iškrova.
Iš šio vyro akių matau, kad jis nė neketina priimti mano atsiprašymo. Jis reikalavo gudžaratų moters, kad prieš visą kaimą numalšintų savo keršto troškulį. Šie vyrai suklaidino džirgos susirinkimą, kuriame patys dalyvavo, suklaidino mulą, mano tėvą ir visą mūsų šeimą. Tai pirmas kartas, kai patys tarybos nariai skelbia grupinio išprievartavimo nuosprendį, siekdami atkurti, kaip jie sako, „teisingumą garbės vardan“.

Faizas kreipiasi į savo brolius, kaip ir jis nekantraujančius vykdyti savo teisingumą. Patvirtinti savo galybę jėga.
- Ji čia! Darykite su ja, ką norite!
Iš tikrųjų esu čia, bet tai jau nebe aš. Šis paralyžiuotas kūnas, šios linkstančios kojos man jau nebepriklauso. Aš tuoj apalpsiu, nukrisiu ant žemės, bet nebėra kada. mane jau velka jėga lyg pjaunamą ožką. Vyrai sugriebė man už riešų, tąso už drabužių, skaros, plaukų. Aš klykiu.
- Korano vardu paleiskite mane! Dėl Dievo paleiskite mane!
Iš nakties tamsos patenku į akliną uždarą patalpą, vos įžiūriu keturis vyrus mėnulio šviesoje, prasiskverbiančioje pro mažytį langelį. Keturios sienos ir durys, priešais jas šmėkšo ginkluotas siluetas.
Jokios išeities. Jokios prasmės melstis.
Ten jie mane ir išprievartavo, ant pliko tvarto grendymo. Keturi vyrai. Nežinau, kiek laiko truko ta žeminanti kankynė. Valandą ar visą naktį.
Aš, Muchtaran Bibi, vyresnioji savo tėvo Gulamo Fa- rido duktė, netekau sąmonės, bet niekada nepamiršiu tų galvijų veidų. Jiems moteris tėra nuosavybė, šlovės ar keršto objektas. Jie ją veda arba prievartauja – nelygu, kaip gentyje suprantamas išdidumas. Jie žino, kad taip pažemintai moteriai nieko kita nelieka, tik nusižudyti. Jiems net nereikia išsitraukti ginklų. Ją nužudo išžaginimas. Išžaginimas – pats galingiausias ginklas. Jis galutinai pažemina kitą klaną.
Jie manęs nemušė – aš ir taip buvau jų valioje, nes jie grasino mano tėvams, o mano brolis sėdėjo kalėjime. Aš privalėjau ištverti ir ištvėriau.

Paskui jie išstūmė mane lauk – pusnuogę, priešais visą laukiantį kaimą. Šįkart dvivėrės durys užsitrenkė, jie liko viduje. Buvau viena su savo gėda, viena jų akivaizdoje. Man trūksta žodžių pasakyti, kas tą akimirką buvau. Nemąsčiau, mano smegenis buvo aptraukusi migla. Už tos tirštos miglos pranyko kankinimų ir gėdingo nuolankumo vaizdai, slinkau susikūprinusi, užsigobusi veidą skara – vieninteliu man likusiu orumo ženklu, ėjau nežinodama kur, bet instinktyviai sukdama gimtųjų namų link. Styrinau keliu lyg šmėkla, nesuvokdama, kad atsilikę man iš paskos traukia tėvas, dėdė ir jo draugas Ramzanas. Visą mano egzekucijos laiką jie stovėjo grasinami šautuvais ir mastojai tik dabar juos paleido.
Prie namų stovi motina ir verkia. Praeinu pro ją apdujusi, nepajėgdama ištarti nė žodžio. Kitos moterys mane palydi tylėdamos. Įeinu į vieną iš trijų kambarių, skirtą moterims, ir puolu ant demblio. Ant manęs užmeta antklodę, aš nebejudu. Mano gyvenimas nugrimzdo į tokį siaubą, kad galva ir kūnas nebesugeba priimti tikrovės. Nežinojau, kad įmanoma taip smurtauti. Buvau naivi, pripratusi gyventi globojama savo tėvo ir vyresniojo brolio, kaip ir visos mano krašto moterys.
Aštuoniolikos metų šeima ištekino mane už vyro, kurio nepažinojau, – tinginio ir menkystos, – bet man pavyko gana greitai išsiskirti, nes tėvas mane palaikė. Gyvenau kaip atsiskyrėlė, toli nuo išorinio pasaulio, to pasaulio, kuris baigiasi mano kaimo pakrašty. Būdama beraštė, kaip ir kitos moterys, gyvenime, neskaitant namų ruošos, turėjau tik du paprastus užsiėmimus. Savanoriškai mokiau vaikus Korano, mokiau taip pat, kaip pati buvau išmokusi – mintinai.

O norėdama prisidėti prie menkų šeimos pajamų, mokiau moteris to, ką pati sugebėjau geriausiai – siuvinėti. Nuo saulėtekio iki sutemų mano būties ratas sukosi mažytėje tėvų sodyboje derliaus nuėmimo ir kasdienių darbų ritmu. Be to, ką patyriau per santuoką, laikinai nuvedusią mane į svetimus namus, nepažinojau nieko kita, tik šį gyvenimą, niekuo nesiskiriantį nuo kitų mano aplinkos moterų kasdienybės. Likimas išstūmė mane lauk iš šios ramios aplinkos ir aš nesupratau savo bausmės priežasčių. Jaučiausi mirusi, paprasčiausiai mirusi. Nepajėgi protauti ir iškęsti tos nepažįstamos kančios, tokios didelės, paralyžiuojančios.
Visos moterys aplink mane verkė. Jutau ant kaktos ir peties uždėtas rankas, užjaučiančias rankas. Mano jaunėlės sesės verkšleno, o aš gulėjau sustingusi, keistai svetima visai tai nelaimei, ištikusiai mane ir palietusiai visą šeimą. Tris dienas iš kambario išslinkdavau tik reikalo prispirta, bet nei valgiau, nei verkiau, nei kalbėjau. Girdėjau savo motiną sakant:
- Muchtaran, reikia užmiršti. Viskas baigta. Policija paleis tavo brolį.
Girdėjau ir kitokių kalbų. Viena kaimo moteriškė pareiškė:
- Šakuras prasikalto, jis išprievartavo Šalmą…
Kita dėstė:
- Muchtaran turėjo tekėti už mastojaus, kaip sakė mula, o Šakuras – vesti salmą. Bet ji nepanoro. pati kalta.
po kaimą tarsi juodi varnai arba balti balandžiai sklandė kalbos – nelygu, kas kalbėdavo. pamažu suvokiau, iš kur visa tai eina.

Nešvarūs džirgos sandėriai paprastai svarstomi mulos Abdulos Razako namuose, o šįkart sueiga vyko gatvėje, pačiam kaimo vidury. Tradicinė genties taryba nesivadovauja jokiais valstybės įstatymais ir tarpininkauja sprendžiant dviejų šalių ginčus, stengdamasi atstovauti tiek vienos, tiek kitos pusės interesams. Kaimuose žmonės labiau linkę kreiptis į džirgą, nes valstybinis teisingumas pernelyg brangiai kainuoja. Reikia mokėti advokatui, o dauguma valstiečių to neišgali. Nežinau kodėl, bet mano broliui, apkaltintam išžaginimu, džirga tarpininkauti negalėjo. Tėvas su dėde apie tai užsiminė tik labai miglotai – moterys retai sužino, ką būna nusprendę vyrai. Bet pamažu, girdėdama iš kaimo mus pasiekiančias kalbas, ėmiau suprasti savo bausmės priežastį.
Šakuras neva buvo užkluptas nusikaltimo vietoje – merginantis Salmą. O dar sklido gandai, kad jis vogęs cukranendrių ūglius. Bent taip iš pradžių tvirtino mastojai. Apkaltinęs mano brolį vagyste, klanas jį pagavo ir visaip žemindamas mušė bei prievartavo. Šakuras visa tai pasipasakojo vėliau ir tik tėvui. Brolis mėgino ne kartą pabėgti, bet jį vis sučiupdavo.
Paskui, norėdami džirgos susirinkime nuslėpti mano jaunėlio brolio prievartavimą, jie sumanė naują versiją: esą Šakuras turėjęs lytinių santykių su Salma, kuri buvusi skaisti. Sunkus nusikaltimas. Mergaitėms draudžiama kalbėtis su berniukais. Jei moteris sutinka vyriškį, ji privalo nuleisti akis ir nieku gyvu, jokia dingstimi jo neužkalbinti.
Kai matau Šakurą kieme, nieko panašaus nepajėgiu įsivaizduoti. Tai menkutis dvylikos ar trylikos metų pa

auglys – pas mus vaikų amžių apytikriai žino tik motina ar tėvas: „Šįmet tau sukanka penkeri metai, dešimt metų, dvidešimt metų..”, niekam nerūpi gimimo data, ji niekur neregistruojama. Mano mažasis brolis, toks liesutis ir dar visai vaikas, negalėjo turėti santykių su jokia mergina.
Salma – dvidešimtmetė moteris, ganėtinai palaido liežuvio. Gal ji žodžiais ir pakurstė berniuką, jai tai įprasta, bet jis kaltas tik tiek, kad susidūrė su ja mastojų kukurūzų lauko pakrašty. Atsirado kaime tvirtinančių, kad jis neva ją mergino – šiaip ar taip, su ja kalbėjo – kiti tikino, esą jie buvo užklupti sėdintys šalia susikibę už rankų… Tiesa pasimeta gausybėje kalbų – juk vieni ir kiti priklauso skirtingiems klanams.
Šakuras nieko bloga nepadarė, aš tuo įsitikinusi.
Tai, ką jis patikėjo mūsų tėvui, išsipasakojęs apie tądien ištvertas kankynes, galima prilyginti tik mano kančioms.
Visa tai be perstojo sukasi mano galvoje kone visą savaitę – kodėl jis ir kodėl aš? Ta šeima paprasčiausiai nori mus sužlugdyti.
Dar išgirstu kalbant, kad pirmasis mastojams išeitį pasiūlė mula Abdula Razakas. Jis sakė, kad būtų išmintinga nurimti ir kad abi gentys susitaikytų, Šakurą reikėtų apvesdinti su Salma, o vyriausiąją gudžaratų dukterį, tai yra mane, ištekinti už mastojo. Kai kurie tvirtina, esą aš atsisakiau ir taip kliudžiau susitaikyti, taigi pati esu kalta dėl to, kas man nutiko. Bet, pasak kitų tarybos narių, pats mastojų vadas atmetė tokią nelygią santuoką. Esą jis net suriko:
- Viską suniokosiu jų namuose, viską išdaužysiu! Nugalabysiu galvijus ir išžaginsiu jų moteris!

