„Uodega vizgina šunį“ – prieš daugiau kaip 10 metų sukurtas filmas, originaliai perteikiantis išgalvotą „juodųjų“ viešųjų ryšių strategijų panaudojimo situaciją. Į sekso skandalą įsivėlusį JAV prezidentą ima gelbėti viešųjų ryšių specialistas, su vieno Holivudo režisieriaus pagalba sufabrikuojantis neva vykstančias karines operacijas Albanijoje. Spauda praryja šį kabliuką, taip nukreipdama visuomenės dėmesį nuo prezidento romanų. Šis filmas savu laiku būtų vertas atskiro nagrinėjimo – vien jau dėl to, kad praėjus vos mėnesiui nuo jo pasirodymo, JAV prezidentas Billas Clintonas atsidūrė labai panašioje situacijoje (kchm, Monicos Lewinsky suknelė, kchm). Dar vienas įdomus sutapimas – per 1998-1999 metus, kuomet šis skandalas dominavo JAV politikoje, JAV dalyvavo net trijose karinėse operacijose – Desert Fox (Irakas), Infinite Reach (Sudanas ir Afganistanas) ir Allied Force (Jugoslavija).

Tačiau šio įrašo tema yra kiek kitokia. Tiesioginė ar netiesioginė valstybės valdžios įtaka žiniasklaidai ir kultūrai yra senas kaip pati valstybės sąvoka reiškinys. Kiekvienais metais mes išvystame daugybę Holivudo filmų, kuriuose pasaulį nuo sunaikinimo gelbsti JAV specialiųjų pajėgų kariai, blogiukai teroristai iš Vidurio Rytų kėsinasi susprogdinti nekaltus Vakarų valstybių piliečius, plazdančios JAV vėliavos fone į kosmosą kyla erdvėlaiviai, Niujorką eilinį kartą siaubia eilinis peraugęs monstras… Kartais visa tai yra perteikiama kiek subtiliau – pavyzdžiui, „300“ atvaizdavo legendinį spartiečių susirėmimą su Persijos armija. Drąsuolis Spartos karalius Leonidas, ugningais žodžiais kviečiantis savo karius kovoti už laisvę ir barbarai persai – gražus, įspūdingas reginys. Bet čia galima padaryti nedidelį nuokrypį į šalį. Vienas iš G. W. Busho „blogio ašies“ trijulės narių yra ne kas kitas, kaip Iranas, pastaraisiais metais naujienų antraštėse nuolat figūruojantis kaip sekantis JAV „karo prieš terorizmą“ taikinys. Iranas, kuris iki 1935 metų vadinosi ne kaip kitaip, o Persija. Štai ir barbarai persai, pasiryžę sunaikinti už laisvę kovojančius karžygius…

Taigi tiesioginė ar netiesioginės valstybės įtaka filmams yra neišvengiama. Tačiau ar gali būti atvirkščiai? Kitaip tariant, ar tai, kas gimsta filmų kūrėjų galvose, gali įtakoti tam tikras valstybės institucijas ar jų veikimą? Atrodo, kad taip.

Neseniai internete besiskaitinėdamas informaciją apie vieną iš savo mėgstamų TV serialų, „24 valandos“, aptikau įdomų straipsnelį apie tai, kaip pagrindinis serialo personažas, antiterorizmo agentūros vadovas Jackas Baueris, tapo gana dažnas svečias ne tik televizorių ekranuose, bet ir JAV teisininkų kalbose bei darbuose. Išskirtiniai Jacko bruožai – įprotis naudotis ne itin subtiliomis priemonėmis, prireikus iš įtariamųjų išgauti svarbią informaciją, aukštesnės valdžios ignoravimas tuomet, kai Jackas mano, jog ji yra neteisi ir panašūs dalykai, dažnai susikertantys su skelbiamais „idealiais“ teisėsaugos veikimo principais.

Tačiau atrodo, kad Jacko metodika toli gražu nėra atstumianti nemažai pačių JAV teisėsaugininkų daliai. Pavyzdžiui, Jane Mayer ir Philippe Sands, atitinkamai esantys populiarių „The Dark Side“ ir „The Torture Team“ knygų autoriai, teigia, jog teisininkai, kūrę tardymo metodikas, dažniau citavo Jacką Bauerį, o ne JAV konstituciją. Sands turimais duomenimis, Baueris taip pat buvo įkvėpimo šaltinis ir Gvantanamo kariškių susitikimuose, vykusiuose 2002 metų rugsėjį. Diana Beaver, teisiškai patvirtinusi 18 kontraversiškų tardymų metodų, įskaitant ir garsųjį „waterboarding“, sakė Sands, kad Baueris „žmonėms davė daug idėjų“, o Michaelis Chertoffas, JAV vidaus saugumo vadovas, vienoje diskusijoje teigė, jog „24 valandos“ atspindi realų gyvenimą.

Jacką Bauerį vienoje savo kalbų paminėjo netgi JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Antonin Scalia, gindamas kontraversiškų tardymų metodų taikymą: „Jackas Baueris [tokiais metodais] išgelbėjo Los Andželą… Jis išgebėjo šimtus tūkstančių gyvybių. Ar jūs ruošiatės jį nuteisti?“.

Be abejo, seriale vaizduojami įvykiai kiek skiriasi nuo realaus gyvenimo. Tardytojai labai retai susiduria su žmogumi-„tiksinčia bomba“, turinčiu detalios informacijos apie netrukus įvyksiantį teroro aktą. Tuo tarpu Jackas Baueris viename serialo sezone (kuris serialo laiku, kaip galima spėti iš pavadinimo, trunka 24 valandas) vidutiniškai susiduria su 12 tokių atvejų, kitaip tariant, beveik kas dvi valandas. Antra, patyrę tardytojai žino, jog kankinimais išgauta informacija retai būna patikima. Tuo tarpu Jackas tokiais metodais visada pasiekia puikius rezultatus, būdamas tarytum „žmogiškasis poligrafas“. Trečia, Jackas puikiai žino, jog kartais veikia už įstatymo ribų ir yra pasiryžęs, reikalui esant, dėl to prisiimti kaltę. Visi šie dalykai pagrindinį serialo herojų paverčia herojumi tikrąja prasme.

Realiame pasaulyje situacija yra kiek kitokia – neteisėtos veiklos vykdytojai toli gražu nesistengia atsiduoti teisingumui, o kelerius metus trunkantys kankinimai dažnai neduoda jokių rezultatų. Tačiau tai nekeičia egzistuojančios situacijos – dabartinės JAV administracijos remiamą tardymų doktriną beveik galima pavadinti „Jei tai daro Jackas Baueris, tai negali būti neteisėta“. Tokią poziciją remia ir įtakingos dešiniosios JAV žiniasklaidos priemonės, pavyzdžiui, The Washington Times ar National Review, o „Amnesty International“ „24 valandose“ vaizduojamus tardymo metodus netgi pavadino „mokomaisiais“ (!). Tai kas, vis dėlto, ką vizgina?

O pabaigai – viena kiek komiška detalė. Jacką Bauerį vaidinantis aktorius yra kanadietis.

Visų pirma, atsiprašau už ilgą pertrauką. Vasara daro savo

Šio įrašo tema bus kiek neįprasta – pabandysiu žvilgtelėti į intelekto ir laimės santykį. Anglai turi vieną seną patarlę, kurią galima pritaikyti daugelyje gyvenimo situacijų. Angliškai ji skamba kaip „ignorance is bliss“, apytikslis lietuviškas vertimas būtų „nežinomybė yra palaima“. Kokio nors nemalonaus fakto nežinojimas iš tiesų dažnai gali palengvinti gyvenimą – daugybė rusų kareivių Antrojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai kovėsi su „klastingu ir barbarišku priešu“ ir ramia sąžine žuvo, nė nenujausdami to, kad būtent komunistai ir suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų Hitlerio iškilime, eiliniai piliečiai visada miegojo ramiau už slaptųjų tarnybų vadovus, o kiek santuokų liko tvirtos dėl to, kad vienas iš sutuoktinių nesužinojo apie kito nuklydimus į šalį, greičiausiai nepavyktų suskaičiuoti niekam. Tačiau ši patarlė neišvengiamai turi ir antrąją pusę – jei nežinomybė yra palaima, tuomet galbūt žinios yra nelaimingumo šaltinis?

„Laimė tarp protingų žmonių yra rečiausias dalykas, kokį man teko pažinti“ – šie žodžiai priklauso ne kam kitam, o garsiam rašytojui ir žurnalistui, Nobelio premijos laureatui Ernestui Hemingvėjui. Šis žmogus savo gyvenime susidūrė ir su daugybe protingų žmonių, ir su laimės trūkumu – Hemingvėjus pergyveno du pasaulinius karus, Didžiąją depresiją, keturias žmonas ir nežinomą skaičių nesėkmingų meilės romanų, iš kurių nei vienas nepadėjo jam tapti laimingam. Galų gale, 1961 metais, rašytojas baigė gyvenimą kraupia savižudybe.

Karti Hemingvėjaus frazė kilo iš jo gyvenimo patirties. Patikrinti jos teisingumą kokiais nors tyrimais ar statistiniais duomenimis nėra įmanoma – vien jau dėl to, kad patį intelektą apibrėžti ar juo labiau išmatuoti yra labai sunku. Ne ką lengviau yra ir išmatuoti laimės „kiekį“. Ar vakarėlių liūtė Paris Hilton yra laimingesnė už paralyžuotą fizikos genijų Stephen Hawking?

Vis dėlto, tai, kad protas ar žinios toli gražu neužtikrina laimės bendrąja prasme, pastebi ne vienas sociologas. Manau, kad daug tokių pavyzdžių, geriau pagalvoję, rastume ir savo gyvenime. Tačiau kas gi lemia tokią tendenciją? Mažai tikėtina, jog „laimingumo“ lygis yra nurodomas genuose ir tie, kurie buvo apdovanoti aukštu intelektu, atitinkamai nukentėjo laimės srityje – vadinasi, jį lemia kažkokios išorinės priežastys.

Vakarų visuomenė nėra linkusi garbinti protingų žmonių taip, kaip garbina atletus ar kitas įžymybes. Pabandykite ir patys įvardinti dešimt sportininkų ir dešimt Nobelio premijos laureatų – ką pavyks padaryti lengviau? Nepaisant to, jog dalis jų tampa itin garsiais (kas nežino Alberto Einšteino?), labai daug itin aukšto intelekto žmonių darbuojasi toli gražu ne prestižinėse profesijose. Tą rodo Mensa, organizacijos, į kurią patenkama tik turint aukštesnį nei 98 proc. žmonių IQ, narių duomenys.

Šalių, kuriose pagrindinis žmonių tikslas yra kaupti turtą, švietimo ir auklėjimo sistemos „mėgsta“ filmų, karo ir sporto, o ne intelektinių pasiekimų herojus. Aukštu intelektu išsiskiriantys žmonės dažnai nesiskundžia savo gyvenimu, tačiau tik maža jų dalis pasiekia verslo ar visuomeninės padėties viršūnes.

Anot sociologų, tokių skirtumų šaknys slypi dar ankstyvoje jaunystėje. Vaikai vystosi keturiomis kryptimis: intelektine, fizine, emocine (psichologine) ir socialine. Mokykloje protingiausi vaikai paprastai yra paliekami už įvairių veiklų ribų – jie yra „keisti“, jie yra „moksliukai“, jie yra socialiniai autsaideriai. Kitais žodžiais tariant, tokių vaikų socialinis išsivystymas atsilieka nuo jų intelektinio ar fizinio išsivystymo – sričių, kuriose vaikas gali pats susikurti galimybes tobulėjimui.

Itin protingų vaikų emocinis vystymasis, apibrėžiamas jų sugebėjimų tvarkytis su rizikingomis ar stresą keliančiomis situacijomis, taip pat yra lėtesnis nei vidutinio jų bendraamžio. Tokią situaciją dažnai skatina ir suaugusieji, tikėdami, jog protingi vaikai dėl savo intelektinio pranašumo gali susidoroti su bet kokiais iššūkiais. Tą galima pastebėti ir tiksluose, kuriuos nemažai tėvų sąmoningai ar nesąmoningai iškelia savo vaikams – įstoti į universitetą, padaryti puikią karjerą ar tapti geru sportininku. Tuo tarpu į emocinį ir socialinį vystymąsi yra numojama ranka, manant, jog tai ateis savaime.

