Pamąstymai prie upės

Išdavikas

noreply@blogger.com (V.I.) — Mon, 19 Aug 2013 09:09:00 +0000

Mano aštuonmetis sūnus vakar paklausė, kaip taip gali būti, kad jo draugas neturi tėčio. Teko paaiškinti, kad tėtis sudalyvavo vaiko pradėjime, bet vėliau paliko ir mamą, ir vaiką. Sūnus patylėjo ir apibendrino: "Tai jis - išdavikas". Beliko su juo sutikti.

Kuo čia užsiėmus

noreply@blogger.com (V.I.) — Thu, 25 Jul 2013 14:23:00 +0000

Kai aplanko mintys, ką gi gyvenime dar galima būtų nuveikti, verta pasižiūrėti, kokio verslo liudijimus galima įsigyti: Ką nutarė mūsų vyriausybė
Mane nustebino namų ūkio veiklos plotis. Tai ir šeimininkavimas pobūviuose, ir butų tvarkymas, ir baldų ir kilimų valymas, ir daržų priežiūra, ir apželdinimas, ir malkų skaldymas, ir šiukšlių surinkimas, ir, nepatikėsite ... vaikų priežiūra.

Auginti vaikus - tas pats kas auginti daržoves. Einu geriau malkų paskaldyti ...

Kas yra kovos prieš gimdymus namuose vėliava? Arba kodėl šeima nėra nacionalinės idėjos pamatas?

noreply@blogger.com (V.I.) — Tue, 29 Jan 2013 00:10:00 +0000

Straipsnį paskatino parašyti viešojoje erdvėje užvirusi diskusija apie gimdymus ne ligoninėje po to, kai iš Strasbūro teismo atėjo žinia, kad pradėta nagrinėti kaltinimai Lietuvai dėl teisės pasirinkti gimdymo vietą neužtikrinimo. Lietuva su Sveikatos apsaugos ministerija priešakyje tvirtai laikosi pozicijos, kad tai būtų „tam tikras žingsnis atgal“ ar netgi „grįžimas į viduramžius“ ir nesileidžia į diskusijas, nors argumentų ir nuorodų į solidžius straipsnius ir rimtus tyrimus turi tiek Sveikatos apsaugos ministerija, tiek norinčios gimdyti namuose moterys. Labai tikiuosi, kad ministerijai pavyks rasti politinės valios išgirsti jai oponuojančią pusę.

Politikos mokslo objektas yra labai keistas – dažniausiai tenka tirti reiškinius, bet ne jų sukėlėjus, deklaracijas, bet ne jų motyvus. Todėl politikos apžvalgininkai retai prisikasi prie įvykių užsakovų ir jų siekių. Ir kas keisčiausia, jie netgi nebando to daryti. Štai vienas mane nustebinęs pavyzdys – žurnalisto A. Račo pozicija šiuo klausimu: http://racas.lt/ekologines-moterys-turetu-gimdyti-miskuose-r-simasiui-padedant. Jeigu nekreiptume dėmesio į purvus, kurių žurnalistas pažėrė savo straipsnyje, jame randame tik vieną argumentą prieš gimdymą ne ligoninėje – pažangos stygius. Taigi ta pati ministerijos pozicija. Aš labai tikiuosi, kad ponas Artūras prieš tai rašydamas detaliai išnagrinėjo abiejų pusių argumentus, kaip ir dera profesionaliam žurnalistui. Pavyzdžiui, čia: http://gimimas.lt/?p=1347.

Ar galima siekti pažangos gimdymo srityje? Juk moterys gimdė net tada, kai žmonės dar nebuvo sugalvoję, kad jiems reikalinga Sveikatos apsaugos ministerija. Niekas neprieštarauja, kad šiuolaikinė medicina pasiekė didelės pažangos mažinant kūdikių mirtingumą. Bet juk moterys, kurioms yra komplikuotas nėštumas, netgi nesiveržia gimdyti namuose. Kur dar galima rasti pažangos ženklų? Nemanau, kad nėštumo prilyginamas sunkiai ligai, kurią būtina „gydyti“ stacionare prižiūrint gydytojų komandai, yra žingsnis į priekį.

