Kaip uždirbti daugiau iš individualios veiklos, nekeičiant darbo metodų?

Uždarbis nėra tai, ką gauni iš klientų.

Niekada nebuvo.

Uždarbis yra tai, kas lieka atmetus išlaidas. Juk, jei atidarysi bandelių verslą ir kepimui išleisi po 15 centų, o parduosi jas po 14 – uždarbio, pelno, nebus. Individualioje veikloje tarpininkų mažiau, bet taisyklės tos pačios.

Jei nori uždirbti daugiau – didink pajamas arba mažink išlaidas. Kito kelio nėra.

Kaip padidinti pajamas nekeičiant darbo metodų? Tai, deja, neįmanoma. Jei nori daugiau pajamų – privalai mokytis ir įgautas žinias pritaikyti. Kaip ir kur mokytis, papasakosiu.

Bet pirmiau…

…Kaip tavo išlaidos?

Žinai, aš, kaip tikras suaugęs žmogus, turiu tokį “Asmeninių finansų žurnalą”. Jį vedu pasidaręs lentelę į Google sheets, nors yra ir lengvesnių būdų finansų sekimui. Šį mėnesį ilgai atidėliojau jį užpildyti, nes žinojau – situacija nebus gera. Per praeitą mėnesį patyriau daug išlaidų ir jau rizikavau stovėdamas “Rimi” kasoje pritrūkti pinigų.

Tai va, neskaičiuoti išlaidų labai patogu, nes sekti, kiek išleidi – baisu!

Juk tada ir pamatai, kur kyšo smulkmenų ragai. Tie vieno vakaro Mojito kokteiliai bei nekaltos parūkymo pertraukėlės. O jei dar priekabus sutuoktinis pamato, kur išleidai pusę algos…

Bet ar tikrai išlaidų reikia bijoti?

Taigi jei nežinosi – niekas nepasikeis. O jei žinosi… Jau pakeisti gali.

Mr. Money Moustache, asmeninių finansų superherojus, kurio sekėjų turime ir Lietuvoje, turi 6 taisykles, kaip išeiti į pensiją 30-ties ir daugiau nedirbti nė diena ilgiau. Jei tik nesinorės dirbti, be abejo.

Jei pensija 30-ties tau skamba neįmanomai arba manai, kad tai gali tik gyvenantys Japonijoje, programuotojas iš Vilniaus, Povilas Panavas, tavo nuomonę pakeis.

Tai va, šešios taisyklės, apie kurias galime ir padiskutuoti.

1. Venk švaistymo. Aplinkui mus įprasta švaistyti kalnus eurų, nors įsivaizduojame, kad eurų neturime. Švaistai, garantuoju, ir tu. Jei netiki – išbandyk mėnesio be pirkinių iššūkį. Aš bandžiau. Pamačiau. O aš nė rūkau, nė geriu, nė net kokios žuvies nevalgau. Tačiau tie centai susideda…
2. Leisk pinigus tam, kas tave padaro laimingu ir neleisk tam, kas nepadaro. Ar tau reikia puodelio kavos degalinėje tarp namų ir darbo? Galbūt. Aš nežinau. Juk pats per mėnesį išleidžiu po 12 eurų “World of Warcraft” prenumeratai, nes man tai malonu. Bet kai kuriuos dalykus perkame tiesiog iš įpročio – tarkim automobilius. Visą gyvenimą turėjai automobilį, kaip gi jo atsisakysi? Tačiau ką, jei gyvenimas be jo teiktų DAUGIAU džiaugsmo? Žinok, turi išsikelti iššūkį ir laikinai atsisakyti, kad pamatytum ar tikrai tau visko reikia.
3. Nenaikink planetos. Aš esu veganas, bet ne todėl, kad man rūpėtų gyvūnai. Velniop gyvūnus. Esu veganas, nes atitaisyti mėsos ir pieno pramonės žalą kainuoja daugiau, nei tiesiog šiuos produktus pakeisti kitais. Galbūt tiki, kad geriau gali padaryti kažką kito. Irgi gerai!
4. Būk atsargus su gyvenimą lengvinančiais pirkiniais, nes jie tave gali paversi ištižėliu. Automobilis čia, turbūt, geras pavyzdys. Visgi didžioji dalis automobilio išlaidų nėra jo pirkimo kaina. Pasilengvinai gyvenimą, bet pasidarei ir priklausomybę, nes gyventi be jo tampa baisu…
5. Investuok pinigus nesudėtingomis technikomis – į taupymo fondus ir nekilnojamą turtą. Šito visai neišmanau, bet, regis, Lietuvos investuotojai tam pritaria.
6. Tavo vaikai turėtų išmokti dirbti. Kas, manau, visai gera mintis. Vaikas, kuris išmoks, kad pinigus reikia uždirbti (ir išmoks kaip) tau ir sau pačiam nebus našta.

Dėl šių taisyklių gali diskutuoti. Parašyk komentarą, kokia tavo nuomonė ir ar kokią taisyklę pridėtum.

…Bet esmė lieka: vienintelis būdas padidinti uždarbį, nesimokant kaip darbą atlikti produktyviau, yra sumažinti išlaidas.

Ir tai gali padaryti kiekvienas.

Nežinau, kur dingsta tavo pinigai. Bet jei pinigų mažai – akivaizdu, kad kažkam išleidi. Pabandyk bent vieną mėnesį sekti savo išlaidas. Pasinaudok savo galva, po velnių!

…O kaip gauti daugiau pajamų?

Turėsi mokytis. Keisti darbo metodus.

Pavyzdžiui:

1. Protingai pakelti tavo darbų kainą. Tai nėra blogai! O ir net gali būti naudingiau tavo klientams – brangesni produktai išnaudojami pilniau.
2. Dirbti produktyviau – greičiau, kūrybiškiau, gausiau. Turėsi išbandyti kalnus produktyvaus darbo technikų, kad rastum, kas tinka tau. Turėsi sąmoningai patinginiauti, kaip raginu savo knygoje “Tinginio manifestas”.
3. Pritraukti daugiau pirkėjų. Tavo produkciją, nepaisant kas nutiktų, tikėtina pirks apie 1% tave žinančių žmonių. Kiek bus tavo procentas? Reikės naujų pažinčių ir įtraukiančių reklamų.

Ir… Na, aš nesu visų galų specialistas. Vargiai išmanau ir bent vieną galą.

Turėsi išmokti mokytis, kad išmoktum tai, kas bus naudinga tau. Mokytis iš įvairiausių šaltinių Lietuvoje ir likusiam pasaulyje. O kad ir kas tau suveiks – padės augti. Ir didinti tavo pelną.

…O gal turi savų patarimų, kaip uždirbti daugiau, neįdedant papildomų darbo valandų? Arba turi kitų pastebėjimų?

Ne darboholikas,
Debesyla

P.S. Spausk ir gausi mano NEMOKAMĄ knygelę: “4 priežastys, kodėl tavo kūrybos variklis sustoja ir ką daryti, kad jį vėl užkurtum”. Skirta rašytojams ir kitiems kūrėjams.

Įrašas Kaip uždirbti daugiau iš individualios veiklos, nekeičiant darbo metodų? Svečio įrašas #01 pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Marškinėlių dažymas yra labai elementarus: imate tamsius marškinėlius, ir juos balinate balikliu. O tam, kad gautųsi kažkas gražaus, prieš tai reikia susigalvoti kokį nors trafaretą: užrašus ar iliustraciją. Marškinėliai turėtų būti kuo labiau medvilniniai, geriausia, jog sintetikos nebūtų visai, arba ne daugiau nei keli procentai, mat sintetika gali nedraugauti su balikliu.

Taip seniai nerašiau, kad nebemoku sklandžiai dėstyti minčių Anksčiau kažkaip savaime liedavosi tie įrašai… Vienu žodžiu nepykit, jei šiek tiek kapotas tekstas bus.

Ko reikės:

• Baliklis (geriausia pats paprasčiausias, be papildomų kvapų: toks bus ir pigesnis (1-2 EUR), ir mažiau smirdės. Smirdės vis tiek, aišku. Kiek žiūrėjau visuose juose chloro yra ~4-5%).
• Purškiklis (toks, kaip gėlėms naudojamas, bet geriausia po to jau gėlių tuo pačiu nepurkšt, manyčiau J 1.5-2 EUR Senukuose)
• Guminės pirštinės, jei nenorit išsichloruoti rankų. Bjaurybė graužia ir ėda viską, ne tik marškinėlių spalvą, bet ir jūsų rankytes apgrauš, jei progą suteiksit.
• Trafaretai. Mano marškinėlių idėjos daugumoj buvo su užrašais, tad sugalvojau nusipirkti magnetinių raidžių, skirtų vaikams mokytis abėcėlės. Bet jei užrašų daugiau, tai vieno komplekto neužteks, mat bent maniškiame yra vienas komplektas mažųjų raidžių, kitas komplektas didžiųjų (ir krūva skaičių), tad man teko kulniuoti pirkti papildomą kibirėlį. Aišku galite tiesiog išsikarpyti tas raides. Taip pat Senukuose nusipirkau lipnios plėvelės (skirtos lyg ir baldams, nors neturiu žalio supratimo kas ir kodėl ant baldų klijuoja tokias), iš kurios galima išsikirpti iliustracijų. Galima naudoti ir popierių, bet tada kokį storesnį, spausdintuvo popierius per plonas, papurškus ims raitytis, o gali ir persigerti kiaurai.
• Marškinėliai. Kaip ir minėjau, kuo labiau medvilniniai, tuo geriau. Tamsių spalvų, žinoma.
• Kartono lakštas, kurį reikėtų įmauti į didelį maišą, ir įdėti į marškinėlius, kad baliklis nepersigertų ir nenudažytų priešingos marškinėlių pusės. Blogiausiu atveju galit tiesiog maišą įdėti, be kartono, bet man kartonas patiko dar ir todėl, kad tada galima išlyginti marškinėlių plotą, ant kurio bus purškiama.
• Vandenilio peroksido – chloro neutralizavimui. Skaičiau, kad yra keli chloro neutralizatoriai, bet peroksido paprasčiausia gauti, bet kurioj vaistinėj. Galit rizikuot nedarydami šitos dalies, bet tada teoriškai chloro liekanos slapta pamažu veiks medžiagą, ir gali būti, kad marškinėliai tarnaus trumpiau. Bet čia viskas tik teoriškai, gal visai ir nebus juntamo skirtumo.

Purkšti reikėtų lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Chloro garai, kaip žinia, agresyvūs.

Procesas:

Tai štai, susigalvojate dizainą, pasiruošiate norimas raides, iliustracijas. Įdedate maišu aprengtą kartono lakštą į marškinėlius, įsipilate baliklio į purškiklį (galima atskiesti vandeniu, bet mano vienus juodus marškinėlius taip nenoriai valgė tas baliklis, kad galiausiai purškiau neskiestu). Ir purškiate. Purkšti nereikia labai daug, kad nepasidarytų bala, geriau papurkšti, palaukti, ir papurkšti dar. Visa balinimo procedūra mano atveju užtruko 10-30 min.

Jei darysit kelių sluoksnių iliustraciją, papurškiate, palaukiate kol medžiaga pašviesės, nuimate dalį iliustracijos ar raidžių ir papurškiate dar. Taip dariau su geimerio ir alaus marškinėliais. O vyno marškinėlius dariau taip: sudėjau raides ant marškinėlių, o ant viršaus užklojau marlės, kurią visaip paglamžiau ir paraukšlėjau. Todėl gavosi įdomių tekstūrų, kurios nuotraukoj nelabai matosi.

Internete mačiau, kad daug kas žaidžia susukdami ar suglamžydami pačius marškinėlius prieš purškiant, tada gaunasi visokie raštai, pagooglinkit bleach dyed shirt, pamatysit.

