Tiesa, realūs obligacijų pajamingumai (atėmus infliaciją) nėra tokie jau žemi: tarkime JAV 10 metų obligacijos realus pajamingumas siekia 1.6%, o tai ne tiek jau dramatiškai skiriasi nuo pastarųjų 50 metų 2.66% vidurkio. Obligacijų rinkos dalyviai vis stipriau tiki artimiausius kelis metus gresiančiu defliacijos scenariju: jeigu vartotojų kainų indekso pokyčiai lyg užsispyrę ilgą laiką būtų neigiami, investuotojai į obligacijas nepraloštų, mat net rekordiškai mažas obligacijų pajamingumas pastoviai krentančių kainų akivaizdoje užtikrintų tokiems obligacijų turėtojams pakankamą grąžą. Juolab, jei tikėsime tokiu scenarijumi, obligacijų pajamingumams dar nemažai vietos kristi – antai Japonija, kuri jau ilgą laiką gyvena defliacinėje aplinkoje, dešimčiai metų gali skolintis už 0.9 procento.

Dar prieš keletą savaičių rinkos dalyviai buvo susiskaldę į dvi ryškias stovyklas: vieni tikėjo defliaciniu scenarijumi, o kiti tikėjosi, jog itin laisva centrinių bankų pinigų politika anksčiau ar vėliau turi išsiversti į didėsiančią infliaciją. Galima teigti, jog šios dvi stovyklos sutarė tik dėl vieno: dabartinės obligacijų palūkanos ilgai išsilaikyti negali. Tik defliacininkų nuomone, jos turi kristi iki Japonijos žemumų, o infliacininkų įsitikinimu, greituoju metu obligacijų burbulas turi sprogti ir valstybės galės skolintis tik su aukštomis palūkanomis. Šios kelios savaitės parodė, jog defliacininkai tikriausiai ima viršų, nes obligacijų pajamingumai susitraukė kone per pusę procentinio punkto.

Yra ir kitų paaiškinimų, kodėl saugiausiomis laikomos obligacijos turi brangti, net jei nekreipsime dėmesio į defliacinius lūkesčius. Apetitas saugiems finansiniams instrumentams (t.y. tiems, kuriems reitingų agentūros suteikia aukščiausią AAA reitingą) niekur nedingo, tuo tarpu tokių instrumentų pasiūla yra žymiai sumažėjusi. Juk prieš keletą metų šią saugių instrumentų paklausą tenkindavo įvairiausi sudėtingos finansinės inžinerijos pagalba sukonstruoti finansiniai produktai (kaip kad CDO, CLO ir dar begalė kitų), kuriems reitingų agentūros lengva ranka uždėdavo AAA kokybės ženklą. Šie sudėtingi produktai buvo įspūdingų nuostolių priežastis krizės pradžioje, ir investuotojams jų nebeįsiūlysi. Tačiau saugių investicijų poreikis ilguoju laikotarpiu vis tiek didėja, mat vakarų valstybių sparčiai senstantanti populiacija turėtų keisti savo investicijas į vis mažiau rizikingas. Centriniai bankai irgi tapo vyriausybinių obligacijų pirkėjai, o tai dar sumažino obligacijų pasiūlą, tad gal ir nenuostabu, jog jų pajamingumai tokie maži.

Mažų ilgojo laikotarpio palūkanų fenomenas neapsiriboja vien tik aukščiausio kredito reitingo valstybių skolos vertybinių popierių rinka: itin žemomis palūkanomis mėgaujasi ir gero kreditingumo bendrovės. JAV geležinkelių bendrovė Norfolk Southern suskubo išleisti 100 metų trukmės obligacijas ir taip itin ilgam laikotarpiui užsitikrinti rekordiškai mažas palūkanas. Ar tai naujo burbulo požymis, parodys ateitis.

Šaltinis: Kudaras.lt

Visai neseniai N.Roubini nurodė, kad egzistuoja ne daugiau nei 40 proc. galimybė, jog JAV galima tikėtis dvigubo nuosmukio. Tačiau galima numatyti didelį rinkų situacijos prastėjimą, kuris gali turėti neigiamos įtakos obligacijų, akcijų ir kredito rinkoms.

Vadovo manymu, nors didiesiems bankams buvo suteikta pagalba, mažųjų ir vidutinio dydžio JAV bankų situacija vis dar yra sudėtinga ir maždaug pusės jų laukia bankrotas.Be to, N.Rubini nurodo, kad bendros ir vartotojų skolos dar pagilės, o komercinės ir gyvenamosios nuosavybės rinkoje iškils naujos problemos, praneša CNBC.

Šaltinis: Marketnews.lt

Ketveri metai politinių kalbų, aistrų ir savireklamos. Prieš pažymų skandalą nublankdavo mokesčiai, nedarbas, emigracija, mokinių skaičiaus mažėjimas, protų nutekėjimas ir t. t. Be kita ko, mokesčių problema buvo išspręsta per naktį, pažymų problemai prireikė kelerių metų.

Tik Kauno pedofilija ir rugpjūčio škvalas, nunešę aštuonias gyvybes ir šiferinius Dzūkijos kaimų stogus, nustelbė pažymų skandalą. Pagaliau Seimas gavo slaptas pažymas, kurių turinį kas norėjo, tas žinojo. Bet ką tai reiškia „žinoti“? Reikia liesti pažymas savo pirštais, skaityti savo akim!Vienas Seimo narys (iš pozicijos) pažymoms skaityti pasirinko nakties laiką. Skaitydamas susinervino, nebegalėjo užmigti. Rytą apie tai painformavo žiniasklaidą. Anot jo, pažymose paminėti asmenys (kurie jau numirę) turėtų vartytis karstuose. Išvada – reikia atnaujinti tyrimus pagal tas pažymas.

O kitas Seimo narys (iš opozicijos) perskaitė ir visiškai nesusijaudino. Jis pasakė, kad pažymose išdėstytos pranašystės neišsipildė. Todėl pagal tas pažymas atnaujinti tyrimus nėra reikalo nė per nago juodymą.

Mokesčių problema buvo išspręsta per naktį, pažymų problemai prireikė kelerių metų. Jurgis Jurgelis

Trečias seimūnas perskaitė ir pasakė, kad Valstybės saugumo departamentą (VSD) reikia daugiau, giliau, plačiau kontroliuoti. O pažymas reikėjo gauti prieš ketverius metus. Dabar pavėluota.

Seimo NSGK pirmininkas pasakė, kad jis irgi nenustebo perskaitęs, nes įdomesnių dalykų yra skaitęs, ir tarė, kad reikia palaukti, kol susirinks po atostogų visas Seimas, kuris ir nuspręs, ką toliau daryti. Bet kitą dieną pasakė, kad viso Seimo neverta laukti (jis nieko nenusprendžia). Pažymas reikia kuo greičiau išslaptinti.

Vyriausybės vadovas pareiškė, jog visuomenė turi žinoti, kodėl ketverius metus buvo taip emocingai diskutuojama apie pažymas per Seimo tyrimus ir kitur. Žmonės turi teisę žinoti, ką išdarinėjo monopolistai, formuojant šalies valdžią. Todėl pažymas reikia išslaptinti. Ir taip padėti tašką praeičiai.

O štai prezidentė visai nureikšmino pažymų. Ji sakė, kad informacija yra gerokai pasenusi, pavardės, kurios ten minimos, minėtos žiniasklaidoje jau seniai. „Žinau pažymų analitinę kokybę, tai tirti tų pažymų pagrindu ir kažką ištirti būtų sunkoka“.

Kokias galime padaryti išvadas iš pažymų epopėjos?

Seimas negebėjo ir negeba kontroliuoti VSD. Seimo nariai tik kalba ir kalba, kad reikia tobulinti VSD kontrolę. Bet kaip tobulinti – nežino ir nelabai stengiasi ką nors sužinoti bei padaryti.

Seimui prireikė beveik ketverių metų elementariam dokumentui parengti – kokia tvarka slapta medžiaga iš VSD gali būti perduota Seimui.

Tuos ketverius metus Seimas reikalavo perduoti pažymas „be tvarkos“, gąsdino VSD direktorius ir kėlė daug triukšmo. Bet kai parengė dokumentų perdavimo tvarką, tai gavo pažymas be jokio triukšmo.

Jei tose pažymose yra/buvo svarbi informacija, tai ji per ketverius metus moraliai paseno ir pažymos tapo popieriais (prisiminimais). Tad Seimas turi teisę kaltinti save, kad laiku ta medžiaga nepasinaudota. Bet Seimas savo klaidų neanalizuoja ir išvadų nedaro.

Žmonėms tos pažymos jau nusibodo. Ant jų (pažymų) politikai politinio kapitalo nebesukraus. Tai liūdna. Bet yra ir gerų naujienų.

Šį rudenį Seimo narių politinis kapitalas gali gerai užderėti televizijos šou projektuose „su manim šok“ , „su žvaigžde dainuok“ , „keliauk, išdykauk, pramogauk ir kvailiok“.

Nuoširdžiai Seimui (ir tautai) – nerūpestingos, linksmos, žaismingos 2010 metų rudens sesijos!

