Aš taip stengiausi viską pasiekti kuo greičiau. Stengiausi būti gera darbuotoja atitinkanti visus kriterijus, norėjau kuo greičiau pasibaigti bakalaurą, bėgti į magistrą, stengiausi kuo greičiau turėti šeimą, todėl per anksti susituokiau. Pagaliau mane pasiekė suvokimas, kad aš dar labai  jauna. Mano trokštamai specialybei juk reikia ir daug patirties, ir galėjimo jai atsiduoti. Gal jau tikrai gana skubėti.

Gyvenimas nuo manęs nepabėgs. Aš tik galiu jį atstumti ir nepastebėti to kas yra gražu.

Aš tenoriu prisiminti ką reiškia gyventi, be nuolatinių skubėjimų ir svarstymų ar sutilpsiu į terminus.

Gražaus pavasario linkiu.

Juokingiausi melai sau yra tai, kad mes kartojame sau esame normalūs, gabūs, gražūs, teisingi ir protingi. Na taip, savam kieme kai nieko nematai aplinkui pranašu būt lengva. Bet kiek tų kiemų ir kiek tų pranašų. O tai kuris pranašesnis, geresnis? O koks gi visgi skirtumas? Paskendę nuoširdžiam egocentrizme ir gerų darbų daryme, kad patiems būtų geriau, mes sau tampame altruistais. O kodėl gi ne? Juk visai patogu, taip ir atsiranda labdaros, taip žinomi žmonės tampa filantropais.

Tai vis gi ekshibicionizmas. Geras žodis. Sunkiai tariamas ir rašomas. Siejasi su žodžiu paroda. Kodėl žmonės taip siekia fizinio tobulumo, vienodo dydžio krūtų ir pimpalo? O gi jei, tu išorei gražus tai ir viduj nesupuvęs.

Skanaus

Bet ir ne apie funkcionalius vienetus šįkart mano kalba sukas. Apart žmonių kurie tam tikru būdu priimti į sociumą kaip veiksnūs, mes dar turim psichinukus, kuriems realybė kurią mes pripažįstam kaip yra sunkiai suvokiamas dalykas. Jiems ji tarsi sapnas apsivartojus vaistų į kurį atitempia daktarėliai baltais chalatais žinantys puikiai kas yra teisinga, kas ne. Juk, kol žmogus laimingas tol gerai?… O vat ir ne. Jei tai yra manija, tu esi laimingas gyveni savo pasaulyje, lieji energiją per kraštus, nuvertinėji kalnus, esi ne itin racionalus. Taip esi jei per daug laimingas, jau blogai. Raminamieji, tramdanti lova su raiščiais ir psichiatrinė ligoninė. Dozė vaistų ir tu normalus, bei nebe toks laimingas. Tu esi normalus, ramus, neišsišokantis. Į gyvenimą žiūri realistiškai. Ką reiškia tas realistiškai? O gi tai, kad esi nelaimingas, kaip ir visi kiti aplinkui, turi problemų, iš visų pusių spaudžia realybė.

O kas sukūrė tokią aplinką? Ne kas kitas, o pats žmogus, tas kuris buvo galingesnis turėjo daugiau įtakos. Gal dėl mes ir geriame, svaiginamės? Pastaruoju metu yra momentų iš mano penktadienių kai nieko neatsimenu, bet kaip kartais gerai atjungti nuolatos veikiančias smegenis. Kaip malonu, kartais panirti į manijas, kai viskas yra tiesiog kaip yra.

Gal gana gydyti psichinius ligonius kurie turi teigiamas manijas, o ne tik agresyvias kai kelia pavojų sau aplinkai?

Mintis gilesniems apmąstymams, gal yra ko pasimokyti iš psichikos ligonių? Kam visada apšerti žmones vaistais, išskrosti juos ir padaryti juos sveikais? Kartais juk taip smagu pabūti mažu psichinuku su savo nupušimais.

Gero vakaro.

