Jonas Jablonskis gimė Šakių rajone, Kubilėliuose, 1872-1881 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje, 1881-85 ir 1888 Maskvos universitete studijavo klasikinę filologiją. Universitete didelę įtaką turėjo prof. F. Fortunatovas ir prof. F. Koršas, kurie gerai mokėjo lietuvių kalbą ir rėmėsi jos pavyzdžiais paskaitose. Iki universiteto Jonas Jablonskis save laikė lenku, tautiškai jam apsispręsti, kaip ir Kudirkai, padėjo „Aušra“. Iki universiteto jis buvo mokęsis 7 kalbų, žinoma, ir lietuvių, bet mažiausiai. Lietuvių kalbos pamoka gimnazijoje įvykdavo tik vieną kartą per savaitę. Mokytojas paskaitydavo Valančiaus ar Daukanto knygelę ir tuo viskas pasibaigdavo; nei linksniuoti, nei asmenuoti mokiniams nereikėdavo, apie kokią lietuvių kalbos istoriją ar rašybos taisykles niekas neaiškino. Visa tai Jonas Jablonskis išvydo tik Maskvos universitete. Po mokslų jis dirbo labai įvairiose vietose (Latvijoje, Estijoje, Rusijoje), į Lietuvą grįžo tik po Spalio revoliucijos (po 1917 metų). Nuo 1922 m. Jablonskis buvo išrinktas Kauno universiteto profesoriumi. Jis buvo labai griežtas mokytojas ir dėstytojas, pro jo kontrolę neprasmukdavo nė vienas gerai nepasirengęs mokinys ar studentas.

J. Jablonskis daugiausia nusipelnė lietuvių bendrinės kalbos norminimui ir ugdymui. Savo kalbinę veiklą pradėjęs XIX a. pabaigoje, kai aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu formavosi bendrinė kalba, jis daug prisidėjo prie bendrinės kalbos tobulinimo, taisė įvairių raštų kalbą, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, straipsnius kalbos kultūros klausimais, 1899 m. pasirodė Jono Jablonskio ir Petro Avižonio (lietuvių gydytojas, domėjęsis lietuvių kalbos problemomis, artimai bendravęs su Jablonskiu) parengta „Lietuviška gramatikėlė“. 1901 m. Petro Kriaušaičio slapyvardžiu išspausdinama „Lietuviškos kalbos gramatika“, kurioje išdėstyta lietuvių bendrinės kalbos norminimo programa, galutinai įtvirtinta aukštaičių kauniškių tarmė kaip bendrinės kalbos pamatas. Šios gramatikos prakalboje Jonas Jablonskis rašė: „Ir žmonių kalbą suvartojant gramatikos tikslams, reikia būti atsargiam… Šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“. Bendrinės kalbos kūrimą Jonas Jablonskis suvokė taip: „Rašomosios kalbos tiesas visuomet įgyja kokia norint viena tarmė; kitos tarmės priduoda jai tik savo geriausius mažmožius, tuos grūdelius, kurie rašomoje tarmėje dėl kokios norint priežasties yra išnykę, nebe vartojami“, vadinasi, Jonas Jablonskis įsivaizdavo, kad rašomoji kalba yra savarankiška, išaugusi iš vienos tarmės ir vis nuo jos tolstanti su savo dėsniais kalbinė sistema.

1919 m. P. Kriaušaičio ir Rygiškių Jono slapyvardžiu išleidžiama „Lietuvių kalbos gramatika“, kuri buvo skirta aukštesniosioms mokslo įstaigoms ir lietuvių kalbos mokytojams. Tai buvo ir tebėra vienas geriausių ir išsamiausių lietuvių kalbos vadovėlių. Šios gramatikos rašybą Švietimo ministerija oficialiai patvirtino vartoti Lietuvos mokyklose ir įstaigose; daugumas jos terminų įsigalėjo kalbotyroje (skardusis ir duslusis priebalsiai, intarpas, linksnių pavadinimai, vienaskaita, daugiskaita, linksniuotė, laikų ir nuosakų pavadinimai, sakinio dalių – veiksnys, tarinys, papildinys, pažyminys – pavadinimai, pagrindinis ir šalutinis sakinys, kablelis, klaustukas. šauktukas ir t.t.).

Lietuvių kalbos mokslui ir praktikai labai reikšmingi Jablonskio sintaksės darbai: „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.). Šį darbą rašant Jablonskiu talkino J. Balčikonis, K. Būga, J. Šlapelis (lietuvių kalbininkas ir kultūros veikėjas). Jie prisidėjo prie medžiagos rinkimo ir vadovėlio rašybos (ypač ryški K. Būgos įtaka vadovėlio rašybai, nes sekdamas K. Būga po lūpinių p, b, m, v Jablonskio visur rašė j, pvz., bjaurus, gnybja, senobjų, davjau ir t.t.). Šiuo veikalu jis padarė pradžią iki tol beveik visiškai apleistam lietuvių kalbos sintaksės mokslui. „Linksniai ir prielinksniai“ išleidžiami 1928 m. Kadangi šis veikalas taip pat buvo daugiau praktinio, o ne mokslinio pobūdžio, kaip sakė pats Jablonskio, jis buvo skirtas pirmiausia laikraštininkams, rašytojams ir šiaip mūsų rašto žmonėms bei kalbos mokytojams, todėl jame buvo atsisakyta mėginimo lietuvių kalbos sintaksės dalykus gretinti su giminiškų kalbų analogiškais pavyzdžiais, nes toks gretinimas bendrinės kalbos normai nieko neduoda. Pavyzdžiai šiame darbe pateikiami ne tik iš bendrinės kalbos, bet ir iš įvairių tarmių, taip pat K. Donelaičio, A. Baranausko, V. Krėvės, J. Biliūno, A. Vienuolio kūrinių, A. Šleicherio ir A. Leskyno tautosakos rinkinių, taip pat iš periodikos; pasitaiko vienas kitas pavyzdys iš senųjų lietuvių kalbos raštų.

Nuo 1890 metų „Varpe“ ir kituose leidiniuose J. Jablonskio skelbė kalbos kultūros straipsnius, dažniausiai pavadintus „Kalbos dalykais“ (apie 150). Jis apvalė bendrinę kalbą nuo barbarizmų, nevykusių naujadarų, netaisyklingų sintaksinių konstrukcijų. Tačiau buvo labai atsargus. Jis nevarė iš lietuvių kalbos tokių svetimos kilmės žodžių, kurie lietuvių kalbai buvo reikalingi ir kuriems nebuvo pakaitų. Kai Lietuvoje atsirado kalbininkų, kurie klimatą siūlė keisti orove, literatūrą – raštuomene ir t.t., Jablonskio rašė: „Man, seniui, net galva ima suktis, beskaitant įvairius tų terminų rinkinius ar projektus… reiks, nuosekliai elgiantis, ir mūsų studentai netrukus moksniuotojais paversti… Susipraskime.“ Jis įdiegė daug iš liaudies kalbos paimtų ir savo paties sudarytų naujadarų: apyskaita, atvirukas, daugiklis, degtukas, deguonis, įspūdis, kaina, pažanga, pieštukas, teismas, vadovėlis, vaizduotė, praeitis, pirmadienis-sekmadienis, šviesuolis ir t.t.

Reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis yra nusipelnęs Lietuvių dialektologijai. Jis nepaliko didelių darbų, bet nuolat rinko įvairių tarmių žodžius, nurodydamas savo pastabas ir svarstymus. Savo gramatikose ir sintaksės darbuose pateikdavo jau apibendrintą medžiagą. Daugiausia yra tyrinėjęs šiaurės žemaičių tarmę (Alsėdžiai – Plungės raj., Žemaičių Kalvarija, Plateliai). Daug laiko čia jis rinko medžiagą, vaikščiojo po kaimus. Mokėjo išprovokuoti klausimais ir gauti reikiamą atsakymą. Norėdamas sužinoti veiksmažodžio važiuoti 3 asmens formą jis sakė: „aš važiuoju, tu važiuoji, o jis ką daro“. Išgirdo: „ons tuoks suskis, ons piests et“.

