Kūtvėlos kelionės ir klajonės

Kelionė geležinkeliu, kurio nėra: Šiauliai- Lyduvėnai- Tauragė- Pagėgiai.

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Thu, 10 Sep 2026 14:50:22 +0300

Šiemet tiek mokami, tiek nemokami Geležinkelininkų dienos renginiai buvo iššluoti per pusvalandį. Kūtvėla irgi pasidavė reklamai, nes, anot žinomo klasiko, moteris negali atsispirti triukšmui ir būtinai turi nueiti pasidomėti kas vyksta. Man pavyko pačiupti bilietą į ekskursiją traukiniu iš Šiaulių legendiniu plieno keliu per Lyduvėnų geležinkelio tiltą, papildomai aplankant Tauragę ir Pagėgius. Garsiuoju Lyduvėnų tiltu esu praėjusi pėsčiomis maždaug prieš metus organizuotos ekskursijos metu, o šiemet nusprendžiau šiuo tiltu dar ir pravažiuoti. Kas žino, kitais metais galbūt Lyduvėnų tiltą ir perskrisiu?

Kūtvėla lankosi Šiauliuose. Fone- "Dėgantys šarvai".

Ekskursijos pradžia buvo Šiaulių geležinkelio stotyje. Pasižiūrėjau traukinių iš Vilniaus grafikus ir nesunkiai priderinau reisus pirmyn ir atgal. Deja, netrukus Lietuvą nusiaubė siaubinga audra, kurios padariniai dar ir šiandien ne visur pašalinti, o traukinių punktualumas stipriai sušlubavo. Kiek pasvarsčiusi, pasiankstinau išvykimą iš Vilniaus. Skirtumas tarp senojo ir naujojo bilieto buvo tik pusvalandis, bet dabar jau važiavau trečiąja klase ir man į sąskaitą grįžo dešimt eurų. Smulkmena, bet vis tiek malonu!

Mūsų traukinys į Šiaulius.

Oras kelionės dieną buvo toks, kad kolegė tinklaraštininkė Mahila pasakė: „Nu tik pabando po šito grybai nedygt“. Jaučiate įtampą tone? Tai va, aš irgi jaučiu, ir grybams taip pat geriau jaust ir dygt. Aš iš to strioko net pėdkelnes po džinsais užsitempiau, nupūčiau dulkes nuo žygio batų ir nuo antresolių nusitraukiau specialias blauzdines apsaugoti nuo purvo ir drėgmės. Ne apmokėta reklama- viso šio gėrio galima rasti „Armijai ir civiliams“ parduotuvėse. Kad sausos kojos kelionės metu yra opi problema išaiškėjo traukiniui jau pajudėjus, kai kupė kaimynės pasirodė irgi keliaujančios į tą patį renginį, tai aptarėme įdomesnes keliones ir kolektyviai nusprendėme, kad celofano maišeliais papildomai apsiavus ant puskojinių kojos visgi neperšlampa. Į Šiaulius atvykstame vėluodami dešimt minučių- nemalonu, bet ne kritiška. Trečios klasės kupė buvo pilna, sėdynės nelabai patogios, bet keliaujant su kompanija pasiimti tokį privatų kupė būtų labai fainas sprendimas.

Mūsų traukinys rodomas laiku.

Šiauliuose lyja, todėl subėgame į stotį po stogu. Maisto turėjau iš namų pasiėmusi, tai čia pat sėduosi doroti kietai virtą kiaušinį su batonu, arbata termose dar karšta (vėlgi sėkmingas pirkinys iš „Armijai ir civiliams“, firma „Tatonka“-rekomenduoju). Jeigu valgyti kelionės metu kavinėse, tai jokių antros pensijų pakopų neužtektų. Kol krutinu žandais, lietus nueina į šoną ir galiu įgyvendinti vieną iš šios dienos planų- pabandyti susirasti netoliese turintį būti piešinį ant sienos „Degantys šarvai“. Šiauliams turėjau pasiruoši Planą B, jeigu kartais nespėčiau į ekskursiją, o ruošiantis maloniai nustebau, kad Šiauliuose yra daug dėmesio vertų piešinių viešosiose erdvėse. Tarptautinis viešų erdvių meno pleneras „Saulės pagrobimas“, skirtas Saulės mūšio 780-osioms metinėms, pradėtas rengti 2016 m., o Šiauliai pasipuošė ne viena įdomia freska. Portalas „Pamatyk Lietuvoje“ turi parengęs turistinį žemėlapį su gatvės meno Šiauliuose pavyzdžiais.

Kūtvėla grožisi Šiaulių gatvės menu.

Trumpam sustoju prie Venclauskių namo, kur dabar yra Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas. Šiuo metu aplankyti pačios muziejinės ekspozicijos nėra galimybės dėl laiko stokos, bet Šiaulių miestui jau esu susidariusi lankytinų vietų sąrašą ir dairysiuosi palankesnių traukinio bilietų kainų. Senasis šeimos sodas dar dosnus obuoliais…

Venclauskių namas-muziejus.

Sodas turbūt prisimena senuosius šeimininkus?

Viena iš skulptūrų Venclauskių namų kieme.

Mūsų ekskursinis traukinys- irgi trečios klasės. Pramoginiu jį daro tik lydintys gidai ir nestandartinė programa, bet susodinti 250 keleivių į trečios klasės vagonus su nepatogiomis sėdynėmis ir vienu tualetu visam traukiniui gal ir nebuvo pati patogiausia mintis. Kita vertus- nuotykis tik prasideda, tai gal nebarkime dienos be vakaro?

Mūsų ekskursinis traukinys.

Kūtvėla nekantrauja pradėti kelionę.

1871-1874 m. buvo nutiestas Romnų (db. Ukraina, Sumai) -Liepojos (db. Latvija) geležinkelis, nes verslininkams ir caro administracijai reikėjo išėjimo į uostus, o Liepoja- beveik neužšąla. Šiauliai ir Radviliškis buvo šio istorinio maršruto stotys. Didžiausius krovinių sąstatus tuomet sudarė eksportuojami javai. Radviliškyje keičiame judėjimo kryptį ir dardame Lyduvėnų link. Pirmojo Pasaulinio karo metais šia kryptimi geležinkelį tiesė vokiečių kariuomenė, tarpukariu jį atnaujino jau Lietuvos vyriausybė. Viena kitą keičia jau uždarytos geležinkelio stotelės- čia keleiviniai traukiniai nebestoja nuo 1992 m. Gidų pasakojimai irgi keičia vienas kitą kaip tos stotelės, mainos ir jų aptariamos temos kaip rūbai šio svieto… Galiu išskirti pagrindines temas, kurias verta patyrinėti keliaujant po šį kraštą savarankiškai:

saugomos Lietuvos teritorijos ir jų paukščiai, jūrinių erelių populiacija
vėjo tuneliai ir vėjo turbinų parkai
Kęstučio apygardos partizanų istorija ir atminimas

Mane nustebino, kad sovietmečiu šiame regione buvo gaminami pušų spyglių milteliai. Pirmą kartą girdžiu apie tokį produktą! Jis buvo skirtas duoti galvijams žiemos metu dėl avitaminozės. Grįžusi pasidomėjau internete ir nustebau dar labiau koks tai paklausus dalykas. Gal kas naudojate? Pasidalinkite komentaruose.

Važiuojame per Lyduvėnų tiltą. Prieš mūsų akis atsiveria Dubysos slėnio panorama. Mašinistas sulėtina greitį iki minimalaus, mes pripuolame prie langų. Nežinau, kam buvo daugiau džiaugsmo- mūsų vagonui, ar po mumis tiltu ėjusiai turistų grupei, kuriai pagal tvarkaraštį pavyko mūsų traukinį pamatyti.

Privažiuojame Lyduvėnų tilto check-in punktą turistams.

Ant tilto įrengti balkonėliai pasitraukti nuo artėjančio traukinio.

"Už Raseinių, ant Dubysos, teka saulė, teka...."

Šiemet Dubysa patvinusi.

Sustok, akimirka žavinga ant Lyduvėnų tilto virš Dubysos!

Panorama nuo Lyduvėnų tilto.

Traukinyje neužlyja, tai sėdim sau sausai.

