Nors Liepos pirmoji rodės bus saulėta, šilta ir graži , vakarop visgi šiek tiek nulijo… Bet gal taip ir geriau, nes tvankumas buvo nesvietiškas. Apskritai Liepos pradžia tokia permaininga, kad mūsų šešių dienų sodinėse atostogose, regis, tilpo cielos dešimt, vos pėjom perrenginėt vaikus, dangstyt šiltnamį ir smėlio dėžę, vėdint namus ir džiovint drabužius . Liepos pirmoji sode virto konkurencijos diena. Konkuravo Dovydo “smėlio restoranas” :

Ir Medos parduotuvė:

Nors Meda kaip ir nesistengė konkuruot ar net vystyt biznį, tsakant, mamą 9t.y. mane) tai užkabino labiau, o Meda perpratus pardavėjos darbo subtilybes nusprendė tik gražiai atrodyt, šypsotis ir atsakinėt į pirkėjų klausimus taip, kaip jiems labiau patiktų … Tuikrai kartais grožiui su protu greta būti sunku   . Dovydas įkvėptas konkurencinės kovos, net pasiūlė naujas taksi paslaugas ir “įvedė rinkon naują gėrimų liniją’, bei ėmė prekiautpatiekalais išsivežimui…

| View Show | Create Your Own

deja vienintelė šios visuomenės vartotoja Medeina, būdama gan svajinga ir nevartotojišką, šių civilizacijos džiaugsmų tinkamai neįvertino ir konkurenciniai veiksmai, kai kurių “verslininkų” antiveiksmai , norimo rezultato nedavė, tad buvo nuspręsta eiti į pievas ir numalšinti atlygio alkį žemuogėmis . Žemuogių prisirinkom, prismaguriavom, bet buvom užpulti aršių rudųjų skruzdėlių, tiesa sakant, mums su Meda kliuvo skaudžiausiai, tad teko padus pasipustyt link panerio… o Neries pakrantės jau ilgom žolėm užžėlę ir mėtyt akmenukus vandenin nebetaip paprasta . Tai po žoles braidydamos Meda ir Rasa į dilgėles įkliuvo, nusidilgino, net ašarų gailių ne viena buvo (čia Medos pirma pažintis su dilgėlėm). O griaudžių natų tęsiniui Meda per arti prie vandens numaglinus Crocsiukus sušlapo – matyt blogo plauko diena papuolė . Grįžom nusiplūkę ir pavargę, bet ledai iš Petro ir čiulpiamos sproginėjančios pėdos net ir tokias nuotaikas gali pakelt iki maksimumo… O kur dar improvizuotos maudynės taškynės prūde. Užtad vakare vaikai lūžo net nesulaukę dešimtos .

Mes smagiai pavakarojome prie laužo, o priešpirtyje fotoobjektyvas pagavo labai gražų naktinį drugį:

Pasirodo tai buvo Akiuotasis sfinksas (Smerinthus ocellatus).

Kita diena, kaip pagal nusistovėjusį grafiką apniukus, nors su pragiedruliais, audringa ir lietinga, bet vaikams tai ne klitis, taip netgi labiau patiko, taškėmės vandeniu visi kaip pamišę (įskaitant mus su Rasa)   :

 
| View Show | Create Your Own

O vakarop dar ir prie rankdarbių pripuolėm, daug grožybių pasdarėm, net pačiai kilo noras auskarus įsivert vėl…

Penktadienis išsitaisė gražus ir saulėtas (na kaip kas antros dienos grafike ), susitvarkėm namus, pasipliuškenom prūde ir laukėm atvykstant senelių. Vakaras išpuolė šiltas, net tvankus, tai prūdas viliote viliojo, dar syk išsiruošėm pasipliuškent. Meda su sparneliais jau visai gerai plaukia ir kaip kokia ūdra, visai nebijo vėsaus vandens, kožną kartą sunku iš jo ištraukti . Šeštadieį nuo ryto teko ruoštis į Karolio krikštynas, deja… deja… mūs tėtuko užuomaršumas ir atsainumas nuvogė iš manęs valandukę pasiruošimui, tteko išleist tik Mindaugą su meda, bet labai nenuliūdau – pailsėjau namie viena, pasimanikūrinau, pasipedikiūrinau, pasipuošiau – seniai to nebuvau darius… gėėėris…

 
| View Show | Create Your Own

Mindaugui su Meda irgi viskas gerai vyko pavyko ir po kelių valandukių visi parlėkėm sodan, deja net ir vakaras neišsigiedrijo, bet pagal kas antros dienos planą kita diena turėjo būt vaiski, taigi planavom pramogas miške : uogos + grybai+ plius sveikas oras ir malkos vakaro laužui – gi Mindaugines minėsim, o ir tautinę giesmę repetavom su visa tauta 21 val. giedot. Planas pavyko, nors grybų vos vienas kitas, bet uogų per akis, mėlynių pilni miškai, o žemuogių pievos tokios kvepiančios ir didžiulės, kad net svaigina, rankos pačios leidžiasi raudonus saldžius karolius raškyt. Net sąžinė graužia ta pieva žingsniuojant :0 .Grįžę nulėkėm išsimaudyt, nors oras ganėtinai pravėso, bet visi trys turškėmės šiltam vandenyje, rodos, Medai vėsi aplinka kurkas labiau patinka nei šilta . Nemalonu tik tai, kad sėdint prie prūdo, ant kojos pagavau erkę – teks save stebėt…

Vakarinis laužas, kepti skanėstiniai šonkauliukai, 6 metų senumo šamniuks su braškėm… tautinė giesmė ir dovaninis sraigių kibirėlis (paskui, vaikams pasidžiaugus teko Mindaugo sraiges paleist į laisvę, tik tolėliau nuo savo sodo   )  – puikiausia aplika didikų puotai .

Mūsų atostogos sode baigėsi … o buvo gera…

Šiek tiek liūdna, nes trečdalis vasaros jau prabėgo, net jei keiksnojom jį dėl dažno lietaus ir vėsaus oro, visgi vasaros tenka laukti laaabai ilgai… O Birželis mus vaišino skaniausiom žemuogėm ,

| View Show | Create Your Own

vėjuotais vakarais ganė mūsų aitvarus , nors tą kart vėją iš tikrųjų teko “kurt” patiem  ,

| View Show | Create Your Own

dar smarkiau kaitino ir taip įkaitusias emocijas kartingų turnyre

| View Show | Create Your Own

Juliau, su garbinga penktąja vieta ir ačiū už gražų važiavimą.

Prausė mus sodriausiomis rasomis ir šildė joninių laužais… Stebuklų mėnuo baigiasi, belieka džiaugtis lietingojo periodo pabaiga, ateinančia tikrąją vasaros šiluma, vasaros teikiamomis gėrybėmis… (uogomis ir grybais, kurių šiemet gausu, net bajorkiemyje tarp stalų raudonviršiukų radom ) … Vis juodesnėmis ir žvaigždėtesnėmis naktimis, deja jos ilgėja… Ir artėjančiomis atostogomis prie jūros… Tikiuosi likusi vasara nepralėks kaip Birželio akimirka …

Kočėklas – kočėlas;

mikobangė – mikrobangė;

nėžta – nėžti;

atrankoti – atraitoti rankoves;

tatiruotė / taturuotė – tatuiruotė;

toparatas – fotoaparatas;

skalatas – chalatas.

Praėjusį savaitgalį, beveik be tikslų slankiojom po Aleksotturgį… Gal tik Medai ”paneliškus” bačiukus tikėjomės rast – na ir radom, panelė išsirinko pati ir vis dar laaabai jais patenkinta, lyg paauglė kokiais pirmais aukštakulniais - kaip perėjimas į “kitą lygį” .  Jokių kitų pirkinių lyg ir neplanavom, bet net ir be plano aišku, kad be niekučio Medai iš turgaus išeit nepavyks. Nors nesitikėjom, kad tiek džiaugsmo dovanos patys batukai , tad iki surandant batus teko praeiti prekystalį su daug naudotų žaislų ir visokių niekučių ir nusprendėm nupirkt nebrangų niekelį, o tada eit rinktis batukus -  Medai, visai nemergiotiškai, be je kaip ir man tai varginantis “darbas”. O krūvoje niekučių patraukė mano akį toks oranžinis robotukas žalsvo skysčio “kolboj” . Apžiūrėjau, pamaigiau – o jis šoka, dainuoja, pypauja – linksmas, juokingas toks… nupirkom… nors atrodė, kad 5 Lt gal ir per daug…bet…

Nuvažiavom į sodą, ten robotukas pelnė krūva komplimentų iš vaikų, o Rasa, pasakius, kad jis kažkur matytas, sustiprino mano įtarimus, kad tai ne eilinis niekiukas. Paieškojau nete pagal gamintoją  ir radau, kad tai “Aquapet’ų” nauja karta (neva labiau berniokiška) – LiquiFREAKS .

Akquapets atrodo štai taip:

Čia jau, matyt išvestinės veislės , o ir jųjų dizainui turėčiau nemažai priekaištų , dviprasmiški žaisleliai…

LiquiFREAKS – toksiškose atliekose išaugę monstriukai, kurie riaugėja, bezda, šnirpščioja, knarkčioja, juokingai šoka ar švilpauja.

Matyt, po Aquapetų išleidimo dizaineriai neatlaikė kritikos dėl žaislo formų ir Freakams ją patobulino .

Kožnas monstriukas savita personalija ir skirtingai, savitai reaguoja į mūsų elgesį su jais. Reaguoja į “šeimininko” balsą, sugeba “mokintis” ir retsykiais atkartoti girdėtus žodžius ar garsus. Du ar daugiau monstriukų gali bendrauti tarpusavyje (nerealiai gudrus marketinginis vingis, juk  džniausiai antro tokio pat ar panašaus žaislo vaikai nenori – neskaitant “bakuhanų” ).

Medos bičiulis vardu TIG ( gal jis netgi man patinka labiau nei Medai )

Tai štai šitas mažiulis dar vienas lobis iš “blusturgio” . Nors Meda dar prie lobių priskaitliuotų tuo kart pirktus ir  žmogvorio plaukimo akinukus ir kubiką – rubiką su supermenais ir mutantais .

Tai, ką sumedžiojau raudonkepuraičių pievose:

| View Show | Create Your Own

didesnio formato nuotraukos čia.

Taigi vėl apie sodą… ir Rasos dovanotas nerealias raudonas skrybeliotes .

Penktadienį iš vakaro atlėkėm sodan, kad kuo ilgiau pasibūti (o planavom gal ir savaitę būt ). Šeštadienio rytą Mindaugą paleidom į darbus, Rasą su Julium reikalų reikaliukų tvarkyt, o likę išlėkėm į Petro pievas karklų vytelių ir žeeeeemuuooogiųųųų. Ant galvų raudonos skrybelaitės (turbūt žemuoges privilioja), rankose kibiriukai didžiam derliui, nors, tiesa sakant, net jei žemuogių nebuvo sklidini kibiriukai, smaližėms ir smaližiui jų pakako . Kai saulutė pašildys labiau pririnksim ir pilnus kibiriukus:

| View Show | Create Your Own

Grįždami iš pievų miškų užsukom “pas Petrą” sintetinių skanėstų rojun – vaikai išsirinko nerealiai sintetinio rūgštaus skonio purškiamus saldainius 3 in 1 ir buvo neapsakomai patenkinti . Grįžusi Rasa su Julium parvežė dar skanėstų ir linksmybių – palapinių miestelį.

 
| View Show | Create Your Own

Ta proga trumpa pertrauka ir mums, kas automobilius blizgino (juk svajonių automobilis kaip lauktas kūdykis, ane?  ), o kas raudonų skrybėlaičių teminiam vakarėliui ruošėsi ir įvairius skrybėlaičių pateikimo būdus bandė . Na o po to šašlykai, laužas, gaivūs ir svaigūs gėrimai ir baltosios beveik naktys… Et koks gėris… kad ir trumpam

| View Show | Create Your Own

Šį syk be fotoreportažų, bet pasigirsiu, kad vakar kažkaip netyčia gavosi labai gera diena . Pirmiausia tai ji buvo saulėta… ir prasidėjo nuo poros ne super reikšmingų, bet tikrai gerų naujienų… Tada susitikom su sese ir jos chebra centre ir sumislijom paveikt ką nors ne mūsų tradicinio. Pavyko. Vaikai liko sužavėti Žaliakalnio funikulieriumi ir terasa ant Prisikėlimo bažnyčios. Man ir pačiai patiko, funikulierium praktiškai nebuvau važiavus, o giedrą šiltą dieną vaizdai nuo bažnyčios terasos irgi kerintys (vat čia tai buvo gaila, kad fotiko neturiu, patingėjau labai apsikrauti). Paskui kelionė “traukinuku” (funikulierius – persunkus žodis) žemyn, laisvė laisvės alėjoje ant karstynių prie muzikinio teatro. Pietukai kavinėje “Presto” ir mamkoms rami valandėlė kita, be vaikų šūkavimų ir zyzimų (svarbus gėrio komponentas), pasivaikščiojimas iki senamiesčio ir pabaigai susitikimas su tėtukais Daugirdo amfiteatrinėj kavinėj – vaikams paskutinis šansas išlakstyt likusias jėgas – tai Meda dar miega kaip užmušta, o jau 11:10 ir nepanašu, kad greit atsibus .

Sekantis planas mintyse – muziejų diena…

O praėjęs savaitgalis tikrai buvo margas, kaip mes dar kojas po visko pavilkom … Šeštadienį “pridavėm” Medą Rasai, tai teko atvažiuot iki muzikinio teatro, padūkt su visais trim vaikais ant karstynių, kol Rasa savo reikaliukus susitvarkė, o tada movėm butan… Dabar ten malonių darbų nėra . Niekad nemaniau, kad toks sunkus ir nemalonus yra sienų glaistymas ir šveičiojimas – su Mindaugu vienbalsiai nusprendėm, kad ir bado atveju būt sunku tokį darbą ryžtis dirbti. Bet… dabar tenka, nes nusprendėm taupyt ir pasidaryt tai patys, juolab, kad ir darbai bute kiek sustingę… Taigi išsibalinom kaip besmegeniai, o rezultatas beveik nefiksuojamas akimi, na bet vis šis tas į priekį . Tada greit namo praustis, daiktus rinktis ir sodan – vaikams vakarop energijos užteko tik “Na palauk seansui”, o mums kepsniukai,  alus (ir ne tik – Juk Juliaus svajonę keturratę teko laistyt)… O dar ir kaimynus tuom pačiu pasveikinom, nors gal ir nevertėjo …

Kita diena ankstyva – senelių desantas nuo pat ryto, tai teko rykiuotis apžiūrai . Paskui kažkaip visus nugalėjo Juliaus aiškus planas – kartingai… Visai nieko užsiėmimas, bet mes mieliau į žiūrovus . Kitu kart gal ir kutus turėsiu… Gal ir rezultatas bus ne šeštas… . Nors kita vertus, tai kaip priklausymas kokiai ložei (ar luomui) – jie turi savo sąvokas, slengą, kažkokią karštinę ir daug kantrybės , nes tiek daug sudedama į tai, kas bendroje sumoje tetrunka 10 – 15 min (nors kainuoja tikrai ne taip pigiai ), o dar tiek aistrų dėl to po visko … Vaikams geriau pasisekė, gavo krūvą kukuruzų iš laimėtojo rankų .

| View Show | Create Your Own

Po kartingų išjudėjom link Santakos – valandukė ant karstynių, o paskui santakos stadione oro balionų “šou” . Buvo kiek vėjuota ir staiga vėjui aprimus oreiviai ėmė kelt dangun 6 balionus iš karto – įpūdinga… ir gražu… Gaila tik kat fotikus susigundėm pasiimt į veiksmo pabaigą, tai čia kelios akimirkos:

| View Show | Create Your Own

Na o pabaigai aplankėm draugus piknikavusius ant pelėdų kalno – ilga diena gavosi… marga, bet gera…

Na tik kitą dieną norėjosi gulėt ir nejudėt paslikai .

Kita Medos aistra, po žmogvorio, supermeno ir kitų ne itin mergiotiškų herojų - tepliojimasis (dažymųsi to negaliu pavadinti ) kosmetikos priemonėmis ir visokiausiais blizgučiais. Šį syk išsiprašė , kad mama padažytų viskuo viskuo… gražiai gražiai… ir net su savo blakstienų tušu, štai kokia manekenė:

| View Show | Create Your Own

Et, virs berniokai Meduolei po kojom… štabeliais… turbūt .

Kai buvom pas savo gydytoją – dantų fėją, ji aiškino Meduolei, ką su tais dantukais daro, kaip su vandenuku bando kirminuką iš skylutės išplaut, o kitu įrankiu stengias tą nenaudėlį už uodegos sučiupt… Prilipo mums ši istorija, negi abejosi, kai kvalifikuota fėja porina… Dabar jau ir mes dantų valytis nenorinčiai Meduolei kirminuku danty pagrasinam – bijo …

Šįryt tik pabudus pasipasakojo savo sapnus apie darželį, vaikus ir kažkokią juodą mašinytę, kur reik monetas mesti ir… pasiprašė kramtomos gumos. Pasakiau, kad pirma reikia ką nors rimto suvalgyt. Meda suabejojo, teko papasakot apie kirminuką, kuris dėl Medos valgomų  gumų ir saldainių sočiai valgo ir kakoja ant dantukų, o taip atsiranda skylutės (sutinku, čia mano fantazija kiek skurdesnė, nei mūs dantų gydytojos, bet pastangos vertos medalio ). Tada Meda sunerimus pažvelgė į mane ir paklausė:

- fui, tai tas kirminukas ir dabar kakoja ? .

- Truputėlį, bet nėr jam iš ko daug kakot, kai tu nieko nevalgius, o po gumos ar saldainio tai jau bus… O varškytės ar bananų kirminukai nemėgsta…

- Mama, tai duok greičiau bananą, kad neprikakotų, kol dantų neišsivaliau…