Užkrečiantis savo energija, pilnas dar negirdėtų vardų – valandos trukmės naujas manoMUZIKA miksas.

Muzika pasivaikščiojimams, kelionėms ar tiesiog tada, kai norisi nuo visko atitrūkti. Užsidedam ausines ir keliaujam kažkur toli.

The post manoMIKSAS 074: Something in the Air first appeared on manoMUZIKA.lt.

Tiems, kas jau seniai nebe vaikai, o jaunystėje nešiojo vien tik juodos spalvos drabužius, pasakoti, kas per grupė yra „The 69 Eyes“, tikrai nereikia. Aplink 2000-uosius šis Suomijos kolektyvas, save tituluojantis Helsinkio vampyrais, buvo svarbi gotikinio roko judėjimo Europoje dalis. Maišydami gotikinius tonus su rokenrolu ir Holivudo šlykštukų įvaizdžiu, „The 69 Eyes“ gal ir nebuvo patys žymiausi ir populiariausi, tačiau Lietuvoje tikrai turėjo nemažą savo klausytojų ratą. Ar jų vis dar yra? Ūžiant gegužės pirmosios vakaro brizui, apsilankėme „The 69 Eyes“ koncerte menų fabrike LOFTAS ir patikrinome.

Šiltas pavasario penktadienio vakaras labai tiko prie tamsiosios renginio romantikos. Naujamiestyje įsikūrusios buvusios gamyklos kieme susirinko tuntas gotų, metalistų ir šiaip gerą roko muziką mėgstančių žmonių. „Tuntas“, tiesą sakant, gal ir netinkamas žodis. Seniai LOFTAS nebuvo toks sausakimšas ir tvankus. O dargi ne MC battle’as vyko, o senų rokerių šou! Prie barų ir tualetų driekėsi nemenkos eilės. Panašu, kad Helsinkio vampyrai Lietuvoje klausytojų ir gerbėjų vis dar turi!

Suomius apšildė lietuviškas post-punk’o duetas „Orai“. Smagus setas, elektroniniai ritmai ir monotoniškas, bet šiai muzikai puikiai tinkantis vokalas. „Lemon Joy“ dainos „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“ koveris – nice touch. Šis momentas iš „Orai“ pasirodymo įsiminė bene labiausiai. Linkime jiems sėkmės kūryboje!

Po trumpos pertraukos į sceną įskriejo Helsinkio vampyrai. Tamsiai žalia šviesa, dūmai, juodi apdarai… ir akimirksniu sugrįžome į 2000-uosius! Tokius „The 69 Eyes“ pamename nuo paauglystės. Laikas šiems muzikantams nepavaldus. Na, gi ne veltui vampyrai! Žinoma, atidžiau pasižiūrėjus, gal ir matyti, jog kadaise muzikantai buvo jaunesni, tačiau amžius jiems tėra tik skaičius. Ant scenos jie – profesionalai, puikiai atidirbę savo programą. Visi nariai plastiški ir nestovi vietoje kaip įkalti. O labiausiai iš visų taškėsi net ne vokalistas Jyrki, kuriam gal ir priklausytų pagal pareigas, o… charizmatiškasis būgnininkas Jussi. Viso pasirodymo metu Jussi ne tik grojo, regis, be didesnių pastangų, bet ir judėjo kaip patrakęs, strykčiojo vietoje ir kairėn dešinėn taškė prakaitą bei energiją. Grupės vokalistui Jyrki šiandien jau 57-eri, tačiau jis yra puikios fizinės formos. Atletiškas, lankstus, grakštus. Net dėvėdamas juodus skinny džinsus neatrodo kaip į paauglio vaidmenį bandantis įsijausti senjoras. Sakau, vampyras! Ne kitaip…

Per beveik dviejų valandų koncertą suomiai atliko daug senųjų hitų, bet kartu pristatė ir savo naujausią singlą „I Survive“. Taip pat gavome progą išgirsti ir singlą „Drive“ iš naujausio, bet jau nebe naujo, 2023 metų albumo „Death of Darkness“. Bet, žinoma, visgi didžiausio publikos džiaugsmo sulaukė klasika – grupės hitai. Buvo „Devils“! Buvo „Betty Blue“, „Wasting the Dawn“ ir „Gothic Girl“. Buvo „Brandon Lee“ – odė tragiškai filmo „The Crow“ filmavimo metu žuvusiam šio filmo herojui. Po biso muzikantai valso žingsneliu sugrįžo uždėti vyšnios ant torto – atliko bene didžiausius savo hitus: „Framed in Blood“, „Dance D’Amour“ ir… žinoma… „Lost Boys“! Kaipgi be jo! Publika siuto dar labiau už muzikantus.

Paliekant LOFTĄ, daugelio veiduose švietė šypsenos. O ausys, stebėtinai, nespengė. Nors vampyrai grojo garsiai, koncerto įgarsinimas buvo tikrai geras!

„The 69 Eyes“ – tai grupė, kurią mylėti tikrai galima ir paauglystėje, ir brandos metais, ir, tikriausiai, senatvėje. Savotiškai smagu žinoti, jog tam tikri gražūs dalykai, kuriuos mylėjai jaunystėje, nesikeičia. Helsinkio vampyrų kolektyvas yra vienas jų. Jie nepaseno ir nepasikeitė ten, kur nereikia keistis – savo energijoje, sceninėje charizmoje… O ir naujausias jų albumas „Death of Darkness“ yra tikrai geras! Išgirskite, jei dar negirdėjote.

The post „The 69 Eyes” koncertas menų fabrike LOFTAS: gotikinio roko valsas first appeared on manoMUZIKA.lt.

Puikiai visiems žinomas repo projektas „Despotin Fam“ penktadienį klube „K2 Comedy Club“ pristatė jau penktąjį studijinį albumą „Drugeliai“. Kaip minėjo Vitalijus Puzyriovas-Vaiperis, albumo pagrindas paremtas dualizmu. Drugeliai slepia dviprasmybę – gyvenimo, kad ir trumpo, troškimą bei mirtį ir įvairias jos formas. Todėl naujausiame grupės darbe nestinga nei šviesių temų ir tikėjimo gyvenimu, nei niūresnių – tokių kaip priklausomybės ar kasdienis nerimas, persmelkiantis mūsų kasdienybę.

