Beveik keturis metus gyvenu Kaune. Nors gal tiksliau būtų sakyti, jog gyvenu tarp Kauno ir Vilniaus – Kaune mokslai, sostinėje pramogos ir kita veikla. Kartais tai erzina — nors aplinką pakeisti labai sveika, bet laikas tikrai nesitaupo ir dažnai jį, praleidžiamą kelionėje, mieliau išnaudočiau kitur. Dar erzina nesibaigiančios kalbos apie Vilniaus ir Kauno skirtumus ir ginčus – kuris geresnis. Žiūrint paprastai, žinoma, Kaunas mažesnis daugeliu prasmių – mažiau kavinių, įvairių vietų pasilinksminti, renginių, įdomių parduotuvių ir  „madingų“ vietų. Bet tai nereiškia, jog Kaune galima nuveikti mažiau. Vieną tokią istoriją jums čia ir papasakosiu.

Neseniai Meno duobėje publikuotas straipsnis apie butikus Vilniuje tiesiog prašėsi tęsinio, tačiau žinojau, jog tokių aprašytų vietų kaip Vilniuje, Kaune nelabai galima rasti. Bet ėmė ir atsirado. Vieta, pavadinimu KOKO boutique. Neslėpsiu, labai džiaugiuosi. Kuo daugiau vietų, pardavinėjančių Lietuvos dizainerių drabužius, tuo geriau, o ypač Kaune. Todėl pakalbinau KOKO boutique įkūrėją Indrę. P.S. Čia ne reklama – aš tiesiog labai įkyri ir noriu jus paedukuoti lietuviškos mados tema. Tikiuosi, jog leisitės.

KOKO boutique atsiradimas. Indrė pasakojo, jog idėją įkurti butiką turėjo jau senai, o pastaroji kilo besilankant Paryžiuje, kur apstu mažų krautuvėlių. Pagalvojo, jog būtų smagu tokią turėti savo mieste ir prekiauti būtent Lietuvos dizainerių darbais. Kaip pati sako — svajonės turi savybę pildytis – taip ir atsitiko.

Dizainerių paieška. Pasirinkti, kokių dizainerių drabužius pardavinėti yra labai svarbu ir subjektyvu. Indrė renkasi dizainerius ir tuos drabužius, kuriuos pati mielai dėvėtų ir siūlytų įsigyti kitiems — būtų išskirtiniai, įdomaus dizaino. Kadangi visą laiką domėjosi, kas vyksta Lietuvos madoje, specialiai ieškoti nereikėjo.

Koko botique galite rasti: Jaunųjų dizainerių kūrybos — Kristina Sviderskaitės suknelių, šių metų Injekcijoje pristatytos Atėnės Malinauskaitės , Rasos Jarmolavičiūtės ir Erikos Vizgirdaitės, Agnės Alaburdaitės, Birutės Simokaitytės, Labadiena kūrybos. Taip pat Knabsi, Body Talk bodžių, Mummymoon, OKIIKO papuošalų, Kristinos Kruopienytės drabužių ir kitų dizainerių gėrybių.

Pradžia. Indrė pasakoja, jog jokių didelių sunkumų atidarant butiką nepajuto, atvirkščiai – viskas vyko labai sklandžiai, paprastai ir greitai. Atsitiktinai pamatė tinkančias patalpas, kurias pati su vyru ir sutvarkė. Indrė mąsto, jog galbūt, kai kažko labai nori – visas pasaulis tau padeda ir ypač džiaugiasi savo aplinkos žmonėmis, kurie paskatino daryti tai, kas patinka ir prisidėjo prie butiko reikalų. Paklausta apie žmonių poreikį ir susidomėjimą tokiomis parduotuvėmis, konkrečiai butikams, kuriuose parduodamas ne vienas prekinis ženklas, Indrė sako, jog visada yra už įdomias vietas: krautuvėles, kepyklėles, butikus, kavines, kurie turi savo veidą, nėra masinės gamybos ir  kuriuose galima rasti ko nors išskirtinio. Todėl labai džiaugiasi atgijusiu Kauno senamiesčiu, kuriame tokios vietos viena po kitos ir atsiranda.

Žmonės. Butikuose, kitaip nei įprastose parduotuvėse didelis dėmesys skiriamas kiekvienam apsilankiusiam, taip daugiau sužinai apie besilankančius žmones. Paklausta, kaip žmonės randa KOKO Indrė sako, jog daugiausia žmonės sužino vieni iš kitų, nors apsilanko ir tiesiog einantys pro šalį, o poto apsilanko ir dažniau. Ir nors butikas atsidarė nesenai, bet jau spėjo įsigyti gerbėjų ir nuolat augantį klientų ratą, pasakoja Indrė,  kuriems prekybos centruose esantys masinės gamybos rūbai tapo nebeįdomūs. Atėję žmonės džiaugiasi, jog ir Kaune atsidarė tokia vieta ir nebereiks važiuoti Lietuvos dizainerių rūbų pirkti Vilniuje.

Aš irgi tuo džiaugiuosi. Drabužių butikas nėra paprasta parduotuvė, kurios tikslas tik kuo didesnis pelnas ir prekyba. Juose nebūtina pirkti – į juos gali užeiti tiesiog pasižiūrėti tai, ko dažnai įprastai tikrai nepamatysi. Taip pat butikuose dirbantys žmonės jei tik įdomu jums bus įdomu, visada papasakos, ne tik ką galima pas juos rasti, o ir šiaip kitų įdomių dalykų! Aš KOKO butiką atradau praėjus dar nedaug laiko po jo atsidarymo. Ir iškart pagalvojau, jog noriu, jog apie jį sužinotų ir jame apsilankytų kuo daugiau žmonių. Lietuvos dizainerių kūryba apipinta įvairiais mitais, apie kuriuos jau užsiminiau straipsnyje apie Vilniuje veikiančius butikus. Ir būtent kai kuriuos pastarieji ir gali išsklaidyti. Pasinaudokite proga.

Claudio A. Troncoso Roja

Ar žinote tą jausmą, kai einate kur tarp alėjų, medžių, bokštų ir bokštelių, varpinių ir skliautų sekmadieniais ar  tarp kokių blokinių namų ir taip visai netikėtai išgirstate – o, kažkas groja fleita.  Ir visa akimirkai sustoja, virpa, pasileidžia, spalvojasi. Pavasariška, tiesa? Ir labai primena Maria Aparicio Puentes darbus – architektės ar, tiksliau, merginos iš Čilės, kuri siuvinėja ant fotografijų ir taip mokosi architektūros.

Ji skolinasi įvairių fotografų darbus ir siuvinėja ant jų tieses, kablelius, klausimus, kuria naujas erdves ir pasakojimus. Gal nebūtų įdomu, jei pats būdas kurti nebūtų toks stebinantis ir gražus – kaip ta fleitos muzika šiltą pavasario vakarą, kaip tie spalvoti siūlai. Dėl to, kad ji dirba su nespalvotom fotografijom, spalvoti siūlai neleidžia pasimesti – akis suranda galus, nuveda tieses, skiria spalvas, netgi įžvelgia sudarytas formas ir figūras. Dažnai fotografijose matome žmones, ypač dažnai – moteris ar jų kūno dalis, kurios tarytum tik tam, kad suvoktume erdvės mastelį, nes muzika, kaip tie prisiūti siūlai – visai kas kita, truputis magijos.

