Kodėl žmonės taip mėgsta naujos pažinties metu užduoti būtent šį klausimą? Jei nedalyvauju pokalbyje dėl darbo (tiesa, tokiu atveju darbdavys jau žinotų, į kokią vietą pretenduoju), ar startuolių renginyje, kur visi ieško komandos narių – kodėl tam nepažįstamam žmogui įdomu, ką aš dirbu? Ir ar tikrai jam įdomu?

Man tai visada atrodė keistas įprotis, tapęs norma. Tiesą sakant, prieš paklausdama „ką dirbi?“ sugalvočiau ne vieną klausimą, atsakymas į kurį man būtų įdomesnis ir daugiau papasakotų apie asmenybę, nei profesija. Pavyzdžiui: ką tu mėgsti; kuom užsiimi laisvalaikiu; kas tau patinka; koks tu esi; apie ką svajoji?

Visiškai išgalvota rutulinė diagrama

Pasakodamas apie savo pomėgius žmogus neabejotinai būtų nuoširdesnis ir labiau atsipalaidavęs, nei kalbėdamas apie darbą, juolab, jog ne kiekvieno svajonės šioj srity išsipildo, ir ne kiekvieno profesijos apibūdinimas skamba įdomiai. Be to – bent man tikrai įdomu, ką mėgsta veikti skirtingi žmonės. Štai, pavyzdžiui, tolimųjų reisų vairuotojas – sužinojusi jo profesiją nelabai bežinočiau ko paklausti – bet gal laisvalaikiu jis yra aistringas keliautojas, galintis papasakoti ne vieną linksmą nuotykį iš įspūdingų kelionių po egzotiškus kraštus, pasidalinti patyrusio keliautojo patarimais, parodyti keletą išmaniajame telefone turimų fotografijų iš paskutinės išvykos. Net nelabai svarbu ar mano ir pašnekovo pomėgiai sutaps – įdomu būtų pabendrauti ir su oreiviu, nors niekad nesu skridusi nei sklandytuvu, nei kitokia skraidykle, ir su žmogumi, kuris mėgsta piešti, kaip ir aš.  Hobių yra begalė ir kiekvienas atspindi tikrą, nuoširdų žmogų – ar jis kruopštus kolekcionierius, ar nuotykių ištroškęs nutrūktgalvis, ramaus ar aktyvaus poilsio mėgėjas, meniškas, techniškas, bendraujantis, filosofiškas, žingeidus, inovatyvus…

Na taip, tam tikros savybės yra siejamos ir su konkrečiomis profesijomis – gaisrininkas turėtų būti drąsus, stiprus fiziškai, pasiaukojantis, buhalteris – mokėti skaičiuoti, būti logiškas, nepasimesti įstatymų vingiuose. Bet šias savybes greičiausiai atspindės ir jo pomėgiai, kartu su kitomis, kurios vargu ar tilps į tą trumpą „gaisrininkas“, „buhalteris“. Beje, pabandykite kada paklausti žmogaus kuo jis dirba, ir atkreipkite dėmesį keliais žodžiais, su kokia intonacija jis apie tai pasakos. Dažnas nukirs vienu, ar keliais žodžiais, šaltai ir oficialiai. Jaunas idealistas, ką tik radęs pirmą pelningą darbą ar asmuo, nuoširdžiai besidžiaugiantis savo veikla, greičiausiai papasakos išsamiau ir emocingiau, bet vis tiek – daugiausia keliais sakiniais. O jei paklausite apie pomėgius? Net kukliausias pašnekovas, pamatęs, kad jo hobiu susidomėjote – ims įsijautęs pasakoti, užduodami klausimai jį džiugins, veide beveik neabejotinai netrukus atsiras šypsena.

Yra žmonių, kurių darbas yra ir jų hobis – jie greičiausiai patys apie tai mielai papasakos, jei domėsitės. Jei manęs santūriai paklausia kuo dirbu, santūriai ir atsakau „užsiimu grafiniu dizainu“. Jei paklausia apie pomėgius, paminėsiu keletą veiklų, tarp jų ir tai. Tiesą sakant, kadangi mėgstu savo darbą, man nėra labai svarbu kuris klausimas bus užduotas, nors mieliau papasakočiau apie laisvalaikio projektus, nei apie darbinę dizaino pusę. Keista, kad kai kuriems žmonėms būtent niūriausi aspektai ir atrodo įdomesni – tarsi ieškotų patvirtinimo, kad kiekviename darbe būna prastų dienų, krizių ir nesusipratimų. Taip, jei įdomu – būna. Ir po to dar smagiau, išaušus gerai dienai, sutikus puikų užsakovą, pabaigus sėkmingą projektą.

O gal žmonės klausia vieni kitų, kuo jie dirba, norėdami priskirti vieni kitiems vaidmenis sociume? Kuris yra svarbesnis, aukštesnės klasės, autoritetingesnis? Tai man atrodytų dar keisčiau, mat nesu linkusi skirstyti žmonių pagal tai. Ar bus įdomu pabendrauti su nauju pašnekovu kur kas labiau priklauso nuo to, kokia jis asmenybė, kokie jo pomėgiai, charakteris – nei nuo jo pareigų svarbos, metinio atlyginimo dydžio, amžiaus ar dar ko. Gerai, kad negyvenam viduramžiais, gali būt, kad likčiau be galvos, nenusilenkusi tam, kam nusilenkti turėčiau, arba nusilenkusi tam, kam neturėčiau.

O ką jūs mėgstat? Kuo užsiimat laisvalaikiu? Kokie esat? Apie ką svajojat?

Mitingas dėl mikriukų

2013 04 03 (šiandien) 12:15 Europos aikštėj (Konstitucijos g. 7, priešais Vilniaus savivaldybę).

mikriukai

Nemiga

Dirbantiems ne laisvai samdomą darbą tokių dalykų pasitaiko kur kas rečiau, nes tam tikra prasme – ne tik jie laikosi ritmo, bet ir ritmas juos laiko. Yra nustatytos darbo valandos, pramiegoti negalima. Jei kada užpuola nemiga – kita diena būna sunki, bet po dienos ar dviejų viskas vėl grįžta į savas vėžes. Tuo tarpu freelanceriai turi laisvę dėliotis savo grafiką, darbo/poilsio valandas ir laisvai bei nejučia nugrybauja nuo grafiko. Periodiškai.

Aš nemiegu, nes per daug veiklos

Apie degančius projektus, kurių pats imiesi ir nebeturi kur dėtis – tenka dirbti naktimis, šiuo atveju nekalbu. Tai kontroliuoti gali tada, kai sprendi, kokio projekto rinktis. Bet net jei tokių darbų neturiu, dažnai prarandu laiko pojūtį, įsijaučiu, užsižaidžiu, pradirbu iki vėlumos savo noru, niekieno neverčiama. Persidirbimas nebūtinai turi būti toks, kaip visą dieną kasus griovius – gali nei nepastebėti, kad neleidai sau pailsėti. O kai ateina laikas miegoti – įsitempęs protas ima žongliruoti mintimis. Jos būna įvairiausios, pradedant darbais, reikalais, dienotvarkės svarstymu, ir baigiant iš kažin kur atsiradusiais ir staiga nežmonišką svarbą įgavusiais klausimais, kaip antai: ar į Tatrus kopiantis alpinistas neturėtų vadintis tatristas? Ir atrodo, tas protas niekad nenusiramins, tarsi šaipytųsi iš savo šeimininko. Oi, bet pala – panašu, kad šeimininkas čia ne aš…

Aš nemiegu, nes per mažai veiklos

Jei ankstesnį atvejį galima būtų pavadinti veiklos pertekliumi, tai antras variantas – priešingas. Kartais atrodo, jog energijos turiu daugiau, nei darbo, vis norisi kažką dar sukurti, nuveikti – bet taip ir nenuveikiu. Tada vakare miego visiškai nenoriu, nesuprantu kad apskritai jau vakaras – akys apvalios, ir aš turiu imtis žygdarbių. Kai kuriais atvejais tokios naktys būna produktyvesnės, kai kuriais – visiškai beprasmiškai prabūdrautos, blaškantis nuo knygos prie arbatos, nuo blogosferos prie eskizavimo – kažkoks chaosas. Tiesa, kartais tokiomis naktimis atrodo, kad mano kūrybingumas patrigubėja – gimsta puikiausios idėjos – turbūt pavargęs loginis mąstymas atsipalaiduoja ir kūrybiškumas prasiveržia visu pajėgumu.