Kaip ir drugeliams, mums dažnai norisi nuo visko pabėgti ir pasislėpti medžių pavėsyje, bet ne šį vakarą. Aikštelę apšildė Marijus Ka, dar kitaip žinomas kaip „Keturios ryto“, kurio ritmai puikiai įvedė į vakaro pulsą. Publika jau nekantravo – kas pildėsi gėrimus, kas mintyse gulėjo žolės pataluose, kas laukė gerų naujienų, kol ant scenos užlipę Vaiperis, Shmekla ir Liežuvis „paspaus gazą“ ir duos greičio.

Pagaliau pedalas buvo paspaustas ir salėje pasigirdo Armino Boguševičiaus įrašytas balsas, pasakojantis apie išgalvotą drugelių rūšį, kurios tikslas – ne tik išgyventi, bet ir augti. Šis titulinės albumo dainos „Reta rūšis“ intro tarsi simbolizavo visą penkiolika metų trunkančią „Despotin Fam“ karjerą, kai grupė stengėsi tobulėti ir pasiūlyti gerbėjams kažką naujo ir kokybiško.

Ir vakarėlis prasidėjo. Skambėjo nemažai dainų iš naujojo albumo, kurias grupės gerbėjai jau buvo neblogai pramokę ir traukė kartu su grupe. Tokie momentai tikrai žavi, nes nauji kūriniai pasirodė visai neseniai, tačiau panašu, kad visi juos jau priėmė ir pamėgo. Aišku, buvo ir nemažai grupės hitų iš senesnių albumų.

Šviesų ir dūmų uždanga tarsi dar labiau suartino publiką su atlikėjais ir jautėsi, jog energija vaikšto į abi puses, sukurdama nuostabų atgalinį ryšį. Niekam nereikėjo nieko aiškinti – visi pasinėrė į repo ritmus ir atsidavė tėkmei. Nors kartais šiandieniniame pasaulyje ir norisi rėkti, bet džiugu, kad yra grupių, kurios tvirtai laikosi savo vertybių ir išlieka tikros.

Toks buvo ir šis vakaras – tikras ir be bereikalingų blizgučių. „Senoji mokykla“ dar gyva ir drop it, bet tai vis dar viena geriausių repo grupių ir jau tikrai nekopijuokit.

The post Despotin Fam: drugeliai nori žolės ir medžių pavėsio first appeared on manoMUZIKA.lt.

Didesnė dalis žmonių Lietuvoje, kuriems artimas pankrokas ir jo judėjimas, puikiai žino grupę „Dr. Green“, susikūrusią dar gūdžiais 1996-aisiais metais Vilniuje. Kolektyvas, maišantis pankroko ir ska skambesį, turbūt ne vienam padėjo atrasti alternatyvią kultūrą Lietuvoje ir iš arčiau susipažinti su punk judėjimu. Grupės darbų sąraše – keturi albumai, daugybė koncertų Lietuvoje ir Europoje, organizuotos „pasidaryk pats“ stovyklos „Darom“ bei įkurtas „Green“ klubas, iki šiol veikiantis po „XI20“ vėliava. Skamba tikrai įspūdingai. Todėl keista, jog atšventę dešimtąjį gimtadienį „Dr. Green“ po poros metų išsiskirstė ir penkiolikai metų nutilo.

„Dr. Green“ reguliariai skambėdavo mano ausinuke net ir kolektyvui nutraukus veiklą. Jie visuomet primindavo pirmuosius pankroko koncertus, vykimą autostopu į Vilnių ir tą jaunatvišką maištą, kuris, kiek kitokiais pavidalais, bet vis dar gyvas ne vieno seno neformalo širdyje. Vis pasvajodavau, kad „Dr. Green“dar užlips ant scenos ir vėl galėsiu pasinerti į pogo sūkurį, kaip jaunystėje. Ir ta diena 2023-ųjų metų pabaigoje pagaliau atėjo. Nuo to laiko grupė surengė ne vieną koncertą ir, panašu, nesirengia sustoti. Triukšmingai paminėtas 30-asis „Dr. Green“ gimtadienis kultūros erdvėje „Sodas 2123“ – pabaiga tikrai nekvepia.

Vakarą atidarė grupė „Manacles“, kuriai bekoncertuojant ištikimiausi gerbėjai stumdėsi ir kratė galvas prie scenos, o žmonių vis daugėjo. Vėliau hardcore punk garsus pakeitė intensyvusis „Tureto sindromas“ bei jų crack rocksteady beprotybė. Jų pasirodymą vainikavo „Primatų būrys“, puikiai užbaigęs „daktarų“ apšildymą. Gerbėjų minia jau buvo tapusi tikra minia, kurios niekas nesustabdys. Darėsi ankšta ir atitinkamai oro vis mažėjo, nes visi jau spaudėsi, belaukdami pagrindinių vakarėlio „dirigentų“.

Ir štai, tradiciškai užgrojus „Double Game“ dainos akordams, „daktarų“ žaidimas prasidėjo. Publika vis labiau įsismagino: žmonės skraidė ant rankų, pogo siautulys vis stiprėjo ir darėsi vis sunkiau įkvėpti oro, nes patalpa buvo sausakimša. Net nesant priekinėse eilėse, prakaitas varvėjo. Beklausydamas dainų – nuo „Pridėtinės vertės gyvenimas“ iki legendinio „Tavo nugaroj (Kablys)“ – keliavau kartu su atlikėjais tiek per jų trisdešimtmetį, tiek per visą savo gyvenimą – nuo pirmųjų pankroko koncertų iki šių dienų. Užgrojus „Jūra“, pasijutau vėl atsidūręs naktį kopose su krūva draugų ar tik šiek tiek pažįstamų žmonių, po tų pačių „Dr. Green“ koncerto Klaipėdoje kokiais 2008-aisiais. Beje, šiai dainai prisijungė ir Lencas iš projekto „Baltic Balkan“, kadaise kartu daręs turą su „grynais“, kai koncertavo su dar viena legendine grupe „Tai + Ką“.

