Kas žino, gal bėgant laikui paaiškės, kad ir jame slypi kažkokių pranašiškų tiesų

Kalbant apie teisėtumo principus nereikia jų maišyti su morale. Jei teisė bus formuojama remiantis (kažkieno kito) moraliniais vertinimais – niekada nebus objektyvios teisės. Teisės principai turi būti nepriklausomi nuo moralės. Teisė ir teisėjas turi būti „akli“ ir vadovautis teisingumo principu, kuris vienodas visiems ir nekinta laikui bėgant.

(Pvz. A ir B yra dykumoje. A turi gėrimo, B neturi. B prašo A duoti atsigerti, B neduoda. Klausimas – ar gali A teisėtai atimti gėrimo iš B, kad išsaugoti savo gyvybę? Atsakymas – negali, nes tai prievarta prieš kitą žmogų ir jo turtą. Moralinė diskusija gali būti plati, tačiau teisiniu požiūriu ji visiškai neaktuali).

Kalbant apie principą nereikia nagrinėti praktinių įgyvendinimo aspektų.

Kokiais konkrečiais mechanizmais gali būti įgyvendintas vienas ar kitas teisės principas geriausiai nustatys rinka. Laisvoje rinkoje visada susiformuoja efektyviausi ir morališkai teisingiausi žmonių tarpusavio sąveikos mechanizmai. Tai, kad esamu metu ar esamoje situacijoje nesimato priimtinos praktinio įgyvendinimo galimybės jokiu būdu nereiškia, kad tokių mechanizmų iš viso nėra arba kad tinkamai apibrėžtas teisinis principas neveikia.

Taip pat nereikia vertinti kaip atskirą teisės principą priimtų visuomenė. Visiškai nesvarbu kiek žmonių supras, palaikys, laikysis ir kada jis galėtų įtvirtinti oficialioje teisinėje praktikoje. Teisės principas turi būti objektyviai teisingas – tokia vienintelė teisės priežastis ir paskirtis.

(Pvz. A pasiskolina pinigų iš B, tačiau atėjus nustatytam terminui pasiskolintų pinigų nebeturi, o turimo turto neužtenka. Prielaida: B pradės išnaudoti A versdamas jį patirti kančias. Atsakymas – tokia situacija įmanoma, tačiau tai išimtinis atvejis kuris niekaip nepaneigia objektyvios teisės. Žmonių laisvės principas sąlygoja situaciją, kad neigiami scenarijai visada pasireikš. Pvz2. Ar reikia bausti A, kuris muša niekuo neprasikaltusį B? Prielaida – žmonių mušimo niekada nepanaikinsime. Atsakymas – pagal teisinį principą žmonių mušti negalima, todėl nepaisant to, kad tokių žmonių vistiek atsiras, principas vistiek galioja).

Toliau detaliau apie sutarties įgyvendinimo užtikrinimo mechanizmus ir kodėl išnaudojimas neturi prielaidų pasireikšti.

Administravimo kaštai abiems šalims.

Neįvykdytų įsipareigojimų administravimo veiksmai nekuria teigiamos pridėtinės vertės. Šie veiksmai – tai gryni kaštai, nes nekeičia skolos dydžio ir neleidžia užsiimti pajamas teikiančia tiesiogine veikla. Dėl šios priežasties abi pusės tiesiogiai finansiškai suinteresuotos kuo greičiau rasti abiems priimtiną sprendimą.

Skolininko motyvacija.

Skolininko turimi įsipareigojimai neleidžia jam gyventi pagal savo norus ir potencialias galimybes. Būtinybė turėti pablogintas gyvenimo sąlygas neribotą laiką skatina skolininką imtis aktyvių veiksmų ir išspręsti susidariusią padėtį.

Skolintojo motyvacija.

Susidariusių įsipareigojimų įvykdymo galimybės tiesiogiai susijusios su skolininko gerbūviui ir motyvacija. Dėl šios priežasties skolintojui visada ekonomiškai naudinga aktyviai ir geranoriškai bendradarbiauti su skolininku.

Netinkamas skolintojo elgesys su skolininku yra ne tik nuostolingas esamos skolos ribose, bet taip pat sudaro būsimus kaštus, nes elgdamasis nemoraliai skolintojas pablogina savo galimybes efektyviai (pelningai) veikti rinkoje ateityje.