Moteris ir Vyras negali būti draugais: Negali, jei nenori. Jei vyas į moterį tik kaip į “fuckable” objektą. Tas pats galioja ir moterim, jei vyras jiems atrodo, kaip seksualinis maniakas ir jis su ja bedrauja tik tam, kad pasitaikius progai galėtų sulyst į apatinius. Tikrai? Atsimenu, kursiokio Kipro pasakymą; “Moteris gali būti draugu, tik tuo atveju, jeigu moteris yra kaip vyras”. Labai daug analizės galėčiau čia sukišti, bet atsimenu kito kursioko frazę: “Man nuo tavęs nestovi” ir mes su juo tikrai puikiai sutariam, santykiai gan familiarūs, bet tai ir yra nuostabu. Jokių seksualinių pretekstų ar impulsų santykių tipas buvo nuspręstas viena fraze. O kaip gi moterų pusė? Į galvą užklydo bendradarbės frazė: “Kai tik susipažinu su vaikinu, aš jį iškart nustumiu į friendzone, tada jo jausmai atvėsta ir dar tik po kurio laiko atsiranda galimybė su juo bendraut, kaip su draugu.” Mano pirma mintis buvo: “Ar tu tikrai manai, kad kiekvienas vyras bando tave pakabint?” Po ilgamečio bendravimo galiu pasakyt, ne kiekvienas nuostabus vyras yra vertas norėti skėsti kojas, kaip ir kieviena moteris nėra patraukli visiems. Seksualinė trauka yra smegenų chemija ir mes kaip gyvūnai nejaučiam seksualinės traukos kiekvienam galimam seksualiniam partneriui.

Mokslas: berniukai gabesni matematikai, o mergaitės literatūrai. O gal berniukus, nuo mažens tėvai skatina siekti tiksliųjų mokslų, o mergaitės perka barbes ir knygutes apie princeses? Vaikystėj pamenu mano daugiausiai paišiau, kaip žaislų norėjau lego dėlionių ir enciklopedijų. Mano aplinkoje mažai su manim būnantys suaugę man nešdavo plastikines barbes kurias buvau linkusi atiduoti, žinot kam berniukam. Vaiko polinkis prie tiksliųjų, humanitirių mokslų nėra nulemtas jo lyties, jis nulemtas vaiko gabumų. Bet kitas klausimas, ar leidžiama tiems gabumams pilnai vystytis? Priklauso nuo tėvų ir nuo to kaip jie vaiką pažindina su aplinka.

Pranašumas:  Tai vat. Kuri gi lytis stiprioji, o kuri silpnoji/gražioji? Mano asmeninė nuomonė. “Ką?” Man visa taip, kaip stereotipuoti žmones pagal akių spalvą. (Vytauto komentaras: “Vyrai statistiškai fiziškai stipresni. Pirma mano mintis (silpnesnis argumentas), vyrai negimdo vaikų, taigi silpnesnis motiniškas instinktas, silpnesnis prisirišimas, kas veda į charakterį su mažiau kompromiso ir savisaugos (stipresnis).Kitas dalykas, vyrai skystėja mūsų visuomenėje, tai dabar moterys labai dažnai stipresnės. fuf, baigiau mintį. pagaliau galiu nubėgt alaus.”)Lytis, kaip genetinė duotybė turi savo pliusų ir minusų. Bet jei duodi asmeniui galimybę išlaisvint savo potencialą jis gali kažko pasiekti nepriklausomai nuo to, ar jo reprodukciniai organai ar reprodukciniai organai išvirtę į išorę ar slepiasi pilve ir kankina kas mėnesį vaisingumo periodu.

Pradžiai tiek. Greitu metu, vėl pasikeiksiu šia tematika.

Aš esu čia. Tiesiog sėdžiu ir nesuprantu. Tiesiog. Žiūriu kur tai pasisuks. Suauges vyras eilinį sykį bando žudytis. To truputį tai tampa juokinga. Prieš dešimtį minučių, bandymas sukišti žirkles į rozetę. Tai teatras. Dėmesio noras. O gal tai mano realybė. Atsistosiu ir nežinau ką pamatysiu. Žmogų kuris nesugeba nieko gulintį krauju prisipildžiusioj vonioj ar save sugrudančią peilį gyliai į širdį?

Kaip vilkas mėnulį stebėsi

Ir tyliai į ausį man šnibždėsi,

Kaip reikia pasauliui atsiduoti.

Bet tu niekada nesuprasi,

Kad realybės svajonių pasauly nesurasi.