Kai marškinėliai pakankamai pašviesės – nuimkite visus trafaretus, ir gerai išskalaukite marškinėlius. Jei neutralizuosite chlorą, tai man geriausiai pasiteisino supilti kelis buteliukus peroksido į kepimo skardą, ir pamerkti balintą marškinėlių pusę į skystį. Pamurkdyti, paminkyti, truputį palaikyti, ir vėl skalauti vandeniu. Nepamirškite vėl užsidėti guminių pirštinių prieš prasidėdami su peroksidu, nes nors jis ir nėra toks agresyvus kaip chloras, bet daro poveikį odai.

Kaip tokie marškinėliai nešiosis, ar neims plyšti balintose vietose pasakyt galėsiu po gero pusmečio ar metų, jokių garantijų duoti negaliu, bet galite paeksperimentuoti. Papasakokit, kaip seksis

Įrašas Rankų darbo marškinėliai su balikliu pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Lucifer, kaip jau rašiau, man yra vienas geriausių matytų serialų. Trečią sezoną daug kas kritikavo ir dalis tos kritikos atrodo pagrįstai, tam tikros siužeto linijos tikrai buvo ištęstos kone iki begalybės, erzino banalūs „dabar jau tikrai atsitiks, tai, ko visi laukia“ momentai, kurie vėl ir vėl būdavo nusukami ar nutraukiami. Suprantu, kad įtampa iki kulminacijos yra būtina, bet kartais jau ėmė darytis juokinga, kaip žiūrovus tampo už nosies. Bet šis straipsnis ne apie tai. Kaip ten bebūtų, nepaisant visų erzinimų ir tampymų, savo nuomonės neatsiimu, tai vis dar vienas geriausių mano matytų serialų. Ir, kaip parodė fanų reakcija į serialo nutraukimą, taip atrodo ne man vienai. Straipsnyje serialo siužeto neaprašinėsiu, tad drąsiai galite skaityti ir jei dar nematėte, bet ketinate pažiūrėti.

O buvo taip

Likus keletui dienų iki trečio sezono finalo, FOX – televizija, kuriai priklausė pagrindinė teisė transliuoti ši serialą (šalia dar buvo Hulu bei Amazon Prime, turintys teisę transliuoti serialą internetu, praėjus dienai po pirminės transliacijos, taip pat kitos tradicinės televizijos kai kuriose šalyse, bet ne JAV), paskelbė, kad ketvirto sezono nebus. Lucifer kūrėjai ir aktoriai pranešė apie tai socialiniuose tinkluose, apgailestavo, jog sezono finalas turi nežmonišką cliffhanger‘į, nes niekas nesitikėjo, kad tai bus ne sezono, o serialo pabaiga.

Ir prasidėjo!

Fanai iš viso pasaulio ėmė rašyti žinutes socialiniuose tinkluose, su grotažymėmis #SaveLucifer ir #PickUpLucifer, sukūrė peticiją, skirtą tradicinėms televizijoms ir internetinėms vaizdo transliavimo kompanijoms – visiems, potencialiai galintiems tapti serialo gelbėtojais, rašė laiškus, piešė piešinius ir ko-tik-nedarė. Aktoriai ir kūrėjai, priblokšti fanų meilės įsitraukė į bendrą kovą, žiniasklaidos priemonės ėmė kviesti juos į interviu ir rašyti straipsnius.

Pradžioje maniau, kad tai truks keletą dienų ir nurims, bet nutiko atvirkščiai – triukšmas tik didėjo. Praėjo savaitė, dvi, trys. Žinučių su grotažymėmis kiekis Twitteryje nuo vieno milijono peraugo į du, keturis, šešis. Aktoriai kasdien bendravo su fanais ir drauge liūdėjo, kad vis dar nėra jokių konkrečių naujienų. Prie palaikymo komandos prisijungė kiti žinomi žmonės, ypač pralinksmino archangelą Gabrielių, bei Dievą kitame fantasy seriale vaidinantys. Dievas gelbėja Liuciferį!

Suprantama, išgelbėti serialą – tai ne spurgų nusipirkti,  bet Warner Bros. Television, kuriai priklauso Lucifer neketino lengvai pasiduoti. Neketino ir fanai, kurių tik daugėjo ir kurie atidėjo savo reikalus į šalį, kad sudalyvautų masiniuose #SaveLucifer vakarėliuose Twitteryje, kai sutartu metu visi žiūrėdavo tą patį epizodą, komentuodavo ir dalindavosi gif‘ais, nuotraukomis, piešiniais. Jie pirko kitų fanų nupieštus marškinėlius su užrašais #SaveLucifer, rašė fanfiction kūrinius su savomis ketvirto sezono pradžios versijomis, kad nuramintų vieni kitų nerimą dėl to, kas būtų buvę, bet nebeaišku ar bus. Bet kuri FOX parašyta žinutė socialiniuose tinkluose būdavo apipilama tūkstančiais komentarų apie Lucifer.

Tai kodėl gi FOX atsisakė Lucifer?

FOX pakomentavo, jog Lucifer buvo nutrauktas dėl neitin gerų reitingų, tačiau reitingus jie skaičiavo naudodamiesi daugelio manymu atgyvenusia Nielsen Ratings sistema, neįvertindami žiūrinčių serialą ne pagrindinės transliacijos metu, žiūrinčių internetinėse platformose (Hulu, Amazon Prime), be to šiuose reitinguose dalyvauja tik JAV auditorija, ir tik ta dalis, kuri turi pajungtas Nielsen dėžutes. Tačiau net ir tokie netikslūs, tie reitingai buvo geresni už kito serialo, kurį FOX pratęsė. Kitas dalykas buvo tai, kad kai kurių fanų manymu FOX, sąmoningai ar ne, patys smukdė serialą, mat jo nereklamavo, beveik neanonsavo ir kiekvieną sezoną bent kelis kartus nutraukdavo tam, kad vietoj jo parodytų kažkokius sportinius renginius ar dar ką nors. Galiausiai, kaip sakė Tom Ellis, seriale vaidinantis Liuciferį – reitingai neatspindi fanų aistros. Socialiniai tinklai ją atspindi.

Atomazga

Penktą savaitę fanai vis dar kėlė triukšmą, kai, likus vienai dienai iki aktorių kontrakto pabaigos Netflix paskelbė išgelbėjusi Lucifer. Džiaugsmas buvo nenusakomas. Aktoriai dalinosi video žinutėmis fanams, kuriose graudindamiesi dėkojo, ir kartojo, jog fanai buvo išgirsti, ir tai jų dėka ketvirtas sezonas bus.

A message from @tomellis17 to his #Lucifans #LuciferSaved #newsnight pic.twitter.com/aQNp1Tb4Qd

— BBC Newsnight (@BBCNewsnight) June 19, 2018

Na, nebūtų tokių fanų, jei serialas būtų šiaip sau. Esu girdėjusi apie atšauktus ir išgelbėtus serialus, kuriuos perpirkdavo kitos televizijos, esu girdėjusi apie liūdinčius fanus, bet savo akimis matyti tokios kampanijos, dievaži, dar neteko. Netflix naujienai pasirodžius buvo parašyta daugiau nei 9 milijonai Twitter žinučių, tai buvo Twitterio mėnesio Top Trending Topic, o jau kiek kartų grotažymės trend‘ino neverta net skaičiuoti. Lucifans arba Lucifam save vadina ši bendruomenė, kurioje – žmonės iš viso pasaulio, įskaitant Antarktidą.

Netflix pažadėjo ketvirtą sezoną iš dešimties epizodų, kas yra gerokai mažiau nei ankstesniuose sezonuose, tačiau kadangi Netflix yra internetinė platforma, serialo kokybė tik gerės, mat nereikės numatyti reklaminių pertraukų, tad veiksmas bus vientisesnis, o serijų trukmė nebebus apibrėžta sekundžių tikslumu. Be to, Netflix yra kur kas laisvesnė turinio požiūriu, vargu ar spaus serialo kūrėjus kurti vaikams tinkamą turinį, kas beveik garantuotai buvo kol serialo namai buvo FOX. Taip pat, žinant FOX meilę policinėms dramoms, galima tikėtis, kad Lucifer sumažės šio elemento, o vietoj jo padaugės daugelio trokštamos mistikos. Galiausiai, Netflix teigia, jog ketvirtas sezonas nebūtinai bus paskutinis, yra visos galimybės ir penktam.

Turės praeiti šiek tiek laiko, kol esami Lucifer sezonai taps prieinami visų regionų Netflix, kadangi juos turėjo teisę rodyti kitos internetinės transliacijos platformos, tačiau aš tikiuosi, kad netrukus ir mes Lietuvoje galėsime žiūrėti Lucifer būtent per Netflix.

Ačiū, Netflix!

Įrašas Kaip fanai mėgstamą serialą gelbėjo pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Lucifer patektų į geriausių kada nors matytų serialų top‘ą. Liuciferiui pabodo valdyti pragarą, tad jis pabėgo ir apsigyveno Los Angeles. Jis turi puikų humoro jausmą, traukia moteris kaip magnetas, niekada nemeluoja ir turi labai žmogiškų psichologinių problemų. Elegantiškas, juokingas, jausmingas serialas. Rudenį pasirodys trečias sezonas ir aš jau nekantraaaauju!

Stranger Things – dar vienas tiesiog epiškas kūrinys, ypač mėgstantiems senąją fantastiką: E.T., Alien ir kt. Veiksmas vyksta 80-aisiais, tad seriale pilna to laikotarpio detalių: muzika, žaislai, automobiliai, visa atmosfera yra „iš ten“. Siužetas narplioja istoriją apie keistomis aplinkybėmis dingusį berniuką, o pagrindiniais veikėjais galima įvardinti tiek berniuko draugus, tiek ir vyresnius jų brolius/seseris, bei dar vyresnius suaugusiuosius.

The Expanse – džiaugsmas mokslinės fantastikos mėgėjams. Ateities žmonija gyvena Žemėje, Marse, asteroidų žieduose ir, be abejo, ne visuomet sutaria. Serialas puikiai tinka į kompaniją kartu su Battlestar Galactica ir Dark Matter.

The Blacklist. Vienas iš top 10 ieškomiausių JAV nusikalstamo pasaulio atstovų netikėtai pasiduoda FTB ir pareiškia padėsiąs išaiškinti daugybę rimtų nusikaltimų su sąlyga, jog dirbs kartu su jauna FTB agente. Puikus serialas kriminalinių dramų mėgėjams, siužete begalė labirintų, klausimų ir neaiškumų, o pagrindinis veikėjas žavus niekšas, kurį nežinai – mylėt ar nekęst.

Neįsivaizduoju kaip aprašyti Orphan Black neišspoilinant siužeto. Keistas ir netikėtas fantastinis serialas.

Man asmeniškai geriausi buvo pirmieji The 100 sezonai. Vėliau tapo banalokas – protagonistai perdėti geriečiai, dialogai per saldūs ir nenatūralūs. Tačiau kaip bežiūrėčiau – jame paliečiamos sudėtingos žmonijos situacijos, kurias įdomu aptarti ir paanalizuoti su draugais. Mokslinė fantastika, ateitis, post-apokaliptinis pasaulis, maištaujantys paaugliai.

Person of Interest. Apie dirbtinį intelektą, šįkart susijusį su šnipinėjimu. Keli genialūs mokslininkai vyriausybės užsakymu sukuria „mašiną“, stebinčią žmoniją ir analizuojančią duomenis, siekiant užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams. „Mašina“ veikia, tik viena smulkmena – ji praneša ne tik apie teroristinių atakų grėsmes, bet ir apie pavienius nusikaltimus, kurie vyriausybei neatrodo reikšmingi. Po kurio laiko ji patobulinama, ir vyriausybė užsiima tik „reikšmingomis“ situacijomis. Mažareikšmių reikalų slapta imasi mašinos kūrėjas drauge su patyrusiu žvalgybos agentu.