Ryšium su tuo, kad sandorių įsipareigojimai ir iš jų susidarančios skolos nėra paveldimos ar kitaip automatiškai perleidžiamos, kraštutiniu atveju, jei skolininkas miršta, skolintojas negauna nieko. Dėl šios priežasties skolintojas suinteresuotas ne tik neprivesti, bet ir apsaugoti skolininką nuo mirties.

Trečios šalies sprendimai.

Laisvoje rinkoje būtinai atsiras specialistų, kurie užsiims skolų valdymo verslu ir siūlys efektyvius rinkos sprendimus kaip panaikinti susidariusius įsipareigojimus abiems pusėms palankiomis sąlygomis.

Labai tikėtina, kad atsiras asmenų, kurie norėdami padėti skolininkui susidariusioje situacijoje, padengs dalį ar visus jo įsipareigojimus iš labdaringų paskatų.

Skolintojo moralė.

Jei skolintojas piktybiškas ir aktyviai siekia susidaryti galimybes persekioti ir išnaudoti žmones, dėl rinkos veikimo jam bus vis sunkiau sudaryti atitinkamas tranzakcijas, o bendruomenė aktyviomis neprievartinėmis pastangomis gali visai atskirti nuo socialinės sąveikos.

Skolininko moralė.

Jei skolininkas piktybiškas ir sutartyje numatytų įsipareigojimų įvykdymui aktyviai priešinasi – teisiškai leidžiamą ir konkrečios situacijos diktuojamą reikiamos prievartos kiekį naudoti morališkai pilnai pateisinama.

Čia tik keletas įžvalgų apie tai, kaip galėtų veikti sutarties įsipareigojimų užtikrinimo mechanizmai. Jos skirtos parodyti, kad remiantis objektyviai teisingais teisiniais principais laisvoje rinkoje visada bus susikurti efektyviausi ir morališkai priimtiniausi bet kurios problemos sprendimo būdai.

(Šis praktinius aspektus aprašantis įrašas remiasi Rothbard’o kontraktų teorija, išdėstyta knygoje Ethics of Liberty. Įrašo sukūrimą paskatino diskusija Anarchisto bloge)

Ištikimybė apsibrėžtai misijai

Akcija turi turėti misiją ir būti jai ištikima.

• Darom misija yra netinkama. Ji skirta šalinti pasekmes (šiukšlynus), bet ne priežastis (šiukšlinimą). Šiukšlinimo neįtakoja, nes mąstymui keisti reikia daug platesnių pastangų, o elgesio pseudo valstybinės akcijos į gerąją pusę iš viso nekeičia.

• Darom nesilaiko net ir tos misijos, kurią apsibrėžė. Akcija nėra nei visuomeninė nei savanoriška. Ji statoma ant biurokratijos pagrindo, tai apima ir organizavimą ir dalyvavimą.

Profesionalus organizavimas

Kai organizuoja profesionalai – dirbama dėl rezultato, kai entuziastai/mėgėjai – dirbama dėl idėjos arba proceso.

• Organizatoriai neatlieka darbų kurie būtini, bet susigalvoja ir skirsto darbus, kurių reikalingumo negali pagrįsti.

• Dalyvavimas savanoriškas, todėl pavaldumas yra selektyvus. Jei aš matau, kad organizatorių elgesys ir reikalavimai nelogiški – neturiu jokios prievolės jiems paklusti.

• Kadangi akcija organizuojama entuziastų – nepavyks pritraukti žmonių, kuriems rūpi tik rezultatas, t.y. kurie nėra „idėjiniai“.

Organizatoriai kuria infrastruktūrą

Organizatorių darbas yra apibrėžti kas, ką ir kaip turi atlikti. Reikia sukurti infrastruktūra, kurios pagalba žmonės galėtų efektyviai prisiimti reikiamus darbus pageidaujama forma ir apimtimi.

Savanoriškas dalyvavimas

Organizatoriai kuria akciją ir siūlo dalyvavimo privalumus, tačiau kiekvienas žmogus laisvai sprendžia prisijungti prie iniciatyvos ar ne. Jei nėra žmonių norinčių padėti organizuoti reiškia nėra pakankamai norinčių dalyvauti.

