Kai pirmą kartą savo kompiuterio ekrane pamačiau poną Patrick‘ą Wolf’ą, iškart supratau, man jis patinka! Mane žavėjo ta keista ir intriguojanti išvaizda, charizmatiškas veidas ir dar daugybė dalykų jame ir aplink jį. Keistas – tai pats tiksliausias žodis, galintis abibūdinti šią asmenybę, tiek charakterį, tiek išvaizdos chaotiškumą, tiek muziką.

„Mano seksualumas yra liberalus. Aš įsimyliu ir vyrus, ir moteris. Aš manau, galima vadinti mane biseksualiu. Man patinka mylėtis ir įsimylėti – man nepatinka duoti vardų savo seksualumui“. – Sydney Star Observer interviu (2007).

Jei jo nepažįstate, tai: Patrick Wolf (tikr. Patrick Denis Apps, gimė 1983 m. birželio 30 d.) yra Anglijos dainininkas ir dainų autorius. Atrodo, kad groja šimtu instrumentų: pianinu, akordeonu, smuiku, gitara, vargonais… Tai pliusas jam, ir mums. Grojamas Wolf’o stilius svyruoja nuo romantiško folk iki techno – pop.

Taigi, muzikantas gimė kūrybingoje šeimoje, kuri netrukus, po jo gimimo, persikėlė gyventi į Londoną. Muzikinį lavinimąsi jis pradėjo smuiko pamokomis ir bažnyčios choru. Pirmąjį savo įrašą sukūrė 11-os metų amžiaus. Dainas įrašinėjo akomponuodamas smuiku, balsu, vargonais. Būdamas tik keturiolikos metų, jau prisijungė ir koncertavo su pop art’o kolektyvu „Minty“.

Po dviejų metų vaikinas neišlaikė baigiamųjų egzaminų ir paliko namus. Šiuo periodu Wolf‘as užsidirbinėjo pinigus grieždamas styginių kvartete bei koncertuodamas su suburta grupe pavadinimu „Maison Crimineaux“, taip pat ir toliau įrašinėjo savo asmeninius kūrinius. „Maison Crimineaux“ koncerte Paryžiuje dalyvavo elektroninės muzikos meistras Kristian Robinson (kitaip žinomas kaip Capitol K), kuris po to padėjo išleisti Wolf‘o debiutinį albumą „Lycantrophy“.

Wolf’as asmeninę kūrybą pradėjo 2002-aisiais ir nuo to laiko išleido 4 albumus:

• 2003: Lycanthropy
• 2005: Wind in the Wires
• 2007: The Magic Position
• 2009: The Bachelor

“Volture” oficialus muzikinis klipas

„Jeigu būtum  Londono meras…

Aš panaikinčiau Olimpines žaidynes.

Kokia yra tavo didžiausia baimė?

Tapti įprastu, nuobodžiu žmogumi.

Kokiu gyvūnu tu labiausiai norėtum būti?

„An Atlas“ rušies kandimi. Tai yra viena gražiausių rūšių , jos neturi burnos ir gyvena tik vieną savaitę.

Kas tave priverčia juoktis?

Chaosas. Kažkas ar bet kas, kas yra truputį sutrikę ir nenormalu.

Kas yra tavo didvyris?

Aš.”

„The Childcatcher“

Nuolatinis muzikanto rašymas ir įrašinėjimas atkreipė „Fat Cat Records“ dėmesį, kurie suteikė jam „Atari“ kompiuterį ir dainų miksavimo pultą. Įrašinėdamas „Lycantrophy“, jis metus studijavo kompoziciją „Trinity“ muzikos koledže. Albumas buvo išleistas 2003 metų vasarą. Taip pat keletą kartų Wolf’as svečio teisėmis grojo smuiku kartu su „Chicks on Speed“ ir „The Hidden Cameras“. Jo antrasis albumas pasirodęs 2005-aisiais buvo taip pat palankiai pripažintas kritikų. Singlas „Tristan“, paremtas Kornvalio legenda, sulaukė didelio kritikų dėmesio ir tapo daugelio gerbėjų mėgstamiausiu kūriniu.