Ar požiūris į nėštumą kaip į ligą padeda šeimoms apsispręsti gimdyti? Ne vieną ar du, bet tris, keturis ir daugiau vaikų, kad Lietuva išliktų kaip valstybė. Kokia gali būti kita nacionalinė idėja, kurioje nebūtų jos išlikimo. Be žmogaus pirmenybės visos parengtos ir dar rengiamos programos (verslumo ir konkurencingumo skatinimas ar orientacija į aukštąsias technologijas ir kt.) tėra šnipštas, nes nėra pagrindo – kas tai įgyvendins.

Gimdyti namuose tarsi niekas nedraudžia, o kas neuždrausta, tas leidžiama. Tačiau teikti pagalbą namuose yra nelegalu netgi reikiamą kompetenciją turintiems akušeriams. Ar tik ne iš čia atsirado keistas terminas „nelegalus gimdymas“. Tarsi moteris turėtų galimybę rinktis atėjus laikui gimdyti legaliai ar visai negimdyti. Ir valdžia griežtai atsisako tai reglamentuoti dėl baimės žengti žingsnį atgal. Tačiau tai labiau panašu į medikų baimę žengti žingsnį iš savo saugių kabinetų ir pasižiūrėti ko gi nori moterys – jos nori gimdyti taip, kaip joms geriausia ir saugiausia, o ne taip, kaip patogiausia gydytojams. Ar ne čia konflikto šaknys?

Ar moterys turi teisę atsisakyti gydytojų ir sveikatos priežiūros įstaigų paslaugų, kuriose žudomi kūdikiai, nors ir legaliai. Tos pačios rankos arba abortuoja, arba pasigaili ir palieka gyvą. Bet kokiu atveju tai nėra laukiančios rankos. Nėra paslaptis, kad moterų konsultacijose po nėštumo nustatymo dažnai moterų klausiama, ar gimdysit. Pats esu girdėjęs lydėdamas žmoną ir kitus apie tai kalbant. O jeigu moteriai tai trečias, ketvirtas ar penktas nėštumas, netgi rekomenduojama nutraukti nėštumą. Natūralu, kad po tokios patirties į tą įstaigą nebesinori grįžti.

Grįžkime prie nacionalinės išlikimo idėjos. Po masinės emigracijos skaičiavimas, kad vidutiniškai 2,1 vaiko šeimoje gali išsaugoti stabilų nacijos dydį yra gerokai pasenęs. Mūsų neužilgo tiesiog neliks. Visos dabartinės šeimos turi būti daugiavaikės ir turėti ne po 3-4 vaikus, o po šešis ir daugiau. Tik klausimas, ar tai įmanoma be valstybės politikos pasikeitimo, pradedant medikų požiūriu į gimdymą ir baigiant parama šeimoms kad ir nuo gimdymo ne ligoninėje įteisinimo. Juks namuose gimdo būtent tos moterys, kurios nori daug vaikų. Ir nori juos gimdyti ir auginti meilėje. Kodėl neleisti? Mums visiems nuo to bus tik geriau.

Palankūs sprendimai iš Strasbūro įkvepia vilties, kad pokyčiai įmanomi: http://www.lrytas.lt/gyvenimo-budas/seima-ir-santykiai/strasburo-teisme-byla-pries-lietuva-del-gimdymo-namuose.htm. Dar labiau įkvepia mūsų prokurorų kūrybiškumas ir ryžtas – jiems tereikia parodyti reikiamą kryptį. Jų prieš kelias dienas išplatintas pranešimas http://www.prokuraturos.lt/Naujiena/tabid/104/ItemID/5153/Default.aspx pretenduoja patekti į juodųjų technologijų vadovėlį. Čia pagalba gimdančioms moterims suplakami į vieną su rimtais kriminaliniais nusikaltimais, kurie prilygsta tarptautiniam terorizmui. Tie dalykai neįrodyti. Ir ar nebus jie iš piršto laužti kaip kad atsitinka tarptautinėje kovoje su terorizmu. Šioje kovoje dažnai įrodymų nereikia, pakanka prielaidų. Taip galima sunaikinti bet ką. Ir pasiaiškinimas Strasbūro teismui bus pakankamai rimtas – mes kovojame ne su 400 pavyzdingų šeimų, o su gerai organizuotų nusikaltėlių tinklu. Po tokios kovos Lietuva kaip tauta vos išliko okupacijos metais. Ar tai pamiršom? Aš labai norėčiau, kad tokių metodų neliktų nacionalinėje išlikimo idėjoje.