Mano amžiaus ar vyresniems žmonėms tai buvo tikriausias nostalgijos pilnas vakarėlis. Visgi buvo džiugu matyti ir galybę jaunų žmonių, kurie „Dr. Green“ atrado visai neseniai arba buvo klausę tik ausinukuose ir traukė visas dainas mintinai. Tiesa, prie jau koncertuose girdėtos „Post-teisybė“ buvo pristatyti dar du visai nauji gabalai – „Mano nauja galva“ ir „Kol kas viskas gerai“. Ir tikrai viskas buvo gerai, nes koncerto eigoje prie grupės prisijungė ir keli senieji pučiamųjų nariai, padėję atlikti ne vieną grupės dainą. Smagu buvo žiūrėti, kaip puikiai vienas kitą papildo naujieji grupės nariai ir „mohikanai“, matę grupės pirmuosius žingsnius. Tarpusavio energija buvo labai gera, ir tą kuo puikiausiai jautė publika.

Tačiau viskas turi pabaigą. Po beveik pusantros valandos „Dr. Green“ koncerto stipriausi dar galėjo pasimėgauti „DJ Nindzės“ kūrinių selekcija, monitoriuje stebėdami „grynų“ istorinius vaizdo įrašus iš turų, koncertų bei gyvenimo. Tą ramiai prisėdęs ir padariau.

30 metų be sienų, garsiai šaukiant „Tai ne man“, trečdalyje likusio gyvenimo laiko (po darbo ir miego) vis dar pasileidžiant plaukus ir surandant savyje Homo Hedonistus, atrandant daugiau „spalvų“ kasdienybėje ir tame, kas vyksta aplink, o ne vien tik baltą ir juodą kaip jaunystėje, ieškant kažko tikro ir dar nesugadinto, nors šioje post-teisybės epochoje tai darosi vis sunkiau – tokie yra mano 30 metų kartu su „Dr. Green“. Kiekvienam jie gali būti kitokie, ir jie vis dar eina tolyn. Jeigu čia nebuvote, nesijaudinkite – niekur nepavėlavote ir galite bet kada „įlipti į traukinį“.

The post 30 DR.GREEN METŲ: NUO VITAMINO K IKI POST-TEISYBĖS first appeared on manoMUZIKA.lt.

Balandžio 4 d. Saturday Night Live scenoje Jack White jau šeštą kartą pasirodė kaip muzikinis svečias. Šis kartas – ypatingas, nes laidos vedėju tapo Jack Black.

Kartu jie atliko The White Stripes hitą Seven Nation Army, o patį pasirodymą dar labiau išskyrė du nauji kūriniai, pasirodę muzikos platformose vos diena anksčiau.

Kviečiame paklausyti ir pasimėgauti!

The post Du nauji Jack White kūriniai ir netikėtas duetas su Jack Black Saturday Night Live scenoje first appeared on manoMUZIKA.lt.

Yra dainų, kurios – tiesiog nepavaldžios laikui. Jos “neprisiriša” prie metų ar radijo topų, bet jos tiesiog išlieka. “BIPLAN” per trisdešimt metų sukūrė būtent tokį repertuarą: dainas, kurios tyliai persikėlė į žmonių asmenines istorijas. „Labas rytas“, „Kino filmai“, „Amore“, „Kapitonai“, „Ketvirtadienis”, „Nupiešiu” ir dar visa galybė kitų nėra paprasti kūriniai. Tai savotiškos nuorodos į būsenas, į tam tikrus gyvenimo momentus, kuriuos kiekvienas prisimena savaip. Šios dainos gyveno kartu su mumis: sporto rūmuose, miesto parkuose praėjusio amžiaus pabaigoje, automobilių salonuose, virtuvėse ankstyvais rytais geriant kavą, koncertų salėse, kuriose kartais norėjosi dainuoti, o kartais – tiesiog patylėti.

Grupės albumai taip pat niekada nebuvo vien tik laikmečio atspindžiai. Jie veikiau buvo sustojimai – savotiški kvėptelėjimai ilgame kelyje. Nuo ankstyvo, šviesaus ir truputį naivaus atvirumo iki brandesnių, tylesnių, labiau į save atsigręžusių įrašų. BIPLAN muzika niekada nebijojo keistis, bet visada saugojo esmę: jautrumą, melodiją ir pagarbą paprastam žmogiškam jausmui. Tai palikimas, kuris nesistengia įrodyti savo svarbos – jis tiesiog egzistuoja.

Gal todėl BIPLAN šiandien skamba ne kaip nostalgija, o kaip gyvas organizmas. Jų dainos vis dar randa naujus klausytojus, o seni – sugrįžta prie jų jau kitaip, su didesniu bagažu, gyvenimo patirtimi ir kitais klausimais. Trisdešimt metų muzikos čia tampa ne archyvu, o tęstiniu pokalbiu. Apie laiką, kuris bėga. Apie žmones, kurie keičiasi. Ir apie dainas, kurios kažkokiu būdu vis tiek lieka.

Šis interviu gimė iš noro prisiliesti prie to palikimo ne kaip prie paminklo, o kaip prie gyvos atminties. Prie muzikos, kuri buvo ir yra šalia – ne visada pirmame plane, bet visada ten, kur jos labiausiai reikia. Kai liūdna – su „O mes prie jūros”. Kai sentimentalu – su „Nupiešiu”. Kai su polėkiu – su „Labu rytu”. Ir taip galima vardinti nesustojant…

Simboliška, bet pokalbis su Maksu ir Olegu įvyko jų studijoje Vilniuje, likus vos kelioms savaitėms iki jų vieno svarbiausių koncertų, įvyksiančių Compensa koncertų salėje balandžio 11 dieną.

Kur jūs labiau atpažįstate save, reflektuodami trisdešimt metų – senose nuotraukose ar pažiūrėję į veidrodį dabar?

