Praplaukiant

Praplaukiant ledams, antims, vandeniui – kyla rūkas, o visa kita, tuo momentu nėra svarbu.

Apie lempas ir dūmus

Žiema, vyrauja mėlynas atspalvis. Bet kažkodėl man vis tiek šilta. Šilta mintyse.

Atėjo pas mus žiema. Senokai tokios nebuvo – man tai džiaugsmas, gražu, nešlapia, o kai pasirodo saulė viskas taip gražiai spindi.

Pasivaikščiojau po kapines – o ten visiška ramybė. Atrodo, kad dabar visi mirusieji tikrai ilsisi – užsikloję sniego patalais.

P.S. Nustebot? Pagaliau prisiruošiau atsinaujinti. Ką manote dėl naujo titulinio puslapio? Ar aiškus principas? Ką patartumėt keisti? O dabar ir nuotrauką didesnę galima bus pažiūrėti – tereiks ant jos spustelėti

Taip gera pasivaikščioti vasaros rytą palei marias. Kai dar vėsus vėjas gairina veidą, nors saulė jau po truputį tampa karšta. Pasijunti balansuodamas tarp šalčio ir karščio ir nebesupranti: ar čia šaltai pučia vėjas kaitinant saulei, ar saulės kaitrą gaivina vėsus vėjelis…

Tik ant lauko pliko – kelios pušelės apykreivės liko…

Taip ir norisi cituoti lietuvių klasiką, pamačius šį vaizdą. Išdegę plotai atsiveria važiuojant dviračiu taku iš Smiltynės į Juodkrantę. O pasirodo kolega Nerius pro ten pat važiavo Kaip kartais keista išvysti tą patį kadrą kitu rakursu

Su sąlyga, kad Salomėjos Neries gimnaziją už europos lėšas restauruoja – įdedu, jau galima sakyt, archyvinius vaizdus. Kol dar nenulupo visų tų sovietinio industrializmo plytelių, pasigrožėkit. O kitoje pusėje jau sudėjo plastikinius langus.

P.S. Fotografuota su Lubitel 166B. Dar dvi juostelės laukia ryškinimo (čia užuomina)

Taigi, susikrovėm viską ant dviračių ir iškeliavom link Nidos. Preiloje dar aplankėm senąsias kapinaites. Nuskambės keistai, bet tai apčios jaukiausios kapinaitės kokias esu matęs. Galbūt dėl to, kad pušelės ir smėlis aplink…

Nuo Preilos iki Nidos dviračių taku – 9 km. Menkniekis, palyginus su pirmų dienų atstumais (~23km), todėl važiavome neskubėdami, sustodami prie menkiausio įdomaus objekto.
Tikrai apsimoka sustoti prie Vecekrugo kopos. Tai aukščiausia kopa Kuršių Nerijoje, jos aukštis siekia 67,2 m.
Pavadinimas kilęs iš kuršiškų žodžių „vece“ – senas ir „kruogs“ – smuklė. Mat senovėjė, kopos papėdėje buvo smuklė. Važiuojant dviračių taku, kopa puikiai matosi ir šalia yra informacinis stendas, bei stalas su suoliukais. Visa kopa apželdinta žemaūgėmis pušelėmis. Čia, kad neslinktų smėlis – senovėje dažnai reikdavo perkėlinėti kaimus dėl slenkančių smėlynų…

Pakeliui buvo rodyklė į kairę – “Bulvikio ragas”. Pasukom ten, kad tą iškyšulį apžiūrėt. Teko apie du kilometrus minti iki to rago. Na, bet negi gaila – iki Nidos liko nedaug, tai 4 papildomi kilometrai menkniekis. Na, pats ragas niekuo neypatingas, tiesiog laukinis iškyšulys apaugęs meldais. Nors pačiu mišku važiuot visai smagu buvo.

Na ir dar kažkiek pamynus dviračiu, pasiekėme Nidą. Štai ir visą kelionė dviračiais. Apie Nidą jau esu pasakojęs senesniuose įrašuose, o daugiau nebent nuotraukų kurių kelionės metu padariau parodysiu. Bet apie tai vėliau

Visiems, kas mėgsta aktyvų sportą – rekomenduoju šią kelionę. Męs jau nusprendėm – kitamet keliausim kita trasa – 115 km į pietus Pamariu iki Rusnės salos. Viena iš svajonių – aplankyti “Lietuviškąją Veneciją”.
Kas patiko – tai kelionė traukiniu. Jie draugiški dviračiams. Sumokėjus 15Lt galima gabenti dviratį nuo Vilniaus iki Klaipėdos, o ir kajutės su elektra bei gultais visai patogus daiktas (gaila, kad gultai tik du šešiavietėje kajutėje).