Toks požiūris neišvengiamai sukuria atvejus, kuomet itin gabūs vaikai neturi nei žinių, nei įgūdžių įveikti iškilusią kliūtį, bet yra paliekami vieni – suaugusieji nesupranta, kad/kodėl jiems reikia pagalbos, o bendraamžiai nenori per daug bendrauti su vaikais, socialinių lyderių laikomais autsaideriais. Rezultatas nėra stebinantis – vakarų visuomenėse yra daugybė itin protingų žmonių, kurių socialinis vystymasis yra kur kas lėtesnis už kitų žmonių, kas atitinkamai lemia sunkumus įveikiant gyvenimo iššūkius. Tam patvirtinti pakanka net ir kiek groteskiško kalėjimų pavyzdžio – kalinių tarpe, lyginant su visuomene, didesnio nei vidutinio intelekto žmonių santykinė dalis yra didesnė.

Šią situaciją netiesiogiai keičia didėjantis kompiuterinių technologijų populiarumas, kadangi šios technologijos dalinai izoliuotiems „moksliukams“ suteikia idealią terpę tiek bendrauti, tiek kurti. Tačiau nors tai ir sušvelnino jų socialinį atsiskyrimą (su kiek ciniška gaidele – vien jau dėl to, kad buvo suvoktas tokių „atsiskyrėlių“ potencialas), jau minėti socialinio ir emocinio išsivystymo skirtumai niekur nedingo. Tiek vaikai, tiek suaugusieji, išsiskiriantys aukštu intelektu, daugumoje situacijų vis dar yra socialiniai autsaideriai, įskaitant ir jų įgūdžius susirandant partnerį ar atliekant tėvų vaidmenį. Kaip tai įtakoja asmeninę laimę, numanyti nėra sunku (žr. Hemingvėjaus pavyzdį įrašo pradžioje). Prie šio teiginio galima pridėti ir tai, kad didesnis intelektas paprastai lemia ir didesnį įžvalgumą ir smalsumą, kas atitinkamai įtakoja ir pasaulio suvokimą – žmogus, pažįstantis pasaulį tik iš realybės ir komedijų šou, greičiausiai bus laimingesnis už tą, kuris aktyviai domisi, kaip yra sprendžiama globalinio atšilimo problema.

Tai yra vienas iš galimų požiūrių. Ir jis nebūtinai yra teisingas.

Taip, didesnis intelektas gali, pavyzdžiui, lemti didesnį pastabumą pasaulyje vykstančių neteisybių atžvilgiu, kas atitinkamai sukels daugiau skausmo nei nežinojimas. Tačiau, visų pirma, toks pastabumas taip pat gali padėti pamatyti ir gerus dalykus, kurių kitaip nebūtų galima pastebėti. Antra, atsiranda galimybė ką nors pakeisti.

Kitas atvejis. Ar kvaili/buki/nemokšiški žmonės (paprastumo dėlei pavadinsiu juos žmonėmis X, o politinio korektiškumo dėlei pasakysiu, kad turiu omenyje teorinį atvejį, o ne realią žmonių grupę) iš tiesų yra laimingesni? Vargu. Laimė nėra liūdesio ar skausmo nebuvimas – ji yra džiaugsmas ar malonumas. Pati laimės sąvoka remiasi ne tuo, kuo ji nėra, o tuo, kuo yra. Žmonės X negyvena – jie tik stengiasi išgyventi. Jie nejaučia stipraus liūdesio ar pykčio dėl to, kas vyksta aplink juos; tačiau kartu nejaučia ir stipraus džiaugsmo, vietoje to pripildydami savo gyvenimus apatijos. Prie to jie yra įpratę ir nieko daugiau nesitiki. Žmonės X neskaito knygų ir neturi grandiozinių svajonių, muzika jiems – tik fono triukšmas, o jų ambicijos apsiriboja didesniu namu ar naujesniu automobiliu. Tam, kad pasipuikuotų prieš kaimynus. Ar tai yra laimė? Nežinau.

Dar vienas pastebėjimas. Jei intelektas (be kitų dalykų) yra galia panaudoti savo protą iškilusioms problemoms spręsti, peršasi išvada, jog skundimasis, kad aukštas intelektas yra kliūtis laimei pasiekti, pats savaime yra nelogiškas. Juk jei intelekto pagalba galima išspręsti problemas (įskaitant ir asmenines), tuomet ar panašūs skundai nėra tik noras paslėpti vengimą jas spręsti?

Tai tiek lietingo pirmadienio pamąstymų. Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę – ar aukštas intelektas ir didelė laimė gali eiti greta, ar Hemingvėjus vis dėlto buvo teisus ir „protingųjų prakeikimas“ egzistuoja?

Visų pirma, prieš pradėdamas šį įrašą, norėčiau perspėti, kad jis bus labai ilgas, net pagal mano standartus. Tačiau manau, kad skaityti nebus itin nuobodu.

Antra, jau įrašo pavadinime paminėta frazė „politiškai nekorektiškų“ būtent tai ir reiškia. Gali būti, kad jus šis įrašas suglumins, prajuokins ar netgi gana stipriai įpykdys. Laikykite tai draugišku perspėjimu O jei turite kokių nors itin aštrių pastabų, siųskite jas ne man, o Alan S. Miller ir Satoshi Kanazawa – būtent jų straipsniu ir remsiuosi šiame įraše. Tik atsargiai – abu autoriai yra psichologijos mokslų daktarai, taigi tokie argumentai, kaip „bet juk visi žmonės yra skirtingi!“ gali ir nebūti pakankami. Beje, jų knyga, kurios medžiaga yra šio straipsnio pagrindas, jau yra išleista ir Lietuvoje.

Žmonių prigimtis yra vienas iš tų dalykų, apie kuriuos kalba kiekvienas, tačiau niekas negali tiksliai to apibrėžti. Kiekvieną kartą, kai mes įsimylime, susiginčijame su draugu, susierziname dėl kylančių benzino kainų ar nueiname į bažnyčią, mes, iš dalies, elgiamės kaip žmogiška būtybė, vedama mūsų unikalios žmogiškos prigimties.

Tai reiškia du dalykus. Visų pirma, tai, kad mūsų mintys, jausmai ir elgesys yra lemiami ne tik individualios mūsų gyvenimo patirties ar aplinkos, bet ir to, kas vyko su mūsų protėviais prieš milijonus metų. Antra, visa tai yra daugiau mažiau bendra visiems žmonėms, nepaisant iš pirmo žvilgsnio ryškių kultūrinių skirtumų.

Mūsų elgesys yra tiek prigimties, tiek asmeninės patirties ir aplinkos rezultatas. Šiame įraše yra koncentruojamasi ties biologinės kilmės poveikiais žmonių elgsenai, kadangi dauguma socialinių mokslininkų ją aiškina taip, tarytum evoliucijos poveikis būtų pasibaigęs ties mūsų kaklu, o tai, kas vyksta aukščiau, būtų formuojama tik aplinkos ir socializacijos. Tuo tarpu evoliuciniai psichologai žvelgia į žmonių prigimtį kaip į psichologinių prisitaikymų rinkinį, dažnai veikiantį už sąmoningo mąstymo ribų, kad išspręstų senus kaip pasaulis išgyvenimo ir dauginimosi klausimus. Pavyzdžiui, mūsų saldainių ir riebalų pomėgis yra vienas iš tokių psichologinių mechanizmų. Mes sąmoningai nepasirenkame pamėgti šiuos dalykus – jie mums tiesiog yra skanūs.

Kaip jau iš dalies perspėta įžangoje, dalis šio įrašo idėjų gali atrodyti nemoralios, prieštaraujančios mūsų idealams ar netgi įžeidžiančios. Tačiau kad ir kaip bebūtų, jos yra teisingos, paremtos aiškiais moksliniais duomenimis. Nesvarbu, ar mums smagu tai girdėti, bet žmonių prigimtis tiesiog nėra politiškai korektiška.

1. Vyrams patinka žavingos blondinės (ir moterys nori atrodyti kaip jos)

Dar toli iki TV atsiradimo – 15 ar 16 amžiaus Italijoje, o galbūt ir prieš du tūkstančius metų – moterys dažėsi savo plaukus šviesiai. Neseni tyrimai parodė, kad Irane, kur vakarų žiniasklaidos ir kultūros įtaka yra ribota, moterys labiau jaudinasi dėl savo kūno ir labiau nori numesti svorio, nei amerikietės. Dėl to priskirti tokius Italijos ar Irano moterų troškimus vien tik žiniasklaidos vykdomai socializacijai, kaip dažnai yra daroma, būtų naivu.

Troškime atrodyti kaip Barbėms – jaunoms, lieknoms, su didelėmis krūtimis, ilgais šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis – slypi tiesioginis, realistiškas ir nuovokus atsakymas į vyrų, norinčių turėti tokią partnerę, norus. Už kiekvieno iš paminėtų bruožų slypi aiški evoliucinė logika.

Vyrai mieliau renkasi jaunas moteris dėl to, kad jos yra linkę būti sveikesnės už vyresnes savo lyties atstoves. Vienas tikslus sveikatos indikatorius yra fizinis patrauklumas; kitas yra plaukai. Sveikos moterys turi žvilgančius plaukus, o sergančių žmonių plaukai praranda savo blizgesį. Kadangi plaukai auga lėtai, net ir būdami pečių lygio jie atskleidžia moters sveikatą kelerių metų laikotarpyje.

Vyrai taip pat pasižymi universaliu potraukiu moterims su mažu talijos/klubų apimčių santykiu. Jos yra sveikesnės ir vaisingesnės nei kitos moterys, be to, joms yra lengviau pastoti ir tai padaryti ankstesniame amžiuje, kadangi šios moterys turi didesnius svarbiausių reprodukcinių hormonų kiekius. Dėl to vyrai pasąmoningai ieško sveikesnių ir vaisingesnių moterų, dairydamiesi į turinčias mažesnes talijas.

Dar neseniai paaiškinimas, dėl ko vyrai labiau mėgsta moteris su didelėmis krūtimis, buvo paslaptis evoliucinei psichologijai, kadangi krūtų dydis neturi jokios įtakos jų gebėjimui išskirti pieną. Tačiau Harvardo universiteto antropologas Frank Marlowe tvirtina, jog didesnės (bei atitinkamai sunkesnės) krūtys labiau nukąra bėgant metams – dėl to vyrams yra lengviau iš išvaizdos įvertinti moters amžių (ir jos gebėjimą susilaukti vaikų) tuomet, kai ji turi didesnes krūtis, kas atitinkamai lemia didesnį šio tipo moterų patrauklumą.

Dar viena priežastis, dėl ko vyrams gali labiau patikti moterys su didelėmis krūtimis sutampa su jau minėtu mažos talijos patrauklumu. Nesena lenkių moterų studija parodė, kad moterys su didelėmis krūtimis ir mažomis talijomis pasižymi didžiausiu vaisingumu, kas buvo nustatyta iš dviejų reprodukcinių hormonų lygių jų organizmuose.

Tuo tarpu šviesūs plaukai yra unikalūs tuo, kad itin stipriai keičiasi bėgant metams. Tipiška, kad jaunos merginos, turinčios tokius plaukus, vėliau tampa rudaplaukėmis. Dėl to vyrai, ieškantys šviesiaplaukių partnerių, pasąmoningai siekia susiporuoti su jaunesne (ir dėl to statistiškai sveikesne ir vaisingesne) moterimi. Nėra nieko stebėtino, kad šviesūs plaukai atsirado Skandinavijoje ir šiaurės Europoje – greičiausiai kaip alternatyvus būdas moterims pademonstruoti savo jaunystę, kadangi jų kūnai buvo paslėpti po storais rūbais.

Mėlynakės moterys neturėtų niekuo skirtis nuo žaliaakių ar rudakių. Vis dėlto, potraukis būtent mėlynoms akims yra universalus, galiojantis tiek vyrams, tiek moterims. Vienas iš galimų paaiškinimų remiasi tuo, kad žmogaus vyzdys išsiplečia tuomet, kai jis pamato ką nors labai patinkančio. Pavyzdžiui, moterų ir vaikų (tačiau ne vyrų) vyzdžiai išsiplečia, jiems išvydus kūdikį. Vyzdžių išsiplėtimą galima laikyti sąžiningu susidomėjimo indikatoriumi – ir būtent mėlynose akyse tai galima lengviausiai pastebėti. Mėlynakiai žmonės yra laikomi patraukliais partneriais, kadangi mums lengviausia nustatyti, ar jie yra mumis susidomėję.

