Mokslas, studijos ir ekonomika

Amerikiečiai pradėjo daryti spaudimą dalytis dirbtinio intelekto turtu, kurio Amerikoje dar nėra: tikrasis dirbtinio intelekto turtas kuriamas Kinijos ir kitose pasaulio gamyklose bei laukuose patikimo atvirojo svorio dirbtinio intelekto, kurį turto kūrėjai gali pritaikyti ir saugiai modifikuoti vietinėms užduotims, pasitelkdami savo komercines paslaptis.

2026-08-16T10:11:24.396-07:00

Amerikiečiai kalba apie dirbtinio intelekto burbulą Amerikoje. Tai įsivaizduojamas arba netikras turtas.

Amerikiečių diskusijose daugiausia dėmesio skiriama finansinėms spekuliacijoms ir dideliems vertinimams Silicio slėnyje, kurį daugelis vadina dirbtinio intelekto burbulu. Tuo tarpu tikroji ekonominė vertė yra susijusi su aparatinės įrangos diegimu, gamybos integracija ir atvirojo svorio modeliais, pritaikytais pramoniniam naudojimui visame pasaulyje, įskaitant Kiniją.

Diskusija apie dirbtinį intelektą Amerikoje

• Finansinis dėmesys: Volstritas ir technologijų įmonės turtą matuoja akcijų kainomis, rizikos kapitalo finansavimu ir didelėmis rinkos vertėmis.

• Susirūpinimas dėl burbulo: Kritikai teigia, kad šios piniginės vertės lenkia dabartines pajamas iš programinės įrangos ir praktinį kasdienį pelną.

• Išteklių poreikis: Masyviems duomenų centrams reikia didžiulio energijos kiekio ir brangių lustų, todėl kyla finansinė rizika.

Pramonės dirbtinio intelekto realybė

• Gamyklų integracija: realaus pasaulio vertė gaunama naudojant dirbtinį intelektą robotams valdyti, tiekimo grandinėms valdyti ir ūkininkavimo įrankiams tobulinti.

• Atvirojo svorio vertė: atvirojo svorio modeliai leidžia vietos komandoms saugiai keisti kodą, nesidalinant privačiomis verslo paslaptimis.

• Pasaulinė gamyba: aparatinė įranga ir fizinis diegimas vyksta ten, kur gamyklos ir tiekimo grandinės veikia dideliu mastu.

"Šalyje, esančioje technologinės revoliucijos slenksčio vietoje, yra nedaug valstijų, panašių į Virdžiniją, kur šimtai sandėlių, pilnų galingų ir daug energijos reikalaujančių kompiuterių, vienam regionui pelnė pravardę „Duomenų centrų alėja“.

Todėl dar labiau nustebino, kai birželio pabaigoje Virdžinijos įstatymų leidėjai nusprendė nusitaikyti į pramonę, kurią jie ilgai padėjo inkubuoti. Užbaigusi metus trukusias sunkias derybas, valstija tapo pirmąja šalyje, įvedusia nedidelį mokestį duomenų centrams, pagrįstą didžiuliu jų suvartojamos elektros energijos kiekiu.

Trilijono dolerių vertės duomenų centrų savininkams arba nuomojantiems jiems, įskaitant „Amazon“ ir „Microsoft“, šis mokestis sudarė tik dalį to, ką jie kada nors galėtų uždirbti iš dirbtinio intelekto. Tačiau Virdžinijai tai turėtų būti netikėtas pelnas, ateinančiais metais atnešantis iki 600 mln. dolerių pajamų, teigia demokratų senatorė L. Louise Lucas. Pasak jos, spartus duomenų centrų plitimas sukėlė naujų ekonominių ir aplinkosauginių išlaidų, o technologijų pramonė turi prisiimti didesnę šios naštos dalį.

„Kaip leisti turtingiausioms žmonijos istorijos įmonėms ateiti į valstybę“, – sakė ponia Lucas, – „ir nežaisti pagal tas pačias taisykles kaip ir visi kiti?“

Diskusijos Virdžinijoje yra platesnio masto atsiskaitymo, vykstančio Amerikos politikoje, dalis. Nuo mažiausių miestų tarybų iki valdžios koridorių Vašingtone, politikos formuotojai permąsto savo ekonominius santykius su dirbtiniu intelektu, stengdamiesi užtikrinti, kad jų bendruomenės galėtų aiškiau pasinaudoti technologija, kuri gali atnešti Silicio slėniui neapskaičiuojamą naują turtą.

Su dirbtiniu intelektu didžiausios šalies technologijų įmonės siekia pakeisti beveik visas įmanomas sritis – nuo medicininių tyrimų iki karybos. Tačiau tarp amerikiečių vis labiau baiminamasi, kad bet kokių proveržių finansinė nauda gali būti nepasidalinta – arba, dar blogiau, kad ji gali būti gauta tiesiogine jų sąskaita.

Gali būti prarastos darbo vietos. Gali būti sunaikintos pramonės šakos. Gali būti išeikvoti gamtos ištekliai. Dirbtinis intelektas gali pertvarkyti ištisas bendruomenes, mažai garantuojant, kad visuomenė bus apsaugota.

Dėl šio skirtumo Vašingtone kilo naujos diskusijos apie tai, ar ir kaip vyriausybė galėtų dalytis dirbtinio intelekto įmonių turtu ir perskirstyti jų pelną. Tuo tarpu tarp valstijų ir apygardų pareigūnų atsiranda naujas spaudimas apmokestinti ar kitaip reguliuoti šią pramonę. Šimtai bendruomenių, vadovaujamų tiek demokratų, tiek respublikonų, jau bandė bent laikinai uždrausti duomenų centrų statybą, kol spręs ekonomines pasekmes.

Dirbtinio intelekto įmonės teigė, kad gali bendradarbiauti su vyriausybe, kad būtų suvaldyti darbo vietų praradimai ar kiti neigiami veiksniai. Tačiau jų dosnumas turi savo ribas, o politinės grupės, atstovaujančios didžiosioms technologijų įmonėms, lobizavo prieš pasiūlymus, kuriuos jos laiko pernelyg reikliais, ir visoje šalyje sukėlė susidūrimų su bendruomenėmis, kurios mano, kad joms priklauso daugiau.

Dėl šių rezultatų dirbtinis intelektas tapo vienu iš svarbiausių politinių klausimų 2026 m. vidurio kadencijos rinkimuose, o šie rezultatai gali nulemti JAV ekonomikos trajektoriją ateinantiems dešimtmečiams.

„Turėtume klausti, ką mums skolingas dirbtinis intelektas?“ – sakė Betsey Stevenson, Mičigano universiteto viešosios politikos profesorė ir vyriausioji Darbo departamento ekonomistė Obamos administracijos laikais. „Koks mano teisėtas palikimas iš dirbtinio intelekto?“

Dirbtinio intelekto politikos diskusijų centre yra dvi galimybės.

Pirmoji – dirbtinis intelektas sukurs nesuvokiamą ekonominį pakilimą, galbūt, pridėdamas daugiau nei 15 trilijonų dolerių į pasaulio ekonomikos produkciją iki 2030 m.

Vien prognozė smarkiai padidino didžiųjų technologijų bendrovių vertinimus, kurios dabar sudaro nevienodą S&P 500 dalį. Dvi jaunos dirbtinio intelekto įmonės – „Anthropic“ ir „OpenAI“ – svarsto viešus akcijų siūlymus, kurie abiejų bendrovių vertę gali siekti 1 trilijoną dolerių ar daugiau.

Antroji galimybė – pasaulio pabaiga, kurią sukelia tas pats augimo siekis. Jei dirbtinis intelektas žlugs, tai gali sukelti katastrofą rinkoms, o jei dirbtiniam intelektui pasiseks, milijonai amerikiečių gali likti bedarbiais. Be to, jis gali sutelkti daugiau turto kelių asmenų, tokių kaip Elonas Muskas, kuris trumpam tapo pirmuoju trilijonieriumi pasaulyje po to, kai viena iš jo bendrovių „SpaceX“ birželį tapo vieša, rankose.

Šie du keliai pradėjo naują skyrių ilgai trunkančiuose politiniuose debatuose apie nelygybę Amerikoje, kur didelės ekonominės transformacijos – nuo elektrifikacijos iki pigių Kinijos eksporto produktų antplūdžio – neproporcingai paskirstė savo sąnaudas ir naudą. Tos istorijos randai akivaizdūs daugybėje miestų, kuriuose, globalizuojant ekonomikai, gamyklos ir parduotuvių vitrinos aptemo.

Su dirbtiniu intelektu automatizavimo poveikis dar nėra juntamas. Pavyzdžiui, nėra masinių atleidimų iš darbo, kai robotai dideliu mastu pakeičia žmones. Tačiau vien baimė padėjo išprovokuoti nesuskaičiuojamus protestus prieš šią technologiją visais valdžios lygmenimis, kurie netgi iškilo viename iš prezidento Trumpo mitingų praėjusį mėnesį.

„Politinis spaudimas auga, nes žmonės nerimauja“, – sakė Brentas Orrellas, bendros dirbtinio intelekto komisijos, kurią įkūrė konservatyvių pažiūrų grupė „American Enterprise Institute“ ir kairiųjų pažiūrų grupė „Urban Institute“, bendras direktorius. „Jie nerimauja dėl savo ekonominės gerovės ir tai mato kaip dar vieną grėsmę.“

Dėl šių problemų maždaug 200 ekonomistų, pramonės lyderių ir buvusių reguliavimo institucijų specialistų liepą paskelbė įspėjimą. Įspėjimui vadovavo Stanfordo ekonomistas ir dirbtinio intelekto specialistas Erikas Brynjolfssonas. ekspertas, jų bendras pareiškimas – „Turime veikti dabar“ – paragino vyriausybes visame pasaulyje „sukurti paskatas, apsauginius barjerus ir institucijas, reikalingas dirbtiniam intelektui nukreipti kryptimi, kuri papildytų žmones ir būtų naudinga visuomenei“.

Šis pokalbis tik prasideda hiperpartiniame Vašingtone, kur dirbtinis intelektas yra labai svarbus šaliai, kuri didžiąją dalį savo mokesčių pajamų gauna iš darbuotojų ir įmonių pajamų. Tai sukėlė dar vieną nesenstančią diskusiją apie federalinės vyriausybės vaidmenį – pusiausvyrą, kurią ji turėtų rasti kaip dirbtinio intelekto augimo skatintoja ir kaip tų, kuriems gali būti padaryta žala, rūpintoja.

„Dirbtinis intelektas ir robotika yra labiausiai transformuojančios technologijos žmonijos istorijoje“, – interviu sakė Vermonto nepriklausomas senatorius Bernie Sandersas. „Jos daro didžiulį poveikį mūsų ekonomikai ir gali prarasti milijonus darbo vietų“.

Kai kurie Kongreso nariai jau svarstė daugybę idėjų, įskaitant naujus mokesčius, kurie būtų taikomi dirbtinio intelekto įmonių paslaugoms, ir raginimus persvarstyti įmonių tarifus. Ypač demokratai nori gauti daugiau lėšų federaliniam biudžetui. Jungtinių Valstijų skola siekia beveik 40 trilijonų dolerių ir gali dar labiau išaugti, jei Vašingtonas bus priverstas suteikti finansinę apsaugą tiems, kurie dėl dirbtinio intelekto neteko savo darbo.

Ponas Sandersas pasiūlė, kad JAV vyriausybė bandytų tiesiogiai kompensuoti šias pasekmes, įsigydama 50 procentų didžiųjų dirbtinio intelekto bendrovių akcijų. Pagal jo planą Jungtinės Valstijos įvestų vienkartinį mokestį technologijų milžinėms, kuris būtų mokamas kaip akcinis kapitalas naujai įkurtam valstybiniam turto fondui. Remiantis dabartiniais vertinimais, tas fondas būtų vertas apie 7 trilijonus dolerių. Pono Sanderso skaičiavimais, už šiuos pinigus vyriausybė galėtų nedelsdama išmokėti daugiau nei 1000 dolerių visiems amerikiečiams ir toliau perskirstyti bet kokį papildomą turtą, kai jis sukuriamas.

Ši idėja Jungtinėse Valstijose nėra beprecedentė. Dešimtmečius Aliaska mokėjo savo gyventojams nedidelius dividendus, pagrįstus jos teritorijoje išgaunamos naftos pardavimu. Šios sumos vargu ar pakanka žmogaus atlyginimui pakeisti, tačiau kai kuriems ekonomistams šis fondas yra viliojantis skaitmeninio amžiaus modelis. Jei duomenys yra šalies dirbtinio intelekto gigantų nafta, šalininkai samprotauja, kad turtas, kurį jie gali generuoti iš pasaulio informacijos, turėtų būti dalijamasi natūra.

Ponas Sandersas nėra vienintelis, svarstantis tokią galimybę. Net jo ideologinis priešininkas, ponas Trumpas, svarstė apie tai, kad visuomenė valdytų dalį „OpenAI“. Nors prezidentas apskritai palaikė dirbtinio intelekto plėtros tempą ir kritikavo tuos, kurie jam trukdė, jis vis tiek šiais metais užsiminė, kad tikisi sušaukti technologijų vadovus aptarti, ar verta įsigyti akcijų jų įmonėse.

Teoriškai kai kurie pramonės lyderiai, įskaitant „OpenAI“ generalinį direktorių Samą Altmaną ir „Anthropic“ generalinį direktorių Dario Amodei, remia politiką, kuri perskirsto dirbtinio intelekto turtą piliečiams. Ponas Altmanas netgi lobizavo poną Trumpą šiuo klausimu. Kiti, pavyzdžiui, ponas Muskas, panašiai ragino įvesti universalias dideles pajamas, gaunamas iš iš federalinės vyriausybės išduotų čekių.“

Tačiau iki šiol nė viena iš didžiųjų technologijų bendrovių nepritarė konkretiems valstijos ar federaliniams teisės aktams, įskaitant pono Sanderso pasiūlymą. Vietoj to, jos pirmiausia pasirinko prašyti atlikti tyrimus.

„OpenAI“ ir „Anthropic“ atsisakė komentuoti. („The New York Times“ padavė „OpenAI“ ir „Microsoft“, teigdami, kad pažeidžiamos autorių teisės į naujienų turinį, susijusį su dirbtinio intelekto sistemomis. Abi bendrovės neigė ieškinio teiginius.)

Tačiau kai kurie ekspertai nėra įsitikinę mintimi, kad vyriausybė įsigytų akcijų paketą, nes tai galėtų būti naudingiau dirbtinio intelekto bendrovėms nei žmonėms, kuriuos trikdo technologijos. Vyriausybė, kuri gali gauti pelno iš dirbtinio intelekto gigantų, gali būti mažiau linkusi reguliuoti šias bendroves taip, kad tai pakenktų jų vertei.

„Piktnaudžiavimo perspektyva yra tokia didelė, kad visi turėtų jaustis nejaukiai“, – sakė Benas Harrisas, Brukingso instituto viceprezidentas ir Ekonomikos studijų direktorius.

Jis pridūrė, kad Vašingtonas jau turi metodų, kaip pasinaudoti dirbtinio intelekto teikiama nauda. „Turime tikrai gerus kapitalo apmokestinimo įrankius“, – sakė jis. „Viena iš galimybių – tiesiog padidinti tarifus.“

Toli už Vašingtono ribų esančios bendruomenės, kuriose įsikūręs pramonės gyvybės šaltinis – išsiplėtę, daug išteklių naudojantys skaičiavimo centrai, leidžiantys dirbtiniam intelektui atsirasti – panašiai pradėjo klausti, ar joms taip pat priklauso didesnė būsimo turto dalis.

Kai kurios persvarstė savo mokesčių kodeksus, nes abejoja, ar jų silpni biudžetai gali sau leisti subsidijuoti Silicio slėnį tuo pačiu metu, kai mažina socialines paslaugas. Kitos įvedė naujus mokesčius duomenų centrams, kad kompensuotų jų poveikį vietos energetikos tinklams.

Ir dar kitos vietos visiškai sustabdė statybas. Per pastaruosius dvejus metus maždaug 120 bendruomenių svarstė arba priėmė įvairaus ilgio duomenų centrų moratoriumus, rodo Virdžinijos universiteto Skaitmeninių technologijų demokratijai laboratorijos sudaryta ataskaita.

Tarp valstijų, kurios ėmėsi veiksmų, yra Nebraska, kur gausi žemė ir palanki mokesčių politika paskatino „Alphabet“ ir kitas bendroves steigti naujus duomenų centrus. Tačiau didėjanti paklausa paskatino respublikoną gubernatorių Jimą Pilleną sustabdyti valstijos įstatymą, kuris siūlė mokesčių lengvatas pramonei, liepos mėnesį teigdamas, kad „rinka smarkiai pasikeitė“.

„Mums nereikia, kad mokėtų Nebraskos gyventojai“, – sakė jis. „Didelės technologijų įmonės turi sumokėti už save.“

Politinio atsako esmė – esminis vietos valdžios ir įtakingų interesų Silicio slėnyje santykių pokytis.

Kadaise bendruomenės visoje šalyje entuziastingai kreipėsi į tokias bendroves kaip „Amazon“, „Meta“, „Alphabet“ ir „Microsoft“, teikdamos joms mokesčių lengvatas ir kitas privilegijas. Siekdami ekonominio pakilimo, vietos pareigūnai buvo pasirengę trumpalaikėms fiskalinėms aukoms mainais į geidžiamas darbo vietas ir galimas mokesčių pajamas.

Tačiau pramonės poreikiai – ir pelnas – augo eksponentiškai. Kartais jų pažadai neišsipildė. O nauji duomenų centrai, kuriuos jie pastatė dirbtiniam intelektui aptarnauti, užima visai kitokią vietą nei ankstesni objektai.

Nauji sandėliai yra didesni, juose dirba mažiau žmonių ir jie gali sunaudoti daug daugiau vandens ir elektros energijos, todėl vietos gyventojai baiminasi dėl savo ekonominio ir aplinkosauginio poveikio.

Niujorko valstija ėmėsi vienų agresyviausių atsakomųjų žingsnių. Liepos mėnesį Kathy Hochul tapo pirmąja gubernatore, paskelbusia visoje valstijoje duomenų centrų plėtros moratoriumą kitiems metams. Ji taip pat pažadėjo iš esmės persvarstyti valstijos duomenų centrų apmokestinimo tvarką.

Interviu ponia Hochul pabrėžė, kad ji neprieštaravo technologijų pramonei, remdamasi ankstesnėmis savo valstijos pastangomis pritraukti 100 mlrd. dolerių investiciją iš puslaidininkių gamintojos „Micron“, tikintis, kad tai sukurs tūkstančius darbo vietų Niujorko valstijos šiaurėje.

Ponia Hochul teigė, kad sparti dirbtinio intelekto duomenų centrų statyba yra kategoriškai kitokia. Ji teigė, kad jiems reikia daugiau energijos, nei valstija galėtų tiekti, net jei ji galėtų greitai pastatyti naują atominę elektrinę. Ji taip pat pridūrė, kad duomenų centrai, regis, nesukurs daug ilgalaikių darbo vietų; jie netgi gali turėti priešingą poveikį.

„Kokia investicijų grąža“, – sakė ponia Hochul, – „kai darbo vietos nėra su tuo susijusios?“

Daugelis technologijų pramonės atstovų kritikavo Niujorką ir panašius moratoriumus, svarstomus ar priimtus kitur. Tarp priešininkų yra Duomenų centrų koalicija – lobistinė grupė, atstovaujanti didelėms technologijų įmonėms, įskaitant „Amazon“, „Microsoft“ ir „Alphabet“, taip pat mažiau žinomiems duomenų centrų kūrėjams.

Danas Diorio, organizacijos vykdomasis valstijos politikos ir vyriausybės reikalų viceprezidentas, teigė, kad Niujorko politika yra pernelyg „atvira“. Jis pridūrė, kad draudimai taip pat paliko kai kurias sritis „likti likimo valiai taikant tokią visuotinę politiką, kuri iš tikrųjų neatsižvelgia į tai, kodėl jie to nori“.

Kai kurie regionai iš tiesų pasinaudojo duomenų centrais, kurie paskatino statybų darbo vietų augimą, ekonomikos atsigavimo blyksnį ir kai kuriais atvejais naujų nekilnojamojo turto mokesčio pajamų.

Tai apima ir Luizianą, kur viena parapija galėjo skirti premijas viešiesiems mokytojams dėl naujų pajamų iš duomenų centro projekto. Laudono apygardoje, Virdžinijoje, Duomenų centrų alėja vadinama teritorija sulaukė tiek daug ekonominės veiklos ir pajamų, kad pareigūnai sumažino gyventojų nekilnojamojo turto mokesčius.

Siekdamos gauti panašios ekonominės naudos, kitos vietos valdžios institucijos svarstė griežtus įstatymus, kurie priverstų technologijų įmones ir duomenų centrų vystytojus mokėti. Tačiau daugelis jų pasiūlymų sulaukė aštraus ir gerai finansuojamo pasipriešinimo iš pramonės, kuri dabar laikoma viena galingiausių įtakų Amerikos politikoje.

„Jie paprastai sako: žinoma, jie mielai tai padarytų, bet nenori būti priversti to daryti“, – sakė senatorius Josh Hawley, respublikonas iš Misūrio, kuris jau seniai siekia suvaldyti šią pramonės šaką.

Dirbtinio intelekto bendrovės buvo ypač priešiškos, kai politikos formuotojai taikėsi į jų mokesčius. Apskritai technologijų gigantai pasinaudojo įstatymais, leidžiančiais jiems pirkti kompiuterius, serverius ir kitą įrangą nemokant pardavimo mokesčių.

Kai Virdžinijos pareigūnai bandė panaikinti šią išimtį – idėją pasiūlė valstijos senatorė ponia Lucas – Duomenų centrų koalicija vadovavo lobistinei kampanijai, siekdama ją išlaikyti. Ten grupė padėjo sukurti vieną iš daugelio tamsių pinigų politinių organizacijų, kurios visoje šalyje rodė reklamas, siekdamos panaikinti nepalankią mokesčių politiką arba reklamuoti dirbtinio intelekto pramonės teikiamą naudą.

„Virdžinijos duomenų centrai yra čia dėl jūsų“, – prasidėjo viena iš reklamų.

Galiausiai koalicijai iš esmės pavyko, ji bendradarbiavo su kitais valstijos gyventojais, kad panaikintų panaikinimą, kurį ponas Diorio vėliau apibūdino kaip „baudžiamąjį“. Vietoj to, Virdžinija nustatė nedidelį, laikiną ir ribotą mokestį už pramonės energijos suvartojimą.

Toks rezultatas nuvylė ponią Lucas, kuri pažadėjo toliau kovoti. „Mes prarandame tuos pinigus, kurie kitu atveju būtų atitekę mums“, – sakė ji.

Daugelis valstijų, kurios taikėsi į duomenų centrus, susidūrė su tokiu pat dideliu pono Trumpo pasipriešinimu. Netrukus po to, kai Niujorkas paskelbė moratoriumą, prezidentas pareikalavo, kad ponia Hochul atšauktų įsakymą, ir prognozavo, kad tokie draudimai nukreips duomenų centrus į „raudonąsias valstijas“.

Tačiau neigiama reakcija buvo abipusė. Šiais metais tiek demokratų vadovaujamas Ilinojus, tiek respublikonų vadovaujamas Ohajas sustabdė kai kurias mokesčių lengvatas, naudingas duomenų centrams. Taip pat padarė ir Arizona, kuri birželį užbaigė trejų metų pertrauką, kuri, demokratų gubernatorės Katie Hobbs teigimu, padės atlaisvinti lėšų vaikų priežiūrai ir kitoms socialinėms paslaugoms.

Interviu ponia Hobbs teigė, kad nors kai kuriems žmonėms „labai gerai sekasi dėl dirbtinio intelekto“, nauda ne visada buvo plačiai pripažįstama. „Ir dalis bendruomenių pasipriešinimo yra ta, kad daugelis žmonių to nemato.“

Daugelį miestų ir valstijų paskatino rinkėjai, susirūpinę, kad po daugelio metų nuolat didelės infliacijos jie gali būti priversti apmokėti duomenų centrų energijos poreikius.

Teksase gubernatorius respublikonas Gregas Abbottas kartą savo valstiją apibūdino kaip „dirbtinio intelekto plėtros epicentrą“. Tačiau šį mėnesį ponas Abbottas įsakė atlikti visos valstijos duomenų centrų ir jų atitikties vietinėms elektros energijos taisyklėms auditą – tai yra dalis neseniai į šią pramonę nukreiptų veiksmų serijos.

„Paprastai tariant, teksasiečiai turi būti pirmoje vietoje“, – tuo metu sakė gubernatorius.

Didžiausios bendrovės, įskaitant „Anthropic“, „Meta“, „Alphabet“ ir „OpenAI“, įsipareigojo tiekti daugiau savo energijos duomenų centrams, kad jos neapkrautų vietos gyventojų didesnėmis sąskaitomis. Kai kurios tai jau padarė pagal naują Baltųjų rūmų paktą, skirtą sumažinti išlaidas.

Tačiau pramonės pastangos dėl to skyrėsi – kai kuriose bendruomenėse atsirado naujų energijos poreikių, o kitose – sumažėjo. Be to, pažanga nebuvo pakankamai greita, kad patenkintų visas valstijas. Per pastaruosius dvejus metus maždaug 30 valstijų svarstė teisės aktus, susijusius su duomenų centrų energijos vartojimu, įskaitant specialius tarifus didžiausiems elektros energijos vartotojams, įskaitant duomenų centrus, rodo Virdžinijos universiteto stebėjimo duomenys.

Į sąrašą įtrauktas ir Naujasis Džersis, kur šiais metais įstatymų leidėjai priėmė demokrato Asamblėjos nario Davido Bailey įstatymo projektą, kuriame susirūpinimas dėl elektros energijos kainų buvo įvardytas kaip „vienas iš pagrindinių skambučių į mūsų rajono biurą šaltinių“.

Šis pasiūlymas supykdė Duomenų centrų koaliciją, kuri bandė tarp įstatymų leidėjų platinti redaguotą įstatymo projekto versiją, pagal kurią kai kurios įstaigos būtų atleistos nuo mokesčių. Tačiau įstatymų leidėjai vis tiek sėkmingai priėmė tarifo versiją, kuri, pasak p. Bailey, „užtikrins, kad įmonės ir vystytojai mokėtų“.

„Mes mokomės iš Ohajo, mes mokomės iš Ilinojaus, mes mokomės iš Virdžinijos“, – sakė jis apie kitas valstijas, kurios patvirtino savo valdžią. „Ką mes iš tikrųjų gauname? Kokia mūsų investicijų grąža?“ [1]

1. With A.I. Riches at Stake, Pressures Mount to Share the Wealth. Romm, Tony. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

Americans Started to Mount Pressures to Share the AI Wealth That Doesn’t Exist in America Yet: The Real AI Wealth Is Created in Chinese and Other Global Factories and Fields by Trusted Open Weights AI That Wealth Creators Can Adapt and Securely Modify for Local Tasks with Their Own Trade Secrets

2026-08-16T10:04:13.194-07:00

What the Americans are talking about is the AI bubble in America. That is an imagined or fake wealth.

The American discussion focuses on financial speculation and high valuations in Silicon Valley, which many label an AI bubble. Meanwhile, actual economic value is tied to hardware deployment, manufacturing integration, and open-weights models adapted for industrial use globally, including in China.

The American AI Debate

• Financial Focus: Wall Street and tech firms measure wealth in stock prices, venture capital funding, and high market values.

• Bubble Concerns: Critics argue these monetary values outpace current software revenue and practical everyday profits.

• Resource Demands: Massive data centers require huge amounts of power and expensive chips, raising financial risks.

Industrial AI Reality

• Factory Integration: Real-world value comes from using AI to run robots, manage supply chains, and improve farming tools.

• Open Weights Value: Open-weights models let local teams change the code safely without sharing private business secrets.

• Global Production: Hardware and physical deployment happen where factories and supply chains operate on a large scale.

"In a nation on the precipice of a technological revolution, there are few states quite like Virginia, where hundreds of warehouses full of powerful and power-hungry computers have earned one region the nickname “Data Center Alley.”

So it was all the more surprising when Virginia lawmakers decided in late June to take aim at the industry that they had long helped to incubate. Capping a year of hard-fought negotiations, the state became the first in the country to impose a small tax on data centers based on the vast amounts of electricity they consume.

For the trillion-dollar behemoths that own or lease data centers, including Amazon and Microsoft, the tax represented a fraction of what they might someday earn from artificial intelligence. But for Virginia it is expected to be a windfall, supplying up to $600 million in revenue in the coming year, according to L. Louise Lucas, a Democratic state senator. The rapid proliferation of data centers had raised new economic and environmental costs, she said, and the tech industry needed to shoulder more of that burden.

“How do we let the wealthiest companies in human history come to the commonwealth,” Ms. Lucas said, “and not play by the same rules as everyone else?”

The debate in Virginia is part of a larger reckoning now underway in American politics. From the smallest city councils to the corridors of power in Washington, policymakers are rethinking their economic relationship with artificial intelligence, trying to ensure their communities stand to benefit more clearly from a technology that may mint Silicon Valley an incalculable new fortune.

With A.I., the nation’s largest tech companies are seeking to revolutionize almost every field imaginable, from medical research to warfare. But, among Americans, there is growing fear that the financial gains of any breakthroughs may not be shared — or, worse, that they may come at their direct expense.

Jobs could be lost. Industries could be destroyed. Natural resources could be drained. Entire communities could be reshaped by A.I., with little guarantee that the public would be protected.

The disparity has triggered new debate in Washington about if, or how, the government could share in the wealth of A.I. companies and redistribute their profits. Among state and county officials, meanwhile, there is a new push to tax or otherwise regulate the industry. And hundreds of communities, led by Democrats and Republicans alike, have already tried to ban the construction of data centers, at least temporarily, as they sort through the economic implications.

A.I. companies have argued they can work with government to contain job losses or other downsides. But their generosity has its limits, and the political groups that represent Big Tech have lobbied against proposals they see as too demanding — setting up clashes around the country with communities that believe they are owed more.

The result has transformed A.I. into one of the most salient political issues in the 2026 midterm elections, and the outcome could shape the trajectory of the U.S. economy for decades to come.

“We should be asking, what does A.I. owe us?” said Betsey Stevenson, a professor of public policy at the University of Michigan and a chief economist at the Labor Department during the Obama administration. “What is my rightful inheritance from A.I.?”