Štai tada mula, nebeturėdamas ką pasiūlyti, paliko tarybą. Pagaliau Ramzanas, vienintelis nepriklausąs nei mastojų, nei mūsų genčiai, įtikino mano tėvą ir dėdę mėginti susitaikyti kitaip: prašyti atleidimo. pasiųsti gerbiamą mano amžiaus moterį ir tiems žvėrims parodyti nuolankumą. Prašyti mastojų gailestingumo, kad jie atsiimtų savo kaltinimą ir policija paleistų mano brolį. Taip ir atsitiko: aš, tokia patikli, išėjau iš namų, kad stočiau prieš tuos storžievius, ir nė vienam nė į galvą neatėjo, kad tapsiu to paskutinio mėginimo susitaikyti auka.
Kai žagintojai išmetė mane lauk, Šakuras dar nebuvo paleistas. Tą pačią naktį vienas mano pusbrolių nuėjo pas mastojų klano vadą Faizą.
- Kas įvyko, nebepakeisi. Bet dabar išvaduokit iš kalėjimo Šakurą.
- Eik į policijos nuovadą, aš su jais vėliau pakalbėsiu.
Pusbrolis nuėjo į policiją.
- Aš kalbėjau su Faizu, jis sakė, kad galite paleisti berniuką.
Policininkas pakėlė telefono ragelį ir paskambino Fai- zui, lyg šis būtų jo viršininkas.
- Kažkoks žmogus atėjo pas mus ir sako, kad sutinki paleisti Šakurą…
- Pirmiausia tegul susimoka už išlaisvinimą. Paimkite iš jo pinigų ir tada paleiskite.
Policija pareikalavo dvylikos tūkstančių rupijų. Šeimai tokia suma buvo neįkandama. Trijų ar keturių mėnesių darbininko atlyginimas. Tėvas su dėde apėjo visus gimines, kaimynus ir tą sumą surinko. Tą pačią naktį nunešė policijai pinigus. Galiausiai apie pirmą valandą nakties mano brolis buvo paleistas.
Bet jam vis dar gresia pavojus. Neapykanta neišnyko. Mastojai eis iki galo su savo kaltinimais, jie negali trauktis ir pakenkti savo garbingam vardui – juk mastojus niekada nenusileidžia. Jie ten, savo namuose, šeimos galva ir jo broliai, ten, kitoje cukranendrių lauko pusėje. Visiems matomi. Jie nugalėjo mano brolį, mane ir dabar triumfuoja, bet karas dar nesibaigė. Mastojai visi iki vieno ginkluoti. Jie priklauso kariautojų kastai, o mes teturime malkų ugniai užkurti ir nėra jokio įtakingo sąjungininko, kuris mus apgintų.
Aš noriu nusižudyti ir mano pasiryžimas tvirtas. Padarysiu tai, ką daro mano likimo moterys. Išgersiu rūgšties ir mirtimi galutinai užgesinsiu gėdos ugnį, kuri degina mane ir mano šeimą. Maldauju motinos padėti man numirti. Kad ji nueitų nupirkti rūgšties ir kad pagaliau gyvenimas baigtųsi, nes kitų sąmonėje aš jau esu mirusi. Motina pratrūksta raudoti ir man neleidžia to daryti; ji manęs nebepalieka vienos nei dieną, nei naktį. Aš nebegaliu užmigti, o motina neleidžia man mirti. Slenka dienos ir aš, nugalėta bejėgystės, kraustausi iš proto. Negaliu taip toliau gyventi – įsiraususi į patalus, pasislėpusi nuo pasaulio po savo skara. Bet vieną dieną netikėtas pykčio protrūkis išgelbėja mane nuo tokio paralyžiaus.

Aistrų ir tyros meilės kupino Jane Austen romano herojė aštuoniolikmetė Fanė Prais kadaise iš skurdžių tėvų namų persikraustė pas turtingą globėją dėdę serą Tomą į didingą jo dvarą – Mansfildo Parką. Tačiau šiame gerų manierų ir žaismingo flirto pasaulyje drovi, jautri Fanė visuomet jautėsi esanti tik neturtinga giminaitė. Ji nerado bendros kalbos su išlepintomis savanaudėmis pusseserėmis, o svarbiausia – taip ir neišdrįso atskleisti savo slaptos meilės pusbroliui Edmundui…
Tačiau viskas ima keistis, kai į Mansfildą iš Londono atvyksta žavūs ir patrakę Krofordai – prašmatnusis Henris ir jo gražuolė sesuo Merė. Jiems pasirodžius į ramų ir santūrų Mansfildo Parko jaunuolių gyvenimą uraganu įsiveržia pavydas ir pagundos, prasideda aršios varžybos dėl mylimųjų palankumo, įsiplieskia nepadorios aistros, o tuštybė kai kuriems jų užtraukia didžiulių bėdų …

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009 m.) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.

Prezidentas V. Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.

Prezidentas ne vien detaliai aprašo įvykius, bet ir juos atvirai vertina, komentuoja, pateikia politikų portretų. Dienoraščių puslapiams jis patiki net ir savo išgyvenimus.

Šioje knygoje dienoraščiai papildyti V. Adamkaus pastabomis ir mintimis, kilusiomis jam sklaidant savo paskutinės kadencijos užrašus. Taip iš asmeninių prezidento įžvalgų ir minčių susidėlioja Lietuvos politinio gyvenimo panorama.

Tai kelionė drauge su prezidentu V. Adamkumi per laiką ir įvykius.

