Autorius: Phillip O’Donnell

Panašūs straipsniai:

• Sukūrimas ir evoliucija

Mūsų šeimoje glėbesčiuotis buvo įprasta, taip darė visi: vyrai, moterys, berniukai ir mergaitės. O jei nepabučiuodavai mamos, ši kaipmat susirūpindavo: „Kas atsitiko, ar tik nesergi?“
Bet tuo metu viso to gėdijausi.
Žinojau, kad Solas norėtų papietauti mano namuose, bet būtent to norėjau mažiausiai. Mano šeima skyrėsi nuo kitų. Nė vieno vaiko namuose ant viryklės negaruodavo puodai, o vos grįžusiems mamos neįbrukdavo į rankas dubens ir šaukšto kaip manoji.
„Amerikiečiai taip nesielgia“, – mėginau įtikinti mamą.
„Aš – tai ne jie, – išdidžiai atkirsdavo ji. – Esu Rozina. Ir tik visiški kvailiai nenori mano sriubos.“
Galiausiai Solas aiškiai paklausė, ar galėtų ateiti į mano namus. Turėjau sutikti. Žinojau, kad mamai tai suteiktų daug džiaugsmo. O aš nerimavau. Buvau tikras, kad pietūs su mano šeima atgrasys mano draugą.
„Mama, kodėl nevalgome amerikiečių maisto – mėsainių arba keptų viščiukų?“
Mama įbedė į mane akmeninį žvilgsnį, ir aš supratau, kad antrą kartą geriau neklausti.
Tą dieną, kai užėjo Solas, buvau tikras „nervų kamuolys“. Mama ir kiti devyni mūsų šeimos nariai iš karto ėmė glėbesčiuoti mano draugą ir tapšnoti jam per petį.
Po akimirkos sėdėjome prie masyvaus, dėmėto, puošniai raižyto stalo – tėčio pasididžiavimo ir džiaugsmo. Stalą dengė ryškiaspalvė šventinė klijuotė.
Ir, žinoma, vos tėčiui baigus kalbėti maldą, visiems po nosimis garavo dubenys sriubos.
„Na, Solai, ar žinai, kas čia?“ – pasiteiravo mama.
„Sriuba?“ – klausimu atsakė Solas.
„Jokia čia sriuba, – kategoriškai išrėžė mama. – Tai minestra!“
Ir ji, išraiškingai gestikuliuodama, ėmė kalbėti apie minestros galią. Ši sriuba esą gydanti galvos skausmą, peršalimą, širdį, virškinimo sutrikimus, podagrą ir kepenų ligas.

Pačiupinėjusi Solo raumenis, mama užtikrino, kad nuo šios sriubos mano draugas tapsiąs toks stiprus kaip italų-amerikiečių herojus Čarlzas Atlantas.
Net susigūžiau įsitikinęs, kad paskutinį kartą matau Solą. Jis, be jokios abejonės, daugiau nė kojos nekelsiąs į keistuolių, kalbančių su juokingu akcentu ir valgančių neįprastą maistą, namus.
Mano didžiai nuostabai, Solas išvalgė savo dubenį ir du kartus paprašė pakartoti. „Labai skanu“,- šliurpdamas prisipažino.
Atsisveikindamas Solas pasakė: „Tu turi puikią šeimą. Norėčiau, kad mano mama taip skaniai virtų. Ir pridūrė: „Vaikine, tau labai pasisekė!“
,,Man pasisekė?“-mąsčiau žiūrėdamas įkandin gatve einančio besišypsančio ir ranka mojuojančio Solo.
Šiandien suprantu, koks laimingas buvau. Žinau kad tas šiltas jausmas, kurį prie mūsų stalo jautė Solas buvo ne tik nuo mamos virtos minestros sklidusi fizinė ir dvasinė šiluma. Šį jausmą skatino giedras džiaugsmas prie stalo susirinkusios šeimos, kurioje tikroji vertybė buvo meilė.
Mama mirė prieš daugelį metų. Tądien, kai ją palaidojom, kažkas užsuko ugnį po verdančiu minestros puodu, – šlovingoji era užgeso drauge su ta liepsna. Bet mano sielą ir šiandien tebešildo ta dieviška meilė ir pasitikėjimas, kitados burbuliavę tarp pikantiškų sriubos produktų. Su Solu esame draugai jau daugelį metų. Jo vestuvėse buvau vyresniuoju pabroliu. Visai neseniai buvau pakviestas į jo namus pietų. Mano draugas apkabino visus savo vaikus, o šie paeiliui apkabino mane. Tada jo žmona atnešė garuojančius sriubos dubenis. Tai buvo tirštas vištienos sultinys su daržovėmis ir mėsos gabaliukais.
„Ei, Leo, – pasiteiravo Solas, – ar žinai, kas čia?“ „Sriuba?“ – šypsodamasis paklausiau. „Sriuba!“ – pasipiktino jis. – Tai vištienos sultinys! Gydo peršalimą, galvos skausmą, virškinimo sutrikimus. Labai sveika kepenims!“ – pamerkė akį Solas. Ir vėl pasijutau esąs namie.
Autorius: Leo Buskaglija

