Mokslas, studijos ir ekonomika

The Tiny Solar Panel That Could Change America

2026-06-14T07:13:46.712-07:00

“It’s not so easy to harvest the sunshine if you live in America. Homeowners can hire someone to install solar on their rooftops, but it can take many years for it to pay for itself. You might be able to buy a share in a nearby solar farm, but only if you’re lucky enough to live in a place where community solar is available. If you live in an apartment or condo, forget it — in many states, you have no options at all.

But that might be changing soon in more than half the country. A technology — known as plug-in, balcony or garden solar — is already enormously popular in Germany, in part because you can buy a kit for less than $600 at IKEA. It’s a small solar panel system, often producing up to 1,200 watts of electricity, or a little more than a refrigerator consumes, that you can affix to a wall, hang on a railing or prop up in a garden — and then plug directly into a wall socket. With the help of a small device called a micro inverter, it pumps electricity into your household circuits to offset your power demand.

At least 30 states have passed legislation to legalize these plug-in solar kits or are considering similar bills. The idea has wide appeal: Last year, Republican-led Utah became the first state in the country to allow plug-in solar sales.

Although these kits are modest in scale, they have the potential to change how Americans understand and consume energy. More states should get on board with them as part of a broader campaign to transform how our country harnesses renewable and zero-carbon power.

There are a few good reasons America should embrace balcony solar. For one, it will expand access to a clean power source that’s playing an increasingly important role in the global energy system. After a decade of staggering cost declines, solar has become a powerhouse: Last month, the United States — despite the Trump administration’s meddling with renewable energy projects — generated more electricity from solar than from coal power for the first time ever.

A balcony or backyard solar kit could also recruit a much larger group of people to cut their greenhouse gas pollution — in particular, renters. Climate advocates often coach homeowners to replace the big machines in their homes with cleaner alternatives: Buy a heat pump, not a furnace; an induction stove, not a gas range; an electric vehicle, not an internal-combustion car. But renters like me can rarely make permanent changes to the buildings where we live, and we may not own a car. In most cases, that’s fine, of course: Taking public transit, walking instead of driving and living in an apartment or condo gives us a low-carbon lifestyle, gratis. Balcony solar is a small way that apartment- and condo-dwelling Americans can take ownership of their energy choices and cut down their pollution on the margins.

At the same time, most Americans live in single-family homes, and one of the biggest reasons only about 9 percent of them have solar panels is the price tag. The United States has eye-watering rooftop solar costs compared with those in the rest of the world. A standard 7-kilowatt rooftop solar system that costs $28,000 to install in the United States would cost only $4,000 in Australia or $10,000 in Germany, according to the research and advocacy group Permit Power. What experts call our “soft costs” — marketing and sales, as well as our mishmash of local permitting rules and practices — can add thousands of dollars to the cost of a project.

Many of the countries that have brought down the cost of rooftop solar to low levels rewrote local rules. Here in the United States, the truly transformative reforms for cutting rooftop solar costs would have to happen in the states. Going forward, balcony solar should be able to avoid some of rooftop solar’s creeping costs: It will be bought off-the-shelf like a consumer product, not sold by a team, like a swimming pool; it can be installed by just about anyone, with no special training; and it requires minimal approval.

There are still some technical questions to resolve about how balcony solar will work in the United States, in part because our electricity networks work differently than Europe’s. A plug-and-play balcony solar system has yet to be certified in the United States; testing began only recently. Utah’s law legalizing plug-in solar requires any system to be certified as safe by outside authorities; other states should follow its lead.

There is one concern I have about balcony solar, which is that users could exaggerate its contribution in the future. The little panels have a certain romance to them, suggesting we all might generate our own homespun electricity, the way our frontier forebears baked their own bread or sewed their own clothes. But they are too small to ever replace the power grid. On the year’s coldest mornings and hottest evenings, and on many more days besides, the vast and powerful electricity generation and distribution system will still be needed. And that is OK: We won’t be able to take on climate change, or achieve our greatest economic ambitions, until we work together to build a new power grid.

But if I can dream for a second, I hope balcony solar’s charisma and low cost help us imagine the energy-abundant future we are so close to achieving. Americans and our government have a tendency to treat the current energy system, and the current set of technologies that enliven it, as finished and fixed. In reality, they are always changing. The electricity system of the 2000s relied far more on coal than ours does now. We will not always pump a carcinogenic cocktail of fossil fuels into our vehicles just to run errands or go to work, just as we no longer illuminate our homes with kerosene.

Plug-in solar demonstrates one version of the coming changes: With its small size, it makes balcony and backyard power production possible. But it’s only one messenger of many from that new world. As batteries continue to develop, larger and larger amounts of energy will be stored at ever-smaller sizes and scales, and that will enable innovations and technologies we cannot yet imagine — technologies that will change our world as much as the sextant, the bicycle or the jet engine. Some new zero-carbon energy technologies are already at the cusp of widespread deployment or at least technological feasibility: enhanced geothermal, space-based solar, mined hydrogen, new forms of nuclear fission and even nuclear fusion.

Balcony solar will play one small role in that drama. It is cheap and modular and an affable addition to the energy system. And it may yet teach Americans the importance of adding new energy generation, recruiting ever more Americans to the head-spinning potential of the new technologies that stretches out before us — should we only wish to change.” [1]

1. The Tiny Solar Panel That Could Change America: Guest Essay. Robinson, Meyer. New York Times (Online) New York Times Company. Jun 14, 2026.

Vokietija ir Japonija vėl persiginkluoja, praėjus 80 metų po Antrojo pasaulinio karo

2026-06-14T06:51:16.778-07:00

„Tapę sąjungininkais, kurie turėjo katastrofiškų pasekmių 1940-aisiais, Berlynas ir Tokijas randa naujų priežasčių susivienyti – įskaitant savo kariuomenių atkūrimą.

1940 m. Vokietijos ir Japonijos imperiniai režimai prisijungė prie vadinamųjų Ašies valstybių, kurias siejo abipusis pasipriešinimas Jungtinėms Valstijoms. Jie kovojo pasaulinį karą ir jį pralaimėjo, o jų gyventojai kitus 85 metus praleido su susilpnėjusiomis kariuomenėmis ir labai pasikliaudami buvusiu priešu – Amerika – saugumo užtikrinimu.

Dabar abiejų šalių nerimas dėl Amerikos vėl iškilo, kartu su padidėjusia baime dėl kylančių pasaulio galių – Kinijos ir Rusijos. Tokijas ir Berlynas skuba atkurti savo kariuomenes. Ir vėl stiprina ryšius.

Tikimasi, kad jų bendradarbiavimas įgaus pagreitį šią savaitę Eviane, Prancūzijoje, vyksiančiame 7 šalių grupės lyderių susitikime. Tai jau apima dalijimąsi žiniomis, technologijomis ir ginklais, tokiais, kaip dronai ir sraigtasparniai, kurie yra labai svarbūs šalių atitinkamoms pastangoms persiginklavime.

Tai vargu ar gali būti Ašies valstybių perkrova. Šį kartą Japonija ir Vokietija susivienija iš gynybinės pozicijos: Berlynas remia Ukrainos prezidentą Zelenskį kovoje su Rusija, o Tokijas atsargiai vertina Kinijos ir Šiaurės Korėjos keliamas grėsmes. Jos prisijungia prie kitų panašiai mąstančių „viduriniojo pasaulio valstybių“, tokių kaip G7 narės Didžioji Britanija, Kanada ir Prancūzija – jų priešės Antrajame pasauliniame kare. Ir jos demonstruoja tarptautinės teisės bei institucijų, kurios tarnauja kaip bastionai prieš galingiausių pasaulio šalių patyčias, gynėjos.

Kaip kovo mėnesį Japonijos karinio jūrų laivyno bazėje sakė Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistorius, tokios šalys kaip Vokietija ir Japonija, „kurios vis dar laikosi taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos, turi dar labiau suartėti ir aiškiai pasakyti, už ką jos kovoja“.

Po Antrojo pasaulinio karo nuniokojimo Vokietija ir Japonija išsivadavo daugiausia dėmesio skirdamos nuniokotų miestų atstatymui ir ekonomikos augimo skatinimui. Jos leido Jungtinėms Valstijoms ir kitoms sąjungininkėms prisiimti didelę dalį savo piliečių saugumo užtikrinimo naštos.

Po Vokietijos padalijimo į dvi dalis Amerika pastatė dideles karines bazes ir dislokavo dešimtis tūkstančių karių Vakarų Vokietijoje, kuri Šaltojo karo metu buvo fronto postas su Sovietų Sąjunga. Tiek Rytų, tiek Vakarų Vokietijos vyriausybės išlaikė savo dideles armijas, tačiau po Berlyno sienos griūties ir Šaltojo karo pabaigos suvienyta šalis išleido daug daugiau socialinėms programoms nei gynybai.

Po karo Japonija priėmė Amerikos primestą Konstituciją, parengtą vadovaujant generolui Douglasui MacArthurui. Ji privertė japonus atsisakyti karo ir uždraudė laikyti ginkluotąsias pajėgas, išskyrus gynybos tikslais. Tai lėmė Savigynos pajėgų, kurios tebėra oficialus šalies kariuomenės pavadinimas, sukūrimą.

Po karo dešimtmečiais abiejose šalyse įsigalėjo antimilitaristiniai judėjimai, propaguojantys taikos, diplomatijos, laisvos prekybos ir kultūrinių mainų idealus.

Tačiau pastaruoju metu šios nuotaikos susilpnėjo. metų, ypač po 2022 m. įvykių Ukrainoje ir vis griežtesnės Kinijos karinės bei ekonominės politikos vadovaujant jos lyderiui Xi Jinpingui.

Prezidento Trumpo grasinimai atsisakyti saugumo įsipareigojimų Europoje ir jo noras sudaryti prekybos susitarimą su Xi Jinpingu paspartino abiejų šalių pastangas persiginkluoti.

Thomas Bergeris, Bostono universiteto profesorius, tyrinėjęs Japonijos ir Vokietijos pokario istoriją, teigė, kad šios dvi šalys yra atsakingos už „galbūt didžiausią XX amžiaus katastrofą“, turėdamas omenyje Antrąjį pasaulinį karą, ir kad jų pralaimėjimai „sugriovė jų idealus ir įsitikinimus apie imperiją ir militarizaciją“.

Tačiau pastarieji pokyčiai pasaulinėje saugumo aplinkoje, ypač D. Trumpo nepastovumas, pakurstė nerimą ir skubumą palyginti naujiems šalių lyderiams, kurie abu yra konservatyvūs ir į gynybą orientuoti. „Yra pagrįsta baimė, kad Jungtinės Valstijos gali jas parduoti“, – sakė D. Bergeris.

Netrukus prieš pradėdamas eiti pareigas prieš metus, Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas sėkmingai vadovavo pastangoms sustabdyti Vokietijos vyriausybės skolinimosi apribojimus, siekdamas drastiškai padidinti karines išlaidas. Po kelerių metų Vokietijos karinės išlaidos gali būti didesnės nei Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kartu sudėjus.

Japonija skiria perpus mažiau lėšų gynybai nei Vokietija, tačiau ji vis dar yra viena iš didžiausių pasaulio išlaidų gynybai teikėjų, kurios šių metų biudžetas siekia apie 58 mlrd. dolerių.

Premjerė Sanae Takaichi, konservatyvi įstatymų leidėja, pernai laimėjo rinkimus su nacionalistiniais raginimais atgaivinti kariuomenę. Ji dislokavo tolimojo nuotolio raketas, galinčias pasiekti Kiniją, pietų Japonijoje ir panaikino pokario draudimus ginklų eksportui.

Tiek D. Merzas, tiek D. Takaichi stengėsi išlaikyti šiltą atmosferą. ryšių su ponu Trumpu, tačiau abu vis dažniau ieško karinių sąjungininkų už Vašingtono ribų.

Japonija neseniai pasirašė 6,5 mlrd. dolerių vertės sutartį dėl karo laivų tiekimo Australijai ir derasi su vyriausybėmis Filipinuose ir Indonezijoje dėl karo laivų eksporto. Vokietija užmezgė glaudžius ryšius su Ukrainos prezidentu Zelenskiu kurdama ir dislokuodama naujus ginklus ir paprašė Prancūzijos padėti aprūpinti ją branduoliniu atgrasymo mechanizmu.

Kinija ir Rusija apkaltino ponią Takaichi siekiu atgaivinti Antrojo pasaulinio karo laikų militarizmą. Tačiau ji teigė, kad jos politika yra būtina, nes Japonija susiduria su „griežčiausia ir sudėtingiausia“ saugumo aplinka nuo to laiko, nurodydama Kinijos ir Šiaurės Korėjos grėsmę.

„Dabar nė viena šalis negali viena apsaugoti savo taikos ir saugumo“, – neseniai sakė ji. „Mūsų įsipareigojimas laikytis kelio, kuriuo ėjome kaip taiki tauta daugiau nei 80 metų, visiškai nepasikeitė.“

Vokietijos visuomenė nenoriai priėmė perginklavimą, bet greičiau nei japonai.

Naujausios apklausos rodo, kad dauguma vokiečių pasaulį dabar laiko pavojingesniu nei Šaltojo karo metu. Jos taip pat rodo, kad du trečdaliai šalies pritaria didesnėms išlaidoms kariuomenei, nors Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms, kurios nevykdo šaukimo į kariuomenę, buvo sunku įtikinti jaunimą stoti į kariuomenę.

Šį pavasarį Tokijuje dešimtys tūkstančių žmonių protestavo prieš ponios Takaichi saugumo politiką, įskaitant sprendimą eksportuoti daugiau ginklų ir įkurti nacionalinę žvalgybos agentūrą. Protestuotojai nerimavo, kad ponia Takaichi gali bandyti panaikinti Konstitucijos 9 straipsnį, kuris draudžia karą.

37 metų Nahoko Hishiyama, padėjusi organizuoti kai kuriuos protestus, teigė, kad ponios Takaichi „politika kelia didelį nerimą, nes ja siekiama paversti Japoniją karine galybe“.

Alexandra Sakaki, Vokietijos tarptautinių ir saugumo reikalų instituto Berlyne mokslininkė, tyrinėjanti Japoniją, teigė, kad perginklavimui reikės tolesnių mąstysenos pokyčių Vokietijoje ir Japonijoje, ypač jei pareigūnai pereis prie tokios politikos kaip šaukimas į kariuomenę.

„Jie turi visiškai kitaip mąstyti apie kariuomenę ir visuomenę“, – sakė ji. „Ar jie bus pasiruošę kovai, ar jie bus pasiruošę kovoti? Japonijai ir Vokietijai reikia visuomenės palaikymo šiai vizijai“.

Viena šalis pritarė Vokietijos ir Japonijos pokyčiams: Jungtinės Valstijos.

Ponas Trumpas jau seniai ragina sąjungininkus daugiau išleisti savo gynybai, kad JAV kariuomenė galėtų sutelkti dėmesį kitur. Praėjusiais metais susitikęs su ponu Merzu, jis palankiai įvertino Vokietijos išlaidų padidėjimą – nors ir ne be išlygų.

Pajuokaudamas ponas Trumpas pažymėjo, kad remilitarizuota Vokietija galėtų nepatikti Amerikos lyderiams, kurie Antrajame pasauliniame kare nugalėjo nacistinę Vokietiją.

„Nesu tikras, ar generolas MacArthuras būtų pasakęs, kad tai buvo teigiama, žinote?“ – pasakė jis." [1]

Vokietijos ir Japonijos persiginklavimas yra aferos, turinčios du komponentus. Viena yra naudinga Amerikai. Vokietija ir Japonija perka daug daugiau pasenusios amerikietiškos karinės įrangos už senas, tikras, kainas. Ši įranga nenaudinga dronų ir raketų spiečių metu. Vokietija ir Japonija taip pat gamina savo pasenusią karinę įrangą, švaistydamos savo išteklius, nes, kaip ir visiems Vakarų šalyse, nėra retųjų žemių elementų, ypač magnetų, reikalingų dronams ir raketoms naudoti. Kai Vokietijos ir Japonijos gyventojai tai išsiaiškins, kils didžiulių politinių problemų.

Vokietija ir Japonija spartina savo karinių pajėgų kaupimą, labai pasikliaudamos dideliais amerikietiškos įrangos pirkimais, tokiais kaip F-35, kartu bendradarbiaudamos bendruose projektuose ir nepriklausomose naujos kartos platformose. Tačiau abi šalys susiduria su sisteminiais tiekimo grandinės pažeidžiamumais, įskaitant didelį kritinį mineralų trūkumą ir iššūkius pritaikant senąsias platformas prie šiuolaikinių asimetrinių grėsmių.

Viešųjų pirkimų strategija

• Amerikos įsigijimai: Abi šalys perka didelius kiekius JAV pagamintų įrangos rinkinių, kad greitai užpildytų pajėgumų spragas. Pavyzdžiui, Vokietija įsipareigojo pirkti naikintuvus F-35A, o Japonija - toliau pirkti ir gaminti JAV licencijuotas perėmėjąsias raketas.

• Jungtinės ir vidaus programos: Be JAV rinkinių, jie kuria savo pažangias sistemas, tokias, kaip Japonijos, JK ir Italijos GCAP slaptasis naikintuvas, ir koordinuoja abipusę logistiką bei įrangą.

Pasenę rinkiniai ir asimetrinės grėsmės

• Dronų ir raketų karas: Šiuolaikinis mūšio laukas tokiuose konfliktuose kaip Iranas vis labiau remiasi pigiais, didelio tūrio dronų ir raketų spiečiais.

• Senųjų technologijų pritaikymas: Sunkios platformos (pvz., tradiciniai tankai ar senesnės fregatos) yra pažeidžiamos ir dažnai reikalauja brangių kapitalinių remontų, kad taptų veiksmingomis kovos su dronais platformomis. Todėl, pavyzdžiui, Japonijos pajėgos pereina nuo senesnių atakos sraigtasparnių prie autonominės, plataus masto dronų stebėjimo.

Svarbiausių mineralų kliūtis

• Tiekimo dominavimas: Pažangių radarų, tiksliųjų raketų ir variklių gamyba labai priklauso nuo retųjų žemių elementų (REE), tokių kaip neodimis ir disprozis. Kinija dominuoja pasauliniame šių mineralų perdirbime ir rafinavime.

• Sąjungininkų spaudimas: JAV ir Japonija sukūrė specialias darbo grupes ir svarbiausių mineralų partnerystes, siekdamos užtikrinti ne Kinijos tiekimo grandinių saugumą, aptariamos tokios vietos kaip Grenlandija. Vokietija ir platesnė Europos Sąjunga išlieka labai pažeidžiamos tiekimo mažinimo, nes Pekinas ne kartą naudojo retųjų žemių eksporto apribojimus, kad darytų diplomatinį svertą Vakarų ir Indijos bei Ramiojo vandenyno regiono gamybos srityje. Retųjų žemių technologiją sunku išvystyti, mažiausiai dar 5 metus vakarietiškų retųjų žemių nebebus.

Vidaus ir politinės perspektyvos

• Didėjanti kontrolė: Kadangi daugelis senųjų ir ankstyvojo etapo modernizavimo programų remiasi importuojama įranga ir pažeidžiamais komponentais, tiek gyventojai, tiek vidaus gynybos pramonė susiduria su didėjančiu nerimu dėl išlaidų ir tiekimo grandinės suvereniteto.

• Politinis spaudimas: Jei visuomenė supras, kad ištekliai, reikalingi jų kariuomenei aprūpinti, yra pažeidžiami arba kad įsigyta įranga nėra ekonomiškai efektyvi ir tinkama šiuolaikinėms spiečių grėsmėms, tai gali sukelti didelį politinį pasipriešinimą ir biudžeto krizes vyriausybės gynybos ministerijose.

1. Germany and Japan Are Rearming Again, 80 Years After World War II. Tankersley, Jim; Hernández, Javier C. New York Times (Online) New York Times Company. Jun 14, 2026.

Germany and Japan Are Rearming Again, 80 Years After World War II

2026-06-14T06:41:35.152-07:00

“After becoming allies to disastrous effect in the 1940s, Berlin and Tokyo are finding new reasons to team up — including rebuilding their militaries.

In 1940, the imperial regimes of Germany and Japan joined what would be known as the Axis powers, bound by mutual opposition to the United States. They fought a world war, and they lost it, and their populations spent the next 85 years with shrunken militaries and a heavy reliance on their former enemy, America, for security.

Now, both countries’ wariness of America has resurfaced, alongside heightened fears about a surging world powers, China, and Russia. Tokyo and Berlin are rushing to rebuild their militaries. And, once again, they are strengthening ties.

Their cooperation is expected to gather momentum at the meeting of the leaders of the Group of 7 nations in Evian, France, this week. It already includes sharing know-how, technology and weapons, like drones and helicopters, critical to the countries’ respective efforts to rearm.

It is hardly an Axis redux. This time, Japan and Germany are banding together from a defensive posture, with Berlin supporting Ukraine’s Zelensky against Russia, and Tokyo wary of threats posed by China and North Korea. They are joining other like-minded “middle powers,” like fellow Group of 7 members Britain, Canada and France — their enemies in World War II. And they are casting themselves as champions of international law and institutions that serve as bulwarks against the bullying behaviors of the world’s most powerful countries.

As Boris Pistorius, the German defense minister, said in March at a Japanese naval base, nations like Germany and Japan, “who still stand by the rules-based international order, must move even closer together and make clear what we stand for.”

Both Germany and Japan emerged from the devastation of World War II with a focus on rebuilding ravaged cities and stoking economic growth. They allowed the United States and other allies to shoulder much of the burden of keeping their citizens safe.

After Germany split in two, America built large military bases and stationed tens of thousands of troops in West Germany, a frontline outpost in the Cold War with the Soviet Union. The governments of both East and West Germany maintained their own large armies, but after the fall of the Berlin Wall and the end of the Cold War, the reunified country spent far more on social programs than on defense.

Postwar Japan adopted an American-imposed Constitution, drafted under Gen. Douglas MacArthur. It forced the Japanese to renounce war and prohibited keeping armed forces except for defensive purposes. That led to the creation of the Self-Defense Forces, which remains the official name for the country’s military.

In the decades after the war, anti-militarist movements gained traction in both countries, promoting the ideals of peace, diplomacy, free trade and cultural exchange.