Knygos Paskutine kadencija. Prezidento dienoraščiai ištrauka

Ieškoti atsakymo į klausimą, kiek politikai ir valdžios vyrai prisideda prie savo šalies sėkmės, — nelengva užduotis. Viena vertus, vyksta tam tikri istoriniai procesai, veikia galingos tarptautinės jėgos ir įtakos, dirba nesuskaičiuojama armija valdininkų ir diplomatų, savo funkcijas atlieka institucijos, žiniasklaida, mokslininkai ir ekspertai. Kita vertus, turime politiką, konkretų asmenį, kuris, nors ir nepaprastai talentingas, dažnai yra varžomas savo pareigų ir kovoje iš tikrųjų nedaug ką gali ir reiškia. Bet ar iš tiesų jis reiškia nedaug? Kaip pats asmeniškai įsitikinau, vadovavimas, aktyvumas ir pavyzdys gali daryti stebuklus ir šalyje, ir tarptautinėje arenoje. Lyderiai sugeba mobilizuoti, skatinti iniciatyvą, paakinti ir įkvėpti veiksmams. Jie gali sustiprinti savo tautiečių pastangas, o palaikydami asmeninius santykius užsienyje su įtakingais žmonėmis, neabejotinai vaisingai prisideda prie savo šalies siekių įgyvendinimo.
Manau, kad tokio lyderio pavyzdys buvo Prezidentas Valdas Adamkus. Puikiai prisimenu mūsų pirmą susitikimą 1998 metų vasario mėnesį, surengtą minint Lietuvos nepriklausomybės 80—metį. Jau tada išrinktasis Prezidentas paliko man stiprų ir gerą įspūdį. Nors mus skiria ištisa karta — Valdas Adamkus yra už mane gerokai vyresnis, — išėjau po mūsų susitikimo jausdamas ne tik didelę pagarbą šiam žmogui, bet ir įsitikinęs, kad Lietuva tobulai pasirinko. Žinojau, kad šis žmogus gali būti įrašytas didelėmis raidėmis į Lietuvos istoriją kaip valdžios vyras, sėkmingai sutelksiantis savo šalį, nuvesiantis ją į NATO ir Europos Sąjungą. Nesuklydau. Jo sėkmė buvo juo sunkiau pasiekiama, nes jis kilęs iš šalies, kurios gyventojų skaičius nėra didžiausias Europoje. Kaip valstybės, turinčios kone 40 milijonų gyventojų, Prezidentas, žinojau, kad dideli skaičiai ir statistika dažnai gerokai pagelbėja.
Prezidentas Adamkus tolesniais metais tapo žymiu politiku — taip pat ir Europos arenoje, — o man buvo svarbiausia, kad jis puikus žmogus, su kuriuo mane netrukus susiejo tikra ir nuoširdi draugystė.
Kad Valdas — išskirtinė asmenybė, rodydavo ne tik jo laimėjimai, bet ir tai, kaip subtiliai ir kultūringai jis jų siekė.
Pradėsiu nuo dalyko, kuris man yra arčiausiai širdies, tai yra lenkų ir lietuvių santykių. Mudviejų prezidentavimo laikais politinis mūsų šalių bendradarbiavimas klostėsi gerai ir teikė didelių vilčių. Iš šiandienos perspektyvos žinome, kad kai kurios jų pasirodė nepatvarios, bet anuomet Valdo Adamkaus asmenyje Lenkija rado autoritetingą ir atsakingą partnerį. Prezidentas Adamkus dialoge su Lenkija nevengė liesti sudėtingų abiejų tautų bendros istorijos klausimų. Visuomet tai darydavo išmintingai ir apdairiai. Daugiausia dėl Jo ryžtingumo ir politinės valios nuo 1998—ųjų Lenkija ir Lietuva tapo strateginėmis partnerėmis, o mūsų šalių bendradarbiavimas neabejotinai suteikė daug naudos besivienijančiai Europai ir viso pasaulio saugumui. Su dėkingumu prisimenu Jo įsitraukimą į kovos su terorizmu konferenciją, surengtą Varšuvoje 2001 m. lapkričio 6 d., po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone; konferencija įvyko mano iniciatyva. Prezidentas Adamkus pirmasis iš kviestinių svečių oficialiai patvirtino atvyksiąs į šį viršūnių susitikimą, taip prisidėdamas prie viso sumanymo sėkmės. Bendradarbiaudami mudu turėjome didžiulį ramstį — savo prezidentines kanceliarijas. Kartu su Valdu nusprendėme sukurti Lenkijos ir Lietuvos Prezidentų konsultacinį komitetą, kuris pirmiausia aptardavo bendradarbiavimo problemas ir projektus, o paskui rengdavo rekomendacijas abiem Prezidentams. Tam tikru požiūriu jis atlikdavo lenkų ir lietuvių grupės sudėtingiems klausimams spręsti funkciją.
Vienas didžiausių Valdo Adamkaus prezidentavimo pasiekimų, be abejo, buvo Jo didžiulis indėlis į derybas dėl stojimo į NATO ir Europos Sąjungą. Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimas tuomet buvo įgijęs akivaizdų strateginį pobūdį. Tikiuosi, kad Lenkija, būdama NATO narė nuo 1999 metų, sugebėjo paremti ir paskatinti mūsų kaimynės narystę. Šiaurės Atlanto sąjungos viršūnių susitikimas Prahoje 2002 metais buvo reikšmingas įvykis mums, tuometiniams Lenkijos ir Lietuvos prezidentams, mūsų šalims ir tautoms. Kartu išsipildė daugybės lenkų ir lietuvių kartų svajonė apie saugią mūsų tėvynių ateitį; vėl tapome artimais sąjungininkais, šiuokart didžiulėje euroatlantinėje koalicijoje. Ypač džiaugiuosi 2002 metais galėjęs asmeniškai dalyvauti Vilniuje surengtose iškilmėse Lietuvos įstojimo į NATO proga.
Panašaus pobūdžio buvo ir mūsų bendros pastangos dėl narystės Europos Sąjungoje. Prezidentas Adamkus buvo stiprus mūsų komandos narys: su tvirtu įsitikinimu galiu jį pavadinti Vidurio ir Rytų Europos proto balsu daugelyje pokalbių ir derybų su Vakarų Europos politikais. Ilgus metus gyvenęs JAV ir įpratęs prie tarptautinės arenos, Lietuvos Prezidentas tapo
Helsinkio grupės lyderiu, dažnai derybų metu stebindamas mane nepaprastu sumanumu ir paveikumu. Be to, jis didino mūsų patikimumą ir pasitikėjimą mūsiške Europos dalimi.
Įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą mūsų šalims buvo istoriniai pasiekimai, tačiau politiko biografijoje į pirmąjį planą dažniausiai prasimuša tai, kaip buvo elgiamasi sunkiais, lūžio laikotarpiais. Šiuolaikinėje Europoje tokių akimirkų, kai galima vienam priimti sprendimą ir paveikti Europos bei viso pasaulio likimą, nėra daug. Mums abiem tokiu išbandymu tapo Oranžinė revoliucija Ukrainoje. Buvau paprašytas tarpininkauti ginče, kilusiame tarp dviejų kandidatų į prezidentus — Viktoro Juščenkos ir Viktoro Janukovyčiaus, kaltinusių vienas kitą balsavimo rezultatų klastojimu. Trečioji šalis buvo, žinoma, valdantysis Prezidentas Leonidas Kučma. Nuo pat pradžių žinojau, kad vieno Lenkijos Prezidento misija sėkmės neatneš; tai turėtų būti tikra europietiška misija, Europos įgaliota delegacija. Norėjau, kad, be Lenkijos, derybų grupėje būtų dar vienas narys, pripažintas Vidurio ir Rytų Europos regionų bei Europos Sąjungos ir kitų Europos organizacijų atstovas. Mano kandidatas — ir, kaip pasirodė, puikus pasirinkimas — suprantama, buvo Valdas Adamkus. Nors ir žinojo, kokią didelę riziką pri
siimame ir kiek nedaug galime tikėtis iš kitų Europos Sąjungos valstybių, jis nesvyruodamas mane parėmė. Valdas Adamkus tą akimirką įrodė, kad yra nestandartinis politikas, gebantis akimirksniu išsiveržti iš biurokratinės rutinos, pasitikti sudėtingus iššūkius ir sėkmingai su jais susidoroti. Vykstant Ukrainos apskritojo stalo diskusijoms galėjau tikėtis Jo santūrumo ir neįkainojamo išmanymo.
Misija Kijeve 2004 metų žiemą buvo ne tik mūsų bendra sėkmė. Tai visos Vidurio ir Rytų Europos, savo jėgomis sugebėjusios įveikti krizę, kurios pasekmės galėjo būti dramatiškos tiek Ukrainai, tiek visam regionui, laimėjimas.
Už Tavo didžiulį atsidavimą tokiam svarbiam reikalui, Bičiuli, — dar kartą didžiausia mano padėka.
Prezidento Valdo Adamkaus ankstesnių veiksmų Ukrainoje dvasia leidžia suvokti ir vėlesnius Lietuvos valdžios sprendimus dėl paramos Gruzijai per karą su Rusija, taip pat konstruktyviai, mano galva — tinkamiausiai, prieita prie dialogo su Baltarusijos režimu.
Šiandien mūsų kartos politikai tęsia savo veiklą užsienio politikos plotmėje, toliau stengdamiesi paisyti mūsų šalių interesų, stiprinti Europos integraciją ir spręsti globalias problemas. Tai nėra lengva užduotis, ypač turint omeny, kad vos prieš 30 metų viskas atrodė „lengviau“, o tikslai iškildavo patys savaime. Tačiau po „Solidarumo“ susikūrimo, nuvertus komunizmą, nugriovus geležinę uždangą, išsiplėtus NATO ir ES, niekas nėra labai akivaizdu, kai kalbama apie ateitį. Priešingai, turime naują milžinišką iššūkį, kuris vadinasi kova su terorizmu, finansinę ir ekonominę krizę, turime amžinai neišspręstas globalias problemas: skurdą, ligas, lokalius karus. Visa tai tampa mūsų dabartinėmis užduotimis, kasdiene pareiga. Be aiškaus atsakymo lieka ir vienas iš pamatinių klausimų: kur einame? Koks bus mūsų pasaulis po 20, 30, 50 metų? Man atrodo, atsakymo į šį klausimą turėtų ieškoti šiandienos intelektualai ir politikai. Neužtenka dienotvarkės, reikia vizijos. Valdas Adamkus visuomet turėjo tokią viziją, ją tebeturi ir šiandien tebedirba ta linkme. Didžiuojuosi, kad galiu vadinti Valdą Adamkų savo draugu, o savo tautiečių vardu dėkoju, kad galime Tave, Valdai, vadinti ir visos mūsų Respublikos draugu.
/ĄAAJL
Aleksander Kwašniewski
Lenkijos Respublikos Prezidentas 1995—2005
Laikas greitai užžeria įvykius užmaršties dulkėmis. Ne kartą man pačiam teko įsitikinti, kad jau kitą dieną gali būti pasakojama visiškai kitaip, nei buvo iš tikrųjų. Ką jau kalbėti, kai atsigręžiama į tai, kas nutiko prieš metus, dvejus ar penkerius? Noras padėti atminčiai išsaugoti gyvą praeities vaizdą ir skatino mane daug metų nuolat rašyti dienoraštį.
Paauglystės, jaunystės metais daug žmonių savo mintis ir jausmus patiki dienoraščiui. Man šis įprotis susiformavo sulaukus brandos, kai jau buvau JAV federalinės valdžios pareigūnas, vadovavau už šešių valstijų gamtosaugą atsakingai regioninei JAV aplinkos apsaugos agentūrai, bet kartu likau pasinėręs į išeivijos politinę bei visuomeninę veiklą.
Ypač stropiai ėmiau rašyti dienoraštį, kai Lietuvos žmonės man suteikė didžiulę garbę ir atsakomybę dešimt metų būti šalies prezidentu. Tai nemenka jaunos Lietuvos valstybės brendimo, įsitvirtinimo tarptautinėje bendruomenėje istorijos dalis. Jutau pareigą sąžiningai fiksuoti įvykius, procesus, kuriuose pats dalyvavau ar kuriuos stebėjau. Viena vertus, tai dariau norėdamas sau išsaugoti tikslesnį kintančio politinio gyvenimo vaizdą, nes prabėgus ir kelioms dienoms daug kas apsiblausia, prisimiršta svarbios detalės, o juk kiekvienam žmogui pravartu kartais atsigręžti į praeitį. Kita vertus, suvokiau, kad mano užrašai gali būti naudingi istorijos studijoms.
Kone kasdien vakare stengdavausi užfiksuoti svarbesnius įvykius. Jei kokios aplinkybės sutrukdydavo, tai darydavau kitą dieną. Tiesa, pasitaikydavo, kad dėl labai intensyvios dienotvarkės užmesdavau dienoraštį net ir kelioms savaitėms, bet tokių „baltų dėmių“ nėra daug, ir, rengdamas knygą, pasistengiau šias spragas užkamšyti vėlesnių laikų prisiminimais ir komentarais.
Žinoma, dienoraštyje neįmanoma išvengti subjektyvumo, jame visuomet atsispindi asmeninis rašančiojo požiūris. Fiksuodamas įvykius, nevengiau jų vertinti, išsakyti savo nuomonės, kartais išliedavau ir jausmus. Mat pasitaikydavo, kad spaudoje perskaitydavau pastabų, spėlionių, politologų tariamų įžvalgų, neturinčių nieko bendra su tikrove. Būdavo ir melo, niekuo nepagrįstų įtarinėjimų, net įžeidinėjimų. Susilaikydavau nuo viešo atkirčio, bet vakare užrašydavau, kas guli ant širdies. Rašymas man padėdavo nusiraminti. Kilus
sumanymui dienoraščius sudėti į knygą, nusprendžiau išsaugoti jų atvirumo dvasią, todėl necenzūruodamas skelbiu ir emocinius išgyvenimus, patirtus diena iš dienos rašant apie tuo metu mane jaudinusius dalykus.
Manau, dienoraščiai gali praversti mūsų šalies politinius procesus norintiems geriau suvokti žmonėms ne vien dėl juose išguldytų faktų, detalių, bet ir dėl mano autentiškų vertinimų, paaiškinančių, kodėl aš priėmiau vienokį ar kitokį sprendimą.
Šioje knygoje skelbiami dienoraščiai aprėpia šešerių su puse metų laikotarpį — tarpsnį nuo pirmosios iki antrosios kadencijos ir visą jos laiką. Ankstesnių metų dienoraščių nebuvo prasmės publikuoti, nes iš dalies jais remiantis parašyta mano pirmosios kadencijos atsiminimų knyga „Be nutylėjimų“.
Be abejo, į knygą nebuvo įmanoma netrumpinant, mechaniškai perkelti visų dienoraščių. Pirmiausia — ji būtų dvigubai storesnė. Kita vertus, užsirašydavau ir kasdienės darbotvarkės faktų, kurie atspindi Prezidentūros darbą, bet neturi istorinės vertės ir nebūtų įdomūs skaitytojui. Tai informacija apie labiau mandagumo susitikimus su ambasadoriais, įvairiais užsienio svečiais, darbo pokalbius su mūsų šalies pareigūnais apie dabar jau pamirštas problemas, taip pat retsykiais pasitaikantys užrašai apie poilsio, buities reikalus. Tačiau visi svarbesni politinio pobūdžio įrašai ir net mano jausmus atspindinčios įžvalgos pakliuvo į knygą.