Šaltinis: Delfi.lt

Moksliniame žurnale “Physical Review Letters” publikuojamas straipsnis siūlo idėją, jog visos tiksliosios fizikos konstantos iš tiesų nėra pastovios. Tai savo ruožtu leistų daryti išvadą, jog jei mes atsidurtumėme kitoje vietoje ir kitame laike, mums žinoma Visata galbūt net neegzistuotų.

Australijos Naujojo Pietų Velso universiteto mokslininkų komanda, vadovaujama Džono Vebo (John Webb), užsiima alfa konstantos (dar kitaip žinomos smulkiosios struktūros konstantos pavadinimu, angl. fine structure constant) tyrimais. Alfa konstantos išraiška iš esmės nusako elektromagnetinės sąveikos jėgą. Įžymusis fizikas Ričardas Feinmanas (Richard Feynman) šį dydį įvardijo kaip “vieną didžiausių prakeiktų fizikos mįslių”. Jei konstantos vertė nebūtų apytiksliai ygi 1/137,036, materija galbūt net negalėtų egzistuoti, nes atomai nesilaikytų vienoje krūvoje.Jei alfa konstantos vertė praeityje buvo kitokia, Visata taip pat galėjo atrodyti kitaip. Teoriškai tą turėtų būti galima įvertinti stebint tolimas tarpžvaigždines dujų sankaupas ir analizuojant, kaip jos sugeria šviesą. Vebo ir jo kolegų iš Havajų Keck observatorijos atlikti stebėjimai leidžia daryti prielaidą, jog būtent taip ir atsitiko – alfa konstantos vertė pakito, tačiau labai nežymiai.

Tačiau kiti mokslininkai, atliekantys analogiškus tyrimus, kol kas tokių pat rezultatų negavo, tad toks teiginys išlieka prieštaringas. Tuo tarpu Vebo idėjos tuo nesibaigia – jis teigia, jog alfa konstantos vertė taip pat yra skirtinga skirtingose Visatos vietose. Pagal jo teoriją, žmonija kartu su visu artimiausios Visatos regionu yra atsiradusi savotiško balanso taške, kur alfa vertė yra būtent tokia, kad užtikrintų materijos egzistavimą.

Kuo remiantis pagrįsta ši teorija? Vebas kartu su kolegomis norėjo tiksliau išanalizuoti Keck teleskopu surinktą informaciją, kadangi pirminiai duomenys tarsi rodė, jog alfa konstanta prieš devynis milijardus metų buvo šiek tiek mažesnė nei dabar. Šiuo tikslu jie nukeliavo į Čilės “Very Large Observatory” observatoriją. Tačiau čia tendencija pasitvirtino – kuo tolimesnis buvo jų stebimas Visatos regionas, tuo didesnė buvo alfa vertė. Prieštaravimas yra dar keistesnis atsižvelgiant į tai, kad abiejų observatorijų objektyvai nukreipti priešingomis kryptimis.

Trumpai reziumuojant, žvelgiant viena kryptimi, alfa konstanta kadaise buvo mažesnė; priešinga kryptimi, ji kadaise buvo didesnė. Tai leidžia daryti prielaidą, jog alfa tolygiai kinta erdvės atžvilgiu. Jei tai yra teisinga ir bus patvirtinta kitų mokslininkų, tai gali reikšti, jog Visata yra gerokai didesnė nei tai, ką mes matome, ir kad fizikos dėsniai skirtingose jos vietose taip pat yra skirtingi. Deja, ten, kur alfa konstanta yra kitokia, mūsų tipo gyvybė egzistuoti greičiausiai negalėtų, įsitikinę mokslininkai.

Šaltinis: Technologijos.lt

Su krikščionybe kaip tokia susipažinau, kai man buvo 17 metų. Pats esu kilęs iš ne tiek ateistiškos šeimos, kiek iš šeimos, neskiriančios religijos klausimams ypatingo dėmesio. Tėvas — biologijos mokslų daktaras, motina — gydytoja; sovietiniais laikais abu buvo santūrūs ateistai. Tiesa, 80–ųjų gale motina pasidavė laiko dvasiai ir pasikrikštijo Sergijaus Posade (miestas Maskvos apskrityje, garsėjantis savo vienuolynu — Vert. past.), bet jos “tikėjimas” taip ir liko velykinių pyragų šventinimo lygyje. Ji vienodai tiki popais ir astrologais, apie tai galėtų paliudyti jau prie įėjimo į mūsų butą pakabintas “amuletas nuo vagių”. Tėvas lieka ištikimas savo nuomonei ir išpažįsta liberalius ateisto–agnostiko įsitikinimus.

Verta paminėti, kad pats esu 76–ųjų gimimo, tai yra, mano ateistinis auklėjimas buvo daugiausia vaikų darželyje ir pradinėje mokykloje. Kai man sukako 11 metų, vidurinių klasių pradžios laikas, buvo jau 87–ieji ir propaguoti ateizmą darėsi vis mažiau madinga. Vyko visokiausi Rusios krikšto tūkstantmečio minėjimai, buvo ištisi Sergijaus Radonežskio metai; vienu žodžiu, visuomenė išėjo iš savo ateistinių vėžių ir iš esmės nežinojo, kurion pusėn sukti. 80–ųjų pabaiga ir 90–ųjų pradžia praėjo “grįžimo prie ištakų ir tradicijų” dvasioje, o kokia gi Rusia be pravoslavų bažnyčios?

Galų gale mano patys kritiškiausi paauglio metai, kada formuojasi principai ir asmenybė, praėjo be būtinosios kritinio mąstymo praktikos. Priešingai — dėl paaugliško siekio daryti viską ne taip, kaip mokytojai, kadaise užgrūdinti ateizmo, mano kartoje buvo madinga apkabinėti save kryželiais ir nešioti juos labiausiai provokuojančioje vietoje. Jei kam nors už tai priekaištaudavo, tai toks žmogus laikytas vos ne “nukentėjusiu už tikėjimą” — tai jam buvo tik į naudą.

Nepaisant to, iki 17–os metų aš likau jei ne ateistu, tai agnostiku. Neišvengiau “ankstesnės kartos normų neigimo”, todėl jau nebuvau kategoriškas ateistas, užtat nebuvau ir tikintysis. Mano savimeilę glostė tai, kad laikiau save laisvu žmogumi: kuo noriu, tuo ir tikiu. Religija irgi pernelyg nesidomėjau — įvairios tikybos mane domino išimtinai erudicijos ir smalsumo požiūriu. Mėginau skaityti Bibliją, bet neįveikiau ir dviejų skyrių — buvo nyku ir neįdomu (žinoma, gi reikia žinoti, kur skaityti. Didžiąja dalimi Biblija, ypač Senasis Testamentas, yra varginantis įvairių pamokymų rinkinys, ne mažiau varginantis Mozės giminės išvardijimas ir puolusios Izraelio prigimties vainojimas). Su kitomis religijomis buvo ne ką geriau, todėl apsiribojau tais dalykais, apie kuriuos buvo galima paskaityti enciklopedijose.

Tuo metu atėjo 90–ieji, o su jais — ir įvairaus plauko užsieniečių pamokslininkų bumas. Tie pranašavo per radiją, iš televizijos ekranų, vietinių kino teatrų estradose ir tiesiog gatvėse. Aš tuo metu baigiau mokyklą ir turėjau rinktis, kur eiti toliau. Kadangi mane visada domino darbas su vaikais, nusprendžiau stoti į universiteto psichologijos fakultetą, idant gaučiau vaikų psichologo diplomą. Tai suvaidino nemažą vaidmenį, nes būtent tokiu būdu aš atėjau į krikščionybę. Motinos pažįstama kartą pakvietė mane dirbti auklėtojos padėjėju viename vaikų darželyje. Taip ir pasakė: “mokėti tau nemokės, bet yra didelė tikimybė, kad tau pavyks išvažiuoti į užsienį stažuotis”. Pasirodė, kad darželis buvo bažnytinis, priklausantis vienai šviežiai susidariusiai protestantų misijai, kuri mūsų mieste organizavo ir bažnyčią. Man tuo metu tai atrodė juokinga, bet sutikau: pirma, man buvo įdomu padirbėti su vaikais, sukaupti, taip sakant, medžiagos tolimesniam psichologo darbui; o antra, aš niekada nebuvau užsienyje ir, jei jau pasitaikė tokia galimybė, kodėl gi ja nepasinaudojus. Buvo man tada 17 ir aš ką tik pradėjau 11–ą klasę.

Kviečiamas apsilankyti bažnyčioje, aš su šypsena atsisakinėjau, teisindamasis, esą sekmadieniais esu užimtas (motinai kontoroje pastatė kompiuterį ir aš ten išeiginėmis dienomis leidau daug laiko, tyrinėdamas šitą žvėrį ar tiesiog žaisdamas žaidimus), bet priartėjo Naujieji ir, kadangi buvau vienintelis vyriškos lyties asmuo, teko suvaidinti Senelį Šaltį. Taigi pirmą kartą pasirodžiau bažnyčioje su ano personažo kostiumu.