Humans – dar vienas sci-fi, šįkart ne apie kosmosą, o apie paralelinį pasaulį su stipriai išvystytomis robotikos technologijomis. Sintetiniai žmonės šiame pasaulyje yra visur, dirba įvairiausius darbus, gyvena su šeimomis, turi begalę pareigų ir yra visiškai žmonių kontroliuojami. Nors gal ir ne visiškai…

Colony. Žmonija mėgina prisitaikyti prie naujos tvarkos ir išgyventi ateivių užgrobtame pasaulyje. Pagrindinius vaidmenis atlieka aktoriai iš Lost ir The Walking Dead

Containment. Įsivaizduokite, kad prasidėjo pavojingos infekcinės ligos protrūkis. Kokių veiksmų imtųsi vyriausybė? Kaip tai paveiktų žmones, su kokiomis situacijomis jie susidurtų, kaip bandytų išgyventi? Šis vieno sezono mini serialas nagrinėja būtent tai. Sunku pasakyti kiek realistiškai, bet manau, kad dalis tiesos visame tame tikrai yra.

Tai štai, toks naujasis mano dešimtukas Tikiuosi rasi ką nors nematyto ir įdomaus. O ką žiūri tu?

Įrašas Dar vienas mėgstamiausių serialų dešimtukas pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Žodžiu, dabar pats tinkamiausias oras lauke pūsti muilo burbulus. Dalis jų sprogsta, bet vienas kitas nutupia ir suledėja, o mažumėlę luktelėjus – pasipuošia šerkšnu, kaip šis, mano nuotraukose, apie kurį klupinėjau su fotoaparatu (ir prožektorium :D), kol gerokai užgėliau letenas.

Nežinau kaip jūs, o aš šiemet supratau, kad esu nemenkai šiaurietė. Buvau pasiilgusi sniego, šalčio, net nuotaika geresnė, kai lauke speigas -15°C ir daugiau, bet viskas balta, apšerkšniję ir šviečia saulė.

Įrašas Žiemos stebuklai pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Tad štai, vienos mažos mergaitės pageidavimu – mano piešiniai, piešti inktoberiui, virto nedidele spalvinimo knygele, kurios pirma dalim šiandien dalinuosi ir pažiūrėsim, gali būti, kad bus ir antra.

Galite atspausdinti ir duoti savo atžaloms, broliams, sesėms, anūkams, dukterėčioms, sūnėnams ar kaimynams.

Bet galite ir patys paspalvinti – puikus būdas atsipalaiduoti, pailsinti streso išvargintą smegeninę – meditacija su pieštukais ar flomasteriais.

O aš nekantriai lauksiu atsiliepimų. Kurios iliustracijos patiko labiausiai? Kurios patiko mažiau? Kokia spalva vaikai (ar ne vaikai) nuspalvino Uką? O gal turite kokių pageidavimų ar pasiūlymų sekantiems piešiniams?

Atsisiųsti: Ukas monstriukas spalvinimo knygelė

Įrašas Ukas monstriukas – dovanoju spalvinimo knygelę pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

O pasirodo, vienas twitterio bičiulis papostino kūrinėlį Reddit’e, kažkas kitas pasidalino 9gag’e – ir dabar jau nebesuprantu kas vyksta. Daugiau nei milijonas peržiūrų. Trending 9gag’e. Daugybė postų twitteryje ir turbūt kitur. OMG, OMG, OMG!

Ta proga reikia ir blog’e parašyti. Ir marškinėlius ar kitą atributiką pasiūlyti

T-shirts and stuff:

• Buy on Redbubble
• Buy on Society6 

Pabaigai – keletas vaizdų, užfiksavusių mano šlovės valandėlę

Burger explained. Imgur

Burger explained. 9gag

Įrašas Burger explained t-shirts! pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Game of Thrones – taip taip, aš irgi su mainstream‘u. Nesu mačiusi kito serialo, su tiek ir taip stipriai išvystytų personažų, vietovių, istorijų. Pirmi sezonai daugumai atrodo stipriausi ir aš su jais sutinku – nu bet vis tiek šis serialas ir gražus, ir intriguojantis, ir nenuspėjamas.

The Americans  – serialas apie sovietų šnipų porą, gyvenančią JAV šaltojo karo metais. Jei šnipai jums asocijuojasi su Džeimsu Bondu – tai čia visai kitokia istorija. Pamatysit, žinoma, ir kaip vykdomos pavojingos užduotys, kaip viskas organizuojama, bet šiaip šis serialas labiau apie psichologinę pusę: kokia slaptojo agento kasdienybė, ką jis išgyvena, su kuo turi susitaikyti ir ką prarasti. Viena vertus tai dviejų priešiškų valstybių karas, tačiau į jį nuolat įsivelia ir kitos šalys, o sprendžiant konfliktą kartais padedama kažkam ne todėl, kad iš tiesų palaikoma jo pozicija, bet siekiant pakenkti pagrindiniam savo priešininkui. Kaip tame posakyje: „mano priešo priešas – mano draugas.“

Elementary. Nors abu serialai apie Šerloką Holmsą geri ir sunkiai palyginami, rinkčiausi šį. Man artimesnis šis Šerlokas, ši Watson ir šie juokeliai.

The Walking Dead – šiaip nesu zombių gerbėja, bet po to kai sužaidžiau ir įsimylėjau The Last of Us – norėjosi kažko panašaus. Man šiame seriale įdomiausia dalis išgyvenimas: su draugu nuolat aptarinėjame ką darytumėm kitaip, kokias strategijas rinktumėmės, kaip įsirengtumėme stovyklą, kokie būtų prioritetai, kokie ginklai atrodo geriausi ir t.t.

Continuum – kelionės laiku osom! Negaliu kaip mane veža, ypač kai viskas taip susisuka ir susipainioja, kad paradoksas ant paradokso ir dar paradoksalesnio, eina sau, eina sau!

Falling skies – The Walking Dead kolega, tik šiame post-apokaliptiniame pasaulyje kova vyksta ne su zombiais, o su ateiviais. Apie šį serialą jau rašiau.

Under the Dome – dar vienas mistinis serialas. Žiūri ir neaišku – kas čia atsitiko, kodėl taip atsitiko? Ar čia ateiviai? Ar slaptas mokslinis eksperimentas? O gal čia visi šiaip užhipnotizuoti, paveikti narkotikų ar sapnuoja?

Čia paminėsiu tris serialus – visi nerealūs, negaliu išskirti vieno. Apie karą: Band of Brothers, The Pacific ir Generation War. Visi trys – mini serialai, pirmus du sudaro po 10 epizodų, trečią – 3.

Pažvengimui: Shameless – nu čia tai šeimynėlė, tiesiog rinktiniai tipažai. The Big Bang Theory – tiesa šis po kurio laiko atsibodo, jaučiu nemačiau paskutinio sezono.

O ką žiūri tu?

Įrašas Mėgstamiausių serialų dešimtukas pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Šį reikalą pradėjo ponas Rokiškis ir ačiū jam už tai – bus proga atgaivinti pastaruoju metu retai rašomą tinklaraštį. O dar ačiū Adomui, kuris mane paminėjo labai smagiai: grafinė dizainerė, gitaristė, geekė Ypatingai džiugu būti pavadintai gitariste – ir taip riesta mano nosis riečiasi dar labiau

Turbūt daugelis blogerių jau buvo paminėti, kai kurie daugybę kartų, bet aš tikiuosi paminėti ir keletą retesnių. Iš tiesų mano skaitymo įpročiai pastaruoju metu pasikeitė, mat daug seniau mėgtų blogų dabar rašomi retai, o kai kuriuose domina ne visos temos, tad aš ne tai, kad nuolat seku tuos pačius tinklaraščius, o stebiu šaunųjį Poko.lt (kuris stebi visus blogus kiek tik randa) ir skaitau tai, kas sudomina. Bet žinoma, vis tiek turiu kažkiek mėgstamiausių blogų.

Tad štai mano sąrašas (eilės tvarka, liaudiškai sakant, belenkokia)

Adis.lt, kuris rocks! Groja, fotografuoja, rašo ir išvis yra labai fainas, linksmas ir protingas.

Enorca, kurią turbūt paminėjo beveik visi blogerių savireklamos savaitės dalyviai. Ir ji to verta. Man labai patinka Justės rašymo stilius, iš pirmo žvilgsnio chaotiškas, bet tas chaosas kažkoks… tvarkingas? Ta prasme, minčių kaitaliojimasis labai natūralus, kaip būna plepant su draugais – pradedi apie kažką, o paskui nebesupranti kaip ta tema pasikeitė 15 kartų ir dabar jau kalbat apie kažką visiškai iš kitos operos. Ir dar mėgstu Justės humoro jausmą, kai atrodo net nelinksmoj istorijoj yra iš ko pažvengt vien dėl to, kaip tai aprašyta.

Voras Tinkle – bičiulės iš Twitterio blogas. Vita tikra kulinarijos virtuozė, moka pagaminti įvairiausių skanumynų, kurie atrodo fantastiškai ir neabejotinai yra ne mažiau nuostabaus skonio. Be to ji puikiai fotografuoja, tad net jei ir neketinu gaminti nieko sudėtingesnio iš jos receptų (nes tikrai nesugebėsiu :D) – visada pasigrožiu nuotraukomis Pastaruoju metu blogą puikiai papildo įspūdžiai iš kelionių (taipogi su daugybe puikių fotografijų).

Radiocool.lt – kito bičiulio twitteriečio blogas. Sąžiningai pasakius – skaitau toli gražu ne visus įrašus, nes daugelis yra skirta šiek tiek kitokiems geekams nei aš Darius inžinierius, nusimanantis apie kokį oktilijoną dalykų apie kuriuos nieko nenutuokiu. Bet randu visokių įdomybių tinkančių ir man. Vis dar ilgiuosi jo bloge rubrikos Sekmadieniai su StumbleUpon, kuri buvo mano mėgstamiausia (paverkšlenimas, tikintis, kad rubrika atgims :D)

Dolce Vita by Laura – nerealios kelionės, nerealūs įspūdžiai, nerealūs vaizdai. Laura turbūt daugiausia pasaulio apkeliavusi lietuvė blogerė. Man jos gyvenimas atrodo kaip koks paralelinis pasaulis – ta prasme tiesiog neįtikėtina, kad kol aš leidžiu savo dienas prieš kompiuterį, šis žmogus spėja aplankyti tiek ir tokių vietų, kad trūksta žodžių. O kai labai susikaupusi ir pasistengusi bandau įsivaizduoti save jos vietoje – suprantu, kad ko gero greitai pavargčiau ir nesugebėčiau. Žaviuosi!

Kūtvėla taip pat rašo kelionių blogą. Jos įrašai ilgi, gausiai iliustruoti, parašyti šmaikščiai. Beje, nepaisant to, kad Elė keliauja labai daug (vėlgi – tiesiog nesuprantu kaip tiek suspėja) ir po įvairias šalis, man ypatingai patinka įrašai apie Lietuvą. Greičiausiai todėl, kad Elė yra gidė – ji žino kas domina eilinį praeivį ir moka parašyti su daugybe intriguojančių detalių, apie kurias aš iki tol nieko nebuvau girdėjusi. Tad šviečiuosi

NePo, kuris rašo blogą nuo 2002 2005 metų! Dažniausiai praleidžiu įrašus apie knygas (mūsų skoniai nesutampa :D) ir apie animaciją, bet paskaitau pafilosofavimus, kurie būna įvairiausiomis temomis. Pafilosofavimai parašyti taip, tarsi autorius garsiai galvotų, bent man kyla toks jausmas skaitant. Arba kaip negalėdamas užmigti žmogus mintyse diskutuoja su savimi – nežinau ar jums taip būna, bet man – nuolat

Dar vienas blogas, kurį paminėjo praktiškai visi – Buržujaus. Negaliu nepaminėt, nes nors pastaruoju metu blogas snaudžia – tai būdavo vienas smagiausių dalykų lietuviškuose internetuose. Šito bičo humoro jausmas priversdavo apsiverkt. Ilgiuosi!