„Bluebells“

Po „Wind In The Wires“ sėkmės, 2005-aisiais Wolf‘as pradėjo įrašinėti savo trečiąjį albumą. Albume vyravo meilės tematika, kadangi dauguma albumo dainų buvo parašytos pasibaigus ilgai trukusiems artimiems santykiams. Vėliau pradėtas kurti ir dar vienas albumas iš pradžių pavadintas „Battle“. Jame turėjo vyrauti politinė tematika, tačiau įrašo mintis buvo atidėta dėl muzikantui prasidėjusios depresijos.

Interviu

„Hard Times“

Kaip tik šiuo metu vyksta atlikėjo koncertinis turas, tačiau Lietuvoje ar bent jau netoli jos muzikanto sutikti tikrai nepavyks. Belieka laukti, susidomėjusiems siūlau pasižvalgyti po kūrėjo asmeninę svetainę.

Už atlikėjo pristatymą dėkojame vv.

Pamaniau, kad jau senokai kalbėjome apie dabar visame pasaulyje „ant bangos” esantį gatvės meną. Na, o ne tik manyti, bet ir parašyti apie Alexandros Vasmoulakis mane privertė pats faktas, jog kūrėjas kilęs iš Graikijos. Gerą pusmetį man teko gyventi nedidelėje, pop turizmu pagarsėjusioje Graikijos saloje pavadinimu Kreta. Atsimenu, kaip vargau bandydama ten rasti bent kažką šiuolaikiškesnio nei dviejų tūkstančių metų senumo meno kūriniai ir istorija. Turbūt buvau prasta ieškotoja, o gal man nesisekė — galiu pridurti tik tiek, jog Graikija mano galvoje užstrigo kaip labai tradiciška, nuobodi ir vis dar Aristotelio laikais gyvenanti valstybė. Praėjo jau metai ir tik dabar, atradusi šiuolaikinius menininkus iš Graikijos (beveik visada iš Atėnų), pradedu vėl susidomėti šiomis žemėmis ir įsitikinu, jog gyvenimas saloje niekuomet neatstos gyvenimo žemyne, o salos sindromas labai realus negalavimas.

Alexandros Vasmoulakis visų pirma pasižymi savo išskirtiniu stiliumi, kurį jau jeigu įsidėmėsite, tai su niekuo kitu nesupainiosite. Daugiausiai reakcijos ir ovacijų sukelia jo grandioziški piešiniai ant apgriuvusių ir neapgriuvusių namų sienų. Galbūt jums pasirodys, jog menininko sukurti herojai per daug vienodi, neišreiškia konkrečios idėjos ir tėra tik gražūs piešinukai iš eilinės spalvinimo knygelės. Tačiau, jei kalbėtume apie miestus ir jų gyventojus, turbūt pastebėtume, jog kiekvienas iš jų turi savo ypatumus, savo charakterį, simboliką ir išraiškas.  Šie spalvoti personažai taip pat yra miesto gyventojai, galima sakyti eidami per gatves ir ieškodami kur pasislėpęs vienas ar kitas personažas, atseksite siužetą, jų pokalbius ir intrigas. Kaip ir realiame pasaulyje šie herojai gyvena ant juodesnių — labiau apleistų bei baltesnių — pablizgintų sienų. Labai norėdami galėsite atspėti jų nuotaikas, kastas ir net stereotipus.

Turbūt pastebėjote, jog mūsų krašte tokių grafiti piešinių dažnai, o gal ir visai nesutiksime. Ryškios spalvos, išraiškingos linijos ir siužetai — teks pripažinti labiau būdingi šiltų kraštų gyventojams. Atrodo, mene tai atsiskleidža ryškiausiai. Jei paimtume lietuvių grafiti ir sulygintume su šiltųjų kraštų, galėtume surasti daug skirtumų tiek pačioje piešimo manieroje, tiek siužetuose — pas mus dažniau vyrauja niūresnės, ne tokios sodrios spalvos, motyvai ir siužetas ne tokie išraiškingi ir atkreipiantys dėmesį, paprastesnis atlikimas. Beje, garsieji Brazilai, praeitais metais lankęsi Kaune ir papuošę gatves, kaip ne keista taip pat pasižymėjo ryškiu koloritu bei išraiškingumu. Nesu grafiti ekspertė, tačiau drįsčiau teigti, jog šių piešinių nepriskirsime prie tradicinio grafiti stiliaus, čia jaučiamas ir atitolimas nuo vandalizmo, ir ypatingas priartėjimas prie estetikos. Įdomu ar kiti, save vadinantys „tikraisiais“ grafiti meistrais, priskirtų tokią kūrybą prie tradicinio gatvės grafiti?