Galiu tvirtai pasakyti, kas patraukė šitoje bažnyčioje — ogi didelis geranoriškų žmonių kiekis. Pačios pamaldos vyko vienos buvusios partijos būstinės aktų salėje: sekmadieniais didelį medinį kryžių kabindavo tiesiai prieš Lenino paminklą, o melsdavosi, žiūrėdami į raudoną paklodę su lozungu “Lenino darbai gyvuoja ir laimi”. Parapijiečių buvo daug, apie 200 žmonių kiekvieną sekmadienį. Pastorius buvo moteris, viena iš tų paprastų moterų su lengvai suprantama kalba ir žavia šypsena, kurių pamokymai priimami ne priešiškai, bet rimtai. (Čia jums ne mokymo dalies vedėja, savo drambliška povyza gąsdinanti kėdes!) Taip pat bažnyčioje buvo gera jaunimo grupė, 15–20 žmonių, kurie irgi buvo labai geri ir mieli. Kita vertus, į tokias bažnyčias kitokie ir nevaikšto.

Taip aš ėmiau reguliariai lankyti bažnyčios surinkimus. Pradžioje dariau tai vis labiau iš smalsumo ir todėl, kad buvo tiesiog malonu bendrauti su parapijiečiais ir pastoriumi. Bet, kaip jau sakiau, pastorė buvo labai žavinga ir turinti smailą liežuvėlį (kiek man žinoma, anksčiau ji buvo komjaunimo darbuotoja), ir jos pamokslai krito į gerai paruoštą dirvą, duodami netgi ne daigelius, o ąžuoliukus. Vos po pusmečio aš šioje bažnyčioje priėmiau krikštą iš vieno amerikiečio pamokslininko.

Pabrėžtina, kad dariau tai visiškai savanoriškai. Dar daugiau, niekas manęs nesistengė “apkvailinti”. Niekas slapčia nesirinko ir nesitarė, kaip čia priversti mane priimti krikščionių tikėjimą. Nebuvo jokio sąmokslo, siekiant atimti iš manęs pinigus, butą, ar pasiųsti mane į plantacijas rinkti uriuko (džiovinti abrikosai — Vert. past.). Tai buvo tiesiog nuoširdžiai tikinčių gerų žmonių susirinkimas, ir šitie žmonės nuoširdžiai norėjo pasidalinti savo tikėjimu su kitais. Kai pasakiau pastorei, kad ketinu pasikrikštyti, ji iš džiaugsmo išbučiavo mane į abu skruostus ir pasakė, kad esu geriausias jos draugas. Atvažiuojantys amerikiečiai irgi išimtinai buvo nuostabūs žmonės — gražiai dainavo, pritardami gitara, nuoširdžiai dalijosi savo tikėjimu, buvo pasirengę padėti kiek galėdami.

Apskritai, ką aš noriu pasakyti — pakliuvau ne pas bloguosius sektantus, kurie mane nuzombino ir pripumpavo narkotikų, o pas paprasčiausius gerus žmones. Tame ir visa bėda, kad neturiu ko priekaištauti žmonėms, atvedusiems mane į krikščionybę — jie kaip ir anksčiau labai geri žmonės, kuriuos aš gerbiu ir (nors stengiuosi neturėti su jais reikalų) kuriems, esant reikalus, padėsiu kiek galėdamas. Nors manasis tikėjimo priėmimas visų pirma buvo nulemtas socialinių priežasčių, nereikia pamiršti, kad ir aš nuoširdžiai tikėjau.

Žmogaus psichologija tokia, kad pasitikint kuriuo nors žmogumi vienu aspektu, lengva juo pasitikėti ir kitais klausimais. Kadangi aš besąlygiškai pasitikėjau bažnyčios pastore ir tarp mūsų susidarė toks socialinis ryšys, tai ėmiau pasitikėti ja ir tikėjimo klausimuose. Juk protestantų bažnyčiose Biblija ir jos studijos toli gražu nėra svarbiausia, svarbiausia — ar priimi Jėzų Kristų kaip savo asmeninį išgelbėtoją? Ar tiki, kad jis mirė už tavo nuodėmes ant kryžiaus ir trečią dieną prisikėlė? Ar tiki, kad jis ateis visų tautų teisti? Ir taip toliau. Užtat Biblija įsisavinama itin pasirinktinai, kad netyčia nesužinotum, ko nereikia. Egzistuoja ištisi Biblijos skaitymo vadovėliai, kurie organizuoti pagal temas ir “gerojoje knygoje” randa atsakymus į tau rūpimus klausimus. Tokie pasirinktiniai skaitymai formuoja itin klaidingą vaizdą, esą Biblija yra labai logiška knyga, kurioje viskas prieinamai ir teisingai aprašyta. Juk nuo viršelio iki viršelio niekas jos neskaitys — ten gi tūkstantis puslapių smulkaus ir sunkiai skaitomo teksto! Neišvaizdžios Biblijos dalys, pavyzdžiui, kur Jehova vienu mažojo pirštelio krustelėjimu išžudo kūdikius ar duoda izraelitams nurodymą “nepalikti gyvo nė vieno, kas kvėpuoja”, tiesiog praleidžiamos, idant publika nebūtų traumuojama. Taip pat yra įvairių rūšių literatūros, pseudologiškai įrodinėjančios, kad Jėzus Kristus iš tiesų gyveno, dirbo ir kovojo — pavyzdžiui, garsi Džošo Makdovelo knyga “Daugiau, nei dailidė” ir kitos.

Vienu žodžiu, neofitas šaukšteliu maitinamas kruopščiai išvalytu pusiau tiesos ir pseudologikos mišiniu. Ir, nepamirškime, tai daroma visiškai nuoširdžiai. Nekaltinu tos bažnyčios pastorės — esu įsitikinęs, kad ji ir pati neturėjo supratimo, jog tėra propagandos nešiotoja. Žinau, kad ji pati visu tuo tikėjo ir visai įmanoma, kad ir nūnai tebetiki.

Taip pat nereikia pamiršti, kad pati protestantiškosios krikščionybės idėja — kad dievas MYLI tave, ir yra pasiruošęs už tave padaryti viską, kad tik tu į jį tikėtum, ir kad jis duoda tau amžinąjį gyvenimą — visa tai yra labai galingi psichologiniai manevrai, ypač jaunimo atžvilgiu. Jauniems žmonėms šiame etape būdinga nutolti nuo tėvų (ir neretai čia dar per švelniai pasakyta), todėl “mylinčio tėvo” niša lieka neužpildyta. Mylintis ir švelnus Dievas šią nišą tiesiog įstabiai užima, ir bažnyčia tai puikiai žino (prisiminkim “Tėve mūsų”). Na ir, be abejo, tikėjimas į visagalį dievą — puikus gyvenimo ramstis, nes pašalina atsakomybę už prasižengimus (“velnias sugundė”), paaiškina nesėkmes, katastrofas, artimųjų mirtį (“nelabojo žabangai”, “viešpaties keliai nežinomi”, “viskam dievo valia”), ir suteikia puikų psichologinį šansą pradėti naują gyvenimą — tereikia su ašaromis atgailauti ir tau viską atleis.

Taigi visa tai manyje puikiai suveikė, kaip bebūtų apmaudu. Aš savanoriškai krikštijausi ir savanoriškai dalyvavau visuose bažnyčios reikaluose. Praėjus pusmečiui po krikšto, jau buvau jaunimo programos lyderis ir dalyvavau pamaldose, su neofito įkarščiu skelbdamas “dievo žodį” iš sakyklos. Kadangi tuo metu buvau psichologijos studentas, man gana gerai sekėsi, nes gautus psichologinio treningo įgūdžius taikiau savo pamoksluose ir dirbdamas su jaunimu. Dabar tie prisiminimai kelia gėdą, bet tada maniau, kad darau ypač gerą darbą.

Kadangi ši protestantų bažnyčia tuo metu Rusijoje stiprino veiklą (tai buvo dar prieš priimant įstatymą apie tikėjimus, kurį priėmė 97–aisiais), greit iškilo klausimas apie mano mokymąsi būti pastoriumi. Tuo metu aš taip buvau pasinėręs į darbą bažnyčioje, kad visiškai nuoširdžiai troškau įgyti pastoriaus išsilavinimą ir visą likusį gyvenimą skleisti Rusijoje krikščionybę, dirbdamas daugiausia su jaunimu. Kadangi protestantiškų seminarijų Rusijoje tuo metu buvo nedaug, tapo aktualu mokytis seminarijoje JAV. Tuo metu buvau psichologijos fakulteto 2–o kurso studentas, gana sėkmingai dirbau su vaikais ir paaugliais. Buvo nuspręsta, kad amerikiečių bažnyčia laiduos mano mokymąsi JAV, pirma — krikščioniškame koledže, idant užbaigčiau savo psichologinį išsilavinimą, o paskui — seminarijoje, kur gaučiau pastoriaus diplomą ir apdarus. Kadangi tuo metu Rusijoje psichologija vos vos krutėjo, visa tai man buvo kone dangiška dovana (tada aš tai maždaug taip ir priėmiau). 95–ųjų viduryje viskas buvo sureguliuota ir aš išskridau į JAV, idant grįžčiau pilnavertis šventeiva.