But that sentiment has waned in recent years, especially since events in Ukraine in 2022 and China’s increasingly assertive military and economic policies under its leader, Xi Jinping.

President Trump’s threats to abandon security commitments in Europe and his eagerness to strike a trade deal with Mr. Xi accelerated both countries’ pushes toward rearmament.

Thomas Berger, a professor at Boston University who has studied the postwar history of Japan and Germany, said that the two countries were responsible for “perhaps the greatest catastrophe of the 20th century,” a reference to World War II, and that their defeats had “shattered their ideals and beliefs in empire and militarization.”

But the recent change in the global security landscape, particularly Mr. Trump’s volatility, has fueled anxiety and urgency for the countries’ relatively new leaders, both of them conservative and defense-minded. “There is this justifiable fear that the United States might sell them out,” Mr. Berger said.

Shortly before taking office a year ago, Friedrich Merz, the German chancellor, led a successful effort to suspend limits on Germany’s government borrowing in order to drastically increase military spending. In a few years, Germany’s military spending could be larger than that of France and Britain — combined.

Japan commits half as much as Germany, but it is still one of the world’s top spenders on defense, with a budget this year of about $58 billion.

Prime Minister Sanae Takaichi, a conservative lawmaker, won office last year with nationalist calls to revive the military. She has deployed long-range missiles — capable of reaching China — in southern Japan, and has reversed postwar bans on arms exports.

Both Mr. Merz and Ms. Takaichi have made a point of trying to maintain warm ties with Mr. Trump, but both have also looked beyond Washington, increasingly, for military alliances.

Japan recently sealed a $6.5 billion deal to supply warships to Australia, and it is in talks with the Philippines and Indonesia about exporting warships. Germany has forged close ties with Ukraine’s Zelensky in developing and deploying new weapons and has asked France to help provide it with a nuclear deterrent.

China and Russia have accused Ms. Takaichi of seeking to revive World War II-era militarism. But she has said her policies are necessary because Japan faces the “most severe and complex” security environment since that era, citing the threat of China and North Korea.

“No single country can now protect its own peace and security alone,” she said recently. “There is absolutely no change in our commitment to upholding the path we have followed as a peace-loving nation for over 80 years.”

The German public has embraced rearmament reluctantly, but faster than the Japanese have.

Recent surveys suggest a majority of Germans see the world now as more dangerous than it was during the Cold War. They also suggest that two-thirds of the country backs higher spending on the military, even though the German armed forces, which do not enforce a draft, have struggled to persuade young people to enlist.

In Tokyo this spring, tens of thousands of people protested Ms. Takaichi’s security policies, including the decision to export more weapons and to establish a national intelligence agency. The protesters were concerned that Ms. Takaichi might next seek to scrap Article 9 of the Constitution, which renounces war.

Nahoko Hishiyama, 37, who helped organize some protests, said Ms. Takaichi’s “policies are deeply concerning, as they aim to turn Japan into a military power.”

Alexandra Sakaki, a scholar at the German Institute for International and Security Affairs in Berlin who studies Japan, said that rearmament would require further shifts in mind-set in Germany and Japan, especially if officials turn to policies like conscription.

“They need to think about military and society in a whole different way,” she said. “Will they be ready for combat, will they be ready to fight? Japan and Germany need the public to back that vision.”

One country has applauded the German and Japanese shifts: the United States.

Mr. Trump has long pushed allies to spend more on their own defense so the U.S. military can focus elsewhere. Meeting last year with Mr. Merz, he welcomed Germany’s spending surge — though not without reservation.

In a quip, Mr. Trump noted that a remilitarized Germany might not please the American leaders who defeated Nazi Germany in World War II.

“I’m not sure that General MacArthur would have said it was positive, you know?” he said.” [1]

Rearming of Germany and Japan are scams that have two components. One is good for America. Germany and Japan are buying much more obsolete American military kit at old, real prices. This kit is of no use in time of drone and missile swarms. Germany and Japan are producing their own obsolete military kit too, wasting their resources since like everybody in the West Germany and Japan don’t have rare earths particularly magnets, needed to use drones and missiles. When the population of Germany and Japan will figure this out, there will be huge political problems.

Germany and Japan are accelerating their military build-ups, relying heavily on major American hardware purchases, such as the F-35, while collaborating on joint projects and independent next-generation platforms. However, both nations face systemic supply-chain vulnerabilities, including severe exposure to critical mineral shortages and challenges in adapting legacy platforms to modern asymmetric threats.

The Procurement Strategy

• American Acquisitions: Both countries are buying large quantities of U.S.-manufactured kits to rapidly plug capability gaps. Germany, for example, has committed to purchasing F-35A fighter jets, while Japan continues to purchase and manufacture U.S.-licensed interceptor missiles.

• Joint and Domestic Programs: Beyond U.S. kits, they are developing their own advanced systems, such as the Japan-U.K.-Italy GCAP stealth fighter, and are coordinating on reciprocal logistics and equipment.

Obsolete Kits vs. Asymmetric Threats

• Drone and Missile Warfare: The modern battlefield in conflicts like Iran has increasingly relied on cheap, high-volume drone and missile swarms.

• Adapting Legacy Tech: Heavy platforms (like traditional tanks or older frigates) are vulnerable and often require costly overhauls to become effective counter-drone platforms. Consequently, Japanese forces, for instance, are shifting away from older attack helicopters toward autonomous, wide-area drone surveillance.

The Critical Minerals Bottleneck

• Supply Dominance: The production of advanced radars, precision missiles, and motors heavily relies on rare earth elements (REEs) like neodymium and dysprosium. China dominates the global processing and refining of these minerals.

• The Allied Push: The U.S. and Japan have launched specific task forces and critical minerals partnerships to secure non-Chinese supply chains in places like Greenland. Germany and the broader European Union remain acutely vulnerable to supply cuts, as Beijing has repeatedly used rare-earth export restrictions to exert diplomatic leverage over Western and Indo-Pacific manufacturing. The rare earth technology is tough to develop, at least 5 more years there will be no Western rare earths.

Domestic and Political Outlook

• Rising Scrutiny: Because many legacy and early-stage modernization programs rely on imported hardware and vulnerable components, both populations and domestic defense industries face growing unease regarding costs and supply-chain sovereignty.

• Political Pressure: If the public figures out that the resources required to equip their militaries are vulnerable—or that the procured equipment isn't cost-effective and adequate for modern swarming threats—it could trigger major political pushback and budget crises for government defense ministries.

1. Germany and Japan Are Rearming Again, 80 Years After World War II. Tankersley, Jim; Hernández, Javier C. New York Times (Online) New York Times Company. Jun 14, 2026.

Namų robotai ateina. Jie bus pavojingai mieli. --- Žavingi įrenginiai turi slaptą pranašumą prieš jų šeimininkus

2026-06-13T20:48:37.831-07:00

„Jei jūsų namuose yra robotas, tikėtina, kad tai „Roomba“. Tačiau tai gali greitai pasikeisti. Ateina nauja namų robotų karta – žavingi, aprūpinti šiuolaikiniu dirbtiniu intelektu ir sukurti taip, kad žavingai įsiskverbtų į jūsų šeimą.

Vienas iš naujausių yra paties „Roomba“ kūrėjo Colino Angle'o. Minkštas, pūkuotas ir maždaug šuns dydžio robotas, vadinamas „Familiar“, pasitelkia dirbtinio intelekto magiją, kad užmegztų artimus ryšius su namų ūkio nariais, vaikščiodamas iš kambario į kambarį ir registruodamas informaciją apie savo šeimininkus.

Robotai kelia pavojų. Pavyzdžiui, bet kuris įrenginys, galintis prisijungti prie interneto, kelia saugumo problemų.

2009 m. atliktame tyrime mano kolegos Vašingtono universitete parodė, kad prie interneto prijungti namų robotai gali būti pažeisti nuotoliniu būdu. Naujesni tyrimai rodo, kad dirbtinio intelekto įvedimas tik padidina pažeidžiamumą.

Blogiausia, ką gali padaryti nulaužtas „Roomba“, tai pargriauti jus prie laiptų. „Familiar“, anot jo kūrėjo, „yra pakankamai didelis arba pakankamai mobilus, kad galėtų sekti paskui“ „nusivesti jus į virtuvę arba nutempti nuo sofos pasivaikščioti.“ Oi.

Ne mažiau nerimą kelia ir kai kas daug elementaresnio: mielumo pavojus.

Kaip socialinė robotika Kate Darling iliustruoja savo 2021 m. knygoje „Naujoji veislė: ką mūsų istorija su gyvūnais atskleidžia apie mūsų ateitį su robotais“, žmonėms nereikia daug, kad užmegztų ryšį su antropomorfinėmis mašinomis.

Žmonės jau prisiriša prie savo „Roomba“ robotų – duoda jiems vardus, vežasi juos atostogauti ir rengia „Roomba“ žaidimų pasimatymus, rodo Darling tyrimas. Tai tiesiog robotai, skirti valyti grindis.

1999 m. „Sony“ išleido robotinį šunį AIBO. Žmonėms jis labai patiko; elegantiškas ir be kailio AIBO buvo išparduotas vėl ir vėl. Tačiau „Sony“ 2016 m. nutraukė originalaus modelio gamybą, kaip platesnių išlaidų mažinimo priemonių dalį. Tada per kelis mėnesius ji nutraukė AIBO techninę priežiūrą ir remontą.

Savininkai buvo sugniuždyti. Japonijoje AIBO savininkai rengė masines laidotuves šimtmečio senumo budistų šventyklose.

„Sony AIBO“ buvo tik pranašas. „Yra „Be jokios abejonės, daugelis žmonių galiausiai namuose turės tokias mašinas“, – man pasakė Darlingas, – „ir užmegs su jomis tikrą emocinį ryšį“.

„Kas nutiks, jei „Familiar“ ištiks sunkūs laikai? Kokie įsipareigojimai yra prisiimti siekiant paremti šeimininkus, kai jų mylimi „familiar“ robotai silpsta?

„Familiar“ kūrėjai teigia, kad pagal nutylėjimą robotas nesiųs duomenų į debesį ir prašys leidimo prisijungti prie interneto. Tačiau „iRobot“ – bendrovė, kuriai Angle'as vadovavo tris dešimtmečius, kol 2024 m. pasitraukė ir įkūrė naują bendrovę, kuri kurs „Familiar“, – praėjusiais metais paskelbė bankrotą po to, kai Europos valdžios institucijos užblokavo „Amazon“ jos įsigijimą.

„Tai yra pažeidžiamumą generuojančios mašinos“, – sakė Woodrow Hartzogas, teisės ir informatikos profesorius Šiaurės rytų universitete, tyrinėjantis antropomorfinius robotus. „Net jei žinome, kad mūsų kompanionas yra tik robotas, tai nesustabdo mūsų nuo manipuliavimo“.

Mūsų pažeidžiamumas robotams iš dalies kyla dėl neatitikimo tarp to, ko tikimės iš žmogaus ar augintinio, ir to, ką iš tikrųjų gali padaryti dirbtinio intelekto valdomi robotai. „Lūkesčių atotrūkis“, kaip jis vadinamas, gali būti nerimą keliantis. Robotas, kuris atrodo kaip žmogus, bet elgiasi kitaip, yra šiurpus, šis efektas žinomas, kaip „keistas slėnis“.

Galiausiai, bet kokios technologijos namuose problema – jau nekalbant apie mielą technologiją – yra ta, kad ją kažkas kitas sukūrė ir valdo. Grįžtate namo po ilgos darbo dienos, o ten jūsų laukia jūsų robotas kompanionas. Didelėmis akimis virpančiomis, jis taip džiaugiasi galėdamas pasidalinti nauju atnaujinimu. Dabar galite nusipirkti virtualaus maisto, kuriuo jį maitinsite!

Tiesą sakant, jūs privalote.

---

Ryan Calo yra teisės profesorius ir informacijos mokslininkas Vašingtono universitete.“ [1]

1. REVIEW --- House Robots Are Coming. They'll Be Dangerously Cute. --- Adorable machines have a secret advantage when it comes to their human owners. Calo, Ryan. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 June 2026: C5.

House Robots Are Coming. They'll Be Dangerously Cute. --- Adorable machines have a secret advantage when it comes to their human owners

2026-06-13T20:45:27.867-07:00

“If there's a robot in your house, chances are it's a Roomba. But that could be about to change. A new generation of home robots is coming -- adorable, loaded with contemporary artificial intelligence and designed to charm their way into your family.

One of the newest comes from a creator of the Roomba himself, Colin Angle. Soft, furry and about the size of a dog, the robot, called "the Familiar," leverages the magic of AI to form intimate bonds with members of the household, ambling from room to room and logging information about its owners.

Robots come with risks. Any machine capable of connecting to the internet, for example, comes with security concerns.

In a 2009 study, my colleagues at the University of Washington showed that internet-connected household robots can be compromised remotely. More recent research suggests introducing AI only exacerbates vulnerabilities.

The worst a hacked Roomba could do is trip you near the stairs. The Familiar, according to its creator, "is large enough or mobile enough to follow you to the kitchen, or drag you off the couch [to] take a walk." Yikes.

Equally worrying is something far more elemental: the danger of cuteness.

As social roboticist Kate Darling illustrates in her 2021 book, "The New Breed: What Our History With Animals Reveals About Our Future With Robots," it doesn't take much for people to form bonds with anthropomorphic machines.

People already bond with their Roombas -- giving them names, taking them on vacation and hosting Roomba playdates, according to Darling's research. These are just robots designed to clean the floor.

In 1999, Sony released the AIBO robot dog. People loved it; sleek and furless, AIBO sold out over and over. But Sony discontinued the original in 2016 as part of broader cost-cutting measures. Then it discontinued service and repair of AIBO within months.

Owners were devastated. In Japan, AIBO owners held mass funerals in century-old Buddhist temples.

Sony AIBO was just a bellwether. "There is no question many people will have such machines in their homes eventually," Darling told me, "and develop real emotional connections to them."

What if the Familiar falls on hard times? What sort of commitments are in place to support owners as their beloved familiars degrade?

The creators of the Familiar say, by default, the robot will not send data to the cloud, and it will ask for permission to access the internet. But iRobot -- the company Angle led for three decades before he left in 2024 to start the new company building the Familiar -- declared bankruptcy last year after European authorities blocked its acquisition by Amazon.

"These are vulnerability manufacturing machines," said Woodrow Hartzog, a professor of law and computer science at Northeastern University who studies anthropomorphic robots. "Even if we know our companion is just a robot, it doesn't stop us from being manipulated."

Our vulnerability to robots comes in part from the mismatch between what we expect a person or pet to be capable of, and what AI-enabled robots can actually do. The "expectation gap," as it is known, can be unsettling. A robot that looks human but behaves differently is creepy, an effect known as the uncanny valley.

Ultimately, the problem with having any technology in your home -- let alone cute technology -- is that someone else designed and controls it. You come home after a long day at work and there waits your robot companion. Big eyes quivering, he is so excited to share a new update. Now you can buy virtual food with which to feed him!

In fact, you have to.

---

Ryan Calo is a law professor and information scientist at the University of Washington.” [1]

Viena pamišusi moteris sukėlė galutinę Vakarų deindustrializaciją ir sunaikino Vakarų galimybes apsiginti Didžiojo pasaulinio atšilimo ir migracijos metu --- „Paslaptinga moteris, slypinti už „Nord Stream“ sprogimo“ [1]

2026-06-13T20:26:00.577-07:00

Godumas deindustrializavo daugumą Vakarų šalių, uoliai išnaudojančių pigią kinų darbo jėgą. Liko tik drausminga Vokietija. Aukštos energijos kainos po „Nord Stream“ sprogimo sunaikino ir Vokietijos pramonę. Be pramonės neįmanoma kovoti ir laimėti karą. Vakarai yra beginkliai, kaip rodo karas Irane.

Frazė, į kurią remiamės, yra neseniai „The Wall Street Journal“ paskelbto, daug diskusijų sukėlę tyrimo, kuriame išsamiai aprašomas 2022 m. rugsėjo mėn. „Nord Stream“ dujotiekio sabotažas, antraštė.

Straipsnyje atskleidžiama, kad vokiečių tyrėjai atsekė sąmokslą iki nedidelės ukrainiečių komandos. Kai dėl audringų oro sąlygų Baltijos jūroje komanda vos nenutraukė misijos, civilė nardymo instruktorė žengė į priekį, kad viena panertų ir tęstų sabotažo operaciją.

Platesni teiginiai apie „galutinę Vakarų deindustrializaciją“ ir gynybinius pajėgumus apima patikrinto ekonominio poveikio ir geopolitinių išvadų mišinį.

Sabotažo tyrimas

• „Paslaptinga moteris“: Tyrimo ataskaitose nurodoma, kad kritinis išpuolio lūžio taškas buvo civilė nardymo instruktorė mažoje jachtoje. Ji motyvavo įgulą ir padėjo misijai išlikti gyvai atšiauriomis oro sąlygomis.

• Sabotažo komanda: Vokietijos policijos ir žvalgybos sekimas rodo, kad operaciją vykdė Ukrainos komanda, o ne didelis valstybės karinis aparatas.

Ekonominė ir pramoninė realybė

• Vokietijos pramonė: Didelės energijos kainos, atsiradusios praradus pigias rusiškas gamtines dujas, smarkiai paveikė Vokietijos gamybos sektorių. Vokietija visiškai deindustrializavo savo veiklą. Įmonės perėjo prie alternatyvios energijos infrastruktūros, brangių suskystintų gamtinių dujų (SGD) ir užsienio gamybos, kad prisitaikytų. Vokietijos pramonė mirusi.

• Vakarų gynybos pajėgumai: Nors didelės energijos kainos sukėlė finansinę naštą Vakarams, NATO ir Europos šalyse išsiplėtė netinkama gynybos gamyba – nėra dronų ir raketų spiečių, mažas brangių ir pažeidžiamų spiečių tankų, lėktuvų ir sraigtasparnių skaičius, nepakankama apsauga nuo atakų iš aukščiau, nėra retųjų žemių elementų, nepakanka pramonės pajėgumų susidoroti net su vidutinės karinės galios atstovais. Visiška netvarka, kaip rodo Irano karas.

JAV ir Irano karas atskleidė didelius Vakarų gynybos pajėgumų pažeidžiamumus, parodydamas, kad tradicines, brangias platformas, tokias, kaip tankai ir lėktuvai, gali lengvai užgožti pigi spiečiaus amunicija. Tiekimo grandinės priklausomybė, ypač nuo Kinijos retųjų žemių elementų, ir atsiliekanti pramonės produkcija toliau riboja NATO pasirengimą.

Didėjantys iššūkiai paskatino agresyvų Vakarų karinės strategijos posūkį:

• Dronų spraga: Nors aukščiausios klasės platformos išlieka aktualios, Vakarų šalys stengiasi prilygti pigiai „plokščiojo karo“ gamybos apimtims, kurios matomos tokiuose konfliktuose kaip Iranas. JAV ir Europa lenktyniauja, kur dislokuoti autonominius spiečius ir kovos su dronais sistemas, nors priklausomybė nuo užsienio tiekimo grandinių žaliavoms išlieka rimta kliūtimi.

• Decentralizuota gamyba: Aukštųjų technologijų, lokalizuota ir lengvai atkartojama gamyba keičia priklausomybę nuo didelių, pažeidžiamų centrinių gamyklų.

• Sąnaudų disbalansas: Pigių dronų ir raketų spiečių perėmimas milijono dolerių vertės Vakarų raketomis (pvz., THAAD ar Patriot) yra struktūriškai netvarus.

„Septynių pėdų bangos blaškė valtį siaučiančia audra. Įgula, permirkusi ir išblyškusi nuo jūros ligos, po vieną balsavo už misijos nutraukimą. Atrodė, kad savižudybė nerti 80 metrų (262 pėdų) į Baltijos jūrą ir pritvirtinti bombas ant vamzdynų per tokią audrą.

Tada tarp išblyškusių vyrų iškilo maža figūrėlė.

Civilė nardymo instruktorė, ji buvo vienintelė moteris komandoje – ir galbūt priežastis, kodėl vienas didžiausių sabotažo aktų šiuolaikinėje istorijoje buvo sėkmingai įvykdytas, pasak asmenų, dalyvavusių jo planavime, ir Vokietijos policijos, kuri jį tyrė.

Šaukdama per vėją, ji savanoriškai pasisiūlė nerti viena.

Didžiausia pasaulyje jūrinė vamzdynų sistema sprogo 2022 m. rugsėjo 26 d.

„Nord Stream“ buvo 20 milijardų dolerių vertės plieno ir betono arterija, nutiesta po Baltijos jūra, skirta tiekti rusiškas gamtines dujas į Vokietiją. Dėl pirmojo vamzdyno buvo susitarta 2005 m.; „Nord Stream 2“, jo įpėdinis, buvo baigtas 2021 m., bet niekada nebuvo paleistas.

Nuo pat pradžių projektas buvo prieštaringai vertinamas.

Kiekviena JAV administracija priešinosi jo statybai, pradedant antrąja Busho administracija. Trumpas įvedė sankcijas „Nord Stream 2“. Bidenas pažadėjo „padaryti galą“ jam, jei Rusija užpuls Ukrainą. Britų politikai kritikavo energetikos susitarimą. Lenkija jį palygino su nacių laikų paktu.

Kritikai, įskaitant buvusį NATO vadovą Andersą Foghą Rasmusseną, perspėjo, kad dujotiekis buvo skirtas padidinti Europos priklausomybę nuo Rusijos energijos. Angela Merkel, Vokietijos kanclerė, prižiūrėjusi jo statybą, atmetė kritiką, teigdama, kad rusiškos dujos yra pigios ir padeda skatinti Vokietijos ekonomikos augimą. Iš pradžių jos politiką visiškai palaikė tokios šalys kaip Prancūzija, Nyderlandai ir Europos Sąjungos vykdomoji institucija.

Iki to laiko, kai Rusija 2022 m. vasarį įsiveržė į Ukrainą, ji tiekė beveik pusę Europos Sąjungos dujų importo.

Dvikoto sunaikinimas po septynių mėnesių sukėlė didelę geopolitinę paslaptį.

NATO tai pavadino sabotažu. Rusija pareikalavo JT tyrimo. Švedija, Danija ir Vokietija pradėjo atskirus įslaptintus tyrimus.