Taip pat reikia paminėti, kad Jonas Jablonskis su kitais autoriais parengė 2 dalių chrestomatiją „Vargo mokyklai“ (1916 m.) ir jos priedą „Mūsų žodynėlis“ (1918 m.), taip pat rašybos taisyklių rinkinį „Mūsų rašyba“ (1917 m.). J. Jablonskis buvo labai kuklus ir įvairiomis progomis mėgdavo pabrėžti, kad jis nėra mokslininkas ir kad jam rūpi tik kalbos praktikos dalykai: „Esu tik felčeris, nors yra žmonių, kurie mane ir ponu daktaru pavadina“. Tačiau rūpindamasis kalbos praktikos reikalais, jis padarė didelę paslaugą ir lietuvių kalbos mokslui, ypač sintaksei. O J. Balčikonio žodžiais tariant: „Jablonskis mūsų tautai yra vienas iš didžiausių vyrų, kurie kada buvo. Už nuopelnus, padarytus lietuvių kalbai, jis amžinai paliks tautos atminime. Kol mūsų kalba skambės tarp šios žemės giminių, tol ji, jo apvalyta nuo svetimų šiukšlių, išskaidrinta ir praturtinta naujais žodžiais, kartų kartoms skelbs jo vardą. Iš prastos kaimiečių susižinojimo priemonės, kuria buvo laikoma lietuvių kalba, jis beveik per pusę šimto metų nepaliaujamo darbo padarė ją tobulu minties įrankiu, tinkančiu vartoti visose kultūriškai organizuoto krašto gyvenimo srityse“.

___________________________

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Susiję įrašai:

• Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
• Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
• Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
• Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
• Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
• Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)
• Jacques Derrida: išorė ir vidus

Kaip vienas iš gabiausių klierikų, 1875 m. buvo pasiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją. Be teologinių dalykų, jis ten išmoko klasikinių kalbų. Grįžęs buvo paskirtas Kauno katedros vikaru ir dėstė Kauno kunigų seminarijoje. K. Jaunius po A. Baranausko septynerius metus dėstė seminarijoje ne tik lietuvių kalbą, bet ir lotynų ir kitus grynai kunigiškus mokslus. Tačiau Jaunius dėstė ir dirbo be sistemos. Per 7 metus jis nė karto lietuvių kalbos kurso nepradėjo iš pradžios ir nepabaigė iki galo. Vieniems pradėdavo nuo būdvardžio, kitiems – nuo veiksmažodžio – žodžiu, kalbėdavo apie tai, kas jam tuo metu labai rūpėdavo. Jis beveik nieko nerašydavo (baltojo lapo baimė), todėl pirmąją gramatiką „Lietuviškas kun. Jauniaus kalbamokslis“ 60 egzempliorių tiražu surinko J. Juškytė ir G. Petkevičaitė-Bitė ir 1897 m. Tartu studentai lietuviai ją išleido. Tai labai supykdė K. Jaunių, nes daug kartų perrašinėjant buvo atsiradę klaidų. Metus Kauno seminarijoje Jaunius vadino geriausiais: „Tai buvo geriausios mano gyvenimo dienos. Jaučiausi mylimas, naudingas ir pats labai mylėjau mokinius“. Jo mokinys T. Vaižgantas prisimena, kad Jaunius buvo visų mėgstamas ir „apgaubtas pagarbos ir nusistebėjimo aureole“.

Jaunius vakarais labai ilgai dirbdavo, todėl rytais pramiegodavo mišias. Tai nepatiko seminarijos vadovybei, kuri jį paskundė vyskupui, teigdama, kad K. Jaunius seminarijos tvarkos nepripažįstą, kad su svečiais alų vakarais geria ir balsiai kvatoja, mišias pramiega ir nesimeldžia. Kazimieras Jaunius atleidžiamas iš Kauno kunigų seminarijos ir išvyksta į Kazanę, kur paskiriamas Kazanės klebonu, ten tęsia lietuvių ir kitų kalbų tyrimus. Tačiau mirus carui Aleksandrui III vėl pramiega mišias (naktimis nemiega, nes  pakrikę nervai), jį apskundžia ir gresia didelė bausmė, bet geri pažįstami užtaria gubernatoriui ir K. Jaunius uždaromas į beprotnamį. Ta pati J. Juškytė jį parsiveža į Lietuvą ir slaugo, kol K. Jaunius atsigauna.

1899 m. M. Daukšos raštų spausdinimo reikalais K. Jaunius nuvyksta į Peterburgą ir draugų prikalbintas paskaito dvi paskaitas filologų draugijoje. Apie jas išspausdinamas straipsnis „Peterburgo žiniose“ ir Dvasinės akademijos rektorius pakviečia K. Jaunių skaityti paskaitų. Apie jo talentą yra išlikę Peterburgo klausytojų atsiliepimų: „Kad kunigas Jaunius pagaliau ištarė dixi, t.y. baigiau, tartum audra pasidarė. Prasidėjo toks delnų plojimas, kad negali nei apsakyti. Visi klausytojai sykiu ėmė garsiai kalbėti, išreikšdami savo džiaugsmą. Mūsų akademijoje yra paprotys niekada neploti delnais profesoriams už išguldymus. Nei papeikimo, nei pagyrimo profesoriams pas mus neišreiškia. Po kunigo Jauniaus prelekcijos visi užsimiršo ir nė nepajuto, kaip tą paprotį sulaužė. Nei prieš tai, nei paskui niekada nėra taip atsitikę“.

Palaipsniui Jauniaus sveikata vis blogėja, todėl jam priskiriamas sekretorius – K. Būga. Jis stengiasi užrašyti visas Kazimiero Jauniaus mokslo paslaptis. K. Būga iš naujo perrašo jo gramatiką, kuri pasirodo 1911 m. „Lietuvjų kalbos gramatika“, o 1916 metais pasirodo rusiškas jos vertimas. Šios gramatikos silpniausia grandis yra rašyba, kurią jis, kaip ir A. Baranauskas, grindė tarmių derinimo principu, todėl turėjo įsivesti net 10 naujų raidžių. Dėl rašybos sudėtingumo geriau naudotis rusišku K. Būgos vertimu. Pagrindiniai K. Jauniaus rašybos, kuri buvo susieta su kalbos istorija ir dialektologija, principai buvo šie: 1) Vietoj minkštumo ženklo i buvo rašoma j, pvz., gerju, keljame; 2) vietoj an, am, in, um rašė ąn, ąm, įn, ųm; 3) ą, ę rašė net ten, kur dabar yra trumpieji balsiai, kilę iš nosinių, pvz., šakoję; 4) n, m rašė dvejopai (indėti, nes turi ne visos tarmės, rąnka, nes turi visos tarmės; 5) dvejopas o, su taškeliu viršuje lietuviškuose žodžiuose, be taškelio nelietuviškuose žodžiuose; 6) labai sudėtingas buvo kirčiavimas: laužtinė priegaidė rodė tvirtapradę, dešininis kirčio ženklas – tvirtagalę ir trumpą skiemenį. Be abejonės, tokia sudėtinga rašyba negalėjo prigyti, ja buvo išspausdinta tik K. Jauniaus gramatika, K. Būgos „Aistiški studijai“ ir vienas kalendorius. Tačiau iš šios gramatikos prigijo kai kurie jo sukurti terminai: priegaidė, veiksmažodis, linksnis, kamienas, tačiau didesnė jų dalis neprigijo, ypač linksnių pavadinimai: vardinis, gimtinis, duotinis, apskųstinis, padarginis, vietolinksnis, šauktinis. Be to, gramatikoje K. Jaunius pasirodė kaip didelis grynos kalbos šalininkas. Jis keitė ne tik žinomus barbarizmus (dūšią, karūną, paną, svietą, traicę į  sielą, vainiką, mergaitę, pasaulį, trejybę), bet net vengė svetimų garsų f, ch, h, juos keitė lietuviškais ir siūlė tarti propesorius, kemija, onoraras ir pan. Ir nors Jaunius mažai rašė, didelė jo mokslų žinių dalis įsiliejo į Būgos raštus, kuriuose dažniausiai randami vietovardžiai yra Dusetos ir Kvėdarna.

