Užėjome į butą ir pasijutome ramiau. Visus metus sukome galvą, kaip ten nuomininkui sekasi gyventi, ar tvarkingas ir pan. Tai tik užėję pamatėme, kad visur tvarkinga ir švaru. Nieko prikišti negalime. Žodžiu, pasisekė su nuomininku.

Pasirašėme sutartį, trumpai paplepėjome, ir išeinant dar pašto dėžutę patikrinau. O ten, žiūriu laiškas iš Vokietijos, Naumburg (Saale) miesto. Jį pernai aplankėme paskutinėmis kelionės dienomis, jau važiuodami į Lietuvą.

Indrutė dar laiptinėje stovėdama praplėšė voką, skaitome – bauda už greičio viršijimą. Žodžiu, važiavome gatve, kur greitis 30 km/h, o aš paspaudžiau iki 37 km/h. Tai už viršijimą 7 kilometrais bauda 30 eurų. Laišką pasirodo, jie ten atsiuntę buvo gana operatyviai, ir baudos sumokėjimo terminas buvo iki 2025.08.08.

Pamąsčiau ir prisiminiau, kad iš ties prisimenu, kaip važiuojant mačiau, fotoaparato blyksnį. Tada dar pagalvojau ar tikrai čia ta bauda iš užsienio pas mane atkeliaus..?

Įdomu tai, kad pagrindinė teksto dalis buvo surašyta lietuvių kalba. Tik tam tikri dalykai, pvz baudos apmokėjimo rekvizitai nurodyti vokiečių kalba.

Žodžiu, kad jau taip vėluoju, tai tik grįžęs iš karto baudą ir apmokėjau. Dar parašiau laišką, su paaiškinimu kodėl čia taip vėluoju apmokėti, ir paklausiau ar nereikia sumokėti kokių nors delspinigių. Nes kaip bebūtų, apmokėti vėluoju jau daugiau nei pusmetį.

Atsakymą gavau jau kitos dienos rytą. Laiške buvo nurodyta, kad jokių delspinigių ar palūkanų mokėti nereikia. Nepamenu kokia tvarka Lietuvoje, bet kaži ar taip vėluojant nebūtų skolos išieškojimas perduotas anstoliams?

Tai va, o jei dar nematėt mūsų su Indrute kelionės po Vokietiją, tai paspauskit čia ir pasižiūrėkit

The post Gavau baudą appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Fotografą rinktis buvo sunku, nes tiesiog norėjosi rasti tokį, kurio stilius atitiktų mūsų skonį. Dažnai pasitaikydavo, kad žiūrint kokio fotografo darbų portfolio pasitaikydavo pablurusių foto, nu ir jos tada keldavo nemažai įtarimo apie tokį fotografą, nes neryški foto tikrai nekaip reprezentuoja.

Tai žodžiu, pasiprašėm rekomendacijų pas savo šventės vedėją, ir iš jo atsiųsto sąrašiuko išsirinkom fotografę iš Kauno, kuri fotografuoja juosta.

Kiek sunkiau buvo su mobilaus baro pasirinkimu. Buvome gavę vieno barmeno rekomendaciją, todėl pirmiausia susisiekėm su juo. Jis beveik iš karto atrašė, po kelių žinučių, atsiuntė sutartį. Bet neskubėjome pasirašyti, nes kaina atrodė didoka.

Tada pradėjom ieškoti kito varianto. Jie ten labai įvairią kainodarą taiko, tai rinktis yra ką. Vieni nusimato kiek maždaug kokteilių reikės ir kainą skaičiuoja už juos, skiriasi ir kokteilių kainos, kiti skaičiuoja prasuktus butelius ir pan.