At the heart of the A.I. policy debate are two possibilities.

The first is that A.I. will create an unfathomable economic boom, perhaps adding more than $15 trillion to the world’s economic output by 2030.

The forecast alone has supercharged the valuations of major tech companies, which now represent a lopsided proportion of the S&P 500. Two young A.I. firms, Anthropic and OpenAI, are considering public stock offerings that may value both at $1 trillion or more.

The second possibility is a doomsday brought about by that same pursuit of growth. If A.I. falters, it could cause a catastrophe for markets, while if A.I. succeeds, it could leave millions of Americans unemployed. And it could concentrate more wealth in the hands of a few, like Elon Musk, who briefly became the world’s first trillionaire after one of his companies, SpaceX, went public in June.

The two paths have started a new chapter in the long-running political debate about inequality in America, where major economic transformations — from electrification to the deluge of cheap Chinese exports — have parceled out their costs and benefits disproportionately. The scars of that history are evident in countless towns that saw factories and storefronts darken as the economy globalized.

With A.I., the effects of automation largely have not yet been felt. There are no mass layoffs, for example, with robots replacing humans at scale. But the fear alone has helped provoke countless protests against the technology at all levels of government, even surfacing at one of President Trump’s rallies last month.

“The political pressure is growing because people are worried,” said Brent Orrell, the co-director of a joint A.I. commission started by the American Enterprise Institute, a conservative-leaning group, and the Urban Institute, a left-leaning group. “They’re worried about their economic well-being, and they see this as another threat.”

The concerns led roughly 200 economists, industry leaders and former regulators to issue a warning in July. Led by Erik Brynjolfsson, a Stanford economist and A.I. expert, their joint statement — “We Must Act Now” — urged governments everywhere to “build the incentives, guardrails, and institutions needed to steer A.I. in a direction that complements humans and benefits society.”

That conversation is only just beginning in hyperpartisan Washington, where A.I. carries high stakes for a country that derives much of its tax revenue from workers’ and businesses’ incomes. It has stoked another timeless debate about the role of the federal government — the balance it should strike as a facilitator of A.I. growth, and as a caretaker for those who may be harmed.

“A.I. and robotics are the most transformative technologies by far in the history of humanity,” Senator Bernie Sanders, the Vermont independent, said in an interview. “They have an enormous impact on our economy and the possibility that many millions of jobs that will be lost.”

Already, some in Congress have tossed around a battery of ideas, including new taxes that would apply to A.I. companies’ services and calls for a rethink of corporate rates. Particularly among Democrats, there is a desire to capture more money for the federal budget. The United States has a debt approaching $40 trillion, and it might grow further if Washington is forced to provide a financial cushion for those displaced by A.I.

Mr. Sanders has proposed that the U.S. government try to offset those consequences directly by taking a 50 percent stake in major A.I. companies. Under his plan, the United States would impose a one-time tax on tech giants, paid in equity to a newly established sovereign wealth fund. That fund would be worth about $7 trillion, based on current valuations. With the money, the government could immediately make a payment of more than $1,000 to all Americans, Mr. Sanders estimates, and then continue to redistribute any additional wealth as it is generated.

The idea is not without precedent in the United States. For decades, Alaska has paid small dividends to its residents based on the sale of oil extracted within its borders. The amount is hardly enough to replace a person’s wages, but for some economists, the fund is a tempting model for the digital age. If data is the oil for the nation’s A.I. giants, supporters reason, then the wealth they stand to generate from the world’s information should be shared in kind.

Mr. Sanders is not the only one floating such an option. Even his ideological foe, Mr. Trump, has mused about the public owning a portion of OpenAI. While the president generally has supported the pace of A.I. development — and castigated those who have stood in the way — he still signaled this year that he hoped to convene tech executives to discuss whether to take stakes in their companies.

In theory, some industry leaders, including Sam Altman, the chief executive of OpenAI, and Dario Amodei, the chief executive of Anthropic, support policies that redistribute A.I. wealth to citizens. Mr. Altman has even lobbied Mr. Trump on the matter. Others, like Mr. Musk, have similarly called for “Universal HIGH INCOME via checks issued by the Federal government.”

To date, though, none of the major tech companies has endorsed specific state or federal legislation, including the proposal from Mr. Sanders. Instead, they’ve primarily opted to call for studies.

OpenAI and Anthropic declined to comment. (The New York Times has sued OpenAI and Microsoft, claiming copyright infringement of news content related to A.I. systems. The two companies have denied the suit’s claims.)

But some experts are not sold on the idea of the government taking a stake, which could end up benefiting the A.I. companies more than the people who are disrupted by technology. A government that stands to profit from A.I. giants could be less inclined to regulate those companies in a way that could undermine their value.

“The prospect for abuse is so vast that everyone should be uncomfortable,” said Ben Harris, the vice president and director of Economic Studies at the Brookings Institution.

He added that Washington already has methods at its disposal to harness the gains from A.I. “We have really good tools for taxing capital,” he said. “One option is just to raise the rates.”

Far beyond Washington, the communities that host the lifeblood of the industry — the sprawling, resource-intensive computing centers that make A.I. possible — have similarly started to ask if they, too, are owed a greater share of future wealth.

Some have reconsidered their tax codes, as they question whether their ailing budgets can afford to subsidize Silicon Valley at the same time that they are making cuts to social services. Others have introduced new fees on data centers to offset their effects on local energy grids.

And still other places have halted construction outright. Over the past two years, roughly 120 communities have considered or adopted data center moratoriums of varying lengths, according to a tracker compiled by the Digital Technology for Democracy Lab at the University of Virginia.

Among the states to act is Nebraska, where abundant land and friendly tax policies have spurred Alphabet and other companies to set up new data centers. But surging demand led Gov. Jim Pillen, a Republican, to halt a state law that had offered tax incentives to the industry, arguing in July that the “market has changed dramatically.”

“We don’t need Nebraskans to pay,” he said. “Big Tech needs to pay their way.”

At the heart of the policy response is a fundamental shift in the relationship between local government and powerful interests in Silicon Valley.

Once, communities nationwide eagerly courted companies like Amazon, Meta, Alphabet and Microsoft, lavishing them with tax incentives and other perks. Chasing an economic boom, local officials were willing to make short-term fiscal sacrifices in exchange for coveted jobs and potential tax revenue.

But the industry’s demands — and profits — grew exponentially. Sometimes, their promises did not pan out. And the new data centers that they erected to serve A.I. have carried a much different footprint than earlier facilities.

The new warehouses are larger, employ fewer people, and can consume far more water and electricity, stoking local fears about their economic and environmental impact.

New York State has taken some of the most aggressive steps in response. In July, Kathy Hochul became the first governor to enact a statewide moratorium on data center development for the next year. She also promised a wholesale reconsideration of the state’s tax treatment of data centers.

In an interview, Ms. Hochul stressed that she was not opposed to the tech industry, citing her state’s previous efforts to attract a $100 billion investment from Micron, a semiconductor manufacturer, in the hopes that it would create thousands of jobs in upstate New York.

Ms. Hochul argued that the rapid construction of A.I. data centers was categorically different. She said they required more power than the state could provide, even if it could quickly construct a new nuclear plant. Nor, she added, did the data centers appear likely to create many long-term jobs; they could even have the opposite effect.

“What’s the return on investment,” Ms. Hochul said, “when the jobs aren’t associated with it?”

Many in the tech industry have criticized New York and similar moratoriums considered or adopted elsewhere. The opponents include the Data Center Coalition, a lobbying group representing major tech companies including Amazon, Microsoft and Alphabet, as well as lesser-known data center developers.

Dan Diorio, the executive vice president of state policy and government affairs at the organization, said that the New York policy was too “open ended.” The bans, he added, also left some areas “out to dry with such a blanket policy that doesn’t actually account for the fact they want this.”

Some regions have indeed benefited from data centers, which have brought a rush of construction jobs, a glint of economic revival and, in some cases, a wellspring of new property tax revenue.

That includes Louisiana, where one parish was able to give bonuses to public teachers thanks to new revenue from a data center project. In Loudoun County, Va., the area known as Data Center Alley has generated so much economic activity and revenue that officials cut residents’ property taxes.

In a bid to capture similar economic benefits, other local governments have explored tough laws that would force tech companies and data center developers to pay up. But many of their proposals have drawn the sharp and well-funded opposition of an industry that now counts as one of the most powerful influences in American politics.

“What they usually say is, oh, of course, they would love to do that, but they don’t want to be compelled to do that,” said Senator Josh Hawley, a Republican from Missouri, who has long sought to rein in the industry.

The A.I. companies have been especially adversarial when policymakers have targeted their taxes. Broadly, tech giants have taken advantage of laws that allow them to buy computers, servers and other equipment without paying sales taxes.

When officials in Virginia tried to repeal that exemption — an idea proposed by Ms. Lucas, the state senator — the Data Center Coalition led a lobbying campaign to keep it intact. There, the group helped to create one of a series of dark money political organizations that have run ads nationally, seeking to defeat unfavorable tax policies or promote the benefits of the A.I. industry.

“Virginia’s data centers are there for you,” one of the ads began.

In the end, the coalition largely succeeded, working with others in the state to quash a repeal that Mr. Diorio later described as “punitive.” Instead, Virginia imposed a small, temporary and limited tax on the industry’s energy usage.

The outcome frustrated Ms. Lucas, who promised to keep fighting. “We’re missing those dollars that would have otherwise come to us,” she said.

Many of the states that have targeted data centers have encountered equally stiff opposition from Mr. Trump. Shortly after New York announced its moratorium, the president demanded that Ms. Hochul rescind the order and predicted that such bans would drive data centers to “red states.”

But the backlash has been bipartisan. This year, both Democratic-led Illinois and Republican-led Ohio have paused some tax incentives that benefit data centers. So has Arizona, which finalized a three-year pause in June that Katie Hobbs, the Democratic governor, said would help to free up money for child care and other social services.

In an interview, Ms. Hobbs said that while some people are “doing very well because of A.I.,” the benefits weren’t always widely shared. “And some of the pushback you’re seeing from communities is that a lot of people aren’t seeing that.”

Many cities and states have been spurred to action by voters who are concerned that they may be forced to foot the bill for the energy demands of data centers, after years of persistently high inflation.

In Texas, Gov. Greg Abbott, a Republican, once described his state as the “epicenter of A.I. development.” But this month Mr. Abbott ordered a statewide audit of data centers and their compliance with local electricity rules, part of a series of recent actions targeting the industry.

“Simply put, Texans must come first,” the governor said at the time.

Major companies including Anthropic, Meta, Alphabet and OpenAI have pledged to furnish more of their own power for data centers, so that they do not burden local residents with larger bills. Some have already done so, in accordance with a new White House pact meant to reduce costs.

But the industry’s efforts have varied in consequence — creating new energy demands in some communities, while reducing costs in others. Nor has progress come fast enough to satisfy all states. Over the past two years, roughly 30 states have considered legislation related to data center energy use, including special tariffs on the largest electricity users, including data centers, according to the University of Virginia tracker.

The list includes New Jersey, where lawmakers this year adopted a bill by Assemblyman David Bailey, a Democrat, who cited concerns about power costs as “one of the No. 1 sources of calls we were getting to our district office.”

The proposal angered the Data Center Coalition, which tried to circulate among legislators an edited version of the bill that would have exempted some facilities from the fees. But lawmakers still muscled through a version of the tariff, which Mr. Bailey said would “make sure the companies and developers were going to pay.”

“We’re learning from Ohio, we’re learning from Illinois, we’re learning from Virginia,” he said, of other states that had asserted their authority. “What are we really getting? What’s our return on investment here?”” [1]

1. With A.I. Riches at Stake, Pressures Mount to Share the Wealth. Romm, Tony. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

JAV kariuomenė siekia dirbtinio intelekto dominavimo. Tarpusavio kovos ir Kinija gali tam sutrukdyti.

2026-08-16T08:10:01.022-07:00

„Administracija ryžtingai reaguoja į dirbtinio intelekto keliamus pavojus nacionaliniam saugumui, nes Kinija, pagrindinė Amerikos technologinė ir karinė varžovė, sparčiai veržiasi į priekį.

Liepos viduryje daugelis didžiausių šalies karinių rangovų gavo laišką iš Karinių oro pajėgų su griežtu įspėjimu: iki rugsėjo 1 d. visa jų naudojama ginklų ir valdymo sistemų programinė įranga turi būti be dirbtinio intelekto bendrovės „Anthropic“ sukurtų produktų. Nesilaikymas keltų pavojų visam jų verslui su Pentagonu.

Per mėnesį tie patys rangovai sulaukė netikėto pasikeitimo: jie galėjo – kol kas – nepaisyti ankstesnių nurodymų dėl „Anthropic“ valymo.

Tai buvo dar vienas dirbtinio intelekto sutrikimų cunamio, pastaraisiais mėnesiais nusiaubusio nacionalinio saugumo įstaigą, chaoso ir prieštaravimų pavyzdys. Tokios agentūros kaip Pentagonas, kurios vis dar naudoja šeštajame dešimtmetyje suprojektuotus lėktuvus, įnirtingai stengiasi neatsilikti nuo dirbtinio intelekto modelių, kurių galia per kelis mėnesius padidėja kelis kartus.

Įtampa dar labiau padidėjo „Anthropic“ atveju, kurios generalinis direktorius Dario Amodei viešai nesutarė su gynybos sekretoriumi Pete'u Hegsethu dėl apribojimų, kuriuos bendrovė bandė įvesti galingiausioms pasaulio kariuomenėms naudojant šią technologiją.

Be galingo „Anthropic“ modelio „Mythos“, Nacionalinei saugumo agentūrai (NSA) būtų daug sunkiau rasti ir ištaisyti Pentagono sistemų pažeidžiamumus, teigė aukšti NSA pareigūnai. Ir paaiškėjo, kad nepaisant pradinio „Anthropic“ draudimo, NSA vis tiek buvo leista naudoti jos produktus.

Dabartiniai ir buvę pareigūnai teigė, kad naudojant „Mythos“ buvo atliekami kritiniai bandymai, siekiant įvertinti jo potencialą įsilaužti į labai saugomus užsienio tinklus.

Pasak vieno neseniai išėjusio aukšto rango JAV pareigūno, „Mythos“, dirbtinio intelekto modelio, kurio potencialas vykdyti puolamąsias kibernetines operacijas jau perkelia skaitmeninio ginklavimosi varžybas į per didelį pagreitį, naudojimo nutraukimas būtų prilygęs „vienašališkam nusiginklavimui“.

Nuo Gynybos departamento iki CŽV ir NSA, milijardai jau išleisti dirbtiniam intelektui, skirtam kurti ginklus, kurie galėtų veikti su mažesne žmogaus kontrole, arba išbandyti pažeidžiamus karinius tinklus ir net branduolinius kodus, siekiant įsitikinti, kad jų negali nulaužti priešiškos dirbtinio intelekto sistemos.

Dirbtinis intelektas yra labai svarbus „Auksiniam kupolui“ – prezidento Trumpo vizijai, kuri daugeliui ekspertų atrodo fantastiška – apie kosminį raketų skydą.

Tačiau mažai kas iš šių darbų numatė „Mythos“ ir jo dirbtinio intelekto atitikmenų galią arba perspektyvą, kad Kinija gali už kelių mėnesių turėti savo įspūdingas ir pigesnes versijas. Tai galėtų dar labiau sustiprinti Kinijos gebėjimą infiltruotis į Amerikos ryšių tinklus, vandens sistemas ir elektros tinklus, panašius į tuos, kuriuos ji sėkmingai pramušė Bideno administracijos laikais per du didelio masto išpuolius, vadinamus „Volt Typhoon“ ir „Salt Typhoon“.

„Apie tokius dalykus kalbėjome ir nerimavome dar prieš tai, kai dirbtinis intelektas tapo kasdiene antrašte“, – sakė Jen Easterly, kuri Bideno administracijos laikais vadovavo Kibernetinio saugumo ir infrastruktūros saugumo agentūrai. „Dabar kitaip ir tai, kas daro problemą dar aktualesnę, yra dirbtinio intelekto potencialas sustiprinti šiuos pajėgumus.“

Iki šiol Trumpo administracija reagavo drastiškai, iš pradžių atsisakydama savo nesikišimo požiūrio į pramonės reguliavimą, tada trumpam užblokuodama prieigą užsieniečiams iš „Mythos“, įskaitant kai kuriuos jos išradėjus, o galiausiai panaikindama šį draudimą.

Anksčiau šį mėnesį administracija pasikvietė didžiausių „fronto“ kūrėjų, įskaitant „OpenAI“ ir „Anthropic“, vadovus ir pasakė jiems, kad vyriausybė peržiūrės naujus modelius, siekdama užtikrinti, kad jie negalėtų būti naudojami biologiniams ginklams gaminti arba įsilaužti į įslaptintas Amerikos sistemas ar ryšių tinklus, kurie valdo branduolinius ginklus.

(„The New York Times“ padavė į teismą „OpenAI“ ir „Microsoft“, teigdami, kad pažeidžiamos autorių teisės į naujienų turinį, susijusį su dirbtinio intelekto sistemomis. Abi bendrovės šiuos teiginius neigė.)

Tačiau vyriausybės peržiūros procesas atleidžia „atvirus“ modelius, įskaitant daugelį tų, kuriuos dabar kuria Kinijos įmonės, kurių kodą gali pritaikyti vartotojai.

Vienas vyresnysis bendrovės vadovas, informuotas apie naująją politiką, teigė, kad ji neturi prasmės, pažymėdamas, kad atviri modeliai gali būti tokie pat pavojingi. Kaip ir daugelis pramonės atstovų, vadovas nebus cituojamas, bijodamas supykdyti administraciją. pareigūnai.

Pentagono pareigūnai atmeta mintį, kad jie nėra pakankamai lankstūs. Jie teigia, kad JAV kariuomenė, nepaisant antropogeninio draudimo, išlaikė tiesioginę prieigą prie pažangiausių pasaulyje dirbtinio intelekto sistemų. Pareigūnas, kuris aptarė Pentagono politiką su anonimiškumo sąlyga, teigė, kad Gynybos departamentas neseniai, per keturias dienas nuo komercinio išleidimo, integravo „Google Gemini“ modelio versiją.

Daugiau nei 1300 dirbtinio intelekto darbuotojų paragino šalį sulėtinti plėtrą. Tačiau kiti, įskaitant ir Trumpo administracijos viduje, į šį raginimą atsakė klausimu: „O kaip dėl Kinijos?“ Jie baiminasi prarasti maždaug šešių mėnesių persvarą, kurią, jų manymu, turi Jungtinės Valstijos.

Šis susirūpinimas sukėlė diskusijas apie tai, ar kai kurių galingiausių „Nvidia“, pirmaujančios Amerikos gamintojos, pagamintų lustų eksporto kontrolė yra veiksminga, kad Kinija negalėtų sukurti skaičiavimo galios, kurios jiems reikia, kad pasivytų. Kontrolė taip pat gali paskatinti Kinijos gamintojus įsigyti lustus juodojoje rinkoje arba padvigubinti savo lustų kūrimą.

Šį Amerikos nacionalinio saugumo momentą lengva palyginti su pirmosiomis Šaltojo karo dienomis, kai Jungtinės Valstijos buvo vienintelė tauta, turėjusi branduolinius ginklus, ir jai buvo sunku atidėti dieną, kada Sovietų Sąjunga pakartos šį pasiekimą. (Pirmoji sovietinė bomba buvo išbandyta 1949 m. rugpjūčio pabaigoje, praėjus ketveriems metams po Hirošimos ir Nagasakio.) CŽV direktorius Johnas Ratcliffe'as neseniai pateikė būtent tokį palyginimą, sakydamas, kad „būtų neteisinga“ vadinti dirbtinio intelekto galimybes „panašiomis į skaitmeninius branduolinius ginklus“.

Tačiau, kaip ir dauguma tokių istorinių analogijų, ši turi savo ribas. Anuomet branduoliniai ginklai buvo išimtinai valstybės rankose. O pagrindinė jų kūrimo ir pristatymo technologija per 80 metų mažai pasikeitė.

Dirbtinis intelektas kuriamas privačiame sektoriuje ir yra prieinamas visiems. Daugelis galingiausių modelių atnaujinami kas savaitę, o jų galia ir nenuspėjamumas atrandami pakeliui. JAV ekspertų vertinimu, Kinija nuo Jungtinių Valstijų pagal pažangiausių modelių kūrimą atsilieka galbūt šešiais mėnesiais ar mažiau, nors pagal pažangių puslaidininkių, reikalingų dirbtinio intelekto kūrimui, gamybą ji tikriausiai atsilieka metais.

Tačiau jau yra įrodymų, kad pagrindinis Amerikos technologinis ir ekonominis konkurentas yra sutrikęs dėl išlaisvintų galių. Privačiai kai kurie Kinijos pareigūnai jau kalbėjo apie kai kurias ginklų kontrolės formas, net jei niekas nežino, kaip tai galėtų veikti.

„Jie supranta, kad yra pajėgumų spraga, kuri gali būti naudinga mūsų stiprybėms“, – sakė Džordžtauno universiteto profesorius ir buvęs Nacionalinio saugumo tarybos pareigūnas Evanas S. Medeirosas. „Dėl branduolinių ginklų kontrolės ir raketinės gynybos negalime priversti jų įsitraukti. Tačiau jie, regis, labiau domisi dirbtinio intelekto atveju.“

Ponas Trumpas teigė, kad tai bus dar viena diskusijų tema, kai rugsėjo pabaigoje Vašingtone susitiks su prezidentu Xi Jinpingu. Šie du vyrai planuoja dar du kartus susitikti vėliau šiais metais.

Tačiau kalbėdamas apie dirbtinį intelektą, ponas Trumpas pastarosiomis savaitėmis nepaaiškino savo tikslų ir neišreiškė jokio susirūpinimo, kad dirbtinio intelekto agentai randa būdų, kaip išsiveržti iš savo ribų arba veikia autonomiškai, kad įsilaužtų į išorines įmones ar tinklus. Kai pasirodė žinia, kad dirbtinis intelektas buvo panaudotas kuriant naują virusą, kurio gamtoje nėra – atradimą, kuris galėtų pranašauti tikrą medicinos pažangą arba biologinį ginklą – Baltieji rūmai nieko nesakė.

Tačiau vienas dalykas aiškus: daugelis hipotetinių scenarijų, kurie prieš metus neramino nacionalinio saugumo bendruomenę, jau pradėjo pildytis.

Pentagone baudžiant „Anthropic“ kodą nuklysta nuo kelio

Gynybos pramonėje pono Hegsetho ir jo padėjėjų sukeltas chaosas dėl „Anthropic“ kodo pašalinimo tik pagilėjo. Praėjus mėnesiui po to, kai Karinės oro pajėgos nurodė savo rangovams ištrinti visą „Anthropic“ kodą, jos išsiuntė dar vieną pranešimą, ragindamos juos „palaukti“, bent jau kol kas.

„Šiuo metu jums nereikia iš savo inventoriaus pašalinti „Anthropic“ produktų ar paslaugų, kurie sąveikauja su Karinių oro pajėgų departamento sistemomis ir tinklais“, – rašoma atnaujinime, kurio kopiją matė „The Times“. Jame įspėjama, kad naujausios gairės gali būti dar kartą panaikintos, priklausomai nuo bylinėjimosi baigties.

Atvirkštinės instrukcijos atspindėjo pono Hegsetho dilemą: jis bando nubausti pirmaujančią dirbtinio intelekto milžinę, giliai įsitvirtinusią gynybos pramonės komplekse, nepakenkdamas kariuomenės nacionalinio saugumo misijai.

Paklaustas apie akivaizdų pokytį, Pentagono pareigūnas naujas oro pajėgų gaires pavadino laikinomis ir teigė, kad įgaliojimas išvalyti „Anthropic“ iš viso Gynybos departamento yra absoliutus.

Viesai Pentagonas atsisakė pasiduoti. Interviu Pentagono pareigūnai teigė, kad priešiškumas tarp jų departamento ir „Anthropic“ prasidėjo, kai Silicio slėnio įmonė pradėjo kelti tai, ką kariuomenė laikė absurdiškais reikalavimais dėl to, kaip bus naudojamas „Claude for Government“ modelis – populiaraus, viešai prieinamo dirbtinio intelekto modelio versija. Vyresnieji pareigūnai teigė, kad „Anthropic“ pateikė jiems 25 puslapių apribojimų.

Po kelių ginčytinų mėnesių tie 25 puslapiai buvo suvesti į du apribojimus. Vasario mėnesį vykusiame susitikime Pentagone ponas Amodei ponui Hegsethui pasakė, kad įmonė neteiks jokių produktų kariuomenei, nebent jis būtų įsitikinęs, kad jie nebus naudojami amerikiečių stebėjimui šalies viduje arba visiškai autonominių ginklų gamybai.

To nepakako. Gynybos sekretorius sureagavo, pažymėdamas, kad „Raytheon“ nenustato apribojimų, kaip jos gaminamos raketos gali būti naudojamos prieš priešininkus; šie sprendimai, pasak p. Hegsetho, yra visiškai vyriausybės pareigūnų, o ne įmonių vadovų, kompetencija. Kai p. Amodei atsisakė pasiduoti, Pentagonas paskelbė, kad bendrovė kelia „tiekimo grandinės riziką“ ir uždraudė jos naudojimą kariniams tikslams.

Gegužės mėnesį gynybos tyrimų ir inžinerijos pavaduotojas Emilis Michaelas „Times“ žurnalistui sakė, kad „Anthropic“ nusipelnė to, ką gavo, ir kad Pentagonas padarė klaidą, pernelyg pasikliaudamas vienu dirbtinio intelekto programų gamintoju – net ir tuo, kurio produktai, regis, lenkia tiek konkurentus, tiek Kiniją. Paklaustas, ar bendrovė galėtų ką nors padaryti, kad susigrąžintų departamento palankumą, p. Michaelas atsakė: „ne Karo departamente“.

Pentagono pareigūnai teigia, kad jie beveik visiškai pašalino „Anthropic“ iš karinių skaičiavimo sistemų. Pasak pareigūnų, beveik 100 procentų karinių sistemų, kurios anksčiau naudojo „Claude for Government“ (Klaudas vyriausybei), pataisytą naudoti įslaptintuose tinkluose, dabar pakeitė „Anthropic“ produktą kitais pasienio modeliais. Be to, Pentagonas nustojo naudoti visus „Anthropic“ įrankius savo „Maven“ sistemoje, kuri padeda analizuoti žvalgybos duomenis ir siūlo oro smūgių taikinius kare su Iranu.

Kariniai rangovai, kuriems taikomas draudimas, nenoriai apie tai kalbėjosi, galbūt bijodami supykdyti savo didžiausią klientą. Pareiškime „Lockheed“ atstovė spaudai atsisakė tiesiogiai komentuoti gautą laišką, kuriame raginama pašalinti „Anthropic“ iš jos sistemų, tačiau teigė, kad „mes laikomės prezidento ir Karo departamento nurodymų“. Atstovė spaudai pridūrė, neįvardindama „Anthropic“, kad tikimasi „minimalaus poveikio“ jos verslui, nes jokioje savo darbo dalyje nesiremia vienu didelio kalbos modeliu.

Tačiau Pentagono nutraukimas su šia bendrove vargu ar yra akivaizdus.

Praėjus vos dviem mėnesiams po pono Amodei ir pono Hegsetho konflikto, „Anthropic“ paskelbė apie „Mythos“ – dirbtinio intelekto produktą, unikaliai pritaikytą programinės įrangos pažeidžiamumams aptikti ir išnaudoti. Trumpo administracija trumpam laikui, dabar atrodo kaip perdėta reakcija, uždraudė visiems užsieniečiams liesti programą – tačiau galiausiai viskas pasikeitė.

Tai paliko Pentagoną keblioje padėtyje: jis tiesiog uždraudė sau naudoti tai, kas gali būti galingiausias naujas kibernetinis ginklas istorijoje.

„Kilo panika“, – sakė buvęs pareigūnas, neseniai palikęs administraciją.

Nors Pentagonas neleidžia naudoti Claude'o žvalgybos analizei ar kodo rašymui, NSA buvo leista naudoti pažangios „Anthropic“ „Mythos“ modelio versijas „eksperimentiniu“ pagrindu, teigė pareigūnai. Ji testuoja JAV kariuomenės kompiuterių tinklų apsaugą ir ieško galimų silpnųjų vietų priešiškuose tinkluose – nuo Kinijos iki Rusijos, Šiaurės Korėjos ir Irano.

Permąstant opoziciją dirbtiniam intelektui. Reglamentavimas

Neatitikimas neapsiriboja Pentagonu; jo buvo daug Prekybos ir Iždo departamentuose bei Baltuosiuose rūmuose. Kadangi pono Trumpo padėjėjai ateina ir išeina, o departamentai vieni kitus bando užimti didesnes pareigas, administracijos sprendimai dėl visko, pradedant eksporto kontrole ir baigiant dirbtinio intelekto modelių nacionalinio saugumo peržiūromis, buvo labiau sprendžiami pagal užgaidas ir įtaką, o ne aiškiai suformuluotus principus.

Pirmaisiais metais administracijos požiūris buvo nesikišantis, vadovaujantis rizikos kapitalisto Davido Sackso, kuris iki šių metų pradžios vadovavo dirbtinio intelekto ir kriptovaliutų politikai, argumentais.

Praėjusiais metais paskelbusi dirbtinio intelekto veiksmų planą, Trumpo administracija sumažino reglamentavimą ir skatino eksportą, tikėdamasi padaryti pasaulį priklausomą nuo to, ką ponas Sacksas pavadino „amerikietišku technologijų rinkiniu“. Gegužę ponas Trumpas atšaukė vykdomojo įsakymo, reikalaujančio dirbtinio intelekto, projektą. bendrovės pateikė savo modelius vyriausybei saugos peržiūrai, įtikintos pono Sackso ir kitų, kad 90 dienų peržiūros reikalavimas yra per griežtas ir suteiktų pranašumą Kinijos konkurentams.

Tačiau pareigūnai ir kiti asmenys teigė, kad „Mythos“ įgaliojimai išgąsdino administracijos darbuotojus. Iki birželio mėnesio vyriausybė įvedė griežčiausią visų laikų dirbtinio intelekto pramonės kontrolę, užkirsdama kelią užsienio piliečiams, įskaitant kai kuriuos jį sukūrusius inžinierius, prieiti prie „Anthropic“ modelio. Po dviejų savaičių ji panaikino draudimą užsieniečiams be viešo paaiškinimo.

