Mokslas, studijos ir ekonomika

Listed 11 fruits and vegetables in which researchers found the most pesticides: how dangerous it is. It also publishes a list of the "cleanest".

2026-04-05T12:24:00.000-07:00

"According to U.S. government research, leafy greens like spinach and popular berries like strawberries and grapes had the highest levels of potentially harmful pesticide residues, according to the 2026 Buyer's Guide to Pesticides in Produce.

CNN reports that nectarines, peaches, cherries, apples, blackberries, pears, potatoes and blueberries topped this year's list of the most pesticide-contaminated fruits and vegetables, according to a report published in late March by the Environmental Working Group (EWG).

According to the EWG, spinach, ranked first, had more pesticide residues by weight than any other produce, and on average contained four or more different types of pesticides. The organization has been publishing this annual report since 2004.

On average, four or more pesticides were found in samples of nearly all products tested, with the exception of potatoes, where the average was two. Experts say the use of products with mixtures of multiple pesticides is a concern because their effects can accumulate and increase health risks.

In preparing the report, EWG examined the latest pesticide residue tests conducted by the US Department of Agriculture, covering 54,344 samples from 47 types of fruits and vegetables. Before each sample is tested, the fruit or vegetable is peeled or peeled and thoroughly washed to replicate consumer behavior at home. Even with these steps, tests found 264 traces of pesticides — 203 of which were found in Dirty Dozen products.

Health effects of pesticides

Previous research suggests that pesticides may be linked to premature births, birth defects (such as neural tube defects), miscarriages, and an increased risk of genetic damage in humans. Pesticide exposure has also been linked to lower sperm count, heart disease, cancer and other disorders.

According to the American Academy of Pediatrics, children are especially sensitive to pollutants such as pesticides even while still in the womb. Exposure to pesticides during pregnancy can increase the risk of birth defects, low birth weight, and stillbirth. Childhood exposure has been linked to attention and learning problems, as well as cancer.

The Alliance for Food and Farming, which represents both organic and conventional farmers, has long criticized the annual report. According to a spokesperson for the organization, previous investigations by the US Department of Agriculture and the Food and Drug Administration have shown that farmers follow strict laws and regulations when using pesticides to ensure safe and healthy fruits and vegetables for families. The mere presence of residues does not mean that the product is unsafe. The Environmental Protection Agency sets pesticide residue limits that already have high safety margins to protect infants and children.

Seen possible strong links with Parkinson's disease

A pesticide commonly used in the US food supply may be linked to Parkinson's disease, new research suggests. A study by the University of California, Los Angeles (UCLA), published in the journal Springer Nature Link, shows that exposure to chlorpyrifos may increase the risk of this neurological disease, reports Fox News.

According to the U.S. Environmental Protection Agency, the chemical is often used in agricultural products such as soybeans, fruit and nut trees, broccoli, cauliflower and other row crops.

The study compared 829 people with Parkinson's disease and 824 people without Parkinson's disease over a 45-year period, focusing on where they lived and proximity to areas where chlorpyrifos was used. A human study found that long-term exposure to chlorpyrifos was associated with a more than 2.5-fold increased risk of Parkinson's disease.

The researchers pointed out that the link between pesticide exposure and Parkinson's disease was very strong, and the longer a person was exposed, the greater the risk. However, the researchers also acknowledged that this study had some limitations. First, it was observational in nature, so it shows an association but does not allow direct causality to be proven.

Exposure was assessed based on where participants lived, but did not take into account diet, indoor exposure, or personal lifestyle factors. It was also noted that chlorpyrifos may have been used in combination with other chemicals, making it difficult to accurately assess its specific effects.

"Forever" chemicals in our food

For the first time, the report found that more than 60 percent all "Dirty Dozen" samples contain pesticides, which are also the so-called "permanent chemicals" - PFAS. The three most commonly detected pesticides belonged to this group of perfluoroalkyl and polyfluoroalkyl substances.

PFAS are "forever" because their molecular bonds break down very slowly in the environment - it can take years to decades or even centuries. EWG spokeswoman Bernadette Del Chiaro said PFAS pesticides are the active ingredient in these products because they are effective at killing organisms, which is why they are a major concern when it comes to public health and the environment.

According to the US Environmental Protection Agency, some PFAS substances have been linked to cancer, obesity, thyroid disease, elevated cholesterol, reduced fertility, liver damage, hormone disruption and immune system damage. Some of them can be harmful even at very low concentrations.

"Unfortunately, there's no way to limit the damage. We can't just affect the mold or the bugs on the peach and not affect the child who eats that peach. The fact that we're knowingly spraying 'forever' chemicals on products sold in stores makes us seriously think," Del Chiaro said.

A spokesman for CropLife America, which represents the pesticide industry, said the EWG's annual campaign promotes unfounded fear and mistrust of the food system and the tools farmers use to fight weeds, pests and diseases. According to him, more than 99 percent the amounts of pesticides in the tested products do not significantly exceed the safety limits established by the Environmental Protection Agency.

The cleanest fruits and vegetables

The EWG also compiles an annual list of the Clean Fifteen, which are non-organic products with the least pesticide residues.

This year, almost 60 percent. no pesticide residues were detected in samples from this list. The least contaminated were pineapples, sweet corn and avocados. Next in line are papayas, onions, frozen green peas, asparagus, cabbage, cauliflower, watermelons, mangoes, bananas, carrots, mushrooms and kiwis.

Experts emphasize that the solution is not to stop eating fresh fruits and vegetables. They are the basis of a healthy diet, so the most important thing is to consume as many types as possible.

According to EWG analyst Varun Subramaniam, it's a good idea to choose more products from the Clean Fifteen and less from the Dirty Twelve, or buy organic versions of the most contaminated fruits and vegetables.

Studies also show that consuming more organic than conventionally grown produce can reduce the amount of pesticides in the human body.

"You can often find organic products in the frozen food section as well. But if you can't find organic blackberries, for example, any wash is still better than none," Subramaniamo said.

How to wash correctly

According to the US Food and Drug Administration, all produce, even organic, should be washed before peeling to prevent dirt and bacteria from getting off the knife onto the fruit or vegetable. After washing, they should be dried with a clean towel or paper napkin.

Firmer produce such as carrots, cucumbers, melons and potatoes can be scrubbed with a clean vegetable brush under running water. For other products, it is enough to gently rub it when washing. There is no need to use bleach, soap or special detergents, as fruits and vegetables are porous and can absorb these chemicals.

Remove the outer leaves of cabbage, lettuce and other leafy vegetables and wash each leaf thoroughly, but do not wash them with a strong stream of water to avoid damaging them. Experts also advise using a weak stream of water, slightly warmer than the product itself, and a strainer (or salad dryer) to dry the leaves. Don't forget to wash the strainer itself afterwards."

Prepared by:

https://edition.cnn.com/2026/03/24/health/2026-dirty-dozen-pesticide-produce-wellness

https://www.foxnews.com/health/parkinsons-risk-increases-exposure-common-chemical-study-suggests

https://www.delfi.lt/projektai/gyvensiu-100-metu/isvardijo-11-vaisiu-ir-darzoviu-kuriuose-tyrejai-aptiko-daugiausia-pesticidu-kuo-tai-pavojinga-120229775

Išvardijo 11 vaisių ir daržovių, kuriuose tyrėjai aptiko daugiausia pesticidų: kuo tai pavojinga. Skelbia ir „švariausiųjų“ sąrašą

2026-04-05T12:20:00.000-07:00

“Remiantis JAV Vyriausybės atliktais tyrimais, lapinės daržovės, tokios kaip špinatai, ir daugelio taip mėgstamos uogos kaip braškės ir vynuogės, pasižymėjo didžiausiais galimai kenksmingų pesticidų likučių kiekiais, teigiama 2026 m. „Pirkėjų vadove apie pesticidus produktuose“.

CNN skelbia, kad nektarinai, persikai, vyšnios, obuoliai, gervuogės, kriaušės, bulvės ir mėlynės papildė šių metų daugiausia pesticidais užterštų vaisių ir daržovių sąrašą, teigiama kovo pabaigoje paskelbtoje ataskaitoje, kurią parengė sveikatos apsaugos organizacija „Environmental Working Group“ (EWG).

Pasak EWG, špinatai, užimantys pirmąją vietą, turėjo daugiau pesticidų likučių pagal svorį nei bet kuris kitas produktas ir vidutiniškai juose buvo keturi ar daugiau skirtingų pesticidų tipų. Organizacija šią metinę ataskaitą skelbia nuo 2004 metų.

Beveik visų tirtų produktų mėginiuose vidutiniškai rasta keturi ar daugiau pesticidų, išskyrus bulves, kuriose vidurkis siekė du. Ekspertai teigia, kad produktų su kelių pesticidų mišiniais vartojimas kelia susirūpinimą, nes jų poveikis gali kauptis ir didinti riziką sveikatai.

Rengdama ataskaitą, EWG išnagrinėjo naujausius JAV Žemės ūkio departamento atliktus pesticidų likučių tyrimus, apėmusius 54 344 mėginius iš 47 vaisių ir daržovių rūšių. Prieš tiriant kiekvieną mėginį, vaisiai ar daržovės nulupami arba nušveičiami ir kruopščiai nuplaunami, siekiant atkartoti vartotojų elgesį namuose. Net ir atlikus šiuos veiksmus, tyrimai aptiko 264 pesticidų pėdsakus — iš jų 203 buvo rasti „Purvinojo dvyliktuko“ produktuose.

Pesticidų poveikis sveikatai

Ankstesni tyrimai rodo, kad pesticidai gali būti susiję su priešlaikiniu gimdymu, įgimtais apsigimimais (pavyzdžiui, nervinio vamzdelio defektais), savaiminiais persileidimais ir padidėjusia genetinių pažeidimų rizika žmonėms. Taip pat pesticidų poveikis siejamas su mažesne spermatozoidų koncentracija, širdies ligomis, vėžiu ir kitais sutrikimais.

Pasak Amerikos pediatrų akademijos, vaikai yra ypač jautrūs teršalams, tokiems kaip pesticidai, net dar būdami motinos įsčiose. Pesticidų poveikis nėštumo metu gali padidinti apsigimimų, mažo gimimo svorio ir vaisiaus žūties riziką. Vaikystėje patirtas poveikis siejamas su dėmesio ir mokymosi problemomis, taip pat vėžiu.

Organizacija „Alliance for Food and Farming“, atstovaujanti tiek ekologiniams, tiek įprastiniams ūkininkams, jau seniai kritikuoja šią kasmetinę ataskaitą. Pasak organizacijos atstovo, ankstesni JAV Žemės ūkio departamento ir Maisto ir vaistų administracijos tyrimai parodė, kad ūkininkai, naudodami pesticidus, laikosi griežtų įstatymų bei taisyklių, siekdami užtikrinti saugius ir sveikus vaisius bei daržoves šeimoms. Vien tik likučių buvimas dar nereiškia, kad produktas yra nesaugus. Aplinkos apsaugos agentūra nustato pesticidų likučių ribas, kuriose jau yra didelės saugumo atsargos, skirtos apsaugoti kūdikius ir vaikus.

Įžvelgė galimas ryškias sąsajas su Parkinsono liga

Dažnai JAV maisto tiekimo grandinėje naudojamas pesticidas, kaip rodo nauji tyrimai, gali būti susijęs su Parkinsono liga. Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) tyrimas, paskelbtas žurnale „Springer Nature Link“, rodo, kad chlorpirifoso poveikis gali padidinti šios neurologinės ligos riziką, skelbia „Fox News“.

Pasak JAV Aplinkos apsaugos agentūros, ši cheminė medžiaga dažnai naudojama žemės ūkio produktuose, tokiuose kaip sojos pupelės, vaismedžiai ir riešutmedžiai, brokoliai, žiediniai kopūstai ir kiti eilėmis auginami augalai.

Tyrimo metu per 45 metų laikotarpį buvo palyginti 829 Parkinsono liga sergantys žmonės ir 824 ja nesergantys asmenys, daugiausia dėmesio skiriant jų gyvenamajai vietai ir artumui chlorpirifoso naudojimo zonoms. Tyrimas su žmonėmis parodė, kad ilgalaikis chlorpirifoso poveikis yra susijęs su daugiau nei 2,5 karto didesne Parkinsono ligos rizika.

Tyrėjai pabrėžė, kad ryšys tarp pesticidų poveikio ir Parkinsono ligos buvo labai stiprus, o kuo ilgiau žmogus buvo veikiamas, tuo didesnė tapo rizika. Visgi, tyrimo vykdytojai taip pat pripažino, kad šis tyrimas turėjo tam tikrų apribojimų. Pirmiausia, jis buvo stebėjimo pobūdžio, todėl parodo ryšį, bet neleidžia įrodyti tiesioginio priežastinio ryšio.

Poveikis buvo vertinamas pagal dalyvių gyvenamąją vietą, tačiau nebuvo atsižvelgta į mitybą, poveikį patalpų viduje ar asmeninius gyvenimo būdo veiksnius. Taip pat pažymėta, kad chlorpirifosas galėjo būti naudojamas kartu su kitomis cheminėmis medžiagomis, todėl gali būti sunku tiksliai įvertinti jo konkretų poveikį.

„Amžinosios“ cheminės medžiagos mūsų maiste

Pirmą kartą ataskaita nustatė, kad daugiau nei 60 proc. visų „Purvinojo dvyliktuko“ mėginių turi pesticidų, kurie taip pat yra vadinamosios „amžinosios cheminės medžiagos“ – PFAS. Trys dažniausiai aptikti pesticidai priklausė būtent šiai perfluoralkilinių ir polifluoralkilinių medžiagų grupei.

PFAS vadinamos „amžinosiomis“ todėl, kad jų molekuliniai ryšiai aplinkoje suyra labai lėtai – tai gali užtrukti nuo metų iki dešimtmečių ar net šimtmečių. EWG atstovė Bernadette Del Chiaro teigė, kad PFAS pesticidai yra veiklioji šių produktų medžiaga, nes jie efektyviai naikina organizmus – būtent dėl to jie kelia didelį susirūpinimą, galvojant apie visuomenės sveikatą ir aplinką.

Pasak JAV Aplinkos apsaugos agentūros, kai kurios PFAS medžiagos siejamos su vėžiu, nutukimu, skydliaukės ligomis, padidėjusiu cholesterolio kiekiu, sumažėjusiu vaisingumu, kepenų pažeidimais, hormonų veiklos sutrikimais ir imuninės sistemos pažeidimais. Kai kurios iš jų gali pakenkti net esant labai mažoms koncentracijoms.

„Deja, nėra būdo apriboti žalą. Negalime paveikti tik pelėsių ar vabzdžių ant persiko ir kartu nepaveikti vaiko, kuris tą persiką suvalgys. Tai, kad mes sąmoningai purškiame „amžinąsias“ chemines medžiagas ant parduotuvėse parduodamų produktų, verčia rimtai susimąstyti“, – teigė B. Del Chiaro.

Organizacijos „CropLife America“, atstovaujančios pesticidų pramonei, atstovas teigė, kad EWG kasmetinė kampanija skatina nepagrįstą baimę ir nepasitikėjimą maisto sistema bei ūkininkų naudojamomis priemonėmis kovai su piktžolėmis, kenkėjais ir ligomis. Pasak jo, daugiau nei 99 proc. tirtų produktų pesticidų kiekiai gerokai neviršija Aplinkos apsaugos agentūros nustatytų saugos ribų.

Švariausi vaisiai ir daržovės

EWG taip pat sudaro kasmetinį „Švariojo penkioliktuko“ sąrašą – tai neekologiški produktai, kuriuose pesticidų likučių yra mažiausiai.

Šiemet beveik 60 proc. šio sąrašo mėginių pesticidų likučių visai neaptikta. Mažiausiai užteršti buvo ananasai, saldieji kukurūzai ir avokadai. Toliau rikiuojasi papajos, svogūnai, šaldyti žalieji žirneliai, šparagai, kopūstai, žiediniai kopūstai, arbūzai, mangai, bananai, morkos, grybai ir kiviai.

Ekspertai pabrėžia, kad sprendimas nėra nustoti valgyti šviežius vaisius ir daržoves. Jie yra sveikos mitybos pagrindas, todėl svarbiausia – vartoti kuo įvairesnius jų tipus.

Pasak EWG analitiko Varuno Subramaniamo, verta rinktis daugiau produktų iš „Švariojo penkioliktuko“ ir mažiau iš „Purvinojo dvyliktuko“, arba pirkti ekologiškas labiausiai užterštų vaisių ir daržovių versijas.

Tyrimai taip pat rodo, kad vartojant daugiau ekologiškų nei įprastiniu būdu užaugintų produktų, pesticidų kiekis žmogaus organizme gali sumažėti.

„Dažnai galima rasti ir ekologiškų produktų šaldytų maisto produktų skyriuose. Tačiau jei, pavyzdžiui, nepavyksta rasti ekologiškų gervuogių, ta bet koks plovimas vis tiek yra geriau nei jokio“, – kalbėjo V. Subramaniamo.

Kaip teisingai plauti

Pasak JAV Maisto ir vaistų administracijos, visus produktus, net ir ekologiškus, prieš lupant reikia nuplauti, kad nešvarumai ir bakterijos nepatektų nuo peilio ant vaisių ar daržovių. Po plovimo juos reikėtų nusausinti švariu rankšluosčiu ar popierine servetėle.

Tvirtesnius produktus, tokius kaip morkos, agurkai, melionai ir bulvės, galima šveisti švariu daržovių šepetėliu po tekančiu vandeniu. Kitus produktus pakanka švelniai patrinti plaunant. Nereikia naudoti baliklio, muilo ar specialių ploviklių, nes vaisiai ir daržovės yra porėti ir gali sugerti šias chemines medžiagas.

Nuimkite išorinius kopūstų, salotų ir kitų lapinių daržovių lapus ir kiekvieną lapą kruopščiai nuplaukite, tačiau neplaukite jų stipria vandens srove, kad nepažeistumėte. Ekspertai taip pat pataria naudoti silpną, šiek tiek šiltesnę nei pats produktas vandens srovę ir sietelį (ar salotų džiovyklę) lapams nusausinti. Nepamirškite po to išplauti ir paties sietelio.”

Parengta pagal:

https://edition.cnn.com/2026/03/24/health/2026-dirty-dozen-pesticide-produce-wellness

https://www.foxnews.com/health/parkinsons-risk-increases-exposure-common-chemical-study-suggests

https://www.delfi.lt/projektai/gyvensiu-100-metu/isvardijo-11-vaisiu-ir-darzoviu-kuriuose-tyrejai-aptiko-daugiausia-pesticidu-kuo-tai-pavojinga-120229775

Lietuva yra viena iš šalių, kurioje pensijų nepakanka pragyvenimui

2026-04-05T11:45:00.000-07:00

Jei esi stiprus ir dirbantis – persikelk į šalį, kuriai rūpi žmonės. Jei esi pensininkas ir silpnos sveikatos, naudok tavo balsą, kad išvarytumėte visus politikus, kuriems nerūpi pensijos. Visi žmonės, kurie eksperimentuoja su mūsų mokesčių pinigais (ginklams išleidžiame daugiau pinigų vienam BVP vienetui, nei bet kuri kita NATO narė), turėtų pasitraukti. Už šiuos pinigus saugumo nenusipirksi: mūsų kariuomenė yra mažas lėlių teatras. Šie pinigai demonstruoja tik mūsų politikų negailestingumą. Realiai jie niekam pasaulyje nerūpi ir jie, kaip Gabrielius Landsbergis, pasinaudojęs žmonos pinigais, pasitraukia į Graikiją.

"Valstybinės pensijos, lyginant su pragyvenimo išlaidomis, Europos šalyse labai skiriasi, o 20 šalių pensijų pragyvenimui neužtenka. Lietuva yra šių šalių sąraše, tačiau tai profesoriaus nestebina – tai rodo politinį ryžtą ir realią pensininkų padėtį.

Šiaurės ir Vakarų Europoje pensijos dažniausiai padengia arba viršija būtiniausias išlaidas, tačiau Rytų Europoje ir Balkanuose pensijos nesiekia būtiniausių dalykų.

Tokias išvadas galima padaryti remiantis „Moorepay“ atliktu atlyginimų tyrimu, kurį paskelbė „Euronews Business“.

Ekonomistas Romas Lazutka šį skirtumą Delfi aiškino ne ekonominiais, o politiniais sprendimais. Tiesa, tai gali būti istorijos rezultatas.

„Tarkime, jei paimtume 36 metus po nepriklausomybės ir paimtume Vakarų Europą – Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Austriją – tai jie panaikino pensininkų skurdą, kuris buvo 1970 m., praėjus 20–25 metams po karo. Jie viską sutvarkė, nes buvo atitinkama politika ir pripažino, kad žmonės yra žmonės – nesvarbu, kokio amžiaus ir ar turi santaupų, yra valstybinės pensijos ir jie turi veikti“, – palygino jis.

39 Europos šalyse, įskaitant ES šalis, šalis kandidates, ELPA šalis ir JK, pragyvenimo išlaidų dalis pensijoje svyruoja nuo 22 % Gruzijoje iki 225 % Liuksemburge.

Moorepay surinko duomenis apie vidutines pensijas, pragyvenimo lygio duomenys paimti iš Numbeo ir atspindi šalies vidurkį. Todėl jie pabrėžia, kad tikroji situacija gali skirtis priklausomai nuo miesto. Rezultatai atspindi vieno asmens pragyvenimo išlaidas ir vieno asmens pensiją 2025 m. spalio mėn.

Kai kuriose šalyse (Islandijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje) pensija, palyginti su pragyvenimo išlaidomis, yra 150–180%.

Šešiose šalyse šis skaičius siekia 100–150 proc. Valstybinės pensijos pakanka vieno žmogaus išlaidoms (be nuomos) padengti Šveicarijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Graikijoje.

20 iš 39 Europos šalių valstybinės pensijos nepakanka. Svarbu, kad į pragyvenimo išlaidas nebūtų įtrauktos nuomos išlaidos. Jei jie būtų įtraukti, situacija pasikeistų.

2026 metais vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra 750 eurų, privalomąjį stažą turintiems asmenims – 810 eurų.

Sąraše yra Lietuva (85 proc.), Estija (91 proc.), Slovėnija, Slovakija, Portugalija, Juodkalnija, Kroatija ir Vengrija.

Kitose šalyse padėtis dar blogesnė; kai kuriose šalyse pensijos dengia tik 65 % pragyvenimo lygio (Ukraina, Albanija, Moldova, Gruzija).

Bosnijoje ir Hercegovinoje – 53 proc. pragyvenimo lygio, Kipre – 58 proc., Šiaurės Makedonijoje – 61 proc., Turkijoje – 64 proc., Latvijoje – 65 proc.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, 2/3 65 metų ir vyresnių žmonių Europoje gauna valstybines pensijas.

