Kaip ir kiekvieną pirmąjį kovo savaitgalį, taip ir šiais metais Vilniuje šurmuliuoja Kaziuko mugė. Tradiciškai mugės lankytojai gali įsigyti amatininkų dirbinių ar ūkinikų paruošto maisto. Šiais metais Kaziuko mugė bene didžiausia iš visų prieš tai buvusių – prekybininkų palapinės nusidriekė per visą Gedimino prospektą nuo Seimo iki Rotušės aikštės. Mugėje taip pat buvo labai daug lankytojų. Tam tikriausiai daugiausiai įtakos turėjo puikus oras – nors spaudė šaltukas, bet šiandien visą dieną švietė saulė. Taip pat Lukiškių aikštėje vilniečiai siekė rekordo – buvo piešiamas didžiulis Kaziuko mugės komiksas.

Dėl gausybės lankytojų mugėje buvo sunku prasibrauti prie prekybinikų palapinių. Tad norint apžiūrėti amatininkų dirbinius teko ir pasistumdyti.

Visas Gedimino prospektas buvo užpildytas žmonių:

Todėl kai kurie pavargę sėdosi ant suolelių atsipūsti:

O kiti bandė atsipalaiduoti su karšto alaus stikline:

Tradicinėse Kaziuko mugės eitynėse dalyvavo Vidaus Reikalų ministerijos reprezentacinis orkestras:

Jiems iš paskos sekė didžiulis kirminas:

Na, ir žinoma kokia Kaziuko mugė be ryškiaspalvių verbų:

Daugiau nuotraukų iš Kaziuko mugės Vilniuje (didinasi per visą ekraną):

Panašūs įrašai:

1. Tautų mugė 2009
2. Užgavėnės Rumšiškėse 2010
3. Kalėdų eglės įžiebimas Vilniuje
4. Užgavėnės Vilniuje
5. Gedimino prospektas Vilniuje tapo turgumi?

Antradienį per LTV žiūrėjau laidą “Pinigų karta” (tikriausiai vienintelė LT laida, dėl kurios verta įsijungti televiziją), kurioje kalbėjo apie neseniai susiformavusią akcinių pirkėjų kartą Lietuvos prekybos centruose (laidos įrašą galite peržiūrėti čia). Nutariau ir aš parašyti apie įvairias prekybos centruose vykdomas akcijas ir jų siūlomas nuolaidų programas.

Tikras nuolaidų kortelių ir įvairių akcinių programų bumas Lietuvoje prasidėjo prieš keletą metų, kada vienas po kito didieji prekybos tinklai, degalinės, kavinės, teatrai ir kitos įmonės klientams pradėjo siūlyti įsigyti nuolaidų korteles. Nors Lietuvoje lojalumo programos dar ganėtinai naujas reiškinys, pasaulyje tai jau seniai naudojama. Pirmąją didelę lojalumo programą paskelbė Amerikos avialinijos (American Airlines) 1981 metais. Ši nuolaidų programa nuolatiniams klientams leido kaupti nuskristas mylias ir jas vėliau iškeisti į nemokamus skrydžius. Apskritai, JAV susiformavusios lojalumo programų tradicijos, dėl gerų sąlygų verčiančios klientus rinktis vienos įmonės produktus ar paslaugas.

Lietuvoje viskas kiek kitaip. Tikriausiai dažnas turite ne vieną nuolaidų kortelę, o galbūt net atskirą dėklą joms (man į piniginę jos visos jau nebetelpa). Lietuvoje praktiškai kiekviena didesnė įmonė klientams siūlo dalyvauti nuolaidų programoje (rinkti taškus, gauti nuolaidą, kaupti litus ir pan.). Ir visos šios lojalumo programos kažkuo panašios: jeigu Maxima pasiūlys 1 proc. nuo pirkinių sumos, tai tokią pačią nuolaidą tikėtina pasiūlys ir Iki su Norfa. Pastebiu, kad šiuo metu vykstančios nuolaidų programos Lietuvoje neskatina rinktis vienos įmonės produktus ar paslaugas. Galiu pateikti ir pavyzdį. Ilgą laiką naudojausi Neste degalinių nuolaidų programa ir gaudavau 7 centų nuolaidą už kiekvieną litrą degalų. Tačiau įsigijęs Swedbank kreditinę kortelę, su ja pradėjau gauti didesnę nuolaidą (10 centų už litrą) kitame pigių degalinių tinkle – Alexela. Taigi Neste nuolaidų kortelė dabar guli nenaudojama, nes abejose degalinėse kuro kainos panašios, o nuolaida didesnė Alexela degalinėse.

