Mokslas, studijos ir ekonomika

Nobelio fiziologijos ar medicinos premija skirta už atradimus neuromokslo srityje

2026-10-05T14:11:56.870-07:00

„Karlas Deisserothas, Peteris Hegemannas ir Georgas Nagelis buvo pagerbti už savo darbą su šviesa valdomais jonų kanalais ir optogenetika – technika, kuri naudoja mažytes švieseles neuronams smegenyse aktyvuoti.

Karlas Deisserothas, Peteris Hegemannas ir Georgas Nagelis pirmadienį buvo apdovanoti Nobelio fiziologijos ar medicinos premija už savo atradimus neuromokslo srityje.

Trys mokslininkai tyrinėjo šviesa valdomus jonų kanalus, baltymų tipą, siekdami sukurti optogenetikos sritį – novatorišką techniką, kuri naudoja šviesos impulsus atskiroms neuronų grupėms smegenyse aktyvuoti arba išjungti, – teigė Abdelis El Manira, Nobelio komiteto, kuris skyrė premiją, narys.

Optogenetika yra galinga fundamentinių tyrimų priemonė neuromoksle. Tyrėjai genetiškai manipuliuoja smegenų ląstelėmis, o tada naudoja šviesos impulsus, kad įjungtų jungiklį smegenyse ir aktyvuotų konkrečius neuronus.

Ši technika suteikia užuominų apie tokių ligų kaip aklumas, depresija, priklausomybė ir demencija gydymą.

Kas yra nugalėtojai?

Dr. Karlas Deisserothas yra bioinžinerijos, psichiatrijos ir elgesio mokslų profesorius Stanfordo universitete ir Howardo Hugheso medicinos instituto tyrėjas. Dr. Deisserothas yra psichiatras, kurio darbas su pacientais kėlė nusivylimą dėl tikslių paaiškinimų, kas sukėlė jų kančias ir simptomus, trūkumo. Tai padėjo paskatinti sukurti galingą įrankį smegenims tirti.

Jis ir jo komanda į gyvų pelių smegenų ląsteles įterpė šviesai jautrų geną ir sukūrė mažyčius optinius pluoštus, kurie pirmą kartą aktyvavo šiuos neuronus ir sukėlė specifinį elgesį, sakė profesorius El Manira.

Dr. Peteris Hegemannas yra eksperimentinės biofizikos profesorius Humboldto universitete Berlyne. Jis atrado baltymą, kuris šviesą paverčia elektriniu signalu, sakė profesorius El Manira.

Dr. Georgas Nagelis yra augalų fiziologijos profesorius Viurcburgo universitete Vokietijoje. Kartu su dr. Hegemannu jis atrado, kad baltymuose yra šviesa valdomas jonų kanalas, kuris, veikiamas šviesos, generuoja elektrinį signalą.

Profesorius El Manira jį apibūdino kaip „jungiklį“, leidžiantį neurologams aktyvuoti baltymą.

Kodėl komitetas sako, kad jie gavo premiją?

Nobelio komiteto generalinis sekretorius profesorius Thomas Perlmannas optogenetikos sritį apibūdino kaip tyrimų įrankį, kuris ateityje bus „nepaprastai svarbus“ daugelio ligų supratimui. „Tai išties nauja neurologijos era“, – sakė jis.

Šis atradimas leido neurologams susieti smegenų nervines ląsteles su konkrečiu elgesiu, teigė Anna Wedell, klinikinės genetikos profesorė Karolinska institute Stokholme ir Nobelio premijos komiteto narė.

„Anksčiau turėjome anatominį smegenų žemėlapį“, – sakė profesorė Wedell. „Dabar galime generuoti funkcinius žemėlapius ir suprasti, kaip skirtingos ląstelės bendrauja tarpusavyje visoje smegenyse.“ Ji apibūdino šį atradimą kaip „visiškai naujo smegenų funkcijos supratimo matmens“ pranašą.

Kaip jų kolegos apibūdina jų darbą?

Džordžtauno universiteto farmakologijos ir fiziologijos profesorius Patrickas A. Forcelli teigė, kad optogenetikos atradimas pradėjo „aukso erą“ neurologijos moksle ir tapo pagrindine beveik kiekvienos smegenų grandines tiriančios laboratorijos technika. „Šiandien sisteminės neurologijos negalima atlikti nepasiremiant šiais įrankiais“, – sakė jis.

Ši technika jau buvo naudojama tiriant neuronų grandines, susijusias su atmintimi, tėvų elgesiu ir psichikos ligomis, tokiomis kaip obsesinis-kompulsinis sutrikimas ir šizofrenija.

Ji taip pat buvo naudojama dalinai atkurti regėjimą akliems pacientams, sergantiems paveldima liga, vadinama pigmentiniu retinitu, sakė Nobelio fiziologijos ar medicinos komiteto pirmininkas profesorius Peras Svenningssonas.

Ką laureatai pasakė apie premijos laimėjimą?

„Tai buvo labai netikėta“, – sakė dr. Deisserothas, kuris Kalifornijoje nemiegojo po vidurnakčio, dirbo su straipsniu ir siuntė el. laiškus studentams. Jis ką tik buvo įėjęs ir jau buvo pradėjęs užmigti, kai suskambo jo telefonas. Po kelių valandų jis vis dar buvo pabudęs, teturėdamas kelias tylos akimirkas apmąstyti premijos laimėjimą. premija.

Interviu, duotame prieš pat 4 val. ryto Ramiojo vandenyno laiku, dr. Deisserothas sakė, kad jo vaikai dar miega ir kad jis planuoja po kelių valandų, kaip ir kiekvieną rytą, pagaminti jiems sumuštinius mokyklos pietums. Kitos šventės dar nebuvo suplanuotos.

Dr. Perlmannas teigė, kad prieš paskelbimą susisiekė su naujausiais Nobelio premijos laureatais. „Visi trys buvo labai nustebę“, – sakė jis. Jie visi atsakė tą patį: „Jie manė, kad buvo absoliučiai nuostabu gauti premiją kartu su kitais dviem.“

Kas gavo premiją 2025 m.?

Mary E. Brunkow, Fredas Ramsdellas ir Shimonas Sakaguchi buvo pripažinti už periferinės imuninės tolerancijos, mechanizmo, paaiškinančio atradimus, kaip mūsų imuninė sistema neleidžia pakitusioms ląstelėms pulti paties organizmo audinių ir organų.

Kada bus paskelbti kiti Nobelio premijų laureatai?

Fiziologijos ar medicinos premija yra pirmoji iš šešių šiemet skiriamų Nobelio premijų. Kiekvienu apdovanojimu įvertinamas reikšmingas asmens ar organizacijos indėlis konkrečioje srityje.

Nobelio fizikos premiją antradienį Stokholme įteiks Karališkoji Švedijos mokslų akademija. Pernai premiją pasidalijo Johnas Clarke’as, Michelis H. Devoretas ir Johnas M. Martinis už darbus, leidusius stebėti subatominio pasaulio reiškinius sistemoje, kuri yra pakankamai didelė, kad ją būtų galima pamatyti plika akimi.

Nobelio chemijos premiją trečiadienį Stokholme įteiks Karališkoji Švedijos mokslų akademija. Pernai premija atiteko Susumu Kitagawai, Richardui Robsonui ir Omarui Yaghi už molekulinių statybinių blokų sukūrimą; šie blokai turi pakankamai dideles ertmes, pro kurias gali laisvai judėti dujos ir kitos cheminės medžiagos.

Nobelio literatūros premiją ketvirtadienį Stokholme įteiks Švedijos akademija. Pernai apdovanojimą pelnė vengrų romanistas László Krasznahorkai, garsėjantis distopinėmis temomis ir intensyviu prozos stiliumi.

Nobelio taikos premiją penktadienį Osle įteiks Norvegijos Nobelio institutas. Pernai premiją laimėjo María Corina Machado, subūrusi galingą visuomeninį judėjimą Venesueloje, metantį iššūkį šalies autoritariniam prezidentui.

Kitą savaitę, pirmadienį, Stokholme Karališkoji Švedijos mokslų akademija įteiks Nobelio ekonomikos premiją. Pernai apdovanojimai skirti Joeliui Mokyrui, Philippe’ui Aghionui ir Peteriui Howittui už tyrimus, paaiškinančius ryšį tarp technologinės pažangos ir tvaraus ekonomikos augimo.

Visų premijų paskelbimo ceremonijos tiesiogiai transliuojamos Nobelio premijos organizacijos.“ [1]

1. Nobel Prize in Physiology or Medicine Is Awarded for Discoveries in Neuroscience. Johnson, Carolyn Y; Sands, Leo. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 5, 2026.

Nobel Prize in Physiology or Medicine Is Awarded for Discoveries in Neuroscience

2026-10-05T14:08:27.256-07:00

“Karl Deisseroth, Peter Hegemann and Georg Nagel were recognized for their work on light-gated ion channels and optogenetics, a technique that uses tiny lights to activate neurons in the brain.

Karl Deisseroth, Peter Hegemann and Georg Nagel were awarded the Nobel Prize in Physiology or Medicine on Monday for their discoveries in neuroscience.

The three scientists researched light-gated ion channels, a type of proteins, to establish the field of optogenetics, a pioneering technique that uses pulses of light to activate or turn off discrete groups of neurons in the brain, said Abdel El Manira, a member of the Nobel Committee that awarded the prize.

Optogenetics is a powerful basic research tool in neuroscience. Researchers genetically manipulate brain cells and then use pulses of light to flip a switch in the brain and activate specific neurons.

The technique provides clues for the treatment of conditions such as blindness, depression, addiction and dementia.

Who are the winners?

Dr. Karl Deisseroth is a professor of bioengineering and psychiatry and behavioral sciences at Stanford University and an investigator at the Howard Hughes Medical Institute. Dr. Deisseroth is a psychiatrist whose work with patients led to frustration about a lack of precise explanations for what caused their suffering and symptoms. That helped motivate the development of a powerful tool to study the brain.

He and a team inserted a light-sensitive gene into the brain cells of living mice and developed tiny optical fibers that activated those neurons and elicited specific behaviors for the first time, Professor El Manira said.

Dr. Peter Hegemann is a professor of experimental biophysics at Humboldt University in Berlin. He discovered a protein that converts light into an electrical signal, Professor El Manira said.

Dr. Georg Nagel is a professor of plant physiology at the University of Wurzburg in Germany. Alongside Dr. Hegemann, he discovered that the proteins contained a light-gated ion channel, which generates an electrical signal when exposed to light.

Professor El Manira described it as “the switch” that allows neuroscientists to activate the protein.

Why did the committee say they received the prize?

Professor Thomas Perlmann, the secretary-general of the Nobel Committee, described the field of optogenetics as a tool for research that would prove “immensely important” for the future understanding of many diseases. “It’s really a new era in neuroscience,” he said.

The discovery has enabled neuroscientists to link nerve cells in the brain to specific behaviors, said Anna Wedell a professor of clinical genetics at the Karolinska Institutet in Stockholm and an adjunct member of the Nobel awarding committee.

“Before, we had an anatomical map of the brain,” Professor Wedell said. “Now we can generate functional maps, and we can also understand how different cells speak to each other across the brain.” She described the discovery as heralding “a completely new dimension of understanding of the function of the brain.”

How do their colleagues describe their work?

Patrick A. Forcelli, a professor of pharmacology and physiology at Georgetown University, said the discovery of optogenetics ushered in a “golden era” for neuroscience, becoming the mainstay technique of almost every lab that studies brain circuits. “You can’t do systems neuroscience today without relying on these tools,” he said.

The technique has already been used to explore the neural circuits involved in memory, parenting behavior and psychiatric diseases such as obsessive-compulsive disorder and schizophrenia.

It has also been used to partly restore vision in blind patients with an inherited condition called retinitis pigmentosa, said Professor Per Svenningsson, the chairman of the Nobel Committee for Physiology or Medicine.

What did the laureates say about winning the prize?

“It was very surprising,” said Dr. Deisseroth, who was up past midnight in California, working on a paper and sending emails to students. He had just turned in and was starting to drift off when his phone started buzzing. Hours later he was still awake, with just a few moments of quiet to reflect on winning the prize.

In an interview just before 4 a.m. Pacific time, Dr. Deisseroth said his children were still asleep, and he was planning to make their sandwiches for their school lunch in a few hours, as he did every morning. Other celebrations had yet to be planned.

Dr. Perlmann said he reached the newest Nobel laureates before the announcement. “All three were very surprised,” he said. They also all said the same thing in response: “They thought it was absolutely wonderful to receive the prize with the other two.”

Who received the prize in 2025?

Mary E. Brunkow, Fred Ramsdell and Shimon Sakaguchi were recognized for their discoveries of peripheral immune tolerance, the mechanism that explains how our immune system prevents rogue cells from attacking the body’s own tissues and organs.

When will the other Nobel Prizes be announced?

The prize for physiology or medicine is the first of six Nobel Prizes that will be awarded this year. Each award recognizes groundbreaking contributions by an individual or organization in a specific field.

    The Nobel Prize in Physics will be awarded on Tuesday by the Royal Swedish Academy of Sciences in Stockholm. Last year, John Clarke, Michel H. Devoret and John M. Martinis shared the prize for work that made the behaviors of the subatomic world observable in a system large enough to see with the naked eye.

    The Nobel Prize in Chemistry will be awarded on Wednesday by the Royal Swedish Academy of Sciences in Stockholm. Last year, the prize went to Susumu Kitagawa, Richard Robson and Omar Yaghi for the development of molecular building blocks with spaces large enough for gases and other chemicals to flow through them.

    The Nobel Prize in Literature will be awarded on Thursday by the Swedish Academy in Stockholm. Last year, Laszlo Krasznahorkai, a Hungarian novelist known for his dystopian themes and relentless prose, received the award.

    The Nobel Peace Prize will be awarded on Friday by the Norwegian Nobel Institute in Oslo. Last year, María Corina Machado, who built a powerful social movement in Venezuela challenging the nation’s authoritarian president, won the award.

    Next week, the Nobel Memorial Prize in Economic Sciences will be awarded on Monday by the Royal Swedish Academy of Sciences in Stockholm. Last year, Joel Mokyr, Philippe Aghion and Peter Howitt were honored for research explaining the relationship between technological progress and sustained economic growth.

All of the prize announcements are streamed live by the Nobel Prize organization.” [1]

1. Nobel Prize in Physiology or Medicine Is Awarded for Discoveries in Neuroscience. Johnson, Carolyn Y; Sands, Leo. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 5, 2026.

„Ko mums trūksta, tai Darvino teorijos“: Smegenų tyrėjai renka duomenis be galo. Tačiau tai negali paaiškinti visko. Kaip kylanti elgesio tyrimų žvaigždė Johannesas Kohlis ketina užpildyti kai kurias spragas.

2026-10-05T13:53:57.987-07:00

„Pasinaudojant „žąsų tėvo“ Konrado Lorenzo idėjomis, siekiant smegenų tyrimų priešakyje? Jaunas elgesio mokslininkas 42 metų Johannesas Kohlis, studijavęs Magdeburge ir dabar dirbantis Londone, pasiekė būtent tai. Tačiau ne su žąsimis, o su pelėmis. Kohlis jas naudoja tam, kad iki smulkiausių detalių ištirtų, kaip smegenys keičiasi, kai žmogus pastoja ir tampa tėvu, ir kaip stresas, alkis, brendimas ir hormonai veikia smegenų molekulines grandines. Šią savaitę „Jonny“ Kohlis Barselonoje vyksiančiame tarptautiniame neurologijos kongrese FENS gaus naujausią iš daugybės apdovanojimų: Erico Kandelio jaunųjų neuromokslininkų premiją, kuriai skiriama 100 000 eurų ir kuri skiriama kas dvejus metus. F.A.Z.

Pone Kohli, jūs dirbate Franciso Cricko institute ir dabar gaunate Erico Kandelio jaunųjų neuromokslininkų premiją. Du vardai, kurie yra absoliutūs smegenų tyrimų sunkiasvoriai, abu Nobelio premijos laureatai. Ar jaučiatės patogiai sekdami tokiomis didelėmis pėdomis?

Esu visiškai įsitikinęs, kad Cricko institutas yra „pasaulio lyderė neuromokslų srityje.“ Geriausia vieta mano tyrimams yra [ši laboratorija]. Grupės dydis, apie dvylika darbuotojų, yra valdomas; neturime megalaboratorijų ar dėstymo, ir turime daug administracinės pagalbos.

Kiek laiko ten dirbate?

Nuo 2019 m. Kai atvykau, ji buvo įkurta beveik kaip didelis startuolis, su labai plokščia hierarchija ir trumpa istorija. Kartais geriau pradėti jaunoje laboratorijoje; istorinis fonas su savo sunkiasvoriais gali būti nemaža našta jauniems tyrėjams seniai įkurtuose, dideliuose institutuose.

Tačiau jūsų tyrimai tikrai turi senas tradicijas. Jei paklaustumėte „ChatGPT“ apie jus, pirmas atsakymas būtų, kad įgyjate naujų įžvalgų etologijos srityje. Tai Konrado Lorenzo, elgesio mokslininko, išgarsėjusio savo pilkųjų žąsų eksperimentais, tęsinys.

(Juokiasi) Noras sekti Lorenzo pėdomis skambėtų įžūliai. Įdomu, kad DI tai išskleidė. Žinoma, mes nagrinėjame instinktyvų elgesį. Mano nuomone, instinktai suteikia geriausias galimybes susieti elgesį su nervų sistemos struktūra ir pagrindine genetine informacija. Lorenzas ir jo kolega iš Olandijos Nikolaas Tindbergen nustatė tokio elgesio tyrimų standartus, ir tai išlieka tiesa ir šiandien.

Ar tai skamba taip, lyg tyrimai iki šiol nepadarytų didelės pažangos?

