Kūtvėlos kelionės ir klajonės

Kėdainiai: daugiau nei agurkai – kuo žavi miestas prie Nevėžio?

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Thu, 2 Jul 2026 16:18:23 +0300

Kelionės partneris: Kėdainių turizmo ir informacijos centras.

Šiemet Kėdainiai yra Lietuvos kultūros sostinė. Šį garbingą ir įpareigojantį titulą jie oficialiai gavo šių metų paskutinę sausio dieną prie užšąlusio Nevėžio spaudžiant -19’C šaltukui. Mes pasidairyti po Kėdainių senamiestį ir pasidomėti karščiausiomis turistinio sezono naujienomis keliaujame spaudžiant +24’C šiltukui, bet pavadinkime tai sveika opozicija.

Kėdainiai nebus Lietuvos kultūros sostine kiekvienais metais, bet kiekvienais metais jie bus Lietuvos viduryje ir, tikiuosi, pasiekiami traukiniu. Mus pasitinka Kėdainių turizmo ir verslo informacijos atstovė Sonata Gabševičienė ir globoja visos viešnagės metu. Ji patvirtina, kad atvykti traukiniu į Kėdainius svečiams tikrai labai patogu tiek iš Rygos, tiek iš Klaipėdos.

Kūtvėla ir Nevėžis Kėdainiuose.

Ryto kavą geriame „Kavamanija“ kavinėje. Kėdainiuose yra dvi šio tinklo kavinės, viena jų įsikūrusi senamiestyje, o mūsiškė - J. Basanavičiaus gatvėje 91 arba, kaip vietiniai sako, „prie bokšto“. Šis patikslinimas nurodytas net oficialiame kavinės tinklalapyje. Mano nuomone, čia yra tikrų tikriausias kokybės garantas, kad verslas priklauso vietiniam žmogui. Mes, vilniečiai, turime savo „prie barbakano“, kauniečiai dažnai sako "prie Soboro", o Gerb. Skaitytojas gal irgi ką nors panašaus turite? J. Basanavičiaus gatvės „Kavamanija“ siūlo ne tik kavą ir desertus, bet ir vėlyvuosius pusryčius, tik juos geriausia užsisakyti iš anksto telefonu.

Rytinė kava.

Kėdainių kavos plantacijos. Va jums ir globalinis atšilimas.

"Kavamanija".

"Kavamanija" asortimentas.

"Kavamanija" Kėdainiuose.

„Saviakai“,- apie „Kavamanijos“ įkūrėjus Vaigą ir Beną Cechanavičius savo kėdainiečiai socialiniuose tinkluose. Bet argi galima tikėti ką žmonės gatvėje šneka? Ne tai kad galima, o netgi ir reikia, todėl aš išslenku iš kavinės, sėkmingai apsimetu gėlių klomba, prisiderinu prie aplinkos ir dairausi. „Anksčiau vyrai su alum čia sėdėdavo,“- prie staliuko lauke kavą gurkšnojančius pažįstamus vyrus pasveikina praeivis, bet šie nepyksta. O praeivio žodžiuose yra tiesos krislas: „Be alkoholio neišgyvensite“ fraze „Kavamanijos“ įkūrėjai buvo gąsdinami nuo Adomo ir Ievos laikų. Tik štai durys čia neužsidaro nuo lankytojų srauto.

Toliau vykstame ten, kur pėsčiųjų tiltas per Nevėžį jungia istorines Aukštaitijos ir Žemaitijos žemes. Čia, kur driekiasi Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo „Isos slėnis“, kur metų pradžioje buvo šventiškai inauguruota Lietuvos kultūros sostinė, susitinkame su Kėdainių kultūros sostinės komunikacijos vadovu Benu Cechanavičiumi. Žurnalistams įdomu, kaip atrenkamos kultūros sostinės, nes dėl šio garbingo titulo grumiasi ne viena vietovė. Projektas labai atsakingas, jį teikiant jau reikia nurodyti visų metų programą. Žinomos ir sekančios dvi Lietuvos kultūros sostinės: 2027 m. estafetę iš Kėdainių perims Pasvalys, o 2028 m. - Zarasai. Bet iki metų pabaigos dar daug vandens Nevėžiu nutekės, o Kėdainiai pateisins savo šūkį: „Įspūdidinga“.

Kėdainių rotušė- viena iš išlikusių trijų rotušių Lietuvoje.

Kėdainiai prisimena savo didikus Radvilas.

Niekada neasocijavau Kėdainių su menu. Su agurkais- taip. Su Radvilomis- taip. Pasirodo, kad Kėdainių dailės mokykla dabar užima net dvi buvusias sinagogas: Didžiąją sinagogą ir Smilgos gatvės sinagogą (piešimas, tapyba, tekstilė). Didžiąją vasarinę sinagogą žydai ėmėsi statyti 1784 m. Statyba užtruko trejus metus, o vidaus įrengimas- visus dvidešimt trejus metus, bet įrengus sinagogą žydų bendruomenė džiaugėsi, kad ši sinagoga yra puošniausia ir gražiausia Lietuvoje. Nors ir gražiausia Lietuvoje, sinagoga buvo nešildoma. Moterims melstis buvo pristatytas dviaukštis medinis priestatas. Yra žinoma, kad sinagoga buvo gražiai ištapyta, viena iš figūrų lubose buvo milžiniška žuvis Leviatanas. Antrojo pasaulinio karo metais žydų bendruomenė buvo sunaikinta, sinagogoje buvo įrengtos arklidės, sovietmečiu- sandėliai. Puošnusis vidaus interjeras buvo sunaikintas. Po Nepriklausomybės atgavimo, sinagoga grąžinta Lietuvos žydų bendruomenei, ji pastatą padovanojo savivaldybei. Pastatas buvo restauruotas Kultūros paveldo departamento ir Kėdainių rajono savivaldybės lėšomis ir čia įsikūrė Kėdainių dailės mokykla, vykdanti vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą.

Kėdainių dailės mokykla.

Naujai ištapytos lubos.

Keramikos klasė.

Keramikos klasės darbas.

Keramikos klasės darbai.

Pasivaikštome po klases. Lubose čia vėl išpiešta žuvis, tik nebe Leviatanas. Manau, kad iš mūsų grupės būtų daug norinčių čia mokytis, nes kainos labai demokratiškos. Aš net lipdymo iš molio patirties turiu: iš molio nulipdžiau susirangiusį žaltį per edukaciją Latvijoje, tik teko jį palikti krosnyje žiestis, o vėliau draugė latvė atvažiavo į svečius ir atvežė tą mano šedevrą, tik kažkodėl labai juokėsi. Spėju, kad iš pavydo?

Ant Smilgos gatvės sinagogos sienos puikuojasi užrašas, kad čia mokėsi Vilniaus Gaonas. Šią sinagogą XIX a.vid. savo lėšomis pastatė turtingiausias miesto siuvėjas Ilja Vilneris. Sakoma, kad po ginčo su žydų varguomene jis nusprendė pastatyti atskirą sinagogą turtingiems sąjungos amatininkams ir mėsininkams. Po Holokausto sinagoga prarado savo paskirtį, todėl sovietmečiu sinagogoje buvo įrengta kepykla, vėliau veikė parduotuvė, o paskui - sandėlis. Po Nepriklausomybės atgavimo sinagoga buvo restauruota ir perduota Lietuvos žydų bendruomenei, minint 200-sias Vilniaus Gaono mirties metines atidengta memorialinė lenta. Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sprendimu ir Lietuvos žydų bendruomenės pritarimu, savivaldybės administracijai leista 50 metų neatlygintinai valdyti ir naudotis sinagogos pastatu, taip čia įsikūrė Kėdainių dailės mokyklos piešimo, tapybos ir tekstilės klasės.

Smilgos gatvės sinagoga.

Čia studijavo Vilniaus Gaonas.

Smilgos sinagogos klasėje.

Žygeivė Kūtvėla įvertino aulinuką.

Jau išmokome naują žodį „įspūdidinga“, bet išgirstame ir dar vieną kėdainietišką aktualiją - žodį „gurkti“, reiškiantį godų valgymą. Kėdainių senamiestyje yra parduotuvė „Gurkė“, kur Agurkų muziejaus įkūrėja Justina Kočetova papasakoja apie Kėdainius garsinančią produkciją. Pirmuosius žydus į Kėdainius pasikvietė Kristupas Radvila XVII a. Tačiau neturtingiems žydams „dėžutininkams“, kurie savo turtą gali atsinešti maiše ant kupros, neleista kurtis Kėdainiuose. Kėdainiams reikėjo žydų su kapitalu, kuris leistų pasistatyti namus ir pradėti verslą, iš kurio galėtų mokėti mokesčius. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, privačių miestų, kokiu buvo Radvilų Kėdainiai, nebeliko, nebeliko ir draudimo į Kėdainius keltis neturtingiems žydams. Šie neturėjo iš ko pragyventi, ėmė nuomotis mažus žemės plotus ir auginti tai, kas buvo paklausu. Taip jau likimo buvo, matyt, nuskirta, kad Kėdainiuose paklausu buvo agurkai. Geležinkeliui pasiekus Kėdainius XIX a., agurkai buvo eksportuojami į Latvijos uostus.

