Ryga turi didelį spalvingą senamiestį, mėlyną Dauguvos upę ir jaukų žalią parką, skiriantį seną miestą nuo naujojo. Sakydama, kad jų senamiestis spalvingas, nei kiek neperdedu – toks jis, visomis prasmėmis – ir kalbant apie architektūros stilius, ir apie spalvas. Štai ryškiai rožinis namas, o ten – vaikiškai melsvas, besiglaudžiantis prie žalio. Užsilipus į Šv. Petro bažnyčios bokšto aukštybes miestas atrodo žaislinis – tokie tie linksmai spalvoti namukai maži ir mieli.

Žaislinė Ryga.

Vaikštinėdami vingiuotomis gatvelėmis džiaugėmės dar vienu dalyku – daugybe skverų, bei mažučių parkelių – jų begalė, kone kas kvartalą. Vienuose įsikūrusios lauko kavinukės, kituose groja gatvės muzikantai, vienur gali prisėsti ant suolelio po senu žaliu ąžuolu, kitur vyrauja trinkelės ir plytelės – pailsėti tikrai yra kur – tik rinkis.

Didysis Rygos parkas Bastejkalns – vieta, kokios norėčiau Vilniuje. Šalia vingiuojančių parko takelių apstu suolelių – jie po medžiais, ant kalno, šalia fontano, prie kanalo… Kanalu dalinasi laiveliai, kuriais galima paplaukioti sumokėjus keletą latų ir antys bei rėksniai kirai. Parke taip pat straksi žvirbliai, akylai stebintys žmones, o pamatę kurį valgantį – tuoj būreliu apspintantys, ir cypsėdami kaulijantys trupinio. Tie žvirbliai taip prisitaikę prie gyvenimo greta žmonių, kad lesa iš rankų, o jei laikydamas rankoj sumuštinį nusisuktum – matyt nesidrovėdami pasivaišintų ir nekviesti. Stebėjau smagią sceną, kaip ant gretimo suolelio sėdintis vyriškis norėjo pasidalinti keptom bulvytėm su antinu. Šis jau tiesia kaklą link bulvytės, bet tuntas žvirblių ją nustveria, ir nuskrenda, pešdamiesi dėl grobio. Vyras paima kitą bulvytę, laisva ranka nuveja žvirblius, bet antinui ir vėl tenka tik mažas kąsnelis – mažieji desantininkai vikriai atima didžiąją dalį. Tame parke užtenka vietos visiems, ir visokiems – senukas groja saksofonu, viena koja mušdamas būgną, šalia klega jaunimėlis, pensininkų porelė vaikštinėja, susikibę rankomis, o įsimylėjėlių tiltelis per kanalą tiesiog linksta nuo gausybės spynų su išgraviruotais vardais.

Rygos spalvos

Naujesnėj miesto dalyje, dar vadinamoj centrine – kitapus parko, judresnis eismas – senamiestyje labai daug zonų, skirtų tik pėstiesiems, arba tokių, kur automobilių eismas leidžiamas tik tam tikru paros metu. Naujamiestyje zuja ir tramvajai – vieni modernūs, kiti – senučiukai, mūsų akims pasirodę kone retro. Atspėkit, kurion pusėn važiuoja šis tramvajus, jei čia Ryga? Juokėmės, kad tokį galvosūkį galima užduoti bičiuliams, parodžius nuotrauką su du priekius turinčia transporto priemone, dardančia bėgiais dešine plačios gatvės puse.

Užsukom ir į kolegos Buuro rekomenduotą spurginę The Donuts, linksmai latviškai „verčiamą“ Ze Donats, kur, kaip ir tikėjomės, apraibo akys. Jauki vietelė su nemokamu wi-fi, supamaisiais krėslais, pagalvėlėm apdėliotom palangėm ir visų vaivorykštės spalvų glajaus spurgomis. Žinoma, skiriasi ne tik spalvos, bet ir skonis.

Centrinėj daly matėme ir vieną kitą apleistą pastatą, niūriai žvelgiantį tuščiom langų akiduobėm, bet miestas paliko tvarkingo, švaraus, jaukaus įspūdį.

Taip pat aplankėme Latvijos Okupacijos muziejų, kur nėra fiksuoto mokesčio – paaukoji kiek kišenė leidžia, aukų dėžutėn prie įėjimo. Ekspozicijoje – fotografijos iš sovietų ir nacių okupacijų, dokumentai, laikraščių iškarpos, propagandiniai plakatai, tikro dydžio Gulago barako „interjeras“ su gultais, stalu ir kraupiu tuštinimuisi skirtu kubilu… Taip pat partizanų ginklų pavyzdžiai, koncentracijos stovyklų kalinių rankomis sukurti daiktai, laiškai, piešiniai.

Štai tokie tad mūsų įspūdžiai iš trumputės kelionės, kuriai autobuso bilietus ekspromtu nupirkau radusi akciją Lux Express. Vienam žmogui kelionė pirmyn kainavo 11 Litų, atgal – 21 (atgal važiavom liuksu, su wi-fi, nemokamais karštais gėrimais, patogiom sėdynėm ir rozetėmis prie kiekvienos vietos.) Puiki broliukų latvių sostinė Ryga, arba, kaip puikiai lietuviškai skamba: Ryga – jėga!

Vykstantiems į Rygą rekomenduoju:

Mažiausiai vieną dieną skirti pasivaikščiojimui po senamiestį, apžiūrint tokius objektus, kaip: House of Blackheads, St. Peter‘s Church (liftas į bokšto viršų 2 latai studentui, 3 – ne studentui), Cat House, Dome Cathedral ir kt. Beje, House of Blackheads pirmame aukšte yra turistų informacijos centras, kur galima gauti Rygos senamiesčio žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis ir trumpais jų aprašymais, tad siūlau nuo ten kelionę ir pradėti.

Pusdienį pasivaikščiojimui Bastejkalns parke, kuriame apžiūrėsite ir Laisvės monumentą, bei Nacionalinį Operos teatrą.

Kelias valandas Latvijos Okupacijos muziejui.

Ze Donats spurginę. 6 spurgų kompleksas kainuoja 2.39 Lato. Jos tokios spalvotos ir skirtingos, kad smaližiams norėsis ne vienos ar dviejų.

Mes daug ko nespėjom pamatyti ir aplankyti, jei žinote, ką dar reikėtų nuveikti Rygoje – pasidalinkite komentaruose. Paldies!

Susiję įrašai:

1. Žaidimai atostogoms: Molkky ir Petankė
2. Kur dingau? Laiko mašina skraidžiau
3. Užteks dirbt, varom žaist! Žaidimai dizaineriams

pyktis

Puikiausi tokių beprasmių (bent mano akimis žiūrint) ginčų pavyzdžiai vyksta tarp skirtingas automobilio markes pasirinkusių vairuotojų – amžinas karas, kas geriau: Audi, BMW ar Mercedes. Fotografuojantys tiesiai šviesiai skirstosi į atskiras, nuolat besivaržančių įmonių fanų grupes – canon‘istai ir nikon‘istai. Išmaniųjų telefonų savininkai taip pat nuolat šaiposi vieni iš kitų – Apple, HTC, Samsung…

Kartais paskaičius replikas internete atrodo, kad netrukus ir draugus rinksimės pagal tai, ar jie perka tos pačios firmos telefoną, fotoaparatą, automobilį kaip ir tu. Nes kitaip – kaip gi gali vadint visus Apple vartotojus reklamos aukom idiotais, o iPhone‘us – š*dais, nevertais telefono vardo. Jei tavo draugas pats pasirinko tokį telefoną – tai jis irgi idiotas, dedantis ekskrementą prie ausies, jam suskambus?

Asmeniškai man taip nusispjaut, ant to, kokį telefoną/fotoaparatą/auto pasirenka kiti žmonės, kad žodis „nusispjaut“ tiesiog per silpnas. Man vienodai šviečia. Nekaso manęs. Giliai nusišvilpt… Kodėl? Galiu pabandyti argumentuoti, bet daug nesitikėkit, kai man taip giliai… tai argumentus „išprievartausiu iš savęs“.

Esu įsitikinusi, kad žmonės yra skirtingi, tad skiriasi ir jų poreikiai. Jei man geriausiai tinka vienas telefonas, kitam gali būti geresnis kitas. Kažkam išvis nereikia išmaniojo, ar net apskritai – jokio telefono. Aš už laisvę rinktis. Nemanau, kad galiu kritikuoti kito pasirinkimą, nepagyvenusi jo gyvenimo. Ir šiaip – koks man skirtumas, čia jo reikalas.