Dienoraštis neretai būdavo rašomas skubomis, vėlai vakare, ne visuomet namie — pasitaikydavo, kad ir viešbutyje ar net lėktuvo krėsle. Todėl leidžiant knygą šiek tiek taisyta, redaguota įrašų kalba, bet ne faktai ir mintys. Tačiau ir dienoraščių originalai bus prieinami visuomenei — juos ketinu perduoti archyvui.
Neneigsiu, rašydamas dienoraštį suvokiau, kad čia ne vien mano išpažintis sau, bet ir dokumentas, kurį ateityje galės skaityti žmonės. Bet tai nevaržė mano laisvės sakyti, ką galvoju politikos klausimais, gal tik kartais vengiau rašyti apie asmenis, su kuriais asmeniškai artimai bendravau, bijodamas juos užgauti savo atvirumu. Tokie nutylėjimai neturi visuomeninės reikšmės. Kalbėdamas apie šaliai svarbius dalykus, laikiausi nuomonės, kad neturiu teisės nieko nutylėti.
Iš pradžių kiek abejojau, ar praeities įvykius nuosekliai fiksuojantys dienoraščių įrašai gali sudominti skaitytojus. Kai buvo rengiama ši knyga, juos dar kartą skaičiau su literatūriniu pagalbininku. Prieš akis tarsi prabėgo gyvenimo tarpsnis pasibaigus mano pirmajai kadencijai ir visa antroji kadencija. Dabar drauge su manimi, mano žvilgsniu per šį laiką galės perbėgti ir skaitytojas.
Savęs ne kartą klausiau, ar visada elgiausi teisingai, ar visuomet dariau tai, ką įmanoma padaryti. Į tai atsakys istorija, bet neabejoju dėl vieno dalyko: visi sprendimai, veiksmai atitiko mano įsitikinimus, moralės principus.
Turbūt kiekvienam žmogui, atsigręžus į savo praeitį, kyla klausimas, ką jis darytų kitaip, jei galėtų grąžinti praėjusį laiką. Aiškaus atsakymo nežinau. Gyvenimas keičiasi, atsiranda naujų aplinkybių, patys žmonės jau kitokie, nei buvo praeityje. Ne veltui sakoma, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi. Tačiau žinau, kad elgiausi taip, kaip tuo metu maniau esant teisingiausia, ir dariau tai, kas Lietuvai buvo reikalinga.
Prie kai kurių dienoraščių įrašų norėjosi stabtelėti ir pakomentuoti įvykius ar papildyti samprotavimais iš dabarties pozicijų. Taip atsirado pastabos paraštėse. Galiausiai susidėliojo tarsi mano akimis regima politinio gyvenimo panorama. Tikiuosi, dienoraščiai ir jų papildymai padės Lietuvos žmonėms geriau suvokti jau istorija tampančius mano paskutinės kadencijos metus, todėl ir atiduodu juos skaitytojų teismui.
2003—ieji
2003 metų vasario 27 diena, Vilnius. Mano pirmoji „nedarbo“ diena. Tačiau jau 10 valandą ryto buvau Mokslų akademijos rūmuose. Čia vyko mūsų šalies ir Europos Komisijos seminaras, skirtas aptarti, kaip rengiamės referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Savo kalboje pabrėžiau, kaip svarbu, kad mūsų žmonės kuo tvirčiau paremtų Lietuvos integraciją į Europos bendriją.
2003 metų vasario 28 diena, Vilnius. Vilniaus paveikslų galerijoje klausėmės koncerto. Kvietimas skelbė, kad tai „kultūros darbuotojų dovana prezidentui Valdui Adamkui“. Mėgavomės ne tik puikia muzika, bet ir jaukia, kamerine, dvasinga vakaro atmosfera.
Jaudino susirinkusių žymiausių mūsų kultūros žmonių nuoširdus dėmesys mums, širdingas bendravimas. Nejučia prisiminiau koncertus Baltuosiuose rūmuose prezidento Johno Fitzgeraldo Kennedy laikais.
2003 metų kovo 3 diena, Vilnius. Nemaža dalis mano štabo žmonių iš Prezidentūros grįžo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją. Jie pasisiūlė ir toliau artimai bendradarbiauti, žadėjo teikti man informaciją ir analitinius vertinimus.
Šiandien vakare Didžiosios Britanijos ambasadorius Jeremy Hillas mano ir Almos garbei surengė vakarienę. Dalyvavo JAV, Švedijos ir Norvegijos ambasadoriai su žmonomis bei būrelis lietuvių politikų, visuomenininkų.
Tai antroji vakarienė su diplomatais šiomis dienomis — užvakar privačiai vakarieniavau su Švedijos ambasadoriumi Janu Palmstierna. Malonu girdėti gerų atsiliepimų apie savo penkerių metų darbą ir padėką už pastangas tarptautinės politikos arenoje, bet vis dar dvasine prasme nelengva ramiai klausytis tokių pagyrimų, prisimenant rinkimų rezultatus.
2003 metų kovo 4 diena, Vilnius. Į Vilnių Lietuvos valstybės konkordato su Vatikanu 70—mečio minėjimo proga atskrido Vatikano valstybės sekretorius arkivyskupas Jeanas—Louis Tauranas. Užsienio reikalų ministerija pasiteiravo, ar sutikčiau jį priimti Turniškių rezidencijoje. Žinoma, sutikau. Ir manęs laukė maloni staigmena — Vatikano valstybės sekretorius atvyko lydimas trijų kartu su juo atskridusių vyskupų, kardinolo Audrio Juozo Bačkio, nuncijaus Baltijos šalims Peterio Stephano Zurbriggeno ir ambasadoriaus Kazio Lozoraičio.
Pasirodo, jie su manimi susitiko pirmiausia, prieš pradėdami kitus vizitus. Pusantros valandos vaišindamiesi vynu šnekučiavomės apie Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Aišku, svečiai nenutylėjo ir naujausios Lietuvos aktualijos — aiškiaregės ir burtininkės Lenos Lolišvili įtakos prezidentui Rolandui Paksui. Iki šiol vengiau kalbėti šia tema. Tačiau kardinolas Audrys Juozas Bačkis paskelbė griežtą pareiškimą dėl Lenočkos vaidmens ir perspėjo, kad niekam nederėtų kalbėti Dievo vardu. Visiškai jam pritariu.
Arkivyskupas Jeanas—Louis Tauranas įteikė man popiežiaus Jono Pauliaus II medalį.
2003 metų kovo 6—7 dienos, Ciurichas, Šveicarija. Pradedame dviejų savaičių kelionę į Šveicariją ir JAV.
Ciuriche, Europos reikalų institute, perskaičiau pranešimą „Lietuva XXI šimtmetyje Europos bendrijoje“. Konferencijoje dalyvauja ir baigęs kadenciją Estijos prezidentas Lennartas Meri bei Baltijos šalių ekonomikos ir ūkio ministrai.
Per susitikimą su šveicarų bankininkais pajutau, kad jie labai mažai ką žino apie šiandieninę Baltijos šalių padėtį. Stengiausi juos sudominti verslo galimybėmis Lietuvoje. Taip pat kalbėjomės apie mūsų santykius su Rusija, tranzito į Kaliningrado kraštą problemas.
Šveicarai teiravosi ir apie prezidento rinkimus Lietuvoje.
Kovo 7—osios vakare išskridome į Vašingtoną.
2003 metų kovo 8 diena, Vašingtonas. Pirmoji diena JAV prasidėjo viešnage įtakingos JAV Respublikonų partijos veikėjos Judie Finley namuose. Čia susitikome su Zbigniewu Brzezinskiu, buvusia prezidento Ronaldo Reagano administracijos paskirta JAV atstove Jungtinėse Tautose Jeane Kirkpatrick, keliais Kongreso nariais, Baltųjų rūmų administracijos ir Valstybės departamento pareigūnais.
Daugiausia kalbėjomės apie padėtį Lietuvoje po prezidento rinkimų. Apstulbino, kad jau ir JAV politinius sluoksnius pasiekė žinios apie mįslingus burtininkės Lenočkos ryšius su Rolandu Paksu. Įtikinėjau pašnekovus, kad Lietuvos užsienio politika neturėtų smarkiai keistis ir mūsų šalis vykdys savo tarptautinius įsipareigojimus.
Jaudinančią kalbą per pietus pasakė Zbigniewas Brzezinskis. Jis pasiūlė tostą mano garbei ir sveikindamas mane padėkojo už didelį darbą tiesiant Lietuvai kelius į Vakarus, o baigdamas išsakė apgailestavimą, kad vienu metu iš Europos politinės scenos pasitraukė du prezidentai — Vaclavas Havelas ir Valdas Adamkus…
Vakare „Marriott“ viešbučio konferencijų salėje pasakiau kalbą apie Baltijos šalių įnašą stiprinant NATO transatlantinį saugumą.
2003 metų kovo 14 diena, Čikaga. Laiką leidžiame daugiausia susitikinėdami su draugais. Oficialių renginių nedaug — vakar dalyvavau Mindaugo karūnavimo 750—ųjų metinių minėjime. Beje, nustebino tai, kad buvo išpirkti visi po 100 dolerių kainuojantys bilietai į šį vakarą, nors jis surengtas darbo dieną.
Šiandien susitikau su savo rėmėjų JAV rinkiminiu komitetu. Jie surinko 200 tūkstančių dolerių, už mane balsavo apie 90 proc. rinkimuose dalyvavusių JAV lietuvių. Nuoširdžiai jiems padėkojau. Norėčiau išvardyti visus savo draugus, bet tai neįmanoma: Vytautas Germanas, Rūta Staniulienė, Stasys Baras, Julius Šmulkštys ir dešimtys kitų puikių žmonių.
2003 metų kovo 19 diena, 8 valanda vakaro, Čikaga. Televizijos kanalai praneša, kad Baltieji rūmai paskelbė pradedantys karo veiksmus prieš Iraką, kurių tikslas — pašalinti Saddamą Husseiną.
Rytoj turime išskristi į Lietuvą. Tikimės, kad karo veiksmai nesutrukdys. O šį vakarą per televiziją žiūrime, kaip kyla JAV lėktuvai bombarduoti Irako.
2003 metų kovo 20 diena, Čikaga. Karas su Iraku nesutrikdė įprasto JAV gyvenimo ritmo. Mus namo skraidinantis lėktuvas išskrenda numatytu laiku.
2003 metų kovo 21 diena, Vilnius. Vilniaus oro uoste nusileidome 13 valandą. Saulėta, bet vėjuota diena, vėsoka.
Vakare nuvykau į Šarūno Marčiulionio pastatyto sporto ir poilsio centro „Forum Palace“ atidarymą. Nors po kelionės jaučiausi kiek pavargęs, nesigailėjau priėmęs kvietimą. Įspūdingas statinys — stilinga architektūra, aukštos klasės įranga. Antro tokio lygio sporto centro nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Gyvenimas nestovi vietoje — šalis modernėja.
2003 metų kovo 22 diena, Kaunas. Prezidento rinkimų pamokos, atrodo, skatina dešiniąsias partijas vienytis. Liberalai Eugenijus Gentvilas, Artūras Zuokas, Gintaras Steponavičius ir kiti ėmėsi telkti centro dešiniąsias jėgas: kalbasi su šiuo metu visiškai įtaką praradusiais centristais, moderniaisiais krikščionimis demokratais ir dar viena kita partija. Šiandien Kaune surengtoje Liberalų sąjungos konferencijoje žengtas pirmasis žingsnis vienijimosi kryptimi.
Svečio teisėmis konferencijoje pasakiau kalbą, kurioje pabrėžiau konstruktyvios opozicijos svarbą ir linkėjau liberalams iki kitų Seimo rinkimų veiksmingai atlikti šį vaidmenį.
Spaudoje neslūgsta Lenočkos komedija. Atrodo, tai dabar svarbiausia tema Lietuvoje.
Savaitgalį Briuselyje įvyko Rolando Pakso debiutas užsienio politikoje. Per rinkimų kampaniją reklamavosi, kad moka anglų kalbą. Bet geriau Briuselyje nebūtų mėginęs kalbėti angliškai. Iš tiesų atrodė komiškai televizijos reportaže, kai žurnalistų paklaustas neįstengė suregzti paprasčiausio sakinio ir jam į pagalbą turėjo atskubėti vertėja.
2003 metų kovo 24 diena, Vilnius. Pradedame judinti mūsų namo statybos reikalus. Šiandien pirmą sykį susitikome su architektu, apžiūrėjome projektą. Namas turėtų būti modernus, patogus. Reikia kalbėtis su Algirdu Brazausku dėl sklypo Turniškėse. Su Alma nusprendėme, kad geriausia būtų namą pasistatyti savo pinigais, nors Konstitucija numato, kad man, baigusiam kadenciją prezidentui, skiriama valstybinė rezidencija.
2003 metų kovo 28 diena, Anykščiai. Įsitraukiau į referendumo dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą agitacinę kampaniją. Visą dieną praleidau Anykščių rajone. Žmonės mažuose miesteliuose domisi naryste ES daug labiau, nei galėjo atrodyti. Antai Kavarske, Troškūnuose susirinko per šimtą žmonių, daug klausinėjo, bet daugiau apie mūsų kasdienes problemas — kada bus grąžinti nuvertėję rubliniai indėliai, kada bus padidintos pensijos ir panašių dalykų. Pasirodo, žmonės laukia Briuselio pinigų, tikėdamiesi, kad juos bus galima panaudoti mūsų socialinėms problemoms spręsti. Teko aiškinti, jog negalėsime ES fondų lėšų naudoti pensijoms ar nuvertėjusiems rubliniams indėliams atkurti, bet ši parama padės modernizuoti mūsų ūkį, o ekonomikos kilimas padės spręsti ir socialines problemas.
Svarbiausia, kad žmonės nusiteikę labai geranoriškai, visur mus be galo širdingai ir pagarbiai sutiko.
2003 metų kovo 29 diena, Kaunas. Apsilankiau Centro sąjungos suvažiavime. Jautėsi gerokai daugiau įtampos nei praėjusį savaitgalį tą patį klausimą — partijų susijungimą — svarsčiusių liberalų suvažiavime. Romualdas Ozolas ir nedidelė grupė jo rėmėjų priešinasi liberalų ir centristų susiliejimui. Aš jį suprantu — Centro sąjunga jo kūrinys, sunku susitaikyti su mintimi, kad tokios partijos nebeliks. Tačiau centristai neteko visuomenės pasitikėjimo ir beveik nedaro jokios įtakos Lietuvos politiniam gyvenimui. Reikia persitvarkyti, jungtis su kitomis panašios pakraipos politinėmis jėgomis, keisti taktiką. Dauguma Centro sąjungos suvažiavimo dalyvių tai supranta.