Žinoma, konkurencinėje kovoje tarp įmonių laimi vartotojas. Tačiau dažnai pirkėjas nežino, kad įvairiomis akcijomis būna apgautas prekybininkų. Šiuo metu prekybos centruose labai populiarios lipdukų akcijos – perki už tam tikrą pinigų sumą ir gauni akcijos lipduką. Pavyzdžiui, prekybos tinklas Rimi vykdo lojalumo programą “JUMS”. Jos esmė tokia: už išleistus 20 litų gaunamas vienas akcijos lipdukas, o surinkus reikiamą jų kiekį galima pigiau įsigyti vieno gamintojo indus. Pavyzdžiui, už 50 akcijos lipdukų ir dar iš savo piniginės pridėjus 30 lt, galima įsigyti Pyrex troškintuvą, kurio kaip tikrą kainą Rimi nurodo 129 litus. Toks pats troškintuvas Amazon.com kainuoja apie 7 dolerius (~18 litų).

Taigi žmogus, išleidęs prekybos centre 1000 litų (gavęs 50 akcijos lipdukų) ir dar sumokėjęs 30 litų, įsigyja daiktą, kurio tikra vertė – 18 litų.

Iš kitos pusės, aprašytas atvejis galėtų būti naudojamas kaip geros lojalumo programos, naudingos pardavėjui, pavyzdys. Žmogus, nors ir supranta, kad galbūt tie indai jam nelabai reikalingi, bet vedamas vieno tikslo (kuo greičiau surinkti 50 lipdukų ir už juos nemokamai gauti mažavertį prizą), verčiamas apsipirkti viename prekybos tinkle.

Tačiau kalbant apie nuolaidų korteles aš pasigendu lankstumo. Pavyzdžiui, su Ačiū nuolaidu kortele išleidęs 1000 lt, aš gaučiau 10 lt premiją, kurią galėčiau išleisti pirkiniams. Sakyčiau labai juokinga pinigų suma, be to, tokią pačią premiją man pasiūlytų Iki ir tikriausiai Norfa. Todėl Maxima savo nuolaidų programa nesiūlo man pirkti būtent jų prekybos centruose.

Apskritai situacija panaši su beveik visomis nuolaidų programomis. Manau, prekybininkai turėtų neapsiriboti vien tik nuolaidų ar premijų kaupimo siūlymu, o galėtų pamąstyti apie tokias lojalumo programas, kurios verstų pirkti viename prekybos tinkle ar naudotis vienos įmonės paslaugomis. Turėtų pamąstyti apie nuolaidų programas, pirkėjui sukuriančias kokią nors pridėtinę vertę. Kad ir nemokami maišeliai prekybos centruose lojaliems pirkėjams (aš vis dar nesuprantu, kaip prekybos tinklai vis dar drįsta už juos rinkti 15-30 centų rinkliavą). Arba asistentas, padedantis apsipirkti. Pavyzdžiui, visai malonu būtų tokiam asistentui pateikti pirkinių sąrašą, o pačiam ramioje prekybos centro aplinkoje išsidrėbti ant sofos. Tai aš suprasčiau kaip tikrą prekybininkų požiūrį į lojalų klientą, nes dabar prekybininkams pirkėjas yra žmogus, iš kurio stengiamasi išspausti kiek įmanoma daugiau pinigų.

Panašūs įrašai:

1. Padovanokime Kalėdų stebuklą vaikams
2. Pasaulio turtingiausiųjų sąrašas
3. BMS Megapolis stabdo veiklą – priežastys
4. Slaptažodžių ir prisijungimo duomenų saugojimo būdai
5. Prekybos centras Ozas

Nuotraukos iš pasivaikščiojimo praeitą savaitgalį po Sereikiškių parką. Antys “gyveno” pavasario nuotaikomis ir šildėsi saulėje

Panašūs įrašai:

1. Ruduo Vilniuje
2. Pageltę lapai
3. Pirmieji pavasario ženklai
4. Vienišas dviratis
5. Apsnigtas kelias

p.s. Išteisinus šį Linkomanijos vartotoją tikriausiai būtų nutraukta visa byla, nes nebebūtų prasmės su kitais bylinėtis.