O koks gi šių personažų autorius? Žmogus jis paprastas, dar jaunas, ne tiek daug matęs gyvenime. Jis džiaugiasi, jog jo menas sukelia emocijas, teigia, jog tai pagrindinis jo tikslas — „nesvarbu teigiamos tai emocijos ar neigiamos, kai tavo kūryba sukelia labai daug skirtingų reakcijų, tuomet gali būti tikrai laimingas“ — teigia gatve ir jos atvirumu besimėgaujantis vaikinas.

Įkvėpimą jis randa labai originaliai ir… paprastai. Teigia, jog geriausi įkvėpimo šaltiniai yra seksas ir geras miegas. Na, ką gi kaip sakoma tobulumas paprastume.

Nors Alexandros gatvėje išsikovojo pripažinimą ir šiuo metu įgyvendina nemažai komercinių užsakymų, pats teigia, jog mėgiamiausios jo vietos mieste yra kuo purvinesni, labiau apleisti ir neprižiūrimi taškai. Tokiose vietose jauti ypatingą norą ar netgi pareigą padaryti kažką gero.

Turbūt daugeliui kyla klausimas kiek laiko užtrunka išpiešti tokius milžinus, viename iš interviu vaikinas pasakoja, jog dažniausiai užtrunka iki trijų savaičių, žinoma, oro sąlygos ir asmeninė nuotaika taip pat labai svarbūs.

Na, o mane šis kūrėjas maloniai nuteikė tuo, jog neapsiriboja vien grafiti, jis kuria ir instaliacijas, piešia, ieško įvairių formų ir išraiškos būdų. Manau, neužsiciklinti ir visuomet ieškoti kažko naujo, dar neišbandyto ir kitokio — yra patys svarbiausi ir dažnai sudėtingiausi uždaviniai jaunam žmogui. Lauksime ir daugiau graikiškos kūrybos, na o jums siūlau užsukti į asmeninę menininko svetainę ir įvertinti kitokių technikų, tačiau ne mažiau įdomius jo darbus.

Mylėti savo miestą galima labai įvairiais būdais. Jan Vormann savo mieste Berlyne sumanė „sulopyti“ senus pastatus užpildydamas ertmes spalvotomis detalėmis. Įdomiausia, jog į šį veiksmą jis įtraukė ir kitus miesto gyventojus bei svečius.

Permatoma, nematoma, paslėpta – ką šie žodžiai simbolizuoja dizaine? Khristian Mendoza, studentas iš Melbourno, sukūrė šias nuotraukas norėdamas sukelti pamąstymus apie daugiaprasmiškumą, komunikaciją ir autentiškumą dizaine.

Kalbėdami apie meną ir kultūrą dažniausiai įsivaizduojame vakarų pasaulį, jo žvilgesį, ištaigingus muziejus ir rafinuotus žmones. Kokios asociacijos kyla žmogui išgirdusiam žodį Afrika? Visų pirma turbūt pagalvojame apie egzotiką, palmes ir atostogas, dar vėliau apie skurdą, badaujančius vaikus ir kitas pasaulio negeroves. Dar visai neseniai praūžusi Milano dizaino savaitė, pristatė žiūrovams Afriką iš kito rakurso – čia buvo apstu ryškių spalvų ir išraitytų raštų, galima buvo pamatyti ir įvertinti skirtingų sričių Afrikos menininkus. Greta jų, savo kūrybą pristatė ir vakarų pasaulio menininkai, įkvėpti afrikietiškų motyvų, aukštos kokybės tekstilės ir raštų jie sukūrė novatoriškus ir modernius baldus bei instaliacijas. Jais ir pasigrožėsime šį kartą.