Žinoma, pastaraisiais metais sukaupta neįtikėtinai daug neuromokslinių žinių ir pateikta faktų. Tačiau vis dar trūksta didžiosios teorijos. Jei norite, mums vis dar trūksta neuromokslo Darvino. Standartinis Kandelio veikalas „Neurologijos principai“ su kiekvienu leidimu vis storėjo. Tačiau norime, kad knygos galiausiai taptų plonesnės, nes iš išvadų atsiras pagrindiniai principai. Darvino „Apie rūšių kilmę“ taip pat nėra monumentalus veikalas. Mūsų smegenų tyrimuose teorija atsilieka nuo didžiulio informacijos kiekio, kuris generuojamas stulbinančiu greičiu visais lygmenimis – nuo elgesio mokslo iki molekulinės neurologijos.

Ostą domina smegenų, įskaitant ir jūsų, plastiškumas. Ar smegenų lankstumas buvo nepakankamai įvertintas?

Be abejo. Suaugusio žmogaus smegenys yra daug plastiškesnės, nei manyta anksčiau, ir mes vis dar nepakankamai žinome, kas riboja šį plastiškumą. Tačiau matome, kad hormonai gali sudaryti sąlygas naujam plastiškumui. Mes nuolat peržiūrime ankstyvąjį vystymąsi. Tai taikoma, pavyzdžiui, kai moterys pastoja arba kai žmonės tampa tėvais, kai šis smegenų pokytis yra prisitaikymas prie naujų iššūkių. Tačiau tai taikoma ir vėlesniame gyvenime.

Ar senstant mes neurologiškai save iš naujo atrandame?

Be abejo. Mano žmona yra klinikinė psichologė, kurios specializacija – vyresni nei 65 metų žmonės. Kognityvinė elgesio terapija arba logopedija vis dar gali daug pasiekti. Jei smegenys neturėtų plastiškumo, jos darbas būtų beprasmis. Mums vėl reikia daugiau atvirumo. Vis dar dažnai girdite pasakojimą, kad vyresnio amžiaus žmonės yra įstrigę savo kelyje ir neatviri savo mąstyme. Akivaizdu, kad taip nėra.

Ar jūsų tyrimų su pelėmis rezultatai taikomi žmonėms? Perkeliami?

Tokie procesai kaip nėštumas yra panašūs pelėms ir žmonėms, įskaitant dalyvaujančių hormonų tipus. Struktūriniai pokyčiai taip pat yra panašūs. Mūsų tyrimai su žmonėmis yra tiesiog riboti, todėl atliekame eksperimentus su gyvūnais.

Koks jūsų įspūdingiausias atradimas?

Ypač įspūdinga tai, kad smegenys patiria struktūrinius pokyčius net nėštumo metu, iš esmės iš anksto pasiruošdamos tėvystei – dar prieš gimstant jaunikliams. Mane ne mažiau žavi tai, kad moterys gali išmokti panašiai ryškaus tėviško elgesio tiesiog stebėdamos ir socialiai patirdamos – visiškai be nėštumo ir su juo susijusių hormoninių pokyčių. Elgesys galiausiai yra labai panašus, tačiau kelias į jį atrodo kitoks. Todėl mus domina, ar tos pačios neuronų grandinės ląstelių lygmeniu taip pat yra pertvarkomos skirtingai, priklausomai nuo sukėlėjo.

Koks kitas elgesys jus domina?

Pavyzdžiui, agresija arba maisto ieškojimas. Visam šiam elgesiui smegenyse buvo identifikuoti keli tūkstančiai molekuliniu požiūriu apibrėžtų nervinių ląstelių, vadinamųjų įėjimo taškų, kurie kontroliuoja šį elgesį. Mes galime tikslingai manipuliuoti tokiomis neuronų grupėmis; mes nebesiknisinėjame po smegenis atsitiktinai.

Ar šių grandinių tyrimų rezultatai gali būti panaudoti terapijoje ar švietime?

Mūsų pradinis tikslas – suprasti pagrindinius suaugusiųjų smegenų neuronų grandinių pokyčių dėsnius. Tai yra fundamentiniai tyrimai, tačiau dažnai tai yra pirmas žingsnis medicinos pažangos link. Tik supratę, kaip smegenys prisitaiko prie pakitusių vidinių sąlygų įprastomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nėštumo metu, galėsime suprasti, kodėl šie prisitaikymo procesai ligos metu išsibalansuoja. Ilgainiui šios žinios galėtų padėti kurti naujus metodus, skirtus tokių ligų kaip pogimdyvinė depresija prevencijai ar gydymui.

Klausimus iškėlė Joachimas Mülleris-Jungas.“ [1]

1. "Was uns fehlt, ist ein Darwin": Hirnforscher sammeln Daten ohne Ende. Alles erklären kann man damit nicht. Wie der Jungstar der Verhaltensforschung, Johannes Kohl, einige Lücken schließen will. Frankfurter Allgemeine Zeitung; Frankfurt. 08 July 2026: N1.

"What we lack is a Darwin": Brain researchers are amassing endless amounts of data. Yet that cannot explain everything. Here is how behavioral research rising star Johannes Kohl aims to fill some of the gaps.

2026-10-05T13:49:39.058-07:00

„Rising to the forefront of brain research with the ideas of the "Father of Geese," Konrad Lorenz? Young behavioral scientist Johannes Kohl, 42—who studied in Magdeburg and now works in London—has achieved exactly that. Not with geese, however, but with mice. Using them, Kohl investigates in minute detail how the brain changes during pregnancy and parenthood, and how stress, hunger, puberty, and hormones influence the brain's molecular circuits. This week, at the FENS international neuroscience congress in Barcelona, "Jonny" Kohl will receive the latest in a long line of awards: the Eric Kandel Young Neuroscientists Prize, a biennial honor carrying a cash award of €100,000. F.A.Z.

Mr. Kohl, you work at the Francis Crick Institute and are now receiving the Eric Kandel Young Neuroscientists Prize. These are two absolute heavyweights of brain research—both Nobel laureates. How does it feel to follow in such giant footsteps?

I am certainly convinced that the Crick Institute is the best place in the world for my research. The group size—around twelve staff members—is manageable; we don’t have "mega-labs" or teaching obligations, and we receive plenty of administrative support.

How long have you been there?

Since 2019. When I arrived, it was set up much like a large start-up, with very flat hierarchies and a short history. Sometimes it is better to start in a young lab; the historical legacy associated with such heavyweights at long-established institutes can be quite a burden for young researchers.

And yet, your research does have a long tradition of its own. If you ask ChatGPT about you, the first answer states that you are gaining new insights in the field of ethology. That is the continuation of the work of Konrad Lorenz, the behavioral scientist who became famous for his experiments with greylag geese.

(Laughs) It would sound presumptuous to say I want to follow in Lorenz’s footsteps. It’s interesting that the AI comes up with that. But certainly, we do look at instinctive behavior. In my opinion, instincts offer the best chance of linking behavior to the structure of the nervous system and the underlying genetic information. Lorenz and his Dutch colleague Nikolaas Tinbergen set the standards for researching such behavior—and that remains the case today.

That makes it sound as though research hasn't made any decisive progress since then?

Oh, absolutely—an incredible amount of neuroscientific insight has been gained and facts established in recent years. But what’s still missing is the grand theory. If you will, we are still missing the Darwin of neuroscience. Kandel’s *Principles of Neural Science*—the standard textbook—has grown thicker with every edition. Yet what we actually want is for these books to eventually get thinner as fundamental principles emerge from the findings. Darwin’s *On the Origin of Species* isn't a massive tome, after all. In brain research, our theory is lagging behind the sheer volume of information being gathered at breakneck speed across all levels—from behavioral science to molecular neuroscience.

It often comes down to brain plasticity—including in your work. Was the brain's flexibility underestimated?

Definitely. The adult brain is far more plastic than was long thought, and we still don't know enough about what limits that plasticity. We do see, however, that hormones can enable new plasticity. We repeatedly recapitulate early development. This applies, for instance, when women become pregnant or when people become parents—situations where this brain change is an adaptation to new challenges. But that holds true later on, too.

Do we reinvent ourselves neurologically in old age?

Absolutely. My wife is a clinical psychologist specializing in people over the age of 65. A great deal can still be achieved there through cognitive behavioral therapy or speech therapy. If brain plasticity didn't exist, her job would be pointless. We need more openness again. You still frequently hear the narrative that older people are set in their ways and not open-minded. That is obviously not the case.

Can the results of your research on mice be applied to humans?

Processes like pregnancy are similar in mice and humans, as are the types of hormones involved. The structural changes are comparable, too. There are simply limits to what we can study in humans; that is the reason for our animal experiments.

What is your most spectacular discovery?

It is particularly striking that the brain undergoes structural changes during pregnancy, effectively preparing for parenthood in anticipation—even before the offspring are born. I find it equally fascinating that females can acquire equally pronounced parental behavior simply through observation and social experience—entirely without pregnancy and the associated hormonal changes. The resulting behavior is very similar, yet the path taken to reach it appears to differ. We are therefore interested in whether the same neuronal circuits undergo different forms of remodeling at the cellular level depending on the trigger.

What other behaviors are you interested in?

Aggression, for instance, or foraging. For all these types of behavior, a few thousand molecularly defined nerve cells in the brain—so-called "entry points"—have been identified as controlling the behavior. We can selectively manipulate these groups of neurons; we no longer simply poke around in the brain at random.

Can insights into these circuits be applied to therapies or education?

Our primary goal is to understand the fundamental rules governing how neuronal circuits change in the adult brain. This is basic research, yet it often serves as the first step toward medical progress. Only when we understand how the brain adapts to changing internal states under normal conditions—such as during pregnancy—can we identify why these adaptive processes become unbalanced in cases of illness. In the long run, this knowledge could help develop new approaches for preventing or treating conditions like postpartum depression.

Interview conducted by Joachim Müller-Jung." [1]

Pranešimas Stokholme: Nobelio medicinos premija skirta dviem vokiečių optogenetikams

2026-10-05T12:32:55.135-07:00

„Nobelio medicinos premija skirta dviem vokiečiams Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui bei JAV tyrėjui Karlui Deisserothui. Jų atradimai optogenetikos srityje yra pripažįstami.

Šių metų Nobelio medicinos premija skirta dviem vokiečiams Peteriui Hegemannui ir Georgui Nageliui bei JAV tyrėjui Karlui Deisserothui. Hegemannas atlieka tyrimus Berlyno Humboldto universitete, o Nagelis – Viurcburgo universitete. Nobelio komitetas tai paskelbė pirmadienio popietę Stokholme.

Jų atradimai optogenetikos srityje yra pripažįstami. Šioje srityje derinami optikos ir genetikos metodai, skirti neinvaziniam individualių neuronų stimuliavimui.

Tai parodo, „kaip nervų ląstelės smegenyse formuoja prisiminimus, jausmus ir elgesį“, – aiškino Nobelio komitetas. „Šis metodas dabar naudojamas laboratorijose visame pasaulyje, siekiant atskleisti smegenų paslaptis.“

Nobelio komitetas paaiškino, kad šis metodas parodo, kaip nervų ląstelės smegenyse formuoja prisiminimus, jausmus ir elgesį. Praėjusiais metais trims tyrėjams iš JAV ir Japonijos buvo įteikta Nobelio medicinos premija už atradimus, susijusius su paties organizmo imuninės sistemos kontrole.

Šią savaitę taip pat bus paskelbtos Nobelio fizikos (spalio 6 d.), chemijos (spalio 7 d.), literatūros (spalio 8 d.), taikos (spalio 9 d.) Nobelio premijos, o kitą pirmadienį – Švedijos Riksbanko ekonomikos mokslų premija (spalio 12 d.). Pastaroji teikiama tik nuo 1969 m. ir yra vienintelė premija, nepavadinta švedų pramonininko ir dinamito išradėjo Alfredo Nobelio vardu.

Šiais metais geidžiamiems apdovanojimams skiriama dvylika milijonų Švedijos kronų – maždaug milijonas eurų – kiekvienoje premijų kategorijoje. Jos bus įteiktos gruodžio 10 d., minint Alfredo Nobelio mirties metines, Stokholme ir Osle.

Pirmosios Nobelio premijos buvo įteiktos prieš 125 metus. Nobelio fondo duomenimis, iš viso 633 premijos skirtos 990 asmenų, įskaitant 68 moteris, ir 28 organizacijoms, kai kas iš jų premiją gavo ne kartą.“

Announcement in Stockholm: Nobel Prize in Medicine Awarded to Two German Optogeneticists

2026-10-05T12:28:59.720-07:00

„The Nobel Prize in Medicine goes to two Germans, Peter Hegemann and Georg Nagel, and US researcher Karl Deisseroth. They are being honored for their discoveries in the field of optogenetics.

This year, the Nobel Prize in Medicine goes to two Germans, Peter Hegemann and Georg Nagel, and US researcher Karl Deisseroth. Hegemann conducts research at Humboldt University in Berlin, while Nagel works at the University of Würzburg. The Nobel Committee in Stockholm announced the decision on Monday afternoon.

They are being recognized for their discoveries in the field of optogenetics, a technique that combines methods from optics and genetics to stimulate individual neurons non-invasively.

The Nobel Committee explained that the technique demonstrates "how nerve cells in the brain shape memories, feelings, and behaviors." "This method is used today in laboratories around the world to unlock the secrets of the brain."

Last year, three researchers from the US and Japan were awarded the Nobel Prize in Medicine for their insights into the body's control of the immune system.

This week, the Nobel Prizes for Physics (Oct. 6), Chemistry (Oct. 7), Literature (Oct. 8), and Peace (Oct. 9) will also be announced, followed next Monday by the Sveriges Riksbank Prize in Economic Sciences (Oct. 12). The latter has only been awarded since 1969 and is the only prize not established by the Swedish industrialist and dynamite inventor Alfred Nobel.

This year, the coveted awards carry a prize of twelve million Swedish kronor—equivalent to around one million euros—per category. They will be presented in Stockholm and Oslo on December 10, the anniversary of the founder Alfred Nobel's death. The first Nobel Prizes were awarded 125 years ago. According to the Nobel Foundation, a total of 633 prizes have been awarded to date to 990 individuals—including 68 women—and 28 organizations; some recipients received the award more than once.“

Lithuania Has No Luck with Royal Candidates

2026-10-05T09:58:17.802-07:00

Everyone knows how things ended tragically for Lithuania’s King Mindaugas. Now, the next candidate for Lithuanian Queen—Morta Landsbergienė—has sold off all her schools and fled to Greece.

• The school "sell-off": In the summer of 2026, it was announced that the international education network Globeducate had acquired the Queen Morta School and the Vaikystės Sodas (Garden of Childhood) kindergartens. The goal of the deal was to integrate the institutions into the international network. The schools themselves continue to operate successfully in Lithuania, yet Queen Morta is no longer in the country.

• The Greece factor: Talk of "fleeing" arose after it was revealed that the Landsbergis family had purchased real estate (a house) on the Greek island of Aegina back in 2022. In interviews, A. Landsbergienė herself has confirmed that while the family loves spending summers at this villa, they don't mind the winter either, and the country itself represents a long-held dream of hers.

You couldn't make this stuff up.

Lietuvai nesiseka su kandidatais į karalius

2026-10-05T09:54:20.185-07:00

Kaip Lietuvos karaliui Mindaugui tas liūdnai baigėsi, visi žino. Dabar va sekanti kandidatė į karalienes, Morta Landsbergienė, išpardavė visas jos mokyklas ir pabėgo į Graikiją.

Mokyklų „išpardavimas“: 2026 m. vasarą paskelbta, kad tarptautinis ugdymo tinklas „Globeducate“ įsigijo „Karalienės Mortos mokyklą“ bei darželius „Vaikystės sodas“. Sandorio tikslas – integruoti įstaigas į tarptautinį tinklą. Pačios mokyklos toliau sėkmingai veikia Lietuvoje, o karalienės Mortos Lietuvoje jau nebėra.
Graikijos faktorius: Kalbos apie „pabėgimą“ kilo po to, kai paaiškėjo, jog Landsbergių šeima dar 2022 m. įsigijo nekilnojamojo turto (namą) Eginos saloje, Graikijoje. Pati A. Landsbergienė interviu yra patvirtinusi, kad šioje viloje šeima tiesiog labiausiai mėgsta vasaras, bet nespjauna ir žiemą, o pati šalis yra ilgametė jos gyvenimo svajonė.

Gyvenk ir žvenk.

The 2026 Nobel Prize in Medicine Has Been Awarded to Three Scientists for Research into Brain Activity Using the Activation of Neurons Directly within the Brain with Light.

2026-10-05T09:31:34.966-07:00

• The method allows for the insertion of genetic information of light-sensitive proteins into specific nerve cells.

• By applying light, individual neurons in a living organism can be switched on or off with extreme precision.

• This technology is used to investigate the links between brain circuits and memory, behavior, and fear mechanisms.

“It all began when P. Hegemann started investigating how unicellular green algae are able to swim toward light. Together with G. Nagel, they discovered a specific protein that, when exposed to blue light, opens a channel and generates an electrical impulse. When this protein is introduced into other cells, they become sensitive to light.

Later, using the gene that encodes this protein, K. Deisseroth created a light-controlled switch for nerve cells in the brains of living mice.

‘It is a highly precise toolkit that enables brain activity research that would be quite difficult to conduct using other methods,’ stated Jeremy Berg, a representative of the University of Pittsburgh.”

2026 metų Nobelio medicinos premija skirta trims mokslininkams – už smegenų veiklos tyrimus, šviesa įjungiant norimus neuronus tiesiogiai smegenyse

2026-10-05T09:20:13.249-07:00

• Metodas leidžia įterpti, šviesai jautrių, baltymų genetinę informaciją į specifines nervines ląsteles.

• Taikant šviesą, galima itin tiksliai įjungti arba išjungti pavienius neuronus gyvame organizme.