Galima klysti iš principo

Reikia užtikrinti, kad žmonės žinotų apie akciją ir būtų paruošta infrastruktūra jiems efektyviai prisijungti. Visgi, nesvarbu kaip gerai suorganizuota akcija, jei žmonėms akcijos tikslai nėra aktualūs – nieko nebus.

Kaip matyti pastabos yra apie įvairias akcijos organizavimo sritis. Visgi, svarbiausias yra pirmas, apie ištikimybę misijai arba tiksliau jos nebuvimą.

Akcija darom09 yra iš principo pasmerkta būti marginali entuziastų laisvalaikio praleidimo forma be didesnės ilgalaikės įtakos supančiai aplinkai. Todėl man ji įdomi tik kaip naujas, dar nespėjęs išplisti bet jau pradedantis nykti iš vidaus, fenomenas.

Valstybinė pensijų sistema yra vienas iš kertinių praktinio socializmo įrankių.

Kai valstybė nori aktyviai padėti vienoms žmonių grupėms likusių sąskaita, atima dalį žmogaus pajamų ar kitaip apsunkina galimybes pačiam susikaupti turto atsargas ir išsilaikyti darbingumo praradimo atveju – ji priversta administruoti prievartinę aprūpinimo sistemą ir išlaikyti žmogų visais atvejais, kai tik jis nustoja dirbti.

Veikimas

Valstybinė pensijų sistema yra sudaryta iš keturių esminių komponentų: prievartinių įmokų, pinigų nuasmeninimo, perskirstymo ir kaupimo iliuzijos.

Pensijų sistemos gyvybingumas priklauso nuo pastoviai gaunamų įplaukų į bendrą pensijų fondą. Privatiems asmenims naudotis valstybine pensijų sistema yra nenaudinga, todėl norint palaikyti pakankamus pinigų srautus ir visos sistemos egzistavimą, valstybė turi prievarta versti žmones mokėti įmokas.

Sumokėtos įmokos niekaip nėra susiejamos su individualiu mokėtoju. Šis nuasmeninimas panaikina visus priežastinius ryšius tarp mokančių ir gaunančių subjektų bei tarp įmokų ir išmokų sumų. Visi šie komponentai yra vienašališkai nustatomi valstybės politinio kompromiso keliu.

Esamu momentu sistemą pasiekiantys pinigai iš karto išdalinami anksčiau pinigus įnešusiems, dabar gavėjais tapusiems, žmonėms. Taigi, pagal savo veikimo principą, valstybinė pensijų sistema yra tipiška piramidės schema, kai pinigai surenkami tik už pažadą grąžinti ateities mokėtųjų suneštų pinigų pagalba.

Tam, kad pateisinti prievartį įtraukimą į finansinę piramidę ir išvengti ar bent sumažinti galimą pasipriešinimą valstybė pasitelkia propagandos mechanizmą, kurio pagalba kuria pinigų kaupimo iliuziją. Kadangi jokia propaganda neatlaiko racionalaus nagrinėjimo – visa tai kuria tik moralinę priedangą neišvengiamam prievartos naudojimui.

Savybės

Asmeniniu požiūriu sistema visada žalinga: arba nemorali arba nuostolinga.

Jei žmogus per gyvenimą, dalyvaudamas valstybinėje pensijų sistemoje, gauna daugiau nei sumoka – jis naudojosi kitais žmonėmis. Kadangi sistema yra prievartinė, todėl bet kuris žmogus, kuris nors ir netiesiogiai, bet turėjo naudos iš prievarta atimamų pinigų, plačiąja prasme yra šios nusikalstamos sistemos bendrininkas, o jo elgesys – amoralus.

Jei žmogus per gyvenimą, dalyvaudamas valstybinėje pensijų sistemoje, sumoka daugiau nei gauna – jis patiria finansinį nuostolį. Kadangi sistema yra prievartinė, todėl šis žmogus buvo per prievartą išnaudojamas kitų žmonių nusavinant jo pinigus. Galima užtikrintai teigti, kad daugiausia dalyvių būtent patiria finansinį nuostolį, nes tai visi žmonės kurie mirė iki, ar netrukus po to, kai pradėjo gauti valstybinę pensiją.