Panašūs įrašai:

1. Tinklaraštis ar blogas?

Su pavasriu, nors dar tik kalendoriuje. Nesušlapkite kojų vaikščiodami po balas

Panašūs įrašai:

1. Kelionė į šviesą

Atrodo, žiema jau eina į pabaigą. Už lango oras kiekvieną dieną vis labiau šiltėja, o sniegas pamažu tirpsta. Su žieminiais rūbais darosi per šilta. Ant šaligatvių ir gatvių atsiranda upės vandens. Šiandien per kiemus eidamas link automobilio pastebėjau, kad turi atidžiau žiūrėti kur dedi kojas, nes gali įlipti į šunų paliktas krūveles. Kai buvo daugiau sniego ir visur balta, tos krūvelės labai aiškiai švietė sniege. Dabar jau sunkiau matyti. Nesuprantu keturkojų savininkų – nejaugi išvedant savo šunį į lauką pasivaikščioti sunku pasiimti maišelį ir surinkti tai, ką jis paliko. Norėjau nufotografuoti kaip atrodo šunų paliktos krūvelės kiemuose, bet pamaniau, kad neverta čia dėti tokio neestetiško vaizdo.

Apie artėjantį pavasarį praneša ir gatvės. Dabar turi važinėti žymiai atidžiau nei žiemą, nes įvažiavęs į duobę gali pamesti automobilio ratą. Kažkurią dieną per žinias kalbėjęs vieno automobilių serviso savininkas tik džiaugėsi duobėmis gatvėse – įlėkus į vieną gali tekti važiuoti į servisą taisyti važiuoklės. Ypač bjauru važiuoti sutemus, nes duobės pasislėpusios po pelkėmis ir jų nesimato. Važiuodamas iš darbo į namus jau beveik įsidėmėjau visas duobes gatvėse, todėl prieš jas pristabdau ir apvažiuoju. Beje, užuojauta važinėjantiems su žemo profilio padangomis.

Kažkaip jau pabodo ta pilkai balta žiema ir laukiu pavasario…

Panašūs įrašai:

1. Apie šaltį
2. Kernavės piliakalniai žiemą
3. Buivydiškių dvaras
4. Antys laukia pavasario
5. Ekonomiško vairavimo pamokos

Žinoma, gerai kad kalbininkai stengiasi išsaugoti unikalią lietuvių kalbą. Tačiau bandydami sulietuvinti techninius terminus dažnai prasilenkia su elementaria logika. Manau, kad techninių terminų vertimu turėtų užsiimti ne patys filologai, o tos srities profesionalai. Kad ir žodis žiniatinklis (angl. Web). Juk jau seniai internetas tapo ne tik žinių šaltiniu, bet ir atskira verslo ar pramogų šaka.

Tačiau su didžiausia problema susiduriama tada, kai skaitoma lietuviška literatūra, kurioje naudojami išversti terminai. Kažkada teko skaityti knygą anglų kalba, o po to pavartyti tą pačią knygą, išverstą į lietuvių kalbą. Beskaitant lietuvišką knygą susidarė įspūdis, kad tai ne ta pati knyga – daugelio terminų nesupratau.

Mano nuomone, lietuvių kalbininkai galėtų pasinaudoti kitų šalių praktika ir daugelį techninių terminų ne versti, o sulietuvinti (pridėti žodžių galūnes). Jeigu pačiam reikėtų pradėti skaityti techninę literatūrą (paprastai susijusią su kompiuteriais) lietuvių kalba, tikriausiai tektų išmokti daug naujų žodžių. Beje, pasinaudodamas Google Translate, patikrinau kaip verčiamas angliškas žodis Blog į kitas kalbas. Daugumoje kalbų buvo paliekamas tas pats žodis.

Panašūs įrašai:

1. Internetinio bendravimo ypatumai (komentatoriai)
2. Sveikas, pasauli!
3. Audio knygos – alternatyva įprastinėms ir elektroninėms knygoms
4. Apie kūrinius, pinigus ir autorių bei vartotojų požiūrių skirtumus
5. Tinklaraščio populiarinimas – patarimai, kaip padidinti lankytojų skaičių

(Sephiroty Fiesta nuotrauka)

Atsimenate tą garsųjį A.Račo įrašą apie dundukus, apie kuriuos vėliau rašė ir Pipedija. Prisipažinsiu, kad perskaitęs šį įrašą pradžioje nesutikau su ten išsakyta nuomone. Tačiau lankydamasis naujienų portaluose ar forumuose ir skaitydamas kitų žmonių komentarus vis dažniau prisimenu šį A.Račo įrašą. Praeitą savaitę, besilankant vienos foto bendruomenės puslapyje už akių užkliuvo viena nuotrauka. Po ja vyko autoriaus ir vieno žmogaus diskusija, kurioje autorius teigė, kad nuotrauka graži, o kitas – kad nuotrauka prasta ir nekokybiška. Skaitydamas tokias diskusijas visada susimąstau apie jų beprasmybę. Todėl šiame įraše norėčiau išsakyti savo nuomonę apie interneto komentatorius.

