Kūtvėlos kelionės ir klajonės

Viena diena Lietuvoje: obuolių sūris, lietuviškas zodiakas, savitarnos keltas ir dūdmaišis bažnyčioje.

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Mon, 8 Jun 2026 16:13:52 +0300

Kelionės partneris: Aukštaitijos nacionalinis parkas.

Nepraėjo ir šimtas metų, o aš vėl keliauju į Aukštaitiją. Šį kartą vykstu susipažinti su projektu „Darnaus vandens turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes“. Skamba kaip kažkokia abrakadabra? Tai reikia išsiaiškinti! Mūsų ciekavų zosių, norinčių išsiaiškinti, buvo pilnas autobusas - žurnalistų, tinklaraštininkų ir influencerių, kuriuos dabar nuomonės formuotojais reikia vadinti.

Pirmiausia atvykstame į Anykščių regioninio parko lankytojų centrą. Čia, prie puodelio rytinės kavos, jau galime plačiau atmerkti akis ir stačiau pastatyti ausis. Leisiu sau citatą iš pristatymo skaidrės: „Šiuo projektu parodome, kad saugomos teritorijos nėra tik vietos, kuriose kažkas ribojama. Tai gyvos erdvės, kur galima pažinti gamtą, ilsėtis, keliauti atsakingai ir kartu prisidėti prie regionų gyvybingumo. Ir būtent toks požiūris yra ateities kryptis, kai gamtos apsauga ir turizmas ne konkuruoja tarpusavyje, o papildo vienas kitą.“

Kūtvėla lankosi Lajų take Anykščiuose.

Anykščių regioninio parko lankytojų centre susipažįstame su ekspozicija. Saugomų teritorijų emblemos sudaromos iš dviejų dalių: viršuje vaizduojamas kultūrinis objektas, apačioje- gamtinis. Anykščių regioninis parkas atpažįstamas iš Laimės žiburio ir vietiniuose miškuose klestinčios voverių civilizacijos. Darbo stalas apsiavęs veltinius, kurie primena sovietmečiu Anykščiuose veikė veltinių fabrikas „Spartakas“, kuris buvo ne tik vienintelis toks fabrikas Lietuvoje, bet ir šia produkcija aprūpindavo visą Sovietų sąjungą, įėjo į dešimtuką šio profilio įmonių Sovietų Sąjungoje. Prekyba su Rusija sustojo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sustojo ir veltinių fabriko staklės… Labai įdomiai apipavidalintas lankytojų centras pristato tiek unikalias gamtines ir kultūrines vertybes, tokias kaip legendinis Puntukas, mitinė (o gal ir ne?) Mindaugo pilis Voruta, vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus, medžių viršūnes siekiantis Lajų takas, bet ir mažiau žinomus, bet ne mažiau įdomius lankytinus objektus.

Anykščių veltinukai. Labai geras apavas!

Iš Anykščių kilę daug inteligentų, tai Kūtvėla irgi stengiasi atrodyti inteligentiškai.

Lajų takas Anykščiuose išlieka turistų traukos centru. Prisimenu, kaip jis buvo atidarytas prieš dešimt metų ir koks buvo anšlagas pirmosiomis dienomis… Pirmąjį savaitgalį po atidarymo apsilankė apie 11,000 žmonių, o automobilius teko palikti už kelių kilometrų. Prisipažinsiu- internetiniuose archyvuose išlikusius reportažus apie Lajų tako atidarymą skaitau kaip aštraus siužeto trilerį su erotikos elementais. Dabar Lajų takas sulaukia apie 100,000 lankytojų per metus. Tai paskatino savivaldybę bei verslininkus investuoti į naujus turizmo objektus, pramogų centrus, atsidarė nemažai naujų maitinimo įstaigų, organizuojama vis daugiau įvairių renginių, taip pat yra susidomėjimas nakvynės paslaugomis. Mes apsukame garbės ratą Lajų taku, pasigrožime originalia jo architektūra ir apdainuotuoju Anykščių šileliu (Fun Fact: o jūs žinojote, kad „Anykščių šilelis“ yra ne poema, o giesmė?) … Deja, Lajų taką yra ištikęs dažnas lankomų objektų negalavimas- nebeveikia keltuvas neįgaliems asmenims…

Lajų tako lankymo informacija.

Lajų takas.

Lajų tako apžvalgos bokštas.

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?

„Matot, problema čia buvo tokia, kad dėl lėšų trūkumo Medžių lajų tako projektavimo bei statybos pradžioje privedė prie to, kad buvo perkamas lietuviškas gaminys. Atsivežti jį iš kitur mes negalėjome, nes buvo per brangu. Dabar ta firma, kuri gamino tą keltuvą, yra bankrutavusi, o keltuvas per tiek laiko susidėvėjo. Kiekvienais metais atlikus keltuvo inspekciją, yra pareiškiama, kad jis yra nesaugus ir mes jo negalime eksploatuoti. Dar vienas dalykas - buvo tokia techninė problema. Keltuvai nekyla aukščiau, nei 20 metrų, o apžvalgos bokštas yra 34 metrų aukščio. Todėl buvo keletas tų keltuvų sudėta, kad keliais etapais užkylama beveik iki viršaus. Dabar ieškome variantų, kaip keltuvą būtų galima paremontuoti. Mūsų sąlygomis būtų geriausia ne keltuvas, bet liftas. Lankytojas galėtų pats pasikelti, nereikėtų darbuotojo pagalbos. Bet vėlgi, su liftais yra problemos, kurias nežinau, ar mes sugebėsime išspręsti. Reikalinga šildoma šachta. Galvojame apie tokį variantą. Manau, kad iki kitų metų tą problemą turėtume išspręsti.“- šaltinis Neveikiantį keltuvą tikisi pakeisti liftu, 2025 m.

Kaip manote, ar skaičius trylika yra nešantis nelaimę? Tiek tiltų jungia ilgiausios tik Lietuvos teritorijoje tekančios upės Šventosios krantus, o ji iš savo 248 kilometrų Anykščių kraštui dovanoja virš 80-ties kilometrų! Netoli Lajų tako yra 2020 m. atidarytas Anykščių šilelio lynų tiltas. Juo galima nueiti iki Karalienės liūno. Rašytoja Bronė Buivydaitė knygoje „Anykščių baladės“ užrašė vieną iš girdėtų legendų apie Karalienės liūną. „Gal nuo gelmėse besiveržiančio šaltinio, gal nuo kažkokių dumble susidariusių dujų vandens paviršius čia kartais suraibuliuoja, sujuda. Pasak legendos - tai vaidilutė vartosi dugne, vis negali nurimti. Seniai seniai, prie žaliu kaspinu apjuosto liūno vaidilutės šventą ugnį saugojusios - ir juodą naktį, ir skaidrią dieną. O Šventosios krantą linksmosios undinės taškydavusios. Čia, prie liūno, šventąją tėvų ugnį saugoti ateidavusi ir jaunutė, graži karalienė - kartu su vaidilute dievų garbei giesmes giedojusi, aušrą pasitikdavusi. Bet vienąkart atskrido baisi juoda neganda – tūkstančiai juodų paukščių.../ Pulkų pulkai įbrido į Šventąją upę - protėvių ir tėvų tikėjimą išnaikinti. Iškirto, sunaikino žaliąjį gojų būriai svetimų vyrų, žvėrimis pavirtusių. Krikščionių žyniai šaukė žmones bristi į liūną ar į upę ir melsti malonės naujojo Dievo. Ir pakluso žmonės juodiesiems paukščiams... Tik jaunoji karalienė prie liūno kranto stovėjo išdidžiai pakelta galva. - Štai dar viena stabmeldė stovi, - ištarė karalienė ir žengė į liūną. Nuo to laiko žmonės liūną ir ėmė Karalienės liūnu vadinti. Sakoma, jog ir dabar ramiomis vasaros naktimis iš liūno žiūrinčios dvi liūdnos akys - tai nerimsta, dejuoja jaunoji karalienė.“

Lynų tiltas per Šešupę.

Tolumoje matosi Lajų tako apžvalgos bokštas.

Gaudome saulę Anykščiuose.

Populiarus sustojimas nuotraukoms. Kūtvėla net užsimerkusi nuo populiarumo.

Lietuva turtinga mitais, padavimais, legendomis… Tačiau kartais tenka iš tų mitinių padebesių nusileisti į žemę ir labai bibliškai, kaip Šventajame Rašte ir nurodyta, savo veido prakaitu pelnytis duoną. Turbūt taip ir bus atsiradęs mūsų sekantis sustojimas Padvarninkų kaimas, savo pavadinimą gavęs nuo čia įsikūrusių baudžiauninkų, nusipirkusių žemės iš dvaro. Padvarninkų kapinėse palaidoti netoliese gyvenę rašytoja Liudvika Didžiulienė- Žmona, švietėjas Stanislovas Feliksas Didžiulis, bei kiti jų šeimos nariai, knygnešys Jonas Šaučiūnas ir jo šeima. Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba-muziejus Padvarninkuose kviečia geriau pažinti pirmosios gastronominės knygos lietuvių kalba „Lietuvos gaspadinė arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ autorę Liudviką Didžiulienę-Žmoną. Ji gamino maistą kaip tikra dvaro virėja ir tvirtai tikėjo, kad su meile gardesnis duonos kąsnis, negu širdžiai kenčiant Strasburgo paštetai.

