neringa @ florida

Floridos "Saulės mieste" saulėlydžiai liko už kadro

2013-07-13T14:07:00.000-07:00

Kai visai netikėtai Facebook'e pamačiau rūkytos žuvies nuotrauką su nuoroda į seną ir žinomą užeigą St. Peterburge, Vakarų Floridos pakrantėj, burbtelėjau savo brangiausiam, kad pagaliau turim kartu nuvažiuoti į aną krantą. Ne tik dėl tos žuvies, bet ir dėl nuostabių oranžinių saulėlydžių vandenyne*, balto smėlio paplūdimių ir, žinoma, dėl neseniai atidaryto naujo Salvadoro Dali muziejaus.

Po savaitės automobiliu trise išvykome prie Meksikos įlankos. Išjudėjom vakarop, po visų darbų, su viltimi spėti pamatyti saulėlydį bent jau nuo garsiojo Sunshine Skyway tilto šalia St. Peterburgo.

Lėkėm skersai Floridos pusiasalio paprastu plentu palei didžiausią Floridos Okeechobee ežerą per pelkynus, kaimus, fermas, rančas. Vaizdai, jei ne palmės, panašūs kartais į Lietuvą vidurvasarį, kai viskas žaliuoja, bujoja ir alsuoja nuo saulės šilumos. Laukuose ganosi karvės, arkliai. Miesteliai įdomūs, skirtingi, bet toli gražu neprilygstantys Vokietijos ar Austrijos užmiesčio idilei. Ieškoti kažkokio ypatingo kultūrinio paveldo ar gilių istorinių šaknų net mintis nekyla. Šios Floridos apygardos iš pirmo žvilgsnio pasirodė giliai panirusios į agrarinį gyvenimą, dovanojantį gamtos sąlygų kartais lepinamą, kartais niokojamą derlių, kurį užsiauginti ir nusiimti gali betkuris tinginystei abejingas darbštuolis. Apart stambių ūkininkų išpuoselėtų sodybų ar vieno kito senesnio kolonijinio stiliaus namo ir gausybės įvairiausios pakraipos bažnyčių, kažko labai ypatingo šiame krašte ir nepamatysi. Į akis krenta preciziškai lygios laukų lygumos. Floridos reljefas įspūdingai plokščias, čia ne tik kalnų, bet ir aukštesnių kalvų nerastum.

Pravažiuojant Okeechobee miestelį, akis užkliūna už miesto centre pastatyto tanko ir kažkokio į patranką panašaus pabūklo. Taip ir nepavyko sužinoti, iš kur ir kam jie ten. Tik vienas šaltinis internete rašo, kad šie pabūklai mieste stovi vietinių kariškių garbei... Turbūt jų ten daug gyvena (gyveno?) ir turbūt jiems labai patinka savo tarnybą prisiminti kasdien užmetant akį į absurdiškai miestelio širdį užgrobusius karinius pabūklus. Nesuprantu aš nei tokios pagarbos, nei šiaip kuriam galui to reikia*.

Po beveik trijų valandų kelionės sustojame Arkadijos miestelyje, jau visai nebetoli kelionės tikslo, pramankštinti kojas ir užkąsti. Arkadijos pavadinimas siejamas su Graikija, nes šiuo vardu vadinamas ten Peloponeso regionui priklausantis rajonas. Visgi Floridoj esančiai Arkadijai pavadinimas buvo suteiktas vienos damos vardo garbei, kuri iškepė blynų kažkokiam svarbiam dėdei ir jis iš padėkos jai tokį mostą žagtelėjo. Kaip vėliau išsiaiškinau, šis miestelis garsėja rodeo festivaliais. Įdomus faktas, kad periodiškai Arkadijos senamiestyje vyksta antikvariatų mugės, didžiausios visose valstijose.

Pavalgyti užsukome į žinomą tinklinį kabakėlį pavadinimu Chilli. Šio tinklo koncepcija (įskaitant pavadinimą) kadaise buvo akivaizdžiai nukopijuota ir perkelta į Lietuvą. Čia reikia pamatyti, nepatikėsit.

Bevalgydami labai amerikietiškai ruoštas vištienos juosteles (vištienos filė apkepta kažkiokioj tešloj) ir picą, stebėjom žmones. Dauguma atrodo vietiniai. Kai kur šmėžuoja kaubojiškos skrybėlės. Damos džinsuotos. Ten, kur sėdi šeimomis, į akis krenta tai, kad apkūnūs visi, o ne vienas ar du. Aš gana ilgą laiką, atvykusi čia gyventi, stebėjausi, kodėl kartais JAV vadinama nutukėlių šalimi. Ten, kur mes gyvename, labai apkūnų žmogų sutiksi nebent Wal-Mart ar degalinėj. Dauguma visai normalūs. Tik čia pagyvenusi kurį laiką pradėjau suprasti tas jų apkūnumo priežastis, bet apie tai, gal kitą kartą.

Po valandos tęsėme savo kelionę, prarasdami romantišką viltį pamatyti saulėlydį jūroje. Turint galvoje, kad iš dviejų vakarų šiame krante, vieną jau praleidome, buvo šiek tiek gaila. Ramiai riedėjome link pajūrio grožėdamiesi gęstančia saule nyrančia už horizonto, turbut kur nors prie Matamoros Meksikoje... Viešbutį pasiekėme jau visai sutemus. Čia Floridoje nebūna ilgų vakarų, kaip Lietuvoje vasarą. Vėliausiai čia temsta 9 valandą...

St. Pete Beach pakrantė

St. Peterburgas yra 4-as pagal dydį Floridos miestas, kuris taip pat dar vadinamas „Saulės miestu“. Identiško vardo su Rusijos miestu asociacija nėra atsitiktinė. Miesto įkūrėjas Peter Demens buvo kilęs iš St. Peterburgo Rusijoje ir ten praleidęs dalį savo jaunystės. Pasak vietinės legendos, XIX a. pabaigoje JAV Floridos valstijoje su savo bendražygiu iš Detroito jis metė monetą dėl to, kad nuspręstų, kuris suteiks pavadinimą šiam miestui, o kuris viešbučiui. Laimė suteikti miestui vardą teko patriotui iš Rusijos, o viešbutis pavadinimu "Detroit" dar tebeveikia čia iki šiol. Gineso rekordų knygoje šį miestą rasite paminėtą už ilgiausią 768 saulėtų dienų laikotarpį prasidėjusį 1967 metais. Saulėtų dienų metinis vidurkis čia – 361 diena. Tai nereiškia, kad čia nelyja. Palyja kokį pusvalandį ir vėl saulėta... Dėl šio fakto šį miestą buvo itin pamėgę Šiaurinių valstijų pensininkai. Kartais buvo juokaujama vadinant šią vietą „Dievo laukiamuoju“.

Pastaruoju metu populiacija atjaunėjo, turizmas klesti. Gausybė viešbučių, apartamentų, pramogų, barų, restoranų. Kontingentas labai įvairus, daugiausia amerikiečiai su šeimomis. Nors oficialiai jau sezonas buvo pasibaigęs, šurmulio netrūko niekur. Tiesą sakant, kurortinė miesto dalis kažkodėl man labai priminė Šventąją Lietuvoje. Paplūdimiai nuostabūs, platūs, smėlis baltas ir smulkus, be aštrių sutrupintų kriauklių priemaišų, kaip Rytiniame krante. Taip miela po tokį lakstyti ir smėlio pilis statyti...

Miesto savivaldybė turi žavią iniciatyvą pavadintą „Pusryčiai su meru“. Miestiečiai kas ketvirtą mėnesio trečiadienį 7 val. ryto kviečiami neformaliems pusryčiams su meru. Pusryčiaujant kviečiama ne tik pasidalinti idėjomis ir mintimis apie miesto valdymą, bet ir paremti miesto restoranus. Savivaldybės internetiniame puslapyje skelbiamos būsimų pusryčių vietos ir datos. Liuks meras.

Didelį turistų srautą čia privilioja prieš porą metų atidarytas naujasis Salvadoro Dali muziejus, tapęs didžiausiu šio miesto turistų traukos centru. Neįtikėtina, bet čia eksponuojama daugiausia menininko darbų už Europos ribų. Kodėl būtent JAV ir kodėl būtent Floridoje?

Viena turtuolių pora iš Ohajo valstijos, susižavėję Dali kūryba, tapo ne tik jo draugais, bet ir ištikimais klientais. Per 25 metus sukaupę 200 darbų kolekciją, jie nusprendė įkurti muziejų, kurio atidaryme 1971 m. sudalyvavo ir pats Dali. Po dešimtmetį trukusio įspūdingo lankytojų srauto, buvo nuspręsta ieškoti naujos nacionaliniu lygiu populiarios vietos. Taip 1982 m. senas prieplaukos sandėlys St. Peterburge virto S. Dali muziejumi. 2011 m. Muziejus buvo perkeltas į naują, modernų ir įspūdingą architektų iš HOK kompanijos projektuotą pastatą. Šiandien jame, be kelių šimtų dailininko įvairiausių darbų, saugomi ir 7 iš 18 jo garsiausių paveikslų.

Dali muziejaus Gift shop

Dali muziejaus interjeras

Dali muziejus

Šis muziejus - interaktyvi meno švietimo vieta. Čia teikiamos inovatyvios paslaugos verslui ir mokslo atstovams, organizuojami įvairūs užsiėmimai, padedantys žadinti kūrybiškumą sprendžiant problemas, dirbant komandoje ar priimant svarbius sprendimus. Daugelis Amerikos muziejų šiandien yra ne tik meno vertybių saugyklos, bet ir interaktyvaus švietimo apie meną, istoriją ar mokslą erdvės. Jėga! Galbūt seni bambekliai galvoja, kad taip menas tampa kažkokia komercija (juk už tai muziejus gauna pajamų), tačiau kokį efektą tai duoda šių dienų moksleiviams (ir ne tik) jie niekada taip ir nesužinos.

Pusiau juokais paminėsiu, kad net nebežinau kur daugiau laiko praleidau: muziejuj ar jame esančioj suvenyrų krautuvėlėj, kuri buvo pilna įvairiausių gėrybių Dali tema. O jei rimtai, ši vieta iš tikrųjų yra must-see lankantis Floridoje, netgi nesant itin dideliu Dali ar siurrealizmo gerbėju. Beje, siurrealizmas mūsų laikais tapo itin aktualia sąvoka, net jau nekalbant apie meną. Ar ne? Tad vieta tikrai verta dėmesio.

Tą dieną tikėjomės pamatyti saulėlydį, bet po pietų, pradėjus niauktis ir graudėti, tapo aišku, kad Meksikos įlanka šiandien ne nuotaikoj mums atskleisti savo vakarinio grožio paslaptis. Spėjome tik nueiti prie jūros, įmerkti minkštu baltu smėliu aplipusias kojas į vakarinės pakrantės ramias bangas. Dangus virš žemyno tiesiog juodavo nuo liūtimi pritvinkusių debesų, o va virš mūsų drąsiai švietė saulė. Aišku, lietus prapliupo, nors ir nenoriai kažkaip, lyg atsiprašydamas mūsų už šį kvailą sutapimą...

Šios pakrantės smėlis - mielybė

Rodos, lietus kaupiasi...

Ramiai čiurlenant lietui, vakare patraukėme vakarienės į prancūzišką restoranėlį. Nei maistas, nei aplinka nenustebino. Tiesiog viskas įprastai amerkietiškai supaprastinta.

Sekantį rytą lėtai išjudėjom iš viešbučio turėdami paskutinį kelionės tikslą – Ted Peter Famous Smoked Fish užeigą. Tiesa, nuvykome per anksti, teko valandą pašmirinėti po netoliese vykusią vietinių amatininkų mugę, kurioje, už prarandančio kantrybę savo mylimojo man ištiestą dvidešimtinę, įsigijau labai mielą apyrankę prisiminimams užtvirtinti.

Kai atvykome į Ted Peter‘s, prie stalų jau sėdėjo žmonės. Viskas atrodo labai paprastai. Ne itin išvaizdus, bet tvarkingas namukas, su pastogine, po kuria išrikiuoti paprasti mediniai stalai ir suolai, baras, viduje namo – virtuvė. Šalia veikia pati žuvies rūkykla. Kvapas vilioja iš tolo ir kažką primena...

Įsitaisom prie stalo, padavėja atneša popierinius padėklus ant kurių aiškiai ir paprastai išdėstytas neįmantrus meniu. Siūloma paragauti kompleksinio patiekalo, kuris susideda iš pasirinktos rūkytos žuvies, bulvių salotų, kopūstų salotų su šviežio pomidoro griežinėliu ir raugintu agurkėliu pašonėj. Tikrai buvau skaičiusi, kad verta visko čia paragauti. Kaina kandžiojos neišpasakytai – 21$ su rūkytos lašišos variantu. Mat velniai, užsisakėm po vieną. Legendinių dalykų pigiai negausi. Nesigailėjom. Tikrai skanu. Paprastai, be mandrumų, bet skanu.

Šiai vietai vadovauja jau penkta karta nuo 1950-ųjų. Užeigos pirmtakas, po II Pasaulinio karo tapęs žveju, susidomėjo žuvies rūkymo procesu ir nusprendė, kad turistai atvykę čia dėl saulės ir smėlio, važiuodami pro šalį, susigundys ir jo rūkytos žuvies kvapais. Ir jis buvo teisus. Užeiga tą dūmelį sėkmingai skleidžia jau virš 50 metų. Smagi vieta.

Tai štai po visų šių paprastai žavių įspūdžių leidžiamės namo. Paskutinė žymi vieta, kurią pravažiuojame – Sunshine Skyway tiltas. Pagal Travel kanalo sudarytą Pasaulio top tiltų dešimtuką šis – trečias. Tai žymiausias Floridos tiltas, turintis ilgą, įdomią istoriją ir yra itin mėgiamas automobilių reklamų kūrėjų. Jo aukštis gniaužia kvapą. Iš visų pusių tyvuliuoja žali įlankos vandenys, spigina saulė, o keliautojų automobiliai rieda į viršų ir žemyn baltu asfaltu, kontrastuojančiu su tuo neišpasakytai mėlynu Floridos dangum…

Nors nepamatyti saulėlydžiai taip ir liko už Meksikos horizonto, mes likome patenkinti. Patirti įspūdžiai – jaukūs, šilti, tingiai sugulę nuotraukose. Lyg viskas taip ir turėjo būti…

Taskmaster'iai

“Like all great travelers, I have seen more than I remember, and I remember more than I have seen.” – Benjamin Disraeli.

* Mes gyvename Rytinėje pakrantėje, kur saulė teka IŠ jūros.

**Jautrią savo reakciją teisinu tuo, kad man nuo vaikystės tankas simbolizuoja juodą blogį, kuris man jokioj vietoj, jokiu laiku, jokia proga neatrodys nei gražiai, nei įdomiai, nei teigiamai, nei pagarbiai...

TYLA prieš audrą

2013-06-29T13:00:00.000-07:00

Čia aš ne tik apie vakarykštę mus (ne)netikėtai užklupusią audrą, kai susiruošėm trumpai pažvejoti vandenyne ant molo... Čia aš ir apie tai, kad man mielų darbų eilėje laukia du rašinėliai apie dvi nuostabias keliones: prie Meksikos įlankos ir į Vašingtoną. Įspūdžių daug! Tik juos suguldyti čia taip įdomiai, kad nesumenkinti efekto, nėra taip jau paprasta, ypač tuomet, kai namuose pamiršti foto aparatą... Taip juokaudama sau išmokau tokią pamoką ateičiai - svarbiausia į kelionę nepamiršti: vaiko, piniginės, telefono ir FOTIKO :) Visa kita - niekis.

Įrašą apie pirmąją kelionę jau baigiu ir netrukus dalinsiuos čia. O kol kas dalinuos tylos vaizdais prieš pačią tikriausią tropinę audrą, kuri mus vakar per 10 sekundžių permerkė iki barankų kišenėse. Cheers!

Gurkšnis pavasario Niujorke

2013-04-29T20:52:00.004-07:00

Seniai žadėtas įrašas apie mano apsilankymą Niujorke. VĖL Niujorke! Šito miesto nebūna per daug!

Visai spontaniškai vieną ankstyvą, žvarbų ir saulėtą kovo šeštadienį atsidūriau pavasarėjančiame Niujorke. Tai buvo man asmeniškai labai svarbi ir nuostabi kelionė dėl keleto priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad apie ją galvojau jau labai seniai ir jos pagrindinis tikslas iš tiesų turėjo būti profesnis - aplankyti tarptautinę vaikų parodą Playtime New York 2013. Viskas gavosi spontaniškai, nes per įvairius rūpestėlius buvau apie tai pamiršusi. Antra, aš po bemaž trijų metų pertraukos išvažiavau kažkur VIENA. Trečia, mane tiesiog svaigino mintis, kad aš vėl vykstu į savo svajonių miestą ir galiausiai aš tikrai labai norėjau vėl pamatyti tikrą pavasarį.

Parodoje praleidau visą rytą, nors tikėjausi užtrukti žymiai ilgiau. Playtime New York - nuostabi vaikiškų rūbų, aksesuarų ir daiktų paroda kasmet vykstanti Niujorke, Paryžiuje ir Tokijuje. Joje dalyvauja ne masinės gamybos vilkai, o vienetinius, įdomius ir kokybiškus dalykus vaikams kuriantys dizaineriai ir gamintojai. Buvo labai įdomu ir džiaugiausi, kad galėjau iš arti pamatyti tai, kas man ateityje, manau, labai pravers įgyvendinant savo sumanymus ir idėjas.

Akis paganyti į parodos eksponatus galite užsukę ČIA.

Parodos vietą palikau artėjant vidurdieniui ir pietų metui, todėl telefonu pakalbėjusi su savo vyru patraukiau į jo rekomenduotą Eataly marketą Penktojoj aveniu šalia Union aikštės.

Kelionę pradėjau West Lower Manhattan Greenwich rajone, kuriame niekada prieš tai nebuvo tekę lankytis. Preitame amžiuje rajonas buvo vadinamas menininkų prieglobsčiu ir bohemos sostine. Šiandien dėl itin aukštų nekilnojamo turto kainų Niujorko bohema ir meno žmonės čia nebegyvena. Savo niujorkietišką menišką dvasią jie skleidžia Soho, Tribeka arba Brukline. Nepaisant to, turtingieji dabartiniai rajono gyventojai turi stiprų, šio rajono bendruomenei būdingą, identitetą, didžiuojasi savo kaiminystės unikalia istorija ir įžymiuoju liberaliu požiūriu "gyvenk ir leisk gyventi".

Greenwich kaiminystėje teka Hudson upė ir glaudžiasi Brodvėjus. Vašingtono aikštės parkas laikomas Greenwicho rajono širdimi. Buvo labai įdomu niujorkiečių veiduose pamatyti gražaus ir šilto pavasario šeštadienio nuotaikas. Visi tokie pakylėti ir atsipalaidavę atvirai ir paprastai mėgavosi išlindusia saule ir mėlynu dangum virš dangoraižių miško.

Vašingtono aikštės parkas

Šunų parkas

Vašingtono aikštė. Feministės ruošiasi kovo 8-osios mitingui už moterų teises

Jaunuolis vidury aikštės groja fortepijonu (!). Aplink jį žaibiškai tirpsta sniegas.

Toliau mano maršrutas tęsėsi link Union aikštės, prasukau pro Niujorko universiteto prancūzų kultūros centrą (La Maison Francaise), kuris įsikūręs istorinėje uždaroje Vašingtono arklidžių (Washington Mews) gatvelėje.

La Maison Francaise

Kai jau tikrai gerokai praalkusi pasiekiau Union aikštę, patekau į tikrą miestietiško turgaus šurmulį. Pirmojo čia surengto Darbo dienos parado garbei, ši aikštė turi JAV istorinės vietos statusą. Kartais ji tampa įvairių mitinguotojų, radikalų ir kitokių norinčiųjų viešai pasisakyti vieta. Po rugsėjo 11-osios įvykių čia žmonės rinkdavosi gedėti ir pagerbti žuvusiųjų. Nuo 1976 m. čia tris kartus per savaitę šurmuliuoja ūkininkų turgelis. Tądien aikštė buvo sausakimša. Prekystaliai lūžo nuo įvairiausių vaisių, daržovių ir gaminių, kokių nebūna jokiose parduotuvėse. Čia kas savaitę apsilanko 250 000 pirkėjų. Netgi "New York Times" rašantys maisto žinovai gerą produkciją pataria įsigyti būtent šiame turguje. Aikštė populiari susitikimų vieta, todėl gausybė barų, restoranų ir parduotuvių čia tiesiog klesti. Tarp Union aikštės įžymybių, naujokų ir dabar bemaž populiariausių Niujorko vietų buvo ir mano maršruto tarpinis tikslas - EATALY.

EATALY - didžiausias itališko maisto ir vyno marketas (parduotuve šios vietos niekaip nepavadinsi...) pasaulyje. Tai vieta išskirtinio maisto mylėtojams, mėgstantiems pirkti ir ragauti itališką maistą, vyną ir ne tik. Tai nuostabi vieta, kuroje veikia itališkų delikatesų, vynų parduotuvėlės, 5 boutique restoranėliai ir kulinarinių mokymų centras. Ten patekus su gurgiančiu pilvu tikrai silpna gali pasidaryti nuo kvepiančių mėsos gaminių, sūrių, vaisių ir daržovių, šviežios žuvies, šviežios gamybos makaronų, desertų ir kaaaaavoooooos...

Tą šeštadienį čia žmonių buvo tiek, kad viltis gauti bent stovimą vietą viename iš 5 restoranų išnyko kaip dūmas... Alkis ir smalsumas nė neketino leisti pasiduoti, todėl sukau ratus tol, kol įsispraudžiau prie baro žuvies restoranėlyje šalia kažkokios manekenės su MAxMAra paltu. Staiga girdžiu už nugaros kažkas manęs klausia ko norėčiau išgerti. Labai malonus padavėjas užrašo mano rose vyno užsakymą ir palieka mane ramybėj. Prieš mano akis vyksta tikras gėris - itališko žuvies restorano pačiame Niujorko centre virtuvės darbas. Dirba 5 vyrukai, kuriems vadovauja 1 jauna, bet labai griežta virtuvės šefė. Per visą laiką, kiek aš juos stėbejau, ji liepė perdaryti bent 5 patiekalus ir kone po kievieno pagaminto patiekalo vistiek pasakydavo kažkokią pastabėlę. Viskas vyksta kultūringai ir ramiai. Virėjų veidai pasako daugiau nei jų pokalbiai. Manęs visa ši drama nei kiek netrikdo ir aš užsisakau mano mėgiamos kardžuvės patiekalą su grybais ir porais. Šalia manęs prisėda labai tvarkingai atrodanti vyresnė moteris ir užsisako omletą su kalmarais. Po kelių minučių ji pradeda pokalbį su nepažįstamu vyriškiu apie šią nuostabią vietą ir kaip ji kartais aukoja savo brangų laiką viena tam, kad čia atvažiuotų pavalgyti. O aš bežiūrėdama "pragaro" virtuvės spetaklį mintimis kalbuosi su savo sesėm, nes pirmiausia su jomis norėčiau dabar čia būti ir dalintis viskuo, ką dabar patiriu. Mano kardžuvė buvo tiesiog nepakartojama ir net nebežinau kas tam viskam ištiesų turėjo reikšmės. Vieta, žmonės, miestas, o gal pavasaris? Beautiful Life.

Laukiant užsakymo nėra ką veikt...

Mano kaimynei pasisekė mažiau. Ji savo omlete niekaip negalėjo rasti kalmarų ir tuo labai nusivylė. Subėgo padavėjas, vadybininkė ir virtuvės šefė spręsti problemos. Finale labiausiai nepasisekė omletą ruošusiam vyrukui, nes jo nosis buvo atsidūrusi per kokį vieną centimetrą nuo netikusio patiekalo... Taip delikačiai šefė "face-the-fact" metodą panaudojo.

Apžiūrėjusi keletą parduotuvėlių nusprendžiau traukti toliau, nes pėsčiomis norėjau pasiekti Centrinį parką iš kur turjau vykti į oro uostą.

Stabteliu prie trikampio Flatiron pastato, Rokfelerio aikštės ir, užsukusi į keletą parduotuvių Penktojoj aveniu, pasiekiu Centrinį parką. Laukdama taxi dar žvalgausi į žmones, pastatus...

Flatiron pastatas, 1902 m.

Rokfelerio centras. Matosi Lietuvos vėliava.

Apėmė toks mielas nuovargis, nors dar laukė trijų valandų skrydis namo, džiaugiausi, kad grįžus namo mane pasitiks pasiilgęs Nemunas, brangus vyras ir saulėta Floridos kasdienybė... Niujorkas visada bus mano priebėga, gurkšnis kažko naujo, kąsnis kažko neprilygstamai nuostabaus. Kartais tik tiek ir tereikia.

Mano maršrutas - ČIA.

Pavasariški Linkėjimai

2013-03-31T15:48:00.001-07:00

Ir mes į pavasarį tirštą
Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,
Kur medžiai ir debesys tirpsta,
Kur paukščiai ir vėjai gyvena...

Henrikas Radauskas

Su Šv. Velykom! Šviesių nuotaikų, gaivių naujovių vėjų ir jaudinančių atradimų Jums visiems...

XXX

Mūsų mažų ir saulėtų Velykų vaišės. Nemuno kiaušinis buvo stipriausias!

Prisiminimai atostogų tema

2013-03-25T21:29:00.000-07:00

Atostogos Lietuvoje šį kartą buvo ilgos ir ne visai tokios, kaip planuota. Įspūdinga ir nuostabi jų pradžia buvo pilna šiltų emocijų, susitikimo džiaugsmo ir atsipalaidavimo... Visgi po poros savaičių mus, kaip kokius šiltų kraštų gyventojus (?!), įžūliai užpuolė negalavimai ir ligos. Laimei, artimųjų rūpestis, dėmesys ir šiluma gydė geriau už vaistus. Už tai esu visiems širdingai dėkinga. Žinoma, ne ligas aš šiandien prisimenu gerdama kavą savo namų verandoj po palme, pučiant šiltiems, mus taip negailestingai skiriančio Atlanto vėjams...

Aš prisimenu nuostabų Naujųjų Metų vakarą, kurio ypatinga nuotaika pleveno virš šiluma ir jaukumu trykštančių man pačių artimiausių žmonių. Tėčio jubiliejaus šventė buvo pagrindinė mūsų atostogų Lietuvoje priežastis. Dėl laiko skirtumo adaptacijos ir nuovargio mane švelniai užliūliavo nostalgiškos nuotaikos. Po 3 metų pertraukos pamačiau ir apkabinau brangius žmones. Jaučiausi kaip sapne. Šis vakaras bus vienas iš gražiausių prisiminimų mano gyvenime.

Vėliau sekė trumpos, gana spontaniškos, bet labai reikalingos atostogos kalnuose. Pirmą kartą savo atžalą kelioms dienoms patikėjom tėvams. Oi kaip krimtausi taksi, toldama nuo namų... Nors žinojau, kad jį palieku pačiose patikimiausiose rankose, širdį spaudė kažkas nepaaiškinamo. Taip turbūt pirmą kartą nutinka visiems naujai iškeptiems tėveliams. Visgi atostogos buvo geros, nepaisant ivairių nesklandumų (kaip be jų?) ir mano brangiausiojo vyro peršalimo.
Prieš gerus 6 ar daugiau metų mano vyras išbandęs kalnų slidinėjimą susižavėjo kalnais ir šiuo sportu. po kurio laiko jis mane nusivežė į Italiją ir su dideliu entuziazmu bandė perteikti visą malonumą pats supažindinęs mane su slidinėjimo pradžiamoksliu. Prisipažinsiu, nedaug trūko, kad viskas būtų pasibaigę dideliu mano nusivylimu, nes ašarų buvo daugiau, negu to apdainuoto malonumo. Dabar ima juokas, bet tuomet buvo baimės ir pykčio tiek, kad atrodė sniegas ištirps. Menkas malonumas užsikelti į kalno viršūnę, o po to leistis ėjimo-griuvimo būdu su slidėm ant kupros... Viskas baigėsi laimingai, nes sekančią dieną užteko tik poros valandų su instruktoriumi ir slidinėjimas tiesiog tapo neatsiejama mūsų laisvalaikio dalimi visam gyvenimui.

Taigi, kas kartą atsistodama ant slidžių, prisimenu tą nesėkmių ir nusvylimo pilną dieną. Pasijaučiu labai laiminga, kad dabar galiu patirti tą neapsakomą malonumą skrieti su vėju, jausti, kaip gyvai pražysta jėgos, valosi mintys ir nurimsta jausmai. Tai - ypatinga laimės būsena, kuri aplanko tik kalnuose.

Sesers užfiksuoti vaizdai kalba už save.

Sekantis įrašas bus apie amerikietiško darželio lankymo pradžią ir mano nepakartojamą vienos dienos pavasarį Niujorke.

Vasario 16-oji Floridos miške

2013-02-17T12:33:00.001-08:00

"It seems to me that we all look at Nature too much, and live with her too little." - Oscar Wild.

Fotografijose Mc Arthur parkas Pietryčių Floridoje - tik 20 min. kelio nuo mūsų namų. Parkas įsteigtas 1989 m. siekiant išsaugoti unikalią šios pakrantės augmeniją ir gyvūniją.

Anywhere is paradise. It is up to you...

Sugrįžimas.

2013-02-13T22:45:00.001-08:00

Taip jau nutinka kartais, kad kažką pradėjus, tenka sustoti. Visa laimė, kad vėliau gali sau imti ir tęsti nuo ten kur pradėjai, ar nuo toliau. Per tą laiką įvyko daug įdomių ir smagių (?!) dalykų: nuo Padėkos dienos iki atostogų Tėvynėj ir Italijoj... ir bronchito. Poros įrašų negaliu paskelbti, nes nežinau kaip juos užbaigti. Pradėjau rašyti seniai, o užbaigti laiku nesugebėjau. Kažkokie jie priplaukę ten guli archyve, nejudinsiu aš jų. Tegu tupi sau ten nekliudomi.

Geriau parašysiu apie ką nors šviežio, šilto...Skamba, lyg apie kokias bandeles kalbėčiau čia. Bus ir apie bandeles... bus apie daug ką dar.
Žodžiu, grįžau namo. Feelin' good.

"Democracy in a nation of 300 million can be noisy, messy and complicated", - B. Obama

2012-11-19T18:55:00.001-08:00

Tik pasibaigus JAV prezidento rinkimams, buvau labai užsidegusi parašyti apie tai iš savo varpinės. Politika man iš principo nėra itin mėgiama tema, bet aš nuo vaikystės turiu kažkokį sunkiai paaiškinamą susidomėjimą šiuo reikalu. Įtariu, kad tai mano patriotiškų tėvų ir istoriškai svarbaus laikotarpio (Sąjūdžio laikai ir t.t.), kuriame augau, įtaka. Be šios temos, jau turiu prikaupusi pilną "stalčių" idėjų apie ką norėčiau čia parašyti, todėl šį kartą trumpai tik apie bendrą įspūdį.

Kaip ir kiekvienoje demokratinėje šalyje, Prezidento rinkimai - didelis įvykis. Man buvo tikrai įdomu pamatyti ir patirti, kaip visa tai vyksta valstybėje, kuri karūnuojama demokratijos lopšiu. Nuo pat mūsų atvykimo į JAV stebėjome šį procesą ir galiu pasakyti turbūt nieko nenustebindama: čia daug kas kitaip. Lyginti net nėra tikslo, nepasakosiu čia apie keistą jų rinikimų sistemą ir visas rinkimų peripetijas. Man įdomiausia buvo stebėti visuomenės reakcijas. Asmeniškai aš šį kartą savo favorito neturėjau. Iš pradžių atrodė, kad Pietų Floridos rinkėjai simpatijomis Obamai nepasižymi. Nebestebino nei pilnos gatvės mašinų, apklijuotų agitaciniais lipdukais, nei plakatai kiemuose, languose, kavinėse ir pan. Taip išreiškė žmonės ne tik simpatijas, bet ir antipatijas (pvz. lipdukai: "Manęs nekaltink, aš balsavau už Romney" arba "Bet kas, tik ne Obama")... Rinkimai parodė, kad visgi didelė dalis pietinės valstijos rinkėjų balsavo už Obamą. Dar neįprastai įdomu buvo tai, kaip žmonės, rinkėjai, tvirtai reiškia savo įsitikinimus, diskutuoja tarpusavyje, agituoja, analizuoja, piktinasi. Kai kurie atrodė tokie pasišventę savo įsitikinimams, jog, sakytum, vien tuo ir gyvena. Tiesą sakant, JAV visuomenė jau buvo akivaizdžiai pavargusi nuo šios temos, nes begaliniai informacijos srautai čia yra tiesiog nesuvokiami savo mastais. Pasaulį apskriejo filmukas apie mergaitę, kuri pradeda verkti, kai per radiją išgirsta vėl kalbant apie rinkimus. Gaila vaiko, gal ir kvepia spekuliacija, bet iš dalies tai atspindi pačią situaciją. Visko per daug. Ši politinė kova buvo įtempta ir arši. Daug intrigų, daug pinigų, daug kalbų... Aš netgi džiaugiausi, kad neprivalau visame tame susigaudyti. Pats Obama po rinkimų pasakė "galbūt mūsų kova buvo įnirtinga, bet tik todėl, kad mes karštai mylime šią šalį ir jaudinamės dėl jos ateities".
Taip, demokratija turi daug veidų, visi jai tinka, o jei sukritikuosi, žiūrėk, būsi... nedemokratiškas. Štai todėl ir domiuosi politika tik tiek, kiek man ji yra įdomi ir suprantama, o daugiau --- siaube...

Jeigu turėsite noro ir laiko labai rekomenduoju čia perklausyti ir perskaityti įspūdingą JAV prezidento Barako Obamos porinkiminės nakties kalbą, kuri netgi privertė mane sekundei prilaikyti kvėpavimą, pagalvojus kaip būtų, jei Lietuvos prezidentė kada nors pasakytų bent ką nors panašaus... Turbūt sekančią dieną į Tėvynę sugrįžtų pusė emigrantų (aut. pastaba: aš nesu emigrantė).

Barako Obamos rinkimų nakties kalbos video, 2012 m. (angliškai)
Barako Obamos rinkimų nakties kalbos tekstas, 2012 m. (angliškai)

Manau Obamai padėjo laimėti jo paprastumas, nuoširdumas ir charizma. Ypatingo žavesio, mano nuomone, jam suteikia požiūris į šeimą, ypač dėmesys ir pagarba savo žmonai Michelle'i.

"Let me say it publicly: Michelle, I have never loved you more. I have never been prouder to watch the rest of America fall in love with you, too, as our nation's first lady", - B. Obama.

Foto iš ScanPix

Iš blynų pasaulio

2012-11-02T12:06:00.004-07:00

Foto http://19miracles.tumblr.com/post/1197822774

Savaitgaliui artėjant, trumpai - apie blynus. Nepažįstu nei vieno žmogaus, kuriam nepatiktų skanūs bynai, blyneliai ar vafliai. Dažniausiai kiekvieno mėgėjo atveju tie skaniausi būna mamos arba močiutės kepti. Aš ne išimtis. Man skaniausi mamos kepti lietiniai apibarstyti cukrumi su trupučiu sviesto. Kadaise, kai dar tik mezgėsi mano draugystė su būsimu vyru, kartais po pamokų jis man iškepdavo labai skanių blynų. Jo recepto paslaptis buvo - dėti visko nieko negailint. Man dabar tokie neišeina. Jam, beje, irgi. Gal įdėtos meilės kiekis buvo neišmatuotas? Juokauju aš čia. Meilė - ingredientas neturintis mato ir asmeniškai aš sėkmingai to susieti su maisto gaminimu dar neišmokau, nes dažniausiai geriausi mano pasiekimai virtuvėje būna ekspromtu ir per daug nesukant galvos dėl rezultato...

Blynai buvo vienas is pirmųjų patiekalų, kuriuos mūsų vaikas noriai pradėjo valgyti pats. Man teko prisiminti vaikystę ir įvairiausias blynų receptų variacijas, kurias mums ruošdavo mama. Keista, kad tik visai neseniai atradau receptą, pagal kurį blynai gaunasi iš tiesų skanūs. Tiksliau, įsidėmėjau vieną triuką, kuris daugeliu atvejų blynus tikrai pagardina - kepti juos reikia ne ant aliejaus, o ant sviesto. Tiesa, tuomet reikia atitaikyti keptuvės temperatūrą, kad sviestas nepradėtų degti.

JAV blynai (pancakes) yra vienas iš populiariausų patiekalų pusryčiams ar priešpiečiams. Amerikietiški blynai kitokie nei mums įprasta, daugiau primena pyragėlius - stori, minkšti ir sotūs. Bene didžiausias blyninių tinklas JAV (1500 restoranų) vadinasi iHop. iHop blynų verta paragauti, jei norisi išmėginti viską, ką amerikiečiai mėgsta, bet didelio įspūdžio nepadarys, jei mėgsti natūralų ir sveiką maistą. Tradiciniai amerikietiški blynai yra nesaldūs ir dažnai valgomi su sūdytu sviestu arba skrudinta šonine.

iHop blynai su bananais ir braškėm (foto iš www.ihop.com)

Tai štai visai ne amerikietiškas, lengviausias ir mano dabar mėgiamausias blynų receptas (iš Jamie Oliver knygos "Food Revolution"):

1 puodelis (apie 250 ml) pieno (taip, Amerikoje daug kas matuojama puodeliais :)
1 puodelis miltų
1 didelis kiaušinis
kuklus šaukštelis kepimo miltelių
cukraus pagal skonį (aš mėgstu saldžiau tai dedu 3-4 šaukštus)
sviesto kepimui
žiupsnelis druskos

Viską sumaišyti galima iš karto, be jokios sistemos, jei laikas ar tinginys spaudžia. Aš pirmiau plaku kiaušinius su cukrumi, po to pilu pieną, persijotus miltus su kepimo milteliais. Keptuvę ikaitinu nestipriai, kad sviestas vos vos pradėtų ištirpęs ruduoti. Svarbu nepersistengti su ugnimi, nes kai sviestas pradeda degti nėra gerai. Labai paprasta ir skanu. Išbandykit, jei nebandę, su klevų sirupu.
Čia dar Oliverio amerikietiškų blynų receptas. Pati nebandžiau, bet gal kas susigundys...

Linkiu šį savaitgalį visiems skanių ir šildančių iš vidaus pusryčių !

III dalis. Halloween - daugiau smagumo, prašom :)

2012-10-30T19:29:00.003-07:00

Visai kas kita buvo, kai šį sekmadienį apsilankėme tradiciniame Green Market (Žaliame Turgelyje) mūsų kaimynystėje, vykstančiame kiekvieną savaitgalį. Štai tokiose vietose pasijauti bendruomenės dalimi. Smagi atmosfera, dauguma žmonių su vaikais, groja muzikantai, nusipirkti galima visko: šviežių daržovių, šviežios duonos, prieskonių, gėlių, užkąsti ūkininkų keptų burgerių, šonkauliukų ar kitokio riebaus ir čia pat vietoj kepto "gėrio". Kiekvienas prekiautojas savo palapinėje pasirūpinęs saldainių krepšiu mažiesiems persirengėliams ir saldainių medžiotojams. Ilgai stoviniuoju prie šviežių prieskonių vazonėlių, bet nusprendžiu jų įsigyti kitą kartą. Man labai patinka maistą gardinti šviežiais bazilikais, rozmarinais, krapais... Norėčiau turėti nedidelį jų darželį savo terasoj - juk oras visad tam tinkamas. Prie šio ketinimo būtinai dar sugrįšiu ir čia aprašysiu. Visi įsitraukiam į bandelių degustaciją prie naminės kepyklos palapinės. Vyras iš karto užsiprašo duonos su alyvuogėmis ir džiovintais pomidorais. Lauktuvių dar gauname duonos su moliūgų sėklom. Aš galvoje jau rikiuoju užkandėlės receptą pavakariams.

Paskutiniu metu esu siaubingai apsėsta pomidorų ir mozarelos salotų manijos. Bene kas antrą dieną būtinai pasidarau porciją su šviežiais bazilikais, balzamiku ir alyvuogių aliejaus šlakeliu. Pomidorų manija sergu nuo pat vaikystės. Pamenu, užtekdavo susipjaustyti pomidorą, užsibarstyti druskos, šaukšto grietinės ir man bevalgant ausys lapsėdavo. Įdomiausia buvo, kai laukiantis Nemuno į pomidorus net žiūrėti nenorėjau.

Tad grįžtant prie turgelio temos, sustoju prie ūkininko su keliom dėžėm laaaabai skaniai atrodančių pomidorų. Išsirenku kokius 2 kg už (tik vėliau paaiškėjo) kosminę kainą - 13 žaliųjų! Na, paragausim, pamatysim :)

Akis užkliūna už pasipuošusio vyruko, siūlančio moliūgų "drožinėjimo" paslaugą. Įspūdingai atrodo, čia toks jau prabangesnis dekoro variantas namams, nes dažniausiai visi tuos moliūgus patys išsipjausto (internetas pilnas idėjų ir pamokymų). Kaip turėtų būti gaila po to tą moliūgą išmesti lauk, kai jis tiesiog pradės pūti...

Ant pavyzdinio moliūgo išdrožinėtas pirato veidas

Tomato Tomato

Namo grįžome gerokai praalkę, tad kol Nemuną migdė tėvelis poguliui, aš nieko nelaukus nuploviau keletą pomidorų, supjausčiau ir sudėjau į lėkštę. Šast druskos, šast pipirų ir jau dedu į burną. Pala pala, galvoju. Tokiems pomidorams reikia solidžios kompanijos. Atriekiau duonos su alyvuogėm, pasmulkinau parmezano sūrio gabalėlių... Viską apšlaksčiau Villa Manodori balzamiku, kurį (negaliu nepasigirti!!!) dovanojo vienas pažįstamas virtuvės šefas. Skanumėlis! Jei kada aptiktumėte šitą gėrį, išbandykite parmezano sūrį juo apšlakstę. Mmmmm..... Prisipažinsiu, man, kaip pomidorų specialistei, šie brangieji nepranoko lūkesčių, bet su atitinkamais pagardais efektą išgauti nėra sudėtinga.

Sekmadienio užkanda (duona su alyvuogėmis ir dž. pomidorais, parmezano sūris, pomidorai, balzamikas, druska, pipirai)

Šį išskirtinį actą gamina iš Trebbiano vynuogių, kurios yra brandinamas ąžuolo, kaštono ir kadagių statinėse. Gaminamas ribotais kiekiais.

Tai kuo čia dėtas Halloween'as? Ogi tuo, kad iš tikrųjų tą kartą mes važiavome ne į turgelį, o ieškoti Pumpkin Patch (Moliūgų lauko), kur į bažnyčios altorių buvo suridenta daug moliūgų pardavimui ir pasigrožėjimui. Šiemet nutariau pabandyti bent vieną moliūgėlį išdrožti. Neradome mes to lauko, bet užklydome į turgelį. Tad, kaip ten bebūtų visada gerai, kai yra progų atrasti, patirti kažką naujo, įdomaus ir, žiūrėk tu man, skanaus!

II dalis. Halloween - keista išvyka į zoologijos sodą

2012-10-30T13:23:00.000-07:00

Įsibėgėjus rudeniui, vieną labai floridiškai karštą ir drėgną rudens dieną, pakviesti draugės, mudu su Nemunėliu nuvykome į West Palm Beach zoologijos sodą, kuriame vyko Halloween'o festivalis vaikams. Kostiumo vėlgi vaikui specialiai nepirkau, nes negalėjau nieko rasti, kas tiktų vilkėti tokiame karštyje. Iš to, ką radau vaiko spintoje suderinau jam labai paprastą, bet mielą pirato kostiumą. Gaila, vaikas ūsiukų neleido nupiešti, mat kutena labai. Šiaip visi, kas pamatė, visi suprato, kad čia išdykusio pirato būta.
O štai zoologijos sode prisižiūrėjom visko. Turiu prisipažinti - nesu tokių vietų mėgėja. Man gaila kalinamų gyvūnų, o kai kurių paniškai bijau. Panašiai ne savi ir suirzę man atrodė ir tie vaikai, permirkę nuo prakaito, aprengti sintetiniais, šiltais ir nepatogiais kostiumais, vaizduojančiais filmukų ir amerikietiškų komiksų herojus. Parko administracijos sugalvota festivalio idėja smagi - sodas išpuoštas vaiduokliškom dekoracijom, pastatyti punktai, kur vaikai gauna saldainių, lipdukų ir panašių niekučių. Taip vadinimas "Trick or Treat" ("Pokštas arba saldainis"). Veikia didelis fontanas, kuriame vaikai gali žaisti su vandens srovėmis, atsigaivinti. Garsiai groja muzika, veikia kelios veidų dažymo, vaiduokliško makiažo studijos. Viskas būtų lyg ir smagu, bet tas karštis ir drėgmė tiesiog nežmoniški, tokia diena išpuolė, viskas man pasirodė lyg kokiam sulėtintam absurdo filme: tėvai šaukiantys ant vaikų, kad nebėgiotų ir nezystų, vaikai paraudę nuo karščio ir suirzę dėl nepatogių kostiumų, žvėreliai prislėgti triukšmo ir kaitros... Smagumo nedaug kažkodėl pajutom. Nusprendžiau Nemuną čia atvežti su tėčiu eilinę savaitgalio dieną, kai orai atvės...

Didžiausias driežas

I dalis. Halloween... vis dar ne mums (arba netikėti lietuviško rudens ženklai)

2012-10-30T13:20:00.001-07:00

Po dvejų JAV praleistų metų, Halloween'as man vis dar sunkiai integruojasi į švenčių sąrašą. Pernai aš per patį Halloween'ą (spalio 31 d.), eidama su Nemunu į mūsų žaidimų mokyklėlę, pamiršau vaikui kostiumą parūpinti, tai maniškis tarp visokių meškiukų ir boružėlių tą kartą atrodė kaip koks ateivis iš kitos planetos. Man turbūt prieš švenčių maratoną (Halloween'as, Padėkos diena, Kalėdos) įsijungia kažkoks slaptas ignoravimo mygtukas, nes nuo pat rugsėjo čia prasideda visuotinis komercinis išprotėjimas. Parduotuvės pilnos plastikinių ir tikrų, įvairiausių dydžių ir spalvų moliūgų, lentynos lūžta nuo saldainių maišų, dekoracijų, žvakių, kostiumų ir pan. Pakelėse kartais gali pamatyti 30 laipsnių karštyje stovintį ir mojuojantį Laisvės statula ar Spidermen'u persirengusį žmogelį laikantį Halloween'o kostiumų parduotuvės reklamą. Sunku būtų rasti namą, kuriame gyventų vaikai ir kiemas nebūtų išdabintas kaukolių girliandomis, voratinliais, giltinėmis ar šikšnosparniais. Kaip gi galėtum pamiršti tokią šventę? Kai visa tai aplink save matai tris mėnesius, tu tiesiog pamiršti, kad visa tai dėl kažko, tiesiog atrodo, kad taip turi būti. Juk mums Halloween'as svetimybė, užaugusiems Lietuvoje mums ši šventė didelio džiaugsmo kažkaip nesukelia, juk sekanti diena - Visi Šventieji. Visai kitokių nuotaikų diena.

Šiemet pagalvojau, kadangi turime vaiką, gal visgi reiktų sudalyvauti kažkur, gal net ir kokį moliūgą į namus atridenti. Renginiai Halloween'o tema vyksta visur beveik du mėnesius iki šventės dienos: bibliotekose, muziejuose, zoologijos soduose, mokyklose, prekybos centruose ir t.t. Tik rinkis, renkis ir eik.

Rudens ženklus gamtoje aptikti Pietų Floridoje labai sudėtinga, o rudeninės nuotaikos nori nenori visur beldžiasi, todėl nusprendžiau rudens spalvų į namus pati atnešti. Pirmiausia prisiminiau, kad grįžus iš Lietuvos, vienoje mano mamos Nemunui dovanotoje knygelėje aptikau gerą šūsnį sudžiovintų įvairių lietuviškų medžių lapų. Tokio dalyko čia nerastum, nebent dirbtinį ir dar, žiūrėk, kainuojantį mažiauisiai 10 dolerių. Koks mielas ir nostalgija kvepiantis siurprizas! Kokia miela ir kūrybinga mano mama. Lapus sumerkiau į vazeles, židinį papuošiau netikrų rudeninių lapų gilianda, pastačiau daug žvakių, mažų moliūgėlių, primerkiau daug gėlių (chrizantemos ir čia rudenį populiarios, tik sunku jų nevadinti kapų gėlėmis)...

Mūsų rudeninis židinys

Mamos slapta parūpinti lietuviško rudens prisiminimai

Nemunui nusprendžiau surasti kažką panašaus į Vaiduokliuko herojų iš Otfrydo Proislerio knygelės. Šią knygelę atsivežiau iš Lietuvos, ją skaitydavom su sesėm vaikystėj. Paskaitau kartais ir Nemunui, nors kol kas ją nukonkuruoja spalvingosios apie Sesame Street... Kaip tokį vaiduokliuką pasigaminti radau čia.

foto iš http://katescreativespace.com/

Belieka nusipirkti moliūgą :)

Vaikų darželio paieška...ilga istorija

2012-10-18T20:58:00.000-07:00

Kai mūsų Nemunui suėjo 2 metukai ir grįžome iš atostogų Tėvynėje, nusprendėme, kad laikas pradėti ieškoti vaikų darželio. Aš nusprendžiau pradėti dirbti, darželis padėtų vaikui socializuotis ir greičiau pramokti kalbą. Giminaičių nebuvimas šalia yra labai didelis trūkumas gyvenant svetur, tai atsiliepia vaiko asmenybės formavimuisi, raidai ir pan. To niekas nepakeis, bet esu tikra, kad keletas valandų per savaitę puikiame darželyje duotų didelę naudą.

Paiešką pradėjome pamažu. Pirmiausia, pagal įvairius atsiliepimų šaltinius, rekomendacijas susidarėme geriausių darželių dešimtuką. Atsiliepimų (reviews) reiškinys JAV yra labai populiarus ir galingas informacijos šaltintis. Atsiliepimą internete praktiškai galima rasti apie bet ką... Tai tampa ir tam tikru marketingo įrankiu: įmonės samdo kvalifikuotus "atsiliepimų rašytojus". Spaudoje netgi galima rasti straipsnių, pamokančių kaip atskirti netikrus atsiliepimus. Apie tai plačiau - gal kitą kartą.

Pradėjus paiešką, apima dvejopi jausmai. Jau kaip ir esi nusprendęs, kad tai tinkama išeitis, laikas mūsų nespaudžia, rinksimės geriausią variantą, bet, kita vertus, esame svetimoje šalye, nelabai ką žinom apie valstijos švietimo sistemą (kuri, kaip vėliau paaiškėja, yra viena blogiausių visoje šalyje), patys miglotą supratimą apie darželius turim tik iš vaikystės tarybinės santvarkos laikų ir iš bendro nuovokos. Ir dar - Nemunas pirmas mūsų vaikas, norisi rasti kažką gero, keliančio pasitikėjimą ir turinčio perspektyvą. Teko pasidomėti Montessori auklėjimo koncepcija, todėl nutariau pirmiausia aplankyti montesorinius darželius, jų čia daugiausia. Dalykai, i kuriuos labiausiai kreipiau dėmesį buvo šie:

-dienos programa

-tvarka ir švara

-maitinimas

-kolektyvas

-požiūris į vaiko pratinimą prie naujos aplinkos

-kiemas

-vieta (arti namų, saugus rajonas)

-jokio TV klasėse

Taigi, pirmiausia aplankėme arčiausiai namų esančius darželius. Pirmas patiko tik iš dalies. Pamačiau, koks gi tas montesorinis darželis. Įdomus ir savotiškas pasirodė. Iėjus sunku suprasti, kad tai darželis: labai tylu, kvepia levandomis (veliau paaiškėja, kad tai aromaterapija vaikams). Direktorė pasirodė labai deganti aistra savo darbui, daug papasakojo apie montesorinį auklėjimą. Darželis gražus ir tvarkingas, didelis kiemas, grupės nedidelės, auklėtojai turi savo asistentus (auklytes), šviesios, erdvios, jaukios klasės su langais, per kuriuos tėvai gali atėję stebėti savo atžalas. Tai vienintelis darželis, kuriame buvo lovytės, skirtos poguliui. Dauguma darželių naudoja specialius čiužinius, kuriuos kaskart deda ant žemės kai ateina laikas poilsiui. Žaislų nedaug, dauguma medinukai, jokios elektronikos, melodijų ir pan. - tai man patiko. Erdvė suskirstyta į zonas pagal veiklas. Kas labiausiai iš karto krito į akį, kad vaikai žaidžia pavieniui, kas sau, tyliai ir ramiai. Montesorinis ugdymas ir pasižymi tuo, kad vaikai mokomi būti savarankiškais ir nepriklausomais. Kiemas gražus, erdvus, tik išklotas dirbtine žole (kuri, beje, yra labai brangi ir kažkodėl čia labai vertinama, nors man asmeniškai nežinau kas gali būti geriau už natūralią veją), įrengtas specialus augalų daržas, kurį vaikai prižiūri, jame gyvena gyvi drugeliai. Gražu. Tad trūkumai du: labai nepagrįstai didelė kaina ir monesorinio ugdymo ypatumai, kurie man ne visi prie širdies.

Sekantis darželis - visiška priešingybė pirmajam. Klasės tiesiog prikimštos pačių įvairiauų žaislų, didelis TV stūkso hole, kur vaikai laukia atvažiuojant savo tėvelių ir žiūri filmukus. Kiemas mažas, jokios žolės, teritorija padengta mulčiumi (bjauresnio dalyko nesugalvosi, kai čia šitaip drėgna, jame veisias kas tik nori...ir, lyg tyčia, vaikams labai patinka po jį krapštinėtis). Kaip ten bebūtų, darželis palieka neblogą įspūdį, nes labai draugiškas kolektyvas, jauki aplinka, arti namų, labai gera kaina...

Trečias darželis vėl gi montesorinis. Įėjusi iš karto suprantu, kad čia vaiko nevesiu. Nelabai švaru, visur skersvėjai, klasės tamsios, didelės vaikų grupės, įtartinos auklėtojos šūkaujančios ant vaikų dviem kalbom. Tuo metu kaip tik buvo duodami priešpiečiai vaikams. Dvimetinukams atvežė padėklą su hamburgeriais, raugintais agurkėliais ir keistos spalvos virtomis daržovėmis. Direktorė pasididžiuodama pakomentuoja, kad maistas įeina į kainą... Ilgai ten neužtrukome.

Ketvirtas darželis nustebino savo montesorine programa. Dvimečiai yra mokomi visko: raidžių, skaičių, žemynų pavadinimų... Žaidimai, žaislai tikrai įdomūs ir naudingi, bet tik ne dvimečiui visą dieną sėdėti ir mokytis. Susidarė įspūdis, kad vaikai ištisai kažko mokosi. Su vyru buvom nustebinti tų užsiėmimų gausa, pasirodė kažkaip nenormaliai visko daug... Kolektyvas toks gana abejingas, auklėtojos pavargusios, ne itin kvalifikuotas pasirodė. Akivaizdu, kad mes priekabiai viską vertiname, bet kol kas amerikietiški darželiai mūsų nesužavėjo.

Labai su didele viltimi nuvažiavau į gana tolokai esantį suomių bendruomenės įkurtą ir protestantų bažnyčiai priklausantį darželį, kurį rekomendavo draugė suomė. Rajonas, kuriame yra darželis, toli ir labai ne koks. Kaiminystė iš karto signalizuoja apie abejotiną saugumą. Darželis mažas, šalia stovi maža bažnytėlė. Direktorė suomė, tačiau mokslus baigusi JAV. Vaikiukai dauguma suomiai, bet visi kalba angliškai. Šis darželis atviras visoms tautybėms, rasėms ir pan. Dauguma užsiėmimų susįję su darbeliais ir muzika. Grupės tik 2, į darželį dažnai atvažiuoja stažuotis studentai iš Suomijos, todėl vaikų kiekis tenkantis suaugusiam yra vos 3:1. Palyginti švaru ir jauku, labiau jaučiasi naminė aplinka nei darželis. Kiemas didelis ir gražus. Priima vaikus tik nuo 2.5m, tad Nemunas šiek tiek per mažas. Visgi atstumas pasirodo man per didelis ir nevertas važinėti dėl šio darželio. Arčiau namų esantys pasirodė visgi geresni ir saugesni.

Na ir pagaliau apsilankėme palyginti naujame ir mažame darželyje, truputėlį toliau nuo namų. Jam vadovauja pati savininkė, labai draugiška ir miela moteris. Įėjus pajunti, kad esi darželyje, girdisi vaikų balsai, aplinka jauki ir smagi. Hole didelis akvariumas, klasių nedaug, visos labai šviesios ir jaukios. Vaikų nedaug, auklėtojos jaunos, aktyvios, draugiškos. Kiemas nuostabus, gyva veja, supuoklės, žaislai, viskas ko reikia. Tiesiog nerandu prie ko prisikabinti... Paaiškėja, kad čia vietų nėra ir reikia stoti į eilę, kuri sudaryta iki kitų metų gegužės. Žinoma, lauksime, pasirinkimo didelio nėra. Gerų darželių trūksta daug kur. Amerika, ypač Florida, beje, ne išimtis. O kaip norėčiau atrasti kažką tokio, kaip Vaikystės Sodas Lietuvoje.

High Line - kabantis parkas

2012-10-09T18:55:00.001-07:00

Foto iš www.highline.org

Įstabus parkas High Line, NYC yra vienas iš įdomiausių projektų, kuriuos man teko pastaruoju metu pamatyti. Tai viešas parkas, kuris atsirado ant istorinio krovininio geležinkelio bėgių, einančių virš Vakarinio Manhattan gatvių. Ši linija buvo vienas iš masinių infrastruktūrinių projektų ir buvo pastatyta 1930 m. 30 pėdų virš žemės tam, kad vagonai nekeltų pavojaus didžiausio Manhattan pramoninio rajono gatvėms. Nuo 1980 m. traukiniai čia neberieda. Dabartinė rajono bendruomenė, ne pelno siekianti grupė įsikūrė 1999 m. ir bendradarbiaudami su New York savivaldybe išsaugojo šį istorinį palikimą įkurdami parką. Parkas 90% finansuojamas iš privačių fondų ir yra atviras visuomenei.

High Line driekiasi per 3 dinamiškiausius Manhattan kvartalus: Meatpacking District (Mėsos pakuotojų rajonas), West Chelsea (Vakarų Čelsį) ir Hell's Kitchen/Clinton (Pragaro Virtuvę/Klintoną). Anksčiau šie rajonai buvo naudojami pramonės ir transportavimo tikslams. Dabar dauguma sandėlių ir gamyklų yra perdarytos į meno galerijas, dizaino studijas, restoranus, muziejus ir gyvenamuosius plotus. Ir iš tiesų keista bei įdomu eiti parke pro vietomis ranka pasiekiamus gyvenamųjų butų langus, iš labai arti matyti įspūdingai įrengtus loftus, viešbučiuose gyvenančius žmones. Teko girdėti, kad ir skandalingų vaizdų buvo užfiksuota...

Parkas apželdintas taip, kad jame ištisus metus galima atrasti kažką žydinčio, žaliuojančio, augančio.

Čia leidžiama atidaryti savo restoraną tik tiems verslams, kurių produkcija yra tinkamai užauginta ir paruošta nedarant niekam jokios žalos. Maistas čia laikomas pagrindine jungtimi tarp bendruomenės ir aplinkos.

Savaime aišku, kad čia vyksta daugybė meno ir socialinių projektų suteikiančių šiai išskirtinei vietai įspūdingą šarmą ir energiją.

Esu dėkinga savo vyrui, kuris paskutinę mūsų viešnagės New York'e dieną mane čia atsivedė. Tikrai įspūdinga, įdomi ir išskirtinė vieta, kurioje verta apsilankyti kiekvienam atvykusiam pamatyti šį miestą. Tai unikalus reiškinys ir pavyzdys to, kokią galią turi žmonių iniciatyva išsaugoti, kurti, dalintis, dovanoti kažką savo miestui, savo bendruomenei...

Daugiau informacijos apie projektą - ČIA

36 valandos įspūdžių

2012-10-09T18:53:00.002-07:00

Jei kada nors tektų daug keliauti, pasinaudočiau labai įdomiu, šiuolaikišku ir praktišku New York Times sudarytu gidu:

New York Times: 36 valandos...

Savo vyrui padovanojau šių straipsnių apie JAV ir Kanadą rinkinį. Galiu pasakyti, kad atsiverčiame ji žymiai dažniau negu keliaujame. Jis malonus vartyti, įdomus skaityti ir svajoti...

Savaitgalis Niujorke // Galerija //

2012-10-05T20:35:00.000-07:00

Finansų rajonas iš 20 aukšto

Mėnesiena virš Manhattan

Gamtos istorijos muziejus

Gamtos istorijos muziejus - Holas

Gamtos istorijos muziejus - Pikti raganosiai

Gamtos istorijos muziejus - Lyg pro padidinamąjį stiklą

Gamtos istorijos muziejus - Jūrų gėrybių salė

Medinės vandens bačkos ant seno dangoraižio stogo

SoHo

Metropoliteno muziejus - Holas

Metropoliteno muziejus - Edgar Degas
The Little Fourteen-Year-Old Dancer, France, 1880

Vaizdas is Meatpacking rajono, High line parko, Manhattan

High Line Parkas

High Line parkas

Chelsea Market

Hermes Beauty 4 FREE

2012-09-21T12:49:00.001-07:00

Man patinka akis paganyti į gražius dalykus. HERMES šedevrai yra vieni iš tų, kuriuos nebūtina turėti, užtenka į juos žiūrėti :)

Jau vien svetainė verta šypsenos. O čia toms, kas labai labai norėtų turėti Hermes rankinę, bet galvoja, kad niekada neturės:

http://lesailes.hermes.com/us/en/

Ant oranžinės linijos kairiame šone paspauskit ir meniu pasirinkit Surprises. Tada paspauskit ant septintos ikonos, kur pavaizduota balta rankinė ir žirklės.

Niekada nesakyk niekada!

taigi, pradėsiu...

2012-09-04T19:02:00.001-07:00

Turbūt, kaip ir daugeliui tokių savo tinklaraščių rašytojų, tokie dalykai prasideda nuo užgimusio noro kažką papasakoti ir kažkuo dalintis. Šiais laikais taip jau įprasta...
Apie ką NeringosFlorida.com ?
Tiesiog atėjo viena diena, kai mano gyvenimas labai pasikeitė. Tą dieną gimė mūsų sūnus Nemunas ir, netrukus po to, mes išvykome gyventi į kitą šalį. Įsikūrėme toli nuo Lietuvos, nuo artimųjų ir draugų, ten, kur visada šilta, šviečia saulė, o žmonės labai daug šypsosi... Pajutusi, jog nauja kasdienybė mane nubloškia į nuostabias vietas, suveda su įdomiais žmonėmis, kad dažnai atrandu vis daugiau įdomių ir gražių dalykų, supančių mane; pradėjusi puoselėti savo mažo verslo idėjas bei augindama savo mažylį, užauginau ir norą šia savo patirtimi dalintis. Visų pirma su tais, kuriems esame labai svarbūs ir mylimi, po to su tais, kurie mus kartais prisimena ir po to su visais likusiais, kurie čia užsuks. Taigi, kažkas čia vyks, o kas - manau, greit pamatysim. Foto: Mūsų kaimo idilė.