Nepatiko – sugedęs dviratis ir grįžimas autobusu iš Nidos į Vilniu. Pirma – bilietas kainuoja 81Lt. Antra, vairuotojas pasitaikė su postsovieticus kultūra. Aprėkė mane, kad dviratį reikia išardyti prieš transportuojant
(Specialiai skambinau, kad susižinoti tvarką į informaciją, tai ten pasakė, kad tik apdengti dviračio grandinę ir ratus reikia). Prigrasino, kad jei nebus bagažui vietos išlaipins Klaipėdoj ir t.t. ir pan. Pačiu autobusu važiuot buvo tvanku – kondicionierius, tai tas šiltas vėljelis pučiantis kažkur? Padariau išvadą – nuo šiol kai tik galėsiu – važinėsiu traukiniais, o ne autobusais. Tegu susitvarko savo paslaugų sektorių, o poto kelia kainas…

Sekmės, tiems kurie važiuos Klaipėda-Nida trasa. Dviratis ir aplink gamta – didžiausias įspūdis važiuojant šiuo dviračių taku. Dviračio spidometras rodo, kad viso nuvažiuota 78,9 Km.

Juodkrantėje nubudome gana anksti – apie septynias. Mat buvo noras važiuoti iki kormoranų perimvietės. Sako ten tikrai kraupokas, tačiau įspūdingas vaizdas. Bet nutiko kai kas netikėto…

Nuo Juodkrantės centro iki perimvietės nedaug – kažkur trys kilometrai, belikus puskilometriui iki vietos, pradėjo ožiuotis S dviratis. Nepadėjo reiškias veloklinikos profilaktika… Kelionės neatlaikė priekinis rato guolis. Ratas pradėjo suktis aštunke ir skleisti keistą stuksėjimo garsą. Nesinorėjo rizikuoti važiuoti 23km tokios kondicijos dviračiu. Juolab, kad galinio rato padanga irgi įtartinai deformavosi. Taisyklos nėra – artimiausia Nidoje arba Klaipėdoje, bet kelionės nutraukti nesinorėjo dėl riboto laiko.

Nusprendėm palikti dviratį Juodkrantėje – grįždami pasiimsim ir išsinuomuoti vietinį dviratį.
Dviem paroms dviračio nuoma kainuoja 50Lt, bet patogu, kad išsinuomavus Juodkrantėje – galima gražinti dviratį Nidoje.

Taigi, bijodami per didelio krūvio (veltui suvažinėjom apie 8km), nusprendėm važiuoti iki Preilos, nedarant papildomų 6km lanksto iki kormoranų. Ką gi – teks ten apsilankyti kitą kartą.

Grįžome minėtu keliu link jūros, įveikėm kalną ir pasukę kairėn – numynėm link Pervalkos. Buvo žiauriai karšta. Minti dviračio pedalus su turistine kuprine ant nugaros, ne pats maloniausias užsiėmimas plieskiant saulei, o vienintėlė atgaiva, įvažiavus karts nuo akrto į paunksmę. Tačiau dviračių tako ruožas tikrai įdomus – kas keli kilometrai pastatyti informaciniai skydeliai apie augaliją ir paukščius, o dviračių takui nutolus nuo jūros ir priartėjus pire kelio, netoli ir Mirusios (pilkosios) kopos. Vat pro ten tikrai nepravažiuokit nesustoję. Ir į tą kopą užlipkite. Mes prisegę dviračius prie kelio ženklo nužingsniavom ten. Ropštėmės į viršų per nežmonišką karštį, su didelėm kuprinėm kokį gerą pusvalandį (atgal leidomės 10 minučių Tačiau pažiūrėk, koks grožis! Paspaudus – pasididina iki panoraminės foto.