Tačiau šiandien mūsų autobusas suka į kitą pusę ir sustojame ne prie Strasburgo paštetus gaminančio fabriko, o prie obuolių sūrius gaminančio Mindaugo Balčiūno sodybos. Mus pasitinka pats šeimininkas ir kviečia nuo kylančio vėjo slėptis pavėsinėje- sako, tai antras jo paties rankomis pastatytas statinys… po šuns būdos. Šunų čia irgi yra- visi du. Niekada neplanavęs pirkti sodybos jau dabar buvęs vilnietis į šią sodybą su šeima atsikėlė vienai vasarai po dukros gimimo, neva – po obelimi vežimėlį laikyti sveikiau nei mieste ant asfalto. Obelų čia buvo trylika (vėlgi tas mistinis skaičius trylika, ar tik nebus koks ženklas iš aukščiau?), tai vežimėliui buvo kur laikytis, bet dar buvo ir įspūdingi saulėlydžiai su lakštingalų čiulbesio įgarsinimu...ir visa tai vainikuojama šiandien keliomis tonomis per metus pagaminamo (išverdamo?) obuolių sūrio. Taip MB „Pjauk grybą“, nuo kurios kadaise prasidėjo šeimos verslas, transformavosi į „Marijos trobelė“.

Rekvizitas glostymui ir rekvizitas ragavimui. Svarbiausia- nesupainioti.

Mindaugas Balčiūnas veda edukaciją apie obuolių sūrius.

Be jokių konservantų.

Mokomės gurmanišų subtilybių.

Legendinės obelys.

„Viskas vyksta ne pagal mane ir aš laimingas,“- juokiasi Mindaugas, pasakodamas apie obuolių sūrio gamybos ypatumus, šio verslo niuansus, girdamas šio išskirtinio lietuviško produkto skaniąsias savybes. Aš užsiklausiau ir netyčia… suvalgiau beveik visą rekvizitą. Pasirodo, man taip patogiai po alkūne buvęs papjaustytas sūris laukė savo eilės mūsų grupės edukacijai, o ne personaliniam Kūtvėlos apsirijimui... Redakcija šituom labai atsiprašo ir pasižada ateityje būti atidesniais, o savo korespondentus maitinti dažniau. Tuo tarpu mūsų edukacija tęsiasi ir pagaliau visi norintys gali padegustuoti netikėtų obuolių sūrio derinių su žemaitišku kastiniu, paskui su raudonų apelsinų marmeladu, pelėsiniu sūriu, graikiniu riešutu… Mėgstantys aštriai irgi nelieka nuskriausti, jų gurmaniškam teismui atiduodamas aštrus „tapas“ su obuolių sūriu.

Mūsų nuomonė išsiskiria kuris derinys skaniausias, bet vienbalsiai nusprendžiame, kad obuolių sūris yra labai tinkama verslo dovana ar suvenyras iš Lietuvos. Į šią kategoriją patenka ir obuolių traškučiai bei uoginiai vaisinukai. Jeigu su obuolių traškučiais viskas kaip ir aišku, tai uoginiai vaisinukai priverčia kilstelėti antakius: tiesiog sutrinta ir išdžiovinta uogos (30%) ir obuoliai (70%). Nieko daugiau. Skanu ir sveika valgyti, be pridėtinio cukraus, saldiklių, dažiklių, konservantų.

Uoginis vaisinukas, angliškai - "fruit leather".

Obuolių sūris pikantiškai.

Edukacija baigėsi ir šeimininkė kviečia pietų. Noriai sumerkiame šaukštus į karštą sriubą.

Daržovės mėsos buljone ir duona su kastiniu.

Plėšyta mėsa su namie raugtais agurkėliais.

Sodyba ir teisinga vėliava.

Žvaigždės čia ne tik gastronominės, bet ir kosminės: 1929 m. netoliese nukrito meteoritas. Pasak liudytojų, „nakties danguje pasirodė Mėnulio pilnaties dydžio šviesulys su ilga uodega, artėdamas prie Žemės jis mažėjo ir galiausiai subyrėjo į kibirkštis“. Šios minties lydimi atsisveikiname su svetingais šeimininkais ir tęsiame kelionę Kulionių kaimo link. Čia įsikūrusi Kulionių etnografinė sodyba ir Dangaus šviesulių stebykla.

Etnografinė sodyba.

Informacinis stendas prie Etnografinės sodybos.

„Pavėlavote,“- mus priekaištu pasitinka Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, etnokosmologas, muziejininkas, Romuvos vaidila, publicistas Jonas Vaiškūnas. Stovime visu būriu akis žemyn nudelbę, iš gėdos degantys, visi tokie labai žurnalistai- juk išties vėluojame... Inteligentai, škias.

„Šešis šimtus metų,“- pratęsia mintį Jonas Vaiškūnas. - „Tada buvo užgesintas paskutinis aukuras.“

Jonas Vaiškūnas įžiebia ugnį aukure.

Kitapus ežero- Etnokosmologijos muziejus.

Dangaus šviesulių stebykla.

Kaip Puntukas nuo širdies! Užgesinto aukuro, aišku, kažkiek gaila, bet kam dabar lengva? Net pašviesėjusiais veidais apsupame Joną stebykloje. Kodėl stebykloje? Ogi todėl, kad mūsų lietuvių kalba atskleidžia ir mūsų pasaulėžiūrą, unikalią ir nepakartojamą. Štai pasakysite „observatorija“- ir ką? O štai „stebykla“- ir stebėti, ir stebėtis… Stebykla įrengta 1996 m. Čia susipažįstama su laiko samprata, astronomijos ištakomis, kalendoriaus atsiradimu. Senovinės mūsų baltiškosios šventvietės buvo tokiomis stebyklomis. Ir koks ten kalendorius, jeigu tikrasis žodis yra „metskaitis“? Na, galvoju, čia jau iš mūsų naivumo juokiamąsi. Kas čia per žodis? O vat ir yra! Lietuviškas laikraštis „Sandara“ 1957 m., ėjęs JAV, taip rašė: „Pirmasis lietuviškas kalendorius išėjo 1846 metais, paruoštas ir išleistas Lauryno Ivinskio (1808-1881 m ), vardu ‘‘Metų skaitlius ūkiškas”, o vėliau - “Kalendorius arba metskaitis ūkiškas”. Išeidavo kasmet ir ėjo iki 1864 metų.“ Šiame metskaityje buvo patarimų, priežodžių, dainų, pasakų, žinių iš istorijos, gamtos ar geografijos…

Apie lietuviško zodiako egzistavimą aš nė viena ausimi nebuvau girdėjusi ir tai tik parodo, kad mokytis niekada nevėlu. Pirmas tokio unikalaus zodiako paminėjimas minimas Teodoro Narbuto aprašytoje Perkūno šventykloje Vilniuje. Anot jo, ši šventykla stovėjusi toje vietoje, kur Vilnia įteka į Nerį. Čia buvęs palaidotas kunigaikštis Šventaragis, o jo sūnus Gerimantas 1265 m. šioje vietoje pastatydinęs Perkūno šventyklą. Požemiuose buvę laikomi senovės lietuvių garbinamieji žalčiai, rupūžės ir kiti gyviai. Altorius turėjęs dvylika laiptų, kurių kiekvienas buvęs skirtas atskiram zodiako ženklui. Kiekvieną mėnesį buvę aukojama ant to laipto, į kurio ženklą įeidavo saulė.

Deja, patikrinti Teodoro Narbuto aprašytų dalykų neturime galimybės, o ir šiaip esu skeptiška jo kūrybos atžvilgiu, bet ginčytis su archeologiniais radiniais jau būtų sunku. Dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančiuose Raubičiuose, Baltarusių liaudies muziejuje (Музей белорусского народного искусства в Раубичах) saugomas įspūdingo dydžio medinis kaušas iš beržo gumbo. Mes turbūt niekada nesužinosime jo kelio iki muziejaus fondų. Toliau pasakosiu kokią informaciją radau informaciniuose šaltiniuose rusų kalba, tai turėkime omenyje, kad mėgėjų perrašyti istoriją netrūksta, o patikrinti faktus ar atidžiau ištirti eksponatą esamomis politinėmis aplinkybėmis - neįmanoma. Ilgą laiką gyvavo versija, kad šis kaušas po Antrojo pasaulinio karo buvo atrastas vienos Gardino bažnyčios ar vienuolyno rūsyje, tarp ten sumesto seno bažnytinio inventoriaus. Ant kaušo yra išdeginta dvylika žmonių ir gyvūnų atvaizdų, kurie atsidengė nuo kaušo nuėmus spalvotais dažais nutapytus krikščioniškųjų šventųjų paveikslus. Šią versiją paneigia 2023 m. publikuoti iki tol nežinoti duomenys iš Vokietijos federalinio archyvo Koblence.