Taip pat ilgiuosi Ligitos blogo. Tai tinklaraštis iš serijos „apie viską“, bet man artimas ir rašymo stilius, ir įvairovė: vienas įrašas melancholiškas literatūriškas, kitas – linksmas ir paprastas, trečias – rimtas informacinis. Niekad nežinai koks ir apie ką bus sekantis straipsnis, bet visada bus parašyta tuo pačiu stiliumi, kur stipriai juntama Ligita: tai ne objektyvus žurnalistinis stilius, o subjektyvus asmeniškas – žmogiškas. Man tai patinka

Širdį virpina apleistų vietų, kurias lanko ir fotografuoja pamirsta.lt vaizdai. Turbūt yra mokslinis paaiškinimas kodėl daugelį žmonių taip traukia apleistos vietovės, tai sukelia savotišką minčių ir emocijų mišinį – tarsi prisilieti prie istorijos, pajunti laikinumą ir laiko negailestingumą, o vaizduotė tuo metu keliauja laiku ir bando vizualizuoti kaip šios vietos atrodė tuomet, kai dar buvo naujos ir gyvos.

Dizainologija – blogas apie dizaino (daugiausia grafinio) aktualijas. Autorius griežtai ir nevyniodamas į vatą pasisako apie netikusius logotipus, reklamas ar kitus projektus. Plagiatai taip ir vadinami – plagiatais, o ne kaip nors švelniau ar atsargiau, ir mano nuomone būtent taip ir reikia. Užtat autoriui patikę dizainai susilaukia gero žodžio. Norėtųsi tiesa, kad būtent tokių dizainų mūsuose būtų daugiau. Tikėsimės užaugsim

Itin paslaptingas blogas apie išgyvenimą – neįsivaizduoju kas jį rašo, nežinau visiškai nieko apie autorių, net nesu įsitikinusi kad įrašai nėra iš kur nors nukopijuoti ir patalpinti, bet labai tikiuosi kad taip nėra ir blogą rašo tiesiog kuklus, savo tapatybę saugantis žmogus. Išgyvenimo tema man įdomi nuo skautų laikų vaikystėj. Esu optimistė, tad tikiuosi tokių žinių man gyvenime neprireiks, bet manau naudinga žinoti kaip susikurti laužą šlapiame miške, kaip išvalyti vandenį, kokie augalai ir grybai valgomi, o kokie – nuodingi, galų gale – kaip apsiginti nuo pikto šuns.

Štai toks mano sąrašas. Visi mėgstami blogai į jį, kaip ir reikėjo tikėtis, netilpo, bet daugelis surašė po 12, tad ir aš nusprendžiau apsiriboti dvyliktuku. Tikiuosi niekas nepasijus nuskriaustas

Atnaujinimas: vis dėlto bus tryliktukas Negaliu nepaminėt dar vieno – kiek kitokio – komiksų blogo: jrs0ul.

Įrašas Vis dar blogerių savireklamos savaitė pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Laimėjo Sony PlayStation 3 – tiesiog dėl to, kad būtent PS skirta dauguma žaidimų, kurie mane domino. Naujausio nepirkau, nes įtariau, kad gali nutikt ir taip, kad po mėnesio naujas žaislas tiesiog atsibos. Na, kol kas neatsibodo Smagu kartais vakare susėsti dviese ar su didesne kompanija ant sofos ir besišnekučiuojant kažką pažaisti.

Bet užteks apie sofas ir konsoles, norėjau papasakoti apie patį geriausią mano kada nors žaistą žaidimą – The Last of Us. Anot wikipedios tai yra  third person action-adventure survival horror geimas. Veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje – veikėjai keliauja per apgriuvusius, apleistus miestus ir priemiesčius ir turi nuolat galvoti ne tik apie ginklus, šaudmenis ir kitus resursus, bet ir saugotis įvairių priešų. O priešų čia tikrai netrūksta – pradedant įvairių stadijų infekuotaisiais, arba paprasčiau tariant – zombiais, ir baigiant plėšikų grupuotėm ar kitais nedraugiškais žmonėmis.

Personažai ir emocijos

Žaidimas įtraukia nuo pirmų minučių, nei nepajutau, kaip ėmiau išgyventi kartu su veikėjais viską, kas nutinka pakeliui. Kartais tų emocijų būdavo tiesiog per daug, tekdavo stabdyti žaidimą, kad atgaučiau kvapą ir nustotų drebėti rankos. Ir taip buvo ne todėl, kad žaidime yra horror elementų, ar bent jau ne tik todėl. Personažai sukurti labai realistiški, kiekviena aktorių įgarsinta frazė puikiai atspindi ką galvoja, jaučia tai sakantis žmogus – tai ne kokie monotoniški bejausmiai dialogai, o tikri, žmogiški pasikalbėjimai, su visais atodūsiais, akių pavartymais ir intonacijom.

Truputį pažaidęs imi pažinti veikėjus, pripranti prie jų, jie tampa tarsi bičiuliai, tad nenuostabu, kad išgyveni viską kartu su jais. Aišku, personažai kai kam gali pasirodyti truputį perspausti – na protagonistas toks jau labai gerietis, ar pan., bet vis dėlto jie gana įvairiapusiški, ir turi nors ir ne pačius sudėtingiausius, bet charakterius. O kadangi žaidimas susideda iš daugelio aspektų – viskas vyksta natūraliai ir nekliūva.

Grafika,  grožis ir dar kartą emocijos

Dar vienas be galo daug žavesio žaidimui suteikiantis dalykas – grafika. Ne tik pačių veikėjų, bet visa aplinka, tekstūros, apšvietimas, meninė žaidimo pusė. Įeini į kokį apgriuvusį pastatą, keliauji apleistais kambariais ir viskas ten taip šiurpokai tikroviška: atsilaupę sienų dažai, pageltusios užuolaidos, nuo drėgmės susiraičiusios grindų lentos, pro išdaužtą langą į patalpą krentantys vakarinės saulės spinduliai. Atrodo – beveik jauti jaukią saulės šilumą. O ant stalelio prie lovos – čia gyvenusių žmonių nuotraukos, vaikų kambaryje – žaislai ir augintinio narvelis, į sieną atremta paauglio gitara. Apima jausmas, kad viskas įvyko labai staiga. Žmonių gyvenimai apsivertė aukštyn kojomis, o jų namai liko užsikonservavę, ir nors aplinkos poveikis juos po truputį naikina ir griauna – praeities pėdsakų dar liko labai daug.

Iš tiesų žaidimas toks gražus, kad kone kiekviena miesto dalis, patalpa, paros momentas ar metų laikas – tarsi vis kitoks meno kūrinys. Jei nebūtų nuolatinės grėsmės, kad užpuls priešas, gali būti kad užsimiršusi tiesiog maklinėčiau pirmyn atgal, tyrinėdama visas detales ir grožėdamasi.

Ar sakiau, kad žaidime taip pat čiulba skirtingi paukščiai, svirpia žiogai, galima išgirsti varlių kurkimą, griaustinį?

Valdymas

Kadangi žaidžiau su PS3 pultu pirmą kartą – valdymas pradžioje buvo gana komplikuotas. Paskui apsipratau, nors retsykiais pasitaikydavo momentas, kai lyg ir spaudžiau kad kažką darytų, o nepadarė, ar padarė per vėlai. Gal tiesiog žaidimas truputį užlag‘indavo momentais, nežinau.

Bug‘ai

Gaila, bet negaliu pasakyti, kad viskas veikė kuo puikiausiai. Žaidimą žaidžiau aš ir draugas, ir abu susidūrėm su ta pačia problema – nei iš šio nei iš to neužsikrauna dalis map‘o. Tiesiog įstringi kažkur, ir nebegali pajudėt į priekį.  Internete radau daugybę besiskundžiančių, bet niekas iki galo taip ir nesuprato kame reikalas: ar čia pats žaidimas, ar čia PlayStation‘as, ar čia kas. Kai kuriems viskas tvarkoj, o kitiems – ne. Kai kurie išbandė tą patį diską ant trijų vienodų konsolių (savo, draugo ir brolio) – vienur viskas gerai, kitur – ne. Šitas dalykas tikrai erzino, dažnai po tokio įstrigimo sekdavo konsolės reboot‘as, ir nevisada iš antro karto pavykdavo praeiti tą vietą sėkmingai.

Panašu, kad galų gale problemą išsprendė pilnas HDD performatavimas (ne quick).

Muzika

Žaidimo garso takelį sukūrė kompozitorius Gustavo Santaolalla, taip pat kūręs muziką tokiems filmams kaip Babel‘is, Into the Wild, Motorcycle Diaries ir kt., bet priešingai, nei galima būtų tikėtis – tai nėra horror stiliaus melodijų rinkinys. Muzika sustiprina emocinę žaidimo pusę, atspindi veikėjų būsenas, jausmus ir potyrius. Įtariu, kad nuo tikrai siaubo žanrui skirtos muzikos šitaip oda man nešiurptų, kaip šiurpsta dabar

Reziumė

Žaidimas nerealiai geras. Toks geras, kad dėl jo verta nusipirkt PlayStation. Toks geras, kad nežinau kada rasiu kitą, prilygstantį jam. Tyliai pavyduliauju kiekvienam, kuris dar tik ketina pradėti žaisti The Last of Us, o pati jį pereisiu dar ne vieną kartą, kaip ne vieną kartą skaitomos geriausios knygos ir žiūrimi mėgstamiausi filmai.

Įrašas The Last of Us: išgyvenau epišką zombių apokalipsę pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Nežinau ar pastebėjot, bet kažkaip taip išeina, kad blog’ą jau antri metai rašau daug rečiau, nei pirmus du metus. Gal ir ne įrašų kiekyje esmė, bet norėtųsi parašyti šiek tiek dažniau. Sąžinė graužia. Pasistengsiu šiemet pasitaisyti – o jūs galit priminti, jeigu vėl niekšiškai aptingsiu

Kita vertus, turbūt nenuostabu, kad tik pradėjusi rašyti kepiau įrašus vieną po kito, o vėliau šiek tiek aprimau, matyt daugeliui taip būna – pradinis entuziazmas, gal net ir per daug tų straipsnių, tikrai ne visi aktualūs (tiksliau pasakius – kai kurie visiškos nesąmonės :D), bet gi reikia viską patirti ir išsieksperimentuoti, kol susiformuoji kaip bloger‘is – randi savo temas, ribas, stilių. Nesakau, kad aš galutinai susiformavau, bet gal truputį ūgtelėjau?

O dabar tradiciškai – praėjusių metų populiariausių įrašų TOP 5:

1. Kaip pradėti groti gitara, pasirodo, aktualu daug kam, tad šis įrašas – absoliutus praėjusių metų nugalėtojas, lankomumu aplenkęs antroje vietoje esantį vos ne trigubai. Kažin ar užsirašė kas į Berklio kursą?
2. Serialas: Falling Skies – taip taip, mes visi mėgstame serialus.
3. Apie Martyną, ežius, poliglotus ir šypsojimąsi. Nerimti įrašai apie keistas, juokingas ir įdomias paieškas, atvedusias lankytojus į blog‘ą irgi sulaukia nemažai dėmesio.
4. Kanarėlės For Dummies. Feniksas ir Snaigė – ko gero garsiausios internetų kanarėlės
5. Buvau Paryžiuje! Metų kelionės įspūdžiai

Per praėjusius metus nepublikavau nei vieno komikso, nors šmaikščių vaizdelių ir šiaip iliustracijų, žinoma nupiešiau – jais dalinausi Twitteryje ir G+. Taip pat nedalyvavau jokioj blogerių akcijoj – ko jau net ir pasiilgau Kažkaip apskritai blogosfera atrodo aprimusi.