Svarbu pastebėti, kad nėra galimybių pasakyti, ar atskiras žmogus, pradėdamas naudotis valstybine pensijų sistema, galutiniame rezultate turės nuostolį prarasdamas savo pinigus ar naudą pasisavindamas kitų žmonių pinigus. Kadangi rezultatas priklauso nuo žmogaus gyvenimo trukmės ir būsimų, valstybės potvarkių sąlygotų, įmokų ir išmokų dydžių – ši informacija nežinoma. Visgi, jau nuo pirmos įmokos galima užtikrintai pasakyti, kad viena iš minėtų pasekmių, nors ir neaišku kuri, būtinai pasireikš.

Visuomeniniu požiūriu sistema taip pat turi principinių trūkumų: naudojama prievarta, švaistomi ištekliai, sukuriama moralinė atskirtis.

Valstybinė pensijų sistema yra pagrįsta prievarta, todėl savo esme tai yra dar vienas organizuoto privačių žmonių išnaudojimo (prigimtinių teisių pažeidinėjimo) įrankis. Dėl šios vienos aplinkybės sistemos egzistavimas bendra suma visada yra nenaudingas, nepateisinamas ir nepageidautinas.

Jei sistema būtų palikta veikti savistoviai ji iš karto taptų ekonomiškai negyvybinga, todėl pats jos egzistavimas įrodo prievartą atliekamą rinkos iškreipimą, kurio metu produktyvūs ištekliai yra nukreipiami į nenaudingą sritį taip sukuriant jų švaistymą.

Kol valstybė naudoja prievartą vienų žmonių sąskaita padėti kitiems žmonėms, nėra jokio moralinio akstino savo iniciatyva padėti sunkiai gyvenantiems žmonėms, nes netiesiogiai, pasitelkę valstybinį prievartos monopolį, jei jau atėmė pinigus savo reikmėms. Tokiu būdu specifinės ar didesnės pagalbos poreikį turintys žmonės priversti nukreipti moralinius argumentus į neegzistuojantį darinį (valstybę) ir prašyti prievartinio pinigų nusavinimo, o individualūs žmonės jaučia pyktį dėl organizuoto išnaudojimo ir abejingumą pagalbos poreikį turintiems žmonėms.

Iliustracija

Daugelį valstybinės pensijų sistemos ydų galima akivaizdžiai pamatyti pažiūrėjus į mirtina liga sergančio darbuotojo atvejį.

Situacija: žmogus, kuris žino, kad serga neišgydoma liga ir kad jam liko nedaug laiko gyventi, nusprendžia dirbti. Priežastys gali būti įvairios: noras sukaupti pinigų bent dalinai palengvinti vaikų ateitį, noras užsidirbti pinigų gyvenimo svajonei realizuoti ar kitos. Pinigų prasme (jei iš viso norima gauti atlyginimą) tikslas visada yra kuo greičiau uždirbti pinigų ir juos visus panaudoti artimiausioje ateityje.

Atėjus atlyginimų mokėjimo laikui, kaip ir pas visus kitus darbuotojus, pas jį ateina mokesčių inspektorius ir atima dalį pinigų sakydamas: tu dirbi samdomą darbą už kurį gauni pajamas, todėl dalį pajamų turi skirti įmokoms į valstybinį pensijų fondą, kurios užtikrins, kad tu galėtum gauti išmokas, ir taip būti aprūpintas, senatvėje.

Į individualią situaciją mokesčių inspektorius neatsižvelgia, nes nors ir dėl skirtingų priežasčių – visiškai visiems žmonėms asmeniškai nenaudinga kaupti įmokas valstybiniame pensijų fonde. Be abejo viešas pasiteisinimas skamba daug rūpestingiau: įstatymas yra visiems vienodai teisingas, valdžia geriau žino kas individualiam žmogui yra naudingiau ir pan.

Lengva pamatyti, kaip prievarta įgyvendinama sistema akivaizdžiai pažeidžia kiekvieno individualaus žmogaus teisę būti laisvam nuo išorinės prievartos užsiimant pageidaujama veikla (samdomu darbu) ir savo nuožiūra elgiantis su turimu turtu (alga).

Išvada

Valstybinė pensijų sistema pažeidžia prigimtinę žmogaus teisę būti laisvam nuo prievartos, yra ekonomiškai žalinga ir morališkai neteisinga – todėl jos veikla turi būti nutraukta.

Parsisiųsti pdf

Jei kilų minčių dėl galimybių šį planą patobulinti išimant/pakeičiant/papildant – prašau į komentarus arba į el. paštą. Prašau nurodyti kuri vieta, koks pasiūlymas, kodėl geriau. Ačiū.