Nuo pažintinio tako iki Pervalkos belieka keturi kilometrai, todėl truputį pailsėję, numynėm ten. Dviračių takas atveda iki Pervalkos, kad pasiekti Žirgų švyturį – pasukite kairėn ties krepšinio aikštele, jei skubate į Preilą ar Nidą – sukite dešinėn. (Paspaudus foto didėja)

Pavažiavę centrine gatve, pasukome link marių ir štai, atsivėre švyturio vaizdas:

Tuomet suskubom ieškoti maitinimo įstaigų – pilvai gurgė kaip pašėlę.
Radom vietinę kavinę, su Vilnietiškom kainom (Dienos pietūs sriuba+antras 15Lt) papietavom, nustebę kainų. Mums sakė, kad kitose kavinėse preiloje dar aukštesnės kainos… Maistas buvo vidutiniškas, Vištiena kieta, o porcijos nepakankamos net merginai… Nors gal męs išalkę tokie buvom

Pasistiprinę važiavom atgal pagrindine gatve pro tą pačią krepšinio aikštelę. Na ir iki Preilos belieka 5km. Vienoje vietoje prasideda pėsčiųjų takas sukantis dešiniau. Juo važiuojant pasiekėm Preilą. Dar sekit šį ženklą. jis rodo, kad dviračių takas veda kairėn, ten ir sukit – atvažiuosite į pagrindinę Preilos gatvę. Mes Preiloje ir apsistojome, o skubantieji – važiuotų pagrindine gatve, kuri vėl po to pavirsta dviračių taku.

Preila nesužavėjo dideliais antkainiais maisto prekių parduotuvėlėse. Atrodo, kad daugelis prekių, bent litu brangesnės nei Vilniaus prekybcentriuose, bet matyt kaltas sezonas…
Likusią dienosdalį prasivoliojom pliaže. tai buvo tikrai geras poilsis po 23Km dviračiais ir kopimo į Mirusias kopas.

Išleista pinigų:
Nakvynė Juodkrantėje 40 Lt,
Dviračio nuoma 50 Lt,
Maisto prekės 20 Lt,
Pietūs Pervalkoje ~30 Lt.

Lieka paskutinė trasos dalis, Preila – Nida tai tik devyni kilometrai, todėl praktiškai gausis poilsinis pasivažinėjimas dviračiais Iki rytojaus.

06:15 – Štai mūsų vagonas Nr3.
Atiduodam dviračius į traukinio bagažo skyrių ir einam į mums paskirtas vietas. Nustebino, kad yra veikianti rozetė – galėsiu blog’inti važiuodamas traukiniu ir žinoma, žiūrėsim filmą.

The True Story of Che Guevara – jei domina Che istorija, rekomenduoju pažiūrėti. Filmas papasakojo apie legendomis apipintą Che. Jo įvaizdis iki šiol naudojamas net pop art’e, nors ir geras jis buvo lyderis, charizmatiškas, bet vis gi komunistas…

Dabar pereikime prie pačio važiavimo dviračiais. Visas dviračių trasos maršrutas yra bicycle.lt svetainėje arba Klaipėdos
turizmo informacijoje (Turgaus g.). Trasos gidas nemokamas!
Toliau stengsiuosi aprašyti patį važiavimą.

Persikėlus į Smiltynę senojoje perkėloje (Žvejų g.) sukame dviračių taku į kairę ir ties kavine Nerija dešinėn – link jūros.
Tuomet į kairę ties pliažu ten pažymėtas pėsčiųjų takas

Jis mus ir suklaidino, bet už kokių 200 metrų prasideda dviračių
takas Nr 10 būtent tas, kuris ir reikalingas.

Kažkur ties aštuntu kilometru (kilometrai šen bei ten surašyti ant kuolelių) dviračių takas suka tolyn nuo jūros, ten yra dviračių stovas ir suoliukai su stalu, todėl rekomenduoju atsipūsti ir išsimaudyti jūroje prieš keliaujant toliau.

Nuvažiavus ~18-19km yra stovyklavietė “Prie švyturio”, kurioje galima sustoti užkąsti ir pailsėti. Ten net wc kiek giliau miške yra, jei ką prispaudė

Na ir lieka ~4km iki Juodkrantės. Važiuojate iki šito ženklo ir sukate į kairę.