Šia statistika socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo ekonomistas Romas Lazutka. Jis pasidalijo samprotavimais, kodėl kai kuriose šalyse pensininkai gyvena gerai, tačiau daugumoje šalių pensijos pragyvenimui nepakanka.

Profesoriaus teigimu, tokia statistika, neatsižvelgiant į nuomos kaštus, pateikia aiškų ir tikslų vaizdą, nes nuomos kainos labai skiriasi net ir tos pačios šalies viduje (viskas priklauso nuo miesto). Be to, dauguma pensininkų turi nuosavą būstą, ypač Lietuvoje.

„Gerai, kad lygina su pragyvenimo išlaidomis, nes dažniausiai pradeda nuo vidutinio atlyginimo. Bet jei šalyje kainos didelės, pavyzdžiui, Airijoje. Šios šalies išsivystymo lygis, kaip ir Liuksemburge, yra aukštesnis nei kitų Europos šalių, nes jose dėl mažesnių mokesčių skaičiuojami šalyje veikiančių amerikiečių korporacijų pinigai. Dėl to kainos šalyje didelės, o pensijos nėra labai didelės“, – aiškino A. Lazutka.

Svarbu ne kiek mažesnė pensija už atlyginimą, o ar jos užtenka pragyventi.

Paklaustas, kodėl pensija Lietuvoje siekia 85 procentus pragyvenimo lygio ir kodėl Europoje tokie dideli skirtumai, jis pasidalijo idėjomis.

Lazutka pastebėjo, kad žmonės iš karto socialiniuose tinkluose pradėjo rašyti, kad pokomunistinėse šalyse nepakanka pensijų pragyvenimui. Bet, pavyzdžiui, Lenkijoje viskas gerai, bet ne Lietuvoje.

„Tačiau, vertinant BVP, tai Lietuva lenkia pokomunistines šalis, išskyrus Čekiją, Slovėniją, lenkiame net Portugaliją, Graikiją, o mūsų pensijos mažesnės“, – sakė ekonomistas.

"Žinome, kad Lietuvoje pensijos yra nedidelės, palyginti su vidutiniu atlyginimu, matome didelį pensininkų skurdo lygį – apie 40%, kitose šalyse jis yra mažesnis nei dirbančių žmonių skurdo lygis. Tai žinome, bet yra ir kitas kampas – ar žmogus gali susimokėti visus būtiniausius reikalus pensijoje.

Negerai, jei žmogus negali pragyventi iš tokių pinigų“, – sakė profesorius ir pažymėjo, kad tyrime kalbama būtent apie valstybines pensijas.

"Ir privačių pensijų entuziazmas yra, o jų nebuvimas paaiškinamas mūsų pensininkų skurdu ir mažomis senatvės pensijomis. Neva dėl to, kad gyvenome sovietmečiu, senatvei nekaupėme, bet turėjome, nes neva žmonės keliauja po pasaulį iš privačių pensijų - bet taip nėra. Grafikas rodo, kad daugelyje šalių iš valstybės pensijų iš ekonominio gyventi negalima.

Privačios pensijos yra įvairiose šalyse: nuo Didžiosios Britanijos, Olandijos iki Danijos. Bet šiose šalyse pensininkai gerai gyvena ne tik dėl to, kad patys kaupia senatvei, bet ir dėl to, kad valstybinės pensijos ten didesnės. Politika juos suteikia.

Taigi pensininkų padėtis nebūtinai susijusi su istorinėmis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Ispanijoje pensija yra beveik du kartus didesnė už pragyvenimo lygį. Ispanija, anot Lazutkos, jau seniai buvo nedemokratiška ir skurdi šalis, tačiau ten pensininkai gyvena geriau nei Lietuvoje.

"Mes kvėpuojame Ispanijai į kaklą, bet pensininkai kvėpuoja žemiau. Vadinasi, pensijų politika pokomunistinėse šalyse kuria didelę nelygybę ir neatsižvelgia į silpnesnius – tai yra pensininkus", – mano ekonomistas. Ne tik tai pažymima, bet ir jaunystės kultas, jaunas žmogus laikomas ateitimi, o turintys didesnę galią visuomenėje nenori finansuoti valstybinių pensijų, todėl ir mažos.

Ką reikia padaryti, kad pensininkai Lietuvoje gyventų geriau?

Jei Lietuvoje vidutinis atlyginimas į namus, apytiksliais skaičiavimais, siekia 1400 eurų, o pensija – apie 700 eurų, tai dirbantys žmonės turi sumokėti 100 eurų daugiau mokesčių, kad šie pinigai atsidurtų pensininkų kišenėse. Pensininkų yra dvigubai daugiau nei dirbančiųjų, tad jei du žmonės mokės po 100 eurų, tai vieno pensininko pensija jau bus 900 eurų. To jau pakanka visam gyvenimui.

"Bet, žinoma, tai yra 100 eurų – vidutinė suma, jei atlyginimas mažesnis, tai vieniems gal 20, 30 eurų, o kitiems 200 eurų. Darbuotojai dėl to nebaks ir nenuskurs. Eurostato duomenimis, Lietuvoje dirbančiųjų skurdo lygis siekia 7%, o tarp pensininkų – 40%. Kodėl taip turėtų būti?

Man rašo, kad galiu tik imti ir dalyti, bet tai daro tos šalys, kuriose yra didelės pensijos; dirbančių žmonių sumoka daugiausia mokesčių“, – sakė A. Lazutka.

Jis priminė, kad „Sodros“ biudžetas yra perteklinis (jame milijardas ir dar keli – tai rezervas, bet rezervo niekas nenaudoja)."

Lithuania is one of the countries where pensions are not enough to live on

2026-04-05T11:29:00.000-07:00

If you are strong and working – move to a country that cares about the people. If you are retired and in poor health, use your vote to force out of power all politicians, who don’t care about pensions. All the people who do experiments with our tax money (we spend more money per unit of GDP for arms than anybody in NATO) should go away. This money doesn’t buy security: Our military is a tiny puppet theater. This money demonstrates only the ruthlessness of our politicians. In reality nobody in the world cares about them and they retire to Greece, like Gabrielius Landsbergis using spouse's money.

"State pensions, compared to the cost of living, are very different in European countries, and pensions in 20 countries are not enough to live on. Lithuania is on the list of these countries, but this does not surprise the professor - it shows political determination and the real situation of pensioners.

In Northern and Western Europe, pensions usually cover or exceed essential expenses, but in Eastern Europe and the Balkans, pensions fall short of basic necessities.

Such conclusions can be drawn as a result of a salary study carried out by Moorepay, which was published by Euronews Business.

Economist Romas Lazutka explained this difference to Delfi not by economic, but by political decisions. True, this may be the result of history.

"Let's say, if we take 36 years after independence and take Western Europe - France, Germany, Belgium, Austria - then they eliminated the poverty of pensioners, which existed in 1970, 20-25 years after the war. They put everything in order, because there was an appropriate policy and recognized that people are people - no matter what age and whether they have savings, there are state pensions and they must act," he compared.

In 39 European countries, including EU countries, candidate countries, EFTA countries and the UK, the cost of living share of pensions ranges from 22% in Georgia to 225% in Luxembourg.

Moorepay has compiled data on average pensions, living standards data is taken from Numbeo and reflects the national average. Therefore, they emphasize that the actual situation may differ depending on the city. The results reflect the cost of living of one person and the pension of one person for October 2025.

In several countries (Iceland, Norway, Germany, Belgium, Austria, France, the Netherlands and Sweden), the pension in relation to the cost of living is 150% - 180%.

In six countries this figure is 100% - 150%. The state pension is enough to cover one person's expenses (without rent) in Switzerland, Ireland, Great Britain, Poland, the Czech Republic and Greece.

In 20 of 39 European countries, the state pension is not enough. It is important that the cost of living does not include rental costs. If they were included, the situation would change.

In 2026, the average old-age pension in Lithuania is 750 euros, for people with mandatory service – 810 euros.

The list includes Lithuania (85%), Estonia (91%), Slovenia, Slovakia, Portugal, Montenegro, Croatia and Hungary.

In other countries, the situation is even worse; in some countries, pensions cover only 65% of the subsistence level (Ukraine, Albania, Moldova, Georgia).

53% of the subsistence level is covered by pensions in Bosnia and Herzegovina, 58% in Cyprus, 61% in North Macedonia, 64% in Turkey and 65% in Latvia.

According to the Organization for Economic Co-operation and Development, 2/3 of people aged 65 and over in Europe receive state pensions.

Economist Romas Lazutka shared these statistics on the social network Facebook. He shared his reasoning about why in some countries pensioners live well, but in most countries the pension is not enough to live on.

According to the professor, such statistics, without taking into account rental costs, give a clear and accurate picture, because rental prices are very different even within the same country (it all depends on the city). In addition, most pensioners have their own housing, especially in Lithuania.

"It's good that they compare with the cost of living, because they usually start from the average salary. But if prices in a country are high, for example, in Ireland. The level of development of this country, like in Luxembourg, is higher than in other European countries, because they count the money of American corporations operating in the country due to lower taxes. As a result, prices in the country are high, and pensions are not very large," Lazutka explained.

What matters is not how much less the pension is than the salary, but whether it is enough to live on.

When asked why the pension in Lithuania is 85% of the subsistence level and why there are such large differences in Europe, he shared his ideas.

Lazutka noticed that people immediately began writing on social networks that there were not enough pensions to live on in post-communist countries. But, for example, everything is fine in Poland, but not anymore in Lithuania.

“However, if we consider GDP, then Lithuania is ahead of post-communist countries, with the exception of the Czech Republic, Slovenia, we are even ahead of Portugal, Greece, and our pensions are lower,” said the economist.

"We know that in Lithuania pensions are small compared to the average salary, we see a high level of poverty among pensioners - about 40%, in other countries it is less than the poverty level of working people. We know this, but there is another angle - whether a person can pay for all the essentials in retirement.

It’s not good if a person cannot live on that kind of money,” the professor said, noting that the study deals specifically with state pensions.

“And we have enthusiasm for private pensions and their absence is explained by the poverty of our pensioners and small pensions for old age. Allegedly, because we lived in Soviet times, we did not save for old age, but we had to, because supposedly people travel around the world on private pensions - but this is not so. The graph shows that in many countries you can live on a state pension,” the economist noted.

There are private pensions in different countries: from Great Britain, Holland to Denmark. But in these countries, pensioners live well not only because they save for old age themselves, but also because state pensions are higher there. Politics provides them.

So, the situation of pensioners is not necessarily related to historical circumstances. For example, in Spain the pension is almost twice the subsistence level. Spain, according to Lazutka, has long been an undemocratic and poor country, but pensioners there live better than in Lithuania.

"We are breathing down Spain's neck, but pensioners are breathing lower. This means that the pension policy in post-communist countries creates great inequality and does not take into account the weaker ones - that is, pensioners," the economist believes. Not only this is noted, but also the cult of youth, a young person is considered the future, and those who have more power in society do not want to finance state pensions, which is why they are low.

What needs to be done to make pensioners in Lithuania live better?

If the average take-home salary in Lithuania, according to rough estimates, is 1,400 euros, and the pension is about 700 euros, then working people must pay 100 euros more in taxes so that this money ends up in the pockets of pensioners. There are twice as many pensioners as workers, so if two people pay 100 euros each, then the pension of one pensioner will already be 900 euros. This is already enough for life.

"But, of course, this is 100 euros - the average amount, if the salary is less, then maybe 20, 30 euros for some, and 200 euros for others. Workers will not go hungry or become poor because of this. According to Eurostat, the poverty rate among workers in Lithuania is 7%, and among pensioners - 40%. Why should this be so?

They write to me that I can only take and divide, but those countries with large pensions do this; working people pay the most taxes,” Lazutka said.

He recalled that Sodra’s budget is in surplus (it has a billion and a few more on top - this is a reserve, but no one uses the reserve).”

Iranas užbaigia svajonę apie nuotoliniu būdu valdomą karą

2026-04-05T08:44:00.000-07:00

„Vašingtone karo su Iranu planavimas visada prasidėdavo nuo tos pačios užsispyrusios realybės: kovoti bus sunku ir dar sunkiau laimėti. Šalis yra didžiulė ir kalnuota. Didžioji jos karinės infrastruktūros dalis yra palaidota urvuose ir bunkeriuose. Bet koks rimtas planas neutralizuoti Irano branduolines ambicijas ar nuversti režimą greitai priėjo prie tos pačios išvados – kad sėkmei reikalingos sausumos pajėgos ir kad amerikiečiai nukentės.

Tada atsirado mašininis mokymasis ir dirbtinis intelektas, o kartu su jais – viliojanti mintis, kad Amerika pagaliau galėtų neribotą laiką kovoti su pagrindiniu priešininku, nesiųsdama savo piliečių į ugnies liniją.

Šis pažadas nėra vien fantazija. Dirbtinis intelektas, sujungtas su vis tikslesniais ginklais ir visuotine stebėsena, pakeitė tai, ką JAV kariuomenė gali daryti per atstumą. Tikslumas ir greitis, kuriuo Amerikos pajėgos dabar gali rasti ir sunaikinti priešus, potencialiai patirdamos mažiau JAV ir civilių aukų, yra didelis žingsnis į priekį karo esmėje. Kaip kovo 11 d. sakė JAV Centrinės vadovybės vadas admirolas Bradas Cooperis, vadovaujantis karui su Iranu, Dirbtinio intelekto įrankiai gali paversti taikinio nustatymo procesus, kurie „anksčiau užtrukdavo valandas, o kartais net dienas, sekundėmis“.

Vis dėlto, nepaisant padidėjusio dirbtinio intelekto padedamo taikinio greičio ir tikslumo, karas rodo, kad fizinis pasaulis vis dar kelia didelių kliūčių pergalei. Irano dronų mastas ir išsibarstymas yra daugiau nei vien dirbtinis intelektas gali įveikti. Trumpojo nuotolio raketos, ypač mobiliuosiuose paleidimo įrenginiuose, gali išgyventi net ir nuolatinio visuotinio stebėjimo pasaulyje. Jei planuotojai svajojo apie galutinę pergalę nuotoliniu būdu valdomame kare, tai Irane jie pabudo ir suprato sunkesnę realybę.

Technologijų sukelti karo pokyčiai per vieną kartą yra išties stulbinantys. Pavyzdžiui, vieną kartą, likus keleriems metams iki 2001 m. rugsėjo 11 d., Jungtinės Valstijos panaudojo palydovinių telefonų duomenis, kad nusitaikytų į Osamą bin Ladeną stovykloje, kurią jis turėjo aplankyti rytų Afganistane, kaip Lawrence'as Wrightas rašė savo knygoje „The Looming Tower“. Tačiau iki to laiko, kai buvo paleistos „Tomahawk“ raketos, bin Ladenas jau buvo sukūręs naujus planus; galiausiai jis niekada nepasirodė Jungtinių Valstijų atakos vietoje. Šiandien, raketoms ir dronams kylant Irano link, realiuoju laiku palydovų ir dronų filmuota medžiaga apie taikinius leidžia jiems koreguoti kursą ir greitį pagal tiesioginius duomenis.

Dirbtinis intelektas taip pat teikia geresnę mūšio lauko žvalgybos informaciją iš atstumo, nei būtų galėję padaryti lauke dislokuoti kariai vos prieš kelerius metus. Šiuo metu JAV dronai apgaubia Iraną, renka vaizdo įrašus ir vaizdus bei perima signalus ir perduoda juos visus karo laivams Persijos įlankoje. Šiuos duomenis galima palyginti su žmonėmis pagal jų telefono numerius, jų bendravimo transkripcijas ir vietas, kurias jie neseniai lankėsi. Visa tai padeda priimti sprendimus dėl smūgių.

Atokiuose Irano rajonuose, kur raketos ir dronai yra paslėpti požeminiuose bunkeriuose, dirbtinis intelektas gali tirti dirvožemio pokyčius, terminius parašus, naujų statybų išvaizdą ir transporto priemonių judėjimo modelius, ieškodamas galimų paleidimo vietų. Kai Irano kovotojai išeina iš bunkerių, kad paleistų raketas ar dronus, stebėjimo dronai gali juos identifikuoti kaip grėsmę, siunčiant signalą netoliese esantiems laivams ar lėktuvams šaudyti, prieš iraniečiams paleidžiant šaudmenis.

Šie pajėgumai buvo aptarti viešai, įskaitant praėjusiais metais viceadmirolą Franką Whitworthą, tuometinį Nacionalinės geospatialinės žvalgybos agentūros vadovą, ir dabartinio Irano konflikto metu Cameroną Stanley, Pentagono vyriausiąjį skaitmeninio ir dirbtinio intelekto pareigūną.

Naudojami kuriant išsamius dirbtinio intelekto generuojamus taikinių paketus, šie pajėgumai galėjo sudaryti sprendimų priėmėjams mažos rizikos, greito posūkio karo su Iranu įspūdį. Tačiau kuo toliau konflikte Jungtinės Valstijos įsitraukia, tuo labiau atrodo, kad viltis buvo miražas.

Iranas yra didesnis nei Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir Italija kartu sudėjus, o dronus sunku rasti net tada, kai žinai, kur ieškoti. Jų paleidimas nesukelia aptinkamo sprogimo kaip raketa, be to, jie yra mažesni ir lengviau paslėpti. Irano „Shahed“ dronus galima paleisti net iš pikapo galo. Irane yra tiesiog per daug sunkvežimių, išsibarsčiusių per didelėje teritorijoje, kad automatizuota stebėsena ir tikslūs smūgiai surastų ir sunaikintų kiekvieną taikinį prieš tai. skrydis.

Trumpojo nuotolio balistines raketas taip pat pasirodė esančios sunkiau atremti nei tolimojo nuotolio raketas, kurios dominavo Izraelio ir Irano 12 dienų kare praėjusiais metais. Dauguma raketų, kurias Iranas paleido šiais metais, buvo trumpojo nuotolio ginklai, nukreipti į Persijos įlankos šalis. Jos yra mobilesnės ir mažesnės, jų skrydžio trajektorijos trumpesnės, o tai reiškia, kad Jungtinės Valstijos turi mažiau laiko rinkti duomenis ir reaguoti. Trumpojo nuotolio raketas taip pat lengviau išsklaidyti, todėl, kaip ir dronus, jas sunkiau susekti ir smogti.

Nepaisant visų dirbtinio intelekto valdomo taikinio privalumų, tai nepanaikino civilinių aukų. Pentagonas klaidingą mokyklos pietų Irane taikinį, kuriame žuvo mažiausiai 175 žmonės, dauguma jų – vaikai, priskyrė pasenusiai žvalgybos informacijai. Vyksta vyriausybės tyrimas, tačiau epizodas rodo, kad dirbtinis intelektas neišsprendė pagrindinio iššūkio – užkirsti kelią civilių žūtims tankioje, ginčytinoje aplinkoje.

Šis trūkumas ypač kelia nerimą dabar, kai administracija svarsto galimybę dislokuoti sausumos pajėgas Irane. Dirbtinio intelekto karo ribos greičiausiai taps aiškesnės tik tada, kai kariai kovos su Irano priešininkais iš arti. Vienas dalykas jau aiškus: įspūdingi dirbtinio intelekto pajėgumai palengvino karo pradžią, tačiau jų dar nepakako jam laimėti.

Marcas Gustafsonas buvo buvęs Baltųjų rūmų žvalgybos vadovas, Situacijų kambario vadovas ir CŽV pareigūnas. Jis yra vyresnysis analizės direktorius „Eurasia Group“. Justinas Kosslynas buvo „Google“ produktų valdymo direktorius ir yra specialusis patarėjas „Eurasia Group“." [1]

1. Iran Is Ending the Dream of Remote-Controlled War: Guest Essay. Gustafson, Marc; Kosslyn, Justin. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 5, 2026.

Iran Is Ending the Dream of Remote-Controlled War

2026-04-05T08:40:00.000-07:00

“In Washington, planning for a war with Iran always started with the same stubborn reality: It would be hard to fight and even harder to win. The country is vast and mountainous. Much of its military infrastructure is buried in caves and bunkers. Any serious plan to neutralize Iran’s nuclear ambitions or topple the regime quickly arrived at the same conclusion — that success required ground forces and would result in American casualties.

Then came machine learning and artificial intelligence, and with them, the seductive idea that America might finally be able to fight a major adversary indefinitely without sending its citizens into the line of fire.

The promise is not mere fantasy. A.I., fused with increasingly precise weapons and blanket surveillance, has transformed what the U.S. military can do from a distance. The accuracy and speed with which American forces can now find and destroy enemies with potentially fewer U.S. and civilian casualties are a major advance in the nuts and bolts of warfare. As Adm. Brad Cooper, the commander of U.S. Central Command who is leading the war with Iran, said on March 11, A.I. tools can turn targeting processes that “used to take hours and sometimes even days into seconds.”

Yet for all the increased speed and accuracy of A.I.-assisted targeting, the war is showing that the physical world still imposes major barriers to victory. The scale and dispersion of Iranian drones are more than A.I. alone can overcome. Short-range missiles, especially on mobile launchers, can survive even in a world of constant blanket surveillance. If planners had dreams of a final victory for remote-controlled warfare, in Iran they have awakened to a harder reality.

The changes technology has brought to warfare in a single generation are genuinely striking. On one occasion several years before Sept. 11, 2001, for example, the United States used satellite-phone data to target Osama bin Laden at a camp he was expected to visit in eastern Afghanistan, as Lawrence Wright reported in his book “The Looming Tower.” By the time the Tomahawk missiles were fired, however, bin Laden had made new plans; in the end, he never appeared at the site the United States struck. Today, as missiles and drones take off toward Iran, real-time satellite and drone footage of their targets allows them to adjust course and speed based on live inputs.

A.I. is also delivering better battlefield intelligence from a distance than soldiers deployed in the field could have done just a few years ago. Right now, U.S. drones are blanketing Iran, collecting video and images and intercepting signals, transmitting all of them to warships in the Persian Gulf. That data can be cross-referenced with people via their phone numbers, the transcripts of their communications and the places they recently visited. All of this informs strike decisions.

In remote areas of Iran, where missiles and drones are hidden in underground bunkers, A.I. can study changes to the soil, thermal signatures, the appearance of new construction, and vehicular patterns in search of possible launch sites. When Iranian fighters exit bunkers to fire missiles or drones, surveillance drones can identify them as a threat, sending a signal to nearby ships or planes to fire before the munition is launched.

These capabilities have been discussed in public, including last year by Vice Adm. Frank Whitworth, then chief of the National Geospatial-Intelligence Agency, and during the current Iran conflict by Cameron Stanley, the Pentagon’s chief digital and artificial intelligence officer.