Kūtvėla ruošiasi degustuoti agurkų skanėstus.

Kūtvėla maskuojasi, kad prisiderintų prie kraštovaizdžio. Atrodo, kad pavyko?

Teko girdėti, kad nelabai kėdainiečiai mėgsta būti asocijuojami su agurkais. Bet juk ne vienas Lietuvos miestas ir miestelis garsėja valgomais dalykais: Žagarė garsėja vyšniomis, Joniškis- virtieniais, Palanga- stintomis, Viduklė- koldūnais, Karmėlava- cepelinais… Jogailos dvaro knygose agurkai ir medus įrašyti du ar tris kartus. Manoma, šis desertas mūsų kraštus pasiekė iš Graikijos. Dabar turime savo Graikiją agurkų klausimais Lietuvoje,- Kėdainiuose. Apžiūrime Agurkų muziejų, padegustuojame agurkų su medumi ne ką blogiau nei Jogailos dvariškiai, zefyrų ir net šokolado su agurku,

įvertiname parduotuvės asortimentą. Tokios degustacijos rengiamos iš anksto susitarus, bet užsukti į Agurkų muziejų ir įsigyti lauktuvių iš Kėdainių galima parduotuvės darbo valandomis.

Skanaujame "Gurkės" parduotuvės asortimentą.

Agurkų džemas.

Ešerio užtepėlė.

Vienas iš Agurkų muziejaus eksponatų.

Agurkų slėgimo priemonė.

Agurkiniai ledai.

Tradicinių amatų centras Arnetų name pristato tradicinius amatus. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad amatas nėra tiesiog hobis, kuriuo žmonės užsiima kas antrą sekmadienį po pamaldų. Tam, kad veikla būtų pripažinta amatu, reikia įrodyti veiklos ilgaamžiškumą, tęstinumą; tuo ir skiriasi tradiciniai amatininkai ir tradicinių amatų meistrai. Kodėl namas vadinasi Arnetų namu? Jį XVII a. vid. pastatė škotas, pasiturintis javų pirklys Jonas Arnetas (John Arnot). Paskui jį nupirko evangelikų reformatų bendruomenė, įrengė kleboniją. Didžioji patalpų dalis per XIX–XX a. rekonstrukcijas prarado autentiškas formas ir bruožus. Juos išlaikė tik dvi šiaurinio ir dvi rytinio korpusų patalpos, kupolo formos virenė su atviru židiniu, nedidelė skliautuoto tualeto patalpa prie kamino (šildoma tupykla tais laikais buvo kaip koks penthauzas šiandien) ir po abiejų korpusų sandūra išmūrytas dviejų patalpų skliautuotas rūsys su tambūru ir laiptine iš kiemo. Evangelikų reformatų nuosavybe namas buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Po Nepriklausomybės atgavimo jis grąžintas bendruomenei, išnuomotas Kėdainių rajono savivaldybei. Paties Jono Arneto likimas neaiškus, liko tik jo namas ir vardas. Apžiūrime namą iš vidaus, pasigrožime atkurtu vidaus interjeru, paskui nusileidžiame į gerai išsilaikiusius rūsius. Arnetų namo lankymas nemokamas, tik reikia pasidomėti darbo laiku, nes savaitgaliais, žinoma, turistiniai objektai regionuose nedirba. Galimai kažkada Arnetų namas bus atvertas lankymui paskutinį mėnesio sekmadienį kartu su nemokamais muziejais.

Arnetų namas Kėdainiuose.

Įspūdingi šiaudiniai sodai.

Audimo staklės.

Rūsyje- medžio drožėjo dirbtuvės.

Manoma, tai- ledo kirtiklis.

„… prašau […], kad be didelių išlaidų ir iškilmių […] palaidotumėte Kėdainiuose, didžiojoje evangelikų bažnyčioje, funduotoje mūsų kunigaikščių protėvių, prie jų palaikų, kurie ten sudėti.“- iš Jonušo Radvilos dukros Onos Marijos Radvilaitės 1667 m. sausio 21 d. testamento.

Radvilų kripta Kėdainiuose.

Nauji vargonai.

Man primena garsiąsias Radvilų patrankas, ar ne?

Nei vienas apsilankymas Kėdainiuose neapsieina be pagarbaus galvos nulenkimo prie Radvilų giminės kriptos Evangelikų reformatų bažnyčioje. Tai pirmoji atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Mauzoliejuje saugomi kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai. Onos Marijos Radvilaitės paskutinė valia atgulti Kėdainiuose nebuvo įgyvendinta, ji palaidota Karaliaučiaus katedroje, Brandenburgo kurfiurstų ir Prūsijos kunigaikščių kriptoje. Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia buvo nusiaubta sovietmečiu, sunaikintas interjeras, išniekinta kripta. Tai, ką matome šiandien, yra kruopštaus restauravimo vaisius. Džiugu, kad artėja prie pabaigos reikšmingas kultūrinis projektas „Kėdainiams reikia vargonų“: jau baigti iš Vokietijos atgabentų vargonų montavimo darbai, šiuo metu vykdomi paskutiniai derinimo darbai. Koją kiša tai, kad bažnyčia nešildoma ir žiemą dėl šalčio tokie darbai vykti negali, bet tikimąsi kad rudenį naujieji vargonai jau sugaus po bažnyčios skliautais.

Radvilų giminės kripta.

Evangelijos žodis.

Toliau mūsų kelias veda atgal prie istorinio sinagogų komplekso, kur Mažojoje žieminėje sinagogoje veikia Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras. Sinagoga buvo šildoma, joje buvo ne tik meldžiamasi, bet ir studijuojama Tora, posėdžiaudavo bendruomenės teismas. Statybines medžiagas parūpino tuometinis Kėdainių savininkas grafas Marijanas Čapskis. Antrojo pasaulinio karo metais Kėdainiai trumpam tapo vienos žymiausių judaizmo dvasinės akademijos – Myro ješivos – prieglobsčiu. Karo metais ir sovietmečiu nustekenta sinagoga dabar restauruota, vidaus projektavimas matosi žymiau aiškiau, negu greta esančioje Didžiojoje sinagogoje: matosi erdvių padalijimas į vyrų ir moterų puses, keturiais stulpais aprėmintos bimos vieta (pakyla Torai skaityti), skliautuota niša prie buvusio Aron ha Kodešo (Toros laikymo vieta), plokščios lubas, dekoruotos aštuoniakampėmis nerviūromis.

Daugiakultūris centras Kėdainiuose.

Myriaus ješivos atminimas.

Grafikos darbų paroda.

Senasis sinagogų kompleksas.

Dabar čia rengiamos parodos, vyksta koncertai. Pirmajame aukšte šiuo metu pristatoma unikali paroda „Impresionistų grafika“, nes kultūros sostinės titulas įpareigoja Kėdainiuose pristatyti aukšto lygio renginius. Grafikos darbus parodai paskolino privati Prancūzijos Kesauri šeimos kolekcija „La Collection Kesauri“. Antrame aukšte, buvusioje moterų galerijoje, veikia ekspozicija „Ich bin Keidaner“, pristatanti Kėdainių žydų bendruomenės istoriją. Ekspozicija nedidelė, bet labai įtrauki.

"Ich bin Keidaner,"- taip prisistatydavo Kėdainių žydai.

Akmenys ekspozicijoje, nes iš Kėdainių žydų bendruomenės ir teliko tik akmenys...

Košerinis ir nekošerinis maistas.

Kėdainių agurkų pramonė.

Labai mėgstu beigelius. Skanu, o dar ir apsauga visokeriopa! Geriau nei draudimas.

Pietaujame restorane „Grėjaus namas“, kur mus pasitinka savininkas Mantas Petrulis. Namas paminėtas miesto inventoriaus sąraše 1765 m. Jo savininkas škotas Jokūbas Grėjus (Jacob Gray) 1731 m. su keliais bendraminčiais įsteigė pirmąją akcinę bendrovę Lietuvoje, ėjo magistrato teismo tarėjo pareigas, o 1741 m. buvo išrinktas miesto burmistru, bet išpardavęs turtą 1767 m. išvyko į Rygą. Vėlgi, liko tik jo namas ir vardas. Viešbutis ir restoranas čia veikia jau daugiau kaip dvidešimt metų.