Apie Google pozicijas

Per blog‘o egzistavimo laikotarpį prisirinkau įvairiausių Google pozicijų dar įvairesniems raktažodžiams. Nei vieno specialiai iškelti nesistengiau, ir net nelabai įsivaizduoju kaip tai daroma – bet štai keletas (skaičius – vidutinė pozicija Google, pagal Google Webmasters tools):

• pozityvu 1.0
• kur pavalgyti rygoje 1.0
• ispanu kalba per 30 dienu 1.1
• coursera kursai 2.3
• twitter lietuviskai 2.4
• kodel gera gyventi lietuvoje 2.0
• groju gitara 3.2

Irrr… dėmesio… pats geriausias raktažodis: tam tararam tararam 5.0

O štai tam tara ram tam dar teks pasistengti, jis tik 7.0 vietoje.

Jeigu turite blog‘ui kažkokių pastabų, pageidavimų, kritikos ar komplimentų – dabar pats geriausias laikas tai padaryti, prašom nesikuklinti

Ačiū, kad skaitote! Siunčiu kiekvienam po gabalą virtualaus torto ir plačią šypseną!

Jūsų, keturmetis Laimės Kūdikis, su Play Station‘o pultu rankose

Įrašas Tam-tara-ram! 4 metai! pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

SIMS‘ai ir įgūdžiai

Žinot video žaidimą The SIMS? Tai štai, aš kartais jaučiuosi visai kaip vienas tų SIMS‘ų – mano gyvenimas susideda iš būtinų poreikių tenkinimo (valgis, miegas, higiena), darbo, laisvalaikio (socialinis gyvenimas, draugai, hobiai). Kiekvienai sričiai yra skirtas stulpelis, rodantis kiek esi alkanas, išsimiegojęs ir t.t. Mes patys nusistatom kiek laiko skirsim kam konkrečiai, pavyzdžiui, galima maitintis vien greit paruošiamu maistu ir neskirti laiko draugams bei giminėms, bet visą tą laiką skirti vieno pomėgio tobulinimui (taip Susan Cain knygoje apie intravertus rašo apie Steve Wozniak‘o gyvenimą, kai jis kūrė kompiuterį Apple I. Po darbo greit suvalgydavo makaronų ir – toliau dirbt).

Toks SIMS‘as nuolat bus pusiau alkanas, socialiai nelabai patenkintas (ypač, jei jis ekstravertas, kaip aš) ir pavargęs, bet greitai išsiugdys konkretų įgūdį ir aplenks toje vietoje savo kolegą, kuris po darbo dar ir pasigamina skanaus maisto, ir pabendrauja su draugais bei antra puse. O dažniausiai juk ir pomėgių turime ne po vieną. Na ir, pripažinkime, negalime visiškai nustot miegot, praustis ar valgyt tik bomžsriubes, nes priešingai nei žaidime – greičiausiai labai greit susigadinsime sveikatą. Arba tiesiog prarasime bet kokią motyvaciją, nes būsime klaikiai nelaimingi ir nusikalę.

Grįžtam prie programavimo temos. Nenoriu nukrypti į stereotipus, bet tikriausiai visi sutiks, kad daugelis profesionalių programerių (beje – programerių ar programuotojų? Man gražiau skamba programeris) nuo vaikystės veikė kažką, kas bent truputį į tą pusę. Ar ne? Nes man buvo taip – dabar aš grafikos dizainerė, o vaikystėj labai mėgau piešti. Piešimas nėra visiškai tas pats, kas grafinis dizainas, bet tai, kad labai daug piešiau man neabejotinai padėjo. Mano bičiuliai programeriai paauglystėj domėjosi kompais, juos perinstaliuodavo, išbandydavo skirtingas OS, vėliau pradėjo kažką ir paprogramuot, paleist kokį nedidelį puslapį, ftp ar dar kažką. Visa tai irgi nėra tas pats, kas programavimas, bet tai ugdo platesnį suvokimą, tam tikro pobūdžio mąstymą.

Tai štai, dabar situacija yra tokia, kad aš turiu išvystytą vieną įgūdį (grafinis dizainas), ir praktiškai nulinį – kitą (programavimas). Nesakau kad visai nulinį, nes ei – aš juk irgi dirbu su kompiuteriu, ir manau kad esu šiek tiek aukštėliau už visišką noob‘ą. Bet mąstyt kaip programeris dar nesugebu nei iš tolo.

Iš tikrųjų įgūdžių turiu daugiau, ir įdomu yra tai, kad kai kurie po kurio laiko vieni su kitais gali susijungt, papildyt ir padėt, bet iki to dažniausiai reikia gerokai pasiugdyt. Pavyzdžiui fotografija, piešimas ranka, parodų lankymas, net animacinių filmų žiūrėjimas gali padėti mano darbe. Taip pat nevisai tiesiogiai, kaip ir programeriui gali būt naudinga tai, kad jis kadaise išmoko sukonfigūruoti kompiuterių tinklą, rooter‘į, ar pakurti web serverį. Skirtumas tik tas, kad kadangi dizaino srity aš jau esu pažengusi gerokai toliau, nei programavime, tai dabar man ir tos kitų sferų pagalbos yra pasiekiamos ir suprantamos. Ir dar tai, kad aš nekonfigūravau rooter‘ių, o veikiau kažką iš visai kitų sferų. O viso to rezultatas tas, kad programavimas šiuo momentu man yra kaip:

LEGO konstravimas užrištomis akimis

Ir negana to, kad nieko nematau, tai dar ir nežinau kokios būna skirtingos kaladėlės, kurios prie kurių tinka, kaip jas galima sujungti. O kadangi LEGO rankose laikau pirmąsyk gyvenime – tai net jei ateisit ir imsit man vardinti apie visas tas kaladėles – greičiausiai nespėsiu visko įsidėmėt ir suprast iš pirmo karto. Susipažinimui reikia laiko. Mano smegenyse turi susikurt naujos neuroninės jungtys, čia jums ne juokas

Tai štai, sėdžiu užrištomis akimis ir bandau kažką konstruoti. Įdomu yra tai, kad pradedu jausti, kad tų kaladėlių yra toks kiekis, tokių skirtingų, ir yra tokių įvairių kombinacijų – kad teoriškai aš galėčiau sukonstruoti praktiškai bet ką. Teoriškai, nes praktiškai ko gero konstruoju kažką labai juokingo ir nelogiško Bet virš mano galvos kybo melsvas progreso stulpelis, kuriame vis didėja ir didėja įgūdžio skaičiukas. Stulpeliui užsipildžius atsiras naujas – ir tai jau bus naujas level’is, kurį būsiu pasiekusi. Tikiuosi

Įrašas Kodėl man sunku išmokti programuoti pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Pakuotėje rasite 9 kauliukus su 54 skirtingais paveikslėliais. Taisyklės paprastų paprasčiausios – žaidėjas meta visus devynis kauliukus ir pasakoja istoriją iš viršutinių paveikslėlių. Viskas. Tiesa, istorija turėtų prasidėti žodžiais „vieną kartą labai seniai“, bet šią taisyklę galima pakeisti. Visa kita – fantazijos reikalas. Galima iš anksto susitarti dėl temos, galima kauliukus mesti kartu ar po vieną, galima kurti bendrą istoriją, kai kiti žaidėjai pratęs pirmojo pasakojimą, galima net pačias iliustracijas interpretuot įvairiai,  ir t.t.

Čia istorijos pavyzdys, kurį sukūriau įrašo iliustravimui. Tikrai ne geriausias, koks buvo, su draugais tiek prisijuokėm, kad žandikaulius skaudėjo, bet dabar tų istorijų nebeatpasakosiu. Žodžiu patikėkit, tikrai galite daug geriau

„Vieną kartą labai seniai gyveno nelaimingas vyrukas. Jo vardas buvo Lermerdangas, ir mažai kas jį džiugino – gyvenimas atrodė nuobodus, visos dienos vienodos. Bet vieną nykią dieną suskambo jo telefonas – senas, lag‘inantis Apple iPhone 3G. Lermerdangas užtruko, kol atsidarė pranešimai ir jis galėjo perskaityti gautą SMS žinutę. Pasirodo, kai prieš pusę metų liūdnasis Lermerdangas pirko savipagalbos knygą „Kaip nebebūti liūdnu ir nelaimingu. Išmokite šypsotis per 30 dienų“ – vyko loterija ir jis, nieko nesitikėdamas, užpildė bilietą. Tai štai, pasirodo ką tik įvyko lošimas, ir paaiškėjo, jog būtent Lermerdangas tapo pagrindinio prizo – kelionės į Egiptą, laimėtoju. Ir jūs nepatikėsite koks įvyko stebuklas – dažniausiai susiraukusį Lermerdango veidą pirmą kartą per ilgą laiką nušvietė plati šypsena.“

Man labai patiko ir žaidimo idėja, ir dizaino sprendimas – viskas labai kokybiškai ir mielai padaryta, pradedant kauliukais, baigiant pakuote. Žaidimo autorius Rory O‘Conor yra kūrybingumo lavinimo treneris, šiuo metu vadovaujantis savo įkurtai kompanijai The Creativity Hub. Jei devynių kauliukų pasirodys per mažai – galima nusipirkti žaidimo papildymų. Have fun!

Įrašas Rory’s Story Cubes – smagus istorijų žaidimas pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Dėžutėje visada randu marškinėlius ir dar 4-6 rinktinius daiktus. Viskas būna susiję su geekiškomis temomis: fantastiniai filmai, komiksų herojai, animacija, video žaidimai ir pan. Jei šie žodžiai jums rezonuoja: Star Wars, Star Trek, Batman, LOTR, Hayao Miyazaki – tikėtina, kad ne kartą apsidžiaugtumėt išpakavę dėžutę.

Čia sudėjau ir nufotografavau viską, ką radau trijose dėžėse, išskyrus marškinėlius. Man labiausiai patiko gremlinas Gizmo, Grumpy Cat’as, Thorin’o raktas nuo Ereboro (tušinukas) ir Iron Man’o puodelis. Nuotraukoje taip pat matosi: sertifikuotas kadras iš Star Wars: Episode V – The Empire Strikes Back juostos, Star Wars lipdukai, Elfo ausys, Tetrio užrašų knygelė, Val Kilmer’io autografas, The Dungeons & Dragons žmogeliukas, silikoninis laikrodis su vaiduokliu Boo iš Super Mario, kvailai atrodantis Robin’as iš Batmano, 3D skirtukas su Thorin’u, Star Trek ir Planet of Apes komiksas, Scatter Brainz strėlytės/žmogeliukai su labai lipniomis smegenimis. Kai kurie daiktai man nėra labai aktualūs, juos tikriausiai išdovanosiu tiems, kurie jais džiaugsis.

Tiesa, Nerd Block’as siūlo kelių rūšių temines dėžes, aš prenumeruoju Classic, bet video žaidimų fanams yra Arcade Block’as, siaubo filmų mėgėjams – Horror Block’as, bei du variantai jaunesniems geek’ams: Jr. Girls ir Jr. Boys (šiuose dviejuose nebūna marškinėlių).

Nerd Block’as kainuoja nuo $13.99 iki $19.99, plius siuntimas ~$10. Tiesa, dabar atsirado galimybė atsiskaityti PayPal’u ir prenumeruoti iškart 3, 6 ar 12 mėnesių – imant ilgesniam laikotarpiui siūlomos nuolaidos.

Youtube yra daugybė Nerd Block unboxing video, jeigu dvejojate. Aš vis dar negavau nei vienos Funko Pop figūrėlės, nors mačiau, kad anksčiau pasitaikydavo gana dažnai. Noriu!

Yra ir daugiau analogiškų dėžučių, bet pavyzdžiui Loot Crate kol kas nesiunčia į Lietuvą. Be to Nerd Block’as man ir šiaip patiko bene labiausiai, kiek žiūrėjau apžvalgų. Ir visi tie marškinėliai! Nu ar ne jėga?