Lietuvių kalbotyroje Kazimieras Jaunius pirmiausia minėtinas kaip tarmių tyrinėtojas. Jis susistemino lietuvių kalbos tarmes ir parengė 6 tarmių (Ukmergės, Kauno, Raseinių, Zarasų, Šiaulių, Panevėžio) aprašus, kuriuos išspausdino Kauno gubernijos statistikos komiteto leidžiamame metraštyje „Pametnaja knižka Kovenskoi gubernii“, ten taip pat paskelbė straipsnį apie lietuvių kalbos priegaidės. Panevėžio tarmės apraše jis suformulavo dėsnį, jog visi ilgieji balsiai, dvibalsiai ir sonoriniai dvigarsiai prieš pagrindinį kirtį turi tvirtagalę priegaidę, o visi šie garsai ar garsų junginiai, esantys skiemenyse, einančiuose po pagrindinio kirčio, turi tvirtapradę priegaidę. Su šiuo K. Jauniaus teiginiu iš esmės sutinka kiti lietuvių kalbos tyrinėtojai (Būga, Endzelynas, Laigonaitė). Jo gramatikoje buvo pateikta lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, kurią patobulino A. Salys. Ši klasifikacija paprastai vadinama tradicine. Tarmės buvo suskirstytos pagal šiuos požymius: 1) pagal nevienodą senųjų junginių tja, dja ir tjai, djai tarimą (Jaučiai, medžiai ir jaute, mede arba jautei, medei), 2) pagal o, ė tarimą (ėdėm, brolis ir jiediem, bruolis). Aukštaičius ir žemaičius, kurie buvo išskirti pagal šiuos minėtus du požymius, Jaunius skyrė į 3 patarmes: aukštaičiai vakariečiai (išlaiko an, am, en, en ir l minkštas), aukštaičiai viduriečiai (išlaiko an, am, en, em, l kietas), aukštaičiai rytiečiai (neišlaiko dvigarsių, l kietas); pietų vakariečiai (dėna, dona), šiaurės vakariečiai (dėina, douna), pietų rytiečiai (dina, duna).

Kazimieras Jaunius buvo pirmasis lietuvių kalbininkas, mėginęs plačiau tirti baltų ir finų kalbų santykius (Kalbininko K. Jauniaus rankraštinis palikimas: „Katalogas ir publikacijos“ / Parengė S. Skrodenis, 1972). Jis parašė lietuvių – estų etimologinį žodynėlį, lietuvių – suomių kalbų etimologinį žodynėlį ir baltiškos kilmės suomių skolinių žodynėlį. Visi jie tik rankraštiniai.

Kazimieras Jaunius buvo retų gabumų kalbininkas, puikiai mokėjęs daugelį senovės kalbų (sanskrito, hebrajų, lotynų, graikų), tačiau jam trūko geros lingvistinės mokyklos. Semantiškai artimus, bet gana skirtingus savo fonetika žodžius ir jų formas jis bandė išvesti iš vienos pagrindinės formos. Tokia klaidinga tyrinėjimo metodika jis buvo užkrėtęs iš pradžių ir savo mokinį K. Būgą („Aistiški studijai“), tačiau, kaip Būga rašė, „Kazimieras Jaunius buvo toksai mokytojas, kurs nuo savo mokinio neslėpė nė vienos mokslo tiesos.“

Įdomūs pasakojimai: 1) ožio šėrimas papirosais smalsuolių džiaugsmui, 2) Peterburge su geru pažįstamu anglikonų bažnyčios diakonu, kuris domėjosi filologija, bediskutuodami nuėjo pas dantistą, 3) turėjo auksinę širdį, todėl kiaurą kišenę (išmaldą išdalindavo per didelėmis monetomis), 4) buvo išsitepęs gomurį batų tepalu tirdamas garsus ir pan. J. Basanavičius apie Jaunių: „Jaunius iš tikrųjų, rodos, buvo sutvertas ydant taptų dvasios milžinu, o jei tokiu netapo – ne jo kaltybė. Vis dėlto ir ta šviesa, kurią jam buvo lemta neskaitlingais savo raštais įnešti į lietuvių kalbos tyrinėjimą, jam jau užtikrina geneališko tyrinėtojo vardą, kursai bus minėtas, iki lietuvių tauta ir kalba bus gyva“.

___________________________

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Susiję įrašai:

• Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
• Jonas Jablonskis
• Tarptautinių žodžių, kilusių iš graikų ir lotynų kalbų, pavyzdžiai
• Tarptautinių žodžių, kilusių iš vokiečių ir prancūzų kalbų, pavyzdžiai
• Tarptautinių žodžių, kilusių iš italų ir ispanų kalbų, pavyzdžiai
• Žurnalas „Naujoji Romuva“ 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
• Tarptautinių žodžių, kilusių iš anglų ir rusų kalbų, pavyzdžiai

Antanas Baranauskas Gimė Anykščiuose (1835-1902) valstiečių šeimoje. Senelis 1801 m. Anykščių inventoriuose-dar įrašytas Barono pavarde, vadinasi, priesaga – aus- pridėta vėliau. Iš pradžių baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą ir iki 1856 m. raštininkavo Vainute (Šilutės r.), Raseiniuose, Skuode ir Sedoje. 1856-58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Papildomai studijavo Miuncheno, Romos ir Leveno (Liuveno) universitetuose. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, o nuo 1897 m. buvo Seinių vyskupas.

Kalbotyra domėtis Baranauskas pradėjo mokydamasis Varniuose. Čia jis lenkiškai parašė rašinį „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Jame buvo raginama kaupti išlikusius autentiškus kalbos duomenis. Tai buvo savotiška tarmių tyrimo ir bendrinės kalbos kūrimo programa, kurią A. Baranauskas ėmėsi vėliau vykdyti. Susidomėjimas kalbotyra ypač išaugo studijuojant Peterburge. Tada Antanas Baranauskas jau kėlė tokius uždavinius: „Norint ištobulinti lietuvių kalbą, reikia ištirti kiekvienos parapijos, net kiekvieno kaimo kalbą, palyginti visas tarmes, nustatyti jų skirtumus ir atrinkti iš jų visa, kas reikalinga, pirmiausia žiūrint kalbos prigimties ir išsireiškimo lengvumo, aiškumo. Kiekvienas klebonas turėtų laisvu nuo tarnybos metu rašyti pastabas apie savo parapijos kalbą. Ilgainiui pilnas tokių pastabų rinkinys padėtų lietuvių kalbos tyrinėtojams, kurie iš parengtos medžiagos galėtų parašyti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką ir kitas knygas apie lietuvių kalbos taisykles ir normas“.

Dėstymo reikalams Antanas Baranauskas 1870 m. buvo išvertęs A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ne visur būdamas ja patenkintas 1875-78 m. pats parašė gramatiką, kurią dedikavo savo klausytojams (tuo metu Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė lietuvių kalbą). J. B. de Kurtenė (Janas Boduenas de Kurtenė) siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau Antanas Baranauskas vengdamas konflikto su caro valdžia nepasinaudojo siūlymu. Be Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus šią gramatiką 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika (kunigas, visuomenės veikėjas) „Kalbomokslis letuiszkos kalbos“. Moksliniu atžvilgiu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku suprasti dėl neįprastų terminų (gimtlankis – naudininkas, skundlankis – galininkas, stiebimas – laipsniavimas, mazgybalsis – jungiamasis balsis ir t.t.). Tačiau prigijo tokie sukurti Baranausko terminai: tarmė, rašyba, sakinys. Čia buvo paskelbtos ir savotiškos A. Baranausko pažiūros į bendrinę kalbą. Tai vadinamoji žodžiūgo teorija, kurios esmė tokia: sunorminti reikia tik rašybą, o skaito tegul kiekvienas savo tarme, pvz., důna. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai buvo tokie: 1) kiekvienoje kalboje yra du elementai bendrasis (kalboje einantis nuo pat jos pradžios ir išliekantis visose jos fazėse, tai šaknys, kamienai ir bendrieji darybos dėsniai) ir dalinis (tai kuo tarmės ar šnektos viena nuo kitos skiriasi, pvz., pilna ar sutrumpėjusi galūnė, kirčio perkėlimas ir pan.) 2)  lietuvių rašomajai kalbai reikia nustatyti bendrąsias lytis, atsižvelgiant į visas tarmes, nes „visos tarmės yra kaip ir šakos vieno medžio“, 3) bendrosios žodžiūginės lytys surandamos lyginant tarmes. Šitokia A. Baranausko teorija buvo paini ir nepraktiška, todėl jis laiške Hugo Vėberiui skundėsi, kad mokiniai šios teorijos gerai neišmano. Iš Baranausko mokinių, ne tik perėmusių mokytojo teoriją, bet ir mėginusių ją labiau konkretizuoti, buvo K. Jaunius. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir juos siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui (1832-1904), kuris lietuvių kalba susidomėjo kaip seniausia iš gyvųjų ir artimiausia sanskritui, jis mokėjo lietuviškai, prenumeravo „Aušrą“ buvo ištisai nurašęs S. Daukanto „Būdą“ (H. Vėberis ilgą laiką dirbo Veimaro gimnazijos mokytoju, o vėliau buvo Eizenacho gimnazijos direktorius). Su Vėberiu A. Baranauskas susirašinėjo net 23 metus, parašė apie 100 laiškų, kuriuose aiškino įvairius filologinius klausimus, taip pat jam siuntė savo poetinius kūrinius, liaudies dainas, patarles, tarminius pasakų tekstus, kaimo poetų eiles. A. Baranausko laiškų pagrindu H. Vėberis parengė ir išleido knygą „Ostlitauische Texte“ („Lietuvių rytiečių tekstai“), kurioje buvo paskelbta A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ tarminiu ir sunormintos kalbos bei rašybos tekstais.