Nuo šio momento, ko gero, prasideda mano lėtas “prabudimas”, kaip tai mėgstu vadinti. Visų pirma, žinoma, esu dėkingas absoliučiai veidmainiškam požiūriui į krikščionybę Amerikoje. Beje, pradžioje tai kaip tik mane stiprino. Kaip jau sakiau, mokiausi krikščioniškame koledže, bet žodžiui “krikščioniškas” reikia kabučių. Publika gėrė alų, rūkė žolytę, pešėsi ir krušosi, nekreipdama dėmesio į tikėjimus, ir tuo pačiu uoliai vaikščiojo į pamaldas sekmadieniais, nulenkdami galvas maldai. Pakliuvęs į šią irštvą, pradžioje sumišau, bet paskui nusprendžiau, kad skęstančių gelbėjimas yra jų pačių reikalas, ir su dar didesniu įkarščiu ėmiau tyrinėti Bibliją (vėlgi pagal protestantiškus vadovėlius, kurių kokybę jau minėjau anksčiau). Bet tai visvien negalėjo manęs nepaveikti, nes koledžas priklausė būtent tai pačiai protestantizmo pakraipai, kurią aš ketinau skleisti Rusijoje. Po dviejų semestrų aš išvažiavau dirbti į vaikų vasaros stovyklą “tikėjimui palopyti”. Laimei (nelaimei?), tai pavyko — dirbantys stovykloje buvo itin “teisingi” ir kažkiek palengvėjo.

Grįžus atgal į koledžą, man neįtikėtinai pasisekė (dabartine prasme) — man pakliuvo teologijos profesorius, kuris dėstė Bibliją ne pasirinktinai, o tiesiai taip, kokia ji yra. Reikia pažymėti, kad tai yra išbandymas ne silpnų nervų žmogui ir kurį laiką aš šito profesoriaus negalėjau pakęsti, kadangi jis metodiškai, plyta po plytos nepaliko nieko iš to Biblijos supratimo, kuris pas mane susiformavo ilgus metus besimokant pagal “partijos palaimintą” literatūrą. Taip pat reikia pažymėti, kad profesorius buvo tikintis žmogus, bet jo tikėjimas buvo labai savotiškas, sunkiai logiškai paaiškinamas. Jis tartum kalbėjo — “aš, žinoma, suprantu, kad visa, kas čia parašyta, yra niekalas ir toli gražu ne dievo žodis; bet visgi kažkas TEN, dausose, yra”. Veikiamas šio kurso ir amerikietiško tikėjimo veidmainiškumo, aš priėmiau sprendimą atsiriboti nuo tos protestantų tikybos, kurią vos prieš porą metų su retu įkarščiu skelbiau. Bet, nepaisant to, vis dar laikiau save tikinčiu žmogumi. Šį sprendimą priėmiau maždaug 97–aisiais.

Kadangi maniau, jog veidmainiškumas kyla visų pirma iš perdėto liberalizmo, nusprendžiau kreiptis į konservatyvesnes krikščionybės šakas — katalikybę ir pravoslavybę. Amerikietiškoji katalikybė — ne mažiau veidmainiška, todėl ją neužilgo atsijojau. 97–aisiais ir 98–aisiais aš įtemptai stengiausi įsprausti save į stačiatikybės rėmus.

Derėtų pastebėti, kad pravoslavybėn pasineša dauguma protestantų, susidūrusių su panašia į mano problema. Literatūroje ir kituose meno kūriniuose pravoslavybė neretai vaizduojama kaip kažkas šviesaus, tyro, teisingo. Visa šios krikščionybės atšakos istorija marguoja pasakojimais apie visokius “Dievo kvailelius” ir “už tikėjimą pražudytus”. Bet kartą nudegęs pienu, ėmiau pūsti ir į vandenį. Man buvo negana išorinių šventumo požymių — tokius galėjau matyti bažnyčioje kiekvieną sekmadienį, kur su padoriais kostiumais sėdėjo tie, kurie visą savaitę gėrė, puotavo ir šokinėjo iš vienos lovos į kitą. Todėl ėmiau gilintis į rusų pravoslavų bažnyčios kompromatą — istoriją, skandalus, tradicijas. Kadangi mane stūmė pirmyn noras pažvelgti už šventumo uždangos, man tai iš esmės pavyko — žmonės kalba, laikraščiai rašo… Aš supratau, kad pravoslavybė — ne mažiau veidmainiška religija ir už apsimestinio šventumo bei tradicijų griežtumo slepiasi tas pat: karjerizmas, sukčiavimas, vagiliavimas. Žinoma, yra išimčių, bet šis medaus šaukštas yra niekas, palyginti su visu tuo neįtikėtinu purvu, kuris yra organizuota religija.

Taip nusivylęs krikščioniškomis konfesijomis, rimtai susimąsčiau apie krikščionybės loginį pagrindą. Anksčiau, būdamas išmaitintas tokių autorių, kaip Makdovelas, pseudologikos, aš net nekėliau klausimų apie tai, ar iš tiesų buvo toks dėdulė Jėzus Kristus, ar jis mirė už mano nuodėmes, ir ar prisikėlė trečią dieną. Tai atrodė toks šventas tikėjimo principas, kad abejoti būtų šventvagiška. Bet tame etape aš jau atmečiau krikščionybę kaip organizuotą religiją ir man liko arba likti tikinčiu savo širdyje, arba eiti iki galo ir bent pažvelgti į antrąją medalio pusę. Taigi aš ėmiau ieškoti argumentų prieš krikščionybę ne kaip religiją, nes ši problema man jau buvo išspręsta, bet krikščionybę kaip tikėjimą. Tuometiniam mano nusivylimui tokių radau labai daug. Po gausaus ir uolaus ieškojimo man galų gale tapo aišku — Jėzaus Kristaus kaip istorinio asmens ir Dievo sūnaus egzistavimo tikimybė tokia menka, kad lengviau patikėti, jog J. V. Stalinas ir tikrai visų tautų tėvas. Tiesiogine prasme.

Tai man buvo labai stiprus, jei ne katastrofiškas, smūgis. Mane apėmė sunki depresija, kelias savaites nebendravau su draugais, darbe bukai ir nenašiai spoksojau į kompiuterio ekraną… Sukrėtimas buvo didelis — man buvo 23 metai ir paskutinius 6 aš tikėjau tuo, ko nėra, ir atvertinėjau kitus į šį tikėjimą. Dar daugiau, aš norėjau padaryti tai savo profesija ir užsiimti tuo visą gyvenimą. Net dabar, praėjus dviems metams, man sunku galvoti apie tą gyvenimo periodą, todėl paliksiu emocijas ir pasakysiu tik tiek — po kelių savaičių man palengvėjo. Padėjo mano psichologo išsilavinimas, padėjo draugai, kurie jėga išlupo iš depresijos gniaužtų, padėjo darbas.

Liko galutinė dilema: ar yra Dievas? Ne Jėzus, ne Jehova, ne Alachas. O apskritai — ar yra Dievas, kuris mus sukūrė? Galutinė loginė lygtis atrodė taip: jei yra dievas, kuris mus sukūrė, vadinasi, kažkas turėjo sukurti jį (logiškai tuščias paradoksas, esą “dievas buvo visada”, manęs nebetenkino, kokiu aspektu į jį bežiūrėsi. Visoje visatoje nėra nė vienintelės užuominos apie tai, kad kažkas egzistavo visada. Aš linkęs taikyti tai ir kitiems reiškiniams). Tai yra, gaunasi loginis uždaras ratas: jei dievą kažkas sukūrė, tai kažkas turėjo sukurti ir kūrėją. O jei taip, galų gale kažkuris kūrėjas turėjo atsirasti pats. Tada, naudojantis Okamo skustuvu, kam mums visi šitie metakūrėjai? Paprasčiau laikyti, kad mes ir esame pirminis kūrinys, atsiradęs savaime. To įrodymų buvo nepalyginamai daugiau, negu kūrėjo idėjai.

Ištyrinėjęs Jėzaus Kristaus kaip istorinio asmens galimybę, ėmiau glaudžiai bendrauti su keletu skeptikų, kurie išmokė mane, priimant bet kokius duomenis, gebėti visų pirma kritiškai mąstyti. Kiekvienas medalis turi antrą pusę, kurią idėjos šalininkai mėgsta slėpti, siekdami pateikti idėją gražesniu pavidalu. Man tai taip patiko, kad nuo to laiko naudojau šį metodą viskam, ką girdžiu per visuomenės informavimo priemones. Pasirodė, kad tai labai gerai veikia, todėl aš neužilgo įstojau į kelias skeptikų organizacijas ir likusį gyvenimą ketinu praktikuoti šį šviežiai įgytą gebėjimą kritiškai mąstyti kiekviena patogia proga, nesvarbu, ar tai religija, filosofija ar paprasta televizinė reklama.

Šiuo momentu aš visų pirma ne ateistas, o skeptikas. Ateizmas — tai irgi savotiškas filosofinis judėjimas, kurį kaip ir kitus dera priimti kritiškai. Nepaisant to, aš manau, kad dievo nėra, o religijos — tai visų pirma pasenęs psichologinės paramos institutas, kuris neretai atneša daugiau žalos, negu naudos, būdamas visų pirma karjerizmo ir veidmainystės “atžala”.