Ta aplinkybė – tai žmogaus prigimties ir valstybinės sistemos savybių nesuderinamumas.

Pagal savo bazinę konstrukciją (išlikimo instinktą) mes visi siekiame turėti kuo daugiau laisvės ir materialinės gerovės. Tokia žmogaus prigimtis. Galima žmogų trumpam suklaidinti ar apgauti, tačiau kai tik žmogus pajaučia galimo alternatyvaus pasirinkimo pranašumą prieš esamą padėtį jis automatiškai, paklusdamas savo prigimčiai, pradės siekti naujo pasirinkimo.

Toliau truputis įžvalgos: egzistuojant valstybei išnaudojamųjų visada daugiau nei išnaudotojų!

Laisvės aspektu esi valdomas visose sferose, kuriose tu nevaldai kitų. Plačiąja prasme, kadangi niekas neturi absoliučios autoritarinės galios – tam tikra dalimi išnaudojami visi. Be abejo paprasti žmonės daugiausia. Ekonominiu aspektu valstybė visada atima daugiau nei išdalina. Plačiąja prasme, net jei tu papuolei tarp gaunančiųjų – dėl valstybės egzistavimo sukuriamų rinkos iškraipymų pasireiškiančio neefektyvumo praranda visiškai visi. Be abejo paprasti žmonės vėlgi daugiausia.

Taigi, sudėję žinomas aplinkybes su trupučiu įžvalgos pastebime situaciją, kad ženkliai daugiau nei puse žmonių mane jau palaiko! Dauguma jų nežino kad mane palaiko, dalis jų sąmoningai galvoja, kad man priešinasi. Tačiau, instinktai visada aukščiau proto, todėl kai reikės – visi jie elgsis taip, kaip man reikia.

Na, o kai supranti, kad didžioji dalis žmonių tave palaiko ir savo aktyviais veiksmais yra pasiruošę tau padėti, net jei racionaliai to nenori – toliau tik rankų miklumas ir jokios apgaulės..

Praktinis valstybės panaikinimo planas, deja, yra šiek tiek sudėtingesnis nei šis elegantiškas judėjimo potencialo įrodymas. Visgi, galiu paminėti keletą labai svarbių aspektų.

Šiuo metu valstybė kontroliuoja visas gyvenimo sritis, todėl praktiniai perėjimo veiksmai turi irgi apimti visas sritis. Kaip žinai valstybė – tai gyvas biurokratijos organizmas, kuris kaip infekcija greitai atsinaujina ir vėl išplinta po visą kūną, jei nebuvo visiškai panaikintas. Dėl to niekada nepasieksi anarchijos vien tik mokydamas. Politika, kultūra, mokslas, etika, ekonomika – visose srityse ir visais aspektais reikia naikinti biurokratinį valdymą, o tai padarius aktyviai pasitelkti išgydytą srity tolimesnėje kovoje.

Nors galutinis tikslas yra visai panaikinti valstybę – to negalima daryti staigiais veiksmais, nes abu greito poveikio variantai yra nenaudotini: a) grobti valdžią naudojant jėgą ir prievarta įgyvendinti savo planus yra nepriimtina, o b) įtikinti didžiąją dalį žmonių priimti mūsų vertybes ir pasiekti taikų valstybės nuvertimą yra praktiškai nepasiekiama. Dėl to jokios revoliucijos, bet nuosekliai ir užtikrintai po vieną žingsnelį taikių ir savanoriškai atliekamų pokyčių vienu metu.

Valstybinių funkcijų keitimas turi vykti pradedant nuo periferijos ir pamažu einant prie esminių funkcijų. Jokio blaškymosi, jokio oportunizmo. Nuoseklus mažų kovų ir lengvų pergalių pasiekimas leis užtikrinti keletą svarbių aplinkybių: parodys judėjimo gyvybingumą, pamažu pripratins žmones prie radikalios pasaulėžiūros, leis tinkamai pasiruošti didesniems iššūkiams ir t.t.