Su H. Vėberiu Baranauskas dalijosi ir savo matematiniais rūpesčiais. Laiškuose jis sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas. Be to, įsigalėjo jo vartojami tarptautiniai terminai punktas, linija, kvadratas, kubas. Save, kaip matematiką, Baranauskas vertino labai autoironiškai: „Keleri metai visai užleidau gramatikos dirvą ir įstrigau, tiksliau, pasinėriau matematikon, kaip ne specialistas, bet diletantas, savamokslis be taisyklių ir nurodymų, nežinodamas bendrai priimtų formulių“. Po Vėberio mirties jo rankraštinis palikimas buvo perduotas Leipcigo universiteto Indoeuropeistikos institutui. A. Leskynas, beveik visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį skaitęs lietuvių kalbos kursą, šią medžiagą įvertino kaip ypač vertingą lietuvių akcentologijai bei dialektologijai. 1920-1922 m. A. Leskyno mokinys įžymus baltistas F. Špechtas Leipcige išspausdino 2 tomų veikalą „Litauische Mundarten  („Lietuvių tarmės“). I tome buvo pateikti tarminiai tekstai, o II – gramatinis jų nagrinėjimas ir žodynėlis, kurį sudarė F. Špechtas remdamasis A. Baranausko prierašais.

1898 m. SanktPerburgo Mokslų Akademija išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę ide lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais. Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemaičiai), Zr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis vakarų aukštaičių kauniškių), RIž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškių didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai ( vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – rytiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniškiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nėra vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai. Iš visų tarmių Antanas Baranauskas labiausiai žavėjosi Dzūkų tarme. Jis net žadėjo leisti dzūkišką laikraštį. Kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir tuo piktino visus žmones. Dabartinė Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacija iš tiesų remiasi A. Baranausko klasifikacija.

Daug ginčų iki šiol tebekelia Antano Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. Minėtame veikale jis išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaides. Tai morų teorija, kurios esmė tokia: lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvo trijų ilgumų: trumpieji -1 mora, pusilgiai -2 moros ir ilgieji -3 moros. Iš pradžių ši teorija buvo labai sukritikuota (K. Būga, J. Gerulis, Pr. Skardžius, A. Salys), tačiau dabar jau žiūrima kitaip, nes Baranausko kelti teiginiai sutampa su tokių tyrinėtojų, kaip N. Trubeckojus (tai rusų kalbininkas, literatūrologas, gyvenęs 1890 – 1935 metais. Jis dalyvavo Maskvos lingvistinio būrelio veikloje, buvo struktūrinės kalbotyros pradininkas. Sukūrė fonologijos teoriją.), L. Jelmslevas, teiginiais.

Amžininkų liudijimu, Antanas Baranauskas buvo prastas pedagogas, nes jam buvo būdingi mokslininko tyrinėtojo bruožai. Žymiausias jo mokinys – K. Jaunius, tačiau, paties Baranausko žodžiais, tai buvo toks mokinys, kuris aklai netiki savo mokytoju.

____________________________

Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą

Susiję įrašai:

• Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
• Jonas Jablonskis
• Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
• Džiaugsmo ir pykčio metaforos lietuvių kalboje (1)
• Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
• Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
• Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)

Sudarant tvarkaraštį yra siūloma vadovautis aštuoniais svarbiausiai punktais:
1. Pirmiausia reiktų nepamiršti ugdymo plano, t.y., neviršyti savaitinio pamokų skaičiaus, kiekvienai disciplinai skirti tiek valandų, kiek nurodyta ugdymo plane.

2. Kaitalioti sunkius ir lengvus dalykus. Higienos tyrimais nustatyta, kad sunkūs dalykai mokiniui yra matematika, fizika, chemija, kalbų disciplinos, taip pat naujos, pirmus netus dėstomos, disciplinos.

3. Kaityti pamokas pagal profilį. Ypač svarbu pamokas, reikalaujančio įtempto protinio darbo (fizika, matematika, chemija, kalbos) kaitalioti su pamokomis, turinčių fizinio darbo elementų (darbais, kūno kultūra, muzika, piešimu, choreografija).

4. Nevertėtų planuoti iš eilės vienos disciplinos dviejų pamokų. Fiziologiniai tyrimai rodo, kad vienodas ilgalaikis dirgiklis greičiau vargina mokinius, ir antrą pamoką jie būna nelabai darbingi. Išimtis yra tik darbų pamokos, kai kurių disciplinų laboratoriniai, kontroliniai darbai. Dėl tos pačios priežasties neskirti greta dviejų ir daugiau panašaus profilio pamokų (pavyzdžiui, lietuvių, rusų, užsienio kalbų).

5. Sudarant pamokų tvarkaraštį, atsižvelgti į mokinių amžių. Nustatyta, kad žemesnių klasių mokinių darbingumas sumažėja trečios pamokos gale, o viduriniųjų ir aukštesniųjų – per ketvirtą ir penktą pamoką. Žemesnių klasių mokiniai darbingiausi yra per pirmą ir antrą, o kitų – antrą ir trečią pamoką. Todėl, kol moksleiviai optimaliai darbingi, rekomenduojama dėstyti sunkius dalykus. Su pasaulėžiūra susiję dalykai (religija, politologija, etika, istorija, literatūra) geriausiai tinka pirmajai pamokai. Jie sukuria tam tikrą nuotaiką, kuri naudinga mokantis kitų dalykų.

6. Tinkamai išdėstyti ne tik dienos, bet ir savaitės pamokas: jeigu savaitėje yra keletas tos pačios disciplinos pamokų, išdėstyti jas kas antrą ar trečią dieną; pageidautina tos pačios disciplinos pamokoms atskiromis dienomis neskirti tų pačių valandų.

7. Mokinių darbingumas atskiromis savaitės dienomis skirtingas. Žemesnėse klasėse aukštas darbingumas būna antradieniais ir trečiadieniais per pirmą ir antrą pamokas bei ketvirtadieniais – per antrą pamoką, o aukštesnėse klasėse – antradieniais ir trečiadieniais – per pirmąsias tris pamokas, pirmadieniais ir ketvirtadieniais – per antrą ir trečią pamokas. Tolesnis moksleivių darbingumas priklauso nuo to, ar jis stabilizuojamas. Kai moksleivių darbingumas pradeda mažėti ir atsiranda nuovargio požymių, būtina ieškoti darbingumą keliančių ir nuovargį mažinančių priemonių. Tokia priemonė gali būti protinį darbingumą stabilizuojanti pamoka. Tai pamokos, kurios pamokų tvarkaraštyje įrašomos po didelio darbingumo zonos pamokų ir atlieka protinio darbingumo stabilizavimo funkciją, kai jis pradeda mažėti. Tokios pamokos yra kūno kultūros, darbelių, piešimo, muzikos choreografijos ar kitos panašaus pobūdžio pamokos. Sudėtingiems mokymo dalykams būtina skirti darbingiausią laiką.

8. Netikslinga skirti kūno kultūros pirmos ir paskutinės pamokų, nes šios pamokos, kaip ir darbai, muzika, piešimas, choreografija, atlieka protinio darbingumo stabilizavimo funkciją, kai jis pradeda mažėti. Darbingumą stabilizuoti galima ir neatsižvelgiant į pamokos pobūdi, o organizuojant mokymo(si) procesą taip, kad prieš pamoką susikaupęs nuovargis ne didėtų, o mažėtų.