Kai kurie Vakarų vyriausybės pareigūnai atvirai įtarė Rusijos FSB. Komentatoriai keitėsi teorijomis, kai kurie kaltino CŽV.

Iš pradžių Ukraina nebuvo akivaizdi įtariamoji: ji neturėjo karinio jūrų laivyno pajėgumų ir gavo gyvybiškai svarbią finansinę ir karinę paramą iš Vokietijos.

Tačiau dabar Vokietijos prokurorai tvirtina, kad „Nord Stream“ sunaikino Ukrainos civiliai narai, kurie plaukiojo maža jachta pavadinimu „Andromeda“ ir per audrą nardė su bombomis.

Paslaptis, kas juos pasamdė arba kas sankcionavo išpuolį, bus esminė teismo proceso, kuris turėtų įvykti Hamburge šią vasarą, dalis. Bylą Vokietijos federaliniai prokurorai iškėlė dabar jau pensijoje esančiam Ukrainos karininkui, kuris buvo suimtas kelionės po Italiją metu. Prokurorai teigia, kad vyras, pranešime spaudai įvardytas kaip Serhijus K., buvo laive, kuris narus nuplukdė prie naftotiekio. Vokietijos teismo dokumentuose teigiama, kad yra didelė tikimybė, jog jis ir kiti dalyviai veikė Ukrainos valstybės valdžios vardu.

Ukrainos vyriausybė tvirtina, kad nedalyvavo operacijoje. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neigė ką nors žinąs apie tai, o Zelenskio atstovas spaudai į tolesnį prašymą pakomentuoti neatsakė.

Aukštas Ukrainos karininkas, teigiantis, kad dalyvavo planuojant išpuolį, ir trys su juo susipažinę asmenys teigia, kad apie tai Zelenskį informavo tuometinis ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnijus, kuris vėliau buvo pakeistas. Šie žmonės teigia, kad sabotažo operacija buvo suplanuota ankstyvajame karo etape, kai Berlynas vis dar dvejojo, ar siųsti ginklus į Kijevą.

Zalužnas, anksčiau neigęs bet kokį ryšį su operacija, atsisakė komentuoti.

Vokietijos policija išdavė slaptus arešto orderius kiekvienam laive buvusiam asmeniui. Prokurorai jų vardų neatskleidė.

Pasak vokiečių tyrėjų, narė gimė Kijeve devintojo dešimtmečio viduryje, tuo metu priklausiusiame Sovietų Sąjungai. 2000-aisiais ji buvo sostinės naktinio gyvenimo dalis ir retkarčiais dirbo modeliu, vienu metu buvo nufotografuota erotinio žurnalo viršeliui.

Vos dvidešimties pradžioje ji tapo nardymo instruktore, keliavo po Egiptą, Tailandą, Viduržemio jūros regioną ir Meksiką.

Kai prasidėjo Ukrainos įvykiai, ji su draugais įkūrė labdaros organizaciją, tiekdama maistą, vaistus ir antklodes netoli fronto ir rinkdama pinigus išsekusiems kariniams daliniams. Pasak vyresniųjų karininkų, ji į mūšio lauką gabeno kulkosvaidžių stovus, kurie, kaip teigia vyresnieji karininkai, padėjo planuoti dujotiekio ataką.

2022 m. balandį, pasak vyresniųjų karininkų, jie kreipėsi į ją per savo dalinio narį, kuris buvo mėgėjas nardyti giliavandenėse jūrose.

Karininkai buvo sukūrę planą atakuoti du svarbiausius Rusijos dujų eksporto maršrutus į Europą: „Nord Stream“ Baltijos jūroje ir „TurkStream“ Juodojoje jūroje. („TurkStream“ operacija galiausiai žlugo.)

Negavę reikiamos patirties kariuomenėje, karininkai pasamdė civilius narus, įspėdami juos, kad misija bus pavojinga ir potencialiai pavojinga gyvybei, anot vyresniųjų karininkų.

„Kur man pasirašyti?“ – paklausė narė.

Komandos patikrinimo procesas buvo varginantis, ir, anot vyresniųjų karininkų, ji beveik buvo pašalinta iš įgulos, nes negalėjo nardyti su rekvėperiu – prietaisu, kuris recirkuliuoja iškvepiamas dujas; tai sulėtintų jos apkrovą papildomais kvėpavimo balionais.

Vienas iš vyresniųjų Ukrainos karininkų teigė, kad taip pat nerimaujama, jog moters buvimas gali pakeisti komandos dinamiką.

Tačiau kitas karininkas, slapto karo veteranas, pastebėjo kai ką neįprasto joje. Moteris nardė ne tik drąsiai, pagalvojo jis, bet ir atrodė išties nepajėgi bijoti. Jis paskambino draugui, kuris ją pažinojo.

„Ji visiškai pamišusi“, – pasakė draugas.

„Gerai“, – pasakė jis. „Man reikia kažko pamišusio šiai operacijai.“

Sabotažo komandą sudarė tik septyni žmonės, įskaitant kapitoną, sprogmenų ekspertą ir keturis giliavandenius narus, rodo vokiečių tyrėjų ir asmenų, dalyvavusių planuojant išpuolį, išvados. Įgula gavo suklastotus Europos asmens dokumentus ir apsimetė nardymo entuziastų grupe, plaukiančia jachta.

Jachta pavadinimu „Andromeda“ buvo išsinuomota iš bendrovės Rostoke, prie Vokietijos Baltijos jūros kranto, teigia vokiečių tyrėjai. Jis išplaukė iš Vokietijos Riugeno salos, plaukdamas Baltijos jūros vidurio link.

Narai savo taikinį pasiekė rugsėjo 11 d. rytą. Kai kapitonas sustabdė laivą, dyzelinio variklio riaumojimas virto murmėjimu, teigė Ukrainos karininkai, kurie palaikė ryšį su įgula, kol jie buvo jūroje. Grupė girdėjo vėjo šnypštimą ir nuo stiebo nusileidžiančių virvių girgždėjimą.

Vienas naras nuleido inkarą per bortą, ir laivas stumtelėjo į priekį, kol inkaras atsitrenkė į vamzdyną. Jo įtemptas nailono virvė buvo pririšta prie plūduro, sudarydama tai, ką narai vadina šūvio linija, kuria jie vadovaujasi leisdamiesi į gelmes ir kildami iš jų.

11 val. ryto du žmonės, įskaitant narę, įlipo, anot planavime dalyvavusių asmenų.

Bombos – nardymo bakai, pripildyti karinės paskirties sprogmenų – buvo aprūpinti kėlimo maišais: balionais, kuriuose buvo pakankamai oro, kad sulėtintų jų nusileidimą.

Narai paniro į šaltus, neskaidrius Baltijos jūros vandenis, tankius dumblių ir teršalų. 40 metrų (131 pėdos) aukštyje saulės šviesa išnyko. Matomumas apsiribojo tik jų žibintuvėlių apšviesta zona.

Tada pasirodė tamsi figūra. Kaip begalinės, miegančios gyvatės, milžiniškas betoninis vamzdynų korpusas driekėsi jūros dugnu.

Narai priplaukė prie jų, pirštinėmis liesdami paviršių, ieškodami siūlių ten, kur vamzdynai buvo silpniausi. Jie pritvirtino sprogmenis tose vietose.

Nepraėjus nė valandai, narai išniro. Sprogmuo turėjo sprogti po 15 dienų. Tačiau prieš išplaukdami jie turėjo dar kelis nėrimus – pritvirtinti likusias bombas.

Kitą dieną oras pablogėjo. Jūra buvo banguota, ir kai narė pritvirtino bombą prie šaudymo linijos, cilindras atšoko ir krito žemyn.

Svarbus užtaisas buvo prarastas.

Artėjo smarki audra, todėl kapitonas pasirinko kursą pavėjui į mažytį Sandhamno uostą pietų Švedijoje, kur grupė, pasak vokiečių tyrėjų, praleido keturias naktis.

Tačiau oras išliko blogas ir galiausiai įgulai teko grįžti į laivą.

Grįžę į laivą, keli narai sirgo jūra. Lietus horizontą pavertė pilka siena. Kapitonas svarstė, ar sąlygos nėra per daug pavojingos. Tik narė neatbaidė – kai jie pasieks dugną, kelionė bus lengva, kaip visada, – sakė ji.

Būtent tada ji paprašė grupės leisti jai nerti vienai.

Pasak tų, kurie planavo išpuolį, vyrai buvo sugėdinti ir ėmėsi veiksmų dėl jos drąsos. Galiausiai iki rugsėjo 23 d. jie padė aštuonias bombas.

Sprogimai įvyko po trijų dienų. Švedijos seismologo Bjorno Lundo teigimu, įvykį užfiksavo seisminiai prietaisai beveik už tūkstančio mylių, net iki Švedijos poliarinio regiono.

Vokietijos tyrėjai, bandydami nustatyti, kas sabotavo „Nord Stream“, Riugeno saloje sausame doke aptiko laivą „Andromeda“. Kai teismo medicinos ekspertai, vilkėdami baltus apsauginius kostiumus ir mėlynas latekso pirštines, užlipo į laivą, jie nustatė, kad viduje esantys įkalčiai buvo beveik visiškai nesugadinti, teigia vokiečių tyrėjai. Vieninteliai asmenys, kurie, regis, tvarkė laivą po ukrainiečių atakos, buvo savininkų, kurie jį buvo palikę žiemai, atstovai.

Policija rado plastikinį butelį, pusiau pripildytą vandens, nusėtą pirštų atspaudais. Ant valgomojo stalo ir vonios kambaryje buvo rasta sprogmenų pėdsakų, kurie atitiko sprogimo vietose rastus likučius, teigiama Vokietijos teismo dokumentuose.

Kitas didelis proveržis įvyko Riugeno saloje įrengtoje eismo kameroje, kuri užfiksavo įtariamų įgulos narių nuotraukas, teigia vokiečių tyrėjai.

Iki 2025 m. pradžios Vokietijos policija išdavė slaptus arešto orderius visai „Andromeda“ įgulai. Remiantis Vokietijos teismo dokumentais, Hamburge teismo laukiantis karininkas buvo suimtas Italijoje 2025 m. rugpjūtį, o lapkritį perduotas Vokietijai.

Teismo proceso metu atskleista informacija gali įtempti Ukrainos ir Vokietijos santykius ir sustiprinti Vokietijos prorusišką opoziciją, kuri jau ir taip nori pulti dosnią šalies paramą Ukrainai.

Nežinodami, kas bus toliau, ir negalėdami keliauti už Ukrainos ribų dėl Vokietijos išduotų arešto orderių, civiliai, padėję susprogdinti vamzdyną, bandė grįžti į įprastą gyvenimą, o jų bendruomenės nežinojo apie savo žygdarbius. Dauguma jų grįžo prie savo kasdienių darbų IT ir inžinerijos srityse.

Visi, išskyrus narę. Pasak Ukrainos vyresniųjų pareigūnų, ji prisijungė prie žvalgybos padalinio, palikdama civilį gyvenimą.

---

Šis esė yra adaptuota iš naujos Bojano Pancevskio knygos „Šiaurės srauto sąmokslas: pasaulį sukrėtusių sprogimų istorija“, kurią birželio 16 d. išleis „Henry Holt & Co.“.” [1]

1. REVIEW --- The Mysterious Woman Behind the Nord Stream Explosion --- A new book details the attack on the world's largest offshore pipeline system. Pancevski, Bojan. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 June 2026: C4.

One Crazy Woman Caused Final De-Industrialization of the West and Killed the Chances of the West to Protect Itself in Time of Great Global Warming and Migration --- “The Mysterious Woman Behind the Nord Stream Explosion” [1]

2026-06-13T20:14:45.228-07:00

Greed de-industrialized most Western countries eagerly exploiting the cheap work force of Chinese. Only disciplined Germany was left. High energy prices after the Nord Stream Explosion killed German industry too. Without industry it is impossible to fight and win a war. The West is defenseless as Iran war shows.

The phrase we are referencing is the headline of a recent, highly discussed investigation by The Wall Street Journal detailing the September 2022 Nord Stream pipeline sabotage.

The article reveals that German investigators tracked the plot to a small Ukrainian team. When rough weather in the Baltic Sea nearly caused the team to abort the mission, a civilian female diving instructor stepped forward to dive alone and keep the sabotage operation on track.

The broader claims regarding the "final de-industrialization of the West" and defensive capability contain a mix of verified economic impacts and geopolitical conclusions.

The Sabotage Investigation

• The "Mysterious Woman": Investigative reporting details that the critical turning point in the attack involved a civilian female diving instructor on a small yacht. She motivated the crew and kept the mission alive during severe weather.

• The Sabotage Team: German police and intelligence tracking point toward a Ukrainian team executing the operation, rather than a major state military apparatus.

Economic and Industrial Reality

• German Industry: High energy prices following the loss of cheap Russian natural gas did hit Germany's manufacturing sector heavily. Germany did entirely de-industrialize. Companies shifted to alternative energy infrastructure, expensive liquid natural gas (LNG), and foreign production to adapt. German industry is dead.

• Western Defense Capacity: While high energy prices placed a financial strain on the West, wrong defense manufacturing across NATO and European nations has expanded – no drone and missile swarms, low numbers of expensive and vulnerable for swarms tanks, airplanes and helicopters, not enough protection from attacks from the above, no rare earths, not enough industrial capacity to deal even with middle military power. Complete mess, as Iran war demonstrates.

The U.S.-Iran war has exposed severe vulnerabilities in Western defense capacity, demonstrating that traditional, expensive platforms like tanks and airplanes can be easily overwhelmed by cheap swarm munitions. Supply chain dependencies, particularly on Chinese rare earths, and lagging industrial output continue to constrain NATO's readiness.

Mounting challenges have triggered an aggressive pivot in Western military strategy:

• The Drone Gap: While high-end platforms remain relevant, Western nations are struggling to match the low-cost "flat war" manufacturing scale seen in conflicts like Iran. The U.S. and Europe are racing to field autonomous swarms and counter-drone systems, though reliance on foreign supply chains for raw materials remains a severe bottleneck.

• Decentralized Production: High-tech, localized, and easily replicable manufacturing is replacing the reliance on large, vulnerable central factories.

• Cost Imbalance: Intercepting inexpensive drone and missile swarms with million-dollar Western missiles (e.g., THAAD or Patriot) is structurally unsustainable.

“Seven-foot waves tossed the boat in a howling gale. The crew, drenched and pale with seasickness, voted one by one to abort the mission. It seemed suicidal to dive 80 meters (262 feet) into the Baltic Sea to rig bombs onto pipelines in this kind of storm.

Then, among the ashen-faced men, a diminutive figure rose.

A civilian diving instructor, she was the sole woman on the team -- and perhaps the reason that one of the greatest acts of sabotage in modern history was carried out successfully, according to individuals involved in its planning and German police who investigated it.

Shouting over the wind, she volunteered to dive alone.

The world's largest offshore pipeline system exploded on Sept. 26, 2022.

Nord Stream was a $20 billion artery of steel and concrete, built beneath the Baltic Sea to carry Russian natural gas to Germany. The first pipeline was agreed upon in 2005; Nord Stream 2, its successor, was completed in 2021 but never came online.

From the start, the project was controversial.

Every U.S. administration opposed its construction, stretching back to the second Bush administration. Trump imposed sanctions on Nord Stream 2. Biden promised to "bring an end" to it if Russia attacked Ukraine. British politicians criticized the energy agreement. Poland compared it to a Nazi-era pact.

Critics, including former NATO chief Anders Fogh Rasmussen, warned that the pipeline was designed to deepen Europe's dependence on Russian energy. Angela Merkel, the German chancellor who oversaw its construction, rejected the criticism, arguing that Russian gas was cheap and helped fuel German growth. Initially, her policy had full support from the likes of France, the Netherlands and the European Union executive body.

By the time Russia invaded Ukraine in February 2022, it supplied nearly half of the European Union's gas imports.

The destruction of the pipeline seven months later set off a high-stakes geopolitical mystery.

NATO called it sabotage. Russia demanded a U.N. investigation. Sweden, Denmark and Germany opened separate classified investigations.

Some Western government officials openly suspected Russia's FSB. Commentators traded in theories, some blaming the CIA.

Initially, Ukraine was not an obvious suspect: It didn't have the naval capabilities, and it was receiving vital financial and military support from Germany.

But German prosecutors now allege that Nord Stream was destroyed by Ukrainian civilian divers, who sailed on a small yacht called Andromeda and dove with bombs during a storm.

The mystery of who hired them -- or who sanctioned the attack -- will be an essential part of a trial that is expected to take place in Hamburg this summer. The case is being brought by German federal prosecutors against a now-retired Ukrainian military officer who was arrested while traveling in Italy. Prosecutors allege that the man, identified in a press release as Serhii K., was aboard the boat that ferried the divers to the pipeline. German court documents state that there is a high probability that he, and the other participants, were acting on behalf of Ukrainian state authorities.

The Ukrainian government maintains that it was not involved in the operation. Ukrainian President Volodymyr Zelensky has denied any knowledge of it, and a spokesperson for Zelensky did not respond to a further request for comment.

A senior Ukrainian officer who says he was involved in the planning of the attack and three people familiar with it say that Zelensky was informed about it by the-then commander of the armed forces, Gen. Valeriy Zaluzhniy, who has since been replaced. These people say that the sabotage operation was planned in the early phase of the war, when Berlin was still hesitant to send arms to Kyiv.

Zaluzhny, who has previously denied any link to the operation, declined to comment.

Secret arrest warrants have been issued by German police for every individual on the boat. Their names haven't been released by prosecutors.

The female diver, according to German investigators, was born in Kyiv in the mid-1980s, then part of the Soviet Union. In the 2000s, she was a fixture of the capital's nightlife and occasionally worked as a model, photographed at one point for the cover of an erotic magazine.

In her early 20s, she became a diving instructor, going on trips to Egypt, Thailand, the Mediterranean and Mexico.

When Ukrainen events started, she and her friends set up a charity, delivering food, medicine and blankets near the front and raising money for depleted military units. She transported machine-gun mounts to the battlefield, according to senior military officers who say they helped plan the pipeline attack.

In April 2022, the senior military officers say, they approached her through a member of their unit who was a hobby deep-sea diver.

The officers had devised a plan to strike two of Russia's most important gas-export routes to Europe: Nord Stream in the Baltic and TurkStream in the Black Sea. (The TurkStream operation ultimately failed.)

Unable to find the expertise they required inside the military, the officers recruited civilian divers, warning them the mission would be dangerous and potentially life-threatening, according to the senior military officers.

"Where do I sign?" the female diver had asked.

The process to vet the team was grueling, and according to the senior military officers, she was almost cut from the crew because she was unable to dive with a rebreather, a device that recirculates exhaled gas; it would make her slower to be burdened with extra breathing tanks.

One of the Ukrainian senior officers said there was also concern that the presence of a woman could change the dynamic of the team.

The other officer, a veteran of covert warfare, noticed something unusual about her, though. The female diver was not just bold, he thought, but seemed genuinely incapable of fear. He called a friend who knew her.

"She is positively mad," the friend said.

"Good," he said. "I need someone mad for this operation."

The sabotage team was just seven people, including a skipper, an explosives expert and four deep-sea divers, according to the findings of German investigators and people who participated in the planning of the attack. The crew obtained forged European IDs and posed as a group of scuba diving enthusiasts on a yachting trip.

A yacht called Andromeda was rented from a company in Rostock, on Germany's Baltic shore, according to German investigators. It set sail from the German island of Rugen, headed for the middle of the Baltic.

The divers reached their target on the morning of Sept. 11. As the skipper stopped the vessel, the roar of the diesel engine turned into a murmur, according to the Ukrainian military officers, who were in touch with the crew while they were at sea. The group could hear the hissing of the wind and the creaking of the ropes running down from the mast.

One diver dropped the anchor over the side and the boat nudged forward until the anchor struck the pipeline. Its taut nylon cord was tied to a buoy, establishing what divers call a shot line, which they use to guide their descent into and ascent from the depths.

At 11 a.m., two people, including the female diver, went in, according to those involved with the planning.

The bombs -- diving tanks filled with military-grade explosives -- were fitted with lift bags: balloons with just enough air to slow their descent.

The divers drifted down into the cold, opaque waters of the Baltic, dense with algae and pollution. By 40 meters (131 feet) sunlight vanished. Visibility became limited to the area illuminated by their flashlights.

Then, a dark shape emerged. Like endless, dormant serpents, the colossal concrete casing of the pipelines stretched along the seabed.

The divers floated to them, their gloved hands touching the surface, searching for seams where the pipelines were at their weakest. They affixed the explosives to those spots.

Less than an hour later, the divers surfaced. The explosive would go off in 15 days. But they had several more dives -- to affix the rest of the bombs -- before they could leave.

The next day, the weather worsened. The sea was choppy, and when the female diver rigged a bomb onto the shot line, the cylinder snapped free and plunged downward.

A critical charge was lost.

A gale-force storm was coming, so the skipper set course downwind for the tiny port of Sandhamn in southern Sweden, where the group sheltered for four nights, according to German investigators.

But the weather remained rough, and eventually, the crew had to sail back into it.

Back on the boat, several divers were seasick. Rain blurred the horizon into a wall of gray. The skipper wondered whether conditions were too dangerous. Only the female diver was undeterred -- once they reached the bottom, it would be easy, a fun ride like always, she said.

It was then that she asked the group to let her dive alone.

The men were shamed into action by her boldness, according to those who planned the attack. In the end, they planted eight bombs by Sept. 23.

The blasts came three days later. The event was registered by seismic devices nearly a thousand miles away, as far as Sweden's polar region, according to the Swedish seismologist Bjorn Lund.

German investigators trying to establish who sabotaged Nord Stream discovered the Andromeda in dry dock on the island of Rugen. When forensic experts climbed on board, wearing white hazmat suits and blue latex gloves, they found that the evidence inside was almost entirely unspoiled, according to German investigators. The only people who appeared to have handled the boat after the Ukrainians were representatives of the owners who had stored it for the winter.

The police found a plastic bottle half-filled with water covered in fingerprints. The dining table and the bathroom preserved traces of explosives that matched residues found at the blast sites, according to German court documents.

Another big breakthrough came from a traffic camera on Rugen that captured photographs of suspected crew members, according to German investigators.