Norėtus save tau paaukoti,

Už grašį laisvės atsiduoti,

Bet grandinėm kasdienybės surakinti

Mes elgiamės, kaip bepročiai jauni.

Baik slėptis užmarštį

Nesurasi išeities tu many.

Atsiduoti aistrai ir apgirsti?

Mes tam jau per seni…

2011 – 12 – 05

- Ne, negali. Tu žemės kirmis.

- Ach, tas nuostabus tavo pozityvumas. Iš kur jis?

- Palik mane ramybėje.

- Juk žinai, kad iš tiesų nenori ramybės, nei vienatvės, tau juk reikia draugijos , šypsenų.

- Ką tu šneki, socialiai išprievartauta būtybe?

- Tai, kad man patinka tyrinėti pasaulį ir mėgautis kiekviena sekunde, kurią man dovanoja naujas oro gurkšnio įkvėpimas, nereiškia, kad aš socialinė kekšė.

- Nuostabūs gynybos mechanizmai. Galiu pasakyt tik tiek, apsvaigus nuo dirbtinės euforijos nustoji matyti, kas tikra.

- Kas tikra? Pajuodus nykuma, išnykęs džiaugsmas naktyje? O gal aistra gyvent, mylėt(is), kurt, bėgt. norėti širdį iš krūtinės išsiplėšt.

- Savidestrukcija, ir meilėje, ir kančioje. Ji ta pati. Žavu. Kai aš noriu skęst tyloj ir ramybėj, mėgautis moraline kančia, tau realybė atrodo, savęs, lyg arklio nuvarimas. Tai kas geriau?

- Žinoma, kad džiaugtis, juoktis kaip bepročiui, bandyt pasiekti sao galimybių ribas.

- Sudegt savo aistros ugnyje ir numirt, taip ir nepažinus nieko tikro. Juk smagu, ignoruot tai kas baisu. Negi, kam nors norisi lyst į purvą, o ne tik padebesiais skraidyt.

- Tu manai, kad kažką supranti? Realybė, ne tik juoda naktis su siaubais, baubais po lova. Pasaulis, ne tik juoda kančių pilna vieta,

- Stebėjau, aš tave, dienom, naktim, tavo girtom ir apsvaigusiom valandom, nenuvaldomi protrūkiai aistros, neapdairumaas, Kūnas laukė, kol aš pargrįšiu,

- Pati ne ką geresnė. Žudikiški instinktai – viena kentėti negali. Aplinkinius kankini, ne ką mažiau.

- Aš juk iš anksto pasakau, palikite mane ramybėje, palikite mane su pačia savimi. Bet jie vistiek šalia. Neišeina, nesitraukia.

- Nes jie draugai! Negi tu nesugebi pajausti draugiškumo, dėkingumo?

- Prie ko čia draugiškumas?

- Vienatvės apsėsta tinginystė! Štai, kas tu esi.

- “Sex, drugs & rock’n'roll”, nėra kažkoks moto, kurį norėtus išrėkti kiekvieną kartą prisigėrus! O kodėl tu geri? Juk gyvenimas pilnas “kažkokios” gražios aistros!

- Tu kaip visada. Aš išeinu. Tavo eilė. Tavo valdžia. Dar susitiksim. Sudie. Bet aš sugrįšiu.

2011 – 04 – 07

Tu atėmei žadą iš mano lūpų.

Atvirumas ateina tada, kai saulė nusileidžia.

Baisu, kai veido neslepia šešėliai.

Tik vienas prisilietimas.

Ir tu pajunti, kai naktis iš tavęs atima kuklumą.

Dar vienas gurkšnelis tamsos.

Ir mes jau čia, kažkur nežinia.

Ar atsimeni, kaip naktis įgavo naują balsą?

Tavo lūpom į mano. Tyliai. Be garso.

Kai juoda, kaip rytinė kava mano puodelį.

Kai nuodėmė saldi, kaip deginta karamelė.

Naktis išgirsta kuždesius tavo.

Lengvai krinta ir liejas rasos lašai.

Tarsi prakaitas, slepiant nakties išdaigas.

Nakties atvirumas virsta melu.

Tegu tai teisia tamsa ir rytas nemato.

Su pirmu spinduliu aušros, užmerksiu akis.

Ir kada nors.

Kai saulė nusileis ir pilnatis nusišypsos.