Trumpam sustojame Tauragėje. Geležinkelio stotis yra miesto pakraštyje, ji nebeveikia, bet naudojama renginiams, tokiems kaip džiazo muzikos koncertai. Mes apžiūrime atnaujintą buvusią laukiamąją salę. Stoties pastatas pastatytas 1927-1928 m. pagal Edmundo Alfonso Fryko (1876-1944) projektą. Šis pastatas laikomas vienu gražiausiu tarpukario statinių Tauragėje. Pagrindinį fasadą puošia Gediminaičių stulpai, kurie buvo užtinkuoti sovietmečiu, o dabar vėl atidengti. Aprašymuose dažnai minima, kad laukiamoji salė sudaro du aukštus, todėl susidaro klaidingas vaizdas, kad kažkur dar bus laiptai į antrą aukštą, nors iš tiesų tai yra viena didelio tūrio patalpa. Tik neaišku, ar taip buvo originaliame plane, ar visgi antrasis aukštas čia realiai buvo? Antrajame aukšte buvo penki geležinkelio tarnautojų butai, juose privatūs žmonės gyvena ir dabar. Iš šios geležinkelio stoties tarpukariu buvo galima nuvykti į Berlyną, Karaliaučių, Maskvą. Sovietinės okupacijos metais iš čia buvo tremiama į Sibirą.

Mūsų traukinys "parkuojasi" Tauragėje.

Kūtvėla grožisi traukiniu. Šis modelis, galbūt, netrukus jau bus istorija?

Tauragės geležinkelio stotis. Frontone matosi atidengti Gediminaičių stulpai.

Laukiamoji salė.

Čia paradinis ar ne paradinis fasadas?

Gamtos apsuptyje.

Šiek tiek istorijos.

Tauragės geležinkelio stotis.

Šiandien sunykęs Požerūnų malūnas Staiginės kaime mena vieną speiguotą žiemos dieną, kai spaudė net -25’C. Čia 1812 m. gruodžio 30 d. Prūsijos pagalbinio korpuso Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Didžiosios armijos sudėtyje vadas generolas leitenantas grafas Johanas fon Jorkas (Johann von Yorck Wartenburg) ir Rusijos dalinių vadas generolas majoras Ivanas fon Dybičius (Hans von Diebitsch), abudu vokiečiai, pasirašė septynių straipsnių sutartį, pavadintą Tauragės konvencija. Už tai prūsų generolui grėsė areštas ir tribunolas, nes jo vadovaujamas prūsų korpusas savavališkai atsiskyrė nuo Napoleono armijos. Tačiau šiuo korpusu pasekė kiti daliniai, ir taip prasidėjo Napoleono kariuomenės byrėjimas. Istorikų teigimu, šia sutartimi buvo užkirstas kelias Napoleonui užkariauti Europą. Kas žino, kokias dar paslaptis slepia iš kartais nusenkančio ežero išnyrantys mediniai į žemę įkalti neišlikusio malūno poliai…Šia sutartimi buvo išgelbėtos daugelio lietuvių gyvybės, nes abiejose armijose kovėsi nemažai mūsų krašto žmonių. Kai Napoleonas sužinojo apie Tauragės konvenciją, jis ištarė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti – ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu.“ Praėjus šimtui metų po šios konvencijos, Prūsijos generolo provaikaitis Heinrichas Jorkas fon Vartenburgas atvyko į Tauragę, ir buvusio malūno vietoje pastatė akmeninį paminklą. Netruko gimti legenda, kad tuščiaviduriame paminkle paslėptas lobis, šiose vietose dislokuoti sovietų kariai jo pasigviešė ir paminklą susprogdino. Žinoma, jokio lobio nerado. Minint 200-sias sutarties metines Tauragės „Rotary“ klubas Staiginės kaime atidengė naują paminklą. Ant vienos plokštės yra užrašas: „Taip, Dievo valia, mūsų išsivadavimas prasidėjo ir pasibaigė,“-šiuos žodžius prieš pasirašydamas Tauragės konvenciją pasakė Prūsijos generolas, o Vokietijoje yra ne viena gatvė, pavadinta Tauragės vardu.

Netoliese buvo vienas iš Molotovo linijos įtvirtinimų, bet šio sustojimo metu neužteko laiko iki jo suvaikščioti. Po kraugeriško Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo rusai nepasitikėjo savo sandėrininku ir 1940 m. buvo nutarta palei sieną su Vokietija pastatyti įtvirtinimus. Ši įtvirtinimų linija tęsėsi per Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją ir Ukrainą. Bendras jos ilgis siekė apie 4500 km, iš jų 328 km buvo Lietuvoje. Šie įtvirtinimai laiku taip ir nebuvo pabaigti ir vokiečių puolimo nesustabdė. Dauguma šių įtvirtinimų šiandien apleisti ir nelankomi, kiti kažkiek pritaikyti pažinimui, kaip Pagramančio regioniniame parke.

Iki Pagėgių liko nedaug kilometrų, bet mano kumpiai jau įgavo kvadrato formas nuo sėdėjimo. Yra įvairios mobiliosios aplikacijos skaičiuoti nueitus žingsnius, štai mano idėja startuoliui- mobilioji aplikacija matuoti išsėdėtus kilometrus. O tas lobis, kurio nerado sovietų kariai, matyt buvo prūsiškoje pusėje, nes, sakoma, visos stotys čia turėjo restoranus- „kad visi matytų, kaip prūsai prabangiai gyvena“.

Pagėgių kaimas pirmą kartą paminėtas 1307 m. Vietai vystytis labai padėjo XIX a. nutiestas Tilžės-Klaipėdos plentas ir geležinkelis, jų dėka ėmė kurtis miestelis, išaugęs į geležinkelių mazgą. Versalio sutartimi 1919 m. Pagėgiai atskirti nuo Vokietijos kartu su Klaipėdos kraštu, 1923 m. prijungti prie Lietuvos, gavo miesto teises ir plėtėsi. Čia kėlėsi gyventojai iš Didžiosios Lietuvos dirbti tarnautojais įvairiose įstaigose. Ne paslaptis, kad šiame pasienio miestelyje klestėjo ir kontrabanda. Pagėgiuose buvo muitinė, policija, net trys bankai, choras, kelios bibliotekos, spaustuvė su knygynu, kelios ugdymo įstaigos vaikams, maldos namai. Deja, 1939 m. Klaipėdos kraštą okupavo nacistinė Vokietija ir repatriacijos į Vokietiją iš sovietų okupuotų Baltijos valstybių metu čia veikė perkėlimo štabas. Kartu su etniniais vokiečiais traukėsi ir nemažai mažalietuvių, nenorėjusių likti sovietinėje okupacijoje.

Pagėgių karo belaisvių stovykla „Oflager 53“ buvo Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas, įkurtas prie pat Pagėgių miesto, miške. Jis užėmė 36 ha teritoriją ir čia dažniausiai kalėjo sovietų kariai, kurie turėjo dirbti įvairius darbus ir gyveno sunkiomis sąlygomis, kukliai maitinami. Pagėgiai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, buvo labai nugyventi sovietmečiu- senieji pastatai nebuvo prižiūrimi, miestelio architektūra buvo darkoma sovietiniais pastatais. Dabar čia pasienis su Rusija, reikia stebėti, ar telefonas nepersijungia prie rusiško tinklo. Keleiviniai traukiniai nebevažiuoja, o ir keliauti nelabai yra kam.

Tauragės apylinkėse kraštovaizdis praturtintas vėjo turbinomis.

Mums padalijo Pagėgių žemėlapius.

Bet Pagėgiai visgi gyvi! Mus pasitinka tautiniais drabužiais pasipuošęs kolektyvas „Lumpelė“ su muzika ir dainomis.

Priedainį traukiame kartu su kolektyvu trimis vagonais balsų.

XIX a. pab. pastatyta Pagėgių geležinkelio stotis sovietmečiu matė tragiškus Lietuvos gyventojų trėmimus. Dabar čia įsikūrė Pagėgių geležinkelio postas (Tauragės teritorinė muitinė), kurios funkcija – atvykstančių į Lietuvos Respubliką ir išvykstančiųjų iš jos traukinių muitinis patikrinimas. Ant jos sienos atidengta paminklinė lenta Feliksui Vaitkui (1907-1956).

Atminimo lenta Feliksui Vaitkui.