Panašūs straipsniai:

• Mama. Sveikinimai mamai. Sveikinimai mamos dienos proga
• Laiškas mamai iš emigracijos
• Kornelijos brangakmeniai

Panašūs straipsniai:

• Ar Dievas yra?
• Aš paprašiau Dievo
• Visuomet pasitikėk Dievu

Panašūs straipsniai:

• Filmukas apie laimę
• Kas yra laimė
• Laimė. Alfredas D. Souza

Po savaitės į jaunuolio duris kažkas pabeldė. Didžiam jo nustebimui, į namus buvo atnešta milžiniška dėžė su spalvotu televizoriumi ir stereogrotuvu. Prie jo buvo prilipdytas raštelis su užrašu:

Brangus pone Džeimsai,

labai ačiū už tąnakt greitkelyje suteiktą pagalbą. Liūtis jau buvo permerkusi ne tik mano drabužius, bet ir dvasią. Ir tada pasirodėte Jūs. Jūsų dėka sugebėjau nuvykti prie savo merdinčio vyro kaip tik prieš jam užgestant. Telaimina Jus Dievas už pagalbą ir nesavanaudišką tarnavimą kitiems.

Nuoširdžiai Jūsų p. Net King Koul

Autorius: Denas Klarkas

Nėra nieko panašaus.

Panašūs straipsniai:

• Dovanos iš širdies

Nėra nieko panašaus.