Prokuratūra ginasi pati ir gina Sveikatos apsaugos ministeriją. Nesuprantu, kodėl šios valdžios institucijos negina moterų, kurios nori pagimdyti Lietuvai vaikų. Ar akcento perkėlimas į gimdymo vietą mūsų neklaidina? Tardomos juk visos moterys, gimdžiusios namuose, ne tik joms padėjusios gydytojos. Ir ne tik moterys, bet ir jų vyrai. Ir jų yra ne dešimtys, o šimtai. Ar taip nesiekiama įbauginti šių šeimų? Valdžia kovoja savo karą už savo pozicijas, o kova nukreipta prieš žmones, kuriems ji turėtų tarnauti.

Šeimos, kurios gimdo namuose nėra daug, netgi mažiau negu daugiavaikių šeimų. Gal todėl jos ignoruojamos – vis tiek rinkimuose didesnio balso neturi. Bet man ramybės neduoda klausimas, kodėl jos tąsomos po teismus, šmeižiamos ir juodinamos. Politikų deklaruojami tikslai nesutampa su darbais, bent jau šeimos reikalų srityje. Pradedant plačiomis diskusijomis apie šeimos sampratą ir baigiant tirpstančia parama šeimoms. Kai nebeaišku, kas yra šeima, jos nebelieka. Man šeima vis dar yra mama, tėvas ir vaikai.

Šalčiai

noreply@blogger.com (V.I.) — Wed, 01 Feb 2012 16:43:00 +0000

Upės srovė nuo šalčio po truputį stingsta, nuo jos kyla tingaus žiovulio keliami migdantys garai. Gerai gyvūnams, kurie užmiega žiemos miegu, o žmogui taip daryti nevalia - reikia rūpintis ekonomikos augimu, kad turėtų už ką susimokėti už šildymą.

Gal nekrėstų taip šaltis, jeigu ne tokios bauginančios orų prognozės. Pakaktų šilčiau apsirengti ir įsipilti tikro arktinio dyzelino. Bet nėra kaip. Akropanozo krautuvėse vilnonių megztinių sunkiai surasi, o jeigu netyčia ir aptiktum, vargiai pasirengtum po madinga striukyte ar elegantišku paltuku. O su močiutės megztomis kojinėmis neįsispirsi į per paskutinį išpardavimą pačiuptus batus. Taip ir stoja gyvenimas kartu su „arktiniu“ dyzelinu, kuris stingsta ties lietuvišku 30 laipsnių šalčiu.

Kai dėl šalčio mokyklose "stabdomas ugdymo procesas" (liet. nevyksta pamokos, aut. pastaba), vaikai su džiaugsmu išsiruošia su rogutėmis prie kalno. Taip ir liks neišmokę, kad žodis „šąla“ kažkodėl rašomas su a nosine.

Man mama, kaip ir kiekvieną šaltą žiemą, primena, kad kai ji buvo maža, ji eidavo į mokyklą 3 kilometrus pėsčiomis spiginant 30 laipsnių šalčiui. Ir tik mokykloje sužinodavo, kad nebus pamokų. „Paleisdavo“ taip sakant. Tarybiniai vaikai laukdavo netik 25 laipsnių šalčio, bet dar vieno šalčio - Senio Šalčio. Jeigu pirmasis reikšdavo laisvę, tai antrasis ateidavo su dovanomis. Šio nebeliko atgavus laisvę, bet šilčiau nepasidarė :)

Nesušalkit!