Feliksas Vaitkus 1935 m. rugsėjo 21 d. lėktuvu „Lituanica II“ pakilo iš Niujorko „Floyd Bennett Field“ aerodromo ir perskrido Atlantą. Planavęs nuskristi iki Kauno, lakūnas leidosi Airijoje pritrūkęs degalų. Feliksas Vaitkus ryžosi pakartoti ankstesnį lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį iš Niujorko į Kauną. Oro sąlygos nebuvo palankios: audrų ciklonai, nepalankūs priešpriešiniai vėjai, rūkai… Leidimo saugiai kilti Niujorke teko laukti tris mėnesius. Deja, ties Airijos krantais pastebėjęs, kad siurblys leidžia benziną, lakūnas turėjo dairytis kur saugiai nusileisti, galbūt bandyti pašalinti techninius gedimus, pasipildyti degalų atsargas ir, sulaukus geresnių orų, tęsti kelionę į Kauną. Nusileidimo aerodromu tapo ne išsvajotasis Kaunas, o airiška pieva su besiganančiais arkliais. Dar vienas deja,- nusileidimo metu lėktuvas patyrė avariją dėl vėjo gūsio, nors pats lakūnas nenukentėjo. Iš apgadinto lėktuvo jam išlipti padėjo vietos ūkininkai, vienas parsivedė namo ir pamaitino pusryčiais. Feliksas Vaitkus ketino tęsti kelionę oro transportu- iš Dublino per Londoną, nusigauti iki Karaliaučiaus, paskui Lietuvos karo arba civilinės aviacijos lėktuvu atskristi į Laikinąją sostinę, tačiau vokiečiai jam leido skristi tik iki Berlyno. Ten pernakvojęs Lietuvos pasiuntinybėje lakūnas toliau į Lietuvą keliavo geležinkeliu, o kirtus Vokietijos-Lietuvos sieną, pirmoji stotelė buvo Pagėgiai. Čia lakūnas viešėjo vos 25 minutes, bet ir to užteko, kad būtų apibertas gėlėmis. „Lituanica II“ buvo atplukdyta iš Airijos laivu į Klaipėdą, suremontuota, valstybės lėšomis išpirkta, perduota karo aviacijai mokymo reikmėms ir laikyta Zoknių oro uoste. Sovietmečiu šis mums brangus istorinis reliktas buvo sovietų naudotas taktinėms pratyboms kaip taikinys ir greičiausiai buvo visiškai sunaikintas. Šaltinis: Atlantą įveikęs Feliksas Vaitkus: „Tikiu, kad mano skrydis suartins Amerikos ir Lietuvos krantus“.

Malonia staigmena tapo turistinis traukinukas. Kūtvėla nespėjo prie jo prasibrauti, nes buvo tvirtesnių vyrų, kai kurie net ir su barzdomis, kurie buvo greitesni. Užtat susipulkavau su kitomis moteriškomis kaip tos žąsys prie Žąsų muziejaus vedėjos Svetlanos Jašinskienės prekystalio, kur mus maloniai pavaišino žąsinės sidabražolės arbata, o norintys galėjo įsigyti suvenyrų. Aš nučiupau Pagėgių magnetuką iš „Surink Lietuvą“ serijos, kurią vis dar kantriai renku. Žąsų muziejus yra toks vienintelis Lietuvoje, čia siūloma teatralizuota ekskursija „Promenada. Tarpukario Pagėgiai“. Žąsų muziejaus lankymas yra sutartiniu laiku, pats muziejus tolokai nuo geležinkelio stoties, todėl šio trumpo sustojimo metu jo neturime galimybės aplankyti, bet labai malonu, kad gerb. Svetlana nepasididžiavo ir pati mus pasitiko.

Turistinis traukinukas Pagėgiuose.

Jau nespėjau pribėgti. Gal kitą kartą?

Pagėgių geležinkelio stotis.

Žąsys Pagėgiuose sudaro nemažą BVP dalį. Nuo 2017 m. čia vyksta „Kalėdinis žąsų turgus MažojojeLietuvoje“. Kasmet kožnas-dikčium didelius, dikčium mažus-iš visų miestelių ir kiemelių, iš visų gaspadų suvažiuoja žmonės į jomarką Pagėgiuose. Šis renginys turi paspirtį iš pirmos valdininkų kategorijos (Lietuvos kultūros tarybos ir Pagėgių savivaldybės administracijos), prievaizdu solidžiai išstoja Pagėgių savivaldybės kultūros centras. Jomarke iš visų gaspadų suvažiavę žmonės gali įsigyti tokių gėrybių kaip riebios žąsys, antys ar vištos, įvairių žuvų, tikrų oranžų, kuriuos tik mokytojai iš savo atlyginimo gali sau leisti pirktis, Mažojoje Lietuvoje rinktų vaistažolių nuo visų ligų, kuriomis Motina Gamta apdovanojo žmoniją, medaus, ir dar kitokių Dievo dovanų. Taip mane tas jomarkas apžavėjo, kad kitais metais, kaip mūsuose sakoma- pizdrik pumpump iš Vilniaus ir aš turbūt atvažiuosiu.

Mažai mums valandos Pagėgiuose, kai šitiek pagundų iš kiekvieno kampo puola. Architektūra čia žavinga, toks laike sustingęs senosios Prūsijos inkliūzas su šen bei ten šviečiančiais plastikiniais langais, apie kuriuos ciesorius nė girdėti nebuvo girdėjęs. Organizatoriai labai laiku pavaišina kibinais ir kava, nes saulė jau gerokai po pietų persiritusi. Manau nesumeluosiu pasakydama, kad Pagėgių miestelis ne vieną mūsų sužavėjo, ne vienam širdies stygą suvirpino.

Lašas Pagėgių istorijos jūroje.

Sveikinimai iš Pagėgių.

Istorijos vėjų pūstas namukas.

Įspūdingas raudonų plytų namas.

Mane sužavėjo šis elegancijos nepraradęs pastatas.

Pastatyta 1932 m.

Nedidelis istorijos intarpas.

Katalikų bažnyčia Pagėgiuose.

Čia turbūt gražiai žydi pavasarį...

Mūsų istorijos skaudulys.

Birutės gatvė, Pagėgiai.

Sustabdyta akimirka Pagėgiuose.

Mūsų traukinys Pagėgiuose.

Kelionė atgal neprailgsta, Radviliškyje vėl keičiame judėjimo kryptį ir į Šiaulius atvykstame su dešimties minučių pavėlavimu. Su dideliu malonumu išlipu iš traukinio, nes tas ilgas sėdėjimas sveikatos neprideda. Gal kitą kartą keliauti gulint? Netrukus pasirodo atgalinis traukinys į Vilnių, šį kartą moderniškasis „Vytis“, tai šios kelionės metu būsiu pilnai atsėdėjusi už smulkų chuliganizmą. Vėluojame atvykti į sostinę apie trylika minučių, bet šios kelionės metu apie vėlavimus buvome informuojami SMS žinutėmis ir elektroniniu paštu. Namuose buvau apie 23.00 val., žengiau tris žingsnius per slenkstį ir kritau veidu į patalus.

"Vytis" atvyksta į Vilniaus geležinkelio stotį.

Koks būtų bendras šios kelionės įvertinimas? Jeigu sąžiningai, tai 7.5 balai iš 10 balų. Dalį malonumo nuima ilga kelionė į Šiaulius ir stresas dėl galimo vėlavimo. Kiti turistai likosi Šiauliuose nakvoti, galbūt ateityje apsvarstysiu ir tokią galimybę. Pati ekskursija buvo daugiau pramoginė nei pažintinė ir reikalaujanti pakankamo fizinio mobilumo; traukinys nebuvo pritaikytas asmenims su judėjimo negalia (nebent būtų galima kažkaip perkant bilietus susitarti?). Tauragėje sustojimas buvo nereikalingas, nes be tuščio stoties pastato ten nebuvo ką veikti, o štai Pagėgiuose laisvo laiko stipriai pritrūko. Ekskursijos „vinis“ buvo Lyduvėnų tiltas, juo pravažiavome du kartus. Ateityje programą galima tobulinti: galbūt atsisakyti užsukimo į Radviliškį, kuriame sudeginama daug laiko dėl infrastruktūros netobulumo, organizuoti ekskursiją po Pagėgius su sočiais pietumis-degustacija ir galbūt prijungti Šilutę? Bet kuriuo atveju šitokia ekskursija yra puikus nišinis produktas, jau net išbandytas iš Klaipėdos pusės su puikia pažintine programa „Traukiniu į Pagėgius per laiką, skonius ir istorijas“.

Renginį organizavo „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Gatvės gyvos“. Tai buvo vienkartinis renginys-tą noriu pabrėžti, nes sulaukiau daug klausimų, kur galima įsigyti bilietus į šią kelionę. Manau, tokios kelionės galėtų būti organizuojamos ir dažniau, nes susidomėjimas tikrai yra.

Kelionės „Traukiniu per Lyduvėnų tiltą- ekskursija legendiniu plieno keliu“ išlaidos:

Kelionė pramoginiu-ekskursiniu traukiniu: 22,00 EUR
Kelionė traukiniu Vilnius-Šiauliai-Vilnius: apie 30,00 EUR
Maistas, gėrimai, suvenyrai: apie 10 EUR (maistas iš namų)
Viso: 62,00 EUR (jeigu neateis kokia sąskaitą už roamingą su Mordoru)

Ar Jūs šiemet turėjote kokių nors įdomių išvykų traukiniais Lietuvoje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Lyduvėnaitė

Juros periodo parkas Jelgavoje: vienos dienos kelionė traukiniu iš Vilniaus.