Atrodo juokingai, kai keli suaugę žmonės ginčijasi, kuris stiklo/metalo/mikroschemų rinkinukas geresnis, ir tai daro įsiplieksdami, vartodami epitetus. Bet žinau kas tokį reginį išvydęs džiaugsmingai trintų rankelėmis. Kas? Ogi tų daiktų gamintojai. Kuo daugiau triukšmo, ginčų – tuo jiems geriau. Nemokama reklama. Man už tai nemokėjo, nežinau kaip jums. Tad ir neketinu užsiimt fanatizmu, jei kam įdomu – galiu pasakyt kuo man patogus telefonas, kurį naudoju, bet niekad neimsiu menkinti kitų, ar dievinti saviškio.

Kartais gamintojai patys pakursto konfliktus, demonstruodami atvirą konkurenciją, šaipydamiesi vieni iš kitų, skelbdami ad wars‘us. Stiprus būdas pritraukti daug dėmesio, o gal ir paskatinti kovą tarp vartotojų grupių. Tik ar protinga pasiduot šioms manipuliacijoms? Ar ne geriau leist jiems peštis tarpusavyje – tegul konkuruoja, vartotojui tai gali atnešti naudos – pačiam nesiveliant į ne savo mūšius?

Bet kuriuo atveju – kad ir kokie geri daiktai bebūtų – tai tik daiktai. Visi daugiau mažiau esam linkę į materializmą, kitaip matyt jų ir neturėtumėm, bet ar tikrai verta dėl kažkokio, atsiprašant, daikto, karščiausiai rietis kaskart, temai apie tai pasisukus? Man gaila neuronų. Daiktas jų nevertas. Joks. Jau nekalbu apie riziką susipykti su draugu ar keliais.

Ir dar apie daiktus. Manau, kad jie – viso labo įrankiai. Viską lemia žmogus, daiktas jam gali tik padėti. Automobilis gali būti geriausias pasaulyje, bet jei jo vairuotojas bus nevykęs – žinot tą posakį „prasta tarpinė tarp vairo ir sėdynės“… Tas pats ir su fotoaparatu – žinoma, profesionalai nefotografuoja muilinėmis, bet jie sutiks, kad svarbiausia – žmogus, įgūdžiai, talentas, o ne fotoaparatas. Tai koks tada skirtumas, kokia firma tą fotoaparatą pagamino?

Apibendrinant, manau šuva pakastas po antkapiu, su užrašu EGO. Arba – PARADIGMA. O gal abu. Jau sakiau – mes esame skirtingi. Tad kodėl bandome įrodinėti vieni kitiems tiesas, kurios yra mūsų? Net pamatę, kad tie kiti absoliučiai su jomis nesutinka, purto galvas ir trepsi kojom? Po šimts, mes net spalvas matome nevienodai. Turime skirtingus skonio receptorius. Vieni mėgstame šunis, kiti – kates, treti – nei vienų, nei antrų. Įsimylime skirtingus žmones… Turime pačius įvairiausius pomėgius ir talentus. Kodėl visi turėtų rinktis tokius pačius daiktus, būdami TOKIE skirtingi? Tiesą pasakius, tai būtų net neįdomu. Ir ne tik konkuruojančioms kompanijoms, bet ir mums. Tik ginčytis dėl to, manau neverta, kur kas įdomiau – pasistengti suprasti ką ir kodėl galvoja tas kitas – kitoks žmogus. Tai galėtų praplėsti akiratį, užuot naikinus neuronus.

Pamenat juokelį, kur karinio laivo kapitonas įsakinėjo rūke pastebėtai šviesai pakeisti kursą, kol šviesa pasakė, jog yra švyturys, ir kursą, nepaisant kapitono rango, vis tiek teko pakeisti jam pačiam. Koks nepajudinamas, užsispyręs, o geriausiai tiktų žodis – aklas, kartais būna žmogaus įsitikinimas, kad jis teisus. Bet atsimerkęs pamatai, kad teisių yra kur kas daugiau, o tiesa – kur kas platesnė…

Susiję įrašai:

1. Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai
2. Nauji metai, nauji siekiai
3. Apie pozityvų mąstymą ir laimę. Arba: ar nepamirštate šypsotis?

Didžiausias mano rastas gintaras

Vaikystėje svajojau rasti akmenuką su skylute – buvau įsitikinusi, kad tai laimės simbolis. Juokinga, bet pirmą tokį akmenuką radau jau suaugusi, prieš kelis metus vaikštinėdama pajūriu, nieko neieškodama. Vieną akimirką pasakojau draugui apie vaikystės svajonę rasti kiaurą akmenuką, o kitą – jau lenkiausi jo pakelti.  Per kitas kelias dienas kompanija, su kuria atostogavau, ropinėjo paplūdimy, ieškodami savo laimės. Ir rado, beveik visi, net po kelis, ir net tokių, kurie turėjo ne po vieną skylutę. Dabar kasmet parsivežu bent kelis tokius iš atostogų, ir visi jie man atrodo ypatingi. Žinoma, nesinešioju jų su savimi visur – būtų juokinga vaikščiot pilna kišene akmenukų.

Dar vienas ypatingu radiniu laikomas dalykas – gintaras. Žmonės nuo seno ieško jo ir paplūdimy, ir bangose. Teko girdėti, kad gintaras turi gydomųjų, raminamųjų savybių, gintariniai karoliai kūdikiams gali numalšinti dygstančių dantukų skausmą, padėti kvėpavimo takų ligomis sergančiam, gintaro karolius nešiojančiam žmogui. Aiškinama, kad teigiamai nervų sistemą veikia lakioji gintaro rūgštis, kuri išsiskiria gintarui sušilus nuo žmogaus kūno temperatūros.

Nesu medikė, tad negaliu objektyviai įvertinti gintaro poveikio sveikatai pagrįstumo, tačiau džiugu rasti pajūryje gintaro gabalėlį – nežinau, ar dėl paties radimo fakto, ar dėl kokių kitų gintaro savybių, jis atrodo šiltas ir mielas. Didžiausias mano rastas gabalėlis – maždaug 5 centų monetos dydžio ir kokių penkių monetų storio, beje, jį kaip ir pirmąjį akmenuką su skylute radau neieškodama – tiesiog pamačiau gulintį ant pajūrio akmenukų, laukiantį šeimininko.

Ar turite talismaną? Koks jis? Ar pavyko rasti akmenuką su skylute, didelį gintaro gabalėlį, o gal ką nors dar įdomesnio?

Susiję įrašai:

1. Mano savaitė, darbeliai ir rekomenduojama knyga
2. Tūkstantis kitų mano gyvenimų – sapnai
3. Keisčiausias mano matytas spektaklis

Sudėtingiausia, gyvenant Vilniuje, rūšiuoti aliuminio skardines. Suomijoje kone kiekviename prekybos centre stovi aparatas, superkantis skardines, o pas mus superka kilogramais (ar įsivaizduojate kaip atrodo kilogramas tuščių aliuminio skardinių?), ir nors turim neblogą prietaisą, sumažinantį jas, vis tiek ilgimės supirkimo aparatų, į kuriuos galima būtų kaskart einant apsipirkti nunešti ir sumesti tas kelias susikaupusias skardines…

Šiandien vakarą praleisime jaukiai sėdėdami žvakių šviesoje, kalbėdamiesi apie mūsų namus – Žemę. O tu ar prisijungsi?

Susiję įrašai:

1. Žemės valanda – ar jau pasiruošei žvakes?
2. Rekomenduoju filmą – Ip Man
3. Užteks dirbt, varom žaist! Žaidimai dizaineriams

Ne tik arkliai, bet ir lamos turi humoro jausmą

Tai, kad egzistuoja skirtingos humoro ir humoro jausmo rūšys, patvirtina skirstymas į juodą, baltą, sarkastišką, anglišką ir t.t. Jei baltas humoras suprantamas kone visiems (nors nebūtinai visada juokingas), tai su juodu reikia elgtis atsargiau, nes netinkamoje vietoje pasakytas toks juokelis gali pašiurpinti juodo humoro nemėgstančius žmones. Arba, kaip įprasta sakyti: juodo humoro nesuprantančius. Angliškas humoras – taip pat labai specifinis, lyg ir britiškai santūrus, bet be jokių tabu – gali šokiruoti konservatyviau nusiteikusius. Arba tiesiog – likti nesuprastas, jei nesate Londono pub‘e, apsuptas anglakalbių bendraminčių.