O gal aš nemiegu, nes mėgstu kurti?

Mokslininkai ginčijasi dėl naujos sąvokos – kūrybinė nemiga (creative insomnia). Vieni teigia, jog kūrybingi žmonės dažniau susiduria su miego sutrikimais. Kiti tai neigia. Labai plačiai nesidomėjau, tad nesu tikra kaip ten iš tiesų, bet ne kartą skaičiau, jog daugelį žymių kuriančių žmonių kamuodavo nemiga.

Įdomu tik – ar nemiga skatina kurti, ar kūryba neduoda užmigti. O gal būna ir taip, ir kitaip?

Popierinis Viktoras Login

Populiariausių (pagal peržiūrų skaičių) šių metų įrašų TOP penketukas:

1. Žinoma – Popierinis Viktoras, iki šiol peržiūrėtas 8 407 kartus.
2. Kokios spalvos tavo humoro jausmas?
3. Apie trolius, cenzūrą ir tyliąją daugumą
4. Triskart valio Vilniaus bibliotekoms!
5. Ryga – jėga!

Taip pat prie populiaresnių galima būtų paminėti straipsnį apie motyvaciją, optimizmą ir produktyvumą, mano nuomonę apie pyktį ir kivirčus, rašinėlį apie foto iššūkį, nerimtą paplepėjimą apie sapnus, bei Angry Birds akciją.

Šiemet kaip ir pernai sudalyvavau blogerių akcijoje, kurią pavadinau daug vienuoliktukų. Kai kas tokių akcijų nemėgsta, o man vis dar smagu.

Įspūdingiausi metų įvykiai

Žinoma, įspūdingiausi metų įvykiai siejasi su Popieriniu Viktoru. Bičiulio NePo juokelis, paleistas Dariui G+ pasidalinus popieriniu Obamos maketu, išaugo į plačiai nuskambėjusį įrašą, po to kai praleidau kone visą sekmadienio naktį piešdama, lankstydama ir koreguodama Viktoro maketo išklotines.

Ppopierinis Viktoras spaudoje

Apie tai parašė 15min.lt, Viktoras pateko į populiariuosius Buržujaus penktadienio internetus. DELFI ėmė naudoti figūrėlės fotografijas iliustruodami straipsnius apie tikrąjį Viktorą. O jau apie pasidalijimus Twittery, G+ ir kituose socialiniuose tinkluose nei nekalbu – veiksmas virte virė, žmonės lankstė, fotografavo, kūrė komiksus su popieriniais Viktorais… Tikiuosi ir kitiems buvo taip pat smagu kaip man, šypsenų ir geros nuotaikos nebūna per daug.

Komiksai ir kita kūryba

Publikavau ir komiksų – nors jie nebuvo labai komentuojami, tačiau kai kurie buvo peržiūrėti nemažai kartų. Tiesa komiksai kuo toliau, tuo labiau „iškrenta“ iš blog’o konteksto, kartais po rimtesnio straipsnio atrodo nei šis, nei tas, publikuoti nerimtą pieštą situaciją… Tad jei esate mano kūrybos gerbėjas – siūlau sekti mane G+ ar Twitteryje, kur dalinuosi viskuo ką nupiešiu, o neretai dar ir kitais darbais, pavyzdžiui dabar pamėgau lipdyt iš plastilino, taip pat vis dar žaidžiu foto iššūkį ir kartais pasidalinu nuotraukom.

Per metus neparašiau nei vienos daikto apžvalgos. Praėjusiais metais rašytos vis dar sulaukia vizitų iš paieškos sistemų, bet man svarbesni yra nuolatiniai skaitytojai, nei atsitiktiniai vizitai, o ir šiaip – nesu itin techniška, manau yra kur kas geresnių apžvalgininkų, nei aš. O gal pasiilgote tokių straipsnių, ir norėtumėt kad retsykiais brūkštelėčiau vieną kitą?

Šiek tiek skaičių

Anot Google Analytics – bloge per metus apsilankyta be poros šimtų 28 000 kartų. Tai beveik aštuoniais tūkstančiais daugiau, nei pernai, nors šiemet parašiau 23 įrašus, tuo tarpu kai pernai – 68. Tad šiuo metu bloge jau yra 91 įrašas – neužilgo ir šimtasis! Be to parašytas 1021 komentaras – vidutiniškai ~11 komentarų vienam įrašui. Jais ypač džiaugiuosi, diskusijos puikiai papildo bet kurį straipsnį, padeda atsirinkti kas šiame bloge įdomu, ką jūs vertinate, mėgstate, kokios jūsų nuomonės vienu ar kitu klausimu. Ačiū

O kokios jūsų nuomonės apie blog’ą? Kokie straipsniai įdomiausi? Gal turite pageidavimų – pasidalinkite.

Ačiū, kad skaitote! Siunčiu kiekvienam po gabalą virtualaus torto ir plačią šypseną!

Jūsų Laimės Kūdikis

Ar ilgai gitarą įsimylėjęs paauglys gros priklausys nuo to, kodėl jis gros

Jau esu rašiusi, kad nuo vaikystės buvau užsispyrusi, kalbant apie nemėgstamus užsiėmimus, negalėdavau susikaupti, jei kažkas man neįdomu, bei priešingai – panirdavau į dominančią veiklą visa širdimi. Tiesą sakant, galbūt man net galėjo būti diagnozuotas lengvesnis ar sunkesnis ADHD (dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromas).

Bet nebuvo – ir valio, mat Amerikoj tokius vaikus neretai slopina cheminiais preparatais, o mano nuomone nieko slopinti nereikia – toks vaikas tiesiog turi savo požiūrį, jį reikia tinkamai užimti ir nukreipti, ir jis išmoks gyventi pats. Ir bus laimingas. Gal net – tam tikra prasme laimingesnis už „sveikus“ vaikus, nes beveik niekada neužsiims niekuo, kas jam neįdomu – jis tiesiog negalės to daryti, nesusikaups, bus per judrus, ras geresnių užsiėmimų. Ar veikdami kažką, kas mums yra neįdomu, nepatinka, netraukia – neišduodame savęs? O ar išduodami save galime jaustis gerai?

Reikia paminėti, kad nederėtų absoliutinti šių minčių – visada bus dalykų, kuriuos atlikti teks – kažkokie buities darbai, pareigos, vizitai pas odontologą ir panašiai. Galėtume atsisakyti ir jų, bet tuomet teks susitaikyti su pasekmėm. Vyresni nei dešimties metų jau suprantame, kad nustoti valytis dantis būtų labai negerai.

Tačiau kalbu apie tuos kitus dalykus, kuriuos atlikti esame spaudžiami ir verčiami išorinio pasaulio, nes taip priimta, tokios tradicijos, tu turėtum būti toks ir elgtis šitaip. Šeima ir kiti artimiausi žmonės jau nuo vaikystės pradeda mums kartoti tuos žodžius, nors mes muistomės, nenorim, pykstam. O juk tie žmonės dar sako, kad mus be galo myli, ir jei tai tiesa – jie trokšta, kad būtumėm laimingi, ar ne? Bet jei žmogus nuolat spaudžiamas eiti, kur nenori, veikti, ko nenori – jis negali būti laimingas. Nes jis net negali būti savimi – tokiu, koks yra. Priverstas dėvėti kaukę, dirbtinai šypsotis, gniaužti vidinius norus. Čia atskuba racionalus ir logiškas vyresnių šeimos narių paaiškinimas: yra teisės, o yra ir pareigos. Tavo pareiga būti čia ir ten, tada ir tada, tu privalai tą ir šitą. Ir štai taip žmogus po truputį, tyliai ir nepastebimai pamiršta kas jis, koks jis ir praranda didelę dalį savo laimės.