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Tue, 14 Jul 2026 19:54:16 +0300

„Niekada nesakyk niekada,”- yra tokia patarlė. Po pernai metų Jelgavos smėlio skulptūrų festivalio nusivylimo buvome jam padėję kryžių, bet šiemet internete pamačiau tikrai labai įspūdingas smėlio skulptūras ir nusprendžiau dienai nubildėti traukiniu jų pasižiūrėti. Anksčiau į ledo skulptūrų festivalį žiemą ir smėlio skulptūrų festivalį vasarą tekdavo važiuoti per Rygą. Žiemą šią kryptį siūlo ir kelionių agentūros, kurios jį kažkodėl visiškai ignoruoja vasarą, kai norinčių keliauti irgi tikrai būtų.

Jelgavos smėlio skulptūrų parko foto sienelė. Žurnalistinio darbo sąlygos- kaip matote.

Traukinio sąstate tik trys vagonai, maršrutas Vilnius-Ryga-Talinas su tarpiniais sustojimais praktiškai pilnas, tuščių vietų matosi vos viena kita. Aiškiai išsiskiria užsienio šalių turistai, vykstantys į Rygą; girdisi ir latvių kalba. Nors iki Jelgavos reikia važiuoti keturias valandas, kelionė neprailgsta- net neatsiverčiu savo pasiimtos knygos.

Pas braliukus važiuoju kaip pridera- reisą vykdo "Baltijos kelias".

"Baltijos kelias" pasiruošęs startui.

Jelgavos geležinkelio stotyje nedidelė istorinė ekspozicija.

Jelgavoje lyja. Prie Jelgavos geležinkelio stoties yra visuomeninio transporto sustojimas. Turistams pritaikytos informacijos apie visuomeninį transportą nėra, bet čia visų provincijos miestelių bėda. Įlipimas per priekines duris, bilietus parduoda vairuotojas. Mokėti galima bekontakte banko kortele, pilna kaina 0,85 EUR. Važiuoju tris sustojimus. Geru oru galima ir pasivaikščioti, bet dangus grūmoja nejuokingai.

Turistiniai laivukai liūdi lietuje.

Šeštadienis, apie vidurdienį.

Naiviai tikėjausi, kad lietingu oru mano mylima Rotundos „Silva“ kavinė prie Pašto salos bus tuščia ir nors kartą nereikės eilėje grumdytis. Lauko terasa neveikia dėl lietaus, bet pačioje kavinėje užimti beveik visi staliukai. Iš aprangos matau, kad dauguma svečių – sportiškai ir patogiai apsirengę turistai. Užsisakau arbatos ir desertą. Fone groja romantiška muzika. Už lango lyja. Sėdžiu sau šiltai, mėgaujuosi skanumynu ir džiaugiuosi, kad atvažiavau nepaisant blogo oro. Labai rekomenduoju šią kavinę.

Visada mėgstu sėdėti antrame aukšte.

Ne, čia ne iš meniu, čia iš dekoracijų.

Earl Grey arbata ir pyragaitis.

Labai skanus desertas.

Kiek nerimauju, ar pavyks į smėlio skulptūrų parodą įsigyti bilietą banko kortele. Nerimauju be reikalo, nors kokius dešimt eurų kišenėje grynais reiktų turėti. Šiemet smėlio skulptūrų festivalio tema buvo Juros periodo parkas. Labai įspūdingi darbai šiemet! Festivalio atidarymo dienomis bilietas kainavo 15 EUR, o dabar iki vasaros pabaigos (arba kiek leis oro sąlygos) kainuoja tik 3 EUR, papildomai taikomos nuolaidos studentams, senjorams, vaikams… Kadangi lyja, tai žmonių nedaug, o dešinys batas ima leisti vandenį stipriau nei kairys, atspindėdamas oro prognozę ir mano politines pažiūras. Kai jau batas ima žliugsėti kaip radikalioji dešinė, ieškausi kur galima pradžiūti. Labai skųstis nesinori, vasara jau keli metai iš eilės šalta ir šlapia, kitokių vasarų turbūt jau ir nebebus…

Visame mieste pilna juros periodo parko reklamos.

Vienas iš Jelgavos akcentų.

Liepos vidurys, kad jį kur...

Labai puiki mintis- foto sienelės su įvairiais dinozaurais.

Mano mylimiausia dinozaurų rūšis.

Raskite dešimt skirtumų.

"Čia buvo Haris Poteris"?

Juros periodo parkas Jelgavoje.

Viena dinozauro akis užmerkta, kita- atmerkta.

Sėdėjo pirmykščiai žmonės, žiūrėjo į Netflix, t.y. laužą, ir babach- žvėris įsiveržė.

Dinozaurų raiteliams eismas draudžiamas.

Foto sienelė.

Sveikiname, pas jus-trynukai!

Labai kruopščiai atkurta vandenyno dugno augalija.

Pagrindinis kelias- dinozaurams. Laukiame kamštyje, kol pramigruos.

Ši skulptūra nuotraukoje gražesnė nei tikrovėje.

Pirmos vietos laimėtojas. Oleksiy Poda, Ukraina.

Tik lizde ir tupėti tokiu oru.

Labai mielas dinozauras.

Rūšių draugystė.

Kas ten jam akyje peri?

Žiuri simpatijos prizas.

Labai įspūdinga skulptūra.

Vasaros vidurys, reikia šilčiau apsirengti.

Kūtvėla dirba bet kokiu oru.

Kūtvėla grožisi smėlio skulptūromis Jelgavoje.

Kelio nuorodos tikrai nepaklaidins.

Kūtvėla pagaliau surado kur jos lietsargis. Tai dabar šlapią reikės visur tąsytis... Dinozauro protas, nu.

Užsuku į Jelgavos turizmo informacijos centrą. Čia įsigyju suvenyrų. Šiandien šeštadienis, todėl turizmo informacijos centro darbuotojams nėra kada prisėsti, nes turistai užeina pavieniui arba grupėmis. Čia yra ir nemokamas tualetas lankytojams. Man pataria aplankyti Senamiesčio namą. Informacinius bukletus gaunu lietuvių kalba- pasak turizmo informacijos centro darbuotojos, lietuviai yra turistai numeris vienas Jelgavoje. Mintyse pasižymiu, kad kitą kartą norėsiu aplankyti ir TIC bokšte įrengtą parodą. Kodėl bokšte? Antrojo pasaulinio karo metais čia stovėjusi bažnyčia buvo apgriauta sovietų oro atakos metu, paskui sovietmečiu bažnyčia buvo sunaikinta galutinai, išliko tik jos bokštas.

Mano dideliam nusivylimui, netoli Jelgavos autobusų stoties esantis bistro „Silva“, kur galima greitai ir nebrangiai pavalgyti, nedirba savaitgaliais. Laimei, netoliese yra prekybos centras ir jame yra latviškasis „Čili pica“ filialas. Laiku ateinu, nes šiandien Jelgavoje daug šventiškai pasipuošusių žmonių, vyksta mokslo metų baigimo šventė, visi eina pavalgyti šeimomis. Reikia papietauti sočiai, nes laukia dar ilga diena. Užsisakau burgerį su traškia vištiena. Burgeris skanus, gruzdintos bulvytės labai vidutiniškos, o tzadziki parodijos padažas -viena neviltis.

Taip atrodo dviženklis skaičius eurų.

Vienas iš gražesnių pastatų rajone.

Rododendrai jau nebežydi.

Kažkas pametė knygas.

Gal kas galite išversti į lietuvių kalbą?

Jelgavos senamiesčio medinis namas pasiekiamas pėsčiomis per kokias 15 min. Esu vienintelė turistė. Lankymo kaina 4 EUR, sumoku banko kortele.

Jelgavos Senamiesčio namas yra nacionalinės reikšmės architektūros paminklas, vienas seniausių ir vertingiausių medinių gyvenamųjų namų Jelgavoje, išlikęs iki šių dienų. Per Antrąjį pasaulinį karą kone visi miesto pastatai buvo sugriauti. Jelgavos Senamiesčio) gatvės kvartalas susiformavo XVIII–XIX a. Tai – seniausia Jelgavos miesto architektūrinė dalis, kurioje yra per karą nesunaikinti mediniai pastatai. Kvartale išliko istoriškai susidaręs unikalus gatvių tinklas ir tankiai sustatyti pastatai. Šis namas yra netoli istorinio Jokūbo kanalo ir miesto įtvirtinimo pylimo.