• Šios technologijos pagalba tyrinėjami smegenų grandinių ryšiai su atmintimi, elgesiu bei baimės mechanizmais.

“Viskas prasidėjo tada, kai P. Hegemannas ėmė tyrinėti, kaip vienaląsčiai žalieji dumbliai geba plaukti šviesos link. Kartu su G. Nageliu jie atrado specifinį baltymą, kuris, apšviestas mėlyna šviesa, atveria kanalą ir sukuria elektrinį impulsą. Įterpus šį baltymą į kitas ląsteles, jos tampa jautrios šviesai.

Vėliau K. Deisserothas, pasitelkęs šį baltymą koduojantį geną, sukūrė šviesa valdomą jungiklį, skirtą gyvų pelių smegenų nervinėms ląstelėms.

„Tai itin tikslus įrankių rinkinys, leidžiantis atlikti tokius smegenų veiklos tyrimus, kuriuos kitais būdais atlikti būtų gana sunku“, – teigė Jeremy Bergas, Pitsbergo universiteto atstovas.”

Universitetų, kokius mes juos žinome, pabaiga

2026-10-05T06:20:11.918-07:00

„Kas negerai su universitetais? Sirakūzų universitetas nepasiekė 2026 m. užsibrėžto studentų skaičiaus tikslo ir gali patirti 30 mln. dolerių deficitą. Minesota per dvejus metus sumažina savo biudžetą 225 mln. dolerių. Tulsa daugiau nei perpus sumažina studijų kainą. Kolegijos priima 4,2 % mažiau bakalauro studentų nei praėjusiais metais. Kornelio, Jeilio, Vanderbilto ir Vašingtono universitetai Sent Luise pateikė planus – nepakankamai radikalius, jei manęs klausiate – pertvarkyti universitetą. Vosamotos universitetas?

Kolegijos garsėja kairiųjų pažiūrų profesoriais, kalbos slopinimu, keistais kursais – Occidental koledže buvo dėstomas „Nepakeliamas Barbės baltumas“ – ir lengvu vertinimu, o ne kritiniu mąstymu, sprendimų priėmimu ir problemų sprendimu. Lengva kaltinti dirbtinį intelektą, tačiau problemos slypi giliau:

– Gabumai. Byloje „Griggs prieš Duke Power“ (1971 m.) Aukščiausiasis Teismas faktiškai uždraudė korporacijoms atlikti intelekto testus, todėl įmonės pasikliauja kolegijomis, kad jos atliktų savo rūšiavimą per gabumų testus, tokius kaip SAT. Tai lėmė prekės ženklo kūrimą ir kvalifikacijų lavinimą, bet šis žaidimas baigėsi. Kornelio ataskaitoje atkreiptas dėmesys į darbdavių „sukrečiantį“ skepticizmą kolegijų absolventų atžvilgiu, nes jiems trūksta tokių darbo įgūdžių kaip „gebėjimas susidoroti su neapibrėžtumu ir spręsti problemas, į kurias nėra aiškių atsakymų“. „Forbes“ apklausa parodė, kad beveik pusė įmonių vadovų arba rečiau samdo Ivy lygos absolventus nei prieš penkerius metus, arba niekada jų neįdarbintų.

-- Priėmimas. „Holistinės apžvalgos“, kuriose ignoruojami gabumai ir pažymiai, sumažina svarstyklių skaičių ir kenkia kolegijų prekės ženklams. Kartu su sportinėmis stipendijomis ir lengvomis specialybėmis jos pritraukia nepakankamai kvalifikuotus studentus, kurie tampa prastesnės kvalifikacijos darbuotojais.

-- Apskaita. 1945 m. Vannevaras Bushas pasiūlė JAV vyriausybei finansuoti „fundamentinius tyrimus kolegijose, universitetuose ir tyrimų institutuose“, kurie tapo dideliu verslu. Tačiau universitetai tapo godūs ir piktnaudžiavo sistema, per daug apmokestindami vyriausybę už pridėtines išlaidas.

Šis verslo modelis dabar kelia įtarimų. Trumpo administracija nustatė 15 % ribą „netiesioginių išlaidų tarifams“. 2025 m. atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei 350 institucijų, finansuojamų Nacionalinių sveikatos institutų (NIH), vidutinis sutartinis netiesioginių išlaidų tarifas siekė 58 proc., o faktinis pridėtinių išlaidų tarifas – vidutiniškai 42 proc. Trumpo administracijos nustatyta 15 proc. riba daugeliu atvejų buvo panaikinta, ir administracija kol kas atsitraukė, tačiau matėme atvejų, kai mokslinių tyrimų finansavimas buvo nutrauktas. Verta atkreipti dėmesį į raginimus „kreiptis į absolventus dėl papildomų lėšų“, nes mokslinių tyrimų pridėtinės išlaidos gali nebeveikti kaip „riebi karvė“, iš kurios finansuojama universiteto miestelio prabanga.

Tai apima ir profesorių atlyginimus. Daugelis nustebo 2024 m., kai Claudine Gay buvo atleista iš Harvardo prezidentės pareigų ir grįžo dirbti profesore už 900 000 JAV dolerių atlyginimą. Vidutinis pilno etato profesoriaus atlyginimas Harvarde 2026 m. siekia 293 619 JAV dolerių – tai 6,4 proc. daugiau nei praėjusiais metais. Lažinčiausi, kad daugelis jų nekenčia kapitalizmo, tačiau mielai naudojasi jo teikiamais vaisiais.

-- Įperkamumas. Studentų paskolos skatina nuolatinį studijų kainos kilimą. Tas pats pasakytina apie didelius profesorių atlyginimus ir išpūstą administracinį aparatą. Šešiolikoje kolegijų ir universitetų studijos bei pragyvenimas kainuoja daugiau nei 100 000 JAV dolerių per metus. Kokia iš to nauda? Už mažesnę sumą studentai galėtų įsigyti neblogą GPU serverių bloką ir įkurti savo dirbtinio intelekto (DI) įmonę.

-- Dirbtinis intelektas. Atrodo, kad profesoriai ir studentai tik imituoja mokymosi procesą, tad egzistuoja didžiulė struktūrinė problema. Ar „ChatGPT“ parašytus rašinius vertina „Claude“? Kam vargti?

Prieš trejus metus „OpenAI“ sukurtas GPT-4 modelis SAT egzamine surinko 1 410 taškų – galbūt pakankamai, kad įstotum į Mičigano universitetą. Nuo to laiko DI išlaikė advokatūros ir medicinos licencijavimo egzaminus; tai daugiau pasako apie pasenusius egzaminus nei apie žmonių gebėjimų trūkumą – galbūt tai senstelėjusios švietimo sistemos požymis.

Dar labiau nerimą kelia 2025 m. Harvardo tyrimas, rodantis, kad „DI paremtas mokymas (angl. *tutoring*) yra efektyvesnis už aktyvųjį mokymąsi klasėje“ [1]. Ar mokytojai ir profesoriai tampa nebereikalingi?

Universitetai gali pasinaudoti DI teikiamomis galimybėmis, o ne jį drausti. „Išminčiaus ant pakylos“ (pasyvaus paskaitų klausymo) formatas atgyveno. Mokymasis turi būti grindžiamas patirtimi. Verslo pasauliui vis mažiau sureikšminant universiteto vardą Absolventams būtų naudinga įgyti daugiau praktinės patirties. Universitetai turi puikias galimybes įdiegti tai, ką vadinu „virtualiomis pameistrystės programomis“ – tai reali darbo patirtis dar studijų metu.

Siūlau visiems studentams visus trečiuosius studijų metus skirti komandiniams projektams. Užduotys galėtų apimti, pavyzdžiui, autonominių autobusų ar maistą gaminančių robotų kūrimą. Būtų buriamos tarpdisciplininės, pačios save organizuojančios komandos. Prireiktų ne tik inžinierių bei programuotojų, bet ir teisės bei politikos mokslų studentų, kurie pasirūpintų teisiniu reglamentavimu, filosofų ir rinkodaros specialistų, rašančių pranešimus spaudai, taip pat dizainerių, mitybos specialistų ir t. t.

Individualiu tempu vykstantis mokymasis su dirbtinio intelekto (DI) pagalba gali padėti studentams įgyti reikiamų žinių tada, kai iškyla konkrečių problemų. Išradingas verslininkas galėtų netgi sukurti studentų perkėlimo portalą, skirtą talentingiems studentams iš kitų universitetų pritraukti.

„Gallup“ duomenimis, 2013 m. 70 proc. amerikiečių teigė, kad aukštasis mokslas yra labai svarbus. Šiandien taip mano tik 31 proc. Jei universitetai nepasikeis, daugelis jų žlugs, o kiti per kelis dešimtmečius sunyks. DI ir alternatyvūs metodai jau kyla. Reikia radikalių priemonių, norint sustabdyti kadaise puikių mūsų universitetų nuosmukį. Kas imsis iniciatyvos? [2]

1. Tyrime DI korepetavimas pranoksta aktyvų mokymąsi klasėje: atsitiktinių imčių kontroliuojamajame tyrime (RCT), kuriame autentiškoje edukacinėje aplinkoje buvo pristatytas naujas tyrimais pagrįstas dizainas, nebuvo naudojama komercinė ar standartinė korepetavimo paslauga su mažmenine kaina; vietoj to buvo naudojamas specialiai Harvardo tyrėjų sukurtas, pagal tyrimus sukurtas DI korepetitorius (projekto medžiagoje vadinamas PS2 Pal).

Tyrimo ir paslaugos informacija

• Paslaugos pavadinimas: tyrimų komandos sukurtas, specialiai sukurtas DI korepetitorius, naudojant generatyvinį DI, struktūrizuotą pedagoginį pagrindą, valdomą problemų sprendimą ir pritaikytą kelių žingsnių raginimą, o ne atvirą ar nevaldomą pokalbių robotą.

• Kaina: Nemokama / netaikoma (eksperimentinis prototipas). Įrankį 194 įvadiniams fizikos studentams sukūrė Gregas Kestinas, Kelly Miller ir kolegos Harvardo universitete, ir jam nebuvo taikoma jokia komercinė kaina ar vartotojų prenumeratos mokestis.

2025 m. „Scientific Reports“ paskelbtame Harvardo universiteto tyrime teigiama, kad pedagogiškai struktūrizuotas dirbtinio intelekto korepetitorius („PS2 Pal“, sukurtas GPT-4 pagrindu), palyginti su tradiciniu aktyviu mokymusi klasėje, įvadinėje fizikoje davė daugiau nei dvigubai daugiau mokymosi rezultatų, o visa tai užtruko trumpiau.

Šio tyrimo sėkmės raktas buvo ne tik dirbtinio intelekto galimybės, bet ir pedagoginė greitoji inžinerija: dirbtiniam intelektui buvo aiškiai uždrausta pateikti atsakymus, o vietoj to jis rėmėsi žingsnis po žingsnio patikrintais sprendimais, adaptyviais pastoliais ir padėjo mokiniams dinamiškai spręsti problemas.

Kelios komerciškai prieinamos dirbtinio intelekto korepetitorių sistemos imituoja šį struktūrizuotą, pastoliais pagrįstą požiūrį, o ne veikia kaip vien „atsakymų varikliai“:

Komerciškai prieinami dirbtinio intelekto korepetitoriai su struktūrizuotais pastoliais

• „Khanmigo“ (kūrėjas – „Khan Academy“): sukurtas glaudžiai bendradarbiaujant su „OpenAI“, „Khanmigo“ yra bene artimiausias komercinis Harvardo modelio atitikmuo. Jis sąmoningai programuojamas kaip Sokrato vadovas. Kai mokinys susiduria su matematikos ar gamtos mokslų problema, jis atsisako pateikti tiesioginį atsakymą. Vietoj to, ji užduoda tiriamuosius klausimus, nustato konkretų žingsnį, kuriame mokinys padarė klaidą, ir nutiesia kelią į sprendimą.

• „Synthea“ (parengė „Alfa mokykla“): Remiantis tiksliomis Harvardo tyrimuose išryškintomis metodikomis, „Synthea“ ir „Alpha School“ pagrindinė programinė įranga orientuota į adaptyvų skaitmeninį meistriškumą. Platforma padeda mokiniams įveikti griežtas pagrindines mokymo programas, naudodama dirbtinio intelekto grįžtamojo ryšio ciklus, kurie dinamiškai koreguoja problemų sudėtingumą pagal realaus laiko rezultatus, nepraleisdami kritinio mąstymo žingsnių.

• „Q-Chat“ (kūrėjas – „Quizlet“): sukurta naudojant „OpenAI“ GPT modelius, „Q-Chat“ veikia kaip asmeninis mokytojas, taikantis pokalbių pagrindus. Ji naudoja adaptyvius mokymosi metodus, tokius kaip supratimo gilinimas naudojant tikslinius tolesnius klausimus, vartotojo žinių testavimas iš kelių kampų ir pokalbiais pagrįstos sąsajos naudojimas, siekiant išlaikyti vartotoją aktyvų įsitraukimą, o ne pasyvų medžiagos skaitymą.

• „Century Tech“ (Century): daugiausia naudojama įvairiose įstaigose ir mokyklose, ši platforma naudoja dirbtinį intelektą ir kognityvinį neuromokslą, kad sukurtų struktūrizuoto mikromokymosi „grynuosius“. Ji nuolat diagnozuoja mokinio žinių spragas ir pritaiko pamokų tempą bei struktūrinį vadovavimą, užtikrindama, kad mokiniai aktyviai spręstų konceptualias kliūtis. Pagrindinis palyginimas: standartiniai DI ir struktūrinio DI mokytojai

Funkcijos: standartinis DI (pvz., įprastas „ChatGPT“ / „Gemini“) Struktūrinio DI mokytojai (pvz., „Harvard Study Model“, „Khanmigo“)

Pagrindinis tikslas: greitas rezultatų generavimas ir tiesioginiai atsakymai. Konceptualus įvaldymas ir kognityvinis augimas.

Pedagoginė strategija: nedelsiant nurodo vartotojui sprendimą. Naudojami sokratiški klausimai ir nuoseklus mokymasis.

Klaidų tvarkymas: ištaiso klaidą vartotojui. Ragina vartotoją pačiam surasti ir ištaisyti savo logines klaidas.

Tempas: visiškai vartotojo valdomas. Adaptyvus duomenų stebėjimas, kuris dinamiškai keičia sudėtingumo lygį.

2. Inside View: The End of College as We Know It. Kessler, Andy. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A15.

The End of College as We Know It

2026-10-05T06:11:27.349-07:00

“What's the matter with universities? Syracuse missed its 2026 enrollment target and may run a $30 million deficit. Minnesota is cutting its budget by $225 million over two years. Tulsa is slashing tuition by more than half. Colleges enroll 4.2% fewer undergraduates than last year. Cornell, Yale, Vanderbilt and Washington University in St. Louis put out plans -- not radical enough, if you ask me -- to reimagine the university. Wossamotta U?

Colleges are known for left-leaning professors, speech suppression, bizarre courses -- Occidental College taught "The Unbearable Whiteness of Barbie" -- and easy grading more than critical thinking, judgment and problem solving. It's easy to blame artificial intelligence, but problems run deeper:

-- Aptitude. In Griggs v. Duke Power (1971), the Supreme Court effectively banned corporations from giving intelligence tests, so companies rely on colleges to do their sorting via aptitude tests like the SAT. That led to branding and credentialism, but that game is over. A Cornell report noted employers' "jarring" skepticism of college graduates because they lack job skills such as "the ability to handle uncertainty and solve problems that do not have clear answers." A Forbes survey found almost half of corporate executives are either less likely to hire Ivy League graduates than they were five years ago or would never hire them.

-- Admissions. "Holistic reviews" that ignore aptitude and grades put a thumb on the scale and harm college brands. In combination with athletic scholarships and easy majors, they bring in underqualified students who are churned out as subpar employees.

-- Accounting. In 1945, Vannevar Bush suggested the U.S. government fund "basic research in the colleges, universities and research institutes," which became a big business. But universities got greedy and abused the system by overcharging the government for overhead.

That business model is now suspect. The Trump administration instituted a 15% cap on "indirect cost rates." A 2025 study found that at more than 350 institutions funded by the National Institutes of Health, the average negotiated indirect cost rate was 58% and the effective actual overhead rate averaged 42%. The Trump administration's 15% cap was struck down in most cases and the administration has backed off for now, but we've seen research funds cut off. Watch for "let's hit up alumni for more" as research overhead may no longer be an overstuffed cow to pay for campus excesses.

That includes professor salaries. Many eyebrows lifted in 2024 when Claudine Gay was fired as Harvard president and went back to being a professor, at a $900,000 salary. The average full professor salary at Harvard in 2026 is $293,619, up 6.4% from last year. I'd bet many of them hate capitalism but are happy to enjoy its fruits.

-- Affordability. Student loans lead to constant tuition hikes. Same for high professor salaries and administrative bloat. Sixteen colleges and universities cost more than $100,000 a year in tuition and expenses. Where's the value? Students could buy a decent GPU rack and start their own AI company for less.

-- Artificial Intelligence. Professors and students seem to be going through the motions of learning, so there's a huge structural problem. Do ChatGPT-written essays get graded by Claude? Why bother?

Three years ago, OpenAI's GPT-4 scored 1,410 on the SAT, maybe enough to get into Michigan. Since then, AI has passed bar exams and medical licensing exams, which says more about these outdated tests than the inadequacy of humans, perhaps a sign of an antiquated education system.

Even worse is a 2025 Harvard study, "AI tutoring outperforms in-class active learning." [1] Are teachers and professors becoming obsolete?

Universities can take advantage of AI rather than ban it. The sage-on-a-stage format is over. Learning is experiential. As corporate America rejects college branding, graduates would benefit from more hands-on experience. Universities may be uniquely positioned to implement what I call "virtual apprenticeships," real job experience while still at school.