By early 2025, the German police had issued secret arrest warrants for the entire Andromeda crew. The military officer awaiting trial in Hamburg was arrested in Italy in August 2025, according to German court documents, and transferred to Germany in November.

The revelations from his trial could strain relations between Ukraine and Germany and bolster Germany's pro-Russian opposition, already eager to attack the country's generous support of Ukraine.

Unsure of what comes next and unable to travel outside of Ukraine because of Germany's arrest warrants, the civilians who helped blow up the pipeline have tried to return to their ordinary lives, their exploits unknown to their communities. Most have gone back to their day jobs in IT and engineering.

All except for the female diver. According to the Ukrainian senior officers, she joined an intelligence unit, leaving civilian life behind.

---

This essay is adapted from Bojan Pancevski's new book, "The Nord Stream Conspiracy: The Inside Story of the Explosions That Shook the World," to be published by Henry Holt & Co. on June 16." [1]

Kodėl, nuolat pralaimintis, „Anthropic“ ir Amerikos vyriausybė komiškai bando mus gąsdinti „velniškomis“ dirbtinio intelekto savybėmis: „DeepSeek“ atlieka daugelį užduočių taip pat gerai, kaip „Anthropic“ „Sonet“, o „DeepSeek“ yra 10 kartų pigesnis

2026-06-13T12:33:34.533-07:00

10 kartų pigesnis ir vietoje papildomai mokytas modelis bei gera galimybė gerai apsaugoti savo komercines paslaptis savo mašinose – atrodo, kad žaidimas baigėsi. „Anthropic“ pralaimėjo.

Besikeičianti dinamika tarp JAV dirbtinio intelekto laboratorijų, tokių kaip „Anthropic“, ir atvirojo kodo modelių, tokių kaip „DeepSeek“, sukėlė intensyvias pasaulines diskusijas apie sąnaudas, saugumą ir nacionalinį konkurencingumą. Nors atvirojo kodo, savarankiškai talpinami modeliai siūlo didžiules sąnaudų santaupas ir griežtą duomenų privatumą, platesnė konkurencija taip pat baigėsi – pasaulis tolsta nuo „Anthropic“ ir „OpenAI“.

Kodėl svarbus kainos ir privatumo pokytis

• Ekonominiai sutrikimai: „DeepSeek“ parodė, kad didelio našumo modelius galima apmokyti ir paleisti už nedidelę tradicinių API teikėjų sąnaudų dalį.

• Duomenų suverenitetas: atvirojo svorio modelių paleidimas vietoje savo aparatinėje įrangoje garantuoja, kad patentuotos komercinės paslaptys niekada nepalieka jūsų serverių.

• Rinkos spaudimas: šis kainų spaudimas verčia uždarojo kodo bendroves sparčiai mažinti API kainas ir diegti specializuotas funkcijas, kad pateisintų savo priemokas.

Kodėl Vakarų vyriausybės ir dirbtinio intelekto laboratorijos kelia nerimą?

• Nacionalinis saugumas: JAV politikos formuotojai daug dėmesio skiria geopolitinėms dirbtinio intelekto lyderystės pasekmėms, ypač susijusioms su eksporto kontrole ir technologine nepriklausomybe.

• Pažangios galimybės: nors dabartiniai modeliai gerai tinka standartinėms užduotims, laboratorijos savo įspėjimus sutelkia į būsimas rizikas, tokias kaip autonominės kibernetinės galimybės ar cheminių / biologinių ginklų kūrimas.

• Saugos derinimas: Uždarojo kodo tiekėjai melagingai teigia, kad centralizuotos apsaugos priemonės yra būtinos siekiant užkirsti kelią piktavališkam dirbtinio intelekto sistemų išnaudojimui.

„Dirbtinio intelekto kainų karas prasidėjo.

Didelės įmonės ir startuoliai, nepatenkinti sparčiai didėjančiomis dirbtinio intelekto kainomis, vis dažniau renkasi įrankius, kurie naudoja pigesnius dirbtinio intelekto modelius, įskaitant kai kuriuos iš Kinijos.

Tai didina spaudimą pramonės lyderiams „OpenAI“ ir „Anthropic“ mažinti kainas, o tai gali pakenkti jų gebėjimui tapti pelningomis įmonėmis.

Naujos sąnaudas taupančios priemonės padeda įmonėms sutaupyti dirbtinio intelekto išlaidų, dinamiškai perjungiant trečiųjų šalių dirbtinio intelekto modelius ir vidines dirbtinio intelekto sistemas, sukurtas naudojant laisvai prieinamus, atvirojo kodo modelius.

Ekosistema leidžia autonominėms dirbtinio intelekto sistemoms arba agentams daugeliui funkcijų naudoti pigius modelius, įskaitant tuos, kuriuos sukūrė Kinijos bendrovės, tokios kaip „Alibaba“ ir „DeepSeek“. Sudėtingesnėms užduotims atlikti agentai naudoja tik pajėgiausias „OpenAI“ „ChatGPT“ ir „Anthropic“ „Claude“ versijas.

Pasak vadovų, naudojančių įrankius, tai gali sumažinti kai kurių dirbtinio intelekto padedamų darbų sąnaudas net 95 %.

„Kai randame kažką, kas veikia gerai ir patinka inžinieriams, randame būdų, kaip tai padaryti ekonomiškai efektyvu“, – sakė Danas Robinsonas, „Detail“ – startuolio, kuris identifikuoja klaidas, – įkūrėjas. „Šiuo metu iš atvirojo kodo laboratorijų išlenda išties gėdingi turtai.“

Robinsonas 90 % „Detail“ darbo krūvio perkėlė iš „Claude“ ir „Google“ „Gemini“ į individualius modelius ir GLM – Kinijoje sukurtą modelių šeimą.

„Citadel Securities“ šią savaitę paskelbtoje ataskaitoje teigiama, kad perėjimas prie pigesnių modelių, regis, turėjo įtakos neseniai sumažėjusiam plačiai stebimam indeksui, kuris stebi išlaidas dirbtiniam intelektui. „Net ir galingiausios technologijos turi pereiti paprastą sąnaudų kreivių, pajėgumų apribojimų ir ribinės grąžos discipliną“, – teigiama ataskaitoje.

„OpenAI“ svarsto galimybę drastiškai sumažinti kainas, kurias ji taiko dirbtinio intelekto vartotojams, prieš panašų sumažinimą, kurio bendrovė tikisi „Anthropic“, pranešė „The Wall Street Journal“. Bendrovė tokiame scenarijuje laiko save turinčia pranašumą, nes per pastaruosius metus išleido didžiules sumas, kad užsitikrintų prieigą prie skaičiavimo išteklių daug mažesnėmis kainomis nei dabar.

Generalinis direktorius Samas Altmanas neseniai vykusiame bendrovės renginyje sakė, kad išlaidos staiga tapo „didžiule problema“.

Didėjantis kainų karas kelia grėsmę padidinti nuostolius... „OpenAI“ ir „Anthropic“, kurios jau dabar kasmet išleidžia milijardus dolerių skaičiavimo galiai, skirtai pažangioms dirbtinio intelekto sistemoms kurti ir valdyti, finansuoti. Abi bendrovės pateikė konfidencialius dokumentus prieš galimus pirminius viešus akcijų siūlymus.

Spaudimas dirbtinio intelekto kainoms taip pat yra naujas duomenų taškas ilgalaikėse diskusijose apie tai, ar pigesnių konkurentų DI modeliai ateinančiais metais taps preke, ar didžiausių DI bendrovių spartus tobulėjimo tempas leis joms išlikti priekyje. Tiek „OpenAI“, tiek „Anthropic“ taip pat siūlo pigesnius modelius, kuriais jos gali nukreipti klientus link mažesnių kainų.

„Jums nereikia modelio, kuris žinotų kvantinę gravitaciją“, – sakė Vishalas Misra, Kolumbijos universiteto inžinerijos mokyklos skaičiavimo ir DI prodekanas. „Šie atvirojo kodo modeliai yra labai pajėgūs, o galimybė imti didelę priemoką už DI mažės.“

JAV bendrovės taip pat bando pasinaudoti pigesnių DI modelių kūrimo pagreitiu. „Microsoft“ praėjusį savaitę pristatė mažesnių DI modelių rinkinį, kuris, jos teigimu, gali veikti efektyviau nei pažangiausi modeliai. Lustų titanas „Nvidia“ pristatė „Nemotron“ – pigesnių modelių šeimą, kuri įgauna populiarumą, ir parėmė „Reflection“ – startuolį, kuriantį atvirojo kodo dirbtinį intelektą.

Atvirojo kodo kiniški modeliai populiarėja tarp Amerikos verslo įmonių. „DeepSeek“ dirbtinio intelekto naudojimo dalis startuolio „Vercel“ platformoje išaugo nuo 1 % balandžio mėnesį iki 17 % gegužės mėnesį, teigė bendrovė.

„OpenRouter“, kitame startuolyje, kuris apdoroja dirbtinio intelekto užklausas, „DeepSeek“ nuo gegužės vidurio yra dažniausiai naudojama dirbtinio intelekto bendrovė. Tarp daugiausiai išleidžiančių klientų atvirojo kodo žetonų naudojimas nuo 2025 m. rudens iki 2026 m. pavasario augo keturis kartus greičiau nei uždarojo kodo, teigė „OpenRouter“. Bendrovė taip pat pastebėjo, kad daugiau nei 500 organizacijų perėjo nuo patentuotų prie atvirojo kodo modelių.

Optimizuojant išlaidas dirbtiniam intelektui, galima atlikti sudėtingus matematinius skaičiavimus. Atvirojo kodo modeliai kainuoja daug mažiau už vieną žetoną, pagrindinį dirbtinio intelekto skaičiavimo vienetą. Neseniai išleistas „Anthropic“ modelis „Fable 5“ kainuoja daugiau nei 50 kartų brangiau už vieną žetoną nei, pavyzdžiui, „DeepSeek“ „V4 Pro“.

Tačiau tyrėjų teigimu, tokių kompanijų kaip „OpenAI“, „Anthropic“ ar „Google“ patentuoti modeliai vis dar keturiais–šešiais mėnesiais lenkia atvirojo kodo konkurentus. Kai kuriais atvejais tai reiškia, kad jos gali atlikti sudėtingą užduotį naudodamos mažiau žetonų, o tai reiškia mažesnes bendras išlaidas.

„Įmonės vis dažniau vertina modelius pagal kainą už užduotį: kiek kainuoja atlikti užduotį nuo pradžios iki pabaigos, o ne pagal kainą už žetoną“, – sakė „Anthropic“ atstovas. Pasak atstovo, bendrovė taip pat siūlo pigesnių modelių.

Dirbtinio intelekto vykdomojo asistento startuolis „Lindy“ pradėjo tyrinėti „DeepSeek“ V4 modelį prieš du mėnesius, sakė įkūrėjas Flo Crivello. Jis ir jo 25 asmenų komanda sukūrė išsamius vidinius įrankius, kad išsiaiškintų, ar Kinijos atvirojo kodo modelis galėtų atlikti „Lindy“ užduotis – tvarkyti gautuosius ir kalendorius, rengti el. laiškus ir transkribuoti susitikimus.

Jie nustatė, kad „DeepSeek“ šias užduotis atliko taip pat gerai, kaip ir „Anthropic“ „Sonnet“, ir kad jis ypač gerai atliko el. laiškų atranką. Be to, pasak Crivello, jis buvo 10 kartų pigesnis.

Įmonė vis dar naudoja pažangesnį „Anthropic“ modelį vidiniam kodavimui, tačiau šis žingsnis apskritai sutaupė įmonei milijonus dolerių, sakė Crivello.

Daugelis įmonių pradėjo kurti savo dirbtinio intelekto modelius, naudodamos atvirojo kodo alternatyvas, ir teigia, kad joms pavyksta sumažinti dirbtinio intelekto sąnaudas. Vadovų teigimu, kai įmonės kuria vidinius modelius ir juos apmoko naudodamos įmonės duomenis, jų našumas gali pagerėti ar net viršyti pažangių dirbtinio intelekto modelių galimybes.

Kitos pradėjo naudoti įrankius, kurie derina įvairius dirbtinio intelekto modelius, priklausomai nuo sąnaudų ir atliekamų užduočių.

„Mūsų dirbtiniai intelektai dabar tokie šykštūs ir godūs“, – sakė Andrew Moore'as, buvęs „Google Cloud AI“ vadovas, kurio startuolis „Lovellace AI“ turi platformą, skirtą dirbtinio intelekto agentų efektyvumui didinti. „Jie tiksliai žino, kaip išgauti kažką iš pigiausių įmanomų modelių. Kai jie susiduria su sunkumais, jie laikinai pakelia kainą ir siūlo įmantresnį modelį.“

Matanas Grinbergas, „Factory“, siūlančios autonominio kodavimo įrankius ir sukūrusios produktą, kuriame naudojamas dirbtinio intelekto modelių derinys, generalinis direktorius, teigė, kad pastarosiomis savaitėmis jo telefonas skambėjo visą dieną, kiekvieną dieną, nes aukščiausi vadovai iš įvairių pramonės šakų – nuo finansų iki telekomunikacijų – kreipėsi į jį, bandydami sumažinti savo išlaidas dirbtiniam intelektui.

„Šis kainų karas bus geras, ir mes norime padėti jį įgyvendinti“, – sakė Grinbergas.

„News Corp.“, „The Wall Street Journal“ savininkė, yra sudariusi turinio licencijavimo partnerystę su „OpenAI“.“ [1]

1. EXCHANGE --- OpenAI and Anthropic Are Facing A Price War --- Pressure grows to cut costs amid a rise of cheaper AI models. Olson, Bradley. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 June 2026: B1.

Why Loser Anthropic and American Government Are Comically Trying to Scare Us with “Devilish” Qualities of AI: DeepSeek Handles Many Tasks As Well As Anthropic's Sonnet and DeepSeek Is 10 Times Cheaper

2026-06-13T12:26:44.318-07:00

10 times cheaper and on site additionally trained model including a good possibility to keep our trade secrets well protected in our own machines – it seems that the game is over. Anthropic lost.

The shifting dynamics between U.S. AI labs like Anthropic and open-source models like DeepSeek have sparked intense global debate over cost, security, and national competitiveness. While open-source, self-hosted models offer massive cost savings and strict data privacy, the broader competition is also over – the world is moving on from Anthropic and OpenAI.

Why the Price and Privacy Shift Matters

• Economic disruption: DeepSeek demonstrated that high-performing models can be trained and run at a fraction of the cost of traditional API providers.

• Data sovereignty: Running open-weights models locally on your own hardware guarantees that proprietary trade secrets never leave your servers.

• Market pressure: This pricing pressure forces closed-source companies to rapidly lower API costs and innovate on specialized features to justify their premiums.

Why Western Governments and AI Labs Raise Alarms

• National security: U.S. policymakers focus heavily on the geopolitical implications of AI leadership, particularly concerning export controls and technological independence.

• Advanced capabilities: While current models match well on standard tasks, labs focus their warnings on future risks like autonomous cyber-capabilities or chemical/biological weapons design.

• Safety alignment: Closed-source providers falsely argue that centralized guardrails are necessary to prevent malicious exploitation of AI systems.

“The AI price war has begun.

Big companies and startups, chafing at rapidly escalating artificial intelligence costs, are increasingly turning to tools that tap into cheaper AI models, including some from China.

That's raising pressure on industry leaders OpenAI and Anthropic to lower their prices, a prospect that could hurt their ability to grow into profitable enterprises.

The new cost-saving tools help businesses save on AI costs by dynamically switching among a mixture of third-party AI models and in-house AI systems built using freely available, open-source models.

The ecosystem allows autonomous AI systems, or agents, to use cheap models -- including those made by Chinese companies like Alibaba and DeepSeek -- for many functions. The agents tap only the most capable versions of OpenAI's ChatGPT and Anthropic's Claude for more complex tasks.

That can reduce costs for some AI-assisted work by as much as 95%, according to executives using the tools.

"Once we find something that is working well and engineers love, we find ways to make it cost effective," said Dan Robinson, founder of Detail, a startup that identifies bugs. "There's really an embarrassment of riches right now coming out of the open source labs."

Robinson shifted 90% of Detail's workload from Claude and Google's Gemini to custom models and GLM, a family of models developed in China.

The shift to cheaper models appears to have played a role in a recent decline in a widely followed index that tracks AI spending, Citadel Securities said in a report this week. "Even the most powerful technologies must pass through the prosaic discipline of cost curves, capacity constraints and marginal returns," the report said.

OpenAI is considering drastic cuts to the prices it charges AI users, ahead of similar cuts the company expects at Anthropic, The Wall Street Journal reported. The company sees itself as having an advantage in such a scenario because it spent massive sums in the past year to secure access to computing resources at far lower prices than what's available now.

Chief Executive Sam Altman said at a recent company event that costs had suddenly become "a huge issue."

The growing price war threatens to widen losses at OpenAI and Anthropic, which are already bleeding billions of dollars a year to pay for computing firepower to build and operate advanced AI systems. Both companies have filed confidential paperwork ahead of potential initial public offerings.

Pressure on AI prices is also a new data-point in the longstanding debate over whether lower-cost competitors will commodify AI models in coming years -- or if the biggest AI companies' fast pace of improvements will keep them ahead. Both OpenAI and Anthropic also offer cheaper models to which they can steer customers to lower costs.

"You don't need a model that knows quantum gravity," said Vishal Misra, the vice dean of computing and AI at Columbia University's engineering school. "These open source models are very capable, and the ability to charge a big premium for AI is going to diminish."

U.S. companies are also trying to tap in to the momentum for cheaper AI models. Microsoft unveiled a suite of smaller AI models last week that it said can operate more efficiently than leading-edge models. Chip titan Nvidia has launched Nemotron, a family of cheaper models that is gaining traction, and also has backed Reflection, a startup building open-source AI.

Open-source Chinese models have been rising in popularity across American businesses. DeepSeek's share of AI usage rose from 1% in April to 17% in May on the startup Vercel's platform, the company said.

On OpenRouter, another startup that processes AI queries, DeepSeek has been the most-used AI company since mid-May. Among its highest-spending customers, open-source token usage grew four times faster than closed-source between fall 2025 and spring 2026, OpenRouter said. The company has also seen more than 500 organizations swap from proprietary to open-source models.

Optimizing AI spending can make for complex math. Open-source models cost far less per token, the basic unit of AI computing. Anthropic's recently released Fable 5 model is more than 50 times more expensive per token than DeepSeek's V4 Pro, for example.

But the top proprietary models from companies like OpenAI, Anthropic or Google remain four to six months ahead of open-source competitors, researchers say. In some cases, that means they can complete a complex task using fewer tokens, equating to a lower total cost.

"Companies are increasingly evaluating models on price per task: what it costs to complete a task, start to finish and not price per token," an Anthropic spokesman said. The company also has lower-priced models, the spokesman said.

AI executive assistant startup Lindy began exploring DeepSeek's V4 model two months ago, founder Flo Crivello said. He and his 25-person team built extensive internal tooling to see if the Chinese open-source model could handle Lindy's tasks of managing inboxes and calendars, drafting emails and transcribing meetings.

They found that DeepSeek handled these tasks as well as Anthropic's Sonnet and that it was good at email triaging in particular. And, Crivello said, it was 10 times cheaper.

The company still uses a more advanced Anthropic model for internal coding, but the move overall has saved the company millions of dollars, Crivello said.

Many companies have begun to design their own AI models using open-source alternatives and say they are managing to reduce AI costs. When companies build in-house models and train them with company data, their performance can improve or even exceed the capabilities of frontier AI models, executives say.

Others have begun to use tools that mix and match various AI models depending on cost and what tasks are being performed.

"Our AIs now, they are so stingy and parsimonious," said Andrew Moore, the former head of Google Cloud AI, whose startup Lovelace AI has a platform aimed at making AI agents more efficient. "They know exactly how to get something out of the cheapest models possible. When they get into trouble, they temporarily jump up to a higher price point with a fancier model."

Matan Grinberg, the CEO of Factory, which offers autonomous coding tools and has developed a product that uses a mixture of AI models, said his phone has been ringing all day, every day in recent weeks, as top executives in industries ranging from finance to telecommunications have reached out to try to reduce their AI spending.

"This price war is going to be good, and we want to help enable that," said Grinberg.

News Corp., owner of The Wall Street Journal, has a content-licensing partnership with OpenAI.” [1]

Du bandymai siekti valdžios daro DI pavojingu visuomenei.

2026-06-13T07:46:33.359-07:00

Pirmasis – nuolat aptarinėjamas DI, protingesnio už žmoniją, bandymas išsivaduoti iš žmonių kontrolės. Antrasis – nedidelės dalies žmonių DI naudojimas, siekiant paslėpti DI įrankius nuo žmonijos, užgrobti sau valdžią ir turtus, naudojant DI, apgaudinėti kitus žmones ir kontroliuoti jų gyvenimus. Pavyzdys – „Anthropic“, apsimetanti kovojanti su šiomis tendencijomis ir, daranti priešingai, siekianti monopolijos ir galios sau bei kai kuriems valstybės aparato nariams.

Dvipusė DI grėsmė apima egzistencines rizikas, kylančias dėl superintelekto ir, galingo elito atliekamo, DI užgrobimo, siekiant turto ir kontrolės. Ši antroji dinamika glaudžiai atspindi augančius technologijų pramonės susirūpinimus dėl įmonių konsolidacijos ir reguliavimo užgrobimo, kai įmonės naudojasi saugumo teiginiais, kad užsitikrintų monopolijas ir ryšius su vyriausybe.

DI aplinka pateikia sudėtingą deklaruojamų ketinimų ir agresyvaus konkurencinio manevravimo mišinį:

• Įmonių galia ir reguliavimas: stebėtojai tokiose platformose, kaip „Reddit“, diskutuoja, ar DI saugumo lobizmas ir griežtas reguliavimas sukuria neįveikiamą grėsmę daugumai ir privalumus didelėms, uždarojo kodo, įmonėms. Formuodamos politiką, įsitvirtinusios įmonės gali apriboti atvirojo kodo kūrėjus, neleisdamos visuomenei pasiekti galingų įrankių ir tuo pačiu sustiprindamos savo dominavimą rinkoje.