Namas mūsų laikus pasiekė avarinės būklės, jam išgelbėti vykdytas sudėtingas ir unikalus procesas Latvijos masteliu – namas buvo pakeltas maždaug 30 centimetrų, kad galėtų būti pastatomi nauji pamatai, tada pastatas buvo nuleidžiamas atgal ir restauruojamos originalios medinės konstrukcijos. Rasta įrodymų apie tai, kad bėgant laikui pastatas buvo perstatytas kelis kartus – iš pradžių jis buvo mažesnis, o vėliau buvo praplėstas ir paaukštintas. Kai kuriose patalpose iš dalies išsaugotos trigubos lubos, būdingos XVII ir XIX a. mediniams pastatams Latvijoje. Renovacijos metu naudotos istoriškai artimos technologijos – luboms, sienoms ir grindims naudota kiek įmanoma daugiau esančių ir atrestauruotų statybinių medžiagų, o grindų atnaujinimui – senųjų plytų; eksponuotas statybos metu atkastas namo rūsys ir unikali pastogė, o sienų plyšiai kimšti samanomis ir linų pakulomis, senovėje užtikrindavusios termoizoliaciją. Durys sukurtos pagal istorinių durų piešinius. Šis namas savo koncepcija primena Vilniaus Užupio rajone esantį Medinės architektūros muziejų. Man patiko, kad galima pamatyti daug gražiai sutvarkytos „anatomijos“ kaip toks namas buvo statomas, kaip dengiamas stogas, labai įdomi ir pačios vietovės istorija. Manau, kad čia verta samdytis vietinį gidą, tikrai būtų įdomi ekskursija. Labai patogu, kad yra įrengtas liftas, tai labai palengvina lėčiau judančių turistų dalią.

Jelgavos Senamiesčio namas.

Senojo namo planas.

Tas barankas pamačiau ir viskas, naktimis nebemiegu kaip noriu...

Jokūbo kanalo istorija.

Labai įdomi informacija apie langus.

Labai moksliškai parašyta.

Šiose skryniose sukaupta Jelgavos istorija ir išmintis.

Palėpėje parodo, kaip seniau būdavo dengiamas stogas.

Čerpinė dalis palikta atvira, vietomis pralyja.

Man visada buvo įdomu, kam reikalingas tas kabliukas kokliuose. Tai va kam!

Siūbuoja šiaudinis sodas.

Jelgavos Senamiesčio namo anatomija.

Namo vidus buvo ištapytas net kelis kartus.

Čia buvo išorinė namo siena, po namo perstatymo tapo vidine siena.

Kai tu 1,76 cm ir reikia daboti, kad kakton negautum....

Rūsio lobynas.

Galvoju, kad šis Jelgavos rajonas man visai nepažįstamas. Čia yra ne tik Senamiesčio namas, bet ir kažkas panašaus į Tautinių amatų centrą, dėl kurio lankymo man dar reikės pasitikslinti informaciją. Netoli yra bažnyčia, į kurią šiandien nepatekau- buvo uždaryta. Pasižymiu mintyse, kad čia reikės sugrįžti.

Vietinis kaCinas.

"Glostykite mane, glostykite..."

Šioje gatvėje ir aplink netrūksta informacinių stendų apie krašto istoriją.

Ne kožnam medinukui lemta tapti muziejumi.

Medinė Jelgavos architektūra.

Turiu atgalinį traukinio bilietą į Vilnių ir laiko lieka ne tiek jau ir daug, apie pusantros valandos. Mano planą nusiimti grynųjų pinigų aplankyti Kuršo hercogų laidojimo kriptą „nulyja“ nedraugiškas lietus. Gelbėjuosi po stogu elegantiškai atrodančioje kavinėje. Jelgavoje mane kartais apima labai keistas jausmas paėjus toliau nuo Pašto salos: mūsų provincijos miesteliai labiau prižiūrėti, o čia paryžietiško stiliaus kavinė atsidariusi ant ištrupėjusio šaligatvio, apaugusio piktžolėmis, daug pastatų apleista. Netoli Senamiesčio namo yra keletas medinių namų, kurių būklė tiesiog apverktina. „Jelgava-kontrastų miestas?“

Nu ir kaip ištarti šitą pavadinimą?

Tiltas per Lielupės upę Jelgavoje.

Jelgavos rūmai, kurioje yra Kuršo hercogų laidojimo kripta.

Jelgavos rūmai.

Vartai, atverti svetingai.

Čia daug istorijos nuplaukė Lielupės vandenimis.

Dangus kiek prasiblaivė.

Tradiciškai apsilankymą Jelgavoje baigiu Kuršo hercogų rūmuose, kuriems šiandien laiko dėl lietaus ir ilgos kelionės pritrūksta. Vėlgi- mintyse pasižymiu kitam kartui. Matau, kad bręsta rimtesnė kelionė su nakvyne. Visuomeninio transporto autobusu atvažiuoju beveik iki pat stoties (prie stoties stoja ne visi maršrutai). Iki traukinio dar pusvalandis laiko, per kurį lyja, lyja, lyja… Traukinys atvyksta laiku, vėlgi praktiškai pilnas. Turiu laiko peržiūrėti kelionės nuotraukas, sugromuliuoti įspūdžius.

Prisipažinkite, kas žiūrėjote šitą multiką?

Miesto ženklai.

Gera prasieiti senu suvešėjusiu parku, tiesa?

Lačplėsis.

Moderniškasis traukinys Ryga-Jelgava-Ryga.

Kelionės į Jelgavą išlaidos (suapvalinta į didėjimo pusę):

Traukinys Vilnius- Jelgava- Vilnius: 44,00 EUR
Visuomeninis transportas Jelgavoje: 2,00 EUR
Lankytinos vietos: 4,00 EUR
Maistas, gėrimai, užkandžiai: 22,00 EUR
Suvenyrai, kitos išlaidos: 5,00 EUR

Viso: 77,00 EUR

Kaip „Aš daugiau nevažiuosiu į Jelgavą“ pavirto 77,00 EUR- aš nežinau. Turbūt juodoji magija, ne kitaip. O Jums irgi taip būna?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pterodaktilytė

Kėdainiai: daugiau nei agurkai – kuo žavi miestas prie Nevėžio?

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Thu, 2 Jul 2026 16:18:23 +0300

Kelionės partneris: Kėdainių turizmo ir informacijos centras.

Šiemet Kėdainiai yra Lietuvos kultūros sostinė. Šį garbingą ir įpareigojantį titulą jie oficialiai gavo šių metų paskutinę sausio dieną prie užšąlusio Nevėžio spaudžiant -19’C šaltukui. Mes pasidairyti po Kėdainių senamiestį ir pasidomėti karščiausiomis turistinio sezono naujienomis keliaujame spaudžiant +24’C šiltukui, bet pavadinkime tai sveika opozicija.

Kėdainiai nebus Lietuvos kultūros sostine kiekvienais metais, bet kiekvienais metais jie bus Lietuvos viduryje ir, tikiuosi, pasiekiami traukiniu. Mus pasitinka Kėdainių turizmo ir verslo informacijos atstovė Sonata Gabševičienė ir globoja visos viešnagės metu. Ji patvirtina, kad atvykti traukiniu į Kėdainius svečiams tikrai labai patogu tiek iš Rygos, tiek iš Klaipėdos.

Kūtvėla ir Nevėžis Kėdainiuose.

Ryto kavą geriame „Kavamanija“ kavinėje. Kėdainiuose yra dvi šio tinklo kavinės, viena jų įsikūrusi senamiestyje, o mūsiškė - J. Basanavičiaus gatvėje 91 arba, kaip vietiniai sako, „prie bokšto“. Šis patikslinimas nurodytas net oficialiame kavinės tinklalapyje. Mano nuomone, čia yra tikrų tikriausias kokybės garantas, kad verslas priklauso vietiniam žmogui. Mes, vilniečiai, turime savo „prie barbakano“, kauniečiai dažnai sako "prie Soboro", o Gerb. Skaitytojas gal irgi ką nors panašaus turite? J. Basanavičiaus gatvės „Kavamanija“ siūlo ne tik kavą ir desertus, bet ir vėlyvuosius pusryčius, tik juos geriausia užsisakyti iš anksto telefonu.

Rytinė kava.

Kėdainių kavos plantacijos. Va jums ir globalinis atšilimas.

"Kavamanija".

"Kavamanija" asortimentas.

"Kavamanija" Kėdainiuose.

„Saviakai“,- apie „Kavamanijos“ įkūrėjus Vaigą ir Beną Cechanavičius savo kėdainiečiai socialiniuose tinkluose. Bet argi galima tikėti ką žmonės gatvėje šneka? Ne tai kad galima, o netgi ir reikia, todėl aš išslenku iš kavinės, sėkmingai apsimetu gėlių klomba, prisiderinu prie aplinkos ir dairausi. „Anksčiau vyrai su alum čia sėdėdavo,“- prie staliuko lauke kavą gurkšnojančius pažįstamus vyrus pasveikina praeivis, bet šie nepyksta. O praeivio žodžiuose yra tiesos krislas: „Be alkoholio neišgyvensite“ fraze „Kavamanijos“ įkūrėjai buvo gąsdinami nuo Adomo ir Ievos laikų. Tik štai durys čia neužsidaro nuo lankytojų srauto.

