Lietuvių kalba ir literatūra

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)

Inga — Sat, 28 Aug 2010 14:19:47 +0000

Nuo sutartuvių iki vestuvių turėdavo praeiti 3 savaitės. Pirmąjį šeštadienį jaunieji važiuoja į bažnyčią prašyti leidimo tuoktis. Kunigas savo ruožtu per mišias visa tai paskelbdavo ir, jeigu kas žinodavo kokių nusižengimų, turėdavo pranešti parapijos klebonui. Nuvažiuodavo užsakų į bažnyčią, vadinasi, jau būtinai turės susituokti. O ką per tris savaites galima pasiruošti? Gal pasisiūti ar nusipirkti suknelę, o gal galybę skanėstų? Visgi ne. Nei suknelės, nei skanėstų niekas nepirkdavo. Mergina rengdavosi tokią suknelę, kokią turėdavo, ir visai nesvarbu, ar ji geltona, ar raudona, ar žalia… Jai tereikėdavo įsigyti tik nuometą. O ir vaišių stalas nebūdavo toks kaip dabar. Tradiciškai ant stalo puikuodavosi namuose kepta duona, dubuo su virta mėsa. prie jos būdavo patiekiami rauginti kopūstai arba agurkai ir labai gerai, jei būdavo ir kopūstų, ir agurkų. Šioje vietoje Anastazija Kučinskienė pabrėžia, kad tais laikais šventinis stalas nelūždavo nuo sausainių, tortų, mišrainių ar slėgtainių. Ir akcentuoja, kad nuostabios vestuvės vykdavo, jei šeimininkė iškepdavo pyragą. Pasakodama moteris mini ir tai, kad daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų vestuvėse nebūdavo nei šakučių, nei lėkštučių.

Skyrėsi ne tik tuometinis vestuvių stalas. Ir pačios vestuvių tradicijos nebuvo tokios kaip dabar. Pagal to laiko papročius vestuvės galėdavo vykti tik antradieniais. Kitaip tariant, kunigas šliūbą galėdavo duoti tik tą dieną ir kodėl būtent antradienį, niekas pasakyti negali. Tuometinės vestuvių apeigos buvo skirstomos į tris dalis. Pirmoji, tarsi įžanginė – piršlybos arba sutartuvės. Šis momentas dažniausiai trukdavo vieną vakarą, kada pas tėvus atvažiuodavo piršlys su jaunikiu ir pasipiršdavo merginai ( tiksliau tariant, tai būdavo piršlio ir tėvų susitarimas).

Praėjus trims pasiruošiamosioms savaitėms, po piršlybų įvykdavo vestuvės. Paprastai tai yra įvardijama kaip didžioji vestuvių dalis. Vestuvės prasidėdavo vakaronių vakaru pirmadienį. Į jį susirinkdavo visi svečiai, kurie tik galėdavo atvykti. Vakaronių vakarą visi linksmindavosi, šokdavo, dainuodavo dainas, kuriose paprastai nusakydavo jaunosios mergelės būsimus vargus, kai ji gyvens anytos dvare. Pasibaigus vakaronių vakarui, visi svečiai išsiskirstydavo, o kiek pailsėję ryte rengdavosi važiuoti į šliūbą. Prieš išvykstant pas jaunuosius susirinkdavo viso kaimo jaunimas jų išlydėti. Niekas pirmiau jų neišvykdavo. Išeidami jaunieji paprastai prie vartų keldavo pastolius ir viso kaimo jaunimą sukviesdavo į vestuves. Į tokią šventę kviesti senų žmonių nereikėdavo, nes pagal tradiciją jie turėdavo ateiti ir nekviesti. Prieš jaunimui išsiskirstant, jaunosios mergelės mama paskirdavo kaimo merginoms laiką, kada jos turi ateiti išlydėti jos dukrelės. Išlydi draugai mergelę ir neskubėdami žingsniuoja pas bernelį, o iš čia – į šliūbą. Visą kelią jaunuosius lydėdavo pulkas svečių ir pamergių. Į vestuves būdavo sukviečiamos dvi, trys, keturios ar net penkios svočios (tai priklausė nuo to, kiek kas galėdavo). Jos daug nešdavosi. Svočios padengdavo stalus parvažiavus iš šliūbo, „gerdavo žiedą ir užgirias“, dovanodavo dovanas, mesdavo pinigus, daužydavo lėkštes su pinigais, bet jų turėdavo būti tiek, kokia lėkštės vertė (čia jau vėlesniais laikais, kai atsirado pirmosios lėkštės), nes paprastai, tai per vestuves patiekalai buvo kraunami į medinius dubenėlius. Pamergių su pabroliais būdavo taip pat apie 3 – 4 poras.

Grįžusius iš bažnyčios jaunuosius pasitikdavo tėvai ir nuo tos akimirkos prasidėdavo linksmoji vestuvių dalis – šokiai, linksmybės, dainos:

Gana, sesute, gana vaikščioti, Žalią rūtelę
gana nešioti. Po jaunimėlį jau nevaikščiosi,
Žalių rūtelių jau nenešiosi.