Mums užsakytas degustacinis meniu. Pirmas patiekalas- legendinis škotiškas hagis. Aš nesu subproduktų mėgėja, man vėdarai ir šaltiena yra baisiausi dalykai pasaulyje. Apie hagį buvau girdėjusi, kad jis gaminamas iš kimšto avies skrandžio- jau pats vaizdas man britkus. Mums paaiškina, kad į tą skrandį sudeda avies subproduktus ir avižines kruopas, o tada kepa. Iškeptą hagį prapjauna ir patiekia tai, kas buvo sukepta viduje. Kai patiekalas atkeliauja mums ant stalo, turiu pripažinti, kad tas hagis ne toks jau ir baisus… Jis patiektas su bulvių ir pastarnokų koše. Paskui internete skaičiau, kad jis būna patiekiamas su ropių ir morkų koše, ne pastarnokų, bet už kiek pirkau-už tiek ir parduodu. Taip to hagio bijojau, kad pirma su šaukštu ant jo puoliau, nes su baime reikia kovoti, net jeigu tavo rankose yra tik šaukštas! Skonis kažkiek primena anties kepenėlių paštetą. Mums labai patiko, šis patiekalas visiems paliko gerą įspūdį.

Škotiškas hagis ant mūsų stalo.

XVIII a. škotų poetas Robertas Burnsas (Robert Burns) netgi sukūrė poemą apie hagį. Jeigu sugebėsite neužsikirsdami perskaityti pirmąjį posmą- sveikinu, Jūs išlaikėte blaivybės testą, Motiejus Valančius spaudžia Jums ranką.

“Fair fa’ your honest, sonsie face,
Great Chieftain o’ the Puddin-race!
Aboon them a’ ye tak your place,
Painch, tripe, or thairm:
Weel are ye wordy of a grace
As lang ‘s my arm.”

Blaivybės testo gali ir prireikti, nes šeimininkas neplanuotai pasiūlo paragauti dviejų rūšių škotiško viskio. Vienas dūminis, kitas- maišytas. Viskio ragautojų mūsų tarpe nedaug, bet jeigu šeimininkas siūlo, tai svečio pareiga neatsisakyti, todėl prašau abiejų. Man dūminis viskis labai patiko!

Karštas patiekalas, irgi užsakytas iš anksto, - Radvilų troškinys iš jautienos. Jį į meniu įtraukti rekomendavo prof. Rimantas Laužikas. Šis patiekalas sukelia įvairių emocijų prie mūsų stalo. Jautiena troškinta su prieskoniais, ryškiai išsiskiria kuminas (ne kmynas, o būtent kuminas) ir užgožia mėsos skonį. Aš asmeniškai mėgstu, kai mėsa turi mėsos skonį, žuvis turi žuvies skonį, ir t.t., bet su istoriniais receptais sunku ginčytis. Prieskonių gausa istoriniais laikais liudijo namų šeimininko turtingumą, o juk kalbame apie tokią giminę kaip Radvilos!

Radvilų troškinis iš jautienos su daržovėmis.

Desertui ragaujame ledus su agurkais, kurie savo forma primena karūną ir taip atkartoja Kėdainių pėsčiųjų tilto siluetą, jie netgi taip ir vadinasi- „Tiltas per upę“. Šis desertas yra nuolatiniame meniu. Tie, kurie paprašė prie ledų midaus, įvertino juos geriau nei mes likę, nes tekstūra primena naminį sviestą, o skonis-joks. Pagramdžiau šaukšteliu ir likau nesupratusi.

Agurkiniai ledai Kėdainiuose.

"Grėjaus namas" viešbutis ir restoranas.

Po sočių pietų mūsų laukia popietinė mankšta: Kėdainių minareto lankymas. Jis yra parke netoli geležinkelio stoties, buvusioje Kėdainių dvaro teritorijoje. Dvaras ir parkas atsirado XIX a. valdant grafams Čapskiams, po 1863 m. sukilimo dvaras konfiskuotas ir nuosavybė perėjo rusų armijos generolui grafui Eduardui Totlbenui. Jis rūmus rekonstravo, pertvarkė parką, o karams su Turkija atminti ir parkui papuošti apie 1880 m. parke pastatė aivaną, mečetę ir minaretą. Išliko tik pastarasis.

Įveikti 78 laiptelius vienu metu leidžiama ne daugiau keturių žmonių. Sraigtiniai laiptai labai siauri, net tokiai smilgai kaip aš būtų sunku apsisukti, nėra jokių poilsio aikštelių. Nuo viršaus, deja, neatsiveria vaizdinga panorama, bet pati patirtis įdomi. Nežinau, kokie bus aplinkos tvarkymo darbai, bet matau potencialą lauko kavinei. Atvykę traukiniu galėtų atsikvėpti prie puodelio kavos, įveikę minaretą galėtų pasilepinti porcija šaltų ledų. O jeigu dar gražiai apsodinti rožėmis… Saldainiukas, o ne minaretas čia tada bus. Kol kas minareto lankymo tvarka nėra nustatyta, lauksime daugiau naujienų.

Kėdainių minaretas.

Aukštai. Gal to antro viskio ir nereikėjo...

Aikštelė prie minareto.

Laiptai į Kėdainių minaretą.

Ilsimės pavėsyje, kol kita grupė lipa į minaretą.

Atsisveikiname su Kėdainiais daug pamatę, bet dar daug ir nepamatę. Sunku čia viską per vieną dieną apžiūrėti, verta pasvarstyti apie nakvynę, juolab kad yra ir kur. Netrukus sustojame Pelėdnagių bendruomenės centre, vos 4 km už Kėdainių. Mus pasitinka Pelėdnagių bendruomenės pirmininkė Virginija Vilkelienė. Pirmiausia bandome suskaičiuoti pelėdas, kurias iš medžio išdrožė vietos meistras, bet jų, sakoma, apie keturiasdešimt, tai kur čia visas suskaičiuosi.

Pelėdganiai Kėdainių rajone.

Pelėdų toteminis uoksas.

Tada mus pakviečia į lauko turnyrą ir iškart matosi, kas jaunystėje žiūrėjo kinematografijos šedevrą apie Robiną Hudą, o kas tuo metu užsiiminėjo kažkuo kitu ir žymiai mažiau naudingu. Šalia šaudymo iš lanko, nuo Radvilų troškinio apsunkę turistai gali numesti svorį šlepsėdami ypatingomis slidėmis.

Aš praktikuojuosi atsargiai, neduokdie dar "nuskinsiu" kokią pelėdą.

Išbandyti šias slides norėjo mažuma.

Bendruomenės centre mus pasitinka su muzika ir vaišėmis. Klausomės legendos apie Pelėdnagių pavadinimą, vaišinamės labai skaniu naminiu rabarbarų pyragu ir gilių kava, o galiausiai ant stalo atkeliauja pelėdos kiaušiniai. Jau galvojau, kad po hagio blogiau nebus, bet pasirodo, kad net ir aš galiu klysti. O jeigu rimtai, tai tas „pelėdos kiaušinis“ yra ne kas kita, kaip kepta bulvė su lašinukais. Uoliai krutiname žandais, nes netikėtai iš tikrųjų labai skanu! Lietuviais esame mes gimę ir mums reikia bulvių, ir net pats Radvila čia bejėgis būtų. Mums groja bendruomenės ansamblis „Ašarėna“, interaktyviai sudainuojame „Išėjo tėvelis į mišką“. Šią edukaciją galima užsisakyti pas „Pėlėdų kaimas“. Man padarė įspūdį galbūt ne tiek pati edukacija, kiek vietos gyventojų bendrystė, susitelkimas, sugebėjimas nedidelėje gyvenvietėje organizuoti veiklas.

Muzikinis svečių pasitikimas.

Rištos pelėdos.

"Pelėdos kiaušinis"- kepta bulvė su lašinukais.

Gražus projekto pavadinimas.

Reikės išbandyti šį receptą.

Paskutinis šios kelionės sustojimas buvo sodyba „Pas bitininką“, kur mus pasitiko pats ketvirtos kartos bitininkas Ramūnas Ardavičius. Bitininkas toks charizmatiškas, kad apspintame jį ne blogiau nei jo paties bitės, tai turbūt nuo mūsų gintis jis uždega smilkytuvą. Aš asmeniškai medui esu abejinga, bet su dideliu susidomėjimu stebiu kokius turistinius vaisius neša bitės šioje sodyboje.

Sodyba "Pas bitininką".

Bitininkas ruošiasi bites, o gal ir mus, nuraminti.

Mane iš karto sudomina bičių namelis- čia galima miegoti virš avilio! Apie tokį dalyką aš buvau tik skaičiusi, o kai bitininkas pakėlė suolo dangtį ir parodė kas po juo, tai nejuokais nusigandau- nugi rimtai avilys! Tačiau jaučiu žurnalistinę atsakomybę prieš Gerb. Skaitytoją, kaipgi aš neišbandysiu tokios atrakcijos?! Sukalbu tris sveikamarijas ir guluosi ant suolo. Labai savotiškas jausmas, kai žinai, kad tave nuo avilio gyventojų skiria tik grotelės ir medinis dangtis.

Namelis su bitėmis.

Avilys po lova.

Kūtvėla išbando bičių namelį.