Valstybės panaikinimo judėjimas kaip organizacija yra vienas iš įdomesnių iššūkių. Pirma, jis turi būti griežtai decentralizuotas. Tai užtikrins saugumą nuo koncentruoto valstybės pasipriešinimo, o taip pat leis bet kam panorėjusiam pagal norą ir galimybes prisidėti prie judėjimo. Antra, jis turi būti tiksliai organizuotas. Tai leis užtikrinti pastangų vieningumą ir kryptingumą bei griežtą vidinę savo veiksmų kontrolę anarchistinės teisės principų laikymosi srityje. Bendrai paėmus, judėjimo modelis manau turės daug open-source modelio savybių.

Čia keletas nespecifinių strategijos principų.

Cross-post’as iš LLRI blogo.

1. Žmogaus prigimtis tokia, kad reikia taisyklių.

Žodį prigimtis reikia išskirti į dvi dalis: žmogaus kaip visuomenės nario prigimtis ir žmogaus kaip veikiančio agento prigimtis.

Visi žmonės iš prigimties yra lygūs. Jei turėsi bet kokias teigiamas prievartines teises – visada neigsi žmogaus lygybę, o tuo pačiu ir žmogaus prigimtį, todėl nusikalsi ir sudarysi prielaidą pasinaudoti teisėta gynyba. Dėl šios priežasties, žmogaus kaip visuomenės nario prigimčiai realizuoti visada bus naudojamos bazinės prievartinės-neigiamos taisyklės, apibrėžiančios tai, ko negalima daryti.

Visi žmonės yra savanaudžiai ir visada veikia asmeninių interesų vedami. Didžiausia asmeninė nauda visada galima pasiekti tik taikiai bendradarbiaujant visuomenėje specializuojantis ir kooperuojantis. Dėl šios priežasties visuomenėje turi egzistuoti ant prievartinių-neigiamų taisyklių pagrindo sukurtos savanoriškos-teigiamos taisyklės, kurios nurodo kokius veiksmus turi daryti kiekvienas žmogus ir kurios veikia kaip tarpasmeninio bendravimo normatyvas.

Apjungdami pirmą ir antrą punktus galime teigti: dėl žmogaus prigimties teisingoje visuomenėje būtinai egzistuoja prievartinės-neigiamos ir savanoriškos-teigiamos taisyklės.

2. Ir kaip galėtume vykdyti elementarius socialius aktus, iš anksto bent šiek tiek neaptarę jų eigos ir būsimų rezultatų.

Visos socialinės sąveikos gali vykti teisingai tik jei visi visuomenės nariai remiasi prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir ant jų pagrindo kuriamomis savanoriškomis taisyklėmis.

Prigimtinės žmogaus teisės apima kiekvieno žmogaus teisę nepatirti prievartinės agresijos prieš jo gyvybę, laisvę ir asmeninį turtą.

Savanoriškos taisyklės apima bet kokius tarpasmeninius sutarimus, kurie sudaromi nepažeidžiant nei vieno žmogaus prigimtinių teisių.

3. Ar įmanoma tiek pasitikėti žmogumi, kad būtų galima leisti jam elgtis visiškai laisvai?

Į šį klausimą noriu atsakyti klausimu:

Ar įmanoma tiek pasitikėti žmogumi, kad būtų galima suteikti jam monopolistinę teisę prievarta valdyti kitus žmones?

Cross-post’as iš LLRI blogo.

Tai reiškia: a) pilnai galima šių sugebėjimų neturėti, b) galima juos vystyti/ prarasti, c) galima įgyti ir vystyti kitus sugebėjimus, kurių mūsų smegenys neturi ir kurių šiuo metu nesuvokiame. Pvz nemokame užsimerkti ir susijungti su kosmosu, nors jei mūsų smegenys kada nors neurologiškai išsivystys tai kažkaip naudingai interpretuoti – gal tai bus naujas ir malonus laiko praleidimo būdas, kaip dabar yra knygos skaitymas ar žaidimas per psp.

Neurologinis smegenų modifikavimas (perprogramavimas) vyksta kiekvienu mūsų gyvenimo metu. Žiūrime, skaitome, svajojame, kalbame ir t.t. – jei mes kažką veikiame, tas savybes atstovaujantys smegenų centrai yra vystomi. Kadangi visko vienu metu negalime veikti – kiti centrai yra nenaudojami, praranda savo darbo efektyvumą, stabarėja.

Taigi, gaunasi klausimas: kas yra žmogus, kokias savybes mes turime turėti ir kokias reikėtų vystyti?