2003 metų balandžio 2 diena, Vilnius. LNK televizijos studijoje atsakinėjau į laidos „Žodžio laisvė“ vedėjo Edmundo Jakilaičio klausimus. Kalbėjome apie šių dienų aktualijas. Žinoma, nebuvo apeita ir burtininkės Lenočkos problema. Pasakiau, kad būtų laikas šiai istorijai dėti tašką, nes tai jau kenkia Lietuvos įvaizdžiui, šešėlis krinta ant pačios Prezidento institucijos.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Neaiškios „burtininkės“ Lenos Lolišvili šmėžavimas šalia prezidento Rolando Pakso labai greitai nustojo būti tik jo asmeninis reikalas. Nebūčiau kreipęs į tokias, mano akimis žvelgiant, keistenybes dėmesio, bet apie šios gruzinės įtaką šalies vadovui ėmė kalbėti visa žiniasklaida. Gandas, neva ji imasi gydyti net tualetiniu popieriumi apvyniodama negaluojantį asmenį, tuoj pat tapo tautiniu anekdotu. Kai krizenama, kad tokie terapijos seansai gali būti rengiami ir Lietuvos prezidentui, jau neišeina apsimesti, kad tai visiški niekai. Blogiausia, kad gandai apie šią keistą mūsų šalies vadovo aplinkos ponią pasiekė ir užsienį, viešėdamas svetur jau buvau klausinėjamas apie tai ir aš. Todėl galiausiai viešai paraginau baigti šią istoriją, nes tai kenkia Lietuvai.
Tiek dėmesio Lena Lolišvili nebuvo verta, po kurio laiko ją visi pamiršo, bet jau pirmosiomis dienomis po R. Pakso inauguracijos kilęs skandalas dėl jos įtakos prezidentui spėjo pakenkti ir jo, ir visos Prezidentūros autoritetui. Tai buvo vienas pirmųjų signalų, kad R. Pakso prezidentavimas gali susiklostyti labai nesėkmingai.
2003 metų balandžio 10 diena, Vilnius. Vakar vykę Vilniaus mero rinkimai ir tuo pat metu sutelktos pastangos pašalinti policijos generalinį komisarą Vytautą Grigaravičių rodo, kad brazauskininkai ir paksistai leistinomis ir neleistinomis priemonėmis siekia sukoncentruoti visą valdžią savo rankose. Tai savivalė ir tiesiog pasityčiojimas iš Lietuvos žmonių. Artūro Zuoko vadovaujama koalicija sulaukė didžiausio rinkėjų pasitikėjimo Vilniuje per savivaldos rinkimus, laimėjo daugiausia vietų miesto taryboje ir atrodė, kad vėl be vargo jis bus perrinktas meru. Tačiau surengtas sąmokslas. Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso bendražygiai, žadėdami valdžios postus, perviliojo, o gal nupirko lenkus, ir šie staiga perbėgo iš Artūro Zuoko koalicijos į jo priešininkų stovyklą. Ir rinkimus netikėtai laimėjo socialdemokratas Gediminas Paviržis.
Vakare žiūrėjau „Spaudos klubo“ laidą, kurioje dalyvavo socialdemokratų atstovai. Net pykino jų klausantis. Ciniškai tyčiojosi: atseit mes jus patvarkėme, ir ką mums padarysite?
Apie Vilniaus mero rinkimus telefonu kalbėjausi su socialdemokratu Audriumi Rudžiu. Iš pokalbio supratau, kad viskas jau sutarta ir surežisuota.
Panašiai elgiamasi ir su Vytautu Grigaravičiumi. Vos prieš kelias savaites Algirdas Brazauskas sakė, kad palaiko policijos generalinį komisarą, bet dabar, atrodo, brazauskininkai su paksistais sutarė jį nuversti ir pakeisti savu statytiniu. Rolandas Paksas staiga liepė Vytautui Grigaravičiui rašyti atsistatydinimo pareiškimą, bet šis atsisakė. Policijos vadovui niekuo neįrodytų kaltinimų pažėrė vidaus reikalų ministras Vytautas Bernatonis — esą buvo sekami aukšti pareigūnai, klausomasi jų pokalbių. Tačiau tokius dalykus reikia ištirti, o jokių faktų nėra, tik niekuo nepagrįsti ministro žodžiai.
Kitas įvykis — Rolando Pakso rinkimų kampanijos finansinis rėmėjas Jurijus Borisovas atsisakė Lietuvos pilietybės, gavo Rusijos piliečio pasą, o vakar išimties tvarka Rolandas Paksas jam vėl suteikė mūsų šalies pilietybę. Dabar bent žinosime, kiek kainuoja Lietuvos pilietybė, — pasirodo, 1,2 milijono litų! Taip atrodo žadėtoji tvarka: kaip turguje perkami Vilniaus tarybos narių balsai, verčiamas iš posto savarankiškai policijai vadovaujantis komisaras ir parduodama šalies pilietybė.
Dar per prezidento rinkimų kampaniją stebėjausi, kaip Rolandas Paksas švaistosi pinigais ir kaip jais sumokama už šmeižtą. Rašau tai ne iš kokios pagiežos. Tik skaudu matyti, kas darosi valstybėje.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Rašydamas šias dienoraščio eilutes nė neįtariau, kad po pusmečio pilietybės Jurijui Borisovui suteikimas mainais už paramą per rinkimų kampaniją taps svarbiu Rolando Pakso apkaltos įkalčiu. Žinia, kad Į. Borisovas išimties tvarka vėl tapo Lietuvos piliečiu, mane apstulbino. Juk paskui jį vilkosi įtarimų šleifas, kad, pažeisdamas Jungtinių Tautų paskelbtą embargą, pardavinėjo Sudanui sraigtasparnius. Kartu visi žinojo, kad šis veikėjas buvo vienas svarbiausių
Rolando Pakso rinkimų kampanijos finansuotojų. Todėl iškart suabejojau, ar teisėtai Į. Borisovui suteikta Lietuvos pilietybė, nes apie kokius šio asmens nuopelnus mūsų valstybei galima kalbėti, kai jo veiksmai gali sukelti mūsų šaliai net sunkių tarptautinių pasekmių. Man jau balandžio mėnesį atrodė, kad tai nešvarus Rolando Pakso ir jo finansinio rėmėjo sandėris.
2003 metų balandžio 11 diena, Vilnius. Vakar vakare pas mus į Turniškes atvažiavo Andrius Kubilius, Artūras Zuokas, Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Robertas Dargis ir Raimundas Mieželis. Kalbėjomės apie susidariusią politinę padėtį ir tarėmės, kaip reaguoti į naujausius įvykius.
Daugiausia svarstėme Rolando Pakso ir Algirdo Brazausko surengtą perversmą Vilniuje. Bendra nuomonė — valdančiųjų arogancija jau peržengė visas ribas. Svarstėme, kaip galime stabdyti pradėtą demokratinės sistemos ardymą. Sutarėme, kad reikėtų suburti žinomų visuomenininkų grupę, kuri, padedama specialistų, analizuotų įvykius ir keltų viešumon viską, kas daroma neteisingai, siūlytų alternatyvius sprendimus.
Teko girdėti, kad net tarp Seimo narių socialdemokratų yra pasipiktinusių, jog jų partija, susidėjusi su paksistais, įsivėlė į negražius politinius žaidimus.
2003 metų balandžio 12 diena, Vilnius. Visuomenės spaudimas, atrodo, privertė Vyriausybę atsitraukti: vakar po posėdžio buvo paskelbta, kad policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius nebus atstatydintas.
Beje, paskelbta, kad policija rinko informaciją ir apie mane bei Almą. Nežinau, ar tai tiesa, ar tik mėginimas pridengti savo politinius žaidimus.
Šiandien jaunimas protestavo prie Prezidentūros. Susirinkę apie porą tūkstančių žmonių surengė simbolines demokratinės politikos laidotuves: atnešė karstą ir uždegė žvakutes.
Apie 16 valandą prie Rotušės menininkai nemokamai surengė koncertą — protesto akciją „Prieš sąmokslus — už Lietuvą“. Susirinko keli tūkstančiai žmonių, daugiausia jaunimo.
Tai rodo, kad Lietuva jau nebetyli. Per Seimo rinkimus valdžia gali skaudžiai sumokėti už tokią savo politiką.
Vakare dalyvavome labdaros koncerte „Pagalba Lietuvos vaikams“ Taikomosios dailės muziejuje. Tai Mstislavo Rostropovičiaus fondo renginys, kurį suorganizavo Rasa Kubilienė. Ta proga į Vilnių atskrido ir pats maestro. Buvo labai malonu vėl susitikti su Mstislavu Rostropovičiumi. Nesimatėme nuo
maestro 75—mečio minėjimo Londone, Bakingamo rūmuose, kur surengtose iškilmėse mes dalyvavome jo kvietimu.
2003 metų balandžio 15 diena, Vilnius. Spauda mirga pranešimais, kad buvau išbrauktas iš delegacijos, vykstančios į Atėnus iškilmingai pasirašyti Europos Sąjungos sutarties. Paksistai vieningai smerkiami už tokį poelgį.
2003 metų balandžio 16 diena, Vilnius. Visa diena skirta Europos Sąjungos sutarčiai. Nuo 9 iki 10 valandos ryto dalyvavau specialioje Lietuvos radijo laidoje, kur atsakinėjau į žurnalistų ir į studiją skambinančių žmonių klausimus.
Nuo 15 valandos dalyvavau renginiuose Seime. Žurnalistai vis klausinėjo, ką manau apie sprendimą manęs neįtraukti į Lietuvos delegaciją, išvykusią į iškilmes Atėnuose.
Rolandas Paksas pareiškė, kad aš nė nebuvau pasiūlytas į šią delegaciją. Žurnalistai manęs prašė pakomentuoti, ar tai tiesa. Aiškus melas, bet negi pasakysi, kad prezidentas meluoja?
Atėnuose vykstančias iškilmes Seime susirinkę žmonės žiūrėjo per televiziją. Atvyko ir ES šalių ambasadoriai. Jie vis prieidavo prie manęs padėkoti už darbą siekiant Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. Graikijos ambasadorius
tiesiai šviesiai pareiškė, kad visi jo kolegos pasipiktinę mūsų valdžios sprendimu manęs neįtraukti į iškilmėse dalyvaujančią Lietuvos delegaciją.
Apie 16 valandą su Seimo pirmininku Artūru Paulausku pėsti nuėjome į netoliese esantį barą „Prie parlamento“, kur ES sutarties pasirašymo proga susirinko jaunimas. Pasirodo, čia atėjęs ir visas būrys spaudos ir televizijos žurnalistų. Vos mums įžengus į baro salę, prapliupo ovacijos ir jaunimas ėmė skanduoti: „Ačiū, ačiū, ačiū!“ Bet žurnalistai tuoj pristojo klausinėti, ar nejaučiu nuoskaudos, kad mane paliko namie. Jokios nuoskaudos! Pasakiau, kad čia jaučiuosi daug smagiau, nei būčiau jautęsis Atėnuose. Tokiais istoriniais momentais būti drauge su žmonėmis — pats didžiausias džiaugsmas.
Grįžus į Seimą, laukė dar viena staigmena. Ten buvo padengtas vaišių stalas ir pirmiausia Seimo pirmininkas susirinkusių parlamentarų vardu man padėkojo už darbą Lietuvai žengiant į ES, įteikė gėlių puokštę.
Nuo pusės devynių vakaro dalyvavau beveik dviejų valandų tiesioginėje Lietuvos TV laidoje. Diskutavome apie Lietuvos perspektyvas ES. Grįžau namo tik po vidurnakčio.
Tuo tarpu Prezidentūra, pasirodo, jau ėmė teisintis, kodėl mane išbraukė iš delegacijos (pagaliau pripažino šį faktą). Neva taip padaryta, kad į Atėnus būtų galima nusivežti daugiau Seimo narių. Nedelsdamas sureagavo Artūras Paulauskas — pareiškė, kad toks aiškinimas neatitinka tikrovės ir labai neetiškai supriešina Seimą ir Valdą Adamkų.
2003 metų balandžio 18 diena, Didysis penktadienis, Vilnius. Artėja referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje diena. Kai Vengrijoje prie balsadėžių atėjo tik 45 proc. piliečių, Lietuvoje susirūpinta agitacija.
Šiandien dalyvavau informacijos agentūroje BNS surengtoje spaudos konferencijoje apie pasirengimą referendumui. Išėjus iš salės, mane pasitiko grupė žurnalistų ir ėmė sveikinti. Iš pradžių nesusigaudžiau, kodėl man jie rodo tokį dėmesį. Pasirodo, iš Paryžiaus atvyko UNESCO direktorato narys Henrikas Juškevičius ir atvežė man generalinio direktoriaus Koichiro Matsuuros laišką, kuriuo esu kviečiamas tapti UNESCO geros valios ambasadoriumi.
Be abejo, priėmiau šį Lietuvai garbingą kvietimą.
2003 metų balandžio 20 diena, Velykos, Vilnius. Žavus Velykų rytas: šviečia saulė, šilta, gaivus pavasario oras. Su Alma nuvykome į mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje. Sausakimša maldininkų, gausu jaunų veidų. Gieda jaunimo choras, akompanuojamas gitara. Mieli balsai, nuostabi akustika.
2003 metų balandžio 24 diena. Šiandien Almos fondas įsikėlė į naujas patalpas Jogailos gatvėje. Čia kol kas glausis ir mano fondas. Ta proga surengėme diskusijas, pavadintas „Adamkaus klubu“. Artūras Zuokas ir Andrius Kubilius parengė apžvalginius pranešimus, o vėliau porą valandų diskutavome apie susidariusią politinę padėtį.
2003 metų balandžio 27 diena, Vilnius. Kaip greitai bėga laikas! Prieš penkerius metus man pradėjus eiti prezidento pareigas Alma Šakių rajone žurnalistams surengė cepelinų balių, o šiandien jie mus pakvietė į Trakus, kur ištaisė kibinų balių. Šešias valandas linksminomės — dainavome, šokome. Girdėdamas žurnalistų kalbas, kaip jie mus myli, pasakiau, kad ši meilė abipusė.
2003 metų balandžio 29 diena, Vilnius. Mane aplankė Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Mečys Laurinkus. Jis papasakojo, kad darosi sunku dirbti, nes nėra ryšio su Prezidentūra, jo vadovaujama įstaiga iš esmės ignoruojama. Prezidento patarėjas Remigijus Ačas esą rūpinasi ne valstybės reikalais, o reikalauja, kad departamentas tirtų, kas interneto erdvėje pasisako prieš Rolandą Paksą. Reikalauja išsiaiškinti ir nubausti.
Mečys Laurinkus mano, kad paksistai jau sugalvoję, kaip su juo susidoroti.
Jis netiki, kad pavyks išsilaikyti, bet nerimauja ne dėl savęs, o dėl departamento likimo. Mečio nuomone, Remigijui Ačui mažiausiai rūpi nacionalinis saugumas, negana to, jis kliedi, neva VSD dirba Vytautui Landsbergiui.
2003 metų balandžio 30 diena, Vašingtonas. Aštuntą vakaro atskridau į Vašingtoną. Apsistojau „Hay—Adams“ viešbutyje priešais Baltuosius rūmus. Suplanuota labai intensyvi viešnagės dienotvarkė.