Sėkmės kūrybiniame procese.

Susiję įrašai:

• Mokyklos koncepcija, mokyklos nuostatai, ugdymo planas
• Pamokos analizės planas (III dalis)
• Pamokos analizė – pavyzdys (III dalis)
• Dalyvio reikšmė, gramatiniai požymiai – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
• Veikiamosios rūšies dalyvių linksniavimas ir rašyba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
• Neveikiamosios rūšies dalyvių laikai ir daryba – 7 klasės lietuvių kalbos pamoka
• Pamokos analizės planas (I dalis)

◊   ◊   ◊

Emigracijos tema Lietuvai niekada nebuvo svetima, jau XX a. pr. Krėvė parašė apsakymą pavadinimu „Vis toji Amerika, kad ji prasmegtų“, Lazdynų Pelėda apysakose „Klajūnas“, „Vanka“ vaizdavo emigraciją kaip viską žlugdantį, atimantį vertybes reiškinį. O kaip emigracijos tema vaizduojama šiuolaikinėje literatūroje? Kas yra emigracija XXI a. pradžioje?

Emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių, t.y. emigracija, išeivija, egzilis, diaspora. Išeivija dažniau vadinami pokario laikų išeiviai, o tikrieji emigrantai suvokiami kaip pastaruosius dešimtmečius emigravę, dėl ekonominių tikslų.

XX a. literatūroje dar matome stiprų tautiškumo, prarastos tėvynės motyvą literatūroje, sakralizuotą agrarinę kultūrą, žmogus dar tapatina save su gimtąja kalba ir savo kraštu. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūra vis plačiau įsijungia į pasaulinį kultūros procesą.

Emigracijos tema XXI a. pr. literatūroje vaizduojama ypač nyki, dramatiška. Čia susijungia skirtingos kultūros, pasaulėžiūra. A. Šileikos romane „Bronzinė moteris“ pasakojama apie kaimo vaikino Tomo Stumbro ieškojimus Paryžiuje. Tomas Stumbras emigracijoje pirmiausia siekia išsilaisvinti iš lietuviškos kultūros, jis gėdijasi savo aistros lietuviškiems Dievams ir siekia jos atsikratyti, tačiau paradoksas: būtent sugrįžimas į lietuvišką kultūrą, jos suliejimas su tarptautiniais meno standartais suteikia jam taip lauktą progą išgarsėti. Tačiau romanas baigiasi tragiškai, autorius parodo jog emigrantas – žmogus be vietos, Tomas apkaltinamas žmogžudyste ir jam nieko nelieka tik bėgti, nes Paryžiuje jo niekas neapgins.

Dar vienas tragiškai pasibaigęs XXI a. pr. romanas emigracijos tema- B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Pati rašytoja ne emigrantė, tačiau bando rašyti emigracijos tema. Emigracija čia įsukama į buitiškumą, suvokiama kaip socialinė dabarties aktualija. Kai kurie šią knygą vadina ir emigracijos gidu. Tarp „baltų užtrauktukų“ t.y. amerikiečių šypsenų, vaizduojama sunki emigrantų dalia – svajonių šaly, kur pagrindinė herojė, kovodama su vėžiu, pati juo suserga ir jos sūnus apkaltinamas žmogžudyste. Romanas įdomus ir keistas tuo, jog čia su išgalvotais personažais gyvena realūs asmenys Liūnė Sutema, Alė Santarvienė. Galbūt žurnalistinis romano tipas autorei padeda atspindėti judrią dabarties tikrovę, emigracinę realybę, kurioje ir dominuoja buitiškumas.

B. Jonuškaitė, A. Šileika dar rodo tradicinį požiūrį į emigraciją, sunkią emigranto dalią. Vis dar daug dėmesio skiriama buitiškumui, dominuojančioms socialinėms problemoms bei darbiniams rūpesčiams. Kitoks žvilgsnis į emigraciją man pasirodė A. Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“. Autorė tyrinėja „svetimo“ situaciją Paryžiuje. Autorė nesivelia vien į buitiškumą, ji bando perteikti tai, kas vyksta žmonių sielose, emigranto gyvenimo dvasią, bandymą prisitaikyti ir atrasti save. Prastai jaučiasi knygoje ne tik pagrindinė herojė, multikultūrinėje visuomenėje sunku prisitaikyti ir kitiems knygos herojams. Multikultūriniame Paryžiuje regime skirtingas kalbas, religijas, elgesio modelius, skirtingų valstybių atstovus,  tai ir formuoja skirtingumo, kitoniškumo efektą knygoje. Visi skirtumai – kalbiniai, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai knygoje vaidina labai svarbų vaidmenį santykyje su išoriniu pasauliu ir pačiu savimi. Emigracija čia ne visada yra veiksmas, ji gali būti suvokiama ir kaip savijauta.

Emigracijos temą tyrinėti galime remdamiesi ir  literatūros aksiologijos teorija, tačiau šiuolaikinė literatūros aksiologija yra labai subjektyvi. XX a. kūriniuose emigracijos tema dominuoja rūpestis dėl savos kultūros, tradicijų nuvertinimo, apskritai – tautiškumo. XX a. rašytojai literatūroje sukūrė jiems svarbią vertybių sistemą, deja, šiandieninėje prozoje emigracijos tema, jaučiama vertybių krizė, hierarchinė vertybių sumaištis. Tautinis charakteris, kaimo tradicija, nacionalinės kultūros vertybės lieka XX a. Šiandieninėje literatūroje emigracijos tema regime, pirmiausia, žmogų – individą, kuris bando prisitaikyti visuotinėje globalizacijoje.  XXI a. literatūroje emigracijos tema jau nerandame  apibrėžtų pasaulio vertybių. Šiuolaikinei literatūrai emigracijos tema svarbi dekonstrukcija, ji siekia suardyti, sugriauti dabartinius mitus apie emigraciją, perteikti nepagražintą emigranto realybę.

___________________________

Straipsnio autorė A. Šulinskienė

Susiję įrašai:

• Populiarioji literatūra. Meilės romanas
• Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (2 dalis)
• Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje
• Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoje (I dalis)
• Mitologijos ir literatūros bendrybės
• Jacques Derrida: pleištas
• Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)

Peliūzės gyvenimas yra pasakojamas iš tėvo pozicijos ir tai daroma trisdešimt vakarų. Apysaka parašyta rolėmis. Tokia forma yra patogi pasakojamajai medžiagai įterpti. Kūrinyje yra geografinių ir navigacijos terminų, miškų ir upių pavadinimų. Pagrindinis motyvas – kelionė. Kelionė – tai patirties kelias, vertybė. Rubinaitis Peliūzė, būdamas septyniolikos metų, prioritetus teikiantis dykinėjimui bei tingėjimui mokytis ir dirbti, iškeliauja į pasaulį. Bet kelionė be tėvų sutikimo ir palaiminimo yra nesėkminga – svetima erdvė nesaugi ir pilna išbandymų. Nuotykių troškimas, noras pažinti pasaulį – tai Peliūzės vertybės. Nuotykiai kūrinyje atlieka patyrimo – auklėjimo funkciją. Kelionės metu įvyksta pagrindinio veikėjo kitimo procesas: pereinama iš neišmanymo į pažinimą, kuris įgyjamas komunikuojant su kitais, perduodant patirtį, pamokant. Didaktinės prozos tradicijoje tai itin aktualu. Apysakos pabaigoje Rubinaitis Peliūzė į namus grįžta kaip Šventojo Rašto sūnus palaidūnas, tačiau etiškai rimtas, subrendęs vyras, kelionės dėka įsitikinęs tradicinių krikščioniškųjų vertybių nenuginčijamumu.

Be didaktinių apysakų pasirodo ir didaktiniai apsakymai. M. Valančius 1864 m. išleidžia „Vaikų knygelę“, kurioje naudoja pasakojimo būdą be atviro aiškiai matomo pasakojimo. Tai septyniolika apsakymų vaikams, kuriuos Motiejaus Valančius vadina pasakomis. Juose išryškinamos teigiamos ir neigiamos veikėjų savybės. Personažai dar neveikia pagal savo charakterio raidos logiką, savarankiškai nemąsto, bet yra ydų arba dorybių iliustratoriai:

• autorius naudojosi liaudies pasakų ir pasakėčių motyvais („Mikė Melagėlis“);
• perpasakojo kalendoriuose buvusius sentimentalius didaktinius vaizdelius;
• sulietuvino vokiečių rašytojų apsakymus;
• siužetus paėmė iš lietuviško kaimo aplinkos.