Savita Maria Aparicio Puentes pasirinkta technika – komunikacija su fotografijomis, išreikšta siūlais ir architektūrinės kompozicijos priemonėmis. Tačiau svarstydama, kaip ji atliepia žiūrovo pojūčius, imu abejoti. Gal kūriniai įdomūs, nes pasirinktos nespalvotos fotografijos – labai įtaigios? Tarpas tarp delnų, lūpų, kasų, ištiestų rankų – sparnų, pečių, dviejų žmonių – sesių brolių (ne) dvynių, linkis, mostas, žingsnis ir… žvilgsnis. Tačiau ar tai nebūtų pastebima, jei spalvotų siūlų visai nebūtų? Ar Maria nesupaprastina kūrinių, kuriuos perdirba, ar suranda kažką naujo, pratęsia tieses?

Pasižiūrėkime, kaip rezonuoja šie tarpai.

Claudio A. Troncoso Roja

Claudio A. Troncoso Roja

Claudio A. Troncoso Roja

Tik, rodos, labai nedidelė jos kūrinių dalis – ryšio su urbanistine ir architektūrine aplinka paieška; siūlų tiesės kuria trikampius arba juos sudaro. Kas tie trikampiai? Jos darbuose tai  – erdvės apibrėžtis: ką tik nuskambėjęs ar nuskambėsiantis žodis, žengtas žingsnis, akimirkos tarpsnis, kai spragteli fotoaparatas. Monochrominėje fotografijoje išsiuvinėtos linijos atskiria erdvę – tarytum skatina pastebėti ir figūras, ir apžiūrėti merginą, plyteles, mintimis dalinti krūmus į dvi lygias dalis ir pažvelgti į fontaną kaip į visiškai naują formą, naują fotografiją.

Kita, jau kur kas didesnė darbų dalis apima mėginimą pildyti tarpus tarp žmonių išdėstant juos gana simetriškai. Žmonės, kai kartais pagalvoji, labai panašūs, ar ne? Skiriasi tik  tarpai, žvėrių kaukės gal dar, rankų ir kojų ilgiai, gražiausių pėdkelnių raštai, na, ir, visų svarbiausia – idėjos skiriasi. Maria ne tik pildo tarpus, bet ir linijomis išreiškia vidinę žmonių erdvę, galbūt energiją. Siūlai sudaro naują sluoksnį, nosinaitę, pro kurią galima žiūrėti į kūrinius.

Hedi Slimane

Mafalda Silva

Stephanie De Smet

Ir turbūt vizualiai įdomiausia dalis – žvaigždėtos moterų nugaros, krūtinės bei žvilgsniai – labai jausmingi ir įtaigūs žvilgsniai. Šis dalis turbūt labiausiai nutolsta nuo architektūros ir naujų prasmių kūrimo. Čia išryškinami drabužių raštai ir taip pabrėžiami moterų veidai – lūpos, akys, plaukų sklastymas. Kita vertus, daugeliu atvejų portretinėse fotografijose mūsų žvilgsnis ir krypsta į moteris, ne į jų drabužius, todėl manau, kad Maria Aparicio Puentes įvesdama antrąjį siūlų planą suteikia fotografijoms daugiau dekoratyvumo, nereikalingo puošnumo, mirgėjimo.

Taigi, nors ir ne visi darbai ir nauja linijų plotmė kuria naujas reikšmes, daugelis jų netgi blukina jas, naikina giliaprasmiškumą, fotografijose architektūrinėje erdvėje Maria išties sukuria kažką naujo ir įdomaus –  ne tik parodo savo interpretaciją, o, turbūt, tokiu būdu mokydamasi architektūros, moko jos ir mus. Pabaigai čia tiktų prisiminti Richard Brautigan ir jo arbūzų saules, šviečiančias vis kitomis spalvomis ir auginančias spalvotus arbūzus, kai iš juodų galima gaminti daiktus, kurie neskleidžia jokio garso. Nežinau, kartais tai tiesiog įkvepia.

Daugiau apie Maria Aparicio Puentes čia.

Ana Kraš

Sasha Mademuaselle

Aleksandra Urbanowicz

Martin Mercado

t,t,i.jhy

Richard Pedaline

Prie tos klasės, kurioje dabar mokau, yra nuostabus parkas. Jame auga pušys ir beržai.  Ir ten stovės pirmasis pasaulyje paminklas metalofonui.

Marius Šinkūnas – vienintelis profesionalus Lietuvos vibrafonininkas, savo žinias gilinęs Prancūzijoje, JAV, daug laiko praleidęs Japonijoje, pernai grįžo į Lietuvą tam, kad Balio Dvarionio mokykloje atidarytų pirmąją Baltijos šalyse vibrafono klasę. Jūsų dėmesiui jo mintys apie meilę instrumentui, mokytojavimo džiaugsmą, dykumą, vienatvę ir tai, kaip dėl svajonės galima pasaulį išmaišyti.

Apie pradžią

Viskas prasidėjo, kai pas mūsų namuose darė remontą ir liko parketlenčių. Tuo metu dar nelabai žinodamas, kaip atrodo metalofonas, vibrafonas ar ksilofonas, iš skirtingų lentų tą ksilofoną susikaliau. Vėliau prisimenu jau tik kaip nuėjau į Balio Dvarionio muzikos mokyklą, bet ten daugiausiai grojau būgnais. Su vibrafonu susipažinau tik todėl, kad jis mums buvo privalomas instrumentas. Kaip muzikos mokytojams fortepijonas, taip būgnininkams vibrafonas. Ir gal tik kokių šešiolikos būdamas supratau, kad daugiau nenoriu groti niekuo kitu.

Tai taip savu noru po truputį ir tapai muzikantu? Mama už pakarpos netempė į muzikos mokyklą?

Mano mama pati muzikantė. Nei vienas profesionalus muzikantas nelinki savo vaikui to paties, todėl ji manęs nevertė. Nors ir neatkalbinėjo.

Nuo mokinio iki mokytojo

Žinai, aš labai ilgai jaučiau alkį. Norėjau sutikti alchemiką, kuris duotų tabletę dėl kurios pradėčiau gerai groti, sukurti kažką naujo, kažką gražaus. Aš visąlaik ieškojau Mokytojo. Tokiu man tapo Arvydas Vainius. Jis darė tai, kas sudėtingiausia, mokė vaikus nuo pat pradžių, iš nieko kūrė rezultatą. Bepigu akademijoj dėstytojams sėdėti kaklaraiščius užsirišus. Į akademiją ateina jau grojantys. O vaikai… jie nieko nebandę ir niekuo nesugadinti. Duok vaikui lazdeles į rankas ir jis automatiškai pagros taisyklingai. Jis viską supranta. Tačiau tik pareikalauk ko nors ir vaikas užsispirs. Iš to užburto rato niekaip neišsisuksi, jei neprisiminsi mažų dienų diplomatijos. Tai išties be galo sudėtingas, bet kartu ir fantastiškas darbas.

Manau būtent Arvydas Vainius ir paskatino mane mokyti kitus. Iš pradžių negalvojau, kad aš taip mokytojavimu užsikrėsiu, tačiau ratas apsisuko ir toje pačioje Balio Dvarionio mokykloje prieš metus atidariau vibrafono klasę. Pamenu, net stebėjausi, kai nuėjau su tokiu pasiūlymu ir jie taip greit sutiko. Balio Dvarionio mokykla labai novatoriškai pasižiūrėjo į šį reikalą, mat vibrafono klasių yra vos kelios planetoje: Bostone, Berlyne, dabar ir Lietuvoje, bet, tarkim, Rusijoje nei viena tokia neveikia. Todėl Balandžio pabaigoje dar ir į Sankt Peterburgą važiuosiu kursų vesti.