Radau tokį vieną patinkantį variantą, bet į žinutes atrašinėdavo kas antrą dieną. Parašiau kitam, netiko sąlygos. Tada vėl parašiau pirmajam, dar atrašė, užpildžiau sutartį, nusiunčiau – atsakymo taip ir nesulaukiau

Tada parašiau, gal penkiems kitiems, ir nusprendžiau, kad tiesiog pirmas su kuriuo pavyks susiderint, tas ir tiks Vėlgi pavyko susiderint su barmenu iš Kauno. Žodžiu, jis pasirūpins visai gėrimais, susiderinom kokteilių meniu, ir kaina skaičiuojama bus tik už prasuktus butelius + fiksuotas įkainis.

Tai galima sakyti, kad judame jau prie planavimo pabaigos.

The post Vestuvių planavimas #6. Mobilus baras appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Praleisti juos kaip ir būtų galima, bet tada reiktų kito ciklo metu vėl eiti tos paskaitos išklausyti. Tai čia kažkur du mėnesiai laukimo, kas nelabai viliojo.

Tai žodžiu, čia vėl tokia biologijos pamokėlė buvo. Šiaip ne per labiausiai ji patiko. Iš viso to ką pasakojo, tai išsinešiau tiek, kad natūralus, simptoterminis šeimos planavimo būdas, yra saugiausia kontraceptinė priemonė, tačiau daugiausia vargo su ja, nes moteris nuolat turi save stebėti ir žymėtis apsiuke ar popieriuke kūno temperatūrą ir stebėti gleivių pokyčius. Nu bet ir tai vistiek tikimybė neplanuotai pastoti yra, tik šiek tiek mažesnė, nei naudojant prezervatyvus ar kontraceptines tabletes.

Tai tokia paskaitos esmė ir buvo, susidomėjusiems rekomendavo įsigyti kažkokias jos iš vokiečių kalbos verstas knygas ir į šį metodą pasigilinti labiau.

The post Jaunavedžių kursai: Šeimos planavimo būdai appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Vakar paskaitos tema buvo „Dievas”. Galvojau, kad bus baisi nuobodybė, kad pasakos kodėl reikia lankyti bažnyčią ir pan. Bet gavosi, gal net pati įdomiausia paskaita

Ją vedė teologijos mokslų daktaras, tai visas jo pasakojimas ir buvo toks kaip pasakius analitinis. Savo pasakojimo metu įrodė, kad Jėzus Kristus buvo realesnė istorinė asmenybė, nei kad Sokratas.

Pvz. Sokratas pats nepaliko jokių rašytinių tekstų – apie jį žinome tik iš jo mokinių Platono ir Ksenofonto. Tuo tarpu apie Jėzų užsimena ne tik krikščioniški šaltiniai, bet ir to meto „pasaulietiniai“ istorikai: romėnas Tacitas (minintis Kristaus mirties bausmę prie Pontijaus Piloto) ir žydų istorikas Juozapas Flavijus.

Naujojo Testamento rankraščių turime tūkstančius (seniausi fragmentai siekia II a. pradžią), o daugelio antikos filosofų ar karvedžių (kaip Aleksandras Makedonietis) biografijos pirmą kartą užrašytos praėjus keliems šimtams metų po jų mirties.

Kalbėjo ir apie Jėzaus atliktus stebuklus, ir jiems taip pat turėjo logiškus paaiškinimus. Na, kad ir pavyzdžiui tas, kur Jėzus su keliais kepalais duonos pamaitino keletą tūkstančių žmonių. Sako: „dažnai žmonės galvoja, kad jis laužė duoną, paduodavo žmogui ir ta duona ataugdavo… Bet man patinka kitas šito paaiškinimas: Jėzus laužė duoną davė kitiems, o tie savo, savo ruožtu, išsitraukdavo dar ką nors iš užančio, ir duodavo kitiems… ir va tas dalijimasis, tas toks žmonių susivienijimas ir bendrystė ir buvo tikrasis stebuklas”.

Žodžiu viskas ką jis vakar pasakojo buvo paremta faktas, ir sveiku požiūriu, nu ir tikrai buvo labai įdomu klausyti.