Šis vakarėlis darys atmainą, O tu dainuosi
moterų dainą. Svočios aplinkui ratu sustoję,
Ardys kaselę, barstys rūtelę, Dės nuometėlį,
virkdys mergelę.

Kai vainikuota, graži kaip rožė, Kai
nuometuota – pailganosė. Svočios aplinkui
ratu sustoję, Berneliai juokias, rankelėm ploja.

Šoka svečiai, tėvai, pamergės, pabroliai, nelieka nuošalyje ir jaunoji mergelė. Ją šokdindavo pabroliai, o ji už kiekvieną šokį padovanodavo rankšluostį.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Susiję įrašai:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Inga — Wed, 09 Jun 2010 07:55:03 +0000

Didžiajam šurmuliui pasibaigus svečiai suguldavo miegoti, kol kitą rytą visų nepažadindavo gaidžių giedojimas. Išaušus trečiajai vestuvių dienai baigdavosi vestuvės.

Jaunosios motutė pabudusi virdavo pusryčius, o svočios dengdavo stalus. Keliasi svečiai, jaunieji ir su daina sėda pusryčiauti. Ir vėl linksmybės iki vakaro, kol išmuša ta valanda, kai jaunajai mergelei reikia palikti gimtuosius namus. Ji atsisveikindavo su tėvais, o broliai pabalnodavo žirgus, kad galėtų sesutę palydėti su kraičiu į anytos namus. Svečiai – jaunimas ir tėvai – susirenka prie vartelių ir išlydint jaunąją su kraičiu dainuoja atsisveikinimo dainas:

Ko liūdi, seserėla, ko liūdi? Ko liūdi,
lelijėla, ko liūdi?

Tu užaugai pas motulę, Krovei kraitį
su sesutėm, Ko liūdi, ko liūdi?

Tu užaugai pas brolelį,
Šėrė tau bėrą žirgelį,
Ko liūdi, seserėla, ko liūdi?

To liūdžiu, seserėla, to liūdžiu, To liūdžiu,
lelijėla, to liūdžiu.

Vežk kraitelį per laukelį, Mane jauną
į vargelį, To liūdžiu.

Ten nerasiu motinėlės, Ten tik rasiu
anytėlę, Seserėlės, to liūdžiu.

Ten nerasiu tėvelėlio, Ten tik
rasiu šešurėlį, Seserėlės, to
liūdžiu.

___________________________

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
tėvelio nevirkdini?

Verks mano tėvelis nevirkdomas, Man didžią
dalelę atskirdamas.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
motutės nevirkdini?

Verks mano motutė nevirkdoma, Man didį
kraitelį atskirdama.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
brolelių nevirkdini?

Verks mano broleliai nevirkdomi, Man bėrus
žirgelius kinkydami.

Ko liūdi, sesute, ko neverki, Ko savo
sesučių nevirkdini?

Verks mano sesutės nevirkdomos, Man rūtų vainiką
nupindamos.

___________________________

Kam, nuotaka, sudūmojai, Kam taip rasą storą
pasidabojai, Prastą pavadėlę ant savęs dėjai,
Didelį vargelį sau užsiėmei?

Surūdys žiedeliai ant baltų rankelių, O nublies
veideliai nuo ašarėlių, Nežibės ant rankų aukso
žiedeliai, Tik tau verks ant rankų maži vaikeliai.

Grįžki, sesute, į mūsų pulkelį, Mes tau
sugrąžinsim rūtų darželį, O jeigu negrįši į
mūsų pulkelį, Tada mes parduosim rūtų
darželį.

Eisi jauniman, ten liūdna būsi, Turėsi dainuoti,
verkti pradėsi. Tu šiokiom dienelėm darbelius
dirbsi, O šventom dienelėm vištas ganysi.

Išvažiuoja jaunieji, išsiskirsto svečiai, tuo ir baigiasi vestuvės. Gyvenimas vėl teka sava tėkme, tik jaunųjų likimai jau nebe tokie, jie pasikeičia, atsiranda nauji vargai.

Anastazijos Belazaraitės – Kučinskienės gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Ji pasakojo, jog žiemą padėdavo namuose mamai, pavasaris prasidėdavo darbu laukuose, kai vykdavo sėja, vasara – tarsi pavasario darbų tąsa, o ruduo įsiminė į kraują įaugusiomis talkomis. Anastazija užsiminė, kad labiausiai jai patikdavo iš rudens darbų užgimusios nuostabios dainos, kurias ji prisimena dar ir dabar, jau būdama brandaus amžiaus. Pjaunant rugius ar einant pas šeimininkus į namus po rugiapjūtės, jaunimo tarpe skambėdavo dainos apie jovarą:

Augo jovaras laukuose, O jo šakelės
antruose,
Balti žiedeliai languose,} 2k.