Kaip atrodo tavo įprasta diena?

Fantastiškai. Atsikeliu, kai noriu, pasidarau termosą kavos, sėdu į automobilį ir važiuoju į mokyklą. Pagroju dvi valandas, tada ateina vaikai, žmonės pradeda skambinti dėl susitikimų ar koncertų… Viskas sukasi apie tą patį vibrafoną. Aš pasidariau, kad viskas taip vyktų. Jei ne vienatvės dykumos Amerikoj ir Japonijoj, taip nebūtų. Būčiau sėdėjęs orkestre, o gal išvis nustojęs groti.

Kuo tave traumavo orkestras?

Per daug žmonių. Kiekvieną dieną matai tuos pačius veidus, nori to ar nenori. Be to, nuobodu: jokios laisvės, jokios improvizacijos. Buvo etapas, kai mylėjau orkestrą, bet tas susižavėjimas labai greit praėjo. Man buvo daug įdomiau stebėti solistą, kuris išeina į sceną prieš tūkstančius žiūrovų vienas. Jis neturi už ko pasislėpti, todėl yra atsakingas už save. Be to, kiek daug žmogus gali vienas! Kiek naujovių sukuriama todėl, jog nėra, kas kokį nors darbą už tave padarytų. Tarkim ir Gary Burton (muzikantas, ištobulinęs grojimo vibrafonu techniką red. past.) padarė stebuklą, nes gyveno miestelyje, kuriame nebuvo, kas jam akomponuotų.

Gaila, kad vis dar negaliu vienas groti tiek, kiek norėčiau. Orkestras man buvo savotiška trauma, todėl dabar siekiu, kad su manimi būtų labai mažai žmonių. Turbūt dėl to ir į Ameriką išvažiavau, nenorėjau būti vergu ir groti taip, kaip kažkas liepia.

Svajonių šalis

Gavau stipendiją mokytis JAV kaip klasikinis būgnininkas, nors svajojau tik apie vibrafoną. Negana to, paskutinę dieną prieš skrydį grojau koncerte Taline. Koncertas prasidėjo penktą, o septintą valandą turėjo išvykti autobusas į Vilnių, dar po 8 valandą – lėktuvas į Čikagą. Pamenu, stovėjau scenoje ir galvojau, „jei koncertas nesibaigs laiku, reikės atsistoti ir išeiti“. Begrodamas pradėjau rinktis lazdeles, natas. Tačiau koncertas baigėsi. Spėjau. Tik nusileidęs oro uoste palikau viską ir išvažiavau į Bostoną privačiai mokytis groti vibrafonu. Taip ir važinėjau visąlaik, 75ų metų automobiliu. Lincoln‘u ar Chevrolet‘u. Tiksliai pamenu tik tai, kad ten žiemą nebuvo šildymo.

Taip gyventi reikėjo  daug valios pastangų. Kaip ištvėrei?

Turbūt dėl to, kad man už viską svarbiau buvo mokytis. Mėgstu kartoti „Mano seneliai buvo Sibire. O aš Štatuose.“ Į tą Ameriką išvažiavau tai mirt. Net maistui pinigų neturėjau – vibrafoną pirkau. Bet vis pagalvodavau, jog mano protėviams buvo sunkiau, o man taip pat nors dalelė tos sunkenybės per gyvenimą turėtų atitekti.

O vibrafoną irgi ten pirkai?

Taip, ir jis atplaukė laivu. Tokiame didžiuliame konteineryje, įdėtas į minkštus įdėklus bei suvyniotas į paklodes. Būna ir dabar pagalvoju, kai vežu ji Lietuvoje automobiliu: mašina tai kelis šimtus litų tekainuoja, o vibrafonas keliasdešimt tūkstančių.

Vėliau gyvenai Japonijoje. Kiek laiko? Ką ta šalis tau davė ir kodėl nusprendei grįžti?

Ketverius metus. Štai, moku valgyti su lazdelėmis. Ir su viena ranka, ir su kita. Nors to gal net ne Japonijoje išmokau, tiesiog, kai groji pagaliukais, tai gana lengva ir lazdelėmis valgyti. O kalbant apie priežastį, kodėl grįžau, tai esu paruošęs puikų atsakymą. Žinok kartais guliu lovoje naktimis ir galvoju, kaip gerai į šį klausimą atsakysiu.

Supranti, man močiutė paliko miško. Žemės, iš kurios senelius ir prosenelę išvežė į Sibirą. Prieš iškeliaudamas į Japoniją iš to miško aš pasiėmiau akmenį ir visąlaik nešiodavausi kišenėje. Iš pradžių Japonijoje buvo gerai, apie grįžimą negalvojau, nors man labai patiko Lietuvos apsiniaukimas, jos balos, parkai. Bet vėliau kažkas nutiko, tas akmuo tarytum pradėjo su manimi kalbėt. Nebegalėjau normaliai gyventi dėl ilgesio, naktimis nebemiegodavau. Sėdėdavau ir rūkydavau.

Ir ten vasaromis keturias savaites tęsdavosi sausra, per kurią viskas išdžiūdavo. O aš stebėdavau naktimis, kaip ateina debesys ir galvodavau „na ir kas iš to lietaus, kai ne ant mano žemės lyja?“ Pajutau, kokia didelė vertybė yra būti piliečiu ne emigrantu, gyventi ir kurti savo valstybėje. Nebenorėjau pasiduoti, nekovot, įsėsti į vagoną ir išvažiuoti. Net prievartos nereikėjo – juk savo noru bilietą nusipirkdavau.

Ar kas pasikeitė Lietuvoje per tuos metus, kol buvai išvažiavęs?

Ne. Niekas. Bet jau taip visiškai niekas… Žmonėms, kuriuos pažinojau, atsitiko gerų dalykų, atsitiko blogų, tačiau šalis liko tokia pati. Tos pačios gatvės, kuriomis vaikščiojau, važinėjau, viskas taip pat. Atrodo, kad niekur nebuvau išvažiavęs. Fantastiškas jausmas, kai tėvynė taip paprastai atgal priima. Žmona gi nepriimtų po septynerių metų.

Grojant vibrafonu labai sunku išvengti koloboracijų. Papasakok, ar asmeninė simpatija yra svarbi tam, kad gerai susigrotum su kitu žmogumi?

Labai svarbi, jei nori gero rezultato. Pavyzdžiui paskutinis mano bendras projektas yra su akordeonistu Martynu Norvilu. Su juo susipažinau po profesoriaus Gabnio koncerto muzikos akademijoje. Pamenu, į tą koncertą susirinko pilna salė žmonių, nebuvo net kur uodui praskristi. Visi ten grojo po tris, keturis, o Martynas į sceną išėjo vienas. Tai mane ir nupirko. Jis grojo grojo ir, kažkaip, žiūrėdamas į niekur man į akis pažiūrėjo. Pajutau, kad jis ne šiaip sau ant scenos rizikuoja, kad irgi yra vienišas, o vienišam su kitu tokiu būti labai gera. Tai štai, po koncerto paprašiau profesoriaus, kad duotų Martyno numerį, paskambinau, pradėjome groti kartu ir taip susidraugavom, kad dabar kartais po du kartus per dieną susitinkam.