Lietuvoje komentatorių eros pradžia drąsiai būtų galima laikyti pirmuosius komentarus, parašytus prieš 10 metų po Delfi straipsniais. Per 10 Delfi gyvavimo metų, komentatoriai tapo neatsiejama šio portalo dalis, netgi išsiskirsčiusi į keletą grupių. Tiek šiame portale, tiek kituose žmonių parašyti komentarai jau seniai prarado savo prasmę dėl keleto priežasčių. Viena vertus, absoliuti dauguma jų yra užgaulūs arba tikrovės neatitinkantys ir parašyti vien tik tam, kad kažką parašyti. Kita vertus, labai dažnai galima suabejoti komentuojančiojo kompetencija tam tikru klausimu.

Per dešimtmetį susiformavusi komentatorių auditorija tikriausiai būtų verta rimtų sociologinių tyrimų, kurie galėtų pabandyti atsakyti į keletą klausimų. Visų pirma, kodėl žmonės taip veržiasi išsakyti savo nuomonę, kuri dažniausiai būna negatyvi (didžiausiuose portaluose straipsniai sulaukia po kelis šimtus komentarų). Visų antra, kodėl komentatoriai vis dar nesupranta, kad jų komentarai turi mažai įtakos aprašomiems įvykiams. Manau, kad tokie tyrimai anksčiau ar vėliau bus pradėti vykdyti. Jie turėtų atsakyti į klausimą, kodėl lietuvių komentarai lyginant su užsienio portaluose (pvz., JAV) parašytaisias išsiskiria piktumu. Skaitau nemažai užsienio portalų ir pastebiu, kad dauguma ten pasisakančiųjų išsako pozityvias ar faktais pagrįstas mintis.

Kaip atskirą ir visiškai skirtingą komentarų grupę galima išskirti rašomus tinklaraščiuose. Čia parašomi komentarai dažniausiai būna konstruktyvūs. Taip yra dėl keleto priežasčių. Tinklaraščiuose komentuojantys dažniausiai nėra anonimai (parašo savo elektroninio pašto adresą, labai dažnai įdeda nuorodą į savo tinklalapį bei parašo vardą). Todėl rašydamas negatyvius tikrovės neatitinkančius komentarus labai greitai pajustų grįžtamąjį ryšį – prarastų savo tinklaraščio skaitytojus (ne paslaptis, kad tinklaraščiuose rašantys komentarus skaito vienas kito įrašus). Be to, tinklaraščio autorius turi didesnes galimybes netinkamų komentarų filtravimui – dėl sąlyginai mažo komentarų skaičiaus kiekvienas komentaras yra perskaitomas, o netinkamus galima ištrinti.

Žinoma, internetinis bendravimas komentarais ne visada yra blogai. Labai dažnai skaitant forumus galima rasti naudingos informacijos. Bet ir čia susiduriama su pagrindine problema – komentarą parašiusio ar patarimą davusio žmogaus turimos informacijos patikimumas. Gerai, jeigu tą žmogų pažįsti (bent jau virtualiai). Tačiau labai dažnai patarimus duoda visiškai nepažįstami žmonės. Todėl paklausęs tokio žmogaus patarimo, pavyzdžiui, apie kokio nors produkto pirkimą jį įsigijęs gali nusivilti. Be to, negali būti tikras ar komentaruose parašyta informacija nėra reklama. O reklama komentaruose jau tampa atskiru verslu, gražiai vadinamu įvaizdžio virtualioje erdvėje valdymu. Dėl šios priežasties pats asmeniškai ieškodamas atsakymų į kilusius klausimus stengiuosi labai kritiškai žiūrėti į forumuose parašytą informaciją.

Didieji portalai stengiasi kovoti su negatyviais komentarais. Štai Delfi prieš keletą metų įvedė komentarų vertinimą (daug neigiamų įvertinimų sulaukęs komentaras yra ištrinamas) ir pradėjo projektą Neburnok.lt. Kiek kitaip bando kovoti 15min.lt – komentaruose parašyti keiksmažodžiai yra slepiami. Tačiau žiūrint iš šalies ši kova su neigiamais komentarais panaši į kovą su vėjo malūnais. Komentarų vertinimas nepaslepia negatyvių komentarų, nes šios sistemos “valdymas” patikėtas patiems komentatoriams.