Juodos uogelės staluose,} 2k.
Išeik, močiute, ant dvaro,
Atkelk vartelius jovaro.

Eidamas jaunimas namo po vaišių pas šeimininkus, dainuodavo dainą “Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau”:

Dalgelį traukiau, vakarėlio laukiau
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Parjok, berneli, vai parsiskubėki,
Jau tavo mergelę piršleliai apsėdę.
Tegul jie sėdi, tegul jie daboja,
Aš savo mergelę tarp visų pažinsiu
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Mano mergelės geltonos kaselės,
Geltonos kaselės, mėlynos akelės,
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Aš savo mergelę tarp visų pažinsiu,
Mano mergelė už visas gražiausia.
Parskrisk, sakalėli, vai parsiskubėki
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Jau tavo gegulę paukšteliai aptūpę,
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Tegul jie tupi, tegul jie daboja,
Aš savo gegutę tarp visų pažinsiu.
Mano gegutės raibosios plunksnelės
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.
Raibosios plunksnelės, balti pasparnėliai
Vai vėlų vėlų vėlų vakarėlį.

Tuo metu, kai Anastazija Kučinskienė eidavo į talkas, mergaitei buvo vos 14 metų. Vėliau gyvenimas lyg ir tekėjo sava vaga: kasdieninė namų ruoša, rūpesčiai, vargai. Kai jai buvo 12 metų, susirgo mama. Anastazija turėjo prižiūrėti mažą savo sesutę, atlikti visus darbus, kuriuos paprastai nudirbdavo mama. Po metų Anastazija dirbdama už du, pirmą kartą užminkė ir iškepė duoną. Dar po metų pasveiko ir mama. tačiau jau Anastazija buvo gerokai paūgėjus, todėl jos darbų našta nė kiek nepalengvėjo ir tada. Taip užaugo sesutė, taip ir pati Anastazija subrendo. Perversmas gyvenime ją pasitiko būnant jau 20 metų – ji ištekėjo, o vėliau išsikraustė iš Marių dugno. Ištekėjo ji, aišku, už gero žmogaus, gyveno ne per didžiausiam pertekliuje. Palaipsniui pasistatė nediduką namą, jį įsiruošė, įrengė tvartą ir gyvuliams. Gyveno taikiai ir taupiai. Po kelerių metų susilaukė pirmojo sūnaus. Prasidėjo dar sunkesni vargai. Reikėjo prižiūrėti ir vaiką, ir visus namus. Taip laikui bėgant Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė susilaukė dar penkių vaikų. Ir tada gyvenimas išties apsunko: reikėjo būti ne tik mama, žmona, bet ir namų šeimininke. Kai vaikai paūgėjo, sukūrė savo šeimas, susirgo vyras ir gan greitai mirė. O ji pati liko gyventi viena. Sumažėjo darbų krūvis, teliko rūpintis tik savimi, (nes vaikai išėjo su šeimomis gyventi kitur). Baisi netektis moterį pasitiko mirus vienam iš sūnų. Ir tai baisiausia, kas gali nutikti mamai – laidoti savo pačios vaiką. Dar ir dabar ji tai prisimena su širdin įaugusiu skausmu ir ilgesiu.

Jau būdama brandaus amžiaus, Anastazija Kučinskienė prisimena viską, ką jai likimas lėmė išgyventi: kiekvieną džiaugsmo akimirką, kiekvieną sunkiu darbu pralietą prakaito lašelį, kiekvieną nepakeliamą gyvenimo valandą. Viskas, ką ji prisimena – tai neišdildomi spalvingi ir gilūs vaizdai. Anastazija Kučinskienė – žmogus, kuris gali didžiuotis savo sunkaus darbo vaisiais, nes ji visą gyvenimą išliko savimi: buvo taupi, sąžininga, atidi, tvarkinga, supratinga ir ypač darbšti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)

Susiję įrašai:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)

Inga — Sat, 29 May 2010 07:55:02 +0000

Šeštadieninės jaunimo vakaronės, vestuvės, metų šventės džiugino ne tik jaunimo, bet ir jų tėvų, draugų, kaimynų širdis. Tuometiniai suėjimai buvo gan įprastas reiškinys, turėjęs savitas tradicijas ir papročius. Anastazija Kučinskienė labai gerai prisimena, kad linksmindavosi tik šeštadienių vakarais. Tiesa, linksmybės nebuvo tokios kaip dabar. Pirmiausia – darbas, o tik paskui – linksmybės; dainos, anekdotai, pasakojimai ir bendravimas būryje draugų – tuometinių vakaronių dalis. Nebuvo jaunimo susibūrimų, kad laikas praslinktų be naudos. Jeigu jau išsiruoši pas ką nors vakaroti, tai turi kartu su savimi pasiimti ir ratelį, kad laikas perniek nenueitų. O jei jau ratelis šalia, tai jokiu būdu nebuvo galima ilsėtis, nes, dar prieš išeinant, tėvų buvo prisakyta, kad per vakarą turi būti priverpta penkiolikinė tolka (joje yra 15 posmų, o tuose 15 posmų – 40 siūlų). Ir merginos verpdavo, o jei tiek nepriverpdavo, kiek būdavo prisakyta, tai kitą kartą jau tėvai niekur neišleisdavo, reikėdavo dirbti namie. O kuris gi jaunas žmogus nenorėtų išeiti? Be to, be darbo nebūdavo ir vyrai. Jie dažniausiai pindavo vyžas, pintines, vydavo virves. Tačiau darbas nebūdavo pagrindinė vakaronių dalis, o tarsi įžanga į tai, kas vykdavo tarp keturių aprūkusių ir patamsėjusių sienų. Pati nuotaikingiausia viso to sambūrio dalis, kada kiekvienas iš esančiųjų galėdavo išreikšti save ir sukurti malonią vakaronių aplinką – buvo dainos:

Vakarinėj namie nebuvau palankėlėj, Žirgelius dabojau
palankėlėj, Žirgelius dabojau.

Palankėlėj žirgelius dabojau, Iš to
kaimo mergelę viliojau, Iš kaimo
mergelę viliojau.

Vai, mergele, motulės dukrele, O ar eisi už mane,
bernelio, O ar eisi už mane.
bernelio?

Eit tai eičiau už tave, bernelio, Tik man
gaila tėvelio dvarelio, Tik man gaila
tėvelio dvarelio.

Mano tėvo dar didesnis dvaras. Aplink
dvarą, jovarai žaliuoja, Aplink dvarą,
jovarai žaliuoja.

Aplink dvarą, jovarai žaliuoja, Vidur dvaro
jaunimėlis šoka, Vidur dvaro
jaunimėlis šoka.

Vidur dvaro jaunimėlis šoka. Mudu jauni
ten kartu pašoksim, Mudu jauni ten kartu
pašoksim.

Jei vakaras būdavo be dainos, atrodydavo nykus ir nejaukus. Kai jaunimėlis likdavo vienas, dainuodavo apie tai, kas arčiausiai širdies. Tai meilė. Meilės dainose jie išreikšdavo pačius nuoširdžiausius ir subtiliausius jausmus, todėl jų dainos yra labai jausmingos ir lyriškos:

Ant kalno kalnelio, po ąžuolėliu, Ten vargo
mergelė linelius rovė.

Ten vargo mergelė linelius rovė, Bagočiaus
sūnelis keleliu jojo.

Bagočiaus sūnelis keleliu jojo,
Vargelio mergelę pasidabojo.} 2k.

Barėsi tėvelis ir motinėlė
Už vargo mergelę už našlaitėlę.} 2k.

Nesibark, tėveli ir motinėle,
Už vargo mergelę už našlaitėlę.} 2k.

Vargelio mergelė dirba dainuoja,
Bagočiaus dukrelė guli dejuoja.} 2k.

Vargelio mergelės plonos drobelės,
Bagočiaus dukrelės baltos rankelės.} 2k.

Padainuodavo, pasišnekučiuodavo ir tuo viskas baigdavosi, o nuveikto darbo vaisiai išlikdavo ilgam ir lydėdavo visą gyvenimą.

Kaip pasakojo Anastazija – Kučinskienė, priverpti audeklai ir drobės turėjo ne tik tą vieną buitinę paskirtį, kraičiui daug dėmesio buvo skiriama ir vestuvių metu, nes audeklai ir drobės rodydavo merginos darbštumą. Ir laiminga ta mergina, kuri sugebėjo verpti, nes, jei kuriai nesisekdavo, tai turėdavo prašyti kitos. Sunkus buvo tuometinis merginų gyvenimas. Jos augdavo, dirbdavo, linus mindavo, brukdavo, verpdavo, šukuodavo, ausdavo servetėles ir tik tam, kad kraitis būtų didesnis, kad lengviau gyventų ištekėjusi. O ir ištekėti mergaitė negalėdavo už to, kuris jai patikdavo. Anastazija Kučinskienė atsimena, kad viskas vykdavo prieš jaunosios valią ir ne ji, o vaikinas pasirinkdavo nuotaką. Ir būdavo taip, kad atvažiuoja jaunikis su piršliu iš kito kaimo ( gerai, jei jaunuolis gyvendavo netoliese, ir dar geriau, jei jis patinka jaunajai), susėda su tėvais už stalo, pasiperša, primeluoja tėvams, kurie viskuo ir tiki, nes ir kraičio didelio nereikalauja ir pinigais pertekęs. O mergina turėdavo su visomis sąlygomis sutikti, ji neturėjo teisės prieštarauti, jai net nebūdavo leista sėstis prie to stalo, kur vaišindavosi piršlys su jaunikiu ir tėvais. Paprastai jaunoji mergelė tuo metu dirbdavo visus įprastus darbus: šerdavo gyvulius, virdavo vakarienę, verpdavo. Sutartinės tuo ir baigdavosi, o mergelės gyvenimas po šio vakaro iš esmės pasikeisdavo.