Apie vienatvę

Vienišas dažniausiai yra tas žmogus, kuris ieško. Buvo toks poetas, Robertas Danys, kuris rašė „Vienatve, mano sese, nepalik manęs“. Jis, matyt, jau per daug su vienatve buvo susidraugavęs.

Mano vienatvė kitokia: ji turi gimdyti rezultatą, išlaikyti žaidimo formą. Tegu ji būna kaip šąlantys langai automobilyje, kuriuos visąlaik reikia pagramdyti, tegu atsiranda kaip kunigystės noras, kaip pasiūlymas. Vienatvė gali atnešti fantastiškų rezultatų ir galimybių, jei išgirsti, kai ji užeina ir pasako „žinai, pastebėjau tave ir tu man patikai. Gal norėtum, kad kartais pabūčiau su tavimi?“ . O jei ne, jei nenori su ja pažaisti, tai gali tikėtis, kad ji daugiau pas tave ir nebeapsilankys. Taip kad nieko rimto – didžiausi draugai yra didžiausi priešai, nes suvalgo laiką. Jei rimtai žiūrėsi į vienatvę, tai ir ji pradės tave valgyti.

Fashion photo-shoot “Metamorphosis”

Žmonės sako — pasidaryk savo mėgstamą veiklą darbu ir gyvenime nebereikės dirbti. Pritariu ir tikiu, jog gyvenime būsi laimingas tik tuomet, jei užsiimsi ir darysi tai, kas labiausiai patinka ir „veža“. Tai ir darau, tiksliau sakant bandau daryti – beveik metai Meno duobėje, o pusė iš jų, kartu su Gerda organizuojame mados fotosesijas. Dar žmonės sako, jog tobulėjimui ribų nėra – jaučiame, jog judame pirmyn, kad galim tobulėt ir padaryti dar daugiau. Ar padėsite?

Viskas, ką darėme iki šiol neturėjo jokio biudžeto ar paramos iš kitur. Tuo tikrai nesiskundžiame, atvirkščiai, džiaugiamės ir priimame tai kaip iššūkį ir galimybe tobulėt. Tačiau ilgai mintyse brendo didesnės ir kitokios fotosesijos, nei rengėme iki šiol, idėja. Paskatintos Meno duobės sugalvojome nufilmuoti video ir įdėti jį į internetinį puslapį kickstarter.com. Jame kiekvienas gali pristatyti savo projektą kuriam reikia lėšų, sudominti žmones ir paskatinti juos paremti vienokią ar kitokią idėją. Tą patį padarėme ir mes! Šiame video aš ir Gerda prisistatome pačios – ką veikiame, darome, pasakojame apie būsimos fotosesijos idėją ir prašome jūsų paramos! Tam, kad pavyktų surengti fotosesiją, mums reikia tam tikros sumos pinigų, kurią su jusų pagalba tikimės pavyks gauti! Apie viską plačiau galite paskaityti čia,o Meno duobės erdvėje mūsų video, nufilmuotas Eglės Mameniškytės. Dalinkitės, rodykite kitiems — tikimės, jog šį video pamatys kuo daugiau žmonių ir susidomės mūsų idėja ir veikla! Iš anksto dėkojame ir smagaus žiūrėjimo!

 Svenson Linnert nuotraukos

Norint apibūdinti šiemet geriausia eksperimentine grupe tituluotą „Avaspo“, labiausiai tinkantys žodžiai turbūt yra ryžtas ir nuolatinė kaita. Tik įgavę tam tikrą formą, jie vėl ją keičia, tarytum patogus stovėjimas vietoje „Avaspo“ būtų protu nesuvokiamas. Jie nesilaiko žanrų taisyklių, žaidžia ir tarpusavyje maišo įvairiausias meno formas, tačiau tai daro nepaprastai sėkmingai. „Avaspo“ suprato tai, kas didelei daliai lietuvių menininkų vis dar atrodo svetima: kūrybos nereikia slėpti. Derindami poetišką skambesį, tvirtą nuomonę bei aktyvų dalyvavimą įvairiose kultūrinėse veiklose jie atsiveria klausytojams, leidžiasi būti atrandami. Nemanau, kad suklysiu pasakydama, jog trečiojo albumo pristatymo laukė daugelis lietuviška muzika besidominčių žmonių. Laukė ir spėliojo „o ką jie paruoš šį kartą?“

…ir sulaukė. „Kraujuojančio Okeano“ pristatymo serija prasidėjo praėjusį ketvirtadienį klube „Gluck“. Šis renginys tapo puikia proga pakalbėti su charizmatiškaja grupes nare Gabriele Labanauskaite ne vien apie albumą, bet ir apie nenutrūkstamo eksperimentavimo priežastis, meną menui, skonio lavinimo būtinybę bei, žinoma, ryžtą judėti toliau.

„Kraujuojantis Okeanas“ yra paskutinis albumas trilogijoje, (taip pat išleisti „Nėra Okeano“ ir „Niagara“) ar sunku užbaigti tam tikrą kūrybos etapą?

Sakyčiau, kad priešingai. Lengva. Norisi padėti tašką ir išeiti į kitą, iki šiol netyrinėtą teritoriją. Išsiplėsti. Paskutinis trilogijos albumas visada yra ypatingas kaip temos užbaigimas, tačiau tai nėra kūrybinė pabaiga.

Trilogija sukosi apie vandenį, — tai buvo kertinis Avaspo įvaizdis. Ar sąmoningai pasirinkote sieti savo kūrybą su juo? Kuo ši stichija jums artima?

Vanduo mums buvo koncepcinis rėmas, papildantis mūsų interpretacijas, o savo kūrybos dirbtinai su juo nesiejome ir sąmoningai nenusprendėme, kad viskas, ką bedarytume, suksis apie tai. Bet… kaip ten bebūtų, kiekviename albume yra bent po vieną kūrinį tiesiogiai kalbantį apie vandenį. Vis tiek intuityviai tas polinkis nukrypti į stichiją egzistuoja. Visų mūsų kūnai sudaryti iš vandens, be to man, kaip moteriškos lyties atstovei, tradiciškai tai yra artima stichija. Vanduo — ir gelmė, ir judrumas, ir begalybė. Juo gali apimti viską.

Tačiau jei reikėtų rinktis stichiją pagal savo asmenybę, turbūt man artimesnė būtų ugnies tema. Ji taip pat paliesta albume, bet jau šiek tiek kitaip: juk kalbame apie karą, branduolines galvutes, tam tikrus kivirčus ir ginčus dėl nieko, įsižiebusius degtukus. Taigi ugnies temą transformuojame per socialinę-politinę prizmę, o vanduo taip ir lieka kaip poetiškesnė, neliečiama stichija.

Kaip gimsta tavo tekstai? Ar sutiktum, jog esi globalinių, socialinių-kultūrinių problemų indikatorius?

Taip, ir kuo toliau tuo labiau. Meną menui vertinu, tačiau pati dažnai liečiu šias temas tiek dramaturgijoje, tiek poezijoje. Manau, jog sceninė kūryba yra viena iš auditoriją lengviausiai pasiekiančių formų. Tai betarpiškas santykis – čia ir dabar. Žinoma, nesinori kūryboje mokyti ar moralizuoti, priverstiniais būdais bandyti „atvesti į protą“. Kiekvienas žmogus apsisprendžia pats, tačiau aš pati taip pat turiu teisę turėti savo asmeninę socialinę poziciją ir ją aktyviai išreikšti.