Maksas: Kiekvienas iš mūsų turbūt jaučiasi skirtingai. Bet aš labai dažnai dabartinį save matau tame vaikinuke, kuriam vis dar aštuoniolika ar dvidešimt metų. Širdyje suprantu, kad tai visiškai skirtingi žmonės – aš tada ir aš dabar. Bet bent jau sau dažnai atrodau visiškai nepasikeitęs. Kita vertus, čia jau prasideda vidinė savianalizė, tad kiekvieno santykis su savimi yra skirtingas.

Aš iš tų žmonių, kurie žiūri futbolą ir jiems tie futbolininkai vis dar atrodo kaip vyresni dėdės. Nors racionaliai suprantu, kad visi ji yra gerokai jaunesni ir didžioji jų dalis  galėtų būti mano sūnūs. Bet nuo tų laikų, kai pradėjau mylėti futbolą (o tai įvyko tikrai seniai) man jie atrodo vyresni – dėdės, kurie bėgioja aikštėje.

Olegas: Taip, tą patį jaučiu ir aš. Iki šiol žiūriu į viską tokiu vaikišku matymu. Kai pasižiūriu į seną ir naują vaizdo įrašą ar nuotrauką, matau brandą, matau, kad nebesu berniukas, tačiau nesijaučiu ir suaugusiu vyru (šypsosi)

Tad lygiai taip pat jaučiaisi ir kalbant apie grupę. Racionaliai suprantame, kad paaugome, tačiau viduje esame tie patys jauni vaikinai.

Šiandien tai ypatingai pajutome grodami „Open Your Eyes“ (aut past. – viena pirmųjų “Biplan” dainų, išleista 1996 m. albume “Banzai”). Tokio jausmo niekada nebuvau patyręs – groji gabalą ir vėl jautiesi tuo aštuoniolikmečiu. Atrodo, praėjo tiek laiko, o niekas nepasikeitė. Net rankos judesį prisiminiau. Vietos, kurias tada buvo nepatogios groti, yra nepatogios ir dabar.

Žvelgiant į jūsų muzikinį palikimą, nepaleidžia viena mintis: su viena kita išimtimi, visus 30 metų jūs išlikote labai pozityvūs. Tokia išliko ir jūsų muzika Ar galima sakyti, kad jūs tiesiog užstrigote pozityvume?

Maksas: Aš to nepavadinčiau užstrigimu. Tiesiog tai labiausiai prie mūsų limpa. Jeigu pasižiūrėtume diskografiją, yra bent du labai tamsūs albumai, palyginus su „Braškėmis“ ar „Visi keliai veda prie jūros“. Bet esmė ta pati.

Aš tai lyginčiau su žmogumi, kuris iš esmės yra linksmas, lengvas. Jis kartais būna liūdnas, susimąstęs, bet jo esmė nesikeičia. Taip ir su mumis kaip su grupe. Mes turime skirtingų etapų, eksperimentų, net rokenrolinį „Chuligans“ laikmetį, bet mūsų esmė visada išliko ta pati.

Tuomet papasakokite, kas labiausiai formavo tą pozityvumą jūsų muzikoje?

Maksas: Vienareikšmiškai Aplinka. Mes augome kartu su nepriklausoma Lietuva. Iki tol gyvenome praktiškai skurde, o po to prasidėjo kažkas visiškai naujo. Laukiniai devyniasdešimtieji, bet kartu – gimimas, laisvė, jausmas, kad viskas įmanoma. Atrodė, kad karų nebebus, kad viskas tik kils į viršų. Tai veikė nesąmoningai. Ypač paauglystėje, kai visas gyvenimas, regis, buvo prieš akis.

Ir dar – mes buvome pirmoji MTV karta. Staiga pamatėme pasaulį, kurio anksčiau nematėme. Tai labai stipriai formavo mūsų pasaulėžiūrą ir kūrybą.

Ir vis dėlto, ar turite vieną ar kelias dainas, kuriose šiandien nematote savęs? Ar yra jūsų sukurtas kurinys, šiandien nebeatitinkantis jūsų dabartinės tapatybės?

Olegas: Nėra tokios dainos, kuri būtų „nebe mes“. Bet yra dainų, kurių šiandien tiesiog nenorėtume groti, nes jos nebeaktualios. Pavyzdžiui, „Ciao Bambino“ ar „Football Song“. Jos puikiai atspindi tą laikmetį, kelia šypseną, gerus jausmus ir mielus prisiminus, bet tai nereiškia, kad dabar būtų faina jas groti.

Visgi stabtelėkime trumpam prie XX – XXI a. sandūros. Tuomet muzikos scena ir muzikos užkulisiai buvo visiškai kitokie nei dabar. Tada radijo stotys “M1” ir “Radio Centras” buvo pagrindiniai muzikos vėliavnešiai, muzikos formuotojai ir muzikos lobynas. Vėliau atsirado žurnalas “Ausis”, jūsų minėtas muzikos kanalas “MTV”.  Kaip prisimenate to meto Lietuvos muzikos sceną?

Maksas: Tai buvo visiškai kiti laikai. Radijas formavo viską – topus, skonį, kryptis. Žmonės sėdėdavo prie radijo, rašydavosi dainas. Laukdavo bilietų, stovėdavo eilėse. Dabar to nebeįmanoma paaiškinti, kaip ir mums niekas nepaaiškintų, kaip bus po trisdešimties metų.

Bet tuo metu viskas buvo labai smagu. Gimė Lietuvos šou verslas, aplinka buvo tam tikra prasme laukinė, bet kartu labai gyva.

Ar dabar muzikantams lengviau nei  buvo tada?

Olegas: Komforto prasme – tikrai taip. Viskas yra paprasčiau ir patogiau. Bet aš nesu iš tų, kurie sako, kad tada buvo blogai. Visi laikai turi savo žavesį. Ir tada buvo faina, ir dabar yra faina. Tiesiog kitaip.

Trisdešimt metų – ilgas laikas, kurio metu ne kartą kito grupės sudėtis. VIeninteliai du nuolatiniai nariai ir buvote judu. Ar per trisdešimt metų buvo reali grėsmė grupei išsiskirstyti?