Įrašas Nerd Block – žaislai niekad nesuaugantiems geekams pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Paryžiuje žmonės kitokie. Eidami gatve jie švilpauja, suvenyrų krautuvėlės pardavėjas ima dainuoti, per radiją išgirdęs mėgstamą gabalą, jie nepykdami ir be keiksmų apeina užsižiopsojusį ir ant kelio sustojusį turistą. Prie kavinių lauko staliukų, stovinčių taip arti gatvės, kad galima ištiesus ranką pasilabinti su pravažiuojančio automobilio vairuotoju – sėdi ne tik jaunimo kompanijos, bet ir garbaus amžiaus žmonės. Kas po vieną, kas poromis, su taure vyno ar stikliuku stipresnio gėrimo – toks jų vakaro ritualas. Ir tęsiasi jis kiekvieną naktį iki pirmos ar antros – kol užsidaro kavinės, tada klegesys gatvėj aprimsta. Jei šalia nėra naktinio klubo, žinoma.

Tvarka mieste

Jau pirmą dieną pastebėjom, kad Paryžiaus kvapas kitoks. Tiesą sakant, jei nesi Eliziejaus laukuose, ar kokioje kitoje prabangioje miesto vietoje – tas kvapas nėra malonus. Nors šiukšliadėžių Paryžiuje netrūksta – gatvės šiukšlinos, ne melas yra ir faktas apie šunų krūveles vidury šaligatvio – žiūrėkit po kojomis! Prancūzai myli šunis, matėm jų daug, bet nesivargina surinkti to, ką augintinis paliko pritūpęs. Daug įtartinų balų, net prie pat Luvro – jei tik yra koks užkaboris, ten garantuotai kas nors atliks savo reikalus.

Transportas

Iš pirmo žvilgsnio eismas Paryžiaus gatvėse atrodo chaotiškas: čia zuja ne tik automobiliai ir autobusai, bet ir begalė motorolerių, motociklų ir dviračių. Tiesa sakant, dviem ratais važiuojančių čia daugiau, nei keturiais. Motoroleriai ir motociklai manevruoja drąsiai, kartais net pavojingai, bet automobilių vairuotojai juos saugo – mato ir praleidžia.

Ant kiekvienos sankryžos – pėsčiųjų perėja, vos ją perėjus dar viena, ir dar – perėja po perėjos. Nei karto nekilo mintis kirsti gatvę ne tam skirtoje vietoje, nes visur, kur kam nors gali reikėti pereiti kiton pusėn – yra perėja, o arčiau centro – dar ir su šviesoforu.

Džiaugėmės metro, kurio dėka labai greitai pasiekdavome tolimesnius miesto taškus. Dar jie turi greituosius traukinius, autobusus, ir naktinius autobusus, kurie važiuoja, priklausomai nuo maršruto – vieni kas 10-15 min, kiti – kas valandą.

Teko važiuoti skirtingo amžiaus metro traukiniais: nuo senų, kur norint, kad stotelėj atsidarytų durys reikia pasukti rankeną, iki modernių automatinių, kur nėra vairuotojo, viduje kabo šviečiantys monitoriai, rodantys kurioje maršruto vietoje esate, ir nuolat skamba keliomis kalbomis įrašytas moters skelbiamas įspėjimas saugotis kišenvagių.

Architektūra ir miesto įžymybės

Paryžiuje yra tiek daug visko, ką verta pamatyti, kad geriau net nevardinsiu. Kiekvienas turėtų pasirinkti sau įdomiausius taškus, kurie visi jau yra aprašyti ne vieno keliautojo.

Tačiau man labiausiai įspūdį paliko štai kas:

Siauros vingiuojančios Paryžiaus gatvelės, kuriomis maklinėjome iki išnaktų kiekvieną vakarą. Radome gatvelę, kur pilna gitarų krautuvėlių. Nedidelių, skirtingų – vienoje prekiauja senomis gitaromis, kitos vitrinose pridėliota įspūdingai ranka išpieštų gitarinių pedalų, trečioj nusipirkom porą metalinių mediatorių. Gatvelėse pilna ir kitokių mažų parduotuvėlių, prekystaliai nukrauti vaisiais, bandelėmis, suvenyrais, didesnį prekybos centrą, panašų į mums įprastus, radome tik vieną.

Katakombos, įvardijamos kaip viena iš kraupiausių pasaulio vietų, ir tikrai ne be pagrindo. Turistams atvira tik maždaug 2 kilometrus besitęsianti požeminių urvų atkarpa 20 metrų gylyje. Iš viso katakombose ilsisi 6-7 milijonų paryžiečių palaikai, perlaidoti čia XVIII amžiaus pabaigoje. Keistas jausmas apima, matant tokį kiekį žmonių kaulų ir kaukolių, sudėliotų tvarkingomis sienelėmis. Visos – tokios vienodos… Gal ši kaukolė buvo aristokrato, o ši – vargetos. Kur ten, aš negaliu atskirti moters nuo vyro, ką jau kalbėti apie jų socialinę padėtį, rasę ar amžių.

Eifelis (hah, kaip originalu), kurio, beje, negalima fotografuoti naktį. Tiksliau fotografuoti galima, bet publikuoti tų nuotraukų – ne.

Dviejų su puse milijono kniedžių rinkinys, sakykite ką norite, įspūdį palieka. Iki antro aukšto galima užlipti laiptais, jei netingite pasportuoti. Mes pėsčiomis lipome tik žemyn. Liftai kyla kas pusvalandį (pirkdami bilietą turėsite pasirinkti laiką, ir galėsite pakilti tik būtent tuo laiku), sausakimši, reikia stovėti apsikabinus kuprinę ir kitus vertingus daiktus, nes tokios intymiai susigrūdusių žmonių situacijos yra kišenvagių rojus. Jau iš antro aukšto apžvalgos aikštelės atsiveria įspūdingas vaizdas – žaisliniai namukai, miniatiūrinis futbolo stadionas, kaip vabaliukai zujantys automobiliai. Viršūnė visiškai atima žadą – pro debesų properšą matant žemę ima svaigt galva, nors lyg ir neturiu aukščio baimės. Grįžus į antrą aukštą atrodo – ai, čia baika, nebeįdomu.

Tiesa, būtent Eifelyje nutiko juokingas dalykas, apie kurį buvome įspėti. Sako – prancūzai labai nemėgsta britų, todėl niekad negalima pradėti pokalbio angliškai – pasiųs priešinga kryptim. Taip ir nutiko, kai draugas skubėdamas angliškai užklausė Eifelio darbuotojų, kur rasti kasą įsigyti bilietams viršūnėn. Pasitarė dviese ir nusiuntė visai ne ten, kur reikėjo. Žinoma, pagrybavę ratais vis tiek radom Paprastai laužyta prancūzų kalba mandagiai pasiteiraudavome, ar galima kalbėt angliškai – tada ne taip pykdavo ir viskas baigdavosi gerai.

Bilietus iki antro aukšto nusipirkom internetu, kad nereikėtų stovėti eilėje. Būtumėm galbūt pirkę iškart iki viršūnės, bet esant dideliam rūkui (ką ir žadėjo orų prognozės) liftas iki viršaus nekelia, tad nusprendėm nerizikuoti. Kadangi liftas veikė – jau antrame aukšte be problemų nusipirkom bilietus į patį viršų.

Luvras, kurio lankymui vienos dienos tikrai per mažai, net jei atvyksti vos jam atsidarius – 9 valandą ryto, ir išeini prieš pat užsidarant (18 val, išskyrus trečiadienį ir penktadienį, kai dirba iki 21:45). Matėm Mona Lizą, prie kurios jaukiai grūdosi dar vienas kišenvagių rojus, ir Milo Venerą, apie 2000 p.m.e. sukurtą Sfinksą, garsųjį Eugène Delacroix revoliucijos paveikslą, Napoleono III nepadoriai išpuoštus apartamentus ir dar nežinau-kiek-dešimčių-tūkstančių darbų. Labai daug ką praleidom, ilgiau stabtelėdavom tik prie mums asmeniškai įdomių darbų, bet tikrai eičiau dar kartą. Įspūdingi ne tik meno kūriniai, bet ir pats Luvras – kiekviena galerija, laiptinė, pusrūsis ar vidinis „kiemelis“ po stikliniu stogu vienas už kitą gražesni. Eini ir aikčioji. Apie Luvrą galima būtų parašyti visą atskirą, netrumpą įrašą. Gal reikėtų taip ir padaryti?

Tai koks tas Paryžius?

Paryžius senas ir istorinis. Paryžius – meniškas ir bohemiškas. Paryžius – švilpaujantis ir dainuojantis. Paryžius – vynas ir kruasanai, motoroleriai ir šunys, simpatiški prancūzai ir įtartinos čigonės, tylūs rytai ir triukšmingos naktys.

Įrašas Buvau Paryžiuje! pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

• Feniksas choleriškesnis už Snaigę – jis nuolat pykstasi su savo atspindžiu veidrodyje, Snaige, ar tiesiog be priežasties.
• Pykdamasis su savimi veidrodyje Feniksas elgiasi kaip kolibris – plakdamas sparnais kybo ore priešais veidrodį ir piktai keikia savo atspindį. Ir dar kaukštelna jam snapu.
• Feniksas generuoja nežmoniškus decibelus – jo giesmės melodingos, bet tokios skardžios, kad būdamas šalia jauti savo ausų būgnelius.
• Mėgstamiausia Fenikso muzika – rokas, gitara gyvai, o mėgstamiausia daina – Marijono Mikutavičiaus „Krepšinio himnas“.
• Tačiau jis taip pat mielai pritaria fenui, arbatinukui, dulkių siurbliui, dušui ir kone bet kokiam kitam triukšmui.

• Taip pat Feniksas dažnai pertraukia žmonių dialogą. Kaip? Atskrenda kuo arčiau kalbančių žmonių, ir ima taip čiulbėti, kad tu nebegirdi nei pašnekovo, nei savęs paties.
• Kažin, kaip reaguotų policija, jei juos iškviestų dėl kanarėlės keliamo triukšmo?
• Negalim palikti neuždengto arbatos puodelio, nes tuoj turėsim svečią, norintį paragauti, o gal ir išsimaudyti.
• Žiūrėdami filmą turim palikti vietos ant lovos atkaltės nutūpti dar vienam žiūrovui.
• Snaigė atskrenda ir dirsčioja man per petį, ką veikiu su iPad‘u – labai mėgsta kelis Youtube klipus apie savo gentainius.
• Mano monitorius – dar viena mėgstama Snaigės vietelė.

• Abu mėgsta nešiotis snape iškritusią savo plunksną, popierinę servetėlę, siūlą ar dar ką randa. Su kai kuriais daiktais skraido, su kai kuriais – nelabai pavyksta.
• Snaigė ryte pabudusi dar prietemoj atskrenda ant mūsų lovos atkaltės, ir snūduriuoja kartu.
• Kanarėlių maudynės yra neatsibostanti atrakcija.
• Miegančiomis kanarėlėmis – burbulais negaliu atsigrožėti.

• Kanarėlių saulės vonios yra vienas kraupesnių dalykų, kokį teko matyti. Pirmąsyk pamačiusi ėmiau klykt draugui, kad Feniksas gal prisitrenkė ar žada kiaušinį padėti. Visas susivėlęs, plunksnos styro, išsižiojęs…

• Skiriasi ne tik jų charakteriai, bet ir skonis. Feniksas nemėgsta obuolio, bet dievina morkas, Snaigė – atvirkščiai. Abu kreivai žiūri į naują maistą, nors kartais po kurio laiko jis tampa labai mėgstamu.
• Ilgą laiką Feniksas nepripažino savo narvo – jame lankydavosi tik dieną, palest, atsigert, o miegodavo visada tik ant dviračio stabdžio troselių.