Kaip atsirado noras eksperimentuoti su muzika, poezija, dramaturgija? Ko pritrūko vadinamosiose „tradicinėse“ meno formose?

Nieko nepritrūko. Eksperimentavimas yra duoklė laikmečiui, ėjimas koja kojon su tuo, kas vyksta aplink. Tam tikros meno formos yra tokios uždaros, kad nenori susiliesti su kitais pavidalais. Pavyzdžiui, kad ir rašytinė poezija. Viena vertus, dar yra žmonių, mėgstančių skaityti knygas. Antra vertus, juk suvokiame, kad jaunoji publika, potencialus adresatas, nuo kurio priklauso literatūros likimas, nebesidomi rašytinėmis formomis. Tekstinę kultūrą palengva keičia vaizdinė kultūra, o meno formos, siekiančios sudominti publiką, taip pat kinta ir pasižymi įvairesne išraiška. Jei norime patraukti domėtis literatūra, tai ir pačią literatūrą jau turime pateikti šiek tiek kitaip.

Prisiminkime T.Ė.T.Ė apdovanojimus. Šiemet jie išprovokavo daug diskusijų dėl to, kad alternatyviosios kultūros vertinimui pritaikė popkultūros standartus. Buvo ir tokių nuomonių, kad išvis nereikėtų tos alternatyvos liesti. Koks tavo požiūris į tai?

Man atrodo alternatyvą būtina populiarinti, jei norime, turėti išlavinto skonio publiką, besiklausančią ne tik popdainų pačia blogiausia prasme, bet ir popdainų pačia geriausia prasme. Tačiau vien apdovanojimų nepakanka, tam reikia visos infrastruktūros. Pavyzdžiui, radijo stočių, kurios nuolat leistų tokio tipo muziką. Šiuo metu „Opus 3“ yra didžiausią klausytojų ratą turinti alternatyvi radijo stotis, kuri iš dalies atlieka tą funkciją, bet tai vis vien yra valstybiniam sektoriui priklausantis radijas. Jis savaime negali būti visiškai laisvas. Pavyzdžiui, mūsų kūrinys „Sielos turizmas“, kurio pabaigoje yra sakoma, jog „Sielos turizmas – tai onanizmas“ nepakliuvo į radijo eterį, nes vistik yra cenzūra — onanizmas jau yra per žiaurus žodis eteriui, nors mano manymu, tai yra visai literatūriškas žodis, ne keiksmažodis.

Grįžtant prie alternatyvios muzikos sklaidos ir skatinimo temos, paminėčiau, kad reikia ne vien vaisių apvainikavimo (apdovanojimų), bet ir visos dirvos, kur alternatyvią muziką būtų galima sodinti: auginti grupes, sudaryti sąlygas joms groti ir t.t. Aš nesakau, jog viskas turėtų būti padaryta už juos pačius, bet globos reikia. Lygiai tas pats pasakytina ir apie MAMA apdovanojimus – neužtenka apdovanoti plačiajai masei mažai žinomą atlikėją prizu – daugeliui žiūrovų jis taip ir liks svetimas veidas TV eteryje, sužibijęs kartą metuose. Jei televizija neva globoja, kad ir popmuzikos apdovanojimus, tai jie turėtų tuos atlikėjus parodyti įvairiuose kontekstuose iš anksto, pareklamuoti, prisijaukinti žiūrovą.

Ar pastebi šioje lietuviškoje dirvoje kokių nors daigelių, iniciatyvų, kurios turi pilną potencialą plėstis ir išaugti?

Taip, žinoma. Tik pradedančios jaunos grupės yra labai jautri tema, nes jos dar nesusiformavusios: kai kurios jų pagroja ir išyra. O, atrodo, tokį potencialą turėjo. Galbūt nesulaukia padrąsinimo ar terpės, kurioje galėtų įsilieti. Išlieka atkakliausi. Kiekvienam kūrėjui reikia daug ištvermės. Ne tik tam, kad išleistum albumą. Reikia motyvacijos kurti toliau. Juk iš alternatyvios muzikos tu nei pragyvensi, nei duoną valgysi. Gali tai daryti savo ir kitų malonumui, turėdamas (ar ne) kokią nors misiją, realizuodamas save, norėdamas gerinti Lietuvos muzikinę situaciją. Tačiau kai tenka suvokti, kad laiko ir energijos sąnaudoms honoraras tikrai neprilygsta, netgi priešingai, pačiam teks investuoti gautas pajamas iš koncertų atgal į muziką, ne kiekvienam kūrėjui užtenka motyvacijos tai tęsti metų metus.

Avaspo — popkultūra ar alternatyva?

Esminis skirtumas, manau, yra tas, kaip mes suvokiame popkultūrą. Tos popkultūros, kuri yra Lietuvoje, produkto aš išvis nevartoju ir man sunku suprasti, kas joje vyksta. Nežiūriu televizoriaus, neklausau radijo, neskaitau laikraščių… Su draugais tokiomis temomis irgi nešnekame. Esu atitrūkusi. Bet jei mes popkultūra vadiname globalinį sukurtų meninių produktų vartojimą, įsisavinimą, konvertavimą ir panaudojimą naujuose kontekstuose, tai tokia sąvoka man suvokiama. Tokiame kontekste mes visi esame popkultūros dalis. Ką gali žinoti, gal po 50 metų ir mus pradės suvokti kaip jos dalį ir pradės kurti puodelius su Avaspo logo?:)

Avaspo – eksperimentinė grupė, todėl natūralu, jog yra sudėtinga nusakyti jos auditoriją, bet galbūt kada patys domėjotės ir atkreipėte dėmesį į tai, kokie žmonės jūsų klauso?

Ir taip, ir ne. Dažniausiai klausytojai visgi orientuojasi į muzikinį stilių, o mes jį dažnai keičiame. Tad yra viena auditorijos rūšis, kuri atsiranda ir dingsta pasikeitus tam tikram muzikiniam stiliui. Kita grupė domisi mumis kaip reiškiniu, laukia „kas bus toliau“. Dar yra ir trečioji grupė, kuri atsitiktinai išgirsta, pamato ir kažkaip susidomi. Man ši publika įdomiausia. Jiems iš pradžių nepatinka tai, ką darom, gal per keista, nemalonu, nepatogu… o po kažkurio laiko, žiūrėk, persimeta į kitą pusę ir tampa fanais.

Apie vizualizacijas: Avaspo kūryboje jos užima svarbų vaidmenį. Ar daug laisvės interpretacijoms duodate videoklipus kuriantiems žmonėms?

Taip, labai daug. Kiekvienas VJ kuria taip, kaip supranta, jei tik ten nėra kokių nors politiškai nekorektiškų žinučių ar žmogaus pažeminimo scenų. Visgi ligi šiol su tokiais žmonėmis, kurie formuotų keistą grupės įvaizdį, neteko dirbti.

Tradicinis paskutinis klausimas yra apie jūsų planus: ką „Avaspo“ veiks ateityje?

Svarbiausias planas yra albumo pristatymo koncertai. Na o vasarą pradėsime labai įdomu projektą su švedų grupe The Mob ir suomių choreografe Riika Ihalaines. Projekto darbinis pavadinimas „Recycle Rituals“. Žiūrėsime, kokių ritualų link kartu nukeliausime.