Used to create detailed A.I.-generated targeting packages, these capabilities could have given decision makers the impression of a low-risk, quick-turn war with Iran. The further into the conflict the United States gets, however, the more it seems that hope has been a mirage.

Iran is larger than France, Germany, Britain and Italy combined, and drones are hard to find even when you know where to look. Their launch does not emit a detectable explosion like a missile, and they are smaller and easier to conceal. Iran’s Shahed drones can even be launched from the back of a pickup truck. There are simply too many trucks in Iran, spread across too large an area, for automated surveillance and precision strikes to find and destroy every target before it takes flight.

Short-range ballistic missiles have also proved harder to counter than the long-range ones that dominated Israel’s and Iran’s 12-day war last year. Most of the missiles that Iran has fired this year have been short-range weapons aimed at Gulf countries. These are more mobile and smaller, with shorter flight paths, which means that the United States has less time to collect data and respond. Short-range missiles are also easier to disperse and so, like drones, are harder to track down and strike.

For all the advantages of A.I.-enabled targeting, it has not eliminated civilian casualties. The Pentagon has attributed the mistaken targeting of a school in southern Iran, where at least 175 people died, most of them children, to outdated intelligence. A government investigation is underway, but the episode shows that A.I. has not solved the fundamental challenge of preventing civilian deaths in a dense, contested environment.

That shortcoming is especially worrying now, as the administration considers deploying ground forces into Iran. The limits of A.I. warfare will most likely only become clearer if troops fight Iranian adversaries up close. One thing is already clear: A.I.’s impressive capabilities have made it easier to start a war, but they have not yet been enough to win one.

Marc Gustafson was the former chief of intelligence at the White House, head of the Situation Room and a C.I.A. officer. He is a senior director of analysis at Eurasia Group. Justin Kosslyn was a director of product management at Google and is a special adviser at Eurasia Group.” [1]

1. Iran Is Ending the Dream of Remote-Controlled War: Guest Essay. Gustafson, Marc; Kosslyn, Justin. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 5, 2026.

Irano numuštas, JAV lėktuvas ir JAV gelbėjimo operacija pavojingai padrąsino abi puses

2026-04-05T08:24:00.000-07:00

Kas nutiks Izraeliui, jei Irano infrastruktūros sunaikinimas sukels infrastruktūros sunaikinimą Persijos įlankos šalyse ir humanitarinę nelaimę?

Jei Izraelio sunaikinta Irano infrastruktūra sukels atsakomąją humanitarinę katastrofą Persijos įlankoje, Izraeliui gresia rimtas pavojus: didžiulis karo suintensyvėjimas, galimi katastrofiški atsakomieji smūgiai prieš savo infrastruktūrą, didelė tarptautinė diplomatinė izoliacija dėl regioninės humanitarinės krizės ir galimi ekonominiai sutrikimai dėl sutrikusios pasaulinės laivybos.

Štai galimos pasekmės, remiantis pateiktais scenarijais:

Regioninė eskalacija: Iranas pažadėjo „niokojantį nei anksčiau“ atsakomąjį veiksmą, įskaitant energetikos ir vandens infrastruktūros taikymąsi Persijos įlankos šalyse (pvz., Katare, Saudo Arabijoje, JAE), jei taikinys bus jų įrenginiai.

Humanitarinė nelaimė: Persijos įlankos gėlinimo įrenginių sunaikinimas per kelias dienas gali sukelti vandens trūkumą, paveikti miestus ir paskatinti masinę migraciją.

Tiesioginės grėsmės Izraeliui: Irano grasinimai „svarbiausiems Persijos įlankos sąjungininkų teritorijoms“ gali išprovokuoti platesnį, niokojantį regioninį karą, kuris tiesiogiai kelia grėsmę Izraeliui.

Tarptautinis spaudimas: Regioninė humanitarinė katastrofa, kilusi dėl šios grandininės reakcijos, smarkiai izoliuotų Izraelį visame pasaulyje, nes net Persijos įlankos sąjungininkai galėtų būti spaudžiami dėl žalos masto.

Infrastruktūros karas: Konfliktas galėtų peraugti į platesnį karą prieš kritinę infrastruktūrą, įskaitant, potencialiai, Izraelyje.

Atrodo, kad mes pamažu artėjame prie šio tikslo:

„Po to, kai Iranas numušė JAV lėktuvą ir JAV pajėgos atliko rizikingą antžeminę operaciją, kad išlaisvintų įstrigusį lakūną, abi pusės paskelbė pergalę. Šis pasitikėjimas galėtų paskatinti tolesnę eskalaciją.

Irano numuštas amerikiečių naikintuvas ir po to sekusi dramatiška JAV misija gelbėti įstrigusį lakūną suteikia abiem šalims peno skelbti pergalę, tačiau šis skyrius gali pastūmėti jas į tolesnę eskalaciją.

Irano valstybinė žiniasklaida sekmadienį paskelbė apdegusio amerikiečių lėktuvo nuotraukas ir pareiškė, kad trijų amerikiečių lėktuvų numušimas per tris dienas buvo „dieviškosios malonės“ triumfas. Pakartodamas nuotraukos paskelbimą, griežtosios linijos Irano parlamento pirmininkas Mohammadas Ghalibafas pareiškė: „Jei Jungtinės Valstijos pasieks dar tris tokias pergales, jos bus visiškai sugriautos.“

Žvelgiant iš JAV perspektyvos, prezidentas Trumpas taip pat įsidrąsino, sekmadienį gyrėsi, kaip Amerikos pajėgos sugebėjo įvykdyti rizikingą sausumos operaciją, ir grubiai suformulavo grasinimą pradėti atakuoti infrastruktūros taikinius.

„Antradienį Irane bus Elektrinių diena ir Tiltų diena – visa tai vienu metu. Nieko panašaus nebus!!!“, – rašė jis. Vadindamas Irano lyderius „pamišusiais niekšais“ ir vartodamas keiksmažodį, jis pareikalavo atidaryti Hormūzo sąsiaurio laivybos kelią, „arba gyvensite pragare – TIK STEBĖKITE! Šlovė Alachui.“

Iranui liko viena diena iki pono Trumpo ultimatumo smogti kritinei Irano infrastruktūrai, jei Teheranas nesudarys susitarimo su Vašingtonu arba neatvers strateginio sąsiaurio. Tiltų ar elektrinių puolimas, galintis paskandinti daugiau nei 90 milijonų Irano gyventojų, būtų laikomas karo nusikaltimu.

Vašingtono sąjungininkas kare Izraelis jau pradėjo smūgius kritinei infrastruktūrai, įskaitant didelę farmacijos gamyklą ir didžiausią naftos chemijos kompleksą.

Iranas perspėjo, kad atsakys panašiais strateginiais objektais kaimyninėse Persijos įlankos šalyse. Toks eskalavimas galėtų būti pražūtingas milijonams civilių regione ir dar labiau sugriauti pasaulio ekonomiką bei ir taip nestabilias rinkas.

„Irano požiūris – nepasiduoti šioms grėsmėms.“ „Nes jei taip, Trumpas tik ir tęs“, – sakė Teherano universiteto politologas ir buvęs ankstesnės Irano vyriausybės strategijos viceprezidentas Sasanas Karimi. „Taigi Iranas panaudos visas savo galimybes atsakyti – ir nebūtinai proporcingai, nes Irano infrastruktūra yra gyvybiškai svarbi, o smogti jai yra tarptautinės teisės pažeidimas. Iš tikrųjų karo nusikaltimas.“

Abi pusės mano, kad turi pranašumą, todėl šiuo metu mažai vilties pasiekti pažangos siekiant diplomatinio sprendimo krizei užbaigti, sakė Ali Vaezas, tyrimų organizacijos „International Crisis Group“ Irano projektų direktorius. „Nuo šiol šis karas taps dar pavojingesnis nei anksčiau“, – sakė jis.

„Tai yra būtent tokie eskalacijos spąstai, kurie veda prie misijos šliaužimo – jei nuolat manote, kad su didesniu taikiniu ir didesniu spaudimu galiausiai galite priversti iraniečius kapituliuoti.“

Kitas klausimas – ar sėkminga gelbėjimo operacija Irane paskatins poną Trumpą išbandyti rizikingesnius dalykus, pavyzdžiui, siųsti ribotą sausumos karių skaičių į salas Hormūzo sąsiauryje arba surengti specialią operaciją, skirtą užgrobti tokius objektus, kaip Irano praturtintas uranas, siekiant paralyžiuoti jo branduolinę programą.

„Tai galėtų suteikti JAV daugiau pasitikėjimo, kad jie gali tai padaryti“, – sakė Farzanas Sabetas, Irano ir ginklų sistemų analitikas Ženevos magistrantūros institute Šveicarijoje.

Nors sėkmingi Irano smūgiai sukėlė abejonių dėl JAV ir Izraelio teiginių, kad jie įtvirtino „oro dominavimą“ Irano teritorijoje, ponas Sabetas teigė, kad JAV pajėgos gali nuspręsti, jog jos tiesiog buvo pernelyg nerūpestingos, leisdamos neslepiamųjų orlaivių skristi mažame aukštyje regione, kuriame jie galbūt nesitikėjo, kad Iranas turės oro gynybą.

Vis dėlto stebėtojai teigia, kad Iranas dabar ne kartą parodė, jog gali atakuoti JAV orlaivius taip, kad Vašingtonas turėtų susimąstyti prieš bet kokį tolesnį karo eskalavimą.

Irano pajėgos smogė bazei Saudo Arabijoje, atakuodamos du JAV KC-135 degalų papildymo lėktuvus ir sunaikindamos amerikiečių ankstyvojo perspėjimo sistemą E-3. Kai kurie kariniai analitikai teigia, kad Iranas taip pat sėkmingai numušė Izraelio ir JAV dronus.

Ir atsakydama į išpuolius prieš jos vandens, energetikos ir kitą infrastruktūrą, ji pradėjo smūgius panašiems taikiniams visoje Persijos įlankoje.

„Kalbant apie Irano galimybes vykdyti tokias puolamąsias operacijas, jie mums parodė, kad kai – iki šiol, praėjus daugiau nei mėnesiui nuo karo pradžios – kai jiems reikia pataikyti į taikinį, jie gali pataikyti“, – sakė p. Sabetas.

Jei JAV pajėgos imtųsi tokių didelių išpuolių, kokiais grasino p. Trumpas, Iranas galėtų atsakyti, priklausomai nuo to, kas bus taikinyje, atakuodamas vandens gėlinimo įrenginius, kurie galėtų kelti grėsmę Persijos įlankos piliečių prieigai prie gėlo vandens, arba atakuodamas dujų ir naftos įrenginius, o tai dar labiau sukeltų rinkų suirutę.

Buvęs Irano pareigūnas p. Karimi paragino arabų šalis Persijos įlankoje daryti spaudimą Vašingtonui, kad šis atsisakytų tokios konfrontacijos.

„Nesvarbu, ar tai pateisinama jų požiūriu, ar ne“, – sakė jis, – „visas regionas bus nesaugus, jei Iranas – nesaugus“. [1]

1. Iran’s Downing of Plane and U.S. Rescue Leave Both Sides Dangerously Emboldened: News Analysis. Solomon, Erika. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 5, 2026.

Iran’s Downing of Plane and U.S. Rescue Leave Both Sides Dangerously Emboldened

2026-04-05T08:18:00.000-07:00

What will happen with Israel if destruction of Iran's infrastructure will lead to destruction of infrastructure in Gulf countries with humanitarian calamity?

If Israel's destruction of Iranian infrastructure leads to a retaliatory humanitarian catastrophe in the Gulf, Israel faces severe risks: massive intensification of the war, potential catastrophic retaliatory strikes on its own infrastructure, intense international diplomatic isolation due to a regional humanitarian crisis, and potential economic disruption from disrupted global shipping.

Here are the potential consequences based on the provided scenarios:

Regional Escalation: Iran has vowed "more devastating than before" retaliation, including targeting energy and water infrastructure in Gulf countries (e.g., Qatar, Saudi Arabia, UAE) if their facilities are targeted.

Humanitarian Calamity: Destruction of Gulf desalination plants could cause water shortages within days, affecting cities and triggering mass migration.

Direct Threats to Israel: Iran's threats to "key holdings of Gulf allies" could prompt a wider, more devastating regional war that directly threats Israel.

International Pressure: A regional humanitarian disaster resulting from this chain reaction would significantly isolate Israel globally, as even Gulf allies might be pressured by the severity of the damage.

Infrastructure War: The conflict could escalate into a broader war on critical infrastructure, including, potentially, in Israel.

It seems we are getting slowly there:

“After Iran shot down a U.S. plane and U.S. forces pulled off a risky ground operation to extricate a stranded airman, both sides claimed victory. That confidence could fuel further escalation.

Iran’s downing of an American fighter plane and the dramatic U.S. mission that followed to rescue a stranded airman provides both countries with fodder to claim a victory, but this chapter could end up propelling them toward further escalation.

Iranian state media on Sunday published photographs of a charred American aircraft and declared that the downing of three American aircraft in three days was a triumph of “divine grace.” Reposting the picture, Iran’s hard-line speaker of Parliament, Mohammad Ghalibaf, said: “If the United States gets three more victories like this, it will be utterly ruined.”

From the U.S. perspective, President Trump also emerged emboldened, boasting on Sunday about how American forces were able to pull off a risky ground operation and issuing a crudely worded threat that he would begin striking infrastructure targets.

“Tuesday will be Power Plant Day, and Bridge Day, all wrapped up in one, in Iran. There will be nothing like it!!!” he wrote. Calling Iran’s leaders “crazy bastards” and using an expletive, he demanded they open the Strait of Hormuz shipping route, “or you’ll be living in Hell — JUST WATCH! Praise be to Allah.”

Iran is now one day away from Mr. Trump’s ultimatum to strike critical Iranian infrastructure if Tehran does not make a deal with Washington, or open the strategic strait. Attacking bridges or power plants, which could plunge Iran’s population of more than 90 million into darkness, would constitute a war crime.

Washington’s ally in the war, Israel, has already launched strikes on critical infrastructure, including a major pharmaceutical plant and its largest petrochemical complex.

Iran has warned it will retaliate by bombarding similar strategic assets in neighboring Gulf countries. Such escalation could be devastating for millions of civilians in the region, and wreak further havoc on the global economy and the already volatile markets.

“Iran’s approach is not to yield to these threats. Because if so, Trump will only continue,” said Sasan Karimi, a political scientist at the University of Tehran and the former deputy vice president for strategy in Iran’s previous government. “So Iran will use its maximum capability to retaliate — and not necessarily proportionally, because Iran’s infrastructure is vital, and hitting it is a violation of international law. A war crime, actually.”

With both sides perceiving themselves as at an advantage, there is currently little hope of making progress on a diplomatic solution to end the crisis, said Ali Vaez, the Iran project director of the International Crisis Group, a research organization. “From this point on, this war will become even more dangerous than it was before,” he said.

“This is exactly the kind of escalation trap that results in mission creep — which is if you constantly think that with more targeting and more pressure, you could eventually be able to force the Iranians to capitulate.”

Another question is whether the successful rescue operation inside Iran will encourage Mr. Trump to try riskier things, such as sending limited ground troops onto islands in the Strait of Hormuz or mounting a special operation to seize Iran’s enriched uranium in an effort to to cripple its nuclear program.

“It might give the U.S. more confidence that they can do it,” said Farzan Sabet, an analyst of Iran and weapons systems at the Geneva Graduate Institute in Switzerland.

While the successful Iranian strikes have raised doubts about U.S. and Israeli claims of having established “air dominance” over Iranian territory, Mr. Sabet said, U.S. forces may instead conclude they were simply too lax by allowing nonstealth aircraft to fly at low altitudes in a region where they may not have expected Iran to have air defenses.

Yet observers say Iran has now repeatedly shown itself able to strike at U.S. aircraft in ways that should give Washington pause ahead of any further escalation of the war.

Iranian forces have hit a base in Saudi Arabia, striking two U.S. KC-135 aerial refueling planes and destroyed an American E-3 early warning detection system. Iran has also been successfully shooting down Israeli and U.S. drones, some military analysts say.

And in retaliation for attacks on its water, energy, and other infrastructure, it has been launching strikes on similar targets across the Gulf.

“In terms of Iran being able to conduct those offensive operations, what they’ve shown us is that when they — so far, more than a month into the war — when they need to hit a target, they can hit,” Mr. Sabet said.

If U.S. forces were to move forward with the kind of major attacks Mr. Trump has threatened, Iran could respond, depending on what was targeted, by hitting desalination facilities that could endanger Gulf citizens’ access to fresh water — or by hitting gas and oil installations, which would plunge markets further into turmoil.

Mr. Karimi, the former Iranian official, urged Arab countries in the Gulf to pressure Washington to back down from such a confrontation.

“Whether it is justified or not from their point of view,” he said, “the whole region will be unsafe while Iran is unsafe.” [1]

1. Iran’s Downing of Plane and U.S. Rescue Leave Both Sides Dangerously Emboldened: News Analysis. Solomon, Erika. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 5, 2026.

Perėmėjos raketos gelbsti gyvybes, tačiau jų atsargos mažėja

2026-04-05T08:03:00.000-07:00

„Gynybos sistemos, šaudančios sviedinius iš dangaus, tapo vienu svarbiausių karo komponentų, todėl kariuomenė susiduria su mažėjančiu tiekimu.

Nuo karo Artimuosiuose Rytuose pradžios Iranas paleido 23 sparnuotąsias raketas, 498 balistines raketas ir stulbinančius 2141 droną į Jungtinius Arabų Emyratus, teigia JAE gynybos ministerija.

Tačiau tokių miestų kaip Abu Dabis, Dubajus ir Šardža spindintys bokštai iš esmės nenukentėjo, o žuvusiųjų skaičius buvo minimalus. Tai liudija apie šiuolaikinių karinių oro gynybos sistemų, kurios seka ir nukreipia greičiau nei garso greičiu skriejančias raketas, veiksmingumą ir paleidžia jas iš dangaus kita raketa, taip išgelbėdamos daugybę gyvybių ir apsaugodamos namus bei turtą, veiksmingumą.

Konfliktai Ukrainoje ir dabar Persijos įlankoje išryškino esminį perėmėjų vaidmenį saugant tokius miestus kaip Kijevas, Tel Avivas ar Rijadas, jau nekalbant apie Amerikos bazes Bahreine, Kuveite ir kitose Persijos įlankos valstybėse. Tačiau tiekimo grandinė, slypinti už jų yra problema. Raketų perėmėjų atsargos jau daugelį metų patiria įtampą dėl įvykių Ukrainoje, ankstesnių susidūrimų su husių sukilėliais prie Raudonosios jūros ir praėjusių metų 12 dienų karo su Iranu.

Raketinės gynybos ekspertai vis labiau niūriai perspėja, kad jei karas su Iranu tęsis, atsargos gali tapti pavojingai mažos, o sąjungininkai visame pasaulyje gali būti pažeidžiami atakų.

„Šį konfliktą pradėjome su didele skyle“, – sakė Tomas Karako, Raketinės gynybos projekto direktorius Strateginių ir tarptautinių studijų centre Vašingtone. Centras gruodžio mėnesį, dar neprasidėjus dabartiniam konfliktui, paskelbė ataskaitą apie mažėjantį perėmėjų atsargų kiekį. „Per pastarąjį mėnesį skylė labai padidėjo, nes mes ir toliau šaudome iš šių objektų“, – apie perėmėjus sakė ponas Karako.

Mažėjantis perėmėjų tiekimas tarp Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų iš dalies susijęs su atkakliu Irano gebėjimu pulti – leisti dronus ir raketas į Izraelį, Amerikos bazes ir civilinius taikinius Persijos įlankoje.

„Nesitikėkite, kad sunaikinote mūsų strateginių raketų gamybos centrus, tolimojo nuotolio „puolamieji dronai“ ir moderni oro gynyba, ketvirtadienį vaizdo pranešime teigė Irano revoliucinės gvardijos vadovybės atstovas.

Be to, gynybos doktrina numato, kad kiekvienai atskriejančiai raketai reikia paleisti du perėmėjus, tai vadinama „šaudyti – šaudyti – žiūrėti“. Tai reiškia, kad gynybiniai ginklai išeikvojami dvigubai greičiau nei numušami puolamieji ginklai.

Dabartiniame kare JAV kariuomenė koordinuoja oro gynybos sistemas su Izraeliu, Saudo Arabija, Persijos įlankos valstybėmis ir kitomis. Jos naudoja įvairias paleidimo sistemas – įskaitant „Patriot“ ir terminalo didelio aukščio oro gynybos (THAAD) baterijas, abi paleidžiamas iš sausumos, arba standartines raketas, paleidžiamas iš karinio jūrų laivyno karo laivų jūroje.

Oro gynybos sistema yra daugiau nei tik pagražintas raketų strėlė. Pavyzdžiui, THAAD bateriją sudaro 48 perėmėjai, suskirstyti į šešis ant sunkvežimių sumontuotus paleidimo įrenginius, vadovavimo ir kontrolės platformą bei radarą. „Patriot“ baterijoje taip pat yra radarų komplektas ir valdymo stotis.

Pirmosiomis karo dienomis Iranas surengė smūgius, nukreiptus į ryšių ir radarų sistemas mažiausiai septyniuose JAV kariniuose objektuose visame Artimuosiuose Rytuose, bandydamas veiksmingai užtemdyti sistemas, naudojamas atskriejančioms raketoms sekti.

Neaišku, kiek sėkmingi buvo smūgiai.

Perėmėjų skaičius šalies arsenale yra griežtai saugoma paslaptis. Nė viena šalis nenori, kad jo priešas žinotų, kada gali pritrūkti. Tačiau Persijos įlankos valstybių gynybos analizė rodo, kad Irano raketų ir dronų atakų bangos gerokai išsekino perėmėjų atsargas tokiose šalyse kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Bahreinas.

Pavyzdžiui, Vašingtono tyrimų organizacijos „Jydų Amerikos nacionalinio saugumo institutas“ (JINSA) ataskaitoje apskaičiuota, kad Jungtiniai Arabų Emyratai ir Bahreinas išeikvojo daugiau nei tris ketvirtadalius savo „Patriot“ raketų PAC-3 perėmėjų atsargų – tai viena iš pagrindinių gynybinių raketų jų arsenale. Ataskaitoje buvo remiamasi kiekvienos šalies prieškario atsargų analize ir galimu perėmėjų naudojimu nuo konflikto pradžios.

Vyriausybės neatsakė į prašymą pakomentuoti JINSA vertinimą.