„Doing what you like is freedom. Liking what you do is happiness.“ Frank Tyger

Visada yra ir bus veiksmai ir pasekmės. Tačiau svarbiausia yra ne tai, ką tu darai, o tai – kieno vedamas tai darai. Jei tai – kitų spaudimas, reikalavimai, prievolė – tu nebūsi laisvas – nebūsi ir laimingas. Jei tai – tavo apsisprendimas, nes nors ir nenorėjai į giminės balių, bet nusprendei, kad nueidamas šventėn pradžiuginsi senelį, kurį myli – tai jausmai. Vienu atveju ta pati šventė bus kančia, nebūsi savimi patenkintas, jausiesi prispaustas ir prislėgtas, ugdysi savotišką paklusnumą ir vergavimą. Kitu gi – mokysiesi rasti džiaugsmo ir ne pačiuose mėgiamiausiuose dalykuose, ugdysi savo charakterį ir valią. Yra dar ir trečias variantas – neklausyti ir neiti. Jei toks tavo sprendimas. Vien pasakymas tai tavo pareiga man niekad neatrodė įtikinamas. Kas atsitiks, jei neisiu? Ar tikrai kažkas sugrius? Kartais tai tik tušti žodžiai, nežinant kaip kitaip prispausti, žmonės ir patys neretai nesuvokia, kad nebus jokios tragedijos, jei paliks atžalą namie, užuot tempęsi kažkur, kur atseit būti privaloma.

Pavyzdys apie paauglį, kuris nori išmokti groti gitara. Jis džiaugiasi ja, bet pamažu supranta, kad per porą dienų išmokti gerai groti nepavyks.

Situacija 1: tėvai prispaudžia jį, kad turi groti kiekvieną dieną, nuo 15:00 iki 18:00 pagal duotą programą. Vaikis kurį laiką mėgaujasi, paskui pavargsta, galiausiai ima irzti, o jo išsvajotas instrumentas brukamas į rankas jėga, nes taip reikia. Galvą guldau, neužilgo paauglys ims nekęsti gitaros. Jo troškimą groti ir susižavėjimą užmušė spaudimas.

Situacija 2: tėvai parūpina vaikiui mokomosios medžiagos, paaiškina, kad gitara sudėtingas instrumentas, tad reiks laiko norint išmokti gerai groti, pasiūlo mokytoją ir leidžia pačiam spręsti, patardami ir padėdami. Jis groja, nes nori groti, o ne todėl, kad yra verčiamas. Tai nereiškia, kad jis būtinai taps gitaros virtuozu, bet juo tapti gali, jei noras bus pakankamai didelis, nes grodamas jis džiaugsis.

Mano nuomone taip galima nugalabyti beveik bet kokio dydžio pomėgį – vieniems greičiau, kitiems lėčiau. Mėgstamiausia veikla gali tapti atstumiančia – jei veiksi tai jau ne vedamas troškimo, noro mokytis, o tiesiog spaudimo ir prievartos. Nes tai, dėl ko tai veiki – ir jausi. Grodamas dėl malonumo ir džiaugsmo – būsi laimingas. Grodamas dėl spaudimo ir prievartos – jausi spaudimą ir prievartą. Šie jausmai tiesiog pakeis anksčiau buvusį džiaugsmą.

Pasitaiko, kad spaudžiamas paauglys pradžioje priešinasi, o vėliau dėkoja tėvams už tai, kad buvo prispaustas ir kažko išmoko, ima mėgautis pradžioj nemėgta veikla. Taip nutinka tada, kai žmogus išmoksta mylėti tai, ką veikia, ir spaudimą pakeičia naujai atrastas džiaugsmas. Šitas sugebėjimas yra nuostabus, jei tik dažniau mokėtumėm jį pritaikyti… Ir tam, kad jį išsiugdytumėm visai nebūtinas spaudimas, galim to mokytis patys, palaipsniui, ieškodami mažo malonumo tose veiklose, kurios būtinos, nors ir nelabai mėgstamos.

Tačiau tokio dalyko kaip prievolė praktiškai nėra. Mes patys turim spręsti ką veiksim ir kur eisim – pasverti potencialias pasekmes ir priimti sprendimą. Jei kas supyks už tai, kad nepadarei kažko, ko jis reikalavo, net paaiškinus, kad šito daryti nuoširdžiai nenori – gal iš tiesų tas žmogus tavęs nemyli, kitaip nereikalautų, kad būtum nelaimingas, o tiesiog priimtų ir mylėtų tokį, koks esi. O ar yra prasmė būti nelaimingu dėl žmogaus, kuris tavęs nemyli?

Ar dažnai veikiate tai, ko veikti nenorite, nes esate spaudžiami? Kaip tada jaučiatės? O gal žinote puikių būdų atsisakyti, nesupykdydami kitų?

Akcijos esmė – sugalvoti 11 faktų apie save, atsakyti į 11 blogerio, kuris įtraukė tave į žaidimą klausimų, išrinkti 11 blogerių kuriems klausimus nori užduoti tu, ir sugalvoti tuos 11 savo klausimų.

Staigmena – nauja blogerių akcija

Mano atsakymai į Ligitos klausimus

Įsivaizduok, kad 24 val. duotos per parą yra lagaminas. Ką į jį sudėtum šiandien? Eskizų bloknotą, pieštukų, trintuką, fotoaparatą, kompiuterį, internetą , muzikos, knygą, bibliotekos pažymėjimą…

Ko negali pakęsti ir be ko sunku išsiversti? Negaliu pakęsti grikių. Labai mėgstu arbatą, geriu daug ir įvairių rūšių.

Jei savo namuose turėtum ryškiai raudoną sofą (gal net ir turi), kokią Lietuvos ar pasaulio asmenybę ant jos pasisodintum diskusijai? Jei būtų galima su ta raudona sofa keliauti laiku – labiausiai norėčiau pakalbint Salvadorą Dali. Jis nepaprastai įdomus man – ir kaip menininkas, ir kaip asmenybė. Prašyčiau jo ateiti kartu su skruzdėda.  

Kur keliausi dar iki vasaros? Dar nesugalvojau. Gali būti, kad ekspromtu nusipirksiu nebrangius autobuso bilietus į Taliną – pernai šitaip išlėkiau Rygon. O gal į Helsinkį.

Ar patinka lietus? Dažniau patinka, nei nepatinka. Jei sugriauna planus – nepatinka. Kitais atvejais – galiu juo mėgautis. Mėgstu po vasaros lietaus atsirandantį drėgnų dulkių kvapą…

Daina, geriausiai atspindinti džiaugsmą. Tikriausiai bus keista, bet tai Meat Loaf – Bat Out of Hell. Joje telpa visos mano džiaugsmingos emocijos – kirbantis nekantrumas pamažu virsta plačia šypsena, o emocijos vis pabanguodamos auga tol, kol virsta nevaldomu dūksmu su pasišokinėjimais, trypimais į taktą, galvos purtymu ir virtualia gitara rankose…

Kaip sekasi rašyti (nesvarbu ką)? Lyg ir neblogai, bet kiti įvertintų objektyviau

Mėgstamiausia knyga (-os) ir kodėl. Labai daug mėgstamų, sudėtingas klausimas. A. de Saint Exupery „Mažasis princas“ ir Richard Bach „Viena“ – dvi, pirmiausia atėjusios į galvą. Kodėl? Nežinau, rezonuoja, kažkuo man artimos. Tas keistas jausmas, kai perskaitai tokią gražią mintį, tokią teisingą, kad rodos pravirksi – nors ji ir neliūdna…

Mėgstamiausia sporto šaka (-os) ir kodėl. Wing Tsun – tai ne sporto šaka, veikiau kovos menas, bet žiūrėdama filmą Ip Man negaliu atsigrožėti tais judesiais – tiksliais, konkrečiais, grakščiais ir tuo pačiu – galingais ir tobulai išdirbtais.

Dar mėgstu riedučius – Freestyle, lėkti per miestą su vėjeliu, retsykiais nudardant laiptais, ar peršokant bortelį – puikus emocijų iškrovos būdas. Ir su tuo susiję užsiėmimai mane domina – greitasis čiuožimas, ledo ritulys, dailusis čiuožimas – nors nei apie vieną neišmanau labai daug. Įdomu pasižiūrėti, atrasti kažkokių techninių niuansų, kuriuos vėliau galima išmokti atlikti realybėj – efektyvų stabdymą iš ledo ritulininkų, gražią figūrą iš dailiojo čiuožimo, spartų startą sužingsniuojant iš greitojo čiuožimo.

Šaldytuve pritrūko šio to, būtino vakarienei pa(si)gaminti. Iki artimiausios parduotuvės – pėstute, dviračiu ar automobiliu? Pėstute. Labai mėgstu pasivaikščioti.