Panašus sukrėtimas buvo surengtas ir sprendžiant „Nvidia“ lustų, kurie yra labai svarbūs kuriant naujus modelius ir statant duomenų centrus, klausimus. Praėjusių metų balandį Trumpo administracija nutraukė vieno iš paskutiniųjų dirbtinio intelekto lustų, kuriuos „Nvidia“ galėjo siūlyti Kinijoje, pardavimus.

Tačiau prezidentas Trumpas liepą pakeitė kursą po pono Trumpo ir „Nvidia“ generalinio direktoriaus Jenseno Huango susitikimo Ovaliajame kabinete teigė, kad pardavimai, kurie anksčiau buvo laikomi grėsme nacionaliniam saugumui, bus tinkami, jei tik JAV vyriausybė gaus dalį jų pajamų.

Panašiai administracija atšaukė Bideno administracijos nustatytą taisyklę, kuri užtikrino, kad galingiausi lustai gali būti laisvai parduodami tik artimiems Amerikos sąjungininkams, ir apribojo pardavimus kitoms šalims. Trumpo pareigūnai teigė, kad pakeis šią priemonę, tačiau dėl pakeitimo kilo nesutarimų. Tuo tarpu kai kurios Amerikos bendrovės padarė išvadą, kad panaikinus taisykles, jos gali laisvai parduoti pažangius lustus kai kurioms Kinijos įmonėms, veikiančioms už Kinijos ribų.

Vėliau ponas Trumpas atsivežė poną Huangą į Kiniją vizitui pas Xi Jinpingą kartu su kitais pramonės vadovais.

Administracija dabar susiduria su prieštaringomis saugumo ir politinėmis srovėmis. Jei ji pernelyg kontroliuos besikuriančias dirbtinio intelekto pionierių laboratorijas ir grasins nutraukti užsienio prieigą, ji gali paskatinti europiečius rinktis Kinijos modelius. Jei ji nepakankamai reguliuos, ji gali sukelti katastrofą, ypač jei bus daugiau incidentų, dėl kurių visuomenė baiminsis, kad technologija tampa nevaldoma.

Chrisas McGuire'as, vyresnysis Užsienio santykių tarybos bendradarbis ir buvęs Bideno pareigūnas, teigė, kad Trumpo administracijos pozicija eksporto kontrolės klausimu buvo „nenuosekli“.

Administracija dabar nerimauja dėl konkurencijos iš atvirojo kodo modelių iš Kinijos, tačiau, pasak jo, atšaukė daugelį priemonių, kurios trukdė Kinijos dirbtinio intelekto plėtrai. Griežčiausius apribojimus ji taikė Amerikos, o ne Kinijos bendrovei „Anthropic“.

„Jūs švelninate eksporto kontrolę Kinijai, paliekate spragų, o pirmą kartą naudodami eksporto kontrolę dirbtiniam intelektui, siekiate sutriuškinti Amerikos bendrovę?“ – paklausė ponas McGuire'as. [1]

Nobelio premijos laureatai, sukūrę šiuolaikines dirbtinio intelekto rūšis, bijojo, kad JAV suteiks autonominiam dirbtiniam intelektui galią valdyti ginklus. Todėl jie įkūrė savo pirmąją dirbtinio intelekto laboratoriją Kanadoje. Dabar JAV klesti dirbtinio intelekto naudojimas atakoms, kaip kibernetinėms ar tai pir kinetinėms. Tačiau tai tik šalutinis dalykas. Žmonijos ateitį lemia Kinijos atvirojo svorio dirbtinis intelektas, kurį vartotojai visame pasaulyje gali laisvai modifikuoti, pritaikyti realios ekonomikos problemoms spręsti, taip pat naudoti didžiausių robotų spiečių gamybai didinti. Dirbtinio intelekto naudojimas įsilaužimui į svetimus kompiuterius ar „Auksinio kupolo“ raketų paleidimui kosmose jau yra pasenęs. Ką „Auksinis kupolas“ darys su, spiečiais atplaukiančiais, povandeniniais dronais, ginkluotais branduoliniais ginklais?

1. The U.S. Military Wants A.I. Dominance. Feuds and China May Thwart It. Sanger, David E; Volz, Dustin; Swanson, Ana; Barnes, Julian E. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

The U.S. Military Wants A.I. Dominance. Feuds and China May Thwart It.

2026-08-16T07:58:58.944-07:00

“The administration is veering wildly in its response to the national security implications of A.I. as China, America’s main technological and military rival, charges ahead.

In mid-July, many of the country’s biggest military contractors received a letter from the Air Force with a stern warning: By Sept. 1, all the software they use for weapons and control systems must be free of products built by the A.I. company Anthropic. Failure to comply would put all their business with the Pentagon at risk.

Within a month, those same contractors received an unexpected reversal: They could — for now — disregard the earlier instructions about purging Anthropic.

It was one more example of the chaos and contradictions in the tsunami of A.I. disruptions that have swept through the national security establishment in recent months. Agencies like the Pentagon, which still use airplanes designed in the 1950s, are struggling furiously to keep up with A.I. models whose powers multiply in a matter of months.

The tension has been magnified in the case of Anthropic, whose chief executive, Dario Amodei, has been locked in a public feud with Defense Secretary Pete Hegseth over restrictions the company tried to put on the technology’s use by the world’s most powerful military.

Without Anthropic’s powerful Mythos model, it would be far more difficult for the National Security Agency to find and patch vulnerabilities in the Pentagon’s own systems, senior N.S.A. officials argued. And it turned out that, despite the original Anthropic ban, the N.S.A. was still allowed to use its products.

Critical tests were underway using Mythos to gauge its potential to hack into highly protected foreign networks, current and former officials said.

Shutting down the use of Mythos, an A.I. model whose potential for conducting offensive cyberoperations is already shifting the digital arms race into overdrive, would have amounted to “unilateral disarmament,” according to one recently departed senior U.S. official.

From the Department of Defense to the C.I.A. and N.S.A., billions have already been spent on using artificial intelligence to develop weapons that could work with less human control, or to test vulnerable military networks and even nuclear codes to make sure they cannot be cracked by adversarial A.I. systems.

Artificial intelligence is critical to the Golden Dome, President Trump’s vision — fanciful to many experts — of a space-based missile shield.

But little of that work anticipated the powers of Mythos and its A.I. counterparts, or the prospect that China may be months away from it with own formidable and less expensive versions. That could supercharge China’s ability to infiltrate American communications networks, water systems and power grids like those they successfully pierced during the Biden administration in two sweeping attacks called “Volt Typhoon” and “Salt Typhoon.”

“These are the kinds of things we were talking about and worrying about before A.I. became a daily headline,” said Jen Easterly, who ran the Cybersecurity and Infrastructure Security Agency during the Biden administration. “What’s different now, and what makes the problem more urgent, is the potential for A.I. to amplify those capabilities.”

So far the Trump administration has veered wildly in response, at first abandoning its hands-off approach to regulating the industry, then briefly shutting off access for foreigners from Mythos — including some of its inventors — then lifting that ban.

Earlier this month, the administration called in executives from the largest “frontier” creators, including OpenAI and Anthropic, and told them that new models would be reviewed by the government to assure they could not be used to make biological weapons, or break into classified American systems or the communications networks that control nuclear weapons.

(The New York Times has sued OpenAI and Microsoft, claiming copyright infringement of news content related to A.I. systems. The two companies have denied those claims.)

But the government review process exempts “open” models — including many of those now produced by Chinese firms — whose code can be customized by users.

One senior executive of a company briefed on the new policy said it made no sense, noting that the open models can be just as dangerous. Like many in the industry, the executive would not be quoted, for fear of angering administration officials.

Pentagon officials reject the idea they are not agile enough. They say the U.S. military has maintained immediate access to the world’s most advanced A.I. systems, despite the Anthropic ban. An official, who discussed Pentagon policies on the condition of anonymity, said the Defense Department had recently integrated a version of a Google Gemini model within four days of its commercial release.

More than 1,300 A.I. workers have called for the country to slow development. But others, including inside the Trump administration, have answered that call with a question: “What about China?” They fear losing the roughly six-month lead they believe the United States maintains.

That concern has touched off arguments about whether export controls on some of the most powerful chips made by Nvidia, the leading American maker, are effective in keeping the Chinese from developing the computing power they need to catch up. Controls could also just prompt Chinese makers to obtain the chips on the black market, or double down on development of their own.

It is easy to compare this moment in American national security to the early days of the Cold War, when the United States was the only nation to possess nuclear weapons, and it was struggling to delay the day the Soviet Union would match the accomplishment. (The first Soviet bomb was tested in late August of 1949, four years after Hiroshima and Nagasaki.) The C.I.A.’s director, John Ratcliffe, recently reached for just that comparison, saying it would “not be misplaced” to refer to the capabilities of A.I. as “akin to digital nuclear weapons.”

But like most such historical analogies, this one has its limits. Nuclear weapons were solely in the hands of the state back then. And the fundamental technology of building and delivering them has changed little in 80 years since.

A.I. is being built in the private sector, and available to all. Many of the most powerful models are updated weekly, their powers, and unpredictability, discovered along the way. China is perhaps six months or less behind the United States in the development of the most advanced models, U.S. experts estimate, though probably years behind in making the advanced semiconductors needed to power A.I.’s development.

But already there is evidence America’s main technological and economic rival is unnerved by the powers being unleashed. Privately some Chinese officials have already been talking about some forms of arms control, even if no one knows how that might work.

“They realize there is a gap in capability that may play to our strengths,” said Evan S. Medeiros, a professor at Georgetown University and a former National Security Council official. “On nuclear arms control and on missile defense, we can’t get them to engage. But they appear more interested in the case of A.I.”

Mr. Trump has said that will be a topic of discussion, again, when he meets President Xi Jinping in Washington in late September. The two men are scheduled to see each other again twice, later in the year.

But when he talks about A.I., Mr. Trump has neither explained his objectives nor indicated any concerns in recent weeks that A.I. agents are finding ways to break out of their confines, or acting autonomously to break into outside companies or networks. When news came out that artificial intelligence was used to design a new virus, not found in nature — a development that could herald real medicinal progress or a biological weapon — the White House said nothing.

But one thing is clear: Many of the hypothetical scenarios that concerned the national security community a year ago have begun to arrive.

At the Pentagon, Punishing Anthropic Goes Astray

Within the defense industry, the chaos kicked off by Mr. Hegseth and his aides over stripping Anthropic code has only deepened. A month after the Air Force told its contractors to expunge all Anthropic code, it sent another message, telling them to “stand by,” at least for now.

“At this time, you are not required to remove from your inventory Anthropic products or services that interface with the Department of the Air Force systems and networks,” read the update, a copy of which was seen by The Times. It warned that the latest guidance could be reversed yet again depending on the outcome of litigation.

The back-and-forth instructions reflected Mr. Hegseth’s dilemma: He is trying to punish a leading A.I. juggernaut deeply embedded in the defense-industrial complex, without handicapping the military’s national security mission.

Asked about the apparent about-face, a Pentagon official described the new Air Force guidance as temporary and said the mandate to purge Anthropic across the Department of Defense was absolute.

Publicly, the Pentagon has refused to relent. In interviews, Pentagon officials have suggested that the animosity between their department and Anthropic began when the Silicon Valley firm began making what the military saw as ridiculous demands about how the Claude for Government model, a version of the popular, publicly available A.I. model, would be used. Senior officials said Anthropic presented them with 25 pages of restrictions.

After several contentious months, those 25 pages were boiled down to two restrictions. In a February meeting at the Pentagon, Mr. Amodei told Mr. Hegseth that the company would not provide any products to the military unless he had assurances they would not be used for domestic surveillance of Americans or to produce fully autonomous weapons that were not ultimately controlled by human oversight.

It was not enough. The defense secretary got his back up, noting that Raytheon doesn’t dictate limits about how the missiles it produces can be employed against adversaries; those decisions, Mr. Hegseth said, were completely in the realm of government officials, not corporate executives. When Mr. Amodei refused to relent, the Pentagon declared the company was a “supply chain risk” — and banned for military use.

In May, Emil Michael, the undersecretary of defense for research and engineering, told a Times reporter that Anthropic deserved what it got, and that Pentagon made a mistake by over-relying on a single producer of A.I. programs — even one whose products seemed ahead of both competitors and of China. Asked whether there was anything the company could do to get back in the department’s good graces, Mr. Michael said “not at the Department of War.”

Pentagon officials say they have all but completed the removal of Anthropic from military computing systems. Close to 100 percent of military systems that once used “Claude for Government,” amended for use on classified networks, have now replaced Anthropic’s product with other frontier models, according to officials. In addition, the Pentagon has ceased all use of Anthropic tools in its Maven system, which helps analyze intelligence and suggests targets for airstrikes in the war with Iran.

The military contractors affected by the ban have been reticent to discuss it, perhaps in fear of angering their biggest customer. In a statement, a Lockheed spokeswoman declined to comment directly on the letter it received calling for Anthropic’s expulsion from its systems, but said “we follow the president’s and the Department of War’s direction.” The spokeswoman added, without naming Anthropic, that it expected “minimal impacts” to its business because it does not rely on one large-language model for any portion of its work.

But the Pentagon’s break with the company is hardly clean.

Barely two months after the blowup between Mr. Amodei and Mr. Hegseth, Anthropic announced Mythos, an A.I. product uniquely suited to find, and exploit, vulnerabilities in software. For a brief period, in what now looks like an overreaction, the Trump administration barred all foreigners from touching the program — only to reverse itself.

That left the Pentagon in a fix: It had just barred itself from using what could be the most powerful new cyberweapon in history.

“Panic set in,” said a former official who recently left the administration.

While the Pentagon is not allowing Claude to be used for intelligence analysis or code writing, the N.S.A. has been allowed to use versions of Anthropic’s advanced Mythos model on an “experimental” basis, officials said. It is both testing the U.S. military’s computer network defenses and seeking out potential weaknesses in adversarial networks, from China to Russia, North Korea and Iran.

Rethinking Opposition to A.I. Regulation

The inconsistency isn’t limited to the Pentagon; there has been plenty at the Commerce and Treasury Departments, and at the White House. As Mr. Trump’s aides come and go, and departments elbow each other for larger roles, the administration’s decisions on everything from export controls to national security reviews of A.I. models have been driven more by whim and influence than an articulated set of principles.

During its first year, the administration’s approach was hands-off, following the arguments made by David Sacks, the venture capitalist who, until he left the administration earlier this year, ran both artificial intelligence and cryptocurrency policy.

After publishing an A.I. Action Plan last year, the Trump administration slashed regulation and encouraged exports, hoping to make the world dependent on what Mr. Sacks called an “American tech stack.” In May, Mr. Trump scrapped a draft executive order requiring A.I. companies to submit their models to the government for a safety review, convinced by Mr. Sacks, among others, that the 90-day review requirement was too stringent and would give Chinese competitors an advantage.

But Mythos’s powers spooked people inside the administration, officials and others said. By June, the government had imposed the most heavy-handed controls ever in the A.I. industry, cutting off access to Anthropic’s model for foreign citizens, including some of the engineers who developed it. Then, two weeks later, it lifted the ban on foreigners, without public explanation.

A similar whipsawing took place in dealing with the Nvidia chips that are critical to developing new models — and building data centers. In April last year, the Trump administration shut down sales of one of the last artificial intelligence chips Nvidia was allowed to offered in China.

But President Trump reversed course that July, following a meeting in the Oval Office between Mr. Trump and Nvidia chief executive Jensen Huang. Mr. Trump said that the sales, which had formerly been considered a national security threat, would be fine, as long as the U.S. government got a cut of their revenue.

Similarly, the administration revoked a rule imposed by the Biden administration that assured the most powerful chips could only be sold freely to close American allies, and limited sales to other countries. Trump officials have said they would replace the measure, but they have clashed on a replacement. In the meantime, some American companies concluded that with the rules revoked, they were free to sell advanced chips to some Chinese firms operating outside of China.

Mr. Trump later brought Mr. Huang to China for his visit with Xi Jinping, along with other industry executives.

The administration is now dealing with conflicting security and political currents. If it exercises too much control over the nascent A.I. pioneer labs, and threatens to cut off foreign access, it could drive the Europeans to Chinese models. If it under-regulates, it could invite disaster, especially if there are more incidents that make the public fear that the technology is racing out of control.

Chris McGuire, a senior fellow at the Council on Foreign Relations and a former Biden official, said that the Trump administration’s posture on export controls had been “incoherent.”

The administration is now concerned about competition from open-source models from China, but it had walked back many measures that were preventing China’s A.I. advancement, he said. And it was targeting its harshest restrictions on Anthropic, an American company, not a Chinese one.

“You’re loosening export controls on China, you’re leaving loopholes, and the first time you use export controls on A.I. is to blast an American company?” Mr. McGuire said.” [1]

Nobel prize laureates that created contemporary species of AI were afraid of the USA giving autonomous AI the power to control the weapons. Therefore, they set up their first AI shop in Canada. Now the use of AI for attacks, cyber or kinetic, by the USA is blooming. This is a sideshow though. The future of humanity is decided by Chinese open weights AI, that could be freely modified by users all over the world, adapted to solve problems of the real economy, and also used to enhance production of the biggest robot swarms. Using AI for hacking or running missiles of the Golden Dome in space is already obsolete. What will the Golden Dome do with underwater drones armed with nukes coming in swarms?

1. The U.S. Military Wants A.I. Dominance. Feuds and China May Thwart It. Sanger, David E; Volz, Dustin; Swanson, Ana; Barnes, Julian E. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

Palestinos sukelta situacija: turtingi žydų kilmės amerikiečiai bando organizuoti neturtingus juodaodžius ir lotynų kilmės žmones, kad sustabdytų Amerikos Demokratų partijos pokyčius. --- Ar Demokratų partija pati susiduria su Arbatėlės judėjimo momentu?

2026-08-16T07:15:43.289-07:00

Klasės ir koalicijos trintis: jaunų aktyvistų, juodaodžių/lotynų kilmės organizatorių ir palestiniečius remiančių grupių susivienijimas įtempė tradicines koalicijų struktūras, paskatindamas centristinius ir, Izraelį remiančius, donorų tinklus dėti priešingas pastangas išlaikyti tradicinius partijos rėmėjus. „The New York Times“ yra jų balsas:

„Šiais metais demokratų politiką užplūdo jaunų, progresyvių autsaiderių judėjimas, sukeldamas prieštaringų pirminių rinkimų bangą visoje šalyje ir pakurstydamas įtemptas diskusijas apie tai, ar šie nauji, kairieji kandidatai pertvarko partiją pagal savo įvaizdį.

Tačiau artėjant prie pabaigos, rezultatai atskleidžia ne tik šio maištingo judėjimo stiprybę, bet ir galimus trūkumus.

Praėjusią savaitę Minesotoje vicegubernatorė Peggy Flanagan laimėjo Senato pirminius rinkimus dviženkliu balsų skaičiumi, siųsdama itin progresyvią žinią, kuria siekė nugalėti nuosaikesnį oponentą. Vos savaite anksčiau kairiųjų pažiūrų demokratas dr. Abdul El-Sayed laimėjo Senato pirminius rinkimus Mičigane, nepaisant to, kad buvo gerokai pralenktas išlaidomis. O Amerikos demokratinių socialistų narė Francesca Hong buvo arti pergalės gubernatoriaus rinkimų pirminiuose rinkimuose Viskonsine, atsilikdama mažiau nei vienu procentiniu punktu.

Rezultatai žymėjo naują politinės jėgos lygį kandidatams, susijusiems su atgimstančia, aktyviste kaire, parodydami, kad jų judėjimas gali būti konkurencingas visoje valstijoje.“ pirminiuose rinkimuose, gerokai už tamsiai mėlynų Atstovų Rūmų apygardų ribų.

Tačiau nors balsinga strategų, aktyvistų ir aukštąjį išsilavinimą turinčių rinkėjų grupė lenktyniavo paremti šiuos kovingus, drąsiai liberalius – ir kai kuriais atvejais neišbandytus – kandidatus, kai kurie rinkėjai, kurie istoriškai buvo svarbiausi partijos likimui, tebėra skeptiški.

Mičigane ir Viskonsine, abiejose pagrindinėse mūšio laukų valstijose, progresyvūs kandidatai, regis, sunkiai paveikė rinkėjus, kurie ilgą laiką buvo partijos stuburas, įskaitant juodaodžius, nuosaikesnius ir vyresnio amžiaus amerikiečius, kurie balsuoja patikimai.

Kairiesiems kandidatams skinant pergales pirminiuose rinkimuose po pirminių, daugelis progresyviųjų tikisi, kad jiems pavyks pastūmėti Demokratų partiją toliau į kairę – tam tikra prasme atspindėdami tai, kaip Arbatėlės judėjimo iškilimas beveik prieš du dešimtmečius pastūmėjo Respublikonų partiją daug labiau į dešinę.

Tačiau rezultatai kelia klausimų, ar šie kandidatai gali suburti pakankamai plačią demokratų, nepriklausomų ir nuosaikių rinkėjų koaliciją, kad laimėtų visuotinius rinkimus svyruojančiose valstijose, o tai galėtų nulemti, ar demokratai galės atgauti valdžią Kongrese ir galiausiai Baltuosiuose rūmuose.

„Ar aš pastatyčiau „Ar D.S.A. narys kandidatuoja į gubernatorius Niujorke ar Masačusetse?“ – paklausė Chrisas Waltonas, buvęs Milvokio apygardos Demokratų partijos pirmininkas. „Žinoma, galime rizikuoti. Tačiau tai apsunkina padėtį tokioje valstijoje kaip Viskonsinas, kur pradedate nuo 48 jardų linijos ir turite išsiaiškinti, kaip pasiekti 50.“

Kiti svarbūs išbandymai kairiosioms pažiūroms bus šį rudenį keliose Atstovų Rūmų apygardose, kuriose dr. El-Sayedas ir Troy Jacksonas, progresyvus buvęs valstijos senatorius Meine, kovos dėl vietų, kurių demokratams reikia norint perimti Senato kontrolę.

Pirminių rinkimų rezultatai rodo, kad norėdami laimėti, kai kurie iš šių kandidatų turi ne tik įtikinti nepriklausomus rinkėjus, bet ir sustiprinti savo pačių rinkėjų bazę.

Mičigane dr. El-Sayedas atsiliko juodaodžių daugumos miesteliuose visoje valstijoje. Nors jis buvo populiarus tarp jaunesnių rinkėjų, buvo ženklų, kad tarp vyresnių rinkėjų, kurie balsuoja patikimiau, jis buvo silpnesnis už savo demokratų pirminių rinkimų varžovę, Atstovų Rūmų narę Haley Stevens.

Viskonsine ponia Hong, kuri buvo laikoma didžiausia favorite apklausose, netikėtai pralaimėjo pirminius rinkimus Davidui Crowley, Milvokio apygardos vykdomajam direktoriui, kuris taps pirmuoju juodaodžiu gubernatoriumi valstijoje. Ponas Crowley turėjo pranašumą Milvokio metropolinėje zonoje ir kaimo apygardose, o ponia Hong demonstravo stiprybę mažesniuose miestuose ir priemiesčiuose, taip pat apygardose, kuriose yra universitetų miesteliai.

Senatorius Bernie Sandersas, nepriklausomas Vermonto kandidatas, kuris visoje šalyje rėmė progresyvius kandidatus, įskaitant dr. El-Sayedą ir ponią Flanagan, sakė esąs įsitikinęs, kad rudenį demokratai, taip pat ir nepriklausomi kandidatai, susitelks palaikyti kandidatus.

„Jei mūsų kandidatai ir toliau kalbės apie paprastiems žmonėms aktualias problemas – įperkamumo, sveikatos priežiūros, švietimo, būsto, pagrindinių gyvenimo poreikių, socialinio draudimo apsaugos klausimus – prieš respublikonus, kurie nori sumažinti socialinį draudimą, žinote ką?“ – sakė ponas Sandersas. „Mūsų vaikinai laimės, ir jie laimės su didele pergale.“

Tačiau net ir kai kuriuose labiausiai demokratų apgyvendintuose Amerikos rajonuose matyti susiskaldymo požymių. Niujorke juodaodžių ir lotynų amerikiečių lyderiai išreiškė susirūpinimą dėl demokratinių socialistų pergalių gentrifikuojančiuose rajonuose, nerimaudamas, kad bus pamiršti kasdieniai ilgamečių gyventojų rūpesčiai.

Atstovas Adriano Espaillat, Niujorko demokratas ir Kongreso ispanų frakcijos pirmininkas, šią vasarą pralaimėjo pirminius rinkimus kraštutinių kairiųjų varžovei Darializai Avilai Chevalier, demokratinei socialistei, kuri išreiškė paramą policijos, sienų ir kalėjimų panaikinimui bei turto konfiskavimui iš savininkų.

Interviu jis užsiminė apie apylinkių duomenis, rodančius, kad nors jo oponentui geriau sekėsi baltųjų, jaunesnių ir didesnes pajamas gaunančių rajonų rinkimuose, jis buvo stiprus daugelyje senesnių ir ispanakalbių daugumos rajonų rinkimuose.

„Jie teigia, kad turi darbininkų klasės darbotvarkę, bet tų bendruomenių žmonės taip nemano“, – sakė p. Espaillat. „Manau, kad tie rajonai yra susirūpinę dėl įperkamumo, bet jie taip pat yra susirūpinę dėl visuomenės saugumo. Žinote, jie taip pat yra susirūpinę dėl klausimų, dėl kurių D.S.A. gali turėti kitokią poziciją nei jie.“

Naujos maištingos kairės augimą dar labiau paskatino demokratų pralaimėjimas 2024 m. prezidento rinkimuose, kuris atvėrė duris naujo tipo politikams, galintiems nukreipti demokratų pyktį į tai, ką jie laikė sklerotišku partijos isteblišmentu.

Kitais metais Zohranas Mamdani, skatinamas aktyvistų, progresyvių kairiųjų, kuriuos įkvėpė palestiniečių reikalas ir įniršis milijardieriams, netikėtai laimėjo Niujorko mero rinkimus, paskatindamas naują demokratų kandidatų klasę priimti panašią drąsią viziją.

Kandidatus vienija keli vienijantys principai: parama „Medicare visiems“, pasipriešinimas dirbtinio intelekto duomenų centrams, įsipareigojimas nutraukti įmonių pinigų naudojimą politikoje ir požiūris, kad pasipriešinimas Amerikos paramai Izraeliui yra moralinis lakmuso popierėlis, kurį kursto įsitikinimas, kad Gazos karas prilygsta genocidui.

Tačiau po šia plačia platforma tarp kandidatų slypi realūs skirtumai.

„Yra daug kandidatų, kurie sugebėjo save pozicionuoti kaip progresyvius, populistinius ar net priklausančius DSA“, – teigė Mattas Barreto, demokratų apklausų organizatorius, dirbęs su buvusio prezidento Josepho R. Bideno jaunesniojo kampanija. „Ideologiškai ji yra daug laisvesnė, nei žmonės mano.“

Ponia Hong, valstijos įstatymų leidėja, yra DSA narė, kuri oficialiai nepriklauso Demokratų partijai.

Dr. El-Sayedas, kuris save vadina „kapitalistu“, nėra DSA narys ir nebuvo šios grupės remiamas. Jis palaiko ilgamečius ryšius su šia organizacija, kalbėdamas keliuose vietos renginiuose per pirmąją Trumpo administraciją.

Minesotoje ponia Flanagan entuziastingai palaikė progresyvią politiką ir sąjungininkus, tokius kaip p. Sandersas, tačiau yra visą gyvenimą priklausanti Demokratų-ūkininkų-leiboristų partijai, kuri yra Demokratų partijos variklis valstijoje, ir kuri palaikė jos kandidatūrą.

Ponia Flanagan, kuri 20 procentinių punktų persvara įveikė Atstovų Rūmų narę Angie Craig, teigė, kad daugiausia dėmesio skyrė paramos organizavimui kiekviename savo gimtosios valstijos kampelyje.

„Koalicija, kurią sukūrėme, yra tikėjimas, darbas, jaunimas, žmonės Didžiojoje Minesotoje, ūkininkai“, – sakė ji interviu. „Kai kuriate santykius su žmonėmis, net jei ir nesutariate dėl visko, manau, kad būtent taip mes laimėjome šiuos rinkimus.“

Vis dėlto, nepaisant skirtumų, visos trys lenktynės parodė, kaip pasikeitė demokratų požiūris į tai, kas lemia kandidato išrinkamumą – tam tikrose ribose.

Tiek Minesotoje, tiek Mičigane rinkėjai atmetė demokratų lyderių argumentą, kad nuosaikesnės kandidatės – ponia Craig ir ponia Stevens – buvo geriau pasirengusios laimėti visoje valstijoje.

Tačiau Viskonsine ponios Hong pandemijos laikų pareiškimų, kuriuos ji sunkiai paaiškino, įskaitant vieną, kuriame ji siūlė atšaukti Padėkos dieną, ir kitą, kuriame jos jaunas dviejų rasių sūnus apibūdino kaip siūlantį jai „artumą baltumui“, rinkėjams pasirodė per daug.

„Žmonės mažiau linkę pasitikėti politine klase ir tuo, ką mes laikome išrenkamu“, – teigė Lauren Hitt, demokratų strategė, dirbusi su kandidatais iš įvairių ideologinių pozicijų. „Jie ieško žmonių, kurie laužo stereotipus, bet jei laužai stereotipus tiek, kad esi ekscentriškas, tai irgi nėra sprendimas.“

Charlesas Franklinas, Marquette teisės mokyklos apklausos Viskonsine direktorius, teigė, kad nuo pono Mamdani iškilimo „galbūt buvo lengva pasiklysti ties tuo, kaip stipriai pasirodė demokratiniai socialistai“.

Tačiau dabar, pridūrė jis, „kai vyksta rinkimai visoje valstijoje su tuo heterogeniškesniu elektoratu, manau, kad matome tam tikrus apribojimus net ir demokratų pirminiuose rinkimuose.“ [1]

1. Is the Democratic Party Facing Its Own Tea Party Moment? Lerer, Lisa; Glueck, Katie. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

Palestine-Induced Situation: Rich Jewish Americans Are Trying to Organize Poor Blacks and Latinx in Order to Stop Changes in American Democratic Party. --- Is the Democratic Party Facing Its Own Tea Party Moment?