_________________

Toliau skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Susiję įrašai:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)

Inga — Mon, 24 May 2010 07:55:01 +0000

“Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas – žmonija. Tiktai pažindami raides pradedame skaityti.”
J. Marcinkevičius

Žmogus – tai mažytė ląstelė, maža gyvybė, mažas taškelis pasaulyje, kurio neįmanoma įžiūrėti net pro padidinimo stiklą, tačiau kartu jis ir didis, didis savo prasmingai nugyventu gyvenimu, atliktais darbais, sukaupta patirtim, kurią vargu ar įmanoma sunaikinti, kaip tai galima padaryti su ląstele, su mažu taškeliu. Reikia daug išgyventi, daug patirti, kad galiausiai galėtum pavadinti save žmogumi.

“Patirtis – tai amžina gyvenimo mokykla.”
J. V. Gėtė

Kauno marių dugnas, Šilėnai, tipiškas senovinis kaimas su daugeliu abiejose gatvės pusėse išsidėsčiusių trobesių. Jis lyg ir niekuo neišsiskiria: nei didumu, nei mažumu, o visi jo gyventojai taikūs, draugiški ir darbštūs. Tik jo istorija – savotiškas likimas. Dar bemaž prieš šešiasdešimt metų jame gyveno daugybė darnių šeimų, o dabar šis kaimas, po to, kai Nemunas išsiliejo, liko tik tamsus Marių dugnas. Būtent čia prieš 88 metus gimė Anastazija Belazaraitė – Kučinskienė. Likimas jai lėmė čia praleisti ketvirtadalį savo gyvenimo – vaikystę ir jaunystę – linksmą, nerūpestingą, vėliau sunkią ir atsakingą.

Anastazija – Kučinskienė sėdi pirmoje eilėje antra iš dešinės pusės

Taip nutinka visiems, tik vieniems tos linksmybės, nerūpestingumas tęsiasi ilgiau, kitiems – trumpiau, nelygu, kokia šeimos padėtis, kilmė. Tokie dalykai labai paveikia vaikus, nulemia jų likimus. Įdomus ir sudėtingas yra ir šios moters gyvenimas.

Pirmą kartą ji išvydo pasaulį Šilėnų kaime, nedidukėje trobelėje. Ją priėmė jauki aplinka ir keletas dar visai naujų, nematytų ir nejustų žmonių. Mergaitė augo, vystėsi, kasdien vis susipažindama su pasauliu, kasdien atrasdama vis kažką naujo, nepaprasto. Viskas tada ją žavėjo, traukė į save, imlią, žingeidžią mergaitę domino, todėl galbūt jaunystėje ji jau daug ko buvo išmokusi iš mamos ir jai padėdavo, o paūgėjus su visais eidavo dirbti į laukus. Taip Anastazija krovė kraitį gyvenimui. Būdama namuose iš mamos perėmė visą sukauptą patirtį: išmoko ruošti valgį, tvarkytis namuose ir aplink juos, austi, verpti, susipažino su viskuo, ko ateityje prireikė. Ir dabar, būdama jau 88 metų, Anastazija Kučinskienė smulkiai prisimena visus savo gyvenimo įvykius. Jos žodžiais tariant – “tai neišdildomi prisiminimai.” Dar ir šiandien, ji prasitaria, jog visiškai nesigaili, kad vaikystė jai atvėrė duris iškart į suaugusiųjų pasaulį, suteikdama didžiulę naudą – gyvenimišką patirtį.

Anastazija Kučinskienė prisimena, kai dar būdama visai nedidukė, rudeniui atėjus, linus išsibrukdavo, numindavo ir sėsdavo verpti. Ir taip, kol darbų nedaug, per visą žiemą iki pat Užgavėnių. Nuo Užgavėnių pradėdavo austi. Kaip ji pati akcentavo, pirmiausia būdavo audžiami tie audiniai, kuriuos reikėdavo balinti ir tai darydavo sodams žydint. Dažniausiai drobes tiesdavo savo sode arba prie Nemuno. Ir jau daug vėliau, kai drobės būdavo baltos, Anastazija Kučinskienė pasakojo, kad jos abi su mama niekieno nepadedamos iš jų siūdavo viską, kuo rengdavosi (ne tik moterys, bet ir visa šeima). Vėjais nepralėkė ir jaunystė. Kiek vyresnė Anastazija mėgdavo įsisukti ir į besilinksminančias jaunimo gretas.

_____________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)

Susiję įrašai:

Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija

Inga — Wed, 19 May 2010 08:51:49 +0000

BRUOŽAI:

1.Literatūrinė pasaka – literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi “neįmanomybės” elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir t.t.

2.Literatūrinė pasaka – tai asmeninė, individuali kūryba, bet ne kolektyvinės kūrybos padarinys.