Mūsų grupė apsiginkluoja šaukštais ir spiečiumi nugula šviežią medaus korį. Šeimininkas bitininkas rankos neprilaikydamas pila mums paragauti net penkių rūšių savo gamybos midaus. Mūsų moterys tuoj ir šnara kupiūromis, nes kitur tokio midaus negausi, o čia vietoje paragavai ir patikusį įsigijai, vietinį verslą palaikei, o kur dar tie namie pasilikę, lauktuvių išsižioję ne blogiau kaip tos bitės laukiantys...Vieni privalumai! Programoje buvo numatyta žvakių liejimo edukacija, bet realybėje tai buvo žvakių sukimo edukacija,- kiekvienas susisukome po bičių vaško žvakę. Ši edukacija visiems taip patiko, kad reikėjo mus namo vyte vyti. Vienoje rankoje taurė midaus, kitoje- vaško žvakė, kuom ne tobula kelionės pabaiga?

Šviežias medaus korys.

Degustacijai skirta erdvė.

Užkanda prie midaus. Užtepėlė su miškiniu česnaku.

Midaus buteliai užvaškuojami karštu vašku.

Kūtvėla matuojasi pižamą nakvynei bičių namelyje.

Priemonės žvakėms vynioti.

Labai įtraukus procesas. Mūsų grupei labai patiko.

Bičių vaško žvakė.

Midaus degustacija.

Muzikinę programą šiandien užbaigia 1936 m. vokiška bandonija. Ją mums pademonstruoja ir pagroja kėdainietis Gražvydas Drąsutis, išraitydamas ir polką, ir valsą, ir vargonų verksmą… Unikalus instrumentas ta bandonija: vienas mygtukas gali išgauti skirtingus garsus dumples patraukus ar suspaudus.

Taip atrodo bandonija.

Įspūdidinga? Įspūdidinga! Kviečiu ir Jus atrasti įspūdindingus Kėdainius, aplankyti svetingus šio krašto žmones, paragauti kažko naujo ir neįprasto. Kuris iš šios kelionės lankytinų objektų patiko labiausiai?

Kiti mano reportažai iš Kėdainių:

Kėdainiai-Lietuvos geografinis centras-Dotnuva-Akademija-Pelėdnagiai-Labūnava (2013 m.)

Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos (2024 m.)

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Agurkaitė – Medutė

Dienos kelionė į Rilos vienuolyną iš Sofijos. Antroji diena Sofijoje.

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Wed, 1 Jul 2026 18:02:24 +0300

Ryte nemaloniai nustebina pusryčiai. Pasirodo, bufetas čia tik savaitgaliais, o darbo dienomis yra fiksuotas meniu su paveikslėliais. Pasirenku, atrodo, saugų variantą, bet netrukus nusiviliu, nes kietai virti kiaušiniai labai neskanūs, toks jausmas, kad gal net vakarykščiai. Dar kartą pasidžiaugiu viešbučio vieta, nes šalia esančioje troleibuso stotelėje stoja man reikalingas troleibusas Nr. 6., kuriuo nuvažiuoju iki susitikimo vietos. Šiandien keliauju į savo išsvajotą Rilos vienuolyną. Nors vakar vakare gautame informaciniame laiške iš kelionių agentūros buvo prašoma atvykti bent 15 min anksčiau nurodyto išvykimo laiko, aš atvykstu pusvalandžiu anksčiau, o autobusas jau užpildytas daugiau negu pusė. Autobusas susirenka didžiulis, beveik šimtas turistų! Man pasiseka, sėdžiu viena. Autobusas neblogas, po sėdyne yra USB krautis telefonui. Išvykstame laiku. Netrukus gidas primena kelionės programą. Mūsų autobuse susirinkę turistai yra įsigiję skirtingus kelionės paketus: vieni pirko tik kelionę iki Rilos vienuolyno, kiti pirko papildomą sustojimą prie Bojanos cerkvės, dar kiti pasirinko papildomai žygiuoti iki šv. Ivano urvo Riloje. Gidas leido norintiems papildomai jungtis prie žygio prisimokėti papildomai dabar, dėl Bojanos pirma surinko pinigus iš tų, kurie buvo įsigiję šį sustojimą, ir pasirodė, kad dar yra galimybė prisijungti ir keletui kitų norinčių.

Kūtvėla įgyyvendino ilgametę svajonę ir apsilankė Rila vienuolyne.

Viešbučio pusryčiai.

Bojanos cerkvė atbaido daug lankytojų, nes joje labai griežta lankymo politika: negalima fotografuoti, į cerkvę leidžiama tik grupėmis iki 8-10 asmenų, o būti viduje galima tik iki 10 min. Bilieto kaina 6,14 EUR. Tačiau aš rekomenduoju apsilankyti, nes cerkvė labai unikali. Mūsų susidarė trys grupės, vadinasi 30-45 min tikrai užtruksime, o jeigu prieš mus lauks jau anksčiau atvykusios grupės, tai mums reikės laikytis gyvos eilės. Pavienių turistų jau sutinkame atvykę prie Bojanos cerkvės, bet turistinis autobusas tik mūsiškis. Aš prasmunku su pirmąja grupe. Ankstyvoji varna dantis rakinėja, ankstyvoji Kūtvėla freskas žiūrinėja!

Cerkvė statyta trimis laikotarpiais: X a., III a., ir XIX a., bet labiausiai garsėja 1290 m. tapytomis freskomis. Jų dailininkai nežinomi, bet pačios freskos garsėja neatitikimu kanonams, nes šalia šventųjų asmenų pavaizduoti realiai gyvenusių žmonių pora (spėjama, čia buvo jų šeimos kripta), o šventieji asmenys atvaizduoti ne plokščiai, kaip pridera, bet realistiškai, kaip portretai; šv. Kotryna akimis seka į ją žiūrinčius lygiai taip, kaip Mona Liza, tik šv. Kotryna buvo nutapyta 1290 m., o Mona Liza- tik 1503 m. Mes užeiname su savo gidu, kartu užeina ir cerkvės-muziejaus darbuotojas su chronometru. Chronometro mygtukas spragteli, gidas pradeda greitakalbe pasakoti apie freskas … Cerkvė dėl laiko naštos buvo tokia pavargusi, kad vietiniai gyventojai norėjo ją nugriauti ir pastatyti naują. Carienė Eleonora suorganizavo jiems kitą žemės plotą cerkvei, o aplink Bojanos cerkvę įsteigė parką, jos vyras pasodino ir šiandien matomas gigantiškas sekvojas. Carienė mirė nuo ligos 1917 m., jos pageidavimu buvo palaidota šalia Bojanos cerkvės. Komunistų valdymo metais jos kapas buvo išplėštas ir buldozeriu sulygintas su žeme; politiniam klimatui pasikeitus 1989 m. jos kapas buvo atkurtas.

Bojanos cerkvė Sofijoje.

Bojanos cerkvė. Čia ryškiai matosi visi trys statybos laikotarpiai.

Carienės Eleonoros kapas.

Bojanos cerkvės seniausioji dalis.

Suvenyrų kainos kandžiojasi.

Rekomenduoju aplankyti šią cerkvę ir savo akimis pamatyti jos unikalumą. Aš tik labai noriu pabrėžti, kad lankymas tikrai ribotas, o internetas pilnas skundų iš žmonių, kurie nepasidomėjo lankymo sąlygomis ir įsivaizdavo, kad čia jiems patiestas raudonas kilimas ir galima už 6,14 EUR daryti ką nori, o realybėje susiduria su bulgarišku….ėėė….svetingumu ir pabruka uodegas.

Užsukame į nemokamus WC, nes laukia dviejų valandų kelionė iki Rilos vienuolyno. Pakeliui grožimės įspūdinga gamta, nes horizonte plyti didžiuliai kalnai su snieguotomis viršūnėmis. Gidas trumpai papasakoja Bulgarijos istoriją. Labai išsiplėsti jam ir nesigauna, nes autobuse daug turistų, kurie silpnai kalba angliškai. Dabar internetais tokius turus galima įsigyti įvairiomis kalbomis per tarpininkų platformas, tai susirinko tikras internacionalas. Gidas sako, kad Bulgarijoje gyvena 7 mln gyventojų, o per metus apsilanko net antra tiek turistų.

Bulgarijos kraštovaizdis.