Bet nuo ko priklauso, kokią humoro rūšį mėgstame? Čia ir yra įdomiausia dalis, nes stereotipiškai mąstant – juodą humorą turėtų mėgti žiaurūs, neužjaučiantys, pikti žmonės – kuriems anekdotuose girdimi (kaip žinia neretai grubūs) veiksmai yra realybė. Angliškas humoras turėtų patikti tik anglams arba labai panašiems į juos žmonėms. Ir taip toliau. Realybė, beje, visai kitokia. Esu draugiškas, taikus, pozityvus žmogus, tačiau dalis juodojo humoro anekdotų man be galo juokingi… Tik neseniai ėmiau suprasti, kad tai yra gana keista. O dar labiau susimąsčiusi, supratau, kad prajuokinantys juokeliai visiškai neatspindi mano asmenybės – gyvenime nenuskriausčiau šuns, tačiau man juokingas tas chrestomatinis anekdotas, apie šunelį, kurį benzinu pagirdė. Kodėl? Nežinau. Kai kurie anekdotai yra tikrai žiaurūs, jei vertinsime juos logiškai, realistiškai, tačiau ar taip vertinate visus juokelius?

O dar yra juokingi video. Ir JAV populiarios juokingų video vaizdelių TV laidos. Kiekvienoj tokioj laidoj kone pusė laiko skiriama vaizdeliams, kur žmonės griūna, krenta, plojasi, tėškiasi, vartaliojasi ir kitaip vizitui pas traumatologą ruošiasi. Nekalbu apie tuos, kur nuo fotelio nukrenta, labiau apie tuos, kur visu greičiu su riedučiais nuo kalno lekia, skrieja ant rampos, pašoka, užkliūna ir tvojasi galva į asfaltą. Niekad nesupratau – ar kam nors tai iš tiesų juokinga? Nusprendžiau, kad arba man tai nejuokinga, mat pati esu gana judri, ir esu griuvusi, kritusi ir kitaip užsigavusi įvairiausiais būdais, todėl man skauda žiūrėti į tai, arba esu labai empatiška, ir gailiu tų žmonių, arba… Mano humoro jausmas nepakankamai juodas, žiūrint video juokelius. Beje, mano draugai taip pat negali žiūrėti tų kritimų, dangstosi akis ir kartoja „ouch“…

Egzistuoja nuomonė, kad tėvai stipriai nulemia humoro jausmo formavimąsi. Iš tiesų asmeniškai pažįstu šeimą, kur tėtis ir sūnus juokauja identiškai. Ne tik mėgsta vienodus juokelius, juos vienodai pasakoja, vienodai gestikuliuodami, bet net vienodai užtempia balses. Tačiau nesu tikra, ar mano humoro jausmas labai panašus į mamos ar tėčio. Panašus – gal, bet ne toks pats. Žinau, nes esu juos pašiurpinusi savo juokeliais. O štai sesė tikrai visada juokiasi iš mano pasakojamų anekdotų.

Kuo esu įsitikinusi – kad humoro jausmas dažniausiai neatspindi tikros žmogaus natūros (juodo humoro mėgėjas gali būti visiškas švelniaširdis), nepriklauso nuo amžiaus, socialinės padėties ar išsilavinimo. Tačiau manau, kad bet koks humoro jausmas yra sveika – bent jau, jei juokiesi pats, o ne priverstinai bandai prajuokinti kitus. Sveikas ir saviironijos jausmas, sugebėjimas pakrizenti iš savęs, tai dar ir padeda išvengti kompleksų – niekas nenori susimauti, bet jei jau taip nutiko – paprasčiau bus pasijuokt kartu su visais, nei stebėti, kaip iš tavęs juokiasi.

O svarbiausia – manau, kad žmonių be humoro jausmo nėra. Na galbūt yra, su tam tikrais smegenų sutrikimais – tie, kurie nesijuokia niekada. Visi kiti turime savitą humoro jausmą. Kaip ir pirštų antspaudus ar akių raineles.

Koks tavo mėgstamiausias anekdotas?

Susiję įrašai:

1. Tūkstantis kitų mano gyvenimų – sapnai
2. Horoskopai – kaip jie jus veikia?
3. Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai

Profesorius nelabai džiaugėsi

Bet jaučiuosi puikiai, bendrauju su įdomiais žmonėmis, džiaugiuosi freelancerišku darbu, kuris kūrybiškas, konceptualus, ir – kas smagiausia – meniškas. Mano poreikis saviraiškai nepaprastai didelis, ir ima tiesiog smaugti, jei ilgesnį laiką pasitaiko labiau techniniai darbai. Kartais vakare įsijungiu iPhone programėlę Draw Something, ir doodlinu su užsieniečiais antis, dramblius, pleiskanas ir kitokias nesąmones – kas nors pamanytų – kokia beprasmybė, o man smagu.

O dar – stengiuosi kasdien išeiti pasivaikščioti, pailsėti nuo kompiuterio, pasidžiaugti saule. Sapnuoju nerealius sapnus, va neseniai Christopher‘io Lloyd‘o suvaidintas pakvaišęs profesorius, iš filmo Back to the Future, laiko mašina nuskraidino mane į Smaragdo miestą. Ten vyko kažkokia šventė, žmonės mokėjo skraidyti, tad pleveno gatvėmis, su vėjyje besiplaikstančiais, kojas dengiančiais žaliais apsiaustais. Ir visi atrodė laimingi. O dar ore sklandė šviečiantys žibintai, žiedlapiai ir… užuolaidos. Bet nesijuokit, tai buvo gražus, taikus, laimingas sapnas. Christopheris Lloyd‘as žinojo mano vardą, kalbėjo lietuviškai, tik pasirodė šiek tiek užknistas, kai privažiavęs laiko mašina atsiduso ir pasakė: Labas, Ieva, sėsk jau, sėsk. Galima pagalvot, kad verčiu jį dirbt vairuotoju kiekvieną naktį.

Kas dar? Visiškai ekspromtu nusipirkau du bilietus kelionei į Rygą ir atgal autobusu gegužės mėnesį. Buvo akcija. Man ir draugui (be to – atgal važiuosim liuksu, su wi-fi, kondicionierium ir kitais patogumais) kelionė kainavo 70 Lt. Tikiuosi, kad bus geras oras. Beje, jei turit rekomendacijų, ką Rygoje verta pamatyti, kur pavalgyti, ką nuveikti – pasidalinkit komentaruose, ypač, jei tai nevisai tradicinė vietelė, apie kurią galime nieko nerasti turistų informaciniuose leidiniuose. Mes Rygoje buvome tik pravažiuodami, tad tai dar nepažįstamas miestas.

Na ir žinoma, daugiau apie mane žino Twitterio kompanija, mat laiko bent kelioms trumpoms žinutėms randu praktiškai kasdien. Šiandien @jareklt net pasiūlė sukurti blogo įrašą iš tų žinučių. Rišlumu toks tekstas tikrai nepasižymėtų… Tad jei pasiilgstate, prisijunkite.

O dabar galite komentaruose papasakoti, kad tai pats neįdomiausias mano įrašas ever. Pasistengsiu parašyti įdomesnių, kai turėsiu daugiau laiko laisvalaikiui, nuotykiams ir kelionėms ne tik sapnuose. Nors kelionė laiko mašina jėga, ar ne? Negi nenorėtumėt?

Susiję įrašai:

1. Naktis balkone arba apie ką svirpia žiogai
2. Tūkstantis kitų mano gyvenimų – sapnai
3. Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai

Vaišinkitės

Kur kas labiau pavyko straipsnių – patarimų freelanceriams serija, kurią sudaro 7 dalys, išvadinu nuo seniausios, iki naujausios:

• Dirbti namie ar biure?
• Kaip freelancer’iui užsitarnauti gerą reputaciją?
• Kaip freelanceriui įvykdyti įsipareigojimus laiku?
• Penki patarimai – kaip freelanceriui gauti atlyginimą laiku ir išvengti apgavystės
• Pirmieji freelancerio žingsniai
• Kaip neprarasti, ir kur rasti įkvėpimo
• Dirbsi su pikčiurnom, ar skraidysi laimingoj vienaragių šaly?

Šie straipsniai buvo ir tebėra skaitomi, o taip pat sulaukiau prašymų leisti kai kuriuos iš jų republikuoti verslo naujienų portale bznstart.lt – tai šioks toks komplimentas mano rašymo sugebėjimams, kaip manote?

Kadangi šis blogas man yra pirmasis, mokiausi suvokti kas skaitytojams yra įdomiausia. Jokiu būdu nebūčiau rašiusi apie tai, kas man visai neįdomu, bet vienos temos visada buvo populiaresnės už kitas, tad knietėjo išsiaiškinti kurios gi įdomesnės.