3.Šiai pasakai būdinga dviejų vaizduojamų pasaulių struktūra. Pirmas būtinai imituoja, primena tikrovę, antras – jam autentiškas pasakos pasaulis.

4.Literatūrinė pasaka atspindi savo laiko literatūrines tendencijas ir darosi vis labiau priklausoma nuo liaudies pasakos.

5.Ji sujungia stebuklą ir tikrovę, jos herojams būdingas išplėtotas vidaus pasaulio vaizdas.

6.Literatūrinės pasakos vieta labiau apibrėžta, nei liaudies pasakose, o laikas – ne būtinai praeities.

KLASIFIKACIJA:

Kurdami folkloriškąją pasaką autoriai iš principo remiasi liaudies pasakų pasauliu.

PAAIŠKINIMAI:

STILIZACIJA – ji arčiausiai folklorinių tekstų esantis pasakos variantas. Stilizuojami tekstai keičiant pradžios ir pabaigos formuluotes.

IMITACIJA – manipuliuojama tradiciniais veikėjų paveikslais, situacijom, bet liaudies pasakos siužetas nekartojamas.

MODERNIZACIJA – modernizuojant yra perkuriamas tradicinis tekstas, įdiegiama nauja potekstė, kartais ironizuojama.

________________________________________________________

Apysakas – romanus rašė K. Saja („Ei, slėpkitės“), V. Petkevičius, J. Avyžius, V. Žilinskaitė, Astrida Lindgren.

Romanus – pasakas rašė Astrida Lindgren, V. Petkevičius (“Molio Motiejus, žmonių karalius”).

Poemų –pasakų autoriais laikomi E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius.

Pjeses – pasakas kūrė A. Liobytė, M. Martinaitis.

Trumpąsias pasakas kūrė O. Vaildas, K. Andersenas, A. Landsbergis, V. Žilinskaitė.

_________________________________________________________

DIDAKTINĖ pasakos tikslas – moralas, bet pats veiksmas vyksta per ydų išryškinimą ir nuotykius. Atstovas – K. Kolodis „Pinokio nuotykiai“. Didaktines pasakas dar galima rūšiuoti į PAŽINTINĘ, kuri ne auklėja, bet moko ir teikia žinių, ir ANIMALISTINĘ, kurioje pažeidžiamas loginis nuoseklumas ir taip įvardijamas personažų pasaulis. Paprastai šios pasakos yra dar vadinamos GYVŪNINĖMIS pasakomis.

NONSENSIŠKOJI pasaka. Ji kuriama savito komizmo būdu, konstruojamas pasakojimas būna visiškai nestandartinis, taip pat būdinga „keistumo estetika“. Pavyzdžiai galėtų būti: L. Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“, D. M. Beris „Piteris Penas“, taip pat rašė V. Landsbergis, N. Kepenienė.

DETEKTYVINEI ARBA NUOTYKINEI pasakai būdingas nuotykis, intriga, gėrio ir blogio kovos. Šios pasakų rūšies atstove galima laikyti J. K. Rowling ir jos kūrinį „Haris poteris“.

FILOSOFINĖ / POETINĖ pasaka išsiskiria tuo, kad joje keliami būties, laimės, meilės, kovos, gyvenimo prasmės klausimai. Šią pasakų grupę atstovauja Egziuperi „Mažasis princas“, K. Andersenas, K. Janušas.

Susiję įrašai:

Vaikų literatūros specifika

Inga — Sat, 15 May 2010 16:53:46 +0000

Vaikų literatūra turi savo specifiką, kurią lemia jos adresatas. Skiriamasis požymis – tai orientacija į vaiką, noras būti jo suprastam ir noras vaiką paveikti. Pagal tai galima įžvelgti tris vaikų rašytojų grupes:

•   tie, kurie remiasi vaikystės prisiminimais;
•   tie, kurie remiasi tiesioginiu vaikų pažinimu (pavyzdžiui, E. Mieželaitis nuolat stebėjo savo vaiką);
•   tie, kurie remiasi pusiau moksliniu vaiko studijavimu.

Vaikų patirtis, interesai, jausmai skiriasi nuo suaugusiojo, todėl vaikų literatūros specifika kuria meno, pedagogikos ir psichologijos santykį.

Šiandieninėje vaikų literatūroje keliama daugiasluoksnės knygos idėja. Tokia knyga gali būti įdomi įvairaus amžiaus vaikams. Kaip pavyzdį galima įvardyti M. K. Anderseno knygas.

Susiję įrašai:

Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Inga — Sun, 09 May 2010 13:43:45 +0000

Vaikų literatūra – tai ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikams skirta literatūra.
Terminas nėra vienareikšmis, nes vaikų literatūros samprata susiklostė istoriškai. Vaikai suprantami kaip lengvai galintys suvokti tautos sąmonėjimą. „Vaikų literatūros“ terminas atsirado tik XIX a. pabaigoje, plačiau imtas vartoti tik XX a., kai atsirado daugiau vaikams skirtos literatūros. “Vaikų literatūros“ terminas apima dvi sąvokas:

1) Rašytojų sukurta vaikų literatūra;
2) Literatūrinė vaikų kūryba.