„S“ bankai

noreply@blogger.com (V.I.) — Tue, 20 Dec 2011 14:00:00 +0000

Prieš kurį laiką su viena pažįstama moteriške kalbėjom apie pinigų laikymą namuose, kitaip sakant, “kojinėje”. Po bankų griūčių prieš keliolika metų ji taip nebepasitiki šiomis institucijomis, kad net ligi šiol nesinaudoja mokėjimo kortelimis, o gavusi pajamų iš karto nusiima nuo sąskaitos ir nešasi namo. Jai taip saugiau ir ramiau.

Mano argumentai, kad laikyti santaupas namuose yra netik nesaugu, bet gi dar kenkia pačiai pinigų sistemai (nebus bankų, nebus pinigų; jeigu bankai neturės indėlių, kojinės bus vertingesnės už jose laikomus pinigus ir t.t.) jai pasirodė nerimti. Gal todėl su šiek tiek piktdžiugiška šypsena ji sekė banko Snoras istoriją. Ji džiaugėsi, kad vagis atėjo ne į jos namus, pamiršdama, kad kažkas giliai įlindo į visų mūsų kišenę.

Dalį žmonių, kurie tiesiogiai pajuto grabinėjimąsi jų nuosavoje kišenėje, šiomis dienomis galima sutikti besigrūdančius prie įėjimo į kitą banką, o jo pavadinimas irgi prasideda raide „S“. Dauguma jų – paprasti žmonės, suvargę nuo gyvenimo, ligų ir senatvės. Jų dar nepasiekė internetinės bankininkystės patogumai, todėl ir stumdosi eilėje prie banko. Tos eilės man priminė tarybinių laikų piktas eiles, kur vieno likimo broliai vietoj paramos ir gailesčio vienas kitam rodo tik pagiežos kupinus žvilgsnius. Eilėje jie kovoja už save, tačiau pamiršta, kad ir kitas to paties atėjo. Viena moteriškė skundėsi, kad ką tik po ilsulto, ir prašėsi praleidžiama be eilės. Sveiki ir nepikti žmonės praleistų, bet atsirado dar didesnių ligonių. Mačiau tą pačią konkurenciją, dėl kurios tie patys žmonės rinkosi banką, kuris siūlė didžiausias palūkanas, t.y. ieškojo naudos tik sau. Ir toliau to paties siekia.

Šiame kontekste kitaip girdisi ir kalbos apie pinigų stygių, mažas pensijas ir brangias šildymo paslaugas (jos vis dar suvokiamos ne kaip paslaugos, kurias reikia pirkti, o kaip mokesčiai, kuriuos uždeda zuokas, imbrasas ar kubilius). O pinigų yra! Tie patys žmonės tūkstančiais juos skirsto po sąskaitas bankuose ir kojines namuose. Ar neprimena garsiojo kito banko, kurio pavadinimas taip pat prasideda „S“ raide šūkio: „Reikia pinigų, reikia pinigų? Pinigų yra!” Tik likimo ar laukinio kapitalizmo ironija, kad pinigų turi tik kai kurie, o juos suneša tie, kurie sako, kad neturi pingų. Matyt iš to ir pelnosi – jeigu sakai, kad nuturi pinigų, vadinasi reikia atsakyti už žodžius ir įrodyti, kad neturi pinigų, t.y. juos atiduoti tiems, kurie jų turi ir nori dar daugiau. Kaip čia neprisiminsi Ilfo ir Petrovo sukurto personažo Benderio, kuris sako savo kompaninui: „Kisa, kam tau pinigai, juk tu vis tiek neturi fantazijos“?