Kai aš mąstau apie tai, kas man nutiko, mano jausmai dvejopi. Visų pirma man gaila sugaišto laiko ir energijos. Bet aš taip pat dėkingas už šią gyvenimišką patirtį, kuri mane daug ko išmokė. Visai įmanoma, kad jei manęs nebūtų ištikęs šis “proto užtemimas”, tai aš taip ir nebūčiau išmokęs kritiškai mąstyti, o tai, mano manymu, viena iš svarbiausių suaugusio žmogaus savybių. Matyt, taip ir verta visa tai traktuoti — tai buvo suaugimo etapas. Laimei, jis liko praeityje ir, nors man kartais truputį liūdna, vis vien priešakyje visas gyvenimas, kurį verta nugyventi be ramentų ir maitinimo šaukšteliu.

Su pagarba,
Konstantinas Riabicevas
2000 lapkritis

Vertė T. Burba, 2009.03

Šaltinis: Skeptikas.org

Taip pat yra palyginti didelė tikimybė, jog ši žvaigždė planetų turi daugiau nei penkias. Kol kas tai yra planetomis “turtingiausia” kitos žvaigždės sistema, kurią pavyko aptikti astronomams. HD 10180 priklausančios planetos atrastos išanalizavus 3,6 metro skersmens teleskopo ESO (La Silla, Čilė) spektrografu HARPS kelerių metų laikotarpiu rinktus duomenis.

Panašu, jog ši planetinė sistema yra gerokai kitokia nei mūsiškė. Visos HD 10180 planetos pasižymi panašiomis masėmis kaip Neptūnas, tačiau skrieja orbitomis, esančiomis artimesniu atstumu nuo žvaigždės, nei mūsų Marsas. Pati žvaigždė HD 10180 nuo mūsų yra nutolusi 127 šviesmečių atstumu ir yra pietiniame Hidros žvaigždyne.Minimalios penkių minėtųjų planetų masės yra nuo 12 iki 25 kartų didesnės nei Žemės. Mokslininkai teigia, jog klaidingo šių objektų aptikimo tikimybės yra daug mažesnės nei 0,1%. Be to, egzistuoja galimybė, jog 0,02 astronominio vieneto atstumu nuo žvaigždės skrieja apie 1,4 karto už Žemę didesnė planeta (klaidingo aptikimo tikimybė 1,4%), o 3,4 astronominio vieneto atstumu skrieja Saturno dydžio planeta-gigantė (klaidingo aptikimo tikimybė 0,6%). Tai kol kas didžiausia prie kitos žvaigždės aptikta planetinė sistema. Ankstesnis rekordas priklauso 55 Cancri sistemai, kurioje skrieja penkios planetos. Be to, artimiausia HD 10180 planeta yra kol kas mažiausia iš visų aptiktų egzoplanetų (jei laikysime, jog ji išties egzistuoja). Deja, sąlygos gyvybei ten tikrai nepalankios, nes dėl itin mažo atstumo nuo šviesulio, planetos paviršiuje turėtų vyrauti itin didelė temperatūra.

Toliau pateiktame video parodyta meninė vizualizacija, kaip galėtų atrodyti tokių planetų orbitos. Mokslininkai tikisi, jog ateityje, panaudojant ilgesniais laikotarpiais renkamus duomenis, bus galima aptikti dar daugiau tolimų egzoplanetų.

Šaltinis: Technologijos.lt

Strategine karine prasme tai reiškia labai daug, turint omenyje geopolitinę regiono situaciją. Svarbiausi šiuo atveju yra du momentai. Pirmas – Taivano atvejis. Niekam ne paslaptis, kad Kinija laiko šią valstybę savo teritorija ir vieną dieną Pekinas greičiausiai imsis „separatistų“ atžvilgiu aktyvių karinių veiksmų. Tačiau tuo pat metu kinai supranta, kad artima Taivano sąjungininkė Amerika gali įsikišti į situaciją ir užkirsti kelią „vientisos Kinijos“ ambicijoms. O svarbiausias JAV karinis įrankis jau ilgą laiką yra laivynas, kurio pagrindą sudaro smogiamosios lėktuvnešių grupės. Ir štai raketa „Dong Feng 21D“ gali pakeisti jėgų balansą.Kaip pažymi JAV karo laivyno koledžo profesorius Toshi Yoshihara: „Dabar Kinija gali smogti Amerikai anksčiau, negu Amerika priartės prie Kinijos.“ Jo manymu, JAV laivai buvo tokiame pavojuje tik du kartus – Antrojo pasaulinio karo metais, kai teko kariauti su Japonija, ir per šaltąjį karą, kai juos galėjo atakuoti SSRS bombonešiai. Dabar, jo teigimu, Amerikos laivynas daugiau nebebus vienvaldis vandenyno valdovas, koks jis tapo po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ir Vašingtono politikai tai supranta ir rimtai nerimauja – tiesiog dėl sutelkto į Afganistaną ir Iraką dėmesio apie tai plačiai nekalbama.

Taigi, jeigu Kinija nuspręstų susigrąžinti Taivaną kariniu būdu, Amerika turėtų keletą kartų pamąstyti, ar verta stoti jo pusėn, nes tuomet gali netekti vieno ar dviejų lėktuvnešių, tai yra patirtų didžiulių nuostolių. Žinoma, Kinija dar turi branduolinį ginklą, kuris irgi turėtų sulaikyti Vašingtoną nuo karo su Pekinu. Tačiau branduolinis ginklas faktiškai yra nenaudotinas, nes jo panaudojimo pasekmės yra neprognozuojamos. Todėl Kinijos konvencinio karinio pajėgumo padidėjimas dėl raketos „Dong Feng 21D“ yra rimtas argumentas jos dialoge su Jungtinėmis Valstijomis sprendžiant Taivano problemą. Tačiau taip pat ir Šiaurės Korėjos klausimą.

Ši valstybė ir jos branduolinės ambicijos yra senas galvosūkis, kurio JAV niekaip nepavyksta išspręsti. Kraštutiniu atveju Pchenjano (panašiai kaip ir Islamabado) atžvilgiu gali tekti panaudoti karinę jėgą, o tam, žinoma, prieštarautų Kinija. Anksčiau jos galimybės neleisti Amerikai tai padaryti buvo ribotos, o turint „Dong Feng 21D“ jos akivaizdžiai padidėja (kilus konfrontacijai ji paprasčiausiai galėtų parduoti turimą raketą Šiaurės Korėjai). Trumpai sakant, „Dong Feng 21D“ yra rimtas Kinijos asimetrinis karinis atsakas į JAV pretenzijas kontroliuoti atskirus pasaulio regionus.

Tiesa, galbūt šiuo metu tas atsakas dar nėra pakankamai preciziškas. Todėl pagrindinis klausimas – ar Kinija sugebės jį kokybiškai patobulinti? Tai, kad Pekinas ligi šiol perka ginkluotę iš Rusijos ir ją sėkmingai kopijuoja, rodo, jog pačios Kinijos technologinė karinė mintis vis dar yra nepakankamai aukšto lygio. Kita vertus, Kinija daug investuoja į kosminę pramonę ir kitas aukštųjų technologijų sritis, vadinasi, ji nestovi vietoje. „Dong Feng 21D“ atveju svarbiausia yra sukurti tinkamą elektroninį „įdarą“ (raketos nutaikymo ir valdymo sistemą). Kai kurie ekspertai mano, kad Kinija užtruks šiame kelyje apie dešimtmetį. Kiti teigia, kad viskas bus paruošta per vienus ar dvejus metus. Kaip bus iš tikrųjų, pasakyti sunku. Tačiau tendencija yra tokia, kad kinai gana greitai mokosi ir progresuoja. Ankstesnės „Dong Feng“ serijos raketos nepasižymėjo dideliu tikslumu (pataikymo radiusas150-300 metrų), o „Dong Feng 21D“ pataikymo radiusas, ekspertų teigimų, jau yra apie 30 metrų, ir, svarbiausia, tai galioja ir judančiam taikiniui (taip pat ir lėktuvnešiui). Kad pasiektų tokį tikslumą, Kinija 2008–2010 m. paleido keturis karinius palydovus, kurie naudojami ir „Dong Feng 21D“ nutaikyti. Taigi amerikiečių nerimas yra visiškai pagrįstas.