2003 metų gegužės 1 diena, Vašingtonas. Kasmet į Vašingtoną turistus iš visos Amerikos traukiantis sakurų žydėjimas jau pasibaigęs. Bet dar žavi spalvingais žiedais pasipuošusios azalijos.
Šiandien susitikau su senatoriais — Robertu C. Byrdu, Trentu Lottu, Richardu Durbinu, Carlu Levinu. Kalbėjomės apie Lietuvos ir NATO sutarties ratifikavimą Senate. Vėliau susitikau su Atstovų Rūmų pirmininku Dennisu Hastertu ir Kongreso nariu Johnu Shimkumi. Sutarėme, kad rudeniop į Lietuvą atvyks JAV verslininkų delegacija.
Vakare viešbutyje susitikau su Čikagos meru Richardu Daley.
2003 metų gegužės 2 diena, Vašingtonas. Dalyvavau JAV Prekybos rūmuose surengtame simpoziume „Naujoji pasaulio tvarka“ drauge su Nobelio taikos premijos laureatais Elie Wieseliu ir buvusiu Izraelio ministru pirmininku Shimonu Peresu, Kolumbijos prezidentu Alvaro Uribe Velezu bei „New York Times“ apžvalgininku Thomu Friedmanu.
Per diskusijas apie žydų ir palestiniečių konfliktą pabrėžiau, kad būtina remtis humanizmo ir žmogaus teisių principais. Baigdamas retoriškai klausiau: „Ar galima ugnį užgesinti ugnimi?“
Po simpoziumo atsisveikindamas su Shimonu Peresu pajutau, kad nuo jo dvelktelėjo šaltukas.
2003 metų gegužės 4 diena, Vašingtonas. Šiandien vakare dalyvavau tarptautinėje konferencijoje, kurios tema — „Ukraina ir NATO“. Atvyko 19 valstybių delegacijos, taip pat NATO generalinis sekretorius George’as Robertsonas. Lietuvai atstovauja krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas.
Prie stalo sėdėjau su lordu George’u Robertsonu, buvusiu JAV prezidentu George’u W. Bushu vyresniuoju, Zbigniewu Brzezinskiu, žymiu JAV politikos ekspertu Brentu Scowcroftu. Be kita ko, kalbėjomės apie padėtį Irake.
Apie galimybes Lietuvai ir Lenkijai bendradarbiauti vykdant misiją Irake kalbėjausi su Lenkijos gynybos ministru. Vėliau šių pokalbių turinį persakiau Linui Linkevičiui.
2003 metų gegužės 5 diena, Niujorkas. Baigdamas vizitą JAV, iš pradžių Niujorke susitikau su Juozu Kazicku jo bendrovės „Neris“ patalpose. Pokalbiui turėjome vos valandą, nes prieš išskrendant į Lietuvą dar reikėjo spėti automobiliu nuvykti į susitikimą su George’u Sorosu į 50 kilometrų už Manhatano Bedforde esantį jo dvarą.
Susitikimas su George’u Sorosu truko pusantros valandos. Kalbėjomės apie pilietinių visuomenių kūrimąsi pokomunistinėse šalyse. Jis pabrėžė, kad Lietuvoje šiuo požiūriu padaryta didelė pažanga. Atviros Lietuvos fondas, George’o Soroso nuomone, veikė geriausiai iš analogiškų Baltijos šalyse jo įsteigtų ir finansuojamų institucijų, bet pastaruoju metu įsivyravo sąstingis. Reikėtų naujo impulso, tačiau jis sakė abejojąs, ar dar tikslinga stengtis plėtoti fondo veiklą, nes Lietuvoje demokratija jau stovi ant tvirtų kojų. G. Sorosas sakė svarstąs mažinti Atviros Lietuvos fondo finansavimą.
Aš G. Sorosui išdėsčiau Atviros visuomenės instituto steigimo Lietuvoje idėją. Jis pritarė šiam sumanymui ir net įsipareigojo per ateinančius porą metų finansuoti trečdalį instituto biudžeto.
G. Sorosas paliko labai įtaigios asmenybės įspūdį. Nuo pirmųjų susitikimo akimirkų bendrauti su juo buvo labai paprasta. Mielai būtume dar tęsę pokalbį, bet reikėjo vykti į oro uostą. Išvažiuodamas dar pasidairiau po didžiulį, didingą ir prabangų jo dvarą. Žavi vieta.
2003 metų gegužės 8 diena, Vilnius. Šiandien Katedros aikštėje surengtas koncertas „Už Europą“, į kurį buvo pakviesti ir keturi politikai: Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, aš ir Rolandas Paksas.
Aikštėje milžiniška minia — susirinko apie 30 tūkstančių žmonių. Per koncerto pertrauką mus pakvietė į sceną tarti sveikinimo žodžių. Pradėjo Vytautas Landsbergis. Žmonės ploja. Vėliau kalbėjo Algirdas Brazauskas. Vėl plojimai. Pristato mane. Ir pasigirsta ne tik ovacijos, bet ir porą minučių aidi skanduotės „Valdai, ačiū!“ Pasveikinu žmones, pasikartoja sveikinimai. Tuomet į priekį išeina Rolandas Paksas — ir plojimus stelbia minios švilpimas.
Visa tai transliuoja televizija. Man buvo nelabai jauku stovėti šalia Rolando
Pakso, bet širdis virpėjo iš jaudulio. Juk niekas nesurežisavo žmonių reakcijos, tai buvo natūralūs jų jausmai.
Tačiau Rolando Pakso nervai, atrodo, neatlaikė. Nulipęs nuo scenos net nepasakė mums „sudie“ ir skubiai išvažiavo, o mes su Alma dar kokį pusvalandį yrėmės per minią, sveikindamiesi su žmonėmis ir pasirašinėdami autografus.
2003 metų gegužės 9 diena, Vilnius, sekmadienis. Referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje įvyko! Dar vakar vakare baiminomės, nes buvo balsavę tik 23 proc. žmonių. Kalbėdamas per radiją ir televiziją, raginau visus piliečius ateiti prie balsadėžių, net jei dalis jų ir nepritaria narystei. Kartu įtikinėjau, kad tai vienintelis Lietuvai tinkamas kelias.
O šiandien Lietuva nustebino Europą — balsavo 63 proc. žmonių ir 91 proc. pasisakė už Lietuvos narystę ES!
Man paskambino Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis ir, sveikindamas su tokiu puikiu rezultatu, vylėsi, kad tai paskatins ir Lenkijos žmones. Esą jo šalyje dar nemažai dvejojančių. Džiugiai reagavo ir Latvijos, Estijos, Slovėnijos bei Europos Sąjungos vadovai.
Lietuvos žmonės dar kartą įrodė, kad jaučia atsakomybę už savo valstybės
ateitį ir moka tinkamai pasirinkti. Duok Dieve, kad ir politikai taip pat atsakingai naudotųsi atsiveriančiomis naujomis galimybėmis.
2003 metų gegužės 15 diena, Vilnius. Į Lietuvą oficialaus vizito atvyko Portugalijos prezidentas Jorge Sampaio, kurį aš pakviečiau atvykti per mūsų susitikimą Zalcburgo muzikos festivalyje. Atvykome į svečių garbei surengtą vakarienę. Pirmą kartą pasibaigus kadencijai mudu su Alma apsilankėme Prezidentūroje. Lyg ir viskas taip pat — aplinka, aptarnavimas. Tačiau atmosfera kita. Dauguma svečių mums jau nepažįstami.
Maloniai pabendravę su prezidentu Jorge Sampaio ir jo žmona, ilgai netrukę išvykome namo.
2003 metų gegužės 16 diena, Šilutė—Šiauliai. Šilutės 1—ojoje vidurinėje mokykloje atidaryta moderni kompiuterinė klasė, kurios įrengimą finansavo Almos fondas. Pasidairėme po patalpas, bendravome su mokiniais. Paraginau juos būti bendruomeniškus, sieti savo ateitį su Lietuva. Norėjosi pabūti mokykloje ilgiau, bet teko skubėti į Šiaulius.
Šiaulių krašto kultūros fondas kas antri metai skiria Stasio Šalkauskio premiją. Šiemet ji paskirta man. Iškilmės surengtos Šiaulių universiteto Baltojoje salėje. Išgirdau daug malonių atsiliepimų apie savo veiklą.
2003 metų gegužės 20 diena, Vilnius. Šiandien 15 valandą Rolando Pakso kvietimu atvykau į Prezidentūrą. Čia iškilmingai pasirašytas prezidento dekretas, kuriuo Seimas įpareigojamas patvirtinti referendumo dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą rezultatus.
Nustebino ceremonijos iškilmingumas, nors, atrodytų, įvykio nepavadintum išskirtinai reikšmingu. Pakviesta 60 svečių. Iškilmingai paskelbus: „Lietuvos Respublikos prezidentas“, atsidaro durys, pro kurias daugybę kartų yra tekę įeiti ir man, tarpduryje pasirodo Rolandas Paksas, ir tada salės skliautus sudrebina fanfarų garsai. Tai Prezidentūros naujovė. Mintys mane nukėlė į Vašingtoną, prezidento Richardo Nixono laikus. Jis mėgo iškilmingas ceremonijas, trimitininkus aprengdavo spalvingomis uniformomis ir pasirodydavo svečiams skambant fanfaroms. Nejučia pagalvojau: duok Dieve, kad Rolando Pakso prezidentavimas nesibaigtų kaip Richardo Nixono, kuris turėjo trauktis nebaigęs kadencijos.
Po ceremonijos prie manęs priėjo Rolandas Paksas ir pasiteiravo, ar nesutikčiau su juo pasikalbėti prie kavos puodelio.
Sugrįžau į savo buvusį kabinetą. Tik dviese su R. Paksu akis į akį kalbėjomės beveik porą valandų — apie užsienio politiką, įsisenėjusias vidaus problemas. Pasikalbėjome ir apie Turniškių rezidenciją. Patvirtinau, kad išsikelsime, kai tik bus suremontuotas mums skirtas namas. Anksčiausiai tai realu šių metų pabaigoje. R. Paksas neprieštaravo.
Vis dėlto pokalbis nebuvo nuoširdus. Jautėsi įtampa. Gal todėl, kad rinkimai dar nespėjo nutolti ir jų nuotaikos nepasimiršo.
PASTABOS PARAŠTĖSE
Sklaidydamas dienoraštį, pats nustebau aptikęs šį įrašą. Stebint pompastišką ceremoniją Prezidentūroje, tąkart mane persmelkė negera nuojauta: R. Pakso fanfaros man priminė R. Nixono pomėgius ir pamaniau, ar tik ir jų likimas nebus panašus.
2003 metų gegužės 21 diena, Vilnius. Kai kurie laikraščiai ėmė kelti triukšmą man pasiūlius Vyriausybei aptarti galimybę baigusiam kadenciją prezidentui skiriamą valstybinę rezidenciją pakeisti į sklypo Turniškėse nuomą 99 metams, kad galėčiau savo lėšomis pasistatyti gyvenamąjį namą. Pasipylė kaltinimų lavina, jog siekiu kažkokios naudos. Nedelsdamas paprašiau Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko nė nesvarstyti šio klausimo, nors, pritarus siūlytam variantui, valstybei nebūtų reikėję išlaidauti mano rezidencijai.
Spėju, kad spaudos puolimas yra užsakytas. Pasinaudojus formaliu pretekstu, siekiama pakenkti mano autoritetui visuomenėje, nors mūsų pasiūlymas būtų naudingas valstybei. O juk nė nekalbame, kad galėtume reikalauti grąžinti mano tėvams priklausiusius du namus Kaune, Kudirkos alėjoje, ir Almos tėvų namą Telšiuose, beje, neprastą — sovietmečiu jame gyveno rajono kompartijos sekretorius, o vėliau privatizavo. Dar Almos tėvams priklausė sklypas Palangoje, kuriame pastatyta „Vyturio“ sanatorija. Turime visus nuosavybės dokumentus, bet neprašome nei grąžinti šį turtą, nei sumokėti kompensacijas. O kai tik užsiminėme, kad galime patys pasistatyti rezidenciją, tik reikėtų sklypo, pasirodo, esame gobšūs!
2003 metų gegužės 25 diena, Vilnius. Vakar ir šiandien Nacionaliniame dramos teatre vyksta Tėvynės sąjungos VI suvažiavimas. Svarbus įvykis Lietuvos politiniame gyvenime jau vien todėl, kad traukiasi „senoji gvardija“ —
Vytautas Landsbergis palieka partijos vadovo postą. Nelengvas sprendimas, bet konservatoriai turbūt neturi kitos išeities, jei nori susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą ir laimėti artėjančius Seimo rinkimus.
Drauge su kelių partijų vadovais ir konservatorių svečiais iš užsienio pasveikinau suvažiavimo delegatus. Vienas sveikintojų buvo Česlovas Juršėnas. Pasijutau nejaukiai, girdėdamas, kaip konservatoriai iš tribūnos drebia į akis juos pasveikinti atėjusiam oponuojančios politinės jėgos atstovui, kokie „tautos priešai“ yra jo bendražygiai ir kokia šventa pareiga juos patvarkyti. Pagalvojau, kad gal todėl ir nenorėjau būti siejamas su jokia partija, nes taip kalbėti negalėčiau. Ne mano stilius.
2003 metų gegužės 26 diena, pirmadienis, Vilnius. Vasariškai šilta diena bent jau nežadėjo jokių nemalonių gyvenimo pokštų. Apsirikau.
Alma išvažiavo į miestą pabendrauti su Dana Žemkalniene. Jos pietavo „Neringos“ kavinėje. Po pietų Alma, pakilusi nuo kėdės, nepastebėjo, kad stalelių eilė įrengta ant nedidelės pakylos ir reikia nulipti laipteliu žemyn. Ji žengė žingsnelį į šalį ir, praradusi pusiausvyrą, visu kūnu griuvo ant grindų. Gydytojas nuvežė ją į Santariškių klinikas ir ten nustatė kairės kojos girnelės lūžį. Greitosios pagalbos automobiliu Alma buvo pervežta į Greitosios pagalbos ligoninę. Teko sugipsuoti visą koją. Reikia šešių savaičių ramybės. Apie jokias keliones per šį laiką nėra ko nė galvoti.
2003 metų gegužės 27 diena, Vilnius. Šiandien Rotušėje Almos fondas ir Vilties klinika surengė labdaros vakarą. Almai negalint atvykti, jai atstovavau aš. Jos vardu padėkojau rėmė jams ir visiems susirinkusiems. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras padovanojo mielą koncertą. Namo parvežiau Almai gausybę linkėjimų kuo greičiau sveikti.
2003 metų gegužės 29 diena, Vilnius. Pas mus į Turniškes atvyko Prancūzijos televizijos žurnalistų grupė. Interviu tema — Lietuva ir Europos Sąjunga. Klausimai buvo aštrūs, net šiek tiek provokaciniai. Buvau klausinėjamas, kaip Lietuva derins narystę ES ir uolų JAV politikos rėmimą, ypač dėl karo Irake. Man buvo priminti ir prezidento Jacques’o Chiraco žodžiai, kad ES naujokės neva praleidžia gerą progą patylėti, kitaip sakant, patarimas užsičiaupti.