Atvykstame prie Rilos vienuolyno ir suderiname išvykimo laiką. Kas lieka vienuolyne, tie gauna net tris valandas laiko. Gidas praveda trumpą ekskursiją ir sutaria laiką susitikti norintiems eiti į žygį, pasiūlo autobuse atsargai apdairiai laikomų skraisčių moterims- mums reikia dengtis kelius ir pečius. Aš buvau suplanavusi aplankyti kelis vienuolyno komplekse esančius muziejus, bet dienos karštis ir laiptų gausa man tą pažintinį norą atmušė beveik iš karto. Muziejaus kasoje jau galima mokėti kortele, bet monetų (10, 20 ir 50 eurocentų) reikia turniketams į tualetus. WC čia turkiško stiliaus ir karštą dieną „kvepia“ jau nuo įėjimo vartų. Vietos pavalgyti čia ribotos, nors mačiau kylant naujas statybas, tai daug turistų traukia iš namų pasiimtus lauknešėlius ir taisosi kur radę vietos. Aš pasilepinu mekitsa ir šaltu airanu, sumoku kortele, o dar prieš metus buvo galima mokėti tik grynais pinigais. Gerbiamas Skaitytojas gali nusistebėti, kad Kūtvėlai svarbu tik WC ir atsiskaitymai kortele, bet reikia suprasti, kad kelionės po tokius kraštus, kuriuose turizmas vystomas kitaip nei mes esame įpratę, tokie kasdieniai mums įprasti dalykai čia turizmo paslaugų teikėjams nėra prioritetai.

Rilos vienuolyno prieigos.

Pirmas žvilgsnis į svajonę.

Vienuolynas įsikūręs dviejų upių santakoje kalnuose. Jį įkūrė šv. Ivanas, atsiskyrėlis iš Rilos, X a. Šiandieninis kompleksas yra kelių šimtmečių statybos rezultatas. Osmanų imperijos laikais čia buvo didelis bulgarų dvasinis ir kultūrinis centras, siekęs išsaugoti vietinę tapatybę ir tradicijas; XVII a. įsteigta knygų rišykla; XVIII-XIX a. buvo svarbus švietimo centras, jame dirbo žymūs to meto pedagogai. Dabartinis kompleksas datuojamas 1834-1862 m., kai buvo atstatytas po gaisro. Cerkvėje negalima fotografuoti, bet to nedraudžiama daryti jos išorėje, kuri priverčia apatinį žandikaulį nusileisti kaip eskalatoriaus kaušui. Ryškios scenos vaizduoja įvairias Biblines scenas ir gąsdina nuodėminguosius Pragaro bausmėmis. Šias scenas tapė garsūs bulgarų meistrai broliai Zaharijus ir Dimitaras Zografai.

Rilos vienuolyno freskos.

Mūsų grupė klausosi gido.

Rilos vienuolynas.

Vioenuolyno pastatas apjuostas arkada.

Gražiems dirbti nebūtina.

Rilos vienuolyno arkados.

Rilos vienuolyno freskos.

Rilos vineuolynas.

Rilos vienuolyno freskos.

Užkandis.

Rilos vienuolyno freskos.

Kūtvėla žavisi Rilos vienuolyno freskomis.

Rilos vienuolyno freskos.

Rilos vienuolynas.

Katinų pamainos pasikeitimas.

Kūtvėla lankosi Rilos vienuolyne.

Rilos vienuolyno freskos.

Piligriminis kelias iš Sofijos.

Trys valandos laiko ryškiai per daug: spėju ir vietinius katinus išglostyti, ir mekitsą sušlamšti, ir suvenyrų nusipirkti. Žinoma, jeigu lankytis muziejuose, tai to laiko tikrai reiktų, bet šios kelionės metu man susidarė toks įspūdis, kad nemoka bulgarai reklamuotis, nemoka patraukliai pateikti turistinės informacijos, muziejų aprašymai niūrūs kaip mano gyvenimas lapkričio mėnesio pirmadieniais. Man domino gynybinis bokštas ir etnografiniai piligrimų kambariai, bet po mekitsos aptingau ir tiesiog sėdėjau šešėlyje stebėdama katinus ir turistus. Nesijaučiu kažko netekusi, bet ir Bulgarijos kaip kelionių krypties neuždarau, gal dar grįšiu?

Organizuotą kelionę į Rilos vienuolyną su sustojimu prie Bojanos cerkvės organizavo firma „Traventuria“. Kelionė kainavo 22,00 EUR + 6,14 EUR už Bojanos cerkvę. Šiuo metu ši kelionė jau kainuoja 30 EUR plius mokami objektai.

Vakarieniauju mieste (nelabai sėkmingai, bet iš dalies pati kalta), laukiu kol sutems, nes noriu pasigrožėti apšviestu Sofijos simboliu- šv. Aleksandro Nevskio bažnyčia. Grįžusi į viešbutį susipakuoju lagaminą. Pakeliui dar pagriebiu kitą bulgarišką kepinį paskanauti: banitsą su moliūgu ir riešutais. Ryte po pusryčių susirandu pašto skyrių išsiųsti atviruką. Nors išsiregistravimas galimas iki vidurdienio, aš išvykstu anksčiau, nes internete kažkodėl rodo vėlavimus metro sistemoje. Jokių vėlavimų, kaip pasirodo, nėra, todėl Sofijos oro uoste gerokai panuobodžiauju. Pasvarstau įsigyti vietinio vyno, bet kainos labai užkeltos. Ryga pasitinka vėsa ir lietumi, Vilnius dar kažkiek prideda.

Sofijos metro.

Banitsa su moliūgu ir riešutais.

Šv. Aleksandro Nevskio cerkvė.

Paminklas carui-išvaduotojui.

Miesto fragmentas.

Meniu tai buvo įvardinta kaip kotletas.

Sofijoje temstant.

Amžinoji ugnis.

Linkėjimai iš Sofijos.

Naktis Sofijoje.

Kuom ne Paryžiaus bulvarai?

Gera grįžti namo. Vilniaus panorama.

Suvenyrai iš Sofijos.

Kelionės į Sofiją išlaidos:

Vilnius-Ryga-Sofija ir atgal: 82,00 EUR (su akcija, 8 kg rankinis bagažas)
Viešbutis su pusryčiais, 3 naktys: 153,00 EUR
Visuomeninis transportas Sofijoje: 8,00 EUR
Kelionė į Rilos vienuolyną: 22,00 EUR
Muziejai Sofijoje, įskaitant Bojanos cerkvę: 17,14 EUR
Suvenyrai: 25,00 EUR
Maistas, gėrimai visos kelionės metu, įskaitant oro uostus: 90,00 EUR

Viso: apie 400 EUR

Kaip Jums ši kelionė? Galbūt patys esate buvę Sofijoje? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Išmintaitė

Bulgarijos sostinė Sofija: nuo Ulpia Serdica iki Viešpaties Išminties. Viena diena Bulgarijos sostinėje.

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Mon, 29 Jun 2026 12:46:56 +0300

Seniai seniai, kai Lietuvoje valiuta buvo tokia valiuta „litas“, gal kas iš vyresnių senolių dar ir prisimenate, aš susižavėjau kelionės aprašymu apie Rilos vienuolyną Bulgarijoje. Žinoma, buvo vienas niuansas- reikėjo nuvykti į Bulgariją. Tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Bulgariją tada dar nebuvo, vėliau pasirodė užsakomieji skrydžiai į Bulgarijos kurortus Auksiniame krante. Žinoma, manyje knibžda svajonė pasivaikščioti po Varną daktaro Jono Basanavičiaus pėdomis, bet pirma reikia uždaryti geštaltą su Rilos vienuolynu. Sukrutau kaip padilginta pamačiusi airBaltic skrydžių išpardavimo pasiūlymą prieš gerus pusę metų ir pagriebiau skrydžius į Buchareštą ir Sofiją. Deja, Buchareštą airBaltic atšaukė, todėl iki paskutinės minutės drebinau kinkas ir dėl Sofijos.

Kūtvėla lankosi Bulgarijos sostinėje Sofijoje.

Šituom Redakcija atskirai dėkavoja Vilniaus oro uosto saugumo patikros darbuotojams ir išmaniosioms technologijoms, kurių dėka saugumo patikra supaprastėjo ir žymiai pagreitėjo- tikra Čiurlionio „Pasaka“!

Iš esmės, šios kelionės tikslas buvo Rilos vienuolynas, kurį geriausia pasiekti su organizuotu turu iš Sofijos, bet laiko atsargai užsimečiau dieną Sofijoje. Paskui netgi kažkiek gailėjausi kad tiek trumpai tepabuvau Bulgarijos sostinėje, nes būčiau radusi ką čia veikti 2-3 dienas. Jau nusileidus persėdimui Rygoje pamačiau žinias, kad dėl jobanų batiuškos iš Minsko kontrabandinių balionų Vilniaus oro uostas buvo uždarytas netrukus po to, kai mūsų lėktuvas pakilo. Per Marytės plauką neprireikė to užsimesto laiko atsargai! Skrydis iki Rygos trunka 35-55 min., atsižvelgiant į vėjo kryptį, o iš Rygos iki Sofijos yra stabiliai 2 h 30 min. Apdairiai buvau įsimetusi į rankinę knygą prastumti laikui lėktuve. Mane nustebino, kad lėktuvai šios kelionės metu buvo pilni, buvo drąsiai galima pardavinėti stovimas vietas. Rygoje įlipo didelė moksleivių grupė su mokytojomis, turbūt kokia nors mainų programa?