Kaip auginti kanarėles

Rūšys

Anksčiau maniau, kad kanarėlių rūšys yra dvi: paprastos ir kuoduotosios (su juokingom ševeliūrom). Iš tiesų jų yra kur kas daugiau, išskiriamos trys pagrindinės kategorijos: dėl spalvų veisiamos kanarėlės (visokių įdomių spalvinių derinių, margos, marmuro spalvos ir t.t.); dėl formų veisiamos (čia visokios, įdomią figūrą turinčios ar šiaip keistos, tame tarpe ir kuoduotosios); dėl giesmių veisiamos (jos, kaip supratote, gieda gražiausias ir sudėtingiausias giesmes).
Abi mano kanarėlės kiek supratau priklauso trečiai kategorijai, bet nevienodai rūšiai. Feniksas greičiausiai yra Spanish Timbrado – jo čiulbėjimas įspūdingas, daug skirtingų variacijų ir jis nuolat mokosi naujų motyvų. Snaigė – German Roller. Čiulba ji retai, negarsiai ir nepraverdama snapo – primena traktoriuką
Jei norite čiulbančios kanarėlės – rinkitės patiną, patelės dažnai visai nečiulba, tik cypsi, arba čiulba nepalyginamai mažiau, tyliau ir paprasčiau už patinus. Tiesa, atskirti patiną nuo patelės moka tik patyrę veisėjai, nes ryškių išorinių skirtumų nėra. Mes iki šiol nesame tikri dėl Snaigės lyties, Kikoje sakė, kad: turėtų būti patelė, bet garantijos neduodame. Patelė, teoriškai, anksčiau ar vėliau turėtų padėti kiaušinį. Patinai daugiau ir gražiau čiulba, bet ir dėl šito pasitaiko išimčių – pavyzdžiui labai tylus patinas, arba atvirkščiai – nenutylanti ir labai gabi čiulbėjimui patelė.

Kanarėlės lesinimas

Šiais laikais rūpintis augintiniais paprasta – nueini į gyvūnų parduotuvę, ir nusiperki visko ko reikia. Pagrindiniai kanarėlių lesinimo dalykai: lesalas (perku tokį), kiaušinmaistis, smėlis virškinimui, sepija, kreida su mineralais. Na ir vanduo, žinoma.
Papildomai perku: skanėstų – labai mėgsta šituos, sorų šakelių (lesa kaip kada). Vitaminų, kuriuos lašinu į vandenį šėrimosi laikotarpiu (aha, plunksnų bus visur, patikėkit :)).
Taip pat kartkartėm nuperku: vitaminizuoto čiulbėjimą skatinančio lesalo (neturiu žalio supratimo kaip jis veikia, bet, atrodo, mėgsta), angliukų virškinimui gerinti.
Ir įvairūs vaisiai (obuolys, bananas, apelsinas, arbūzas ir t.t.), bei daržovės (labiausiai mėgsta salotą, lesa be druskos pavirtą brokolį, Briuselio kopūstą, tarkuotą morką, žalią kopūsto lapą, agurką). Žalumynų duodu kasdien, kartais iškart kelių rūšių, bet persistengti irgi nereikia, keliuose šaltiniuose skaičiau, kad jie turėtų sudaryti ~10% dienos raciono.
Paukščiai kaip ir žmonės – išrankūs ir skirtingi, mėgsta ne viską.

Įranga

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokiam mažam paukšteliui daug visko nereikia, bet jei norit, kad jis jaustųsi komfortiškai – pirksit nemažai. Reikės narvo – pageidautina ne apvalaus, nes kanarėlės mėgsta turėti nuošalesnį kampelį, o cilindro formos narve kampų apskritai nėr. Būtų gerai, kad paukštis galėtų pilnai išskleisti sparnus, ypač, jei paleidžiamas paskraidyti ne kasdien.
Įvairių laktelių, kopėtėlių, sūpynių (Feniksas nesisupa, o Snaigė labai mėgsta), veidrodėlio (abiejų kone mėgstamiausias žaislas – tupi ir šnekučiuojasi su savo atspindžiu), indelių maistui, gertuvės, žaislų (įvairių barškučių, virvučių – kažko spalvoto, blizgančio ir ką galima patampyti), baseino. Maudytis, beje, labai mėgsta. Vasarą įpilu baseiną kasdien, šaltu metų laiku – kas porą trejetą dienų. Taškosi, turškiasi, paskui iškedena ir susidėlioja kiekvieną plunksną

Bendravimas ir jaukinimas

Kanarėlės – ne papūgos, nusiteikite iš karto, kad jos vargu ar tupės ant peties ir apskritai prisileis taip arti. Jos tiesiog visai kitokio charakterio. Nesakau, kad neįmanoma prisijaukinti – youtube yra klipų, kur kanarėlės tupia žmogui ant rankų, bet net neįsivaizduoju kiek laiko ir kantrybės tam reikia. Ir ar apskritai to reikia – mano kanarėlės bendrauja su žmogumi, moka ir dėmesio paprašyti, ir paplepėti – tiesiog nėra rankiniai paukščiai. Vienu metu jaukinau Feniksą – daugiausia pasiekiau, kad jis lesdavo salotą man nuo kelių ar peties. Buvo įpratęs tiek, kad nebebijojo, ir kartais nutūpdavo net kai salotos neturėdavau (aišku tai supratęs vėl nuskrisdavo :D).

Šiaip kanarėlės mieli paukščiai, kurių priežiūra neatima labai daug laiko – užtenka pasirūpinti lesalu, žalumynais, išvalyti narvus (ir aplink juos, nes kruopų tikrai pribarstys, o šėrimosi laikotarpiu bus nemažai plunksnų). Bijo skersvėjų, bet šiaip nėra labai reiklios temperatūrai. Tiesa, jei paleidžiamos skraidyti po kambarį – tai valymo bus daug daugiau Tik žiūrėkit, kad balkonai ir langai būtų uždaryti, nes jei pabėgs – pražus…

Nu va, prirašiau kokį kilometrą, o dabar nebežinau kaip užbaigti Trumpai tariant – jei namuose liūdna ir tylu – pagalvokite apie kanarėlę. Feniksas ir Snaigė visada pralinksmina.

Papildymas 2016.11.01

Jei paukščiui prireiktų medicininės pagalbos, rekomenduoju Jeruzalės Veterinarijos klinikoje dirbantį Darių Milbutą. Puikus, labai dėmesingas gydytojas, sunegalavusią Snaigę gydė jau kelis kartus.

Įrašas Kanarėlės For Dummies pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

„Falling Skies“ – fantastinis serialas apie ateivių invaziją Žemėje ir likusių gyvų žmonių siekį išgyventi, bei kovą su nežemiškais okupantais. Serialas pasirodė 2011-ais, dabar – jau ketvirtasis jo sezonas ir kas žino – gal bus ir penktas.

Didžioji serialo siužeto dalis sukasi apie grupės žmonių gyvenimą atšiauriomis sąlygomis – tai bendruomenė, kurią sudaro įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, prisidedantys prie bendros gerovės kaip sugeba. Kovotojų grupeles, vykdančias pavojingiausias misijas sudaro ne tik ankstesniame gyvenime profesionaliais kariais buvę žmonės (tokių iš tiesų yra labai nedaug), bet ir kiti, galintys laikyti ginklą, kai kurie sukrečiančiai jauni.

Veiksmo ir įdomių siužeto vingių šiame seriale bus, bet ko gero svarbiausias serialo bruožas – drama, besisukanti apie įvairius žmones, jų likimus ir pasirinkimus praradus tai, ką mes vadiname normaliu gyvenimu. Net tokie mums savaime suprantami dalykai, kaip maistas, tomis sąlygomis yra sunkiai randami, kruopštaus planavimo ir misijų reikalaujantys resursai.

Savo gyvybėmis žmonės priversti rizikuoti kone kasdien, negana to – tėčiai palaimina savo paauglius sūnus, išleisdami juos vykdyti pavojingų užduočių, kai tuo tarpu kitu metu tokio amžiaus vaikinai tebesimokytų vidurinėje mokykloje, gyventų plakatais išpuoštame kambaryje, daugelis dar neturėtų nei vairuotojo pažymėjimo. Mažesni vaikai lieka sąlyginai saugesnėje aplinkoje, bet jų gyvenimą įvykiai gimtojoje planetoje taip pat stipriai paveikė – daugelis tapo našlaičiais, kiti nuolat su nerimu išlydi šeimos narius į pavojingas misijas, ir garantuotai nei vienas nebeturės tokios vaikystės, kokią būtų galėjęs turėti taikos sąlygomis. Karas pakeitė visus, naivumui nebeliko vietos, visi turi būti susikaupę ir nuolat pasiruošę naujam smūgiui. Artimiausiai seriale supažindinama su viena šeima, jos istorija, tačiau ta istorija bendra kone visiems, nes vienaip ar kitaip – visi išgyvena tą pačią tragediją.

Tai serialas apie ateivių invaziją, bet tiksliau būtų pasakyti – serialas ne apie ateivius, o apie žmones, kurių gyvenimus sukrėtė ateiviai. Kokius sudėtingus sprendimus jie turi priimti, kaip kabinasi į gyvenimą, ko atsisako dėl kitų. Ir kaip net pačiomis baisiausiomis akimirkomis žmonės lieka žmogiškais – čia yra ir meilė, draugystė, pasitikėjimas, viltis.

Yra ir žmogiškos klaidos, kartais labai skaudžios, kitais kartais kvailos ir erzinančios, bet tikriausiai negali žmonės visą laiką būti herojais – stipriais, protingais, pasitempusiais.

Pamatysit ir ateivių, su sava hierarchija ir technologijomis, bet apie tai nesiplėsiu, nenorėdama išduoti įdomių serialo detalių. Tiesa, man pasirodė, kad iš taktinės pusės serialas silpnokas, bet kaip ir minėjau – šįkart esmė yra ne tai.

Jei domina ateivių, karo, išgyvenimo, psichologinė tematika – šis serialas jums.

Įrašas Serialas: Falling Skies pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Derėtų paminėti, kad iki virtuozo man dar laaabai toli, bet įgijau neblogus pagrindus, suformavau įprotį groti, patobulėjau ir turiu galimybes ir motyvaciją tobulėti toliau. Šį mano persilaužimą lėmė Courseroje įvykęs, Berklio muzikos koledžo organizuotas kursas Introduction to Guitar, trukęs 6 savaites.

Užsirašyti į kursą įkalbėjo draugas, turintis gerokai daugiau patirties grojant gitara. Jam kursas buvo lengvas, nors šio bei to išmoko ir jis. Man kursas buvo sunkus, kartais norėjosi sudaužyti gitarą, viską mesti ir apsiverkti (na gerai, gal kiek perdedu), bet todėl tik dar labiau džiaugiuosi jį sėkmingai įveikusi Išmokau labai daug ko, nors kai kas dar turi susigulėti galvoje, o kai kur dar reikės daug praktikos, vis dėlto progresas ir rezultatai yra akivaizdūs.

Taigi apie kursą

Kaip ir minėjau – jis trunka 6 savaites. Kas savaitę skelbiamos video paskaitos, kuriose aptariama ir teorinė dalis, ir praktinė. Pažiūrėjus paskaitas reikia išspręsti testus iš paskaitų medžiagos. Kiekvieną testą galima spręsti iki 100 kartų, tad jei nepavyksta visko atsakyti teisingai – gali pasitaisyti, įskaitomas bus tik geriausias rezultatas. Testai sudarys 50% galutinio balo.

Antra namų darbų dalis – praktinė. Kiekvieną savaitę reikia sugroti konkrečias užduotis (2-5), apie kurias kalbama video paskaitose, pateikiamos natos, akordai, tab‘ai. Savo grojimą reikia įrašyti, įkelti į Soundcloud‘ą ar kitur, ir pateikti nuorodas namų darbų sekcijoje iki deadlaino pabaigos. Visi namų darbai grojami su metronomu – laikytis ritmo mokaisi nuo pat pradžios. Man tai buvo neįprasta, ir pradžioje tik dar labiau apsunkino reikalus, bet kurso pabaigoje taip įpratau, kad ritmo nebesiklausiau ir neskaičiavau, o jaučiau.