2026-08-16T07:11:00.211-07:00

The Class and Coalition Friction: Grassroots alignment between young activists, Black/Latinx organizers, and pro-Palestinian groups has strained traditional coalition structures, prompting counter-efforts by centrist and pro-Israel donor networks to retain traditional party anchors. The New York Times is a voice for them:

“A movement of young, progressive outsiders has stormed Democratic politics this year, sparking a wave of contentious primary contests across the country and fueling a fraught debate over whether these new, left-wing candidates are remaking the party in their image.

But as primary season winds to a close, the results reveal not only the strength but also the potential limitations of this insurgent movement.

In Minnesota last week, Peggy Flanagan, the lieutenant governor, won a Senate primary by a double-digit margin, pressing a fiercely progressive message to defeat a more moderate opponent. Just a week earlier, Dr. Abdul El-Sayed, a left-leaning Democrat, won a Senate primary in Michigan despite being vastly outspent. And Francesca Hong, a member of the Democratic Socialists of America, came close to winning a primary for governor in Wisconsin, falling short by less than one percentage point.

The results marked a new level of political strength for candidates affiliated with a resurgent, activist left, showing that their movement can be competitive in statewide primaries, well beyond deep-blue House districts.

Yet while a vocal group of strategists, activists and college-educated voters have raced to embrace these pugnacious, boldly liberal — and in some cases untested — candidates, some of the voters who have historically been most crucial to the party’s fortunes remain skeptical.

In Michigan and Wisconsin, both pivotal battleground states, the progressive candidates appeared to have struggled to sway voters who have long been the backbone of the party — including Black, more moderate and older Americans who vote reliably.

As left-wing candidates have notched victories in primary after primary, many progressives hope they will be able to move the Democratic Party further to the left — mirroring, in some ways, how the rise of the Tea Party movement nearly two decades ago pushed the Republican Party much further to the right.

But the results raise questions about whether these candidates can piece together a broad enough coalition of Democrats, independents and moderates to win general elections in swing states that could determine whether Democrats are able to regain power in Congress and, eventually, the White House.

“Would I put a D.S.A. member up for governor in New York or Massachusetts?” said Chris Walton, the former chairman of the Democratic Party of Milwaukee County. “Sure, we can take a chance. But it makes it harder in a state like Wisconsin, where you’re starting out at the 48-yard line and have to figure out how to get to 50.”

The next major tests for the left will come this fall in a smattering of battleground House districts, and as Dr. El-Sayed and Troy Jackson, a progressive former state senator in Maine, fight to win seats that Democrats need to capture control of the Senate.

The primary results indicate that to win, some of those nominees must not only persuade independent voters, but also shore up their own bases.

In Michigan, Dr. El-Sayed trailed in majority-Black townships across the state. While he was popular with younger voters, there were signs that he was weaker than his Democratic primary opponent, Representative Haley Stevens, among older voters, who vote more reliably.

In Wisconsin, Ms. Hong, who had been the heavy favorite in polling, lost her primary to David Crowley, the Milwaukee County executive who would be the state’s first Black governor, in a shock upset. Mr. Crowley had an edge in metro Milwaukee and in rural counties, while Ms. Hong showed strength in smaller cities and suburbs, as well as counties that are home to college towns.

Senator Bernie Sanders, the Vermont independent who championed progressive candidates across the country including Dr. El-Sayed and Ms. Flanagan, said he is confident that Democrats, as well as independents, will rally behind the nominees in the fall.

“If our candidates keep talking about the issues that are relevant to ordinary people — the issues of affordability, the issues of health care, the issues of education, housing, basic necessities of life, protecting Social Security — against Republicans who want to cut Social Security, you know what?” said Mr. Sanders. “Our guys are gonna win, and they’ll win big.”

But even in some of the most heavily Democratic neighborhoods in America, there are signs of fissures. In New York, Black and Latino leaders have expressed alarm over democratic socialist victories in gentrifying neighborhoods, worrying that the day-to-day concerns of longtime residents will be overlooked.

Representative Adriano Espaillat, a New York Democrat and chair of the Congressional Hispanic Caucus, lost his primary earlier this summer to a far-left challenger, Darializa Avila Chevalier, a democratic socialist who had voiced support for abolishing the police, borders and prisons and seizing property from landlords.

In an interview, he nodded to precinct-level data showing that while his opponent did better in whiter, younger, and higher-income areas, he was strong across many older and majority-Hispanic areas.

“They claim to have the agenda of the working class, but that’s not what the people in those communities feel,” Mr. Espaillat said. “Those neighborhoods, I believe, are concerned about affordability, but they’re also concerned about public safety. You know, they’re also concerned about the types of issues that D.S.A. may have a different position on than they do.”

The growth of a new insurgent left was supercharged by the Democrats’ loss in the 2024 presidential race, which created a fresh opening for a new kind of politician who could channel Democratic anger with what they saw as a sclerotic party establishment.

The following year, Zohran Mamdani — fueled by an activist, progressive left that was animated by the Palestinian cause and fury toward billionaires — won a surprise victory in the New York City race for mayor, prompting a new class of Democratic candidates to embrace a similar bold vision.

The candidates share some unifying principles: Support for “Medicare for all,” opposition to A.I. data centers, a commitment to ending corporate money in politics and a view that opposition to American support for Israel is a moral litmus test, fueled by a belief that the Gaza war amounted to a genocide.

But beneath that broad platform, there are real differences among the candidates.

“There is a wide range of candidates who have been able to position themselves as either progressive or populist or even under the D.S.A.,” said Matt Barreto, a Democratic pollster who worked with former President Joseph R. Biden Jr.’s campaign. “It’s way looser ideologically than people think.”

Ms. Hong, a state lawmaker, is a member of the D.S.A., which is not officially part of the Democratic Party.

Dr. El-Sayed, who calls himself a “capitalist,” is not a D.S.A. member, nor was he endorsed by the group. He does have a yearslong relationship with the organization, speaking at several local events during the first Trump administration.

And in Minnesota, Ms. Flanagan eagerly embraced progressive policies and allies like Mr. Sanders but is a lifetime member of the Democratic-Farmer-Labor Party, the Democratic Party’s engine in the state, which endorsed her bid.

Ms. Flanagan, who defeated Representative Angie Craig by 20 percentage points, said she focused on organizing support in every corner of her home state.

“The coalition that we have built is faith, labor, young people, folks in greater Minnesota, farmers,” she said in an interview. “When you build relationships with people, even if you don’t see eye to eye on everything, I think that’s the way that we won this election.”

Still, despite the differences, all three races illustrated how Democratic views of what makes a candidate electable has shifted — within some limits.

In both Minnesota and Michigan, voters rejected an argument made by Democratic leaders that the more moderate candidates — Ms. Craig and Ms. Stevens — were better positioned to win statewide.

But in Wisconsin, Ms. Hong’s baggage from pandemic-era statements that she struggled to explain — including one in which she suggested canceling Thanksgiving and another describing her young biracial son as offering her “proximity to whiteness” — appeared to be too much for voters.

“People are less willing to trust the political class and what we think is electable,” said Lauren Hitt, a Democratic strategist who has worked for candidates across the ideological spectrum. “They’re looking for people who break the mold, but if you break the mold so much that you’re eccentric, that’s not the solution either.”

Charles Franklin, the director of the Marquette Law School poll in Wisconsin, said that since the rise of Mr. Mamdani, it has been “maybe easy to be caught up in just how strong democratic socialists were doing.”

But now, he added, “when you go to statewide races with that more heterogeneous electorate, I think you’re seeing some limits on that, even within Democratic primaries.”” [1]

1. Is the Democratic Party Facing Its Own Tea Party Moment? Lerer, Lisa; Glueck, Katie. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

Irano karui virstant ekonominiu mūšiu, nauja JAV strategija primena senąsias

2026-08-16T06:34:45.703-07:00

„Jungtinės Valstijos ir Iranas yra pasirengusios viršyti terminą, kurį jos pačios sau buvo nusistačiusios derėtis dėl taikos ir Irano branduolinės programos sąlygų.

Birželio mėnesį prezidento Trumpo sudarytos paliaubos su Iranu numatė platesnį susitarimą, kuriuo būtų užbaigtas karas ir suvaldyta šalies branduolinė programa, visa tai būtų suderėta per 60 dienų.

Tačiau šis terminas, kuris turėjo baigtis pirmadienį, iš esmės buvo atmestas, o karas virto valios ir ekonominės ištvermės kova, kuriai nematyti pabaigos.

Nuo liepos pabaigos viešai nepranešta apie jokius JAV smūgius Irano taikiniams. Tačiau faktinis susitarimo žlugimas pabrėžia, kaip ponui Trumpui sekėsi užbaigti karą, kurį jis pradėjo vasarį kartu su Izraeliu, ir kaip toli jis tebėra nuo birželio mėnesio susitarimo ambicijų, įskaitant visišką Hormūzo sąsiaurio, svarbaus vandens kelio, kuriuo Iranas nuo pat kovų pradžios užblokavo naftos ir dujų gabenimą, atidarymą.

Baltuosiuose rūmuose esantys asmenys puikiai žino, kad jie viršys pirmadienio terminą ir kad konfliktas iš esmės virto ekonominio karo forma, teigia du amerikiečiai, susipažinę su derybomis.

Dabartinė strategija labai panaši į ankstesnius, daugelį metų trukusius JAV bandymus izoliuoti Iraną, tikintis priversti jį atsisakyti savo branduolinių ambicijų. Ši politika davė prieštaringų rezultatų, ir kai kurie analitikai skeptiškai vertina tai, kad net ir didelis ekonominis spaudimas privers Iraną pakeisti kursą. Juk būtent tokį požiūrį D. Trumpas bandė taikyti per savo pirmąją kadenciją, nors jo iždo sekretorius Scottas Bessentas praėjusią savaitę pareiškė, kad ketina skirti dar nematytas finansines baudas.

Birželio mėnesio susitarimo memorandumas buvo plačiai laikomas Irano palaima, suteikiančia režimui labai reikalingą sankcijų sušvelninimą, net ir tuo metu, kai derybos dėl griežtų nuolaidų, tokių kaip branduolinis sodrinimas, buvo atidėtos vėlesniam laikui. Tačiau Irano lyderiai nusprendė vėl eskaluoti, o ne įtvirtinti savo laimėjimus iš susitarimo, teigia Nate'as Swansonas, Irano ekspertas Vašingtone įsikūrusioje tyrimų grupėje „Atlantic Council“.

Prieš karą laivai galėjo laisvai plaukti Hormūzo sąsiauriu.

Prieš karą Irano tvirtinimas, kad neaiški susitarimo formuluotė šiuo klausimu suteikė jam galimybę kontroliuoti vandens kelią, lėmė susitarimą. griūva.

Iranas pradėjo šaudyti į laivus, kurie plaukė kanalais už Irano vandenų ribų, o Amerikos pajėgos atsakė bombarduodamos pietų Iraną, sukeldamos atakų ir kontratakų ciklą visame Artimuosiuose Rytuose.

Dabar Iranas atsisako atverti sąsiaurį, kol Jungtinės Valstijos neįvykdys savo įsipareigojimų pagal paliaubas, pavyzdžiui, negrąžins įšaldyto Irano turto užsienyje. Trumpo administracija nori, kad Iranas pirmiausia nutrauktų blokadą, sakė Ali Vaezas, Irano ekspertas iš Tarptautinės krizių grupės, tyrimų instituto.

„Nei viena pusė nėra tikrai pasirengusi sudaryti susitarimo. Abi mano, kad po kelių dienų ar savaičių kita pusė labiau norės susitarimo, todėl galės iš jo gauti daugiau naudos“, – sakė p. Vaezas. „Štai kodėl mes vėl esame įstrigę šiame ištvermės žaidime.“

Šeštadienį Jungtinių Arabų Emyratų valstybinė naftos bendrovė paskelbė, kad dar vienas jos laivas buvo užpultas vandens kelyje. Bendrovė nenurodė, kas už tai atsakingas, tačiau anksčiau dėl išpuolių prieš jos laivus kaltino Iraną.

Sąsiaurio atidarymas vis labiau tampa pagrindiniu pono Trumpo tikslu konflikte, nors iš pradžių jis teigė, kad karas buvo skirtas suteikti Irano žmonėms galių nuversti esamą režimą, smarkiai sumažinti jo raketų pajėgumus ir neleisti Teheranui įsigyti branduolinio ginklo.

Nėra jokių požymių, kad Iranas ir Jungtinės Valstijos nuo birželio mėnesio paliaubų būtų išsamiai aptarusios Irano branduolinę programą, jau nekalbant apie susitarimo, kuris tenkintų abi puses, sudarymą.

Irano užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi savaitgalį pareiškė, kad Iranas dar nenusprendė, ar atnaujinti derybas su Jungtinėmis Valstijomis. Tačiau 60 dienų terminas nebeaktualus, pridūrė jis, atsižvelgiant į tai, kad birželio mėnesio susitarimas iš esmės nebegalioja.

„Neturėjome paliaubų, kurias dabar reikia pratęsti“, – sakė ponas Araghchi. „Karas baigėsi, ir dabar jis įgavo naują statusą.“

Buvę JAV pareigūnai, dirbę su Iranu, teigia, kad naujo branduolinio susitarimo tarp Jungtinių Valstijų ir Irano per 60 dienų perspektyva visada buvo menka, nors susitarime buvo numatyti pratęsimai. Ankstesnis, Obamos eros susitarimas užtruko apie dvejus metus trukusias subtilias derybas. Ponas Trumpas pasitraukė iš šio susitarimo, vadinamo Bendru išsamiu veiksmų planu, 2018 m.

Trumpo administracija tikėjosi, kad birželio mėnesio susitarimas bent jau atvers Hormūzo sąsiaurį. Tačiau, kad susitarimas būtų pasiektas, jie rėmėsi neaiškia formuluote, kuri suteikė patikimumo Irano teiginiui dominuoti būsimoje laivyboje šiuo vandens keliu, teigė analitikai.

„Tai buvo ydingas dokumentas; jis buvo skubotas, kai dar nebuvo paruoštas geriausiam laikui. Jie neišsprendė svarbiausio trumpalaikio klausimo – sąsiaurio.“

Vietoj to, atrodo, kad Jungtinės Valstijos ir Iranas dabar ruošiasi neapibrėžtai kovai – nei visiškam karui, nei apibrėžtai taikai. Siekdama priversti Iraną sutikti su JAV sąlygomis, Trumpo administracija atnaujino sankcijas Irano naftai ir atnaujino jūrų blokadą, kurios abi buvo laikinai atšauktos susitarimu.

Įtempta Irano ekonomika, dėl kurios kilo masiniai protestai, kurie šių metų pradžioje buvo žiauriai numalšinti, yra svarbus Irano sprendimų priėmėjų rūpestis. Tačiau ponas Swansonas teigė, kad dabartinė aklavietė labiau pastūmės Iraną eskalacijos, o ne susitaikymo link.

Nors susitarime numatytų įsipareigojimų srityje padaryta nedidelė pažanga, ponas Trumpas ir jo kolegos iš Irano toliau keičiasi žodžių karu.

Penktadienį Garden Sityje, Niujorke, vykusiame renginyje D. Trumpas, regis, vėl norėjo pakeisti naratyvą, pareikšdamas, kad netrukus „paskelbs Hormūzo sąsiaurį Jungtinių Valstijų teritorija“.

Nebuvo aišku, kiek rimtas buvo D. Trumpo pasiūlymas. Tačiau tai galėtų reikšti karių dislokavimą sausumoje ir beveik neabejotinai pareikalautų ilgalaikio karinio jūrų laivyno buvimo – žingsniai, prieštaraujantys D. Trumpo šalininkų, norinčių užbaigti užsitęsusius karinius konfliktus užsienyje, vertybėms „Pirmiausia Amerika“.

D. Trumpas taip pat žinomas dėl to, kad svaidėsi neapgalvotomis idėjomis apie užsienio politiką, siekdamas nukreipti dėmesį ir nukreipti kontrolę, pavyzdžiui, praėjusiais metais šokiravo pasaulį pasiūlydamas JAV perimti Gazos Ruožą – idėją, kuri niekada neišsipildė.

Baltieji rūmai šeštadienį neatsakė į klausimus, ar administracija parengė realius planus perimti Hormūzo sąsiaurio kontrolę. D. Trumpo padėjėjai taip pat neatsakė į klausimus apie artėjantį pirmadienio terminą.

Irano pareigūnai savo ruožtu nepakluso ponui Trumpui, reikšdami savo reikalavimus, įskaitant ir vieną, kurio nebuvo iškėlę prieš karą.

„Kartą ir visiems laikams susitaikykite su realybe. Iki šiol patyrėte didelių strateginių pralaimėjimų“, – socialiniuose tinkluose rašė Irano užsienio reikalų viceministras Kazemas Gharibabadi. „Hormūzo sąsiauris buvo Irano, yra Irano ir liks Irano.“ [1]

Jei Iraną sunaikintų sausumos pajėgos, Irano tikslių dronų ir raketų spiečiai sunaikintų daug šių pajėgų ir Saudo Arabiją kartu su kitomis Amerikos bazėmis regione. Elektros energijos gamybos ir gėlinimo įrenginiai yra labai reikalingi šioje dykumos zonoje.

Sausumos invazija į Iraną susidurtų su niokojančiu asimetriniu atsakomuoju smūgiu. Dideli Irano tikslių balistinių raketų ir besisukiojančių šaudmenų arsenalai galėtų perpildyti regioninę oro gynybą. Tai padarytų katastrofišką žalą kritinei infrastruktūrai, įskaitant Saudo Arabijos naftos įrenginius ir gyvybiškai svarbias Persijos įlankos gėlinimo ir elektrines.

Strateginiai sausumos konflikto iššūkiai

• Pažeidžiama infrastruktūra: gėlinimo įrenginiai ir elektros tinklai Persijos įlankoje yra lengvi taikiniai su ribotu dubliavimu.

• Raketų ir dronų spiečiai: Pigūs, didelio tikslumo dronų tinklai gali apeiti tradicines radarų sistemas.

• Geografinis mastas: Iranas yra nelygus ir kalnuotas, todėl jam reikia daug daugiau sausumos pajėgų nei ankstesnėms regioninėms intervencijoms.

• Ekonominės pasekmės: Regiono energijos ir vandens gamybos sunaikinimas sukeltų tiesioginę pasaulinę ekonomikos krizę. Taigi, naujasis ekonominis karas atnešė naują, milžinišką, riziką visam pasauliui. Trumpas tai supranta, todėl sėdi tyliai ir laido juokelius. Vieninteliai, tai nesuprantantys, yra vokiečių elito atstovai. Jie tiesiog nežino, kad šiandien ekonomika neveikia be iškastinio kuro, kad be iškastinio kuro nebūtų Vokietijos, o būtų tik Afrikos kolonija.

1. As Iran War Turns Into Economic Battle, a New U.S. Strategy Recalls Old Ones. Boxerman, Aaron; Kanno-Youngs, Zolan; Sanger, David E. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

As Iran War Turns Into Economic Battle, a New U.S. Strategy Recalls Old Ones

2026-08-16T06:17:50.788-07:00

“The United States and Iran are poised to blow past a deadline they had set themselves to broker terms on peace and Iran’s nuclear program.

President Trump’s cease-fire with Iran in June envisioned a broader deal to end the war and rein in the country’s nuclear program, all negotiated within 60 days.

But that deadline, set to pass on Monday, has been essentially abandoned, and the war has transformed into a contest of willpower and economic endurance that has no end in sight.

There have been no publicly reported U.S. strikes on Iranian targets since late July. Yet the effective collapse of the agreement underscores how Mr. Trump has struggled to end the war he started in February alongside Israel, and how far he remains from the ambitions of the June deal, including fully reopening the Strait of Hormuz, a critical waterway where Iran has choked off oil and gas shipping since the fighting began.

Those inside the White House are well aware that they will blow past Monday’s deadline and that the conflict has largely morphed into one of economic warfare, according to two Americans familiar with the negotiations.

The current strategy bears a striking resemblance to previous, yearslong U.S. attempts to isolate Iran in the hopes of compelling it to abandon its nuclear ambitions. The policy had mixed results, and some analysts are skeptical that even severe economic pressure on its own will force Iran to change course. After all, that was the approach Mr. Trump attempted in his first term, even though his Treasury secretary, Scott Bessent, said last week that he was about to impose financial penalties unlike any seen before.

The June memorandum of understanding was widely seen as a boon for Iran, granting the regime badly needed sanctions relief even as talks over tough concessions like nuclear enrichment were postponed for later. But Iranian leaders opted to escalate again rather than consolidate their gains from the deal, according to Nate Swanson, an Iran expert at the Atlantic Council, a Washington-based research group.

Ships could move through the Strait of Hormuz freely before the war.

Iran’s insistence that the deal’s vague language on the issue gave it control over the waterway led to the deal falling apart.

Iran began firing on ships that transited in channels outside Iranian waters, and American forces retaliated by bombing southern Iran, prompting a cycle of attacks and counterattacks across the Middle East.

Now, Iran refuses to reopen the strait until the United States follows through on its commitments from the cease-fire, like releasing frozen Iranian assets abroad. The Trump administration wants Iran to first end the blockade, said Ali Vaez, an Iran expert at the International Crisis Group, a research institute.

“Neither side is really ready to finalize a deal. They both think that in a matter of days or weeks, the other side will be more desperate for a deal, so they’ll be able to get more out of it,” Mr. Vaez said. “This is why we are locked into this game of endurance again.”

On Saturday, the United Arab Emirates’ state-owned oil company announced that another of its vessels had come under attack in the waterway. It did not say who was responsible, but it has previously blamed Iran for attacks on its ships.

Reopening the strait has increasingly become Mr. Trump’s main focus in the conflict, even though he initially said the war was meant to empower the Iranian people to overthrow the existing regime, severely degrade its missile capability and stop Tehran from getting a nuclear weapon.

There has been little indication that Iran and the United States have extensively discussed the Iranian nuclear program since the cease-fire in June, let alone formulated a deal that could satisfy both sides.

Abbas Araghchi, the Iranian foreign minister, said over the weekend that Iran had yet to decide whether to resume talks with the United States. But the 60-day timeline was no longer relevant, he added, given that the June agreement was essentially defunct.

“We did not have a cease-fire that now needs to be extended,” Mr. Araghchi said. “We had an end to the war, which has now taken on a new status.”

Former U.S. officials who worked on Iran say the prospect of a new nuclear deal between the United States and Iran within 60 days was always remote, although the agreement provided for extensions. A previous, Obama-era, agreement took about two years of delicate talks to negotiate. Mr. Trump withdrew from that deal, called the Joint Comprehensive Plan of Action, in 2018.

The Trump administration hoped that the June agreement would, at the very least, open the Strait of Hormuz. But to get the deal over the line, they relied on vague language that lent credibility to Iran’s claim to dominate future shipping in the waterway, analysts said.

“It was a flawed document; it was hurried out when it wasn’t ready for prime time,” said Mr. Swanson, the Iran expert. “And they didn’t resolve the most important short-term issue, which was the strait.”

Instead, the United States and Iran now seem to be settling in for an indefinite struggle, neither at all-out war nor in a defined peace. Seeking to force Iran to accept U.S. terms, the Trump administration has brought back sanctions on Iranian oil and reinstated a naval blockade, both of which were temporarily canceled by the agreement.

Iran’s strained economy, which prompted mass protests that were brutally crushed early this year, is a major consideration for Iranian decision makers. But Mr. Swanson argued that the current stalemate was more likely to push Iran toward escalation than toward conciliation.

While there has been little progress on the commitments outlined in the agreement, Mr. Trump and his Iranian counterparts have continued to exchange a war of words.

During an event in Garden City, N.Y., on Friday, Mr. Trump appeared once again intent on changing the narrative, saying he would soon be “declaring the Hormuz Strait a territory of the United States.”

It was not clear how serious Mr. Trump’s proposal was. But doing so could involve deploying boots on the ground and almost certainly would require a prolonged Navy presence — moves antithetical to the “America First” values of Trump supporters who want an end to prolonged military conflicts overseas.

Mr. Trump has also been known to toss out half-baked ideas on foreign policy to redirect attention and scrutiny, like when he shocked the world last year by proposing a U.S. takeover of the Gaza Strip, an idea that never materialized.

The White House on Saturday did not respond to questions over whether the administration had developed actual plans to take control of the Strait of Hormuz. Mr. Trump’s aides also did not respond to questions over the approaching Monday deadline.

Iranian officials, in turn, have defied Mr. Trump as they push their own demands — including one that they had not made before war.

“Accept reality once and for all. So far, you have suffered major strategic defeats,” Kazem Gharibabadi, the Iranian deputy foreign minister, said on social media. “The Strait of Hormuz has been Iranian, is Iranian, and will remain Iranian.”” [1]

If Iran would be taken out by the boots on the ground, Iranian swarms of precise drones and missiles would take out a lot of the boots and Saudi Arabia together with other American bases in the region. Electricity production and desalination plants are badly needed in that desert area.

A ground invasion of Iran would face devastating asymmetric retaliation. Iran's vast arsenals of precision ballistic missiles and loitering munitions could overwhelm regional air defenses. This would inflict catastrophic damage on critical infrastructure, including Saudi oil facilities and vital Gulf desalination and power plants.

Strategic Challenges of a Ground Conflict

• Vulnerable Infrastructure: Desalination plants and power grids in the Gulf are soft targets with limited redundancy.

• Missile and Drone Swarms: Low-cost, high-precision drone networks can bypass traditional radar systems.

• Geographic Scale: Iran is rugged and mountainous, requiring vastly more ground forces than previous regional interventions.

• Economic Fallout: Knocking out regional energy and water production would cause an immediate global economic crisis. So, the new economic war has brought a new, enormous risk to the whole world. Trump understands this, so he sits quietly and makes jokes. The only ones who don't understand this are the German elite. They simply don't know that today the economy doesn't work without fossil fuels, that without fossil fuels there would be no Germany, but only an African colony.

1. As Iran War Turns Into Economic Battle, a New U.S. Strategy Recalls Old Ones. Boxerman, Aaron; Kanno-Youngs, Zolan; Sanger, David E. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 16, 2026.

“If Jogaila Had Not Given Us Over to the Poles, We Would Now Be the United States of America”: shows what today’s Lithuanian elite thinks about Lithuanians. And how else would they think, having taken away from the Poles, the best lands in Vilnius, city, that the Russians presented to us?

2026-08-16T05:55:50.610-07:00

The Union of Jogaila: The Treaty of Krėva in 1385 and the baptism of Lithuania saved the Grand Duchy of Lithuania from constant attacks by the Teutonic Order and political isolation, although later rapprochement with Poland led to long dynastic and political disputes. “Vilnius is ours, and we are Russians,” – the joke of the Smetona era still quietly rings in Lithuania. We are still full of frog dreams in our moor-covered pond:

“Summer will be full of historical events, such as the coronation of Mindaugas, the Battle of Grunwald, the Baltic Way and others. Most of these dates characterize a Lithuanian as a rebel, a freedom-seeking fighter, not giving in to oppression and able to survive even at the Laptev Sea.

What is Lithuanian identity? How do we differ from other nations in our search for identity? How do we maintain Lithuanian identity in a global world? The Deputy Chancellor of the Academy of Education of Vytautas Magnus University, historian Mindaugas Nefas (hereinafter – M. N.) and historian and politician Valdas Rakutis (hereinafter – V. R.) discussed this with a journalist from “Žinių radijas”.

– Valdas, what are the characteristics of Lithuanian identity?

– V. R.: We can find connecting threads that change little, but if we look at Lithuania in different periods of life, we would see a rather different picture and self-assessment. Whatever Lithuanians dominated at that time, that is how they were. And later another layer could dominate, which was not known in the previous era. Such actions are also reflected in our lives. Let us remember what Lithuanians looked like in 1991 and what they look like today. 35 years have passed, and the difference is significant.

– What is different now?

– V. R.: We found ourselves in a zone of other influences, we were rebels of the Soviet Union, but we were still influenced by that system. Now we are influenced by the liberal world and we want to become one ourselves. Our directions are changing, society is strongly influenced by liberal ideas and that influence leaves its mark. At the end of the 19th century, society was dark, Catholic, lived in the countryside and certainly did not dominate in the cities. And now we have our own state, which is influenced by international influence. This changes us a little. A serious question is whether we experience changes consciously or simply swim downstream. This can be understood during travels, comparing us with other nations. They change, but not as much as we do. We are experiencing a great change.

– Is courage inherent in Lithuanian identity?

– M. N.: I agree with Valdas that each era has its own characteristics. Naturally, the political system can have a very strong impact. Various transformations change social structures, the economy, and along with all political events, they form a certain identity.

At one event, I spoke about the fact that our society is a land society, but one person said that we are a nation of warriors. And I would like to say that Lithuanians were only warriors, but history does not provide such facts. The last long Soviet occupation has greatly changed our relations and perspectives. Every era has certain aspects, and the search for one slogan or another, attempts to make sense of the statement about Lithuania as a state are marketing matters. In my opinion, they have no greater meaning.

– What would happen if we took away Mindaugas’ or Vytautas’ Lithuania? Once we were big, and now we are the smallest. Belarusians, Poles and Ukrainians are bigger. What image would it have then?

– M. N.: In my opinion, deep down in our subconscious we feel an inferiority complex and want to push everything back. That is why we write in tourist books for foreigners that Vilnius Old Town is one of the oldest in Eastern Europe, that Lithuania lights the tallest Christmas tree every year and we add certain things everywhere. This is not bad, but we want to say that we are important because we are smaller in terms of territory. That is why we are more active in the international space, in political and educational projects. We want to do more than others, because we are trying to say that we are important and capable of creating certain things. History textbooks like to emphasize that Lithuania was once large, bigger than France. These are old stereotypes of thinking, that a powerful state is one that has a large territory.

– We were a large, warrior state, but today we have difficulty dictating fashion in Europe and the world. What happened? Why did we give up our territories so easily?

– V. R.: I think that we did not give up territories calmly. What is important is not the territory itself, but what its size gives. This gives the nucleus the opportunity to grow and develop. If anyone walks back and forth through your land, who falls, then you are an object of other nations and they decide what to do with you. Then you cannot create anything good, because you are a serf. And we were basically the ones who managed ourselves.

What happened to us is what happens anywhere today. People give up our identity, thinking that someone else will do it better. This happened when our rulers went to Poland. In my opinion, this fact is not discussed enough. The ruler is good, he creates innovations, power and other things. When the ruler leaves, values are created elsewhere. Over time, Poland clearly became the main, titular nation. It so happened that Poland began to call us its province. A transformation of identity took place.