Nors Lietuvos internetinė žiniasklaida tikriausiai yra viena liberaliausių pasaulyje ir kiekvienas žmogus gali laisvai ir nevaržomai išsakyti savo nuomonę, tačiau liberalus požiūris į komentaruose išsakytą nuomonę turi būti neatsiejamas nuo komentuojančiojo atsakomybės, kai yra įžeidinėjami kiti žmonės, kurstoma tautinė ar rasinė nesantaika. 2007 metais už kurstymą prieš žydus komentaruose vienas komentatorius jau buvo nubaustas. 2008 metais taip pat nubaustas vyras iš Birštono už grasinimus susidoroti su gėjais (bauda 1000 lt). Ir tokių atvejų, kai už parašytus komentarus yra skiriama reali bausmė, yra ne vienas. Panašu, kad daugelis vis dar mano, kad viešoje erdvėje (komentaruose) gali nebaudžiami rašyti tą patį, ką kalba su draugais prie alaus bokalo.

Nors keletui asmenų už parašytus komentarus buvo skirtos bausmės, bet jos buvo skirtos teisėsaugos institucijų iniciatyva. Vis dėlto dauguma neigiamų komentarų nesulaukia tinkamos reakcijos iš portalų prižiūrėtojų pusės. Taigi kaip būtų galima spręsti šią problemą? Uždrausti rašyti po straipsniais komentarus? Kažin ar geriausias sprendimo būdas, nes portalai prarastų nemažą skaitytojų auditoriją, o tuo pačiu ir reklamos užsakovų pinigus. Kaip pavyzdį galima paminėti eFoto.lt portalą, kuris laikinai buvo uždraudęs rašyti komentarus po straipsniais. Tačiau draudimas truko neilgai. Nesulaukiant atgalinio ryšio iš skaitytojų sunku susidaryti bendrą skaitytojų vaizdą ir daryti apibendrinimus, tuo labiau skelbti reklaminius straipsnius, nes dažnas žinodamas, kad negalės parašyti komentaro po straipsniu, jo paprasčiausiai neskaitys.

Mano nuomone geriausias problemos sprendimo būdas būtų leisti komentarus rašyti tik registruotiems vartotojams. Tokiu būdu būtų išsklaidyta anonimiškumo iliuzija (daugelis vartotojų vis dar nesupranta, kad internete praktiškai neįmanoma išlikti anonimiškam) ir komentatorius prieš kažką rašydamas gerai pagalvotų apie galimą atsakomybę. Žinoma, vartotojų registracija turėtų būti išspręsta naudojant vieningą sistemą (kad nereikėtų atskirai registruotis kiekviename puslapyje). Kaip pavyzdį galima paminėti tinklaraščius ar socialinius tinklus (pvz., Facebook), kuriuose komentarai dažniausiai rašomi tikraisiais vardais. Tai įpareigoja parašius dar katą perskaityti tai, ką parašei ir pamąstyti, ar tikrai norima tai publikuoti viešai.

Panašūs įrašai:

1. Tinklaraščio populiarinimas – patarimai, kaip padidinti lankytojų skaičių
2. Kodėl lietuviški tinklaraščiai užsnūdo?
3. Tinklaraštis ar blogas?
4. Sausio 13 reikšmė man
5. Autorių teisės internete | 1 dalis

Antradienį (vakar) Vilniuje Rotušės aikštėje šurmuliavo persirengėliai. Nepriklausomybės dieną buvo švenčiamos Užgavėnės. Rotušės aikštėje veikė mugė, kurioje netrūko lankytojų. Mugėje buvo siūloma sočiai prisivalgyti, išgerti karšto alaus, nusipirkti tautodailininkų dirbinių.

Popietę kartu su persirengėlių eisena, vedamą generolo Tomo Kleinio, prisirinko daug miestelėnų. Eisenai pasiekus Rotušę, visi buvo kviečiami kartu šokti ir varyti žiemą iš kiemo.

Nuotraukos iš renginio:

Panašūs įrašai:

1. Kalėdų eglės įžiebimas Vilniuje
2. 2010 metų sutikimas Vilniuje
3. Naktinio Vilniaus spalvos
4. Užgavėnės Rumšiškėse 2010
5. Ruduo Vilniuje

Nesu geras istorijos žinovas ir niekada giliai nesidomėjau, ką ten susirinkę žmonės prieš 92 metus pasirašė. Bet viena žinau, kad ta trispalvė man visada simbolizuos namus ir laisvę. Vertybes, kurių nei “141″, nei žiniasklaida nesaugo ir negina. Vertybes, kurias kiekvienas mes suprantame skirtingai…

Panašūs įrašai:

1. Nauji metai – naujos idėjos
2. Komiksų herojai