Ir vaikiška knyga, ir vaikiška literatūra – tai kūriniai, skirti mažiesiems. Vaikų literatūra su kitom literatūrom sieja tos pačios funkcijos:

•    pažintinė;
•    vertybinė (formuojamos estetinės normos, keliami klausimai);
•    pedagoginė (vaikų literatūros paskirtis dvejopa: formuojamas vaiko požiūris ir meninis skonis bei meninio vaizdavimo principai);
•    estetinė (jei kūrinys meniškas, jis turi veikti vidinį pasaulį);
•    pramoginė.

Susiję įrašai:

“Apie gramatologiją”: summa summarum

Inga — Mon, 03 May 2010 05:01:54 +0000

Šioje knygoje J. Derrida iš esmės neigia teoriją, kad fonetinis ženklas yra pirmesnis už grafinį ir kad jis ženklina kokią nors esatį, taigi vienu metu filosofas paneigia ir galimybę stabilizuoti jo reikšmę. „Lygiai kaip pirmieji žmogų kalbėti privertę motyvai buvo jausmai, taip ir pirmieji pasakymai buvo perkeltinės reikšmės“, – aiškina J. Derrida, aiškindamas metaforinę kalbos prigimtį. Anot jo, pirmoji turėjo gimti perkeltinė kalba, o tiesioginė jos reikšmę buvo surasta vėliau. Žvelgdamas į kalbos prigimtį iš tokių filosofinių tolybių, J. Derrida atvedė prie naujo tekstų filosofinės analizės būdo – žaismės, gimstančios iš dekonstravimo.

Poststruktūralizmo epocha ir dekonstrukcionizmas – su šiomis dviem sąvokomis nuo praėjusio amžiaus vidurio ir yra siejamas J. Derrida. Snobiškasis mūsų laikų herojus išsikėlė sau tikslą dekonstruoti visą Vakarų metafizikos mąstymą ir plačiai atverti kelius poststruktūralizmui. Šios epochos žmonės pasaulį pradėjo įsivaizduoti kaip tūkstančių keistų, bet įdomių nesusipratimų grandinę, gyvenimas prarado savo struktūrą ir formą, jis tapo spalvingesnis, kupinas netikėtų požiūrio kampų ir idėjų.

Juk postmodernu galėtų būti ir tradicinės kaimiškos vestuvės (su muzikantais ir piršlio korimu) kosminiame laive, lėtai slenkančiame iš Veneros į Marsą, ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, persirengęs Verka Serdiučka bei dalyvaujantis G8 grupės susirinkime, ir lietuviai su lenkais, rengiantys pirmąją visuotinę Žečpospolitos dainų šventę ant Ignalinos AE stogo. Žinoma, šios vizijos toli gražu nerodo to, kas rašoma knygoje „Apie gramatologiją“, juolab, kad kur kas postmoderniau atrodo, kai „Vagos“ knygyne pardavėja šios knygos ieško lingvistikos, o ne filosofijos leidinių lentynoje.

_________________________

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Susiję įrašai:

Jacques Derrida: pleištas

Inga — Fri, 30 Apr 2010 05:01:53 +0000

Erdvės ir laiko patirties kilmė – tas skirties raštas, tas pėdsako audinys – įgalina erdvės ir laiko skirtį artikuliuotis. Ši artikuliacija leidžia grafinei grandinei prisitaikyti prie kalbėjimo grandinės. Skirtis yra artikuliacija.

Šneka pasaulyje yra įsišaknijusi pasyvume, kurį metafizika vadina jusliškumu. Anot Saussure‘o, šnekos pasyvumas – tai visų pirma jos ryšys su žodine kalba.

Suerdvinimas kaip raštas yra subjekto tapimas neesančiu ir jo tapimas nesąmoningu. Pleištas žymi ženklo, signifikanto ir signifikato vienovės, negalimybę rastis esamybės ir absoliučios esaties pilnatvėje. Štai kodėl nėra pilnutinės šnekos, kuri sako esanti tiesa.
Kadangi pėdsakas – atminties archifenomenas – kurį reikia mąstyti iki gamtos ir kultūros, iki gyvuliškumo ir žmogiškumo ir t.t. priešpriešos, priklauso pačiam reikšmės judėjimui, tai reikšmė a priori yra rašytinė – nesvarbu, ar ji užrašoma, ar ne, kokia forma ji užrašoma juslinėje bei erdvinėje stichijoje, vadinamoje išorine. Archiraštas, – pirmoji šnekos, o tada ir rašmens siaurąja to žodžio prasme galimybė, – šis pėdsakas yra pirmoji išorybė apskritai, mįslingas gyvos būtybės ryšys su savo kitu ir vidaus ryšys su išore – suerdvinimas.