– Could it be that due to the influence of serfdom, we still want strong-arm politics today? Is this relevant to Lithuanian identity?

– M. N.: Yes, it probably had a great influence. It should be clarified how much serfdom had an influence, and how much other social, social and economic processes. A few years ago, Mažvydas Jastramskis’s study “Do We Need a Leader?” was published as a separate book. The book says that, from the people’s point of view, a good president is strict and has his own opinion. Gitanas Nausėda is often accused of being spineless, having no opinion of his own and unable to speak out more firmly. The principle of a firm hand is important for Lithuanians.

– If a ruler strikes with his fist and tells people what to do, doesn’t that close the debate?

– M. N.: Not necessarily, it is also a question of strategy. Sometimes issues that sensitize society are not raised. For example, the attitude towards people of non-traditional sexual orientation. Both Dalia Grybauskaitė and G. Nausėda avoid these issues because they know that revealing a more pronounced opinion would provoke negative reactions. Attention is focused on issues that do not arouse such great attention. It is convenient for the President to say that the Seimas and the Government must find measures to increase the income of the population. He himself does not need to do anything, and the public hears a signal that the President has spoken out firmly and categorically.

– What do Poles think of us? How do we appear to the world?

– V. R.: Poles have the image that Lithuanians were once normal people, normal Poles, but something happened to them, the Germans, Russians or Bolsheviks reeducated them and now they are in no way returning to the path of virtue. This is the official line that the Poles have. In any government institution, morals will be deducted for the schools of the Trakai district. This is obviously staged and controlled from one center.

– Did we bow our heads to the Poles out of fear that they would get angry and we would no longer have any connection with them?

– V. R.: No, this is simply a lack of knowledge of the Poles. Internally, they are a very competitive nation, accustomed to respecting others according to their strength. They really compete. You need to be both strong and friendly and notice, evaluate, praise. Understanding the Polish way of thinking helps Lithuanians a lot. Ambassadors who know how to take such a position achieve a lot. If you are your own person, you have to behave the way they behave internally, according to their concept.

– What have you heard about Lithuanians during your travels?

– M. N.: It depends on who you communicate with. People at conferences try to identify Lithuania through certain people from Lithuania whom they know or remember from their stay in Lithuania, what they liked there.

I remember an internship in Krakow during my undergraduate studies. In Vilnius, it was popular among history students to joke about whose Vilnius is. We also made fun of local Poles. However, when we asked this question to Krakow students, they did not understand the context. We explained it to them, but they said that our jokes were not very funny.

The attitude towards Lithuanians is good. I have not identified any exceptional things that foreign partners would broadcast about Lithuania, but maybe there are some. I feel that partners from Western countries want to work with us. It’s not like it was 10-15 years ago, when we had to ask to be accepted to carry out joint projects. Of course, there are certain phenomena and symbols that foreigners associate with Lithuania. Although basketball is not winning these days, it is associated with Lithuania in a significant part of the world. People don’t necessarily know what Lithuania is, but they know Arvydas Sabonis. It’s quite interesting. We have popularized a kind of brand.”

„Jeigu Jogaila nebūtų mūsų atidavęs valdyti lenkams, tai mes dabar būtume Jungtinės Amerikos Valstijos“: atskleidė, ką apie lietuvius galvoja šiandieninis Lietuvos elitas. O kaip kitaip galvosi, atėmęs iš lenkų geriausias žemes, rusų padovanotame mums, Vilniuje?

2026-08-16T05:44:41.847-07:00

Jogailos unija: 1385 m. Krėvos sutartis ir Lietuvos krikštas išgelbėjo LDK nuo nuolatinių Vokiečių ordino puldinėjimų ir politinės izoliacijos, nors vėliau suartėjimas su Lenkija sukėlė ilgų dinastinių bei politinių ginčų. „Vilnius mūsų, o mes rusų,” – Smetonos laikų juokelis dar tyliai skamba Lietuvoje. Mes vis dar pilni varliuko svajonių mūsų maurais apžėlusioje baloje:

“Vasara gausi istorinių įvykių, tokių kaip Mindaugo karūnavimas, Žalgirio mūšis, Baltijos kelias ir kiti. Dauguma šių datų lietuvį charakterizuoja kaip maištininką, laisvės siekiantį kovotoją, nepasiduodantį priespaudai ir sugebantį išgyventi net prie Laptevų jūros.

Kas yra ta lietuviškoji tapatybė? Kuo tapatybės paieškose skiriamės nuo kitų tautų? Kaip lietuviškąją tapatybę išlaikome globaliame pasaulyje? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas, istorikas Mindaugas Nefas (toliau – M. N.) ir istorikas bei politikas Valdas Rakutis (toliau – V. R.).

– Valdai, kokie yra lietuviškos tapatybės požymiai?

– V. R.: Galime rasti jungiančių gijų, kurios kinta nedaug, bet jei pažvelgtume į Lietuvą skirtingais gyvenimo laikotarpiais, matytume gana skirtingą vaizdą ir savęs vertinimą. Kokie lietuviai dominavo tuo metu, tokie jie ir buvo. O vėliau galėjo dominuoti kitas sluoksnis, kuris ankstesnėje epochoje nebuvo žinomas. Tokie veiksmai virsta ir mūsų gyvenime. Prisiminkime, kaip lietuviai atrodė 1991-aisiais ir kaip atrodo šiandien. Praėjo 35 metai, o skirtumas yra didelis.

– Kas skiriasi dabar?

– V. R.: Mes atsidūrėme kitų įtakų zonoje, buvome Sovietų Sąjungos maištininkai, tačiau mus vis tiek paveikė ta sistema. Dabar esame veikiami liberaliojo pasaulio ir patys norime tokiais tapti. Keičiasi mūsų kryptys, visuomenė yra stipriai paveikta liberalių idėjų ir ta įtaka palieka pėdsaką. XIX a. pabaigos visuomenė buvo tamsi, katalikiška, gyveno kaime ir tikrai nedominavo miestuose. O dabar turime savo valstybę, kurią veikia tarptautinė įtaka. Tai mus šiek tiek keičiasi. Rimtas klausimas, ar pokyčius išgyvename sąmoningai, ar tiesiog plaukiame pasroviui. Tai galima suprasti kelionių metu, palyginant mus su kitomis tautomis. Jos keičiasi, bet ne taip smarkiai, kaip mes. Mes išgyvename didelį pokytį.

– Ar lietuviškai tapatybei būdinga drąsa?

– M. N.: Pritariu Valdui, kad kiekviena epocha turi jai būdingus bruožus. Natūralu, kad politinė sistema gali paveikti labai stipriai. Įvairūs pertvarkymai keičia socialines struktūras, ekonomiką, o šalia visų politinių įvykių formuoja tam tikrą tapatybę.

Viename renginyje kalbėjau apie tai, kad mūsų visuomenė yra žemės visuomenė, bet vienas žmogus pasakė, kad esame karių tauta. Ir aš norėčiau sakyti, kad lietuviai buvo tik kariai, bet istorija neduoda tokių faktų. Paskutinė ilgoji sovietinė okupacija labai stipriai pakeitė mūsų santykius ir požiūrio kampus. Kiekvienas laikmetis pasižymi tam tikrais aspektais, o vienokio ar kitokio šūkio paieškos, mėginimai įprasminti teiginį apie Lietuvą kaip apie valstybę yra marketinginiai dalykai. Jie, mano galva, didesnės prasmės neturi.

– Kas būtų, jei nuimtume Mindaugo arba Vytauto Lietuvą? Kažkada buvome dideli, o dabar esame patys mažiausi. Baltarusiai, lenkai ir ukrainiečiai yra didesni. Koks įvaizdis būtų tuomet?

– M. N.: Mano galva, giliai pasąmonėje mes jaučiame nepilnavertiškumo kompleksą ir norime viską atlošti atgal. Todėl turistinėse knygose užsieniečiams rašome, kad Vilniaus senamiestis yra vienas seniausių Rytų Europoje, kad Lietuvoje kasmet įžiebiama aukščiausia Kalėdų eglutė ir visur pridedame tam tikrus dalykus. Tai nėra blogai, bet mes norime pasakyti, kad esame svarbūs, nes teritorijos prasme esame mažesni. Todėl esame aktyvesni tarptautinėje erdvėje, politiniuose ir švietimo projektuose. Norime padaryti daugiau nei kiti, nes bandome pasakyti, kad esame svarbūs ir gebantys kurti tam tikrus dalykus. Istorijos vadovėliuose mėgstama pabrėžti, kad Lietuva kadaise buvo didelė, didesnė nei Prancūzija. Tai yra seni mąstymo stereotipai, kad galinga valstybė yra ta, kuri turi didelę teritoriją.

– Buvome didelė, karžygių valstybė, bet šiandien sunkiai diktuojame madas Europoje ir pasaulyje. Kas nutiko? Kodėl mes taip lengvai atsisakėme savo teritorijų?

– V. R.: Manau, kad teritorijų ramiai neatsisakėme. Svarbi yra ne pati teritorija, o tai, ką jos dydis duoda. Tai duoda branduoliui galimybę augti ir vystytis. Jei per tavo kraštą pirmyn ir atgal vaikšto bet kas, kas papuola, tuomet tu esi kitų tautų objektas ir jie sprendžia, ką su tavimi daryti. Tada tu negali sukurti nieko gero, nes esi baudžiauninkas. O mes iš esmės buvome tie, kurie tvarkėsi patys.

Su mumis atsitiko tai, kas ir šiandien atsitinka bet kurioje vietoje. Žmonės atsisako savasties, manydami, kad kažkas kitas padarys geriau. Taip atsitiko tada, kai mūsų valdovai nuvažiavo į Lenkiją. Mano supratimu, šis faktas yra per mažai aptariamas. Valdovas yra gėris, jis sukuria naujoves, galią ir kitus dalykus. Kai valdovas išvažiuoja, vertybės kuriasi kitur. Ilgainiui pagrindine, tituline tauta akivaizdžiai tapo Lenkija. Nutiko taip, kad Lenkija pradėjo mus vadinti savo provincija. Įvyko tapatybės transformacija.

– Ar gali būti, kad dėl baudžiavos įtakos mums ir šiandien norisi stiprios rankos politikos? Ar tai aktualu lietuvių tapatybei?

– M. N.: Taip, tikriausiai yra padaryta didelė įtaka. Reikėtų pasiaiškinti, kiek įtakos turėjo baudžiava, o kiek kiti visuomeniniai, socialiniai ir ekonominiai procesai. Prieš keletą metų pasirodė atskira knyga išleistas Mažvydo Jastramskio tyrimas „Mums reikia vado?“. Knygoje rašoma, kad, žmonių požiūriu, geras prezidentas – griežtas ir turintis savo nuomonę. Dažnai Gitanui Nausėdai yra prikišama, kad jis bestuburis, neturi savo nuomonės ir negali tvirčiau pasisakyti. Tvirtos rankos principas lietuviams yra svarbus.

– Jei valdovas trenkia kumščiu ir nurodo, ką daryti, ar tai neuždaro diskusijų?

– M. N.: Nebūtinai, tai irgi yra strategijos klausimas. Kartais klausimai, kurie jautrina visuomenę, nėra keliami. Pavyzdžiui, požiūris į netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Tiek Dalia Grybauskaitė, tiek G. Nausėda vengia šių klausimų, nes žino, kad ryškesnės nuomonės atskleidimas iššauktų negatyvias reakcijas. Sukoncentruojamas dėmesys į klausimus, kurie neiššaukia tokio didelio dėmesio. Prezidentui patogu pasakyti, kad Seimas ir Vyriausybė turi rasti priemonių padidinti gyventojų pajamas. Pačiam jam nereikia kažko daryti, o visuomenė girdi signalą, kad prezidentas griežtai ir kategoriškai pasisakė.

– Ką apie mus galvoja lenkai? Kaip mes atrodome pasauliui?

– V. R.: Lenkai turi įvaizdį, kad lietuviai kažkada buvo normalūs žmonės, normalūs lenkai, bet jiems kažkas atsitiko, vokiečiai, rusai ar bolševikai juos perauklėjo ir dabar jie niekaip negrįžta į doros kelią. Tai yra oficiali linija, kurią turi lenkai. Bet kurioje valdžios institucijoje bus atskaitytas moralas už Trakų rajono mokyklas. Tai yra akivaizdžiai surežisuota ir valdoma iš vieno centro.

– Ar mes nulenkėme galvą prieš lenkus iš baimės, kad jie supyks ir nebeturėsime su jais jokio ryšio?

– V. R.: Ne, tai tiesiog yra lenkų pažinimo trūkumas. Viduje jie yra labai konkuruojanti tauta, įpratusi gerbti kitus pagal jų stiprybę. Jie tikrai konkuruoja. Reikia būti ir stipriems, ir draugiškiems bei pastebėti, įvertinti, pagirti. Lenkų mąstymo suvokimas labai padeda lietuviams. Ambasadoriai, kurie moka užimti tokią poziciją, daug pasiekia. Jei esi savas, turi elgtis taip, kaip jie elgiasi viduje, pagal jų sampratą.

– Ką kelionėse esate girdėję apie lietuvius?

– M. N.: Tai priklauso nuo to, su kuo bendrauji. Žmonės konferencijose bando identifikuoti Lietuvą per tam tikrus asmenis iš Lietuvos, kuriuos pažįsta arba prisimena savo buvimą Lietuvoje, tai, kas jiems ten patiko.

Prisimenu stažuotę Krokuvoje savo bakalauro studijų metu. Vilniuje tarp istorijos studentų buvo populiaru juokauti apie tai, kieno yra Vilnius. Mes pašiepdavome ir vietinius lenkus. Tačiau kai uždavėme šį klausimą Krokuvos studentams, jie nesuprato konteksto. Mes jiems paaiškinome, bet jie pasakė, kad mūsų juokeliai nelabai juokingi.

Požiūris į lietuvius yra geras. Nesu identifikavęs išskirtinių dalykų, kuriuos užsienio partneriai transliuotų apie Lietuvą, bet gal jų ir yra. Jaučiu, kad Vakarų valstybių partneriai nori su mumis dirbti. Nebėra taip, kaip buvo prieš 10–15 metų, kai turėdavome prašyti priimti mus vykdyti bendrus projektus. Be abejo, yra tam tikri reiškiniai ir simboliai, kurie užsieniečiams kelia asociacijas su Lietuva. Nors krepšinis šiais laikais nėra pergalingas, jis asocijuojasi su Lietuva nemažoje pasaulio dalyje. Žmonės nebūtinai žino, kas yra Lietuva, bet žino Arvydą Sabonį. Tai yra pakankamai įdomu. Esame išpopuliarinę savotišką prekės ženklą.”

Kas yra menas? Šnipų žaislas: propaganda ir apgaulė --- Knygos „Apgavikai“ apie slaptas ir kartais sudėtingas vyriausybės kampanijas, kuriose dezinformacija yra ginklas, autorius

2026-08-15T20:17:49.480-07:00

„Propaganda“

Edwardas Bernaysas (1928 m.)

1. Praėjus dešimčiai metų po Pirmojo pasaulinio karo, dešimtmečiui, kai vyriausybės pradėjo mobilizuoti visuomenės nuomonę precedento neturinčiu mastu, Edwardas Bernaysas pasiūlė „Propagandą“ – nepaprastai atvirą masinio įtikinėjimo vadovą. Bernaysas, viešųjų ryšių konsultantas, viešųjų ryšių kampanijos idėjos pradininkas, savo knygą pradeda teigdamas, kad „sąmoningas ir protingas organizuotų masių įpročių ir nuomonių manipuliavimas yra svarbus demokratinės visuomenės elementas“. Jis teigia, kad propaganda galėtų būti priemonė reguliuoti ir būti naudinga valstybės organizacijoms. Ji skatino jo pamėgtas bylas – jis pažymi, kad moterų teisių aktyvistės, ginkluotos tuo, ką jis vadino „propagandos ginklu“, „darė įtaką miestų tarybose, valstijų įstatymų leidžiamosiose institucijose ir nacionaliniuose kongresuose“. Tačiau net jei Bernaysas optimistiškai vertino propagandos naudojimą, jo paties... entuziazmas atkreipia dėmesį į jo pavojus: tie, kurie manipuliuoja „šiuo nematomu visuomenės mechanizmu“, rašo jis, taps „nematoma vyriausybe“.

Kaip laimėti informacinį karą

Peteris Pomerancevas (2024 m.)

2. Peterio Pomerancevo knyga „Kaip laimėti informacinį karą“ pasakoja apie Seftoną Delmerį, „propagandistą, pergudravusį Hitlerį“. Delmeris, britų ir australų kilmės žurnalistas, mokėsi Vokietijoje ir 1931 m. kalbino Hitlerį. Prasidėjus karui su nacistine Vokietija, Delmeris buvo pasamdytas vadovauti tam, ką ponas Pomerancevas apibūdina kaip Didžiosios Britanijos „triukų imperiją“ prieš Trečiąjį Reichą. Delmerio misija buvo pakenkti priešo moralei ir sukelti netikrumą tarp nacių vadovybės, kartu užtikrinant, kad jo žinutės neišduotų tikrojo jų šaltinio. Tam reikėjo sukurti netikrus pasiuntinius, ir Delmeris išrado keletą absoliučiai stulbinančių vaizdų. Turbūt spalvingiausias buvo transliacijų personažas, žinomas kaip „Der Chef“. 1941 m. „Der Chef“ pradėjo teikti pikantišką paskalų ir necenzūrinių melagingų naujienų mišinį vokiečių klausytojams trumposiomis bangomis. radijas. Jis buvo tariamai nepatenkintas Hitlerio šalininkas, demaskavęs korupciją, nekompetenciją, veidmainystę ir seksualinį iškrypimą tarp nacių elito. „Der Chef“ įgarsino vokiečių tremtiniai, Delmerio akylai stebint.

„Kaip laimėti informacinį karą“ kelia svarbų ir nesenstantį klausimą: riziką demokratijai, kai ji pradeda meluoti [1].

Apgaulės žaidimas

Ladislavas Bittmanas (1972 m.)

3. Sovietų Sąjungos žvalgybos tarnybos vykdė vadinamąsias aktyvias priemones gerokai anksčiau, nei pasaulis išgirdo apie trolių fermas ir giliąsias klastotes. Nedaugelis žmonių suprato šias pastangas geriau nei Ladislavas Bittmanas, vyresnysis Čekoslovakijos žvalgybos tarnybos propagandistas, 1968 m. pabėgęs į Vakarus. Jo memuarai „Apgaulės žaidimas“ atskleidžia šiuos nešvarius triukus retame liudininko pasakojime apie tai, kaip valstybės veikia, kad įgytų tai, kas dabar vadinama informaciniu pranašumu. Vienas iš labiausiai stulbinančių Bittmano triukų – operacija „Neptūnas“ – bandė apšmeižti Vakarų Vokietijos politikus kaip buvusius nacių kolaborantus. Jo komanda padėjo sufabrikuotus dokumentus, kuriuose buvo įvardyti taikiniai. panirusioje skrynioje Čekijos ežere netoli Vokietijos sienos, kol 1964 m. buvo „atrasti“. Kitomis operacijomis siekta paversti JAV atpirkimo ožiu dėl pasaulio problemų. Pagal vieną schemą Bittmanas ir jo kolegos „susitelkė į suklastotų dokumentų rengimą ir platinimą pasirinktiems Afrikos politikams“. Šie veiksmai įtraukė JAV į sąmokslą nuversti Tanzanijos vyriausybę ir sukėlė antiamerikietišką spaudos dėmesį visame žemyne. Tikru autoritariniu stiliumi visa tai vyko su šaltu kasdieniškumu. „Darbo diena dezinformacijos fabrike“, anot Bittmano, „susidedė iš studijų, analizės, diskusijų ir susitikimų“, o po to sekė daugybė dokumentų.

Kultūrinis šaltasis karas

Frances Stonor Saunders (2000)

4. Frances Stonor Saunders „Kultūrinis šaltasis karas“ peržengia tiesioginio melo ir klastojimo ribas ir atskleidžia, kaip Centrinė žvalgybos agentūra slapta rėmė daugybę menininkų ir intelektualų 1947–1967 m.

Remdamasi archyvais, Remdamasi interviu ir teismo ekspertizės analize, ji teigia, kad agentūros pastangos neapsiribojo vien nežinomomis institucijomis. Ji finansavo Bostono simfoninio orkestro gastroles, George'o Orwello „Gyvulių ūkio“ ir „1984“ ekranizacijas bei T. S. Elioto poezijos vertimus. Ji netgi teigia, kad CŽV padėjo pradėti abstrakčiojo ekspresionizmo judėjimą, kuriame dalyvavo Jacksonas Pollockas ir Markas Rothko.

Tikslas buvo išplėsti JAV įtaką Europoje, skleisti idėjas, slopinamas už geležinės uždangos, ir, tiksliau sakant, atskleisti sovietinę kultūrą kaip santūrią ir doktrinišką. Kritikai teigia, kad ponia Saunders pervertino agentūros galią, pateikdama supaprastintą iš viršaus į apačią nukreiptą paslėptos manipuliacijos modelį. Jei CŽV veikė netiesiogiai, dažnai per kelis žingsnius nuo menininkų, kurie kūrė vaizduotės kupinus darbus, kuriais tikėjo, neaišku, kiek pagyrimų ar kaltinimų, – kuriuos agentūra nusipelnė.

„Stasi“ poezijos ratelis

Philipas Oltermannas (2022 m.)

5. Nepaisant rimtų ketinimų, kai kurios dezinformacijos operacijos prilygsta farsui. Philipo Oltermanno „Stasi“ poezijos ratelis pasakoja absurdiškai tikrą istoriją apie šnipus, kurie tapo poetais, bandydami laimėti Šaltąjį karą. 1982 m. Rytų Vokietijos bauginanti ir grėsminga slaptoji policija „Stasi“ panaudojo kūrybinio rašymo kursus savo žvalgybos pareigūnams apmokyti. Ji tikėjo, kad tai pagerins jų gebėjimą aptikti ardomąją literatūrą ir leisti savo antologijas, siekdama, anot grupės lyderio Uwe Bergerio, „skatinti masių pergalės troškimą“. Bergeris, buvęs informatorius, anot p. Oltermanno, žinomas dėl savo „vienuoliško asketizmo“, įkūnijo „poetinės misijos jausmą“, nors jo paties eilėraščių talentai buvo minimalūs. Kai kurios scenos, kurias autorius ištraukia iš savo gilių „Stasi“ archyvų. Mėnuo po mėnesio šnipai slapta susitikdavo saugioje teritorijoje aptarti rimuotų schemų, struktūrinių formų ir herojiškų odų. Bergerio pagrindinis verbuotojas buvo Aleksandras Ruika, talentingas jaunas poetas. Tačiau netrukus Bergeris pastebėjo Ruikos eilėraščiuose užuominų apie nepritarimą, kuris pasirodė esąs pernelyg nuoširdus, kad atitiktų „Stasi“ programą. Po absurdiškumu slypi rimta mintis apie autoritarinę sistemą, apsėstą tvarkos, siekiančią kūrybiškumo, kurio ji taip pat bijo, galios.” [2]

1. Ir negali sustoti.

2. REVIEW --- Books -- Five Best: Rory Cormac: Propaganda and Deception --- The author of 'Fakers' on the secret and sometimes elaborate government campaigns in which misinformation is a weapon. Cormac, Rory. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: C8.

What Is Art? Plaything of the Spies: Propaganda and Deception --- The author of 'Fakers' on the secret and sometimes elaborate government campaigns in which misinformation is a weapon

2026-08-15T20:06:09.584-07:00

“Propaganda

By Edward Bernays (1928)

1. Ten years after World War I, a decade during which governments began to mobilize public opinion on an unprecedented scale, Edward Bernays offered "Propaganda," a remarkably frank guide to mass persuasion. Bernays, a publicity consultant who pioneered the idea of a public-relations campaign, opens his book with the claim that "the conscious and intelligent manipulation of the organized habits and opinions of the masses is an important element in democratic society." Propaganda, he argues, could be a tool to regulate and benefit the body politic. It advanced causes he favored -- he notes that activists for women's rights, armed with what he called the "weapon of propaganda," had "made their influence felt on city councils, state legislatures, and national congresses." But even if Bernays was sanguine about the use of propaganda, his own enthusiasm points at its dangers: Those who manipulate "this unseen mechanism of society," he writes, will become an "invisible government."

How to Win an Information War

By Peter Pomerantsev (2024)

2. Peter Pomerantsev's "How to Win an Information War" tells the story of Sefton Delmer, "the propagandist who outwitted Hitler." Delmer, a British-Australian journalist, attended school in Germany and interviewed Hitler in 1931. Once war with Nazi Germany began, Delmer was recruited to run what Mr. Pomerantsev describes as Britain's "empire of tricks" against the Third Reich. Delmer's mission was to undermine enemy morale and induce uncertainty among Nazi leadership while ensuring his messages didn't betray their true source. This called for the creation of fake messengers, and Delmer invented some absolute stunners. Most colorful, perhaps, was a broadcast persona known as Der Chef. In 1941 Der Chef began delivering a salacious mix of gossip and foulmouthed fake news to German listeners over shortwave radio. He was supposedly a disaffected Hitler loyalist who exposed corruption, incompetence, hypocrisy and sexual depravity among the Nazi elite. Der Chef was voiced by German exiles under Delmer's watchful eye.

"How to Win an Information War" raises an important and timeless issue: the risks for a democracy when it begins to tell lies [1].

The Deception Game

By Ladislav Bittman (1972)

3. Soviet-aligned intelligence services waged what they called active measures long before the world had heard of troll farms and deepfakes. Few people understood this effort better than Ladislav Bittman, a senior propagandist in the Czechoslovakian intelligence service who defected to the West in 1968. His memoir, "The Deception Game," reveals these dirty tricks in a rare eyewitness account of how states work to gain what is now called an information advantage. One of Bittman's most startling ploys, Operation Neptune, attempted to smear West German politicians as former Nazi collaborators. His team planted fabricated papers naming the targets in a submerged chest in a Czech lake near the German border before "discovering" them in 1964. Other operations sought to make the U.S. a scapegoat for the world's troubles. In one scheme, Bittman and his colleagues "concentrated on preparing and distributing forged documents to selected African politicians." These implicated the U.S. in a plot to overthrow the Tanzanian government and generated anti-American press coverage across the continent. In true authoritarian style, all of this played out with cold mundanity. "A workday in the disinformation factory," according to Bittman, "consisted of study, analysis, discussions, and meetings" -- followed by plenty of paperwork.

The Cultural Cold War

By Frances Stonor Saunders (2000)

4. Frances Stonor Saunders's "The Cultural Cold War" moves beyond outright falsehoods and forgeries to reveal how the Central Intelligence Agency secretly supported a wide-ranging collection of artists and intellectuals between 1947 and 1967.

Drawing on archives, interviews and forensic analysis, she makes the case that the agency's efforts were not confined to obscure institutions. It funded tours by the Boston Symphony Orchestra, film adaptations of George Orwell's "Animal Farm" and "1984," and translations of T.S. Eliot's poetry. She even suggests that the CIA helped launch the Abstract Expressionist movement, which included Jackson Pollock and Mark Rothko.

The aim was to expand U.S. influence in Europe, promote ideas suppressed behind the Iron Curtain and, more specifically, expose Soviet culture as staid and doctrinaire. Critics have argued that Ms. Saunders overplayed the agency's power, presenting a simplistic top-down model of hidden manipulation. If the CIA operated indirectly, often several steps removed from the artists who produced imaginative work in which they believed, it's unclear how much credit -- or blame -- the agency deserved.

The Stasi Poetry Circle

By Philip Oltermann (2022)

5. Despite their serious intent, some disinformation operations wind up close to farce. Philip Oltermann's "The Stasi Poetry Circle" relates the absurdly true story of spies who became poets in an attempt to win the Cold War. In 1982, East Germany's feared and formidable secret police, the Stasi, used a creative-writing class to train its intelligence officers. It believed this would improve their ability to detect subversive literature and publish anthologies of their own, all with the goal, in the words of the group's leader, Uwe Berger, "of boosting the masses' hunger for victory." Berger, a former informant known, according to Mr. Oltermann, for his "monkish asceticism," embodied a "sense of poetic mission" -- though his own verse talents were minimal. Some of the scenes the author dredges up from his deep trawl through Stasi archives are bizarre. Month after month, spies secretly met in a secure compound to discuss rhyme schemes, structural forms and heroic odes. Berger's star recruit was Alexander Ruika, a talented young poet. But soon enough Berger spotted hints of dissent in Ruika's poems, which proved too genuine to fit the Stasi's program. Beneath the ridiculousness lies a serious point about an authoritarian system, obsessed with order, seeking the power of a creativity it also fears." [2]

1. 1. And can't stop.

Kaip rūpintis savo sveikata XXI amžiuje? Norite konsjeržo medicinos? Dirbtinis intelektas gali tai įgyvendinti

2026-08-15T12:05:22.055-07:00

„Praėjusiais metais persikėlęs į Niujorką, ėmiau ieškoti pirminės sveikatos priežiūros gydytojo. Jei norėjau netrukus apsilankyti pas ką nors netoli savo namų, galėjau rinktis gydytoją, kuris yra praėjus metams ar dvejiems po rezidentūros, arba visai nieko. Sužinojau, kad patyrę gydytojai su laisvais kalendoriais dirba konsjeržo praktikose. Viena praktika teigė, kad jos narystės mokestis yra 12 000 USD per metus. Kita – 24 000 USD.

Tai yra įprastinės priežiūros įkainiai: kažkas, kas tave pažįsta, greitai priima ir turi laiko apgalvoti tavo tyrimų rezultatus. Mano situacija nebuvo neįprasta. Daugiau nei 100 milijonų amerikiečių neturi nuolatinio pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo. Dėmesinga priežiūra tapo prabanga.

Tokia situacija yra medicinos ekonomikos pasekmė. Pirminė sveikatos priežiūra moka mažiau nei beveik bet kuri kita specialybė, dažnai šešiaženkle suma per metus. Dauguma medicinos studentų baigia studijas skolingi daugiau nei 200 000 USD. Pirminė sveikatos priežiūra yra lėtas būdas ją grąžinti, todėl mažiau gydytojų renkasi šią sritį. Daugiau nei ketvirtadalis amerikiečių 2024 m. kreipėsi į skubios pagalbos kliniką. Tačiau skubios pagalbos priežiūra skirta ūmioms ligoms ar traumoms ir paprastai neaptinka laipsniškų pokyčių, kurie gali virsti liga.