Siužetai neturi aiškios užuomazgos, kulminacijos, atomazgos. Smalsumą kelia komiškos ar net ironiškos situacijos. Valančiaus pasakojimui būdinga įvykių, situacijų, atskirų vaizdelių, portretų, komentarų, informacinių elementų derinys. M. Valančius laikomas pirmuoju rašytoju, sukūrusiu nemaža įvairių vaikų tipų. Jo vaizduojami vaikai gražūs ir negražūs, tvarkingi ir kūtvėlos, tylūs ir rėksniai, pavaizduoti veikėjai yra teigiami ir neigiami:

• schematiškai pavaizduoti vaikai (geroji Onelė, Nedora Marė, dievo baimingasis vaikelis);
• realistiškai pavaizduoti personažai (Mikė Melagėlis).

Valančius sukūrė pirmuosius realistinius vaikų portretus, kurie yra veikėjų vertinimo priemonė. Autorius mėgo dialogus, kūrė roles, savo apsakymais mokė doros ir darbštumo, barė apsileidėlius, tinginius, diegė norą mokytis, ugdė pasididžiavimą tautos praeitimi, papročiais.

Didaktiniai eilėraščiai. Eiliuoto feljetono lietuvių literatūroje pradininkas Kajetonas Aleknavičius, vienas pirmųjų pradėjo rašyti eilėraščius vaikams. 1861 m. parašė „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“. Ne visa knygelė skirta vaikams, tik kai kurie eilėraščiai. Poezija liaudiško pasaulėvaizdžio, joje gausu kaimo buities realijų, pamokymai sakomi gyva sąmojinga žmonių šneka, vartojami tautosakiniai poetizmai. Aleknavičiui poezijoje labiausiai rūpėjo didaktiniai tikslai: kaip elgtis, kaip klausyti. Jis to moko linksmai juokaudamas, kartais pasišaipydamas. Vienas iš jo tikslų – teikti skaitytojui malonumą. Į vaikų literatūrą autorius pirmasis įvedė komiškas situacijas, į tekstus įtraukė smulkiosios tautosakos žanrų, žaidybine situacija paremtas skatinimas mokytis.

Antanas Baranauskas apie 1851 m. parašė „Mažų dienų atsiminimus“ – eilėraščius vaikams.  Jo meninis pasaulis remiasi realybe, kurioje nemažai komiškų situacijų.

Pirmasis suteikęs vaikų eilėraščiams folklorinį skambesį – K. Sakalauskas – Vanagėlis. Jis pasitelkė iš tautosakos onomatopėjas, įvedė liepiamosios nuosakos veiksmažodžius. Tačiau Vanagėlio eilėraščiai išliko skambūs, dinamiški ir nuotaikingi.

Prie visų reiktų minėti ir Mantą Grigonį bei jo eilėraščių rinkinį tik vaikams „Kvietkelis“ (1913 m.). Jo eilėraščiuose vaikai ne tik atlieka darbus, bet ir žaidžia įvairius žaidimus. Žaidimas – svarbiausia vaiko prigimtinė būsena. Jo poezijai būdingi gamtos ir gimtojo krašto motyvai, dorovinė tematika, sklandus eiliavimas, giedra nuotaika. Į eilėraštį Grigonis mėgo įkomponuoti ir priedainį. Eilėraščio pasaulis antropomorfizuotas, lyrinis subjektas smalsus ir viskuo besidomintis.

____________________________

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Susiję įrašai:

• Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
• Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
• Vaikų literatūros specifika
• Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
• Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
• Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
• Svarbiausi prozos teksto elementai

Tam tikrų užuominų randama (1595 m.) M. Daukšos ir M. Petkevičiaus (1598 m.) katekizmuose.

Atskiri vaikų prozos elementai rutuliojasi jau specialiai vaikams skirtuose katekizmuose ir elementoriuose (1653 m. bei 1680 m.). Šiuose kūriniuose grožinės literatūros elementų nedaug, vyrauja pamokymai, liepiama klausyti tėvų, o rykštė laikoma vienintele auklėjimo priemone.

Svarbus 1763 m. išleistas elementorius „Mokslas skaitymą rašto lenkiško dėl mažų vaikelių“. Čia pirmą kartą išskiriamos trys skaitytojų grupės: maži, mažiausi ir didieji. Šiame elementoriuje surašyta abėcėlė, skaičiai, malda, pamokymai bei eilėraštis vaikams. Tekstai pateikiami ir lietuvių, ir lenkų kalba. Pažymėtina tai, kad išspausdintas iš lenkų kalbos išverstas metodinis auklėjimo veikalas „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“:

„Rykštė dvasia šventa vaikelius mušt rodij.
Rykštė tačiau sveikatos neužvodij.
Rykštė pavaro razumą ing galvą,
Moko poterių ir piktos kalbos gina.
Rykštė tėvams paslušnus daro,
Ožį išvaro, o lotynų moko.
Rykštė nors muša – neslaužys kaulų,
Vaikelius nuturi nuog visokios zlasties.
Rykštė, kad vaikelį motina plaka,
Išgelbės tikrai dūšią jo iš peklos.
Rykštė išmoko ir užsidirbti duonos,
Rykštė vaikelius pavaro ing dangų.
Rykštė visokios cnatos yra mokytoja,
Rykštė ir iš piktų vaikų gerais daro.
Motina kada rykštės ant vaiko gailės,
Virvę ant kaklo jam tada gatavoja.
Pašlovink, Dieve, mokytojus ir tas motinas,
Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius.
Pašlovink, Dieve, ir tuos miškus,
Kur rykštės auga kaip ant ilgiausio čėso.
Ant mažo gera yra rykštė beržinė,
O vyresniems botagas arba vytis ąžuolinė,
Žvaigždė vaikams tą kalėdaitį duod,
Dėl to gi jus už tai tegul niekas nebaud.“

XVIII a. Lietuvos ekonomika, politika ir kultūra buvo labai nusmukusios, kraštą naikino karai, badas, maras. Katalikybė nugalėjo protestantizmą, daugelis mokyklų perėjo į Jėzuitų rankas, o šie nelabai rūpinosi lietuvių kalbos mokymu. Liaudies švietimas jiems terūpėjo tiek, kiek galėjo padėti platinti katalikybę. Lietuvių kalba laikyta prasčiokų kalba, tad oficiali kalba buvo lotynų arba lenkų.

Taigi, grįžtant prie eilėraščio, minėtina, kad autorius nėra žinomas, manoma, kad pats eilėraštis tėra atpasakotas ar verstas pažodžiui. Eilėraštis sudėtas iš 24 eilučių, nėra sklandus, nedarnaus rimo, eiliavimas atrodo dirbtinis ir primena prozą. Atsižvelgiant į viduramžių pedagogikos reikalavimus, jame atsispindi ano meto mokymo ir auklėjimo privalumai, t.y., šlovinama rykštė. Bendrąja prasme į šį eilėraštį reikėtų žvelgti kaip į pirmąjį didaktinį, pasaulietinio turinio eilėraštį.

Įvairesni vaikų literatūros šaltiniai susiformavo XIX a. pirmoje pusėje. Svarbūs K. Nezabitausko, K. Aleksandravičiaus, S. Daukanto elementoriai. Šie autoriai bandė atsižvelgti į vaikų mokymo savitumą, konkretumą, vaikų skaitymo knygas jie bandė atskirti nuo religinio turinio raštų. Pasirodo pasakėčių leidiniai.

S. Daukantas 1846 m. išleidžia „Pasakas Fedro“, 1851 m. Antanas Tatarė išleidžia pasakėčių knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“. Pasakėčių autoriai suvokė, kad gali sudominti vaikus trumpais įvykiais, kurie primena pasaką. Pasakėčios buvo verstos, perkurtos, originalios, tačiau prigijo skaitinių knygose, nes turinys nesudėtingas, kalba liaudiška, personažai gyvi, pamokymai išreikšti per situacijas ir dialogus.