Kuo save šiemet nustebinsi? Kuo nors netikėto ir smagaus

11 faktų apie mane

• Mėgstamiausia spalva – oranžinė.
• Išmokau plaukt tik paauglystėj.
• Visai maža būdama lankiau gimnastiką.
• Sykį vaikystėj aprengiau savo šunį marškinėliais ir šortais, norėdama nufotografuot, ir jis paspruko pro duris. Lakstė po rajoną su drabužiais, aš iš paskos, visi raitėsi iš juoko.
• Labai juokiuosi iš kirilica parašytų lietuviškų žodžių. Pvz. дяшра, шунюкас ир акиняи.
• Nemėgstu skėčių. Jei lyjant lietui einu viena – praktiškai niekada neimu skėčio, net jei grįšiu šlapia kaip višta.
• Visiškai negeriu kavos. Na gal retsykiais kokį cappuccino, bet tikros juodos kavos – niekad. Nemėgstu.
• Mano rašysena, rašant parkeriu yra gerokai bjauresnė, nei rašant šratinuku. Keista, sako kad parkeris skirtas rašysenos gražinimui.
• Negalėčiau sąmoningai važiuot viešuoju transportu zuikiu – man per daug baisu.
• Nesvarbu kada nueičiau miegoti vakare – jei kelsiuosi labai anksti visada jausiuosi neišsimiegojusi.
• Man labai sunku sugalvot va tokius faktų sąrašus apie save. Niekada nesu tikra kas įdomu, o kas – ne.

O dabar galiu sugalvoti 11 blogerių, kuriems perleidžiu šį džiaugsmą Kai jau atsakiau į 11 klausimų ir parašiau savo 11 faktų galiu pasakyt – visai smagu! Tad neširskit

Darius, NePo, Aivaras, Arūnas, Vilma, Justinas, Giedrė, Kūtvėla, Tomas, Vita, Vygintas.

11 klausimų jums:

1. Kokio dydžio batus nešioji?
2. Esi optimistas ar pesimistas?
3. Kokiu gyvūnu norėtum būti, jei turėtum būti gyvūnu? Kodėl?
4. Knyga, kurią dabar skaitai (arba paskutinė perskaityta).
5. Papasakok apie šunybę, kokią iškrėtei mokykloj ar studijuodamas.
6. Pelėda ar Vyturys?
7. Koks priešingos lyties vardas Tau gražiausias?
8. Mėgstamiausia spalva.
9. Ar dabar ant stalo yra koks nors daiktas, kuriam iš tiesų čia ne vieta? Koks?
10. Ar yra daiktas, kurio dabar nori (svajoji, taupai pinigus, ketini pirkti)? Koks?
11. Jei draugai turėtų apibūdint Tave vienu ar keliais žodžiais taip, kad kiti atspėtų, jog kalbama apie tave, kaip manai, kokie būtų tie žodžiai?

Bet prieš įteikdama dovaną noriu truputį „palialiakinti“, tikiuosi nesupyksit.

Tavo pasaulis – tavo veidrodis

Ar bent kartą gyvenime susidūrėt su situacija, kai draugas (giminaitis, kolega, kaimynas) apibūdina bendrą pažįstamą visiškai kitaip, nei būtumėt apibūdinęs pats? Neturiu mintyje atvejų, kai žmonės įsimyli – natūralu, kad tais momentais jiedu atrodo tobuli vienas kitam. Bet šiaip – geras draugas sako, kad naujas jūsų bičiulis šaunus ir charizmatiškas, tuo tarpu kai pats apibūdintumėt jį kaip kompleksus bandantį kompensuoti pasipūtėlį? Ar atvirkščiai – bičiulis nemėgsta puikaus jūsų akimis žmogaus – ir logika tam neranda jokio paaiškinimo?

Tiesą sakant manau, kad visi esame patyrę tokį momentą, o greičiausiai daugybę jų. Pati sukdavau galvą – kaip čia yra, kad draugo, su kuriuo kartu užaugom – kurį rodos pažįstu kaip nuluptą, ir mano vertinimai kitų žmonių atžvilgiu ima ir išsiskiria.

Karlas Gustavas Jungas sakė: „Everything that irritates us about others can lead us to an understanding of ourselves.” (mano vertimas: „viskas, kas mus erzina kituose, gali padėti mums pažinti save.“)

Aš reziumuočiau taip: „Tu pastebi kituose tai, ką turi pats.“ Manau tai galioja ne tik erzinantiems dalykams – taip pat ir teigiamiems. Kitaip tų savybių nematytumėm – nes jų nepažinotumėm. Vaikystėj visiems sakė: „nebėk, nugriūsi“. Ar patikėdavot ir nebėgdavot? Kol savo kailiu nepatiri, nepačiupinėji, neišgyveni – kiti gali pasakot ką nori ir kiek nori… Todėl jei matai, kad kažkuris žmogus – žavus, mielas, draugiškas, darbštus, sąžiningas, šiltas – taip yra todėl, kad ir pats esi toks. Gali būti, kad mažiau, o gal – primiršai tą savybę, ir jis ją priminė, gal esi toks tik iš dalies, arba tik tam tikrose situacijose, bet neabejoju – turi tai!

Nežinau, sudvejojai dabar, ar nusišypsojai. Gali apmąstyti visas patikusias/nepatikusias kitų žmonių savybes, ieškoti to savyje. Kai kurias rasi lengvai, su kitomis bus sunkiau, dar bus ir tokių, kurios niekaip nepasiduos logikai, nes galbūt žvelgsi į jas pernelyg tiesiogiai, nepastebėsi, kas slypi giliau – gal tiesiog tam dar neatėjo laikas, arba prieš tai reikia išsispręsti aibę kitų dalykų, kurie „susištabeliavo“ kaip piramidė, ir trukdo prisikasti prie apačios…

O gali pagalvoti: „ei, tai jei matau kituose ne tik blogas savybes, bet ir geras… Jei man to vyruko humoro jausmas nuostabus – aš irgi turiu humoro jausmą! Aną savaitę mane aptarnavo tokia miela ir šilta padavėja – o juk ir pats esu šiltas.“ Kiekvienas mūsų susižavėjimas, simpatija, net menkiausias ir trumputis – gali būti priminimas, kokių turime gerų savybių.

Mano kalėdinė dovana – šypsena. Nesvarbu kiek Tau metų, esi mergina ar vaikinas, studentas, ar pensininkas – dabar plačiai šypsausi Tau. Nesugebėjau rasti tos citatos, gali būti, kad ją susapnavau, tad papasakosiu savais žodžiais, gal nevisai tiksliai: „Viena šypsena negali pakeisti pasaulio. Ji gali pakeisti vieno žmogaus gyvenimą. O vienas žmogus gali pakeisti pasaulį.“

Štai tokį Viktorą galite pasigaminti ir patys

Aš nepolitikuoju ir nieko nenoriu įžeisti – tai tiesiog kūrybinė saviraiška, juokutis, karikatūra.

Spauskite žemiau esančią nuorodą, norėdami atsisiųsti Viktoro brėžinius:

viktoras.pdf

O jei norite ir kitų žymių žmonių, politikų figūrėlių – komentaruose galite rašyti kokio pageidaujate, kas žino, gal kurį savaitgalį vėl turėsiu šiek tiek laisvo laiko ir gims daugiau personažų.

Keli mano foto iššūkio kadrai

Žaidimas žavus tuo, kad kiekvieną dieną turiu nediduką kūrybinį iššūkį. Tai skatina dairytis, stebėti aplinką, ieškoti tinkamos idėjos. Savo nuotraukomis dalinuosi Twitteryje, ir man vos pradėjus prisijungė vienas bičiulis, o nuo spalio – dar keli. Dabar nuolat laukiam vieni kitų fotografijų, jas aptarinėjam, giriam, kritikuojam, juokiamės iš šmaikščiausių kadrų. Geriausiai įvertinti iš mano fotografijų – Rock’n Roll kiaušiniai

Dalintis nuotraukomis galima ir Instagram, Flickr, Facebook’e bei kitur. Twitteryje naudojamas hashtag’as #FMSphotoaday (paspaudę pamatysite visų čiulbėtojų, dalyvaujančių žaidime nuotraukas). O galima ir visai nesidalinti, nors asmeniškai man žaisti keliese smagiau. Be to – tai nėra žaidimas, skirtas tik profesionalams – daugelis fotografuoja išmaniaisiais telefonais, svarbiausia tikrai nėra kuo kietesnė įranga – kur kas svarbiau – nuoširdumas, idėja, akimirka. Žaist gali kiekvienas.