Pasibaigus namų darbų įkėlimo deadlainui keletą dienų vyksta anoniminis darbų vertinimas – tu turi įvertinti mažiausiai 5 kolegas, lygiai taip pat kiti vertina tave. Šių namų darbų įvertinimai sudarys likusius 50% galutinio balo.

Pradžioje namų darbai pasirodė gana paprasti, bet kuo toliau – tuo daugiau praktikos jie reikalavo. Kelias paskutines savaites grojau kiekvieną dieną po mažiausiai valandą, o paskutinę deadlaino dieną – neretai ir po 5-6 valandas, kol galiausiai sugebėdavau įrašyti taip, kad būčiau patenkinta savimi. Be to pastebėjau, kad kol groju šiaip – viskas atrodo sekasi neblogai, tik pradedu įrašinėti – iš susijaudinimo pasipila klaidos. Draugui buvo daug lengviau, bet jis ir patirties turi daugiau. Oi, bet dar neseniai apskritai nebūčiau patikėjusi, kad sugebėčiau groti 5-6 valandas per dieną.

Diskusijų forumuose mačiau daugybę besiskundžiančių naujokų – visiems skaudėjo pirštus, kol nesukietėjo pirštų galiukai, daugelis niekaip negalėjo teisingai paimti barre akordų (tam ir dar trims praktinėms užduotims buvo duota savaitė) kitiems sunkiai sekėsi laikytis ritmo arba išmokti teisingai sugroti paprastas melodijas, kurias užduodavo. Gali būti, kad nemaža dalis kursą pradėjusių vėliau jo atsisakė, bet tie – kas liko, labai padėjo vieni kitiems padrąsinančiais komentarais, o po kurio laiko jau ir patys ėmė džiūgauti pagaliau įveikę savo sunkiausią užduotį. Pabaigoj pasipylė laimingų žmonių padėkos už nuostabų kursą – ankstesniuose kursuose tokios didelės euforijos matyti neteko.

Paskutinės savaitės užduotys man asmeniškai suteikė daugiausia džiaugsmo ir realaus pojūčio, kad galiu groti. Reikėjo sugroti dvi skirtingas dainas, kurias sudarė du garso takeliai – ritmo partija akordais, ir solo partija natomis (na ir dar nemokamas nekomerciniams tikslams būgnų takelis, kurį draugas surado internete, kad skambėtų smagiau, nei metronomas). Kai galiausiai sugrojau abi dalis, ir sujungiau jas į vieną – išgirdau kažką, kas panašu į tikrą muziką. Puikiai suprantu, kokie svarbūs buvo visi namų darbai – gamos, akordai, melodijos, bet vis dėlto smagiausia ką nors pagaliau iš tiesų sugroti. Net jei vis tiek dar liko klaidų. Aišku jų dar liko, bet ei – aš jau groju – vos po šešių savaičių!

Apibendrinant – kursas nėra lengvas, daugelis sako, jog tai daugiau nei Introduction to Guitar. Būtų daug lengviau, jei pradėdamas jau mokėtum šį bei tą – atvirus akordus, bent dalį barre ir power akordų, alternate picking ir pan. Bet tikrai įmanoma jį pabaigti ir neturint jokios patirties, tiesa gali reikti skirti nemažai laiko praktikai ir tikrai reikia nusiteikimo, bei užsispyrimo.

Sėkmingai kursą pabaigusiais laikomi studentai, surinkę 70% ir daugiau – jie gauna baigimo pažymėjimus. Pasigirsiu, jog surinkau 100%, tiesa man pasirodė, kad vertintojai nebuvo labai griežti – turbūt visi suprato, kaip sudėtinga naujokui viską išmokti per tokį trumpą laiką. Sulaukdavau ne tik pastabų, bet ir smagių komentarų, pavyzdžiui sykį kolega parašė: “You rock!” – laimės buvo pilnos kelnės

Dar vienas svarbus dalykas kurso naudai – bent aš kartais tiesiog tingėdavau mokytis gamas ar tas pačias akordų sekas. Užsirašius į kursą tingėjimui neliko laiko – žinojau, kad jei nesipraktikuosiu – nespėsiu išmokti namų darbų, nebaigsiu kurso, o juk groti iš tiesų noriu. Tad pradėdavau groti, o paskui darėsi vis smagiau, kol galiausiai tinginio neliko ir aš ėmiau mėgautis net sunkiai įveikiamomis užduotimis

Balandžio 28 prasideda nauja kurso sesija, pirmyn! Jei kilo klausimų – klauskit komentaruose.

Įrašas Kaip pradėti groti gitara pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Kaip šypsotis? Labai paprasta, geriausia praktikuotis prieš veidrodį – reikia ištempti lūpų kampučius kiek galima plačiau į skirtingus šonus. Iki ausų!

Alus dešimt mėnesių kūdikiui. Negalima! Gerokai per jaunas

Ar Martynas bus laimingas? Tiksliai atsakyti negaliu, bet esu optimistė

Ar poliglotai mokosi gramatikos? Štai galėtų į šį klausimą atsakyti koks poliglotas, nes ir man įdomu. Kad ir kaip jie mokosi – faktas, kad daro tai daug geriau, nei aš

Aš turiu ką apsirengti. Ar esi mergina? Jei taip – ko gero būsi pirmoji. Gal pasidalintum savo paslaptimi – kaip tau pavyko?

Dantis bijo vilko. Tokios situacijos dar neteko girdėti. Žinau, kad būna – dantys bijo šalčio, karščio ar saldaus – tada juos gelia, bet kad bijotų vilko… Siūlau pasikonsultuoti su odontologu, gal jis žinos kaip spręsti šią problemą.

Kokios rūšies arbata tau labiausiai patinka? Sudėtingas klausimas Nuo nuotaikos priklauso, viena mėgstamiausių – Twinings Earl Grey. Bet mėgstu ir žalią, o žemuoginė iš Marks & Spencer – fantastinė.

Zuikio epitetas. Zuikiu dažniausiai kreipiamasi į mielą žmogų. Kitas labai populiarus šiltas kreipinys – katinas.

Pranuko megztinis. Hmm?..

Kaip pasakyti ispaniškai pasiilgau. Pasiilgti – extrañar. Pasiilgau tavęs – te extraño. Kitas variantas – hacer falta.

Ežiukų spalvos ir rūšys. Iš viso yra apie 16 ežių rūšių. Lietuvoje namie daugiausia auginamas Afrikos keturpirštis (African White-Bellied Hedgehog, African Pigmy Hedgehog; lot. Atelerix Albiventris). Internete radau, kad taip pat prie naminių rūšių priskiriamas Ilgaausis ežys ir Indiškasis ilgaausis. Kiek supratau naminiai ežiukai gali būti nuo visiškai balto (albinosai), iki tamsaus šokolado spalvos.

Epitetai apie žiogą. Žiogas smuikininkas, strakalas makalas, žaliaapsiaustis, muzikalusis, virtuoziškasis, šoklusis eee… nesugalvoju daugiau.

Filmai pagal Jodi Picoult knygas. Žinomiausias filmas, pastatytas pagal jos romaną yra My Sister‘s keeper. Čia yra daugiau.

Ieva dirba namie – tikra tiesa Dirbu ir esu patenkinta

Kodėl verta gyventi viežlybai? Čia kiekvienas pats sau turi atsakyti, kodėl verta. Ir ar verta Juokauju – verta, verta!

Tu nuostabi – ačiū Tu taip pat!

Išgyvenimo apyrankė – jas pina iš paracord‘o (parašiuto virvės), kuri yra ypatingai stipri. Maniškę nupynė bushcraft.lt.

Jei mergina turi humoro jausmą – mano manymu valio! Humoro jausmas gerai, kuo daugiau juoko, tuo daugiau vitaminų ir gerų emocijų visiems aplinkiniams.

Kaip išmokti dainuoti namie – galima pradėti repetuoti duše Dar siūlau susirasti dainavimo pamokų internete, profesionalai greičiausiai duos gerų patarimų ir mokytis bus lengviau.

Kaip kalbėtis su ekstravertais. Oi, kalbėtis su jais paprasta – tereikia truputį pakalbint, ir jie kalbės be paliovos. Sudėtingesnis klausimas būtų, kaip priversti ekstravertą tylėti ir klausytis

Įrašas Apie Martyną, ežius, poliglotus ir šypsojimąsi pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.

Jei kas pastebėjot – pastaruoju metu rašau retokai, o jei įdomu kodėl – todėl, kad įnikau į Courseros kursus. Šiuo metu laisvalaikį leidžiu štai taip:

Prasidėjo paskutinė „Introduction to Guitar“ – Berklio muzikos koledžo organizuojamo kurso savaitė. Jau ne kartą ir ne du norėjau tėkšt gitarą į grindis, bet ji vis dar sveika, o aš – nors ir labai pamažu, pramokstu muzikos teorijos ir grojimo. Ir užsiauginau ant pirštų kaliauses (angl. callouses), todėl galiu groti ir pusę dienos, jei reikia (o kartais reikia, nes namų darbai būna man sunkiai įkandami). Ir čia, žinokit, ne juokas – pradžioj jau po dvidešimties minučių pirštus siaubingai skauda, o laiku nesustojus vietoj kaliausių gali išdygt pūslės! Skaičiau, jog tas pirštų skausmas yra viena dažnesnių priežasčių dėl ko naujokai meta gitarą. Na, gerai, tiesą sakant, juokinga  

Dabar kaip tik yra mano skaitymo periodas – čia tokie nenusakomos trukmės, nenusakomu laiku užeinantys ir praeintantys momentai, kai pastoviai skaitau daug. Šiemet perskaičiau jau 6 knygas. Paskutinė buvo apie vaikinuką gitaros virtuozą iš Lietuvos: Benedict Wells „Paskutinė Beko vasara.“ Man visada smalsu paskaityti knygą, kur yra veikėjų lietuvių, ar aprašomos pažįstamos vietos, o dabar dar ta gitara buvo į temą.

O dabar tradiciškai – praėjusių metų populiariausių įrašų TOP 5:

• Palikit Vilniuj mikriukus! Tai populiariausia mano iliustracija iki šiol – ją publikavus blog‘e per kelias dienas apsilankė daugiau nei 2000 lankytojų.
• Neklauskit kuo dirbu – paklauskit ką mėgstu
• Apie nemigą ir hiperaktyvumą
• Apie mokslus internete – Coursera. Štai ji, mano laisvalaikio rijikė
• Eskizų bloknoto fobija. Beje, ją sėkmingai įveikiau, liko nepripiešti tik 3 puslapiai, ir jau turiu du naujus bloknotus.

Per metus blogą aplankė 24 418 lankytojų – šiek tiek mažiau, nei pernai, bet šiemet ir rašiau daug mažiau.

Kaip visada džiaugiuosi jūsų komentarais – šiuo metu jų jau yra 1144! Ačiū už nuomones, nuotaikas ir emocijas, kuriomis dalinatės!

Apibendrinant – šiemet neparašiau daug įrašų, bet blog’as liko skaitomas, tebeturi ištikimų skaitytojų būrelį, o aš kartais sugebu parašyti ir kokį rimtesnį straipsnį, šalia visokių pakrizenimų ir pajuokavimų. Tikiuosi ir toliau augsiu ir tobulėsiu, o sulaukusi ketverių vėl turėsiu ką papasakoti!

Ačiū, kad skaitote! Siunčiu kiekvienam po gabalą virtualaus torto ir plačią šypseną!

Jūsų, jau trimetis, Laimės Kūdikis su gitara

Įrašas Jau trys! Tam-tara-ram! pirmiau buvo paskelbtas Laimės kūdikis.