____________________________

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Susiję įrašai:

• Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
• Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
• Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
• Vaikų literatūros specifika
• Eilėdarų rūšys (2)
• Šatrijos Ragana „Sename dvare“. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)
• Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)

Ją būtų galima skirstyti į dvi dalis: gyvenimas iki susitikimo su Troter ir gyvenimas su Troter. Iki atvykimo pas šią moteriškę apie Gilės gyvenimą skaitytojas sužino tik iš nuotrupų: per tris metus mergaitė pakeitė tris šeimas. Gilė yra atžagari, stipri, nepriklausoma, akiplėša bei storžievė (tik iš pirmo žvilgsnio) ir tai regis yra visai pateisinama – ji nenori prie nieko prisirišti, nes gali greit visko netekti. Su savimi Gilė nuolat turi mamos nuotrauką ir visada tiki, kad sulauks laimingos pabaigos, kai vieną dieną pasirodys jos mama ir ją pasiims. Vienišumas ją paverčia smarkuole ar net pabaisa. Gilė mano esanti nepaprastai išradinga ir gudri, įsitikinusi, kad kiekvieną sugebėtų lengvai apgauti, kad jai nė vienas nereikalingas ir į visus nusispjauti. Tačiau skaitytojas iš karto pajunta, kaip lengvai Gilė yra pažeidžiama ir kaip greitai ji prisiriša prie Troter (antroji knygos dalis) prie bejėgio įbrolio ir aklojo kaimyno. Pamažu storulė Troter, protiškai atsilikęs mažylis ir keistuolis invalidas tampa Gilei artimesni už gimines, tad pasirodžius mamai, kai jau Gilė visai to nesitiki, įvyksta persilaužimas – mamos paveikslą sugriauna karti tiesa, iškyla pasirinkimo dilema.

„Smarkuolė Gilė Hopkins“ atskleidžia nereikalingo vaiko išgyvenimus, žavi charakteriu, knyga parodoma, kaip paauglišką atšiaurumą ir užsispyrimą nugali tikra ir gili suaugusiojo žmogaus meilė. Už šią knygą autorė taip pat apdovanota Nacionaline knygų premija.
Iš viso K. Paterson yra sukūrusi daugiau kaip 12 apysakų bei romanų, išleidusi 2 apysakų rinkinius, keletą paveikslėlių knygų.

Antiherojaus vaizdavimo tradicija šiandien ryški visoje vaikų literatūroje. Ryškiausias to pavyzdys danų rašytojo Bjarne’s Reuterio knyga „Busterio pasaulis“ apie „kitokį“, nepritampantį aplinkoje ir nesuprastą vienišą vaiką.

Pagrindinis herojus – maždaug 11–13 metų paauglys, į visas puses styrančiais plaukais, per didele burna. Jo kojinės – raudonais, geltonais, žaliais, mėlynais ir juodais dryžiais, kelnės iki pusės blauzdų, marškiniai su Havajų motyvais, berniukas nuolat nešioja kepurę. Galima tik pridurti, kad herojus neatitinka suaugusiųjų stereotipų, todėl meniškos sielos Busteris daugumos stereotipiškai mąstančių mokytojų lieka nesuprastas ir pirmiausia jis yra nevykėlis, netinkamas nė gatvėms šluoti.

Berniukas Busteris kilęs iš neturtingos šeimos, tarp bendraamžių jis yra atstumtasis ir vienišius. Busteris nepritampa dėl kitų priežasčių – vaikams jis atrodo nelaimėlis. Jis vis atsiduria ne vietoje ir ne laiku, jis kur nors užkliūva, nuvirsta, netyčia įspiria, jam ir mokslai nesiseka, jis vėluoja į pamokas.

Tačiau Busteris daug kuo domisi. Jis kovoja už save rodydamas fokusus ir elgdamasis kitaip, nei visi vaikai. Vienas bendraamžis Kurtas, storulis iš gretimos klasės, kuris irgi visada vaikštinėja vienas, Busteriui yra palankus, nes ir jis dėl kitokios savo išvaizdos yra atstumtasis.

Bendraamžių patyčias atsveria šilti ir nuoširdūs brolio ir sesers santykiai. Busteris, pats būdamas atstumtasis, atjaučia ir seserį Ingeborgą, kuri dėl savo raišumo taip pat yra kitokia. Pilnavertiškumo jausmą, pasitikėjimą savimi, berniukui grąžina ir surastas darbas pieninėje.

Kaip ir Katherinos Paterson knygose, taip ir šioje esama skaudžios mirties. Busterį sukrečia Ponios Larsen mirtis. Tik su ja viena jis galėdavo kalbėtis įvairiausiomis temomis, rodyti jai fokusus ir linksminti savo pokštais, ir ji berniuką suprato. Susidūręs su jam artimo žmogaus mirtimi, Busteris surimtėja ir suauga. Įvykusį lūžį rodo ir pasikeitęs berniuko elgesys.

Busterio paveikslas nepaprastai spalvingas, komiškai įtaigus,psichologiškas ir dvasiškai gilus. Svarbiausia, kad Busteris patenkintas savo gyvenimu. Knyga išskirtinė, nes joje nėra pesimizmo.

__________________________

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Susiję įrašai:

• Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
• Vaikų literatūros specifika
• Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
• Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
• Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
• Vytautė Žilinskaitė „Viso pasaulio tetos“ – 7 klasės literatūros pamoka
• Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)

Minėtinas rašytojas Erikas Kestneris, rašęs apysakas su ryškia intriga ir detektyvo pradmenimis, taip pat Astrida Lindgren (visas vardas ir pavardė – Astrid Anna Emilia Lindgren (1907 – 2002 m.); žymi švedų vaikų rašytoja) ir jos knygų trilogija apie seklį Kalį Bliumkvistą. Viena iš ryškiausių literatūros tendencijų – idiliškos vaikystės vaizdavimas, gėrėjimasis ja kaip gražiausiu tarpsniu.

Neproblemiškos idiliškos vaikystės vaizdą kūriniais perteikia ir norvegų rašytoja Anna – Catharina Vestli, parašiusi septynių knygų ciklą, prasidedantį knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Apysakos fabula pabrėžtinai nesudėtinga, tai buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai, draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiai ir skurdus gyvenimas, kuriuo autorė rodo, kad namų jaukumui sukurti prabangos nereikia. Autorė nekuria sudėtingų problemų, charakterių, bet poveikį daro šeimos darna. Knyga skirta iki mokyklinio amžiaus vaikui.

Danų rašytoja Dortė Roholtė taip pat priskiriama prie realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros su knyga „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Apysakos centre – išsiskyrusios šeimos mergaitė Ana ir jos vasaros atostogų draugas Džonis. Autorė negvildena pusnašlių problemos, bet kaip tik su lengvu šypsniu pasakoja vaikų nuotykius. Knyga stilistiškai lengva – tai smagios idiliškos vaikystės proza.

Pamažu literatūroje ima gilėti psichologizmas, randasi tokios temos, kaip noras turėti tėvus, iškyla nereikalingo, pamesto vaiko paveikslas. Būtent tokia atstumtoji yra Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Katherina Paterson gimė ir augo Kinijoje, misionierių šeimoje, krikščioniškoje aplinkoje. Skaityti pradėjo vos keturių – penkių metukų ir gražiausiomis knygomis laiko „Mikę Pūkuotuką“, Čarlzo Dikenso, Beatričės Poter knygas. Labiausiai mėgo Levą Tolstojų.

Antrojo Pasaulinio karo metais apsigyveno JAV ir ten studijavo anglų kalbą ir literatūrą, taip pat ir Bibliją, po to metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje, turėjo svajonę būti misioniere Kinijoje. Tačiau gyvenimas pasisuko kita vaga: grįžusi metams į Niujorką sutiko Džoną Patersoną ir 1962 m. už jo ištekėjo. Juodu užaugino keturis vaikus: du iš jų buvo įsivaikinti; taip Paterson labiau pažino vaiko ir paauglio psichologiją bei tarpusavio santykius. Pamažu ėmė rašyti ir taip įsitraukė į kūrybą.