Tik vat vienas dalykas man liko neaiškus: Jis kaip ir neigdamas tą Jėzaus dievišką pusę, viską aiškindamas per faktus, pats Dievu tiki ir į bažnyčią eina… Na, būtų įdomu daugiau jo paklausyti

The post Jaunavedžių kursai: Dievas appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Žodžiu, su Indrute atėjom į šeimos centrą, einam koridoriais iki salės, kur turi būti paskaita, ir prieinam koridoriaus uždarytas duris. Pajudinu rankeną ji ten tiesiog ratu sukasi ir durų neatidaro. Laukti gal dar kokį pusvalandį, tai atsisėdom ant palangės ir laukiam.

Ateina viena pora, paklibiną tą rankeną, nueina prie kitos palangės ir prisėda ir laukia. Ateina kita pora – tas pats, paklibina ir atsitraukia. Prisirinko jau gal dešimt, o vis tiek dar nauji atėję, būtinai prieina ir paklibina tą rankeną

Ir taip juokinga pasidarė, negi naujai atėję žmonės galvoja, kad visas tas būrys prie durų nemoką jų atidaryt, kad patiems patikrint reikia? Tai taip iš gal dvidešimt porų, buvo gal tik kokios dvi, kurios priėję tų durų nebandė atidaryt. Dar kokios dvi poros priėję ir pamate uždarytas duris, kurios ankščiau būdavo atidarytos, pamanė, kad apskritai ne ten atėjo ir ėjo kito kelio ieškoti

Papasakojau apie šią situaciją Gemini, tai pasirodo, yra toks psichologinis reiškinys, vadinamas Veiksmo šališkumu (angl. action bias). Jis pasireiškia polinkiu pirmenybę teikti veiksmui, o ne neveikimui (netgi neveikimui esant naudingesniam), ypač jaučiant neapibrėžtumą, stresą ar spaudimą. Žmonės dažnai jaučia poreikį „kažką daryti“, kad jaustų situacijos kontrolę, net jei veiksmas neduoda jokios naudos ar yra nepagrįstas.

O pati paskaita buvo visai įdomi. Ją vedė teisininkė, tai ir atmosfera buvo kitokia – jokio skubėjimo, kalba lėta, svari ir įtaigi. Pagrindinė tema – kada gi iš tiesų prasideda gyvybė?

Tai tik teisiškai ten visokie niuansai atsiranda, bet biologiškai ir pagal bažnyčią, gyvybė atsiranda nuo to momento, kai susijungia vyro ir moters ląstelės.

Visai patiko jos išsakyta mintis apie tas moteris kurios už abortus ir kurios sako: „Su savo kūnu galiu daryti ką noriu”. Tai ji sako: „Taip, tai yra tavo kūne, bet tai jai ne tavo, o atskiras funkcionuojantis kūnas”.

Tai paskaita buvo tokia visai įdomi, paliko minčių pamąstymui. Antra šios paskaitos dalis, apie šeimos planavimą, laukia ketvirtadienį. Greičiausiai irgi bus įdomu

The post Jaunavedžių kursai: Gyvybės vertė appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Na, čia toks irgi vienas iš svarbių darbų, kuriuos reikia padaryti kuo ankščiau. Nes pasiruošimo ir svečiams yra: kai kam atvykti iš užsienio, kai kam tiesiog susiplanuoti savaitgalį, kad darbo grafikas nesugadintų planų ir pan.

Tai patį pakvietimo šabloną jau buvome susidėlioję prieš porą savaičių, tik vis neradom laiko juos išsiųsti. Na, kitą vertus, tai dar norėjosi pasitarti ir su koordinatore ir su šventės vedėju ir jau tik po to svečius kviesti. Keista, bet pirmuosius kvietimus siunčiant kaustė kažkoks jauduliukas… tarsi tai būtų žingsnis, po kurio „kelio atgal nėra”. Bet išsiuntus kelis pirmus, jauduliukas dingo ir netgi lengvas azartas atsirado…

Na, o vakarą užbaigėme pokalbiu su būsimais liudininkais. Taigi dar viena labai produktyvi diena.