Raketų perėmimas tapo įprasta Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkų, ypač Izraelio, karo dalimi, nes jiems tai yra kasdienė vidaus gynybos dalis. Perėmėjų sistemos suteikia saugumo antklodę, tačiau nėra patikimos. Izraelio išgirta trijų pakopų priešraketinės gynybos sistema sulaukė vis didesnio dėmesio po to, kai dvi Irano balistinės raketos netoli Izraelio pagrindinis branduolinių tyrimų objekto ir reaktoriaus pataikė.

Net ir perėmus raketas, civiliai gyventojai ir turtas nebūtinai yra saugūs. Susidūrus dviem raketoms, krintančios nuolaužos gali pakenkti ; praėjusį mėnesį Abu Dabyje perimtos raketos nuolaužos pražudė du žmones.

Pigių dronų populiarėjimas apsunkino skaičiavimus kariuomenei, naudojančiai brangius perėmėjus. Priešininkas gali atakuoti vienos krypties dronais, kainuojančiais dešimtis tūkstančių dolerių, priversdamas savo priešą dislokuoti kelių milijonų dolerių vertės oro gynybos sistemas, kad juos atremtų. Be to, dronus galima daug lengviau ir greičiau pakeisti.

Ekspertų teigimu, paliaubos su Iranu visiškai neišspręstų perėmėjų trūkumo.

Perėmėjų atsargų trūkumas yra pasaulinis iššūkis. Tai buvo akivaizdžiausia Ukrainoje 2022 m. Maldaudamas Vakarų ginkluotės, Kijevas reguliariai pabrėžė skubų oro gynybos sistemų poreikį.

Tačiau ne tik Ukraina ir Artimųjų Rytų šalys tikisi nuolatinio perėmėjų sistemų tiekimo. Tokios šalys kaip Taivanas, Pietų Korėja ir Japonija pasikliauja raketų baterijomis, kad atgrasytų nuo galimos Šiaurės Korėjos ar Kinijos agresijos, o Vakarų Europos šalims rimtai žiūrint į savo gynybą nuo Rusijos, tapo akivaizdus globalus iššūkio pobūdis.

Prezidentas Trumpas bandė paskatinti Amerikos gynybos pramonę atgaivinti karinę tiekimo grandinę. Sausio mėnesį jis pasirašė vykdomąjį įsakymą, ribojantį gynybos rangovų akcijų atpirkimą ir dividendus, nebent jie paspartintų gamybą ir pagerintų kokybę. Kovo mėnesį jis Baltuosiuose rūmuose surengė didelių rangovų, tokių kaip „Boeing“, „Raytheon“ ir „Lockheed Martin“, generalinių direktorių aptarimą dėl gamybos didinimo.

Sausio mėnesį „Lockheed Martin“ paskelbė apie planus daugiau nei tris kartus padidinti PAC-3 naikintuvų, skirtų „Patriot“ baterijoms, gamybą.

Pietų Korėjos gynybos gamintojai vis dažniau bando užpildyti šią spragą. Jungtiniai Arabų Emyratai praėjusį mėnesį pradėjo naudoti Korėjoje pagamintą oro gynybos sistemą, kuri niekada anksčiau nebuvo išbandyta kovinėse situacijose, tačiau, kaip pranešama, ji numušė 29 iš 30 raketų ir dronų, į kuriuos ji taikėsi, teigia Pietų Korėjos žiniasklaida ir vyriausybės pareigūnas.

Tačiau dėl naikintuvų sistemų sudėtingumo jas sunku greitai masiškai gaminti, teigė Tal Inbar, Izraelio vyresnysis mokslo darbuotojas Virdžinijoje įsikūrusioje ne pelno siekiančioje organizacijoje „Missile Defense Advocacy Alliance“.

Ponas Inbaras teigė, kad THAAD arba „Arrow-3“ sistemose naudojamiems perėmėjams reikalingi pagal užsakymą gaminami komponentai, pažangi elektronika ir daugybė bandymų. „Nėra tokių sistemų atsargų“, – sakė jis, – „todėl vėlgi priklausoma nuo kitų gamyklų, o kai kuriais atvejais ir nuo kitų šalių.“

„Tai ne gamykla, gaminanti 9 milimetrų pistoletų šovinius“, – sakė jis.“ [1]

1. Interceptor Missiles Save Lives, but Stockpiles Are Dwindling. Kulish, Nicholas. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 5, 2026.

Interceptor Missiles Save Lives, but Stockpiles Are Dwindling

2026-04-05T07:55:00.000-07:00

“Defense systems that shoot projectiles out of the sky have become one of the most important components of warfare, so much so that militaries face a diminishing supply.

Since the start of the war in the Middle East, Iran has launched 23 cruise missiles, 498 ballistic missiles and a staggering 2,141 drones at the United Arab Emirates, according to the Emirati Ministry of Defense.

But the glittering towers of cities like Abu Dhabi, Dubai and Sharjah stand largely unharmed, and fatalities have been minimal. That is a testament to the effectiveness of modern military air-defense systems, which track and target missiles traveling faster than the speed of sound and shoot them out of the sky with another missile, saving many lives and sparing homes and property.

The conflicts in Ukraine and now the Persian Gulf have highlighted the crucial role interceptors play in protecting cities like Kyiv or Tel Aviv or Riyadh, not to mention American bases in Bahrain, Kuwait and other Gulf states. But the supply chain behind those interceptors has been strained for years, stressed by the events in Ukraine, past engagements with Houthi rebels along the Red Sea and last year’s 12-day war with Iran.

Missile defense experts are sounding increasingly dire warnings that if the war with Iran continues, stockpiles could become dangerously low, leaving allies around the world vulnerable to attacks.

“We started this conflict with a big hole,” said Tom Karako, the director of the Missile Defense Project at the Center for Strategic and International Studies in Washington. The center published a report on the depleting inventory of interceptors in December, before the current conflict even kicked off. “The hole got a lot bigger over the last month as we keep shooting these things off,” Mr. Karako said of the interceptors.

The dwindling supply of interceptors among the United States and its allies is in part attributable to Iran’s tenacious ability to go on the offensive — launching drones and missiles at Israel, American bases and civilian targets in the Gulf.

“Do not hope that you have destroyed our strategic missile production centers, long-range offensive drones” and modern air defense, a spokesman for the leadership of Iran’s Revolutionary Guards said in a video statement on Thursday.

Further, defense doctrine calls for two interceptors fired for each incoming missile, referred to as “shoot — shoot — look.” That means defensive stockpiles are depleted twice as fast as the offensive weapons they are shooting down.

In the current war, the U.S. military coordinates air-defense systems with Israel, Saudi Arabia, the Gulf states and others. They rely on a variety of launch systems — including Patriot and Terminal High Altitude Area Defense (THAAD) batteries, both fired from land, or Standard Missiles launched from Navy warships at sea.

An air-defense system is more than just a glorified quiver of missiles. A THAAD battery, for instance, includes 48 interceptors divided among six launchers mounted on trucks, a command-and-control platform and a radar. A Patriot battery also has a radar set and control station among its components.

In the opening days of the war, Iran conducted strikes aimed at communication and radar systems on at least seven U.S. military sites across the Middle East, trying to effectively blind the systems used to track incoming missiles.

It is unclear how successful the strikes were.

The number of interceptors in a nation’s arsenal is a closely guarded secret. No country wants its enemy to know just when it might run out. But analysis of Gulf state defenses suggest the waves of missile and drone attacks by Iran have sorely depleted the interceptor inventories in countries like the United Arab Emirates, Kuwait and Bahrain.

For instance, a report by the Jewish Institute for National Security of America, or JINSA, a Washington research organization, estimated that the United Arab Emirates and Bahrain had expended more than three-quarters of their Patriot missile PAC-3 interceptor stockpiles, one of the main defensive missiles in their arsenals. The report relied on an analysis of each nation’s prewar stockpiles and its potential interceptor use since the start of the conflict.

The governments did not respond to a request for comment on the JINSA assessment.

Intercepting missiles has become a routine part of warfare for the United States and its allies, especially Israel, for whom it is a daily part of domestic defense. The interceptor systems provide a security blanket but are not foolproof. Israel’s vaunted, three-tier missile defense system came under growing scrutiny after two Iranian ballistic missiles evaded air defenses near Israel’s main nuclear research facility and reactor last month.

Even when missiles are intercepted, civilians and property are not necessarily out of harm’s way. Falling wreckage from the collision of two missiles can rain down on towns and cities; debris from an intercepted missile killed two people in Abu Dhabi last month.

The rise of cheap drones has complicated the math for militaries using expensive interceptors. An adversary can attack with one-way drones that cost tens of thousands of dollars, forcing its enemy to deploy multimillion-dollar air-defense systems to repel them. And the drones are much more easily and rapidly replaced.

A cease-fire with Iran would not completely solve the interceptor shortage, experts said.

Shortages in interceptor inventories are a global challenge. That was most acutely obvious in Ukraine in2022. In pleading for Western weaponry, Kyiv has regularly emphasized the urgent need for air-defense systems.

But it is not only Ukraine and Middle East countries that are counting on a steady supply of interceptor systems. Countries like Taiwan, South Korea and Japan are relying on missile batteries to deter potential aggression by North Korea or China, and with the nations of Western Europe getting serious about their defenses against Russia, the global nature of the challenge has become apparent.

President Trump has tried to goad the American defense industry into revving up the military supply chain. He signed an executive order in January limiting stock buybacks and dividends by defense contractors unless they sped up production and quality. In March, he hosted the chief executives of major contractors like Boeing, Raytheon and Lockheed Martin at the White House to discuss ramping up production.

Lockheed Martin announced plans in January to more than triple production of PAC-3 interceptors for Patriot batteries.

South Korean defense manufacturers have increasingly stepped in to try to fill the gap. The United Arab Emirates began using a Korean-made air-defense system last month that had never before been tested in combat but that reportedly shot down 29 of 30 of the missiles and drones it targeted, according to the South Korean news media and a government official.

But the complexity of the interceptor systems makes them hard to mass produce quickly, said Tal Inbar, an Israeli senior research fellow at the Missile Defense Advocacy Alliance, a nonprofit based in Virginia.

Mr. Inbar said that the kinds of interceptors used in THAAD or Arrow-3 systems require sub-components that are made to order, advanced electronics and a great deal of testing. “There are no stockpiles of those systems,” he said, “so again you are relying on other factories and in some cases other countries.”

“It’s not like a factory producing 9-millimeter pistol ammunition,” he said.” [1]

1. Interceptor Missiles Save Lives, but Stockpiles Are Dwindling. Kulish, Nicholas. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 5, 2026.

Kinija sukūrė pasaulinę dronų pramonę. Dabar ji uždaro dangų.

2026-04-05T07:34:00.000-07:00

„Kinijos vyriausybė sugriežtino taisykles, siekdama pažaboti tai, ką ji apibūdino kaip neteisėtą dronų naudojimą, tačiau kai kurie naudotojai teigia, kad pakeitimai dabar riboja per daug skrydžių.

Kinija dominuoja pasaulinėje dronų pramonėje. Tačiau ji sparčiai tampa viena iš griežčiausių vietų skraidyti dronais.

Nauji reglamentai smarkiai sugriežtina taisykles pramoginiams ir civiliams operatoriams. Nuo sausio mėnesio pareigūnai sugriežtino bausmes už neteisėtą dronų skraidinimą, įskaitant galimą laisvės atėmimą. Nuo gegužės mėnesio visi dronai turi būti registruoti tikraisiais savininkų vardais, reikalaujant, kad operatoriai susietų savo skrydžio įrangą su oficialiu asmens tapatybės dokumentu arba mobiliojo telefono numeriu.

Leidimai bus reikalingi bent prieš dieną ribojamose zonose, kurios apima daugumą miestų. Taisyklės numato išimtį mažiems dronams, skraidantiems žemiau nei 400 pėdų kai kuriose atvirose vietose, tačiau šios teritorijos yra labai ribotos.

Skrydžio duomenys taip pat bus perduodami vyriausybei realiuoju laiku.

Praėjusią savaitę Pekino miesto valdžia žengė dar vieną žingsnį, priimdama beveik visišką dronų draudimą sostinės ribose. Pagal taisykles, kurios taip pat įsigalios gegužės mėnesį, dronų ar jų pagrindinių komponentų negalima parduoti, nuomoti arba įvežti į Pekiną. Žmonių, atvykstančių į miestą iš kitų provincijų, krepšiai bus tikrinami.

Esamiems dronų savininkams bus taikoma išimtis, jei iki balandžio 30 d. užregistruos savo dronus policijoje, tačiau jiems taip pat draudžiama turėti daugiau nei tris dronus tuo pačiu adresu. Dronams, skirtiems specialioms funkcijoms, pavyzdžiui, kovai su terorizmu ir tyrimams, gali būti taikomos išimtys.

Nuo 2024 m. Kinija reikalauja registruoti dronus ir apriboti jų naudojimą tam tikrose teritorijose. Tačiau pastaraisiais mėnesiais sustiprėjus griežtoms priemonėms, daugelis dronų naudotojų teigia, kad pernelyg uolus teisėsauga panaikino daugumą skrydžių, net ir tuos, kuriuos jie laiko teisėtais. Kinijos socialinės žiniasklaidos platformose gausu pranešimų apie vartotojus, kurie visoje šalyje buvo apklausiami, baudomis nubausti, sulaikyti ir kurių dronus konfiskavo policija.

Dėl griežtų priemonių „Douyin“, Kinijos seserinėje „TikTok“ programėlėje, atsirado memas, kuriame parodijuojamas Kinijos dronų milžinės DJI rinkodaros šūkis – „Neleisk dangui per ilgai laukti“, perrašytas į „Neleisk policijai per ilgai laukti“. Dainos vaizdo klipas buvo pamėgtas ir pasidalintas daugiau nei 60 000 kartų.

Remiantis oficialia statistika, 2025 m. pabaigoje Kinijoje buvo daugiau nei trys milijonai registruotų dronų – 50 procentų daugiau nei 2024 m.

Viešojo saugumo ministerija teigė, kad siekiant apsaugoti visuomenės saugumą būtini griežtesni reglamentai, atkreipdama dėmesį į dronų informacinių sistemų įsilaužimo riziką, taip pat į incidentus, kai dronai skrido dideliame aukštyje, netgi keldami grėsmę civilinės aviacijos saugumui. Ji paminėjo atvejį, kai, jos teigimu, operatorius droną pasiuntė į 800 metrų arba maždaug 2600 pėdų atstumu nuo civilinio orlaivio, ir kitą atvejį, kai, jos teigimu, naudotojas pasiuntė droną į neskraidymo zoną netoli oro uosto, kad filmuotų lėktuvų nusileidimo trajektorijas. Praėjusiais metais du dronai susidūrė ore ir rėžėsi į Šanchajaus dangoraižį.

„Dangus nėra virš įstatymo“, – teigė ministerija.

Pareigūnai taip pat teigė, kad taisyklės padės atverti kelią Kinijos „žemo aukščio ekonomikai“ – terminui, kurį vyriausybė vartojo savo planams apibūdinti. išplėsti komercinių dronų naudojimą tokiems tikslams kaip maisto pristatymas, elektros linijų priežiūra ir ūkininkavimas. Šie planai buvo pabrėžti naujausiame Kinijos penkerių metų plane – Komunistų partijos ekonomikos veiksmų plane.

Kadangi vyriausybė nori maksimaliai išnaudoti žemo aukščio oro erdvės ekonominį potencialą, ji pirmiausia turi sukurti geresnę šios erdvės valdymo sistemą, sakė Li Mo, Honkongo mokslo ir technologijų universiteto Žemo aukščio ekonomikos tyrimų centro direktorius.

„Panašiai kaip sutvarkant svetainę prieš priimant svečius, pirmiausia turime sutvarkyti oro erdvę, prieš imdamiesi didesnio masto, žemo aukščio ekonomikos veiklos“, – sakė jis, nors pripažino, kad apribojimai gali sukelti trumpalaikę painiavą.

Kinija taip pat gali vertinti galimą nacionalinio saugumo riziką. Konfliktai Ukrainoje ir Irane aiškiai parodė žalą, kurią gali padaryti net nebrangūs dronai.

Vartotojų dronų veiksmingumas Ukrainoje vykdant stebėjimą ir atakas „neabejotinai kelia susirūpinimą Pekine dėl šios rizikos jos vyresniųjų vadovų fiziniam saugumui“, – sakė Drew Thompsonas, buvęs Pentagono pareigūnas, dabar vyresnysis mokslinis bendradarbis Singapūro S. Rajaratnamo tarptautinėje mokykloje. Tyrimai.

(Kinija, kaip didžiausia pasaulyje vartotojams skirtų dronų gamintoja, taip pat buvo pagrindinė dronų ar jų komponentų, naudojamų tuose konfliktuose, tiekėja. Pekinas teigia, kad griežtai kontroliuoja vadinamųjų dvejopo naudojimo objektų, tokių kaip dronai, kurie gali būti naudojami kariniams tikslams, eksportą, tačiau Ukrainos pareigūnai teigia, kad Kinijos bendrovės juos nutraukė, tačiau toliau tiekia Rusijai.)

Plačiantis griežtoms priemonėms, keliolika dronų naudotojų, su kuriais susisiekė „The New York Times“, teigė, kad taisyklės trukdo įprastiems ir teisėtiems skrydžiams. Dauguma sutiko kalbėti anonimiškai, bijodami policijos priekabiavimo.

Šanchajaus gyventoja Cat Yang teigė, kad gavo preliminarų miesto valdžios leidimą savo mokyklinio amžiaus sūnui skraidyti dronu, tačiau skrydžio dieną jai nebuvo suteiktas galutinis leidimas. Ji teigė, kad policija nepateikė jokio paaiškinimo. „Policija netgi iš manęs pasijuokė, liepdama mums vietoj to pirkti žaislą“, – sakė ponia Yang.

Kitas drono savininkas iš šiaurės Kinijos teigė, kad pateikė daugiau nei tris dešimtis paraiškų, tačiau patvirtintos buvo tik dvi.

Šie leidimai buvo taikomi tik skrydžiams žemiau 30 pėdų ir tiesioginio matomumo zonoje. Jis teigė, kad valdžios institucijos jam nurodė gauti papildomą leidimą iš karinio oro uosto, kuris, jų teigimu, buvo netoliese. Kai jis bandė paskambinti į oro uostą, niekas neatsiliepė.

Pekine du gyventojai teigė, kad sulaukė policijos skambučių vos įjungę dronus, dar prieš paskelbiant naujas miesto taisykles. Kitas teigė, kad pareigūnai atėjo į jų namus paklausti apie dronus, kuriais jie neskraidė metų metus.

Taisyklės sukaustė rinką. Daugelis dronų prekiautojų Kinijos žiniasklaidai pranešė, kad jų verslas pastaraisiais mėnesiais smarkiai sumažėjo, o naudotų dronų skelbimų internete padaugėjo.

Didžiausia pasaulyje dronų gamintoja „DJI“ taip pat susiduria su spaudimu užsienyje. Gruodį Jungtinės Valstijos ėmėsi priemonių uždrausti užsienyje pagamintus dronus dėl nacionalinio saugumo priežasčių, neleisdamos naujiems „DJI“ gaminiams patekti į rinką. Vasario mėnesį „DJI“ atsakė ieškiniu, siekdama panaikinti šį sprendimą. (Bendrovė neatsakė į prašymą pateikti komentarą.)

Kai kurie ekspertai paragino būti lankstesniems. Kinijos elektromobilių gamintojos „Xpeng“, investuojančios į skraidančius automobilius, pirmininkas neseniai pasiūlė dalį oro erdvės valdymo deleguoti regionams, o ne centrinei valdžiai, kad būtų geriau skatinama mažo aukščio ekonomika.

Internetiniame vaizdo įraše Wang Yadi, su dronais susijusios verslo grupės Huainan mieste, Anhui provincijos mieste, prezidentas, atkreipė dėmesį į pramonės mįslę: „Mes dar neišvystėme mažo aukščio ekonomikos, bet dangus jau užrakintas.“

35 metų dronų entuziastas, gyvenantis šiaurės rytų Kinijoje, teigė investavęs apie 2000 JAV dolerių į savo „DJI“ droną ir susijusią įrangą, tikėdamasis pradėti fotografijos verslą. Tačiau atmetus daugiau nei dvi dešimtis skrydžių paraiškų, jis atsisakė šio plano.

Nepriklausomas karo apžvalgininkas iš Kinijos Song Zhongpingas pateikė kitokį argumentą, kodėl vyriausybė turėtų sušvelninti savo politiką: išplėsta prieiga prie dronų padėtų parengti dronų operatorių rezervą būsimiems karams.

„Jei paprasti žmonės galėtų naudoti dronus ir praktikuotis juos naudoti taikos metu, tai labai padėtų atrinkti labiau kvalifikuotus dronų operatorius kritiniais momentais“, – sakė jis.“ [1]

1. China Built the World’s Drone Industry. Now It’s Locking Down the Skies. Dong, Joy. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 5, 2026.

China Built the World’s Drone Industry. Now It’s Locking Down the Skies.

2026-04-05T07:30:00.000-07:00

“The Chinese government tightened rules to curb what it described as illegal drone use, but some users say the changes are now restricting too many flights.

China dominates the global drone industry. But it is fast becoming one of the toughest places to fly one.

New regulations are sharply tightening rules for recreational and civilian operators. Since January, officials have ramped up the penalties for unauthorized flying of drones to include possible jail time. Starting in May, all drones must be registered with the owners’ real names, requiring operators to link their flight equipment to their official identification or cellphone number.

Permits will be required at least a day in advance in restricted zones, which cover most cities. The rules make an exception for small drones flying below 400 feet in some open areas, but those areas are very limited.

Flight data will also be transmitted to the government in real time.

Last week, the city government in Beijing went a step further, adopting a near-total ban on drones within the capital’s limits. Under the rules, also set to go into effect in May, drones or their key components may not be sold, rented or brought into Beijing. People entering the city from other provinces will have their bags inspected.

Existing drone owners will be exempt if they register their drones with the police by April 30, though they are also prohibited from having more than three drones at the same address. Drones for special functions, like counterterrorism and research, may be granted exceptions.

China has required drones to be registered and limited to certain areas since 2024. But as the crackdown has escalated in recent months, many drone users say overzealous enforcement has grounded most flights, even for what they believe are legitimate uses. Chinese social media platforms are filled with accounts of users being questioned, fined, detained and having their drones confiscated by the police across the country.

The crackdown has prompted a meme on Douyin, TikTok’s Chinese sister app, featuring a parody of a marketing slogan by the Chinese drone giant DJI — “Don’t let the sky wait too long” — recast as “Don’t let the police wait too long.” A clip featuring the track has been liked and shared more than 60,000 times.