Kūtvėla virš Bulgarijos.

Sofijoje manęs laukia puikios saulėtos dienos,+27 ‘C ir šiais metais įvestas euras. Turizmo paslaugų kainos jau juntamai šoktelėjo, tą žinau tikrai, nes domėtis mokamais objektais ir restoranų meniu pradėjau dar pernai prie Bulgarijos levo. Muziejai, kaip biudžetinės įstaigos, kainas konvertavo labai konkrečiai ir tvarkingai, o privatus sektorius po valiutos pasikeitimo ėmė brangti.

Vasil Levski Sofijos oro uostas su sostinės centru sujungtas metro. Man labai patinka, kai kelionės metu nereikia iš oro uosto purtytis tuktukais su trimis persėdimais, todėl Sofija gauna didelį pliusą už visuomeninį susisiekimą. Mokėti už metro, troleibusus ir autobusus Sofijoje galima bekontakte kortele. Pigiausias bilietas kainuoja 0,80 EUR ir suteikia pusvalandį persėdimui. Dienos limitas visuomeniniam transportui yra 2,00 EUR, t. y. trečias ir kiti važiavimai tą dieną jau bus nemokami, bet žymėti tą pačią kortelę reikia kaskart naudojantis transportu, net persėdant. Aš nenorėjau mosikuoti banko kortele nežinomame mieste, todėl pasirinkau Ultralight popierinę kortelę su 72 valandų bilietu. Kortelė kainuoja 0,40 EUR, o terminuotas trijų dienų bilietas kainuoja 7,60 EUR. Sofijoje yra dvi tokios kortelės: plastikinė Sofia Card skirta gyventojams, jie ją gauna specialiuose skyriuose, o popierinė Ultralight kortelė skirta turistams ar laikiniems atvykėliams. Ultralight kortelės minusas yra tas, kad po jos galiojimo pasibaigimo ji nėra, kitaip nei plastikinė kortelė, papildoma iš naujo, reikės pirkti naują arba tiesiog mokėti banko kortele transporte. Metro stotyje Sofijos oro uoste yra bilietų kioskas, bet mokėti reikia tik grynais pinigais. Oro uoste netrūksta bankomatų, ir šiaip Sofijoje daug kur reikia turėti grynųjų pinigų.

Svarbu: Sofijos metro pasirinktą kortelę reikia glausti po kaire ranka esančiu skaičiuotuvu. Tai labai nepatogu ir neįprasta, juolab dešiniarankiam žmogui. Nuskaičius kortelę ir pražiopsojus laiką praeiti, nes laukiat atsidarant kitų vartų, antrą kartą kortelė vartų neatidarys, reikia kreiptis pagalbos. Mano terminuotas bilietas galiojo metro, troleibusuose ir autobusuose. Mane maloniai nustebino, kad visuomeninis transportas Sofijoje retai buvo perkrautas (piko metu nevažiavau), todėl ir iš oro uosto išvykstame pustuščiu metro. Kelionė iki centrinės metro stoties Serdika trunka apie pusvalandį, ten greitai susiorientuoju, persėdu į kitą metro liniją ir važiuoju dvi stoteles iki savo viešbučio. Mane ypatingai maloniai nustebino visur metro esantys eskalatoriai ir liftai, judesio sutrikimų turintys asmenys gali drąsiai keliauti po Sofiją. Aš ne tik kad lėtai šlepsiu, bet dar ir lagaminėlį ant ratukų ridenu, tai tie liftai man buvo tikras išsigelbėjimas.

Apsistojau „Hemus ***“ viešbutyje. Jis yra prie metro „Evropeisky Sojuz“ stoties, iš kurios iki centro vos viena-dvi stotelės. Kai planavau šią kelionę, galvojau užsisakyti nakvynę hostelyje bendrame moterų kambaryje, bet kainos skirtumas atskiram kambariui viešbutyje buvo apie 50 EUR, tai šį kartą nusprendžiau save palepinti. Užsakinėjau su nemokamu atšaukimu per viešbučio tinklalapį labai iš anksto, tai kaina gavosi pakankamai palanki, už tris naktis kambaryje su dvigule lova ir privačiu vonios kambariu sumokėjau 123 EUR, jau vietoje primokėjau 30 EUR už tris pusryčius. Pusryčiai čia teikiami labai įdomiai: savaitgaliais yra bufetas, o darbo dienomis yra meniu su paveikslėliais ir gauni pasirinktą rinkinį. Mano dienotvarkė buvo įtempta, todėl nesinorėjo švaistyti laiko ieškant kur pavalgyti, bet principe viešbučio pusryčių nerekomenduoju. Nors nebrangūs, bet nelabai skanūs, kava tiesiog baisi. Kitapus viešbučio yra didelis prekybos centras, ten yra Costa Cafe, keletas greitojo maisto įstaigų „food court“ stiliaus aukšte, Billa supermarketas. Manau, kad už 10 EUR tikrai galima skaniau papusryčiauti kurioje nors iš šių įstaigų, o gal net ir pigiau.

Mano kambarys viešbutyje.

Atsiliepimai Internete apie viešbutį atitinka realybę. Viešbučio tinklalapis pateikia nublizgintus paveiksliukus, bet mano kambarys buvo stipriai pavargęs. Iš pliusų galima paminėti, kad veikė greitas nemokamas wi-fi, lova buvo patogi, viskas buvo švaru ir kasdien tvarkoma, vonios kambaryje buvo nemokamas dušo želė, muilas ir šampūnas, veikė mažas šaldytuvas ir oro kondicionierius. Trūkumų sąraše pirmauja dušo kabina, kuri blogai nuleidinėjo vandenį, šio tipo kambaryje nėra arbatinuko. Kaimynus girdėjau eidama koridoriumi, bet kambaryje jų jau nesigirdėjo. Šiaip negaliu labai skųstis, kaina atitinka kokybę.

Viešbučio fojė.

Pirmos dienos vakarui nieko konkretaus neplanavau, bet už lango buvo dar šviesu, todėl nusprendžiau pasidairyti po centrą tiesiog taip, be jokio plano. Vakarieniauti buvau suplanavusi išgirtame „Manastirska Magernitsa“ restorane. Žymesni restoranai turi sistemas rezervacijoms, o miestas tikrai pakankamai turistinis, todėl norint pavalgyti konkrečiame restorane verta laiką rezervuoti. Aš rezervacijos neturėjau, nes jos mane verčia stresuoti, ypač nepažįstamame mieste. Sofija negarsėja architektūra. Jeigu jau taip nuoširdžiai, tai architektūra čia gana bjauri. Tačiau miestą puošia parkai, žydintys gėlynai, iškylanti kalnų panorama… Akiai, pripratusiai prie Vilniaus senamiesčio, skauda ir malonu vienu metu.

Sofijos vaizdasproe viešbučio langą.

Sofija kūrėsi prie mineralinių versmių. Čia kryžiavosi ir svarbūs prekybos keliai tarp Vakarų Europos, Mažosios Azijos, Vidurio Rytų ir Baltijos bei Egėjo jūros prieigų. Savo imperijos ribas išplėtę romėnai vietovę pavadino čia gyvenusių trakų serdų genties vardu Serdika. Imperatorius Markas Ulpijus Trajanas (98-117) suteikė savivaldą, todėl miestas buvo pavadintas Ulpia Serdica jo garbei. Marko Aurelijaus valdymo metais miestą apsupo gynybinė siena. Serdikoje 311 m. buvo išduotas Tolerancijos ediktas, įteisinęs krikščionybę Romos imperijoje. Tai reikšmingas istorinis faktas, nes Milano ediktas išduotas keliais metais vėliau. Imperatoriaus Konstantino motina Elena buvo gimusi Serdikoje, imperatorius svarstė netgi perkelti sostinę iš Romos į Serdiką, „Serdika yra mano Roma“,- sakė imperatorius. Imperatoriškasis kompleksas stovėjo, manoma, šiandieninės Šv. Jurgio (Rotundos) bažnyčios vietoje. Jame lankėsi delegatai iš visos imperijos ir rinkosi Serdikos Taryba. Valdant imperatoriui Justinianui I, miesto sienos buvo perstatytos. Bulgarų chanas Krumas (803-814) užkariavo šią vietovę ir vėliau buvo įkurta Pirmoji Bulgarijos Imperija. Miestas pavadintas Sredets, nes buvo viduryje Balkanų žemių. Bizantijos imperija užkariavo šias žemes 972 m., čia vis dar išliko svarbus administracinis centras ir Bulgarijos arkivyskupijos vieta. Antroji Bulgarijos Imperija iškilo 1194-1382 m. Miestas įgavo viduramžių miestams būdingos architektūros bruožų ir tapo žinomas kaip Sofija, dėl čia buvusios žymios bazilikos, nors Bulgarijos sostinė buvo Veliko Tarnovo. Pirmą kartą Sofijos vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1376 m. Po trijų mėnesių apsupties 1382 m. Sofiją užkariavo Osmanų Imperija. Jų valdžioje šios žemės išliko labai ilgai, iki 1878 m. Tuomet buvo atkurta Bulgarijos valstybė su sostine Sofija. Architektai iš Europos projektavo svarbius miesto pastatus: Nacionalinę asamblėją, Karo ministeriją, Mokslo akademiją, Bulgarijos nacionalinį banką…Šis periodas dar vadinamas „Sofijos Aukso amžiumi“. Antrojo Pasaulinio karo metais Sofija buvo stipriai bombarduojama, po karo ilgam atiteko į komunistų rankas, todėl buvo statoma daug tokiems miestams būdingų šiurpių pastatų. Po Sovietų sąjungos griūties Bulgarija atkūrė nepriklausomybę, tik architektūrai jau buvo pakenkta.