Baigiant reikėtų tarti keletą žodžių apie bendresnes pasaulio geopolitinės raidos perspektyvas ir jų projekciją į Ramiojo vandenyno regioną. Šiuo atveju būtina akcentuoti tris dalykus. Pirma, panašiai kaip Rusijai strategiškai labai svarbi yra NVS erdvė, Kinijai ypač reikšmingas yra dominuojantis vaidmuo Pietryčių Azijos regione, pradedant nuo Taivano susigrąžinimo. Todėl Kinija jokiu būdu neužleis jame savo pozicijų. O Amerikai (ir tai yra antra) jis nėra toks svarbus, ir jeigu ji faktiškai užleido Rusijai posovietinę erdvę, anksčiau ar vėliau ji gali didesne dalimi pasitraukti ir iš Azijos (paliekant joje tik keletą forpostų). Tai patvirtina bendra Baracko Obamos pastaruoju metu vykdoma izoliacionistinė politika (planuojamas JAV karių išvedimas iš Irako ir Afganistano; faktinis NVS erdvės užleidimas Rusijai; sumažėjęs aktyvumas sprendžiant Europos reikalus ir pan.), koncentruojantis į vidaus problemas ir ateityje išsaugant lemiamo balso vaidmenį kilus vienokiai ar kitokiai pasaulinio lygio problemai. Žinoma, galima spėti, kad tai yra laikinas dalykas, kol šalis atgaus ekonomines jėgas. Tačiau užsienio politikos nuostatos (ypač amerikietiškos) paprastai yra pastovesnės už vidaus politikos. Todėl akivaizdus Amerikos tarptautinės strategijos pokytis greičiausiai yra ne konjunktūrinis, o sąmoningas pasirinkimas, nulemtas gerai apgalvotų strateginių sumetimų. Trečia, Japonija kol kas nėra įtakinga žaidėja geopolitinėje Ramiojo vandenyno regiono arenoje. Panašiai kaip ir ES, tai yra ekonomiškai stipri valstybė, bet jos karinis potencialas vis dar menkas. Pastaruoju metu Tokijas demonstruoja remilitarizacijos ženklus, bet karinėje-politinėje srityje buvo prarasta daug laiko ir patekta į stiprią priklausomybę nuo JAV. Jeigu, kaip minėta, Amerika nuspręstų apriboti savo vaidmenį Pietryčių Azijoje, Japonija galėtų užimti jos vietą, bet tuo metu Kinija jau gali būti keliais žingsniais priekyje.

Apibendrinant galima teigti, kad strateginė situacija Ramiojo vandenyno regione dinamiškai keičiasi. Pamažu jame įsigali Kinija, vis stiprindama savo karinį potencialą. Paskutinės žinios apie „Dong Feng 21D“ tai tik patvirtina. Šis naujausias Pekino ginklas yra rimtas iššūkis Amerikos ir kitų valstybių (pirmiausia Japonijos) vaidmeniui šioje strateginėje pasaulio vietoje. O sprendžiant iš dabartinių pasaulio geopolitinės raidos tendencijų, tai yra jos būsimo dominavimo ten simbolis. Tegul kol kas „Dong Feng 21D“ nėra baigta ir pakankamai preciziška (kaip ir bendra Kinijos pozicija Pietryčių Azijoje), artimiausias laikas turėtų sustatyti visus taškus į savo vietas, ir paskutinis greičiausiai bus padėtas Kinijos.

Šaltinis: Geopolitika.lt

Matyt, Amerikos verslo magnatai nusprendė, kad Lenkija yra patraukli vieta investuoti. Didžiausia pasaulyje amerikiečių biržos degalų bendrovė „ExxonMobil“ iš Teksaso (atsiliekanti tik nuo Rusijos valstybinio koncerno „Gazprom“) Lenkijoje įsigijo penkias koncesijas dujingųjų skalūnų telkiniams žvalgyti ir tirti.

Amerikiečiai prie Lenkijos rytinės sienos

Į „ExxonMobil“ išduotas koncesijas įtrauktos Palenkės ir Liublino vaivadijų vietovės. 2008 metais Varšuvoje užregistruota Teksaso koncerno antrinė bendrovė „ExxonMobil Exploration and Production Poland“ pirmuosius pradinius tyrimus ketina pradėti Liublino vaivadijoje Verbkovicų (Werbkowice) valsčiaus apylinkėse netoli Zamostės miesto. Savaitraščiui „Gazeta Polska“ neoficialiai pavyko sužinoti, kad išgręžus bandomuosius gręžinius bus galima nustatyti juodųjų skalūnų telkinio dydį; jau dabar žinoma, kad šių uolienų yra 4 tūkstančių metrų gylyje. Vėliau ketinama nustatyti, kiek jie turi dujų ir kokiais technologiniais metodais jas būtų galima eksploatuoti. Žvalgymo darbus numatoma pradėti 2010 metų antroje pusėje, ir jie turėtų trukti trejus metus. Kiek vėliau amerikiečiai iš „ExxonMobil Exploration and Production“ žvalgymus išplės į Liublino Tomašuvo (Tomaszów Lubelski), Miončyno, Labunės, Krynicos, Bachanės, Hrubiešovo ir Sitno apylinkes. Palenkės vaivadijos vietovės, kurias „ExxonMobil“ atstovai taip pat laiko itin perspektyviomis, savo eilės turės dar kiek palaukti.

XXI amžius – žydrųjų degalų šimtmetis?

Koncerno „ExxonMobil“ skaičiavimais, iki 2020 metų energijos poreikis pasaulyje išaugs mažiausiai 40 procentų. Jeigu atitinkamai neišaugs energijos gamyba, išsivysčiusios šalys negalės išlaikyti dabartinio ekonomikos lygio, o vargingos šalys bei visuomenės nepasieks civilizacinės pažangos. Būtina ne tik kurti energiją taupančias technologijas, bet ir visų pirma plėtoti energijos šaltinių gamybą. „ExxonMobil“ atstovų nuomone, iš alternatyvių energijos šaltinių daug tikėtis neverta, nes jie yra mažai produktyvūs, labai brangūs ir jiems reikia etatistinių sprendimų, t. y. nuolatinio ir labai didelio papildomo finansavimo iš valstybės biudžeto. Alternatyvi energija gali tik papildyti energetinį balansą. Išimtį kai kuriose vietose sudaro tik geoterminė energija. „ExxonMobil“ ekspertai mano, kad XXI amžiuje pagrindinis energijos šaltinis bus gamtinės dujos, mat jos, turint reikiamų gavybos ir perdirbimo technologijų, nekelia ekologinės grėsmės. Todėl „ExxonMobil“, regis, pamažu pereina nuo naftos prie dujų – pavyzdžiui, atsisako kai kurių naftos perdirbimo įmonių, investuoja į dujų elektrines, suskystintų dujų gamybą, laivus šioms dujoms gabenti ir t. t. Jau dabar Teksaso gigantas kasdien parduoda apie 11 milijardų kubinių metrų dujų – pradedant didmenininkų ir tiekėjų namų ūkiams tinklais ir baigiant stambiais pramoniniais vartotojais: elektrinėmis, chemijos įmonėmis ir t. t. Be to, koncernas kasdien parduoda apie 1 milijoną barelių suskystintų dujų. Tačiau poreikis pasaulio rinkose auga, ir po kelerių metų tokio kiekio bus per mažai, net jeigu dujas bus pradėta eksploatuoti iš naujų telkinių Katare, Kuveite ir Centrinėje Azijoje. Todėl Teksaso koncernas (kaip ir keletas kitų amerikiečių firmų) vis daugiau reikšmės teikia nekonvencinių dujingų telkinių žvalgymui. Tokie telkiniai jau dabar JAV leidžia visiškai aprūpinti vidaus dujų rinką.

Viltis – nekonvenciniai telkiniai

Pastaruosius dvejus metus „Exxon Mobil“ vis daugiau investuoja į nekonvencinių dujų žvalgymą ir gavybą. 2009 metais koncernas įsigijo žinomą JAV įmonę „XTO Energy“, kuri iki tol buvo viena svarbiausių JAV dujų rinkos žaidėjų. Šis sandėris kainavo brangiai, ir jis buvo finansuojamas „ExxonMobil“ akcijomis: už vieną XTO akciją buvo mokama 0,7089 Teksaso koncerno akcijos. „ExxonMobil“ taip pat perėmė 10 milijardų dolerių „XTO Energy“ įsiskolinimus. Ekspertų nuomone, toks žingsnis buvo teisingas, nes „XTO Energy“ disponuoja daugiau kaip 1,27 milijardo kubinių metrų žydrojo kuro, gaunamo iš nekonvencinių JAV šaltinių. Be to, XTO turi didžiulę pramoninės dujų gavybos iš šių šaltinių patirtį – tiek skalūninių dujų (shell gas), tiek uolienų porose esančių dujų (tight gas), tiek ir iš anglių telkinių gaunamo metano. XTO disponuoja geriausiomis technologijomis ir specialistais. Visa tai labai pravers „ExxonMobil“ veiklos plėtrai užsienyje ir padės vykdyti iš dalies jau pradėtus įgyvendinti dujų žvalgymo planus – taip pat Europoje. Visų pirma – Lenkijoje, Vokietijoje ir Vengrijoje.

Žydrasis kuras prie žydrojo Dunojaus

Pirmiausia amerikiečiai atvyko prie Dunojaus. Vengrijos degalų koncernas MOL ir viena „ExxonMobil“ antrinė įmonė pasirašė susitarimą dėl Mako Trough dujingųjų skalūnų telkinio Vengrijoje bendro eksploatavimo. Ši sutartis visų pirma numatė bendrą abiejų bendrovių techninę telkinio studiją, kuri buvo įgyvendinama jau 2007 metais. Dabar pradėta įgyvendinti tiriamoji gavybos programa, kuri aprėps du Mako Trough 1500 kvadratinių kilometrų ploto skalūnų uolienų blokus (106 ir 107). Investiciją finansuoja „ExxonMobil“, kuriam priklauso 50 procentų šios verslovės. Jau išgręžti pirmieji 4,3 tūkstančio metrų gylio gavybos gręžiniai; šiuo metu jie yra testuojami ir vertinamas dujingųjų skalūnų telkinio dydis. Vengrijos koncernas MOL dalyvauja įgyvendinant dar vieną amerikiečių dujų programą. Ją taip pat pradėjo „ExxonMobil“, 2007 metų balandį pasirašęs sutartį su kita JAV firma – „Falcon Oil and Gas“ bei jos antrine įmone „TXM Exploration and Production LCC“ dėl plėtros ir skalūnų eksploatavimo. MOL perėmė 50 procentų šios programos, įgyvendinamos 750 kvadratinių kilometrų plote. 75 milijonų dolerių pirmojo darbų etapo išlaidas MOL ir „ExxonMobil“ pasidalijo perpus. Tikimasi, kad maždaug po trejų ketverių metų šios abi investicijos leis pradėti nekonvencinių dujų gavybą pramoniniu mastu.