Į lietuvių kalbą išverstos vos kelios autorė knygos: apysakos „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“ ir „Kaip ir žvaigždės“. Apysakomis autorė vaizduoja atstumtus vaikus. Katherinos Paterson kūrybai būdingas vadinamasis socialinis realizmas ir subtilus psichologizmas. Autorė teigia, jog knygomis vaikai turi patirti visą gyvenimo spalvų spektrą, tad kūriniuose paprastai vaizduoja pasaulį, kuriame tėvai palieka vaikus, arba jais nesirūpina, todėl vaikai yra vieniši. Knygose atstumti vaikai netampa mylimi ir laimingi. Ypatingas dėmesys skiriamas tėvo figūrai, tai yra nulemta Paterson tėvo paveikslo (jos tėvas visada būdavo užsiėmęs, tad mergaitė jautėsi vieniša).

Už knygą „Tiltas į Terabitiją“ (1977 m.) buvo įteiktas Njuberio medalis. K. Paterson pasinaudoja anksčiau literatūroje „draustomis“ temomis – pirmą kartą vaizduojama reakcija į mirtį, aprašomas kaltės jausmas ir apmąstoma Dievo rūstybė. Čia vaizduojama berniuko ir mergaitės draugystė ir dvasiniai išgyvenimai žuvus artimai draugei. Nors Terabitijoje viskas įmanoma ir čia nėra vienatvės, realybė daug sudėtingesnė.

Rašytoja nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, ji vaizduoja tikrą draugystę ir tapimą suaugusiu. Terabitijoje viskas įmanoma, vaikai darniai sutaria, papildo vienas kitą. Žaisdami jie atranda save, realizuoja svajones, išbando tai, kas iki tol buvo nauja, kol vieną dieną skubant į Terabitiją, šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą, virvė nutrūksta ir mergaitė užsimuša. Tuo tarpu jos žaidimų draugui Džesui sunku suvokti, kad jo Leslės jau nėra. „Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei „išdavystės“ – juk paliko jį likimo valiai.“

Tačiau romanas nėra tik dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymas.  Galima sakyti, kad „Leslė romane atlieka „vedlės“, lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: „Galbūt Terabitiją – tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau“. Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais – štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.“

___________________________

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Susiję įrašai:

• Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
• Vaikų literatūros specifika
• Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
• Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)
• Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
• Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (1 dalis)
• Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (2 dalis)

Daugelis Egziuperi kūrinių skirti suaugusiems, tačiau yra vienas bandymas rašyti vaikams – „Mažasis princas“ (1943 m.). Sunku tiksliai nusakyti kūrinio žanrą, tačiau yra susitarta „Mažąjį princą“ vadinti filosofine pasaka: yra daug pasakiškų motyvų (kalbantys žvėrys, dainuojantis šulinys, pasakinė erdvė ir kai kurie veikėjai), taip pat ryški filosofinė potekstė.

Filosofinė pasaka „Mažasis princas“ karo metais parašytas kūrinys, kuriame glaustai sukondensuota humanistinė filosofija. „Mažojo princo“ istorija – tai vieno rašytojo istorija, kurio žvalgybinį lėktuvą pašovė vokiečių aviacija, o jis pats nukrito į Viduržemio jūrą. Nors istorija pasakojama apie pasaulį bei žmonių santykius, matomus vaiko akimis, tačiau dėl elegiškumo ir filosofiškumo šis kūrinys sunkiai įtraukiamas į vaikų skaitybą. Čia meniniai bei fantastiniai vaizdai turi perkeltinę, dažnai simbolinę prasmę, suprantamą suaugusiam, bet ne vaikui.

Ir visgi, pabandysiu paaiškinti, kodėl šis kūrinys yra vaikų literatūros dalis. Visų pirma – tai būtinybė matyti reiškinio gelmę yra siejama su vaikų gebėjimu, nes vaikas tam turi didesnes galimybes.

Antra – paprastas siužetas, slypinti paslaptis, gėrio ir blogio ugnikalnis. Siužetą galima skirstyti į keletą dalių:

1. Mažojo princo planeta – tai vaikystės alegorija. Vaikystė – tai vertybė, kurią būtina branginti, kartu tai ir priedanga nuo suaugusiųjų pasaulio.

2. Mažojo princo kelionė per šešis asteroidus – pažintinė kelionė. Mažasis princas sutinka karalių, kuris nori įsakinėti, „kuris įsivaizduoja valdantis žvaigždes, išdidų vyrą, „kuris nori, kad aplinkiniai juo didžiuotųsi, girtuoklį, kuris geria kad užmirštų gėdą, verslininką, kuris nuolat skaičiuoja žvaigždes ir nori jų įsigyti dar daugiau, žibintininką, kuris privalo uždegti bei gesinti žibintus ir geografą, kuris tyrinėja žemėlapius, bet pats niekuomet niekur nekeliauja.“ Galiausiai jis aplanko ir Žemę, kur sutinka kitų personažų, iš kurių sužino daug svarbių dalykų.

Lygiai taip pat svarbus ir simbolinis kalbėjimas, intelektualinės ir poetinės prozos sintezė bei veikėjai.

Simbolinis kalbėjimas apima visą kūrinį pradedant pavadinimu ir baigiant autoriaus pieštomis iliustracijomis. Simboliškas yra herojaus – Mažojo princo paveikslas, nuolat pabrėžtini geltoni kaip auksas plaukai. Mažasis princas – tai vaikas, kurio akimis žiūrima į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį, bet tuo pačiu Mažasis princas nėra Žemės gyventojas, t.y. galbūt nėra vaikas – šis personažas įkūnija ir mitinį veikėją, kuris pats drąsiai renkasi gyvenimo kelią, sprendžia, kur ir kaip gyventi. Simbolinis kalbėjimas gaubia ir daugelį kitų objektų: baobabus, kurie įkūnija žmonių ydas, blogus įpročius, rožę – grožio ir gėrio simbolį, mažąsias planetas, kurios yra lyg skirtingos ydos arba skirtingi žmonių charakteriai, lapę, kuri prašėsi prijaukinama (prijaukinimas – tai draugystės preliudija), troškulį – norą atrasti dvasios lobius paprasčiausiuose dalykuose, dykumą – žmonių susvetimėjimą ir vienatvę, avis – pavojų meilei ir draugystei, ir daugelį kitų vaizdinių, kurie kūrinyje siejami su šviesos sąvoka (saulėlydžiai, ugnis, ugnikalniai, žvaigždė, dangus).

Kūrinyje nėra buitinių realijų, pasakojimas grindžiamas alegorinėmis situacijomis. Visą neįprastumą lemia neįprastai sterili erdvė, apvalyta nuo viso, ko nereikia pagrindinei minčiai perteikti, tačiau ta erdvė pasakiška, todėl savaip suprantama vaikams.

Džeimsas Kriusas (1926–1997) – garsus vokiečių rašytojas, sukūręs daugiau kaip 70 knygų vaikams. Kelios iš jų išverstos į lietuvių kalbą: „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ (1962 m.), pagal kurią buvo sukurtas meninis filmas, „Timo Talerio lėlės“ – tai lyg pirmosios knygos tęsinys bei „Mano prosenelis, herojai ir aš“, už kurią autoriui įteikta H. K. Anderseno premija.

„Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ dažnai yra gretinama su „Karaliumi Motiejuku“. Tai nuotaikingas pasakojimas apie paprastą, nuoširdų, gyvenimo kiek nuskriaustą berniuką (tėvas miręs, tad visas auklėjimas pamotės rankose, kuri kaip įmanydama bando apkartinti mažojo berniuko gyvenimą), tačiau nepaliaujamai besidžiaugiantį, kad ir kas nutiktų. Juokas – tai ginklas, kuriuo bandoma nugalėti visus gyvenimo sunkumus.

Knygoje derinami realistinis ir pasakos pasauliai, tačiau realistinis dažnu atveju ima viršų – jis skaudesnis, paliekantis gilesnes vėžias, svarbūs socialiniai motyvai ir tai, kad Timas Taileris yra našlaitis. Nepaisant to, knygoje yra daug detektyvo elementų, daug juoko, keliama optimizmo vertės idėja. „Juokas – asmenybės laisvė, pilnavertiškumo apraiška, ginklas prieš blogį.“

Išskirtiniai knygos bruožai ir tai, kad pasakoje remiamasi įvairiais literatūriniais šaltiniais: patarlėmis, citatomis, aforizmais.

__________________________

Iš „literatūrinių prisiminimų“

Susiję įrašai:

• Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (1 dalis)
• Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
• Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
• Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)
• Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
• Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (2 dalis)
• Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)