Šiame skubančiame pasaulyje daug lengviau kažką nupirkti, atsiskaičius kredito kortele, negu padovanoti dovaną iš širdies.
Dovanos iš širdies ypač reikalingos per šventes.
Prieš keletą metų ėmiau vaikus pratinti prie minties, jog Kalėdas tais metais švęsime kukliai. Jie atsakė: „Na na, mamyte, jau esame tai girdėję!“ Vaikai manimi nepatikėjo, nes tą patį buvau sakiusi ir praėjusiais metais, kai skyriausi su vyru. Bet paskui išėjau apsipirkti ir beveik ištuštinau visas kredito korteles. Pavyko net prasimanyti pinigų „iš šalies“, už kuriuos pripirkau dovanėlių į vaikų Kalėdų kojines. Šiemet viskas tikrai bus kitaip, bet vaikai kažkodėl nesirengė manimi patikėti.
Likus savaitei iki Kalėdų paklausiau savęs: „Ką galiu padaryti, kad šios Kalėdos būtų ypatingos?“ Visuose namuose, kuriuose gyvenome iki skyrybų, rasdavau laiko išgražinti vidų. Išmokau klijuoti tapetus, kloti medines ir keramines plyteles, iš atraižų pasiūti užuolaidas bei daugelio kitų dalykų. Bet šiame nuomojamame name dekoravimui neturėjau laiko, o ir pinigų buvo kur kas mažiau. Be to, ši vieta man buvo atgrasi dėl raudonų ir oranžinių kilimų, visiškai nederančių prie žalsvai melsvų ir žalių sienų. Nenorėjau investuoti į šį namą. Mano orumas buvo įžeistas ir vidinis balsas šaukte šaukė: „Mes nesirengiame ilgai čia gyventi!“
Dėl šio namo nė vienas, išskyrus dukterį Lizą, neprieštaravo. Mergaitė visados norėdavo susitvarkyti kambarį pagal savo skonį.
Atėjo metas pasireikšti mano talentui. Paskambinusi buvusiam vyrui paprašiau nupirkti Lizai gražią lovatiesę. Pati nupirkau prie jos derančias paklodes.
Kalėdų išvakarėse už 15 dolerių nupirkau galoną dažų ir paties gražiausio rašomojo popieriaus. Mano tikslas buvo paprastas: iki pat Kalėdų ryto dažysiu, siūsiu ir dirbsiu kitokius darbus, kad per tokią ypatingą šeimos šventę neliktų laiko savęs gailėtis.
Vakare kiekvienam vaikui padaviau po tris popieriaus lapus, kurių viršuje buvo užrašai: „Kodėl aš myliu sesutę Miją“, „Kodėl aš myliu brolį Krisą“, „Kodėl aš myliu sesutę Lizą“ ir „Kodėl aš myliu broliuką Eriką“. Vaikai buvo šešiolikos, keturiolikos, dešimties ir aštuonerių, tad turėjau gerokai pasistengti, kad įtikinčiau juos rasti bent po vieną gerą vienas kito savybę. Kol jie atsiskyrę rašė, aš miegamajame vyniojau kuklias parduotuvėje pirktas dovanėles.
Kai grįžau į virtuvę, vaikai laiškelius jau buvo parašę. Ant vokų kiekvienas užrašė savo vardą. Apsikabinome, atsibučiavome, ir vaikai nuskubėjo į lovas. Gavusi iš Lizos pažadą, kad ši iki Kalėdų ryto nedirsčios, leidau jai miegoti savo lovoje.
Pradėjau darbą. Pirmosiomis Kalėdų ryto valandomis baigiau siūti užuolaidas, nudažiau sienas ir atsitraukiau, grožedamasi savo šedevru. Pala, pala, kodėl gi nenupiešus ant sienų vaivorykščių ir debesėlių, derančių prie patalynės? Išėmusi savo makiažo šepetėlius ir kempinėles, penktą valandą ryto baigiau darbą. Buvau pernelyg išvargusi, kad galėčiau mąstyti apie, anot statistikos nelaimingus „sudaužytus namus“, todėl nuėjau į savo kambarį. Liza gulėjo išsikėtojusi per visą lovą. Nusprendusi, kad šalia netilpsiu, švelniai pakėliau dukrą ir tyliai nunešiau į jos kambarį. Kai paguldžiau jos galvą ant pagalvės, mergaitė paklausė: „Mamyte, ar jau rytas?“ Ne, mieloji, dar pamiegok, kol ateis Kalėdų senis“. Tą rytą pabudau, išgirdusi linksmą šnabždesį prie ausies: „Oi, mamyte, kaip gražu!“.
Kai visi atsikėlėme, susėdome aplink Kalėdų eglutę ir išvyniojome savo dovanėles. Paskui kiekvienas vaikas gavo po tris vokus. Laiškelius skaitėme ašarotomis akimis ir paraudusiomis nosimis. Galiausiai atplėšėme „šeimos mažyliui“ skirtus laiškelius. Aštuonmetis Erikas nesitikėjo išgirsti nieko gera. Štai ką parašė jo brolis: „Myliu savo broliuką Eriką, nes jis nieko nebijo“. Mijos laiškelyje buvo tokie žodžiai: „Myliu broliuką Eriką, nes jis moka kalbėti su kiekvienu!“ Liza teigė: „Broliuką Eriką myliu todėl, kad jis užkopia į medį aukščiau nei kuris kitas!“
Pajutau, kaip kažkas švelniai truktelėjo mano rankovę, ir prie ausies atsirado maža rankelė, o tada išgirdau Eriko šnabždesį: „Mamyte, tai bent, o aš net ir nežinojau, kad jiems parinku!“
Kūrybiškumas ir sumanumas net pačius blogiausius metus pavertė geriausiais. Dabar, kai vėl tvirtai stoviu ant kojų finansine prasme ir kai vėl galime džiaugus „turtingomis“ Kalėdomis su daugybe dovanų po eglute, kartais paklausiu vaikų, kurios Kalėdos buvo pačios šauniausios. Visi kaip vienas prisimename šias.

Autorė: Šerilė Nikolson

Panašūs straipsniai:

• Dovanos
• Kalėdiniai aforizmai

Bilas kasdien lankė Koni. Iš pradžių sėdėdavo šalia lovos, kol ji žiūrėdavo „muilo operas“. Vėliau, žmonai ėmus dažniau miegoti, vaikštinėdavo pirmyn atgal ligoninės koridoriumi. Kai moteris liovėsi žiūrėti televizorių ir vis rečiau beatsibusdavo, praleisdavau vis daugiau laiko su Bilu.
Jis pasipasakojo dirbęs dailide ir mėgstąs žvejoti. Kad jiedu su Koni neturį vaikų, o sulaukę pensijos mėgdavę keliauti. Bet žmona susirgo. Bilas nepajėgė pasakyti, ką jaučia matydamas mirštančią žmoną.
Kartą, kai kavinėje gėrėme kavą, pradėjau pokalbį apie moteris ir romantikos poreikį mūsų gyvenime; apie tai, kaip mėgstame gauti sentimentalius atvirukus ir meilės laiškus.
„Ar sakote Koni, kad ją mylite?“, – paklausiau, nors atsakymą žinojau. Jis pažvelgė į mane tarytum į pamišėlę.
„O kam? – atšovė jis, – Ji žino, kad ją myliu!“
„Esu tikra, kad ji tai žino”, – pasakiau suimdama jo rankas, šiurkščias dailidės rankas, kuriomis lyg į paskutinę atramą buvo tvirtai įsikibęs į puodelį, – bet ji nori tai išgirsti, Bilai. Ji nori žinoti, ką ji jums reiškė visus tuos metus. Pamąstykit apie tai“.
Grįžome prie Koni palatos. Bilas šmurkštelėjo vidun, o aš nuėjau aplankyti kito ligonio. Vėliau pamačiau Bilą sėdintį šalia lovos ir laikantį miegančios žmonos ranką. Buvo vasario 12-oji.
Po dviejų dienų vidurdienį ėjau pro Koni palatą. Koridoriuje, atsirėmęs į sieną, akis nudelbęs į grindis, stovėjo Bilas. Vyresnioji sesuo jau buvo man pranešusi, kad Koni rnirė šįryt, 11 valandą. Pamatęs mane Bilas puolė man į glėbį ir ilgai nepaleido. Jo veidas buvo drėgnas nuo ašarų, o jis pats drebėjo. Galiausiai vėl, atsirėmė į sieną ir giliai įkvėpė.
„Noriu kai ką jums pasakyti,- prabilo jis. – Noriu papasakoti, kaip gerai jaučiuosi dėl to, kad jai pasakiau.“ Jis nutilo, išsišnypštė nosį ir tęsė. „Daug mąsčiau apie tai, ką man pasakėt, ir šį rytą prisipažinau jai, kad ją myliu…ir kaip man buvo gera su ja gyventi. Būtamėt mačiusi, kaip ji nusišypsojo!“
Nuėjau į palatą paskutinį kartą atsisveikinti su Koni Ant stalelio šalia lovos stovėjo didelis Valentino dienai skirtas atvirukas nuo Bilo. Na žinot, vienas iš tų; sentimentaliųjų, su užrašu „Mano nuostabiajai žmonai … Aš tave myliu.“
Autorė: Bobi Lipman

Nėra nieko panašaus.

Džiaugsmas dėl nieko ir nežinojimas apie nieką — tai tikras džiaugsmas ir tikras žinojimas.
LOA DZĖ
Juokas slopina įtampą, nes jis yra poilsis.
ARISTOTELIS
Tikras džiaugsmas — dalykas rimtas.
SENEKA
Gera netekti tokio džiaugsmo, su kuriuo kartu išnyksta ir liūdesys.
PUBULIJUS SIRAS
Juokitės, jei esate išmintingi.
MARCIALIS
Paprastai paskutinis juokiasi tas, kuriam priešakyje stinga vieno danties.
B. SPINOTA
Laukti džiaugsmo — taip pat džiaugsmas.
G. E. LESINGAS
Juokas yra žmogiškesnis dalykas už pyktį.
G. E. LESINGAS
Džiugesys — tai dangus, po kuriuo klesti viskas, išskyrus pyktį.
G.E.LESINGAS
Linksmam visas pasaulis atrodo linksmas.
J. V. GETĖ
Vienos ašaros duotos džiaugsmui, kitos — skausmui. Pirmosios gaivina, antrosios degina.
K. BINI
Žmogus gali pretenduoti į džiaugsmą ir laimę tik tiek, kiek jų teikia kitiems.
E. FON FEICHTERSLEBENAS
Tas, kuris juokiasi, visada nugali verkiančius.
J. SLOVACKIS
Juokas taiso papročius.
H. DE BALZAKAS
Žmonės, kurie patiria per daug džiaugsmo, neišvengiamai bunka.
H. DE BALZAKAS
Nusijuokti geru, skaidriu juoku gali tik labai geras žmogus.
N. GOGOLIS
Tiesa juoke.
D. DE ŽIRARDEN
Nuo kiekvieno tavo džiaugsmo Žemė pralinksmėja su tavim.
A. MANDZONIS
Pasidalytas džiaugsmas auga.
DŽ. DŽ. HOLENDAS
Džiaugsmas suartina, o skausmas sutelkia.
A. BUŽARAS
Tas, kuris bijo juoko, nemėgsta tiesos.
I. TURGENEVAS
Visa, kas yrą džiaugsminga, didina gyvenimo jėgas.
H. SPENSERIS
Didžiausias gyvenimo džiaugsmas — jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms.
A. ČECHOVAS
Humoras — tai gelbėjimo ratas gyvenimo bangose.
V. RABĖ
Paprastai apie žmogų galima spręsti iš to, iš ko jis juokiasi.
V. MIZNERIS
Tie, kurie bijo juokų, netiki savo jėgomis. Tai herakliai, kurie bijo kutulio.
P. VALERI
Neprarask humoro. Žmogui jis yra tas pat, kas aromatas rožėms.
DŽ. GOLSVORTIS
Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol šis dar sugeba juoktis.
A. MIUNTĖ

Panašūs straipsniai:

• Panacėja, arba juoko galia