Kūtvėla naudojasi Sofijos metro.

Sofijos metro erdvus, švarus ir vėsus.

Neplanuotai pasivaikštau prie Nacionalinių kultūros rūmų. Užsilaikyti čia privertė ugnimi žydinčios rožės. Kaipgi pabūti Bulgarijoje ir nepasigrožėti rožėmis? Paskui besidairinėdama nueinu iki Šv. Aleksandro Nevskio katedros. Šiandien Sofijoje įvyko trys svarbūs įvykiai: manęs iškilmingas atvykimas, Sofija Pride eitynės ir jam oponuojantis Šeimos maršas ir koncertas. Mieste buvo daugybė policijos, kas šimtas metrų po 2-4 pareigūnus. Katedra uždengta koncertui skirtomis struktūromis, choras gieda religinio turinio kantičkas. Šiaip ne taip randu įėjimą į katedrą. Jos lankymą buvau suplanavusi rytoj, bet katedra dar atidaryta.

Sofijoje žydi rožės.

Kūtvėla neatsilaikė prieš tokį grožį.

Tipiškas Sofijos kampelis.

Šv. Aleksandro Nevskio katedra pastatyta 1912 m., išsivadavimo iš Osmanų proga, konsekruota 1924 m. Ji skirta prisiminti ir Rusijos-Turkijos (1877-1878) kare žuvusius rusų karius. Tuo metu čia buvo aukščiausias taškas Sofijoje. Projekto autorius- rusų architektas profesorius Aleksandras Pomerantsevas. Kunigaikštis Aleksandras I Batenbergas, pirmasis išlaisvintos Bulgarijos valdovas, kreipėsi į bulgarų tauta prašydamas paaukoti statyboms ir buvo surinkta beveik 2 mln tuometinių levų. Fundacinis akmuo buvo padėtas 1888 m., minint ketvirtąsias San Stefano taikos sutarties pasirašymo metines: šia sutartimi baigtas Rusijos-Turkijos karas, Serbija, Rumunija, Juodkalnija tapo nepriklausomos, o Bulgarija įgijo didelę autonomiją (netrukus sutarties sąlygos buvo pakoreguotos Berlyno sutartimi). Iš viso buvo išleistas virš 5 mln tuometinių levų. Bulgarija po Antrojo pasaulinio karo buvo valdoma komunistų, nors Sovietų sąjungos sudėtyje nebuvo, galbūt tai išgelbėjo katedrą nuo pavertimo paveikslų galerija, planetariumu, ateizmo muziejumi ar visiško sunaikinimo? Katedroje pavyko netikėtai sudalyvauti ir religinėse apeigose. Draudimo fotografuoti nėra, tai stengiuosi pagauti gražesnių kadrų, bet tai padaryti sunku, nes didelė dalis katedros skendi tamsoje. Prisėdu pasiklausyti choro giedamo akatisto. Čia pamaldos laikomos ortodoksų tradicija. Moterys galvų neprivalo dengtis, nors viena kita skarelė šmėsteli ikonų žvakelių šviesoje.

Žymusis Sofijos simbolis.

Šv. Aleksandro Nevskio cerkvė Sofijoje.

Šv. Aleksandro Nevskio relikvijos.

Gatvės menas.

Vienas iš senesnių Sofijos tramvajų.

Ieškau savo nusižiūrėto restorano vakarienei. Žiūrinėjausi jų meniu internete, šiame restorane siūlo gerą tradicinį bulgarišką maistą. Viskas rezervuota, bet man randa langelį tarp rezervacijų. Užsisakau Varnos įdarytų pipirų ir taurę vietinio vyno. Pipirai (paprika) įdaryti pupelėmis ir vietiniu sūriu, patiekiami sodriame pomidorų padaže. Prie patiekalo atneša ir plėšomos naminės duonos bei aštrių prieskonių. Restoranas labai turistinis, bet maistas skanus ir, kol kas, dar nelabai brangus. Receptai atrinkti iš įvairių Bulgarijos vienuolynų, ką pabrėžia restorano pavadinimas. Naktis viešbutyje praeina ramiai.

Varnos pipirai: raudona paprika įdaryta pupelėmis, vietiniu sūriu, pateikta pomidorų padaže.

Restorano vidaus interjeras.

Pusryčiauju viešbutyje. Šiaip ne taip randu viešbučio restoraną, nes viešbučio registratūroje darbuotojo nebūna dažniau negu būna. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir svečių viešbutyje vos vienas kitas. Švediškas stalas nukrautas sočiai, tik kava baisi.

Kadangi turėjau tik vieną dieną Sofijoje, į realijas reikėjo žiūrėti realistiškai. Iš pažintinės programos išėmiau mečetę ir sinagogą, keletą muziejų, taipogi apribojau išlaidas mokamiems objektams. Sofijos iš būsimų kelionių sąrašo tikrai neišbraukiu, čia verta sugrįžti dar dienai ar dviem, todėl šį kartą prioritetas tenka istorinėms cerkvėms ir Archeologijos muziejui. Operos teatre stato Vagnerį, bet dėl laiko trūkumo apsilankymą operoje atidedu kitam kartui.

Mane senatvėje ima traukti prie žemės, kitaip negaliu paaiškinti to fakto, kad pamėgau archeologines vietoves. Man labai patiko, kad Sofijoje metro yra įrengta archeologinė ekspozicija. Panašiai mačiau Atėnuose. Archeologinė ekspozicija įrengta trikampyje tarp Serdika ir Serdica II metro sustojimų esančioje perėjoje ir po Nepriklausomybės aikšte. Padariau nedidelį žemėlapį, nes iš pirmo žvilgsnio ten gali būti sunku susigaudyti. Tarp Serdika ir Serdika II yra antžeminė archeologinė ekspozicija, tarp Serdica ir Nepriklausomybės aikštės yra požeminė archeologinė dalis, nes ten yra požeminė perėja po Nepriklausomybės aikšte. Čia galima vaikščioti nemokamai. Man labai patiko sutvarkyta ir prižiūrima ekspozicija. Metro stotyse esančiose vitrinose išstatyta nemažai raitelių atvaizdų, kažkuo panašūs į mūsų Vyčius.

Sutikite-panašumo su Vyčiu juk yra?

Archeologinis trikampis. Serdika-Serdika II yra antžeminė dalis ir mokamas muziejus, po Nepriklausomybės aikšte yra požeminė nemokama dalis.

Sofijos moto: "Visada auganti, niekada nesenstanti."

Vienas iš Sofijos metro.

Sofijoje daug miniatiūrinių cerkvių. Šitoji skirta Šv. Petkai.

Kairėje matomas muziejus, priešais- Sofijos mečetė.

Romos imperijos fragmentai.

Po Nepriklausomybės aikšte Sofijoje.

Garbės sargyba.

Sofija, Bulgarija.

Sofija garsėja dviejų tipų piešiniais: baisiomis sienų teplionėmis ir gražiais meniškais darbais, kurių pažiūrėti turistai eina su gidais. Aš sočiai pasižiūrėjau tiek vieno, tiek kito.

Kūtvėla grožisi Sofijos gatvės menu.

Sofijos gatvės menas.

Šv. Sofija.

Žemagrindis Sofijos tramvajus.

Šv. Nedėlios (Sviata Nedelya) cerkvė žinoma jau X a. Nauja cerkvė iškilo XIX a., o dabartinė cerkvė yra atstatyta po 1925 m. sprogimo. Tais metais cerkvėje detonuota bomba pražudė du šimtus žmonių, susirinkusių į laidotuves, dar penki šimtai žmonių buvo vienaip ar kitaip sužaloti. Ši tragedija laikoma kruviniausiu teroristiniu išpuoliu Bulgarijos istorijoje. Tiksli cerkvės vardo kilmė nežinoma. Cerkvėje fotografuoti negalima. Šis draudimas galioja praktiškai visose cerkvėse, kartais norintys fotografuoti turi susimokėti 5,00 EUR. Cerkvėje vyksta pamaldos, šiandien dar ir sekmadienis išpuolė. Man stačiatikių cerkvės pasirodė labai chaotiškos. Tikintieji ir šiaip smalsuoliai vaikšto pamaldų metu, degioja žvakutes prie ikonų (aukštas stendas-už gyvus, žemas stendas-už mirusius), tvarkytojos su švabromis sukasi aplink apvarvėjusius kandeliabrus, kampuose pristatyta visokių buities ūkio rakandų, tik žiūrėk, kad už kokios taburetės neužkliūtum ir neatsigultum kryžiumi prieš Dievo Motinos abrozdą…

Šv. Nedėlios cerkvė.