Ar žmogus kuris visiškai nesupranta muzikos, bet moka labai gerai skaičiuoti yra žmogus? Ar jis pranašesnis už kitus ar priešingai – yra blogesnėje padėtyje? Ar mes turime visi būti vienodi ir turėti visko po vidutiniškai? Gal tokius “nukrypusius“ nuo normos reikia perprogramuoti pagal mūsų po visko vidutiniškai lygį? Gal juos reikia “integruoti“ į mūsų vidutinybių tarpą?

Jau visai netrukus žmogus taps visiškai kitokiu, nei buvo per visą ilgą evoliucijos periodą. Ar tai gerai ar blogai neįmanoma pasakyti, nes viskas yra reliatyvu. Todėl tokie išvartymai kaip internetas kenkia ar padeda – iš principo tuščias klausimas, vertas tik delfi lygio diskusijų.

Tegul galia būna su jumis.

Cross-post’as iš šio forumo

Vienas žmogus, net ir gyvendamas plačiai, pagal savo norus, ekologinės sistemos neišbalansuoja, nes egzistuoja natūralių mechanizmų, kurie šį poveikį kompensuoja. Situacija nesikeičia, jei žmonių yra šiek tiek daugiau. Bet žmonių skaičius žemėje tampa iš tiesų labai didelis! Įvykus keliems demografiniams sprogimams, žmonių skaičius tapo toks didelis, kad norint visiems pasiekti dabartinį išsivysčiusių šalių pragyvenimo lygį mums reikėtų antros tokios pat planetos.

Kadangi telpame vienoje planetoje aišku, kad toks universalaus pragyvenimo lygis dar nėra pasiektas. Priešingai, egzistuoja labai daug žmonių, kurie susiduria su didžiuliais iššūkiais norėdami patenkinti savo bazinius poreikius ir išgyventi. Būtent šie žmonės, jausdami nuolatinį maisto, švaraus vandens ar bazinių medikamentų trūkumą, yra priklausomi nuo masinės gamybos kuri, deja, dažniausiai remiasi smarkiai gamtą teršiančiomis priemonėmis ir procesais.

Taigi, leiskite paklausti: kodėl aš turiu naudoti neefektyvius, tačiau gamtai draugiškus metodus, jei dėl to mano gamybos rezultatyvumas ženkliai sumažės, o sukuriama produkcija ženkliai pabrangs ir dėl šios priežasties lėtai ir skausmingai turės mirti vargingiausiai gyvenantys žmonės? Šie žmonės, gyvendami paprastą gyvenimą natūrinėmis sąlygomis, faktiškai gamtos net neteršia!

Jei reikės teršti gamtą tam, kad dirbtų maisto ruošimo, vandens valymo ar vaistų gamybos įmonės, kurios leis išgyventi šiems vargšams – tebūnie, aš už! Kiekvienas žmogus turi moralinę pareigą padėti kitam žmogui sumažinant jo kančias ar apsaugant nuo mirties.

Prašote palikti švarią žemę ateities kartoms? Perspėjate apie gręsiančius klimato pokyčius? Bet juk tai mirties nuosprendis neturtingiems žmonėms! Kodėl jie turėtų mirti, kad jūsų vaikai gyventų geriau? Kodėl jie turėtų mirti, kad būtų apsisaugota nuo jūsų pranašaujamos abstrakčios ateities katastrofos? Už jūsų ateities vizijas jie turi mokėti čia ir dabar. Mokėti aukščiausią kainą – prarasti gyvybę. Lėtai. Kančiose.

Jei manote, kad švari gamta yra svarbiausias tikslas iš visų ir jei kažkas dėl to turi nukentėti – reiškia tai kaina kurią reikia mokėti, kodėl šios kainos nesumokate jūs? Kiekvienas žmogus teršia gamtą, o jūs norite švarios gamtos. Bent jau viena gyvybė jūsų rankose. Priimkite sprendimą ir įrodykite, kad nekalbate tuščiai ir turėdami tvirtas moralines vertybes nenaudosite prievartos kankinti kitus žmones už jūsų vizijas.

(Atsiliepimas į Eko(b)loge patalpintą pranešimą Naujoji ekonomika. Dabar.)