Taigi, kasdien su fotoaparatu rankose ieškau tinkamo kampo, atstumo, apšvietimo, kompozicijos, žaidžiu su nustatymais, analizuoju kurie mano užfiksuoti kadrai geresni, o kurie – ne tokie pavykę.

Smagu ir tai, kad mėnesiui pasibaigus turiu krūvą įvairiausių fotografijų. Ir anksčiau mėgau fotografuoti, bet pasitaikydavo, kad „nebūdavo ką“. O iš tiesų trūko motyvacijos, nesusimąstydavau ar paprasčiausiai neturėdavau su savimi fotoaparato. Dabar be jo praktiškai niekad neišeinu – kaip kokia paparacė

O šiaip – fotografuoju tada, kai turiu nuotaikos, nepergyvenu, jei vėluoju, arba praleidžiu dieną, jei tuo momentu tema netraukia, ir prie jos sugrįžtu vėliau. Žinau, kad profesionalai rastų mano fotografijose techninių trūkumų, ar kompozicijos klaidų, bet man jos mielos, spalvingos ir liks smagiais prisiminimais.

Tai žaidimas – juo reikia tiesiog mėgautis. Gal prisijungsi?

Darbas be motyvacijos – kaip atšalusi kava

Tad kaip gi susiję šie trys dalykai: motyvacija, optimizmas ir produktyvumas?

Mano gyvenime motyvacija, optimizmas ir produktyvumas žygiuoja koja kojon, o nors vieno nelikus ar stipriai sumažėjus – rezultatai prastėja. Esu girdėjusi sakant, kad motyvacija nesvarbu, svarbu – disciplina. Gal kažkam tai bus tiesa – tik ne man. Disciplinuota galiu būti tik ten, kur man reikia, tik tada, kai man tai įdomu, ir tik tuomet, kai esu motyvuota tai veikt. Liepkit man kažkuo užsiimti – neklausysiu, taip buvo nuo vaikystės, yra dabar ir bus visada. Esu pernelyg maištinga, nesugebu susikaupti ties neįdomiom veiklom – man beviltiška net pradėti veikti kažką, kas netraukia. Šaudysiu varnas, užsisvajosiu, rasiu begalę geresnių užsiėmimų ar įdomių daiktų, į kuriuos galima paspoksoti, ir nieko vis tiek nenuveiksiu.

Tad disciplina mano gyvenime yra ne varomasis dalykas, o tik pasekmė – kai užsiimu tuo, kam turiu motyvacijos, ką mėgstu ir kur esu produktyvi.

Kaip motyvacija veikia produktyvumą matyt ir taip akivaizdu. Bet dar ji teigiamai veikia nusiteikimą, skatina optimizmą, įkvepia būti ne tik darbingu, bet ir laimingu. Man labai padeda tikslų nusistatymas, sakyčiau tai kertinis motyvacijos (o tuo pačiu ir optimizmo bei produktyvumo) pamato akmuo. Pagrindinis mano tikslas, imantis bet kokio darbo – kad pati būčiau patenkinta rezultatu. Tai elementaru, bet labai svarbu, nes priešingu atveju net pabaigusi darbą nesijaučiu patenkinta, prasideda santykių aiškinimasis su savimi vėlai vakare, abejonės, dvejonės, ir slogūs atsiminimai apie ankstesnę nesėkmę, imantis naujo darbo.

Be to, pažvelgus plačiau – pastoviai tobulėju, kiekvienas mano darbas turi būti geriausias – žinoma, kuo toliau, tuo būsiu stipresnė, optimizmo čia giliai ieškot nereikia, tai tiesiog savaime suprantama, ar ne? O koks optimizmas galėtų būti, jei darbus atlikčiau atsainiai, neturėdama tikslo ir nematydama tame prasmės bei ateities? Be tikslo nebūtų ne tik motyvacijos, bet ir optimizmo…

Esu dizainerė, tad mano darbo rezultatus visada vertina dar mažiausiai vienas žmogus – užsakovas. Gali pasitaikyti, kad ir geriausias, mano akimis žiūrint, darbas užsakovui nepatiks. Kitas dizaineris tokią situaciją galbūt įvertintų kaip asmeninę nesėkmę, tai smukdytų jo pasitikėjimą savimi, liūdintų ir kitaip keltų negatyvius jausmus. Mano atveju taip nebus – net jei užsakovas nusivils pasiūlytu darbu – tai nereikš, kad esu dėl kažko kalta ar neįveikusi užduoties. Juk žinosiu, kad šį darbą, kaip ir visuomet – atlikau geriausiai, kaip galėjau. Problema galėjo kilti dėl to, kad skiriasi mano ir užsakovo skoniai, galbūt jam netinka tokia stilistika, gal tiesiog reikia kažko kito ar kitokio.

Net pačiu blogiausiu atveju – jei klientas nuspręstų nebetęsti darbo – man nebūtų dėl ko sau priekaištauti, liktų tik troškimas tobulėti ir mokytis toliau. Be to, reiktų pridurti, kad su tokiom situacijom jau senokai nesusiduriu – kai įdedu tiek pastangų, nuolat tobulėju – dažniausiai užsakovai lieka laimingi, rašo nuostabius laiškus, dėkoja ir džiaugiasi.

Taigi mane įkvepia, motyvuoja ir optimizmą kelia didysis tikslas – kad kiekvienas darbas būtų dar geresnis. Taip pat skatina grįžtamasis ryšys, kurio sulaukiu iš patenkintų klientų – nuostabu, kai žmogus džiaugiasi. Ir be abejo – troškimas augti kaip dizainerei ir kaip žmogui.

O kaip produktyvumas? Kai esu motyvuota, šypsausi sulaukusi ankstesnio užsakovo laiško, šildo optimistiškos mintys, kad kasdien augu, mėgstu savo darbą – žinoma, mano produktyvumas puikus. Tiesa, kaip produktyvumą „pasverti“? Man visada svarbiausia – darbo kokybė, o ne kiekybė, priešingu atveju didysis tikslas netektų prasmės. Tad pasitaiko, kad atsisakau užsakymo, jei matau, kad kliento prioritetai kiti, ir neturėsiu sąlygų/laiko atlikti puikaus darbo.

Netekusi pagrindinio savo tikslo netekčiau ir motyvacijos bei optimizmo, o tai reikštų, kad išduosiu save, ir nors gausiu atlygį – jausiuosi nusivylusi, galbūt liausiuosi šypsotis ir neturėsiu energijos ateinantiems darbams. Kai pagalvoji – viskas taip susiję…

Gurkštelkim šiltos kakavos ir pabendraukim su vadybininkais

Pirmiausia ieškantiems pasirinktos prekės siūlau palyginti skirtingų pardavėjų kainas, tam puikiai tinka ši svetainė – tereikia suvesti prekės pavadinimą, ir prašom – rinkitės. Aš iš gauto sąrašiuko kelis atmečiau – vienas buvo prekes išpardavęs ir artimiausiu metu neketino užsakyti, kitas šiaip negirdėtas, nesukėlė pasitikėjimo. Atsirinkau tris, kurių kainos buvo panašios, ir išsiunčiau jiems užklausas: „Domina Jūsų parduodama prekė X. Dairausi priimtiniausio pasiūlymo. Gal padarytumėte nuolaidą? Galėčiau atvykti parduotuvėn, atsiskaityti vietoje grynaisiais.“

Čia skubu pabrėžti, kad atsiskaitymas grynaisiais jokiu būdu nereiškia „juodo“ atsiskaitymo – tiesiog esu girdėjusi, jog kai kurios parduotuvės atsiskaitant grynais pinigais gali pasiūlyti kiek mažesnę kainą, nes nėra mokesčių bankui (gal čia ir iš fantastikos srities, nežinau). O čekis mušamas, garantija išrašoma – jokių šešėlių.