As of the end of 2025, China had more than three million registered drones, according to official statistics, a 50 percent increase from 2024.

The Ministry of Public Security said that tighter regulations were necessary to protect public safety, noting the risks of drone information systems being hacked as well as incidents in which drones had flown at a high altitude, even threatening civil aviation safety. It cited a case in which it said an operator had flown a drone within 800 meters, or about 2,600 feet, of a civil aircraft, and another in which it said a user had flown a drone into a no-fly zone near an airport to film planes’ landing paths. Last year, two drones collided midair and crashed onto a Shanghai skyscraper.

“The skies are not above the law,” the ministry said.

Officials also said the rules would help pave the way for China’s “low-altitude economy,” the term the government has used for its plans to expand commercial drone usage for purposes including food delivery, power line maintenance and farming. Those plans were highlighted in China’s latest five-year plan, the Communist Party’s economic road map.

Because the government wants to maximize the economic potential of low-altitude airspace, it must first create a better management system for that space, said Li Mo, the director of the Low-Altitude Economy Research Center at the Hong Kong University of Science and Technology.

“Much like tidying the living room before hosting guests, we need to first put the airspace in order before embracing larger-scale, low-altitude economy activities,” he said, though he acknowledged that the restrictions could cause short-term confusion.

China may also be weighing potential national security risks. The conflicts in Ukraine and Iran have made clear the damage that even inexpensive drones can do.

The effectiveness of consumer drones in Ukraine to conduct surveillance and strikes “undoubtedly raises concerns in Beijing about this risk to the physical security of its senior leaders,” said Drew Thompson, a former Pentagon official who is now a senior fellow at Singapore’s S. Rajaratnam School of International Studies.

(China, as the world’s largest consumer drone manufacturer, has also been a major supplier of drones or their components used in those conflicts. Beijing says that it strictly controls the export of so-called dual-use objects like drones that can be used militarily, but Ukrainian officials say Chinese companies have cut them off while still supplying Russia.)

As the crackdown widens, a dozen drone users reached by The New York Times said the rules were hindering routine and lawful flights. Most agreed to speak on the condition of anonymity for fear of harassment from the police.

Cat Yang, a Shanghai resident, said she received preliminary approval from the city government for her school-age son to fly a drone, but she was denied final clearance on the day of the flight. She said the police had offered no explanation. “The police even made fun of me, telling us to buy a toy instead,” Ms. Yang said.

Another drone owner, from northern China, said that he had submitted more than three dozen applications, but that only two were approved.

Those approvals were limited to flights below 30 feet and within line of sight. He said the authorities had told him to obtain additional consent from a military airport they said was in the vicinity. When he tried to call the airport, no one answered.

In Beijing, two residents said they received calls from the police as soon as they powered on their drones, even before the city’s new rules were announced. Another said officers had come to their home to ask about drones they had not flown in years.

The rules have chilled the market. Multiple drone dealers have told Chinese media that their business has fallen precipitously in recent months, while online listings for used drones have surged.

DJI, the world’s biggest drone manufacturer, is also facing pressure abroad. The United States moved in December to ban foreign-made drones on national security grounds, barring new DJI products from the market. DJI responded with a lawsuit in February, seeking to overturn the decision. (The company did not return a request for comment.)

Some experts have called for more flexibility. The chairman of Xpeng, a Chinese electric vehicle manufacturer that is investing in flying cars, recently proposed delegating some airspace management to regions, rather than the central government, to better stimulate the low-altitude economy.

In an online video, Wang Yadi, the president of a drone-related business group in Huainan, a city in Anhui Province, noted the conundrum facing the industry: “We haven’t developed the low-altitude economy yet, but already the sky is locked up.”

A 35-year-old drone enthusiast based in northeastern China said he had invested about $2,000 in his DJI drone and related equipment, hoping to start a photography business. But after more than two dozen flight applications were rejected, he abandoned the plan.

Song Zhongping, an independent military commentator in China, offered a different argument for why the government should loosen up: Expanding access to drones would help nurture a reserve of drone operators for future wars.

“If ordinary people can use drones and practice using them in peacetime, that will greatly help in selecting more skilled drone operators during critical moments,” he said.” [1]

1. China Built the World’s Drone Industry. Now It’s Locking Down the Skies. Dong, Joy. New York Times (Online) New York Times Company. Apr 5, 2026.

Everything that is detected by sensors is destroyed in war with the help of drones and missile swarms --- Tunnels to the rescue

2026-04-05T06:54:00.000-07:00

In war, anything that is detected by sensors is destroyed by swarms of drones and missiles. As the history of Hamas battles shows, defenders are surviving only in tunnels, prepared to hide in.

This is a transformation of modern warfare. The era of transparency on the battlefield is fundamentally changing survival strategies.

Here are some key points why “tunnel warfare” is becoming the main form of asymmetric resistance:

Sensor ubiquity: Constant surveillance from satellites, thermal imaging drones, and acoustic sensors means that any movement or heat source on the surface becomes a target within minutes.

Swarm technology: Swarms of missiles and drones allow for cheap and massive “overload” of even the most advanced air defense systems, leaving the physical layer of the earth as the only reliable protection.

Underground fortification: As we can see from the example of Gaza, tunnels are not just hiding places – they are complex logistical chains, command posts and even factories that neutralize the technological advantage of the enemy.

Psychological and tactical advantage: Tunnels allow defenders to choose the time and place of the fight themselves, suddenly appearing where they are not expected and disappearing underground again.

Let's urgently turn tanks, their training grounds and aircraft into museum exhibits before someone destroys them. We have so few of them that it will be difficult for future generations to explain the history of 20th century wars.

How the information is analyzed?

“The Pentagon’s artificial intelligence program Project Maven forms the basis of the US military operation against Iran and is perhaps one of the most significant innovations in modern warfare.

What is it?

“Project Maven” is the Pentagon’s most important artificial intelligence program, launched in 2017. as a low-profile experiment designed to help military analysts navigate the torrent of drone footage streaming from a conflict zone.

Cameramen wade through the sea of images, frame by frame, searching for interesting objects that might appear for a moment and then disappear. Maven was designed to help find a needle in a haystack.

Eight years later, the program has evolved into a much broader project: an artificial intelligence-driven targeting and battlefield management system that has dramatically accelerated what in warfare is known as the “kill chain”—the process from target identification to destruction.

How does it work?

Maven is a combat air traffic control system and control console rolled into one.

Aalok Mehta, director of the Wadhwani AI Center at the Center for Strategic and International Studies (CSIS), described the system as “essentially an additional layer” that combines sensor data, enemy intelligence, satellite imagery, and force deployment information.

In practice, this means that the system quickly scans satellite imagery to detect troop movements or target locations, as well as “capture a theater of operations” to decide how best to strike a specific target.

In a recent demonstration video posted online, a Pentagon official explained how Maven, once it detects a threat, magically begins the targeting process, assessing available resources and presenting the commander with possible solutions.

The ChatGPT platform has taken another step forward, helping to expand the technology’s reach to a much wider range of users, who can now interact with Maven in natural language.

Currently, this functionality is provided by Anthropic’s Claude tool, although this collaboration is unlikely to last long, as the Pentagon was unhappy when the AI lab demanded that its model not be used for fully automated strikes or for tracking US citizens.

Why did Google refuse to participate in the project?

The ethical issue has been a major factor since the beginning of the Maven program, when Google was the first contractor to develop AI solutions for the program.

In 2018, more than 3,000 employees signed an open letter protesting the company’s participation in the project, claiming that the contract crossed a line. Several engineers even resigned.

After the contract expired, Google refused to renew it and later published AI principles that explicitly ruled out involvement in weapons systems.

The episode exposed a rift between Silicon Valley engineers, who saw autonomous target detection as an ethical red line, and defense officials who saw the feature as a necessity.

Google has recently loosened its policy restrictions on artificial intelligence and said it intends to become more involved in national security. The Pentagon has said that Google, along with xAI and OpenAI, is among the candidates to replace Claude system currently used by Maven.

What is Palantir’s role?

In 2024, Google was replaced by Palantir, a company founded in part with CIA funding and focused on government intelligence from the start.

The company has reportedly become the primary technology contractor for the Maven program, and its AI solutions are now the backbone of the program.

Palantir CEO Alex Karp is clear about what is at stake.

“This is a have-it-or-have-not world,” he said at a recent Palantir event, arguing that it is important for the West to acquire capabilities that the rest of the world does not have.

A system that helps shorten the kill chain from hours to seconds renders the enemy worthless, he said.

How is the project going?

The Pentagon and Palantir declined to comment on the results of the Maven program in the current war with Iran.

The US strikes are ongoing, and it can be assumed that the main role here was played by the Maven program’s ability to speed up the process of detecting targets and executing strikes.

According to CSIS, after three weeks, the US strike campaign has stabilized and is now destroying between 300 and 500 targets daily.

According to various media sources, in the first 24 hours of the start of Operation Epic Fury, US forces struck more than a thousand targets.”

Viskas, kas aptinkama jutikliais, kare yra sunaikinama dronų ir raketų spiečių pagalba --- Gelbsti tuneliai

2026-04-05T06:43:00.000-07:00

Viskas, kas aptinkama jutikliais, kare yra sunaikinama dronų ir raketų spiečių pagalba. Kaip rodo “HAMAS” mūšių istorija, gynėjai išlieka tik paslėti tuneliuose.

Tai yra šiuolaikinio karo transformacija. Skaidrumo era mūšio lauke iš esmės keičia išgyvenimo strategijas.

Štai keletas esminių akcentų, kodėl „tunelių karas“ tampa pagrindine asimetrinio pasipriešinimo forma:

Jutiklių visur buvimas: Nuolatinis stebėjimas iš palydovų, termovizinių dronų ir akustinių jutiklių reiškia, kad bet koks judėjimas ar šilumos šaltinis paviršiuje tampa taikiniu per kelias minutes.

Spiečių technologija: Raketų ir dronų spiečiai leidžia pigiai ir masiškai „pernelyg apkrauti“ net ir pažangiausias oro gynybos sistemas, tad vienintelė patikima apsauga tampa fizinis žemės sluoksnis.

Požeminė fortifikacija: Kaip matome Gazos pavyzdyje, tuneliai nėra tik slėptuvės – tai sudėtingos logistikos grandinės, vadavietės ir net gamyklos, kurios neutralizuoja technologinį priešininko pranašumą.

Psichologinis ir taktinis pranašumas: Tuneliai leidžia gynėjams patiems pasirinkti kovos laiką ir vietą, staiga atsirandant ten, kur jų nesitikima, ir vėl pranykstant po žeme.

Skubiai paverskime tankus, jų poligonus ir lėktuvus muziejiniais eksponatais, kol dar niekas jų nesunaikino. Mes jų tiek nedaug turime, kad bus sunkumų, ateities kartoms aiškinant 20 amžiaus karų istoriją.

Kaip analizuojama ši informacija?

“Pentagono dirbtinio intelekto programa „Project Maven“ sudaro JAV karinės operacijos Iranui pagrindą ir galimai yra viena iš reikšmingiausių naujovių šiuolaikiniame kare.

Kas tai?

„Project Maven“ yra svarbiausia Pentagono dirbtinio intelekto programa, pradėta vykdyti 2017 m. kaip siauro profilio eksperimentas, skirtas padėti karo analitikams susigaudyti iš konfliktų zonos plūstančiame dronų filmuotos medžiagos sraute.

Operatoriai skendo vaizdų jūroje, kadras po kadro ieškodami įdomių objektų, kurie galėjo pasirodyti tik akimirksnį, o po to išnykti. „Maven“ buvo sukurta tam, kad padėtų rasti adatą šieno kupetoje.

Praėjus aštuoniems metams, ši programa virto kur kas platesniu projektu: dirbtinio intelekto pagalba valdoma taikinių nustatymo ir mūšio lauko valdymo sistema, kuri žymiai pagreitino tai, kas karo veiksmuose vadinama „žudymo grandine“ – procesą nuo taikinio nustatymo iki sunaikinimo.

Kaip ji veikia?

„Maven“ – tai mūšio oro eismo kontrolės sistema ir valdymo pultas viename.

Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro (CSIS) DI centro „Wadhwani“ direktorius Aalokas Mehta šią sistemą apibūdino kaip „iš esmės papildomą sluoksnį“, kuris sujungia jutiklių duomenis, žvalgybos informaciją apie priešo pajėgas, palydovinius vaizdus ir informaciją apie pajėgų dislokavimą.

Praktiškai tai reiškia, kad sistema operatyviai skenuoja palydovinius vaizdus, siekdama aptikti kariuomenės judėjimą ar nustatyti taikinius, taip pat „užfiksuoti operacijų teatro vaizdą“, kad būtų galima nuspręsti, kaip geriausia smogti konkrečiam taikiniui.

Neseniai internete paskelbtame demonstraciniame vaizdo įraše vienas Pentagono pareigūnas paaiškino, kaip sistema „Maven“, aptikusi grėsmę, tarsi mostelėjus burtų lazdele pradeda taikymo procesą, įvertindama turimus išteklius ir pateikdama vadui galimus sprendimus.

Atsiradus platformai „ChatGPT“, buvo žengtas dar vienas žingsnis į priekį, padėjęs išplėsti šios technologijos taikymą daug platesniam vartotojų ratui, kurie su sistema „Maven“ dabar gali bendrauti natūralia kalba.

Šiuo metu šią funkciją užtikrina bendrovės „Anthropic“ sukurtas įrankis „Claude“, nors šis bendradarbiavimas greičiausiai ilgai nesitęs, nes Pentagonas liko nepatenkintas, DI laboratorijai pareikalavus, kad jos modelis nebūtų naudojamas visiškai automatizuotų smūgių ar JAV piliečių sekimo tikslais.

Kodėl „Google“ atsisakė dalyvauti projekte?

Etinis klausimas buvo svarbus veiksnys nuo pat programos „Maven“ įgyvendinimo pradžių, kai „Google“ buvo pirmoji rangovė, kūrusi programai skirtus dirbtinio intelekto sprendimus.

2018 m. daugiau nei 3 tūkst. darbuotojų pasirašė atvirą laišką, kuriame protestavo prieš bendrovės dalyvavimą šiame projekte, teigdami, kad sutartimi buvo peržengta riba. Keletas inžinierių netgi atsistatydino.

Pasibaigus sutarties galiojimui, „Google“ atsisakė ją pratęsti ir paskiau paskelbė dirbtinio intelekto principus, kuriuose aiškiai atmetama galimybė dalyvauti kuriant ginklų sistemas.

Šis epizodas atskleidė nesutarimus tarp Silicio slėnio inžinierių, kuriems autonominis taikinio aptikimas buvo raudonoji linija etikos prasme, ir gynybos pareigūnų, kurie šią funkciją laikė būtinybe.

Pastaruoju metu „Google“ panaikino savo dirbtinio intelekto politikos apribojimus ir pareiškė, kad ketina aktyviau įsitraukti veiklą į nacionalinio saugumo srityje. Pentagonas pranešė, kad „Google“, kartu su bendrovėmis „xAI“ ir „OpenAI“, yra tarp kandidačių, galinčių pakeisti bendrovės „Claude“ sistemą, kurią šiuo metu naudoja „Maven“.

Koks įmonės „Palantir“ vaidmuo?

2024 m. bendrovės „Google“ vietą užėmė „Palantir“ – įmonė, iš dalies įkurta CŽV lėšomis ir nuo pat pradžių orientuota į vyriausybinę žvalgybos veiklą.

Pranešama, kad ši įmonė tapo pagrindine programos „Maven“ technologijų rangove, o jos dirbtinio intelekto sprendimai šiuo metu sudaro programos veiklos pagrindą.

Įmonės „Palantir“ generalinis direktorius Alexas Karpas aiškiai apibūdina, kas stovi ant kortos.

„Tai pasaulis, kuris veikia pagal principą „turi arba neturi“, – neseniai vykusiame įmonės „Palantir“ renginyje sakė jis, teigdamas, kad Vakarams svarbu įgyti pajėgumus, kurių neturi likęs pasaulis.

Sistema, kuri padeda žudymo grandinę sutrumpinti nuo keleto valandų iki keleto sekundžių, paverčia priešą beverčiu, sakė jis.

Kaip sekasi šiam projektui?

Pentagonas ir „Palantir“ atsisakė komentuoti programos „Maven“ pritaikymo rezultatus dabartiniame kare su Iranu.

JAV smūgiai vykdomi nuolat ir galima daryti prielaidą, kad pagrindinį vaidmenį čia suvaidino programos „Maven“ gebėjimas pagreitinti taikinių aptikimo ir smūgių vykdymo procesą.

CSIS duomenimis, po trijų savaičių JAV smūgių kampanija stabilizavosi ir dabar kasdien naikinama nuo 300 iki 500 taikinių.

Remiantis įvairių žiniasklaidos šaltinių pranešimais, per pirmąsias 24 valandas nuo operacijos „Epic Fury“ pradžios JAV pajėgos sudavė smogius daugiau nei tūkstančiui taikinių.”

Good AI Prompts for Writing and the 'AI Detector' as Defamation Machine

2026-04-04T19:19:00.000-07:00

“If it weren't for Pangram, I never would have heard of Mia Ballard. The young novelist "loves all things horror and is passionate about writing stories focused on feminine rage," according to her Goodreads bio. Horror isn't my cup of tea, and I do my best to steer clear of feminine rage. But last month Ms. Ballard was thrust from obscurity into notoriety when Hachette, her publisher, announced that it was canceling her book "Shy Girl" over accusations that it was generated by artificial intelligence.

Horror-novel fans had speculated online for months about the book's authorship, and in January Pangram CEO Max Spero stepped in to validate the chatter. But his evidence was itself authored by AI: Pangram's namesake product is an AI tool that purports to "detect AI-generated content with 99.98% accuracy." It classified 78.3% of Ms. Ballard's book as AI-generated, although if you dig into its analysis you will find that for many passages it indicates only "medium confidence" in that assessment.

Ms. Ballard told a Journal reporter that she "did not personally use AI" while writing "Shy Girl," but an acquaintance she hired to edit the original, self-published edition did. "All I'm going to say," Ms. Ballard told the reporter, "is please do your research on editors before trusting them with your work."

Last week I learned that I too have been accused by Pangram, albeit indirectly, of publishing AI-generated content. In November the University of Maryland issued a preprint (meaning not peer-reviewed) academic paper alleging that three freelance op-ed pieces I accepted for these pages in 2025 were AI-generated. I looked into those charges and concluded that they are unsupported, that Pangram isn't reliable enough to serve as the basis for such accusations, and that there is a strong possibility Mia Ballard was railroaded.

Pangram pitches its tool to publishing and media organizations as a way to "protect editorial integrity." The company's website boasts that its product has been "reviewed as the proven, most reliable and most accurate AI detection tool in the market by third parties including University of Maryland." But the Maryland study is more self-promotion than neutral review. Four of its seven authors are Pangram employees, including Mr. Spero and fellow co-founder Bradley Emi.

The Maryland researchers used Pangram to scan 251,442 newspaper articles, including 44,803 opinion pieces from the Journal, the New York Times and the Washington Post. They report that Pangram found opinion articles (which include editorials and letters to the editor as well as op-eds and columns) "are 6.4 times more likely to contain AI use than contemporaneous news articles from the same three newspapers."

The study includes a table that highlights 18 op-eds. Among them are three from the Journal that were supposedly AI-generated, written by military analyst John Spencer, civil-rights activist Edward Blum and physician Nicole Saphier. "There's way more than 3 individuals whose work was detected as mixed/AI in WSJ," lead author Jenna Russell, a doctoral student in computer science, told me in an email. Since these are the ones she and her co-authors chose to spotlight, they are the ones I investigated.

My first step was to run the articles through Pangram, whose website allows four free scans a day. To my surprise, the same tool applied to the same articles produced different results. Mr. Blum's piece came up 100% human; Mr. Spencer's, 44% AI and 56% human, which would make it "mixed," not "AI-generated." Only Dr. Saphier's article was still labeled 100% AI-generated. Complicating matters further, when I checked the researchers' database, it labeled the Blum and Saphier articles "mixed" and only the Spencer one "AI." To my mind, these wildly inconsistent results are enough to discredit any accusation based on a Pangram analysis.

Vauhini Vara reported in the Atlantic last week that a Washington Post editor conducted the same exercise with similar results. Pangram has updated its software since the study was conducted, according to Ms. Vara. Mr. Spero told her, in her paraphrase, that "the current iteration of Pangram . . . was designed to be more conservative . . . in flagging material as AI-generated, partly for fear of spreading false accusations." Even so, "when he and Russell reran their data set of opinion articles through the current version, the underlying assessments were similar to those in the earlier iteration."

This raises more questions than it answers. What exactly is meant by "the underlying assessments"? How can they be "similar" when the results for the articles the study spotlighted are materially different? If various "iterations" of Pangram produce such divergent results, why should anyone have confidence in the tool's reliability? I posed these questions in an email to Ms. Russell and Mr. Spero. Both declined to answer. They didn't reply when I asked for an explanation of the discrepancies between the paper and the online database.

Next, I emailed the accused op-ed authors to ask whether and how they use AI in drafting their articles. Mr. Spencer said he doesn't use it at all, although he did circulate his draft among "a group of trusted friends, who I consider better writers than me."

Mr. Blum said he uses ChatGPT and Claude in a limited way: He pastes in drafts with the prompt "edit for grammar, usage and clarity."

"Mostly, they hyphenate 'civil rights,' which I don't; use dashes instead of semicolons (I prefer semicolons); and shorten my longer sentences." He said he doesn't paste text from the chatbot back into his draft but decides for himself which of its suggestions to incorporate.

Dr. Saphier said that "I always free write [articles] in a Word document, then sometimes I have copy/pasted them into an AI with the prompt 'check for grammar, spelling, accuracy of statements and provide any flow suggestions.'"

Unlike Mr. Blum, she has also sometimes pasted AI output back into a draft. She added that "I have stayed away from AI altogether in writing lately to avoid this exact scenario."

It is inaccurate and unfair to characterize work produced in the manner described by any of these authors as "AI-generated." The Pangram tool has no ability to discern a writer's work process. It merely looks for linguistic patterns that tend to correlate with AI output. Pangram boasts that its tool is far better than other AI detectors at distinguishing human from AI text. That may be true, but the bar is low. ZeroGPT, another popular detector, flags 96.4% of the Gettysburg Address as AI-written. Lincoln gets credit only for "We are met on a great battle-field of that war."

Pangram claims a false-positive rate of 1 in 10,000 for all forms of writing and 1 in 100,000 for news articles, based on a test of content published before ChatGPT's 2022 debut. But neither the company's website nor the Maryland paper cites a false-positive rate for op-eds. My long experience with op-eds leads me to think that they may be more prone to false positives than other forms of writing. A significant subset of them are formulaic in style -- expository, structured, smooth, coherent and impersonal, traits that overlap with AI-generated prose.