The post Vestuvių planavimas #5. Pakvietimai appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Kursus vedė kitas žmogus, ir taip pat kaip tas psichiatras antradienį, kalbėdamas bandė juokauti. Juokavo jis daugiau, ir tie jo juokeliai tokie gana lėkšti buvo. Juokingiausia vakaro vieta buvo, kai tas vedėjas paklausė: „Ko nėra indų filmuose?” ir kažkas iš klausytojų atsakė: „Fizikos… Gravitacijos…”

O šiaip paskaita buvo apie tai, kas yra bažnyčia, kiek tų bažnyčių yra, kas kokie yra sakramentai… šiaip daugiau tokia istorinė paskaita, toks tarsi Krikščionybės įvadas… tik pagalvojus kam to reikia? į šiuos kursus juk neateina žmonės iš gatvės. Visi čia ateinantys jau yra priėmę Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus, o kad juos priimtum juk reikia detalesnius kursus savo laiku praeiti. Daugiausia ką tai davė, tai šioks toks žinių atnaujinimas, kuris šeimyniniame gyvenime vargu ar ką pakeis.

Tai realiai tokia visai nereikalinga paskaita, sakyčiau.

The post Jaunavedžių kursai: Bažnyčia ir sakramentai appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Pagrindinė mintis, kurią išsinešėme – šventė turi būti apie mus ir mūsų svečius, o ne apie iš anksto paruoštą standartinį scenarijų. Vedėjas iš karto pasakė, kad niekas nebus verčiamas dalyvauti žaidimuose ar sakyti kalbų, jei tuo metu jausis nejaukiai. Viskas orientuota į tai, kad žmonės tiesiog atsipalaiduotų ir gerai leistų laiką, kad niekam nebūtų nereikalingo jaudulio ir įtampos. Tą patį vėliau akcentavome ir mes patys.

Likus keliems mėnesiams gausime ir namų darbų reikės DJ apibūdinti savo muzikinį skonį – pasakyti ne tik tai, kas patinka, bet ir tai, kas nepatinka. Na, ir dar keletą dalykų, kad vedėjui ir svečiams būtų smagiau

Tradicijas taip pat galėsime pasilikti tik tas, kurios mums patiems atrodo prasmingos, nesukuriant bereikalingo streso, nei sau, nei kitiems.

Po šio susitikimo galvoje liko kur kas daugiau aiškumo ir mažiau streso.

Dar galvoju prisėst kurį vakarą ir kokį exceliuką pasidėliot, kad pasimatytų kokia čia mūsų vestuvių galutinė kaina gausis…

The post Vestuvių planavimas #4. Šventės vedėjas appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Dar toks keistas įvykis įvyko einant link Šeimos centro, kur vyksta paskaitos. Katedros aikštėje pribėga kažkokia panelė, tokia šiek tiek pasimetusi ir sako: – gal galit duoti eurą? Pasikapstau kuprinėje, išsitraukiu piniginę, žinau, kad ten turiu bent vieną dviejų eurų monetą… atsisegu piniginės monetų skyrelį… ir tikrai turiu dviejų eurų monetą. Sakau: -„turiu du eurus”, ji kažkiek pasimeta, nes prašė vieno, ir greičiausiai pamanė, kad jau negaus nieko… Ištiesiu jai tuos du eurus, ji paima, padėkoja ir nueina į šalį…

Einam su Indrute ir mąstom – kam čia jai to euro reikėjo…? kilo mintis klaust, kol ieškojau piniginės kuprinėje, bet kažkaip neišdrįsau… Indrutė dar pajuokavo, kad galbūt ką tik tapome kokio nors „socialinio eksperimento“ herojais ir netrukus pamatysime save kokiam nors YouTube filmuke

Gerai, apie pačią paskaitą.