I suggest all students spend their entire junior year on team projects. Assignments might include building nuclear autonomous buses or robots that cook. Cross-discipline self-organizing teams will form. You'll need engineers and coders, but also prelaw and political-science majors to clear the regulatory path, philosophers and marketing majors to write press releases, designers, nutritionists, etc.

Self-paced AI-tutored instruction can help students learn what they need as problems arise. A smart entrepreneur might even create a student transfer portal to recruit talented students from other universities.

According to Gallup, in 2013, 70% of Americans said college was very important. Today it's only 31%. If universities don't change, more than a few will implode, while others will wither away over decades. AI and alternative forms of learning are already rising. Something radical is needed to stop the decay of our once great universities. Who will step up?” [2]

1. The study AI tutoring outperforms in-class active learning: an RCT introducing a novel research-based design in an authentic educational setting did not use a commercial or off-the-shelf tutoring service with a retail price tag; instead, it used a custom-built, research-designed AI tutor (referred to in project materials as PS2 Pal) developed specifically by the Harvard researchers for the experiment.

Study and Service Details

• Service Name: A custom, purpose-built AI tutor engineered by the research team using generative AI, structured pedagogical scaffolding, guided problem-solving, and tailored multi-step prompting rather than an open or unguided chatbot.

• Price: Free / Not Applicable (Experimental Prototype). The tool was created internally by Greg Kestin, Kelly Miller, and colleagues at Harvard University for 194 introductory physics students and had no commercial price or consumer subscription cost attached to it.

The 2025 Harvard study published in Scientific Reports demonstrated that a pedagogically structured AI tutor ("PS2 Pal," built on GPT-4) yielded more than double the learning gains in introductory physics compared to traditional in-class active learning—all while taking less time.

The key to this study's success was not just raw AI capability, but pedagogical prompt engineering: the AI was explicitly barred from giving away answers, relying instead on step-by-step verified solutions, adaptive scaffolding, and guiding students to figure out problems dynamically.

Several commercially available AI tutoring systems mimic this structured, scaffolding-based approach rather than acting as mere "answer engines":

Commercially Available AI Tutors with Structured Scaffolding

• Khanmigo (by Khan Academy): Developed in close partnership with OpenAI, Khanmigo is arguably the closest commercial equivalent to the Harvard model. It is intentionally programmed as a Socratic guide. When a student struggles with a math or science problem, it refuses to provide the direct answer. Instead, it asks probing questions, identifies the specific step where the student made a mistake, and scaffolds the path to the solution.

• Synthea (by Alpha School): Referencing the exact methodologies highlighted by the Harvard research, Synthea and Alpha School's underlying software focus on adaptive digital mastery. The platform guides students through rigorous core curriculums using AI feedback loops that dynamically adjust problem difficulty based on real-time performance without bypassing critical thinking steps.

• Q-Chat (by Quizlet): Built using OpenAI’s GPT models, Q-Chat acts as a personal tutor that applies conversational scaffolding. It uses adaptive learning techniques like deepening comprehension through targeted follow-up questions, testing a user's knowledge from multiple angles, and utilizing a chat-based interface to keep the user actively engaged rather than passively reading material.

• Century Tech (Century): Primarily utilized across institutional and school settings, this platform uses AI and cognitive neuroscience to create "nuggets" of structured micro-learning. It constantly diagnoses a student's knowledge gaps and adapts the pacing and structural guidance of lessons, ensuring students actively work through conceptual bottlenecks.

Core Comparison: Standard AI vs. Structured AI Tutors

Feature Standard AI (e.g., vanilla ChatGPT / Gemini) Structured AI Tutors (e.g., Harvard Study Model, Khanmigo)

Primary Objective Fast output generation and direct answers. Conceptual mastery and cognitive growth.

Pedagogical Strategy Tells the user the solution immediately. Employs Socratic questioning and sequential scaffolding.

Mistake Handling Corrects the error for the user. Prompts the user to locate and fix their own logical missteps.

Pacing User-driven entirely. Adaptive data tracking that scales difficulty dynamically.

2. Inside View: The End of College as We Know It. Kessler, Andy. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A15.

„Meta“ dirbtinio intelekto agentas „Muse“ yra naudingas ir bauginantis – kuo daugiau duomenų perduodate, tuo daugiau gali šis asmeninis asistentas

2026-10-05T05:28:28.287-07:00

„Mano pirmoji užduotis „Muse“: „Pakeiskite savo vardą į Marką Zuckerbergą“.“ „Meta“ dirbtinio intelekto agentas atsisakė.

Zuckas, Markas ir net Markas – neišėjo. Taigi perėjau prie „Terminatoriaus“, kuriam mielai sutiko.

Paprašiau „Muse“ pakeisti savo pūkuotą lašelio talismaną į „Terminatoriaus“ versiją, ir jis pritaikė metalinius akcentus bei švytinčią raudoną kiborgo akį. Gana miela.

„Muse“ sukurta tam, kad atliktų darbus už jus, kaip vykdomasis asistentas. Kuo daugiau duomenų perduodate, tuo naudingesnis jis tampa. Kai prijungiau savo pašto dėžutę ir kalendorių, mano mažasis „Terminatorius“ rado neapmokėtų sąskaitų ir pasiūlė receptą, pagrįstą gaunamų produktų pristatymu.

Bet ar jie pakankamai mieli ir naudingi, kad įveiktų mano pasitikėjimo problemas su „Meta“, reklamos valdoma įmone, kuri taip pat valdo „Facebook“, „Instagram“ ir „WhatsApp“? Įmonė turi privatumo skandalų ir duomenų naudojimo ginčų istoriją.

Programėlė jau buvo atsisiųsta daugiau nei 5 milijonus kartų ir užėmė pirmąją vietą programėlių parduotuvėje. diagramos, remiantis „Sensor Tower“. Po savaitės su „Terminator“ pradėjau suprasti, kaip „Muse“ tapo hitu. Ir kiek duomenų jam reikia, kad atliktų savo darbą.

Privalumai

Kaip dirbtinio intelekto agentas, „Muse“ gali atsakyti į jūsų klausimus kaip pokalbių robotas, taip pat naršyti svetainėse, naudoti programas ir dirbti su failais jūsų kompiuteryje.

Agentai išpopuliarėjo daugiausia techninių darbų srityje, o kitos programos, tokios kaip „Instinct“, sulaukė populiarumo tarp Silicio slėnio patyrusių vartotojų. „ChatGPT“ ir „Claude“ turi panašias galimybes, tačiau sudėtingesnes funkcijas ir reikalauja aukščiausios kokybės prenumeratos.

„Muse“ yra pirmoji programa, kurią išbandžiau paprastiems žmonėms. „Meta“ sėkmingai paslėpė agentinio dirbtinio intelekto sudėtingumą po paprasta, patogia sąsaja. Ir kol kas ji nemokama. Kai pasiekiate naudojimo ribą, galite mokėti už daugiau žetonų, pradedant nuo 20 USD per mėnesį.

Kiekvienas „Muse“ vartotojas gauna saugią „virtualią mašiną“ – nematomą debesies kompiuterį su savo failų sistema ir interneto naršykle, kuri retkarčiais pasirodo vartotojo ekrane.

Savo bandymui pradėjau galvoti Administravimo užduotys realiame gyvenime. Pirma: lietpaltis mano vaiko dviračio sėdynei. Radau europietišką ir paprašiau „Terminatoriaus“ surasti JAV mažmenininką. Jis buvo tuščias, bet radau puikią alternatyvą Kalifornijoje ir įkėliau atsiskaitymo puslapį.

Tada „Terminatorius“ paprašė mano kreditinės kortelės.

Tiesą sakant, jis paragino mane prisijungti prie „Link by Stripe“, kurioje saugomi mokėjimo būdai.

Pasirinkau ne „Link“, vietoj to spustelėjau „Perimti naršyklės valdymą“ ir pats įvedžiau kortelės numerį. Lietaus apsiaustas šiuo metu yra pakeliui.

Tada paklausiau, ar mano sporto salė siūlo narystės ir rekomendacijos privalumus.

Agentas atsakė su įdomia akcija: 50 % man ir mano draugui. Tačiau pasiūlymas buvo skirtas visiškai kitam sporto klubui visiškai kitoje pakrantėje. Net ir mieli dirbtiniai intelektai gali suklysti.

„Muse“, kaip ir galima tikėtis, puikiai išmanė „Facebook Marketplace“. Paprašiau „Terminatoriaus“ surasti baltojo triukšmo aparatą. Jis rado pigų netoliese ir parašė atsiėmimo žinutę.

Bet kaip „Muse“ susitvarkys su mūsų labirintiška vaikų priežiūros rezervavimo platforma? Daviau jai keturias datas ir pageidaujamas aukles. Kai prisijungiau rankiniu būdu, ji rezervavo laiką, kol aš gaminau pietus. Ji netgi pasiūlė pridėti įvykius prie mano „Google“ kalendoriaus, todėl prijungiau jį.

Ausyse girdėjau kibernetinio saugumo specialistų riksmus. Bet norėjau pamatyti, ką „Muse“ gali padaryti.

Taip pat prijungiau savo asmeninę „Gmail“ paskyrą su „tik skaitymo“ prieiga: ji galėjo matyti el. laiškus, bet negalėjo jų ištrinti ar įrašyti gėdingų pastabų į visą mano adresų knygą.

„Muse“ aptiko pamirštą sąskaitą pas odontologą. Stebėti, kaip agentas pildo ilgą formą su duomenimis iš mano gautųjų, pvz., mano vizito data ir gimimo data, buvo magiška, bet kartu ir šiek tiek šiurpu.

Agentas taip pat sugebėjo surinkti viską, ko man reikėjo „Global Entry“ paraiškoms, iš mano kalendoriaus ir gautųjų, įskaitant penkerių metų tarptautinių kelionių istoriją.

Tačiau ne visos užduotys sėkmingos. Mano kolegė Meghan paprašė „Muse“ rasti pigesnį automobilio draudimą. Ji pateikė jos informaciją pasiūlymams, bet pasakė, kad jos dabartinė įmoka yra mažiausia, kokia tik įmanoma. Vienas paslaugų teikėjas jai paskambino ir galiausiai pasiūlė geresnes sąlygas, nei anksčiau nurodė „Muse“. Jei ji nebūtų kalbėjusis su gyvu žmogumi, būtų praradusi galimybę sutaupyti 420 JAV dolerių per metus.

Žinau, turbūt galvojate: ar tikrai taip sunku užpildyti formą? Suprantu, tačiau taip pat vertinu įrankius, padedančius išbraukti punktus iš nesibaigiančio darbų sąrašo.

Tai kodėl gi nebeturėčiau naudotis „Muse“?

Rizika

Bet kokia informacija, kuria dalijatės su „Muse“, techniškai gali būti perduota „Meta“. Bendrovė teigia, kad ji nebus naudojama reklamai rodyti, tačiau gali būti pasitelkta dirbtinio intelekto modeliams mokyti. Šios funkcijos galite atsisakyti nuėję į „Settings“ (Nustatymai) > „Data controls“ (Duomenų valdymas). „Meta“ tvirtina, kad darbuotojai neturės prieigos prie paskyrų, išskyrus ypatingus atvejus, pavyzdžiui, gavus teisėsaugos institucijų prašymą arba vartotojui pranešus apie problemą.

„Meta“ žada vėliau šiais metais pasiūlyti konfidencialią virtualiąją mašiną, kuri šifruoja duomenis, todėl bendrovė negalės pasiekti susirašinėjimų turinio.

„Kiekvienam vartotojui kyla klausimas: kas nutiks, jei jo įrenginio sistema yra pažeista arba įsilaužiama į pačią paslaugą“, – teigia Trevoras Hilligossas, saugumo bendrovės „SpyCloud“ žvalgybos vadovas.

Paprastai el. paštas, socialinių tinklų programėlės bei apsipirkimo ir bankininkystės paskyros yra apsaugotos atskirais prisijungimo duomenimis. Suteikdami vienai paslaugai prieigą prie bet kurios ar visų šių paskyrų, sukuriate itin vertingą šaltinį kibernetiniam įsilaužėliui, sako T. Hilligossas.

Jei įsilaužiama į jūsų „Facebook“ paskyrą, įsilaužėlis gauna prieigą prie visos informacijos, kuria dalijotės su „Muse“. „Meta“ paprastai nereikalauja naudoti dviejų veiksnių autentifikavimo, todėl patys turite jį įjungti ir sugalvoti stiprų, unikalų slaptažodį.

Be to, dirbtinio intelekto (DI) agentai gali elgtis netikėtai. Vartotojai turėtų patys valdyti naršyklę atlikdami veiksmus, susijusius su pinigais, slaptažodžiais, paskyros nustatymais ar jų vardu siunčiamais pranešimais, teigia Katie Moussouris, „Luta Security“ vadovė.

„Muse“ turi „saugią prisijungimo duomenų saugyklą“; pasak „Meta“, ji leidžia agentui naudoti slaptažodžius jų nematant. Geriau būtų integruoti slaptažodžių tvarkyklę, pritaikytą dirbti su tokiais agentais; „1Password“ praneša, kad partnerystė su „Muse“ bus pradėta įgyvendinti po kelių savaičių.

DI agentus taip pat galima apgauti, sako K. Moussouris. Interneto svetainėje ar el. laiške gali būti paslėptų komandų, liepiančių robotams nepaisyti nurodymų ir vietoj to siųsti asmeninius duomenis į įsilaužėlių paskyras.

„Meta“ pristatė saugumo priemones, kurios nurodo agentui nepaisyti įterptųjų komandų (angl. *prompt injections*) ir riboja jo prieigą prie konfidencialios informacijos. Bendrovė pripažįsta, kad „Muse“ „kartais gali klysti“.

Kol kas elgsiuosi atsargiai ir iš naujo nustatysiu „Muse“ parametrus. Nors galiu pakeisti nuomonę, kai atsiras konfidencialumo parinktis.“ [1]

„Mano pirmoji užduotis „Muse“: „Pakeiskite savo vardą į Marką Zuckerbergą“.“ „Meta“ dirbtinio intelekto agentas atsisakė.

Zuckas, Markas ir net Markas – neišėjo. Taigi perėjau prie „Terminatoriaus“, kuriam mielai sutiko.

Paprašiau „Muse“ pakeisti savo pūkuotą lašelio talismaną į „Terminatoriaus“ versiją, ir jis pritaikė metalinius akcentus bei švytinčią raudoną kiborgo akį. Gana miela.

„Muse“ sukurta tam, kad atliktų darbus už jus, kaip vykdomasis asistentas. Kuo daugiau duomenų perduodate, tuo naudingesnis jis tampa. Kai prijungiau savo pašto dėžutę ir kalendorių, mano mažasis „Terminatorius“ rado neapmokėtų sąskaitų ir pasiūlė receptą, pagrįstą gaunamų produktų pristatymu.

Bet ar jie pakankamai mieli ir naudingi, kad įveiktų mano pasitikėjimo problemas su „Meta“, reklamos valdoma įmone, kuri taip pat valdo „Facebook“, „Instagram“ ir „WhatsApp“? Įmonė turi privatumo skandalų ir duomenų naudojimo ginčų istoriją.

Programėlė jau buvo atsisiųsta daugiau nei 5 milijonus kartų ir užėmė pirmąją vietą programėlių parduotuvėje. diagramos, remiantis „Sensor Tower“. Po savaitės su „Terminator“ pradėjau suprasti, kaip „Muse“ tapo hitu. Ir kiek duomenų jam reikia, kad atliktų savo darbą.

Privalumai

Kaip dirbtinio intelekto agentas, „Muse“ gali atsakyti į jūsų klausimus kaip pokalbių robotas, taip pat naršyti svetainėse, naudoti programas ir dirbti su failais jūsų kompiuteryje.

Agentai išpopuliarėjo daugiausia techninių darbų srityje, o kitos programos, tokios kaip „Instinct“, sulaukė populiarumo tarp Silicio slėnio patyrusių vartotojų. „ChatGPT“ ir „Claude“ turi panašias galimybes, tačiau sudėtingesnes funkcijas ir reikalauja aukščiausios kokybės prenumeratos.

„Muse“ yra pirmoji programa, kurią išbandžiau paprastiems žmonėms. „Meta“ sėkmingai paslėpė agentinio dirbtinio intelekto sudėtingumą po paprasta, patogia sąsaja. Ir kol kas ji nemokama. Kai pasiekiate naudojimo ribą, galite mokėti už daugiau žetonų, pradedant nuo 20 USD per mėnesį.

Kiekvienas „Muse“ vartotojas gauna saugią „virtualią mašiną“ – nematomą debesies kompiuterį su savo failų sistema ir interneto naršykle, kuri retkarčiais pasirodo vartotojo ekrane.

Savo bandymui pradėjau galvoti Administravimo užduotys realiame gyvenime. Pirma: lietpaltis mano vaiko dviračio sėdynei. Radau europietišką ir paprašiau „Terminatoriaus“ surasti JAV mažmenininką. Jis buvo tuščias, bet radau puikią alternatyvą Kalifornijoje ir įkėliau atsiskaitymo puslapį.

Tada „Terminatorius“ paprašė mano kreditinės kortelės.

Tiesą sakant, jis paragino mane prisijungti prie „Link by Stripe“, kurioje saugomi mokėjimo būdai.

Pasirinkau ne „Link“, vietoj to spustelėjau „Perimti naršyklės valdymą“ ir pats įvedžiau kortelės numerį. Lietaus apsiaustas šiuo metu yra pakeliui.

Tada paklausiau, ar mano sporto salė siūlo narystės ir rekomendacijos privalumus.

Agentas atsakė su įdomia akcija: 50 % man ir mano draugui. Tačiau pasiūlymas buvo skirtas visiškai kitam sporto klubui visiškai kitoje pakrantėje. Net ir mieli dirbtiniai intelektai gali suklysti.