Dujų karas su rusais

Degalų ir energijos pramonės konsultavimo firmos „Wood Mackenzie“ analitikų nuomone, Vengrija yra „ExxonMobil“ forpostas išstumiant „Gazprom“ iš Europos rinkos. Teksaso koncerno atstovai taip pat neslepia siekiantys sustabdyti Rusijos dujų ekspansiją Europoje. Tiesą sakant, „Gazprom“ ir „ExxonMobil“ konkurencija tampa vis panašesnė į ekonominį karą. Rusijos koncerno viceprezidentas Aleksandras Ananienkovas paskelbė, kad „Gazprom“ nori užbaigti derybas su „ExxonMobil“ dėl Sachalino-1 telkinio dujų, kurios turėtų būti skirtos vien Rusijos rinkai, pirkimo. Tačiau amerikiečių planai buvo visai kiti. „ExxonMobil“, į Sachalino telkinių eksploatavimą jau investavęs 6 milijardus dolerių, norėjo iš šių telkinių gautas dujas eksportuoti į Kiniją, kur ši žaliava yra tris kartus brangesnė nei Rusijoje. Tačiau amerikiečių planus blokuoja „Gazprom“, tvirtindamas, kad iš telkinių, kurių eksploatavimo koncesiją įsigijo „ExxonMobil“, gauta žaliava esą reikalinga Rusijai Tolimuosiuose Rytuose. Neseniai premjeras Vladimiras Putinas iškilmingai atidarė 1,8 tūkstančio kilometrų ilgio dujotiekio, sujungsiančio Sachalino gavybos plotus su Vladivostoku, statybą. Milžiniška 11 milijardų dolerių suma įvertintos investicijos įgyvendinimą planuojama baigti 2012 metais, kai Rusija Vladivostoke ketina surengti Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo forumui priklausančių valstybių vadovų susitikimą. Kalbėdamas statybos atidarymo ceremonijoje, V. Putinas parėmė „Gazprom“ poziciją: „Dujos iš Rytų Sibiro ir Tolimųjų Rytų telkinių turi būti naudojamos visų pirma Rusijos rinkoje“, – pareiškė jis. „Wood Mackenzie“ analitikai neabejoja, kad tai yra spaudimas „ExxonMobil“. O Michailas Krutichinas iš „RusEnergy“ konsultavimo firmos patvirtino, jog „Gazprom“ neleis, kad iš jo būtų atimta dujų rinkos lyderio pozicija. Amerikiečių nuomone, ant kortos statomas „Gazprom“ dujų eksporto iš Rusijos monopolis, kuris šiam valstybiniam koncernui buvo formaliai suteiktas prieš trejus metus. Tada į šį monopolį liko neįtrauktos tik trys išimtys – sutartys su Vakarų koncernais, pasirašytos dar prezidentaujant Borisui Jelcinui. Dabar teisę eksportuoti dujas iš Rusijos jau teturi tik „ExxonMobil“. Šią teisę prarado koncernai „Shell“ ir BP: jie perleido nusipirktų telkinių Sachaline ir Sibire valdymą „Gazprom“, nes Maskva grasino atimsianti jiems koncesijas ekologinės žalos dingstimi. „ExxonMobil“ taip pat gali netekti koncesijos, mat Rusijos valdžia neseniai nusprendė, kad amerikiečių koncernas vėluojąs vykdyti investavimo įsipareigojimus. Tačiau, tarptautinių analitikų nuomone, tai tėra tik pretekstas išstumti amerikiečius iš Sachalino neišmokant kompensacijos. Ligšiolinė patirtis rodo, kad jeigu Maskva ko nors nori, tai su užsienio partneriu nustoja skaitytis. Bet šį kartą partneris toks galingas, kad iššūkį priima – pradžiai kurdamas naujos dujų galybės Europos šalyse pagrindus ir brėždamas „Gazprom“ išstūmimo iš šios rinkos perspektyvą.

Šaltinis: Geopolitika.lt

Nuo šių metų kovo (kai Pietų Korėja apkaltino šiaurinę kaimynę nuskandinus jos karo laivą – korvetę „Cheonan“) Pchenjanas ne kartą grasino imtis atsakomųjų veiksmų į Pietų Korėjos pastangas stiprinti savo saugumą. Birželį Šiaurės Korėjos atstovas prie JT paskelbė, kad ši valstybė imsis karinių veiksmų, jei JT Saugumo Taryba pasmerks Pchenjaną dėl Pietų Korėjos karo laivo nuskandinimo šių metų kovą. Griežtos Šiaurės Korėjos retorikos taip pat sulaukė liepą prie Pietų Korėjos rytinių krantų vykusios bendros JAV ir Pietų Korėjos pratybos ir kita. Vienu iš vėliausių akibrokštų laikytinas Šiaurės Korėjos atsakas į rugpjūčio 16 d. Geltonojoje jūroje pradėtą antrą kasmetinių JAV ir Pietų Korėjos pratybų „Laisvės sargybinis Ulči“ etapą. Pratybų išvakarėse Pchenjanas išplatino pranešimą, kuriame pagrasino suduoti „negailestingą atsakomąjį smūgį” JAV ir Pietų Korėjai. Šis smūgis, pasak pranešimo, turėtų tapti „žiauriausia bausme, kokios dar nepatyrė niekas pasaulyje“.

Tokius Pchenjano grasinimus galima vertinti kaip Šiaurės Korėjos rengimąsi karo veiksmams. Vis dėlto, nepaisant to, pradėti „visuotinį“, „šventąjį“ ar kokį nors kitą Pchenjano žadamą karą su Pietų Korėja, Japonija, JAV bei kitomis Seulą palaikančiomis valstybėmis Šiaurės Korėja vargu ar ryšis. Tai lemia kelios priežastys.

Karas Korėjos pusiasalyje mažai tikėtinas

Nors Pchenjanas vis dažniau grasina panaudoti turimą branduolinį ginklą prieš Pietų Korėją ir kai kurias kitas valstybes, tokio karinio veiksmo tikimybė tebėra maža. Pasak buvusio JAV ambasadoriaus prie JT Johno Boltono, Pchenjano turimos branduolinės galvutės nėra galingos, pagamintos pagal pasenusias technologijas, be to, joms gabenti naudojamos Šiaurės Korėjos balistinės raketos nėra patikimos. Todėl Pchenjanui branduolinis ginklas pirmiausia reikalingas kaip atgrasymo priemonė, galinti padėti išlaikyti totalitarinį Kim Jong Ilo režimą.

Šiaurės Korėjos turimo branduolinio ginklo panaudojimas prieš Pietų Korėją ir/arba kitas ją remiančias valstybes neabejotinai sulauktų adekvataus JAV atsako. Dėl šios priežasties, pasak Vašingtone veikiančio Gynybos informacijos centro analitikų, branduolinio ginklo Pchenjanas greičiausiai ryžtųsi griebtis tik kraštutiniu atveju, gindamasis nuo Šiaurės Korėjos valdančiojo režimo sunaikinimu gresiančio karinio puolimo iš išorės. Tokia įvykių eiga artimiausioje ateityje vargu ar yra galima.

Kita vertus, nepaisant kai kurių ekspertų būgštavimų, artimiausioje ateityje Šiaurės Korėja vargu ar ryšis pradėti karą su Pietų Korėja ir panaudodama savo turimą įprastinę konvencinę ginkluotę. Svarbiausia to priežastis – tikėtina JAV ir kitų valstybių karinė parama užpultajai valstybei, kuri, įvairių šaltinių duomenimis, neabejotinai lemtų Šiaurės Korėjos pralaimėjimą.

Tokios paramos Pietų Korėja tikrai sulauktų. Vadovaujantis šių metų birželį JAV Gynybos departamento išplatintu pranešimu, JAV yra pasirengusios besąlygiškai remti Pietų Korėją, jei Pchenjanas pradėtų bet kokius karo veiksmus, nukreiptus prieš šią valstybę. Pranešime taip pat teigiama, kad JAV neribotam laikui įšaldo anksčiau priimtą sprendimą mažinti savo apie 30 tūkstančių karių kontingentą, dislokuotą Pietų Korėjoje.

Pasak „The Guardian“ apžvalgininkų, nors Šiaurės Korėjos kariuomenė ir itin didelė (pagal karių skaičių ji yra ketvirta pagal dydį pasaulyje), palyginti su JAV kariuomene, ji yra prastai paruošta ir apginkluota. Pchenjane tai neabejotinai suvokiama. Todėl Šiaurės Korėja vargu ar būtų pajėgi ilgai atsilaikyti prieš JAV (ir galbūt Japonijos) karines pajėgas, kurios paremtų Pietų Korėją. Tad, nepaisant skambių ir neretai vaizdingų Pchenjano grasinimų, Šiaurės Korėja greičiausiai ir toliau bus linkusi eskaluoti karinius konfliktus pasienyje su Pietų Korėja, o pereiti prie karo veiksmų su šia valstybe ir jos sąjungininkėmis turėtų vengti.