Toliau vykstame ten, kur pėsčiųjų tiltas per Nevėžį jungia istorines Aukštaitijos ir Žemaitijos žemes. Čia, kur driekiasi Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo „Isos slėnis“, kur metų pradžioje buvo šventiškai inauguruota Lietuvos kultūros sostinė, susitinkame su Kėdainių kultūros sostinės komunikacijos vadovu Benu Cechanavičiumi. Žurnalistams įdomu, kaip atrenkamos kultūros sostinės, nes dėl šio garbingo titulo grumiasi ne viena vietovė. Projektas labai atsakingas, jį teikiant jau reikia nurodyti visų metų programą. Žinomos ir sekančios dvi Lietuvos kultūros sostinės: 2027 m. estafetę iš Kėdainių perims Pasvalys, o 2028 m. - Zarasai. Bet iki metų pabaigos dar daug vandens Nevėžiu nutekės, o Kėdainiai pateisins savo šūkį: „Įspūdidinga“.

Kėdainių rotušė- viena iš išlikusių trijų rotušių Lietuvoje.

Kėdainiai prisimena savo didikus Radvilas.

Niekada neasocijavau Kėdainių su menu. Su agurkais- taip. Su Radvilomis- taip. Pasirodo, kad Kėdainių dailės mokykla dabar užima net dvi buvusias sinagogas: Didžiąją sinagogą ir Smilgos gatvės sinagogą (piešimas, tapyba, tekstilė). Didžiąją vasarinę sinagogą žydai ėmėsi statyti 1784 m. Statyba užtruko trejus metus, o vidaus įrengimas- visus dvidešimt trejus metus, bet įrengus sinagogą žydų bendruomenė džiaugėsi, kad ši sinagoga yra puošniausia ir gražiausia Lietuvoje. Nors ir gražiausia Lietuvoje, sinagoga buvo nešildoma. Moterims melstis buvo pristatytas dviaukštis medinis priestatas. Yra žinoma, kad sinagoga buvo gražiai ištapyta, viena iš figūrų lubose buvo milžiniška žuvis Leviatanas. Antrojo pasaulinio karo metais žydų bendruomenė buvo sunaikinta, sinagogoje buvo įrengtos arklidės, sovietmečiu- sandėliai. Puošnusis vidaus interjeras buvo sunaikintas. Po Nepriklausomybės atgavimo, sinagoga grąžinta Lietuvos žydų bendruomenei, ji pastatą padovanojo savivaldybei. Pastatas buvo restauruotas Kultūros paveldo departamento ir Kėdainių rajono savivaldybės lėšomis ir čia įsikūrė Kėdainių dailės mokykla, vykdanti vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą.

Kėdainių dailės mokykla.

Naujai ištapytos lubos.

Keramikos klasė.

Keramikos klasės darbas.

Keramikos klasės darbai.

Pasivaikštome po klases. Lubose čia vėl išpiešta žuvis, tik nebe Leviatanas. Manau, kad iš mūsų grupės būtų daug norinčių čia mokytis, nes kainos labai demokratiškos. Aš net lipdymo iš molio patirties turiu: iš molio nulipdžiau susirangiusį žaltį per edukaciją Latvijoje, tik teko jį palikti krosnyje žiestis, o vėliau draugė latvė atvažiavo į svečius ir atvežė tą mano šedevrą, tik kažkodėl labai juokėsi. Spėju, kad iš pavydo?

Ant Smilgos gatvės sinagogos sienos puikuojasi užrašas, kad čia mokėsi Vilniaus Gaonas. Šią sinagogą XIX a.vid. savo lėšomis pastatė turtingiausias miesto siuvėjas Ilja Vilneris. Sakoma, kad po ginčo su žydų varguomene jis nusprendė pastatyti atskirą sinagogą turtingiems sąjungos amatininkams ir mėsininkams. Po Holokausto sinagoga prarado savo paskirtį, todėl sovietmečiu sinagogoje buvo įrengta kepykla, vėliau veikė parduotuvė, o paskui - sandėlis. Po Nepriklausomybės atgavimo sinagoga buvo restauruota ir perduota Lietuvos žydų bendruomenei, minint 200-sias Vilniaus Gaono mirties metines atidengta memorialinė lenta. Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sprendimu ir Lietuvos žydų bendruomenės pritarimu, savivaldybės administracijai leista 50 metų neatlygintinai valdyti ir naudotis sinagogos pastatu, taip čia įsikūrė Kėdainių dailės mokyklos piešimo, tapybos ir tekstilės klasės.

Smilgos gatvės sinagoga.

Čia studijavo Vilniaus Gaonas.

Smilgos sinagogos klasėje.

Žygeivė Kūtvėla įvertino aulinuką.

Jau išmokome naują žodį „įspūdidinga“, bet išgirstame ir dar vieną kėdainietišką aktualiją - žodį „gurkti“, reiškiantį godų valgymą. Kėdainių senamiestyje yra parduotuvė „Gurkė“, kur Agurkų muziejaus įkūrėja Justina Kočetova papasakoja apie Kėdainius garsinančią produkciją. Pirmuosius žydus į Kėdainius pasikvietė Kristupas Radvila XVII a. Tačiau neturtingiems žydams „dėžutininkams“, kurie savo turtą gali atsinešti maiše ant kupros, neleista kurtis Kėdainiuose. Kėdainiams reikėjo žydų su kapitalu, kuris leistų pasistatyti namus ir pradėti verslą, iš kurio galėtų mokėti mokesčius. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, privačių miestų, kokiu buvo Radvilų Kėdainiai, nebeliko, nebeliko ir draudimo į Kėdainius keltis neturtingiems žydams. Šie neturėjo iš ko pragyventi, ėmė nuomotis mažus žemės plotus ir auginti tai, kas buvo paklausu. Taip jau likimo buvo, matyt, nuskirta, kad Kėdainiuose paklausu buvo agurkai. Geležinkeliui pasiekus Kėdainius XIX a., agurkai buvo eksportuojami į Latvijos uostus.

Kūtvėla ruošiasi degustuoti agurkų skanėstus.

Kūtvėla maskuojasi, kad prisiderintų prie kraštovaizdžio. Atrodo, kad pavyko?

Teko girdėti, kad nelabai kėdainiečiai mėgsta būti asocijuojami su agurkais. Bet juk ne vienas Lietuvos miestas ir miestelis garsėja valgomais dalykais: Žagarė garsėja vyšniomis, Joniškis- virtieniais, Palanga- stintomis, Viduklė- koldūnais, Karmėlava- cepelinais… Jogailos dvaro knygose agurkai ir medus įrašyti du ar tris kartus. Manoma, šis desertas mūsų kraštus pasiekė iš Graikijos. Dabar turime savo Graikiją agurkų klausimais Lietuvoje,- Kėdainiuose. Apžiūrime Agurkų muziejų, padegustuojame agurkų su medumi ne ką blogiau nei Jogailos dvariškiai, zefyrų ir net šokolado su agurku,

įvertiname parduotuvės asortimentą. Tokios degustacijos rengiamos iš anksto susitarus, bet užsukti į Agurkų muziejų ir įsigyti lauktuvių iš Kėdainių galima parduotuvės darbo valandomis.

Skanaujame "Gurkės" parduotuvės asortimentą.

Agurkų džemas.

Ešerio užtepėlė.

Vienas iš Agurkų muziejaus eksponatų.

Agurkų slėgimo priemonė.

Agurkiniai ledai.