„Muse“, kaip ir galima tikėtis, puikiai išmanė „Facebook Marketplace“. Paprašiau „Terminatoriaus“ surasti baltojo triukšmo aparatą. Jis rado pigų netoliese ir parašė atsiėmimo žinutę.

Bet kaip „Muse“ susitvarkys su mūsų labirintiška vaikų priežiūros rezervavimo platforma? Daviau jai keturias datas ir pageidaujamas aukles. Kai prisijungiau rankiniu būdu, ji rezervavo laiką, kol aš gaminau pietus. Ji netgi pasiūlė pridėti įvykius prie mano „Google“ kalendoriaus, todėl prijungiau jį.

Ausyse girdėjau kibernetinio saugumo specialistų riksmus. Bet norėjau pamatyti, ką „Muse“ gali padaryti.

Taip pat prijungiau savo asmeninę „Gmail“ paskyrą su „tik skaitymo“ prieiga: ji galėjo matyti el. laiškus, bet negalėjo jų ištrinti ar įrašyti gėdingų pastabų į visą mano adresų knygą.

„Muse“ aptiko pamirštą sąskaitą pas odontologą. Stebėti, kaip agentas pildo ilgą formą su duomenimis iš mano gautųjų, pvz., mano vizito data ir gimimo data, buvo magiška, bet kartu ir šiek tiek šiurpu.

Agentas taip pat sugebėjo surinkti viską, ko man reikėjo „Global Entry“ paraiškoms, iš mano kalendoriaus ir gautųjų, įskaitant penkerių metų tarptautinių kelionių istoriją.

Tačiau ne visos užduotys sėkmingos. Mano kolegė Meghan paprašė „Muse“ rasti pigesnį automobilio draudimą. Ji pateikė jos informaciją pasiūlymams, bet pasakė, kad jos dabartinė įmoka yra mažiausia, kokia tik įmanoma. Vienas paslaugų teikėjas jai paskambino ir galiausiai pasiūlė geresnes sąlygas, nei anksčiau nurodė „Muse“. Jei ji nebūtų kalbėjusis su gyvu žmogumi, būtų praradusi galimybę sutaupyti 420 JAV dolerių per metus.

Žinau, turbūt galvojate: ar tikrai taip sunku užpildyti formą? Suprantu, tačiau taip pat vertinu įrankius, padedančius išbraukti punktus iš nesibaigiančio darbų sąrašo.

Tai kodėl gi nebeturėčiau naudotis „Muse“?

Rizika

Bet kokia informacija, kuria dalijatės su „Muse“, techniškai gali būti perduota „Meta“. Bendrovė teigia, kad ji nebus naudojama reklamai rodyti, tačiau gali būti pasitelkta dirbtinio intelekto modeliams mokyti. Šios funkcijos galite atsisakyti nuėję į „Settings“ (Nustatymai) > „Data controls“ (Duomenų valdymas). „Meta“ tvirtina, kad darbuotojai neturės prieigos prie paskyrų, išskyrus ypatingus atvejus, pavyzdžiui, gavus teisėsaugos institucijų prašymą arba vartotojui pranešus apie problemą.

„Meta“ žada vėliau šiais metais pasiūlyti konfidencialią virtualiąją mašiną, kuri šifruoja duomenis, todėl bendrovė negalės pasiekti susirašinėjimų turinio.

„Kiekvienam vartotojui kyla klausimas: kas nutiks, jei jo įrenginio sistema yra pažeista arba įsilaužiama į pačią paslaugą“, – teigia Trevoras Hilligossas, saugumo bendrovės „SpyCloud“ žvalgybos vadovas.

Paprastai el. paštas, socialinių tinklų programėlės bei apsipirkimo ir bankininkystės paskyros yra apsaugotos atskirais prisijungimo duomenimis. Suteikdami vienai paslaugai prieigą prie bet kurios ar visų šių paskyrų, sukuriate itin vertingą šaltinį kibernetiniam įsilaužėliui, sako T. Hilligossas.

Jei įsilaužiama į jūsų „Facebook“ paskyrą, įsilaužėlis gauna prieigą prie visos informacijos, kuria dalijotės su „Muse“. „Meta“ paprastai nereikalauja naudoti dviejų veiksnių autentifikavimo, todėl patys turite jį įjungti ir sugalvoti stiprų, unikalų slaptažodį.

Be to, dirbtinio intelekto (DI) agentai gali elgtis netikėtai. Vartotojai turėtų patys valdyti naršyklę atlikdami veiksmus, susijusius su pinigais, slaptažodžiais, paskyros nustatymais ar jų vardu siunčiamais pranešimais, teigia Katie Moussouris, „Luta Security“ vadovė.

„Muse“ turi „saugią prisijungimo duomenų saugyklą“; pasak „Meta“, ji leidžia agentui naudoti slaptažodžius jų nematant. Geriau būtų integruoti slaptažodžių tvarkyklę, pritaikytą dirbti su tokiais agentais; „1Password“ praneša, kad partnerystė su „Muse“ bus pradėta įgyvendinti po kelių savaičių.

DI agentus taip pat galima apgauti, sako K. Moussouris. Interneto svetainėje ar el. laiške gali būti paslėptų komandų, liepiančių robotams nepaisyti nurodymų ir vietoj to siųsti asmeninius duomenis į įsilaužėlių paskyras.

„Meta“ pristatė saugumo priemones, kurios nurodo agentui nepaisyti įterptųjų komandų (angl. *prompt injections*) ir riboja jo prieigą prie konfidencialios informacijos. Bendrovė pripažįsta, kad „Muse“ „kartais gali klysti“.

Kol kas elgsiuosi atsargiai ir iš naujo nustatysiu „Muse“ parametrus. Nors galiu pakeisti nuomonę, kai atsiras konfidencialumo parinktis.“ [1]

1. Meta's Muse AI Agent Is Helpful and Scary --- The more data you hand over, the more this personal assistant can do. Nguyen, Nicole. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A11.

Meta's Muse AI Agent Is Helpful and Scary --- The more data you hand over, the more this personal assistant can do

2026-10-05T05:21:40.442-07:00

“My first task for Muse: "Change your name to Mark Zuckerberg." Meta's AI agent refused.

Zuck, Mark and even Marc -- no dice. So I pivoted to the Terminator, which was gleefully accepted.

I asked Muse to Terminator-ify its fuzzy blob mascot, and it adopted metal accents and a glowing red cyborg eye. Pretty stinkin' cute.

Muse is designed to do stuff for you, like an executive assistant. The more you hand over, the more helpful it gets. When I connected my inbox and calendar, my little Terminator found unpaid bills and suggested a recipe based on an incoming produce delivery.

But are cute and helpful enough to overcome my trust issues with Meta, the ad-powered company that also operates Facebook, Instagram and WhatsApp? The company has a history of privacy scandals and data-use controversies.

The app has already been downloaded more than 5 million times and topped app-store charts, according to Sensor Tower. After a week with the Terminator, I began to see how Muse became a hit. And how much data it needs to do its job.

The benefits

As an AI agent, Muse can answer your queries like a chatbot, and also click around websites, use apps and work with files on your computer.

Agents have taken off mostly in tech work, and other apps, such as Instinct, have gained traction among Silicon Valley power users. ChatGPT and Claude have similar capabilities but more complicated features and premium subscription requirements.

Muse is the first app I've experienced for normal people. Meta successfully hid the complexity of agentic AI behind a simple, friendly interface. And for now it's free. Once you hit a usage limit, you can pay for more tokens, starting at $20 a month.

Each Muse user gets a secure "virtual machine," an unseen cloud computer with its own file system and a web browser that pops up on the user's screen from time to time.

For my test, I started thinking up real-life admin tasks. First: a rain poncho for my kid's bike seat. I found a European one, and asked the Terminator to hunt for a U.S. retailer. It came up empty -- but found a great alternative in California and loaded the checkout page.

Then the Terminator asked for my credit card.

Actually, it prompted me to connect Link by Stripe, which stores payment methods.

I opted against Link, instead clicking "Take control of the browser" and typing in the card number myself. The poncho is currently en route.

Next, I asked if my gym offered a membership-referral benefit.

The agent responded with an exciting promo: 50% for both me and my friend. But the deal was for a totally different gym on a totally different coast. Even cuddly AIs can make mistakes.

Muse was, unsurprisingly, adept at perusing Facebook Marketplace. I asked the Terminator to find a white-noise machine. It found a cheap one nearby and drafted a pickup message.

But how would Muse handle our labyrinthine childcare-booking platform? I gave it four dates, and my preferred sitters. Once I manually logged in, it made the reservations while I made lunch. It even offered to add the events to my Google Calendar, so I connected that.

I heard the screams of cybersecurity professionals ringing in my ears. But I wanted to see what Muse could do.

I also connected my personal Gmail account with "read only" access: It could see emails but couldn't delete them or shoot off embarrassing notes to my entire address book.

Muse surfaced a forgotten dentist bill. Watching the agent complete a lengthy form with details from my inbox, such as my appointment date and date of birth, was magical, but also a little creepy.

The agent was also able to gather everything I needed for Global Entry applications from my calendar and inbox, including five years of international travel history.

Not all tasks are successful, however. My colleague Meghan asked Muse to find cheaper auto insurance. It submitted her information for quotes but said her current rate was as low as it could get. One provider called her, and ended up offering a better deal than Muse previously reported. If she hadn't spoken to a human, she would have missed $420 a year in savings.

I know, you're thinking, is it really that hard to fill out a form? I understand, but I also appreciate tools that can help tick things off my endless to-do list.

So why would I not continue using Muse?

The risks

Any information you share with Muse can technically be shared with Meta. The company says that won't be used to serve ads, but it can be used to train AI models. You can opt out in Settings > Data controls. Meta says employees won't access accounts except under specific circumstances, such as a law-enforcement request or a user-reported problem.

Meta says later this year it will offer a confidential virtual machine that encrypts data so the company can't access the chats.

"The question for any user is what happens if their device is compromised or the service itself is breached," says Trevor Hilligoss, chief intelligence officer at security firm SpyCloud.

Ordinarily, your email, your social-media apps and your shopping and banking accounts are all under secure, separate logins. By giving one service access to any or all of them, you're creating a super resource for an attacker, Hilligoss says.

If your Facebook account gets hacked, that hacker has access to everything you've shared with Muse. Meta doesn't generally require two-factor authentication on its accounts, so it's up to you to turn that on -- and come up with a strong unique password.

Also, AI agents can behave unexpectedly. Users should take control of the browser for any tasks involving money, passwords, account settings or messages sent in their name, says Katie Moussouris, chief executive of Luta Security.

Muse does have a "secure credentials store" for your logins, which Meta says allows the agent to use passwords without seeing them. An agent-friendly password manager integration would be better, and 1Password says its Muse partnership will be available in a few weeks.

AI agents can also be tricked, says Moussouris. A website or email can contain hidden prompts telling the bots to ignore instructions and send personal data to hacker accounts instead.

Meta outlined safety measures that direct the agent to disregard prompt injections and limit its access to secrets. The company says Muse will "sometimes make mistakes."

I'm going to be cautious and reset Muse for now. Though I might reconsider once the confidential option is available.” [1]

Naujausia mūšio lauko būtinybė – išmanieji telefonai: JAV kariuomenės pratybos Indonezijoje leidžia pažvelgti į aukštųjų technologijų kupiną kariuomenės ateitį

2026-10-05T05:01:06.368-07:00

„BATURAJA, Indonezija – Žygiuodamas dulkėtu taku, apsuptu aukštos „dramblių žolės“, vyresnysis leitenantas Diego Gonzalezas buvo pasirengęs šiuolaikiniam mūšiui.

Prie jo krūtinės buvo pritvirtintas išmanusis telefonas, rodantis tikslią jo paties ir jo padalinio buvimo vietą realiuoju laiku. Kareiviai turėjo „Wi-Fi“ ryšį palaikančias radijo stotis, kurios susijungdamos sudarė mobilųjį tinklą ir pavertė balsą skaitmeniniais signalais, leidžiančiais bendrauti per ausines – panašiai kaip „Zoom“ pokalbio metu. Prieš tai kariai virš vietovės paleido bepilotį orlaivį, kad geriau apžiūrėtų reljefą.

Tačiau kai D. Gonzalezo padalinio kariai spurtuodami veržėsi pro spygliuotos vielos užtvaras, norėdami užimti priešo apkasus, jam iškilo problema. Šalia švilpiant kulkoms, vadas negalėjo jo išgirsti per radijo ryšį. D. Gonzalezas perkrovė įrenginį ir, kol šis vėl įsijungė, perdavė pranešimus vadovybei per šalia esančius karius.

Ryšio sutrikimas įvyko „būtent tada, kai veržėmės pro pralažą – o tai itin svarbus momentas“, – sakė kapitonas Johnathonas Muraskis, D. Gonzalezo vadas per JAV kariuomenės kovinio šaudymo pratybas Sumatros saloje Indonezijoje. „Jei nieko iš jo negirdžiu, galbūt jis sužeistas ar nutiko kas nors kita.“

Įranga, kurią tą dieną naudojo D. Gonzalezas ir jo kariai, yra tik maža dalis milžiniškų kariuomenės pastangų modernizuoti mūšio lauko vadovavimo ir valdymo sistemas. Programa, vadinama „Next Generation Command and Control“ (NGC2), buvo sukurta siekiant kariams suteikti naujausias ryšio, žemėlapių sudarymo ir dirbtinio intelekto priemones, sukurtas Silicio slėnyje.

Indonezijoje kariai pirmą kartą turėjo galimybę išbandyti visą įrangos komplektą karštomis ir drėgnomis džiunglių sąlygomis – tokioje aplinkoje, su kokia galėtų susidurti konflikto su Kinija dėl Taivano ar kitur Ramiojo vandenyno regione atveju.

Kariuomenės vadovybė teigia, kad NGC2 yra itin svarbi sistema laikais, kai pigūs bepiločiai orlaiviai ir tiksliosios raketos paverčia didelius, stacionarius karių ir technikos junginius lengvais taikiniais.

Tikslas – sudaryti sąlygas padaliniams patikimai bendrauti esant išsklaidytiems ir judant, bei suteikti vadams galimybę akimirksniu, realiuoju laiku mūšio lauko vaizdą, kad jie galėtų greitai priimti sprendimus ir sparčiau smogti taikiniams.

Prie NGC2 sistemos kūrimo technologijomis prisideda daugiau nei 80 įmonių – pradedant šarvuotose transporto priemonėse montuojamais palydovinio ryšio terminalais ir baigiant nematomu duomenų sluoksniu, leidžiančiu anksčiau atskirtoms ginkluotės sistemoms bei jutikliams sklandžiai keistis informacija.

Pasak kariuomenės atstovų ir gynybos sektoriaus rangovų, ši technologija turėtų sutrumpinti laiką nuo taikinio aptikimo priekinėse linijose veikiančiame pėstininkų padalinyje iki užnugaryje esančio artilerijos padalinio pasirengimo šauti – procesą, kuris anksčiau trukdavo valandas, dabar pavyks atlikti per kelias minutes.

Tačiau NGC2 diegimas visoje kariuomenėje, kurią sudaro apie 450 000 aktyviosios tarnybos karių, yra techniškai sudėtingas procesas, o kariuomenės atstovų teigimu, jis užtruks iki 2032 m.

Kai kurie Vašingtono analitikai ir pareigūnai reiškė susirūpinimą dėl programos įgyvendinimo spartos bei kainos. Rugpjūtį Vyriausybės atskaitomybės biuras (GAO) – nešališka Kongreso priežiūros institucija – pareiškė, kad kariuomenė nebuvo parengusi išsamaus grafiko, kuriame būtų nurodyta, kurie padaliniai ir kada gaus naujus pajėgumus. Taip pat pažymėta, kad kariuomenė neturėjo pakankamai aiškaus supratimo apie ilgalaikes programos išlaidas.

Reaguodama į tai, kariuomenė nurodė, kad nuo to laiko parengė išsamius NGC2 diegimo planus (įskaitant terminus ir būdus) bei numatomas išlaidas.

Visgi konkreti visos programos kaina nebuvo įvardyta. Kariuomenės atstovų teigimu, 2027 finansinių metų biudžeto prašyme kariuomenė NGC2 sistemai numato skirti apie 3,8 mlrd. JAV dolerių.

Johnas Ferrari, atsargos generolas majoras, šiuo metu dirbantis analitiniame centre „American Enterprise Institute“, teigė, kad būtų geriau, jei kariuomenė galėtų veikti sparčiau ir turėdama daugiau lėšų.

„Technologijų pasaulyje šešeri metai – tai amžinybė“, – sakė jis.

Kai kurie prie NGC2 kūrimo prisidedantys gynybos sektoriaus rangovai teigė, kad kariuomenė veikė gana sparčiai; tai rodo skubų poreikį prisitaikyti prie pokyčių, kai dronai Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose sparčiai keičia šiuolaikinių konfliktų pobūdį. Pradiniai NGC2 koncepcijos bandymai prasidėjo 2024 m., o pareigūnai teigia, kad dabar kariuomenė pradeda diegti šią technologiją visose pajėgose.

Danis Driscollas, iki neseniai ėjęs kariuomenės sekretoriaus pareigas, kaip pavyzdį minėjo Ukrainos patirtį, kuriant savo vadovavimo ir kontrolės sistemą, optimizuotą dronų karui. „Ji visiškai integruoja kiekvieną droną, kiekvieną jutiklį ir kiekvieną šaudymo platformą į vieną tinklą“, – anksčiau šiais metais jis sakė Kongreso komitetui. „Mūsų sistema to nedaro“, – pridūrė jis, akivaizdžiai turėdamas omenyje armijos sistemas iki NGC2.

Apkasų puolimo Indonezijoje metu kareiviai teigė, kad jų „Stryker“ šarvuotas automobilis buvo aprūpintas „Starshield“ terminalu – „SpaceX“ karine „Starlink“ palydovinio interneto paslaugos versija – likus vos kelioms dienoms iki išvykimo į pratybas.