Straipsnyje rašoma: „Patruliuojant vaikų darželio – mokyklos „Liepaitė“ teritorijoje buvo aptikta grupė asmenų, žaidžiančių azartinį žaidimą kortomis iš pinigų. […] Jiems surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai už azartinį lošimą iš pinigų tam nenustatytoje vietoje. Tyrimo dokumentai išsiųsti į rajono apylinkės teismą. Už šį pažeidimą gresia bauda nuo 200 iki 500 litų. Lošimą kortomis stebėję […] buvo oficialiai įspėti dėl neleistino antivisuomeninio ir dorovės bei moralės normų neatitinkančio elgesio.“.

Iš pažeidimo formuluotės galima suprasti, kad pareigūnai remiasi Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 184 straipsniu Azartiniai lošimai ir būrimas: Azartiniai lošimai iš pinigų, daiktų ir kitokių vertybių viešosiose, tam nenustatytose vietose, taip pat būrimas viešosiose vietose – užtraukia baudą nuo dviejų šimtų iki penkių šimtų litų.

Kaip matome straipsnyje numatyta bauda už Azartinius lošimus. Kadangi straipsnis nepaaiškina kas yra azartiniai lošimai, šio termino reikšmę išsiaiškinsime pažiūrėję LR Azartinių lošimų įstatymo (IX-325) 2 straipsnį Pagrindinės šio įstatymo sąvokos: 1. Azartinis lošimas (toliau – lošimas) – toks žaidimas arba abipusės lažybos pagal nustatytą reglamentą, kurių dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos, o laimėjimą arba pralaimėjimą lemia atsitiktinumas, kokio nors įvykio arba sporto varžybų rezultatas.

Sąvokos apibrėžime teigiama, kad azartinis lošimas tai žaidimas arba abipusės lažybos pagal nustatytą reglamentą. Šioje vietoje yra neaiškumas dėl reglamento – ar jis reikalingas tik abipusėms lažyboms, ar jo reikia ir žaidimams ir lažyboms.

Šį neaiškumą pašalina to paties įstatymo 18 straipsnis Lošimų organizavimo reglamentas: 1. Lošimai organizuojami pagal lošimo reglamentą, kuriame turi būti nurodyta: […]. Tai reiškia, kad lošimų reglamentas yra privalomas visų tipų azartinius lošimus organizuojantiems subjektams.

Iš pateiktos įstatymų analizės seka, kad visi subjektai, kurie veikia neturėdami formalaus Lošimų organizavimo reglamento (šiuo atveju tai yra fiziniai asmenys savarankiškai organizuojantys žaidimą savo malonumui), nepatenka į Azartinių lošimų sąvokos ribas, kurias apibrėžia LR Azartinių lošimų įstatymas. Dėl šios priežasties jiems negali būti taikomas ATPK 184 straipsnis.

Remiantis aukščiau išdėstytomis prielaidomis galima teigti, kad aptariamame straipsnyje aprašytais veiksmais teisėtai besielgiančių piliečių atžvilgiu buvo įvykdyta agresija, kuri pasireiškė neteisėtu laisvės suvaržymu, o turint galvoje ir galimai šį procesą mačiusius pažįstamus ar galimybę iš pateiktų inicialų identifikuoti konkrečius asmenis – ir šmeižto. Manau nukentėję asmenys turi visas galimybes teisinėmis priemonėmis siekti pareigūnų veiksmų įvertinimo ir galimo moralinės žalos atlyginimo.

Jei pareigūnai ATPK 184 straipsnyje naudojamą Azartinių lošimų sąvoką taiko aptakiai (t.y. nesiremia LR Azartinių lošimų įstatyme pateiktu apibrėžimu), suvokdami kaip „Azartiški žaidimai iš pinigų, daiktų ir kitokių vertybių viešosiose, tam nenustatytose vietose“, tai tegul kitą kartą surašo protokolus ir išvaiko miesto šventės žaidimų ar gatvės krepšinio varžybų dalyvius, nes šios varžybos taip pat yra azartiškos (sportas), vyksta iš vertybių (prizai), viešoje, tam nenumatytoje vietoje (gatvėje, eismo dalyje).

Mindaugėlis iš Pasvalio

(Straipsnis 2008 lapkričio 18d. pateiktas Pasvalio r. laikraščio Darbas redakcijai išspausdinti kaip skaitytojo atsiliepimas. Išspausdintas 2008 lapkričio 27d. numeryje)