I asked Mr. Spero and Ms. Russell if their research tested for this possibility. He said "no op-eds from before the release of ChatGPT were flagged as AI-generated." She added that the sample size for the pre-AI op-ed test was 4,344 articles. As a matter of simple arithmetic, that is far too small a sample to rule out my hypothesis if we take Pangram's other claims at face value.

Those of us who practice writing as a professional craft have an ethical duty, and sometimes a contractual obligation, to ensure that our work is original. Many amateurs also adopt that ethos. To accuse them falsely of passing AI-generated work as their own is potentially defamatory. If the sole factual basis for such a claim is the output of a fallible and inconsistent AI-based pattern-detection tool that sometimes reports only "medium confidence" in its own findings, that looks like reckless disregard for the truth -- especially when the accuser is the software's designer, who presumably knows its limits.

Which leads to another question about the Maryland study: Did its authors contact Mr. Spencer, Mr. Blum and Dr. Saphier and offer them an opportunity to respond before publishing the paper accusing them? This is basic journalistic due diligence. All three writers said they received no such communication. Both Mr. Spero and Ms. Russell declined to answer the question. He said only that "Jenna contacted ten reporters to ask about AI use. She received no response from any of them." She disputed the question's premise. "We do not accuse anyone of using AI, rather we report trends at an aggregate level," she wrote. "We do not in any way say that using AI is inherently good or bad!"

A look at Ms. Russell's and Mr. Spero's Twitter feeds belies that nonjudgmental pose even more glaringly than their study does. On Feb. 16, Mr. Spero taunted a staffer for a British newspaper, whose name I will withhold: "We fetched 871 articles published in the Guardian by [the journalist] over the last six years. It's clear that he is increasingly relying on AI. In two weeks in February he churned out nine articles classified by Pangram as fully AI-generated. Receipts below."

On Feb. 18, Ms. Russell replied: "Reminder that you can search over 250k news articles for AI slop at . . ." followed by the URL of the Maryland study's database. (An editor of Semafor answered Mr. Spero's tweet by quoting a Guardian spokesman, who described the accused man as "an exemplary journalist" and the Pangram CEO's accusation as "preposterous.")

I am in a position to defend my writers and myself, but Pangram has shredded the reputation of Mia Ballard, whose book was supposed to be published next Tuesday. The Times reported last month that she is "pursuing legal action," and her prospects in a contract dispute depend on facts that haven't been publicly disclosed. We don't know the terms of her agreement with Hachette or how her acquaintance used AI to edit her manuscript, and the company's AI policy permits authors to use AI for "editing, correcting or otherwise refining text or other content."

If the accusations against her are false, she could also have a claim against her accusers for defamation and tortious interference.

And for copyright violation. The Pangram analysis of "Shy Girl," which Mr. Spero has made publicly available on his company's website, features the book's full text -- one of the few places you can still read it after Hachette's cancellation. Where did Mr. Spero get the text? Audrey Henson, who writes the Drey Dossier newsletter on Substack, noticed that "a URL was embedded directly in the document over and over: OceanofPDF.com." The Authors Guild describes OceanofPDF.com as "one of the most notorious digital ebook piracy sites."

Potential clients might ask: Exactly what does Pangram mean when it promises to "protect editorial integrity"?

---

Mr. Taranto is the Journal's editorial features editor.” [1]

1. The 'AI Detector' as Defamation Machine. Taranto, James. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Apr 2026: A11.

Paremsime jūsų dirbtinio intelekto idėją, nupirksime jums butą ir IKEA baldus --- Rizikos kapitalas padidina savo pasiūlymus studentams, nebaigusiems studijų

2026-04-04T19:08:00.000-07:00

„Kembridžas, Masačusetsas. – Andrew Castellano žiemos atostogų metu turėjo sunkių naujienų savo tėvams: antraisiais studijų metais jis išėjo atostogų iš Harvardo universiteto, kad galėtų dirbti visą darbo dieną savo dirbtinio intelekto startuolyje.

Jo mama verkė. Jo rizikos kapitalo rėmėjai pamatė galimybę.

Castellano ir jo bendraįkūrėjas Nebiyu Demie, kurie pirmakursiais kompiuterių mokslo studentais gavo darbą universiteto miestelyje, išsikraustė iš bendrabučių ir iškart persikėlė į daugiabučių kompleksą, priklausantį jų investuotojams – Kembridže įsikūrusiai „Link Ventures“. Jų kaimynai yra trys „Delta Kappa Epsilon“ brolijos broliai, kuriantys dirbtinį intelektą, kuris padeda draudimo bendrovėms parduoti daugiau polisų.

Šiuo nepaprastai greitu dirbtinio intelekto plėtros etapu rizikos kapitalo įmonėms nebeužtenka investuoti į įmones. Jos perka butus ir darbo vietas, IKEA baldus ir indus, teikia namų ruošos paslaugas savo paaugliams ir dvidešimtmečiams įkūrėjams. Logika: mažiau atsakomybės. reiškia daugiau budėjimo valandų darbui.

Įkurti įmonę dar niekada nebuvo taip paprasta ir nereikėjo mažiau žmonių. Nauji dirbtinio intelekto įrankiai, tokie kaip „Claude Code“, padeda greičiau rašyti ir derinti programinę įrangą, sukurti svetainę ar rinkodaros planą.

Rizikos kapitalo yra daug, ir kiekviena minutė atrodo brangi. Daugelis įkūrėjų teigia, kad yra trumpas laikas sukurti ką nors naujo, kol dirbtinio intelekto sistemos taps protingesnės už žmones. Ir jie mato galimybę užsidirbti turtus.

„Jei lauksite, kol baigsite studijas“, – sakė Castellano, pirmosios kartos studentas, kurio tėvai imigravo į JAV iš Ekvadoro ir Venesuelos, „visos geros idėjos jau bus įgyvendintos“.

Daugelis studentų daro pertraukas nuo mokslų neturėdami jokio realaus ketinimo grįžti. Universitetai – ir tėvai – dažnai mieliau vadina jas atostogomis, užuot pripažinę, kad studentai meta studijas. Atostogų politika skiriasi priklausomai nuo mokyklos. Pavyzdžiui, MIT leidžia bakalauro studijų studentams pasiimti iki keturių semestrų atostogų.

Nors jauni įkūrėjai jau seniai metė studijas, siekdami startuolių svajonių per ankstesnius technologinius pakilimus, šį kartą jų finansiniai rėmėjai finansuoja jų būstą ir užtikrina jų kasdienius poreikius, pradedant besikeičiančiais... paklodžių plovimas, šiukšlių išnešimas ir kelionių užsakymas yra patenkinti.

Konkurencija investuojant į geriausius talentus yra didelė, ir tie talentai jaunėja. Investicinės bendrovės „Antler“ duomenimis, vidutinis vadinamųjų dirbtinio intelekto vienaragių – įmonių, kurių vertė viršija 1 milijardą dolerių – įkūrėjų amžius sumažėjo nuo 40 metų 2020 m. iki 29 metų 2024 m.

„Link Ventures“ įkūrėjas Dave'as Blundinas praėjusiais metais išleido 5,4 mln. dolerių savo lėšų, kad įsigytų šešių butų, 10 000 kvadratinių pėdų ploto daugiabutį netoli MIT, kuriame būtų apgyvendinti kai kurie įmonės remiami įkūrėjai.

Jis ir jo darbuotojai kalba apie dirbtinio intelekto turtų perspektyvas, dalijasi istorijomis apie paauglius, kurie pateko į elitinius universitetus, bet vos ištvėrė orientacinius kursus.

„Pirmiausia bandau juos įtikinti, kad dabar gyvenime nieko daugiau negalite padaryti“, – sakė Blundinas, kuris 1988 m. baigė MIT ir vėliau įkūrė kelias įmones, įskaitant draudimo prekyvietę „EverQuote“. „Jei būčiau aš, ar bent miglotai pagalvočiau apie grįžimą į mokslus?“ Net arti.“

Įsigijusi pastatą, Blundin išleido dar 500 000 dolerių renovacijai, perdarydama grindis, dažydama spinteles ir išvalydama surūdijusias keramines vonias, kad „jis atrodytų šiek tiek techniškai modernesnis“, – sakė Karen Green, Link biuro vadovė, kurią darbuotojai juokaudami vadina „darbo kambario mama“. Ji įrengė butus, juos tvarkė ir rūpinosi jaunais gyventojais.

Green įrengė butus IKEA baldais, gyvačių daigais ir „Martha Stewart“ virtuvės reikmenimis. Yra iškalbingų ženklų apie butų gyventojų amžių: ant brolijos brolių buto sienos vis dar kabo gimtadienio iškaba, daryta prieš kelis mėnesius, o pastato rūsyje guli likusi statinė.

Gyvenimas butuose sukasi apie darbą ir kurą, reikalingą tęsti veiklą. Brolijos broliai, kurių startuolis vadinasi „Vocara“, yra buvę universiteto futbolo ir beisbolo žaidėjai. Jie savo virtuvėje pridėjo tik vieną pastebimą prietaisą: milžinišką puodą ryžiams, pakankamai didelį, kad vienu kartu būtų galima paruošti savaitės angliavandenių kiekį.

„Vocara“ Praėjusį pavasarį MIT baigė įkūrėjai. Kiti įkūrėjai, kurie meta studijas, teigia, kad jų mokyklos nepakankamai greitai prisitaiko prie kursinių darbų dirbtinio intelekto eros. Kai kurie abejoja, ar ketveri metai auditorijoje vis dar verti laiko, ypač didėjant absolventų nedarbo lygiui ir jiems stengiantis, kad jų karjera būtų atspari dirbtiniam intelektui.

„Nemanau, kad jums būtinai reikia kolegijos“, – sakė 19 metų Shramanas Karas, kuris praėjusį pavasarį baigęs pirmuosius studijų metus paliko Stanfordą, o vėliau surinko 4,5 mln. dolerių savo dirbtinio intelekto vaizdo įrašų startuoliui „Golpo“. Karas gyvena Palo Alte, Kalifornijoje, su savo vyresniuoju broliu, kuris tuo pačiu metu metė Stanfordą, kad dirbtų startuolyje.

Į dirbtinį intelektą plūsta pinigų srautai. Remiantis „Crunchbase“ duomenimis, šių metų pirmąjį ketvirtį pasaulinės rizikos kapitalo investicijos pasiekė rekordą, pritraukdamos naują įkūrėjų grupę, norinčią pritraukti kapitalo, kol susidomėjimas nesumažės.

„Tai šiuolaikinis aukso karštligė“, – sakė Christine Zhang, kuri praėjusį pavasarį po pirmųjų studijų metų išėjo atostogų iš Harvardo, kad sukurtų dirbtinio intelekto platformą, kuri padėtų sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams numatyti, kaip pacientai reaguos klinikinio tyrimo ar gydymo metu, ir surinktų 1,3 mln. dolerių. Būdama 19 metų, ji teigė, kad pabandyti yra mažai rizikos.

„Mano blogiausias scenarijus būtų grįžti į Harvardą, o tai visai nėra blogiausias scenarijus“, – sakė Zhang, gyvenanti San Franciske.

Benas Rhodesas-Kropfas užaugo svajodamas apie vietą MIT, kur jo tėvas Mattas Rhodesas-Kropfas yra finansų katedros profesorius. Tačiau kai 2024 m. atėjo jo priėmimo laiškas, dirbtinio intelekto bumas jau buvo įsibėgėjęs, ir „Y Combinator“ pasiūlymas žiemą prisijungti prie jos akceleratoriaus programos laimėjo.

Baigęs akseleratoriaus programą, kurioje dalyvauja ir „OpenAI“ vadovas Samas Altmanas, 21 metų Rhodesas-Kropfas surinko 5 mln. dolerių savo gynybos technologijų startuoliui „SalesPatriot“.

Dabar jis gyvena name su 10 savo darbuotojų San Franciske, kur investuotojų lėšos padengia nuomą, asmeninio virėjo, namų valytojo ir asmens, kuris užtikrina, kad šiukšlės būtų išneštos, o šaldytuve būtų „LaCroix“ degalinių, paslaugas. Jie taip pat apmokėjo garažo pertvarkymą į sporto salę ir šalto vandens baseino įrengimą terasoje – pakeitimus, kurie padeda užtikrinti, kad jie galėtų dirbti 15 valandų per dieną, septynias dienas per savaitę ir retai išeiti iš namų.

„SalesPatriot“ sparčiai auga, tačiau, nepaisant to, kaip jai sekasi, Rhodesas-Kropfas teigia, kad darbas startuolyje gerai atrodo gyvenimo aprašyme. „Tapi labai įsidarbinantis, nes išmoksti visų šių beprotiškų dalykų, net jei tavo įmonė žlunga“, – sakė jis.

Daugeliui tėvų tokia rizika gali būti sunkiai pakeliama. Tačiau dirbtinio intelekto bumas gerokai sumažino jų senų patarimų rinktis saugią specialybę ir siekti stabilios karjeros tikrumą.

Niujorko federalinio rezervo banko duomenimis, gruodžio mėnesį neseniai studijas baigusių absolventų nedarbo lygis buvo 5,6 %, palyginti su 4,2 % visų dirbančiųjų. Informatikos specialybių absolventų nedarbo lygis išaugo iki 7 %.

Mattas Rhodesas-Kropfas, kuris taip pat yra „Tectonic Ventures“ vadovaujantis partneris, padeda savo studentams išsiaiškinti, kaip pasakyti tėvams, kad jie imasi darbo startuolyje. Kai jo sūnus nusprendė atidėti studijas kolegijoje, kad įkurtų įmonę, jis nuoširdžiai tam pritarė, tačiau prisipažino, kad jam liūdna, jog Benas praleis pirmakursio patirtį, ir tikisi, kad kada nors studijuos MIT.

„Jie vaikai, todėl mano, kad gali niekada negrįžti. Bet kas žino“, – sakė jis.” [1]

1. EXCHANGE --- We'll Back Your AI Idea, Buy You an Apartment And IKEA Furniture, Too --- Venture capital ups its offers to college dropouts. Clark, Kate. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Apr 2026: B1.

We'll Back Your AI Idea, Buy You an Apartment And IKEA Furniture, Too --- Venture capital ups its offers to college dropouts

2026-04-04T18:58:00.000-07:00

“Cambridge, Mass. -- Andrew Castellano had tough news for his parents over the winter break: He was taking a leave of absence from Harvard University halfway through his sophomore year to work full-time on his AI startup.

His mother cried. His venture capital backers saw an opportunity.

Castellano and his co-founder, Nebiyu Demie, who met working campus jobs as freshman computer science students, moved out of the dorms and straight into an apartment complex owned by their investors, Cambridge-based Link Ventures. Their next-door neighbors are three Delta Kappa Epsilon fraternity brothers developing AI that helps insurance companies sell more policies.

During this blisteringly fast phase of AI development, it's no longer enough for venture-capital firms to invest in companies. They're buying apartments and workplaces, IKEA furniture and dishes, and providing housekeeping for their teenage and 20-something founders. The logic: fewer responsibilities mean more waking hours for working.

Starting a company has never been easier or required fewer people. New AI tools like Claude Code help write and debug software faster, and spin up a website or a marketing plan.

Venture capital money is abundant, and every minute feels precious. Many founders say there is a short window of opportunity to build something new before AI systems become smarter than humans. And they see a chance to make a fortune.

"If you wait until after you graduate," said Castellano, a first-generation college student whose parents immigrated to the U.S. from Ecuador and Venezuela, "all the good ideas are going to be already taken."

Many students take breaks from school with no real intention of returning. Universities -- and parents -- often prefer to call them leaves rather than acknowledge that the students are dropping out. Leave policies vary by school. MIT, for example, allows undergraduates to take up to four semesters off.

While young founders have long dropped out of college to chase startup dreams during past technological booms, this time, their financial backers are funding housing for them and ensuring their daily needs, from changing sheets, taking out the trash and booking travel, are met.

Competition to invest in the best talent is intense, and that talent is getting younger. The average age of founders of so-called AI unicorns -- companies worth more than $1 billion -- has fallen from 40 in 2020 to 29 in 2024, according to investment firm Antler.

Link Ventures founder Dave Blundin spent $5.4 million of his own money last year to buy a six-unit, 10,000-square-foot apartment building near MIT to house some of the founders the firm has backed.

He and his staff talk about the prospect of AI riches, sharing stories of teenagers who got into elite universities, but barely stayed through orientation.

"I'm first trying to convince them that there's nothing else you can do in life right now," said Blundin, who graduated from MIT in 1988 and went on to found several companies, including insurance marketplace EverQuote. "If it were me, would I even vaguely think about going back to class? Not even close."

After buying the building, Blundin spent another $500,000 on renovations, redoing floors, painting cabinets and gutting rust-stained ceramic tubs, to "make it a little more techie looking," said Karen Green, Link's office manager whose staff jokingly refer to as the "den mother." She furnished the apartments, keeps them tidy and looks after the young residents.

Green outfitted the apartments with IKEA furniture, a snake plant and Martha Stewart kitchenware. There are telltale signs of the age of the apartments' residents: a happy birthday sign from months earlier still hangs on the wall of the fraternity brothers' apartment and a leftover keg lingers in the building basement.

Life in the apartments revolves around work -- and the fuel required to keep going. The fraternity brothers, whose startup is called Vocara, are former varsity football and baseball players. They added only one notable appliance to their kitchen: a giant pot for rice, large enough to meal-prep a week's worth of carbs in one batch.

The Vocara founders graduated from MIT last spring. Other founders who drop out say their schools aren't moving fast enough to adapt coursework to the AI era. Some question whether four years in the classroom is still worth the time, especially as the unemployment rate for graduates rises and they scramble to AI-proof their careers.

"I don't think you necessarily need college anymore," said Shraman Kar, 19, who left Stanford after completing his freshman year last spring, then raised $4.5 million for his AI video startup, Golpo. Kar lives in Palo Alto, Calif., with his older brother, who dropped out of Stanford at the same time to work on the startup.

A torrent of money is pouring into AI startups. Global venture capital investment hit a record in the first quarter this year, according to Crunchbase data, pulling in a new group of founders eager to raise capital before interest wanes.

"It's a modern gold rush," said Christine Zhang, who took leave from Harvard last spring after her freshman year to build an AI platform that helps healthcare providers predict how patients will respond during a clinical trial or treatment, raising $1.3 million. At 19, she said there is little risk to giving it a shot.

"My worst-case scenario is going back to Harvard, which isn't a worse-case scenario at all," said Zhang, who lives in San Francisco.

Ben Rhodes-Kropf grew up dreaming of a spot at MIT, where his father, Matt Rhodes-Kropf, is a professor in the finance department. But when his acceptance letter arrived in 2024, the AI boom was under way, and an offer from Y Combinator to join its accelerator program in the winter won out.

After finishing the accelerator program, which counts OpenAI chief Sam Altman among its graduates, Rhodes-Kropf, 21, raised $5 million for his defense tech startup, SalesPatriot.

He now lives in a house with 10 of his employees in San Francisco, where investor money pays the rent, for a personal chef, a house cleaner and someone to make sure the trash gets taken out and the fridge is stocked with LaCroix. It also paid for them to convert the garage into a gym and add a cold plunge pool to the deck, changes that help ensure they can work 15 hours per day, seven days per week, and to rarely leave the house.

SalesPatriot is growing fast, but regardless of how it fares, Rhodes-Kropf says working on a startup looks good on a resume. "You become very employable because you learn all this crazy stuff, even if your company blows up," he said.

For many parents, that gamble can be hard to stomach. But the AI boom has made their old advice of picking a safe major and pursuing a stable career feel a lot less certain.

The unemployment rate for recent grads was 5.6% as of December, according to the Federal Reserve Bank of New York, compared with 4.2% for all workers. The unemployment rate for computer science majors climbed to 7%.

Matt Rhodes-Kropf, who is also a managing partner at Tectonic Ventures, helps his students figure out how to tell their parents they're taking a job at a startup. When his son decided to defer college to start a company, he wholeheartedly supported it, but admitted he was sad Ben would miss the experience of being a college freshman and hopes he'll study at MIT at some point.

"They're kids, so they think they might never come back. But who knows," he said.” [1]

Kaip apsisaugoti nuo botnetų – kenkėjiška programa programose ir įrenginiuose gali tapti užpakalinėmis durimis į jūsų namų tinklą

2026-04-04T12:17:12.856-07:00

„Kenkėjiška programa slypi šešėlinėse išmaniųjų telefonų programėlėse ir pigioje neoriginalioje buitinėje elektronikoje. Ji leido didelių vadinamųjų botnetų tinklų operatoriams naudoti žmonių namus ir belaidžio tinklo prieigą pavojingiems įsilaužimo atakoms ir kitai nusikalstamai veiklai.

Taigi, tikriausiai norite sužinoti: ar esate paveikti?

Šie „gyvenamųjų patalpų tarpinio serverio tinklai“ turi daugybę panaudojimo būdų – kai kurie teisėti, daugelis nelegalūs.

Kai kuriuose įrenginiuose yra iš anksto įdiegta gyvenamųjų patalpų tarpinio serverio programinė įranga – tai gali nutikti su tam tikromis pigiomis vaizdo transliacijos sistemomis – o kartais žmonės netyčia atsisiunčia kodą į savo išmaniuosius telefonus.

Tokia programinė įranga gali suteikti bet kam – net ir įsilaužėliams – užpakalines duris į jūsų namų tinklą. O jei jie naudoja jūsų tinklą neteisėtai veiklai, yra tikimybė, kad teisėsaugos institucijos gali pasibelsti į jūsų duris.

Laimei, galite greitai patikrinti. Deja, jei jūsų tinklas negauna švarios būklės ataskaitos, didesnis iššūkis yra išsiaiškinti, kas negerai.

Interneto žvalgybos bendrovė „Spur“ [1] tiria gyvenamųjų namų tarpinio serverio tinklus ir tvarko visų žinomų interneto vietų, t. y. mazgų, sąrašą. „Spur“ sukūrė greito testo puslapį (https://spur.us/me), kuris ieško jūsų namų tinklo IP adreso – interneto telefono numerio versijos. (Jei esate virtualiame privačiame tinkle arba „Apple“ „iCloud Private Relay“, turėsite jį išjungti, kad atliktumėte šį testą.)

Spustelėjau aukščiau esantį puslapį, kad patikrinčiau savo IP adresą namuose, ir puslapyje buvo pranešta „Stebėta rizika: nežinoma“. Kad ir kaip grėsmingai tai skambėtų, „Spur“ įkūrėjas Riley Kilmeris sako, kad tai reiškia, jog mano tinklas neužkrėstas.