Prisiminus 1970-uosius, deja ne Lietuvos istorijoje, iškyla inksto formos išsunktas baseinas (falsifikuotos įžangos būdingos rašantiems). Baseino metamorfozė buvo pritaikyta riedlentininkų sportui, tačiau pernelyg jame neužsibuvę ratuotieji šturmavo miestų gatves. Gatvių šlifavimas keitė urbanistikos pasaulį ir netrukus išdygo tam specialiai skirtos vietos dabar vadinamos skeitparkais. Pasak Iain Borden, riedlenčių sportas turi gilias kultūrines ir socialines dimensijas, o ne tik fizinės veiklos pareiškimą. Idėjų demonstracija, pasipriešinimas masinei kultūrai ir subkultūros propaganda — visa tai, kaip simbolis įsikūnija, atspirities dėka įgijančiai pagreičio, lentoje. Edward Glaeser šią sporto šaką apibendrino  kaip  žmonijos progreso studijavimą, o mano asmeninis terminas šiam visam sous-culture taps urbanistikos šlifavimas.

Bet gana apie tai kaip riedlentės manipuliuoja miesto struktūromis. Užbėgsiu už akių tiems meno veteranams (arba kitaip teptukų mafija), kurie iš viso asortimento pripažįsta tik kelias atmainas. ‘Tai ne menas’ kalbas palikite prie kavos ir cigarečių, o apie ekstremalų sportą, jo filmavimą ir daugiau paaiškins Karolis Jonikas.

 B: Sveikas, kas tu?

J: Saliut! Esu Karolis Jonikas, kartais žmonės manęs klausia „kodėl ne Valentinas?“ Nes jau numanot per kokią dieną gimiau. Gyvenu Kaune. Esu 17 metų. Pagrindinis dalykas kuriuo užsiemu yra filmavimas.

Kada ir kaip prasidejo tavo ‘santykiai’ su filmavimu/ fotografavimu?

Viskas prasidėjo prieš tris metus, kai prieš važiuojant su draugais važinėt su bmxais, sugalvojau pasiimt seną kasetinę šeimos kamerytę. Prifilmavom pilną juostą, iškepėm tą multiką, atsiliepimų buvo daug ir įvairių. Juokauju dėl įvairių. Parodyčiau jį, bet gaila videogaga jo neišsaugojo… Žodžiu prisvilęs blynas buvo tikrai, bet tas ir užkabino daryti dar, ir geriau. Filmavau daug, kol supratau, kad aš noriu tai daryti rimčiau. Tada nusipirkau fisheye objektyvą, tai pačiai senai kasetinei kamerai, supratau, kad kamera rankoj, man patinka. Po to laiko, griebiau fotoaparatą, ir pamačiau, kad fiksuot vaizdą tiek nuotraukomis tiek video, man patinka, aplinkiniai irgi ragino, todėl padariau kompromisą, nusipirkau filmuojantį fotoaparatą ir tokiu būdu sujungiau abu hobius. Taip ir prasidėjo viskas rimčiau.

Kaip pavadintum savo filmavimo stilių, žanrą? Ar turi kokį išskirtinį braižą?

Visada mane traukė ekstremalaus sporto filmavimas, nuo to pradėjau, čia niekas nevaidina. Visad bandau daryti kažką kitaip, unikaliai, kad nebūtų tokie patys klipai.

Mėgiamiausias savo paties kūrinys. Kodėl?

Sunkiausias klausimas, žiūrint senesnius video visad galvoju, kad kažką keisčiau, kažką kitaip daryčiau ir tas erzina, bet tai yra gerai, tai rodo, kad nestoviu vietoj. Vienas rimčiausių tai turbūt būtų visą vasarą filmuotas latvių bmx parduotuvės, lietuvių komandos video, kurį sudaro daugelis bmxerių iš skirtingų Lietuvos miestų, teko pakeliaut.

Šis užsiėmimas — hobis, ar apmokama profesija?

Hobis yra tada kai darau tai, kas man patinka

Įdomiausia filmų kūrimo proceso dalis?

Žiūrint ką filmuoju. Šiaip pats filmavimas, procesas įdomiausia. Montavimui sunkiau, kartais reik laukt kol mūza pasibels į duris.

 Populiarumo receptas?

Populiarumo receptas: Šaukštas idėjų, žiupsnelis kruopštumo, meilės, viską sumaišyti su pasitikėjimu savimi, 5 minutės, 150 laipsniu orkaitėje kol iškyla, žemuogių uogienė, patiekti su ledais. Jei rimtai, Aš nesiekiu būti populiarus, jei siekčiau, būčiau didžėjus.

Konkurentų populiacijos tankis Lietuvoje?

Didžiausias konkurentas esi pats sau. Aš su niekuo nebandau konkuruoti – nesiekiu būt geriausias, tai yra silpna. Visi kurie užsiema tuo pat, nėra konkurentai, jie – kolegos.

Ateities planuose įtrauktas šis užsiėmimas? Gal plėsies už jūrų marių?

Būtinai, nėra ko trauktis. Geras užsiėmimas. Toliau, žiūrėsim kaip seksis. Jei viskas bus kaip ant sviesto, žadu kiną studijuoti Paryžiuje.

Ar tai kuom užsiimi būtų galima pavadinti menu. Kodėl?

Menas yra labai aštri savoka, bet aš nelaikau savęs menininku, vien dėl to, nes dar neišsiaiškinau, kas tai yra.

O kaip dėl ekrano kitoje pusėje ar domiesi filmų industrija? 

Jei atvirai kalbant, labai į tai dar neįkišęs nosies. Visiems gerai žinomas, amerikiečių režisierius Quentin Tarantino, labiausiai prie širdies. Filmų yra labai daug gerų. Labiausiai įstrigę gal būtų Pulp Fiction ir 12 Angry Men.

Sudėtingiausias  iššūkis patirtas filmavimo metu?

Kažkaip iššūkiu negaliu dabar daug pavardint, bet ką dabar prisimenu, tai buvo gan nejauku filmuot iš mašinos bagažinės, paskui važiuojančius dviratininkus, nuo neblogo kalno ir nemažo greičio

Ypatingos technikos kurias yra tekę pritaikyti filmavimui?

Seniau kai neturėjau kameros stabilizatoriaus, užsidėdavau kamerą ant stovo, ir tiesiog jį apversdavau ir lakstydavau su juo, filmuodamas aukštyn kojom. Kai nėra biudžeto, reikia susigalvot kažką, o rezultatas nenuvildavo.

Apibendrinus, ką labiausiai patiko filmuoti?

Rašė Greta Pagojutė

Erika Baltušytė iš pilkos ir kasdieniškai lietuviškos masės išsiskiria tuo, jog, pasak jos pačios, menas jai yra gyvenimas, ieškojimų ir atradimų kelias, savęs pažinimas ir supratimas. Ši jauna dailininkė savo gyvenimu bei pažinimo keliais dalinasi ir su mumis — piešinių, kupinų simbolikos ir ryškių spalvų, pavidalu.

Šiandien Erikai aštuoniolika. Su menu mergina pažįstama kone tiek pat metų, nes jos kūrybinis kelias pamažu pradėjo įgauti formą dar ankstyvoje vaikystėje.

