Prieš keletą dienų su drauge Ugne davėme startą MadosKnyga.lt projektui, kurį sušilęs lipdžiau nuo ne visada ankstyvų rytų iki visada vėlyvų naktų.

Mados blogerių Lietuvoje yra daug – ir gerų, gražių, nuostabių, įkvepiančių, ir alkanų madai. Mes nusprendėme jiems sukurti vieną blogų blogą, kuriame visi galėtų dalintis nuotraukomis ir nuorodomis į vienas kito tinklaraščius.

Mados Knyga startavo tik sausio 24d., o jau jaučiamės naudingi, reikalingi ir įdomūs ne tik vienas kitam, bet ir mados blogų nerašantiems. Apsilankymų skaičius jau spėjo peršokti 1000′čio ribą, kasdien registruojasi, vis nauji, vienas už kitą įdomesnį madistai.

Uploadinančių blogerių bangos dėka, jaučiamės maloniai verčiami neapsiriboti, tuo, kas jau padaryta, o tobulinti, plėsti ir visaip kaip kitaip toliau kelti rašytojus apie madą į jų nusipelnytą didesnį viešumą, sveiką konkurenciją tarp vienas kito ir apskritai link niekieno dar nesuskaičiuotų kokybės ir tobulybės ribų.

Žodžiu, kiek čia bepasakočiau, geriausia juk pasižūrėti patiems: madosknyga.lt, nepamirškite papliusuoti, paspaudinėti ir t.t., o jeigu pati ar pats rašai, ar žinai, kas rašo mados blogus, nesupyksim, jeigu ir parekomenduosi šią iniciatyvą:)

Štai viršuje vieno iš mano procesų nuotraukų košė. Iš tos košės pasirinkau dvi geriausias:

Nors man atrodo, kad mano pasirinkimas buvo laisvas, jis buvo griežtai sąlygotas patrauklaus vaizdo suvokimo susiformavusio manyje.

Viršuje pirmas image paieškos rezultatuose. Tingių Jums švenčių.

Scott Bedford iliustracija “How Tweets are Made”. Iš Creative Review liepos mėn leidinio iliustracijai.

Nuotraukoje viršuje mano daryta vizitinė kortelė Oogna’i iš arti.

Vizitinės kortelės gaminamos iš saviatplėšiamo popieriaus plokštelės ir saugaus fosforo. Fosforas apipurškiamas smulkiomis suodžių dulkėmis. Saviatplėšiama popieriaus plokštelė naudojama kaip bazė.

Saviatplėšiamas popierius – tai popierius, kuriam neradau lietuviško pavadinimo. Esmė yra ta, kad jis, pagal iš anksto nustatomus kontūrus, savaime atsiplėšia nuo dalies savęs. Atsiplėšimui būtinas laisvas deguoniui paviršius. Kitaip sakant, piniginėje reakcija neįvyks. Reakcija paprastai įvyksta per kelias valandas kortelę palikus tarkim, ant stalo.

Kortelėmis yra siekiama pabrėžti tokias Oogna East brando vertybes, kaip mistika ir užkeikimai. Beje, jos šio sezono papuošalai gaminami iš, nepabijokim to žodžio, šiukšlių. Na, ne iš purvinų ir smirdančių atliekų, bet tiesiog iš daugelio pamirštų ir niekam nebereikalingų smulkių sendaikčių. Na, o kortelė po atsiplėšimo kažkiek juk sudaro nebereikalingo daikto įspūdį.

Beje, kortelės nekainavo 3400 lt ir jos nėra iš saviatplėšiamo popieriaus bei fosforo su suodžių dulkėmis. Tai tik greita improvizacija/pratimas smegenų mankštai konfrontuojant spaudos siūlomas paslaugas ir jų realias galimybes.

Ar verta spaustuvei turėti kūrybininką, kuris nuolat atliktų įvairias konfrontacijas tarp esamų ir įmanomų galimybių?

‘Vis dar yra žmonių, kurie tiki, kad dizainas yra tik tam, kad daiktai, žmonės ir vietos taptų gražūs. Iš tikrųjų dizainas pasklido kaip dujos į beveik visus žmogaus veiklos aspektus, pradedant nuo mokslo ir švietimo, baigiant politika ir strategijų formavimu. Tai atsitiko dėl paprastos priežasties – vienas iš esminių dizaino tikslų yra padėti žmonėms atsiradus pokyčiams.

Dizaineriai yra kažkur tarp revoliucijų ir kasdienio gyvenimo. Kai atsirado internetas, jie sukūrė sąsajas su mygtukais ir nuorodomis, kurios visiems mums suteikė galimybę juo naudotis. Būtent dizaineriams reiktų padėkoti už tai, kad trikdančios inovacijos tampa valdomos ir prieinamos tiek, kad jas galima priimti ir naudoti savo gyvenime. Ir, žinoma, jie niekuomet nepamiršta funkcionalumo bei elegancjos.

Po 25 metų viskas suksis apie dizainerius. Jie nebus skirstomi pagal specializaciją (grafika, produktai, baldai, kaip kad XX a.!). Priešingai, kaip ir fizika, dizainas bus apytikriai skirstomas į teorinį ir taikomąjį.

Dizaineriai teoretikai bus rinktiniai universalai – šiek tiek panašūs į prancūzų filosofus, bet pasirengę atsiraitoti rankoves. Dizaineriai praktikai vizualizuos sudėtingas infrastruktūras ir sistemas, kad mokslininkai, politikai ir plačioji visuomenė galėtų juos valdyti bei daryti jiems įtaką. Jie plataus vartojimo prekių gamybai suteiks ekonomiškumo ir sveiko proto.

Ši didžioji nauja era jau prasidėjo. Dizainas tampa vienu esminių dalykų, žmogui amžinai ieškant, kaip iš būtinybės padaryti grožį.’

(Paola Antonelli, žurnalo “The Economist” leidinio Lietuvoje “Pasaulis 2011 metais” 105 puslapis)

Mirusiuosius pagerbti ar/ir įamžinti statomos statulos, garbės lentos, negyvojo vardu dažnai vadiname gatves, kitaip susiejam mirusįjį su sąlyginai amžinais objektais. Tačiau kaip dėl tiesioginio, net tiesmuko būdo įamžinti? Kaip dėl įamžinimo ne žmogaus, kuris gyveno metų metus, atminimo, o to žmogaus palaikų įamžinimo? Dabar, kiek suvokiu, tai nėra taip populiaru, bet pavarčius senesnės kartos foto albumus tokių atvaizdų randu ne vieną. Ši įrašo pradžioje esanti nuotrauka ypač patraukė mano dėmesį – ji buvo eksponuojama mažame Krakių gimnazijos muziejuje kartu su kitomis vienuolių nuotraukomis. Tam, kad ta nuotrauka pasiektų mano akis, turėjo būti priimti mažų mažiausiai 2 sprendimai. Pirmas – fotografuoti mirusįji ir antras – įtraukti tą nuotrauką į muziejaus ekspoziciją. Kam?

Kažkada būdamas mažas mačiau filmą, kuriame banditėliai, norėdami įbauginti vieną jaunuolį, rodė jam jų nužudytų aukų fotografijas.

Tikiu, kad negyva vienuolė buvo fotografuojama tikrai ne dėl to, kad kažką įbaugintų, bet visgi, “kam tai buvo daroma?” nebūtinai yra lengvas klausimas. Dėl ko banditai fotografuoja mirusiuosius numanom, dėl ko kriminalistai tai daro, taip pat, dėl ko tai daro šokiruoti norintis menininkas, taip pat, bet kodėl tai nori daryti šeimyna, išlydėdama savo artimąjį? Nejaugi tai tikrai puikus atsiminimas – turėti albume, pasikabinti ant sienos kambaryje ar net gimnazijos muziejuje parodyti vaikams ir kitiems to muziejaus lankytojams?

Ką manai tu apie negyvų žmonių fotografijas?

Daug yra prikurta nuostabių trumpametražių filmų ir kiekvienu nepasidalinsi. Šiuo jaučiau pareigą dalintis.

Matyt, dėl to, kad jau filmui bekopiant per 30-tą sekundę, muzika ir vaizdas man užgniaužė kvapą. Tai priverčia stipriai susimastyti apie daug ką: apie grožį, apie mažą dideliame ir apie didelį mažame, apie tai, kas įtraukia ir nepaleidžia, apie tai, kas net neįtraukia, apie kodėl ir apie kada.

P.S. Žiūrint garsas būtinas.

Balandžio 19-tą dieną 2011 metais padariau tą patį:

Jeigu VDA paklausčiau “kur Jūsų balls?”, tai Yale paklausčiau “ar ne per didelius užsiauginot?”

Ko aš retoriškai beklausčiau, visada įdomu žiūrėti, kaip eksperimentuoja art.yale.edu, ir visada nustatau “tuoj atsidarys normalus puslapis” miną, kai įvedu vda.lt

Beje, įdomus faktas, kad Yale visiškai laisvai leidžia savo studentams redaguoti tinklapio dizainą. Manau, yra tam tikri limitai, bet, matyt, nedideli. Ar galėtų VDA tam pasiryžti?