Ironija slypi tame, kad nei vienas iš aukščiau paminėtų faktų nebėra teisingas. Plastinės operacijos, plaukų dažai, kontaktiniai lęšiai – ir tai tik dalis priemonių, kuriomis pasinaudojusi bet kuri moteris, nepriklausomai nuo jos amžiaus, gali susikurti bruožus, atitinkančius gražuolės idealą. Ir vyrai lengvai ant to užkimba. Jie lengvai gali suprasti, kad blondinės su tvirtomis, didelėmis krūtimis ne visada yra 18 metų amžiaus, tačiau susidomėjimo mechanizmas dėl to nenustoja veikęs – psichologiniai įsitikinimai, susiformavę per tūkstančius metų, yra apkvailinami modernių išradimų, neegzistavusių ankstesnėse aplinkose.

2. Žmonių prigimtis yra poligamiška

Nežvelgiant į vakarų civilizaciją, galima teigti, jog poligamija žmonėms yra įgimtas dalykas. Poliandrija (vienos moters santuoka su daugeliu vyrų) yra labai reta, tačiau poliginija (vieno vyro santuoka su daug moterų) yra ar buvo plačiai praktikuojama visuomenėse, nepaisant to, kad krikščioniškoji tradicija teigia, kad vienintelė priimtina santuokos forma yra monogamija. Mes žinome, kad žmonės buvo poligamiški didžiojoje žmonijos istorijos dalyje dėl to, kad vyrai yra aukštesni už moteris.

Tiek tarp primatų, tiek tarp ne primatų, poliginijos lygis stipriai koreliuoja su patinų ir patelių dydžių skirtumu. Kuo poliginiškesnė yra rūšis, tuo šis skirtumas yra didesnis. Tipiškai vyrai yra 10 procentų aukštesni ir 20 procentų sunkesni už moteris – tai leidžia teigti, kad žmonijos istorijoje žmonės buvo švelniai poliginiški.

Lyginant su monogamija, poliginija sukuria didesnius pajėgumų skirtumus (atotrūkį nuo „laimėtojų“ ir „pralaimėtojų“ dauginimosi žaidime) tarp vyrų nei tarp moterų, kadangi ji leidžia keletui vyrų monopolizuoti visas grupės moteris. Didesni skirtumai verčia vyrus labiau varžytis vieniems su kitais – kadangi tik dideli ir aukšti vyrai gali gauti galimybę poruotis. Tvirtus porų ryšius turinčiose rūšyse, tarp kurių yra žmonės, patelės taip pat yra linkusios rinktis fiziškai didesnius partnerius dėl to, kad jie gali pasiūlyti geresnę apsaugą nuo plėšrūnų ar kitų vyrų.

Be to, visuomenėse, kur egzistuoja labai didelis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų, moterims (ir jų vaikams) yra kur kas priimtinesnė situacija, kur jie dalinasi keletu turtingų vyrų; pusė, ketvirtadalis ar netgi dešimtadalis turtingo vyro vis tiek yra geriau nei visas vargšas. Kaip teigia George Bernard Shaw, „motinos instinktas verčia moterį rinktis dešimtąją pirmarūšio vyro dalį, o ne visą trečiarūšį vyrą“. Tačiau nepaisant to, kad žmonių prigimtis yra poliginiška, dauguma išsivysčiusių visuomenių yra monogamiškos, kadangi vyrai disponuoja daugiau mažiau lygiais resursais, lyginant su savo protėviais, gyvenusiais viduramžių laikais. Nelygybė didėja tuomet, kai visuomenė pereina nuo medžiotojų-maisto rinkėjų prie pažengusios žemdirbystės; tuo tarpu industrializacija mažina nelygybę.

3. Daugumai moterų yra naudingesnė poliginija, daugeliui vyrų – monogamija

Kuomet tarp vyrų egzistuoja išteklių nelygybė (tas galioja bene kiekvienai žmonių visuomenei), daugumai moterų poliginija yra naudingesnė: jos gali dalintis turtingu vyru. Tuo tarpu monogamijos sąlygomis, joms gresia santuoka su vargšu.

Vienintelės išimtys yra nepaprastai trokštamos moterys. Monogamijos sąlygomis jos gali monopolizuoti turtingiausius vyrus; poliginijos sąlygomis jos būtų priverstos jais dalintis su mažiau geidžiamomis moterimis. Tačiau situacija yra visiškai priešinga vyrų atveju. Monogamija užtikrina, kad kiekvienas vyras gali susirasti žmoną. Taip, mažiau geidžiami vyrai greičiausiai ves mažiau geidžiamas moteris, tačiau tai yra daug geriau nei nevesti nieko.

Ironiškiausia, kad dalis monogamiškose visuomenėse gyvenančių vyrų įsivaizduoja, kad jiems poliginija būtų priimtinesnė. Jie nesupranta to, kad daugumai vyrų, kurie nėra itin geidžiami, poliginija reikštų negalėjimą susirasti partnerės ar bent jau partnerę, kuri būtų kur kas mažiau geidžiama, nei jie galėtų susirasti monogamijos sąlygomis.

4. Dauguma savižudžių sprogdintojų yra musulmonai

Anot Oksfordo universiteto sociologo Diego Gambetta, išsami šio liūdno, tačiau aktualaus fenomeno istorija rodo, kad, nors savižudiškos misijos ne visada įvyksta iš religinių paskatų, tais atvejais, kai tokios paskatos egzistuoja, tai visada yra islamas. Kodėl? Kodėl islamas yra vienintelė religija, skatinanti savo sekėjus vykdyti savižudiškas misijas?

Evoliucinė psichologija pateikia stebinantį atsakymą – musulmonų sprogdinimaisi gali neturėti nieko bendro su islamu ar Koranu (galbūt išskyrus pora ten esančių eilučių). Tai gali neturėti nieko bendro su religija, politika, kultūra, rase, etniniais bruožais, kalba ar regionu. Kaip ir visa kita, žvelgiant iš šios perspektyvos, tokie aktai gali būti glaudžiai susiję su seksu – tiksliau, sekso trūkumu.

Skiriamasis islamo bruožas, lyginant su kitomis pagrindinėmis religijomis, yra tas, kad jis toleruoja poliginiją. Leisdama keletui vyrų monopolizuoti visas moteris, kartu atimant iš savo konkurentų dauginimosi galimybes, poliginija sukuria prieinamų moterų trūkumą. Jei pusė vyrų turės po dvi žmones, likusioji pusė jų neturės apskritai.

Dėl to poliginija padidina konkurencinį vyrų spaudimą, ypač tarp jaunuolių, turinčių žemą padėtį. Atitinkamai yra padidinama ir tikimybė, kad šie jaunuoliai imsis smurtinių priemonių, kad gautų priėjimą prie partnerių. Tai darydami, jie turi mažai ką prarasti, tačiau gali daug ką gauti, lyginant su vyrais, jau turinčiais žmonų. Visose visuomenėse poliginija daro vyrus smurtingesniais, padidindama tokių nusikaltimų, kaip žmogžudystės ar išprievartavimai, lygį, netgi atmetant kitų veiksnių, kaip, pavyzdžiui, ekonominio išsivystymo, ekonominės nelygybės, demokratijos lygio ar politinių faktorių, įtaką.

Vis dėlto, poliginija kaip tokia nėra pakankama savižudžių išpuolių priežastis. Vidurio Afrikos ar Karibų visuomenės yra kur kas poliginiškesnės, lyginant su musulmonų regionais Vidurio Rytuose ar šiaurės Afrikoje. Taip, šios visuomenės pasižymi labai aukštais smurto lygiais. Vidurio Afrika kenčia nuo ilgos nuolatinių pilietinių karų istorijos – tačiau ne nuo savižudžių išpuolių.

Kitas esminis dalykas yra islamo žadamos 72 nekaltos merginos, rojuje laukiančios kankinių. Galimybė gauti išskirtinį priėjimą prie tokio merginų skaičiaus gali nebūti nepaprastai žavinti tam, kuris dar žemiškajame pasaulyje turi bent vieną partnerę, ką griežta monogamija praktiškai užtikrina. Tačiau tokia galimybė yra gana patraukli tam, kuriam gresia niūri realybė likti visišku pralaimėtoju dauginimosi atžvilgiu.

Būtent poliginijos ir didelio merginų haremo pažadas motyvuoja daugelį jaunų musulmonų vykdyti savižudiškus išpuolius. Šį teiginį pagrindžia ir tokių aktų vykdytojų studijos, teigiančios, kad jie yra ženkliai jaunesni ne tik už statistinį musulmoną, bet ir už savo pačių ekstremistinių organizacijų, pavyzdžiui, Hamas ar Hezbollah, į savižudybę nelinkusius narius. Ir, galų gale – beveik visi savižudžiai yra viengungiai.

5. Sūnaus susilaukimas sumažina skyrybų tikimybę

Sociologai ir demografai atrado, kad poros, turinčios mažiausiai vieną sūnų, susiduria su ženkliai mažesne skyrybų rizika, nei poros, turinčios tik dukteris. Kodėl?

Kadangi vyro kaip partnerio vertė labiausiai yra apsprendžiama jo turto, padėties ir galios, o moters – jos amžiaus ir patrauklumo, tėvas turi užtikrinti, kad jo sūnus paveldės jo turtą, padėtį ir galią, nesvarbu, kokie yra turimi šių resursų mastai. Tuo tarpu dukterų atžvilgiu, tiek tėvas, tiek motina gali nedaug ką padaryti, kad išlaikytų savo dukters jaunystę ar paverstų ją patrauklesne.

Dėl to tėvo buvimas šalia (ir jo „investicijos“) yra labai svarbūs sūnui, tačiau ne itin – dukrai. Tai lemia, kad sūnų egzistavimas atbaido tėvą nuo pasitraukimo iš šeimos kur kas labiau, nei dukrų atveju. Šis efektas yra labiau pastebimas turtingose šeimose.

6. Gražūs žmonės turi daugiau dukterų

Plačiai tikima, kad tai, ar tėvai susilauks sūnaus, ar dukros, lemia visiškas atsitiktinumas. Panašu, tačiau ne visai. Įprastas lyčių santykis po gimimo yra 105 berniukai kiekvienoms 100 mergaičių. Tačiau šis santykis keičiasi skirtingomis sąlygomis ir skirtingose šeimose. Yra veiksnių, subtiliai įtakojančių tikimybę, jog gims vienos ar kitos lyties kūdikis.

Vienas iš labiausiai žinomų evoliucinės biologijos principų yra Trivers-Willard hipotezė, nurodanti, kad turtingi ir aukštą padėtį turintys tėvai susilaukia daugiau sūnų, o skurdūs žemos padėties tėvai – daugiau dukterų. Taip yra todėl, kad vaikai paprastai paveldi tėvų turtą ir socialinę padėtį. Žmonijos istorijoje turtingų šeimų sūnūs, paveldėję turtą, galėjo tikėtis turėti daug žmonų, tarnaičių ir meilužių, taip susilaukdami dešimčių ar net šimtų vaikų, kai jų ne ką mažiau turtingos seserys galėjo turėti labai ribotą palikuonių skaičių. Dėl to natūralioji atranka lemia, kad skirtingi tėvai turi skirtingas galimybes susilaukti tam tikros lyties palikuonių – daugiau berniukų, jei šeima yra turtinga ar daugiau mergaičių, jei skurdi. Tai lemiantis biologinis mechanizmas dar nėra atrastas.

Ši hipotezė buvo patvirtinta įvairiose pasaulio vietose. JAV prezidentai, viceprezidentai ir aukšti vadovai turi daugiau sūnų nei dukterų. Skurdūs rytų Afrikos valstiečiai turi daugiau dukterų nei sūnų. Bažnyčios įrašai iš 17 ir 18 amžių rodo, kad turtingi Vokietijos žemdirbiai turėjo daugiau sūnų nei dukterų, o paprasti amatininkai – atvirkščiai. Netgi 46 šalių respondentų apklausa parodė, kad, jei tai būtų vienintelis jų vaikas, turtuoliai mieliau norėtų susilaukti sūnaus, mažiau turtingi žmonės – dukters.

Trivers-Willard teiginys išeina už šeimos turto ir padėties ribų – jei tėvai turi kokių nors paveldimų savybių, tinkamesnių sūnums, tikėtina, kad jie susilauks daugiau sūnų. Ir atvirkščiai.