Pastaruoju metu spaudoje pasirodo pranešimai apie banko Snoras savininkų nekaltumą, esą bankas buvo mokus, ir bylos politizavimą, esą tai susidorojimas su lietuviško kapitalo bankais. Įdomu, ar tai tik buvusių savininkų akla gynyba, ar kažkas daugiau, pvz. neramumų kurstymas ir bandymas dar labiau padidinti nepasitikėjimą tiek bankais, tiek valdžia apskritai? Bet ką čia beprikurstysi? Juk tiesą sakant kiekvienas bankas yra šiek tiek nemokus, t.y. pasiskolinęs daugiau pinigų negu turi pats. Panašiai ir valstybė – išleidžia daugiau negu surenka mokesčių. Ir vienu, ir kitu atveju logika ta pati – pinigai man, o skolos kitiems. Jeigu atskiram mokesčių mokėtojui tai neįmanoma (tiksliau įmanoma, bet tada jis tampa avantiūristu arba aferistu, priklausomai nuo veiklos pasekmių), tai bankui ir valstybei galima.

Kartais gerai, kad neturiu pinigų – neskauda galva, kur juos dėti :)

Kaklaraištis

noreply@blogger.com (V.I.) — Tue, 18 Oct 2011 05:31:00 +0000

Nemėgstu kaklaraiščių, todėl jų ir nenešioju. Net nepasakysiu, kada paskutinį kartą jį rišėjau. Atsimenu, tai buvo ilgi ir nesuskaičiuojami metai mokykloje su uniforma, per savo vestuves ir dar kelis kartus kažkokiomis oficialiomis progomis.

Mano sūnus „žengė“ dar toliau, jis ne tik nenori rištis kaklaraiščio, jo nepapuoši netgi marškiniais. Jis iki mokyklos leidosi aprengiamas marškiniais gal tik kokius 2 ar 3 kartus. Taigi, kai leidau jį į pirmą klasę, uniforma buvo tikras iššūkis. Šiaip taip pavyko jį įtikinti, kad marškinius ir kaklaraištį vis tik reikės dėvėti, bet jis pasiliko sau viršutinę sagą – ji nesegama. Nepriveržiamas ir kaklaraištis.

Ir teisingai! Kam gi suveržtą kilpą nešiotis po kaklu? Ir kas pasakys, ar čia paveldėta, ar nusižiūrėta bei išmokta?

Tėvo diena

noreply@blogger.com (V.I.) — Mon, 06 Jun 2011 14:27:00 +0000

Tėvo dienos proga išsiruošiau aplankyti savo tėtį, atgulusį už Kairėnų po kairei pusei, kaip pats pageidavo. Nusipirkau porą žvakių ir išburzginau su savo senutėle Toyota, mano dukros meiliai pramintu „žiguliuku“. Tačiau kapinių nepavyko pasiekti, sugedo. Belaukiant pagalbos buvo gera proga prisiminti savo tėvą ir pagalvoti, koks esu tėvas savo paties vaikams.

Mano tėvas neturėjo automobilio ir nors mūsų šeimai dėl to tikrai nebuvo patogiau gyventi, mes, vaikai, niekada jam to neprikišdavome. Neprikišdavome ir skylių piniginėje. Taigi aš nusiraminau ir pagalvojau, kad ir mano atžaloms galbūt bus svarbesnių dalykų už materialius turtus ir patogią buitį.

Taip bemąstydamas prisiminiau savo sapnus apie tėvą. Aš sapnuoju retai, tiksliau retai prisimenu savo sapnus, tačiau šiedu man giliai smigo į atmintį ir daug laiko esu paskyręs jų aiškinimuisi. Pirmajame sapne aš mačiau savo mirusį tėvą, jis eina link manęs, nesustoja, įeina į mane ir pasilieka. Man tai buvo visiško susitaikymo su žemiškuoju tėvu ženklas. Vienas kito atpažinimas kaip esančio vienas kitame ir susitaikymas su savimi ir tėvu, gailestingumas vienas kitam ir atleidimas. Taigi tai kvietimas parodyti gailestingumą sau ir savo tėvams, ieškoti dangiškojo Tėvo, kad užgydytų žemiškųjų tėvų paliktas žaizdas.