Tradicinių amatų centras Arnetų name pristato tradicinius amatus. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad amatas nėra tiesiog hobis, kuriuo žmonės užsiima kas antrą sekmadienį po pamaldų. Tam, kad veikla būtų pripažinta amatu, reikia įrodyti veiklos ilgaamžiškumą, tęstinumą; tuo ir skiriasi tradiciniai amatininkai ir tradicinių amatų meistrai. Kodėl namas vadinasi Arnetų namu? Jį XVII a. vid. pastatė škotas, pasiturintis javų pirklys Jonas Arnetas (John Arnot). Paskui jį nupirko evangelikų reformatų bendruomenė, įrengė kleboniją. Didžioji patalpų dalis per XIX–XX a. rekonstrukcijas prarado autentiškas formas ir bruožus. Juos išlaikė tik dvi šiaurinio ir dvi rytinio korpusų patalpos, kupolo formos virenė su atviru židiniu, nedidelė skliautuoto tualeto patalpa prie kamino (šildoma tupykla tais laikais buvo kaip koks penthauzas šiandien) ir po abiejų korpusų sandūra išmūrytas dviejų patalpų skliautuotas rūsys su tambūru ir laiptine iš kiemo. Evangelikų reformatų nuosavybe namas buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Po Nepriklausomybės atgavimo jis grąžintas bendruomenei, išnuomotas Kėdainių rajono savivaldybei. Paties Jono Arneto likimas neaiškus, liko tik jo namas ir vardas. Apžiūrime namą iš vidaus, pasigrožime atkurtu vidaus interjeru, paskui nusileidžiame į gerai išsilaikiusius rūsius. Arnetų namo lankymas nemokamas, tik reikia pasidomėti darbo laiku, nes savaitgaliais, žinoma, turistiniai objektai regionuose nedirba. Galimai kažkada Arnetų namas bus atvertas lankymui paskutinį mėnesio sekmadienį kartu su nemokamais muziejais.

Arnetų namas Kėdainiuose.

Įspūdingi šiaudiniai sodai.

Audimo staklės.

Rūsyje- medžio drožėjo dirbtuvės.

Manoma, tai- ledo kirtiklis.

„… prašau […], kad be didelių išlaidų ir iškilmių […] palaidotumėte Kėdainiuose, didžiojoje evangelikų bažnyčioje, funduotoje mūsų kunigaikščių protėvių, prie jų palaikų, kurie ten sudėti.“- iš Jonušo Radvilos dukros Onos Marijos Radvilaitės 1667 m. sausio 21 d. testamento.

Radvilų kripta Kėdainiuose.

Nauji vargonai.

Man primena garsiąsias Radvilų patrankas, ar ne?

Nei vienas apsilankymas Kėdainiuose neapsieina be pagarbaus galvos nulenkimo prie Radvilų giminės kriptos Evangelikų reformatų bažnyčioje. Tai pirmoji atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Mauzoliejuje saugomi kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai. Onos Marijos Radvilaitės paskutinė valia atgulti Kėdainiuose nebuvo įgyvendinta, ji palaidota Karaliaučiaus katedroje, Brandenburgo kurfiurstų ir Prūsijos kunigaikščių kriptoje. Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia buvo nusiaubta sovietmečiu, sunaikintas interjeras, išniekinta kripta. Tai, ką matome šiandien, yra kruopštaus restauravimo vaisius. Džiugu, kad artėja prie pabaigos reikšmingas kultūrinis projektas „Kėdainiams reikia vargonų“: jau baigti iš Vokietijos atgabentų vargonų montavimo darbai, šiuo metu vykdomi paskutiniai derinimo darbai. Koją kiša tai, kad bažnyčia nešildoma ir žiemą dėl šalčio tokie darbai vykti negali, bet tikimąsi kad rudenį naujieji vargonai jau sugaus po bažnyčios skliautais.

Radvilų giminės kripta.

Evangelijos žodis.

Toliau mūsų kelias veda atgal prie istorinio sinagogų komplekso, kur Mažojoje žieminėje sinagogoje veikia Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras. Sinagoga buvo šildoma, joje buvo ne tik meldžiamasi, bet ir studijuojama Tora, posėdžiaudavo bendruomenės teismas. Statybines medžiagas parūpino tuometinis Kėdainių savininkas grafas Marijanas Čapskis. Antrojo pasaulinio karo metais Kėdainiai trumpam tapo vienos žymiausių judaizmo dvasinės akademijos – Myro ješivos – prieglobsčiu. Karo metais ir sovietmečiu nustekenta sinagoga dabar restauruota, vidaus projektavimas matosi žymiau aiškiau, negu greta esančioje Didžiojoje sinagogoje: matosi erdvių padalijimas į vyrų ir moterų puses, keturiais stulpais aprėmintos bimos vieta (pakyla Torai skaityti), skliautuota niša prie buvusio Aron ha Kodešo (Toros laikymo vieta), plokščios lubas, dekoruotos aštuoniakampėmis nerviūromis.

Daugiakultūris centras Kėdainiuose.

Myriaus ješivos atminimas.

Grafikos darbų paroda.

Senasis sinagogų kompleksas.

Dabar čia rengiamos parodos, vyksta koncertai. Pirmajame aukšte šiuo metu pristatoma unikali paroda „Impresionistų grafika“, nes kultūros sostinės titulas įpareigoja Kėdainiuose pristatyti aukšto lygio renginius. Grafikos darbus parodai paskolino privati Prancūzijos Kesauri šeimos kolekcija „La Collection Kesauri“. Antrame aukšte, buvusioje moterų galerijoje, veikia ekspozicija „Ich bin Keidaner“, pristatanti Kėdainių žydų bendruomenės istoriją. Ekspozicija nedidelė, bet labai įtrauki.

"Ich bin Keidaner,"- taip prisistatydavo Kėdainių žydai.

Akmenys ekspozicijoje, nes iš Kėdainių žydų bendruomenės ir teliko tik akmenys...

Košerinis ir nekošerinis maistas.

Kėdainių agurkų pramonė.

Labai mėgstu beigelius. Skanu, o dar ir apsauga visokeriopa! Geriau nei draudimas.

Pietaujame restorane „Grėjaus namas“, kur mus pasitinka savininkas Mantas Petrulis. Namas paminėtas miesto inventoriaus sąraše 1765 m. Jo savininkas škotas Jokūbas Grėjus (Jacob Gray) 1731 m. su keliais bendraminčiais įsteigė pirmąją akcinę bendrovę Lietuvoje, ėjo magistrato teismo tarėjo pareigas, o 1741 m. buvo išrinktas miesto burmistru, bet išpardavęs turtą 1767 m. išvyko į Rygą. Vėlgi, liko tik jo namas ir vardas. Viešbutis ir restoranas čia veikia jau daugiau kaip dvidešimt metų.

Mums užsakytas degustacinis meniu. Pirmas patiekalas- legendinis škotiškas hagis. Aš nesu subproduktų mėgėja, man vėdarai ir šaltiena yra baisiausi dalykai pasaulyje. Apie hagį buvau girdėjusi, kad jis gaminamas iš kimšto avies skrandžio- jau pats vaizdas man britkus. Mums paaiškina, kad į tą skrandį sudeda avies subproduktus ir avižines kruopas, o tada kepa. Iškeptą hagį prapjauna ir patiekia tai, kas buvo sukepta viduje. Kai patiekalas atkeliauja mums ant stalo, turiu pripažinti, kad tas hagis ne toks jau ir baisus… Jis patiektas su bulvių ir pastarnokų koše. Paskui internete skaičiau, kad jis būna patiekiamas su ropių ir morkų koše, ne pastarnokų, bet už kiek pirkau-už tiek ir parduodu. Taip to hagio bijojau, kad pirma su šaukštu ant jo puoliau, nes su baime reikia kovoti, net jeigu tavo rankose yra tik šaukštas! Skonis kažkiek primena anties kepenėlių paštetą. Mums labai patiko, šis patiekalas visiems paliko gerą įspūdį.

Škotiškas hagis ant mūsų stalo.

XVIII a. škotų poetas Robertas Burnsas (Robert Burns) netgi sukūrė poemą apie hagį. Jeigu sugebėsite neužsikirsdami perskaityti pirmąjį posmą- sveikinu, Jūs išlaikėte blaivybės testą, Motiejus Valančius spaudžia Jums ranką.

“Fair fa’ your honest, sonsie face,
Great Chieftain o’ the Puddin-race!
Aboon them a’ ye tak your place,
Painch, tripe, or thairm:
Weel are ye wordy of a grace
As lang ‘s my arm.”

Blaivybės testo gali ir prireikti, nes šeimininkas neplanuotai pasiūlo paragauti dviejų rūšių škotiško viskio. Vienas dūminis, kitas- maišytas. Viskio ragautojų mūsų tarpe nedaug, bet jeigu šeimininkas siūlo, tai svečio pareiga neatsisakyti, todėl prašau abiejų. Man dūminis viskis labai patiko!

Karštas patiekalas, irgi užsakytas iš anksto, - Radvilų troškinys iš jautienos. Jį į meniu įtraukti rekomendavo prof. Rimantas Laužikas. Šis patiekalas sukelia įvairių emocijų prie mūsų stalo. Jautiena troškinta su prieskoniais, ryškiai išsiskiria kuminas (ne kmynas, o būtent kuminas) ir užgožia mėsos skonį. Aš asmeniškai mėgstu, kai mėsa turi mėsos skonį, žuvis turi žuvies skonį, ir t.t., bet su istoriniais receptais sunku ginčytis. Prieskonių gausa istoriniais laikais liudijo namų šeimininko turtingumą, o juk kalbame apie tokią giminę kaip Radvilos!