Tord Boontje sukurti baldai

Tord Boontje

Bene vieni labiausiai mano akis patraukusių darbų buvo nyderlandų dizainerio Tord Boontje sukurti baldai. Įdomus ne tik baldų vizualumas ir forma, bet ir pačio menininko filosofija. Jis teigia, jog modernizmas nereiškia minimalizmo, tai nėra vienintelė ir nepakeičiama definicija, kuria reikia sekti. Taip mėgiamas mūsų laiku žodis „šiuolaikiškas“ nereiškia tradicijos išsižadėjimo, o technologijos neverčia atsisakyti žmogaus ir pojūčių. Neatsisakydamas naujausiųjų technologijų pagalbos, Tord Boontje imasi įkvėpimo iš gamtos, tradicijos ir skirtingų kultūrų. Pažiūrėję į šiuos krėslus turbūt ir patys pastebėsite, jog jie neatrodo senoviški ar atgyvenę, o skirtingi raštai ir ryškios spalvos nesuteikia jiems griozdiškumo įspūdžio, atvirkščiai forma ir apipavidalinimas atrodo žavūs, lankstūs, lengvi bei traukiantys akį. Baldų apipavidalinimas buvo sukurtas naudojant seną afrikiečių techniką žuvų tinklams megzti.

Philippe Bestenaider (1)

Philippe Bestenaider (2)

Kūrybingi pasirodė ir kito dizainerio Philippe Bestenaider sukurti baldai. Pirmoje nuotraukoje matote krėslą pavadinimu „Binta„, forma buvo sukurta pasinaudojus grandioziško, tarsi prie žemės prikaustyto, Afrikoje augančio medžio baobabo struktūra. Krėslai apkalti spalvotomis skiautėmis su afrikietiškais motyvais. Galbūt šie krėslai nėra tokie patrauklūs kaip pirmieji, visgi manau poilsio kambariui ar teminei patalpai jie puikiai tiktų, sukurtų jaukią atmosferą ir džiugintų akį.

Antroje nuotraukoje taip pat Philippe darbas. Kurdamas šiuos pufus dizaineris atsižvelgė ne tik į išorinį vaizdą, bet ir medžiagiškumą bei ekologiją. Šie pufai pagaminti iš perdirbtų padangų ir ant gautos medžiagos atspaustų afrikietiškų motyvų. Turbūt spėjote pastebėti, jog afrikietiški raštai gali būti labai įvairūs. Sakoma, jog afrikiečių mene kiekvienas simbolis turi savo reikšmę, pasakoja vis kitokią istoriją, ieškodamas simbolių reikšmių gali pasiklysti nesibaigiančiame labirinte.

“Madame Dakar”, Bibi Seck and Ayse Birse

“Madame Dakar”, Bibi Seck and Ayse Birse

Dizainerių duetas Bibi Seck and Ayse Birse sukūrė krėslą „Madame Dakar“, kurios interpretacija yra itin svajinga. Kūrėjai teigia, jog juos įkvėpė begalo graži ir nuostabi moteris iš Dakaro.

„Įsivaizduokite, jog sėdite ant gražuolės iš Dakaro kelių, jūsų galva įsispraudusi tarp jos krūtų, o jūs grožitės žvaigždėmis“ – pasakoja savo viziją kūrėjai.

Ir ištikrųjų baldo forma primena moters figūrą ir eleganciją, atrodo interpretacija nors ir perdėm saldi, bet pavykusi.

Toogou, Bibi Seck and Ayse Birse (1)

Bayekou, Bibi Seck and Ayse Birse (2)

Bayekou, Bibi Seck and Ayse Birse (3)

Ir dar keletas „Madame Dakar“ kūrėjų darbų. Pirmoje nuotraukoje matome baldą pavadinimu „Toogou“ – žodis reiškia veiksmažodį austi, tad kėdė pavadinta audėjos kėde. Antroje ir trečioje nuotraukose krėslai „Bayekou“. Turbūt pastebėjote, jog forma primena supamąjį krėslą, nedaug skiriasi ir menininkų interpretacija. Pavadinimo reikšmė – siūbuoti, liūliuoti, teigiama, jog kėdė labai tinka migdyti vaiką arba snausti pačiam. Forma atrodo ideali, pasigedau tik atramos rankoms.