Pasakiau, kad neįžvelgiu čia jokio konflikto, kuris galėtų suskaldyti Europą. Tai tik trumpalaikiai politinių ambicijų karai, aiškinantis, kas svarbesnis Europoje ir gali kalbėti pirmiausia.
Vėliau susitikau su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje, atvežusiu man asmeninį imperatoriaus laišką.
2003 metų gegužės 30 diena, Kaunas—Vilnius. Šiandien itin intensyvi dienotvarkė. Jau pusę dvyliktos buvau šalia Kauno, Noreikiškėse. Dalyvavau diplomų teikimo Žemės ūkio universiteto magistrams šventėje. Labai pakili atmosfera, visa salė — kone gėlių jūra.
Įteikus diplomus, turėjau atsisakyti pasiūlymo pietauti universitete ir grįžau į Vilnių, nes 16 valandą „Forum Palace“ centre susitikau su didžiule JAV Kongreso delegacija. Joje net 25 asmenys. Labai geri atsiliepimai apie Lietuvą. Vien susižavėjimas. Iš šalies esame vertinami geriau, nei patys apie save manome.
Iš „Forum Palace“ išskubėjau į Kongresų rūmus dalyvauti Editos Mildažytės laidos „Bėdų turgus“ filmavime. Šiandien pirmą kartą rengiamas „Žaliojo obuolio“ labdaros koncertas, kuris turėtų tapti tradicinis. Labdaros veikla pasižymėję asmenys bus apdovanojami „Žaliuoju obuoliu“. Pirmąja laureate tapo Alma, bet negalėjo atvykti. Jai atstovavau aš. Padėkojau jos vardu už apdovanojimą, pasveikinau apie tūkstantį svečių ir tariau „ačiū“ visiems, kuriems nesvetimos kitų žmonių bėdos.
Tačiau būti iki vakaro pabaigos negalėjau, nes reikėjo vykti į Rotušę. Čia fotografai atidarė geriausių metų nuotraukų parodą. Tariu sveikinimo žodį ir išvažiuoju į „Forum Palace“, kur TV3 švenčia savo dešimtmetį.
2003 metų gegužės 31 diena, Vilnius. Šiandien Filharmonijos salėje įvyko naujos partijos — Liberalų ir centro sąjungos — įkūrimo iškilmės. Tiksliau būtų sakyti, kad susijungė trys giminingos partijos: Liberalų, Centro ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungos. Sveikindamas suvažiavimo dalyvius, palinkėjau Liberalų ir centro sąjungai tapti ilgaamže, tvirtai savo keliu žengiančia įtakinga Lietuvos politine jėga. Naujos partijos vadovu išrinktas Artūras Zuokas.
2003 metų birželio 8 diena, sekmadienis, Čikaga. Jau prabėgo keturios dienos, kai aš atskridau į Čikagą. Apsistojau pas Biručius, beveik visą laiką būnu namuose, niekam neskambinau. Praėjusį ketvirtadienį nuvykau į Čikagos neurochirurgijos ir neurologijos tyrimų institutą. Susitikau su dr. Leonardu Į. Cerullo, kuris drauge su dr. Noamu Y. Stadlanu darys man operaciją — atpalaiduos nugaroje spaudžiamą nervą. O kad tai būtina, jokių abejonių nėra, nes paėjėjus vos 100—200 metrų man pakerta kojas. Sutarėme, kad penktadienį bus atlikti tyrimai, o pirmadienį, rytoj, atvyksiu į ligoninę ir septintą ryto mane operuos.
Nesijaudinu, žinau, kad operaciją darys geriausi šios medicinos srities specialistai. Žinoma, visiškai pamiršti, kas laukia pirmadienį, turbūt neįmanoma.
2003 metų birželio 14 diena, šeštadienis, Čikaga. Pirmadienį man buvo sėkmingai padaryta operacija — truko šešias su puse valandos. Ligoninėje praleidau penkias dienas. Pirmiausia teko mokytis, kaip nesukeliant stipresnio skausmo nuo vieno šono apsiversti ant kito, vėliau — kaip atsisėsti lovoje, atsistoti ir žengti pirmuosius žingsnius per palatą, netrukus prilaikomam pasivaikščioti po koridorių. Sulig kiekvienu išaušusiu rytu jaučiausi vis geriau ir tvirčiau.
Buvau paprašęs nejungti manęs su man skambinančiais žmonėmis. Kasdien kalbėdavausi telefonu tik su Alma. Palatoje mane lankė vieninteliai Biručiai. Jie atveždavo „Delfi“ pranešimų apžvalgas, todėl galėjau sekti cirku paverstus Vilniaus mero rinkimus. Sostinės vadovas vėl neišrinktas. Politinę valdžią savo rankose turinčios Algirdo Brazausko ir Rolando Pakso partijos tyčiojasi ir iš visuomenės, ir iš demokratijos principų.
Šiandien Biručių namuose jau be didesnio vargo atsikėliau iš lovos. Du kartus apėjau gyvenamųjų namų bloką, pusantros valandos pajėgiau išsėdėti kėdėje ir galėjau įrašyti į dienoraštį šias eilutes. Jeigu taip greitai gerės sveikata, neabejoju, kad, kaip numatyta, birželio 24 dieną grįšiu namo pas Almą.
Šiandien Čikagoje jau tikra vasara. Labai šilta. Alma sako, kad ir Vilniuje panašus oras. Tikėkimės, kad kai liepos pirmąją savaitę į Lietuvą suvažiuos Dainų ir šokių šventės svečiai, galės džiaugtis saulėtomis dienomis ir gėrėtis pagražėjusia mūsų sostine. Rašau būdamas toli nuo Lietuvos, nuo Vilniaus, o mintimis ir jausmais jau tenai — namuose. Greitai grįšiu.
2003 metų birželio 16 diena, Čikaga. Prabėgo savaitė po operacijos. Neįtikėtina, bet jau galiu nejausdamas skausmo atsisėsti ir atsistoti. Ateinančią savaitę grįšiu namo. Kasdien kalbuosi su Alma.
2003 metų birželio 23 diena, Čikaga. Šiandien atėjo laiškas iš Baltųjų rūmų. Prezidentas George’as W. Bushas linki man greičiau sveikti.
Atsiuntė „Veido“ žurnalo numerį, jame paskelbta apklausa, kurie politikai, žmonių vertinimu, vykdė skaidriausią politiką. Už mane pasisakė 58,7 proc. apklaustųjų, už antroje vietoje likusį Rolandą Paksą — 13,3 proc.
2003 metų birželio 26 diena, Vilnius. Kelionė nebuvo varginanti. Miegas neėmė, bet ir nugara nekamavo.
Prie namų durų mane pasitiko Alma — ji jau vaikšto.
Šiandien nuvykau į Filharmoniją klausytis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, jam dirigavo pasaulinio garso lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis. Griežė Davidas Geringas ir jo mokiniai violončelininkai Tatjana Vasiljeva bei Borisas Andrijanovas. Įspūdingas koncertas.
Beje, daug kas nustebo, išvydę mane salėje. Mat, nugirdę apie operaciją, manė, kad aš dar vargiai įstengiu paeiti.
2003 metų birželio 28 diena, šeštadienis, Vilnius. Prasideda Mindaugo karūnavimo 750—ųjų metinių jubiliejinės iškilmės. Šia proga rengiamos III Pasaulio lietuvių sporto žaidynės, atidarymas įvyko šiandien Vingio parke.
Vilniuje jau jaučiamas svečių antplūdis — suvažiavo užsienio lietuvių grupių iš viso pasaulio.
Per žaidynių atidarymo iškilmes stebino Rolando Pakso laikysena. Porą valandų sėdėjome greta, bet jis neparodė jokio noro persimesti su manimi bent keliomis mandagumo frazėmis.
2003 metų birželio 29 diena, sekmadienis, Vilnius. Vakar sužinojęs, kad šiandien Kaune, Petrašiūnų kapinėse, bus minimos penktosios kunigo Ričardo Mikutavičiaus žūties metinės, pakeičiau savo planus ir nuvykau į minėjimą.
Susirinko 50—60 žmonių. Saulėtas, šiltas, bet netvankus rytas, kapines gaubia ramybės dvasia, o prie Ričardo Mikutavičiaus kapo tvyro dvasinės šventovės rimtis.
Tarta nedaug žodžių — vos keletas kalbų. Aš atsisakiau kalbėti, nes nesinorėjo, kad Ričardo Mikutavičiaus prisiminimas virstų ilgų prakalbų sakymu. Tik padėjau prie kapo puokštę gėlių.
Popietę sugrįžau į Vilnių. Šiandien Almos mamos 99—asis gimtadienis. Telefonas kaito nuo skambučių ir iš Lietuvos, ir iš Amerikos. Pasveikinti susirinko giminės, bet tik patys artimiausi. Kiti turbūt „tauposi“ 100—ajam jos gimtadieniui.
2003 metų birželio 30 diena, Vilnius—Varšuva. Vėl kelyje — skrendu į Varšuvą. Mane lydi Egidijus Meilūnas ir Laimonas Tallat—Kelpša. Varšuvoje pasitinka Lenkijos prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos atstovai. Apsistojęs viešbutyje šalia Seimo, tuoj pat išvykstu į svečius pas buvusią Lenkijos ambasadorę Lietuvoje ponią Eufemią Teichmann. Ji gyvena puošnioje, senųjų dvarų architektūros stiliaus viloje Varšuvos priemiestyje.
Po malonaus pokalbio prie kavos puodelio išvažiuoju į Belvederio rūmus, kur prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis mano garbei rengia vakarienę. Kalbamės apie Lietuvos ir Lenkijos santykius ir įvairiais tarptautinės politikos klausimais. Pokalbį baigėme rūmų sodo verandoje vidurnaktį.
2003 metų liepos 1—2 dienos, Varšuva—Vilnius. Vakar duoti išsamaus interviu susitikau su žurnalo „Polityka“ vyriausiuoju redaktoriumi. Daugiausia kalbėjomės apie būsimą Lietuvos ir Lenkijos vaidmenį Europos Sąjungoje, taip pat apie istorinius mūsų ryšius ir galimybes kartu spręsti problemas, ypač bendraujant su Rusija.
Popietę praleidau Varšuvos universitete, kur jau esu kalbėjęs prieš trejetą metų. Šį kartą gausiai susirinkusiai politikų, diplomatų, profesorių ir studentų auditorijai perskaičiau paskaitą anglų kalba apie šiuolaikinę Lietuvos užsienio politiką.
Kitą dieną Lenkijos užsienio reikalų ministerijoje susitikau su ministru Wlodzimierzu Cimoszewicziumi. Esame seni pažįstami, todėl iškart užsimezgė atviras širdingas pokalbis. Kaip vėliau pasakė mane lydėjęs mūsų ambasadorius Lenkijoje Darius Degutis, išjudinau keletą klausimų, kurie daugelį mėnesių buvo įšaldyti. Atrodo, mūsų šalių užsienio reikalų ministrams kiek trukdo susikalbėti šiokie tokie charakterių skirtumai.
2003 metų liepos 4 diena, Vilnius. Šiandien visi keliai veda į JAV ambasadą — amerikiečiai švenčia Nepriklausomybės dieną. Kaip visuomet, JAV ambasados priėmime galima sutikti visą Lietuvos valdžią, užsienio šalių diplomatus ir, aišku, visą būrį Amerikos lietuvių. Šį kartą ypatinga proga — ambasadorius Johnas Tefftas baigia tarnybą mūsų šalyje. Paliks apie save kuo geriausių prisiminimų.
2003 metų liepos 6 diena, Vilnius. Lietuva gyvena švenčių nuotaika. Iš viso krašto ir iš kitų pasaulio šalių sugužėjo dainų ir šokių ansamblių — ir jaunimo, ir vyresnių žmonių. Gausybė turistų.
Vilnius pasipuošė Mindaugo karūnavimo 750—mečio iškilmėms: stilingai ir puošniai atnaujintas Gedimino prospektas, nutiestas naujas tiltas per Nerį, pastatytas paminklas Mindaugui. Miestas lyg atjaunėjo, nušvito.
Šiandien pas mus į Turniškes į svečius atvažiavo jubiliejaus iškilmėse dalyvaujantis prezidentas Aleksanderis Kwasniewskis. Jis sakė norintis pasimatyti su Alma, kuri dėl kojos traumos dar negali dalyvauti renginiuose.
2003 metų liepos 16 diena, Vilnius. Tvarkau mūsų persikėlimo į naują būstą biurokratinius reikalus. Rolando Pakso komanda visaip mus skubina, kad greičiau išsikraustytume iš rezidencijos. Anaiptol nenorime vilkinti persikraustymo, bet reikalauju, kad naujoje vietoje būtų normalios sąlygos gyventi. Tenka kovoti dėl kiekvienos smulkmenos.
2003 metų liepos 25 diena, Vilnius. Reto grožio vietoje — Žemaitijos nacionaliniame parke prie Platelių ežero — surengta Lietuvos skautų sąjungos tautinė stovykla. Stovyklauja 1 400 skautų iš visos Lietuvos. Šiandien aš jų garbės svečias. Atvykome su Raimundu Mieželiu. Kur akį užmeti — driekiasi palapinių miškas. Tvarkinga aplinka, nors čia suvažiavę įvairaus amžiaus skautai — pradedant vilkiukais, kuriais tampama nuo šešerių metų, baigiant jau akademikais.
Skautų sąjunga man suteikė Lietuvos skautijos nario garbės vardą, stovykloje įteikė ženklą, pasirišau skauto Vyčio kaklaraištį. Pasveikinau jaunimą, palinkėjau skautišką meilės tėvynei dvasią skleisti visoje Lietuvoje.
Pabendravau su skautais, jų vadovais. Apgailestavome, kad mūsų žiniasklaida neparodė jokio dėmesio šiai stovyklai. Nė viena televizija neatsiuntė filmavimo grupės, nors kitas toks renginys įvyks tik po penkerių metų. O buvo ką parodyti.
Vilnių pasiekėme tik apie vidurnaktį. Visu keliu namo priešinga kryptimi riedėjo nenutrūkstamas automobilių srautas. Atrodo, visa Lietuva traukė į Klaipėdą, švenčiančią Jūros šventę.
2003 metų liepos 30 diena, Vilnius. Lankiausi Utenoje, Ukmergėje, Labanoro girioje. Kai prieš trejus ar ketverius metus važinėjau po Lietuvą ir domėjausi aplinkosaugos reikalais, mačiau netvarkingai sandėliuose laikomas chemines medžiagas, pesticidus. Ypač žmonėms ir aplinkai pavojingi skystieji chemikalai, galintys net sprogti.
Per šią kelionę pastebėjau džiuginančių pokyčių. Utenoje įkurta įmonė, perdirbanti popierių, stiklą, plastiko atliekas ir gaminanti plastikinius kibirus, kubilus. Beveik visą produkciją eksportuoja į Vokietiją.
Ukmergėje baigiama išvežti į Vokietiją buvusioje sovietų karinėje bazėje sandėliuojamus 4 tūkstančius tonų pesticidų. Tam naudojami ES pinigai. Tad judame pirmyn.
Kelionės pabaigoje apsilankiau Labanore, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Prisimenu, kaip įsijautęs amžiną atilsį prof. Česlovas Kudaba pasakodavo apie šias vietas. Natūralaus gamtos grožio karalija.
Čia buvo susirinkę į konferenciją visų rajonų aplinkos apsaugos inspektoriai.