Lietuviškas zodiakas.

"Žvaigždių skliauto" lankymo informacija.

Nustatyta, kad iki revoliucijos šis kaušas buvo Mogiliovo muziejuje, iš kurio dėl revoliucijos ir karo grėsmės buvo perkeltas į Minską, iš ten Antrojo pasaulinio karo metais buvo nacių išvežtas į Vokietiją, į Koblencą. Po karo (originaliame tekste- „po pergalės“) vertybė buvo grąžinta į Sovietų Sąjungą ir pateko į Gardino istorijos ir archeologijos muziejų, ir šis faktas suklaidino sovietinius mokslininkus, kurie priskyrė kaušui radimvietę Gardine. Į Mogiliovo muziejų kaušas pateko iš Dievo Motinos Gimimo cerkvės dabartiniame Slavogorode Mogiliovo srityje (buvęs Propoiskas). Šis kaušas skiriasi nuo rusiškų savo medžiaga (ne liepa, o beržas), paties kaušo forma ir rankenos forma. Toliau mokslininkai patys su savimi nesusitaria: „Aвторы нового исследования признают, что ковш действительно имеет черты, характерные для культуры Великого Княжества Литовского, но настаивают на его белорусском происхождении.“ Lyg istorinės baltarusių žemės nebuvo LDK sudėtyje… „Теперь мы знаем, что это не импорт из России и не трофей, а образец нашего собственного декоративно-прикладного искусства времен ВКЛ.“ Kaušas datuojamas XV-XVI a. Šaltinis: Naša Niva, publikacijos data 15.01.2026 Aktyvios nuorodos nededu, nesinori prisivilioti kokių nors botų.

Paslaptingojo kaušo replika.

Mes susėdame Žvaigždžių skliaute su mūsų edukatoriumi Jonu Vaiškūnu ir jis mums paaiškina kaip skaito ant šio kaušo esančius zodiako ženklus, kaip jie siejasi su mūsų lietuviškomis tradicinėmis šventėmis ir papročiais, gauname pačiupinėti iš beržo gumbo pagamintą kaušo kopiją- tik dydis neatitinka, nes tik tokio dydžio beržo gumbas buvo rastas. Vieni išeiname sužavėti, kiti skeptiškai kraipo galvas, bet kuriuo atveju -abejingų nelieka.

Knyga apie lietuvišką zodiaką.

Lankymo infromacija aktuali šio įrašo publikavimo metu, vėliau ji gali keistis.

Tęsiame kelionę. Labanoro regioniniame parke esantis Aiseto ežeras yra ilgiausias ežeras Lietuvoje, net 15,9 km. Šis ežeras yra ilgiausias teisingas ežeras mūsų šalyje, nes kiti ilgesni už jį ežerai iš tiesų yra keli ežerai sujungti upeliais. Po praėjusio infoturo į Utenos kraštą aš ėmiau domėtis pavadinimų kilme, tai neriu į žodyną. „Aisus“ gali reikšti niūrus, rūškanas, ilgesingas, tamsus, liūdnas, kartus, skausmingas, aštrus… Indoeuropietiška versija šaknį „ais“ verčia kaip „greitai judantis“. Tai žinokite, tas skaičius trylika visgi buvo pranašiškas…

Iki perkėlos einame pėsčiomis. Atstumas apie 2 km.

Aiseto ežeras.

Ilgiausias Lietuvos ežeras Aistetas.

Savitarnos kelto instrukcija.

Apie keltą Aiseto ežeru jau buvau ieškojusi informacijos internete, bet ten nebuvo nurodyta nei kėlimosi grafikas, nei kaina. Na, pagalvojau, bus proga per infoturą viską sužinoti, juk tam ir važiuojame. Ne veltui minėjau, kad Aisetas yra ilgiausias mūsų ežeras. Vietiniai gyventojai ir turistai dažnai turi ežerą apvažiuoti, o dabar atsirado galimybė sujungti dviračių ir pėsčiųjų taku Labanorą, ten esantį lankytojų centrą ir bažnyčią su Kulionių kaimu, Molėtų astronomijos observatorija ir Senovine dangaus kūnų stebykla. Tik yra vienas niuansas- keltas yra savitarna! Mūsų tai neatbaido, visi esame pripratę savitarnos kasomis prekybos centruose naudotis, tai ar čia kas sudėtingiau? Sulipame ant kelto, kuris savo forma primena plaukiojantį lieptą, mūsų grupės vadovas išdalina vyrams pirštines ir pristato traukti už grandinės. Vyrai pagavo azartą, keltas pūškuoja (daugmaž) tiesiai per ežerą ir viduryje ežero… įstringame. Taip taip, realiai įstringame! Vaizdas atrodo taip: vienoje pusėje vyrai po prakaitu bando tempti grandinę, kuri nei krust iš vietos, kitoje pusėje moterys viena per kitą bando vadovauti procesui savo naudingais (ne) patarimais, priekyje žurnalistė iš LRT ima interviu iš mūsų vyrų „tiesiogiai iš įvykio vietos“, o ant kranto likę mūsų grupės nariai iš tokio atstumo nesupranta, ar mes ten žvejot susiruošėm… Nei pirmyn, nei atgal. Dabar, galvoju, trūksta kad koks meteoras vėl prilėktų, jablinkšteltų per pakaušį, ir bus tvarka.

Pamažu tolstame nuo prieplaukos.

Trpū, žirgeli! Įstrigome.

Tada kažkas iš moterų pastebi, kad netoli kranto į baisinį mazgą plūduriuoja susisukusi virvė, kuri reikalinga šiam keltui prisitraukti esant kitame krante negu keltas, ir dėl to sulaiko keltą. Įsivaizduojate? Čia prisitraukiamas savitarnos keltas! Tai nė kėlimo grafiko nėra, nei keltininko, nei bilietų- pats trauki, pats prisitrauki… Mūsų vyrai stoja prie darbo ir judame atgal. Nežinia, kokie ten monai bus tą virvę supainioję, tik viena aišku- vienai ar dviem moteriškėms persikelti šituo keltu nepavyks, ukvatos tiek nebus. Šiaip tokio kelto idėja gal ir gera, bet man taip buvo gera grįžti į žemę, kad užsinorėjau gultis kryžiumi ir pabučiuoti pakrantės smėlį.

Štai koks buvo mūsų "inkaras".

Instrukcija prie kelto prieplaukoje.

Keltas per Aiseto ežerą.

Bet po tokio adrenalino pliūpsnio nebuvo kada voliotis pieskose, nes mūsų laukė vakarienė. Apsėdame beveik visus stalus restorane „Labanoras“. Ant stalo laukia gira, kurią visi giriame ir net nemeluojame- tokia skani!

„Labanoro girios “auksas” -grybai - dažniausiai sutinkami mūsų patiekaluose. Taip pat šiame regione gausu sraigių, žuvų, žvėrių bei miško uogų, pievose - prieskoninių žolelių, puikus miško medus - visa tai mes siūlome savo svečiams. Sezoninės daržovės ir vaisiai restorane - iš mūsų daržo ar sodo. Vištų, ančių, putpelių kiaušiniai taip pat iš mūsų ūkio. Nemažą dalį produktų mūsų restoranui tiekia vietiniai augintojai, žvejai ir gėrybių rinkėjai, o ne prekybos centrai, tad tikimės Jūsų supratingumo ir atlaidumo, jei kartais negalėsime pagaminti kurio nors patiekalo, paminėto mūsų meniu.“

Mus nustebina pirmas užkandis: Labanoro pievų vynuoginės sraigės su česnakiniu sviestu. Sraiges aš mėgstu, esu jų kelis kartus Vilniuje prancūziškame restorane ragavusi. Netikėta staigmena Labanore! Su dideliu malonumu priimame, anot Liudvikos Didžiulienės- Žmonos, šias „Dievo dovanas“. Kitas užkandis - rauginti grybai su grietine ir kepintomis bulvėmis- sukuria intrigą. Ir taip spėjame, ir kitaip, tik niekas neatspėjame, kad prieš mus- žaliuokės. Mes, vilniečiai, tokių delikatesų nematę, tik sezono metu voveruškas ir baravykus pirkę (na, dar ir „Lidlo“ pievagrybius, bet šitiems nesezono nebūna), tai iš gėdos dabar nors po stalu lįsk. Trečias užkandis, po kurio jau galvojame prašyti nebeterorizuoti mūsų kulinariškai, nes galim atsisakyti išvažiuoti iš Labanoro be atskiros mūsų grupei adresuotos prokuroro sankcijos, buvo traškios ežero stintelės su rūgpienio ir krapų dažiniu bei agurkų salotomis. Prisipažinsiu- tokias žuvikes ragavau pirmą kartą gyvenime.

Mus nustebinusios sraigės.

Žaliuokės su bulvių garnyru.

Traškiosios žuvikės.