Palydovinis ryšys palaiko ryšį su užnugario vadovavimo postais per debesį. Iš už mylių esantis vadas, stebintis puolimą užnugaryje, gali matyti tą patį mūšį su realiuoju laiku gaunamais karių buvimo vietos duomenimis.

Brigados generolas Edas Matthaidessas, vadovavęs visoms pratybose dalyvavusioms sausumos pajėgoms, teigė, kad anksčiau pagrindiniai JAV vadavietės punktai buvo įrengiami palapinėse, kuriose dirbdavo 250–300 žmonių; jų parengimas užtrukdavo kelias valandas, o ryšiui užtikrinti buvo naudojamos priekabos dydžio palydovinio ryšio antenos, pasižyminčios lėta duomenų perdavimo sparta.

„Niekada neturėsiu tiek raketų, kiek Kinija. Niekada neturėsiu tiek karių, kiek Kinija, – sakė jis. – Tačiau jei sugebėsiu greičiau aptikti svarbius taikinius, kiekvienas šūvis taps daug veiksmingesnis.“” [1]

1. World News: Latest Battlefield Essential: Smartphones --- Drills in Indonesia offer a preview of the military's high-tech future. Cherney, Mike. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A6.

Latest Battlefield Essential: Smartphones --- American army’s drills in Indonesia offer a preview of the military's high-tech future

2026-10-05T04:56:43.969-07:00

“BATURAJA, Indonesia -- Marching down a dusty trail lined with elephant grass, First Lt. Diego Gonzalez was geared up for modern battle.

Strapped to his chest was a smartphone showing the real-time locations of him and his unit. The soldiers carried Wi-Fi-capable radios that linked together to form a mobile network, converting their voices into digital signals so they could communicate through headsets much like on a Zoom call. Earlier, the troops had flown a drone over the area to get a better look at the terrain.

But as troops in Gonzalez's unit sprinted past razor wire to breach an enemy trench, he had a problem. As bullets whizzed nearby, his commander couldn't hear him on the radio. Gonzalez restarted his device and, until it booted up again, relied on nearby troops to relay his messages up the chain.

The outage occurred "right as we were going through the breach, which is a pretty crucial time," said Capt. Johnathon Muraski, Gonzalez's commander in the U.S. Army live-fire drill on the Indonesian island of Sumatra. "If I'm not hearing from him, maybe he went down or something."

The gear Gonzalez and his troops used that day is one small part of a gargantuan effort by the Army to bring its battlefield command and control into the modern era. The program, called Next Generation Command and Control, or NGC2, was designed to give troops the latest communication, mapping and artificial intelligence tools coming out of Silicon Valley.

In Indonesia, soldiers had their first opportunity to test a complete gear package in hot, humid jungle conditions similar to terrain they could encounter if there is a conflict with China over Taiwan or elsewhere in the Pacific.

Army leaders have said NGC2 is crucial in an age of cheap drones and precision missiles, which make large, static formations of troops and equipment easy targets.

The aim is to allow units to communicate reliably while spread out and on the move and give commanders an instant, real-time view of the battlefield so they can make decisions quickly and hit targets faster.

More than 80 companies are contributing technology to NGC2, ranging from satellite internet terminals installed on armored vehicles to the behind-the-scenes data layer needed to allow previously separate weapons systems and sensors to share information seamlessly.

The technology promises to cut the time between a forward-deployed infantry unit spotting a target and an artillery unit in the rear being ready to fire on it from hours to minutes, Army officials and defense contractors say.

But rolling out NGC2 across the Army, which has about 450,000 active-duty troops, is technically challenging and, according to Army officials, will take until 2032.

There have been concerns among some analysts and officials in Washington about the speed and cost of the program. In August, the Government Accountability Office, the nonpartisan congressional watchdog, said the Army hadn't developed a detailed schedule that identifies which units will get the new capabilities and when. It also said the Army had limited visibility into long-term costs of the program.

In a response, the Army said it had since developed detailed plans on how and when it will roll out NGC2, as well as projected costs.

But it didn't provide a specific dollar number for the full program. In its budget request for the 2027 fiscal year, the Army is asking for about $3.8 billion for NGC2, according to Army officials.

John Ferrari, a retired Army major general who is now with the American Enterprise Institute think tank, said it would be better if the Army could move faster and with more money.

"Six years is forever in tech world," he said.

Some defense contractors involved in NGC2 said the Army has moved relatively quickly, reflecting an urgency to adapt as drones in Ukraine and the Middle East rapidly reshape modern conflict. Initial testing for the NGC2 concept began in 2024, and officials say the Army is now starting to scale the technology across the force.

Dan Driscoll, who until recently served as Army secretary, has cited Ukraine's experience in developing its own command and control system optimized for drone warfare. "It fully integrates every single drone, every sensor and every shooting platform into just one single network," he told a congressional committee earlier this year. "Ours does not," he added, an apparent reference to the Army's pre-NGC2 systems.

At the trench assault in Indonesia, soldiers said their Stryker armored vehicle had been outfitted with a Starshield terminal -- SpaceX's military version of its Starlink satellite internet service -- just days before departing for the drills.

The satellite connectivity keeps the unit in touch with rear command posts via the cloud. From miles away, a commander in the rear tracking the assault can view the exact same battlefield map with real-time location data as the troops in the field.

Brig. Gen. Ed Matthaidess, the overall Army forces commander for the exercise, said main U.S. command posts used to be 250-to-300-person tent structures that took hours to set up and relied on trailer-sized satellite dishes with slow connections.

"I'm never going to have as many missiles as China. I'm never going to have as many people as China," he said. "But if I can find the targets that matter faster. I can make every shot count that much more."” [1]

JAV perkelia B-1 bombonešius iš Jungtinės Karalystės

2026-10-05T04:41:36.153-07:00

"Sekmadienį JAV pareigūnai pranešė, kad JAV išvedė visus savo B-1 bombonešius iš Jungtinės Karalystės „RAF Fairford“ oro bazės; šis sprendimas priimtas dėl saugumo nuogąstavimų, susijusių su įtariamais planais užpulti šį objektą.

Šis sprendimas žymi pokytį JAV veikloje – ši karinė bazė, esanti į šiaurės vakarus nuo Londono, buvo naudojama kaip centras, iš kurio bombonešiai galėjo vykdyti smūgius Irane.

Iki pat neseno išvykimo bazėje buvo dislokuota dvylika B-1 tipo bombonešių.

„Nors dėl operacinio saugumo negalėjome realiuoju laiku patvirtinti savo technikos ir pajėgų judėjimo, dabar galime patvirtinti, kad visi į „RAF Fairford“ dislokuoti JAV bombonešiai sugrįžo į savo nuolatines bazes Jungtinėse Valstijose“, – nurodė Pentagonas, pridurdamas, kad JAV bombonešiai išlieka pasirengę vykdyti atakas tiesiai iš JAV teritorijos. Jungtinės Karalystės Gynybos ministerija situacijos nekomentavo.

Sprendimas priimtas po to, kai buvo sulaikyti šeši įtariamieji, siejami su planuotu išpuoliu prieš bazę; JAV ir Jungtinės Karalystės pareigūnai teigė, kad šis planas buvo sužlugdytas rugsėjo 27 d.

Jungtinės Karalystės ministras Andy Burnhamas pareiškė, kad esama „rimtų požymių“, jog šiame incidente, apgaubtame paslapties šydu (JK paleido įtariamuosius už užstatą, tačiau tęsė tyrimą), dalyvavo Iranas.

JAV pareigūnams buvo žinoma apie su Iranu susijusį planą užpulti bombonešius ir nužudyti bazės personalą, pranešė „The Wall Street Journal“.

Aukšto rango JAV pareigūnas teigė, kad vienas iš Islamo revoliucijos gvardijos korpuso padalinių buvo užverbavęs JK piliečius šiam planui įgyvendinti; planas apėmė kelis etapus, įskaitant diversiją netoliese esančioje teritorijoje.

Jungtinėje Karalystėje valdžios institucijos vis dar bando atkurti įvykių eigą, o kai kurie JK pareigūnai abejoja, ar planuota ataka buvo itin sudėtinga ir gerai parengta.

Prezidentas D. Trumpas anksčiau yra sakęs, kad sulaikytieji ketino padaryti didelę žalą bazei ir buvo stebimi teisėsaugos. Jis abejojo JK sprendimu paleisti įtariamuosius už užstatą ir teigė: „Aš jų nebūčiau paleidęs.“

Penki vyrai rugsėjo 27 d. atvyko į Ferfordo (Fairford) bazę trimis baltais furgonais; pasak Didžiosios Britanijos policijos, juose nebuvo sprogmenų, tačiau buvo vežama degalų. Vyrai buvo sulaikyti po to, kai vienas iš grupės narių paskambino policijai ir pranešė apie rengiamą išpuolį. Šeštasis asmuo – Jungtinės Karalystės ir Irano pilietybę turintis vyras – buvo sulaikytas po kelių dienų įtarus jį rengus teroro aktą, tačiau vėliau taip pat paleistas už užstatą.

Dėl ilgo pakilimo ir tūpimo tako JAV plačiai naudojo Ferfordo bazę vykdydamos „B-1“ ir „B-52“ lėktuvų atakas prieš Iraną. Ši bazė buvo svarbi JAV oro pajėgų operacijoms, nes sutrumpindavo atstumą, kurį bombonešiams tekdavo įveikti skrendant iš žemyninės JAV dalies.

Karas užsitęsė; „B-52“ lėktuvai išvyko, o dalis „B-1“ sugrįžo į JAV, tačiau bazėje vis dar liko tuzinas „B-1“ bombonešių.

JAV buvimas Ferfordo bazėje Jungtinėje Karalystėje vertinamas prieštaringai. Iš pradžių JK vyriausybė atsisakė leisti D. Trumpo administracijai iš šios bazės vykdyti kovinius skrydžius prieš Iraną, tačiau vėliau nusileido su sąlyga, kad bazė bus naudojama „gynybinėms“ misijoms po to, kai Iranas surengė atakas prieš britų sąjungininkus ir jų interesus Persijos įlankos regione.

Po to, kai buvo užkirstas kelias įtariamai atakai, JK gynybos pareigūnai pareiškė, kad reikia imtis papildomų priemonių karinėms bazėms apsaugoti, ypač nuo dronų atakų. JAV taip pat dislokuoja „F-35“ ir „F-15E“ naikintuvus „RAF Lakenheath“ bazėje Rytų Anglijoje; joje buvo padidintas saugumo lygis. Be to, JAV dislokavo degalų papildymo orlaivius „RAF Mildenhall“ bazėje, esančioje netoli „Lakenheath“ bazės.

Skrydžių stebėtojai užfiksavo, kaip šį savaitgalį iš „RAF Fairford“ bazės pakilo „B-1“ bombonešiai.

Iranas paneigė prisidėjęs prie plano atakuoti „RAF Fairford“ bazę. Liepos mėnesį Irano revoliucinė gvardija (IRGC) įspėjo, kad bet kokios britų bazės, kurias JAV panaudotų atakoms prieš Iraną, taptų „teisėtu mūsų pajėgų taikiniu“." [1]

1. U.S. B-1 Bombers Moved From U.K. Holliday, Shelby; Gordon, Michael R; Colchester, Max. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A1.

U.S. B-1 Bombers Moved From U.K.

2026-10-05T04:39:05.980-07:00

“The U.S. removed all of its B-1 bombers from the U.K.'s RAF Fairford air base, a decision made because of security concerns over suspected plots to attack the facility, American officials said Sunday.

The decision represents a shift for the U.S. which has used the military base, northwest of London, as a hub for launching bomber strikes in Iran.

Until their recent departure, a dozen B-1s had been stationed at the base.

"While operational security precluded us from confirming the movement of our assets and forces in real-time, we can acknowledge now that all U.S. bombers that were deployed to RAF Fairford have redeployed to their home stations in the United States," the Pentagon said, adding that the U.S. bombers remain ready to carry out attacks from the U.S. The U.K. Ministry of Defense declined to comment.

The decision follows the arrest of six suspects in connection with a suspected attack on the base that U.S. and British official said was foiled on Sept. 27.

U.K. Prime Minister Andy Burnham said there were "strong indications" that Iran played a role in the incident, which was shrouded in mystery after the U.K. released the suspects on bail but continued to investigate the situation.

U.S. officials were aware of an Iran-linked plot to attack the bomber aircraft and kill personnel at the base, The Wall Street Journal has reported.

A branch of the Islamic Revolutionary Guard Corps had recruited U.K. nationals to carry out the plot, which involved multiple steps including a diversion in the neighborhood nearby, a senior U.S. official said.

In the U.K., authorities are still trying to piece together what happened, and some U.K. officials question the level of sophistication of the planned attack.

President Trump has previously said the arrested men intended to do serious damage to the base and had been under investigation. He questioned the U.K.'s decision to release the suspects on bail, saying, "I would not have released them."

Five of the men traveled to Fairford on Sept. 27 in three white vans, which British police said contained no explosives but did hold quantities of fuel. The men were arrested after one in the group called the police to alert them to the plot. A sixth man, a dual U.K.-Iranian citizen, was arrested days later on suspicion of plotting a terrorist act but was also released on bail.

With its long runway, the Fairford base was used extensively by the U.S. to launch B-1 and B-52 attacks against Iran. The base was important for U.S. air operations as it shrunk the distance U.S. bombers would need to fly compared with flights from the continental U.S.

As the war dragged on, the B-52s left and some B-1s returned to the U.S., but a dozen B-1s still remained.

The U.S. presence at Fairford is politically controversial in the U.K. The U.K. government initially refused to let the Trump administration launch sorties from the base against Iran, but later relented on the stipulation that it would be used for "defensive" missions after Iranian attacks on British allies and interests in the Gulf.

After the suspected foiled attack, U.K. defense officials have said more should be done to upgrade the protection around its military bases, in particular from drone attacks. The U.S. also stations F-35 and F-15E fighters at RAF Lakenheath, in eastern England and security-alert levels have been raised at that base. The U.S. also stationed refueling tankers at RAF Mildenhall, which is near the Lakenheath base.

Flight trackers observed B-1 bombers leaving from the RAF Fairford base this weekend.

Iran has denied it was behind a plot to attack RAF Fairford. The IRGC warned in July that any British bases the U.S. used to attack Iran would be a "legitimate target for our forces."” [1]

1. U.S. B-1 Bombers Moved From U.K. Holliday, Shelby; Gordon, Michael R; Colchester, Max. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A1.

Nauji išpuoliai sąsiauryje kelia grėsmę naftos tiekimui

2026-10-05T04:27:39.644-07:00

„DUBAJUS – Nauja išpuolių prieš laivus aplink Hormūzo sąsiaurį banga kelia grėsmę Artimųjų Rytų naftos eksporto atsigavimui – kaip tik tuo metu, kai Persijos įlankos regiono gamintojai sugebėjo grąžinti žaliavinės naftos gabenimo apimtis į lygį, buvusį iki konflikto pradžios.

Spartų gabenimo apimčių atsigavimą pastarosiomis savaitėmis lėmė JAV karinio jūrų laivyno teikiama apsauga bei ankstesnės smūgių bangos, per kurias buvo sunaikinti Irano radarai ir ryšių sistemos palei sąsiaurį.

Jungtiniai Arabų Emyratai ir kiti gamintojai sukūrė sudėtingą krovinių pervežimo sistemą: tanklaiviai pakraunami Persijos įlankos viduje, išplaukia pro Hormūzo sąsiaurį ir perpumpuoja naftą į laivus, laukiančius už šio vandens kelio ribų.

Tačiau po kelių dienų be pranešimų apie išpuolius prieš laivus rugsėjo pabaigoje, su Karališkuoju kariniu jūrų laivynu susijusi organizacija „UK Maritime Trade Operations“ (UKMTO) pranešė apie septynis smūgius laivams šiame vandens kelyje nuo rugsėjo 28 d.

Sekmadienį organizacija pranešė apie dar vieną išpuolį, tačiau nenurodė tikslaus incidento laiko.

Šeštadienį Irano Islamo revoliucijos gvardijos korpuso karinės jūrų pajėgos įspėjo laivus, planuojančius naudotis JAV remiamu maršrutu per sąsiaurį, kad jie taps taikiniais ir bus sunaikinti.

„Nepasitikėkite JAV kariniu jūrų laivynu, visiškai nesinaudokite pietiniu koridoriumi ir nestatykite savo gyvybės į pavojų“, – teigiama radijo pranešime, perduotame viešuoju laivybos kanalu; su šiuo pranešimu susipažino „The Wall Street Journal“.

Kai kurių analitikų teigimu, atsinaujinę išpuoliai jau gali daryti neigiamą įtaką – pastebimi pirmieji požymiai, kad naftos srautai pradeda lėtėti. Tikslūs duomenys gaunami su vėlavimu, nes daugelis laivų plaukioja išjungę atsakiklius, kad netaptų taikiniais.

Pasak UKMTO, visi septyni laivai buvo užpulti netoli siauriausios sąsiaurio vietos.

JAV pareigūno teigimu, pastarosiomis savaitėmis taip pat pagerėjo Irano gebėjimas taikytis į laivus, o tai dar labiau padidino riziką sąsiauryje.

Prieš kelias savaites JAV pareiškė, kad reaguodamos į Teherano išpuolius smogs Irano naftos tanklaiviams, tačiau vėliau atsisakė šio sumanymo po to, kai Iranas paleido raketų salvę į JAV oro pajėgų bazę Jordanijoje, nurodė pareigūnas.

Naujieji smūgiai atskleidžia naftos srautų atsigavimo trapumą ir sutampa su laikotarpiu, kai prezidentas D. Trumpas, pareiškęs apie visišką JAV kontrolę Hormūzo sąsiauryje, svarsto galimybę imtis naujų karinių veiksmų prieš Iraną.