Antrąjį sapną, kuriame sapnavau savo tėvo laidotuves, „kramčiau“ ilgiau. Tai buvo tradicinės laidotuvės: susirinkę giminės, pakyla, karstas, velionis, žvakės, vainikai. Aš žiūriu tėvui į akis, jos pradeda švytėti, iš pradžių raudonai, po to mėlynai ir galų gale jos atsimerkia. Tėvas atsisėda, atsikelia ir eina... Tas sapnas nušvito kaip tėvystės pabudimas. Tas suvokimas, kaip ir pats sapnas, šiek tiek bauginantis, keliantis klausimų, ar pavyks, ar sugebėsiu, bet kartu viltingas ir nešantis įkvėpimą. Man regis, tą pabudimą pajuto ir mano sūnus. Kažkurį vakarą žaidėme futbolą, aš laimėjau 10:9, o jis vietoj įprastinio susierzinimo ir troškimo kuo greičiau atsirevanšuoti, pradėjo pasakoti, kad nori kuo greičiau užaugti, vesti ir turėti vaikų. Ko jau ko, o to iš jo nesitikėjau!

Kelionę „ant kapų“ atidėjau kitam kartui...

Išmaldos prašytojai

noreply@blogger.com (V.I.) — Tue, 31 May 2011 07:21:00 +0000

Prieš kelias dienas žingsniavau pro bažnyčią. Mišios dar nepasibaigusios, todėl valkatėlės ir kiti nabagėliai dar neužėmę nusižeminusiųjų pozų. Stebėjau įdomų vaizdelį – vienas žmogysta kaulijo pinigų iš jaunesniojo likimo brolio. Perkreipęs veidą šiam kažką grasino, nors tiesą sakant jo veidas ir taip buvo atgrasus, nereikėjo dėti papildomų pastangų. Nugirdau vieną reketininko frazę: „invalidas atsirado“, į ką likimo draugas ramiu balsu atrėžė „o ką pats ne invalidas?“.

Net nežinau apie ką čia gavosi įrašas. Matyt apie konkurencingumą. Mūsų vizija būti veržliems, versliems ir konkurencingiems persismelkia nuo dangčio ligi dugno. O kuo ši vizija skiriasi nuo paprasčiausio kovos už būvį?

3D televizija

noreply@blogger.com (V.I.) — Sun, 24 Apr 2011 11:34:00 +0000

Daug kas bamba prieš televiziją, apie vulgarų jos turinį, paviršutiniškumą, autorių nekompetenciją ir kitus dalykus, todėl gavęs kvietimą į TV premjerą per daug nedžiūgavau. Tačiau tai, ką pamačiau, viršijo mano lūkesčius. Vaikai pristatė naujieną - raiškiąją trimatę televiziją, transliuojamą tiesiogiai. Nuo šiol renkuosi tik ją ir kitiems rekomenduoju.

Kovo 8-oji

noreply@blogger.com (V.I.) — Tue, 08 Mar 2011 06:39:00 +0000

Ši diena, kaip ir tikriausiai daugeliui vyrų, užaugusių Brežnevo laikais, kovo 8-oji kelia dvejopų jausmų. Viena vertus, tai dirbtinai įbrukta šventė, skirta pagerbti sunkiai dirbančią tarybinę moterį. Kita vertus, vyrai juk moteris myli ištisus metus ir toli gražu ne todėl, kad jos sunkiai dirba.

Ilgą laiką laikiausi nuomonės, kad komunistinės šventės mums, laisviems lietuviams, nedera švęsti, bet vis „prasimušdavo“ mintis, kad vis dėl to moterims šios šventės reikia. Ir ... pradėjau dovanoti moterims gėles. Patikėkit, kai moteris gavusi gėlę nusišypso, net nusikirba mintis, kad to daryti nebuvo verta.

Su pavasarinių gėlių diena Jus!

Ar šukės laimę neša?

noreply@blogger.com (V.I.) — Mon, 28 Feb 2011 07:19:00 +0000

Neatlaikiosios vasario šalčių susprogo mano puoselėtos gervės (Apie gerves).
iš jų beliko šukių ir ledo krūva.

Šis įvykis tapo dingstimi pasidomėti, kaip gi gyvena mūsų herojus - visai buvau jį pamiršęs. Tai va, jis pasirinko ir išsiskyrė su žmona.

Nenoriu to vyro nei smerkti, nei užjausti ar pateisinti. Aišku viena, kad dviejų santykių vienu metu neįmanoma auginti. Meilužės neatsiranda netyčia ir iš niekur, mes visada renkamės. Jeigu nesirenki žmonos kaip Vienintelės, į jos vietą, tos Vienintelės sostą braunasi kažkas kitas. Ir mes užleidžame kelią į sostą iš pradžių mintimis, po to žodžiais ir galų gale veiksmais. Kuo tada virsta sostas?

Man šios šukės primena, kokie trapūs mūsų gyvenimai ir mūsų santykiai. Norėtųsi, kad jie būtų tvirtesni.

Lietuva - Tėvynė mūsų

noreply@blogger.com (V.I.) — Wed, 16 Feb 2011 09:16:00 +0000

Tarybiniais laikais, pamenu, mums mokė žodį "tėvynė" rašyti iš didžiosios raidės. Nežinau, kaip yra dabar, tačiau šiandien bekeldamas trispalvę susimąsčiau, kas gi pasikeitė nuo tų laikų. Meilės nematuosi, bet galima palyginti, tėvynės suvokimą, o jis, man regis, išliko nepakitęs.

Prieš 30 metų rašant žodį "Tėvynė" mums buvo peršama galvoti apie plačiąją tyvynę nuo Baltijos jūros iki Vladivostoko. Tiek neaprėpsi savo galvelėje, todėl tyliai mąstydavom apie nepriklausomą Lietuvą. O apie ką mąstom šiandien: apie Londoną, Airiją ar JAV? Nemokam mes mylėti tyvėnės iš arti, tiesiogiai, todėl ieškom geresnių vietų ją mylėti iš toli.

Kartais tai atrodo visai suprantama. Aplinkui tiek daug bambėjimo, verkšlenimų ir pretenzijų vieni kitiems, kad nuo viso to norisi pabėgti. Iš tolo nebesimato niurzgėjimo, nusiskundimų ir katinimų, lieka tik gimtinės ilgesys, tyli sugrįžimo viltis. Turim tą patį, ką ir prieš 30 metų - prakaitą liejam svetimos tėvynės ir savo piniginės labui, o širdį drąsko svajonių Lietuva. O ar nevaisingiau tą svajonių Lietuvą kurti čia ir dabar būnant Lietuvoje?

Su Vasario 16-ąja! Labai noriu, kad negrįžtu tie laikai, kada vien už šios datos paminėjimą galima buvo susilaukti nemalonumų. Kitas kraštutinumas - ją pamiršti. Mepamirškim...

P.S. Vytį piešė mano septynmetis riteris.

Kodėl vyrams patinka jaunos sekretorės?

noreply@blogger.com (V.I.) — Mon, 14 Feb 2011 05:00:00 +0000

Nutariau, kad Valentino diena - labai gerai proga porai minčių apie meilę. Atrodytų toks nuvalkiotas klausimas, o kas ji yra galutinai taip ir neatsakyta - kiekvienas turi permąstyti ir atrasti iš naujo. Daugelis mano pažįstamų vyrų paklausti šia tema pradeda kalbėti kažką apie jausmus, vadinasi priskiria tai sričiai, apie kuriuos jie kalba labai labai nenoriai. Čia ne formulės bolidai ar keturačiai, futbolas ar degtinė. Taigi kalbasi nenoriai, reikia traukti po žodį. O kai ištrauki, paaiškėja, kad jie galvoja, kad meilė - tai jausmas. Susijungia laideliai kažkur galvoje ir papilvėje, susijungia dar kažkas prie širdies ir atsiranda meilė. Po kažkiek laiko ji pranyksta, nes laideliai atsijungia, po to vėl atsiranda, kai pasiseka susitikti jaunesnę ir gražesnę (kaip taisyklė).