Jei esate užkrėstame tinkle, puslapyje bus nurodyta bent viena „stebima rizika“, taip pat keli „pagrindiniai klientų tarpiniai serveriai“ arba gyvenamųjų namų tarpinio serverio tinklai.

Štai kebliausia dalis: testas vis tiek gali rodyti „stebimą riziką“, jei asmeniškai nesate užkrėstas. Pavyzdžiui, jei esate mobiliojo ryšio tinkle, kažkas, kas dalijasi jūsų IP adresu, gali būti užkrėstas. Taigi, jei kas nors pasirodo tame „pastebėtos rizikos“ laukelyje, tai reiškia, kad jums reikia papildomų atsargumo priemonių, sako Kilmeris.

Štai keli pagrindiniai interneto higienos žingsniai, kurių galite imtis:

Pirma, jei atsisiuntėte programėlę, kuri moka jums už interneto pralaidumo bendrinimą, greičiausiai esate gyvenamojo tarpinio serverio tinklo dalis. Ir tai gali būti visiškai skaidru, jei tik apie tai žinote.

Slaptesni operatoriai į programas įtraukia gyvenamojo tarpinio serverio mazgus. Nemokamos programėlės, siūlančios VPN, dažnai yra didelis kaltininkas, sako Kilmeris. Kita raudona vėliava: „nemokamos“ vaizdo žaidimų versijos, už kurias paprastai mokate, arba vaizdo transliacijos programėlės, siūlančios nemokamą prieigą prie mokamo turinio.

Gyvenamojo tarpinio serverio programinė įranga taip pat buvo pastebėta pigiuose, ne prekės ženklo vaizdo transliacijos įrenginiuose. Ekspertai teigia, kad jei įsigijote įrenginį, leidžiantį nemokamai transliuoti sportą ar mokamą turinį, yra didelė tikimybė, kad jis užkrėstas. Pigūs skaitmeniniai nuotraukų rėmeliai iš neatpažįstamų prekių ženklų taip pat yra įtartini.

Jei nerimaujate, atnaujinkite savo aparatinę įrangą. Įsigykite nuotraukų rėmelį iš patikimo prekės ženklo ir užsisakykite vaizdo transliacijos prenumeratą arba antra. Ir dar kartą patikrinkite bandymo puslapį, kai išvalysite savo techniką: jei buvote vienintelė užkrėsta šalis, naudojanti jūsų IP adresą, jūsų tinklas turėtų būti visiškai išvalytas per dvi savaites.

Kilmeris primena mums pagrindinę interneto taisyklę: „Jei tai skamba per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai, taip ir yra.“ [2]

1. Yra nemokamų, atvirojo kodo arba riboto lygio „Spur“ IP žvalgybos ir įrenginių patvirtinimo alternatyvų, dažnai naudojamų OSINT (atvirojo kodo žvalgyboje). Nemokamos alternatyvos apima įrankius, kurie analizuoja IP duomenis, tikrina tarpinio serverio / VPN naudojimą ir atlieka užklausas reputacijos duomenų bazėse, pvz., „AbuseIPDB“, „IP2Location“ (nemokamas API lygis) ir įvairias nemokamas IP geolokacijos API.

Nemokamos „Spur.us“ alternatyvos

„AbuseIPDB“: leidžia patikrinti, ar IP yra nurodytas kaip tarpinis serveris, VPN ar kenkėjiškas veikėjas.

„IP2Location“ nemokama duomenų bazė: siūlo nemokamus IP geolokacijos ir tarpinio serverio aptikimo duomenis.

IP-API: teikia nemokamas geolokacijos paslaugas su tarpinio serverio / VPN aptikimu, kai kuriais atvejais ribotoms užklausoms.

„Tor“ naršyklė: nors ir nėra analizatorius, ji gali padėti apeiti apribojimus, pateikdama naują tapatybę.

Šie įrankiai padeda identifikuoti gyvenamuosius tarpinius serverius – tai pagrindinė „Spur.us“ žvalgybos funkcija.

2. How to Protect Yourself Against Botnets --- Malware in apps, devices can be a back door into your home network. McMillan, Robert. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Apr 2026: A9.

How to Protect Yourself Against Botnets --- Malware in apps, devices can be a back door into your home network

2026-04-04T12:12:00.000-07:00

“There's malware lurking in shady smartphone apps and cheap off-brand household electronics. It has allowed operators of massive so-called botnet networks to use people's home and wireless network access for dangerous hacking sprees and other criminal activity.

So you probably want to know: Are you affected?

These "residential proxy networks" have plenty of uses -- some legitimate, many illegal.

Some devices ship with residential proxy software preinstalled -- this can happen with certain low-cost video-streaming systems -- and sometimes people download the code unwittingly to their smartphones.

Such software can give anyone -- even hackers -- a back door into your home network. And if they use your network for illegal activity, there's a chance that law enforcement could come knocking at your door.

Fortunately, you can check quickly. Unfortunately, if your network doesn't get a clean bill of health, it's a bigger challenge to find out what's wrong.

The internet intelligence company Spur [1] investigates residential proxy networks and keeps a list of all of their known internet locations, aka nodes. Spur built a quick-test page ( https://spur.us/me ) that looks at your home network's IP address -- the internet's version of a phone number. (If you're on a virtual private network or on Apple's iCloud Private Relay, you'll have to turn that off to run this test.)

I clicked the page above to check on my IP address at home, and the page reported "Observed Risks: unknown." As ominous as that sounds, Spur co-founder Riley Kilmer says that means I'm proxy-free.

If you're on a network that is infected, the page will list at least one "observed risk," and also some "top client proxies," or residential proxy networks.

Here's the tricky thing: The test could still show "observed risks" if you aren't personally infected. If you're on a mobile cellular network, for instance, someone sharing your IP address might be infected. So if anything appears in that "observed risk" box, it means you need extra precautions, says Kilmer.

Here are a few basic internet hygiene steps you can take:

First off, if you have downloaded an app that pays you for sharing your internet bandwidth, you are likely part of a residential proxy network. And that might be completely above board, as long as you're aware of it.

Shadier operators sneak residential proxy nodes into apps. Free apps that offer VPNs are often a big culprit, Kilmer says. Another red flag: "free" versions of videogames you would normally pay for, or streaming-video apps offering you free access to paid content.

Residential proxy software has been spotted on cheap, off-brand video-streaming gadgets, too. Experts say if you have bought a device that lets you stream sports or paid content free of charge, there's a good chance it's infected. Cheap digital picture frames from unrecognizable brands are also suspect.

If you're worried, upgrade your hardware. Buy a picture frame from a reputable brand, and take the plunge on a video-streaming subscription or two. And check the test page again after you clean up your tech: If you were the only party infected on your IP address, your network should get the all-clear within two weeks.

Kilmer reminds us of the internet's cardinal rule: "If it sounds too good to be true, it likely is."” [2]

1. There are free, open-source, or limited-tier alternatives to Spur's IP intelligence and device verification, often used in OSINT (Open Source Intelligence). Free alternatives include tools that analyze IP data, check for proxy/VPN usage, and query reputation databases, such as

AbuseIPDB, IP2Location (free API tier), and various free IP geolocation APIs.

Free Alternatives to Spur.us

AbuseIPDB: Allows checking if an IP is listed as a proxy, VPN, or malicious actor.

IP2Location Free Database: Offers free IP geolocation and proxy detection data.

IP-API: Provides free geolocation services with proxy/VPN detection for, in some cases, limited requests.

Tor Browser: While not an analyzer, it can help bypass restrictions by providing a fresh identity.

These tools help identify residential proxies, a core function of Spur.us intelligence.

Štai kaip veikia dronai: JAV ambasada Rijade nukentėjo labiau, nei atskleista --- Du dronai pataikė į kompleksą, sukeldami, kelias valandas siautėjusį, gaisrą

2026-04-04T12:02:05.759-07:00

„RIJADAS, Saudo Arabija -- Praėjusį mėnesį Irano dronų ataka prieš JAV ambasadą Saudo Arabijoje padarė didesnę žalą nei anksčiau atskleista, pranešė dabartiniai ir buvę Amerikos pareigūnai.

Ataka įvyko kovo 3 d., kai Irano dronas išvengė oro gynybos, saugančios Rijado uždarą diplomatinį kvartalą, ir rėžėsi į Amerikos kompleksą. Po minutės antras dronas įskrido į pirmojo padarytą skylę ir sprogo, teigė pareigūnai.

Smūgiai sėkmingai prasiskverbė į saugią ambasados dalį, kurioje tą dieną dirbo keli šimtai žmonių, ir smarkiai apgadino tris aukštus, teigė dabartiniai ir buvę pareigūnai. Centrinės žvalgybos agentūros stotis buvo tarp nukentėjusių zonų, teigė su šiuo įvykiu susipažinę šaltiniai.

Nors Saudo Arabijos gynybos ministerija tada teigė, kad ataka sukėlė nedidelį gaisrą ir nedidelę žalą, dabartiniai ir buvę pareigūnai teigė, kad buvo dar blogiau, sukėlusi gaisrą, kuris siautėjo pusę dienos. Kai kurios ambasados dalys buvo smarkiai apgadintos. apgadinta, sakė vienas asmuo, informuotas apie šį įvykį.

Tą naktį po kelių valandų buvo perimta daugiau dronų, o nuolaužos nukrito netoli ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Manoma, kad viena iš jų buvo nukreipta į aukščiausio rango JAV diplomato Saudo Arabijoje rezidenciją, esančią už kelių šimtų pėdų nuo ambasados.

Ataka įvyko 1:30 val. Jei tai būtų įvykę darbo valandomis, tai galėjo būti masinis įvykis, teigė pareigūnai.

„Jie sugebėjo pagaminti vietinį ginklą, paleisti jį šimtus mylių ir nukreipti į savo pagrindinio priešininko ambasadą, o tai reiškia, kad jie galėjo pataikyti į bet ką mieste“, – sakė Bernardas Hudsonas, buvęs CŽV kovos su terorizmu vadovas, turintis didelę patirtį Persijos įlankos valstybėse, įskaitant Saudo Arabiją.

„Visiškai nežinoma, kiek žalos šioms vietovėms padaryta“, – sakė jis. „Tai kursto įtarimus, kad iš tikrųjų galėjo būti padaryta daug daugiau žalos.“

JAV ir Izraelis atliko daugiau nei 20 000 oro smūgių, per kuriuos žuvo aukščiausi Irano pareigūnai. lyderius, sunaikino didelę dalį savo karinės infrastruktūros ir ginkluotės bei išmontavo gamybos įrenginius, įskaitant plieno.

Tačiau Iranas išlaikė galimybę reguliariai paleisti šūvius, kurie pataiko į jautrų Amerikos turtą, taip pat į Persijos įlankos energetikos infrastruktūrą, oro uostus ir laivus.

Penktadienį Iranas numušė du JAV karo lėktuvus – naikintuvą F-15E ir naikintuvą A-10 „Warthog“.

Nuo karo pradžios Teheranas ir jo regioniniai sąjungininkai surengė plačiausius ir dažniausius išpuolius prieš Amerikos bazes ir diplomatines atstovybes.

JAV ambasados ar konsulatai Bagdade, Dubajuje, Kuveito mieste, Rijade ir Erbilyje Irako Kurdistane buvo atakuoti arba nukreipti į juos Irano raketos ir dronai, tačiau nė vienas iš jų nesukėlė JAV aukų.

Bazių atakose žuvo septyni kariai ir dar šimtai buvo sužeisti, o lėktuvams ir įrangai padaryta milijardų dolerių vertės žala. Atstovas spaudai teigė, kad Valstybės departamentas dėl saugumo priežasčių neaptaria užsienio misijų saugos priemonių.

Šią savaitę Valstybės departamentas pareiškė, kad stebi grėsmes vietoms, kuriose renkasi amerikiečiai, ir perspėjo JAV piliečius, kad, jei jie vis dar Saudo Arabijoje, kad išvengtų viešbučių, taip pat JAV įmonių ir švietimo įstaigų, kurios galėtų būti taikiniu.

Saudo Arabija patyrė mažiau smūgių, nei jos kaimynės. Iranas vien į Jungtinius Arabų Emyratus paleido apie 2500 raketų ir dronų.

Tačiau tai, kaip rimtai vertinamas Irano gebėjimas taikytis į Amerikos turtą karalystėje, rodo, kad keli verslo parkai ir biurų bokštai Rijade, kuriuose įsikūrusios JAV įmonės, kelioms dienoms buvo uždaryti po Irano įspėjimo dėl konkrečių Amerikos įmonių.

JAV ambasada Rijade, kaip ir dauguma Amerikos atstovybių visame pasaulyje, neturi savo oro gynybos sistemų ir pasikliauja priimančiosios šalies apsauga ir pažangiu gaisrų gesinimu.

Saudo Arabijos kariuomenė saugo netoliese esančius rūmus oro gynybos sistemomis, įskaitant „Patriot“ sistemą, kurios aprėptis tęsiasi iki Diplomatinio kvartalo, teigė buvę JAV gynybos pareigūnai.

Irano ataka Rijade prasiskverbė į ramią šio žaliuojančio anklavo erdvę, kurioje įsikūrusi dauguma užsienio šalių ambasadų, taip pat tūkstančiai emigrantų ir Saudo Arabijos piliečių, įskaitant aukščiausius verslo vadovus, kelis ministrus ir net kai kuriuos karališkosios šeimos narius.

Šis rajonas jau seniai yra vakariečių prieglobstis, siūlantis mišrių lyčių bėgimo klubus, prieigą prie alkoholio ilgą laiką buvusioje sausoje visuomenėje ir jausmą, kad konservatyviausios karalystės taisyklės negalioja. Kilometrai sutvarkytų bėgimo ir dviračių takų siūlo retą atokvėpį nuo miesto šurmulio už vartų.

Nuomos kainos yra vienos didžiausių šalyje.

Prieš kelerius metus Diplomatinį kvartalą ne kartą atakavo Jemeno husių kovotojų paleistos raketos.“ [1]

1. World News: U.S. Embassy in Riyadh Hit Worse Than Disclosed --- Two drones struck the compound, sparking a fire that raged for hours. Kalin, Stephen; Gramer, Robbie; Ward, Alexander. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Apr 2026: A7.

Drones in Action: U.S. Embassy in Riyadh Hit Worse Than Disclosed --- Two drones struck the compound, sparking a fire that raged for hours

2026-04-04T11:58:00.000-07:00

“RIYADH, Saudi Arabia -- An Iranian drone attack last month on the U.S. Embassy in Saudi Arabia did more extensive damage than previously disclosed, current and former American officials said.

The attack happened March 3, when an Iranian drone evaded the air defenses guarding Riyadh's gated Diplomatic Quarter and slammed into the American compound. A minute later, a second drone flew into the hole made by the first and exploded, the officials said.

The strikes successfully penetrated a secure part of the embassy where several hundred people would have been working in the day and heavily damaged three floors, current and former officials said. The Central Intelligence Agency station was among the areas hit, people familiar with the matter have said.

While the Saudi Defense Ministry then said the attack had resulted in a limited fire and minor damage, current and former officials said it was worse, sparking a blaze that raged for half a day. Parts of the embassy were severely damaged, one person briefed on the matter said.

More drones were intercepted that night a few hours later, and debris fell near a preschool. One was thought to be targeting the residence of the highest-ranking U.S. diplomat in Saudi Arabia, a few hundred feet from the embassy.

The attack struck at 1:30 a.m. If it had occurred during working hours, it could have been a mass-casualty event, the officials said.

"It was able to produce an indigenously made weapon, fire it across hundreds of miles and put it into the embassy of their top opponent, which means they could have hit anything they wanted in the city," said Bernard Hudson, a former C.I.A. counterterrorism chief with extensive experience in Persian Gulf states including Saudi Arabia.

"There's been a complete blackout on the actual amount of damage done to these places," he said. "That feeds suspicions that a lot more damage may have actually happened."

The U.S. and Israel have carried out more than 20,000 airstrikes that have killed Iran's top leaders, destroyed much of its military infrastructure and armaments, and dismantled production facilities including for steel.

However, Iran has retained the ability to regularly get off shots that hit sensitive American assets along with the Gulf's energy infrastructure, airports and ships.

On Friday, two U.S. warplanes were brought down by Iran -- a F-15E jet fighter and an A-10 Warthog.

Since the war began, Tehran and its regional allies have unleashed the widest and most frequent attacks ever on American bases and diplomatic posts.

U.S. embassies or consulates in Baghdad, Dubai, Kuwait City, Riyadh and Erbil in Iraqi Kurdistan have all been struck or targeted by Iranian missiles and drones, though none resulted in U.S. casualties.

Base attacks have killed seven troops and wounded hundreds more, while causing billions of dollars worth of damage to jets and equipment. A spokesperson said the State Department doesn't discuss safety measures for foreign missions for security reasons.

The State Department this week said it was tracking threats against locations where Americans gather and warned U.S. citizens still in Saudi Arabia to avoid hotels as well as U.S. businesses and educational institutions that could be targeted.

Saudi Arabia has suffered fewer strikes than its neighbors. Iran has launched around 2,500 missiles and drones at the United Arab Emirates alone.

But in a sign of how serious Iran's ability to target American assets in the kingdom is being taken, several business parks and office towers in Riyadh that host U.S. companies closed for several days following an Iranian warning against specific American firms.

The U.S. Embassy in Riyadh, like most American posts around the world, doesn't operate its own air defenses, instead relying on the host country for protection and advanced firefighting.

The Saudi military protects a nearby palace with air defenses including a Patriot system whose coverage extends to the Diplomatic Quarter, former U.S. defense officials said.

Iran's Riyadh attack pierced the tranquility of that leafy enclave, which houses most foreign embassies along with thousands of expats and Saudis, including top business executives, a few ministers and even some royals.

The neighborhood has long been a haven for Westerners, offering mixed-gender running clubs, access to alcohol in what had long been a dry society and a sense that the kingdom's most conservative rules don't apply. Miles of landscaped running and biking trails offer a rare respite from the urban churn beyond the gates.

Rents are among the highest in the country.

Several years ago, the Diplomatic Quarter was repeatedly attacked by missiles fired by Yemen's Houthi militants.” [1]

Net jei Hormūzo sąsiauris vėl atsidarys, krovinių gabentojai sieks saugumo garantijų

2026-04-04T11:44:00.000-07:00

Trys žmonių grupės žaidžia Hormūzo sąsiaurio šachmatais – amerikiečiai, Vakarų europiečiai ir iraniečiai. Jų idėjos kyla paprastoje sekoje.

Amerikiečiai sako, kad jie jau gali grįžti namo, kadangi Hormūzo sąsiauris bus atidarytas automatiškai, nes iraniečiai nori tiekti jų naftą į rinką.

Iraniečiai sako: „Gerai, eismas vyks, tačiau bus mokamas mokestis už vandenų kirtimą tarp dviejų Irano salų.“

Tada amerikiečiai Vakarų europiečiams sako, kad Hormūzo sąsiaurį kerta Vakarų europiečių nafta ir dujos, todėl Vakarų europiečiai turėtų prisijungti prie karo, eiti ir paimti tą kurą.

Vakarų europiečiai nerodo noro, kad Londonas, Paryžius ir Berlynas patektų į Irano raketų ir dronų taikinių zonas. Išlikti gyviems yra svarbiau, nei pigus kuras, net kai jų pramonė negali konkuruoti dėl labai aukštų energijos kainų ir eina į kanalizaciją.

Manau, kad Vakarų europiečiams čia lieka didžiausia bėda. Ką jūs manote?

Tuo tarpu kai kurie žmonės negali nustoti svajoti apie idėjas, kurios netinka dronų/raketų revoliucijos laikui:

„Prezidentas Trumpas paragino sąjungininkes vėl atverti Hormūzo sąsiaurį, kad penktadalis pasaulio naftos vėl galėtų tekėti per praėjimą, kurį Iranas faktiškai uždarė nuo karo pradžios.

Problema: Sąjungininkų pareigūnai ir kariniai ekspertai teigia, kad tanklaivių palyda tokiu siauru vandens keliu karo zonoje būtų beveik neįmanoma. Sąsiaurio atidarymas greičiausiai įvyktų po paliaubų ir dėl tarptautinio spaudimo Iranui, sako jie.

Priversti atverti sąsiaurį karinėmis priemonėmis yra nerealu, ketvirtadienį pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. „Tai užtruktų amžinybę ir visiems, kertant sąsiaurį, grėstų išpuolis“, – sakė jis.

„Iranas bando laikyti pasaulio ekonomiką įkaitu Hormūzo sąsiauryje“, – ketvirtadienį pareiškė JK užsienio reikalų sekretorė Yvette Cooper, sušaukusi daugiau nei 40 šalių susitikimą. Jose buvo aptarti politiniai ir diplomatiniai žingsniai, įskaitant sankcijas, sakė ji. Karinė intervencija nebuvo įtraukta į galimų variantų sąrašą. aptarta.

Trečiadienį Trumpas pareiškė, kad smūgiai Iranui tęsis ilgiau nei dvi savaites. Analitikų teigimu, per tą laiką krovinių gabentojai greičiausiai nerizikuos siųsti komercinių laivų per kovos zoną. Kyla klausimas, kokio lygio garantijų jiems reikia, kad jie galėtų atnaujinti plaukiojimą dideliais kiekiais.

JAV ir Izraelio smūgiai apgadino Irano karinio jūrų laivyno išteklius. Vis dėlto pagrindinę grėsmę laivybai Hormūzo sąsiauryje kelia ne Irano įprastinis karinis jūrų laivynas, o jo sausumoje dislokuotų priešlaivinių raketų, dronų, mažų atakos laivų spiečių, nykštukinių povandeninių laivų ir minų arsenalas.

Geografija apsunkina laivų gynybą. Sąsiaurė yra maždaug 20 mylių pločio siauriausioje vietoje ir padalinta į juostas, skirtas atskirti jūrų eismą, todėl prekybiniai laivai turi plaukti nuspėjamais maršrutais. Galimo išpuolio įspėjimo laikas ir galimybė reaguoti būtų itin trumpi.

Iranas turi beveik 1000 mylių pakrantės palei Persijos įlanką, kurią gali panaudoti atakoms prieš laivus pradėti, pavyzdžiui, dronų smūgiui, kuris anksčiau šią savaitę pataikė į pilnai pakrautą Kuveito naftos tanklaivį prie Dubajaus krantų. Pakrantėje dominuoja kalnų ir įlankų, todėl Irano pajėgos gali pradėti atakas daugybe greitaeigių katerių. Tuneliuose glaudžiasi laivai, kuriuos galima nuleisti į vandenį.