Toliau ant mūsų stalo atkeliauja bulviniai blynai su spirgučiais ir grietine. Čia jau kalbos prie mūsų stalo nutyla, atsilaisviname kelnių diržus ir imamės darbo. Blynai tokie skanūs, kad net tirpsta ant liežuvio. Aš įveikiau visus du ir pagalvojau viskas, teks dabar gaspadoriams duris kirviu platinti, kad sveteliai mieliausieji tilptų išeiti. Tai ant tos minties blynų gavome dar- šį kartą desertui, su uogomis. Šitaip sočiai ir skaniai pamylėti kilti nuo stalo nenorėjome, tik suveikė ta baimė, kad virtuvė sugalvos dar ką nors kulinariškai puikaus. Šitie patiekalai buvo mums užsakyti iš anksto kaip grupei, bet jie yra įprastame restorano meniu (žinoma, su sezoninėmis variacijomis), todėl gerb. Skaitytojas ir nebūdamas aukštai pastatytas nuomonės formuotojas gali jais pasimėgauti.

Gardieji bulviniai blynai.

Desertas iš blynų.

Vasaros terasa. Fone matosi mūsų autobusas.

Paskutinis mūsų šios dienos sustojimas buvo Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Spėjama, kad pirmoji bažnyčia pastatyta Vytauto Didžiojo laikais, bet pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltinuose datuojamas 1522 m. Ne kartą statyta ir perstatyta bažnyčia, pripažinta XVIII-XIX a. liaudies architektūros paminklu, 2009 metais sudegė. Miestelio gyventojai ieškojo griuvėsiuose stebuklingu laikyto Dievo Motinos paveikslo, o netikėtai rado lobį: daug caro laikų monetų ir išsilydžiusio metalo, nes, galimai, išsilydė paslėptos žvakidės. Vos per dvejus metus pavyko atstatyti bažnyčią, identišką sudegusiajai. Įrengti trys nauji altoriai, kuriuos padarė meistrai Darius Vaišvila ir Henrikas Ratautas, su dailininkės Margaritos Čepukienės sukurtais paveikslais, ant sienų - originalios stacijos, sukurtos dailininkės Teresės Blažiūnienės iš po gaisro rastų senosios bažnyčios vinių. Atkreipkite dėmesį į centriniame altoriuje įkeltą Dievo Motinos paveikslą- tai trimis sluoksniais siuvinėtas rankų darbo kūrinys. Sunku atsekti konkrečią datą, kada čia buvo pradėti švęsti Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai, kurie labiau žinomi kaip Labanorinės atlaidai ir vyksta tris dienas tuo pačiu metu, kaip ir garsieji Šilinių atlaidai Šiluvoje.

Gražioji Labanoro bažnyčia.

Labanoro bažnyčia.

Centrinis altorius.

Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonu Jurgis Kazlauskas taip prisimena bažnyčios atstatymo dešimtmetį: „Nors jau praėjo 10 metų, bet labai dažnai prisimenu tą 2011 m. rugsėjo 8-ąją. Tą dieną atverdamas naujos bažnyčios duris, aš tarsi iš aukštybių gavau atsakymą, kad teisingai pasirinkau savo gyvenimo kelią - kunigystę. Apie tai sukosi mintys kai ėjau per tuščią bažnyčią atidaryti didžiųjų durų. Yra tokia apeiga - naujos bažnyčios duris atidaro kunigas, vadovavęs bažnyčios statybai, nes vyskupas neturi teisės bažnyčios atidaryti, jis turi teisę pirmas įeiti į naują bažnyčią. Tada supratau, kad dėl tokios akimirkos verta eiti kunigystės keliu, verta tarnauti Dievui ir žmonėms.[…]“

Mūsų laukė staigmena- po bažnyčios skliautais netikėtai skamba dūdmaišio muzika! Mūsų kelionės vadovas Žydrius Mukulys papasakoja apie šio instrumento istoriją ir pagroja keletą melodijų. Aš mintyse tik žegnojuosi, nes iš visų protingų seminarų žinau, kad bažnyčioje turi skambėti tik du instrumentai: vargonai ir žmogaus balsas. O čia- dūda!

Žydrius Mukulys veda edukaciją apie unikalų instrumentą- dūdmaišį.

Pasirodo, kad dūdmaišis yra senas mūsų kultūroje žinomas instrumentas, juo, manoma, grojo muzikantai Lenkijos karaliaus Kazimiero ir jo žmonos Aldonos Gediminaitės, krikštytos Onos vardu, dvare. Apie Gediminaitę yra likę tokių atsiminimų, kuriuos dažnai cituojama: „buvo taip atsidavusi šokio ir linksmybių džiaugsmams, kad visur, kur važiuotų, muzikantai su arfomis, būgnais ir dūdomis, dainomis ir įvairiomis melodijomis jos laukdavo“. Lietuvos teritorijoje dūdmaišis pirmą kartą minimas XVI a. Instrumentas buvo plačiai paplitęs, bet bažnyčiose jį pakeitė vargonai, pamažu jis ėmė nykti ir liaudyje, nes ten jį pakeitė smuikas. Dūdmaišis buvo labai populiarus instrumentas vestuvėse. Įdomu, kad palyginti negausiuose dūdmaišio gyvavimo Lietuvoje paminėjimuose daug kur apie jį kalbama kaip apie elgetų „darbo įrankį“, kas nepridėjo prestižo šiam instrumentui; keliaujantys muzikantai grodavo smuklėse, o Smurgainių meškų dresavimo mokyklos „auklėtiniai“ šokdavo irgi, greičiausiai, pagal dūdmaišio muziką. Prie instrumento nykimo prisidėjo ir įvairūs oficialūs draudimai, nukreipti prieš šį instrumentą. Mikas Petrauskas, išvardydamas rytų Lietuvos kaimus, kuriuose dūdmaišiu nors ir retai, bet tebegrojama, minėjo, kad „ypač Labanoro kulinė buvo labai garsi“ ir apgailestauja, jog „dabar nei instrumentų, nei pasilinksminimų tenai nebelikę“. Tačiau šiandien instrumentas gyvas, atsiranda besidominčių, jau turime ir meistrų. Dūdmaišis - unikali Labanoro vertybė, kituose Lietuvos valstybiniuose parkuose to nepamatysite ir neišgirsite. Daugiau skaitykite: Užmirštieji muzikos instrumentai: dūdmaišis ir Lietuva. Rūta Žarskienė. PDF failas.

Stacijos su sudegusios bažnyčios "inkliūzais".

Suvenyrai iš kelionės.

Ši kelionė gražiai parodo, kokia įvairi ir unikali yra Lietuva. Viso gyvenimo reiktų jai ištyrinėti, išragauti, iščiupinėti. Kviečiu ir Jus atrasti mūsų gražią šalį! Kuri iš šios dienos aplankytų vietų Jums labiausiai patiko?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Žaliuokaitė

Mineralinės ramybės miestas Druskininkai: įspūdingas Lynų kelias per Nemuną, pasaulinio garso skulptoriaus Žako Lipšico muziejus, istoriniai vitražai ir žydinčios alyvos.

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Sun, 24 May 2026 14:15:25 +0300

"Per amžius būk laisva,

O Lietuva.

Ir būk visiems teisinga ir gera,

Kai valanda išmuš,

Priglaus mane. Tau - karūna!

Žygimantai Augustai!

Išgirsk mane.

Tokia yra manos šalies valia.” - J. Grušas "Barbora Radvilaitė".

Lietuva yra unikalus kraštas, čia pinasi tikra paliudyta istorija ir mitų ūkais apgaubta legenda. Ne išimtis ir Druskininkai. Pasakojama kad ant aukšto stataus Nemuno kranto stovėjusi garsi Liškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis - jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas -Druskininkai.

Kūtvėla keliasi Lynų keliu Druskininkuose.

Pirmasis Druskininkų rašytinis paminėjimas buvo 1596 m. Lietuvos Metrikoje. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Jų gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII–XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo "gydyti". XVIII a. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai ir jų paskatintas apsilankė Lietuvos–Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Druskininkų vardo nagelime atsieti nuo Vilniaus universiteto profesoriaus Ignacijaus Fonbergo vardo. Jis XIX a. domėjosi šiais gydomaisiais vandenimis. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. XIX a. pab. Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam Sovietų sąjungos žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų, buvo pastatytos mineralinio vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metus ilsėdavosi apie 400.000 žmonių. Druskininkai ir šiandien siūlo įvairias gydomąsias programas.

Mane po ilgos pertraukos į Druskininkus atviliojo ne gydomojo vandens procedūros, o noras įgyvendinti seniai turimą svajonę- pasikelti oro gondola, taipogi aplankyti naujai atidarytą pasaulinio garso skulptoriaus Žako Lipšico muziejų. Keliauju autobusų firmos “Kautra” autobusu iš jų “Plius” linijos- autobuse veikia nemokamas wi-fi, yra tualetas, po kėdėmis yra elektros rozetės pasikrauti įrenginiams. Autobusas didelis ir patogus, todėl dviejų valandų kelionė neprailgsta. Druskininkai šiuo metu projektuoja naują autobusų stotį, todėl mus išlaipina laikinojoje autobusų stotyje. Man tai labai patogu, nes iki oro gondolų reikia eiti vos apie 10 min. Pasikelti į abi puses kainuoja 7,50 EUR, bet “Kautra” turi partnerių pasiūlymą- jeigu keliaujate jų autobusu ir bilietas kainavo bent 2,50 EUR, per tris dienas nuo kelionės galite jį pateikti oro gondolų (Lynų kelio) bilietų kasoje ir pasikelti lynų keliu į abi puses už vos 2 EUR.

Važiuojame į Druskininkus dideliu patogiu autobusu.

Autobuso salonas erdvus, pakankamai vietos kojoms.

Lynų kelias -oro gondolos- kelia lankytojus į Sniego areną ir atgal ištisus metus. Manau, būtų labai įdomu pasikelti ir žiemą, kai daug sniego ir atsiveria žiemiška panorama. Lankytojus kelia keturios kabinos (viena mano kelionės metu neveikė), kiekvienoje telpa iki dešimties asmenų. Keliama, kai susirenka bent keturi asmenys, bet ne rečiau kaip penkiolika minučių. Kelionė trunka nepilnai aštuonias minutes.

Lynų kelias Druskininkuose. Bilietų kasa.

Lynų kelias, Druskininkai.

Kylant atsiveria vaizdas į Druskininkų senamiestį.

Ore prasilenkiame su kitais keliautojais.

Sakykit ką norit, bet dairytis voveruškų tai labai patogu.

Keliamės per Nemuną.

Kūtvėla grožisi Druskininkais iš paukščio skrydžio.

Galutinė stotelė ant Sniego arenos kalno.

Pasikėlus į Sniego areną pastebėjau nuorodą į apžvalgos aikštelę, bet taip ir nesugebėjau jos rasti. Nors aplink buvo pilna reklamos apie kepyklėlę ir naminius itališkus ledus, kiek supratau, veikė tik savitarnos restoranas. Labai keista, nes buvo jau gerokai po pietų, o lankytojų- vos vienas kitas. Gal Druskininkuose dar ne turistinis sezonas?

Sniego arena Druskininkuose.

Sako, abudu labai panašūs :-)

Lynų kelio modelis.

Lynų kelias žiemą. Modelis.

Jūros ežys akvariume.

Egzotiškos žuvys akvariume.

Kaip tik Kūtvėlai, kuri lygioje vietoje apžvalgos aikštelės nesugeba rasti ir ją visur už rankytės reikia vedžioti.

Atgalinis reisas į Druskininkus.

Vila "Imperial", XIX a. itališko stiliaus vila su rusiško dekoro elementais.

Labai gražus pastatas, nuotraukos neperduoda įspūdžio.

Druskininkuose jau žydi alyvos.

Druskininkai garsėja savo medine architektūra. Jiems skirtą žemėlapį galima pasiimti Druskininkų turizmo informacijos centre. Medinė Druskininkų Dievo Motinos ikonos "Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas" cerkvė pašventinta 1865 m. Laikina cerkvė Druskininkuose buvo pastatyta 1857 m. Jai įranga atgabenta iš Gardino Sofijos soboro. Naujos cerkvės statybai 10 000 rublių paaukojo Gardino gubernatoriaus pavaduotojas Jakovas Rožnovas, vidaus įrangai 600 rublių skyrė Vilniaus generalgubernatoriaus fondas. Statyba pagal karo inžinieriaus majoro Maruničiaus sumanytą projektą pradėta 1861 m.

Medinė Druskininkų cerkvė.

“Esu skulptorius iš Lietuvos,”- prisistatydavo litvakas, pasaulinio garso skulptorius Žakas Lipšicas (1891-1973) . Jis gimė kaip Chaimas Jakovas Druskininkuose. Gyvenimas jį vėliau nuvedė į Prancūziją, JAV, Italiją… Pelnęs tarptautinį pripažinimą, Žakas Lipšicas rėmė savo karo ir emigrcijos išblaškytą šeimą, nepamiršo Lietuvos. Žydų bendruomenė Druskininkuose gavo leidimą kurtis tik 1851 m. Žydai čia steigė krautuves, gydyklas, vaistines, kepyklas, fotografijos saloną, valdė pensionus ir vilas. Mieste buvo sinagoga, veikė žydų amatininkų cechai, labdaros ir kitos įvairios draugijos, choras, teatras… Vilniaus, Gardino ir Varšuvos klientūra vertino aukštos kokybės žydų valdomų pensionatų ir gydyklų paslaugas. Antrojo pasaulinio karo metais netoli cerkvės buvo įkurtas getas, jame įkalinta apie 1,000 žmonių. Druskininkų žydų bendruomenė buvo visiškai sunaikinta. Netoli Žako Lipšico muziejaus yra nedidelis memorialas geto aukoms atminti.

Žako Lipšico muziejus Druskininkuose.

Skulptorius iš Lietuvos.

Žako Lipšico autobiografija.

Motinos žodžiai.

Žako Lipšico muziejaus eksponatas.

Žako Lipšico mintys.

Kitapus gatvės priešais Žako Lipšico muziejų- nedidelis memorialas geto aukoms.

Pietauju kinietiško maisto restorane. Paskui vaikščioju po Druskininkus, grožiuosi išpuoselėtais gėlynais, pasiklausau šokančio muzikinio fontano. Kartas nuo karto lynoja, tai žmonių mieste nedaug. Kavinės, ledainės dar nedirba, turbūt dar ne turistinis sezonas?

Druskininkuose jau baigia nužydėti tulpės.

Muzikinis fontanas šoka pagal Freddie Mercury "Barcelona".

Muzikinis fontanas Druskininkuose.

Vytautas Kašuba "Mindaugas. Paminklas Lietuvai", 1995 m.

Vienas iš gražesnių kurorto viešbučių.

Tulpės tiesiog dega spalvomis iš tolo.

Namas aukštyn kojomis- viena iš kurorto pramogų.

Akį plytų raudonumu traukia Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. XIX a. šioje vietoje stovėjo koplyčia, manoma, projektuota vieno iš Gardino gubernijos architektų. Bažnyčios projektą parengė Varšuvos architektas Stefanas Šileris. Bažnyčia pastatyta 1931 m. ir jai, regis, pavyko išvengti istorijos vėjų atpūstų permainų. Bažnyčia susijusi su ne viena žymia asmenybe, turėjusia įtakos politiniam, kultūriniam, visuomeniniam kurorto gyvenimui. Senojoje Druskininkų bažnyčioje neilgai trukus prieš savo žūtį susituokė vienas iš 1863 m. sukilimo vadų Liudvikas Narbutas. Tais metais čia aktyviai prieš carizmą kovojo kunigas Juzefas Majevskis, vėliau už savo veiklą ištremtas į Tobolską. Iki 1906 m. čia vargoninkavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvas. Pasakojama, kad naująją Druskininkų bažnyčią buvo pamėgęs Lenkijos maršalka Jozefas Pilsudskis.

Druskininkų bažnyčia.

Druskininkų bažnyčia man labai patiko.

Paminklas vietiniams gyduoliams "Sūručiams".

Danas Aleksa "0,01 sekundės", Čiurlionio vardo asteroido įkvėptas kūrinys.

Man labai patinka kaip žydi kaštonai.

1900 m. pastatyta šveicariško stiliaus vila.

Pastatas be paskirties.

Juvelyrės Reginos Rinkevičienės kūrinys.

Čiurlionio suolelis.

Druskininkų miesto muziejus.

Čia gera gerti kavą ir žiūrėti įežerą.

Druskininkai skendi žieduose.

Miesto balsas.

Kūtvėla grožisi Nemunu ties Druskininkais.

Pats alyvų žydėjimas...

Kūtvėla grožisi Druskininkų alyvomis.

Žiedų kekė ir už mane didesnė...

Kūtvėla grožisi Druskininkų alyvomis.

Grožio šaltinis. Tai kaip neišbandyti?

Grožio šaltinio istorija ir mineralinio vandens specifikacijos.

Dalia Matulaitė, Vladimiras Stankevičius "Karūnos", 2011 m. Skirta Žygimantui Augustui ir Barborai Radvilaitei.

Jau išblukę žodžiai iš J. Grušo kūrinio "Barbora Radvilaitė".

Biuvetėje netikėtai aptinku 1960 m. Kazio Morkūno sukurtus vitražus “Eglė žalčių karalienė”- labai puikūs!

Mineralinio vandens biuvetė Druskininkuose.

Gražieji Kazio Morkūno sukurti vitražai.

"Eglė žalčių karalienė".

Fonbergo suolelis.

Druskininkuose dabar daug Čiurlionio paveikslų reprodukcijų viešose erdvėse.

Druskininkuose yra ką veikti žingeidžiam svečiui- čia veikia Druskininkų miesto muziejus, Genocido ir rezistencijos muziejus, miško muziejus „Girios aidas“, sovietinių skulptūrų parkas „Grūtas“, kursuoja ekskursinis traukinukas, o kur dar Raigardo slėnis, Liškiavos puikioji bažnyčia… Iki toliau nuo centro esančių lankytinų objektų galima nuvažiuoti miesto autobusais, kuriuose dabar už bilietus galima atsiskaityti banko kortele. Druskininkuose verta pasibūti 2- 3 dienas, pažintinę programą paįvairinant apsilankymu vandens pramogų parke, spa ar išsiperkant sanatorinių procedūrų. Jau užsisakiau nakvynę porai naktų rudenį.

Grįžtu į Vilnių paskutiniu autobuso reisu, jį vykdo „Kautra Plius“. Pirkau atgalinį bilietą iš anksto, kad nebūtų staigmenos, jeigu neliktų bilietų. Be reikalo jaudinausi, nes vietų tikrai buvo. Kelią sutrumpinau besišnekėdama su kelionės kaimynu, kuris gyvena Berlyne, bet stengiasi pakeliauti ir po Lietuvą kai grįžta apsilankyti.

Laikinoji Druskininkų autobusų stotis.

Atsiminimai iš Druskininkų.

Kelionės į Druskininkus išlaidos:

Autobuso bilietas Vilnius- Druskininkai- Vilnius: apie 30,00 EUR
Lynų kelias su “Kautra” partnerių pasiūlymu: 2,00 EUR
Žako Lipšico muziejus: maloniai leido pasinaudoti gido pažymėjimo teikiamu nemokamu bilietu.
Pietūs (su vyno taure): 15,00 EUR
Suvenyrai, kava, gaivieji gėrimai: 8 EUR
Viso: 55,00 EUR

Ar Jūs seniai lankėtės Druskininkuose? Kokias pramogas išbandėte? Ką rekomenduojate?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Sūrivandenaitė

Kelionė po Utenos kraštą: gražiausios vietos ir skaniausi sustojimai.

noreply@blogger.com (Ele Pranaityte) — Wed, 13 May 2026 12:47:22 +0300

Kelionės partneris: Utenos verslo ir turizmo agentūra.

Į Utenos kraštą visada grįžtu su malonumu- čia man gera būti. Tad ir šįkart mūsų draugiška kelionių žurnalistų kompanija išsiruošė pamatyti Utenos krašto naujienų bei paragauti šios derlingos žemės skonių. Nors diena pasitaikė tikrai lietuviška- su cepelino spalvos dangumi ir nesibaigiančiu lietumi - po nedidelių nuotykių pasiekėme Užpalius.

Čia, į Šventosios upės slėnį, prieš dešimt tūkstančių metų paskui elnių kaimenes atėjo mūsų pirmieji protėviai, kurių paskutinį atodūsį mena senieji pilkapynai. Viduramžiais, kai reikėjo atremti Livonijos ordino antpuolius, buvo pastatyta Užpalių pilis. Pilies seniai nebėra, bet lig šiandien išlikęs Kaniūkų pavadinimas mena mūsų gynėjus leičius su žirgais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Užpaliai paminėti Mindaugo sutartyje su Livonijos ordinu 1261 m. Vytautas Didysis čia paskyrė Kristiną Astiką, Radvilų giminės pradininką. Gedimino valdymo metais čia ėjo svarbus prekybinis kelias. Pilies reikšmė sumenko XVI a., kai smuko Livonijos ordino galybė, ir pradėjo kurtis miestelis. Čia buvo seniūnija, teismas, kariuomenės sutelkimo vieta, taipogi ėjo vienas iš pagrindinių LDK kelių iš Vilniaus į Rygą, o XVIII a. Užpaliai gavo ir miesto teises.

Kūtvėla lankosi Utenos krašte.

Caro metais uždraudus lietuvišką spaudą, Užpalių ir apylinkių žmonės organizavosi slaptas mokyklas, mokymo dažniausiai imdavosi liaudies švietimui atsidėjusios panelės arba šie tiek skaitymą ir raštą išmanantys vyresni žmonės. Caras 1892 m. įvedė baudas ir už tokių mokyklų steigimą, laikymą ar mokymą jose be vyriausybės leidimo nusikaltusieji buvo baudžiami piniginėmis baudomis iki 300 rublių arba areštu iki trijų mėnesių. Nors atrodytų, kad kraštas čia nuošalus nuo didžiųjų miestų, 1905 m. revoliucijos atgarsiai buvo pasiekę ir Užpalius, čia laisvamaniškai nusiteikę vietos gyventojai nuėję ir į valsčiaus raštinę ir paštą išmėtė ir sumindžiojo caro portretus. Maža to, paskui jie nužygiavo iki valstybinės degtinės parduotuvės, užrakintas duris išlaužė, iš sandėlio nešė dėžes su degtinės buteliais ir sudaužė.

Pirmojo pasaulinio karo metais užėję vokiečiai įvedė savo tvarką. Viską tvarkė trys vokiečių žandarai: kiek sunešti pieno, kaušinių, sviesto, vilnų... Buvo ir grybų prievolė. Imdavę visokius - ir gerus, ir šungrybius. Sakydavę žmonės, kad tai rusų belaisviams. Gyventojai tokių naujųjų šeimininkų vengė, nesidrovėdavo ir apgauti. Užpalėnas Feliksas Gureckas taip atsiminė: „Vokiečių laikais buvo didelės rekvizicijos. Atidavus nustatytą kiekį, dažnai vėl buvo uždedami priedai, jei vokiečiai pamatydavo, kad ūkininkas dar ką nors turi. Žmonėms tada teko viską slėpti. Slėpdavo arklius. Juos laikydavo miškeliuose, slėpdavo javus gryčioje iškastose duobėse: į jas įstatydavo kokią skrynią, supildavo grūdus ir vėl užplūkdavo aslą, kad ir žymės nebūtų. Slėpdavo kiaules, tvartuose įtaisę dvigubas sienas, penėjo jas rūsiuose ar šiaudų stirtose." Ne ką "linksmiau" gyveno užpalėnai ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Sovietinio teroro metais "liaudies priešais" tapo mokytojai, gydytojai, tarnautojai, pasiturintys ūkininkai, buvę nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjai arba kažkam asmeniškai neįtikę žmonės. Sovietų vyriausybė nustatydavo tremtinų žmonių normą, todėl buvo sudaromi du sąrašai: pagrindinis ir rezervinis. Neįvykdę plano, trėmimų organizatoriai griebdavosi rezervinio sąrašo. O jau netrukus vėl užėję vokiečiai ėmė vestis arklius, tad gyventojai juos stropiai slėpė, tai tie, vaikščiodami po kiemus, imdavę imituoti arklių žvengimą, tikėdamiesi, kad paslėpti arkliai atsilieps Saugodamiesi atėjūnų, žmonės ardavo ir kitus ūkio darbus dirbdavo sutemus. Vokiečiai darbams stengėsi išsiųsti nepatikimus, priešiškai okupacinės valdžios atžvilgiu nusiteikusius ar pyliavų neatidavusius žmones. Bandydami užgniaužti partizaninį judėjimą, iš okupuotų Rusijos, Baltarusijos ir kitų respublikų vokiečiai pradėjo atkelti tų kraštų gyventojus, todėl daug rusų, baltarusių buvo atvežta ir į Užpalių kraštą. Po karo jie grįžo namo, tačiau nieko iš namų neberadę vėl grįžo į Lietuvą. Šaltinis: Užpalių seniūnijos ir bendruomenės svetainė.

"Miestus augina prekyba,"- tvirtina Užpalių herbas ir mūsų gidas Giedrius Indrašius. Jis mums labai įdomiai papasakojo apie Užpalių strateginę reikšmę mūsų krašto istorijoje. Žemėlapyje matome, kad Užpaliai buvo LDK Kapčiamiestis- įtvirtinta teritorija, skyrusi istorinę Lietuvą nuo kitų žemių. Krašto vardas kildinamas, manoma, iš senovinio indoeuropiečių žodžio, reiškiančio ant ledo užbėgusį ir sušalusį vandenį. Netoliese tekantis Krokulės šaltinis yra senoji alkavietė. Krokulės vanduo garsėja gydomosiomis savybėmis, sakoma, atlikus ritualą ir nusiprausus atjaunėjama visa dešimčia metų! Aš iškart pareikalavau ten važiuoti, bet į mano teisėtus lūkesčius nebuvo atliepta, todėl turėsite dabar kentėti mane seną, o kalti bus užpalėnai. Žymus šio krašto žmogus Kazys Pakštas yra pasakęs, kad svarbiausia krašto apsaugos ministerija yra švietimo ministerija. Beje, jis siūlė kurti atsarginę Lietuvą ne Madagaskare, kaip dažnai manoma, o Angoloje arba Britų Hondūre - dabartiniame Belize.

Užpalių dvare klausomės Užpalių istorijos.

Mindaugo valdytos žemės. Kaip patys matote- Užpaliai tikrai buvo mūsų dienų Kapčiamiestis su poligonu.

Gražioji dvarininkė įnešė šarmo į mūsų ekskursiją.