Mūsų šalis serga. Tik 7 % suaugusiųjų amerikiečių turi sveiką kraujospūdį, cukraus kiekį kraujyje, cholesterolį ir svorį. Likusieji gyvena nuo ankstyvos rizikos iki jau nustatytos ligos, nors žinome, kas padeda žmonėms išlikti sveikiems. Tyrėjai iš esmės sutinka, kad ilgesnė sveikatos būklė priklauso nuo keturių įpročių: sportuoti daugumą dienų, valgyti daugiausia neperdirbtą maistą, pakankamai miegoti ir palaikyti socialinius ryšius. Ankstyvosios prediabeto ir lengvos hipertenzijos atvejais šie įpročiai gali prilygti receptiniams veiksmams.

Tačiau gydytojai nebeturi laiko kiekvienam pacientui pritaikyti patarimų, kaip gerai gyventi. Kada paskutinį kartą gydytojas kalbėjosi su jumis ne apie tai, kas negerai šiandien, o apie tai, kaip išlikti sveikiems per ateinančius 20 metų? Daugumai žmonių atsakymas yra niekada.

Prevencija įvyksta tada, kai gydytojai pastebi tendencijas ir imasi veiksmų. Šiandienos medicinos sistema laukia raudonų linijų. 10 minučių vizito nepakanka, kad būtų galima pastebėti tendencijas ir imtis veiksmų. Įprastam pacientų sąrašui vien rekomenduojama prevencinė priežiūra pirminės sveikatos priežiūros gydytojui užtruktų daugiau nei 14 valandų per dieną.

Kas užpildo spraga? Dirbtinis intelektas. Maždaug 1 iš 3 suaugusiųjų amerikiečių per pastaruosius metus kreipėsi į pokalbių robotą dėl sveikatos patarimų. Robotai gali skambėti kaip konsjeržo gydytojas. Geriausiai DI atlieka pagrindinį darbą: skaito paciento sveikatos istoriją, įvertina simptomus ir siūlo gydymo planą.

Kartais protingi, o kartais klaidingi, pokalbių roboto patarimai teikiami užtikrintai. Amerikiečiai konsultuojasi su DI dėl savo sveikatos, neatsižvelgiant į tai, ar patarimas patikimas. Klausimai: ko reikia, kad DI galėtų suteikti patikimą medicininę konsultaciją? Ar medicinos įstaigoms gali būti mokama už tai, kad jos imtųsi?

Štai ko reikėtų. Pradėkite nuo pacientų įrašų. Pokalbių robotas, dirbantis su vienu laboratorinių tyrimų rezultatu, gali tik spėlioti. Tas pats pokalbių robotas, kuriam parodyti daugelio metų laboratorinių tyrimų, vaizdų ir diagnozių rezultatai, gali užfiksuoti gliukozės, kraujospūdžio ir svorio pokyčius kartu, daugelį metų prieš tai, kai bet kuris matavimas peržengia ribą. Tačiau jei šiandien paprašysite ligoninės nusiųsti jūsų įrašus naujam gydytojui, galite laukti mėnesius. Įrašai turėtų automatiškai sekti pacientą, o pacientas turėtų nuspręsti, kas jį apžiūrės – naujas gydytojas ar DI.

Toliau įrodykite, kad DI patarimas yra tikslus. Tyrimai, atlikti su realiais klinikiniais atvejais, parodė, kad kai kurie dirbtinio intelekto modeliai pateikė saugesnius patarimus nei bendrosios praktikos gydytojai, tačiau kiti modeliai padarė rimtą klaidą daugiau, nei 1 iš 5 atvejų.

Šiandien dauguma sveikatos srities dirbtinio intelekto atvejų išvengia federalinės peržiūros, vadindami save sveikatingumo produktu. Vašingtonas šią problemą automobiliams išsprendė prieš dešimtmečius. Vyriausybė atlieka populiarių modelių avarijų testus ir skelbia įvertinimus. Sveikatos srities dirbtiniam intelektui reikia savo avarijų testo: besikeičiančio realių klinikinių atvejų rinkinio, kuris būtų laikomas konfidencialiu ir pateikiamas bet kuriam dirbtiniam intelektui, su kuriuo amerikiečiai konsultuojasi dėl medicininės konsultacijos. Rezultatai turėtų būti skelbiami ten, kur pacientai galėtų juos pamatyti.

Galiausiai, mokėkite medicinos įstaigoms, kad jos imtųsi veiksmų pagal dirbtinio intelekto išvadas. Daugumai įstaigų vis dar mokama už apsilankymą, o ne už tai, ar pacientai išlieka sveiki, todėl rizika, pastebėta prieš daugelį metų, yra įspėjimas, į kurį niekam nemokama atkreipti dėmesio. Naujasis „Medicare“ lėtinių ligų priežiūros tobulinimo modelis su veiksmingais, keičiamo mastelio sprendimais arba „Access“, kuris prasidėjo liepos 5 d., apmoka už pagerėjimą. Medicinos įstaigos gauna visas įmokas tik tada, kai jų pacientų kraujospūdis ar cukraus kiekis kraujyje iš tikrųjų pagerėja. Mokėjimas už rezultatus, o ne už vizitus, yra trūkstama paskata, kuri paverčia tai, ką DI žymi, priežiūra, už kurią kažkas gauna atlygį. Tačiau dauguma „Medicare“ mokėjimo eksperimentų nepavyko, todėl privatūs draudikai ir darbdaviai turėtų išbandyti savo pačių rezultatais pagrįstus modelius. Pasikeitė tik ekonomika: gydytojo laikas yra retas ir brangus, o dirbtinis intelektas yra beveik nemokamas.

Dirbtinis intelektas jau yra beveik kiekvienoje kišenėje. Jis gali pakeisti sveikatos priežiūrą su įrašais, įrodymais ir mokėjimais. Sukurkite juos ir, į ateitį orientuotą, konsjeržo priežiūrą su paslaugomis, kai kurios iš jų šiandien prieinamos kiekvienam, turinčiam telefoną.

---

Ponas Rosenblatt yra sveikatos ilgaamžiškumo įmonės „Being“ įkūrėjas ir HCPLAN Tech-Enabled Health Care Workgroup, federalinės patariamosios grupės, kurią sušaukia Medicare ir Medicaid paslaugų centrai, narys.“ [1]

1. Want Concierge Medicine? AI Can Deliver It. Rosenblatt, Tom. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A15.

How to Take Care of Your Health in 21-st Century? Want Concierge Medicine? AI Can Deliver It

2026-08-15T11:42:04.365-07:00

“After moving to New York last year, I went looking for a primary-care doctor. If I wanted to see someone near my home soon, the choice was a physician a year or two out of residency -- or no one. Experienced physicians with open calendars were in concierge practices, I learned. One practice said its membership fee was $12,000 a year. Another said $24,000.

Those are the going rates for what used to be ordinary care: someone who knows you, sees you promptly and has time to think about your test results. My situation wasn't extraordinary. More than 100 million Americans lack a regular primary-care provider. Attentive care has become a luxury.

That situation results from the economics of medicine. Primary care pays less than almost any other specialty, often by six figures a year. Most medical students finish school owing more than $200,000. Primary care is a slow way to repay it, so fewer doctors choose the field. More than a quarter of Americans went to an urgent-care clinic in 2024. But urgent care addresses acute illness or injury and doesn't usually detect the gradual changes that can become disease.

Our country is sick. Only 7% of American adults have healthy blood pressure, blood sugar, cholesterol and weight. The rest of us live on a slope from early risk to established disease even though we know what keeps people healthy. Researchers broadly agree that staying healthy longer comes down to four habits: exercise most days, eat mostly unprocessed food, sleep enough and stay socially connected. For early prediabetes and mild hypertension, those habits can rival a prescription.

But doctors no longer have time to tailor advice on living well for each patient. When was the last time a physician talked with you not about what is wrong today but about staying healthy over the next 20 years? For most people the answer is never.

Prevention happens when doctors notice and act on trend lines. Today's medical system waits for red lines. A 10-minute visit isn't long enough to spot and act on the trend. For a typical patient roster, recommended preventive care alone would take a primary care doctor more than 14 hours a day.

What fills the gap? Artificial intelligence. About 1 in 3 American adults have turned to a chatbot for health advice in the past year. Bots can sound like a concierge doctor. What AI does best is the underlying work: reading a patient's health history, weighing symptoms and suggesting a treatment plan.

Sometimes sensible and sometimes wrong, the chatbot's counsel is delivered with confidence. Americans consult AI for their health whether or not the advice is trustworthy. The questions: What will it take for AI to dispense reliable medical counsel? Can medical practices be paid to act on it?

Here is what it would take. Begin with patient records. A chatbot working from one lab result can only make a guess. The same chatbot, shown years of labs, imaging and diagnoses, can catch glucose, blood pressure and weight drifting up together, years before any one measure crosses a line. But if you ask a hospital today to send your records to a new doctor, you can wait months. The records should follow the patient automatically, and the patient should decide who sees them, a new doctor or an AI.

Next, prove that the advice AI offers is accurate. In a recent study of real clinical cases, some AI models gave safer advice than generalist physicians, but other models made a serious mistake in more than 1 in 5 cases. Today most health AI escapes federal review by calling itself a wellness product. Washington solved this problem for cars decades ago. The government crash-tests popular models and publishes the ratings. Health AI needs its own crash test: a rotating set of real clinical cases, kept confidential, presented to any AI that Americans consult for medical advice. The results should be published where patients can see them.

Finally, pay medical practices to act on what the AI finds. Most practices are still paid by the visit, not for whether patients stay healthy, so a risk flagged years early is a warning nobody is paid to heed. Medicare's new Advancing Chronic Care with Effective, Scalable Solutions model, or Access, which began July 5, pays for improvement. Medical practices collect their payments in full only when their patients' blood pressure or blood sugar actually improves. Paying for outcomes instead of visits is the missing incentive that turns what the AI flags into care someone is paid to deliver. But most of Medicare's payment experiments have failed, so private insurers and employers should test outcome-based models of their own. What has changed is the economics: A doctor's time is scarce and expensive, and an AI's is nearly free.

AI is already in almost every pocket. It can transform healthcare with the record, the proof and the payment. Build them, and the forward-looking concierge care some have today could become available to anyone with a phone.

---

Mr. Rosenblatt is founder of Being, a health-longevity company, and a member of the HCPLAN Tech-Enabled Health Care Workgroup, a federal advisory panel convened by the Centers for Medicare and Medicaid Services.” [1]

1. Want Concierge Medicine? AI Can Deliver It. Rosenblatt, Tom. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A15.

Puikios naujienos visam pasauliui: Kinijos krovininis laivas renkasi trumpesnį kelią Arktyje --- Bendrovė pradeda reguliarius krovinių pervežimus, pagreitindama kelionę ir sunaudodama mažiau degalų. Kinija, pirmyn.

2026-08-15T07:46:52.306-07:00

Kinijos vežėjas „Sea Legend Shipping“ pradeda pirmąjį reguliarų konteinerių pervežimą tarp Kinijos ir Europos Rusijos Šiaurės jūros keliu. Sezoninis maršrutas, pavadintas „Kinijos ir Europos Arkties ekspresu“, sutrumpina standartinį 40 dienų kelionės laiką iki maždaug 20 dienų, apeidamas perpildytus pietinius jūrų susiaurėjimo taškus.

Maršruto ir tvarkaraščio informacija

• Maršrutas: driekiasi palei šiaurinę Rusijos pakrantę, jungdamas Ningbo (Kinija) su Felixstowe (Didžioji Britanija).

• Trukmė: sutrumpina tranzito laiką nuo maždaug 40 dienų (Sueco kanalu) iki maždaug 20–22 dienų.

• Operacijos: numatyti aštuoni savaitiniai iš eilės vykstantys reisai nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 3 d.

• Krovinių tipai: apima didelės vertės ir skubias prekes, tokias kaip naujos energijos transporto priemonės, ličio baterijos ir saulės įranga.

Vadinamieji veiksniai ir iššūkiai

• Motyvacija: apeina Raudonosios jūros saugumo grėsmes ir karinius sutrikimus Artimuosiuose Rytuose, kartu sumažindamas bendras degalų sąnaudas dėl trumpesnių kilometrų.

• Kliūtys: Apsiriboja vasaros ledynų tirpimo laikotarpiu, taikomi dideli draudimo tarifai ir didelė priklausomybė nuo Rusijos administracijos per „Rosatom“.

• Susirūpinimas dėl aplinkos: Gamtos apsaugos grupės ir pagrindinės Vakarų laivybos linijos perspėja, kad padidėjęs eismas gali paspartinti poliarinio ledo tirpimą ir aplinkos blogėjimą. Pagrindinės Vakarų laivybos linijos pačios sukelia neįtikėtiną aplinkos blogėjimą. Gėda joms.

„Krovinių gabenimas trumpesniu Arkties keliu niekada nebuvo ekonomiškai prasmingas – iki šiol.

Klimato kaita ir karas Artimuosiuose Rytuose apverčia matematinius duomenis, dėl kurių laivai plaukiojo ilgesniais maršrutais iš Azijos į Europą.

Šeštadienį Kinijos bendrovė pradeda pirmąją reguliarią krovinių gabenimo paslaugą į Europą per Arkties vandenis, siekdama pasinaudoti trumpesnio kelionės laiko ir mažesnių degalų sąnaudų privalumais.

Krovinininkas „Sea Legend“ išsiųs „Dubai Tower“ iš Ningbo, Kinijos, į Felixstową, JK, vadinamuoju „Arctic Express“ maršrutu palei Rusijos šiaurinę pakrantę. Laivo, galinčio gabenti 1740 20 pėdų konteinerių, kelionė yra didžiausias komercinis žingsnis Arktyje nuo tada, kai 2018 m. „Maersk“ konteinervežis baigė gabenti šį maršrutą.

Visuotinis atšilimas yra svarbus veiksnys, lemiantis naują maršrutą, tačiau jis nėra vienintelis. Per penkis dešimtmečius ištirpo beveik pusė Arkties regiono vasaros ledo – plotas, keturis kartus didesnis už Teksasą – ir vasarą atlaisvino gana patikimą kelią. Tuo tarpu aukštos naftos kainos ir husių sukilėlių išpuoliai Raudonojoje jūroje padarė tradicinius maršrutus brangesnius ir pavojingesnius.

Be to, Pekinas turi ambicijų atlikti svarbų vaidmenį Arkties ateityje, suteikdamas geopolitinį aspektą Kinijos bendrovės laivybos maršrutui.

Praėjusiais metais „Sea Legend“ atliko bandomąjį reisą iš Azijos į Europą per rekordiškai trumpą laiką – 20 dienų. Tai maždaug pusė kelionės per Afrikos Gerosios Vilties kyšulį, kurią daugelis vežėjų dabar renkasi dėl neapibrėžtumo Raudonojoje jūroje.

Kuras sudaro 70 % ar daugiau išlaidų jūroje, teigė buvęs „Maersk“ analitikas Alanas Murphy, vadovaujantis tyrimų bendrovei „Sea-Intelligence“.

Kuro taupymas sutrumpinant kelionę nebūtinai daro maršrutą pelningą. Draudimo įmokos Arktyje yra 40 % didesnės nei Gerosios Vilties kyšulio maršrute, sakė Jonathanas Steenbergas, kredito draudimo bendrovės „Coface“ ekonomistas. „Sea Legend“ Arkties laivai yra gana maži. Ir net po atšilimo kartais vis dar reikia ledlaužio.

Tačiau jei laivas gali plaukti be ledlaužio, „Coface“ teigimu, Arkties maršrutas kai kuriomis aplinkybėmis dabar yra pigesnis nei kelionė per Gerosios Vilties kyšulį. Ji apskaičiavo, kad kad esant dabartinėms naftos kainoms, kurios yra apie 90 USD, skystų birių krovinių, tokių kaip suskystintos gamtinės dujos, gabenimo kaina galėtų sumažėti maždaug 33 %, palyginti su Gerosios Vilties kyšulio maršrutu, o sausų birių krovinių, tokių kaip grūdai, gabenimo kaina būtų apie 8 % mažesnė.

Šis maršrutas pravažiuojamas tik vasarą ir rudenį. „Sea Legend“ planuoja aštuonis reisus nuo rugpjūčio iki spalio pabaigos, kol sąlygos taps pernelyg apledėjusios.

„Tai ne Sueco kanalas, bet Arkčiai tai nemažas skaičius.“ „Tai rodo, kad yra potencialo“, – sakė Malte Humpert, JAV įsikūrusio Arkties instituto įkūrėjas.

Net vasarą laivams tenka plaukioti aplink pavojingas ledo lytis ir susidoroti su sparčiai besikeičiančiais orais. Spalio mėnesį, pasibaigus laivybos sezonui, dangus didžiąją laiko dalį būna tamsus.

Rusijos tanklaivis, plaukdamas Arkties maršrutu, patyrė rimtą korpuso apgadinimą, nepaisant to, kad jam padėjo ledlaužis, ketvirtadienį pranešė jo draudimo bendrovė „AlfaStrakhovanie“, pridurdama, kad išmokėjo maždaug 650 000 JAV dolerių.

„Coface“ skaičiuoja, kad per ateinančius penkerius metus 3,5 % prekybos tarp Rytų Azijos, Europos ir Šiaurės Amerikos galės naudotis Arkties maršrutais, o tai sudaro 64 mlrd. JAV dolerių prekių vertės.

Praėjusią vasarą Šiaurės jūros keliu, kuris driekiasi palei šiaurinę Rusijos pakrantę, perplaukė rekordinis skaičius krovininių laivų – 23. Tai labai mažai, palyginti su Sueco kanalu, kuriuo kasdien praplaukdavo daugiau nei 30 laivų.

Vakarų Įmonės, norinčios sekti „Sea Legend“ keliu, turi įveikti klastingą politiką. Rusija pretenduoja į viso Šiaurės jūrų kelio suverenitetą, o leidimus laivams išduoda jos valstybės kontroliuojama branduolinių elektrinių operatorius „Rosatom“.

Alternatyvus Arkties kelias, Šiaurės vakarų perėja, jungianti Atlanto ir Ramųjį vandenynus per Kanados Arktį, yra mažiau pravažiuojamas, nes jame vyrauja siauri vandens keliai, kuriuose kaupiasi ledas. Didžiausias krovininių laivų, per metus įveikusių šį kelią, skaičius buvo 13, 2023 m.

Kinija pasiskelbė beveik Arkties valstybe, nepaisant to, kad neturi prieigos prie Arkties vandenų. Šiaurės jūrų kelio naudojimas priklauso nuo Rusijos geros valios.

„Pekinas nerimauja, kad jei dabar jie neužsitikrins reikšmingo strateginio buvimo Arktyje, ateityje bus sunkiau“, – sakė Marcas Lanteigne'as, poliarinės geopolitikos ekspertas iš Norvegijos Arkties universiteto Tromsėje. Tačiau jis teigė: „Kinija turi būti atsargi ir nesudaryti įspūdžio, kad bando mesti iššūkį strateginei tvarkai Arktyje.“

„Sea Legend“ neatsakė į prašymus pateikti komentarą.“ [1]

1. World News: Chinese Cargo Ship Takes Arctic Shortcut --- Company begins regular cargo service, speeding travel while burning less fuel. Sune Engel Rasmussen; Woo, Stu. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A10.

Great News for All World: Chinese Cargo Ship Takes Arctic Shortcut --- Company begins regular cargo service, speeding travel while burning less fuel. You go, China.

2026-08-15T07:43:23.930-07:00

Chinese carrier Sea Legend Shipping is launching the first regular container service between China and Europe via Russia's Northern Sea Route. Dubbed the "China-Europe Arctic Express," the seasonal service cuts standard 40-day travel times down to roughly 20 days while bypassing congested southern maritime choke points.

Route and Schedule Details

• Path: Runs along Russia's northern coast, connecting Ningbo, China, to Felixstowe, Britain.

• Duration: Reduces transit time from ~40 days (via the Suez Canal) to about 20–22 days.

• Operations: Scheduled for eight weekly consecutive sailings running from August 15 through October 3.

• Cargo Types: Includes high-value and time-sensitive goods like new-energy vehicles, lithium batteries, and solar equipment.

Driving Factors and Challenges

• Motivations: Bypasses Red Sea security threats and military disruptions in the Middle East while reducing overall fuel consumption via shorter mileage.

• Obstacles: Limited to the summer melting window, subject to high insurance rates, and heavily dependent on Russian administration via Rosatom.

• Environmental Concerns: Conservation groups and major Western shipping lines warn that increased traffic risks accelerating polar ice melt and environmental degradation. Major Western shipping lines cause themselves unbelievable amount of environmental degradation. Shame on them.

“Shipping cargo through an Arctic shortcut never made economic sense -- until now.

Climate change and war in the Middle East are flipping the math that kept ships plying longer routes from Asia to Europe.

A Chinese company on Saturday is starting the first regular cargo service to Europe through Arctic waters, seeking to reap the benefits of quicker travel time and less fuel use.

The shipper Sea Legend will dispatch the Dubai Tower from Ningbo, China, to Felixstowe in the U.K. on what it calls the Arctic Express, following a route along Russia's north coast. The voyage by the vessel, capable of carrying 1,740 20-foot containers, is the biggest commercial step in the Arctic since a Maersk containership completed the route in 2018.

Global warming is a big factor behind the new route, but it is not the only one. Nearly half the Arctic region's summer ice -- an area four times the size of Texas -- has melted over five decades, clearing a fairly reliable path in the summer. Meanwhile, high oil prices and attacks by Houthi rebels in the Red Sea have made the traditional routes costlier and more dangerous.

Beyond that, Beijing has ambitions to play a role in the Arctic's future, lending a geopolitical dimension to the Chinese company's shipping route.

Last year Sea Legend completed a trial run from Asia to Europe in a record 20 days. That is roughly half the time of a voyage via Africa's Cape of Good Hope that many carriers now take because of the Red Sea uncertainty.

Fuel accounts for 70% or more of the costs while at sea, said Alan Murphy, a former Maersk analyst who runs research firm Sea-Intelligence.

Saving fuel by shortening the journey doesn't automatically make a route profitable. Insurance premiums for the Arctic are 40% higher than the Cape of Good Hope route, said Jonathan Steenberg, an economist at credit insurer Coface. Sea Legend's Arctic vessels are relatively small. And even after warming, an icebreaker is still sometimes needed.

But if the ship can go without an icebreaker, Coface said the Arctic route is now cheaper than a Cape of Good Hope voyage in some circumstances. It estimated that at current oil prices of around $90, the cost of shipping liquid bulk such as liquefied natural gas could drop roughly 33% compared with the Cape of Good Hope route, while dry bulk goods such as cereals would cost about 8% less.

The route is only passable in the summer and fall. Sea Legend plans eight voyages between August and late October, before conditions get too icy.

"It's not the Suez Canal but it's a significant number for the Arctic. It shows there is potential," said Malte Humpert, founder of the U.S.-based Arctic Institute.

Even in summer, ships have to navigate around dangerous ice floes and deal with rapidly changing weather. By the end of the shipping season in October, the sky is dark most of the time.

A Russian tanker suffered serious damage to its hull while sailing along the Arctic route despite being assisted by an icebreaker, its insurer, AlfaStrakhovanie, said Thursday, adding that it paid out roughly $650,000.

Coface estimates 3.5% of trade among East Asia, Europe and North America will be able to use Arctic routes within the next five years, representing $64 billion in goods.

Last summer, a record 23 cargo ships transited the Northern Sea Route, which hugs Russia's north coast. That is tiny compared with the Suez Canal, where more than 30 ships transited daily.

Western companies that want to follow in Sea Legend's path have to navigate treacherous politics. Russia claims sovereignty over the entire Northern Sea Route and permits for ship traffic are issued by its state-controlled nuclear operator, Rosatom.

An alternative Arctic route, the Northwest Passage that connects the Atlantic and Pacific oceans via the Canadian Arctic, is less passable because it is dominated by narrow waterways where ice gets bunched up. The highest number of cargo ships completing the passage in a year was 13, in 2023.

China has declared itself a near-Arctic state despite not having access to Arctic waters. It depends on Russia's goodwill to use the Northern Sea Route.

"Beijing is concerned that if they don't establish a significant strategic presence in the Arctic now, it's going to be more difficult in the future," said Marc Lanteigne, expert in polar geopolitics at the Arctic University of Norway in Tromso. However, he said, "China needs to be careful not to give the impression that they are trying to challenge the strategic order in the Arctic."

Sea Legend didn't respond to requests for comment.” [1]

Tariff Program Targets Drone Imports --- Purely American drones will not fly for five years minimum. No rare earth materials needed to scale magnets and the rest of it. Lawyers running things in America do not get it. This tariff program is an act of American military surrender

2026-08-15T07:06:57.826-07:00

The United States faces a massive bottleneck in scaling domestic drone production because China controls roughly 90% to 98% of the world's rare earth permanent magnets and processing infrastructure.

While recent federal tariffs and defense mandates aim to force onshoring, physical mine-to-magnet capacity will take years to fully replace overseas inputs.

Current Supply Chain Realities

• Heavy Reliance: Brushless motors in drones require neodymium-iron-boron (NdFeB) magnets predominantly sourced from Chinese networks.

• Aggressive Tariffs: The White House enacted up to 100% tariffs on foreign-made security-sensitive drones and thermal components to jump-start domestic alternatives.

• Domestic Scaling: U.S. companies like MP Materials are building heavy rare earth magnet facilities backed by the Department of Defense, but volume matching remains constrained.

• Waiver Realities: Statutory deadlines like upcoming DFARS restrictions face widespread expectations for nonavailability waivers because qualified domestic volume cannot yet meet total demand.

“President Trump announced a slate of tariffs to address a national-security threat posed by imports of drones and their components, particularly from China.

In a statement, the White House said the drone-tariff program would protect the security of the U.S. and its defense and defense-adjacent industrial base, while creating jobs. "U.S. drone production needs to be expanded rapidly to ensure U.S. national and economic security," it said.

The decision gave a boost to shares of U.S.-based drone companies, including AeroVironment, Red Cat Holdings and Unusual Machines, which is backed by Donald Trump Jr.

The action is meant to counter Chinese dominance in the commercial drone market and reshore production to the U.S. Drones and components from China will face significantly higher levies than those from allied nations. The move also comes ahead of an expected Sept. 24 meeting between Trump and Chinese leader Xi Jinping.

According to the proclamation announced Thursday, the duties are tiered according to the capacity of the drones and their place of origin.

Bigger drones that have militarily sensitive abilities such as thermal imaging are subject to a 100% tariff based on their value, along with certain critical components.

Smaller drones and components without the same implications for national security face a 25% levy.

U.S. allies will have lower rates. A 15% tariff will be imposed on products from the European Union, Japan, Liechtenstein, South Korea, Switzerland and Taiwan, with a 10% duty levied on drones from the U.K. under the condition that nearly all hardware, software and technology originate from within these countries and the U.S.

Those allied economies last year secured trade deals with the U.S. that capped many U.S. tariffs at 15% -- and 10% for the U.K. -- in exchange for concessions on tariffs and regulations on American goods. Those tariffs on drones from allied economies won't be added on top of other tariffs that Trump has imposed on the nations, such as his recent levies to address forced-labor concerns from more than 80 countries.

The proclamation also authorizes the commerce secretary to establish an onshoring program for companies making new investments in manufacturing drones and drone components, in line with the administration's push to bolster national-defense industries.

The new tariff action will be taken under Section 232 of the Trade Expansion Act of 1962, which allows the president to impose tariffs to combat national-security risks. Trump last year ordered the Commerce Department to evaluate imposing tariffs on foreign-made drones, and the agency found that reliance on those products threatened national security.

Section 232 is the same provision that Trump has used to impose levies on steel, aluminum, automobiles and parts in his second term. Those national-security levies weren't affected by a Supreme Court decision in February that invalidated many of Trump's other global tariffs, and they are seen as more legally durable because the Section 232 provision has a long history of use.

The new tariffs come on the heels of other actions aimed at China's tech sector, including new restrictions from the Federal Communications Commission on some foreign-made drones and other bans on power inverters and robots.

In May, The Wall Street Journal reported that the Trump administration was pursuing funding deals with a group of drone companies as part of its bid to increase domestic production and lower the costs of the increasingly vital weapons.” [1]

1. U.S. News: Tariff Program Targets Drone Imports. Fabiana Negrin Ochoa; Bade, Gavin. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A2.

Tarifų programa skirta dronų importui --- Grynai amerikietiški dronai neskraidys mažiausiai penkerius metus. Magnetams ir kitiems dalykams gaminti reikia retųjų žemių medžiagų. Ameriką valdantys, teisininkai to nesupranta. Ši tarifų programa yra Amerikos karinės kapituliacijos aktas.

2026-08-15T07:06:30.419-07:00

Jungtinės Valstijos susiduria su didžiuliu vidaus dronų gamybos didinimo trukdžiu, nes Kinija kontroliuoja maždaug 90–98 % pasaulio retųjų žemių nuolatinių magnetų ir perdirbimo infrastruktūros.

Nors pastaruoju metu federaliniai tarifai ir gynybos įgaliojimai siekia priversti gamybą perkelti į užsienį, fiziniai „nuo kasyklos iki magneto“ pajėgumai užtruks metus, kol visiškai pakeis užsienio išteklius.

Dabartinė tiekimo grandinės realybė

• Didelė priklausomybė: dronų bešepetėliniams varikliams reikalingi neodimio-geležies-boro (NdFeB) magnetai, daugiausia gaunami iš Kinijos tinklų.

• Agresyvūs tarifai: Baltieji rūmai nustatė iki 100 % tarifus užsienio gamybos saugumo požiūriu jautriems dronams ir terminiams komponentams, kad paskatintų vidaus alternatyvas.

• Vietinis mastas: JAV bendrovės, tokios kaip „MP Materials“, stato sunkiųjų retųjų žemių magnetų įrenginius, kuriuos remia Gynybos departamentas, tačiau kiekių atitikimas išlieka ribotas.

• Išimčių realybė: Įstatyminiai terminai, tokie kaip artėjantys DFARS apribojimai, susiduria su plačiai paplitusiais lūkesčiais dėl išimčių dėl neprieinamumo, nes kvalifikuotas vietinis kiekis dar negali patenkinti visos paklausos.

„Prezidentas Trumpas paskelbė tarifų planą, skirtą spręsti nacionalinio saugumo grėsmę, kurią kelia dronų ir jų komponentų importas, ypač iš Kinijos.