„Kiek save prisimenu ir ką išgirstu iš artimųjų pasakojimų, žinau, kad visuomet mėgdavau niūniuoti mylimas melodijas vienoje rankoje belaikydama kone tuziną pieštukų. Rūpestingu veidu visuomet galvodavau, jog visa tai labai svarbus procesas, o niūniavimas, beje, liko smagiu įpročiu iki šiol. Vaikystėje manydavau, jog čiaudintys ugnikalniai man davė galią kurti ir be galo mėgdavau klajoti po savo vaizduotės klonius prieš miegą. Viskas keitėsi, po prisilietimų prie pieštukų ėmiausi teptukų, popieriaus lapus keitė milžinės drobės, kol galiausiai visa tai mane nunešė ir į skaitmeninį pasaulį — ėmiau mokintis manipuliacinių programų gudrybių.“-pasakoja Erika.

Nors Erika geriausiai geba išreikšti savo mintis piešdama, ji nesibaido ir kitų meno krypčių, sakosi norinti išbandyti jų kuo daugiau – galbūt pavyks save atrasti dar kur nors? Erika nemažą gyvenimo dalį skyrė šokiui, o pastaruoju metu ji pati save stebina suprasdama, jog vakarais tiesiog dievina namie skambinti fortepijonu. „Taip pat rašau, tačiau, kol kas dar nejaučiu, jog tai jau galiu ištraukti ir į dienos šviesą. Jaučiu, kad tai dar bręsta, bet tikiu, ateis laikas ir tam.“- apie dar vieną, dar kol kas tik svarstomą kūrybos kryptį, prabyla mergina.

Iš Erikos vidaus akivaizdžiai pulsuoja kūrybinė energija, tad nesunku patikėti, jog gyvenimo be meno ji iš ties neįsivaizduoja:

„Kai kuriu, nuolatos jaučiu kažkokį velnionišką gėrį savyje, su manimi augančią, bręstančią milžinišką jėgą, tarsi tuoj netilpsiu pati savyje. Tikriausiai todėl ir ieškau dar daugiau būdų kaip galėčiau tą magiją išleisti, kur ir dar kokiu pavidalu išreikšti save. Kai kuriu, jaučiuosi kaip fejerverkas.“

Mergina stengiasi dalyvauti įvairiuose projektuose,  įgauti patirties, per pastaruosius metus ji surengė 4 savo piešinių parodas. Kūrybinis procesas įgavo pagreitį po to, kai Erika gavo apdovanojimą iš pačios prezidentės rankų nacionaliniame konkurse.

„Tikriausiai didžiausias mano kaip kūrėjos įvertinimas buvo 2011 metais, nacionaliniame LRT projekte „Vunderkindai“. Šis projektas sužavėjo tuo, kad jame galėjo dalyvauti ir dailininkai. Vis abejojau, ar esu pakankamai gera, tačiau dabar džiaugiuosi priėmusi bet kokį iššūkį. Finale išgirdusi savo vardą nugalėtojų gretose pažadėjau sau, kad viską, ką galiu įsivaizduoti, galiu ir pasiekti.“- sėkmės prisiminimu dalijosi mergina.

Taigi, po pažado siekti svajonių sekė vis aktyvesnė kūrybinė veikla, kurią pati Erika apibūdina kaip nepaprastai įkvėpiančia patirtį.

„Per pastaruosius metus nutapiau piešinius ant trijų sienų — mokykloje, restorane „Bajorkiemis‘‘ ir šokių akademijoje ‚,Show Makers‘‘. Pastarojoje patirti įspūdžiai gyvi iki šiol. Vienoje salėje girdėjosi šokėjų žingsniai ant parketo, kitoje — repetuojantys muzikantai, o galiausiai visi garsai, visi vaizdai, judesiai, viskas susiliejo į vieną, į vieną bendrą sielą. Buvo nepaprastai gera kurti tokioje įkvepiančioje atmosferoje. Apskritai, vos tik įžengus į šią akademiją jauste junti, kad tai tarsi teleportas į kitą pasaulį. Taip pat per praeitus ir šiuos metus surengiau keturias parodas. Pirmoji tikriausiai liks pati įsimintiniausia. Parodos idėja buvo prikelti mano piešinių herojus, atgaivinti juos naujam gyvenimui. Tad visas veiksmas ir prasidėjo nuo to, kai mane įvežė į salę prekybos centro vežimėlyje pilname spurgų (Piešinys – mergina gulinti ant spurgų kalno).“

Ko gero daugeliui kilo klausimas, ką Erikos kūryboje neįprastoje vietoje ir ne visai pagal paskirtį veikia vaizduojamos spurgos? „Labai smagu, kad daug kas tai pastebi. Tiesą sakant, pradedu jausti, kad jos jau tampa mano asmeniniu inicialu. O viskas prasidėjo dar prieš keletą metų, nuo vieno darbo prie kito, kažkur slaptai, kartais visai nejučia, turėdavau patalpinti po spurgą. Tokia detalė ne tik darbams suteikia žaismingumo, bet ir nelieka nepastebėta, o ir šiaip nėra to ko negalėtų išgelbėti spurga, ar ne?“- šmaikščiai komentuoja menininkė. Žinoma, spurga nėra vienintelė neįprasta detalė Erikos kūryboje. Ji pati sako, jog yra linkusi stebinti, sugalvoti kuo įdomesnių kūrybos vingių :

„Draugai sako, jog mano piešiniai kalba. Piešdama, juose kuriu pasakojimus, vaizduoju istorijas, kurpiu keisčiausius scenarijus, statau spektaklius, įduodu jiems nešti žinią, herojams suteikiu vaidmenis. Nepaprastai man svarbios detalės, simbolika. Nebijau šokiruoti, provokuoti, stebinti, kurti tai ką noriu. Norisi, jog stebėtojas visuomet būtų įtrauktas į kūrinį, būtų sudomintas, jaustų piešinio emociją, kiekvieną kart piešinyje atrastų kažką naujo, galbūt net save patį.“

Ateities planų ir svajonių Erika turi pilnas saujas. Jos laukia kūrybine prasme turtingi metai, ji šį rudenį pradės studijuoti Jungtinėje Karalystėje, kurioje turės dar daugiau galimybių tobulėti, išvysti įdomių, naujų žmonių. Iš Erikos belieka laukti fejerverkų sprogimų, kurie su laiku atneš kažką vis originalesnio.

Šiais metais gamta nepaliauja krėsti pokštų, žiema kaip surakino pavasarį į šalčio gniaužtus, taip ir nesiruošia paleisti iki balandžio pabaigos. Kadangi “Eko rūsio” idėja — vienai dienai meno galerija paversti tam visai nepritaikytas erdves, Telšiuose šiai taisyklei nenusižengsime. Parodą organizuojame buvusioje parduotuvėje, kuri ne tik nebenaudojama, bet ir nešildoma. O kai karaliauja toks oras arbatos susišildymui tikrai neužteks, todėl rūpindamiesi savo menininkų, žiūrovų ir savo sveikata nusprendėme eko rūsio parodą Telšiuose perkelti į vėlesnį laiką BALANDŽIO 27 dieną.

SVARBI INFORMACIJA NORINTIEMS TAPTI PARODOS DALYVIAIS:

1. YPATINGAI SVARBU: norintys tapti parodos dalyviais iki balandžio 13 d. internetiniu adresu ekorusys@gmail.com turi atsiųsti darbo nuotrauką su aprašymu (pavadinimas, medžiagos, idėjos aprašymas)
2. parodoje – konkurse gali dalyvauti tiek profesionalūs, tiek neprofesionalūs menininkai
3. vienas pagrindinių reikalavimų kūriniui — jis turi būti sukurtas, sukonstruotas ar pagamintas iš antrinių žaliavų arba perdirbtų, panaudotų medžiagų, detalių, daiktų

Kaip galbūt jau žinote, Meno Duo­bės orga­ni­za­cija vėl buvo pakviesta daly­vauti jau­nimo mai­nuose Olandijoje! Atrankos jau praeityje ir dabar jau ruošiame specialų žmonių ‘siuntinį’ iš Lietuvos. Vieni domisi per­for­manso menais, kiti bend­ra­dar­bia­vi­mu su kūrybingais žmonė­mis iš kitų vals­ty­bių ar tiesiog Amsterdamo kūry­bine scena, bet plačiau papasakos patys dalyviai. Apie projektą galite išsamiau rasite čia, o dabar trumpas atrinktų dalyvių pristatymas!