Ką gi, laukiam atsakymų. Pirmas atsiliepęs vadybininkas maloniai pasiūlė suapvalinti sumą, nuolaida būtų 4,69 Lt. Neilgai trukus antroji parduotuvė pasiūlė prekę už tą pačią kainą, kokia nurodyta ir jų tinklalapyje (jokios nuolaidos). Trečia parduotuvė taip ir neatsakė. Sugalvojau parašyti dar ir ketvirtai parduotuvei, kurioje kaina buvo ~70 Lt aukštesnė, nei dviejose su kuriomis jau bendravau, bet ši turėjo pranešimo apie pigiau rastą prekę funkciją, su mintimi, kad gal pasiūlys dar geriau. Taigi ir pranešiau, nurodydama konkrečią parduotuvę, bei jos siūlomą kainą. Gavau pasiūlymą – nuolaida 20 litų (taigi vis dar penkiasdešimčia brangiau, nei kitur).

Smagus sutapimas, kad pirmoji atsakiusi ir 4,69 Lt nuolaidą pasiūliusi parduotuvė tą patį vakarą savo tinklalapyje pakėlė mane dominančios prekės kainą 33 litais. Tiesa, dabar kaina vėl „nukrito“ iki ankstesnės.

Taigi jau žinau, kur prekę siūlo pigiausiai (tiesa, skirtumas tarp dviejų įmonių buvo vos keli litai). Tęsiame bendravimą, klausiu kada mano užsakymas bus parduotuvės salone, kur atvykčiau atsiskaityti ir atsiimti prekės. Paaiškėja, kad reikalingas avansas arba išankstinis apmokėjimas. Klausiu kokio dydžio avansas (paprastai būna kažkoks procentas nuo sumos – dažniausiai matydavau 10%). Atsako, kad 100 litų (mano atveju – daugiau nei 10% prekės kainos). Gerai, kitas klausimas – mokėti per jų tinklalapį? Gal kokį nuolaidos kodą turiu įrašyti (juk man suformuotas atskiras pasiūlymas su nuolaida 4,69). Sulaukiu atsakymo, kad gal visgi geriau, jei sumokėsiu visą sumą iš anksto…

Na, suprantama, pardavėjams reikalinga garantija, kad neapsigalvosiu ir nedingsiu, palikdama juos su užsakyta preke, bet visos sumos mokėti iš anksto, nežinant per kiek laiko prekė bus atvežta (minėjo kelias darbo dienas – ne itin konkretu), nepatikrinus ar ji veikia, neapžiūrėjus ar nesubraižyta – nesinori. Juolab, kad esu girdėjusi ne vieną istoriją, kai prekės vėluoja, arba paaiškėja, kad yra brokuotos ir nėra kuo jas pakeisti, tenka laukti kol atsiųs naują – mano prekė ne iš populiariųjų, ne veltui daugelis pardavėjų neturi jos salonuose, tad kam ta rizika?

Taigi grįžau prie parduotuvės Nr. 2, kur, nors ir keliais litais daugiau, bet užsakymo sąlygos paprastesnės ir palankesnės man, kaip išlepusiai pirkėjai.

TLDR arba išvados – nusiderėti, kalbant apie kompiuterines prekes – nelengva. Greičiausiai parduotuvės, kuriose kainos žemesnės, tiesiog nebegali sau leisti nuolaidų. Kažin ar verta prasidėti, įvertinus kokio dydžio nuolaidų galima tikėtis, bei kiek laiko sugaištama susirašinėjant. Bet gal kam sekėsi geriau? Jei taip, papasakokit

O aš dėkinga man laiko skyrusiems vadybininkams, sėkmės versle!

Jodi Picoult - Namų taisyklės

Knygos skyriuose veiksmas aprašomas vis iš kito herojaus perspektyvos – tai padeda įsijausti į visų, o ne kurio vieno personažo jausmus, mintis ir išgyvenimus. Kaip skirtingai tą patį dalyką išgyvena šeimos nariai, kokios nevienodos mintys sukasi jų galvose…

Kaip Džeikobas mato pasaulį, būdamas tuo pačiu metu labai intelektualus ir visiškai nemokantis atskirti emocijų, perprasti aforizmų – viską suvokiantis pažodžiui, nemokantis meluoti. Ką išgyvena Džeikobo jaunesnis brolis Teo, besijaučiantis vyresniuoju, kartais besiilgintis paprasto gyvenimo, paprastos šeimos, paprastų santykių ir namų, o paskui sąžinės kamuojamas dėl tokių savo minčių. Berniukų mama, be paliovos besistengianti suprasti savo sūnus, suteikti jiems viską, kas įmanoma, su nerimu suvokianti, kad Džeikobas liks vaikas amžinai…

Šių ir kitų žmonių mintys ir išgyvenimai vyksta šiurpios detektyvinės istorijos fone. Kaip su žmogžudyste susijęs Džeikobas? Ar tai apskritai buvo žmogžudystė? Ar jis galėtų taip pasielgti?

Knyga maloniai nustebino, puikiai išvystytas kiekvieno herojaus portretas, atskiros siužeto linijos, besijungiančios į vieną, bet labiausiai intriguojantys pasirodė Džeikobo ir Aspergerio sindromo aprašymai. Esu šen bei ten skaičiusi apie šį sindromą, bet perskaičius romaną jaučiuosi praplėtusi suvokimą, nors jis, kaip ten bebūtų, tik apie vieną Aspergerio dešiniojo spektro galo dalelę. Autorė Jodi Picoult rašydama knygą bendravo su daugybe žmonių, tiesiogiai susidūrusių su šiuo sindromu, o mergina, pati turinti Aspergerį, padėjo redaguoti, papildyti kūrinį, įkvėpė Džeikobo herojaus gimimą.

„Kai ji įeina į kambarį, žmonės sužiūra į ją, o man tai labai patinka, nes tada jie nežiūri į mane.“ Džeikobas. Jodi Picoult „Namų taisyklės“.

Angry Birds saldainiai

Fazer Lietuvoje pradeda prekiauti Angry Birds saldainiais, ta proga ir vyksta ši smagi akcija, kurios metu tinklaraštininkai gauna paragauti dėžę saldainių, ir laidynės principu siunčia (jau kitą dėžę) sekančiam blogeriui. Į mane laidynę paleido Darius, o siuntinuko draugiškai nekantraudami laukėm su NePosu, mat į mus buvo šauta beveik vienu metu.

Taigi turiu kalną saldainių, kuriuos sukirsim su draugais, ir krūvą spalvotų plunksnų, iš kurių išeitų keli normalūs Angry Bird’ai, jei tik turėčiau likusias jų kūno dalis. Tikiuosi akcijos rezultatais džiaugsimės ne tik mes, saldainių gavę blogeriai, bet ir jos rengėjai bei užsakovai. O saldainiai šaunūs – kiekviena spalva skirtingo skonio, išrankesniam skoniui gali pasirodyti keisti nebent juodieji paršeliai – jie anyžiniai.

Angry Birds saldainiai 2

Sudėtingiausia buvo nuspręsti į ką nutaikyti savo laidynę. Sukau galvą ir vienaip, ir kitaip, bet galiausiai nusprendžiau, jog šįsyk šaunu į Buržujų. Tikiuosi jis iš pykčio nepažaliuos, kaip paveikslėlyje aukščiau.

Skanaus ir ačiū akcijos organizatoriams, sugalvojusiems pradžiuginti blogerius skanėstais!

Papildymas: pasirodo Buržujus saldainių jau ragavo, paukščiai grįžo ir pareiškė ten neskrisiantys. Taigi mano antras šūvis lekia į Tomo langus.

Žalioji bibliotekos kortelė

Tad ėmiau ir nužygiavau bibliotekon, kurioje nesilankiau jau senokai – kažkaip atpratau, ar poreikio nebuvo, ar tingėjau. O pasirodo – biblioteka patogesnė, nei bet kada – viskas kompiuterizuota, gavau plastikinę kortelę, kuri tinka daugelyje Vilniaus bibliotekų, internetu galiu rezervuoti knygą, kuri šiuo metu skaitoma arba užsisakyti bibliotekoj esančią knygą, kad ją man surastų ir atėjus nebereiktų ieškoti. Atsilaisvinus rezervuotoms knygoms gaunu elektroninį laišką, o sykį dar ir SMS žinutę (nesu tikra, kodėl šią gavau tik vienąsyk – gal nuo bibliotekininkės priklauso).