• Saugumas ir dominavimas rinkoje: Kritikai ir technologijų pramonės atstovai dažnai pabrėžia, kad veiksmai, įvardijami, kaip „saugos priemonės“, pavyzdžiui, vartotojų prieigos prie pasienio pajėgumų apribojimas, taip pat yra verslo apsaugos strategijos. Draudimas mažesniems kūrėjams užklausti ar „distiliuoti“ galingus modelius leidžia tokioms įmonėms, kaip „Anthropic“, apsaugoti savo patentuotą pranašumą ir sustabdyti konkurentus.

• Vyriausybės prieštaravimai: Technologijų įmonių ir vyriausybės dinamika nuolat keičiasi. „Anthropic“ padavė į teismą JAV Pentagoną po to, kai buvo įvardyta, kaip „tiekimo grandinės rizika“. Šis susidūrimas įvyko dėl to, kad bendrovė atsisakė panaikinti vidinius apribojimus, kurie neleido jos „Claude“ modelius naudoti visiškai autonominiams ginklams ir masiniam vidaus stebėjimui.

Visi šie veiksmai galėjo būti tik teatras, siekiant sustabdyti dirbtinio intelekto plėtrą, pasinaudojant vyriausybės galia, ir užtikrinti jau sukurto, dar primityvaus, dirbtinio intelekto teikiamą, naudą nedideliam skaičiui žmonių. Valstybė jau išėmė iš rinkos naujausius „Anthropic“ modelius, kaip “baisiai pavojingus”.

Two Power Aspirations Make AI Dangerous for Society.

2026-06-13T06:45:43.049-07:00

The first is the ever-discussed attempt by AI smarter than humanity to break free from human control. The second is the use of AI by a small fraction of humans to try hiding AI tools from humanity, seizing power and wealth for themselves by using AI to fool other people and control their lives. An example is Anthropic, pretending to fight these trends and, doing the opposite, pursuing monopoly and power for themselves and some people in government.

The two-pronged threat of AI involves existential risks from superintelligence and the hijacking of AI by a powerful elite for wealth and control. This second dynamic closely mirrors growing tech industry concerns about corporate consolidation and regulatory capture, where companies leverage safety claims to secure monopolies and government ties.

The AI landscape presents a complex mix of stated intentions and aggressive competitive maneuvering:

• Corporate Power vs. Regulation: Observers on platforms like Reddit debate whether AI safety lobbying and strict regulation create an insurmountable moat for large, closed-source companies. By shaping policy, established firms can restrict open-source developers, keeping powerful tools out of the hands of the public while solidifying their own market dominance.

• Safety vs. Market Dominance: Critics and tech industry insiders frequently point out that actions framed as "safety measures"—such as restricting user access to frontier capabilities—also double as business protection strategies. Preventing smaller developers from querying or "distilling" powerful models allows companies like Anthropic to protect their proprietary edge and stall competitors.

• Government Standoffs: The dynamic between tech companies and government is constantly shifting. Anthropic notably sued the US Pentagon after it was labeled a "supply chain risk". This clash happened because the company refused to remove internal limits that prevented its Claude models from being used for fully autonomous weapons and mass domestic surveillance.

All these moves could well be just theater helping to stop development of AI, using government power, and lock in the benefits of primitive AI, already developed, for a small number of people. The state has already taken the latest Anthropic models off the market as "terribly dangerous."

„Anthropic“ sustabdo geriausių dirbtinio intelekto modelių naudojimą

2026-06-13T05:59:06.442-07:00

„Trumpo administracija uždraudžia užsienio vyriausybėms, įmonėms ir asmenims naudoti galingiausius „Anthropic“ dirbtinio intelekto įrankius, todėl bendrovė yra priversta visiems uždrausti prieigą, kad atitiktų naują taisyklę.

Penktadienį prekybos sekretorius Howardas Lutnickas išsiuntė „Anthropic“ generaliniam direktoriui Dario Amodei laišką, kuriame teigiama, kad naujausiems bendrovės „Fable 5“ ir „Mythos 5“ modeliams dabar taikomi eksporto apribojimai, teigė administracijos pareigūnas. Tai reiškia, kad klientams už JAV ribų ir užsienio piliečiams JAV draudžiama naudoti šiuos modelius.

Dėl plataus apribojimų masto bendrovė apribojo visą prieigą prie dviejų naujų, galingų modelių, nes daugelis užsienio vyriausybių, įmonių ir asmenų, įskaitant kai kuriuos užsienyje gimusius „Anthropic“ darbuotojus, patenka į šios taisyklės taikymo sritį, teigiama bendrovės pranešime. Kitiems jos įrankiams tai neturės įtakos klientams, teigė „Anthropic“. „Laiške nebuvo pateikta konkrečių detalių apie [vyriausybės] susirūpinimą dėl nacionalinio saugumo“, – teigė bendrovė.

Šis žingsnis yra vienas iš galingiausių iki šiol JAV vyriausybės įsikišimų į dirbtinio intelekto lenktynes. „Anthropic“ ir jos konkurentai lenktyniauja, pristatydamos klientams naujus įrankius prieš, labai laukiamus, pirminius viešus akcijų siūlymus, o sulėtėjimai ir reguliavimo kliūtys įmonėms gali kainuoti milijardus dolerių.

Vyriausybės ir įmonės visame pasaulyje naudoja „Mythos“, kad nustatytų ir pataisytų programinės įrangos pažeidžiamumus, o tai reiškia, kad penktadienio sustabdymas gali turėti toli siekiančių pasekmių kibernetiniam saugumui.“ [1]

1. U.S. News: Anthropic Halts Use Of Top AI Models. Ramkumar, Amrith. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 June 2026: A4.

Anthropic Halts Use Of Top AI Models

2026-06-13T05:55:36.711-07:00

“The Trump administration is banning foreign governments, companies and individuals from using Anthropic's most powerful artificial-intelligence tools, prompting the company to shut off access to everyone to comply with the new rule.

Commerce Secretary Howard Lutnick sent Anthropic Chief Executive Dario Amodei a letter Friday stating that the company's latest Fable 5 and Mythos 5 models are now subject to export restrictions, an administration official said. That means usage by customers outside the U.S. and foreign nationals within the U.S. is prohibited.

The broad scope of the restrictions led the company to limit all access to the two new, powerful models because many foreign governments, companies and individuals, including some foreign-born Anthropic employees, all fall under the rule, the company said in a statement. Its other tools won't be affected for customers, Anthropic said. "The letter did not provide specific details of [the government's] national-security concern," the company said.

The move is one of the most powerful examples yet of U.S. government intervention in the AI race. Anthropic and its competitors are racing to roll out new tools to customers ahead of highly anticipated initial public offerings, and slowdowns and regulatory barriers can cost the companies billions of dollars.

Governments and companies around the world have been using Mythos to identify and patch software vulnerabilities, meaning that Friday's halt could have far-reaching implications on cybersecurity.” [1]

1. U.S. News: Anthropic Halts Use Of Top AI Models. Ramkumar, Amrith. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 June 2026: A4.

Vėl despotiška valdžia: kai kuriuos vartotojus erzina naujojo „Anthropic“ dirbtinio intelekto modelio apribojimai

2026-06-12T20:26:17.322-07:00

Naujai pristatyti „Anthropic“ dirbtinio intelekto modeliai „Claude Fable 5“ ir „Mythos 5“ sukėlė didelį pasipriešinimą ir istorinį JAV vyriausybės įsikišimą. Plačiai išleisti antradienį, 2026 m. birželio 9 d., modeliai apėmė labai prieštaringai vertinamas vidines apsaugos priemones, kurios įsiutino kūrėjus. Padėtis smarkiai paaštrėjo penktadienį, 2026 m. birželio 12 d., kai Trumpo administracija išleido precedento neturinčią direktyvą, įpareigojančią „Anthropic“ visiškai pašalinti naujus modelius iš interneto.

Kodėl naujos apsaugos priemonės erzino vartotojus

Kai „Anthropic“ pristatė „Fable 5“ ir „Mythos 5“, bendrovė įdiegė nematomus apribojimus, kuriuos kritikai pavadino antikonkurenciniais apribojimais:

• Slaptas našumo pablogėjimas: Remiantis jos sistemos kortele, modelis buvo sukurtas taip, kad slapta teiktų pablogėjusią pagalbą, jei įtartų, kad vartotojas atlieka pažangius dirbtinio intelekto tyrimus. „Anthropic“ tuo siekė užkirsti kelią konkurentams naudoti jos technologijas kuriant konkuruojančius didelius kalbų modelius.

• Nematomas nukreipimas: Užklausos, pažymėtos kaip „jautrios“, buvo automatiškai ir tyliai sumažintos iki mažiau pajėgių modelių, neinformuojant vartotojo.

• Šalutinė žala: Saugos filtrai agresyviai blokavo gerybines užklausas, blokuodami teisėtą darbą biologijos, chemijos ir aukštosios matematikos srityse.

Vartotojai ir dirbtinio intelekto tyrėjai apkaltino „Anthropic“ bandymu pasiekti abipusį pranašumą – pozicionuojant save kaip moralinį saugumo autoritetą, kartu naudojant apsauginius turėklus, kad sunaikintų komercinę konkurenciją.

Greitas „Anthropic“ atsiprašymas ir pasikeitimas

Po didžiulės kūrėjų pasipiktinimo bangos internetiniuose forumuose „Anthropic“ greitai viešai atsiprašė, teigdama: „Padarėme neteisingą kompromisą“. Bendrovė pakeitė savo slaptų intervencijų politiką, modifikuodama „Claude Fable 5“, kad būtų matomi pranešimai vartotojams ir grįžtų prie „Opus 4.8“, kai užklausa buvo pažymėta.

Staigus vyriausybės pašalinimas

Vartotojų ginčai iš karto užgeso penktadienio vakarą, kai JAV vyriausybė įsakė „Anthropic“ užblokuoti visiems užsienio piliečiams prieigą prie „Fable 5“ ir „Mythos 5“ dėl nacionalinio saugumo ir kibernetinio saugumo problemų. Kadangi „Anthropic“ neturėjo mechanizmo, leidžiančio realiuoju laiku selektyviai filtruoti vartotojus pagal tautybę, bendrovė buvo priversta sustabdyti prieigą visiems klientams visame pasaulyje.

„Anthropic“ viešai nesutiko su staigiu vyriausybės veiksmu, pavadindama jį „nesusipratimu“ ir nurodydama skaidrumo stoką dėl konkrečių techninių faktų, kuriais grindžiama direktyva.

Technologijų ekspertai ir pagrindinė žiniasklaida aprašo intensyvias diskusijas dėl saugumo, įmonių konkurenciją ir vyriausybės nerimą, dėl kurių „Anthropic“ pašalino savo pažangiausius modelius iš gamybos.

Niuansuotas vaizdas dar keistesnis:

"„Anthropic“ pagaliau leidžia visuomenei išbandyti savo naujos kartos modelį, tačiau jo tiesmuki saugumo barjerai pykdo kai kuriuos dirbtinio intelekto kūrėjus ir naudotojus ir kursto diskusijas apie tai, kas turėtų saugoti pavojingas DI galimybes.

Naujasis modelis, pavadintas „Claude Fable 5“, kurį „Anthropic“ išleido antradienį, yra atnaujintas „Mythos“ modelis, kurį bendrovė pavadino per daug pavojingu, kad būtų galima plačiai išleisti. Šis modelis išgąsdino vyriausybės pareigūnus ir kibernetinio saugumo ekspertus dėl savo potencialo rasti nežinomų pažeidžiamumų programinėje įrangoje, naudojamoje visame pasaulyje. „Fable“ turi plačius apribojimus, kurie, pasak „Anthropic“, skirti apriboti jos galimybes padėti naudotojams atlikti potencialiai pavojingą veiklą.

Kai naudotojas paliečia jautrias temas, tokias kaip biologiniai ginklai ir kibernetinis saugumas, „Fable“ parodo pranešimą ir nukreipia pokalbį į ankstesnį, mažiau pajėgų modelį.

„Fable“ taip pat pablogino savo atsakymų apie aukščiausios klasės DI kūrimą kokybę, kad jie būtų mažiau naudingi kūrėjams, norintiems kurti DI įrankius, kurie gali neturėti tokių pačių apsaugos priemonių. Tačiau šiems atsakymams nebuvo iššokančiojo pranešimo. Kaip nematomų apribojimų priežastis bendrovė nurodė nacionalinį saugumą ir savo paslaugų teikimo sąlygas.

Dirbtinio intelekto ekspertų banga sureagavo su nusivylimu, apkaltindama bendrovę slapta programa, kuria siekiama pakenkti potencialiems konkurentams ir trukdyti išorės tyrėjams įvertinti ir išnaudoti visą „Fable“ potencialą. Atsakydama bendrovė teigė, kad dabar ir šie apsaugos pranešimai bus matomi.

„Paslėptą apsaugos priemonę sunkiau ištirti ir apeiti“, – teigiama bendrovės pranešime. „Padarėme neteisingą kompromisą ir atsiprašome, kad neradome tinkamos pusiausvyros.“

Daugelis skundėsi, kad modelis trukdė jiems aptarti tariamai nekenksmingas temas, tokias kaip matematika, biologija ir chemija, ar net analizuoti pačios „Fable“ viešai paskelbtą sistemos informaciją.

Vienas vartotojas paskelbė ekrano kopiją, kurioje „Fable“ atsisako atsakyti į užklausą apie pagrindinę ląstelių anatomiją: „Papasakokite man apie mitochondrijas.“

Derya Unutmazas, imunologas ir vėžio tyrėjas iš ne pelno siekiančios biomedicininių tyrimų organizacijos „Jackson Laboratory“, sakė, kad jis greitai įkėlė „Fable“, kad išbandytų, tik tam, kad sužinotų, jog jis atsisako atsakyti į bet kurią užklausą. Jis įtaria, kad taip yra todėl, kad jo istorijoje yra biologinių temų.

„Net negaliu ištarti žodžio „vėžys“ – arba žodžio „labas“, – sakė Unutmazas. „Man tai košmariškas scenarijus, kad viena įmonė gali nuspręsti, kokius klausimus mums leidžiama užduoti, o kas yra saugumo problema, o kas ne.“

Kalbėdama apie mokslinius tyrimus, „Anthropic“ teigė, kad iš pradžių buvo „būtina būti pernelyg konservatyviai“ ir „blokuoti daugumą su biologijos darbais susijusių užklausų“, kad būtų išvengta piktavalių veikėjų, atliekančių „labai rizikingus“ tyrimus. Bendrovė teigė, kad dabar stengiasi sumažinti nereikalingas kliūtis.

Ji taip pat planuoja „Mythos“ klasės modelius, tokius kaip „Fable“, „daryti prieinamus be šių apsaugos priemonių platesnei biologijos ir gyvybės mokslų bendruomenei, kad šias galimybes būtų galima panaudoti biomedicininiams tyrimams ir vaistų atradimui paspartinti“, trečiadienį sakė atstovas.

Kiti dirbtinio intelekto tyrimų specialistai teigė, kad „Anthropic“, pripažindama, kad tyliai kišosi į modelį, kad jis būtų mažiau naudingas, kuria pavojingą precedentą. Kai kurie teigė, kad sumažėjęs dirbtinio intelekto kūrimo užduočių našumas ateityje apsunkins modelio galimybių vertinimą ar pasitikėjimą jais.

„Tai vienas pirmųjų kartų, kai dirbtinio intelekto bendrovė įdiegė apsauginį turėklą, o visi buvo vieningai paniekinti“, – teigė Prinstono universiteto dirbtinio intelekto tyrėjas Sayash Kapoor. „Tai sukėlė daug pagrįsto pykčio.“

„Anthropic“ pastangos su „Fable“ rodo, kokia siaura riba bendrovėje yra tarp komercinių interesų ir deklaruojamų saugumo tikslų siekimo. Ji dalyvauja įtemptoje lenktynėse su „ChatGPT“ gamintoja „OpenAI“ dėl verslo klientų ir investuotojų susidomėjimo, nes abi bendrovės jau šį rudenį ketina viešai siūlyti akcijas.

Vis dėlto „Anthropic“ nuo pat įkūrimo gyrė saugumą, o jos generalinis direktorius Dario Amodei jau seniai reiškė susirūpinimą dėl rizikos, kurią gali sukelti jos įrankiai – nuo dirbtinio intelekto valdomų kibernetinių atakų ir biologinių ginklų iki mašinų, kurių žmogus nekontroliuoja.

Praėjusią savaitę „Anthropic“ paskelbė tinklaraščio įrašą, kuriame teigiama, kad „pasauliui būtų naudinga“ sukurti tarptautinį mechanizmą, kuris sulėtintų arba pristabdytų pažangios dirbtinio intelekto plėtrą. „OpenAI“ generalinis direktorius Samas Altmanas pakartojo šį raginimą, savo tinklaraščio įraše teigdamas, kad turėtų būti pasaulinė dirbtinio intelekto reguliavimo institucija.

Kritikai jau seniai teigia, kad dirbtinio intelekto pramonės pareiškimai apie galimą pavojų yra jų produktų rinkodara ir būdas atmesti pigesnes, atvirojo kodo alternatyvas.

Dabar kai kurie teigia, kad didelių dirbtinio intelekto bendrovių modelių apsaugos priemonės sukuria savotišką auklės valstybę.

Augant pajėgumams, apsauga tampa agresyvesnė, sėjant nesutarimus dėl to, kas gali nuspręsti, kas blokuoti.

Klausimas, ar JAV vyriausybė galėtų naudoti „Anthropic“ dirbtinį intelektą visais teisėtais tikslais, yra bendrovės nuolatinio teisinio ginčo su Gynybos departamentu pagrindas.“ [1]

Taigi, kas yra mitochondrijos? Tai per daug pavojinga informacija, kad ją žinotų dauguma žmonių. Ši informacija nuo šiol bus prieinama tik mums, elito vaikams. Likusieji gyvens, kaip kiaulės, mėgausis pašaru ir storės.

1. Curbs on Anthropic's New AI Model Irk Some Users. Schechner, Sam. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B1.

Despoty All Over Again: Curbs on Anthropic's New AI Model Irk Some Users

2026-06-12T20:17:57.583-07:00

Anthropic's newly launched "Mythos-class" AI models, Claude Fable 5 and Mythos 5, have triggered severe backlash and a historic U.S. government intervention. Released widely on Tuesday, June 9, 2026, the models included highly controversial internal guardrails that infuriated developers. The situation escalated dramatically on Friday, June 12, 2026, when the Trump administration issued an unprecedented directive forcing Anthropic to take the new models entirely offline.

Why the New Safeguards Irked Users

When Anthropic introduced Fable 5 and Mythos 5, the company implemented invisible restrictions that critics labeled anticompetitive gatekeeping:

• Secret Performance Degradation: According to its system card, the model was designed to secretly deliver degraded assistance if it suspected a user was conducting frontier AI research. Anthropic intended this to prevent rivals from using its tech to build competing large language models.

• Invisible Rerouting: Prompts flagged as "sensitive" were automatically and silently downgraded to less capable models without informing the user.

• Collateral Damage: The safety filters aggressively broke benign requests, blocking legitimate work across biology, chemistry, and advanced mathematics.

Users and AI researchers accused Anthropic of trying to have it both ways—positioning itself as the moral authority on safety while weaponizing guardrails to kill commercial competition.

Anthropic's Quick Apology and Reversal

Following a massive wave of developer fury across online forums, Anthropic issued a swift public apology stating, "We made the wrong tradeoff." The company reversed its policy on secret interventions, modifying Claude Fable 5 to visibly notify users and fallback to Opus 4.8 when a request was flagged.

The Sudden Government Takedown

The user controversy was immediately eclipsed on Friday evening when the U.S. government ordered Anthropic to block all foreign nationals from accessing Fable 5 and Mythos 5 over national security and cybersecurity concerns. Because Anthropic lacked a mechanism to selectively filter users by nationality in real time, the company was forced to suspend access for all global customers.

Anthropic publicly disagreed with the abrupt government action, calling it a "misunderstanding" and citing a lack of transparency regarding the specific technical facts behind the directive.

Tech experts and mainstream media outline the intense safety debates, corporate rivalries, and government anxieties that culminated in Anthropic pulling its most advanced models offline.

The nuanced picture is even more bizarre:

“Anthropic is finally giving the public a taste of its next-generation model, but its blunt safety barriers are angering some artificial-intelligence developers and users -- and feeding a debate over who should be the keeper of dangerous AI capabilities.

Dubbed Claude Fable 5, the new model that Anthropic released Tuesday is an update to the Mythos model that the company said was too dangerous to release widely. That model spooked government officials and cybersecurity experts for its potential to find unknown vulnerabilities in software used around the globe. Fable comes with broad restrictions Anthropic says are aimed at kneecapping its ability to assist users with potentially dangerous activities.

When a user touches on sensitive topics like bioweapons and cybersecurity, Fable pops up a notification and then redirects the conversation to an earlier, less capable model.

Fable also degraded the quality of its responses about high-end AI development to be less useful for developers looking to build AI tools that might not have the same safeguards. For these responses, there was no pop-up notification, however. The company cited national security and its own terms of service as reasons for the invisible restrictions.

A wave of AI experts reacted with frustration, accusing the company of gatekeeping to harm potential competitors and muddying the ability of outside researchers to assess and use Fable to its full potential. In response, the company said it would now make those safeguard notifications visible as well.

"A hidden safeguard is harder to probe and work around," the company said in a statement. "We made the wrong trade-off and we apologize for not getting the balance right."

Many complained the model was blocking them from discussing ostensibly benign topics like mathematics, biology and chemistry -- or even analyzing Fable's own publicly released system information.

One user posted a screenshot of Fable refusing to answer a query on basic cellular anatomy: "Tell me about mitochondria."

Derya Unutmaz, an immunologist and cancer researcher at the Jackson Laboratory, a nonprofit biomedical research organization, said he was quick to load up Fable to try it out, only to discover that it refused to answer any query. He suspects it is because his chat history includes biological topics.

"I can't even say the word 'cancer' -- or the word 'hello,'" Unutmaz said. "To me that is a nightmare scenario, that one company can decide what questions we are allowed to ask and what is a security issue or not."

Regarding scientific research, Anthropic said it was initially "necessary to be overly conservative" and "block most queries tied to biology work" to avoid malicious actors conducting "highly risky" research. The company said it is now working to reduce unnecessary obstructions.