Knyga pagal kurią sukurtas puikiai kompiuterinių žaidimų mėgėjams pažįstamas to paties pavadinimo žaidimas Metro 2033 apie postapokaliptinį pasaulį. Knyga tapo tokia populiari, o jos aprašomas pasaulis toks įtikinamas, kad buvo išleista ne tik tęsinys Metro 2034, bet ir kiti autoriai puolė kūrti savo istorijas šiame pačiame Metro pasaulyje.

Kadaise Maskvos metropolitenas buvo sumanytas kaip gigantiška slėptuvė, galinti išgelbėti dešimtis tūkstančių gyvybių. Nesenai Pasaulis buvo atsidūręs ties žlugimo riba, bet tą kartą ją pavyko atitolinti. Kelias, kuriuo žengia žmonija, sukasi kaip spiralė, ir vieną dieną ji vėl atsidurs ant bedugnės krašto. Kai Pasaulis ims griūti, metro taps paskutine žmogaus pastoge, kol galiausiai išnyks amžiams.

Chanel istorija prasideda nuo pasakojimo apie paliktą sutrikusį vaiką, tarsi pasiklydusią mergaitę iš pasakos. Atskleisdama dar niekur negirdėtas smulkmenas iš Gabrielle Chanel vaikystės našlaičių prieglaudoje, jos virsmą nevaržoma suaugusia moterimi, Justine Picardie tyrinėja tai, kas slypi po spindinčiu, legendinės mados ikonos paviršiumi.
Puikiai atkurtas Chanel portretas nušviečia jos audringus ir jausmingus santykius su vyrais kitokia šviesa, suteikia naują ir giliai analizuojantį požiūrį į tai, kaip Coco Chanel tapo savo pačios
sukurta galinga asmenybe.
Įtikinamas pasakojimas, paremtas asmeniniais autorės pastebėjimais ir likusių gyvų Chanel draugų, darbuotojų ir giminaičių prisiminimais, knyga taip pat atskleidžia paslaptingą Chanel kodų ir simbolių kalbą bei tyrinėja vaikystės, kai formavosi jos asmenybė, įtaką legendinio Chanel stiliaus atsiradimui.
Coco Chanel mirė 1971-aisiais, būdama 87-erių metų amžiaus, tačiau jos palikimas gyvena toliau. Pristatydama savo beprecedentinį tyrimą, autorė atveria Legendą dienos šviesai ir atskleidžia pasekmes to, ką ji nuslėpė; suranda ribas tarp tiesos ir mito, pasaulio mados širdies istorijoje.

Knyga – geriausia dovana mažam ir dideliam. Dideliam ji teikia dvasinę atgaivą, na o maža turi tiesiog džiuginti! Tačiau jei knyga džiugina ir auklėja tai jau dviguba nauda, todėl dauguma protingų Kalėdų senelių tikrai įtrauks šias knygas į kalėdinių dovanų sąrašus!

„Auksinės kolekcijos“ knygą – BURTININKYSTĖ
Šioje Merlino paslapčių knygoje surašyta visa tiesa apie burtininkus, jų metodus ir daugybę nuostabių kerų. Jei iš tikrųjų trokštate išmokti burtininkystės paslapčių, o šalia nėra tikro burtininko, ši knyga bus ir patarėjas, ir padrąsintojas.

„Auksinės kolekcijos“ knygą – MITINĖS BŪTYBĖS
Atvertę šios knygos puslapius, įžengsite į ste­buklingą mitinių pabaisų karalystę. Čia bastosi žmogėdros milžinai, vandenynų gelmėse tūno jūrų pabaisos, ugnimi alsuoja slibinai, labirinte aukų tyko jaučiagalvis Minotauras, grėsmingai loja piktasis pragaro šuo Cerberis, danguje klykauja maitėdos harpijos… Su šiais padarais tikrai nenorėtumėte susidurti. Tad ar išdrįsite atversti šią knygą?

„Auksinės kolekcijos“ knygą – OKEANOLOGIJA
Tai pramoginė ir kartu pažintinė knyga jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, patraukliai pasakojanti apie vandenynų gyvūniją ir augmeniją, geologinius darinius, jų kilmę, klimatą. Pažintinė medžiaga įvilkta į nuotykinę istoriją apie kelionę povandeniniu kapitono Nemo laivu, mums gerai žinomu iš Žiulio Verno romano „Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu“. Ši knyga ne tik sužadins vaikų smalsumą, norą geriau pažinti gamtos paslaptis, bet ir paskatins perskaityti klasika tapusius fantastinės literatūros veikalus.

„Auksinės kolekcijos“ knygą – PIRATOLOGIJA
Piratai – tai intriguojanti ir neišsenkama tema. Su jų vardu susiję daugybė pasakojimų apie paslėptus lobius, nuožmius užpuolimus, pašėlusį gyvenimo būdą. Skaitytojai susipažins su piratų ginklais, vėliavomis, papročiais, išmoks rišti mazgus, skaityti jūrlapius, daug sužinos apie burinius laivus ir kitus įdomius dalykus.

Juozas Erlickas ateina su šaukštu

„Ateinu su šaukštu“ – nauja Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis.
Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos – nuo 30 000 000 m. pr. Kr. („Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais…“) iki 30 000 000 m. po Kr. („Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi…“). Autorius fiksuoja ne tik realius istorinius įvykius, bet ir lietuvio dvasios perversmus ir nelyg biblinis pranašas skelbia amžinąsias tiesas.

Naktį dūlinu tamsia gatve…
Staiga prišoka toks žmogelis ir rodo man peilį…
Parodau jam šaukštą ir nueinu.

Juozas Erlickas