Kiek žinau dar ne visos Vilniaus bibliotekos yra kompiuterizuotos, bet čia yra kontaktai – galima paskambinti ir pasiteirauti ar jau dalina žaliąsias korteles. O čia galite paieškoti archyvuose norimos literatūros, kurią galėsite rezervuoti, užsakyti ir gauti jau būdami užsiregistravę. Matyt ir kituose miestuose bibliotekos modernėja, gal kas lankotės ir papasakosit?

Šiek tiek dvejojau dėl pasirinkimo – ar turės jie naujų knygų, pakankamai egzempliorių, gal teks mėnesiais laukti naujesnio skaitalo? Bet ne – radau visas knygas, kurias anąsyk nusižiūrėjau knygyne, bet nenusipirkau. Vieną gavau naujutėlę – skaitau pirma, puslapiai dar kvepia spaustuve. Ko gero nuo šiol perskaitysiu daugiau, o pinigų išleisiu mažiau. Šiuo metu kremtu J. Neffe Einšteino biografiją.

Bibliotekos registracija, knygų ėmimas ir grąžinimas, arba: triskart valio

Pirmas valio: registracija užtruko kokias 5 minutes – kol užpildžiau lapuką savo kontaktiniais duomenimis, o bibliotekininkė suvedė mano ID duomenis į kompiuterį, bei padavė žalią plastikinę bibliotekos kortelę.

Antras valio: imant knygas bibliotekininkė nuskenuoja knygų paskutiniuose puslapiuose esančius lipdukus su brūkšniniais kodais, tada mano kortelę, ir duoda pasirašyt ant knygos ėmimo lapuko.

Trečias valio: grąžinant knygą užtenka nuskanuoti tą patį knygoje esantį lipduką su kodu – nebereikia nei kortelės, nei parašo – paprasta ir greita.

Papildomas, ketvirtas valio – besišypsančioms, mieloms ir paslaugioms bibliotekininkėms.

Siūlau žaidimą bibliotekų lankytojams

Sykį gavau knygą, kurią akivaizdžiai jau skaitė ne viena dešimtis žmonių. Vargšelė aptrinta, nudėvėta, apiplyšusi, klijuota ir perklijuota. Kažkas skaitydamas pieštuku žymėjosi patikusius teksto fragmentus. Keista, bet aš būčiau žymėjusi visai kitus momentus – žinoma to nedariau. Bet pamaniau, kad įdomu kokie žmonės skaitė tą pačią knygą prieš mane, ką jie galvojo, kaip įvertintų kūrinį. Ir sumąsčiau, kad perskaičiusi knygą galiu joje paslėpti mažą lapuką – su palinkėjimu, savo nuomone apie knygą, kitos knygos rekomendacija ar tiesiog mielu piešinėliu.

Kažkam tai gal bus neįdomi šiukšlė (tiesa labai maža), o kažkas gal nusišypsos radęs, pati norėčiau tokį rasti. Vienoj knygoj jau paslėpiau, šią savaitę ketinu paslėpti dar kelis, mat jau turiu grąžinimui paruoštų knygų. Tikiuosi nesupykdysiu bibliotekininkių.

Ar lankotės bibliotekoj? Gal ketinate pradėti?

Gero skaitymo!

Apie patyčias kalbama daug ir nuolatos. Turbūt nesu sutikusi žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nebūtų su jomis susidūręs: jei nesišaipė ir nestumdė paties, tai bent matė, kaip tai vyksta šalia. Mačiau ir aš, teko ir vienoj barikadų pusėj atsidurti, kai didžiausias ir stipriausias klasėj nusprendė pyktį ant manęs išlieti, ir kitoj – kai mano kompanija buvo bepradedanti šaipytis iš mažesnio, o aš susidūriau su pasirinkimu – su jais aš, ar ne.

Taip, žmonės skirtingi, turi nevienodus temperamentus, charakterį, tai pasimato kūdikiui dar kalbėt kaip reikiant neišmokus. Bet kodėl vieni linkę tyčiotis, o kiti – ne? Psichologas nesunkiai paaiškintų kodėl agresyvus yra vaikas, kurio šeima nedarni, kur jis mato suaugusius barantis, jį nuolat supa pyktis. O kaip gi tie, kurie auga tvarkingose šeimose? Gal kai kurie yra pernelyg išlepinti, mažieji karaliukai ir princesytės, nemokantys užjausti ar jaustis atsakingais. Arba gauna per daug materialių turtų, bet per mažai jausmų, šilumos, todėl visus vertina tik pagal tai, kiek kainavo jo sportbačiai, nemokėdami pažvelgti giliau?

Kaip ten bebūtų – arba negimiau tinkama patyčioms, arba mane labai gerai augino. Mama nuo mažens atkreipdavo dėmesį į įvairias situacijas, ir užuot kalusi galvon vyresnius reikia gerbti, padėdavo pačiai pajusti, kad reikėtų tai daryti. Ji nesakydavo, kad privalau užleisti vietą senutei, o paaiškindavo, kad ši močiutė ne mano, bet yra tokia, kaip mano. Ji pavargusi, jai sunku nešti krepšį, ji nugyveno netrumpą gyvenimą, labai myli anūkus ir yra nusipelniusi mažų mažiausiai – deramos pagarbos ir sėdimos vietos autobuse. Man atrodė savaime suprantama pagelbėti močiutei pereiti gatvę ar pasisiūlyti panėšėti jos krepšį – gal kažkas kitas taip pat padeda mano močiutei, kai nesu šalia.

Sykį, važiuojant autobuse mama parodė du vyresnius vaikus – vienas valgė šokoladuką. Mama pasakė: „matai, kaip tas antras vaikas gailiai žiūri – jis irgi nori saldainio, o kitas to nepastebi“. Kiekvieną kartą, kai turiu kažką skanaus, o šalia yra draugas, pasidalindama prisimenu tą situaciją. Ir nepasidalinti tiesiog fiziškai negaliu – matyt išprotėčiau, jei taip pasielgčiau, kad ir kaip juokingai tai skamba.

Taip sužinojau, kad negalima skriausti (ir net leisti kitam skriausti) mažesnių, laužyti medelių, šaipytis iš neturtingesnio ar tiesiog kitokio, ir dar milijono dalykų. Ir jaučiu, kad mane ne išmokė to, bet padėjo pačiai išmokti. Gal net neišmokti – pajusti. Sugebėti įsijausti į kitą žmogų bet minutėlei, suprasti, kaip jaučiasi jis, susimąstyti ar man patiktų būti jo vietoje. Ačiū už tai, Mama!

Manau, kad agresyviųjų yra mažiau, nei panašių į mane. Neabejoju, kad daugelis bent sykį užstojo silpnesnį draugą, užtarė brolį, neleido įspirti šuniui ar padėjo močiutei užlipti laiptais ir pasielgtų taip vėl. Todėl retsykiais pagalvoju, kad patyčių prevencijai trūksta vienos svarbios dalies. Reikia dažniau ne tik aiškinti pašaipūnams, kodėl tyčiotis negerai, bet padėti tiems, iš kurių šaipomasi, to išvengti ir padėti išvengti kitiems. Jei pusė klasės užstos vaiką, iš kurio juokiamasi – vargu ar toliau iš jo juoksis. Dažniausiai skriaudžia tuos, kurie vieni. Tiesą sakant manoma, kad tie, kurie šaiposi, dažnai patys bijo, todėl ir renkasi mažesnį, silpnesnį, ramesnį, vienišesnį. Jie bijo prarasti autoritetą, dreba, kad juoksis iš jų pačių, baiminasi tapti aukomis…

Grįžtant prie išjuoktos autobuse moters – vienas vaikinas, pamatęs video klipą, paragino žmones paaukoti moteriai pinigų – išleisti ją į svajonių atostogas. Dabar panašu, jog ji galės ir į pensiją išeiti, šiuo metu jau surinkta daugiau nei $ 635 000.

Be abejo, pinigai neištrins atminties, tai veikiau simbolinis gestas, kurį padarė tūkstančiai paaukojusių žmonių, leisdami suprasti, jog palaiko ir užjaučia moterį. Nepadarys milijonas pinigų žmogaus tokiu laimingu, kokiu gali padaryti draugai. Ir milijono draugų tam nereikia. Tikiuosi, jog ši miela moteris tai jaučia, ir tai persveria tuos kelis šūkaujančius septintokus su kaupu… Nes šįkart man ne už kitą gėda – už kitą skauda.