Netoliese, gerai nuo pašalinių akių paslėptame vidiniame kieme, yra Šv. Jurgio (Rotondos) cerkvė. Sakoma, kad ji yra seniausias išlikęs statinys Sofijoje. Rotonda yra apsupta Romos imperijos laikotarpio griuvėsių, čia buvusiame komplekse posėdžiavo mano minėta Serdikos Taryba. Cerkvėje išlikusi fragmentinė sienų tapyba, seniausia datuojama IV a. Prie Osmanų ši cerkvė buvo paversta mečete, religinės paskirties atvaizdai užtinkuoti ir užtapyti augaliniais motyvais, paskui XIX a. po Bulgarijos išsivadavimo iš Osmanų mečetė buvo apleista. Cerkvė rekonstruota 1915 m. Ji yra veikianti, tik labai mažytė. Freskų tapybos čia išlikę vienetiniai fragmentai.

Rotondos cerkvė.

Sofijos atsakymas Vilniaus Trakų gatvės atlantams.

Tramvajumi pavažiuoju porą stotelių iki užeigos „Mekitsa and Coffee“. Šios kepyklėlės filialų Sofijoje yra keletas, man artimiausia Grafo Ignatjevo gatvėje, vos dvi stotelės tramvajumi. Mekitsa yra tokia spurga, kurią patiekia su įvairiais priedais. Turistai atrado šį kepinį, todėl kepyklėlė labai populiari. Pirmame aukšte yra virtuvė, antrame aukšte yra salė atsisėsti. Meniu ant sienos tik bulgariškai, bet yra QR kodas, kurį nuskenavus telefonu galima rasti meniu angliškai. Mergina prie kasos neblogai kalba angliškai, tai užsisakau mekitsą su savo mylima juodųjų serbentų uogiene. Labai laiku pataikau ateiti, nes netrukus užeina keletas turistų šeimų ir eilė jau driekiasi lauke. Čia savitarna, tai užsinešti puodelį kavos siaurais laiptais iš antrą aukštą neišlaisčius yra blaivybės testas.

Mekitsa su juodųjų serbentų uogiene.

Prie šv. Aleksandro Nevskio cerkvės yra 1965 m. įkurtas Krikščioniško meno muziejus. Tiksliau būtų- ikonų galerija. Rekomenduoju užeiti, jeigu domitės ikonų tapyba. Cerkvėse ikonas sunku iš arti apžiūrėti, nes dauguma po stiklu arba aukštai, o Sofijos cerkvės turi daug naujos tapybos ikonų, XIX-XX a. Mane domina būtent senosios ikonos, todėl mane ir sudomino šis muziejus. Jis nėra ypatingai didelis, bet ikonų yra labai įvairių. Bilieto kaina po levo konvertacijos į eurą yra 4,09 EUR.

Ikonų paroda.

Prie šios cerkvės yra nedidelė paminklinė grupė Holokaustui atminti. Tarpukaryje Bulgarijoje gyveno apie 6 mln gyventojų, iš jų apie 50,000 buvo žydai. Kai į Bulgarijos sostą sėdo caras Borisas III, jis įvedė karališką diktatūrą ir palaikė Ašies sąjungą Antrojo pasaulinio karo metais. Bulgarijoje buvo įvesti apribojimai žydams, uždraustos santuokos tarp žydų ir ne žydų kilmės asmenų. Žydai buvo deportuoti iš Bulgarijos okupuotų teritorijų Graikijoje, Jugoslavijoje, Makedonijoje… Iš viso buvo deportuota apie 11,000 žydų ir beveik visi jie žuvo Treblinkos koncentracijos stovykloje. Kai naujienos apie šiuos įvykius pasiekė Sofiją, opozicijos politikai, dvasininkija ir inteligentija atvirai pasisakė prieš žydų deportaciją iš Bulgarijos. Caras Borisas III buvo linkęs tęsti deportacijas, bet galiausiai visuomenės ir dvasininkijos spaudimas privertė jį sprendimą atšaukti. Nors žydai nebuvo deportuoti į koncentracijos stovyklas už Bulgarijos ribų, jie buvo prievarta perkelti į darbo stovyklas šalies gilumoje, jų turtas buvo nusavintas. Po karo žydų populiacija Bulgarijoje išliko ikikariniais skaičiais, bet paskui ėmė mažėti dėl emigracijos į Palestiną.

Paminklas Bulgarijos žydams.

Šalimais stovi Šv. Sofijos cerkvė, kadaise davusi vardą miestui. Dabartinė bazilika yra, manoma, penkta bažnyčia šioje vietoje, pastatyta valdant imperatoriui Justinianui VI a. Valdant Osmanams, ir ši cerkvė buvo perduota mečetei, freskos uždažytos, pristatyti minaretai. Vienas minaretas buvo sunaikintas XIX a. įvykusio žemės drebėjimo metu, paskui mečetė buvo apleista. Rekonstrukcijos darbai pradėti 1900 m. Po cerkve yra archeologinė ekspozicija, į kurią reikia pirkti bilietus. Aš pasiskaičiau atsiliepimus, kad iš esmės ten nėra ką žiūrėti, todėl nuo apsilankymo susilaikiau. Mano abejones patvirtino ir pati cerkvė, nes matosi, kur buvo atstatyta, vidus labai „nuogas“, o fotografuoti galima tik sumokėjus 5,00 EUR. Nuoširdžiai- truputį nusivyliau.

Šv. Sofijos cerkvė. Prie jos dega Amžinoji ugnis.

Sofijos aktualijos.

Sofijos gatvės menas.

Komunistų laikų architektūra.

Netoliese yra Archeologijos muziejus. Jis įkurtas XX a. buvusioje didžiausioje ir seniausioje Osmanų laikų mečetėje Sofijoje. Muziejus gana senamadiškas, taip atrodė mūsų muziejai prieš trisdešimt metų. Po kelionės pasikalbėjau su pažįstamais, tai visur Balkanuose panaši situacija. Kiek liūdniau su ribotais WC patogumais, nes yra tik vienas...ėėėė….porcelianinis sostas visiems, ir labai brangūs suvenyrai. Man labai patiko romėnų laikų ekspozicija, neolito laikotarpio radiniai ir juvelyriniai dirbiniai. Čia labai reiktų įrengti šiuolaikines ekspozicijas, suteikti vertingesniems eksponatams daugiau erdvės, nes dabar net kažkiek gaila, kad tokie puikūs dalykai pateikiami taip silpnai. Bilieto kaina yra 6,00 EUR. Labai rekomenduoju užsukti pasižiūrėti šitokio grožio!

Skulptūrinė grupė. Moters dešinėje galva priklauso ne šiai skulptūrai.

Antkapio fragmentas.

Romos imperijos laikų radiniai.

Nuostabus Apolonas.

Archeologijos muziejus Sofijoje.

Romos laikų radiniai.

Neolito laikų radiniai.

Zoomorfiniai indai.

Zoomorfinio indo fragmentas.

Zoomorfinis indas. Galbūt totemas?

Archeologijos muziejus Sofijoje.

Trakų laikų lobis. Dievo Dioniso garbinimui skirtas trilypis indas skysčiams nupilti.

Aukso apyrankės.

Labai elegantiškas šalmas.

Įspūdingas sidabro dirbinys.

Archeologijos muziejus Sofijoje.

Pėsčiųjų bulvare suvenyrų parduotuvėje viršiju suvenyrams numatytą sumą, nes neplanuotai susigundau kūno priežiūros priemonėmis su rožių produktais. Tada prisėdu pakaštavoti vietinio alaus. Prašau, kad būtų šaltas, nes jau įdienojo ir saulė pliskina ne juokais.

Kūtvėla gaivinasi šaltu alumi.

Kaip Kūtvėla uždirba pinigus kelionėms.

Išmintinga išmintis.

Į viešbutį grįžtu gana anksti, nes rytoj laukia ilga diena. Vakarieniauju jau minėtame prekybos centre, KFC greitojo maisto restorane, nes jis arti viešbučio ir nebrangus. Sofijoje mane nemaloniai stebino, kad daug kur rūkoma. Aišku, yra zonos rūkantiems ir nerūkantiems, bet tikrai nustebino, kiek daug rūkalių Bulgarijoje, netgi jaunų žmonių. Viešbučio registratūroje dar paprašau pakeisti pinigus monetomis rytojaus išvykai ir einu miegoti anksčiau.

Bus daugiau.