Maksas: Tikrai ne. Buvo sunkių momentų, bet mes visada sakėme, kad grosime mažiausiai kaip „Rolling Stones“. Ir tai nebuvo šiaip sau – mes taip galvojome rimtai. Vis dar galvojame taip pat (šypsosi)

Per 30 metų buvo daug neramumų, vis dėlto pagrindinis – vis dar tebesitęsiantis karas Urainoje. Jus su Ukraina taip pat sieja išskirtinis ryšys. Visgi, kaip karas Ukrainoje paveikė jus kūrybiškai?

Maksas: emociškai – labai stipriai. Pirmą pusmetį buvo labai keista groti koncertus. Atrodė nenatūralu lipti į sceną, kai žinai, kas vyksta. Kūrybiškai tai paveikė nepastebimai – ne tiesioginėmis dainomis apie karą, bet pačiu santykiu su kūryba. Aš pats nusivyliau žmonėmis, pasitraukiau iš socialinių tinklų. Scena liko vieta, kur bendravimas vis dar yra atgaiva. Būdavo žengi ant scenos, pamatai čia susirinkusius žmones, laukiančius tavo muzikos ir supranti, kad čia būti – labai gera.

Paminėjai žmones. Per 30 metų išaugo jūsų klausytojai. Nemaža dalis turi vaikų, kai kas – gal jau ir anūkų. Tad kas šiandien yra “Biplan” klausytojas?

Olegas: Mūsų klausytojų žavesys ir yra tame, kad neturime vieno universalaus apibūdinimo, Mūsų koncertuose pamatysi ir keturmečius, ir septyniasdešimtmečius. Ir tai yra beprotiškai faina. Jaunimas dainuoja kartu, kartais verkia koncertuose, mūsų bendraamžiai ateina su nostalgija. Tai labai džiugina.

Ar turite įsimintiniausių pasirodymų? Kokie koncertai jums patiems svarbiausi?

Vienareikšmiškai tie, kuriuose užsimezga ryšys . Gali būti prastas garsas, bet jei yra ryšys su publika – koncertas puikus. O sunkus koncertas yra tada, kai net ir techniškai gali būti viskas gerai, bet ryšio su klausytojais tiesiog nėra. Lukiškių kalėjimo koncertas pernai buvo idealus – mes buvome visiškai savimi, publika buvo itin nuoširdi, garsas – labai geras. Tai buvo vienas iš tų pasirodymų, kuriuos visada atsiminsime.

Jau balandžio 11-ąją lipsite ant scenos minėdami trisdešimtmetį. Ko iš šio pasirodymo turėtų tikėtis jame apsilankysiantis žmogus?

Tame koncerte mes grįšime prie senų dainų. Prie tų, kurių “nelietėme” labai seniai. Bet nenorim spoilinti (šypsosi). Mes patys dar procese, bet tikrai bus įdomu. Jei žmogui patinka „Biplan“, jam šitas koncertas patiks.

Ir pabaigai – jei reikėtų keliais sakiniais apibendrinti “Biplan” trisdešimtmetį, kokie būtų tie sakiniai?

Sunku apibendrinti, nes apibendrinimas reiškia kažko uždarymą. O mes vis dar kelionėje. Buvo labai įdomu, viskas mus stipriai pakeitė kaip žmones, bet galutinė stotelė dar toli. “Biplan” kelionė tęsiasi. Tikimės, kad ji bus dar labai labai ilga.

The post BIPLAN: mūsų kelionė tęsiasi, todėl apibendrinimams dar ne metas first appeared on manoMUZIKA.lt.

Tūlas lietuvis apie grupę “Luctus” iki šių metų “M.A.M.A” apdovanojimų žinojo nedaug. “Metalistai iš kažkokio rūsio”, “niekam neįdomūs beiskeikiantys vyrai“. Daug žmonių apskritai iki šiol šios grupės nebuvo girdėję niekur. Bet nereikia lygintis į pasipuošusius lavonus.  

Aš apie „Luctus” žinau nuo kokių 2008 metų, kai dar nė negyvenau Vilniuje. Man, kaip ir daugeliui manomuzika.lt skaitytojų, rūpi muzikos gylis, idėjos ir emocijos. Todėl natūralu, kad pokalbyje su „Luctus“ lyderiu Simonu kalbu apie esmę ir liečiuosi prie šaknų. Mes kalbamės apie naujausią kolektyvo vinilinę plokštelę “Jaučiant pabaigą arti” – 2009 metų CD perleidimą vinilo formatu. Kalbamės ir apie naujausią grupės albumą „Tamsošviesa”, kurį muzikantai prieš kelis mėnesiu pristatė Lukiškių kalėjime. Balandžio 11 dieną albumas taip pat bus pristatytas ir atgimstančiame kultūros centre “Daina”, įsikūrusiame istoriniame Žaliakalnio rajone Kaune. 

Simonai, papasakok apie „Jaučiant pabaigą arti“ perleidimą.

„Jaučiant pabaigą arti“ dienos šviesą išvydo 2009 metais, tačiau iki šiol niekada nebuvo išleistas vinilinės plokštelės formatu, tik kaip kompaktinis diskas. Laikui bėgant žmonės vis klausdavo, ar bus vinilas. Ir štai dabar, praėjus maždaug septyniolikai metų nuo originalaus leidimo, albumas pagaliau perleidžiamas LP formatu.

Ar nebuvo minčių padaryti ir kasetę, kaip tais senais gerais laikais, kai blacko demo
kasetės buvo  didžiulė siekiamybė?

Šį kartą visas dėmesys buvo sutelktas į vinilą. Sprendimus apie formatą priima Skabardas, mūsų leidybinės kompanijos „Inferna Profundus Records” bosas. Kasetės formatas neabejotinai turi savo žavesį, tačiau man asmeniškai vinilas yra širdžiai artimesnis.

Kodėl šis albumas buvo perleistas taip greitai? Juk „Tamsošviesą“ išleidote pernai rudenį?