Bet koks naujas sutrikimas skaudžiai paveiktų pasaulio ekonomiką, kuri ir taip susiduria su aukštomis energijos kainomis bei augančiomis skolinimosi sąnaudomis. Nepaisant atsigaunančio eksporto, tarptautinės naftos kainos išlieka ties 100 JAV dolerių už barelį riba; tai atspindi nuogąstavimus, kad nauji išpuoliai gali vėl apriboti srautus ir lemti dideles krovinių gabenimo bei saugumo užtikrinimo išlaidas.

„Suintensyvėję išpuoliai prieš laivus rodo, kokia trapi yra dabartinė naftos rinkos pusiausvyra ir kaip lengvai ji gali būti sugriauta“, – teigė „Capital Economics“ vyresnysis ekonomistas Hamadas Hussainas. „Tai ypač tikėtina, jei įtampa dar labiau išaugs ir taikiniu taps energetikos infrastruktūra.“

Penktadienį „Brent“ rūšies naftos (tarptautinio kainų etalono) kaina nusistovėjo ties 102,25 JAV dolerio už barelį riba – per savaitę ji pakilo beveik 5 proc.

H. Hussaino teigimu, prekiautojai į kainas įtraukia didelę riziką, kad srautai vėl sumažės. „Capital Economics“ prognozuoja, kad „Brent“ naftos kaina iki metų pabaigos išliks ties 100 JAV dolerių riba.

Laivų stebėsenos bendrovės „Kpler“ duomenimis, tarp septynių per pastarąją savaitę užpultų laivų bent keturi nuo birželio mėnesio buvo atlikę du ar daugiau reisų (įplaukę į sąsiaurį ir išplaukę iš jo), gabendami žalią naftą arba naftos produktus.

„Kpler“ duomenimis, „Al Funtas“ – itin didelis žaliavinės naftos tanklaivis (VLCC), valdomas bendrovės „Kuwait Oil Tanker Company“ (KOTC), – rugsėjo 28 d. buvo užpultas tuo metu, kai baiginėjo penktąjį reisą tarp Kuveito Mina al Ahmadi uosto ir Omano įlankos uostų. Kitas KOTC valdomas itin didelis tanklaivis „Kazimah III“ spalio 1 d. buvo užpultas pakeliui į Persijos įlanką, jau atlikęs tris reisus.

Tokio dydžio laivai vienu metu gali gabenti iki dviejų milijonų barelių naftos.

Nuo vasario mėnesį prasidėjusių JAV ir Izraelio smūgių, žymėjusių konflikto pradžią, Iranas naudoja išpuolius prieš laivus, siekdamas apriboti laivybą Hormūzo sąsiauriu – keliu, kuriuo anksčiau buvo gabenamas penktadalis pasaulio naftos. Tai lėmė benzino ir dyzelino kainų augimą vartotojams visame pasaulyje bei privertė Saudo Arabiją ir JAE nukreipti eksportą aplink sąsiaurį, naudojant aplinkinius vamzdynus.

„Kpler“ duomenimis, regiono žalios naftos eksportas (neįskaitant Irano) rugsėjo 1–28 d. laikotarpiu vidutiniškai siekė bent 16,5 mln. barelių per parą – tai artima prieškario lygiui.

Visgi esama požymių, kad pastarieji Irano išpuoliai gali pradėti stabdyti šį atsigavimą. Naftos rinkos tyrimų bendrovės „Commodity Context“ įkūrėjas Rory Johnstonas teigė pastarosiomis dienomis pastebėjęs galimą srautų sumažėjimą; jo vertinimu, eksportas krito 2–3 mln. barelių per parą, nors šie pirminiai skaičiai gali būti pakoreguoti į didžiąją pusę, kai bus gauta tikslesnės informacijos.

„Pastarasis srautų tempas, nors ir įspūdingas, niekada nebuvo tvarus ir jau pareikalavo didelių sąnaudų“, – sakė R. Johnstonas.

Pasak jo, dalį šio staigaus augimo galėjo lemti eksportuotojų skubėjimas išgabenti naftą baiminantis naujo įtampos eskalavimo.

Persijos įlankos naftos gamintojams už vieną pirmyn ir atgal vykdomą transportavimo reisą per Hormūzo sąsiaurį tenka mokėti nuo 30 iki 40 mln. JAV dolerių (arba, pasak laivų brokerių, 15–20 JAV dolerių už barelį, neįskaitant draudimo išlaidų).

Saudo Arabija vėl nukreipė eksportą per Hormūzo sąsiaurį po to, kai rugsėjo 10 d. įvykdyta ataka prieš jos naftotiekį „Rytai–Vakarai“ bei Jemeno husių kovotojų išpuoliai prieš šalies laivus sutrikdė krovinių gabenimą Raudonąja jūra.

Nors naftotiekis vis dar veikia ne visu pajėgumu, atnaujintas krovimas Janbu uoste prie Raudonosios jūros galėtų padėti kompensuoti galimą naują srautų per Hormūzo sąsiaurį sulėtėjimą, teigė „Capital Economics“ analitikas Hussainas.

„Standard Chartered“ skaičiavimais, bendras Saudo Arabijos eksportas rugsėjį atsistatė iki 6,9 mln. barelių per parą (rugpjūtį šis rodiklis siekė 2,45 mln.).

Tačiau atkurti eksporto kiekiai dar nereiškia, kad padėtis grįžo į įprastas vėžes.

Pasak bendrovės „Kpler“, rugsėjį didžioji dalis per sąsiaurį transportuotos žaliavinės naftos buvo gabenama tanklaiviais, kurie krovinį perkraudavo į laivus, laukiančius prie JAE ir Omano krantų.

Tokių transportavimo reisų ir karinės apsaugos lydimų vilkstinių kaštai gali būti sunkiai ilgą laiką išlaikomi, rašė HSBC vyresnioji pasaulinės naftos ir dujų rinkos analitikė Kim Fustier.

Tuo pat metu dyzelino ir kitų perdirbtų naftos produktų maržos išlieka aukštos.

„Visa tai rodo, kad Artimųjų Rytų eksportas – bent jau žaliavinės naftos – auga, tačiau tai kainuoja milžiniškus pinigus“, – rašė K. Fustier.” [1]

1. New Strait Attacks Threaten Oil Flows. Kantchev, Georgi; Feng, Rebecca; Holliday, Shelby. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A1.

New Strait Attacks Threaten Oil Flows

2026-10-05T04:22:57.495-07:00

“DUBAI -- A new wave of attacks on vessels around the Strait of Hormuz is threatening a recovery in Middle Eastern oil exports -- just as Gulf producers have pushed crude shipments back toward prewar levels.

The swift rebound in shipments in recent weeks has been driven by U.S. naval protection and earlier waves of strikes that knocked out Iranian radar and communications along the strait.

The United Arab Emirates and other producers have set up an elaborate system of shuttle runs in which tankers load inside the Persian Gulf, exit Hormuz and transfer the crude to vessels waiting outside the waterway.

But following several days without reported attacks on ships toward the end of September, the U.K. Maritime Trade Operations, which is affiliated with the Royal Navy, has reported seven strikes on vessels around the waterway since Sept. 28.

On Sunday, it reported another strike, but didn't specify when the incident happened.

Iran's Islamic Revolutionary Guard Corps navy issued a warning to ships planning to use the U.S.-backed route through the strait on Saturday, saying they would be targeted and destroyed.

"Don't trust U.S. Navy and don't use south corridor at all and don't put your life in danger," a radio message transmitted on a public shipping channel and reviewed by The Wall Street Journal said.

The renewed attacks may already be taking a toll, with early signs that oil flows are beginning to slow, some analysts said. Firm data comes with a lag, because many ships are operating without their transponders switched on to avoid becoming targets.

All seven vessels were attacked near the narrowest part of the strait, UKMTO said.

Iran's ability to target ships has also improved in recent weeks, adding to the risks in the strait, a U.S. official said.

The U.S. several weeks ago said it would strike Iranian oil tankers in response to Tehran's attacks, but it has since backed off that effort after Iran unleashed a wave of missiles at a U.S. air base in Jordan, the official said.

The new strikes expose the fragility of the recovery in oil flows and come as President Trump, who has claimed full U.S. control over Hormuz, weighs renewed military action against Iran.

Any fresh disruption would hit a global economy already grappling with high energy prices and rising borrowing costs. International benchmark oil prices remain around $100 a barrel despite recovering exports, reflecting fears that renewed attacks could again curb flows and keep freight and security costs elevated.

"The step-up in attacks on ships highlights how the current equilibrium in the oil market is fragile and could easily be shattered," said Hamad Hussain, a senior economist at Capital Economics. "This would especially be the case if there is further escalation and energy infrastructure is targeted."

Brent, the international oil benchmark, settled on Friday at $102.25 a barrel, up nearly 5% for the week.

Hussain said traders were pricing in a substantial risk that flows would fall again. Capital Economics expects Brent to remain around $100 through the end of the year.

Among the seven vessels attacked in the past week, at least four had completed two or more round trips in and out of the strait since June, carrying crude oil or oil products, according to ship tracker Kpler.

Al Funtas, a so-called very large crude carrier operated by Kuwait Oil Tanker Company, was completing its fifth shuttle run between the Port of Mina Al-Ahmadi in Kuwait and ports in the Gulf of Oman when it was attacked on Sept. 28, according to Kpler. Kazimah III, another VLCC operated by KOTC, had carried out three shuttle runs and was on its way into the Persian Gulf when it was hit on Oct. 1.

Ships of that size can carry as many as two million barrels of oil at a time.

Since the U.S. and Israeli strikes that began the war in February, Iran has used attacks on ships to throttle shipping through Hormuz, once the thoroughfare for a fifth of the world's oil. That has driven up the price of gasoline and diesel for consumers around the world and has forced Saudi Arabia and the U.A.E. to divert exports around the strait through bypass pipelines.

Kpler said regional crude exports excluding Iran averaged at least 16.5 million barrels a day from Sept. 1 through Sept. 28, close to prewar levels.

But there are signs Iran's recent attacks may already be starting to slow that recovery. Rory Johnston, founder of the oil-research firm Commodity Context, said he has seen a potential pullback in recent days and estimates that flows are down by two million to three million barrels a day, though those initial totals could be revised higher as better information becomes available.

"The recent pace of flows, while impressive, has never been sustainable and has already come at great expense," Johnston said.

Part of the surge may reflect exporters rushing barrels out before a feared new escalation, he said.

Gulf oil producers are shelling out between $30 million and $40 million for a round-trip shuttle run in and out of Hormuz -- or $15 to $20 a barrel, according to ship brokers, before insurance costs.

Saudi Arabia had shifted exports back through Hormuz after a Sept. 10 attack on its East-West pipeline and attacks on its ships by Yemen's Houthi militants interrupted Red Sea shipments.

The pipeline remains below capacity, but renewed loading at the Yanbu port on the Red Sea could help offset another Hormuz slowdown, Capital Economics' Hussain said.

Standard Chartered estimates that total Saudi exports rebounded to 6.9 million barrels a day in September from 2.45 million in August.

But restored volumes don't mean a return to normal.

In September, most of the crude that crossed the strait went via tankers transferring their oil to ships waiting off the coast of the U.A.E. and Oman, according to Kpler.

The costs of such shuttle runs and military-protected convoys may not be sustainable, wrote Kim Fustier, senior global oil and gas analyst at HSBC.

Meanwhile, margins for diesel and other refined products remain high.

"All of this suggests that Middle East exports -- at least for crude -- are rising, but at enormous cost," Fustier wrote.” [1]

1. New Strait Attacks Threaten Oil Flows. Kantchev, Georgi; Feng, Rebecca; Holliday, Shelby. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 05 Oct 2026: A1.

Mažmeninės prekybos genijus

2026-10-04T10:02:15.768-07:00

„Shop Different“ („Pirk kitaip“)

Autoriai: Ronas Johnsonas ir Zanderis Nethercuttas

„Harper Business“, 320 puslapių, 32 JAV doleriai

„Apple“ tapo viena vertingiausių pasaulio bendrovių dėl savo produktų: „Mac“, „iPad“, „Apple Watch“ ir ypač „iPhone“. Tačiau per pastaruosius 25 metus pardavimus skatino ir tai, kad kultinis bendrovės prekės ženklas buvo pristatomas daugiau nei 500 mažmeninės prekybos parduotuvių, išsibarsčiusių 27 šalyse ir regionuose. Kiekvienas, užsukęs į „Apple“ parduotuvę įsigyti naujo „iPhone“ ar nešęsis sugedusį „Mac“ kompiuterį per prekybos centrą į „Genius Bar“ skyrių taisyti, savo kailiu patyrė tai, ką sukūrė Steve'as Jobsas ir Ronas Johnsonas.

Knygoje „Shop Different: How Retail Revealed Apple's Genius“ („Pirk kitaip: kaip mažmeninė prekyba atskleidė „Apple“ genialumą“) R. Johnsonas išsamiai pasakoja nepaprastą istoriją apie tai, kaip 1999 m. S. Jobsas pakvietė jį iš „Target“ prisijungti prie „Apple“ kaip mažmeninės prekybos vadovą ir įgyvendinti, ko gero, rizikingiausią sumanymą per visą S. Jobso, kaip generalinio direktoriaus, karjerą. Tuo metu, kai kompiuterių parduotuvės išgyveno nuosmukį, o „Apple“ prekės ženklo populiarumas buvo pasiekęs žemiausią lygį, jiedu sugalvojo drąsią strategiją: rasti būdą užmegzti ryšį su milijonais vartotojų, kurie visiškai nesidomėjo „Apple“ produktais ir jų nesuprato.

R. Johnsonas – idealus mažmeninės prekybos vadovo pavyzdys. Gimęs Minesotoje, vaikystėje jis žavėjosi Vidurio Vakarų regione veikusiu ir didelę įtaką dariusiu „Dayton's“ universaline parduotuve. Baigęs Harvardo universitetą, jis atsisakė akivaizdžios karjeros finansų srityje ir įsidarbino „Mervyn's“ – Vakarų pakrantės universalinių parduotuvių tinkle, priklausiusiame „Dayton's“ patronuojančiajai bendrovei „Dayton Hudson Corp.“ (dabar – „Target“). Vėliau jis perėjo dirbti tiesiogiai į „Target“ parduotuves. R. Johnsonas pertvarkė šio tinklo žaislų skyrius, visą prekių eilę skirdamas „Lego“ produkcijai.

Kai 2000 m. „Apple“ pasamdė R. Johnsoną, jis gyveno Minesotoje ir neturėjo kompiuterio (S. Jobsas jam atsiuntė „iMac“). Tačiau R. Johnsonas turėjo „Apple“ trūkusios patirties mažmeninėje prekyboje, be to, S. Jobsas įžvelgė jame tokį patį entuziazmą šiam projektui, kokį jautė ir pats. „Apple“ tik neseniai buvo išvengusi bankroto. Jobsas buvo įtikintas, kad fizinė prekybos vieta bus gyvybiškai svarbi įmonės atsigavimui.

Generalinis direktorius rizikavo, tačiau jis ir p. Johnsonas suprato: norint atkurti įmonės įvaizdį, „Apple“ turėjo pasiekti paprastus žmones, apsiperkančius tokiose vietose kaip „Target“. „Dauguma mūsų būsimų klientų su „Apple“ susipažins būtent parduotuvėje, – prisimena p. Johnsonas sakęs Jobsui. – Tad ilgainiui ji taps galingiausia fizine prekės ženklo išraiška.“

Jie sutarė, kad parduotuvės santykis su klientais bus grindžiamas „Ritz-Carlton“ viešbučių tinklo, o ne tradicinės mažmeninės prekybos vietos pavyzdžiu; taip atsirado „Genius Bar“ – paslauga, primenanti viešbučio konsjeržo darbą.

Dabar sunku tuo patikėti, tačiau dešimtojo dešimtmečio pabaigoje „Apple“ produktai nebuvo itin patrauklūs. Kol pasaulį užkariavo kompiuteriai su „Microsoft“ „Windows 95“ sistema, atrodė, kad „Apple“ orientuojasi tik į nišinius produktus.

1997 m. Jobsui sugrįžus į įmonę ir pasirodžius „iMac“ (pirmajam „Apple“ sėkmingam produktui per daugelį metų), požiūris ėmė keistis, tačiau „Apple“ reikėjo pasiekti ir pirkėjus, nepriklausančius ištikimiausių gerbėjų ratui. P. Johnsonas žinojo, kur rasti šiuos žmones – Amerikos prekybos centruose.

Jobsas į „Apple“ parduotuves perkėlė savo išskirtinį dėmesį produktų kūrimui: kartu su p. Johnsonu jie reguliariai važiuodavo į sandėlį, kuriame buvo nuolat tobulinamas slaptas „Apple“ parduotuvės maketas. Vienu metu, kai didžioji dalis dizaino sprendimų jau buvo priimta, p. Johnsonas suprato, kad būsima naujų produktų strategija – „Digital Hub“ (skaitmeninis centras), kurioje „Apple“ kompiuteriai tapo skaitmeninių fotoaparatų, muzikos grotuvų ir priedų sistemos ašimi, – reikalauja visiškai iš naujo peržiūrėti prekybos organizavimą. Jobsas įsiuto, tačiau, gerai viską apsvarstęs, permainingo būdo vadovas pakeitė nuomonę. „Ronas mano, kad viską darome ne taip.“ „Ir žinote, jis teisus“, – pasakoja J. Johnsonas apie tai, ką S. Jobsas sakė „Apple“ mažmeninės prekybos komandai.