Pagalba ir informacija susidūrusiems su patyčiomis:

• Vaikams apie patyčias
• Tėvams apie patyčias
• Jaunimo psichologinės paramos centras

Baimė

Ši kvaila istorija nebūtų verta nei menkiausio dėmesio, jei ne tai, ko ji gali pamokyti. Tai tiesiog pavyzdys, kaip žmogus vienu metu gali kažko paniškai bijoti, manyti, kad tai kone pasaulio pabaiga – o po to suvokti, kad situacija buvo jei ne juokinga, tai bent jau tikrai neverta tokio siaubo ir streso, kurį išgyvenom.

Taigi vieneto tada negavau – palengvėjimas atėjo labai staigiai – ką tik liejau graudžias ašaras, o po akimirkos jau straksėjau namo laiminga, kaip bet kurią kitą dieną. Bet ką, jei būčiau gavusi? Būčiau paliūdėjusi dieną-kitą, o dabar veikiausiai tai būtų visiškai nereikšminga. Ne ką reikšmingiau už „paukštį“. Tiesą sakant vėliau, jau būdama stipriai vyresnė, esu sąmoningai gavusi vienetą – nusprendžiau, kad negalima baigt mokyklos, nei sykio tokio negavus, ir per kontrolinį darbą languotame lapelyje užrašiau savo vardą, pavardę ir nupiešiau besišypsantį veiduką (ne dailės pamokai, žinoma, antraip būčiau gavusi kur kas geresnį pažymį).

Bet kodėl mes apskritai puolame panikuoti dėl dalykų, kurie, kaip paaiškėja vėliau – tėra smulkmenos? O čia, mano galva, labai prisideda aplinka, visuomenės požiūris, auklėjimas. Niekas vaikui neaiškina, kad dvejeto bijoti, kaip velniui kryžiaus, nereikia, kad vienas ar keli prasti pažymiai nesugriaus jo gyvenimo, kad būna žmonių, gabesnių vieniems dalykams, ir silpnesnių kitur. Ne ne, pamenu, kad buvo atvirkščiai – prastai besimokančius suaugusieji akivaizdžiai laikė nepilnaverčiais, visi buvo skirstomi į gabius, vidutiniškus ir „kvailelius“, kurie po mokyklos eis šunims šėko pjauti. Natūralu, kad nuolat tai stebėdamas, išsiugdai aibę pasąmoningų ir sąmoningų baimių, kurios pratrūks kaip buvo man, arba liks pasislėpusios, bet bus nerimo, nepasitikėjimo savimi, ilgalaikio streso priežastimis.

Taip, čia tik vienas nedidelis pavyzdys, mes juk bijome labai daug ko – kas nauja, nepatirta, kas už mūsų iliuzinio saugumo ribų, kas reikalauja pasiryžimo ar pastangų, kas gali sukelti skausmą… O va, dar vienos absurdiškos baimės pavyzdys – daugelis bijo odontologų, arba, liaudiškai tariant – dantistų. Nes jie daro skauda. Kai kurie iš tos baimės, kad gręš, skaudės – neina pas odontologą metų metus. O pasekmė – garantuotas skausmas. Skaudėt tikriausiai pradės dar iki nuėjimo pas dantistą, greičiausiai būtent nepakeliamai skaudantis sugedęs dantis ten ir nuvarys… O jei, kad ir bijodamas, nueitum ten kas pusmetį, kaip rekomenduoja – daugeliu atveju nereikėtų gręžti nieko, ir gal retsykiais – vos vos. Mano išvada – kuo labiau bijai dantisto, tuo dažniau turėtum pas jį lankytis, o ne atvirkščiai. Pati taip ir darau, nes bijau. Tiesa, kuo toliau – tuo bijau mažiau, nes niekada neskauda, o ir tos mano plonos tirtančios kojos atrodo kvailai.

O dar, galbūt esate patyrę, kad jei kažko bijai – būtent tai ir nutinka. Kaip nerangus paauglys, bijantis apsikvailinti prieš bendraamžius – būtinai eidamas už ko nors užkliūna, numeta, nuverčia. Baimė žmogų sukausto, suvaržo, įtampa trukdo tinkamai valdyti savo paties galūnes ar protauti. Kuo labiau bijosi nusišnekėti – tuo labiau tikėtina, kad taip ir nutiks. Ir atvirkščiai – tie, kurie nesijaudina ką apie juos pamanys kiti – atrodo šaunūs, jiems sekasi, jie nekliuvinėja už daiktų, yra sąmojingi, o net nutikus kažkokiam liapsusui –  nepasimeta ir patys pasijuokia iš savęs. Nes jie yra laisvi, nekompleksuoja ir – svarbiausia – nebijo!

Bet kaip tų baimių atsikratyti? Pirmiausia turbūt reiktų jas pažinti, diagnozuoti, suvokti kas kelia baimę. Tiesą sakant, daugelis jų ištirpsta, vos jas pažinus. Su kitomis gali tekti padirbėti daugiau, patikėti, kad bijoti iš tiesų neverta, o ir nelabai yra ko – ta baimė iš tiesų mūsų pačių išpūstas burbulas, užstojantis vaizdą kitapus jo, trukdantis pamatyti, kad jau tuoj šitas dabar siaubingu atrodantis dalykas bus visai nereikšmingas. Kiekvienas esame išgyvenę begalę panašių į mano vieneto istoriją atvejų, bijojome pirmos dienos mokykloje, drebėjome prieš egzaminą ar pirmą kartą sėdę už vairo. O paskui juokėmės iš savęs: „visai nebuvo baisu, ir ko aš drebėjau“.

Gali būti ir tokių baimių, kurios yra tikras iššūkis – viso gyvenimo kova su savimi. Jas taip pat reikia pažinti, priimti, tam tikra prasme – susitaikyti su tuo, kad va, turiu aukščio fobiją, ar ankštų erdvių baimę, ir bandyti po truputį tas baimes mažinti – kad ir po nedidelį žingsnelį, pernelyg neprievartaujant savęs, bet ir neleidžiant baimei kerotis, kaip bjauriai vijoklinei piktžolei.

Kraustausi

Pagrindinės pastarųjų dienų aktualijos buvo susijusios su kraustymusi į miestą. Taip taip, žinau – visi normalūs žmonės vasarai kraustosi iš miesto, o mes va – atvirkščiai. Besikraustydama suvokiau, kad turiu nežmoniškai daug drabužių. Draugas turi kokius penkis, jei ne dešimt kartų mažiau. Normalu, merginoms tai būdinga, bet juokingas tas įprotis atsidarius spintą dūsauti neturiu ką apsirengti, turint tiek šmutkių. O dar juokingiau, kad jau kitą dieną po kraustymosi, vėl sakiau tą patį. Oh well, kai kurie dalykai matyt išgydomi sunkiau, nei galima pamanyti…

Bet iš tiesų peržvelgusi savo daiktus supratau, kad nesu didelė materialistė. Turiu daiktų, saugau juos (nemėtau, nedaužau, nelaužau), bet nesu nuo jų priklausoma. Pagalvojau, kad jei reikėtų – galėčiau nesunkiai praktiškai viską palikti, tilpdama su reikalingiausiais daiktais į kuprinę (ta prasme, aš pati į kuprinę nelipčiau, ten tik daiktai tilptų). Ir galiu pasakyti, kad šis suvokimas buvo džiuginantis – juk daiktai turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Nors tikrai smagu turėti daug knygų (šių, beje, buvo dar daugiau nei drabužių, bet gi šis faktas ne toks juokingas, ar ne?).

O dabar nukrypsiu nuo temos, noriu papasakoti apie tai, ką gal ir taip žinot, bet – eina sau, kokių Lietuvoj gyvena paukščių!

Žaliakojis tulikas

Kai kurių pavadinimai kelia šypseną, kiti spalvomis nenusileidžia papūgoms iš kokios Amazonės…

Tame pačiame puslapyje galite pamatyti ir žvėrių, vabzdžių, žuvų fotografijų. Bet man smagiausiai skamba Žaliakojis tulikas ir Šiaurinis padūkėlis.

Tai kaip, ar pažįstat Lietuvos paukščius?