Tai nebuvo staigus sprendimas – šis perleidimas buvo planuojamas dar praėjusiais metais. Procesai šiek tiek užtruko – reikėjo susitarti dėl leidybinių teisių, nes tai bendras leidinys tarp „Inferna Profundis Records“ ir „Ledo tako“ leidyklų. Taip pat reikėjo “atkasti” senus dizaino failus, nes aš pats jų nebeturėjau. 

Visa laimė, kad pavyko susisiekti su dizaineriu Augustinu Našlėnu, kuris anuomet sukūrė „Jaučiant pabaigą arti“ viršelį ir vis dar turėjo vaizdinę medžiagą. Problema buvo ta, kad originalus dizainas buvo kurtas CD formatui, tad viską teko perdaryti ir pritaikyti vinilo formatui. Tarpas tarp naujo albumo įrašo ir šio paskelbimo gana trumpas, bet kadangi tai perleidimas, o ne naujas studijinis albumas, manau, jie vienas kitam netrukdo.

Ar „Jaučiant pabaigą arti“ vinilas riboto leidimo?

Bus 300 vienetų: 100 kolekcinių spalvotų dūminių vinilų ir 200 juodų.

Kaip jautiesi grįždamas prie muzikos, kurią sukūrei prieš 17 metų? Ar jautiesi nostalgiškai?

Kai kuriuos kūrinius iš šio albumo mes vis dar tebegrojame gyvai, pavyzdžiui, titulinę dainą „Jaučiant pabaigą arti“, todėl albumas nėra visiškai likęs praeityje. Vis dėlto, kai prasidėjo perleidimo procesas, atsiverčiau archyvus, radau nuotraukų, grįžau mintimis prie prisiminimų. Tenka pripažinti, jog tuo metu kūrybinis procesas vyko kitaip nei šiandien. Tuomet grupė buvo vieno žmogaus projektas, visą muziką kūriau aš pats, nors albumą įrašiau kartu su būgnininku Kingu.

Kuo skyrėsi įrašų procesas tada ir dabar?

Anksčiau užsidarydavai į studiją savaitei ir išeidavai su baigtu albumu rankose. Viskas buvo labai koncentruota. Dabar įrašai dažna vyksta skirtingose vietose: būgnai įrašomi vienur, gitaros – kitur, vokalas – dar kitur. Įrašų procesas tęsiasi kur kas ilgiau, tačiau tai suteikia ir galimybę labiau tobulinti galutinį produktą.

O kaip buvo su muzikos kūrimu?

2008 metais neturėjau galymybės įrašinėti muzikos taip, kaip tai daroma šiandien. Turėjau tik paprastą kasetinį grotuvą ir namuose sluoksniais įrašinėjau gitaras – be būgnų, be balso. Grodavau gitara ir 75% muzikos reikėjo tiesiog įsivaizduoti galvoje. Dabar visai kitokios galimybės – galima įsirašyti gabalo demo, jį perrašinėti, keisti, kartu su grupe aranžuoti repeticijose.

Kaip  kadaise kūrei dainų žodžius ir kaip tą darai dabar?

2008 metais tekstų rašymas man tam tikra prasme buvo lengvesnis, nei dabar, tačiau buvo ir sudėtingų aspektų. Pati tekstų kūryba buvo lengvesnė – rašydavau daug, nes mane vedė jaunatviškas maksimalizmas, nors tų tekstų kokybė ne visada atitikdavo ambiciją. Sunkesnis, nes „Jaučiant Pabaigą Arti” buvo mano pirmasis albumas, kurio visi tekstai buvo lietuvių kalba, o dar ir konceptualiai sudėtingas. Tuomet aš gyvenau ir mokiausi Italijoje – mano rašomoji lietuvių kalba buvo gana silpna. Bijojau, kad iš manęs juoksis, nes tekstai skambės nenatūraliai. Bet tuomet turinys man buvo svarbesnis už formą.

Klausantis albumo to tikrai nesijaučia. Niekada nesusimąsčiau, kad dainų žodžiuose yra gramatinių klaidų ar kampuotų vietų.

Anuomet viena mano draugė peržiūrėjo tekstus ir padėjo pataisyti klaidas, nes viskas buvo daroma be jokių technologinių pagalbų, kurios egzistuoja šiandien. Antra vertus, puikiai suprantu, jog „Luctus“ kūryba turbūt šiandien būtų daug labiau žinoma užsienyje, jei ir toliau būčiau kūręs dainų tekstus anglų kalba, kaip pradžioje, kai dariau pirmus įrašus. Tenka pripažinti, jog lietuvių kalba nėra pati tinkamiausia dainavimui. Žmonėms, kurie šios kalbos nesupranta, ji tampa barjeru.

Štai, pavyzdžiui, Skandinavijos juodojo metalo grupės įrašinėjo dainas norvegiškai, bet tai buvo šio žanro lopšys. Aš būdamas paauglys kažkada atmintinai išmokau (ir dar dabar atsimenu) juodojo metalo grupės „Carpathian Forest“ tekstus norvegų kalba, visiškai nesuprasdamas, ką jie reiškia. Vis dėlto eidavau ieškoti vertimų, nes tie tekstai man atrodė sakralūs ir ypatingi.

Abejoju, ar šiandien užsienio klausytojai taip pat ieškotų lietuviškų tekstų vertimų. Be abejų tokių yra, tačiau labai nedaug ir jų vis mažės šioje tamsiausioje mūsų žmonijos eroje, kai vartotojo dėmesys trunka vos dešimt sekundžių.

Kodėl ir toliau kuri lietuviškai, jei ši kalba tave riboja?

Anuomet sau nekėliau klausimo, ar tai bus barjeras, ar ne. Man tiesiog reikėjo taip daryti, ir viskas. Kai groji juodąjį metalą, tikrai nesvarstai ar kam nors įtiksi ir ar būsi suprastas. Ši muzika nėra skirta mandagiai „atidaryti duris“ – ji skirta jas išgriauti. Mano pasirinkta kryptis tuo metu buvo paprasta: dainuoti lietuviškai, nes aš esu lietuvis ir “Luctus” yra lietuviška grupė. Gyvendamas toli nuo Lietuvos jaučiau labai stiprų ryšį su Tėvyne, todėl ir dainavau lietuviškai.

Dabar papasakok apie “Tamsošviesą”. Kaip įrašėte šį albumą?

„Tamsošviesa“, iš esmės, yra albumo „Užribis“ tęsinys, tik darbo principas šįkart buvo kiek kitoks. Praeito įrašo darbai išsisklaidė po skirtingas vietas: instrumentus įrašėme vienur, vokalą kitur, suvedimą skridome daryti į Stokholmą.

Tuo tarpu su nauju albumu „Tamsošviesa“ nusprendėme viską daryti kitaip. Įrašų procesą perėmė mūsų gitaristas Dovydas – būgnus įrašėme Vilniaus muzikos ir Teatro akademijoje, gitaras ir bosą — namuose. Visą suvedimą ir masteringą atliko pats Dovydas.

Šįkart turėjome prabangą dirbti tiek, kiek reikėjo. Be skubėjimo, be kompromisų, tol kol pasiekėme tokį rezultatą, kurio norėjome – tikrą, savą ir iki galo išgrynintą.

Ar dar planuojate suorganizuoti albumo pristatymo koncertų?

Oficialusis albumo pristatymas jau buvo Sausio 10 dieną Lukiškių kalėjime. Balandžio 11 dieną
pristatysime jį ir Kaune, atgimstančioje kultūrinėje erdvėje „Daina“ – tai kultinė renginių erdvė; tarpukaryje joje buvo kino teatras. Šis pastatas ilgą laiką buvo Kauno kultūrinio gyvenimo epicentras. Vėliau „Daina“ buvo apleista ir daugiau kaip 20 metų tiesiog merdėjo kaip architektūrinis lavonas. Prieš kelis metus imtasi ją atgaivinti: pastatas buvo restauruotas, sutvarkytas, ir šiais metais jis oficialiai atnaujino savo veiklą. Taigi balandžio 11 d. ten įvyks renginys „Negativus IV“. Jame gros „Sisyphean“, „Phrenetix“ „Stormgrey“, „Sinamort“ ir „Luctus“. Galima sakyti, kad tai bus albumo „Tamsošviesa“ pristatymas Kaune.

Gal bus ir koncertų turas užsienyje? 

Koncertas Lukiškių kalėjime buvo nemenkas iššūkis, nes norėjome surengti pasirodymą kitokioje erdvėje, kurioje dar nebuvome iki šiol koncertavę, nes Lietuvoje esame koncertavę praktiškai visur. Dabartinėje Lietuvos metalo scenoje grupės sukasi tarp „Narauti“, „Lemmy“ ir, geriausiu atveju, „Kablio“, kas nėra blogai, tačiau, mes norėjome kitokios erdvės ir kitokio koncepto, kurį galėtume pasiūlyti klausytojui. Kai dvidešimt metų groji vis tose pačiose vietose, tai nebesukelia jokio vidinio stimulo siekti kažko naujo –galbūt dėl to, mes visada stengiamės kuo daugiau groti užsienyje. Šiuo metu turime kelis rimtus festivalius Europoje, vėliau jų bus daugiau.

Apie ką kalbi „Tamsošviesoje“? Kokia šio albumo žinutė?

Šios muzikos nekuriu su tikslu transliuoti kažkokią žinutę. Man tai visų pirma yra savianalizės ir savirefleksijos procesas, kuris nežinau ar tilptų į žodį “žinutė”. Didžiąją dalį tekstų rašau pirmuoju
asmeniu – apie tai, ką pats išgyvenu. 

„Tamsošviesa“ yra apie šviesos paiešką tamsoje, bet tai anaiptol ne apie nuvalkiotą „šviesą tunelio gale“. Tunelio gale nėra jokios šviesos – ten yra siena, kurioje anksčiau ar vėliau visi išsitaškysime. Mane labiau domina suvokti, kas yra tamsa. Kai patenki į tamsų kambarį iš pradžių nieko nematai, bet akims prisitaikius – ima ryškėti kontūrai. Taip ir čia – tamsoje kažkada atsiranda šviesa, kuri padeda suprasti, kur eini.

Kalbėdamasi su Simonu dar kartą įsitikinau, kad „Luctus“ muzika niekada nebuvo apie bandymą būti suprastam ar priimtam. Tai muzika, kuri gimsta iš poreikio analizuoti save, o ne aplinką, ir išlikti ištikimam pasirinktai krypčiai, net jei ji kažkam atrodo nepatogi.

The post „Luctus“ lyderis Simonas: kūryba man – savianalizės ir savirefleksijos procesas first appeared on manoMUZIKA.lt.

Lietuvos muzikos scenoje „Kamanių šilelis“ skamba jau penkiolika metų. Minėdama šią sukaktį, grupė surengė ypatingą koncertą Vilniaus „Twinsbet“ arenoje, kurį pavadino „RITUALAI“. Tai kol kas didžiausias jų koncertas ir pirmasis areninis „išstojimas“.

Akimirka iš koncerto (manoMUZIKA.lt foto)

Atėjus į koncertą, mus pasitiko smėliu padengta arenos scena, stacionari kamera jos viduryje ir fone skambanti elektroninė muzika. Užgesusios šviesos signalizavo koncerto pradžią. Scenos šviesa nukrypo į vienintelį scenoje sėdėjusį „Kamanių šilelio“ narį Mantą, kuris uždegė palo santo smilkalą ir juo apėjo kiekvieną scenoje buvusį instrumentą – taip „RITUALAI“ prasidėjo ritualu.

Akimirka iš koncerto (manoMUZIKA.lt foto)

Suskambus muzikai, į sceną žengė gospelo choro „GospelJonai“ nariai (vadovė Kristina Žaldokaitė). Vienam ypatingam vakarui sukurta scenografija (kūrė režisierius Pijus Vėberis) priminė dykumą. Joje Mantas Zemleckas ir Kamilė Gudmonaitė keliavo per savo kūrybos kelią ir lietuviškas folkloro šaknis, kurios ir buvo „Kamanių šilelio“ ištakos. Koncertas ir prasidėjo pirmosiomis grupės folkloro dainomis, keliaujant per dueto kūrybą ir koncerto pabaigoje priartėjant prie naujausio albumo „Žiūrėti į saulę“ ir naujausio kūrinio „Degantys paukščiai“.

Akimirka iš koncerto (manoMUZIKA.lt foto)

Scenoje kartu su duetu pasirodė šokėjai Lukas Lipnickas ir Aretas Piaseckas. Tūkstantinę minią nustebino ir specialūs vakaro svečiai. Ant scenos pasirodė grupės „Katarsis“ lyderis Lukas Radzevičius, su kuriuo kartu buvo atlikta „Neištversiu“ ir grupės „Katarsis“ kūrinys „Tavo Akys“, vėliau – Jessica Shy, su kuria Kamilė atliko dueto kūrinį „Aš nieko nežinau“, bei giedotoja Daiva Belevičienė, kuri koncerto viduryje, dainuojant, pynė kasą Kamilei – dar vienas gražus ritualas koncerte.

Akimirka iš koncerto (manoMUZIKA.lt foto)

Akimirka iš koncerto (manoMUZIKA.lt foto)

Koncertas buvo gražus, profesionalus ir akivaizdžiai pareikalavo didžiulio darbo. Daug gyvai dainuojančių žmonių, smėlis scenoje, gausi technika, robotizuota scenos kamera, didžiuliame ekrane transliuojamas vaizdas – visa tai reiškė iššūkius komandai, dideles investicijas ir didelį pasiruošimą, tačiau sukūrė įspūdingą rezultatą.

Akimirka iš koncerto (manoMUZIKA.lt foto)

Neabejoju, kad sulauksime puikaus koncertinio filmo, kurį su malonumu žiūrėsiu. Visgi, einant namo po koncerto, neapleido mintis, kad kameros šiek tiek atitolino grupę nuo auditorijos – atsirado tam tikras atstumas. Manau, kad „Kamanių šilelio“ stipriausias ryšys atsiskleidžia be didelio šou ir efektų. Pakanka muzikos, šviesų ir jų pačių – jų jausmo bei energijos.

Akimirka iš koncerto (manoMUZIKA.lt foto)

Akimirka iš koncerto (manoMUZIKA.lt foto) 

The post Smėlis, ritualai ir muzika: ypatingas „Kamanių šilelio“ vakaras first appeared on manoMUZIKA.lt.

Šią savaitę melomanams – tikrų tikriausios Kalėdos: paskelbti britų grupių „Placebo“ ir „The Cure“ koncertai. Tai grupės, kurias daugelis svajoja pamatyti gyvai, dėl kurių koncertų keliaudavo į kitas šalis. Net sunku buvo įsivaizduoti, kad jos atvyks į Lietuvą!

Piniginei ir banko sąskaitai teks paplonėti, bet dėl tokių koncertų – tikrai verta! Išankstinė prekyba organizatoriaus naujienlaiškio prenumeratoriams prasideda jau rytoj.

Panašu, kad Vilniuje gimsta naujas miesto festivalis „Sounds Good Vilnius“ – koncertų ciklas Vilniaus Kalnų parkas su išskirtiniais atlikėjais. Neseniai paskelbta, kad rugpjūčio 7 d. pirmą kartą Lietuvoje koncertuos legendinė grupė „The Cure“. „The Cure“ – viena ryškiausių ir ilgaamžiškiausių šiuolaikinės muzikos istorijos grupių. Nuo susikūrimo 1978 m. jie išleido daugybę kritikų pripažintų albumų ir tapo alternatyvaus bei gotikinio roko simboliu. Beveik penkis dešimtmečius trunkanti grupės karjera daro įtaką ištisoms muzikantų ir klausytojų kartoms.

Ar ir Jūs džiaugėtės sužinoję, kad šį rudenį Vilniuje „Placebo“ minės savo kūrybos 30-metį? Jų koncertas vyks spalio 15 d. Twinsbet Arena. Grupė surengs jubiliejinį pasirodymą, kuriame skambės kūriniai iš pirmųjų dviejų albumų – „Placebo“ ir „Without You I’m Nothing“. Šiuos įrašus daugelis kritikų ir gerbėjų iki šiol laiko vienais stipriausių grupės diskografijoje.

„Nancy Boy“, „Teenage Angst“, „36 Degrees“, „Every You Every Me“, „Pure Morning“, „You Don’t Care About Us“, „Without You I’m Nothing“ – dainos, kurios anuomet drąsiai ir provokuojančiai kalbėjo tūkstančiams, o šiandien jau yra neatsiejama „Placebo“ aukso fondo dalis.

Laukiame nesulaukiame. Rytoj griebiame bilietus ir susitinkame prie scenos!

The post Melomanams – Kalėdos: The Cure ir Placebo koncertai Vilniuje first appeared on manoMUZIKA.lt.

Eksperimentinio metalo grupė „Erdvė“ pristato savo naujausią kūrinį „Nyra“ kartu su vizualiai stipriu ir atmosferiniu vaizdo klipu. Naujas singlas žymi dar vieną žingsnį grupės kūrybinėje evoliucijoje – jame susipina emocinis intensyvumas, niuansuotas skambesys ir vizualinė estetika, sukurianti įtraukiantį pojūtį nuo pirmųjų sekundžių.

Vaizdo klipas „Nyra“ išryškina grupės siekį derinti muziką su kinematografišku pasakojimu – jame kuriama savita erdvė, kurioje persipina šviesa, šešėliai ir vidinės būsenos. „Erdvė“ ir toliau nuosekliai stiprina savo kūrybinį identitetą, o „Nyra“ tampa ryškiu įrodymu, kad grupė nebijos eksperimentuoti ir ieškoti naujų formų.

Nepaisant muzikos sunkumo ir niūrios atmosferos, man tai beprotiškai gražus kūrinys, kurį labai rekomenduoju perklausyti ir peržiūrėti.

The post Erdvė – Nyra first appeared on manoMUZIKA.lt.