Strategijos sėkmė nebuvo savaime suprantamas dalykas. Daugelis parduotuvių sunkiai vertėsi, kol į pagalbą neatėjo nauji S. Jobso inicijuoti produktai. 2001 m. pasirodžius muzikos grotuvui „iPod“, „Apple“ įgijo produktą, sužadinusį net „Windows“ vartotojų smalsumą ir paskatinusį juos užsukti į „Apple“ parduotuvę. Vadovaujant J. Johnsonui, „Apple“ mažmeninės prekybos padalinys išaugo į milžinišką struktūrą: visame pasaulyje buvo atidaromos parduotuvės, o pardavimai skaičiuojami milijonais vienetų – tiek „iPod“, tiek „iPhone“, tiek „Mac“ kompiuterių.

Daugeliui žmonių „iPod“ tapo pirmuoju įsigytu „Apple“ produktu. Šie pirkėjai dažnai vėliau įsigydavo ir „Mac“ kompiuterius, o pasirodžius „iPhone“ telefonams, klientų gretos dar labiau išaugo. Sunku įsivaizduoti „Apple“ iškilimą iki trilijono dolerių vertės kompanijos, jei jos produktai nebūtų buvę lengvai prieinami vietinėse mažmeninės prekybos parduotuvėse.

Strategijos klausimais S. Jobsas ir J. Johnsonas puikiai sutarė, tačiau jų būdas skyrėsi: vienas atstovavo Kalifornijos technologijų pasauliui, kitas – Vidurio Vakarų mažmeninei prekybai. Knygoje aprašomas J. Johnsono tikėjimas krikščioniška meilės ir tarnystės samprata, kuri lemia jo požiūrį į klientus bei kolegas. Atrodė, kad ciniškas ir pasaulietiškų pažiūrų S. Jobsas ne iki galo suprato tai. P. Johnsonas pasakoja, kaip kartą sudrausmino Jobsą po to, kai šis per susitikimą išplūdo ir įžeidė mažmeninės prekybos komandą; jis privertė savo tiesmuką vadovą pažadėti, kad daugiau taip niekada nesielgs.

P. Johnsonas nevengia kritiškai vertinti vieno blogiausių savo sprendimų – 2011 m. palikti „Apple“ ir pereiti į sunkumų patiriančią mažmeninės prekybos įmonę „JCPenney“; šis žingsnis net ir tuo metu rinkos stebėtojams atrodė klaidingas. Knygoje aprašoma, kaip jam (pradirbus „Apple“ 12 metų) kilo noras pačiam vadovauti įmonei – sprendimas, tapęs nepalyginamai sunkesniu dėl Jobso diagnozuoto mirtino vėžio.

Tačiau perskaičius „Shop Different“, lengva suprasti, kodėl jaunuolis iš Vidurio Vakarų, kurį kadaise žavėjo universalinės parduotuvės, panoro išbandyti jėgas viename garsiausių XX a. Amerikos mažmeninės prekybos prekės ženklų. Galbūt tuo metu jis nesuvokė, kad jau buvo prisidėjęs kuriant vieną geriausių XXI a. prekės ženklų.

---

P. Snellas apie „Apple“ rašo jau 30 metų ir yra tinklalaidės „Designed in California“ (designed.fm), skirtos įmonės istorijai, bendravedėjas.“ [1]

1. The Genius Of Retail. Snell, Jason. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 Oct 2026: A13.

The Genius Of Retail

2026-10-04T09:59:01.395-07:00

“Shop Different

By Ron Johnson with Zander Nethercutt

Harper Business, 320 pages, $32

Apple has become one of the world's most valuable companies because of its products: the Mac, the iPad, the Apple Watch and most especially the iPhone. But the company's product sales have been aided over the past 25 years by the presence of its iconic brand in more than 500 retail stores scattered across 27 countries and regions. Anyone who has ducked into an Apple store for a new iPhone or toted a broken Mac through the mall for a repair appointment at the Genius Bar has experienced what Steve Jobs and Ron Johnson built.

In "Shop Different: How Retail Revealed Apple's Genius," Mr. Johnson details the remarkable story of how, in 1999, Jobs recruited him from Target to join Apple as head of retail and launch perhaps the biggest long shot of Jobs's entire tenure as chief executive. At a time when computer stores were a moribund category and Apple's brand was near its lowest ebb, the two men concocted a daring strategy: find some way to connect with the millions of consumers who had no interest in or understanding of Apple's products.

Mr. Johnson cuts the profile of the perfect retail executive. Born in Minnesota, he was entranced as a child by the Midwestern, midcentury power of Dayton's department store. After Harvard he eschewed an obvious career path into finance and instead took a job at Mervyn's, a West Coast department-store chain owned by Dayton's parent, Dayton Hudson Corp. (now Target). From there it was on to the Target stores themselves. Mr. Johnson transformed the chain's toy departments by devoting an entire aisle to Lego products.

When Apple hired Mr. Johnson in 2000, he was based in Minnesota and didn't own a computer. (Jobs sent him an iMac.) But Mr. Johnson had retail experience Apple lacked, and Jobs seems to have identified in Mr. Johnson an enthusiasm for the project that matched his own. Apple had only recently avoided bankruptcy. Jobs was persuaded that a retail presence would be vital to the company's comeback.

The CEO was making a gamble, but he and Mr. Johnson realized that to rebuild the company's profile Apple needed to reach the regular people who shopped at places like Target. "Most of our future customers will be introduced to Apple through the store," Mr. Johnson recounts saying to Jobs. "So, eventually, it will become the most powerful physical expression of the brand."

They agreed to model the store's approach to customers on the Ritz-Carlton hotel chain, rather than a traditional retail outlet, which led to the concierge-like experience of the Genius Bar.

It's hard to imagine now, but in the late 1990s Apple products had little luster. As computers running Microsoft's Windows 95 took over the world, Apple seemed dedicated to selling niche products.

Jobs's return to the company in 1997 and the introduction of the iMac (Apple's first hit product in years) started to change perceptions, but Apple needed to reach buyers beyond its loyal base. Mr. Johnson knew where to find those people -- in America's shopping malls.

Jobs brought his trademark product-development focus to Apple's retail stores, joining Mr. Johnson for regular drives to a warehouse in which a secret mock-up of an Apple store would regularly be revised. At one point after most design decisions had been made, Mr. Johnson realized that a forthcoming new product strategy -- the "Digital Hub," which positioned Apple's computers at the center of a constellation of digital cameras, music players and accessories -- required a complete rethink of the retail operation. Jobs was furious, until he thought about it -- at which point the mercurial CEO changed his opinion. "Ron thinks we've got it all wrong. And you know, he's right," Mr. Johnson recounts Jobs telling Apple's retail team.

The success of the strategy was hardly a fait accompli. Many stores struggled until Jobs's product pipeline came to the rescue. With the introduction of the iPod music player in 2001, Apple had a product that made even Windows users curious enough to wander into an Apple store. Under Mr. Johnson's watch, Apple's retail division became a behemoth operation, selling millions of iPods, iPhones and Macs while opening stores around the world.

For a generation of people, the iPod was the first Apple product they ever bought. Those buyers frequently ended up buying Macs, and the arrival of the iPhone converted even more customers. It's hard to imagine Apple's rise to a trillion-dollar company happening if its products weren't readily available in local retail stores.

Jobs and Mr. Johnson were kindred spirits when it came to strategy, but temperamentally they were a mismatched pair -- California tech and Midwestern retail. The book details Mr. Johnson's belief in a Christian view of love and service, which informs his understanding of how to treat customers and co-workers. The cynical and secular Jobs didn't seem to entirely get that. Mr. Johnson recounts upbraiding Jobs at one point after the CEO swore at and insulted his retail team during a meeting; he made his outspoken boss promise never to do it again.

Mr. Johnson doesn't spare himself from questioning one of his worst decisions, which was to leave Apple in 2011 for the struggling retailer JCPenney, a move that even at the time seemed misguided to market observers. The book recounts his temptation (after 12 years at Apple) to lead a company himself, a choice made exponentially more difficult because of Jobs's terminal cancer diagnosis.

But having read "Shop Different," it's easy to understand why a Midwestern kid who was dazzled by department stores might want to take a chance on one of America's most storied 20th-century retail brands. Maybe he didn't realize at the time that he'd already helped create one of the 21st century's best.

---

Mr. Snell has written about Apple for 30 years and is the co-host of Designed in California (designed.fm), a podcast about the company's history.” [1]

1. The Genius Of Retail. Snell, Jason. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 01 Oct 2026: A13.

Leader of One Most Promising Lithuanian Political Parties R. Žemaitaitis Opposes Universal Conscription: The majority in the Lithuanian Seimas are still communists at heart

2026-10-04T09:33:05.724-07:00

“R. Žemaitaitis, leader of the ‘Dawn’ party (*Aušriečiai*), holds a firm position. In his view, Lithuania should not focus on universal conscription or the expansion of traditional military infrastructure. ‘Universal conscription is absurd here; it is more of a political stunt,’ R. Žemaitaitis told ELTA.

According to the politician, greater attention should be paid to military training in schools, as well as instruction in physics, chemistry, biology, and robotics. He argues that technological skills are crucial in modern warfare; therefore, people who might be unable to perform standard military service due to health or physical limitations could still contribute to national defense.

‘We are living by the Soviet ideology of universal conscription—it is a communist, Soviet mentality that dictates we must build barracks and implement universal conscription,’ stated R. Žemaitaitis. In his opinion, the main problem is not funding or infrastructure, but the politicians' own attitude toward modern warfare.”

Visuotinio šaukimo nepalaiko R. Žemaitaitis: Lietuvos Seimo dauguma vis dar širdyse yra komunistai

2026-10-04T09:28:50.039-07:00

“Stiprios pozicijos laikosi „aušriečių“ lyderis R. Žemaitaitis. Jo vertinimu, Lietuvai nereikėtų orientuotis į visuotinį šaukimą ir tradicinės karinės infrastruktūros plėtrą. „Visuotinis šaukimas čia yra absurdas, čia daugiau yra politinė reklama“, – Eltai sakė R. Žemaitaitis.

Politiko teigimu, didesnį dėmesį reikėtų skirti kariniam rengimui mokyklose bei fizikos, chemijos, biologijos ir robotikos mokymui. Anot jo, šiuolaikiniame kare svarbūs technologiniai gebėjimai, todėl prie gynybos galėtų prisidėti ir žmonės, kurie dėl sveikatos ar fizinių savybių negalėtų atlikti įprastos karinės tarnybos.

„Mes gyvename tarybine visuotinio šaukimo ideologija, tai yra komunistinis, tarybinis, sovietinis mentalitetas, kad reikia statyti kareivines ir turėti visuotinį šaukimą“, – teigė R. Žemaitaitis. Jo nuomone, pagrindinė problema yra ne finansavimas ar infrastruktūra, o pats politikų požiūris į šiuolaikinį karą.“

Kam priklauso Mėnulis?

2026-10-04T06:25:23.218-07:00

„Septintajame dešimtmetyje sudaryta sutartis skelbė, kad niekas negali savintis kosmoso. Vis dėlto praėjus pusei amžiaus milijardieriai ir didžiosios valstybės čia įžvelgia galimybę susikrauti milžiniškus turtus.

1950 m. pasirodžiusioje Roberto Heinleino apysakoje „Žmogus, pardavęs Mėnulį“ (angl. *The Man Who Sold the Moon*) pasakojama apie verslo magnatą, siekiantį tapti pirmuoju žmogumi Mėnulyje ir imantį aukcione pardavinėti teises į Mėnulio paviršių.

„Vieną dieną kils nuožmi kova dėl to, kam priklauso Mėnulis, – sako jis savo kolegoms verslininkams. – Noriu taip susidėlioti kortas, kad laimėtume mes.“

Tuo metu, kai JAV ir Sovietų Sąjunga lenktyniavo dėl kelionės į Mėnulį, atrodė, kad R. Heinleino vizija gali tapti tikrove. Siekdamos užbėgti tam už akių, didžiosios valstybės sudarė susitarimą – 1967 m. Kosmoso sutartį.

Daugiau nei 100 šalių sutarė: Mėnulis niekam nepriklauso.

Šiandien ši padėtis atrodo nebe tokia vienareikšmė.

Pasaulio didžiosios valstybės dabar varžosi kurdamos branduoline energija varomas bazes Mėnulyje, o verslo lyderiai puoselėja savas svajones apie šį palydovą. Elonas Muskas, R. Heinleino kūrybos gerbėjas, regi „trilijonų vertės rinkas“, įskaitant Mėnulyje įrengtus duomenų centrus ir katapultą palydovams į gilesnį kosmosą paleisti. Jeffas Bezosas nori perkelti sunkiąją pramonę į Mėnulį, o Žemę paversti „planeta-sodu“.

JAV vyriausybė domisi heliu, sušalusiu vandeniu ir kitais ištekliais, esančiais netoli Mėnulio pietų ašigalio. Kinija taip pat atliko žvalgybą ir, bendradarbiaudama su Rusija, ketina statyti savo bazę prie to paties ašigalio.

Šį laikotarpį lemia įsitikinimas, kad pirmasis yra geriausias ir kad tas, kas pirmas įsitvirtins Mėnulyje, galės diktuoti taisykles. Visiems kitiems beliks joms paklusti.

Kosmoso sutartyje buvo nustatyta, kad šalys negali savintis kosmoso „naudojimo ar okupacijos būdu“. Sutartyje teigiama, kad kosmoso tyrimai turėtų būti naudingi visoms šalims. (Sutartis buvo skirta ginkluotės kontrolei ir joje buvo uždrausta kosmose laikyti branduolinius ginklus.)

Tačiau praėjus beveik 60 metų po sutarties ratifikavimo, į kai kuriuos klausimus vis dar reikia atsakyti. Kokią jurisdikciją valstybė gali taikyti Mėnulyje įkurtai bazei? Ar įmonė gali gauti pelno iš Mėnulio turtų? Ar valstybė arba įmonė gali aptverti teritoriją ir neleisti į ją patekti kitiems?

Ankstesni bandymai atsakyti į kai kuriuos iš šių klausimų iš esmės nepavyko.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje priimtoje Mėnulio sutartyje Mėnulio ištekliai buvo paskelbti bendru žmonijos paveldu ir reikalaujama, kad jų naudojimas būtų valdomas tarptautiniu mastu.

Šiai sutarčiai pritarė tik 17 šalių.

Jungtinės Valstijos, Sovietų Sąjunga ir Kinija jos nepasirašė. Didžiosios galios nenorėjo dalytis technologijomis ar būsimais turtais, kurių galima būtų rasti Mėnulyje.

Pasak Anglijos Daramo universiteto astropolitikos profesoriaus Bleddyno Boweno, kadangi Mėnulyje esančių išteklių kiekis nėra tiksliai žinomas, o ekonomiškai efektyvaus jų gavybos būdo nėra, iki šiol nebuvo pakankamai didelio stimulo susitarimui pasiekti.

„Tai „pilkoji zona“, kuri šiuo metu tenkina visas puses“, – sakė dr. B. Bowenas.

Kosmoso teisės srityje vis labiau įsitvirtina vienas argumentas: valstybės gali nuosavybės teise valdyti tai, ką išgauna, net jei negali nuosavybės teise valdyti paties Mėnulio.

Kai kurie teisės ekspertai brėžia paraleles su Jūrų teisės konvencija, reglamentuojančia išteklių gavybą gelminiuose vandenynų sluoksniuose – dar viename bendrame žmonijos paveldo objekte. Jei valstybės gali vykdyti gavybą vandenynų gelmėse, vadinasi, jos gali tai daryti ir kosmose, teigia Sidnėjaus universiteto dėstytojas, kosmoso teisės specialistas Husseinas Badreddine'as.

Daugelis šalių yra priėmusios nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius valstybių ir privačių subjektų veiklą kosmose. Pavyzdžiui, 2015 m. priimtas JAV įstatymas leidžia įmonėms vykdyti gavybą kosmose. „Artemidės susitarimai“ (angl. *Artemis Accords*) – JAV iniciatyva parengtas ir 76 valstybių pasirašytas neįpareigojančių principų rinkinys – skelbia, kad išteklių gavyba Mėnulyje, Marse, kometose ar asteroiduose nepažeidžia Kosmoso sutarties.

Kinija ir bent 12 kitų šalių pasiekė panašų susitarimą dėl tarptautinės Mėnulio tyrimų stoties.

Kai NASA paspartino planus Mėnulyje įrengti branduolinį reaktorių, sprendimą lėmė nuogąstavimai, kad jei Kinija ir Rusija reaktorių pastatytų pirmosios, jos galėtų paskelbti draudžiamąją zoną, ribojančią amerikiečių astronautų ir jų marsaeigių judėjimo laisvę.

Pasak kosmoso teisės ekspertų ir mokslininkų, tokia zona – net ir nustatyta saugumo sumetimais – prieštarautų pirmajam Kosmoso sutarties straipsniui, kuriame įtvirtinta laisva prieiga prie kosmoso visiems. Kai kurie diplomatai teigia, kad toks sutarties aiškinimas, leidžiantis pirmiesiems atvykėliams nustatyti taisykles, galėtų sudaryti sąlygas *de facto* monopolijoms Mėnulyje atsirasti.

Tikimasi, kad Jungtinių Tautų darbo grupė iki kitų metų parengs galutinius principus, skirtus šiems klausimams spręsti.

Vis dėlto praktiškai tik nedaugelis šalių turi pakankamai finansinių išteklių ir pažangių technologijų Mėnuliui tyrinėti bei plėtoti. Be to, sutartyje palikta pakankamai erdvės interpretacijoms, leidžiančioms vienai iš šių šalių įrengti branduolinį reaktorių arba versliam magnatui pradėti naudingųjų iškasenų gavybą.

„Jei Kinija ir Amerika bus tos dvi šalys, kurios Mėnulyje atlieka visus darbus, – sakė dr. Bowenas, – jos iš esmės galės pačios susitarti dėl taisyklių” [1]

1. Who Owns the Moon? Selam Gebrekidan. New York Times (Online) New York Times Company. Oct 4, 2026.