Atsakymo taip ir neradau, galiu paminėti kelis įrašus, kuriuos parašiusi dvejojau ar publikuoti, maniau kad jie jūsų visiškai nesudomins, o išėjo atvirkščiai. Toks yra trumpas nuotykis apie oranžinį megztinį, filosofinis – ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai, susidomėjimas kaip nenuobodžiai mokytis užsienio kalbų, dar vienas filosofinis įrašas – apie šypsenas ir pozityvumą, bei komentarų skaičių sumušęs kvailas mano nuotykis kaip užsiblokavau gmail’ą. Gal jūs padėsite suprasti – kas vienija šiuos įrašus, ir kodėl jie visi tokie populiarūs – man tai šiek tiek netikėta.

Taip pat parašiau ir kelias daiktų apžvalgas. Prisipažinsiu, man tai buvo nelengvas iššūkis, nes nesu itin techniška, bet kadangi buvau skaičiusi puikių, įdomių ir nenuobodžiai parašytų apžvalgų – norėjau ir pati tai išbandyti. Ar pavyko – sprendžiate jūs, aš galiu tik pasakyti, jog kai kurie šių straipsnių užėmė neblogas pozicijas google, tad iš paieškos sistemų į juos atkeliauja nemažai skaitytojų. Iš tiesų yra ir daugiau įrašų, kurie iš dalies tinka prie apžvalgų, bet visų nevardinsiu, juos galite rasti skiltyse žaislai ir rekomenduoju.

• Kodėl aš džiaugiuosi savo „obuoliu“
• Apie sutapimus, Atlantidą ir pasaulio pabaigą
• HP ProBook 4520s – nedidelė apžvalga
• Elecom Scope Node – lazerinė pelė iš ateities
• Juoko ir gerų emocijų sklidinas Dixit

Reklama: galbūt turite prietaisą, žaidimą ar dar kokį daiktą, ir norėtumėte, kad parašyčiau jam apžvalgą? Parašykite laišką.

Taip pat dalyvavau keliose blogerių akcijose – Tomo sugalvotoje tinklaraščiai, kuriuos skaitau, ir – šiek tiek juokinga, bet labai panašioje Stylish Blogger Award. Ir pasiūliau savo akciją, kuri, deja, nesulaukė didelio populiarumo – mėgstamiausi marškinėliai. Jei kas tik dabar apie ją sužinojote – visada galima atgaivinti. O aš lauksiu dar daugiau akcijų.

Štai tokie buvo pirmieji blogo metai (čia turėjo būti trumpas įrašas). Galima būtų dar pateikti lankomumo statistikos, diagramų, pasakoti apie tai, kokiose šalyse gyvena skaitytojai, bet čia jau gausis ne įrašas, o visas romanas, tad ties tuo ir baigiu.

Smagu būti, ačiū kad skaitote, labai ačiū, jei ir pakomentuojate – suteikdami progą pažinti jus, ir šiek tiek pabendrauti. Galbūt pasidalinsit savo įspūdžiais apie šį blogą? Kokie įrašai ar temos jums labiausiai patinka?

Tikiuosi draugausim ir toliau, ir kitąsyk švęsim jau antrąjį gimtadienį!

Jūsų Laimės Kūdikis

Susiję įrašai:

1. Tinklaraščiai kuriuos skaitau
2. Nauji metai, nauji siekiai
3. Kodėl laimės kūdikis?

Nelaimingas freelanceris

Nemandagūs užsakovai, arba: jūs atleistas

Galite dirbti ir su nemandagiu, jei jūsų neerzina nuolatinis lipimas ant galvos, nepagarba ir atsainus požiūris. Nepamirškite pasirūpinti gerai apibrėžtomis sutartimis, nes jei žmogus net bendrauti mandagiai nesugeba, vargu ar jam labai rūpi jūsų interesai bei įsipareigojimų laikymasis. Nors būna ir išimčių, kurie spjaudydamiesi, bet sumoka viską kiek susitarėt, paskutinį sykį iškeikdami.

Man abipusė pagarba yra kertinis dalykas bet kuriuose santykiuose, tad galiu atmesti net labai pelningą užsakymą, jei užsakovas nemandagus. Taip, tai principingumas, bet jo dėka darau tai ką mėgstu su malonumu, ir esu laiminga.

Negana to, mano praktikoje nemandagūs užsakovai vilkino darbus, niekaip nesugebėdavo pateikti reikiamos medžiagos, vangiai skaitydavo rašomus laiškus, tad tekdavo susiėmus už galvos ketvirtąsyk rašyti tą patį, jiems tuo metu rėkaujant, kad vėluojam su terminais, būdavo linkę persigalvoti daugybę kartų ir t.t. Tiesiog po viso to supratau, kad tie pelningi užsakymai nebuvo tokie jau ir pelningi, įvertinus sugaištą laiką ir nervus.

Tiesiog mandagūs, ir tiesiog tobuli užsakovai

Mandagus užsakovas mandagiam nelygus, vienas, net būdamas mandagus nuolat terorizuos ir galvos tik apie savo interesus, kitas gali ir apgauti, jei suteiksite tam progą. Tačiau yra ir šaunūs žmonės, kurių mandagumas nuoširdus, jie niekada be reikalo nešokdins, o už gerą darbą atsidėkos. Ir atsidėkojimu vadinu ne tik sutarto atlygio gavimą – jie mielai rekomenduoja patikusį freelancerį kolegoms, būdami patenkinti darbu sumoka priedą ar palepina dovanėle.

Šie žmonės vertina kitų pastangas, ir stengiasi patys – tvarkingai pateikia medžiagą, pasiteirauja ar nieko netrūksta, turėdami pastabų būna konkretūs, o kai darbu yra patenkinti – negaili gerų žodžių. Mums visiems yra svarbus grįžtamasis ryšys, tikrai gera, kai darbas baigiamas su šypsena – esi tikras, jog tavo darbu užsakovas visiškai patenkintas.

Nemėgstami darbai arba: kaip laimingam freelanceriui netapt džiūvėsiu

Pradėjusi freelancinti imdavausi kone visko, ką pasiūlydavo. Dabar esu išrankesnė – naujas užsakovas, paklausęs kuo užsiimu, gauna sąrašiuką, kuriame išvardinta, kokių darbų man gali net nesiūlyti. Kodėl? Nemėgstu jų. Kai nemėgstu, tai nedirbu, o džiūnu – neteikia man jokio malonumo tai, ką darau. Neabejotinai tai ir rezultatuose atsispindi – tad būtų nesąžininga ne tik prieš save, bet ir prieš užsakovą to imtis.

Darbingumas, kai stinga motyvacijos, būna ženkliai prastesnis, nei kai dirbu su užsidegimu. Tad nemėgstami darbai užsitęsia… O tada ir atlygis neatrodo toks žavus, kaip prieš pradedant, net jį kažkiek pakoregavus. Reziumuojant – geriau tą laiką skirti mėgstamiems darbams – ir savijauta bus geresnė, ir rezultatai, ko gero ir finansai.

Mėgstami darbai, laimingas freelanceris, vienaragiai ir kiti stebuklai

Jau ne pirmus metus freelancinu, bet vis dar negaliu atsidžiaugti – koks stebuklas yra dirbti įdomų darbą, bendraujant su tobulu užsakovu ir gaunant už tai atlygį!

Žinot, su kuo tai galima palyginti? Su vaikyste. Tada visą dieną žaisdavau įvairiausius žaidimus, fantazuodavau, įsijausdavau – kiekviena diena būdavo kupina nuotykių, atradimų ir džiaugsmo.

Tą patį jaučiu dabar – kiekvienas naujas įdomus darbas – tai naujas žaidimas, kuriame nemaža dalis visko priklauso nuo manęs, mano vaizduotės, tuo pačiu bendraujant su vienu ar keliais įdomiais žmonėmis. Mes kalbamės, juokaujam, aptarinėjam, tada keliauju į vienaragių šalį – vaizduotė, kūryba, vėliau žaidžiu pieštuku ir kompiuteriu, įvairiomis grafikos programomis – kad vienaragius galėtų pamatyti ir kiti, ir galiausiai – vėl kalbamės, juokaujam, bendraujam. Stebuklas!

O jūs, ar renkatės darbus ir užsakovus? Ar tai padeda būti laimingesniais?