Tai, kad signifikatas pirmapradiškai ir esmiškai yra pėdsakas, kad jis visada jau užima signifikanto padėtį – būtent tai yra iš pažiūros nekaltas sakinys, kuriuo remdamasi lotoso, esaties bei sąmonės metafizika turi apmąstyti raštą kaip savo mirtį ir savo išteklių.

___________________________

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Susiję įrašai:

Jacques Derrida: išorė yra vidus

Inga — Wed, 28 Apr 2010 05:01:43 +0000

Ne taip svarbu, ar iš tiesų raidynas yra giminiškas ideografiniam raštui. Dėl to labai ginčijasi rašto istorikai. Svarbu tai, kad raidinio rašto ribose jokio reprezentacinio, panašumo ar simbolinio santykio. Taigi Saussure‘as niekada negalėjo galvoti, kad raštas yra sakytinės kalbos atvaizdas, reprezentacija, simbolis.

Dabar reikėtų galvoti, kad raštas yra daugiau nei išoriškas šnekai, nes jis nėra jos atvaizdas ar simbolis, ir drauge daugiau nei iš vidaus artimas šnekai, kuri jau pati savaime yra raštas. Netgi dar nebūdama susieta su graviūra, piešiniu ar raide, su signifikantu, implikuoja įsteigti pėdsako instanciją. Įsteigtas pėdsakas yra nemotyvuotas, bet jis nėra savavališkas. Tas nemotyvuotumas juda nuo vienos struktūros prie kitos, ženklui įveikiant simbolio etapą.

Vartojant Saussure‘o kalbą, reikėtų pasakyti: nėra nei simbolio, nei ženklo, bet tik simbolio tapimas ženklu.

Be to, pėdsakas nėra labiau natūralus nei kultūrinis, nėra labiau fizinis nei psichinis, biologinis nei dvasinis. Pėdsakas yra tai, dėl ko galimas ženklo tapimas nemotyvuotu. Nuo tada, kai esama prasmės, esti vien ženklai.

Pėdsako nemotyvuotumas turi būti suprastas kaip veikimas, o ne kaip būvis, kaip aktyvus judėjimas, motyvacijos panaikinimas, o ne kaip duota struktūra.

„Ženklo arbitralumo“ (arbitralus – nemotyvuotas) mokslas, pėdsako nemotyvuotumo mokslas, rašto iki šnekos ir šnekoje mokslas – gramatologija šitaip aprėptų plačiausią lauką, kurio viduje kalbotyra nubrėžtų savo pačios erdvę su ribomis, kurias reikėtų dar kartą patikrinti kiekvienoje šnekos/rašto sistemoje judant per pasaulį ir istoriją.

Taigi Bendrosios kalbotyros paskaitų programoje semitologiją reikėtų vien tik žodinėje plotmėje pakeisti gramatologija. Šis pakeitimas bus naudingas tuo, kad suteiks rašto teorijai užmojį, reikalingą priešinantis kalbotyros valdžiai.

Žodinė kalba yra ne tik tam tikra rašto rūšis, kurią galimą palyginti su raštu, bet ir tam tikros rūšies raštas. Manoma, kad apibendrintas raštas nėra vien išrastinos, hipotetinės ar ateityje galimos sistemos idėja. Sakytinė kalba jau priklauso tokiam raštui. Tariamas rašto išvestinumas, kad ir koks realus bei milžiniškas būtų, buvo įmanomas tik su viena sąlyga: kad pirmapradė, natūrali ir t.t. kalba niekada neegzistavo, niekada nebuvo nepažeista, nepalytėta rašto, kad ji pati visada buvo raštas. Kitaip sakant, archiraštas, kuris negali ir niekada negalės būti pripažintas kokio nors mokslo objektu, nes jis net nesileidžia redukuojamas į esaties formą. O šioji valdo bet kokį objekto objektyvumą ir bet kokį pažintinį santykį.

Kopenhagos mokykla išlaisvina tyrimų lauką: dėmesys skiriamas ne tik formos, atsietos nuo bet koki natūralaus ryšio su substancija grynumui, bet ir visam tam, kas kalbos sluoksniuose priklauso nuo grafinės išraiškos substancijos. Šitaip atveriama nauja negirdėtų ir vaisingų tyrinėjimų sritis.

Iš tiesų pėdsakas yra absoliuti prasmės apskritai kilmė. Nesama prasmės apskritai absoliučios kilmės. Pėdsakas yra skirsmas, atveriantis pasirodymą ir reikšmę. Tai, kas gyva, artikuliuodamas per tai, kas negyva apskritai, būdamas bet kokio kartojimosi kilme, pėdsakas yra ne daugiau idealus nei realus, ne daugiau suvokiamas protu nei jusliškas, ne daugiau perregima reikšmė nei neperregima energija, ir jokia metafizikos sąvoka negali jo aprašyti.

_______________________

Straipsnio autorė Daiva Trumpienė

Susiję įrašai: