marcato.lt

Žodis „EKO“ vis dar veikia

2010-06-19T13:00:51Z

Eko produkcijai užkariaujant pasaulį, kompanijoms reikia gerai pasukti galvą, kad žodis „EKO“ skambėtų įtikinamai. Tad tvirtai nusprendusieji užsiimti gamtą tausojančia veikla yra priversti ne šiaip įsilieti į „žaliuojančios“ mados sūkurį, bet rodyti rezultatus.

Vasarą ne viena kompanija stengiasi „pagauti“ savo potencialius klientus įvairiose poilsiavietėse. „Utenos alus“ paežerėse karaliauja jau seniai: „Karšti čeburekai! Šaltas alus!!!“ Atsigaivinti tokiu būdu linkęs ne vienas. Tačiau ne vietoje išmėtyti buteliai (dar bogiau – jų šukės) garbės etiketei vargu ar suteikia…

Reaguodami į tai, „Utenos alaus“ atstovai jau prieš kelis metus ėmėsi tvarkyti poilsiavietes. Tačiau šiukšlių rinkimas poilsiautojams iš paskos panašus į Sizifo darbą. Tad šiais metai kompanija surado geresnį sprendimą – skatinti tai daryti kitus. Pirmiausia jie pakvietė žmones prisidėti finansiškai prie ekostotelių įrengimo. Surinkę simbolinę pinigų sumą ir pridėję svarų savo indėlį įkūrė ekostoteles paskelbdami „Mes už švarią ežerų krašto gamtą“ (http://www.utenosalus.lt/ezeru-krastas/). Kompanijos šūkis:„Nebūkite abejingi gamtos švarai – pasibaigus iškylai atvežkite šiukšles į EKOSTOTELĘ!“

Akcija graži ir naudinga. Be to – būti ekologišku madinga, o dalyvauti akcijoje – smagu. Tad reikia tikėtis, kad lietuvaičiai nepatingės savo šiukšlių pavėžėti iki konteinerio. Ir nesvarbu, ar supratingai tausodami gamtą, ar tik todėl, kad pasigirtų bičiuliams apsilankę ekostotelėje.

Tenka pripažinti, kad pastaruoju metu jau pernelyg dažnai kur reikia ir kur nereikia vartojamas magiškas žodis „EKO“ vis dar veikia. Tačiau tik tada, kai kalbama apie konkrečius nuveiktus „žalius“ darbus. Rezultatą kompaniją pasiekia ne tada, kai praneša, kad darys, o tada, kaip apie ją kalba, nes ji jau padarė ir tebedaro.

Princesės lieka amžiams – keičiasi tik formos

2010-04-24T20:26:08Z

Kai mėgini analizuoti „Olialia“ prekės ženklą apima tokia galybė minčių, kad nežinai, nuo ko pradėti. Negalima nesutikti, Lietuvoje šis prekės ženklas yra neįtikėtinai išplėtotas. Jo visur daug, gal kažkieno subjektyvia nuomone, pernelyg daug. Kaip estetiškai jis plėtojamas irgi subjektyvu, gal kam pernelyg lėkštai, pernelyg gašliai. Bet tikriausiai visos priemonės pateisinamos ir čia.

„Facebook‘e“ po įmesta naujausio „Olialia“ produkto – žiebtuvėlių – nuotrauka perskaičiau merginos komentarą, kuriame ji išreiškia priešiškumą ženklui ir teigia, kad „moterys per protingos, kad jų smegenims liptų toks kičas“. Štai su šiuo teiginiu nesutinku ir skubu pagrįsti, kodėl. Tikriausiai nereikia detaliai pasakoti apie Barbės sėkmės istoriją, nes visos, dabar jau moterys, vaikystėje jų turėjo ne vieną. Šių dienų analogas – kaip rašoma pagal „Das Magazin“ parengtame straipsnyje , Lietuvos dar nepasiekusi Lilifėja (vok. Lillifee) – anorektiška būtybė su blizgančiais sparneliais, bučiniui paruoštomis lūpomis ir šviesia garbanotų plaukų kupeta, ji buvo sukurta 2004 metais Vokietijoje.

„Lilifėją galima vienareikšmiškai vadinti materializmo ir paviršutiniško jutiminio suvokimo įsikūnijimu. Lilifėja yra rafinuočiausias ir išskirtinai pasalūniškas produktas, pastaraisiais metais pramonininkų sumanytas tam, kad paverstų mažas mergaites besaikėmis vartotojomis. <…> O visų geriausia – Lilifėja ir visi su ja susiję gaminiai, nuo kurių šiandien lūžta kiekviena žaislų parduotuvė. O gal penkiametės mergaitės ir prieš dvidešimt metų svajodavo gimtadieniui dovanų gauti rožinį lūpų blizgesį?“, – rašoma straipsnyje.

Ar ši citata nieko neprimena? O jei pakeistume prekės ženklą kitu, mums, lietuviams, iki skausmo žinomu? Tad, gal nėra toks blogas „Olialia“ prekės ženklas, nes jis, kaip bebūtų, nėra tiesiogiai orientuotas į vaikus – jautriausią, lengviausiai paveikiamą visuomenės dalį. Nesiorientuoja jis ir į moteris, todėl ir „nelimpa“. Tačiau „užkimbame“ ant kitokių dalykų. Kai išaugame iš lėlių amžiaus, įsimylim batų ir apatinių prekių ženklus, Kur kičo taip pat esama. O kad būtų visiškai aišku, derėtų pastebėti, kad žodis „kičas“ – labai subjektyvi sąvoka.

Dažnai „Olialia“ ženklo populiarinimas lyginimas su kone Titano darbu. Nesutikčiau su tuo. Anoks pasiekimas parduoti tai, ko visiems nuolat reikia. Tas taps, kaip alkanam kotletą parduoti kad ir už dvigubą kainą. O va kad taip kas nors Lietuvoje išpopuliarintų gaminamus lazerius, kad visi galėtumėme didžiuotis it kokie suomiai turintys „Nokia“.

Populiarumo paslaptis – domėjimasis (?)

2010-04-24T18:59:14Z

Daugelis mano, kad populiariu tampama tuomet, kai tavimi domisi. Tačiau pasak interneto svetainės tipsforsuccess.org autorių, populiarumas tiesiogiai susijęs su asmeniniu susidomėjimu.

Jų manymu, daugelis žmonių neriasi iš kailio norėdami būti populiarūs. Mat jie įsitikinę, kad kuo daugiau save rodys, tuo įdomesni atrodys ir tuo didės jų populiarumo tikimybė. Paaugliai visomis priemonėmis stengiasi „pasirodyti“ – rūko, vartoja alkoholinius gėrimus, narkotikus, piešia grafiti, jiems nesvetimas nei seksas, nei ginklai. Taip elgdamiesi jie tikisi išsvajotojo populiarumo, tačiau dažniausiai taip jo ir nesulaukia. Tas pats nutinka ir suaugusiesiems. Tipsforsuccess.org autoriai viso to priežastį įvardija kaip susikoncentruoja ne ten, kur reikia. Pasak jų, populiarumo paslaptis – ne gebėjimas sudominti, bet būti susidomėjusiam.

„Patikėkite manimi, kai žmogumi pradedama beprotiškai domėtis, jį užplūsta problemos. Tai yra bedugnė, link kurios eina visos įžymybės ir bet kas kitas, norintis tapti žymiu. Tokie žmonės nuo susidomėjimo pereina prie sudominimo. Ir tie žmonės, kurie ima dominti kitus, patys nebesidomi gyvenimu. Ir kai kurie jauni kolegos labai stebisi, kodėl jie niekaip negali pelnyti patinkančios merginos susidomėjimo. Na, ji iš tų, kuri ne pati domisi, o stengiasi sudominti kitus,“ – sako L. Ron Hubbard.
Šios populiarumo teorijos šalininkai teigia, kad realiame gyvenime begalinis troškimas atkreipti į save dėmesį dažnai sulaukia susierzinimo ir trukdo bendradarbiauti. Todėl užuot besistengus visa dėmesį atkreipti į save reikėtų jį sutelkti į kitus ir pasistengti išklausyti, suprasti, kaip jie jaučiasi, ką išgyvena. Ir kuo daugiau minčių sutelkiama ties kitais žmonėmis, tuo mažiau streso. Ir jei žmogus nuoširdžiai ima domėsitės kitais žmonėmis, netrukus gali tapti labai populiariu.