Susiję įrašai:

1. Penki patarimai – kaip freelanceriui gauti atlyginimą laiku ir išvengti apgavystės
2. Kaip neprarasti, ir kur rasti įkvėpimo
3. Pirmieji freelancerio žingsniai

skruzdė menininkė

Susiję įrašai:

1. Piešiu (apie) sveiką gyvenimo būdą
2. Koks šuo – toks ir šeimininkas
3. Piešiu apie svajones

Zuikių kelionė

Su kuo žaidžiame

Yra krūva kortelių – su visiškai skirtingais, keistais, bet labai gražiais paveikslėliais. Žaidėjai išsidalina po 6 kortas, ir jų nerodo kitiems. Taip pat kiekvienas žaidžiantis gauna pasirinktos spalvos figūrėlę – zuikį – jis, gavus taškų, keliaus žaidimo lentoje, ir tokios pačios spalvos, kaip zuikis, mažytes kvadratines korteles, sunumeruotas nuo 1 iki 6. Beje, žaidėjų skaičius yra 3-6 – daugiau, bent jau šioje žaidimo versijoje, nėra figūrėlių ir kortelių. Tačiau yra kitas variantas – Dixit Odyssey – kurį gali žaisti net iki 12 žmonių.

Trumpai apie taisykles

Pirmas žaidėjas, pasižiūrėjęs į savo kortas, pasirenka vieną, ir sugalvoja ją apibūdinantį žodį ar frazę. Tai turi būti gana aiški užuomina, bet ne pernelyg akivaizdi – tikslas, kad atspėtų bent vienas, bet neatspėtų visi žaidžiantys. Pagal tą frazę visi kiti žaidėjai atrenka iš savo kortų po vieną – panašiausią, ir užverstas paduoda sugalvojusiam. Pastarasis sumaišo savo kortą su paduotomis, ir atverčia visas ant stalo. Tuomet visi, išskyrus frazės autorių, spėlioja – kuri iš kortų yra ta – tikroji, kuriai buvo sugalvota frazė. Pasirinkę jie deda užverstą mažą kortelę su skaičiumi nuo 1 iki 6 – prieš tai susitarę kuri korta eilutėje bus laikoma pirma, antra ir t.t. Visiems padėjus skaičiukus, pirmasis žaidėjas jas atverčia, ir sudeda šalia atitinkamo numerio kortos – paveikslėlio. O tada pasako, kuri korta iš tiesų buvo jo. Jei frazė buvo sugalvota gudriai – vargu ar visi bus atspėję teisingai.

Jei bent vienas žaidėjas atspėjo kuri korta buvo tikroji – jis, ir frazę sugalvojęs žmogus gauna po 3 taškus – zuikiai leidžiasi kelionėn. Taip pat po tašką gauna kiekvienas žmogus, kurio kortą spėliodami pasirinko kiti žaidėjai (parinko labai gerą kortą – jei ji nugalėjo originalą). Jei visi žaidėjai atspėja, kuri korta buvo frazę galvojusio – visi gauna po 2 taškus, išskyrus autorių. Taip pat, ir jei tikrosios kortos nepasirenka nei vienas.

Žaidimo tikslai

• Sugalvoti gudrius kortų apibūdinimus – reikia, kad nebūtų pernelyg akivaizdu, bet negali būti visiškai nesuprantama.
• Kuomet apibūdinimą galvoja kitas žmogus – parinkti pagal frazę tinkamiausią kortą iš savo turimų – kad kiti nuspręstų, jog ta korta – tavoji.
• Reikia būti atidžiam spėliojant, kuri korta ta tikroji – kartais apibūdinimas tiesioginis, kitais atvejais – filosofiškas.
• Įvertinti ne tik pačią frazę, bet ir koks žmogus ją pasakė. Žodį romantika skirtingai įsivaizduoja skirtingi žmonės – įvertink, kaip tą žodį įsivaizduoja būtent tas žmogus, kuris jį pasiūlė.

Emocijos, emocijos ir dar kartą emocijos

Bent mums žaidžiant buvo be galo linksma. Visi krykštavo, juokėsi, džiūgavo. Apie įtampą ar konkurenciją nei kalbos nebuvo – tiesiog vienas didelis pasilinksminimas. Štai, ar atspėtumėt, kurią iš šių 6 kortų mintyje turėjo ją parinkęs žmogus, pavadindamas ją sunkus apsisprendimas? Juokinga, bet tinka praktiškai visos kortos.

Sunkus apsisprendimas

Žaidimą galima pasunkinti, susitariant dėl temos, pavyzdžiui dainos, filmai ar kt. Na o pritrūkus kortelių – kai jas žinosite kone mintinai – galima įsigyti papildomą kortelių rinkinį, kurių yra išleistas jau ne vienas.

Štai toks, nuo šiol mano mėgstamiausias stalo žaidimas. O kokie stalo žaidimai paliko įspūdį jums?

Susiję įrašai:

1. Užteks dirbt, varom žaist! Žaidimai dizaineriams
2. Žaidimai atostogoms: Molkky ir Petankė
3. Tuzinas kietų marškinėlių dizaineriams

Stylish

Žinau, kad nevisi mėgsta ir palaiko šią akciją, bet kadangi man patinka visokiausi žaidimai ir atrakcijos, tai ir sudalyvausiu, nors prisipažinsiu – nelengva buvo sugalvoti, ką čia papasakojus.

7 atseit pikantiški dalykėliai apie Laimės Kūdikį

1. Iki septintos/aštuntos klasės padarydavau daugiau prisitraukimų, nei klasės berniukai. Buvau tarsi beždžionėlė – vikri ir judri, tad kol vaikinukams neįsivažiavo brendimas – buvau atletiškesnė, nei daugelis jų. Ir žinoma, mielai lenktyniaudavau.

2. Esu turėjusi daugybę pravardžių – didžioji jų dalis būdavo mažybinės, bet pasitaikydavo labai keistų. Pavyzdžiui, gerokai vyresnis laikrodžių meistras, kurį sutikdavom kasdien per pietus (mūsų darbovietės buvo šalia) praminė mane šepetuko nuotykiais. Sugalvok tu man…

3. Teko pavairuoti 3 skirtingus motociklus, iš kurių vienas buvo britva. Moku atskirti senuosius rusiškus sunkiasvorius motociklus – Dneprą, Uralą ir Emkę, pasižiūrėjusi į cilindrus. Ot tai pasigyriau

4. Turiu gana vaikišką veidelį ir smulkų kūno sudėjimą – tikriausiai todėl neretai sukeliu švelnius motiniškus / tėviškus jausmus. Visada, kur bebūčiau, turėdavau „globėją“ – mokytoją, dėstytoją, bendradarbę, projektų vadovę… Sykį darbe ėmus sirguliuoti – man apelsinų skonio vaikiško vitamino C nupirko – ar ne miela?

5. Mokykloje esu gavusi nemažai dvejetų, o studijuodama buvau pirmūnė. Nuo mažens maištavau prieš nemėgstamus dalykus, bet visa širdimi įsijausdavau į mėgstamus – tad galiu būti kone blogiausia klasės mokinė – arba viena geriausių; visiškai nedisciplinuota išdykėlė – arba gabi stropuolė. Įtariu, kad per tėvų susirinkimus mano aptarimas skambėdavo juokingai, nes vieni mokytojai girdavo, o kiti skėsčiojo rankomis, nežinojo kokių priemonių imtis, kad sukontroliuotų ir sudomintų tą varnas šaudančią neklaužadą.

6. Mama sako: „neduok pavalgyt – duok pakalbėt“. Esu užkietėjęs ekstravertas – plepu daug ir apie viską vienu metu. Bendravimas yra vienas mėgstamiausių užsiėmimų man – negalėčiau gyventi be draugų, bičiulių ir atsitiktinių pažinčių su laikrodžių meistrais, kasininkėmis ar degalinės pardavėjais. Aišku šiek tiek perdedu – nepuolu plepėt su visais nepažįstamaisiais, taip tik kartais pasitaiko.

7. Sakoma: „pasakyk kas tavo draugai, ir pasakysiu kas tu“ – na jei tai tiesa, tai aš turiu draugą santechniką ir draugą roko muzikantą, dizainerį ir programuotoją, mokytoją ir sistemų administratorių, vertėją ir statybininką… Tad kokia gi aš?

Norėčiau skirti stilingo blogerio apdovanojimą šiems žmonėms:

Bičiulei Giedrei, su kuria visada smagu padiskutuoti komentaruose, Twitter’yje ar dar kur – ji šiltas, mielas žmogus, ir rašo unikalaus stiliaus (pilietinės žurnalistikos) tinklaraštį.