Greta Jalmokaitė

Mokausi muzikos ir teatro akademijoje, kino dramaturgiją,  šiuo metu keliauju ir rašau scenarijų diplominiam darbui.  Manau tai įdomus ir naudingas projektas, kadangi jis jungia skirtingas specialybes ir tai leidžia dalintis skirtingomis idėjomis, žiūrėti į darbą iš skirtingų perspektyvų, ekspermentuoti, atrasti naujas priemones ir būdus kurti.  Kūrybiniame darbe visada svarbus bendradarbiavimas, kuris motyvuotų. Taip pat tai galimybė įgyti patirties ir naujų kontaktų.

Raimondas Pocius 

Esu Raimondas, pagal išsilavinimą fotografas, tačiau tai neapibrėžia mano veiklos sričių, nes visuomet ieškau galimybių kitaip išreikšti savo mintis. Paskutiniu metu eksperimentuoju su garso ir vaizdo medžiaga, jų galimybėmis, ribomis ir perteikimo būdais, taip pat senaisiais fotografiniais procesais, kuriuos bandau pritaikyti šiais laikais svarbą turinčioms temoms ir neseniai pradėjau domėtis radijo menu bei interaktyvių instaliacijų kūrimu.

Susidomėjau galimybe vykti į dirbtuves, nes pasijutau įkalintas kasdienėje rutinoje, o išvykimas ir naujos patirtys bei pažintys, mano manymu, geriausiai prablaško ir įkvepia kurti toliau.

Vytenis Burokas

Esu Vytenis Burokas, gimiau 1990 m. Baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, šiuo metu baiginėju bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedroje. Apie šias kūrybines dirbtuves sužinojau iš draugų, pats esu naudojęs ir toliau žadu savo kūryboje naudoti performatyvius sprendimus. Todėl nusprendžiau aplikuoti į šią programą.

Nesenai su gera drauge kalbėjomės, jog jei nori gerai atrodyti Lietuva tikrai nėra pati palankiausia tam vieta. Be dėvėtų drabužių parduotuvių, kurios jau irgi tampa nebe tokios pigios (geras daiktas kainuoja ir ten), Lietuvoje gali rasti tik didžiuosius „fast fashion“ tinklus, kurie užėmė praktiškai visą nedidelę mūsų šalies rinką. Gausiai apsipirkinėti juose studentui ne išpardavimų gali tapti tikru iššūkiu. Kylančios kainos jose ir tų pačių prekių žemesnės kainos užsienyje (jei turėtume eurą šiame reikale gyvenimas tikrai taptų gražesnis) patriotiškumo neprideda. Jau net nekalbu apie amerikietiškus prekinius ženklus, kurie kokybe pralenkia visus europietiškus tinklus, o pamačius žemas kainas patvirtina faktą, jog savo šalyje pagamintas produktas gali būti pigus ir pigiausias. Bet grįžkime į Lietuvą.

Tęsiant kalbą apie savo šalies produkciją dažnam kyla klausimas, kur galima įsigyti Lietuvos dizainerių kurtų drabužių. Įmanoma internete, kreiptis privačiai ar jų pačių parduotuvėse, tačiau tai lietuviui jau būtų per drąsu. Bet yra tokios dvi, unikalios ir vertos dėmesio vietos Vilniuje. Jose užsukęs rasi tikrai nemažą pasirinkimą įvairios lietuviškos „produkcijos“ -  nuo drabužių, batų iki įvairių aksesuarų bei papuošalų. Abu butikai, „Decolte“ ir „Boho Chic“ įsikūrę Vilniaus senamiestyje. Šį kartą kartu nufotografavome ir padarėme bendrą, šių dviejų butikų lookbook‘ą. Jam išrinkome įvairių dizainerių kūrinių ir norėjome parodyti bent nedidelę dalį, kokių drabužių ten galite rasti.

Boho Chic. Jį rasite Arklių gatvėje — pamatysite iškabą. Užėjus jus iškart pasitiks du žavūs gyventojai – Pepsė ir Lapsė, o jų ir butiko šeimininkai Nerija ir Saulius kiekvieną maloniai priims ir viską jums aprodys. O apsidairyti ir apsižvalgyti tikrai yra į ką. Boho Chic vienintelė vieta Lietuvoje, pardavinėjanti tik Lietuvos dizainerių daiktus. Čia galite rasti Lauros Dailidėnienės drabužių ir aksesuarų – pati vos atsispyriau įvairių spalvų kepuraitėms, Lilijos Larionovos kūrinių, vyrišką TRIBE kolekciją, Ievos Daugirdaitės rudens – žiemos, bei naują pavasario vasaros kolekciją, Roberto Kalinkino drabužių, batų, rankinių, Mother Eleganza sukurtų marškinėlių (mūsų fotosesija su jais čia), OKIIKO ir Hairy Sock papuošalų ir dar daug visko visko.

Decolte įsikūrė Stiklių gatvėje. Nedidelė, bet kompaktiškai išnaudota erdvė suplanuota tai, kad butų  patogu apžiūrėti visas „gerybes“. Čia rasite (jei spėsite, išperka neįtikėtinu greičiu) Agnės Kuzmickaitės bodžių, kepuraičių ir suknelių, įdomių Sandros Straukaitės kūrinių, taip kai kuriuos drabužiusi iš paskutinės Roberto Kalinkino kolekcijos, rudenį pristatytos Siemens arenoje. Taip pat neįmanoma nepastebėti puikių suknelių, sukurtų dizainerės Kristinos Sviderskaitės. Dar rasite įdomių Tomos Jankauskaitės apykaklaičių, Aisčio Mickevičiaus sukurtų kvepalų, bei liniją Decolte Special sudarytą iš įvairių aksesuarų bei rankinių. Be lietuviškos produkcijos čia galima rasti smagių ir spalvingų LOUNCHE bei NO CHAMPAGNE drabužių.

Nesupraskite neteisingai – čia ne reklama ir neagituoju jūsų nuo šiol eiti ir pirkti tik ten, bet primygtinai reikalauju ten apsilankyti bent kartą ir pamatyti visus tuos lietuviškus, įdomaus dizaino kūrinius. Tikrai būsite nustebinti ir įkvėpti to, ką pamatyse. Ir ne visi lietuvos dizainerių drabužiai yra brangūs ir neįperkami, kaip įsivaizduoja daugelis. Žinoma, pasiūla nėra maža, todėl kainų skalė gana plati, tačiau daugumos jų kainos tikrai nėra didesnės nei populiariosiose parduotuvėse, apie kurias kalbėjau pradžioje. Reikia tik paieškoti ir pasidomėti. Kaip šios pastagos atsipirks? Turėsite lietuvišką, įdomaus dizaino, geros kokybės ir dažnai vienetinį (!) produktą, kurio neturės daugelis. Įtikinau?