Do-lo-rez, Ron Arad

Do-lo-rez, Ron Arad

Įdomi dizainerio Ron Arad sukurta kompozicija. Iš pradžių pamaniau, jog tai atskirai vienas šalia kito sudėti kubai, tačiau pasirodo menininkas naudoja panašius elementus, tvirtina juos viena prie kito ir taip konstruoja įvairius gultus, sofas, lovas. Ankstesni Ron Arad darbai nepasižymėjo įvairiaspalviu koloritu, tačiau atrodo afrikietiška tekstilė įkvėpė ir šį kūrėją. Toks baldas, manau, labiau tiktų didesnėms erdvėms, kavinėms ir poilsio zonoms. Namų erdvei jos neatrodo itin patogios, nors vaikai gal ir pamėgtų tokį chaotišką paviršių bei spalvas.

Stephen Burks

Aissa Dione tekstilė

Na ką gi, tikiuosi afrikietiškos spalvos ir kūrybingi baldai pradžiugino ne tik mano, bet ir jūsų akis. Smagu, jog į meno pasaulį įsitraukia ir tokio atstumto pasaulyje kontinento kaip Afrika kūrėjai. Šį kartą tiek, artimiausiu metu pasistengsiu pristatyti daugiau modernaus meno ne tik iš vakarų pasaulio, bet ir iš tolimosios ir mums mažai žinomos krokodilų šalies Afrikos.

Bauhauzo stilių visi puikiai žinome ir įsivaizduojame, tačiau paklausti ar teko matyti tokios stilistikos dviratį, turbūt papurtytume galvą. Dizaineris M. U. Jakobsen palengvino šią užduotį  ir sukūrė Bau dviratį. Žavu.

Ji Lee, kūrybinis Google Labs vadovas stebina visus savo meniniais juokeliais: „1913 M.Duchamp objektus iš gatvės talpindavo muziejuose. Po 96 metų jeigu būtų gyvas tikriausiai darytų viską priešingai.“

Šiuos du vyrukus kolkas dar galima vadinti nesugadintais komercinės kino industrijos režisieriais. Jauni optimistiški ir originalūs savo darbe jie lieka ištikimi idealams ir atviru žmogišku bendravimu bei bendradarbiavimu. Susipažinę dar studijų laikais ( kas buvo dar visai neseniai) Ian Kibbey ir Corey Creasey sujungė savo talentus ir sukūrė dar nevisai išpopuliarintą reiškinį pavadinimu Terri Timely.

„Synesthesia“

Terminas Sinestezija (graikiškai συναίσθηση, sinästhissi – suvokimas, jautimas vienu metu) turi keletą reikšmių

1. Fiziologijoje – reiškinys, kai dirginant vieno iš pojūčių jutimo centrą, atsiranda du ar daugiau pojūčių. Asmuo vadinamas sinestetiku.

2. Psichiatrijoje sinestezija yra viena iš haliucinacijų formų, kurią sukelia haliucinogenai.

3. Stilistikoje – retorinė figūra. Sinestezija yra viena iš stilistinių priemonių („šviesus garsas nuskambėjo per visą kiemą“).

4. Mene – įvairių meno krypčių papildymas viena kita, skirtingų meno rūšių jungimas.

Neseniai atitinkamuose tinklalapiuose ir tinklaraščiuose lyg uraganas pralėkęs naujasis šio dueto darbas „Synesthesia“ galutinai privertė labiau pasidomėti Ian Kibbey ir Corey Creasey asmenybėmis. Dar studijų Kalifornijos Berkelio universitete laikais abu draugai pasižymėjo atsidavimu savo aistrai kinui ir konkurencingumu. Nepažinoję vienas kito jie dažnai dalyvaudavo įvairiuose universiteto ir netik organizuojamuose trumpametražio kino konkursuose. Beveik visada jiems sekdavosi, bet artimiau susipažino tik tada kai viename konkurse abu nepateko i prizininkų vietas. Nuo tada I.Kibbey ir C.Creasey nusprendė vietoj amžinos kovos sujungti jėgas ir tai pasirodo buvo labai sėkimingas sprendimas.