Tarp tokių savybių yra ir fizinis patrauklumas. Nepaisant to, kad tai yra universali teigiama savybė, grožis labiau prisideda prie moters, o ne vyro reprodukcinės sėkmės. Dėl to minėta hipotezė leidžia teigti, kad fiziškai patrauklūs tėvai turėtų susilaukti daugiau dukterų nei sūnų. Ir vėlgi, tai patvirtina statistika. Amerikiečiai, laikomi „labai patraukliais“, turi 56 procentų tikimybę susilaukti pirmagimės dukters, lyginant su 48 procentų tikimybę likusioje visuomenės dalyje.

7. Ką Bilas Geitsas ir Polas Makartnis turi bendro su nusikaltėliais

Kriminalistai jau beveik ketvirtadalį amžiaus žino apie tam tikros amžiaus ir nusikalstamumo kreivės egzistavimą. Kiekvienoje visuomenėje, nesvarbu, kuriuo laikotarpiu, tendencija įvykdyti nusikaltimą ar kuo nors rizikuoti staigiai išauga ankstyvoje paauglystėje, pasiekia piką vėlyvoje paauglystėje ir ankstyvoje pilnametystėje, staigia krenta žemyn iki sulaukiant keturiasdešimt metų ir tuomet išsilygina.

Ši kreivė neapsiriboja tik nusikalstamumu. Tas pats profilis apibūdina praktiškai kiekvieną viešą (matomą potencialių partnerių) ir daug kainuojantį (neprieinamą visiems varžovams) žmonių elgesio aspektą. Santykis tarp amžiaus ir produktyvumo vyriškosios lyties džiazo muzikantų, dailininkų, rašytojų ar mokslininkų tarpe yra praktiškai tas pats, kaip ir nusikalstamumo kreivės atveju. Be abejo, šiuo atveju yra matuojamas ne jų polinkis nusikalsti, o jų produktyvumas ar genialumas. Tuo tarpu panaši kreivė, pritaikyta moterims, yra kur kas mažiau ryški – ji neperteikia tokių aiškių pokyčių, ją gretinant su amžiumi.

Polas Makartnis jau daugelį metų neparašė populiarios dainos; Bilas Geitsas dabar yra gerbiamas verslininkas ir filantropas – nebe kompiuterių genijus; J.D. Selindžeris nieko nepaskelbė jau daugiau kaip trejetą dešimtmečių. Vienintelė teorija gali paaiškinti tiek kūrybinių genijų, tiek nusikaltėlių produktyvumą įvairiose gyvenimo laikotarpiuose – tiek nusikaltimai, tiek genialumas yra jaunuolių konkurencijos išraiška, kurios esminė paskirtis protėvių aplinkoje buvo padidinti tikimybę susirasti partnerę.

Fizinėse varžybose dėl partnerių vyrai, pajėgūs konkuruoti, gali naudoti jėgą prieš savo varžovus. Tuo tarpu tie, kurie yra mažiau linkę į smurtą ir nusikaltimus, gali išreikšti savo konkurencingumą per kūrybinius gabumus.

Tuo tarpu vyrui susilaukus vaikų ir savo energiją bei išteklius nukreipus jų apsaugai ir puoselėjimui, tokių varžybų kaštai drastiškai išauga. Pirmojo vaiko gimimas paprastai įvyksta nuo subrendimo praėjus keleriems metams, kadangi vyrams reikia šiek tiek laiko, kad sukauptų pakankamai resursų ir pasiektų pakankamą socialinę padėtį, kad pritrauktų pirmąją partnerę. Dėl to egzistuoja kelerių metų tarpas tarp staigaus konkurencijos naudos bei atitinkamo jos kaštų šuolio. Produktyvumas staigiai mažėja vėlyvojoje pilnametystėje, kadangi išaugę konkurencijos kaštai nusveria jos naudą.

Tokius „apskaičiavimus“ atlieka natūralioji ir seksualinė atranka, vyro smegenyse įtaisanti tam tikrą psichologinį mechanizmą, skatinantį juos būti konkurencingesniais iškart po brandos ir ramesniais – po pirmojo vaiko gimimo. Po šio įvykio vyrai tiesiog nebejaučia poreikio šiurkščiai elgtis, nusižengti ar vykdyti mokslinius eksperimentus, vietoje to rinkdamiesi ramų gyvenimą – net nežinodami, kodėl.

Panašumas tarp Bilo Geitso, Polo Makartnio, nusikaltėlių ir, tiesą sakant, visų vyrų žmonijos istorijoje rodo į svarbią evoliucinės biologijos koncepciją – moterų pasirinkimą.

Moterys vyrams dažnai sako „ne“. Vyrai turėjo užkariauti tolimus kraštus, laimėti mūšius ir karus, kurti simfonijas, rašyti knygas ar sonetus, tapyti katedrų lubas, daryti mokslinius išradimus, groti roko grupėse, rašyti naują programinę įrangą su viltimi, jog taip sužavės moteris, kad jos taptų jų partnerėmis. Vyrai statė (ir griovė) civilizacijas, kad moteris jiems ištartų „taip“.

8. Vidutinio amžiaus krizė yra mitas – beveik

Daugelis tiki, kad vyrai, pasiekę vidutinį amžių, patiria tam tikrą krizę. Ne visai. Daug vidutinio amžiaus vyrų išties išgyvena įvairias krizes, tačiau tai vyksta dėl to, kad tokio amžiaus sulaukė ne jie, o jų žmonos. Žvelgiant iš evoliucinės psichologijos perspektyvos, vyro vidutinio amžiaus krizė yra pagreitinama artėjančios jo žmonos menopauzės bei jos reprodukcinės karjeros pabaigos – kas atgaivina vyro poreikį sužavėti jaunesnes moteris. Pavyzdžiui, 50 metų vyras, susituokęs su 25 metų moterimi, nepatirtų vidutinio amžiaus krizės – tačiau jei su 50 metų moterimi būtų susituokęs 25 metų (ar, tipiškiau – 50 metų) vyras, jis patirtų tokią krizę. Šiuo atveju svarbus yra ne jo, o jos amžius. Kai vidutinio amžiaus vyras nusiperka blizgančią raudoną sportinę mašiną, jis nebando atgauti savo jaunystės; jis sąmoningai ar nesąmoningai bando sužavėti jaunas moteris, kurios galėtų pakeisti jo nebevaisingą žmoną.

9. Politikams yra įprasta viskuo rizikuoti dėl meilės romano (tačiau tik tuomet, kai jie yra vyrai)

1998 metų sausio 21 dieną, amerikiečiams išgirdus stulbinantį pareiškimą, kad JAV prezidentas Bilas Klintonas turėjo meilės romaną su 24 metų amžiaus Baltųjų rūmų praktikante, darvinizmo istorikė Laura L. Betzig pamanė „aš taip ir sakiau“. Betzig nurodo, kad nors Vakarų civilizacijoje galingi vyrai ir gyveno monogamiškose santuokose, jie visada dauginosi poliginiškai (turėjo meilužių, tarnaičių ar vergių). Su savo žmonomis jie susilaukė teisėtų palikuonių; su kitomis moterimis – pavainikių. Tačiau genams nebuvo jokio skirtumo, kurios kategorijos vaikams jie bus perduoti.

Dėl šios priežasties galingi, aukštą padėtį visuomenėje turintys vyrai pasižymėjo labai aukšta reprodukcine sėkme, palikdami didelį palikuonių skaičių, tuo tarpu daugybė vargšų mirė bevaikiai. Pavyzdžiui, paskutinis šarifų imperatorius Maroke susilaukė 1042 palikuonių – tačiau iš principo jis nesiskyrė nuo kitų galingų vyrų, įskaitant ir Bilą Klintoną.

Klausimas, kurį daugelis žmonių uždavė 1998 metais – „kodėl, po galais, galingiausias pasaulio vyras rizikuotu savo padėtimi dėl meilės nuotykio su jauna moterimi?“ – iš darvinistinės perspektyvos atrodo kvailai. Betzig atsakymas būtų – „o kodėl ne?“. Vyrai siekia politinės galios, sąmoningai ar nesąmoningai, tam, kad gautų priėjimą prie didesnio moterų skaičiaus. Toks priėjimas yra tikslas – politinė valdžia tėra viena iš priemonių. Klausimas, kodėl JAV prezidentas turėtų romaną su jauną moterimi, tokiu atveju būtų analogiškas klausimui, kodėl kažkas, sunkiai dirbęs tam, kad sukauptų didelę sumą pinigų, juos išleidžia.

Skiriamasis Bilo Klintono bruožas yra ne tas, kad jis turėjo nesantuokinių ryšių, užimdamas aukštas pareigas – taip elgėsi ir elgsis daug vyrų – jį išskiria tas faktas, kad jis buvo sugautas.

10. Vyrai seksualiai priekabiauja prie moterų dėl to, kad jie nėra seksistai

Nepageidaujamas šalutinis efektas, atsiradęs tuomet, kai vis daugiau moterų ėmė dirbti greta vyrų, yra išaugęs seksualinio priekabiavimo atvejų skaičius. Kodėl toks priekabiavimas yra neišvengiama seksualinės integracijos darbo vietoje pasekmė?

Psichologas Kingsely R. Browne išskiria du seksualinio priekabiavimo tipus: „paslauga už paslaugą“ („tu turi su manimi permiegoti, jei nori išlaikyti darbo vietą ar būti paaukštinta“) ir „priešiška aplinka“ (darbo vieta yra per daug seksualizuota, kad darbuotojai jaustųsi saugiai ir patogiai). Feministės ir socialiniai mokslininkai yra linkę seksualinį priekabiavimą aiškinti patriarchato ar kitų ideologijų terminais; tuo tarpu Browne teigimu, pagrindinė abiejų seksualinio priekabiavimo tipų priežastis slypi skirtingose lyčių poravimosi strategijose.

Tyrimai nedviprasmiškai teigia, kad vyrai, lyginant su moterimis, yra kur kas labiau linkę į trumpalaikius seksualinius nuotykius. Pavyzdžiui, vienas tyrimas atskleidė, kad 75 procentai studentų, prie kurių priėjo patraukli nepažįstamoji, sutiko su ja pasimylėti; to nepanorėjo nei viena moteris, prie kurios priėjo patrauklus nepažįstamasis. Pasimylėti su nepažįstamąją panoro netgi tie vyrai, kurie kitu atveju nebūtų norėję su ja nueiti į pasimatymą.

„Paslauga už paslaugą“ tipo priekabiavimas yra didesnio vyrų trumpalaikių nuotykių troškimo bei noro juos gauti bet kokia kaina išraiška. Feministės dažnai teigia, kad seksualinio priekabiavimo esmė yra galia, o ne seksas; Browne tvirtina, kad šis reiškinys suderina abu dalykus – vyrus, naudojančius savo galią, kad gautų sekso. „Sakyti, kad galia yra seksualinio priekabiavimo esmė yra ne labiau logiška, kaip sakyti, kad bankų apiplėšimų esmė yra ginklai, o ne pinigai.“

Tuo tarpu „priešiškos aplinkos“ atvejai kyla iš lyčių skirtumų, apibrėžiančių tai, ką vyrai ir moterys laiko pernelyg seksualiu ar „grėsmingu“ elgesiu. Daug moterų teisėtai skundžiasi, kad joms teko patirti užgaulų, bauginantį ar nepagarbų vyrų elgesį. Browne nurodo, kad dar toli iki tol, kol moterys įžengė į darbo rinką, toks pat elgesys jau egzistavo grynai vyriškoje aplinkoje.

Užgauliojimas, bauginimas ir nepagarba yra dalis vyrų taktikų repertuaro, naudojamų varžymesi su kitais vyrais. Kitaip tariant, dalyje atvejų vyrai su moterimis elgiasi taip pat, kaip elgtųsi su kitais vyrais: ne dėl diskriminacijos, kas yra seksualinio priekabiavimo pagrindas, o dėl jos priešingybės – kartais vyrai gali priekabiauti prie moterų todėl, kad jiems nėra jokio skirtumo, kokia yra to asmens lytis.

…Pagarba tiems, kurie išdrįso perskaityti viską

Smagiam penktadienio pasiskaitymui – keletas beprasmių ir/ar neįgyvendinamų (jų atsiradimo amžininkų nuomone) technologijų. Dalį greičiausiai jau būsite girdėję, tačiau tikiuosi, kad šį tą įdomaus pavyks aptikti.

Televizija ir radijas

Nors teoriškai ir techniškai televizija gali būti įmanoma, komerciniu ir finansiniu aspektu aš laikau ją negalimu dalyku, išradimu, dėl kurio nevertėtų gaišti laiko net svajojant. – Lee DeForest, amerikiečių išradėjas, 1926 m.

Televizija bet kokioje rinkoje neišsilaikys daugiau šešių mėnesių. Žmonėms greitai nusibos kiekvieną naktį spoksoti į medinę dėžutę. – Darryl F. Zanuck, 20th Century-Fox vadovas, 1946 m.

Radijas neturi ateities. – lordas Kelvinas (1824-1907), britų matematikas ir fizikas.

Telefonas

Vadinamasis „telefonas“ turi per daug trūkumų, kad jį būtų galima rimtai laikyti praktišku bendravimo įrenginiu. Dėl to šis įrenginys neturi mums jokios vertės. – Western Union vidinis memorandumas, 1878 m.

Protingi žmonės žino, kad yra neįmanoma laidais perduoti balsą ir net jei tai būtų įmanoma, toks įrenginys neturėtų jokios praktinės vertės. – Boston Post vedamasis, 1865 m.

Transportas

Jokia žinomų medžiagų, įrenginių ar jėgos formų kombinacija negali sukurti praktiškos mašinos, galinčios skristi ilgus atstumus. – astronomas ir JAV Jūrų observatorijos vadovas Simon Newcomb (1835-1909).

Kas galėtų būti akivaizdžiau absurdiška už mintį, jog garvežiai ateityje galėtų keliauti dvigubai greičiau už karietas? – The Quarterly Review, Anglija, 1825 m. kovas.

Sunkesnės už orą skraidymo mašinos nėra įmanomos. – lordas Kelvinas (1824-1907), britų matematikas ir fizikas.

Keliauti geležinkeliais dideliu greičiu yra neįmanoma, nes keleiviai, negalėdami kvėpuoti, uždustų. – daktaras Dionysus Lardner (1793-1859), fizikos ir astronomijos profesorius.

Lėktuvai yra įdomūs žaislai, tačiau jie neturi jokios karinės vertės. – maršalas Ferdinand Foch, prancūzų karo strategas ir karininkas Pirmojo pasaulinio karo metu.

Kvaila įsivaizduoti, jog ilgais atstumais pervežant keleivius, automobiliai kada nors pakeis geležinkelius. – Amerikos geležinkelių kongresas, 1913.

Žmonės lygiai taip pat sėkmingai gali įsivaizduoti ir kelionę į mėnulį, kalbėdami apie galimybę pritaikyti garo variklį audringame šiaurės Atlanto vandenyne. – daktaras Dionysus Lardner (1793-1859), fizikos ir astronomijos profesorius.

Kompiuteriai

Nėra jokios priežasties, kad koks nors individas turėtų kompiuterį namie. – Ken Olson, Digital Corporation prezidentas, 1977 m.

Internetas katastrofiškai sugrius 1996 metais. – Robert Metcalfe, interneto išradėjas.

Kompiuteriai ateityje svers ne daugiau 1,5 tonos. – Popular Mechanics, 1949 m.

Mes pasiekėme kompiuterių galimybių ribą. – John Von Neumann, 1949 m.

Manau, kad pasaulinėje rinkoje egzistuoja galbūt penkių kompiuterių poreikis. - Thomas J. Watson, IBM vadovas, 1943 m.

Kosmoso tyrinėjimas

Nerealiai idėjai pasiekti Mėnulį nėra jokios vilties, kadangi egzistuoja neperžengiami barjerai, išvengiant Žemės gravitacijos jėgos. – daktaras Forest Ray Moulton, Čikagos universiteto astronomas, 1932 m.

Įtalpinti žmones į kelių pakopų raketą, nuskraidinti ją link Mėnulio gravitacijos lauko, kur keleiviai galėtų atlikti mokslinius stebėjimus, galbūt nusileisti gyvi ir tada sugrįžti į Žemę – visa tai yra audringa išmonė, verta Žiulio Verno. Aš galiu pakankamai drąsiai teigti, jog tokia žmogaus kelionė niekada neįvyks, nepaisant visų ateities pasiekimų. – Lee DeForest, amerikiečių išradėjas, 1926 m.

Medicina ir sveikata

Pilvas, krūtinė ir smegenys visada bus nepasiekiami protingam ir humaniškam chirurgui. – seras John Eric Ericson, karalienės Viktorijos chirurgas, 1873 m.

Luiso Pastero mikrobų teorija yra absurdiška fantazija. – Pierre Pachet, fiziologijos profesorius, 1872 m.

Skausmo panaikinimas operacijos metu yra fantazija. Absurdiška bandyti jos siekti… Chirurgijoje peilis ir skausmas yra du žodžiai, kurie turi būti visada susieti su paciento sąmone. – daktaras Alfred Velpeau, prancūzų chirurgas, 1839 m.

Atsiranda įrodymų, jog rūkymas turi gydantį poveikį, tikrai vertingą rūkantiesiems. – Philip Morris prezidentas, 1962 m.

Cigaretės niekada netaps populiarios. – F. G. Alton, cigarų gamintojas, 1870 m.

Branduolinė galia

Bet kas, kas teigia, jog iš atomų transformacijos galima gauti energijos, kalba nesąmones. – branduolinės fizikos tėvas Ernest Rutherford, 1933 m.

Nėra jokios tikimybės, kad žmogus kada nors galėtų panaudoti atomo galią. Graži viltis, kad galėsime naudotis atomine energija, kai mums pasibaigs anglis, yra visiškai nemoksliška utopinė svajonė, vaikiška fantazija. – Robert A. Millikan (1863-1953), JAV fizikas, Nobelio premijos laureatas.

Nėra net menkiausios užuominos apie tai, kad branduolinė energija kada nors bus pasiekiama. Tai reikštų, kad atomas turėtų būti sąmoningai suskaldomas. – Albert Einstein, 1932 m.

Visas per metus branduolinės jėgainės pagaminamas atliekas galima sutalpinti po stalu. – JAV prezidentas Ronald Reagan, 1980 m.

Mokslas apskritai

Kalbant apie apšvietimą elektrą, daug argumentų jau buvo pasakyta tiek už, tiek prieš, bet aš manau, kad galiu neabejodamas teigti, jog po parodos Paryžiuje apie tokį dalyką niekada nebeišgirsime. – Erasmus Wilson, Oksfordo universiteto profesorius, 1878 m.

Man jau nusibodo visas šis dalykas, vadinamas mokslu… Mes per paskutiniuosius kelerius metus išleidome jam milijonus ir atėjo laikas tai sustabdyti. – Simon Cameron, JAV senatorius, 1861 m.

Vadinamosios Einšteino teorijos yra tik sąmonės, užterštos liberaliomis ir demokratinėmis nesąmonėmis, kliedesiai, visiškai nepriimtini vokiečių mokslo vyrams. – daktaras Walter Gross, 1940 m.

Šitas jaunas beprotis siūlo apšviesti Londono gatves – spėkite su kuo – su garais! – seras Walter Scott (1771-1832), reaguodamas į siūlymą miestų apšvietimui naudoti dujas.

Apie 80 proc. mūsų oro užterštumo atsiranda iš augalijos išskiriamų angliavandenių. Taigi nepersistenkime, ribodami žmogaus sukurtų įrenginių išmetamų medžiagų kiekį. – JAV prezidentas Ronald Reagan, 1980 m.

Aš nematau jokių priežasčių, kodėl mano knygoje išdėstyti požiūriai turėtų sukrėsti kieno nors religinius jausmus. – Charles Darwin, evoliucijos teorijos kūrėjas, 1859 m.

Kulkosvaidis yra labai pervertintas; dviejų tokių ginklų tūkstančiui vyrų yra daugiau nei pakankamai. – generolas Douglas Haig, 1915 m.

Rentgeno spinduliai yra apgaulė. – lordas Kelvinas, britų matematikas ir fizikas, apie 1900 m.

Informacijos šaltinis

Jau daugiau kaip dešimt metų internetas vienaip ar kitaip įtakoja milijonų žmonių įpročius. Mes praleidžiame daug laiko prisijungę prie vienos ar kitos jo tarnybos, ieškodami informacijos ar patys ją įkeldami. Pasaulinis tinklas tapo neįkainojamu įrankiu įvairaus pobūdžio tyrėjams ir rašytojams – informacijos paieška, anksčiau priversdavusi kelias dienas praleisti bibliotekoje, dabar užima vos kelias minutes. Greitas žvilgsnis į Google ar kokią nors kitą paieškos sistemą, keletas nuorodų – ir prieš mūsų akis jau yra įdomus faktas ar citata, kurios autoriaus anksčiau būtume ieškoję labai ilgai. Internetas paslaugiai pateikia ir margą pramogų spektrą – pradedant tinklaraščių rašymu ir baigiant vaizdo įrašų peržiūra.

Tačiau atrodo, kad ši nauda turi savo kainą. Dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje informacijos sklaidos priemonių teoretikas Marshall McLuhan pastebėjo, jog šios priemonės nėra tik pasyvios informacijos perdavėjos. Jos paslaugiai teikia informaciją, tačiau kartu ir keičia tai, kaip ši informacija yra apdorojama. Tuo tarpu kalbant apie internetą, naudojimosi juo kaina yra susikoncentravimo ir apgalvojimo sugebėjimų sumažėjimas. Mūsų sąmonė pamažu prisitaiko prie tokio informacijos pateikimo būdo, koks egzistuoja internete – greitai judančio informacijos srauto.

Neseniai paskelbta internautų įpročių studija atskleidžia, jog mes patiriame ryškų skaitymo ir mąstymo pokytį. Penkis metus trukusio tyrimo metu, eksperimento autoriai analizavo internautų, besilankiusių dviejose populiariose Anglijos mokslinės informacijos bazėse, elgesį. Jie aptiko, jog internautų įpročiai atitinka anksčiau minėtą greito peržvelgimo modelį – jie tarsi „šokinėja“ nuo straipsnio prie straipsnio, retai sugrįždami atgal ir neskaitydami daugiau kaip vieno ar dviejų straipsnio ar knygos puslapių. Anot tyrimo autorių, „tampa akivaizdu, jog internautų skaitymo negalima prilyginti tradiciniam skaitymui – vietoje to galima pastebėti naujų skaitymo būdų formavimąsi, kuomet skaitytojai peržvelgia antraštes, turinius ir santrumpas, siekdami kuo greičiau gauti reikiamą informaciją.“

Vis dėlto, sparta ir paprastumas neatsiranda iš niekur. Vystymosi psichologė Maryanne Wolf teigia, jog mūsų tapatybę atspindi ne tik tai, ką mes skaitome, bet ir kaip skaitome. Interneto siūlomas skaitymo stilius, iškeliantis informacijos pateikimo greitį aukščiau visko, gali turėti ryškų neigiamą poveikį mūsų sugebėjimui skaityti „giliai“ ir mėgautis ilgais bei sudėtingais tekstais. Teksto interpretavimo ir ryškių ryšių, susiformuojančių mūsų mintyse atidžiai skaitant tekstą, įgūdžiai internete yra naudojami itin retai.

Informacijos pateikimo modelį internete itin stipriai įtakoja ir didžiosios informacijos paieškos sistemos, visų pirma dominuojančią padėtį užimanti Google. Kaip teigia pati kompanija, jos misija yra „sutvarkyti pasaulio informaciją bei paversti ją visuotinai prieinama ir naudinga“. Google idealaus paieškos variklio vizija – technologija, visiškai tiksliai suprantanti, ko internautas ieško ir pateikianti jam būtent tai. Google įkūrėjai Sergey Brin ir Larry Page dažnai kalba apie savo troškimą paieškos variklį paversti savotišku dirbtiniu intelektu, savo mąstymo sugebėjimais prilygstančiu žmogui – ar jį lenkiančiu. Tokia ambicija yra suprantama ir galima tikėtis, jog ji anksčiau ar vėliau bus įgyvendinta, atsižvelgiant į milžiniškus Google finansinius resursus ir gausų talentingų programuotojų būrį.

Idėją, jog mūsų sąmonės turėtų veikti kaip itin greiti duomenų apdorojimo mechanizmai, skatina ne tik paieškos varikliai, bet ir internete dominuojantis verslo modelis. Kuo greičiau mes naršome, kuo daugiau nuorodų spragtelime ir kuo daugiau puslapių peržiūrime, tuo naudingesni esame tiek Google, tiek kitoms komercinėms kompanijoms. Internautas, lėtai skaitantis ilgą straipsnį – jų požiūriu mažiausiai vertingas potencialus klientas.

Reikia pastebėti, jog žmonija savo istorijoje patyrė nemažai panašių pokyčių. Pavyzdžiui, Sokratas skundėsi dėl rašytinės kalbos paplitimo, bijodamas, jog žmonės, įgiję galimybę užrašyti savo mintis, pamažu taps užmaršesni. Spausdinimo mašinos atsiradimas sukėlė dar vieną priešiškumo bangą – buvo teigiama, jog knygų prieinamumas paskatins tinginystę, sumenkins religinių vadovų įtaką ir nuvertins mokslininkų darbą. Tačiau kritikai nenumatė gausybės teigiamų pokyčių, kuriuos atnešė šios technologinės naujovės.

Vis dėlto, perspėjimai, jog mūsų mąstymas dėl itin didelio informacijos prieinamumo „plečiasi ir seklėja“, nėra tušti. Čia reikėtų prisiminti legendinio Stanley Kubrick filmo „2001: Kosmoso odisėja“ siužeto potekstę – kai mes imame taip pasikliauti kompiuteriais, kad jie pradeda įtakoti mūsų pasaulio sampratą, kalbant apie žmogiško ir dirbtinio intelekto skirtumus vertėtų trumpam stabtelėti ir susimąstyti. Susimąstyti dėl to, ar dirbtinis intelektas iš tiesų tampa vis panašesnis į mūsų mąstymą. Galbūt procesas vyksta atvirkščiai?

Informacijos šaltinis

Turbūt mažai tėra konspiracijos teorijų, kuriose vienu ar kitu būdu nefigūruotų JAV Centrinė žvalgybos valdyba – pradedant totaliniu amerikiečių sekimu ir baigiant New World Order įgyvendinimo strategijos kūrimu. Dalis šių teorijų vėliau (pavyzdžiui, po kelių dešimčių metų paviešinus buvusius įslaptintus dokumentus) pasitvirtina, dalis taip ir lieka teorijomis.

Staigiai peršokant prie kitos temos – kalbant apie Artimųjų Rytų regioną, skeptiškesniems stebėtojams dažnai gali iškilti klausimas, dėl kokių priežasčių JAV gana stipriai, galima sakyti, beatodairiškai, palaiko Izraelį. Lobistų įtaka, geopolitiniai interesai ar kas kita – tokių paaiškinimų galima surasti daug; tačiau bet kuriuo atveju, rezultatas yra vienas – Izraelis yra bene geriausias JAV sąjungininkas šiame regione. Atitinkamai galima nesunkiai atspėti, kaip JAV turėtų reaguoti į netolimo Izraelio kaimyno, Irano Islamo Respublikos, prezidento Machmudo Ahmadinedžado pareiškimus apie tai, jog, pavyzdžiui, Izraelį „reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus“. Į tokių pareiškimų kokteilį dar įmaišius Iranui metamus įtarimus bandant sukurti branduolinį ginklą, pesimistai greičiausiai jau imtųsi prognozuoti, jog kitas JAV „karo prieš terorizmą“ taikinys ir bus ši šalis.

Visa tai mes esame daug kartų girdėję ar skaitę ir naujienų pranešimuose. Spėjama karo su Iranu data, pranešimai apie naujas sankcijas, Irano teisinimaisi dėl vykdomų programų taikingumo… Tokiame kontekste šio įrašo antraštė greičiausiai ne vienam iš jūsų turėjo pasirodyti mažų mažiausiai neįtikima. Išties, net ir užkietėjusiems konspiracijos teorijų mėgėjams būtų sunku patikėti, jog JAV, karštos Irano priešininkės, žvalgybos agentūra padėtų Iranui pasigaminti masinio naikinimo ginklą.

Tuo patikėti ir neprireiks. Šioje istorijoje nėra jokios neįtikimos konspiracijos teorijos. Tačiau, jei tikėsime The Guardian, kurio 2006 metų straipsniu (taip, senoka naujiena – tačiau bent jau man ji tikrai buvo negirdėta) čia ir remiuosi, būtent CŽV gali būti iš dalies kalta dėl to, kad Iranas kada nors sugebėtų pasigaminti branduolinį ginklą.

Minėtame straipsnyje yra aptariama The New York Times reporterio James Risen neseniai išleista knyga „State of War“, kurioje autorius analizuoja CŽV operaciją skambiu pavadinimu „Merlinas“, vykdytą G.W.Busho prezidentavimo laikotarpiu – operaciją, pasibaigusią neįtikėtinu žvalgybos fiasko. Tačiau apie viską – iš eilės.

Senais Šaltojo karo laikais susisiekti su slaptu agentu priešiškoje valstybėje buvo pavojingas ir sunkus darbas, užtrukdavęs nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Tuo tarpu šiuo metu kitoje šalyje veikiantis agentas pranešimą iš pagrindinės žvalgybos būstinės į savo asmeninį komunikacijos įtaisą gali gauti per keletą sekundžių. Persiunčiama informacija yra patikimai koduojama, tačiau dėl žaibiško duomenų perdavimo greičio CŽV operatoriaus klaida gali kainuoti itin daug. Būtent taip atsitiko 2004 metais, kuomet CŽV pareigūnė, atsakinga už susisiekimo su Irane esančiais CŽV agentais palaikymą, persiuntė slaptus duomenis vienam iš agentų. Tai buvo įprasta operacija, anksčiau kartota daugybę kartų.

Tačiau šįkart technologijos patogumas ir greitis lėmė, jog pareigūnė padarė žvalgybos pasaulyje tragišką klaidą. Vienu mostu agentui Irane ji išsiuntė informaciją, leidžiančią atskleisti visą CŽV agentų tinklą šalyje. Kitu atveju net ir tokią klaidą būtų galima nesunkiai ištaisyti. Tačiau šįkart nesėkmė vijo nesėkmę – minėtasis svarbiosios informacijos gavėjas netrukus pasirodė besąs dvigubas agentas, tuoj pat perdavęs gautus duomenis Irano saugumo pareigūnams, o šie, suprantama, pasistengė bent didžiąja dalimi neutralizuoti CŽV agentų tinklą šalyje. Anot agentūros šaltinių, keletas agentų buvo suimti ir įkalinti, o likusiųjų likimas vis dar yra nežinomas.

Be abejo, toks žvalgybos pralaimėjimas nebuvo paviešintas. CŽV Irane liko praktiškai akla, negalinti pateikti jokios svarbios informacijos apie vieną iš JAV itin svarbių klausimų – ar Iranas turi galimybių pasigaminti branduolinį ginklą. Tačiau iš tiesų viskas buvo dar blogiau.

Aukščiausiems CŽV sluoksniams tuo metu greičiausiai nedavė ramybės kitas klausimas – kas vis dėlto nutiko branduolinio ginklo brėžiniams, patekusiems į iraniečių rankas?

Šių brėžinių istorijos ištakos slypi dar Billo Clintono prezidentavimo laikotarpyje. 2000 metų vasarį Vienos gatvėmis ėjo vienas kiek išsigandęs rusų mokslininkas. Vyras turėjo gerą priežastį bijoti - jis vaikštinėjo Vienoje su branduolinės bombos brėžiniais.

Per daug nesigilinant į technines detales, šiuose brėžiniuose buvo atvaizduotas užtaiso mechanizmas, leidžiantis sukurti nepriekaištingą branduolinę reakciją bombos viduje – viena iš svarbiausių inžinerijos paslapčių, skirianti didžiąsias branduolines valstybes nuo pageidaujančiųjų tapti branduolinėmis, tačiau nesugebėjusių peržengti technologinio slenksčio.

Rusas, jau kurį laiką perbėgęs dirbti JAV, vis dar negalėjo patikėti nurodymais, gautais iš CŽV būstinės. Agentūra perdavė jam branduolinės bombos brėžinius ir nurodė atiduoti (ar parduoti) juos Irano atstovams Tarptautinėje atominės energijos agentūroje. Atrodė, jog CŽV nori padėti Iranui peršokti vieną iš paskutiniųjų kliūčių kelyje link branduolinio ginklo. Ironija slypėjo tame, jog minėta agentūra buvo sukurta su siekiu riboti branduolinės technologijos plitimą…

Suprantama, jog toks planas rusų mokslininkui atrodė mažų mažiausiai keistas. Atsakingam CŽV pareigūnui vyrą reikėjo ilgai įtikinėti atlikti operaciją, savo pobūdžiu labai panašią į JAV išdavimą. Agentui reikėjo apsimesti bedarbiu ir godžiu mokslininku, panorusiu parduoti branduolinės bombos paslaptis Iranui. CŽV neabejojo, jog iraniečiai žaibiškai suvoks gautų brėžinių svarbą ir perduos juos atitinkamoms Irano agentūroms.

„Kabliukas“ slypėjo tame, jog brėžiniai buvo šiek tiek pakeisti. CŽV tikėjosi, jog iraniečiai, patikėję jais, pasuks klaidingu technologiniu keliu, bandydami sukonstruoti branduolinę bombą. Tuo tarpu agentūra, surežisavusi nesėkmingą Irano branduolinio ginklo kūrimą, ne tik nukels galimą grėsmę keleriems metams į priekį, bet ir gaus daugybę informacijos apie šio ginklo kūrimo programą.

Gavęs brėžinius, mokslininkas juos peržvelgė ir jau po kelių minučių pastebėjo tyčia įveltą klaidą. To nesitikėję CŽV pareigūnai nustebo, tačiau nuramino rusą, jog tai nėra svarbi detalė. Po šio susitikimo brėžiniai mokslininkui buvo perduoti užantspauduotame voke, nurodžius jokiomis aplinkybėmis jo neatplėšti – tiesiog perduoti nepaliestą paketą iraniečiams.

Tačiau rusas turėjo kitų sumanymų. Vienoje jis atplėšė voką ir į jį įdėjo asmeninį laišką iraniečiams, kuriame aprašė brėžiniuose įveltą klaidą. Mokslininkas nusprendė, jog problema tikrai bus aptikta – ir jei jis apie tai nepraneš pirmas, gali būti, jog tolimesnių susitarimų su Irano atstovais jam nebeteks sudaryti. Dėl to, padėdamas iraniečiams, rusas žaidė dvigubą žaidimą, tikėdamasis laimėti ir CŽV, ir Irano palankumą.

Po to mokslininkas nesunkiai surado pastatą, kuriame gyveno Irano atstovai, į pašto dėžutę įmetė brangųjį voką ir vėliau nepastebėtas nei austrų, nei, kas dar svarbiau, Irano žvalgybos agentų, išskrido į JAV. Praėjus keletui dienų nuo paketo perdavimo JAV Nacionalinė saugumo agentūra pranešė, jog Irano atstovas Vienoje skubiai pakeitė savo dienotvarkę, užsisakydamas artimiausią reisą į Iraną. Rodos, operacija klostėsi pagal planą… Tačiau šis planas jau ne visai sutapo su CŽV sumanytuoju.

Rusų mokslininko atskleista klaida brėžiniuose, anot branduolinių ginklų ekspertų, Iranui į rankas galėjo įduoti itin vertingą informaciją. Jau turimi duomenys ir aiškiai žinoma klaidos vieta iraniečiams leistų lengvai gauti trūkstamų žinių, kartu neapsigaunant ir nenukrypstant nuo „teisingo“ kelio. Kitaip tariant, labai tikėtina, jog itin rizikingas CŽV žaidimas, siekiant nukreipti Irano mokslininkų darbą klaidinga linkme, žlugo, vietoje to tik palengvinęs, galbūt ženkliai, Irano pastangas susikonstruoti branduolinį ginklą.

JAV jau ne kartą buvo nusvilusi su tokiais žaidimais (kchem, Afganistano modžahedų apginklavimas, kchem). Tačiau rizikuoti masinio naikinimo ginklo paslaptimis?..

Neseniai teko dar kartą žiūrėti filmą „Memento“, o šįvakar, beklaidžiodamas internete, kaip tyčia aptikau keletą greičiausiai girdėtų, bet gana naudingų patarimų, skirtų padėti lengviau įsiminti bet kokio pobūdžio informaciją. Manau, jog bent dalis jų pravers ir jums. Taigi:

1. Grupavimas

Šio metodo esmė – norimos įsiminti informacijos suskaidymas į mažesnes ir lengviau įsimenamas dalis ar grupes. Tai geriausiai veikia tuomet, kai duomenų eilės seka yra nesvarbi (pavyzdžiui, pirkinių sąrašas).

Grupavimo metodas yra itin efektyvus įsimenant daugelio skaitmenų skaičius – pavyzdžiui, numerį 351961438 lengviau prisiminsite, jį suskaidę į 351, 961, 438 ar netgi 35, 19, 61, 438. Po šios procedūros gautas skaičiaus dalis galite įsiminti įprasto kartojimo būdu ar, kas būtų dar veiksmingiau, bandydami surasti kokį nors ryšį tarp atskirų dalių. Galbūt antroji skaičiaus dalis yra labai panaši į tai, ką gautume pirmą dalį padauginę iš dviejų; galbūt sutampa vidurinieji skaitmenys ir t.t.

Panašiai galima išskaidyti ir žodžius. Tai ypač praverčia mokantis užsienio kalbą – pavyzdžiui, jei jums yra itin sunku įsiminti žodį „together“, išskaidykite jį į „to“ + „get“ + „her“. Galbūt bus lengviau, net ir nevizualizuojant šios frazės reikšmės

Grupavimo metodo principas iš dalies tinka ir įsimenant sąrašus. Pavyzdžiui, jei jums reikia nusipirkti bulvių, pieno, salotų, duonos, Red Bull ir sausainių, sąrašą perkurkite taip: bulvės, salotos; pienas, Red Bull; duona, sausainiai. Dvi daržovės, du skysčiai, du miltiniai produktai. Pamiršę kurį nors iš pirkinių, bent jau žinosite, kuriai grupei jis priklauso – tas greičiausiai labai padės bandant prisiminti.

Beje, vienas įdomus faktas – psichologai, tyrinėję žmonių atmintį, aptiko, jog žmonės trumpalaikėje atmintyje gali saugoti nuo 5 iki 9 dalykų. Kurdami informacijos „grupes“, pasistenkite įtilpti į šį diapazoną.

2. Rimavimas

Tai yra pats paprasčiausias ir dažniausiai naudojimas būdas, išnaudojantis mūsų polinkį lengvai prisiminti besirimuojančius dalykus. Jį galima labai sėkmingai derinti ir su grupavimo metodu, ypač bandant įsiminti skaičius. (pavyzdžiui, 271104190 į besirimuojantį 271–10–41–90 ar pan.).

3. Susiejimas

Vienas iš veiksmingiausių, tačiau gana daug fantazijos reikalaujančių metodų. Naudojantis juo, galima įsiminti itin didelį informacijos kiekį (pavyzdžiui, man asmeniškai vieno seminaro metu teko stebėti, kaip pranešėjas paeiliui išvardina visas iš anksto įsimintas vienos kortų kaladės kortas; ir ne, tai nebuvo fokusas ). Metodo esmė – mintyse vaizdingai susieti du norimus įsidėmėti objektus. Jei jų yra daugiau nei du – pirmąjį objektą susieti su antruoju, antrąjį su trečiuoju ir t.t. – prireikus, jums pakaks prisiminti tik pirmąjį objektą, o visa likusi grandinė išsirutulios be didesnių pastangų.

Pavyzdys. Jums reikia eilės tvarka įsiminti šiuos dalykus: katę, kopūstą, kompiuterio laidą, kaklaraištį, benzino kanistrą, mobilųjį telefoną, gitarą, šunį ir nagų laką. Jei bandysite visa tai įsidėmėti įprastais būdais, spėju, kad užtruksite gana nemažai. Tuo tarpu susiejimo metodu įsiminimas atrodytų daugmaž taip:

1. Pirmieji du objektai – katė ir kopūstas. Užsimerkite ir mintyse įsivaizduokite pagrindinį objektą (katę) kaip nors susijusį su šalutiniu objektu (kopūstu). Pavyzdžiui, katė, šlamščianti kopūstą. Nesvarbu, kad skamba kvailai. Tiesiog įsivaizduokite. Ir kuo ryškiau bei kuo neįprastesnis vaizdas – tuo geriau. Ir neskubėkite – tegu susikurtas vaizdinys lieka jūsų atmintyje.
2. Žengiame žingsnį į priekį. Kopūstas ir kompiuterio laidas. Šįkart kopūstas jau yra pagrindinis objektas. Įsivaizduokite didelę žalią kopūsto galvą, apvyniotą kompiuterio laidu.
3. Dar vienas žingsnis. Kompiuterio laidas – pagrindinis objektas, kaklaraištis – šalutinis. Na, tiesiog įsivaizduokite kompiuterio laidą, prie kurio galo yra pririštas kaklaraištis.
4. Kaklaraištis ir benzino kanistras. Įsivaizduokite kaklaraištį, apvyniotą apie benzino kanistro rankeną.
5. Ir taip toliau, kol prieisite iki šuns ir nagų lako.

Puiku. Dabar jums tereikia prisiminti pirmąjį objektą – katę. Vos tik apie ją pagalvosite, atmintis paslaugiai pateiks nesenai įsimintą vaizdą – katę, skaniai šlamščiančią kopūstą. O dabar atskirai nuo jos įsivaizduokite kopūstą. „Išvysite“ aplink jį apvyniotą kompiuterio laidą. Įsivaizdavę laidą, „pamatysite“ kaklaraištį ir taip toliau iki pergalingos pabaigos. Ką tik be didesnių pastangų įsiminėte devynetą visiškai nesusijusių objektų – tačiau jei jų reikėtų įsiminti trisdešimt devynis, situacija iš esmės nesikeistų. Tiesiog ilgiau užtruktumėte vaizduotėje kurdami objektų „poras“.

Susiejimo metodas yra itin veiksmingas dėl vienos įdomios mūsų atminties savybės – mes esame linkę kur kas geriau įsiminti vaizdinę, o ne kitokio pobūdžio informaciją. Mes galime prisiminti konkretaus žmogaus veido išraišką, pastebėtą prieš daugelį metų, tačiau pamiršti, ką skaitėme vos prieš keletą minučių. Tuomet kodėl šios atminties savybės nevertėtų palenkti savo naudai?

4. Kartojimas prieš miegą

Dar vienas senas ir gerai patikrintas triukas. Naudojantis šiuo metodu, jums reikėtų pasikartoti norimą įsiminti informaciją prieš pat einant miegoti. Tuomet miego metu jūsų sąmonė gautą informaciją „sudėlios“ sistemingai ir efektyviai, o pabudę ryte ją lengvai atsiminsite. Psichologai taip pat yra nustatę, jog jei prieš užmigdami kurį laiką pagalvosite apie jus kankinančias problemas, bus labiau tikėtina, jog kitą dieną joms rasite gerą sprendimą.

5. Bandykite nebandydami

Paskutinis ir savotiškai post factum situacijai skirtas patarimas. Greičiausiai esate ne kartą susidūrę su situacija, kuomet atkakliai bandėte prisiminti jums tikrai gerai žinomą dalyką – ir veltui. Nepaisant visų jūsų pastangų, šis atminties „blokas“ niekur nedingo. Tokiu atveju geriausias sprendimas yra gana netikėtas – tiesiog nustoti bandyti prisiminti ir vietoje to susikoncentruoti ties kuo nors kitu. Greičiausiai maloniai nustebsite, kai po kiek laiko jums reikalinga informacija tarsi automatiškai atsiras mintyse.

Taip nutinka dėl to, jog net ir nustojus stengtis, jūsų sąmonė vis dar ieško minėtos informacijos ir pateikia ją vos tik radusi. Kartais ši informacija yra užblokuojama bandymų ją prisiminti metu – tačiau jūs ją sėkmingai prisiminsite, vos tik bus panaikintas toks blokas (kitaip tariant, kai nustosite bandę prisiminti). Svarbų vaidmenį tame vaidina ir nesėkmingo atminties „gaivinimo“ metu patiriamas stresas.

Taigi, memento. Be mori.

„My name is Bond, James Bond.“ – rasti šios frazės niekada negirdėjusį kino gerbėją greičiausiai būtų, švelniai sakant, nelengva. Beveik pusę šimtmečio besitęsianti Bondiada, nepaisant visų savo trūkumų, vis dar sutraukia daugybę žiūrovų, Didžiosios Britanijos slaptoji tarnyba SIS nervinasi, jog filmai apie Džeimsą Bondą formuoja neigiamą jos įvaizdį, o tarnybos agentai ginasi, kad tikrai tikrai neturi leidimo žudyti (offtopic – man patinka SIS reklamos šūkis: Don’t just read the news. Change it.).

Tačiau gana pagyrų garsiausiam slaptajam agentui. Šįkart panagrinėsiu vieną neatskiriamą Bondo filmų aspektą. Ne, ne jo moteris. Keletą technologinių įdomybių. Nematomi automobiliai, robotai ir kitoks gėris – be jų Bondiada prarastų nemažą dalį savo žavesio. Tačiau kai kurie tiek paties Iano Flemingo, tiek scenaristų sugalvoti įtaisai šiandien jau visiškai ar bent iš dalies nebepriklauso fantastikos sričiai – taigi jei kas nors turite atliekamų finansų ir norite pabūti 007 kailyje, pirmyn

Suklastoti pirštų antspaudai

Šią gudrybę Bondas panaudojo dar 1971 metais, filme „Deimantai amžiams“. O 2002 metais japonų kriptografijos specialistas Tsutomu Matsumoto pademonstravo, jog žmogaus pirštų antspaudus iš tiesų galima nesunkiai nukopijuoti ir panaudoti praktiškai, pavyzdžiui, apkvailinant pirštų antspaudų skaitytuvus. Tam tereikia paprastos želatinos, pavyzdžiui, esančios guminukuose – jų pagalba nuo kokio nors paviršiaus nukopijuoti antspaudai buvo pakankamai geros kokybės, kad sugebėtų apgauti 80 procentų skaitytuvų.

Telefonu valdomas automobilis

1997 metų filme „Rytojus niekada nemiršta“ Bondas kuriam laikui buvo pasirinkęs gana netradicinį automobilio vairavimo būdą, mobiliojo telefono pagalba valdydamas jį nuo galinės sėdynės. Telefono ekrane buvo rodomas vaizdas, identiškas matomam per automobilio priekinį stiklą.

Panašiu principu veikiančius įrenginius neseniai pademonstravo ir JAV kariškiai, robotų valdymui pritaikę Nintendo Wii nuotolinio valdymo pultą bei artimiausiu metu planuojantys panaudoti Apple iPhone galimybes perteikti robotų „matomą“ vaizdą. Iki automobilių valdymo telefonu dar turėsime šiek tiek pakentėti, tačiau progresas šioje srityje yra akivaizdus. O jei dar dirbtinį intelektą į automobilį įdiegus… Gerai jau, pakaks svajoti.

Miniatiūrinis akvalangas

Šis įtaisas Bondui pravertė daugiau nei vieną kartą, leisdamas jam kvėpuoti po vandeniu keletą svarbių minučių. Deja, inžinieriams sukurti realaus tokio įrenginio atitikmens dar nėra pavykę – geriausias kumščio dydžio modelis veikia vos apie minutę.

Kaip viena iš galimų alternatyvų buvo siūlomos dirbtinės žiaunos, idealiu atveju leisiančios narui išbūti po vandeniu neribotą laiką. Tačiau šįkart buvo susidurta su dydžio problema. Devintajame dešimtmetyje japonų kompanijos Fuji sukurtas įtaisas žmogų deguonimi galėjo aprūpinti pusvalandį, tačiau kadangi įtaisas savo dydžiu prilygo karstui, praktinis jo pritaikymas būtų buvęs gana sudėtingas.

Kažkada teko girdėti ir apie tai, kad rusų specialiųjų pajėgų koviniai plaukikai kvėpavimui po vandeniu naudoja specialų skystį, kurio yra pripildomi jų plaučiai (kaip įsivaizduoju, jausmas turėtų būti gana bjaurus) – kažkas panašaus yra aprašoma čia. Namie bandyti kategoriškai nerekomenduojama.

Nematomas automobilis

Filme „Pasveikink mirtį kitą dieną“ Bondas važinėjasi automobiliu, esant reikalui, galinčiu pavirsti nematomu žmogaus akiai. Smagu būtų tokį daikčiuką turėti savo garaže, tiesa?

Atrodo, kad kada nors būtinai sulauksime kažko panašaus. Mokslininkai jau sugebėjo panaudoti vadinamųjų metamedžiagų savybes tam, kad šviesos bangos aplenktų tam tikrą objektą, taip sukurdamos iliuziją, kad to objekto apskritai nėra. Tobuliausi veikiantys to pavyzdžiai kol kas buvo tik dvimačiai, tačiau atrodo, kad ir netrukus išvysime (jei tik jos tuo metu bus išjungtos, chi) ir trimates nematomumo „skraistes“.