Radvilų troškinis iš jautienos su daržovėmis.

Desertui ragaujame ledus su agurkais, kurie savo forma primena karūną ir taip atkartoja Kėdainių pėsčiųjų tilto siluetą, jie netgi taip ir vadinasi- „Tiltas per upę“. Šis desertas yra nuolatiniame meniu. Tie, kurie paprašė prie ledų midaus, įvertino juos geriau nei mes likę, nes tekstūra primena naminį sviestą, o skonis-joks. Pagramdžiau šaukšteliu ir likau nesupratusi.

Agurkiniai ledai Kėdainiuose.

"Grėjaus namas" viešbutis ir restoranas.

Po sočių pietų mūsų laukia popietinė mankšta: Kėdainių minareto lankymas. Jis yra parke netoli geležinkelio stoties, buvusioje Kėdainių dvaro teritorijoje. Dvaras ir parkas atsirado XIX a. valdant grafams Čapskiams, po 1863 m. sukilimo dvaras konfiskuotas ir nuosavybė perėjo rusų armijos generolui grafui Eduardui Totlbenui. Jis rūmus rekonstravo, pertvarkė parką, o karams su Turkija atminti ir parkui papuošti apie 1880 m. parke pastatė aivaną, mečetę ir minaretą. Išliko tik pastarasis.

Įveikti 78 laiptelius vienu metu leidžiama ne daugiau keturių žmonių. Sraigtiniai laiptai labai siauri, net tokiai smilgai kaip aš būtų sunku apsisukti, nėra jokių poilsio aikštelių. Nuo viršaus, deja, neatsiveria vaizdinga panorama, bet pati patirtis įdomi. Nežinau, kokie bus aplinkos tvarkymo darbai, bet matau potencialą lauko kavinei. Atvykę traukiniu galėtų atsikvėpti prie puodelio kavos, įveikę minaretą galėtų pasilepinti porcija šaltų ledų. O jeigu dar gražiai apsodinti rožėmis… Saldainiukas, o ne minaretas čia tada bus. Kol kas minareto lankymo tvarka nėra nustatyta, lauksime daugiau naujienų.

Kėdainių minaretas.

Aukštai. Gal to antro viskio ir nereikėjo...

Aikštelė prie minareto.

Laiptai į Kėdainių minaretą.

Ilsimės pavėsyje, kol kita grupė lipa į minaretą.

Atsisveikiname su Kėdainiais daug pamatę, bet dar daug ir nepamatę. Sunku čia viską per vieną dieną apžiūrėti, verta pasvarstyti apie nakvynę, juolab kad yra ir kur. Netrukus sustojame Pelėdnagių bendruomenės centre, vos 4 km už Kėdainių. Mus pasitinka Pelėdnagių bendruomenės pirmininkė Virginija Vilkelienė. Pirmiausia bandome suskaičiuoti pelėdas, kurias iš medžio išdrožė vietos meistras, bet jų, sakoma, apie keturiasdešimt, tai kur čia visas suskaičiuosi.

Pelėdganiai Kėdainių rajone.

Pelėdų toteminis uoksas.

Tada mus pakviečia į lauko turnyrą ir iškart matosi, kas jaunystėje žiūrėjo kinematografijos šedevrą apie Robiną Hudą, o kas tuo metu užsiiminėjo kažkuo kitu ir žymiai mažiau naudingu. Šalia šaudymo iš lanko, nuo Radvilų troškinio apsunkę turistai gali numesti svorį šlepsėdami ypatingomis slidėmis.

Aš praktikuojuosi atsargiai, neduokdie dar "nuskinsiu" kokią pelėdą.

Išbandyti šias slides norėjo mažuma.

Bendruomenės centre mus pasitinka su muzika ir vaišėmis. Klausomės legendos apie Pelėdnagių pavadinimą, vaišinamės labai skaniu naminiu rabarbarų pyragu ir gilių kava, o galiausiai ant stalo atkeliauja pelėdos kiaušiniai. Jau galvojau, kad po hagio blogiau nebus, bet pasirodo, kad net ir aš galiu klysti. O jeigu rimtai, tai tas „pelėdos kiaušinis“ yra ne kas kita, kaip kepta bulvė su lašinukais. Uoliai krutiname žandais, nes netikėtai iš tikrųjų labai skanu! Lietuviais esame mes gimę ir mums reikia bulvių, ir net pats Radvila čia bejėgis būtų. Mums groja bendruomenės ansamblis „Ašarėna“, interaktyviai sudainuojame „Išėjo tėvelis į mišką“. Šią edukaciją galima užsisakyti pas „Pėlėdų kaimas“. Man padarė įspūdį galbūt ne tiek pati edukacija, kiek vietos gyventojų bendrystė, susitelkimas, sugebėjimas nedidelėje gyvenvietėje organizuoti veiklas.

Muzikinis svečių pasitikimas.

Rištos pelėdos.

"Pelėdos kiaušinis"- kepta bulvė su lašinukais.

Gražus projekto pavadinimas.

Reikės išbandyti šį receptą.

Paskutinis šios kelionės sustojimas buvo sodyba „Pas bitininką“, kur mus pasitiko pats ketvirtos kartos bitininkas Ramūnas Ardavičius. Bitininkas toks charizmatiškas, kad apspintame jį ne blogiau nei jo paties bitės, tai turbūt nuo mūsų gintis jis uždega smilkytuvą. Aš asmeniškai medui esu abejinga, bet su dideliu susidomėjimu stebiu kokius turistinius vaisius neša bitės šioje sodyboje.

Sodyba "Pas bitininką".

Bitininkas ruošiasi bites, o gal ir mus, nuraminti.

Mane iš karto sudomina bičių namelis- čia galima miegoti virš avilio! Apie tokį dalyką aš buvau tik skaičiusi, o kai bitininkas pakėlė suolo dangtį ir parodė kas po juo, tai nejuokais nusigandau- nugi rimtai avilys! Tačiau jaučiu žurnalistinę atsakomybę prieš Gerb. Skaitytoją, kaipgi aš neišbandysiu tokios atrakcijos?! Sukalbu tris sveikamarijas ir guluosi ant suolo. Labai savotiškas jausmas, kai žinai, kad tave nuo avilio gyventojų skiria tik grotelės ir medinis dangtis.

Namelis su bitėmis.

Avilys po lova.

Kūtvėla išbando bičių namelį.

Mūsų grupė apsiginkluoja šaukštais ir spiečiumi nugula šviežią medaus korį. Šeimininkas bitininkas rankos neprilaikydamas pila mums paragauti net penkių rūšių savo gamybos midaus. Mūsų moterys tuoj ir šnara kupiūromis, nes kitur tokio midaus negausi, o čia vietoje paragavai ir patikusį įsigijai, vietinį verslą palaikei, o kur dar tie namie pasilikę, lauktuvių išsižioję ne blogiau kaip tos bitės laukiantys...Vieni privalumai! Programoje buvo numatyta žvakių liejimo edukacija, bet realybėje tai buvo žvakių sukimo edukacija,- kiekvienas susisukome po bičių vaško žvakę. Ši edukacija visiems taip patiko, kad reikėjo mus namo vyte vyti. Vienoje rankoje taurė midaus, kitoje- vaško žvakė, kuom ne tobula kelionės pabaiga?

Šviežias medaus korys.

Degustacijai skirta erdvė.

Užkanda prie midaus. Užtepėlė su miškiniu česnaku.

Midaus buteliai užvaškuojami karštu vašku.

Kūtvėla matuojasi pižamą nakvynei bičių namelyje.

Priemonės žvakėms vynioti.

Labai įtraukus procesas. Mūsų grupei labai patiko.

Bičių vaško žvakė.

Midaus degustacija.

Muzikinę programą šiandien užbaigia 1936 m. vokiška bandonija. Ją mums pademonstruoja ir pagroja kėdainietis Gražvydas Drąsutis, išraitydamas ir polką, ir valsą, ir vargonų verksmą… Unikalus instrumentas ta bandonija: vienas mygtukas gali išgauti skirtingus garsus dumples patraukus ar suspaudus.

Taip atrodo bandonija.

Įspūdidinga? Įspūdidinga! Kviečiu ir Jus atrasti įspūdindingus Kėdainius, aplankyti svetingus šio krašto žmones, paragauti kažko naujo ir neįprasto. Kuris iš šios kelionės lankytinų objektų patiko labiausiai?

Kiti mano reportažai iš Kėdainių:

Kėdainiai-Lietuvos geografinis centras-Dotnuva-Akademija-Pelėdnagiai-Labūnava (2013 m.)

Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos (2024 m.)

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Agurkaitė – Medutė