Karališkasis Užpalių dvaras Utenos rajone mena XIV a. pab., ir galingiausias Lietuvos didikų gimines: Astikus, Radvilas, Oginskius, Sapiegas. Sapiegų valdymo metais buvo suformuotas dabartinis sodybos vaizdas. Deja, neilgai trukus, po 1831 m. sukilimo, dvaras buvo konfiskuotas carinės Rusijos naudai, čia veikė cerkvė atkeltiems rusų tautybės asmenims, rusų pradinė mokykla, valsčiaus valdyba, mokyklos bendrabutis… Šiandien buvusio dvaro teritorijoje išlikę trys svarbūs objektai: klasicizmo stiliaus dvaro administratoriaus namas, Sapiegų pastatytas vandens malūnas ir akmenų mūro pastatas, čia "kamenyčia" vadinamas- buvusios arklidės ir ekonomo namas. Apie tai mums pasakojo daugeliui mums jau pažįstama Utenos dvarininkė Bolcevičienė (gidė Jūratė Brasiūnienė), nepasididžiavusi ir Užpalių dvarą aplankyti.

Teatralizuotas pasitikimas Užpalių dvare.

"Kamenyčią" naujam gyvenimui prikėlė žinoma Užpalių žirgininkė Viktorija Jovarienė. Čia įrengta "Šimto abrūsų menė", viršaičio kabinetas, "Kamara mergelams" bei senovinė mokyklos klasė. Siūlomos edukacijos metu galima išmokti kepti autentiškas mielines bandeles dvaro krosnyje, susipažinti su Viktorijos Jovarienės sukauptu gyvenimo kraičiu, pajusti tikrąją dvaro atmosferą per liaudiškus žaidimus ir bendravimą.

Buvusios dvaro arklidės, dabar- "Kamenyčia".

Aš, kaip piršlių žvangučius dar išgirsti besitikinti panelė, labai viską konspektavau, ką Utenos kultūros centro darbuotoja Birutė Minutkienė pasakojo apie šį labai delikatų klausimą. Nes argi aš ne mergina, argi aš nevainikuota?! Kraitis, pasirodo, buvo išskirtinai moteriškas dalykas ir dėl jo nebuvo deramasi, o štai dėl pasogos buvo deramasi. Kraitį sudarė gausiai šeimai aprėdyti reikalingi audiniai, patalynė, abrūsai ir pan., o pasoga jau buvo pinigai. Kraičio skrynios dangtis plokščias dėl to, kad būtų patogu ant skrynios per vestuves užsėsti ir gauti išpirką.

Kūtvėla domisi kraičio klausimu.

Kraičio skrynia.

Labai atmosferinis kampelis.

Akys raibsta nuo siuvinėjimo grožio.

Piršlys melagis, būna papasakoja, kad jaunikis tai vyras iš stuomens ir iš liemens, pirkia dešromis remta, sūriais dengta, o realybėje- Uberio vairuotojas ir nuomojamas vieno kambario butas Fabijoniškėse.

Abrūsų raštai - kaip žvaigždynai...

Nu ir kaip taip staklėse apmesti, kad tokį grožį išausti?

Man labai patiko šis siuvinėjimas.

Atkurta mokyklos klasė.

O jau tie abrūsai, abrūsai... Mūsų promotės dažnai beraštės būdavo, jokių didelių mokslų nėjusios, o kaip raštus užmesdavo -joks kompiuteris taip nepadarytų! Apie naktigonės tradicijas klausomės jau pakviesti prie stalo "kovas su lakamstvėla" pasigardžiuoti. Ne, čia ne rašybos klaida, šiuose kraštuose žmonės dar nepamiršo gimtosios tarmės ir kartais sukeičia balsius. Ragaujame dar šiltas mielines bandeles, vienos su lašinukais, kitos -su aviečių uogiene. Kemšu už abiejų žandų, nes juk bandelės -tai dvi! Kolega Ramūnas iš "Nesėdėk namuose", duok Dieve jam sveikatos, man kumšteli į šoną ir sako, kad ponia Birutė iškalba net mane į pavėsį padėsianti. Aš vos nepaspringau "lakamstvėla" iš to pasipiktinimo! Peršnekėt manęs gerb. Birutė tai gal ir neperšnekėjo, bet iškalbos srityje konkurenciją jaučiau stiprią, nes pasigirti užpalėnai tikrai turi kuom.

Šiltos mielinės bandelės- mums vėlyvi pusryčiai.

Vaišes mums patiekia labai elegantiškuose servizuose. Šildomės žolelių arbata.

Užpalių dvaro "Kamenyčioje" be arklio- nė žingsnio.

Popierines užuolaidėles karpė Odeta Bražėnienė, kurios galeriją lankėme praeitos kelionės metu ir likome sužavėti.

Daugiau informacijos: Užpalių dvaras.

Nesinori kilti nuo vaišių stalo, tas pasakiškas šviežiai iškeptų bandelių kvapas niekaip nenori mūsų paleisti, bet mūsų laukia tolimesnė pažintis su Utenos kraštu. Nors ir lyja, sukame prie Šeimyniškių kaime esančios atodangos. Vietovės pavadinimas kildinamas nuo žodžio "šeimynykščiai"- t. y. nelaisvi parvesti žmonės, kurie netoli karališkojo dvaro buvo apgyvendinti. Šeimyniškių atodanga ir konglomerato uola yra saugomas geologinis gamtos paveldo objektas.

Konglomerato uola.

Lietingos žurnalistinės darbo sąlygos.

Informacinis stendas prie Šeimyniškių konglomerato uolos.

Žurnalistas ir uola, dydis uolos mąsteliui nustatyti.

Daugiau informacijos: Šeimyniškių atodanga ir konglomerato uola.

Utenos kraštas nemiega ant konglomerato lauro lapų ir kuria naujus turistinius produktus. Užpalių ir Vyžuonų bendruomenės parengė audiogido programelę ir lankstinuką "Išmanūs ir tvarūs žygiai Užpalių-Vyžuonų takais". Abi sesniūnijas jungia Šventosios upė ir bendra istorija. Šis maršrutas skirtas susipažinti su Radvilų giminės istorija šiame krašte, atsarginės Lietuvos autoriaus Kazio Pakšto "Dausuva", Baltų kelio sėlių genties atkarpa, Lietuvos Nepriklausomybę ginusių partizanų atmintimi...

Padėkavojame mūsų gidui ir štai mes jau Vyžuonose. Čia mus pasitinka gamtininkas ir muzikantas, „Golden Parazyth“ lyderis Giedrius Širka ir vedasi į šilą. Vyžuonų šilo pažintinis gamtos takas yra 7 km ilgio. Viename interviu jis yra pasakęs, kad „jei būčiau paukštis, būčiau kėkštas“. Kėkšto negirdėjau, bet naujos rūšies zylę ir musinukę "pagavau" į savo skaitmeninę paukščių kolekciją mobiliojoje programėlėje Merlin. Tikiuosi, ji manęs neapgavo, nes teko girdėti pasakojimą, kaip ši programėlė traktoriaus riaumojimą priskyrė...gandrui. Mūsų negąsdina lietus- argi lietuviui baisus prakiuręs dangus? - ir apsukame garbės ratą paskui mus vedantį Giedrių.

Lietus pila ne pagal prognozę, bet ar žmogaus oda vandens nepraleidžia.

Pažintinio tako schema.

Čia verta avėti miškui skirtą avalynę.

Gidas mus saugiai parveda į vietinės mokyklos pastatą, kur mūsų laukia kava ir sveiki desertai iš Utenoje esančios „This is coffee“ kavinės. Naujoji savininkė barista Nomeda ir jos sesuo Akvilė mus supažindino su geros kavos paslaptimis ir pavaišino maskarponės desertais. Tuo metu mažasis uteniškis itin rimtai tyrinėjo iš sostinės atvykusias tetas.

Daugiau informacijos: Vyžuonų šilo gamtos takas.

Nesaldūs, kruopščiai pagaminti desertai.

Čia man buvo geriausia edukacija. Organizatorių pagauta akimirka :-)

Daugiau informacijos: This is Coffee.

Pietaujame jau pačioje Utenoje. Mus svetingai priima "Pakrantės terasa" ir jos šeimininkas Kęstutis Stankevičius. Sriubos klausimu skilome į dvi stovyklas: vieni (jų tarpe ir aš) susigundėme baravykų sriuba, kiti panoro paragauti "Medžiotojų" sriubos su žvėriena. Savo gėdai turiu pripažinti, kad sriuba buvo tokia soti, kad aš pilnos porcijos neįveikiau. Paskui mūsų laukė staigmena- ragavome aukštaitiškus blynus su dažiniais, pagamintus iš Brigitos Mosiejauskės ekologiško ūkio miltų- ar atspėsite, koks gi buvo šių blynų įdaras? Apie tokius blynus aš tik knygose iki šiol buvau skaičiusi, o dabar ir paragavau! Šis patiekalas yra nuolatinė pozicija meniu, kurį susidomėję vartome. Puslapiuose randame pasirinkimų visiems skoniams: bulviniai blynai su lašiša, cepelinai, žuvis tešloje (Fish and Chips), Kijevo kotletas, keptas upėtakis, jautienos išpjovos kepsnys… Desertui mums patiekia lietinių blynų su varške, pagardintų uogomis. O kaipgi kitaip- kokia Aukštaitija be blynų?