Eskaluoti konfliktą patogiau nei pradėti karą

Pasak Kembridže įsikūrusio Belferio centro analitikų, Šiaurės Korėjos pastangos plėtoti konfliktą Korėjos pusiasalyje nepereinant prie karo veiksmų pirmiausia gali būti grindžiamos siekiu išlaikyti valdantįjį Kim Jong Ilo režimą. Jau senokai sklando gandai apie prastą „brangiojo vado“ (taip savo šalyje vadinamas šis diktatorius) sveikatą ar net galimą jo mirtį. Taigi Pietų Korėjos baubas ir jo tariamai keliama grėsmė „demokratinės šiaurės“ saugumui – puiki dingstis valdančiajam Šiaurės Korėjos režimui sustiprinti savo įtaką valstybėje.

Žvelgiant plačiau, Korėjos pusiasalyje didėjant įtampai tarptautinė bendruomenė vis aktyviau reiškia nuogąstavimus dėl Irano branduolinės programos keliamos grėsmės pasauliniam saugumui ir galimų Šiaurės Korėjos branduolinės programos sąsajų su ja. Taip pat – ir dėl vis agresyvesnės Šiaurės Korėjos politikos Pietų Korėjos atžvilgiu, Pchenjano įgyvendinamų branduolinio ginklo bei balistinių raketų kūrimo programų keliamų grėsmių regioniniam ir pasauliniam saugumui ir kita. Tačiau palyginti mažai dėmesio skiriama sistemingų žmogaus teisių pažeidimų, skurdo mažinimo Šiaurės Korėjoje bei kitiems Pchenjanui itin opiems politiniams ir socialiniams ekonominiams klausimams. Kitaip sakant, agresyvi Šiaurės Korėjos retorika padeda nukreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį Pchenjanui patogesne linkme.

Šiaurės ir Pietų Korėjų santykiuose tvyranti įtampa naudinga Pchenjanui ir ekonominiu požiūriu. Itin uždara ir nustekenta Šiaurės Korėjos ekonomika yra priklausoma nuo iš užsienio gaunamų pajamų ir tarptautinės bendruomenės teikiamos humanitarinės paramos, kuri pastaruoju metu yra sumažėjusi. Šių metų kovą Japonija dar metams pratęsė savo ekonominių sankcijų Šiaurės Korėjai galiojimą. Gegužę antra pagal dydį Šiaurės Korėjos užsienio prekybos partnerė – Pietų Korėja – priėmė sprendimą įšaldyti prekybą su šia komunistine valstybe ir uždraudė jos komerciniams laivams įplaukti į Seulo kontroliuojamus vandenis. Buvo nutraukta ir Pietų Korėjos humanitarinė pagalba Šiaurės Korėjai (išimtis padaryta tik pagalbos šios valstybės vaikams programai). Liepos pabaigoje sugriežtintos JAV ekonominės sankcijos Šiaurės Korėjai ir t. t.

Agresyvi Pchenjano karinė retorika gali būti vertinama ir kaip potencialus tarptautinių derybų objektas. Vašingtone veikiančio Johno Hopkinso universiteto JAV ir Korėjos instituto ekspertų teigimu, švelnindamas savo poziciją dėl tolesnių santykių su Pietų Korėja ir jos sąjungininkėmis, Pchenjanas gali siekti didesnės tarptautinės bendruomenės humanitarinės paramos Šiaurės Korėjai.

Tokios Šiaurės Korėjos politikos precedentų esama. Pavyzdžiui, 2007 metais ši valstybė sutiko nutraukti branduolinio reaktoriaus, pradėto eksploatuoti 2002 metais, veiklą mainais į tarptautinės bendruomenės lengvatinėmis sąlygomis tiekiamus degalus, maistą ir kitas būtinojo vartojimo prekes.

Galiausiai didėjanti įtampa pusiasalyje tarptautinės bendruomenės atstumtai Šiaurės Korėjai tampa dar vienu argumentu stiprinti ekonominį ir politinį bendradarbiavimą su negausiais šios komunistinės valstybės užsienio partneriais. Tai pirmiausia šiuo metu pagrindinė Šiaurės Korėjos ekonominė partnerė Kinija, tradiciškai atsargiai į JAV ir kitų Vakarų valstybių politiką žvelgianti Rusija bei Iranas. Korėjos pusiasalyje tvyrant įtampai, Rusijai ir Kinijai itin aktualu grąžinti Pchenjaną prie šešiašalių derybų dėl branduolinio nusiginklavimo. Savo ruožtu Iranas yra suinteresuotas ir toliau stiprinti bendradarbiavimą su Šiaurės Korėja plėtojant savo branduolinę programą ir kt. Tinkamai manipuliuodamas šiais bei kitais koziriais, Pchenjanas iš savo sąjungininkų gali tikėtis daugiau politinių ir ekonominių dividendų.

Išvados

Taigi būtina pabrėžti, kad jau kelintą mėnesį Korėjos pusiasalyje žvangantys ginklai vargu ar gali būti laikomi perspėjimu, kad Pchenjanas greitu metu ketina pradėti karą.

Šiaurės Korėjos valdžia tikrai nėra tokia beatodairiška, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nepaisant skambių pareiškimų, Pchenjanas atidžiai renkasi karinio ir politinio poveikio Pietų Korėjai bei jos sąjungininkėms priemones, padedančias Šiaurės Korėjai siekti savo strateginių tikslų. Todėl tikėtina, kad Šiaurės Korėja padėtį Korėjos pusiasalyje ir toliau mėgins išlaikyti įtemptą. Tačiau ši valstybė turėtų vengti pereiti prie karo veiksmų, galinčių turėti pražūtingų padarinių pačiai „valdomos“ įtampos virtuozei.

Šaltinis: Geopolitika.lt

JAV Marshallo kosminių skrydžių centro ir Ameso tyrimų centro astrofizikai bei inžinieriai suprojektavo ir pagamino naujos kartos dirbtinį Žemės palydovą „NanoSail-D“. Išskirtinis jo bruožas – kompaktiškumas ir labai ilgą veikimo trukmę suteikianti Saulės burių technologija, teigiama NASA pranešime.

„NanoSail-D“ šį rudenį į maždaug 640 kilometrų aukščio orbitą kartu su FASTSAT palydovu iškels NASA raketa nešėja „Minotaur IV“. Tai bus pirmasis bandymas praktiškai patikrinti „NanoSail-D“ technologiją ir įvertinti jos perspektyvas.Vienas sunkiausių uždavinių, kurį turėjo išspręsti šio palydovo konstruktoriai – kaip pagaminti milžinišką (lyginant su paties palydovo korpusu) burę, sukurti kompaktišką jos konteinerį ir išskleisti ją kosmose taip, kad nebūtų pažeista plona Saulės šviesos fotonus gaudančios medžiagos plėvelė.

Pranešama, kad NASA inžinieriams ir konstruktoriams pavyko „sukimšti“ iš CP1 polimero pagamintą burę, kurios storis maždaug atitinka cigarečių popieriaus storį, į duonos kepaliuko dydžio konteinerį. Tikimasi, kad jis kosmose galės išskleisti 9 kvadratinių metrų ploto burę jos nepažeidęs.

Kai FASTSAT palydovas bus išvestas į nustatytą orbitą, 643 kilometrų aukštyje nuo jo atsiskirs „NanoSail-D“. Nustatytu laiku laikmatis aktyvuos burės išskleidimo mechanizmą, ir 4 metaliniai strypai ne ilgiau nei per 5 sekundes ištemps konteineryje supakuotą burę.

Pasak NASA atstovų, šiuo metu Saulės burės yra bene vienintelė priemonė itin ilgalaikėms kosminėms misijoms vykdyti. Tokias bures turintiems kosminiams zondams nereikia variklių ir papildomų energijos šaltinių – jiems pakanka Saulės šviesos. Nors į kosmosą išvesti tokie aparatai iš pradžių greitėja lėtai, tačiau šis procesas nuolat spartėja, ir ilgainiui Saulės burių trauka leidžia išvystyti gana didelį greitį. Tokie „kosminiai burlaiviai“, paleisti į skirtingas Saulės sistemos sritis, gali tapti planuojamų specializuotų tyrimų misijų žvalgais ir net mokslinių tyrimų zondų alternatyvomis, beje, kur kas pigesnėmis.

Manoma, kad NASA plėtojama „NanoSail-D“ technologija gali praversti įrenginėjant kosmose didelio ploto antenų, veidrodžių, įvairių daviklių ir Saulės baterijų masyvus. „Saulės burių“ galimybės domina ir Pentagoną: „NanoSail-D“ projektas vykdomas glaudžiai bendradarbiaujant su JAV Karinėmis oro pajėgomis ir Priešraketinės gynybos agentūra.

Šiame vaizdo siužete pristatoma Saulės burių technologija.

Šaltinis: balsas.lt