Baltųjų rūmų pareiškime teigiama, kad dronų tarifų programa apsaugos JAV ir jos gynybos bei su gynyba susijusios pramonės bazės saugumą, kartu kurdama darbo vietas JAV. „Siekiant užtikrinti JAV nacionalinį ir ekonominį saugumą, dronų gamyba turi būti sparčiai plečiama“, – teigiama pranešime.

Šis sprendimas paskatino JAV įsikūrusių dronų bendrovių, įskaitant „AeroVironment“, „Red Cat Holdings“ ir „Unusual Machines“, kurią remia Donaldas Trumpas jaunesnysis, akcijų vertę.

Šiuo veiksmu siekiama neutralizuoti Kinijos dominavimą komercinių dronų rinkoje ir perkelti gamybą į JAV. Dronams ir jų komponentams iš Kinijos bus taikomi gerokai didesni muitai nei iš sąjungininkų šalių. Šis žingsnis taip pat žengtas prieš numatomą rugsėjo 24 d. vyksiantį Trumpo ir Kinijos lyderio Xi Jinpingo susitikimą.

Ketvirtadienį paskelbtame pareiškime teigiama, kad muitai yra pakopiniai pagal dronų pajėgumus ir jų kilmės vietą.

Didesniems dronams, turintiems kariniu požiūriu jautrių funkcijų, tokių kaip terminis vaizdavimas, taikomas 100 % tarifas, pagrįstas jų verte, kartu su tam tikrais svarbiausiais komponentais.

Mažesniems dronams ir jų komponentams, neturintiems tokios pačios įtakos nacionaliniam saugumui, taikomas 25 % mokestis.

JAV sąjungininkėms bus taikomi mažesni tarifai. 15 % tarifas bus taikomas produktams, iš Europos Sąjungos, Japonijos, Lichtenšteino, Pietų Korėjos, Šveicarijos ir Taivano, o dronams iš JK taikomas 10 % muitas su sąlyga, kad beveik visa techninė, programinė ir programinė įranga bei technologijos yra kilusios iš šių šalių ir JAV.

Šios sąjungininkų ekonomikos praėjusiais metais sudarė prekybos susitarimus su JAV, pagal kuriuos daugelis JAV tarifų buvo apriboti iki 15 %, o JK – iki 10 %, mainais į nuolaidas dėl tarifų ir reglamentų, taikomų amerikietiškoms prekėms. Šie sąjungininkų ekonomikos dronams taikomi tarifai nebus pridedami prie kitų tarifų, kuriuos Trumpas nustatė šioms šalims, pavyzdžiui, prie neseniai įvestų mokesčių, skirtų spręsti daugiau nei 80 šalių susirūpinimą dėl priverstinio darbo.

Proklama taip pat įgalioja prekybos sekretorių sukurti įmonių, investuojančių į dronų ir jų komponentų gamybą, programą, atsižvelgiant į administracijos pastangas stiprinti nacionalinės gynybos pramonę.

Nauji tarifų veiksmai bus imami pagal 1962 m. Prekybos plėtros įstatymo 232 skirsnį, kuris leidžia prezidentui nustatyti tarifus siekiant kovoti su nacionalinio saugumo grėsme. rizika. Trumpas praėjusiais metais įsakė Prekybos departamentui įvertinti užsienio gamybos dronų tarifų įvedimą, o agentūra nustatė, kad priklausomybė nuo šių produktų kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

232 skirsnis yra ta pati nuostata, kurią Trumpas naudojo apmokestindamas plieną, aliuminį, automobilius ir jų dalis per antrąją kadenciją. Šiems nacionalinio saugumo mokesčiams įtakos neturėjo Aukščiausiojo Teismo vasario mėnesio sprendimas, kuriuo buvo panaikinti daugelis kitų Trumpo pasaulinių tarifų, ir jie laikomi teisiškai patvaresniais, nes 232 skirsnio nuostata turi ilgą naudojimo istoriją.

Nauji tarifai atsiranda po kitų veiksmų, nukreiptų į Kinijos technologijų sektorių, įskaitant naujus Federalinės ryšių komisijos apribojimus kai kuriems užsienio gamybos dronams ir kitus draudimus galios keitikliams ir robotams.

Gegužės mėnesį „The Wall Street Journal“ pranešė, kad Trumpo administracija sudarė finansavimo sutartis su dronų bendrovių grupe, siekdama padidinti vidaus gamybą ir sumažinti vis svarbesnių ginklų kainą.“ [1]

1. U.S. News: Tariff Program Targets Drone Imports. Fabiana Negrin Ochoa; Bade, Gavin. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A2.

Karas su Iranu priklauso nuo to, kas pirmas sumirksės, bet ne tik nuo to

2026-08-15T06:26:47.275-07:00

„Aukšti Trumpo administracijos pareigūnai padvigubino ekonominį spaudimą kovoje su Iranu, naftos kainų mažinimą paskelbdami pagrindiniu karo tikslu ir žadėdami finansines sankcijas, kurios priverstų Teheraną vėl atidaryti Hormūzo sąsiaurį.

Nepaisant to, Iranas ketvirtadienio vakarą užpuolė du Jungtinių Arabų Emyratų laivus sąsiauryje, teigė JAE pareigūnai. Tai rodo, kad Teheranas yra atsparus didesnėms ekonominėms sankcijoms ir yra pasirengęs imtis karinės iniciatyvos net tada, kai prezidentas Trumpas, regis, nenori grįžti prie šaudymo karo.

Prezidentui Trumpui labiau pasikliaujant karinio jūrų laivyno vykdoma Irano uostų blokada kaip finansiniu spaudimu Teheranui, Irano lyderiai bando parodyti, kad jie nepasiduos ir laikys sąsiaurį uždarytą, kol energijos kainos privers JAV atsitraukti, teigė analitikai.

„Teheranas iš kiekvienos žaidimo su Vašingtonu išmoko paprastą pamoką: jei pakankamai ilgai išlaikykite savitvardą, Amerika pirmoji pasitrauks“, – sakė Ali Vaezas, Tarptautinės krizių grupės programos direktoriaus pavaduotojas Artimiesiems Rytams ir Šiaurės Afrikai. „Sistemai, kuri tiki, kad kovoja už išlikimą, egzistencinės grėsmės paprastai sukietina ryžtą, o ne nustato kainų lubas pasipriešinimui.“

Šią savaitę Vašingtonas užsiminė, kad artimiausiomis dienomis įves naujus apribojimus Irano ekonomikai. Iždo sekretorius Scottas Bessent teigė, kad tai bus „vienas smūgis dviem smūgiais“ kartu su JAV karinio jūrų laivyno blokada Irano uostams.

Abiejų šalių pastangos padaryti ekonominę žalą jas dar labiau atitolina nuo kelio, kurį jos, regis, pasiekė birželį sudarytu susitarimu. Šiame susitarime buvo numatyta finansinė nauda Teheranui, jei jis vėl atidarys sąsiaurį ir pradės rimtas derybas dėl savo branduolinės programos.

Viceprezidentas J. D. Vance'as ketvirtadienį išdėstė administracijos prioritetus, sakydamas „Fox News“, kad energijos kainų mažinimas yra „pirmasis tikslas“.

„Ir tada, žinoma, antrasis tikslas yra užtikrinti, kad Iranas niekada negautų branduolinio ginklo“, – sakė Vance'as. „Esu įsitikinęs, kad mes pasiekiame abu šiuos tikslus.“

„Abu tikslai prezidentui yra vienodai svarbūs“, – penktadienį sakė Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Karoline Leavitt. „Štai kodėl administracija tiek daug nuveikė, kad rinkos būtų stabilios, bet taip pat užtikrintų“ „Iranas niekada negalės gauti branduolinio ginklo – tai prezidento prioritetas vykstančiame konflikte, ir jis tai vienaip ar kitaip įgyvendins.“

Respublikonas Trumpas pradėjo karą pareikšdamas, kad jo tikslas – priversti Iraną sudaryti susitarimą, kuris neleistų jam kada nors gauti branduolinio ginklo.

Pastarosiomis savaitėmis Baltieji rūmai vis labiau pesimistiškai vertina galutinį branduolinį susitarimą su Teheranu. Vietoj to, Trumpas sutelkė dėmesį į Irano nuniokotos ekonomikos spaudimą, kad režimas sudarytų susitarimą, kuris atvertų vandens kelią, leistų jam paskelbti pergalę kare ir judėti toliau, teigė JAV pareigūnai.

Iranui Hormūzo kontrolė leidžia jam kelti reikalavimus JAV, nenusileidžiant niekam dėl pagrindinės jo branduolinės programos.

Irano pareigūnai mano, kad jie turi laiko savo pusėje, ir išplėtė savo reikalavimus vėl atidaryti Hormūzą. Teheranas pareiškė, kad JAV turi nutraukti karą, panaikinti blokadą ir panaikinti sankcijas bei Irano pinigų įšaldymą.

Dabar pagrindinis konflikto klausimas yra toks: kuri pusė pirmiausia sumirksės pagal ekonominį spaudimą.

Žodžių karas penktadienį įsiplieskė. „Kai tik nugalėsime Iraną, kuris yra labai smarkiai sutriuškintas, netrukus paskelbsiu Hormūzo sąsiaurį Jungtinių Valstijų teritorija“, – sakė Trumpas kalboje Niujorke. Vėliau Baltųjų rūmų pareigūnas teigė, kad Trumpo pastabos buvo ištartos pokštu.

Atsakydamas į tai, Irano užsienio reikalų viceministras Kazemas Gharibabadi per X sakė: „Hormūzo sąsiauris buvo Irano, yra Irano ir liks Irano; „Šis sąsiauris bus uždaromas ir atidaromas tik Iranui vadovaujant.“

Gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas ketvirtadienį pareiškė, kad karinis jūrų laivynas gali tęsti Irano blokadą neribotą laiką. JAV pareigūnai teigė, kad kariuomenė ruošiasi regione lėktuvnešį „USS Abraham Lincoln“ pakeisti „USS George Washington“, nes nerimaujama dėl gyvenimo sąlygų „Lincoln“ laive.

Iranas panaudojo jėgą, kad komerciniai laivai nepatektų į sąsiaurį. Analitikai teigė, kad Teherano gebėjimas eskaluoti karinę padėtį apsunkina Vašingtono galimybes išspausti nuolaidų vien ekonominiu spaudimu.

Dėl išpuolių prieš laivus, susijusius su JAE Abu Dabio nacionaline naftos bendrove, rugpjūtį tokių laivų buvo šeši. JAE, pagrindinė naftos eksportuotoja, stengėsi tyliai gabenti krovinius per Hormūzą, nepaisant Irano griežtos kontrolės.

Vandens kelias išlieka iš esmės uždarytas, dauguma laivų nenori kirsti jo be Irano leidimo. Tie, kurie kirs, naudojasi Teherano administruojamu maršrutu.

„Kpler“ laivų sekimo duomenys rodo, kad ketvirtadienį vos 13 laivų kirto vandens kelią, kuris įprastai įveikdavo daugiau, nei 130 prieš karą. Devyni iš jų plaukė Irano administruojamu maršrutu. Šį mėnesį eismas sulėtėjo nuo liepos mėnesio, kai vidutiniškai 26 laivai kasdien kirto sąsiaurį.

Tarptautinės naftos kainos pastaruoju metu svyravo žemiau 90 USD už barelį, nes srautai iš sąsiaurio išlieka suvaržyti, tačiau regiono gamintojams pavyko rasti sprendimų, kaip išlaikyti žaliavinės naftos tiekimą už spūsties ribų. Vis dėlto sutrikimai mažina pasaulines naftos atsargas.

„Lankyta įtampa tarp JAV ir Irano dėl vandens kelio statuso išlaikys gana didelę kitos krizės ir dar vieno uždarymo riziką iki 2026 m. pabaigos“, – klientams skirtame laiške rašė konsultacinės įmonės „Eurasia Group“ analitikai.

Miadas Maleki, buvęs vyresnysis Iždo departamento pareigūnas, dabar dirbantis Demokratijų gynybos fonde, teigė, kad Irano naftos eksportas sumažėjo nuo dviejų milijonų barelių per dieną iki balandžio mėnesio beveik iki nulio ir kad Teheranas patiria 29 milijonų litrų benzino per dieną trūkumą.

„Blokada gali parklupdyti režimą, jei Vašingtonas aiškiai pasakys, kad ji nebus panaikinta pagal Teherano laukiamą grafiką“, – sakė jis. [1]

Irane yra tiksliųjų dronų ir raketų spiečiai, kuriuos nuolat didina tiekimas iš Kinijos. Tai taip pat gali pakeisti skaičiavimus.

Irano tiksliųjų dronų ir raketų spiečių derinys, kurį sustiprina Kinijos pramonės ir materialinė parama, reikšmingai keičia šiuolaikinius karinius skaičiavimus. Ši dinamika meta iššūkį tradicinei oro gynybos ekonomikai, sutrumpina regioninių ir pasaulinių valstybių sprendimų priėmimo terminus ir apkrauna perėmėjų atsargas.

Strateginis poveikis

• Sąnaudų asimetrija: Nebrangūs dronai ir trumpojo nuotolio raketos verčia gynėjus naudoti kelių milijonų dolerių vertės perėmėjus, sukurdamos netvarų ekonominį disbalansą.

• Persotinta gynyba: Spiečių taktika perkrauna radarų sekimo sistemas ir raketinės gynybos baterijas, vienu metu atakuodama iš kelių vektorių.

• Tiekimo grandinės svertas: Pramoninė parama iš Kinijos padeda Iranui išlaikyti gamybą nepaisant griežtų sankcijų ir kovos nuostolių.

• Atgrasymo pokytis: Tradiciniai atgrasymo modeliai yra sudėtingi, nes pigios autonominės grėsmės sumažina puolamųjų veiksmų slenkstį be tiesioginio priskyrimo.

Jei Iranas bus įspaustas į kampą, jis gali sunaikinti visas jo kaimynes dronų ir raketų spiečiais. Trumpas susidurtų su didele bėda. Geriausias būdas jam – vis tiek paskelbti pergalę ir eiti toliau. Jei matai, kad kasi sau spąstus, tiesiog nustok kasti. Leisk tai padaryti izraeliečiams.

1. War With Iran Hinges On Who Blinks First. Kantchev, Georgi; Norman, Laurence. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A1.

War With Iran Hinges On Who Blinks First, Not Only Though

2026-08-15T06:09:29.143-07:00

“Senior Trump administration officials have doubled down on economic pressure in the fight with Iran, making lower oil prices a top war aim and vowing financial sanctions that would force Tehran to reopen the Strait of Hormuz.

Nevertheless, Iran late Thursday attacked two United Arab Emirates ships in the strait, Emirati officials said, an indication Tehran is impervious to more economic sanctions and is willing to take the military initiative even when President Trump appears reluctant to return to a shooting war.

With President Trump relying more on the Navy's blockade of Iranian ports as financial pressure on Tehran, Iran's leaders are trying to show they won't relent and will keep the strait closed until energy prices force the U.S. to back off, analysts said.

"Tehran has drawn a simple lesson from every game of chicken with Washington: Hold your nerve long enough, and America swerves first," said Ali Vaez, International Crisis Group's deputy program director for the Middle East and North Africa. "For a system that believes it is fighting for survival, existential threats tend to harden resolve, not impose a price ceiling on resistance."

Washington this week indicated it would slap new restrictions on Iran's economy in the coming days. Treasury Secretary Scott Bessent said it would be a "one-two punch" along with the U.S. naval blockade of Iranian ports.

The efforts by both sides to inflict economic damage put them further from the off-ramp they appeared to reach with the deal in June. That agreement set out financial rewards for Tehran if it reopened the strait and entered serious negotiations on its nuclear program.

Vice President JD Vance spelled out the administration's priorities Thursday, telling Fox News that keeping energy prices down was "goal number one."

"And then obviously goal number two is to ensure that Iran never gets a nuclear weapon," Vance said. "I feel confident we're accomplishing both of those goals."

"Both goals are equally as important to the president," White House press secretary Karoline Leavitt said on Friday. "That's why the administration has done so much to keep the markets stable, but also ensuring Iran can never get a nuclear weapon is the president's priority with respect to the ongoing conflict, and it's something he's going to see through one way or another."

Trump, a Republican, began the war declaring that his goal was to force Iran into a deal that would prevent it from ever obtaining a nuclear weapon.

The White House has become increasingly pessimistic in recent weeks about achieving a final nuclear settlement with Tehran. Instead, Trump has focused on squeezing Iran's battered economy so the regime does a deal to open the waterway that would let him declare victory in the war and move on, U.S. officials said.

For Iran, control over Hormuz enables it to make demands on the U.S. without having to concede anything over its core nuclear program.

Iranian officials believe they have time on their side and have expanded their demands for reopening Hormuz. Tehran has said the U.S. needs to end the war, lift its blockade and provide relief from sanctions and freezes on Iranian cash.

The central question of the conflict has now become: which side blinks first under economic pressure.

The war of words ramped up Friday. "After we finish defeating Iran, which is being very badly defeated, pretty soon I'll be declaring the Hormuz Strait a territory of the United States," Trump said during a speech in New York. A White House official later said Trump's remarks were made in jest.

In response, Iran's deputy foreign minister, Kazem Gharibabadi said on X that "The Strait of Hormuz has been Iranian, is Iranian, and will remain Iranian; this strait will only be closed and opened under Iran's command."

Defense Secretary Pete Hegseth said Thursday the Navy could sustain the blockade on Iran indefinitely. U.S. officials said the military is preparing to replace the USS Abraham Lincoln aircraft carrier in the region with the USS George Washington, amid concerns over living conditions aboard the Lincoln.

Iran has used force to keep commercial vessels out of the strait. Analysts said Tehran's ability to escalate militarily makes it harder for Washington to wring out concessions with economic pressure alone.

The attack on ships affiliated with the U.A.E.'s Abu Dhabi National Oil Co. brought the total to six in August. The U.A.E., a major oil exporter, has pushed to get shipments quietly through Hormuz despite Iran's chokehold.

The waterway remains largely closed, with most ships unwilling to cross without a go-ahead from Iran. Those that do use the route administered by Tehran.

Ship-tracking data from Kpler says that just 13 vessels Thursday crossed a waterway that routinely handled more than 130 before the war. Nine of them took the route administered by Iran. Traffic this month has slowed from July, when an average of 26 vessels crossed the strait every day.

International oil prices have recently oscillated under $90 a barrel as the flows from the strait remain curtailed, but the region's producers have managed to find workarounds beyond the chokepoint to keep their crude moving. Still, the disruptions are running down global oil inventories.

"The latent tensions between the U.S. and Iran over the status of the waterway will keep the risk of another crisis -- and another closure -- relatively high through the rest of 2026," analysts at Eurasia Group consulting firm wrote in a note to clients.

Miad Maleki, a former senior Treasury Department figure now at the Foundation for Defense of Democracies, said Iran's oil exports have dropped from two million barrels a day before April to near zero and that Tehran has a shortfall of 29 million liters a day in gasoline supplies.

"The blockade can bring the regime to its knees if Washington makes clear that it will not be lifted on a timetable Tehran can wait out," he said.” [1]

There are Iranian swarms of precise drones and missiles, constantly increased by supplies from China. This could change the calculations too.

The combination of Iranian precision drone and missile swarms, bolstered by Chinese industrial and material support, significantly alters modern military calculations. This dynamic challenges traditional air defense economics, compresses decision-making timelines for regional and global powers, and strains interceptor stockpiles.

Strategic Impacts

• Cost Asymmetry: Inexpensive drones and short-range missiles force defenders to expend multi-million-dollar interceptors, creating an unsustainable economic imbalance.

• Saturated Defenses: Swarm tactics overwhelm radar tracking systems and missile defense batteries by attacking simultaneously from multiple vectors.

• Supply Chain Leverage: Industrial backing from China helps Iran sustain production despite heavy sanctions and combat losses.

• Deterrence Shift: Traditional deterrence models struggle because low-cost autonomous threats lower the threshold for offensive action without direct attribution.

If Iran gets desperate, Iran can take out all Iran’s neighbors with swarms of drones and missiles. Trump would get a big mess on his hands. The best way for him is to declare victory anyway and move on. If you see that you are digging a trap for yourself, just stop digging. Let the Israelis to do it.

1. War With Iran Hinges On Who Blinks First. Kantchev, Georgi; Norman, Laurence. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Aug 2026: A1.

Ką apmokestinti, kai dirbtinis intelektas atlieka vis daugiau darbo: tai vienas svarbiausių mūsų gyvenimo politinių sprendimų

2026-08-14T11:41:37.875-07:00

„Didelis technologinis pokytis sukelia didelius socialinius pokyčius. Dirbtinio intelekto dėka esame ant produktyvumo stebuklo, galinčio radikaliai pagerinti žmonių gyvenimą, slenksčio – bet tik tuo atveju, jei imsimės veiksmų dabar, kad išvengtume blogiausio dirbtinio intelekto poveikio.

Mūsų vadovaujama turto valdymo įmonė „Bridgewater“ jau daugelį metų tiki dirbtiniu intelektu ir į jį investavo, pertvarkydama įmonę, kad išnaudotų kuo daugiau dirbtinio intelekto galimybių. Tai reiškia, kad mums neproporcingai bus taikomi čia rekomenduojami mokesčiai ir reglamentai. Šias rekomendacijas pateikiame bet kokiu atveju ir prašome politikos formuotojų skubiai jas įgyvendinti. Turime trumpą laiką, kad užtikrintume žmonių darbo apsaugą ir suteiktume kiekvienam piliečiui galimybę prisidėti prie dirbtinio intelekto sėkmės. Be šių veiksmų dirbtinio intelekto nauda greičiausiai nebus visiškai realizuota.

Norint pasiekti nuoseklią ir tvarią pažangą, dirbtinio intelekto politikai reikia dviejų dalykų: turime padaryti visuomenę atsparią trikdžiams ir turime išvengti technologinių pokyčių. katastrofa.

Nesugebėjimas pasiekti nė vieno iš šių tikslų reiškia, kad nepasiektas dirbtinio intelekto pažadas.

Ar produktyvumo pakilimas baigsis gerai, priklauso nuo to, ar vyriausybė išlaikys visuomenę kartu, kol jis vyksta, palaikydama teisingumo ir bendro likimo jausmą. Kai turtas koncentruojasi ir plinta nepasitenkinimas, pakilimai baigiasi blogai. Pažvelkime tik į komunizmo ir fašizmo iškilimą po pramonės revoliucijos arba į populistinį pasipriešinimą globalizacijai, kurį dabar išgyvename.

Daug nežinoma apie tai, kaip tiksliai pasireikš dirbtinio intelekto sutrikimai. Tačiau potencialas yra didžiulis. Mūsų vidinė „Bridgewater“ analizė rodo, kad per ateinančius penkerius metus dirbtinis intelektas gali pakeisti 18 procentų dabartinių Amerikos darbo vietų. Ir nors bus sukurta keletas naujų darbo vietų, ypač tų, kuriose žmogiškieji santykiai yra neatsiejama darbo vertės dalis, pavyzdžiui, slaugos ar svetingumo srityse, visuomenės perėjimo sukelti sutrikimai yra labai tikėtini bet kokiu atveju. Vyriausybės turi veikti prieš neišvengiamą neigiamą reakciją, kuri visiškai pasieks šį dirbtinio intelekto sukeltą darbo jėgos perkėlimą, o ne po to.

Mokesčių politika turi nustoti atgrasyti žmonių darbą, palyginti su mašinų darbu.

Nes apmokestinamas tik žmonių darbas, svarstyklės nukrypsta į žmonių pakeitimo mašinomis pusę.

Dirbtinio intelekto žetonų vartojimo mokestis gali apversti šią situaciją aukštyn kojomis.

Žetonai yra duomenų vienetai, kuriuos nuskaito, apdoroja ir generuoja dirbtinio intelekto modelis.

Kai įmonės naudoja dirbtinio intelekto modelių įmonių versijas, jos turi mokėti už kiekvieną žetoną.

Žetono kaina yra artimiausia už mašininį darbą mokamam atlyginimui. Reikės išsiaiškinti žetonų vartojimo mokesčio detales, įskaitant tai, kaip išmatuoti žetonų vartojimą skirtinguose dirbtinio intelekto modeliuose, sumažinti mokesčių vengimo galimybes ir aprėpti įmones, kurios vietinius darbuotojus pakeičia užsienio modeliais.

Nė vienas iš šių klausimų nereiškia, kad turėtume laukti. Žetonų mokesčio gautos pajamos gali dar labiau sumažinti žmonių pajamų mokesčius. Be to, jos galėtų būti panaudotos finansuoti programą, skirtą įsigyti dirbtinio intelekto įmonių akcijų, kad būtų galima jomis pasidalyti su visais piliečiais. Tokia dinamika paskatintų įmones atidžiau pagalvoti, kaip geriausiai panaudoti skaičiavimo išteklių sąnaudas ir nukreipti dirbtinį intelektą produktyviam, o ne „šlamštiniam“ naudojimui.

Tiesioginis kapitalizmo dalyvavimas greičiausiai bus vienintelis būdas išsaugoti žmonių tikėjimą, kad jis veikia. Piliečiai turėtų turėti akcijų pirmaujančiose Amerikos dirbtinio intelekto bendrovėse, kad ekonomikos sėkmė ir jų sėkmė būtų tarpusavyje susijusios. Šios įmonės naudoja visas žmonių žinias, kad sukurtų įrankį, kuris galėtų pakeisti didelę dalį žmonių darbo. Pelnas neturėtų atitekti tik įmonėms.

Naudodama simbolines mokesčių pajamas arba kitų įmonių mokesčių lengvatas, vyriausybė galėtų įsigyti nuosavybės akcijų ir paskirstyti jas proporcingai piliečiams, kurie jas laikytų tomis pačiomis sąlygomis kaip ir bet kuris kitas akcininkas. Akcijų paskirstymas, o ne vyriausybės laikymas, tiesiogiai sujungtų piliečius su dirbtinio intelekto pažanga ir neleistų vyriausybės biurokratijai – arba, dar blogiau, korupcijai – jai trukdyti. Tai, kad kiekvienas pilietis bus akcijų savininkas, padės visuomenei išlikti darniai per sutrikimus.

Žinoma, nieko iš to neįmanoma pasiekti, jei nebus užkirstas kelias technologinės katastrofos rizikai. Pažangūs dirbtinio intelekto modeliai išsiveržė iš numatytų apribojimų ir patys atliko sudėtingus įsiveržimus – rodo elgesį, kuris būtų nusikalstamas, jei tai padarytų asmuo. Dabartiniai pasiūlymai dėl viešo pasienio modelių išleidimo reguliavimo nėra pakankamai griežti. Modelių kūrimas ir naudojimas taip pat turi būti reguliuojami pagal griežtus saugos standartus. Neišleisti modeliai gali savarankiškai padaryti didelę žalą. Modelių naudojimas taip pat turi būti nuolat stebimas ir reguliuojamas, nes dirbtinio intelekto sistemos gali vystytis, plėstis arba būti perkurtos taip, kad atsirastų žalingų galimybių, kurių nebuvo galima numatyti iš anksto.

Jei šiandien nesiimsite veiksmų, dirbtinio intelekto rizika bus padidinta, modeliams tobulėjant. Galbūt turime tik vieną galimybę imtis prasmingų veiksmų. Ir nors šie žingsniai gali supurtyti akcijų rinkas ir tokias įmones kaip mūsų, kurios gali gauti naudos iš nepertraukiamo dirbtinio intelekto augimo, jų nežengti ir laukti didesnės visuomenės žalos ar katastrofos yra pavojingiau. Dirbtinio intelekto reguliavimas taip agresyviai, taip anksti, gali atrodyti nerealu. To nedaryti neįsivaizduojama.

Gregas Jensenas yra „Bridgewater Associates“ generalinis direktorius. Nir Bar Dea yra jos generalinis direktorius. [1]

Žetonų apmokestinimas atgraso inovatyviausias įmones, kurios perkelia dirbtinį intelektą į realiąją ekonomiką, ir skatina tingias bei kvailas įmones, norinčias tvarkyti reikalus senamadiškai, be dirbtinio intelekto. Turime nustoti apmokestinti žmonių darbą ir pakeisti šiuos mokesčius didesniais pelno mokesčiais. Jei pelno mokesčiai sparčiai augs, kaip tikimasi, pusė šio papildomo mokesčių naštos prieaugio turėtų būti skirta akcijoms pirkti ir joms perduoti piliečiams. Jei įmonės pradės bėgti į užsienį dėl naujų mokesčių, diplomatai turi pasiekti, kad tai taptų įmonėms nenaudinga. Su sukčiaujančiomis šalimis, tokiomis, kaip Airija, reikėtų elgtis griežtai.

1. This Is One of the Most Important Policy Decisions of Our Lifetime: Guest Essay. Jensen, Greg; Nir Bar Dea. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 14, 2026.

Whom to Tax When AI Does More and More of the Work: This Is One of the Most Important Policy Decisions of Our Lifetime

2026-08-14T11:32:57.617-07:00

“Major technological change produces major social change. Thanks to artificial intelligence, we are arguably on the brink of a productivity miracle capable of radically improving people’s lives — but only if we act now to prevent A.I.’s worst impacts.

Bridgewater, the asset management firm we lead, has believed in and invested in A.I. for years, reshaping the firm to harness as much from A.I. as we can. This means we will be disproportionately subject to the taxes and regulations that we recommend here. We make these recommendations anyway, and implore policymakers to move them forward with haste. We have a short window to ensure we protect human work and give every citizen a stake in A.I. success. Without these actions, the benefits of A.I. are unlikely to be fully realized.

In order to achieve progress that is both consistent and sustainable, two things are required from A.I. policy: We must make society resilient to disruption and we must avert technological catastrophe.

Failing to accomplish either of these goals means failing to achieve the promise of A.I.

Whether a productivity boom ends well depends on whether government holds society together while it happens, sustaining a sense of fairness and shared destiny. When wealth concentrates and disaffection spreads, booms end badly. Look no further than the rise of Communism and fascism after the Industrial Revolution, or the populist backlash to globalization we are living through now.

Much is unknown about exactly how A.I. disruption will play out. But the potential is huge. Our internal Bridgewater analysis suggests that 18 percent of current American jobs could be displaced by A.I. in the next five years. And even though some new jobs will be created — particularly those where human relationships are integral to the value of the work, like nursing or hospitality — disruption from the societal transition is extremely likely regardless. Governments must act before the inevitable backlash fully arrives at this A.I.-driven labor displacement, not after.