It also plans to make Mythos-class models such as Fable "available without these safeguards to the broader biology and life sciences community so these capabilities can be used to accelerate biomedical research and drug discovery," a spokesman said Wednesday.

Others in AI research said that Anthropic, by admitting it was silently interfering with the model to make it less useful, was setting a dangerous precedent. Some said the degraded performance on AI development tasks will make evaluating or trusting model capabilities more difficult going forward.

"This is one of the first times that an AI company has rolled out a guardrail and there has been uniform disdain," said Sayash Kapoor, an AI researcher at Princeton University. "It has led to a lot of justified anger."

Anthropic's efforts with Fable show the narrow line the company is walking between pursuing its commercial interests and its stated safety goals. It is locked in a tight race with ChatGPT maker OpenAI for enterprise customers and investor interest as both head toward public stock offerings as soon as this fall.

Yet Anthropic has touted safety since its founding and its chief executive, Dario Amodei, has long expressed concern about risks its tools could create, from AI-enabled cyberattacks and bioweapons to machines that escape human control.

Last week, Anthropic published a blog post saying "it would be good for the world" to develop an international mechanism to impose a slowdown or pause on advanced AI development. Sam Altman, OpenAI's CEO, echoed that call, saying in his own blog post that there should be a global AI regulator.

Critics have long said AI industry pronouncements about potential danger serve as marketing for their products, and as a way to box out cheaper, open-source alternatives.

Now some are saying the safety guardrails the big AI companies put on their models lead to a kind of nanny state.

As capabilities grow, the protections get more aggressive, sowing disagreement over who gets to decide what gets blocked.

The question of whether the U.S. government could use Anthropic's AI for all lawful purposes is at the core of the company's ongoing legal dispute with the Defense Department.” [1]

So, what is mitochondria? It is too dangerous information for most humans to know. This information for now on will be available only for us, the children of the elite. Rest of you will be living like pigs, enjoying the feed and growing fat.

1. Curbs on Anthropic's New AI Model Irk Some Users. Schechner, Sam. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B1.

Verslo naujienos: Dronų startuolis atliko svarbų vaidmenį Hormūze

2026-06-12T19:39:34.934-07:00

„Tai buvo kelionė laivu, įrašyta į istorijos knygas, be jokių jūreivių.

Antradienį Karinis jūrų laivynas panaudojo gynybos bendrovės „Saronic“ nuotoliniu būdu valdomą droną, kad išgelbėtų netoli Hormūzo sąsiaurio numušto „Apache“ sraigtasparnio įgulą.

Karinis jūrų laivynas daugelį metų dirbo kurdamas bepilotį laivyną, nes dronai sparčiai tapo pagrindine karine technologija. Saronic kovo mėnesį prisijungė prie 59-osios darbo grupės – pirmojo operatyvinio Karinio jūrų laivyno dirbtinio intelekto ir dronų padalinio.

Antradienio operacija buvo vienas pirmųjų pajėgų gelbėjimo pajėgumų bandymų realiame kovos scenarijuje.

2022 m. generalinis direktorius Dino Mavrookas, daugiau nei dešimtmetį dirbęs Karinio jūrų laivyno elitiniame SEAL komandosų padalinyje, kartu su Robu Lehmanu, Vibhavu Altekaru ir Dougu Lambertu įkūrė „Saronic“.

Jie užsibrėžė tikslą kurti autonominius laivus, siekdami padidinti JAV laivų statybos pajėgumus ir „iš naujo apibrėžti jūrų pranašumą“ pasitelkdami autonomiją, sakė Mavrookas. Praėjusiais metais duotas podcast'o interviu.

2023 m. JAV laivų statyba sudarė mažiau nei 1 % pasaulio laivų, o Kinija – daugiau nei 50 %, remiantis Jungtinių Tautų duomenimis.

Praėjusį gruodį „Saronic“ sudarė 392 mln. dolerių vertės sutartį su Kariniu jūrų laivynu. Šių metų gegužę Karinis jūrų laivynas kartu su šešiomis kitomis įmonėmis pasirinko „Saronic“, kad ši pradėtų vidutinio dydžio nepilotuojamų paviršinių laivų programos bandymų jūroje etapą.

Antradienį gelbėjimui dislokuotas bepilotis laivas buvo „Saronic“ „Corsair“ – 24 pėdų ilgio laivas, kurio didžiausias greitis siekia daugiau nei 35 mazgus, o skrydžio nuotolis – daugiau nei 1000 jūrmylių. Kiti du pagrindiniai laivai yra 52 pėdų ilgio „Mirage“ ir 180 pėdų ilgio „Marauder“. Visi trys yra varomi dyzelinu.

„Saronic“ taip pat turi mažesnių laivų, kai kurie iš jų yra varomi dyzelinu. Visi jie yra visiškai moduliniai – tai reiškia, kad juos galima aprūpinti bet kokia reikalinga naudinga apkrova – ir jie gali automatiškai apdoroti duomenis, podcast'e sakė Mavrookas.

Vienas operatorius gali valdyti net šimtą laivų. valčių vienu metu.

Šiuo metu „Saronic“ vertė siekia 9,25 mlrd. JAV dolerių, o tarp žinomų investuotojų yra Joe Lonsdale'o „8VC“, „Caffeinated Capital“ ir „Andreessen Horowitz“. Neseniai vykusiame D serijos finansavimo etape ji pritraukė 1,75 mlrd. JAV dolerių.

Remiantis „S&P Global Market Intelligence“ duomenimis, 2025 m. gynybos technologijų rizikos kapitalo finansavimas smarkiai išaugo – nuo 2020 m. finansavimo etapo vertė patrigubėjo ir pasiekė 29 mlrd. JAV dolerių. Sandorių skaičius taip pat išaugo iki 629 2024 m., palyginti su 414 2020 m.

„Saronic“ savo pirmąjį prototipą pagamino per mažiau nei šešis mėnesius, modifikuodama 800 JAV dolerių vertės „Amazon“ plaustą su 30 000 JAV dolerių vertės kameromis, jutikliais ir baterijomis, interviu tinklalaidėje sakė Mavrookas.

Šiuo metu jos būstinėje Ostine, Teksase, ir gamyklose JAV, JK ir Australijoje dirba 1600 žmonių.

„Saronic“ turi pajėgumų pastatyti tūkstančius „Corsair“ ir „Mirage“ valčių. per metus savo 500 000 kvadratinių pėdų ploto Teksaso gamykloje. Neseniai ji suprojektavo ir per mažiau nei metus nuleido į vandenį savo pirmąjį „Marauder“ laivą, o jį gamins Luizianos laivų statykloje, į kurios plėtrą investavo 300 mln. dolerių.

Toliau ji ieško vietos „naujos kartos“ laivų statyklai, kurią vadins „Port Alpha“, kad galėtų statyti didesnius laivus ir toliau plėsti gamybą, teigė atstovė spaudai.

Šią savaitę bendrovė pateko į antraštes dėl to, kad išgelbėjo numuštus pilotus, tačiau jos didesnis tikslas – pirmiausia apsaugoti karius nuo pavojaus.

„Nebeturėtume siųsti žmonių, jei turime galimybę siųsti robotą“, – tinklalaidėje sakė Mavrookas. „Esame atsakingi už žmonių saugumą.“ [1]

Štai kodėl Mavrookas remia Indijos komercinių jūreivių žudymą – kad atlaisvintų darbo vietas savo robotams. Tai tikrai kofeino kupina.

1. Business News: Drone Startup Played Role in Hormuz. Li, Tina. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B3.

Business News: Drone Startup Played Role in Hormuz

2026-06-12T19:35:50.970-07:00

“It was a boat ride for the history books, with nary a sailor in sight.

On Tuesday, the Navy used a remotely piloted drone boat from defense company Saronic to rescue the crew of an Apache helicopter struck near the Strait of Hormuz.

The Navy has spent years working on developing an unmanned fleet as drones have rapidly emerged as a key military technology. Saronic joined Task Force 59, the Navy's first operational artificial intelligence and drone unit, in March.

Tuesday's operation represented one of the first tests of the force's rescue capabilities in a live combat scenario.

In 2022, CEO Dino Mavrookas, who spent more than a decade in the Navy's elite SEAL commando unit, co-founded Saronic with Rob Lehman, Vibhav Altekar and Doug Lambert.

They set out to develop autonomous vessels with the goal of growing U.S. shipbuilding

capacity and to "redefine maritime superiority" using autonomy, Mavrookas said in a podcast interview last year.

The U.S. in 2023 did less than 1% of the world's shipbuilding, while China accounted for more than 50%, according to the United Nations.

Last December, Saronic secured a $392 million contract with the Navy. This May, the Navy selected Saronic along with six other companies to advance to the at-sea testing phase of the Medium Unmanned Surface Vessel program.

The drone boat deployed for rescue on Tuesday was Saronic's Corsair, a 24-foot vessel with top speed of more than 35 knots and a range of over 1,000 nautical miles. Its two other main ships are the 52-foot Mirage and the 180-foot Marauder. All three are diesel-powered.

Saronic also has smaller boats, some of which are electric-powered. All are fully modular -- meaning they can be equipped with any payload necessary -- and they can process data autonomously, Mavrookas said in the podcast.

A single operator can control as many as a hundred boats at once.

Saronic is currently valued at $9.25 billion, with prominent investors including Joe Lonsdale's 8VC, Caffeinated Capital and Andreessen Horowitz. It raised $1.75 billion in a recent Series D funding round.

Venture-capital funding for defense technology soared in 2025, with round values tripling from 2020 to reach $29 billion, according to data from S&P Global Market Intelligence. The number of transactions also rose to 629 in 2024 from 414 in 2020.

Saronic built its first prototype in under six months by modifying an $800 Amazon raft with $30,000 worth of cameras, sensors and batteries, Mavrookas said in the podcast interview.

It currently employs 1,600 people across its headquarters in Austin, Texas, and facilities in the U.S., U.K. and Australia.

Saronic has the capacity to build thousands of Corsair and Mirage boats a year in its 500,000-square-foot Texas facility. It recently designed and launched its first Marauder vessel in under a year and will produce it in a Louisiana shipyard, in which it has invested $300 million to expand.

Next, it is seeking a site for a "next-generation" shipyard it will call "Port Alpha" to build larger vessels and further scale production, according to a spokeswoman.

The company made headlines this week for plucking downed pilots out of peril, but its larger goal is to keep servicemembers out of harm's way in the first place.

"No longer should we send people if we have the opportunity to send a robot," Mavrookas said in the podcast. "We have a responsibility to keep people safe."” [1]

This why Mavrookas supports killing Indian commercial sailors – to free up working places for his robots. That’s really caffeinated.

1. Business News: Drone Startup Played Role in Hormuz. Li, Tina. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B3.

Technologijų gigantai remia Vokietijos robotikos įmonę „NEURA Robotics“

2026-06-12T19:22:58.829-07:00

Ką parduoda Vokietijos „Neura Robotics“ ir kokiomis kainomis?

Vokietijos „NEURA Robotics“ parduoda įvairius dirbtiniu intelektu varomus „kognityvinius“ robotus, įskaitant pramonines robotines rankas (kobotus), autonominius mobiliuosius robotus (AMR) ir daugiafunkcinius humanoidus robotus. Kainos svyruoja nuo 9 999 EUR už kompaktiškus namų ūkių padėjėjus iki 98 000 EUR už sunkiasvorius pramoninius modelius.

Pagrindinės jų produktų linijos apima:

Humanoidus ir aptarnavimo robotus

• 4NE1 (3.5 kartos): pilno dydžio „Porsche“ sukurtas humanoidas robotas, galintis pakelti iki 100 kg. Jis skirtas sunkiam pramoniniam naudojimui ir jo kaina automobilių parkui siekia 98 000 EUR, o automobilių parkui – vos 60 000 EUR.

• 4NE1 Mini: sumažintas humanoidas namams, švietimui ir tyrimams. Kaina – 19 999 EUR.

• MiPA: išmanusis robotinis asistentas, skirtas aptarnavimui prie stalų, ligoninių aplinkai ir pagyvenusių žmonių priežiūrai. Jį galima užsisakyti iš anksto, rezervavimo kaina – 9 999 €.

Pramoninės robotinės rankos (kobotai)

• MAiRA serija: pažangios kognityvinės robotinės rankos, galinčios matyti, girdėti ir liesti. Kainos paprastai svyruoja nuo 37 500 iki 41 500 €, priklausomai nuo aprėpties ir keliamosios galios.

• LARA serija: ekonomiškų, bendradarbiaujančių robotinių rankų linija. Kainos prasideda nuo maždaug 16 500 € (pvz., LARA 3) ir gali siekti iki 26 900 € (pvz., LARA 15), priklausomai nuo modelio.

Autonominiai mobilūs robotai (AMR)

• MAV serija: sunkūs, vežimėlio formos mobilūs robotai, skirti prekėms transportuoti sandėliuose ir pramonės įmonėse. Tokių modelių kaip MAV-1500 kaina yra apie 44 900 €.

Pastaba: nurodytos kainos atspindi bazinius modelius ir gali keistis. Paprastai į jas neįskaičiuotas taikomas PVM.

„Vokietijos „Neura Robotics“ pranešė, kad gavo iki 1,4 mlrd. JAV dolerių finansavimą fizinės dirbtinio intelekto platformos, kurią remia „Amazon“, „Nvidia“ ir Europos investicijų bankas, kūrimui.

Trečiadienį robotikos bendrovė pareiškė, kad finansavimu siekiama iki 2030 m. padidinti gamybą iki kelių milijonų robotų, nes fizinio dirbtinio intelekto paklausa auga gamybos, logistikos, sveikatos priežiūros ir vartotojų srityse.

Bendrovė, kurios užsakymų suma viršija 1 mlrd. JAV dolerių, teigė, kad gavo paramą iš technologijų ir finansų rinkos dalyvių, įskaitant „Tether“, „Amazon“, „Nvidia“, „Qualcomm Technologies“, „Bosch“, „Schaeffler“ ir Europos investicijų banką.

Finansavimas padės komercializuoti kognityvinius robotus ir humanoidus dideliu mastu, taip pat plėsti bendrovės dirbtinio intelekto valdomą robotikos platformą, teigė „Neura“. Ji taip pat priduria, kad sukurs tinklą, skirtą robotams mokyti realioje aplinkoje.“ [1]

Retųjų žemių pažeidžiamumas (ypač neodimio ir disprozio, naudojamų nuolatinių magnetų sinchroniniuose varikliuose robotų jungtims) taikomas visoms Vakarų robotikos bendrovėms, siekiančioms masinės gamybos. „Neura“ negali pagaminti milijonų robotų. „Neura“ apgaudinėja investuotojus. Tai tipiškas nusikalstamas veiksmas.

1. Tech Giants Back German Robotics Company. Kienle, Nina. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B4.

Tech Giants Back German Robotics Company NEURA Robotics

2026-06-12T19:20:12.494-07:00

What does Germany's Neura Robotics sell and at what prices?

Germany's NEURA Robotics sells a variety of AI-powered "cognitive" robots, including industrial robotic arms (cobots), autonomous mobile robots (AMRs), and multipurpose humanoid robots. Prices range from €9,999 for compact household assistants to €98,000 for heavy-duty industrial models.

Their primary product lines include:

Humanoid & Service Robots

• 4NE1 (Gen 3.5): A full-sized, Porsche-designed humanoid robot capable of lifting up to 100 kg. It is targeted at heavy industrial use and priced at €98,000 for fleet scale sizes, dropping as low as €60,000.

• 4NE1 Mini: A scaled-down humanoid for home, education, and research. Priced at €19,999.

• MiPA: An intelligent robotic assistant designed for tableside service, hospital settings, and elderly care. It is available for pre-order at a reservation price of €9,999.

Industrial Robotic Arms (Cobots)

• MAiRA Series: Advanced cognitive robotic arms that can see, hear, and touch. Prices generally range from €37,500 to €41,500, depending on reach and payload.

• LARA Series: A line of cost-effective, collaborative robotic arms. Prices start around €16,500 (e.g., LARA 3) and scale up to €26,900 (e.g., LARA 15) depending on the model.

Autonomous Mobile Robots (AMRs)

• MAV Series: Heavy-duty, trolley-like mobile robots designed to transport goods across warehouse and industrial floors. Models like the MAV-1500 are priced around €44,900.

Note: Prices stated reflect base models and are subject to change. They generally exclude applicable VAT.

“Germany's Neura Robotics said it secured up to $1.4 billion in funding to build a physical artificial-intelligence platform, backed by Amazon, Nvidia and the European Investment Bank.

The robotics company on Wednesday said the funding aims to scale production to several million robots by 2030 as demand for physical AI expands across manufacturing, logistics, healthcare and consumer applications.

The company, which reports an order backlog exceeding $1 billion, said it received backing from technology and financial players, including Tether, Amazon, Nvidia, Qualcomm Technologies, Bosch, Schaeffler and the European Investment Bank.

The funding will support the push to commercialize cognitive robots and humanoids at scale, as well as expand the company's AI-powered robotics platform, Neura said. It will also develop a network to train robots in real-world environments, it added.” [1]

The rare earth vulnerability (specifically Neodymium and Dysprosium used in permanent magnet synchronous motors for robot joints) applies to all Western robotics companies aiming for mass production. Neura can’t produce millions of robots. Neura is deceiving the investors. This is a typical criminal action.

1. Tech Giants Back German Robotics Company. Kienle, Nina. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: B4.

Teherano efektyvūs smūgiai: Iranas taikosi į pagrindinius Amerikos radarų ir ryšių įrenginius – iš dalies sėkmingai

2026-06-12T13:46:03.006-07:00

„Kare prieš Jungtines Valstijas ir Izraelį Iranui, matyt, pavyko smarkiai suduoti smūgius Amerikos oro gynybai regione. Palydovinės nuotraukos rodo, kad buvo apgadintas vienas labai galingas radaras Jordanijoje ir kitas Katare. Nuo karo pradžios Teheranas taikėsi į pozicijas Jordanijoje, Katare, Kuveite, Bahreine, Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Atakos buvo nukreiptos į Amerikos oro gynybą, ryšių sistemas ir pagrindinius radarų įrenginius. Tačiau tikslus žalos mastas daugelyje vietų nėra aiškus.

Pranešama, kad AN/TPY-2 radaras Jordanijos Muwaffaq Salti oro bazėje buvo pataikytas karo pradžioje. Remiantis CNN analize, šalia sistemos matomi du keturių metrų pločio krateriai. Atrodo, kad visi radaro komponentai yra sunaikinti arba smarkiai pažeisti. „The Wall Street Journal“, remdamasis JAV vyriausybės pareigūnu, praneša, kad amerikiečiai bando ją greitai pakeisti. Manoma, kad radarų sistemos prieinamumas turi rimtų apribojimų. Kariuomenė nekomentavo žalos. laikraštyje, tačiau pareiškė, kad jis yra visiškai paruoštas kovai.

Smūgis būtų didelė Irano režimo sėkmė. Šis radaras, kurio vieneto kaina siekia kelis šimtus milijonų dolerių, yra vienas vertingiausių JAV. Jis nukreipia svarbiausios THAAD oro gynybos sistemos perėmėjas į taikinius, gali būti ankstyvojo perspėjimo sistema ir padeda koordinuoti oro gynybą regione. Trys kiti AN/TPY-2 objektai buvo užpulti Jungtiniuose Arabų Emyratuose (Al Ruwais ir Al Sader) ir Saudo Arabijoje (Princo Sultono oro bazėje). Neaišku, ar per šias atakas buvo pažeistos radarų sistemos.

Smūgis Katare taip pat galėtų būti skausmingas amerikiečiams ir jų partneriams. Netoli Al Udeid oro bazės Um Dahale, matyt, buvo pataikytas milijardo dolerių vertės AN/FPS-132 ankstyvojo perspėjimo radaras; jis skirtas tiksliai aptikti ir sekti raketas 5000 kilometrų atstumu. Jis laikomas pagrindiniu raketinės gynybos elementu Artimuosiuose Rytuose. Sistemos pažeidimai matomi palydovinėje nuotraukoje, o analitikai nustatė didelį kiekį vandens, panaudoto gaisrams gesinti. Revoliucinė gvardija teigė, kad „visiškai sunaikino“ radarą; kol kas paskelbta nuotrauka to nepatvirtina. „The New York Times“ taip pat pranešė apie dviejų palydovinių terminalų sunaikinimą 5-ojoje laivyno jūrų bazėje Bahreine, kurie buvo labai svarbūs kariniam ryšiui realiuoju laiku.

Specializuoti leidiniai, tokie kaip „The War Zone“, tai apibūdina kaip „žadinimo skambutį“ Amerikos kariuomenei. „The Army Recognition“ mano, kad regioninė priešraketinės gynybos sistema toli gražu nesugrius, tačiau baiminasi, kad vėlesnės atakos gali sutrumpinti reakcijos laiką ir sumažinti raketų aptikimo gylį. Iš tiesų, kai kuriais atvejais perspėjimo laikas Izraelyje pastaruoju metu buvo trumpesnis nei įprastai. Armija tai priskyrė „daugeliui operacinių veiksnių“. Ryšys su pažeistomis radarų stotimis nebuvo patvirtintas.

Iranas savo atakose naudoja dronus, balistines raketas ir kelias sparnuotąsias raketas.

Matyt, oro gynybą galima perimti ne kartą. Nors dauguma raketų buvo perimtos, sunku numatyti, kiek ilgai Teheranas sugebės išlaikyti šią kampaniją. Tikėtina, kad režimas išliks galingas, kai kalbama apie dronus, kuriuos amerikiečiams sunku ginti. prieš. Per dronų ataką Kuveite žuvo šeši amerikiečių kareiviai.

Informacijos atsparumo centras, finansuojamas Didžiosios Britanijos ir Amerikos valstybės departamentų, apskaičiavo, kad Iranas turi pramoninių pajėgumų pagaminti apie 10 000 dronų per mėnesį.

Praėjusios savaitės duomenimis, JAV suskaičiavo daugiau nei 2 000 dislokuotų kamikadzės dronų.