Kešmo sala yra ypač problemiška. Didžiausia Persijos įlankos sala, kurioje glaudžiasi greitaeigiai laivai, sprogmenimis prikrauti laivai, dronai ir raketos, skirtos Islamo revoliucijos gvardijos korpusui.

Dėl trumpų atstumų sąsiauryje Iranas gali padaryti didelę žalą net ir trumpojo nuotolio ginklais, teigė Farzinas Nadimi, Vašingtono instituto analitinio centro vyresnysis mokslinis bendradarbis. Greitaeigiai laivai, ginkluoti raketinėmis granatomis, gali išsprogdinti skylę laivo korpuse arba užminuoti sąsiaurį.

Tokius laivus daugiausia gali atgrasyti dominuojanti JAV oro pajėga, tačiau „Europos valstybės negalės ir tikriausiai nenorės pakeisti šių pajėgumų“, – sakė Nadimi.

Karinis palydos aparatas, kurį laivybos laivai naudojo Persijos įlankoje per 1980–1988 m. Irano ir Irako karą, vienu metu gali apsaugoti tik ribotą skaičių laivų. Adeno įlankoje daugiašalės pajėgos teikė apsaugą nuo piratavimo, turėdamos vieną karo laivą kiekvienai dvylikai prekybinių laivų“, – teigė Larsas H. Bergqvistas, Švedijos karališkojo laivyno rezervo karininkas ir buvęs Jungtinių Tautų karinis stebėtojas.

„Iššūkis yra ne tik tai, ar tai įmanoma padaryti, bet ir tai, ar tai galima padaryti nuosekliai ir tokiu lygiu, kokio reikia norint nuraminti komercinį eismą ir atgrasyti nuo kišimosi“, – sakė Davidas Cattleris, buvęs Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos generalinio sekretoriaus padėjėjas žvalgybos klausimais ir buvęs JAV karinio jūrų laivyno paviršinio karo ir žvalgybos karininkas.

Net krovininiai laivai, saugomi karinio jūrų laivyno, gali būti pažeidžiami. Prekybiniai laivai, kertantys Raudonąją jūrą su palyda, susidūrė su išpuoliais iš husių Jemene nuo 2024 m. Irano pajėgos yra potencialiai pavojingesnės, teigia ekspertai.

Dėl to siuntėjai greičiausiai lauks, kol nutrūks kovos ir tarptautinė bendruomenė imsis veiksmų. Pirmasis žingsnis atveriant sąsiaurį greičiausiai bus JT rezoliucija ir daugiašalės pajėgos, kurios prižiūrės eismą, teigė Christianas Buegeris, Kopenhagos universiteto politikos mokslų profesorius, studijuojantis jūrų saugumą. „Tai būtų karinis buvimas, kuris galėtų reaguoti į incidentus ir nuraminti laivybos pramonę“, – sakė jis. „Esmė ne palyda.“

Tokia misija sąsiauryje greičiausiai būtų vykdoma „sluoksniuotu požiūriu“, remiantis 2023 m. suformuotos daugiašalės misijos, skirtos reaguoti į Jemeno husių sukilėlių išpuolius Raudonojoje jūroje, patirtimi, sakė Kevinas Rowlandsas, jūrų ekspertas iš Karališkojo jungtinio karinio jūrų laivyno instituto Londone.

Pradėtų nuo signalų žvalgybos ir palydovinio bei elektroninio sąsiauryje vykdomos veiklos stebėjimo, tokia misija greičiausiai apimtų jūrų patruliavimo orlaivius ir dronus. Gebėjimas reaguoti į tokius incidentus kaip minų pataikymai ar raketų atakos pareikalautų glaudaus visų dalyvaujančių šalių ir prekybinių laivų bendravimo, galbūt laive gabenant ryšių palaikymo pareigūnus.

„Iššūkis nėra karinis jūrų laivynas“, – sakė Rowlandsas. „Skaičiuoti, kiek karo laivų reikia, nėra tinkamas būdas apie tai galvoti. Reikia pažvelgti į tai, kiek apsaugos sluoksnių reikia.“

Nežinoma, ar Teheranas nustos grasinti laivams. Iranas pareikalavo kompensacijų už penkias savaites trukusio puolimo metu padarytą žalą. Jei JAV ir Izraelis nesusitars dėl mokėjimų, Iranas gali toliau kelti grėsmę pasaulio ekonomikai, kontroliuodamas svarbiausių degalų, cheminių medžiagų ir trąšų tiekimo maršrutą.

„Iranas turi pasakyti, kad karas baigėsi“, – sakė Rowlandsas, perspėdamas, kad Irano kovotojų sąjungininkai gali kelti grėsmę kitiems užsikimšimo taškams, pavyzdžiui, Bab al Mandebo sąsiauriui prie Jemeno krantų. „Net jei Iranas nuspręstų, kad prekyba gali vykti per sąsiaurį, vis tiek gali kilti rizika, kad įgaliotiniai laikysis kitokios nuomonės“, – sakė jis.” [1]

1. World News: Even if the Strait of Hormuz Reopens, Shippers Will Seek Safety Assurances. Michaels, Daniel; Sune Engel Rasmussen. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Apr 2026: A6.

Even if the Strait of Hormuz Reopens, Shippers Will Seek Safety Assurances

2026-04-04T11:35:00.000-07:00

Three groups of people are playing the Strait of Hormuz chess – Americans, Western Europeans and Iranians. Their ideas come in a simple sequence.

Americans say that they can go home, since the Strait of Hormuz will be opened automatically, because Iranians need to bring their oil to the market.

Iranians are saying, that is fine, the traffic will go, it will be paying a fee for crossing the waters between two Iranian islands though.

Americans then say to Western Europeans that it is the oil and gas of Western Europeans that is crossing the Strait of Hormuz, so Western Europeans should join the war, go and get their fuel.

Western Europeans don’t show eagerness to get London, Paris, and Berlin into Iranian missile and drone target areas. Staying alive is more important than cheap fuel even when their industry can’t compete because of sky high energy prices, and is going down the drain.

I think that Western Europeans are left holding the bag here. What do you think?

Other people can’t stop dreaming with ideas that do not fit drone/missile revolution time:

“President Trump has called on allied nations to reopen the Strait of Hormuz, to allow a fifth of the world's oil to flow again through the passageway that Iran has effectively shut since the war started.

The problem: Naval escorts for tankers through such a narrow waterway in a war zone would be nearly impossible, say allied officials and military experts. Reopening the strait would more likely come after a cease-fire and through international pressure on Iran, they say.

Forcing open the strait militarily is unrealistic, French President Emmanuel Macron said Thursday. "It would take forever and would expose all those crossing the strait to risks" of attack, he said.

"Iran is trying to hold the global economy hostage in the Strait of Hormuz," U.K. Foreign Secretary Yvette Cooper said Thursday after convening a meeting of more than 40 countries. They discussed political and diplomatic steps, including sanctions, she said. Military intervention wasn't on the list of options discussed.

On Wednesday, Trump said strikes on Iran would continue for more than two weeks. During that time, shippers are unlikely to risk sending commercial vessels through the combat zone, analysts say. The question is what level of assurance they need to resume sailing in large numbers.

U.S. and Israeli strikes have damaged Iran's naval assets. Yet the main threat to shipping in the Strait of Hormuz comes not from Iran's conventional navy but from its arsenal of land-based antiship missiles, drones, swarms of small attack craft, midget submarines and mines.

Geography complicates defending ships. The strait is roughly 20 miles wide at its narrowest point and divided into lanes to separate marine traffic, forcing merchant ships to travel along predictable routes. The warning time of a potential attack, and the chance to respond, would be exceedingly brief.

Iran has nearly 1,000 miles of coastline along the Persian Gulf, which it can use to launch attacks against ships, such as the drone strike that earlier this week struck a fully laden Kuwaiti oil tanker off the coast of Dubai. The coastline is dominated by mountains and coves, allowing Iranian forces to launch attacks with swarms of speed boats. Tunnels shelter boats that can be launched into the water.

Qeshm Island is particularly problematic. The largest island in the Persian Gulf, it shelters fast-attack craft, explosives-laden boats, drones and missiles for the Islamic Revolutionary Guard Corps.

Due to the short distances in the strait, Iran can cause significant damage even with short-range weapons, said Farzin Nadimi, senior fellow with the Washington Institute think tank. Fast-attack boats armed with rocket-propelled grenades can blow a hole in a ship's hull, or mine the strait.

Such vessels can largely be deterred by the U.S. dominant air power, but "European powers will not be able, and probably not willing, to replace that capability," Nadimi said.

Military escorts, which shippers used in the Persian Gulf during the 1980-88 Iran-Iraq war, can only provide protection for a limited number of ships at a time. In the Gulf of Aden, a multinational force provided protection against piracy with one warship for every dozen merchant ships, said Lars H. Bergqvist, a reserve officer in the Royal Swedish Navy and former United Nations military observer.

"The challenge isn't just whether it can be done -- it's whether it can be done consistently and at the level of presence needed to reassure commercial traffic and deter interference," said David Cattler, a former North Atlantic Treaty Organization assistant secretary-general for intelligence and a former U.S. Navy surface warfare and intelligence officer.

Even cargo vessels under naval protection can be vulnerable. Commercial ships transiting the Red Sea under escort have faced attacks from Houthis in Yemen since 2024. Iranian forces are potentially more dangerous, experts say.

As a result, shippers are likely to wait until fighting ceases and the international community acts. The first step in reopening the strait will likely be a U.N. resolution and a multinational force to oversee traffic, said Christian Bueger, a professor of political science at the University of Copenhagen who studies maritime security. "It would be a military presence that could respond to incidents and reassure the shipping industry," he said. "The point is not to do escorts."

Such a mission in the strait would likely take a "layered approach," drawing on lessons from the multinational mission formed in 2023 to respond to attacks by Yemeni Houthi rebels in the Red Sea, said Kevin Rowlands, a naval expert at the Royal United Services Institute in London.

Beginning with signals intelligence, and satellite and electronic surveillance of activity in the strait, such a mission would likely include maritime patrol aircraft and drones. The ability to respond to incidents such as mine hits or missile attacks would require close communication between all involved nations and merchant ships, possibly carrying liaison officers onboard.

"The challenge isn't naval," Rowlands said. "Putting a figure on how many warships is needed is not the right way to think about it. It's about looking at how many layers of protection are needed."

An unknown is whether Tehran will stop menacing ships. Iran has demanded reparations for destruction wrought in the five-week onslaught. If the U.S. and Israel don't agree to payments, Iran may continue to impose a toll on the world economy through its chokehold on the route for critical supplies of fuel, chemicals and fertilizer.

"It's up to Iran to say that the war is over," Rowlands said, cautioning that Iranian militia allies can threaten other chokepoints, such as the Bab al-Mandeb Strait off Yemen. "Even if Iran decides that trade can flow through the strait, there might still be a risk that proxies take a different view," he said.” [1]

Arrows Coming Out of Stone Age Caves: Iran Downs Two U.S. Warplanes, Triggering Frantic Rescue Mission

2026-04-04T10:02:00.000-07:00

“Iran downed two U.S. warplanes on Friday, the first time Tehran has brought down American jets during the war, setting off a search-and-rescue effort that left two service members safe and one still missing.

Iran's downing of the warplanes is the most striking evidence yet that, despite enormous military losses, Tehran can still significantly raise the cost of continuing the conflict for the U.S. and Israel.

The shootdowns were the most successful demonstration of Iran's military strategy to inflict tactical defeats on the U.S. and its allies in hopes not of winning militarily but of surviving and sapping their will to continue the fight.

An F-15E fighter and A-10 attack plane were the first U.S. or Israeli aircraft to be downed by Iran in thousands of sorties flown in Iranian airspace over the month-plus of the war. A massive search-and-rescue effort extricated one crew member of the F-15E, but at least one additional crew member was unaccounted for.

The A-10 wasn't brought down in Iranian territory, people familiar with the incident said. The pilot of the twin-engine, single-seat attack jet was able to fly out of Iranian territory before ejecting from the aircraft and being rescued, they said.

The question is how much such blows weaken President Trump's resolve to continue -- and even to expand -- the war at a time when he already appeared determined to bring it to a rapid close.

"It definitely shows that Iran can win without winning," said Alan Eyre, a former State Department Iran expert and fellow with the Middle East Institute. "The U.S. narrative is, 'We've got everything in the bag.' This punctures that narrative."

Instead of seeking to fight the U.S. and Israel toe-to-toe, Iran has adopted an asymmetric strategy, targeting Arab Gulf states, knocking out radars and other facilities critical to air defenses and shutting down most tanker traffic through the Strait of Hormuz. It is a tactic that the Islamic Revolutionary Guard Corps, the powerful Iranian military organization running the war effort, used to kill thousands of U.S. troops in Iraq by arming proxy militias with improvised-explosive devices.

The air campaign has pounded Iranian missile bases and mobile launchers, but Tehran has been able to fire dozens of missiles and drones a day, prolonging the conflict, raising the economic costs on oil-exporting Gulf countries and in the U.S., and surviving to fight another day.

What it hadn't done until Friday was bring down any U.S. and Israeli warplanes over its territory. Iranian state television said Iranians would be rewarded for finding any U.S. crew members and turning them over alive.

Even with the U.S. rescue effort still under way and the fate of the U.S. crew member uncertain, Iran's parliamentary speaker, Mohammad Bagher Ghalibaf, posted a mocking statement on social media, suggesting U.S. war aims had suffered a major blow.

"This brilliant no-strategy war they started has now been downgraded from 'regime change' to 'Hey! Can anyone find our pilots?'" he wrote. "Wow. What incredible progress. Absolute geniuses."

The successful attacks came on the same day that Iranian officials told mediators it isn't willing to meet U.S. officials in Islamabad in the coming days and that the White House's far-reaching demands for ending the war are unacceptable.

William Wechsler, a former Defense Department official who heads Middle East programs at the Atlantic Council think tank, said the incidents showed that "while we have achieved air superiority, we have not achieved air supremacy."

"The IRGC is a professional military organization with a proven capacity to learn and adapt, and obviously retains capabilities that put our airmen and other military personnel at risk," Wechsler said.

The war could quickly spiral out of control, even with the vast superiority of the U.S. military, he said. "The war will go on for some time, and further escalations are increasingly likely, either intentional or accidental," he said. "And nobody should be confused -- there are lots of ways that this war could escalate further very quickly."

The loss of the warplanes comes after 13,000 combat flights and five weeks of airstrikes. Former Air Force officials said that such an incident hasn't happened until now underscored the successful U.S. efforts to suppress Iran's air defenses early in the war.

"What's amazing about this story is that it hasn't happened sooner," said retired Air Force Lt. Gen. Dave Deptula, who ran the air campaign for the 1990-91 Gulf War against Iraq. "There have been thousands of targets hit with thousands of sorties penetrating contested airspace. It's been an entire month and this is the first time we've had a combat loss? That's incredible."

Trump was briefed on the aircraft shootdowns, White House press secretary Karoline Leavitt said. He threatened in recent days to bombard Iran "back to the Stone Ages," and over the past 24 hours, the U.S. and Iran have been trading attacks on military and civilian infrastructure in the region.

Iran has scored other hits on the U.S., including a missile and drone attack last week on Prince Sultan Air Base in Saudi Arabia that heavily damaged or destroyed U.S. aircraft.” [1]

1. Iran Downs Two U.S. Warplanes, Triggering Frantic Rescue Mission. Cloud, David S; Holliday, Shelby. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Apr 2026: A1.

Strėlės, kylančios iš akmens amžiaus urvų: Iranas numušė du JAV karo lėktuvus, sukeldamas įnirtingą gelbėjimo misiją

2026-04-04T10:01:00.000-07:00

„Penktadienį Iranas numušė du JAV karo lėktuvus – tai pirmas kartas, kai Teheranas karo metu numušė amerikiečių naikintuvus, pradėdamas paieškos ir gelbėjimo operaciją, kurios metu du kariai liko saugūs, o vienas vis dar dingo.

Irano numušti karo lėktuvai yra ryškiausias įrodymas, kad, nepaisant didžiulių karinių nuostolių, Teheranas vis dar gali gerokai padidinti konflikto tęsimo kainą JAV ir Izraeliui.

Numušimai buvo sėkmingiausia Irano karinės strategijos demonstracija, kuria siekiama sukelti taktinius pralaimėjimus JAV ir jos sąjungininkėms, tikintis ne laimėti kariškai, o išgyventi ir susilpninti jų valią tęsti kovą.

Naikintuvas F-15E ir atakos lėktuvas A-10 buvo pirmieji JAV arba Izraelio lėktuvai, kuriuos Iranas numušė per tūkstančius skrydžių, atliktų Irano oro erdvėje per daugiau nei mėnesį trukusį karą. Didelės paieškos ir gelbėjimo operacijos padėjo išlaisvinti vieną F-15E įgulos narį, tačiau bent vienas papildomas įgulos narys liko dingęs.

Su incidentu susipažinę šaltiniai teigė, kad A-10 nebuvo numuštas Irano teritorijoje. Dviejų variklių, vienviečio atakos lėktuvo pilotas spėjo išskristi iš Irano teritorijos, o tada katapultuotis iš lėktuvo ir būti išgelbėtas, teigė jie.

Klausimas, kiek tokie smūgiai susilpnina prezidento Trumpo ryžtą tęsti – ir netgi plėsti – karą tuo metu, kai jis jau atrodė pasiryžęs jį greitai užbaigti.

„Tai neabejotinai rodo, kad Iranas gali laimėti ir nelaimėdamas“, – sakė Alanas Eyre'as, buvęs Valstybės departamento Irano ekspertas ir Artimųjų Rytų instituto bendradarbis. „JAV naratyvas yra toks: „Mes turime viską, ko reikia“. Tai pažeidžia tą naratyvą.“

Užuot siekęs kovoti su JAV ir Izraeliu akis į akį, Iranas pasirinko asimetrinę strategiją, taikydamasis į arabų Persijos įlankos valstybes, išjungdamas radarus ir kitus oro gynybai svarbius įrenginius bei sustabdydamas didžiąją dalį tanklaivių eismo per Hormūzo sąsiaurį. Tai taktika, kurią Islamo revoliucijos gvardija, galinga Irano karinė organizacija, vadovaujanti karo pastangoms, naudojo tūkstančiams JAV karių Irake nužudyti, apginkluodama įgaliotinius sukarintus dalinius savadarbiais sprogstamaisiais įtaisais.

Oro kampanija apšaudė Irano raketų bazes ir mobiliuosius paleidimo įrenginius, tačiau Teheranas sugebėjo paleisti dešimtis raketų ir dronų per dieną, pratęsdamas konfliktą, padidindamas ekonomines išlaidas naftą eksportuojančioms Persijos įlankos šalims ir JAV, ir išgyvendamas, kad galėtų kovoti dar vieną dieną.

Ko jis nepadarė iki penktadienio, tai numušė visus JAV ir Izraelio karo lėktuvus virš savo teritorijos. Irano valstybinė televizija pranešė, kad iraniečiai bus apdovanoti už bet kurio JAV įgulos nario suradimą ir perdavimą gyvo.

Net ir JAV gelbėjimo pastangoms vis dar vykstant Kadangi JAV įgulos nario likimas neaiškus, Irano parlamento pirmininkas Mohammadas Bagheris Ghalibafas socialiniuose tinkluose paskelbė pašaipų pareiškimą, kuriame teigė, kad JAV karo tikslai patyrė didelį smūgį.

„Šis jų pradėtas genialus karas be strategijos dabar buvo sumažintas nuo „režimo pakeitimo“ iki „Ei! Ar kas nors gali rasti mūsų pilotus?“, – rašė jis. „Oho. Kokia neįtikėtina pažanga.“ Absoliutūs genijai.“

Sėkmingi išpuoliai įvyko tą pačią dieną, kai Irano pareigūnai tarpininkams pareiškė, kad artimiausiomis dienomis nenori susitikti su JAV pareigūnais Islamabade ir kad toli siekiantys Baltųjų rūmų reikalavimai nutraukti karą yra nepriimtini.

Williamas Wechsleris, buvęs Gynybos departamento pareigūnas, vadovaujantis Artimųjų Rytų programoms Atlanto tarybos analitiniame centre, teigė, kad incidentai parodė, jog „nors pasiekėme oro pranašumą, oro pranašumo nepasiekėme“.

„IRGC yra profesionali karinė organizacija, turinti įrodytą gebėjimą mokytis ir prisitaikyti, ir akivaizdžiai išlaiko pajėgumus, kurie kelia pavojų mūsų lakūnams ir kitam kariniam personalui“, – sakė Wechsleris.

Karas gali greitai tapti nekontroliuojamas, net ir turint didžiulį JAV kariuomenės pranašumą, sakė jis. „Karas tęsis dar kurį laiką, o tolesnė eskalacija, tyčinė ar atsitiktinė, yra vis labiau tikėtina“, – sakė jis. „Ir niekas neturėtų būti sumišęs – yra daug būdų, kaip šis karas gali labai greitai dar labiau eskaluotis“.

Karo lėktuvų praradimas įvyko po 13 000 kovinių skrydžių ir penkių savaičių. oro antskrydžių. Buvę oro pajėgų pareigūnai teigė, kad toks incidentas iki šiol nebuvo įvykęs, o tai pabrėžia sėkmingas JAV pastangas nuslopinti Irano oro gynybą karo pradžioje.

„Nuostabu tai, kad ši istorija neįvyko anksčiau“, – sakė atsargos oro pajėgų generolas leitenantas Dave'as Deptula, vadovavęs oro antskrydžių kampanijai prieš Iraką 1990–1991 m. Persijos įlankos kare. „Tūkstančiai taikinių buvo pataikyti, tūkstančiai lėktuvų skverbėsi į ginčijamą oro erdvę. Praėjo visas mėnuo, o tai pirmas kartas, kai patyrėme kovinių nuostolių? Tai neįtikėtina.“

Trumpas buvo informuotas apie lėktuvų numušimus, sakė Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karoline Leavitt. Pastarosiomis dienomis jis grasino bombarduoti Iraną “atgal į akmens amžių“ ir per pastarąsias 24 valandas JAV ir Iranas apkeitė atakomis prieš karinę ir civilinę infrastruktūrą regione.

Iranas taip pat sėkmingai atakavo JAV kitur, įskaitant praėjusią savaitę įvykdytą raketų ir dronų ataką prieš Princo Sultono oro bazę Saudo Arabijoje, kurios metu buvo smarkiai apgadinti arba sunaikinti JAV lėktuvai.“ [1]

1. Iran Downs Two U.S. Warplanes, Triggering Frantic Rescue Mission. Cloud, David S; Holliday, Shelby. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Apr 2026: A1.