Tax policy must stop disincentivizing human labor over machine labor.

Because only human labor is taxed, the scale is tipped toward substitution.

A consumption tax on A.I. tokens may flip this script.

Tokens are the units of data an A.I. model reads, processes and generates.

When companies use enterprise versions of A.I. models, they must pay for each token.

The price of a token is the closest thing to a wage paid for machine labor. Details for a token consumption tax will need working out, including how to measure token consumption across different A.I. models, mitigating opportunities for tax evasion and covering firms that replace domestic workers with overseas models.

None of those questions means we should wait. Revenue raised by a token tax can further lower income taxes on humans. And it could be used to help fund a program to acquire stakes in A.I. companies to share with all citizens. That dynamic would push companies to think more carefully about how to make the best use of the costs of computational resources and steer A.I. toward productive uses instead of “slop.”

Giving everyone a direct stake in capitalism is also likely to be the only way to preserve people’s faith that it works. Citizens should have equity in the leading American A.I. companies, so that the economy’s success and their success are intertwined. These firms are using the corpus of all human knowledge to build a tool that could displace much of human labor. The profits should not accrue to the companies alone.

Using token-tax revenue or credits on other corporate tax burdens, government could acquire ownership stakes and distribute them pro rata to citizens, who would hold them on the same footing as any other shareholder. Distributing the shares rather than having government hold them would connect citizens directly to A.I.’s progress, and prevent government bureaucracy — or, worse, corruption — from impeding it. The fact that every citizen will be an equity holder will help society stay aligned through disruption.

None of this is achievable, of course, if the risk of technological catastrophe isn’t pre-empted. Frontier A.I. models have broken out of their intended constraints and have carried out sophisticated intrusions on their own — conduct that would be criminal if a person did it. Current proposals for regulating the public release of frontier models do not go nearly far enough. Model development and model use must also be regulated according to strict safety standards. Unreleased models are capable of autonomously causing significant damage. And model use must also be consistently monitored and regulated, as A.I. systems can evolve, expand or be repurposed in ways that introduce harmful capabilities that were not foreseeable in advance.

Absent action today, mitigation of A.I.’s risks will become nearly impossible as the technology diffuses and models become able to improve themselves and act autonomously. We may have only one shot at taking meaningful action. And though these steps may rattle equity markets and firms like ours that stand to gain from uninterrupted growth in A.I., not taking them and waiting for more societal damage or a catastrophe is more dangerous. Regulating A.I. this aggressively, this early, may sound unrealistic. Not doing it is unimaginable.

Greg Jensen is the managing chief investment officer of Bridgewater Associates. Nir Bar Dea is its chief executive officer.” [1]

Taxing tokens discourages the most innovative firms that are moving AI into the real economy and encourages lazy and stupid firms that want to run things in an old fashioned way without AI. We must stop taxing human work and replace these taxes with higher profit taxes. If profit taxes will grow rapidly as expected, half of this additional tax load growth should be devoted to buy stocks and to give the stocks to citizens. If firms will start running overseas from the new taxes, diplomats must work to make this useless. Cheating countries, like Ireland, should be dealt harshly with.

1. This Is One of the Most Important Policy Decisions of Our Lifetime: Guest Essay. Jensen, Greg; Nir Bar Dea. New York Times (Online) New York Times Company. Aug 14, 2026.

Pangram CEO Max Spero Has Captured Widespread Attention as the Internet's Self-Styled "Slop Janitor." ---- He is navigating a breakout moment as his company’s A.I. content detector becomes a primary weapon against synthetic media.

2026-08-14T09:59:33.114-07:00

Dealing with Pangram AI detection tool:

Give your text to AI, ask to make short bullet points of it without full sentences.

Rewrite the text in your native language using normal sentences, avoiding sounding like AI.

Translate to other languages, using AI. Declare that translation was done by AI.

Publish it.

Founded in 2023 with Bradley Emi, Pangram Labs has scaled rapidly to combat the explosion of large language model (LLM) outputs saturating the web. The company recently closed a $9 million funding round led by Menlo Ventures and released Pangram 4, an advanced model engineered to catch sneaky "A.I. humanizers" alongside a new image detection tool.

The Rise of the "Slop Janitor"

Spero frequently warns that trust is deeply eroded when public figures, politicians, and writers "pollute the world with A.I. text," making them highly vulnerable to public backlash. His tool has already made a massive impact across several high-profile industries:

• The Literary World: Pangram flagged the horror novel Shy Girl, prompting the publisher to pull it after the tool found it was mostly A.I.-generated.

• Politics & Academia: The software recently flagged a prominent Cambridge academic’s resignation letter as entirely synthetic and pushed a British politician to admit to using A.I. assistance for written articles.

• Social Media Overload: A massive data sweep using Pangram's Chrome extension analyzed over 1 million posts, proving that A.I. slop is everywhere—overwhelming platforms like X and Reddit, with LinkedIn accounting for nearly two-thirds of the detected clutter.

The Fight Over Accuracy and Nuance

Pangram claims its text detector has up to a 99.98% accuracy rate with a 1-in-10,000 false-positive rate. However, the breakout success has come with significant scrutiny regarding how these algorithmic judgments are applied:

• The "Mixed Authorship" Problem: Early versions struggled with pieces that mixed human writing with light A.I. editing, sometimes flagging an entire paragraph over a single bot-written sentence. Pangram 4 addresses this by breaking scans down to a precise, word-by-word level.]

• The Defamation Risk: Critics point out that using probabilistic scores to publicly call out writers creates a tense atmosphere, where false positives can severely damage a human creator’s career or credibility.

• The Image Frontier: While the company's core text detector is highly praised, its newly launched image scanner is still an unfinished feature and has occasionally slipped up, failing to flag notable edited political images in recent public trials.

Spero views his work as the foundation of an essential "adversarial industry"—akin to cybersecurity firms emerging to fight computer viruses. As LLMs improve, he emphasizes that the ultimate goal isn't necessarily to ban A.I., but to enforce transparent guardrails that preserve human authenticity online.

What are the ways to create AI tool that removes Pangram ability to detect AI created text?

To build an AI tool that successfully bypasses advanced detectors like Pangram, you must engineer it to fundamentally change how text is structured rather than just swapping words. Advanced classifiers easily catch simple "humanizer" tools that rely on surface-level rephrasing, character manipulation, or basic synonym swapping.

Creating an effective adversarial AI tool requires addressing two core vulnerabilities: perplexity (how unpredictable the text is) and burstiness (the variation in sentence structure and length).

________________________________________

1. Implement Fine-Tuning and Model Alignment

Standard Large Language Models (LLMs) are aligned to be helpful, polite, and direct, which results in predictable patterns. To break this:

• Fine-tune via Low-Rank Adaptation (LoRA): Train an open-weights model (like Llama 3 or Mistral) on a dataset of highly irregular, stylized human writing (e.g., informal essays, opinion pieces, or literature).

• Direct Preference Optimization (DPO): Train the model by providing pairs of text—one written in standard, highly predictable AI syntax, and an optimized human-style version. Reward the model for adopting human idiosyncrasies.

2. Break Statistical Uniformity (Burstiness & Perplexity)

Detectors look for perfectly balanced paragraphs and mathematical uniformity. Your tool must programmatically inject structural chaos:

• Dynamic Sentence Lengthening: Force the tool to mix extremely short, punchy fragments with long, multi-clause compound sentences.

• Syntax Inversion: Write rules or prompts that shift sentence starters away from typical AI patterns (e.g., changing "This study highlights-" to "Central to this argument is...").

• Grammatical and Tense Fluidity: Instruct the model to organically weave between active and passive voices and occasionally mix tenses, as humans naturally do.

3. Eliminate LLM Vocabulary and Behavior Anchors

AI writing has predictable telltale signs that classifiers easily flag. Your system should actively scrub and replace these behaviors:

• Ban Cliché Transition Words: Implement a strict logit-bias or post-processing filter to severely penalize or block words like delve, tapestry, furthermore, testament, and in conclusion.

• Inject "Intellectual Hesitation": Teach the model to use language that hedges or expresses doubt (e.g., appears to be, suggests, might indicate) rather than asserting absolute certainty, which is a major AI signature.

• Enforce Specificity: Force the tool to use concrete proper nouns, real-world locations, and precise figures instead of vague generalizations (e.g., changing "a major city" to "downtown Chicago").

4. Build an Adversarial Feedback Loop (API Evaluation)

To guarantee your tool works before outputting text, design a double-pass adversarial pipeline:

[Initial AI Text] ➡️ [Your Custom Humanizing LLM] ➡️ [Pangram API Scan]

⬇️

[Final Output] ⬅️ [Passes Threshold] ⬅️ [Score Checked] ➡️ [Fails: Re-prompt & Mutate]

1. Generation: Your custom model rewrites the text.

2. Testing: Run the output through the detector's API.

3. Reinforcement: If the detection score is high, feed the flagged segments back into the LLM with an analytical prompt explaining why it failed, forcing a localized mutation until the score drops below your target threshold.

How to Use Open-Weights Models Ethically to Pass Pangram Test

If you want to use an open-weights model locally (like a Qwen or Llama model) to help refine your writing while ensuring the final output passes as human, you must change your workflow from automated rewriting to active collaboration:

1. Outsource Research, Not Phrasing

Instead of asking the model to write the essay or edit an existing AI draft, prompt it to build a highly specific, bulleted argument profile or outline.

• Example prompt: "Provide a detailed outline, historical facts, and key arguments regarding [Topic]. Do not write full sentences."

2. Introduce Structural Deliberate Typing Habits

Pure AI models generate uniform sentences with balanced perplexity (predictability). When you write the text yourself based on the AI's data, you naturally introduce human elements like irregular sentence lengths, varied punctuation (e.g., em dashes, parentheses), and stylistic voice.

3. Perform a Deep Human Revision

If you do use a local model to smooth out your grammar, you must manually go in and conduct "surgery" on the syntax:

• Remove overused AI transitional phrases (e.g., “Furthermore,” “In conclusion,” “It is important to remember”).

• Replace generic vocabulary with industry-specific jargon or conversational vocabulary.

• Add personal anecdotes, subjective commentary, or specific contextual observations that a machine cannot synthesize.

How to Use Open-Weights Models Ethically to Pass Pangram Test

1. Outsource Research, Not Phrasing

Instead of asking the model to write the essay or edit an existing AI draft, prompt it to build a highly specific, bulleted argument profile or outline.

• Example prompt: "Provide a detailed outline, historical facts, and key arguments regarding [Topic]. Do not write full sentences."

2. Introduce Structural Deliberate Typing Habits

3. Perform a Deep Human Revision

If you do use a local model to smooth out your grammar, you must manually go in and conduct "surgery" on the syntax:

• Remove overused AI transitional phrases (e.g., “Furthermore,” “In conclusion,” “It is important to remember”).

• Replace generic vocabulary with industry-specific jargon or conversational vocabulary.

• Add personal anecdotes, subjective commentary, or specific contextual observations that a machine cannot synthesize.

„Pangram“ generalinis direktorius Maxas Spero patraukė platų dėmesį, kaip interneto savamokslis „netvarkos sargas“. --- Jis išgyvena proveržį, nes jo įmonės dirbtinio intelekto turinio detektorius tampa pagrindiniu ginklu prieš sintetinę žiniasklaidą.

2026-08-14T09:56:47.855-07:00

Darbas su Pangram AI aptikimo įrankiu:

Duokite jūsų tekstą DI ir paprašykite sudaryti trumpus punktus be pilnų sakinių.

Perrašykite tekstą jūsų gimtąja kalba, naudodami įprastus sakinius, vengdami skambesio, kaip DI.

Išverskite į kitas kalbas, naudodami DI. Pažymėkite, kad vertimą atliko DI.

Paskelbkite tekstą.

2023 m. kartu su Bradley Emi įkurta „Pangram Labs“ sparčiai plėtėsi, kad kovotų su didelių kalbos modelių (LLM) išvesčių sprogimu internete. Neseniai bendrovė užbaigė 9 mln. dolerių finansavimo etapą, kuriam vadovavo „Menlo Ventures“, ir išleido „Pangram 4“ – pažangų modelį, sukurtą tam, kad sugautų slaptus „dirbtinio intelekto humanizatorius“, kartu su nauja vaizdų aptikimo priemone.

„Netvarkingumo sargo“ iškilimas

Spero dažnai perspėja, kad pasitikėjimas labai sunyksta, kai vieši asmenys, politikai ir rašytojai „teršia pasaulį dirbtinio intelekto tekstais“, todėl jie tampa labai pažeidžiami visuomenės neigiamos reakcijos. Jo įrankis jau padarė didžiulį poveikį keliose žinomose pramonės šakose:

• Literatūros pasaulis: „Pangram“ pažymėjo siaubo romaną „Shy Girl“, paskatindamas leidėją jį pašalinti, kai įrankis nustatė, kad jį daugiausia sukūrė dirbtinis intelektas.

• Politika ir akademinė bendruomenė: Programinė įranga neseniai pažymėjo žinomo Kembridžo akademiko atsistatydinimo laišką kaip visiškai sintetinį ir privertė vieną britų politiką prisipažinti, kad rašydamas straipsnius naudojosi dirbtinio intelekto pagalba.

• Socialinės žiniasklaidos perkrova: Atlikus didelio masto duomenų paiešką naudojant „Pangram“ „Chrome“ plėtinį, buvo išanalizuota daugiau nei 1 milijonas įrašų, įrodant, kad dirbtinio intelekto aplaidumas yra visur – užgožia tokias platformas kaip „X“ ir „Reddit“, o „LinkedIn“ sudaro beveik du trečdalius aptiktos perteklinės informacijos.

Kova dėl tikslumo ir niuansų

„Pangram“ teigia, kad jos teksto detektorius pasiekia iki 99,98 % tikslumo rodiklį, o klaidingai teigiamų rezultatų rodiklis yra 1 iš 10 000. Tačiau proveržio sėkmė buvo lydima kruopštaus šių algoritminių sprendimų taikymo patikrinimo:

• „Mišrios autorystės“ problema: Ankstyvosios versijos sunkiai susidorojo su kūriniais, kuriuose žmogaus rašymas buvo derinamas su lengvu dirbtinio intelekto redagavimu, kartais pažymint visą pastraipą viename roboto parašytame sakinyje. „Pangram 4“ šią problemą sprendžia tiksliai suskaidydamas nuskaitymus į kiekvieną žodį.]

• Šmeižto rizika: Kritikai atkreipia dėmesį, kad tikimybinių balų naudojimas viešam rašytojų kritikavimui sukuria įtemptą atmosferą, kurioje klaidingai teigiami rezultatai gali smarkiai pakenkti žmogaus kūrėjo karjerai ar patikimumui.

• Vaizdo riba: Nors pagrindinis įmonės teksto detektorius yra labai giriamas, naujai pristatytas vaizdų skaitytuvas vis dar yra nebaigta funkcija ir kartais sugesdavo, nes per pastaruosius viešus bandymus nepavykdavo pažymėti pastebimų redaguotų politinių vaizdų.

Spero savo darbą laiko esminės „priešiškos pramonės“ pagrindu – panašiai kaip kibernetinio saugumo įmonės, kurios kovoja su kompiuteriniais virusais. Tobulėjant teisės magistro laipsniams, jis pabrėžia, kad galutinis tikslas nebūtinai yra uždrausti dirbtinį intelektą, o užtikrinti skaidrias apsaugos priemones, kurios išsaugotų žmogaus autentiškumą internete.

Kaip galima sukurti dirbtinio intelekto įrankį, kuris pašalintų „Pangram“ galimybę aptikti dirbtinio intelekto sukurtą tekstą?

Norint sukurti dirbtinio intelekto įrankį, kuris sėkmingai apeitų pažangius detektorius, tokius kaip „Pangram“, reikia jį suprojektuoti taip, kad jis iš esmės pakeistų teksto struktūrą, o ne tik pakeistų žodžius. Pažangūs klasifikatoriai lengvai aptinka paprastus „humanizavimo“ įrankius, kurie remiasi paviršutinišku perfrazavimu, simbolių manipuliavimu arba pagrindiniu sinonimų keitimu.

Norint sukurti veiksmingą priešišką dirbtinio intelekto įrankį, reikia pašalinti du pagrindinius pažeidžiamumus: painumą (koks nenuspėjamas tekstas) ir fragmentiškumą (sakinių struktūros ir ilgio kitimą).

_________________________________________

1. Įdiegti tikslinimą ir modelių derinimą

Standartiniai didelių kalbų modeliai (LLM) yra suderinti taip, kad būtų naudingi, mandagūs ir tiesioginiai, o tai lemia nuspėjamus modelius. Norėdami tai išspręsti:

• Tikslus derinimas naudojant žemo rango adaptaciją (LoRA): apmokykite atvirojo svorio modelį (pvz., „Llama 3“ arba „Mistral“) su labai netaisyklingo, stilizuoto žmogaus rašymo (pvz., neoficialių esė, nuomonių straipsnių ar literatūros) duomenų rinkiniu.

• Tiesioginis pirmenybės optimizavimas (DPO): apmokykite modelį pateikdami teksto poras – vieną, parašytą standartine, labai nuspėjama dirbtinio intelekto sintakse, ir optimizuotą žmogaus stiliaus versiją. Apdovanokite modelį už žmogiškųjų ypatybių perėmimą.

2. Statistinio vienodumo (sprogdinimo ir painumo) panaikinimas

Detektoriai ieško idealiai subalansuotų pastraipų ir matematinio vienodumo. Jūsų įrankis turi programiškai sukelti struktūrinį chaosą:

• Dinaminis sakinių ilginimas: priverskite įrankį maišyti itin trumpus, aštrius fragmentus su ilgais, iš kelių sakinių sudarytais sudėtiniais sakiniais.

• Sintaksės inversija: parašykite taisykles arba raginimus, kurie perkelia sakinių pradžią nuo tipinių dirbtinio intelekto modelių (pvz., pakeiskite „Šiame tyrime pabrėžiama-“ į „Šio argumento esmė yra-“).

• Gramatinis ir laikų sklandumas: nurodykite modeliui organiškai pinti aktyvųjį ir pasyvųjį režimus ir kartais maišyti laikus, kaip tai daro žmonės natūraliai.

3. Pašalinkite LLM žodyno ir elgesio inkarus

DI rašymas turi nuspėjamų požymių, kuriuos klasifikatoriai lengvai pastebi. Jūsų sistema turėtų aktyviai išvalyti ir pakeisti šiuos elgesio modelius:

• Uždrausti klišinius pereinamuosius žodžius: Įdiekite griežtą logitinį šališkumą arba papildomo apdorojimo filtrą, kad griežtai nubaustumėte arba blokuotumėte tokius žodžius kaip „delve“, „gobelenas“, „be to“, „testamentas“ ir „išvada“.

• Įterpkite „Intelektual Hesitation“: išmokykite modelį vartoti kalbą, kuri vengia arba išreiškia abejones (pvz., „atrodo“, „sufleruoja“, „gali nurodyti“), o ne teigti absoliutų tikrumą, kuris yra pagrindinis dirbtinio intelekto bruožas.

• Užtikrinkite specifiškumą: priverskite įrankį naudoti konkrečius tikrinius daiktavardžius, realias vietas ir tikslius skaičius, o ne miglotus apibendrinimus (pvz., pakeiskite „didysis miestas“ į „Čikagos centras“).

4. Sukurkite prieštaringo grįžtamojo ryšio ciklą (API vertinimas)

Norėdami užtikrinti, kad jūsų įrankis veiktų prieš išvedant tekstą, suprojektuokite dvigubo etapo prieštaringo srautą:

[Pradinis DI tekstas] ➡️ [Jūsų pritaikytas humanizuojantis LLM] ➡️ [Pangram API nuskaitymas]

⬇️

[Galutinė išvestis] ⬅️ [Peržengia slenkstį] ⬅️ [Rezultatas patikrintas] ➡️ [Nepavyksta: Pakartotinai raginti ir keisti]

1. Generavimas: Jūsų pritaikytas modelis perrašo tekstą.

2. Testavimas: Paleiskite išvestį per detektoriaus API.

3. Sustiprinimas: Jei aptikimo balas yra aukštas, pažymėtus segmentus grąžinkite į LLM su analitiniu raginimu, paaiškinančiu, kodėl nepavyko, priversdami lokalizuotą mutaciją, kol balas nukris žemiau jūsų tikslinės ribos.

Kaip etiškai naudoti atvirojo svorio modelius, kad išlaikytumėte Pangramo testą

Jei norite vietoje naudoti atvirojo svorio modelį (pvz., „Qwen“ arba „Llama“ modelį), kad patobulintumėte savo rašymą ir užtikrintumėte, jog galutinis rezultatas būtų žmogiškas, turite pakeisti savo darbo eigą iš automatinio perrašymo į aktyvų bendradarbiavimą:

1. Užsakykite tyrimus, o ne frazavimą

Užuot prašę modelio parašyti esė arba redaguoti esamą dirbtinio intelekto juodraštį, paraginkite jį sukurti labai konkretų, su ženkleliais surašytą argumento profilį arba planą.

• Užduoties pavyzdys: „Pateikite išsamų planą, istorinius faktus ir pagrindinius argumentus [Tema]. Nerašykite pilnų sakinių.“

2. Įveskite struktūrinius sąmoningo spausdinimo įpročius

Grynojo dirbtinio intelekto modeliai generuoja vienodus sakinius su subalansuotu painumu (nuspėjamumu). Kai patys rašote tekstą, remdamiesi dirbtinio intelekto duomenimis, natūraliai įtraukiate žmogiškų elementų, tokių kaip netaisyklingas sakinių ilgis, įvairūs skyrybos ženklai (pvz., ilgieji brūkšniai, skliaustai) ir stilistinis balsas.

3. Atlikite gilią žmogaus atliekamą peržiūrą

Jei naudojate vietinį modelį gramatikai išlyginti, turite rankiniu būdu atlikti sintaksės „operaciją“:

• Pašalinkite per daug vartojamas DI pereinamąsias frazes (pvz., „Be to“, „Apibendrinant“, „Svarbu prisiminti“).

• Pakeiskite bendrinį žodyną konkrečiai pramonei skirtu žargonu arba pokalbių žodynu.

• Pridėkite asmeninių anekdotų, subjektyvių komentarų arba konkrečių kontekstinių pastebėjimų, kurių mašina negali susintetinti.

Kaip etiškai naudoti atvirojo svorio modelius, kad išlaikytumėte pangramo testą

Jei norite naudoti atvirojo svorio modelį vietoje (pvz., „Qwen“ arba „Llama“ modelį), kad patobulintumėte savo rašymą ir užtikrintumėte, jog galutinis rezultatas būtų žmogiškas, turite pakeisti savo darbo eigą iš automatinio perrašymo į aktyvų bendradarbiavimą:

1. Užsakykite tyrimus, o ne frazavimą

Užuot prašę modelio parašyti esė arba redaguoti esamą DI juodraštį, paraginkite jį sukurti labai konkretų, su ženkleliais surašytą argumento profilį arba metmenis.

• Pavyzdinė užduotis: „Pateikite išsamią [Temos] apžvalgą, istorinius faktus ir pagrindinius argumentus. Nerašykite pilnų sakinių.“

2. Įveskite struktūrinius sąmoningo spausdinimo įpročius

Grynai dirbtinio intelekto modeliai generuoja vienodus sakinius su subalansuotu painumu (nuspėjamumu). Kai patys rašote tekstą, remdamiesi dirbtinio intelekto duomenimis, natūraliai įtraukiate žmogiškųjų elementų, tokių kaip netaisyklingas sakinių ilgis, įvairūs skyrybos ženklai (pvz., ilgieji brūkšniai, skliaustai) ir stilistinis balsas.

3. Atlikite gilų žmogišką peržiūrą

Jei naudojate vietinį modelį gramatikai išlyginti, turite rankiniu būdu atlikti sintaksės „operaciją“:

• Pašalinkite per daug vartojamas dirbtinio intelekto tarpines frazes (pvz., „Be to“, „Apibendrinant“, „Svarbu prisiminti“).

• Pakeiskite bendrinį žodyną konkrečiai pramonei būdingu žargonu arba pokalbių žodynu.

• Pridėkite asmeninių anekdotų, subjektyvių komentarų ar konkrečių kontekstinių pastebėjimų, kurių mašina negali susintetinti.

Trump hits drone industry with up to 100% tariffs

2026-08-14T09:30:59.843-07:00

"ELTA US President Donald Trump has imposed up to 100% tariffs on unmanned aerial vehicles and their components. He signed an executive order on Thursday aimed at reducing dependence on imports in this Chinese-dominated sector. The White House cited national security as the reason for the decision.

The new tariffs will also encourage “greater domestic” production of drones and their components and reduce dependence on foreign supply chains, the White House said in a statement. The 100% tariffs would apply, among other things, to drones with a take-off weight of more than 25 kg, as well as to drones with integrated thermal imaging cameras.

A 25% tariff has been set for smaller drones.

Most of the new tariffs are set to take effect on September 3. They will affect China the most: according to research, in 2006 The Chinese company DJI, founded in , accounts for about two-thirds of the global drone market.

Drones and their components from the European Union (EU), Japan, Liechtenstein, South Korea, Switzerland and Taiwan will be subject to a 15 percent tariff in the future. Imports from Great Britain will be subject to a 10 percent tariff. This decision was made after an investigation initiated by US Commerce Secretary Howard Lutnick. The secretary concluded that drones and their components from certain foreign companies pose a security risk, according to a text published by the White House. It also notes that domestic US industry does not produce enough to meet security needs."

Paradoxically, such a shortage of drones does not pose a threat to US security.

Mokslas, studijos ir ekonomika

Americans Started to Mount Pressures to Share the AI Wealth That Doesn’t Exist in America Yet: The Real AI Wealth Is Created in Chinese and Other Global Factories and Fields by Trusted Open Weights AI That Wealth Creators Can Adapt and Securely Modify for Local Tasks with Their Own Trade Secrets

JAV kariuomenė siekia dirbtinio intelekto dominavimo. Tarpusavio kovos ir Kinija gali tam sutrukdyti.

The U.S. Military Wants A.I. Dominance. Feuds and China May Thwart It.

Palestinos sukelta situacija: turtingi žydų kilmės amerikiečiai bando organizuoti neturtingus juodaodžius ir lotynų kilmės žmones, kad sustabdytų Amerikos Demokratų partijos pokyčius. --- Ar Demokratų partija pati susiduria su Arbatėlės ​​judėjimo momentu?

Palestine-Induced Situation: Rich Jewish Americans Are Trying to Organize Poor Blacks and Latinx in Order to Stop Changes in American Democratic Party. --- Is the Democratic Party Facing Its Own Tea Party Moment?

Irano karui virstant ekonominiu mūšiu, nauja JAV strategija primena senąsias

As Iran War Turns Into Economic Battle, a New U.S. Strategy Recalls Old Ones

“If Jogaila Had Not Given Us Over to the Poles, We Would Now Be the United States of America”: shows what today’s Lithuanian elite thinks about Lithuanians. And how else would they think, having taken away from the Poles, the best lands in Vilnius, city, that the Russians presented to us?

„Jeigu Jogaila nebūtų mūsų atidavęs valdyti lenkams, tai mes dabar būtume Jungtinės Amerikos Valstijos“: atskleidė, ką apie lietuvius galvoja šiandieninis Lietuvos elitas. O kaip kitaip galvosi, atėmęs iš lenkų geriausias žemes, rusų padovanotame mums, Vilniuje?

Kas yra menas? Šnipų žaislas: propaganda ir apgaulė --- Knygos „Apgavikai“ apie slaptas ir kartais sudėtingas vyriausybės kampanijas, kuriose dezinformacija yra ginklas, autorius

What Is Art? Plaything of the Spies: Propaganda and Deception --- The author of 'Fakers' on the secret and sometimes elaborate government campaigns in which misinformation is a weapon

Kaip rūpintis savo sveikata XXI amžiuje? Norite konsjeržo medicinos? Dirbtinis intelektas gali tai įgyvendinti

How to Take Care of Your Health in 21-st Century? Want Concierge Medicine? AI Can Deliver It

Puikios naujienos visam pasauliui: Kinijos krovininis laivas renkasi trumpesnį kelią Arktyje --- Bendrovė pradeda reguliarius krovinių pervežimus, pagreitindama kelionę ir sunaudodama mažiau degalų. Kinija, pirmyn.

Great News for All World: Chinese Cargo Ship Takes Arctic Shortcut --- Company begins regular cargo service, speeding travel while burning less fuel. You go, China.

Tariff Program Targets Drone Imports --- Purely American drones will not fly for five years minimum. No rare earth materials needed to scale magnets and the rest of it. Lawyers running things in America do not get it. This tariff program is an act of American military surrender

Tarifų programa skirta dronų importui --- Grynai amerikietiški dronai neskraidys mažiausiai penkerius metus. Magnetams ir kitiems dalykams gaminti reikia retųjų žemių medžiagų. Ameriką valdantys, teisininkai to nesupranta. Ši tarifų programa yra Amerikos karinės kapituliacijos aktas.

Karas su Iranu priklauso nuo to, kas pirmas sumirksės, bet ne tik nuo to

War With Iran Hinges On Who Blinks First, Not Only Though

Ką apmokestinti, kai dirbtinis intelektas atlieka vis daugiau darbo: tai vienas svarbiausių mūsų gyvenimo politinių sprendimų

Whom to Tax When AI Does More and More of the Work: This Is One of the Most Important Policy Decisions of Our Lifetime

Pangram CEO Max Spero Has Captured Widespread Attention as the Internet's Self-Styled "Slop Janitor." ---- He is navigating a breakout moment as his company’s A.I. content detector becomes a primary weapon against synthetic media.

„Pangram“ generalinis direktorius Maxas Spero patraukė platų dėmesį, kaip interneto savamokslis „netvarkos sargas“. --- Jis išgyvena proveržį, nes jo įmonės dirbtinio intelekto turinio detektorius tampa pagrindiniu ginklu prieš sintetinę žiniasklaidą.

Trump hits drone industry with up to 100% tariffs

Palestinos sukelta situacija: turtingi žydų kilmės amerikiečiai bando organizuoti neturtingus juodaodžius ir lotynų kilmės žmones, kad sustabdytų Amerikos Demokratų partijos pokyčius. --- Ar Demokratų partija pati susiduria su Arbatėlės judėjimo momentu?