5 būdai, rekomenduojami siekiant išmokti labiau domėtis:
1. Stengtis nuo savęs nukreipti dėmesį į kitus. Tai puikiai šalina stresą.
2. Kituose žmonėse rasti tai, kas jums įdomu. Skatinkite save ieškoti įdomių faktų apie žmones. Netrukus automatiškai imsite domėtis kitais be papildomų pastangų.
3. Stebėkite aplinkinius. Jei pastebėsite save elgiantis kaip kažkas kitas, susidomėjimas padidės. Tuomet visai natūraliai daugiau imsitės domėtis tuo žmogumi (nes turite kažką bendro).Netrukus suprasite, kad žmogus būna pats produktyviausias tada, kai būna savimi.
4. Kai kas nors jus sunervina ar suglumina, pasidomėkite tuo žmogumi. Nukreipkite savo dėmesį nuo saves link kitų. Taip elgdamiesi palaipsniui tokiais atvejais tapsite vis ramesni.
5. Sutelkite dėmesį į tai, kaip galite padėti kitiems. Tegul šis ketinimas užgožia troškimą stengtis sudominti. Tai darant populiarumas ir taip atsiras.

Šiais išsišokėlių ir arogancijos kupinais laikais sunku pasakyti, ar tokia teorija išties pasiteisina. Kita vertus dėmesio nukreipimas į kitus gali būti ne tik teigiamas, bet ir neigiamas. Štai kad ir pletkų sostine save vadinantys purvadrebiai “Star Trash”. Niekas nepaneigs – jie domisi kitais, o ne savimi. Ir galbūt blogybių kituose matymas jiems padeda nematyti savųjų trūkumų? Ir kaip teigia aukščiau minėtosios teorijos šalininkai, tai padeda jiems tapti populiariais.

„Starsuckers“ – žvilgsnis į beprotišką „žvaigždžių kultūrą“

2010-03-26T10:02:53Z

Šiais metais „Kino pavasaris“ pristatė dokumentinį filmą apie viešųjų ryšių specialistų ir žiniasklaidos daromą įtaką visuomenei – „Žvaigždžių liga“ (angl. Starsuckers). Apie jį anksčiau rašė mano kolegė Giedrė – skaityti čia. Festivalio svetainėje apie šį britų režisieriaus Chriso Atkinso kūrinį rašoma taip: Filmas apnuogina niūrią tiesą apie televizijos muilo burbulus, realybės šou pavojus, narcisizmą, tikrąją šlovės kainą, vartotojiškumo skatinimo metodus, nuo mažų dienų reklamos aukomis verčiamus vaikus, nebūtų naujienų atsiradimo principus ir geriausią TV laidų vedėją, kuris tapo pačiu blogiausiu politiku.

Tiesa, realus filmo įspūdis nėra nei labai sukrečiantis, nei labai pamokantis. Jis tik atkreipia „Žmonių“ nuotraukomis apžavėtųjų dėmesį į „žvaigždžių“, su kuriomis visi nori bendrauti, realumą. Atskleidžiama, kad populiariais dažnai ne gimstama, o tampama – ir tam nebūtini išskirtini talentai. Tiesa, Lietuvoje dar neegzistuoja „žvaigdžių kūrimo fabrikai“, bet fabrikėlių užuomazgų – apstu. O ką bekalbėti apie pop kultūros ir vyriausybės atstovų sumišimą, kuris, beje tapo kone pagrindiniu filmo kūrėjų „triuku“. Natūralu – nori pritraukti į kino teatrus daugiau žiūrovų – parodyk liaudžiai jų tautos „herojus“: Arūną Valinską, Antaną Nedzinską, Donatą Meiželytę, Roką Žilinską, Liną Karalių. Juk visada smagu žiūrėti į žinomus veidus. O čia jie dar kelia juoką…, tiesa, pro ašaras…

Apie tai ir filmas – paradoksalią „žvaigždžių kultūrą“, kuri daro neigiamą įtaką ateities kartoms. Vienas filmo tikslų būtent toks – apsaugoti vaikus nuo atsakomybės jausmo netekusios žiniasklaidos neigiamo poveikio. Ar tai pavyks – klausimas vertas daugybės diskusijų. Tuo labiau, kai matome populiarumo manija sergančius tų vaikų tėvus… Bet mėginimas – įdomus ir daugiau ar mažiau realus.