Draugeliui Tomui, su kuriuo kaip pradėjome bendrauti man ėmus rašyti tinklaraštį, taip ilgainiui tai tapo įpročiu – nors rašome gana skirtingomis temomis – dažnai randam ir bendrų interesų. Be to – šis blogeris tikrai stilingas – net jo logotipe yra skrybėlė!

Andriui Kleivai, kurio nuotraukomis ir pasakojimais visada žavėjausi – ar tai būtų kelionės aprašymas, ar telefono apžvalga – visada skoninga, gražu, sklandu, įdomu.

Dainiui Pilypui, kurio gyvenimo stilius kelia susižavėjimą. Daugeliui nuotykių man neužtektų nei jėgos, nei drąsos, tad džiaugiuosi jo įkvepiančiais pasakojimais, ir laukiu dar daugiau!

Vorui Tinkle – už fantastiškai stilingas ir skanias nuotraukas! Šis tinklaraštis man yra mėnesio atradimas.

Tikiuosi įsitrauksite į šį žaidimą – turbūt nereikia nei sakyti, jog man bus įdomios pikantiškos smulkmenos apie jus, ar ne? Taip pat tikiuosi, jog perleisite apdovanojimą savo mėgstamiems kolegoms.

Susiję įrašai:

1. Apie pozityvų mąstymą ir laimę. Arba: ar nepamirštate šypsotis?
2. Laimės Kūdikiui jau vieneri!
3. Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai

Lazerinė pelė

Dizainas – ši pelė sterblinių giminės!

Scope Node modelis, kaip ir kiti firmos Elecom gaminiai pasižymi neįprastu dizainu. Vieni šią pelę pavadintų „terminatorium“, kiti „ateiviu iš kosmoso“ ir t.t. Akivaizdu, kad jos išvaizda stipriai skiriasi nuo standartinių pelių. Tačiau būtent to neįprasto dizaino dėka pelė labai ergonomiška, patogi ir jautri judesiams – kas svarbu visiems piešiantiems.

Didelis, į korpusą neintegruotas ratukas veikia visiškai be garso, ir yra labai patogus. Ir dar vienas puikiai japonų sugalvotas dalykėlis – pelės dugne, atidarius skyrelį, kur dedamas elementas, yra vieta siųstuvui. Keliaujant visada kyla klausimas, kur saugiai susidėti  smulkius daikčiukus. Na, bent jau dėl pelės sukti galvos nebereikės, viskas bus vienoje vietoje – pačioje pelėje.

Valdymas arba: kas tas burbulas?

Čia ir vėl susiję ir su pelės išvaizda, ir su valdymu. Kairėje pelės pusėje matomas atsikišęs burbulas, kuris nėra tiesiog dizaino elementas – jame yra lazerinis sensorius. Standartiškai sensoriai būna pelės centre, tačiau kuriant Elecom Scope Node japonų dizaineriai pažvelgė į reikalą progresyviai – tikslas buvo sukurti pelę, kurios valdymas būtų kuo jautresnis, intuityvesnis – tarsi rankoje laikytum rašiklį, o ne kompiuterinę pelę.

Na, stebuklo nesitikėkite, pelė vis dėlto yra pelė, o ne pieštukas, bet jos valdymas tikrai labai patogus, ir piešti su ja smagu. Be to tame atsikišusiame burbule yra maža lemputė, kuri raudonai užsidega išsikraunant elementui.

Techniniai duomenys

• 3 mygtukai.
• Lazerinis jutiklis įdėtas į rašiklio poziciją.
• Skiriamoji geba 1600 dpi.
• Svoris 90 gramų.
• Jungties tipas – USB.
• Reikalavimai operacinei sistemai: Windows 2000 / XP / VISTA arba Mac OS X 10.5 iki 10.5.3
• Maitinimas – 1AAA elementas.

Mano modelis, kaip jau minėjau bevielis, bet yra ir laidinis šios lazerinės pelės analogas. Be to – pasirinkti galima juodą arba sidabrinį variantą.

Išvados – pirmyn į ateitį

Reziumuojant, saviške pele esu visiškai patenkinta – ji patogi, ypatingai smagi piešiant. Rekomenduoju visiems dizaineriams, ir ne tik jiems – tiek ieškantiems laidinės pelės, tiek ir bevielės.

Susiję įrašai:

1. Daiktai dizaineriams ir kitiems geek’ams
2. Tuzinas kietų marškinėlių dizaineriams
3. Daiktai dizaineriams ir kitiems geek’ams 3

Streikas

Tačiau tai, kas vyko po to – dar įdomiau ir smagiau. Visi prisijungę prie streiko buvo paminėti pirmiausia šiame tinklaraštyje, o vėliau ir skandalingoje šmaikštuolėje Pipedijoje! Negana to, dabar Pipedija aprašo kiekvieną dalyvį išsamiau, taip pagerbtas jau yra ir Laimės Kūdikis, štai prašom paskaityti ir pakrizenti, bei su manim kartu padžiūgaut.

Kadangi Pipedija kultūringai prašė manga komiksų, tai štai specialiai jai dovana – skaitykite ir džiaukitės, geru žodžiu mane minėdami. Tiesa iškart prisipažįstu, kad nemoku kolei kas mangos piešti, todėl čia nevien mano nuopelnas, o ir didžiųjų anime meistrų, kurių nuostabių darbų fragmentėlius kukliai pasiskolinau, norėdama draugams širdis pradžiugint. Cheers, ir nepamirškit – moterų internete YRA!

Graži mergina japoniškai

Susiję įrašai:

1. Graži mergina
2. Graži mergina 2
3. Graži mergina 3. Komiksai

Twitteris tavęs laukia

Asmeninė nuomonė

Man Twitter yra 2011 metų atradimas. Užsiregistravau neseniai, bet taip smagu nebuvo dar niekur. Facebook’e vargino trečių šalių programėlės, įkyrūs pasiūlymai pažaisti tą ar aną, prašymai leisti prieigą prie mano duomenų gimtadienių ir kitoms aplikacijoms, taip pat pasitaikančios masinės privačios žinutės iš komercinių grupių, ir galiausiai – menką privatumą nustačiusių nepažįstamų žmonių nuotraukų albumai, pasirodantys pagrindiniame puslapyje, kai juos pakomentuoja ar „palaikina“ kas nors iš mano draugų. Tiesiog neprilipo man Facebook’as.

Google+ atrodytų įdomesnis, bet jame dar pakankamai nedaug žmonių, tad irgi neįsibėgėjo. Be to – Twitter’is turi dar vieną privalumą prieš Facebook ir G+: jame neprivaloma registruotis tikrais duomenimis. Jei nori populiarinti savo blogo vardą, gali juo ir pasivadinti, kaip aš, ten pažįstama kaip @LaimesKudikis.

Trumpai apie aplinką ir galimybes

Twitter’is yra maksimaliai paprastas, ir būtent tuo žavus. Nėra čia kažkokių grupių, puslapių – yra sekami, ir tave sekantys žmonės (following ir followers). Timeline – pagrindinime puslapyje – matai tik tai, ką rašo tavo sekami žmonės. Tiesa, dar ir tai, kuo sekami žmonės pasidalina (retweet) – net jei originalios žinutės autoriaus tu neseki. Dalinamasi paprastai tik itin vykusiais pranešimais – gerais juokeliais, naudingom nuorodom. Dar yra galimybė „mėgti“ žinutes – žvaigždutė, vadinama Favorite. Atidarius punktą Actions matomi visų sekamų žmonių veiksmai – kas ką pradėjo sekti, Favorites, Retweets. Visus kiekvieno nario „favoritus“ galima peržiūrėti jo profilyje, kur yra specialiai tam skirtas punktas.

Vienos žinutės ilgis – 140 simbolių, tad ir norėdamas išsiplėsti – negali, ir jei matai, kad nebetelpi į čiulbesį – esi priverstas susimąstyti apie įrašą tinklaraščiui.

Žmonės ir bendravimas

Taigi – kiekvienas turi savo profilį, kuriame matomos visos jo parašytos žinutės, favoritai, sekamų ir sekančių žmonių sąrašai, paveikslėlių galerija bei bendras parašytų čiulbesių skaičius. Bei bendrą puslapį, kuriame verda gyvenimas – vyksta monologai (kur esu, ką veikiu, pažiūrėkit video ir t.t.), bei labai smagios diskusijos, į kurias neretai įsitraukia 5 ir daugiau žmonių, ir kurios gali prasidėti karštu šokoladu, o baigtis meilės rūšimis (taip buvo vakar). Žmonės čia šilti, draugiški – mielai vieni kitiems pataria, dalinasi patirtimi. Taip pat – su humoro jausmu – juokavimas, draugiškas pasišaipymas, trololo bajeriukai čia vyksta nuolatos. Yra ir galimybė siųsti privačias žinutes (DM – Direct Message), bet ši funkcija naudojama gana retai, man pasirodė, kad daugelis čia labiau mėgsta bendrauti atvirai.