Na, visai įdomiai susiklausė. Ja vedė psichologas-psichiatras. Tai visa esmė buvo apie tai kaip labiau suprasti vienas kitą. Nes tas pats žodis vienam turi vieną prasmę, kitam kitą. Čia kaip pavyzdį jis paėmė žodį „šmikis”. Sako, vyrui tai gali asocijuotis su blogais dalykais, o moteriai su gerai… beklausydamas pradėjau kikenti, nes ir mums su Indrute yra buvę nesusipratimų dėl analogiškų žodžių, kur vienas suprantam vienaip, kitas – kitaip. Girdžiu už manęs irgi žmonės kikena, atsisuku – ten gal pora eilių susiėmę juokiasi… Žodžiu, dažna problema…

Na, ir ne su vienu jo pateiktu pavyzdžiu taip buvo… žodžiu pasakojo apie tokius labai praktiškus, dažnai pasitaikančius dalykus. Tuo pačiu dar rekomendavo paskaityti knygą „Penkios meilės kalbos„.

Tai iš esmės paskaita praėjo visai fainai, patiko. Aišku neišgirdau nieko ko nebūčiau girdėjęs ankščiau. Labai rekomenduočiau dar vieną knygą „Vyrai kilę iš Marso, moterys – Veneros„. Ta knyga man patiko net labiau nei „Penkios meilės kalbos”. Joje daugiau bendravimo situacijų apžvelgiama.

O šiaip porų prisirinko daug. Kai gyvos paskaitos, maniau bus mažiau. Registruojantis, mačiau skaičių 8, tuo metu pamaniau, kad tiek porų priima, bet pasirodo ten buvo nurodytas laisvų vietų skaičius, nes prisirinko pilna salė.

The post Jaunavedžių kursai: Bendravimas šeimoje appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.

Maisto tiekėją rasti buvo lengva. Susirašinėjant su dvaro savininkais dėl nuomos, jie iškarto prisiuntė daug visokių rekomendacijų, dėl maisto, dėl vedėjo ir pan. Tai vienu iš pasiūlymų maistui ir pasinaudojome. Pagalvojau, kad jei jau žmonės ten yra dirbę, tai vis tiek kažkaip viskas sklandžiau turėtų klostytis.

Šiaip, kol kas visai gerai sekasi viską dėliotis. Prieš pradedant viskas atrodė tikrai sudėtingiau, nes tikėjausi, kad susisiekęs su kuriuo nors paslaugos tiekėju, gausi tik tą konkrečią paslaugą be jokių priedų.

Bet viskas yra paprasčiau, nes ir dvaro nuomotojas ir maisto tiekėjas pasiūlo dekoravimo, svečių pasitikimo ir visokias kitokias paslaugas, kurių galėtų prireikti. Todėl taip bendraujant supranti, kad žmonės jau yra su tuo susidūrę ir žino ką daro. Na ir taip vis ramiau ir ramiau darosi.

Kad niekuo nereikėtų rūpintis ir pačią šventės dieną, susiradome koordinatorę. Papasakojome ką jau esame nuveikę, uždavėme rūpimus klausimus… O ji jau ir pirmo susitikimo metu davė naudingų patarimų. Dar taip sutapo, kad ji pernai jau turėjo vieną vestuvių šventę, tame pačiame dvare ir patvirtino, kad vieta tikrai faina

Manau, koordinatorė irgi labai reikalingas pagalbininkas – likus dviems savaitėms iki šventės perims visą bendravimą su tiekėjais, sudėlios šventės planą, ir vestuvių dieną žiūrės, kad viskas vyktų taip kaip reikia

Na, jau visai nemažai pasistūmėjome

The post Vestuvių planavimas #3. Maistas ir koordinatorė appeared first on Raidė, kurios niekas nemoka užrašyti.