„Cecil“

Labiau pasidomėjus vaikinų kasdienybe ir darbo užkulisiais tampa aišku koks yra tas jaunojo režisieriaus gyvenimas Kalifornijoje. Tiesą sakant jis mažai kuo skiriasi nuo bet kokios kitos šalies ar miesto studento gyvenimo. Aš nekalbu apie materialines bazes ar galimybių asortimentą, bendrabučių ištaigingumą ir kitus nesvarbius dalykus. Kaip ir bet kur kitur kiekvienas studentas gali pasinaudoti savo statusu, vieni iš geriausių Terri Timely trumpametražių ir muzikiniu filmukų buvo sukurti prisidengiant studentų pažymėjimais arba tiesiog garbės žodžiu. Anot I.Kibbey labai dažnai projektai kuriuos jie atlieka yra labai mažo biudžeto, todėl tenka naudoti po ranka pasitaikiusius daiktus ir erdves, taip pat dažnai šis biudžetas yra viršijamas kas kerta per kūrėjų kišenes, tačiau būtent todėl „svarbus tikėjimas ir susidomėjimas tuo ką darai“. Toks paprastas ir atviras vaikinų požiūris iš dalies ir lemia jų darbų pasisekimą.

Kuriant Joanna Newsom – „Sprout and the bean“ video klipą pasitarnavo geri I.Kibbey santykiai su Berklio universiteto, kuriame jis tuo metu padėdavo dėstytojams tvarkyti  jų e-pašto dėžutes ir kitus smulkius darbus, santykiai su vadovybe. Ji mielai suteikė patalpas ir laiką kūrybai. O The Pleased – „We are the doctor“ klipas buvo „susuktas“ tame pačiame Berklyje, bibliotekoje. Jau baigę mokslus vaikinai turėjo pažįstamą, kuris dar mokėsi šiame universitete. Sukūrę istoriją, jog tai jo projektas jie gavo leidimą nemokamai filmuoti bibliotekoje. Kaikuriuos daiktus savo filmų kūrimui draugai nusipirkdavo „Ikea“ marketuose, o po filmavimo grąžindavo atgal kaip brokuotą ar jiems netinkančią prekę.

„Corey ir man teko panaudoti „mes tik studentai“ eilutę daugiau kartų negu jūs galite įsivaizduoti“ — prisimena I.Kibbey

„St. Vincent — „Actor Out of Work““

Taip per pažįstamus, pažįstamų pažįstamus, prisidengiant studentiškais nekaltais veidais, iš po ranka pasitaikiusių objektų Terri Timely įgavo pagreitį rimtesniems projektams.

Išskirtinis jaunuolių matymo kampas, švelniai „gondriškas“ kinematografijos suvokimas, kokybiškas ir aiškus pateikimas papirko daugelį indie muzikos grupių, tarp kurių labiau ir mažiau žinomos („The Little Ones“, „Air Traffic“, „Joanna Newsom“, „Modest Mouse“ ir kiti…). Patys kūrėjai prisipažįsta, jog dažnai jiems patiems patinkančios grupės tiesiog neturi jokių lėšų video klipui. O blogiausiai jų manymu yra tada kai mėgstama grupė finansuoja visiškai nieko vertą klipą ir jis jai patinka.

„LeProduit“

Netrukus Terri Timely pradėjo kurti komercinius reklaminius klipus įvairių šalių klientams, tarp jų labiausiai vaikinams įsiminė darbas Korėjoje. Dar viena I.Kibbey ir C.Creasey aistra tai šio krašto istorija ir kinematografija.

Belieka tikėtis, jog šių dviejų talentingų žmonių kinematografijos idealizavimas ir jaunatviškas optimizmas per greitai neišblės ir jo nepasiglemš banalus ir masinis kino industrijos monstras. To paties linkėčiau visiems jauniesiems kūrėjams.

„A Persistent vision“

„Children are a Gift“

„Belle Genevieve“

Daugiau darbų rasite čia.