Pramogos, žaidimai

Bičiuliai twiteriečiai @NePosas, bei @silkuze sugalvojo ir sukūrė smagų žaidimuką lietuviško Twitter’io vartotojams: #upkarma. Tai realus ir linksmas būdas atsidėkoti žmonėms, suteikusiems naudingos informacijos, pralinksminusiems ar kitaip nusipelniusiems teigiamos „karmos“. Kartais vyksta karma fights – vienas dalyvis užduoda klausimą, visi norintys spėlioja, atspėjęs gauna taškų.

Kam ir kodėl verta užsiregistruoti Twitter?

Jei esi ekstravertas, turintis labai daug ką pasakyt, bet nevisada randantis kam – tau čia patiks. Ir atvirkščiai - jei esi intravertas, nelabai mėgstantis bendravimą akis į akį, bet visgi norintis pasidalinti savo mintimis, atradimais, darbais – pagalvok apie Twitter.

Jeigu rašai blog’ą, nori pabendrauti su kitais, galbūt gerokai žymesniais blogeriais – jų čia sutiksi tikrai nemažai. Neabejoju, kad jei rašai įdomiai, čia rasi ir naujų skaitytojų, taip pat – patarimų, kritikos ar pagyrimų.

O gal tik galvoji pradėti rašyti? Tada Twitter’is taip pat gali būti puiki vieta pradžiai, pabendravęs su kitais pamatysi kokios temos yra aktualios, kas kuo domisi, kas apie ką rašo ir skaito.

Mėgsti draugiškai juokauti, ir moki pakrizenti iš savęs? Eikš greičiau pas mus!

Vis dar dvejojantiems siūlau paskaityti kolegos @Marijus blog’o įrašus su rinktiniais čiulbesiais: Myliu Twitter.

Tikiuosi pasimatysime Twitteryje

Kolegos blogeriai, jei parašysite šia tema straipsnelį – brūkštelkite komentaruose ar man asmeniškai nuorodą, mielai papildysiu įrašą nuorodomis. Kuo daugiau informacijos ir nuomonių šia tema bus – tuo patogiau potencialiems čiulbėtojams susipažinti su šiuo socialiniu tinklu.

Papildymas 2012.01.19 Twitteryje sulaukiau pastabų, jog liko nepaminėti dar keli įdomūs projektai, tad skubu taisytis @IdeaG sukūrė puslapį, kuriame Lietuvos čiulbėtojai išrikiuoti pagal Klout.com įtakos indeksą. Šalia pastarojo skaičiuko rodomi ir turimi #upkarmos taškai, nors jie, kiek žinau, įtakos šiuo metu neturi. O apie Klout.com galima būtų visą straipsnį parašyti – tai pasaulinis projektas, naudojantis savo algoritmus žmonių įtakai apskaičiuoti įvairiuose socialiniuose tinkluose.

Taip pat verta paminėti ttop.lt, kurį prižiūri @PMusteikis, ir kuriame čiulbantys lietuviai išrikiuoti pagal retweetų skaičių. Į paieškos laukelį įvedęs Twitterio vardą sužinosi, kelintas Lietuvoje minėtas žmogus pagal retweetų, bei pagal pasekėjų (followers) skaičių. Tame pačiame lange bus nurodyta ir registracijos Twitteryje data ir parašytų čiulbesių skaičius.

Papildymas 2012.01.20 Pasirodo yra dar vienas lietuviškas Twitterio žaidimas. Jei norite dalyvauti – sekite @tviktorina, kas valandą užduodantį po klausimą, ir pirmiems trims teisingai atsakiusiems skiriantį po 5, 3 ar 1 tašką atitinkamai.

Jei žinote daugiau smagių žaidimų – pasidalinkite komentaruose!

Kolegos rašo apie Twitter: Frogsign 1 straipsnis, Frogsign 2 straipsnis, išsamusis Bernex įrašas.

Susiję įrašai:

1. Lietuviškas žaidimas, lavinantis spausdinimo įgūdžius
2. Stilingas kūdikis arba: Stylish Blogger Award
3. Žaidimai atostogoms: Molkky ir Petankė

Graži mergina 3. Komiksai

Susiję įrašai:

1. Graži mergina 2
2. Graži mergina
3. Pipedija!

Pasistengsiu nebūti labai banali, sveikindama jus sulaukusius Naujųjų Metų. Šios šventės Laimės Kūdikiui buvo pirmosios – nuo tinklaraščio gimimo datos (2011.03.01) parašiau 59 įrašus. Tie įrašai be komentarų būtų tušti ir nykūs – šiuo metu juos papildo 653 komentarai, už kuriuos esu dėkinga kiekvienam rašiusiam ar dar tik parašysiančiam. Būtent jie, nuoširdūs, atviri, linksmi, liūdni, kartais kandoki – yra geriausias grįžtamasis ryšys man. Be jų nežinočiau nei kas jums įdomu, nei – kas juokinga, gražu ar kaip kitaip svarbu. Per komentarus aš susipažįstu su jumis. Ačiū!

Takelis sniege

Tikslai ir svajonės

Šiems metams tradiciškai užsibrėžiau naujus tikslus. Pagrindinis siekis – laiko planavimo įvaldymas. Pastebėjau, kiek daug laiko išvaistau pati to nepastebėdama, pamačiau, kad galiu būti gerokai produktyvesnė, kai koncentruojuosi tik ties viena veikla vienu metu. To ir sieksiu – išmokti susiplanuoti savo laiką, mažiau blaškytis ir daugiau suspėti. Kuo geriau pavyks įgyvendinti pirmąjį tikslą, tuo geriau pavyks ir su kitais – toliau mokytis ispanų kalbą, groti gitara, dažniau ir kokybiškiau leisti laiką su draugais ir artimaisiais, sportuoti, skaityti, keliauti, rašyti, prisijungti prie kokio šaunaus projekto ir t.t.

Ko norėčiau palinkėti jums…

Laisvės. Ne finansinės, ne politinės ar dar kažkokios – vidinės laisvės. Iš tiesų mes visi ją turime, tik kartais esame linkę apie tai pamiršti, užsisukti rutinoje, reikaluose, skubėjime, ir tapti truputį robotais, truputį – zombiais… Nepamirškite, kad mūsų sielos turi sparnus, mūsų vaizduotė – beribė, mes gebame kurti – ar tai būtų muzika, menas, ar improvizacija bet kuriame darbe, pokalbyje, laisvalaikyje… Nusimeskit bent kartkartėm civilizacijos, kultūros, etikos ar dar velniaižin kieno pančius, ir būkit laisvi, veržlūs, žėrinčiom akim -  kaip laukiniai mustangai. Būtent tada būsite labiausiai savimi, būsite laimingiausi…

Ir dar… Šypsokitės, ir pasaulis šypsosis jums.

Susiję įrašai:

1. Ar esi laimingas arba: gyvenimo žemėlapiai
2. Apie pozityvų mąstymą ir laimę. Arba: ar nepamirštate šypsotis?
3. Žmonės, kodėl jūs taip mėgstate pyktis?

Rūkas

Vėliau buvau sunkus paauglys. Arba šitaip mane pavadintų dauguma. Vis dar buvau tas pats geras vaikas, tik labiau išstypęs, su aukštesniu IQ ir EQ, užsiauginęs didesnį ego, sukaupęs daugiau patirčių ir palyginimų, jau su sava gėrio ir blogio suvokimo sistema. Kodėl sunkus? Labiausiai todėl, kad man pačiai buvo sunku rasti savo vietą, suprasti kas čia dedasi, kodėl yra šitaip, kodėl turiu elgtis taip ir va kaip. Būtent todėl kartais neklausydavau, būdavau nekontroliuojama, elgiausi ne taip kaip kiti. Dabar kartais pagalvoju apie savo paauglystę, ir nusistebiu, kiek daug į ją tilpo… Ir visa tai, tiek visko – tam, kad galiausiai išsilukštenčiau iš lukšto, apsidairyčiau, išskleisčiau sparnus ir suvokčiau – galiu skristi!