Balso keitikliai

Jau minėtame filme „Deimantai amžiams“ Bondas pasinaudoja išvaizda į kasetinį diktofoną panašiu įtaisu, kad pakeistų savo balsą. To meto kino mėgėjams tai greičiausiai atrodė kaip neįtikimas fantastinis išradimas – tuo tarpu šiuo metu mes, naudodamiesi nemokama ar pigia programine įranga, galime be didesnių pastangų pakeisti savo balsą į ką tik norime. Net ir norėdami apsimesti tam tikru žmogumi – tiesa, tam reikėtų nemažai pastangų eksperimentuojant su programų nustatymais.

Beje, įdomu tai, kad balso keitimo technologijomis gana aktyviai naudojasi moteriškos lyties žaidėjos, nenorėdamos pritraukti įkyraus vyrų dėmesio internetiniuose žaidimuose.

Robotai šnipai

1985 metų filme „Žvilgsnis į žmogžudystę“ pademonstruotas robotas-šnipas buvo skirtas slapta klausytis pokalbių. Tokio įrenginio nepastebimumas – kitas klausimas, tačiau pati idėja dėl suprantamų priežasčių yra patraukli daug kam.

Realiai egzistuojantys robotai-šnipai paprastai yra kuriami kaip skraidantys įtaisai, savo forma panašūs į paukštį, su korpusu iš popieriaus ar netgi sukurti implantavus specialias mikroschemas į gyvus organizmus, pavyzdžiui, vabzdžius.

Eiliniai žmonės taip pat gali nesunkiai įsigyti stebėjimui skirtus robotus – pavyzdžiui, Nuvo, Spykee ar Sentinel. Šie įrenginiai ne tik gali transliuoti aplinkos vaizdus, bet ir leidžia bendrauti su greta jų esančiais žmonėmis (ar bent jau jų klausytis).

Kopimo įtaisai

Jei mėgstate pasikarstyti pastatų sienomis, šis įtaisas, panašus į naudotą ir agento 007, turėtų jums patikti. Kol kas skirtas JAV jūrų pėstininkams, PowerQuick pavadintas įrenginys veikia gana paprastai: jums tereikia ant pastato stogo užsviesti specialų kablį, pritvirtinti virvę prie minėto įrenginio ir paspausti nedidelį svertą. PowerQuick gali kelti 145 kilogramų krovinį 1 metro per sekundę greičiu, o jo maitinimo elementų pakanka užkopti 250 metrų. Yra ruošiamas ir naujas įrenginio modelis, leisiantis 100 kilogramų svorį kelti 3 metrų per sekundę greičiu. Skamba ganėtinai džeimsbondiškai.

Informacijos šaltinis

Spėju, jog nemažai lietuvių, paklausti apie tai, kaip įsivaizduoja darbą, greičiausiai atsakytų – penkios dienos per savaitę, aštuonios valandos per dieną, darbo stalas, kolegos, viršininkas, kartais ateinantis į darbą prastai išsimiegojęs… Dirbantys privačiame sektoriuje paminės vienus specifinius darbo bruožus, valstybės tarnyboje – kitus, tačiau pagrindinis leitmotyvas liks toks pat. Nekintantis darbo laikas, daugiau mažiau pastovi aplinka ir užduotys.

Tačiau visame kame galima rasti išimčių. Darbo rinka taip pat nėra išskirtinė – pavyzdžiui, vieni žmonės, siekdami išvengti nuobodžios darbo rutinos, patys ryžtasi įkurti savo verslą, kiti nusprendžia užsidirbti pragyvenimui veikdami kaip nepriklausomi darbuotojai. Būtent pastarųjų darbo specifiką ir pabandysiu truputį panagrinėti.

Išskirtiniai nepriklausomo darbuotojo, anglų kalboje vadinamo skambiu terminu “freelancer” (”laisvoji ietis”), bruožai – nuotolinis darbas ir jo sąlygojama itin didelė nepriklausomybė nuo darbdavio. Kuomet tradicinę karjerą pasirinkęs žmogus po kiekvienos rimtesnės nesėkmės dažnai pagalvoja apie tai, kad galėtų netekti darbo, nepriklausomas darbuotojas tokių rūpesčių neturi – dažniausiai teikdamas paslaugas keletui darbdavių, jis yra kur kas mažiau pažeidžiamas. Blogiausia teoriškai įmanoma situacija nepriklausomam darbuotojui – visų užsakovų pasitraukimas vienu metu; tačiau net ir tokiu atveju naujų darbdavių paieškos paprastai būna gana trumpos.

Nepriklausomi darbuotojai veikia gana įvairiose srityse. Dėl suprantamų priežasčių paprastai tai yra kūrybinė ar su informacinėmis technologijomis susijusi sfera – tekstų rengimas ar vertimas, fotografija, programavimas, dizainas ar maketavimas. Vis dėlto, žmonių, besidarbuojančių, pavyzdžiui, finansų, teisės ar mokymo srityse taip pat yra nemažai. Kaip atskirą veiklos sritį taip pat galima išskirti ir blogų rašymą, tačiau tai iš esmės yra anglakalbių interneto vartotojų privilegija – pavyzdžiui, į pagrindinį jų pajamų šaltinį, Google AdSense, panašios sistemos Lietuvos blogeriams greičiausiai teks dar ilgokai palaukti, “maitinantis” vien tik savo entuziazmu. Tuo tarpu anglakalbėje blogosferoje kai kurių populiarių blogerių vien iš Google AdSense kiekvieną mėnesį gaunami keliasdešimties tūkstančių dolerių čekiai jau nieko nebestebina.

Prie 7-8 metus angliškoje interneto erdvėje pasirodžiusios tokios potencialių darbdavių ir nepriklausomų darbuotojų bendravimo platformos, kaip ScriptLance, Elance, Rent a Coder ar TranslatorsCafé, sulaukė nemažai susidomėjimo. Ir ne be priežasties – vakarų valstybių darbdaviai gavo puikią progą dalį užduočių ar projektų perleisti kitose pasaulio dalyse išsimėčiusiems “freelanceriams”, paprastai sutinkantiems dirbti už mažesnį atlygį. Tačiau “mažesnį” nereiškia “mažą” – pavyzdžiui, 2001 metais darbštesnis programuotojas tokiuose tinklapiuose per vieną mėnesį galėjo nesunkiai uždirbti apie 1000-1200 JAV dolerių. JAV dolerio kursui svyruojant apie 4 litus už vieną dolerį, tokia suma tuomet buvo daugiau kaip tris kartus didesnė už vidutinį Lietuvos gyventojo atlyginimą.

Savo paslaugų užsienio darbdaviams netruko pasiūlyti ir lietuviai. Mums gana būdingas kruopštumas ir darbštumas (ech, stereotipai, bet tebūnie) šioje sferoje, kur asmeninės rekomendacijos ir ankstesnių darbdavių atsiliepimai lemia viską, tapo itin vertinamomis savybėmis. Vis dėlto, gerėjant Lietuvos ekonominei situacijai ir smunkant JAV dolerio kursui, lietuviams auksiniai minėtos srities laikai jau yra praeityje – tačiau peržvelgus “freelancerių” sąrašus, vieną kitą pavyzdį vis dar galima aptikti.

O kokia situacija yra Lietuvoje? Sprendžiant iš vos dviejų (ir gerokai apmirusių) freelancer.lt ir contract.lt tinklapių, arba Lietuvos darbo rinkoje nepriklausomų darbuotojų poreikio dar nėra, arba ši niša yra tiesiog nepakankamai gerai išplėtota (verslo idėja išradingesniam tinklapių kūrėjui?). Greičiausiai svarbus yra ir vis dar gana populiarus darbdavių įsitikinimas, jog rimtai dirbti galima tik įmonės biure. Tačiau atrodo, kad pirmieji naujovių pranašai jau skinasi kelią – pavyzdžiui, nemaža dalis žurnalistų darbuojasi ne redakcijų biuruose, o savo namuose; panašaus principo, atrodo, nevengia ir kai kurios kitos kompanijos.

O galbūt kam nors jau teko išbandyti nepriklausomo darbuotojo duoną? Būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę.

Įspėjimas - šis įrašas bus gana niūrus, taigi, jei šiuo metu esate itin pakilios nuotaikos, jo skaitymą siūlyčiau atidėti vėlesniam laikui.

Turbūt kiekvieno iš mūsų sąmonėje, pasikapsčius kiek giliau, būtų galima atrasti dalykų, kurie pašiurpintų ne tik aplinkinius, bet ir mus pačius. Tačiau tai toli gražu neprilygsta mūsų psichologijos ypatybėms, bendroms ir kitiems žmonėms…

Šis įrašas skirtas trumpam penkių psichologijos eksperimentų aptarimui. Eksperimentų, verčiančių ne tik pamąstyti apie galimą savo pačių elgesį tokiose situacijose, bet ir apie tai, jog civilizacijos kiautas, apgaubęs mūsų tūkstantmečiais besiformavusią sąmonę, vis dar yra pavojingai plonytis.

Pirmasis pavyzdys – Asch konformizmo eksperimentas. JAV psichologas Solomon Asch, norėdamas ištirti konformizmo galią, šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atliko keletą bandymų, kurių rezultatai gali nuliūdinti ne vieną save savarankiškai mąstančiu laikantį žmogų.

Eksperimento dalyviams buvo pasakyta, jog jie drauge atliks paprastą regėjimo testą. „Kabliukas“ slypėjo tame, jog keturių žmonių grupėse, į kurias buvo „infiltruoti“ dalyviai, iš tiesų buvo tiriamas tik pagrindinis eksperimento dalyvis, o visiems kitiems buvo nurodyta pateikti akivaizdžiai klaidingus atsakymus. Pateikta užduotis atrodė taip:

Viskas, ką reikėjo padaryti tiriamajam – nurodyti, kuri linija dešinėje savo ilgiu yra lygi linijai kairėje. Žiūrint į šį paveikslėlį, galėtų atrodyti, jog šiuo atveju suklystų tik žmogus, stipriai padauginęs kokių nors svaiginančiųjų medžiagų.

Jei taip pamanėte, pagalvokite dar kartą. 32 procentai tiriamųjų, kitiems trims grupės nariams pasirinkus tą patį klaidingą atsakymą, pritarė grupės nuomonei, nepaisant to, jog nurodytos linijos ilgis akivaizdžiai skyrėsi beveik puse centimetro. Kitaip tariant, vaizdingai perfrazuojant tyrimo išvadas, trečdalis žmonių mielai šoktų nuo dangoraižio stogo, jei tai nuspręstų padaryti visi aplinkiniai.

Jūs taip nepasielgtumėte? Ar tikrai? Ar nesijuokiate kartu su visa grupe, nors nesupratote anekdoto? Ar nepradedate abejoti savo nuomone, jei matote, jog ji grupėje nėra populiari? Ir ar esate absoliučiai tikras, jog, pavyzdžiui, neitumėte daužyti parduotuvių vitrinų, jei dauguma jūsų pažįstamų nuspręstų taip pasilinksminti?

Antrąjį vertą dėmesio eksperimentą galima pavadinti „geruoju samariečiu“. Deja, taip pat kiek ironiškai.

Turbūt esate girdėję Biblijos istoriją apie gerąjį samarietį, padėjusį sužeistajam, kitiems žmonėms ramiai praeinant pro šalį. Psichologai John Darley ir C. Daniel Batson savo 1973 metais atliktame eksperimente siekė ištirti, ar religija turi kokį nors poveikį žmogaus altruizmui.

Visi tiriamieji buvo seminarijos studentai. Pusei jų buvo papasakota istorija apie gerąjį samarietį, kartu nurodant kitame pastate perskaityti pamokslą šios istorijos pagrindu; likusiems buvo nurodyta parengti kalbą apie darbo seminarijoje galimybes.

Kad būtų smagiau, tiriamiesiems taip pat buvo paskirtas skirtingas laikotarpis pasirengti. Eksperimento „kabliukas“ – ant takelio tarp dviejų pastatų susmukęs žmogus, kuriam akivaizdžiai reikia pagalbos. Rezultatas – studentai, mąstę apie gerąjį samarietį, prie šio žmogaus sustojo ne ką dažniau, nei rengęsi kalbai apie įsidarbinimo galimybes. Kur kas svarbesnis veiksnys buvo tai, ar studentai skubėjo, ar ne – tik dešimt procentų tiriamųjų bandė suteikti pagalbą, jei juos spaudė laikas. Tuo tarpu tai, kad jie vėlavo sakyti kalbą būtent apie pagalbos suteikimą, buvo nesvarbu.

Vėlgi, jei pamanėte, kad pasirinkti studentai kaip tyčia buvo beširdžiai, klystate. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus vaizdo kameros užfiksavo mažiausiai tuziną automobilių, ramiai pravažiuoj