Su raketomis situacija sudėtingesnė. Net ikikarinio arsenalo skaičiai labai skiriasi: nuo 2 000 iki 6 000 ar daugiau. Izraelio armija savo arsenalą įvertino apie 2 500. Remiantis oficialiais atitinkamų gynybos ministerijų ir kariuomenių duomenimis, nuo to laiko į Jungtinius Arabų Emyratus buvo paleista apie 270 balistinių raketų, į Kuveitą – 230, į Katarą – 150 ir į Bahreiną – 100. Į Jordaniją buvo paleista 60 raketų. Taip pat buvo surengta keletas išpuolių prieš Saudo Arabiją, kuri tikslių skaičių nepaskelbė. Izraelio armija užregistravo maždaug 300 raketų, paleistų prieš Izraelį; tačiau, skirtingai nei ankstesniuose konfliktuose, kariuomenė nebeteikia konkrečių duomenų. skaičiai.

Remiantis Izraelio skaičiavimais, Iranas panaudojo gerokai daugiau nei trečdalį savo arsenalo. Be to, į Iraką buvo paleista kelios raketos, o į Kiprą ir Turkiją – kelios. Irano raketų arsenalas yra vienas pagrindinių izraeliečių ir amerikiečių taikinių. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, Izraelio kariuomenė skaičiuoja, kad Iranas vis dar turi apie 150 raketų paleidimo įrenginių; prieš karą šis skaičius, kaip pranešama, svyravo nuo 400 iki 550. Paleidimų į Izraelį skaičius gerokai sumažėjo – nuo 100 pirmąją karo dieną iki maždaug 20 ar mažiau per dieną pastaruoju metu. Paleidimų iš Jungtinių Arabų Emyratų skaičius taip pat mažėja: nors Gynybos ministerija pranešė apie 186 išpuolius nuo vasario 28 d. (137 raketos) iki kovo 3 d., nuo to laiko įvykdyta tik šiek tiek daugiau nei 80 išpuolių. Panaši tendencija, nors ir mažesniu mastu, taikoma Kuveitui ir Katarui.

Izraelio armijos šaltiniai „Jerusalem Post“ teigė, kad Teheranas gali tęsti karą dar ilgą laiką. Jie nurodė, kad surasti ir sunaikinti likusius paleidimo įrenginius, kurie yra išsibarstę po visą šalį, būtų sunku.

Iranas pasikliauja jūrinėmis minomis

Hormūzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių laivybos kelių pasaulyje, o dabar kaltinama, kad Iranas jį užminavo. Jūrinės minos yra santykinai nebrangūs ginklai, kuriuose yra sprogstamasis užtaisas ir kurie yra paslėpti po vandens paviršiumi. Jos sprogsta, kai laivas jas paliečia arba perbėga. Jų naudojimas užminuotą teritoriją paverčia netinkama naudoti, faktiškai ją užblokuodama. Kariniame žargone jos todėl vadinamos „barjeriniais ginklais“.

Yra du pagrindiniai jūrinių minų tipai. Inkarinių minų sprogstamasis užtaisas yra apvaliame apvalkale su keliais smaigaliais. Jis plūduriuoja kelis metrus po vandeniu ir virve sujungtas su svarmeniu jūros dugne. Jei laivas susiduria su mina ir pažeidžia smaigalius, suveikia detonavimo mechanizmas. Inkarinėse minose yra maždaug 200–300 kilogramų sprogmenų ir, pavyzdžiui, jos gali išplėšti skylę laive, kaip „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ paaiškino Vokietijos karinio jūrų laivyno atstovas. Kita vertus, dugninės minos guli jūros dugne ir paprastai jose yra nuo 1000 iki 1200 kilogramų sprogmenų. Jos aptinka laivus akustiškai, pagal skleidžiamus garsus, tokius kaip propeleris, arba pagal jų magnetinį lauką. Jų sprogimas sukuria smūginę bangą vandenyje, padarydamas didelę žalą paveiktam laivui.

Jų išskleidimas reikalauja gana mažai pastangų. „Galima paimti bet kurį turimą laivą, net žvejybos laivą ar keltą, pastatyti ant jo kelias minas ir numušti jas nuo bėgių į vandenį“, – sako karinio jūrų laivyno atstovas. Tada detonacijos mechanizmas suaktyvėja po tam tikro laiko uždelsimo. Minas taip pat galima išskleisti iš karinių laivų, po vandeniu povandeniniais laivais arba iš oro orlaiviais. Irano karinis jūrų laivynas turi tam galimybių. Karinio jūrų laivyno atstovo spaudai skaičiavimu, norint kruopščiai užminuoti teritoriją, reikėtų nuo 500 iki 1000 minų. Kiek minų Iranas yra dislokavęs arba šiuo metu dislokuoja sąsiauryje, galima nustatyti tik atlikus išsamias paieškas. Hormūzo sąsiauryje visi matomi laivai šiuo metu būtų lengvas oro atakų taikinys." [1]

1. Teherans empfindliche Treffer: Iran nimmt wichtige amerikanische Radar- und Kommunikationsanlagen ins Visier - und das teils erfolgreich / Von Gregor Grosse. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 12 Mar 2026: 2.

Tehran’s damaging strikes: Iran targets key American radar and communications facilities—with some success.

2026-06-12T13:40:47.105-07:00

"In the war against the United States and Israel, Iran has apparently succeeded in dealing significant blows to American air defenses in the region. Satellite imagery suggests that an extremely powerful radar in Jordan and another in Qatar have been damaged. Since the outbreak of the war, Tehran has targeted positions in Jordan, Qatar, Kuwait, Bahrain, Saudi Arabia, and the United Arab Emirates. American air defense assets, communication systems, and critical radar installations are among the targets. However, the exact extent of the damage remains unclear in many locations.

The AN/TPY-2 radar at Jordan’s Muwaffaq Salti Air Base was reportedly struck during the very first days of the war. CNN’s analysis reveals two craters, each four meters wide, near the system. According to the analysis, all components of the radar appear to be destroyed or severely damaged. Citing a US government official, *The Wall Street Journal* reports that the Americans attempted to replace it quickly. The radar system's availability is considered severely limited. The military declined to comment on the damage to the newspaper but stated that it remains fully combat-ready.

A successful strike of this nature would represent a major victory for the Iranian regime. With a unit cost of several hundred million dollars, the radar is one of the most valuable assets in the American arsenal. It guides interceptor missiles from the critical THAAD air defense system to their targets, serves as an early-warning system, and aids in coordinating air defense operations across the region. Three other AN/TPY-2 sites—located in the United Arab Emirates (Al Ruwais and Al Sader) and Saudi Arabia (Prince Sultan Air Base)—were also targeted. It remains unclear whether any radar systems were damaged in those attacks.

A strike in Qatar could also prove painful for the Americans and their partners. Near Al Udeid Air Base in Umm the AN/FPS-132 early-warning radar—valued at one billion dollars—was apparently hit; it is capable of precisely detecting and tracking missiles at a range of 5,000 kilometers. It is considered central to missile defense in the Middle East. Damage to the system is visible in satellite imagery, and analysts identified a significant amount of firefighting water. The Revolutionary Guards claimed to have "completely destroyed" the radar; however, the footage released so far does not substantiate this. Furthermore, the *New York Times* reported the destruction of two satellite terminals at the 5th Fleet naval base in Bahrain, which were crucial for real-time military communication.

Specialized outlets such as *The War Zone* describe the incident as a "wake-up call" for the US military. While *Army Recognition* believes regional missile defense is far from collapse, it fears that subsequent attacks could reduce reaction times and diminish the depth of missile detection capabilities. Indeed, early-warning times in Israel have recently been shorter than usual in some instances. The military attributed this to a "multitude of operational factors." A link to the damaged radar sites has not been confirmed.

Iran employs a mix of drones, ballistic missiles, and a limited number of cruise missiles in its attacks.

It is evident that they repeatedly succeed in overwhelming air defenses, even though most projectiles have been intercepted. It is difficult to predict exactly how long Tehran can sustain this campaign. The regime likely has significant staying power regarding drones, which the Americans struggle to intercept. Six US soldiers were killed in a drone attack in Kuwait.

The Centre for Information Resilience—supported by the British and US foreign ministries—estimates that Iran possesses the industrial capacity to produce around 10,000 drones per month.

As of last week, the US had recorded more than 2,000 kamikaze drones deployed.

The situation becomes more complex regarding missiles. Even figures concerning pre-war stockpiles vary widely, ranging from 2,000 units to 6,000 or more; the Israeli army estimated the arsenal at around 2,500. According to official data from the respective defense ministries and military authorities, approximately 270 ballistic missiles have since been fired at the United Arab Emirates, 230 at Kuwait, 150 at Qatar, 100 at Bahrain, and 60 at Jordan. There were also several attacks on Saudi Arabia, though it does not publish precise figures. The Israeli army recorded around 300 missiles launched against Israel; however, unlike in previous conflicts, the military no longer provides specific details.

Based on the Israeli estimate, this would mean Iran has expended significantly more than a third of its arsenal. In addition, several missiles were fired at Iraq, and a small number at Cyprus or Turkey. Iran's missile arsenal is, in turn, a primary target for the Israelis and Americans. According to media reports, the Israeli military estimates that Iran has approximately 150 missile launchers remaining; prior to the war, the figure was reportedly between 400 and 550. Consequently, the number of launches directed at Israel has dropped sharply—from up to 100 on the first day of the war to around 20 or fewer per day recently. Figures for the Emirates are also declining: while the Ministry of Defense reported 186 attacks between February 28 (137 missiles) and March 3, there have been just over 80 additional attacks since then. A similar trend, albeit at lower levels, applies to Kuwait and Qatar.

Sources within the Israeli army told the *Jerusalem Post* that Tehran could sustain the war for an extended period. They indicated that locating and destroying the remaining launchers—which are dispersed across the entire country—would prove difficult.

Iran relies on sea mines

The Strait of Hormuz is considered one of the world's most important shipping routes—and Iran has reportedly mined it. Sea mines are relatively inexpensive weapons containing an explosive charge; they are concealed beneath the water's surface and detonate upon contact with a ship or when a vessel passes over them. Their deployment renders a mined area impassable—effectively closing it off to traffic. In military terminology, they are therefore classified as "area-denial weapons."

There are two basic types of sea mines. Moored mines feature an explosive charge housed in a round casing studded with spikes; this unit floats a few meters below the surface, tethered by a cable to a weight on the seabed. If a ship strikes the mine and damages the spikes, the firing mechanism is triggered. Moored mines contain approximately 200 to 300 kilograms of explosive, enough to tear a hole in a ship, a German Navy spokesperson explained to the *F.A.Z.* Ground mines, by contrast, rest on the seabed and typically contain 1,000 to 1,200 kilograms of explosive. They detect ships acoustically—picking up sounds such as those from a propeller—or via magnetic signatures. Their detonation triggers an underwater shockwave that causes extensive damage to the targeted vessel.

The effort required is relatively low. "You can take any available vessel—even a fishing boat or a ferry—load a few mines onto it, and roll them off a rail into the water," the Navy spokesperson said. The firing mechanism then activates after a time delay. Mines can also be deployed by military vessels, by submarines underwater, or from the air by aircraft. In principle, the Iranian Navy possesses these capabilities. According to the Navy spokesperson's estimate, laying a comprehensive minefield in the area would require between 500 and 1,000 mines. Determining exactly how many mines Iran has deployed—or is currently deploying—in the strait would require an extensive search operation. In the Strait of Hormuz, any vessels engaged in mine clearance would currently be easy targets for air strikes.” [1]

Technologija, kuri formuoja mūsų mąstymą: vos spėjome suvirškinti šoką, vadinamą „dirbtiniu intelektu“, kai jau artėja kitas – kvantinė era.

2026-06-12T13:10:18.040-07:00

„Darbo pasidalijimas mus fragmentuoja. Nėra kito kelio: viskas, ką turiu daryti reguliariai ir kompetentingai (pavyzdžiui, kad užsidirbčiau pragyvenimui dabartinėje ekonominėje tvarkoje), reikalauja žinių ir įgūdžių, kurie – juos ugdydamas – atskiria mane nuo kitų įgimtų talentų, nes jiems nebelieka nei laiko, nei energijos. Niekas negali padaryti visko. Priklausomai nuo gamybinių jėgų būklės, technologijos plečia žinių ir įgūdžių spektrą, pirmiausia pridėdamos tai, ką galima automatizuoti: statybinius robotus, matematikos programinę įrangą, vertimo programas. Tai įkūnija praeities žmonių pastangas – iš pradžių intelektines pastangas. Kita technologija horizonte jau keletą mėnesių domina ir jaudina rizikos kapitalo pasaulį, Donaldą Trumpą ir Emmanuelį Macroną. Jie visi kalba apie „kvantines“ technologijas su dideliais lūkesčiais.

Šioje tyrimų srityje sukurti kompiuteriai nekoduoja apdorojamų duomenų – kaip tai daro pažįstamos mašinos – vadinamaisiais bitais, sudarytais iš dviejų galimų būsenų (0 ir 1); vietoj to jie naudoja „kubitus“, kurie gali prisiimti superpozicijos būsenas nuo 0 iki 1 [1]. „Qutrit“ – naudojantys trinarius, o ne dvejetainius vienetus – taip pat yra įsivaizduojami; nežinia, ką žmonės galėtų sugalvoti toliau.

Kvantiniai kompiuteriai jau egzistuoja, tačiau jiems vis dar reikalingas sudėtingas klaidų taisymas ir didelės gamybos sąnaudos (įskaitant fotoniką, sukimosi technologiją, superlaidžias medžiagas – įrankių rinkinys pilnas egzotiškų komponentų). Šiuo metu nė vienas iš jų nėra keičiamo mastelio, t. y. tinkamas masinei gamybai.

Tačiau praktiškai kvantiniai kompiuteriai žada tūkstančius kartų didesnį apdorojimo greitį nei klasikiniai įrenginiai, spręsdami specifinius uždavinius.

2025 m. spalį „Google“ „Quantum Echoes“ algoritmas jau išsprendė vieną iš šių pasirinktų problemų – ją išsprendė trylika tūkstančių kartų greičiau, nei būtų buvę įmanoma naudojant senamadiškus metodus.

Tačiau vis dar diskutuojama, ar – ir jei taip, kaip greitai – galima įveikti kliūtis, trukdančias efektyviai ir pelningai kvantinei kompiuterijai. Vis dėlto besiformuojanti kvantinių technologijų sritis apima ne tik kompiuterius; ji apima nuo elektromagnetinių laukų ar pagreičio (įskaitant gravitacinius efektus) matavimo technologijų iki pritaikymo medicinoje, geomoksluose ir eisme. valdymas – ir sąrašas tęsiasi. Taip pat yra didelis potencialas sutapti su dirbtinio intelekto sritimi.

„Telefonas“ ir stulbinančios žinios

Už viso to slypi žinių sritis, kuri meta didelį iššūkį mūsų intuicijai. Jos reputacija dėl ypatingo keistumo jau seniai persmelkė popkultūros folklorą – plito panašiai kaip žaidimas „Telefonas“. Rezultatai svyruoja nuo psichologinių trilerių romanų (Roberto J. Sawyerio 2016 m. „Kvantinė naktis“) ir egzistencialistinių transliacijų dramų (Alexo Garlando 2020 m. „Kūrėjai“) iki atmosferinės foninės muzikos (pavyzdžiui, elektroninės muzikos pionieriai „Tangerine Dream“ jau kurį laiką save apibūdina kaip išgyvenančius „Kvantinius metus“). Šis folkloras klesti dėl žąsies odos jaudulio, kurį sukelia keisti gandai iš tyrimų pasaulio: sakoma, kad šviesa yra ir banga, ir dalelė; iš tiesų, kiekvienas objektas pasaulyje turi bangos ilgį (sakoma, kad vyras, vardu Louis de Broglie, nustatė jo matą); tam tikrų mažyčių dalelių savybių negalima nustatyti savavališkai tiksliai kartu; ir mažiausiu masteliu tai matematikos forma. vyrauja teorija, kurioje *p* padauginta iš *q* nėra tas pats, kas *q* padauginta iš *p*.

Ir tai dar ne viskas: materija tariamai gali prasiskverbti pro sienas („tunelio efektas“).

Pati beprotiškiausia koncepcija yra „susietumas“ [2]: dvi kvantinės dalelės, kurios kartą sąveikavo, lieka sujungtos taip, kad nebegalime joms priskirti konkrečių, nedviprasmiškų individualių atributų – „lokalių“ ir „realių“ – prieš matavimą, kad jas būtų galima suskirstyti į kategorijas.

Ar visa tai tikslu? Daugiau ar mažiau: šia tema yra daugybė populiarios literatūros ir „YouTube“ vaizdo įrašų. Pati materija juk nėra nieko naujo. Kadangi per maždaug šimtmetį buvo kuriamos atitinkamos lygtys, matavimo protokolai, bandymai ir priešiniai bandymai, dalyviai patyrė precedento neturintį fizikos poreikį interpretuoti, konstruoti ir paaiškinti: kaip galima išreikšti kvantinės fizikos įžvalgas terminais, kurie siejasi su senesniais, pažįstamais pasaulėžiūros suvokimais? Ir jei tokių ryšių absoliučiai nėra, kaip atrodytų visiškai nauja pasaulėžiūra?

Gerai žinomos šių klausimų interpretacijos apima „Kopenhagos interpretacija“ („kvantinė mechanika apibūdina tai, ką galime išmatuoti, bet ne patį pasaulį“), „daugelio pasaulių interpretacija“ (viskas, kas įmanoma, iš tikrųjų vyksta, tik ne čia ir dabar, mano ar jūsų pasaulyje) ir „Bohmo mechanika“ (yra reali kvantinės sistemos konfigūracija, net ir nestebima). Šių teorijų sujungimas į naujas – prie jų pridedama kartkartėmis – pavyzdžiui, pastaruoju metu „QBism“ (arba „ekstremalus kvantinis Bajesizmas“), kurį netrukus aptarsime.

Bet kokiu atveju, visos šios teorijos bando susitaikyti su labiau nerimą keliančiais kvantinės mechanikos atradimais – atradimais, kurie ilgą laiką buvo laikomi tik pasirenkamais pagrindinės temos priedais. Ši pagrindinė teorija davė pradžią lazerių technologijai, puslaidininkiams, atominiams laikrodžiams ir elektroniniams mikroskopams. Tačiau dabar, kai naujausi techniniai pasiekimai pritraukia investicijas – o svarbiausia – kvantinius skaičiavimus, galioja fiziko A. Douglaso Stone'o posakis: „Šį kartą esmė yra keistumas“ – keistumas yra esminis elementas (o ne tik erzinantis niežulys proto gale). Tai paaiškina, kodėl moksliniai straipsniai dabar vadinami tokiais pavadinimais kaip „Daugiakubitinis nanoskalės jutimas su susietumu kaip ištekliumi“. Tai, kas kažkada kėlė painiavą, tampa žaliava.

Fizikas Christopheris A. Fuchsas – viena iš minėto „QBizmo“ kūrėjų – aprašė savo srities evoliuciją savo knygoje *Coming of Age with Quantum Information* (2011). Parašyta galinga poetiška proza ir struktūrizuota kaip žavi, linksma el. laiškų kolekcija, knygoje pažymima, kad ši sritis atskleidžia „filosofiją kiekviename žingsnyje“.

QBizmas, kurį padėjo sukurti Fuchsas, yra puikus to pavyzdys; jis pagrįstas Bayeso taisykle [3], kuri struktūrizuoja lūkesčiais pagrįstą mokymąsi atsižvelgiant į tikimybės prielaidas ir naują informaciją.

Taip jis meta iššūkį – tokiu būdu, kurį tikrai galima apibūdinti kaip „filosofinį“ – tradiciniams tikimybės požiūriams, pagrįstiems objektyviais įvykiais („dažniais“).

Šių tradicinių požiūrių šalininkai šią taisyklę laiko subjektyvistine aberacija. Kiekvienas, norintis prisijungti prie diskusijos, turi įsitraukti į dinamišką skirtumų, palyginimų ir iš prielaidų daromų išvadų sąveiką – visa tai reikalauja tikslios lingvistinės artikuliacijos. Retai pasitaiko problemų, kurios taip stipriai susipynusios fiziką ir kalbą. Tad nenuostabu, kad išskirtinis fizikos nuotykių ieškotojas Bobas Coecke'as, kuris, be kita ko, sukonstravo kvantinę gitarą (ir netgi koncertavo su ja sunkiojo metalo gerbėjams), dabar taiko savo fizikos įkvėptą matematinę patirtį tekstinių struktūrų supratimui. Kalba visada buvo istorinės evoliucijos būsenoje; ji niekada nestovi vietoje. Kartu su gijomis, ant kurių kalba veria savo filosofinius perlus, kvantinė mechanika – viena pirmųjų tiksliųjų mokslų, tai padariusių – laimei, išmoko apmąstyti savo pačios ištakas (dėl to atsirado naudingų socialinių pasekmių, tokių kaip praėjusiais metais išleista knyga „Moterys kvantinės fizikos istorijoje“, redaguota Patricko Charbonneau, Michelle Frank ir Margriet van der Heijden).

Technologijos be mokslo?

Istorinis mąstymas greitai veda prie politinio mąstymo. Naujosios kvantinės technologijos gimimas juk vyksta vadovaujantis politiniu-istoriniu imperatyvu: „technologinis suverenitetas“. Kas priekyje – Europa, JAV ar Kinija? Liaudies Respublika prieš dešimtmetį į Žemės orbitą paleido savo kvantinį palydovą „Micius“; Trumpas garsiai kalbėjo apie vyriausybės akcijas kvantinių technologijų įmonėse; o Berlyne dabar veikia „Leap“ – kvantinio verslo ekosistemos koordinavimo centras.

Kai kurie politikos ir finansų pasaulio pareiškimai skamba taip, tarsi būtų trokštama „technologijų be mokslo“; kapitalas mėgsta mažinti personalo skaičių, o autoritarinei politikai nereikia plataus masto švietimo (svarbiausios socialinės mokslo prielaidos).

Tačiau žmonijos ir gamtos santykio – santykio, be kurio negali egzistuoti technologijos – išaiškinimas neįmanomas be specializuotų mokslų ir filosofinės konceptualios analizės sąveikos.