Turiu stulbinančią atmintį. Atsimenu ne tik pavienius nuotykius, bet ir begales įsimintinų ar visiškai neišskirtinių savo dienų. Ir ne miglotai – su visomis emocijomis, mintimis. Pamenu, kaip trylikos mečiau mokyklą. Pamenu, kaip vėl teko į ją grįžti. Kokios beprasmiškos man atrodė kai kurios pamokos, ir kaip dievinau kitas. Kaip žiūrėdavau į save veidrodyje, beviltiškai bandydama įsivaizduoti save dvidešimties ar daugiau. Kaip dūkdavau su savo medžiokliniu šunimi – tais momentais pamiršdavau visus rūpesčius, juokdavausi visa esybe, skuosdavau per pievas, patikėdavau, kad galiu būti bet kas – kas tik panorėsiu. Tada tikriausiai aš ir būdavau labiausiai AŠ – nevaržoma visuomenės standartų, mokytojų reikalavimų, mandagumo ir etikos normų, savo pačios ego ir nepailstančio proto… Tada būdavau laisva ir laiminga.

Bet prasidėdavo nauja diena, ar nauji mokslo metai, ir aš vėl šaudydavau varnas per matematiką, išpiešdavau ne tik visų sąsiuvinių paraštes, bet ir pusę sąsiuvinio, verčiant jį nuo pabaigos, meluodavau, nenorėdama skaudinti artimų žmonių, ir norėdama, kad jie mane labiau mylėtų. Galiausiai turėjo įvykti kažkoks lūžis, ir jis įvyko – tada, kai supratau, kad negaliu apsimetinėti kuo nesu, ir kad nekenčiu meluoti. Nuslėpdavau prastesnį pažymį, bet tai padarius jis mane tiesiog dusindavo – prie nerimo prisidėdavo sąžinė, prie sąžinės prisidėdavo mano vertybių sistema, kurią pati sujaukiau – nereikšmingas paslydimas per kontrolinį darbą visiškai okupuodavo mano protą ir sielą, blaškiausi, nerimavau, būdavau nelaiminga. Dabar suprantu, kad tai buvo vienas svarbiausių mano paauglystės suvokimų – paskui kone viskas išsisprendė, vieni dalykai savaime, kiti – įdedant daugiau darbo, treti – su artimųjų palaikymu ir pagalba.

Prireikė dar daug laiko ir jėgų, kol iš tiesų radau savo vagą. Nesakau, kad buvau depresyvi ar nuolat nelaiminga – kaip tik, visada buvau guvi, bendraujanti, aktyvi mergaitė, tiesiog kartais mano mintys būdavo nelengvos, atrodydavo beprasmiška tai, ką veikiu, o tai savo ruožtu keldavo baimę – kas bus vėliau? Kaip aš suaugsiu, kaip aš dirbsiu, jei man, dar tik paauglei, jau tiek daug kas atrodo nuobodu?

Po mokyklos įstojau ne ten, kur man reikėjo, o kur man reikėjo – dar nežinojau. Žinojau tik, kad tikrai esu ne savo rogėse, o kadangi niekad nebuvau ypatingai disciplinuota man neįdomiose veiklose – niekaip negalėjau ten užsibūti. Matot, dėmesio, susikaupimo ir prisivertimo stoka kartais gali būti labai didelis pliusas – kitaip galbūt būčiau ir baigusi ne savo mokslus, ir tapusi ne savimi. Būčiau nelaiminga visą gyvenimą, bet galvočiau: reikia susikaupti ir pakentėti, nes taip turi būti. Bet gi aš tokia nebuvau – buvau maištinga, mečiau, neklausiau ką sako mano artimieji, draugai, dėstytojai – ko gero būčiau nepaklausiusi NIEKIENO nuomonės. Būčiau išklausiusi, suraukusi kaktą, pasakiusi NE trepteldama koja, ir nuėjusi.

O ką tada? Tada ėmiau veikti tai, kas man ir mano – piešiau, tapiau, lankiau būrelius, kursus, basčiausi po miestą ar mišką, lyjant, sningant ar šviečiant saulei, klausiausi muzikos, skaičiau, lauke gėriau alų prie -15 (sustingo nenugėrus nei pusės – su visomis putomis), esant tiems patiems -15 pūčiau muilo burbulus (nagi, spėkit kas jiems nutinka?), šviečiant pilnačiai kaukiau vilko balsu, vedžiodavau šunį po 10 km kas vakarą… Ir kažkaip – pati nežinau kada ir kaip – radau kur man reikia. Iš pradžių nieko nesupratau, bet dabar pažvelgusi atgal matau, kad pataikiau savo vagon, mane ėmė nešti srovė – iki tol klaidžiojau, braidžiojau, blaškiausi, bet galiausiai radau savo upę. Nei nereikėjo giliai bristi – žengiau kelis žingsnius, mane švelniai pagavo jos srovė ir ėmė nešti. Galėjau ištrūkti, grįžti atgal į pelkėtas vietoves, bet man buvo įdomu kur nuplauksiu, tad po truputį atsipalaidavau ir ėmiau stebėti, kaip situacija po situacijos išsisprendžia mano naudai – vienos būdavo paprastesnės, kitos – atrodydavo beveik kaip stebuklai, mintyse sukeldamos tokias reakcijas kaip nieko sau, kaip taip įmanoma?, arba tokių atsitiktinumų būti NEGALI.

Dabar aš esu tikras laimės kūdikis. Visada tokia buvau, tik ne visada žinojau, kad eilinė pelkė, kurią prieidavau, tikrai veda ten, kur man reikia. Mano blogosios paauglystės savybės visai nebuvo blogos – jos buvo tokios, kokios turėjo būti, kad rasčiau savo upę. Konfliktai, maištavimas, bėgimas iš mokyklos ar namų – buvo tam, kad paruoštų mane ir artimuosius tam, kas bus ateityje. Tam tikra prasme aš nuo vaikystės grūdinau savo tėvelius ne visada būdama paklusni, ir pati mokiausi susitaikyti su nepaklusnumo pasekmėmis, atsirinkti – kada turėčiau klausyti, o kada – klausytis savęs. Tai labai sudėtinga, bet juk mes ir nesame paprasti – kiekvienas su sava charakterio bruožų, troškimų, temperamento, svajonių puokšte.

Įdomiausia tai, kad tie dalykai, kurie visai neseniai nedavė ramybės, klausimai, kurie atrodė neišsprendžiami – dingo. Subyrėjo, tarsi tas lukštas, iš kurio išsilukštenau. Aš juos atsimenu, bet peržengiau ribą ir nebesuprantu, kaip galėjau kažko nesuprasti, kol nebuvau jos peržengusi. Kaip išmokę skaityti, po kurio laiko mes nebesuprantam, kaip kažkada nepažinojom raidžių, arba – kaip kažkada nemokėjom vaikščioti, kalbėti?

Kartais išgirstu klausimą: o kaip žinoti, ar tikrai darai tą, ką turėtum? Užduodu klausimą: ar tau patinka tai daryti, ar jautiesi laimingas? Bet kartais žmonės ir to nežino… Šitai mane trikdo. Įmerkusi kojos pirštą į savo upę, kuri atnešė mane čia – nei sekundei nesudvejojau, ar tai mano – tai buvo akivaizdžiai, neabejotinai mano. Viskas ėjosi kaip per sviestą, atsigavau, atkutau, sustiprėjau, nenustebčiau, jei sužinočiau, kad pagerėjo visi įmanomi mano fizinės sveikatos rodikliai, o jeigu ir ne – tai laimės hormonų, entuziazmo, motyvacijos turėjau tiek, kad užtektų būreliui studentų.

Nesinori sakyti, kad jei to nepajutot – dar neradot savo upės. Jos tikriausiai irgi nevienodai sraunios. Ir neabejotinai – skiriasi mūsų žemėlapiai. Bet neabejoju, kad net jei dabar dairotės pelkėtoje vietovėje, dykvietėje, ar dykumoje – rasite savo kelią, ir savo srovę, kuri atgaivins, padės, ir leis pasimėgaujant atsipūsti, gėrintis reginiu, prieš naujas klajones.

Susiję įrašai:

1. Apie pozityvų mąstymą ir laimę. Arba: ar nepamirštate šypsotis?
2. Naktis balkone arba apie ką svirpia žiogai
3. Nauji metai, nauji siekiai

Graži mergina 2

Susiję įrašai:

1. Graži mergina 3. Komiksai
2. Graži mergina
3. Piešiu (apie) sveiką gyvenimo būdą

Graži mergina

Susiję įrašai:

1. Graži mergina 2
2. Graži mergina 3. Komiksai
3. Pipedija!

Svajonės

Susiję įrašai:

1. Piešiu (apie) sveiką gyvenimo būdą
2. Piešiu (apie) požiūrius
3. Piešiu (apie) alaus akcijas