Didesnei grupei galima privačiai atsiskirti nuo bendros salės.

Baravykų sriuba.

Mus visus maloniai nustebinę blynai su dažiniu.

Desertui mus vaišina blyneliais su varške ir uogomis.

Daugiau informacijos:"Pakrantės terasa".

Nuo vaišėmis lūžtančio stalo kylame labai nenoromis, bet mūsų jau laukia ornitologė, pelėdų bičiulė Ingrida Lagunavičienė. "Vienas mano tikslų – priminti žmonėms, kad pelėdžiukų gelbėti nereikia. Net jei jie atrodo iškritę iš lizdo, dažniausiai taip jie tiesiog mokosi gyventi savarankiškai. Pelėdos – paukščiai, kurie rūpinasi savo jaunikliais ir niekada jų iš inkilo ar lizdo nemeta. Bet kartais, kiek prakutę, bet dar neskraidantys pelėdžiukai patys netyčiomis iškrenta iš lizdo. Nereikia pulti jų gelbėti. Jie turi labai aštrius nagus, kuriais įsikibę medžio kamienu patys užsiropščia atgal į lizdą. Bet jie niekada to nedarys prie žmonių." - interviu sakė mus pasitikusi ornitologė portalui Miestas žmogui .Maloniai nustebau sužinojusi, kad galima skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112 jeigu rastas sužeistas, sergantis ar nusikamavęs laukinis paukštis.

Pamatėme labai retą pelėdą.

Pelėdos skrandžio darbo rezultatai.

Daugiau informacijos: VšĮ "Paslaugos gamtai".

Šiandien mūsų laukia ir „Aukštaitijos vartais“ tituluojamas Tauragnas. Čia Vaida ir Aleksandras Vaitiekėnai renovuotoje senojoje (1935 metų statybos) mokykloje įrengė kompleksą „Hillas“. Man patiko, kad šis kompleksas pritaikytas neįgaliems asmenims. Mums buvo parūpęs nakvynės klausimas Utenos krašte, tai šiame komplekse gali apsinakvoti grupės iki 23 asmenų ar pavieniai keliautojai. Konferencijų centras turi 80 vietų ir 20 vietų sales. Man, kaip savarankiškai keliautojai, pratusiai miegoti ir šilkuose ir ant šieno, labai patiko kaip čia įrengti kambariai.

Vienas iš didesnių bendrų miegamųjų kambarių.

Bendro naudojimo virtuvė.

Čia gali apsistoti šeima.

Jaukiai įrengtas privatus kambarys.

Daugiau informacijos: Kompleksas "Hillas".

Giliausią Lietuvos ežerą Tauragną tyrinėjame iš laivo "Tauragnas". Mūsų kapitonas Kostas Danilevičius tvirta ranka veda laivą, kol Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių vyriausioji kuratorė Bronislava Juknevičienė ir muziejaus padalinio Tauragnuose darbuotoja Toma Skubiejė pažindina mus su šio krašto ypatumais. Verta atskiru žodžiu paminėti šio krašto šviesuolę žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę, kurios garbei Tauragnuose yra pasodintas vyšnių sodas. Tai jeigu ponia Birutė Užpalių dvaro "Kamenyčioje" mane tik išgąsdino sveika konkurencijos dvasia iškalbos srityje, tai prieš ponią Bronislavą aš niekeno neniuksoma į šoną pati nusiimu karūną!

Esame prie giliausio Lietuvos ežero.

Mūsų laukia pasiplaukiojimas pramoginiu laivuku.

Prieplauka prie Tauragno ežero.

Tauragno ežeras.

"Apie akmenis žinoma daug padavimų ir sakmių. Viena iš jų pasakoja, kad senovėje gyvenęs žmogus, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvo Moko šeima, dirbusi už visą giminę. Tačiau nusivylęs žmonių tingumu, Mokas nusiminęs ir pats nustojęs dirbti. Žmonės ėmė ant jo pykti, tad teko Mokui keltis kitur. Kartu su žmona ir sūnumi jis iškeliavo šiaurės link. Tačiau kelią pastojo Tauragno ežeras, kurį reikėjo perplaukti. Mokas pamokė žmoną ir sūnų plaukiant nesigręžioti ir nežiūrėti atgal. Sūnus paklausęs, o Mokienė nepaklausiusi ir nuskendusi. Verkęs Mokas, išlipęs ant kranto ir stovėjęs tol, kol suakmenėjęs. Ir dabar jis toje vietoje tebestovi. O Tauragno dugne liko Mokienė – didelis akmuo, į kurį žvejai dažnai tinklus suplėšo."- šaltinis Tauragnų seniūnija .

Taurapilio piliakalnis.

Tauragno ežeras- plika akimi neaprepiamas...

Plaukiant pro Taurapilio piliakalnį, pasiklausome legendos apie Tauragnų atsiradimą. Seniai seniai, kitoje ežero pusėje, pagonių kunigaikštis su žyniu prisėdo atsikvėpti. Žynys ėmė groti, o muzikos pasiklausyti atėjo taurai. Žvėrys, nežinojo, kad žynys jų kalbą supranta, tai ėmė šnekėtis tarpusavyje kaip gerai būtų, kad kunigaikštis kitoje ežero pusėje pastatytų pilį ir kraštą nuo priešų gintų. Žynys perdavė kunigaikščiui žvėrių pageidavimą, o šis taip ir padarė- taip ir atsirado "Tauragnai", nes reikėjo "taurus ginti". Vėliau, kraštą apkrikštijus, ant Taurapilio piliakalnio buvo pastatyta bažnyčia, bet ji dabar esanti kalno viduje. Kartą per metus, Joninių naktį, galima ją pamatyti, bet tik vos sekundei, o jeigu pasiseks-tai ir išgirsti jos varpų skambesį. Kita legenda pasakoja, kad vieną vakarą čia užklydęs kunigaikštis Rigimantas su palyda. Naktį, karžygiams sumigus, kanklininkas ėmęs taip gražiai kankliuoti, kad iš girių atbėgę raguoti taurai sužavėti prigulė paklausyti. Paskui, norėdami klausytis puikios muzikos ir kitą naktį, parodė kanklininkui patogų urvą įsikurti su visa kariuomene, kuri urve pastatė šventyklą dievams ir pilį, ją taurų garbei pavadino Taurapiliu, o ežerą - Tauragnu. O pačiame Tauragno ežere, tvirtino gerb. Bronislava, yra slibino guolis. Sakoma, Tauragną ir kitus ežerus slibinas išmušęs neva tai galva, o neva tai uodega, besigindamas nuo karių.

Ant ugnies kunkuliuoja žuvienė.

Lydeka su cibuliais, patroškinta grietinėlėje.

Žuvienė prie Tauragnų ežero- tikra atgaiva keliautojui į dienos pabaigą.

Prieš kelionę namo pasistipriname ant laužo virta žuviene. Kapitonas Kostas šiandien ją verda iš lyno, lydekos, kuojos ir ešerio. Šiai sriubai labai svarbu būtent šviežia žuvis, o jeigu sriuboje yra lydeka, tai ją (dėl sausumo) žvejai "beržiniu pagaliu" vadina. O man labai patiko lydeka su svogūnais grietinėlės padaže-receptą atkakliai išsikamantinėjau ir labai nekantrauju namie pabandyti atkurti, tik reikės pasistengti šviežios lydekos gauti. Šie patiekalai iš šviežios žuvies mums visiems taip patiko, kad nė kelionės organizatorių mandagios užuominos, kad gal sveteliams laikas namo, juk kelelis tolimas, o ir saulelė jau laidon, negelbėjo- visi norėjo dar kažką pasiklausti, dar vieną šaukštą žuvienės pasemti…

Daugiau informacijos apie Tauragnus: Utenos kraštotyros muziejus.

Daugiau informacijos apie pramoginį plaukimą laivu "Tauragnas": Plaukimas pramoginiu laivu Tauragno ežere arba Daunorių krašto bendruomenė "Ažu Tauragną".

Labai džiaugiuosi galėdama pažinti Lietuvą su turizmo profesionalų pagalba, o tuo pačiu ir gerb. Skaitytojui papasakoti, įspūdžiais pasidalinti, o kai ką, jeigu reikės, ir pirštu parodyti. Šiame istorijos vėjų nugairintame krašte iki šiol gyvena darbštūs žmonės, žemė neša savo sunkiai užaugintą vaisių ant stalo, ir net nežinia dar kokias paslaptis slepia tamsūs Tauragno ežero vandenys... Kviečiu ir jus pažinti šį gražų ir svetingą Lietuvos lopinėlį.

Kiti mano pasakojimai iš Utenos krašto:

Skambanti Aukštaitijos širdis Utena: neįprasti muziejai, tautodailės perlai, pasaulį pakeitę išradimai ir gastronomijos aukštumos.

Kūtvėla keliauja į laimingų žmonių miestą Uteną .

Ar lankėtės Utenoje, Utenos krašte? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Tauragnaitė