Teks paplušėti įveikiant nemažą kalną – užtat poto bus
smagu nuo jo leistis! Štai ir Juodkrantė pasiekta. Nuvažiuota ~23km nuo Smiltynės.

Rytoj laukia kelionė į Preilą. Iki rytojaus!

Išleista pinigų:
Traukinio bilietas Vilnius – Klaipėda: 50 Lt + 15 Lt už dviratį.
Pietūs Juodam katine ~20 Lt
Keltas ~5 Lt

P.S. Nuotraukos informacinio pobūdžio, gražesnes sudėsiu vėliau. Daug vėliau

Sveiki, matyt jau ir užmiršot apie tokio blogo egzistavimą. Jo, origami blog’as, renginiai, pasiruošimai atostogoms ir visi kiti blogo trukdymai, bei patingėjimai vasarą jį pristabdė.

Tačiau dabar bus gera proga truputį atsigriebti už prarastą laiką.
Šiemet vėl važiuoju aplankyti Kuršių Nerijos. Pagaliau mano svajonė išsipildys:

Važiuosim traukiniu iki Klaipėdos, ten papusryčiavę “Juodajam katine 2” (Visiem rekomenduoju
Trauksim link smiltynės ir dviračiais bandysim pasiekti Nidą. Sustodami Juodkrantėje, Preiloje ir žinoma Nidoje.
Stengsiuos kasdien aprašyti visus įvykius, išlaidas ir nuotykius bei atradimus.

Neperjunkite kanalo

P.S. Latviai turi “juodojo katino” Klubą. Jų kalba tai skamba taip: Melnais kaķis. Visada pakelia nuotaiką

Religija. Kas tai? Etinės normos? Žmogaus, kaip asmenybės, tobulėjimo kelias? Ar šiais laikais, stiprus tikėjimas tik pinigais? Ar senosios religijos nėra per mažai lanksčios šiuolaikinei visuomenei? Ar tu tiki?

Paprasta Versija | Flash Versija (?)

Sugriežtinto režimo kolonija. Kažkada tai buvo vienuolynas. Sovietų sąjungos metu paversta kalejimu, pastatytas fabrikas. Viskas netoli senamiesčio, USSR stiliuku kaip sakant. Fabriko langai ir matomi šiose nuotraukose. Sugriuvo sovietų sąjunga – fabrikas užsidarė. O ten kaliniai turėjo užsiėmimą. Ką jie dabar veikia kolonijoj? Negi sėdi rankas sudėję?

Tai ne tunelis – tai pėsčiųjų tiltas. Standi, stipri ir stabili konstrukcija. Trijų S taisyklė tsakant. Padalinta per pusę. Kažkur važiuoti dviračiu – kažkur atgaivinti viską ryjančio monstro garsą. Kai žingsniai žengia šiuo tilteliu – juntama vibracija ir skambesys tuk tuk tuk. Kaip kokio metalinio drakono nasruose. Pabandyk per jį pereit naktį – malonus šiurpuliukas kaip mat nubėgs per nugarą. Vat toks šiuolaikinis industrializmas.
P.S. Čia matomas tos pačios gatvės (Zarasų) palikimas – pėsčiųjų tiltas. Kiek tolėliau nuo sugriežtinto režimo kolonijos. Gaila, bet dabar jau lempos esančios viršuje nebedega, dažai nusilupę. O kada lempas pakeis į naujas? Kada perdažys? Praėjo “tik” 3 metai…

Frankenšteiniškas vaizdelis, rampų šviesoje. Pavargę aktoriai, ruošiasi miegoti kalejimo papėdėje. O jie juk tenori būti įžymūs. Kaip ir kiekvienas iš mūsų – nori būti reikšmingu ir pastebimu.
P.S. Čia matomas istorinis faktas – Zarasų gatvės statymas ties Sugriežtinto režimo kolonija. Dabar daugelis iš mūsų pro ten važiuoja kasdien, net nesusimąstydami kaip šios statybos pakeitė kaikurių žmonių gyvenimus, aplikos išvaizdą ir sunaikino keletą mielų viečikių.

Kopėčios ir knygos. Visą laiką man asociavosi su didžiulėmis, privačiomis bibliotekomis, kuriose knibžda daug paslapčių, nežynomybės, nuotykių ir žinių. Galbūt ateina laikas ir man, bent minimalią tokios bibliotekos versiją susikurpt