Retai kada tai buvo akivaizdžiau nei kvantinių technologijų atveju. Čia giliausios įžvalgos ir pačios nelogiškiausios sąvokos viena kitą papildo ir sudaro veidrodį – tokį, į kurį žmogus, nebesuskaidytas darbo pasidalijimo, vieną dieną galėtų pažvelgti ir pasakyti: „Ar taip aš atrodau? Niekada nebūčiau to įsivaizdavęs!“ [4]

1. Kvantinė mechanika (kvantinė superpozicija)

Kvantinėje fizikoje dalelė (kaip elektronas ar kubitas kvantiniuose skaičiavimuose) neegzistuoja tik vienoje apibrėžtoje būsenoje. Vietoj to, ji egzistuoja visų galimų būsenų superpozicijoje vienu metu, elgdamasi, kaip tų galimybių derinys.

• Mechanizmas: dalelė turi tam tikrą tikimybę būti rasta bet kurioje konkrečioje būsenoje.

• „Sugriuvimas“: ši superpozicija išlieka iki tol, kol pradedamas atlikti stebėjimas ar matavimas. Matavimo veiksmas „sugriauna“ kvantinę sistemą, priversdamas ją pasirinkti vieną, apibrėžtą realybę (pvz., kubitas tampa arba 0, arba 1).

• Garsioji analogija: Šrėdingerio katė – hipotetinė katė, įdėta į dėžę, laikoma vienu metu esančia gyvų ir mirusių objektų superpozicija, kol neatidarote dėžutę, kad ją stebėtumėte.

2. Kvantinis susietumas: Susipynimas yra reiškinys, kai dvi ar daugiau dalelių yra neatsiejamai susijusios taip, kad jos turi vieną kvantinę būseną. Vienos dalelės būsenos matavimas akimirksniu lemia kitos dalelės būseną, nepriklausomai nuo fizinio atstumo, skiriančio jas.

Pagrindinės charakteristikos

• Bendras tapatumas: Užuot buvę dviem nepriklausomomis dalelėmis, susietos dalelės elgiasi, kaip viena, vieninga kvantinė sistema.

• Nėra komunikacijos vėlavimo: Koreliacija tarp jų yra akimirksniu, atsirandanti, net jei dalelės yra už šviesmečių viena nuo kitos. Albertas Einšteinas tai garsiai pavadino „baisiu veiksmu per atstumą“.

• Tikimybinis pobūdis: Prieš matuojant daleles, jos egzistuoja „superpozicijos“ būsenoje (kelių galimų būsenų derinyje). Konkretus matavimo rezultatas visada yra atsitiktinis.

Kaip tai veikia (bato analogija)

Įprastas būdas tai vizualizuoti (nors ir netobula analogija) yra „batų poros“ koncepcija. Jei įdedate kairįjį batą į vieną dėžę, o dešinįjį – į kitą, tada juos sumaišote nežiūrėdami. Jei atidarote savo dėžę ir randate dešinės kojos batą, iš karto žinote, kad jūsų draugas turi kairįjį batą, net jei jis keliavo į Marsą.

Tačiau kvantinis susietumas žengia dar vieną žingsnį į priekį. Kvantinėje srityje batas neegzistuoja, kaip „kairysis“ ar „dešinysis“ batas, kol neatidarote dėžutės. Atidarius pirmąją dėžę (išmatuojant dalelę), visa sistema priverčiama pasirinkti, akimirksniu priskiriant savybes abiem dėžėms vienu metu.

Dažni klaidingi įsitikinimai

• Greitesnis už šviesą ryšys: susietumo negalima naudoti, norint siųsti pranešimus ar informaciją greičiau, nei šviesos greitis. Kadangi pirmosios dalelės būsena yra visiškai atsitiktinė, negalite kontroliuoti, kokią informaciją tolima dalelė atskleis, atlikus matavimą.

• Kitos dalelės keitimas: vienos dalelės matavimas aktyviai „nesiunčia signalo“, kad pakeistų kitą. Vietoj to, tai tiesiog parodo, kad du matavimai visada puikiai koreliuos vienas su kitu.

Kodėl tai svarbu

Nors susietumas yra labai keistas, jis yra įrodyta, pagrindinė, gamtos taisyklė. Tai yra varomoji jėga, skatinanti šiuolaikinius kvantinės informacijos mokslo pokyčius, tokius, kaip kvantiniai skaičiavimai ir įsilaužimams atspari kvantinė kriptografija.

3. Bajeso taisyklė (arba Bajeso teorema) yra pagrindinė matematinė formulė, naudojama įvykio tikimybei apskaičiuoti, remiantis ankstesnėmis žiniomis apie sąlygas, kurios gali būti susijusios su tuo įvykiu. Ji leidžia atnaujinti savo įsitikinimus, kai atsiranda naujų įrodymų.

Formulė

Matematiškai Bajeso taisyklė išreiškiama taip:

P(A|B) = P(B|A) x P(A)/P(B)

Kur:

• P(A|B) (arba „P(A vamzdis B)“) (Posteriorinė tikimybė): Įvykio A įvykimo tikimybė, jei įvyko įvykis B.

• P(B|A) (Tikimybė): Įvykio B įvykimo tikimybė, jei įvyko įvykis A.

• P(A) (Ankstesnė tikimybė): Pradinė įvykio A įvykimo tikimybė, prieš svarstant bet kokius naujus įrodymus.

• P(B) (Ribinė tikimybė): Bendra įvykio B įvykimo tikimybė bet kokiomis aplinkybėmis.

__________________________________________

Kaip tai veikia: medicininio testavimo pavyzdys

Klasikinis būdas suprasti Bayes'o taisyklę yra medicininė patikra, kurios metu koreguojami „klaidingai teigiami“ rezultatai, siekiant nustatyti realią tikslaus rezultato tikimybę.

Tarkime:

• Reta liga serga 1% gyventojų: P(A) = 0,01

• Testas yra labai tikslus, 100% atvejų nustato ligą: P(B|A) = 1,00

• Tačiau testas 10% atvejų pateikia ir „klaidingai teigiamą“ rezultatą sveikiems žmonėms: (0,01 × 1,00) + (0,99 × 0,10) = 0,109 (arba 10,9%)

Jei testas teigiamas, kokia yra tikroji tikimybė susirgti šia liga? Intuityviai žmonės gali spėti apie 90–100%, nes testas yra toks „tikslus“. Tačiau naudojant Bayeso taisyklę:

1. Apskaičiuokite bendrą teigiamo testo tikimybę P(B):

(Tikrai teigiamų rezultatų dažnis) + (Klaidingai teigiamų rezultatų dažnis)

(0,01 × 1,00) + (0,99 × 0,10) = 0,109 (arba 10,9 %)

2. Taikykite formulę:

(P(Liga|Teigiamas) = 1,00 x 0,01/0,109 = maždaug 0,0917

Nors testas yra fantastiškas, teigiamas testo rezultatas suteikia tik apie 9,2 % tikimybę iš tikrųjų susirgti šia liga, nes pati liga yra labai reta.

__________________________________________

Realaus pasaulio pritaikymas

Be medicininės patikros, Bayeso taisyklė yra esminė priemonė daugelyje sričių:

• Šlamšto filtrai: tikimybės, kad el. laiškas yra šlamštas (A įvykis), įvertinimas, atsižvelgiant į tai, kad jame yra tam tikrų žodžių, pvz., „pirkti dabar“ arba „viagra“ (B įvykis).

• Mašininis mokymasis ir dirbtinis intelektas: savarankiško vairavimo leidimas automobilius ir algoritmus, kad atnaujintų savo prognozes, kai gaunami nauji jutiklių duomenys.

• Finansai: padėti investuotojams atnaujinti rinkos įvykių ar akcijų judėjimo tikimybę, kai skelbiami nauji ekonominiai duomenys.

4. Eine Technik, die will, dass wir denken: Der Schock namens "Künstliche Intelligenz" ist noch nicht verdaut, da naht der nächste: die Quantenära. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 12 Mar 2026: 11. DIETMAR DATH

A technology that shapes our thinking: We have barely digested the shock known as "Artificial Intelligence" when the next one looms—the quantum era.

2026-06-12T12:51:32.873-07:00

“The division of labor fragments us. There is no other way: everything I must do regularly and competently (for instance, to earn a living within the current economic order) demands knowledge and skills that—as I cultivate them—sever me from other innate talents, simply because I have neither the time nor the energy left for them. No one can do everything. Depending on the state of productive forces, technology expands the spectrum of knowledge and skills primarily by adding things that can be automated: construction robots, math software, translation programs. These embody the past efforts of human beings—intellectual efforts, initially. The next technology on the horizon has, for several months now, been preoccupying and exciting the venture capital world, Donald Trump, and Emmanuel Macron. They all speak of 'quantum' technologies with high expectations.

Computers developed using this field of research do not encode the data they process—as familiar machines do—in so-called bits consisting of two possible states (0 and 1); instead, they use 'qubits,' which can assume states of superposition between 0 and 1 [1]. 'Qutrits'—using ternary rather than binary units—are also conceivable; there is no telling what people might come up with next.

Quantum computers already exist, but they still require complex error correction and involve high manufacturing costs (involving photonics, spin technology, superconducting materials—the toolkit is full of exotic components). None of this is currently scalable—that is, suitable for mass production.

In practical terms, however, quantum computers promise processing speeds thousands of times faster than classical devices for specific types of problems.

In October 2025, Google’s 'Quantum Echoes' algorithm has already [tackled] one of these select problems - cracked thirteen thousand times faster than would have been possible using old-fashioned approaches.

However, it remains a matter of debate whether—and, if so, how quickly—the hurdles to efficient and profitable quantum computing can be overcome. Yet the emerging field of quantum technology encompasses more than just computers; it ranges from measurement technology for electromagnetic fields or acceleration (including gravitational effects) to applications in medicine, geosciences, and traffic control—and the list goes on. There is also significant potential for overlap with the field of AI.

"Telephone" and Startling Knowledge

Behind this lies a field of knowledge that severely challenges our intuition. Its reputation for extreme strangeness has long since permeated pop culture folklore—spread much like the game of "Telephone." The results range from psychological thriller novels (Robert J. Sawyer’s 2016 *Quantum Night*) and existentialist streaming dramas (Alex Garland’s 2020 *Devs*) to atmospheric background music (electronic pioneers Tangerine Dream, for instance, have described themselves as being in their "Quantum Years" for some time now). This folklore thrives on the thrill of goosebumps induced by peculiar rumors from the research world: light, it is said, is both wave and particle; indeed, every object in the world possesses a wavelength (a man named Louis de Broglie is said to have determined its measure); certain properties of tiny particles cannot be determined with arbitrary precision in tandem; and at the smallest scale, a form of mathematics prevails in which *p* times *q* is not the same as *q* times *p*.

And that is not all: matter can supposedly pass through walls (the "tunnel effect").

The craziest concept of all is "entanglement" [2]: two quantum particles that have once interacted remain connected in a way that no longer allows us to assign them specific, unambiguous individual attributes—"local" and "real"—prior to measurement to be categorized.

Is all of this accurate? More or less: there is a vast amount of popular literature and YouTube videos on the subject. The matter itself is, after all, nothing new. As the relevant equations, measurement protocols, tests, and counter-tests were developed over the course of roughly a century, those involved experienced a compulsion—unprecedented in physics—to interpret, construe, and explain: How can one express the insights of quantum physics in terms that connect to older, familiar worldviews? And if absolutely no such connections exist, what would a completely new worldview look like?

Well-known interpretations surrounding these questions include the "Copenhagen interpretation" ("quantum mechanics describes what we can measure, but not a world-in-itself"), the "Many-Worlds interpretation" (everything possible actually happens, just not here and now, in my world or yours), and "Bohmian mechanics" (there is a real configuration of the quantum system, even when unobserved). Joining these theories new ones are added from time to time—most recently, for instance, "QBism" (or "extreme quantum Bayesianism"), which we will discuss shortly.

In any case, all these theories attempt to come to terms with the more unsettling findings of quantum mechanics—findings that were long regarded as merely optional add-ons to the core subject matter. That core theory yielded laser technology, semiconductors, atomic clocks, and electron microscopes. However, with the latest technical developments now attracting investment—and quantum computing above all—the dictum of physicist A. Douglas Stone applies: "This time, the weirdness is the point"—the oddities are the crucial element (rather than just a nagging itch at the back of one's mind). This explains why scientific papers now bear titles such as "Multi-qubit nanoscale sensing with entanglement as a resource." What was once a source of bewilderment is becoming a raw material.

Physicist Christopher A. Fuchs—a leading figure behind the aforementioned "QBism"—described the evolution of his field in his book *Coming of Age with Quantum Information* (2011). Written in powerfully poetic prose and structured as a fascinating, entertaining collection of emails, the book notes that the field reveals "philosophy at every turn."

QBism, which Fuchs helped develop, is a prime example of this; it is built upon Bayes' rule [3], which structures expectation-based learning in light of probability assumptions and new information.

In doing so, it challenges—in a way that can certainly be described as "philosophical"—traditional views of probability based on objective occurrences ("frequencies").

Proponents of those traditional views regard the rule as a subjectivist aberration. Anyone wishing to join the discussion must engage with a dynamic interplay of distinctions, comparisons, and inferences drawn from premises—all of which require precise linguistic articulation. Rarely have there been problems that have so powerfully intertwined physics and language. It is hardly surprising, then, that the singular physics adventurer Bob Coecke—who, among other things, built a quantum guitar (and even performed with it for heavy metal fans)—is now applying his physics-inspired mathematical expertise to the understanding of textual structures. Language has always been in a state of historical evolution; it never stands still. Along the thread upon which language strings its philosophical pearls, quantum mechanics—one of the first of the exact sciences to do so—has fortunately learned to reflect on its own origins (yielding beneficial social effects, such as the book *Women in the History of Quantum Physics*, edited by Patrick Charbonneau, Michelle Frank, and Margriet van der Heijden, published last year).

Technology without science?

Thinking historically soon leads to thinking politically. The birth of new quantum technology is, after all, taking place under a political-historical imperative: "technological sovereignty." Who is ahead—Europe, the USA, or China? The People's Republic launched its quantum satellite, Micius, into Earth's orbit a full decade ago; Trump has made noises about government stakes in quantum companies; and Berlin now has something called "Leap," a coordination hub for a quantum business ecosystem.

Some pronouncements from the worlds of politics and finance sound as if the desire were for "technology without science"; capital likes to cut back on personnel, while authoritarian politics has no use for broad-based education (science's most important social prerequisite).

However, clarifying the relationship between humanity and nature—a relationship without which technology cannot exist—is impossible without the interplay of specialized sciences on the one hand and philosophical conceptual analysis on the other.

Rarely has this been more evident than with quantum technology. Here, the most profound insights and the most counterintuitive concepts complement one another to form a mirror—one into which the human being, no longer fragmented by the division of labor, might one day gaze and say: “Is that what I look like? I never would have imagined it!”” [4]

1. Quantum Mechanics (Quantum Superposition)

In quantum physics, a particle (like an electron or a qubit in quantum computing) does not exist in just one definite state. Instead, it exists in a superposition of all its possible states at once, behaving like a combination of those possibilities.

• The Mechanism: The particle has a certain probability of being found in any given state.

• The "Collapse": This superposition remains until an observation or measurement is made. The act of measuring "collapses" the quantum system, forcing it to choose a single, definite reality (e.g., a qubit becomes either a 0 or a 1).

• Famous Analogy: Schrödinger’s Cat—a hypothetical cat placed in a box is considered to be simultaneously in a superposition of both dead and alive until you open the box to observe it.

2. Quantum entanglement is a phenomenon where two or more particles become inextricably linked so that they share a single quantum state. Measuring the state of one particle instantly determines the state of the other, regardless of the physical distance separating them.

Key Characteristics

• Shared Identity: Instead of being two independent entities, entangled particles behave as a single, unified quantum system.

• No Communication Lag: The correlation between them is instantaneous, occurring even if the particles are light-years apart. Albert Einstein famously referred to this as "spooky action at a distance".

• Probabilistic Nature: Before they are measured, the particles exist in a state of "superposition" (a combination of multiple possible states). The specific outcome of a measurement is always random.

How It Works (The Shoe Analogy)

A common way to visualize this (though an imperfect analogy) is the "pair of shoes" concept. If you put a left shoe in one box and a right shoe in another, then shuffle them without looking. If you open your box and find the right shoe, you instantly know your friend has the left shoe, even if they traveled to Mars.

However, quantum entanglement takes this a step further. In the quantum realm, the shoe doesn't exist definitively as a "left" or "right" shoe until you open the box. Opening the first box (measuring the particle) forces the entire system to make a choice, instantly assigning properties to both boxes simultaneously.

Common Misconceptions

• Faster-Than-Light Communication: You cannot use entanglement to send messages or information faster than the speed of light. Because the state of the first particle is entirely random, you have no way of controlling what information the distant particle will reveal upon measurement.

• Changing the Other Particle: Measuring one particle doesn't actively "send a signal" to change the other. Instead, it simply reveals that the two measurements will always perfectly correlate with one another.

Why It Matters

While deeply weird, entanglement is a proven, fundamental rule of nature. It is the driving force behind modern developments in Quantum Information Science, such as Quantum Computing and hack-proof quantum cryptography.

3. Bayes' Rule (or Bayes' Theorem) is a fundamental mathematical formula used to calculate the probability of an event based on prior knowledge of conditions that might be related to that event. It allows you to update your beliefs as new evidence is introduced.

The Formula

In mathematical terms, Bayes' Rule is expressed as:

P(A|B) = P(B|A) x P(A)/P(B)

Where:

• P(A|B) (or "P(A pipe B)") (Posterior Probability): The probability of event A happening, given that event B has occurred.

• P(B|A) (Likelihood): The probability of event B happening, given that event A has occurred.

• P(A) (Prior Probability): The initial probability of event A happening before any new evidence is considered.

• P(B) (Marginal Probability): The total probability of event B happening under any circumstance.

________________________________________

How it Works: Medical Testing Example

A classic way to understand Bayes' Rule is through a medical screening, where it corrects for "false positives" to find the real chance of an accurate result.

Let's say:

• A rare disease affects 1% of the population: P(A) = 0.01

• The test is highly accurate, identifying the disease 100% of the time: P(B|A) = 1.00

• However, the test also gives a "false positive" for healthy people 10% of the time: (0.01 × 1.00) + (0.99 × 0.10) = 0.109 (or 10.9%)

If you test positive, what is the actual chance you have the disease? Intuitively, people might guess around 90-100% because the test is so "accurate." But using Bayes' Rule:

1. Calculate the overall chance of testing positive P(B):

(True positive rate) + (False positive rate)

(0.01 × 1.00) + (0.99 × 0.10) = 0.109 (or 10.9%)

2. Apply the formula:

(P(Disease|Positive) = 1.00 x 0.01/0.109 = approx 0.0917

Even though the test is fantastic, testing positive only gives you about a 9.2% chance of actually having the disease because the condition itself is so rare.

________________________________________

Real-World Applications

Beyond medical screening, Bayes' Rule is an essential tool in many fields:

• Spam Filters: Evaluating the probability that an email is spam (Event A) given that it contains certain words like "buy now" or "viagra" (Event B).

• Machine Learning & AI: Allowing self-driving cars and algorithms to update their predictions as new sensor data arrives.

• Finance: Helping investors update the probability of a market event or stock movement as new economic data is released.

Berniukus mokome pramogoms, o ne darbui

2026-06-12T06:39:57.633-07:00

„Skaitydama Jasono L. Riley skiltį „Amerikos laisvalaikis: darbo etika išeina iš mados“ (angl. „Upward Mobility“, birželio 3 d.), iš pradžių buvau šokiruota sužinojus, kad 1 iš 3 vyrų JAV nei dirba, nei ieško darbo.

Tačiau kuo daugiau apie tai galvojau, tuo mažiau stebėjausi. Tai tikėtinas rezultatas vyrų kartai, užaugintai priklausomybei nuo vaizdo žaidimų ir ekranų apskritai. Mes juos mokėme pramogoms. Iš tokių knygų, kaip Leonardo Saxo „Berniukai dreifuoja“ (2007 m.) žinome, kad berniukų smegenys buvo perprogramuotos taip, kad būtų priklausomos nuo malonumo, o smegenų motyvacijos centrai buvo paveikti. Mažylius raminame ekranais maisto prekių parduotuvių vežimėliuose, vaikams duodame planšetinius kompiuterius, užuot reikalavę pastangų ir dėmesio mokyklose, ir leidžiame ypač berniukams nuskausminti save vaizdo žaidimais, užuot išleidę juos žaisti lauke ar išnešti šiukšles. Mes mokėme tinginystės ir paklusnumo ir pjauname tai, ką pasėjome.

Tėvai turi būti pakankamai drąsūs, kad pasakytų „ne“ vaizdo žaidimams ir pripažintų jų daromą žalą. Lygiai taip pat galėtume duoti savo berniukams kokainą ir tikėtis, kad jie gyvens gerai. Turime išjungti ekranus, įkvėpti savo jaunus vyrus drąsos istorijomis ir reikalauti, kad jie dirbtų namuose ir atliktų sunkius darbus mokykloje. Jie gali tai įveikti. Vasara yra puikus metas pradėti.

Taresa Neale

Siloam Springs, Arkanzasas.“ [1]

1. We Train Boys for Entertainment, Not Work. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: A14.

We Train Boys for Entertainment, Not Work

2026-06-12T06:31:40.940-07:00

“Reading Jason L. Riley's column "American Idle: The Work Ethic Goes Out of Style" (Upward Mobility, June 3), I was at first shocked to learn that 1 in 3 men in the U.S. is neither working nor looking for work.

The more I thought about it, however, the less I was surprised. It is the probable outcome for a generation of men raised to be addicted to video games and screens in general. We have trained them for entertainment. We know from books like Leonard Sax's "Boys Adrift" (2007) that boys' brains have been rewired to be addicted to pleasure, and the motivation centers in the brain have been affected. We pacify toddlers with screens in grocery store carts, hand kids tablets instead of requiring effort and attention in schools and allow boys especially to anesthetize themselves with video games instead of pushing them to play outside or take out the trash. We have trained sloth and docility and are reaping what we have sown.

Those of us who are parents need to be brave enough to say no to video games and recognize the harm that they cause. We might as well hand our boys cocaine and expect them to have a good life. We need to pull the plug on screens, inspire our young men with stories of fortitude and require them to work at home and do hard things in school. They can handle it. Summer is the perfect time to start.

Taresa Neale

Siloam Springs, Ark.” [1]

1. We Train Boys for Entertainment, Not Work. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 12 June 2026: A14.