Klausimas, kur dingo buvusi meilė. O gal jos net nebuvo? Kol nėra apsisprendimo mylėti kitą kas bebūtų, tol meilė yra tiesiog miražas, jos net gali nebūti. Noras ir poreikis mylėti yra, todėl meilė taip lengvai supainiojama su kažkuo kitu - susižavėjimu, dažniausiai jis vadinamas įsimylėjimu, ar geismu, paprasčiausiu lytiniu potraukiu. O didžiausia bėda, kad šiais atvejais meilės objektais tampame mes patys, t.y. įsimylime patys save, kitas atlieka tik veidrodžio funkciją. Kol kitas gražiai šypsosi ir pataikauja, tol jis tave gražiai atspindi ir taip lengva, atrodo, mylėti kitą.

O kai kitas susiraukia, ateina laikas apsispręsti, ar tarpusavio santykius auginti meilės kryptimi. Čia džiuginančių ir kutenančių paslėpsnius jausmų nebelieka, ateina laikas pasirinkimui. Jeigu apsispręsta iš anksto ir tvirtai, gal net nepastebėsime, kad tai buvo išbandymas. O jeigu nelabai tvirtai, tada pora išsiskirsto kas sau su nuoskaudomis vienas kitam.

Todėl meilė yra kvietimas kito neigiamas emocijas, mintis ir veiksmus paversti džiaugsmu ir gyvybės šaltiniu. Nelengva? O kas sakė, kad mylėti yra lengva? Meilė juk yra dieviška, todėl mums mirtingiesiems nevisada duota, tik po truputį, kad per daug neapsvaigtume. Tačiau bandyti tikrai verta, kitaip gyvenimas perniek...

Medinės kaladėlės

noreply@blogger.com (V.I.) — Thu, 10 Feb 2011 05:01:00 +0000

Lūžta tie vaikiški žaislai ir tiek. Labai greitai lūžta pagaminti iš pačios pigiausios plastmasės, bet lūžta ir pagaminti iš kur kas kokybiškesnių medžiagų: tvirto plastiko, medžio ar net metalo. Vaikai sugeba atrasti pačią silpniausią žaislo vietą. Panašiai ir santykiuose – jie puikiai išmano suaugusiųjų silpnąsias vietas ir „žino“ kur paspausti, kad pažeistų psichologinę pusiausvyrą, išvarytų iš kantrybės ir sulaužytų draudimą ką nors daryti ar nedaryti. Bet čia jau suaugusiųjų bėdos – jie turi būti pasiruošę tam, kad vaikai išbandytų jų tvirtumą, dar kitais žodžiais tariant, nustatytų ribų tamprumą ir jų saugumą.

Labai gerai, jeigu nepalūžta suaugusieji, bet kartais atlaiko ir žaislai. Vienas iš tų pavyzdžių – medinės kaladėlės. Jų prieš daug metų prisipjaustėme kartu su dukra. Pamenu, jos mažos rankos vos galėjo nulaikyti pjūklą, tačiau labai norėjo pjauti. Mums pavyko, nors ir pakankamai ilgai užtrukom. Dukra kaladėles išaugo, vėliau jų tvirtumą išbandė ir į grindis „šlifavo“ kiti vaikai. Nuo to jos pasidarė dar mielesnės.

Paskutinis vaikų kūrinys:

Plastilino restoranas

noreply@blogger.com (V.I.) — Wed, 02 Feb 2011 17:53:00 +0000

Ar kada nors lankėtės restorane, kuriame visi patiekalai būtų iš plastilino? Prieš kelias dienas buvau užsukęs. Kainos visai prieinamos, o ir pasirinkimas nemažas :)

Mes išbėgome į kiemą...

noreply@blogger.com (V.I.) — Sun, 02 Jan 2011 11:30:00 +0000

Kuo skiriasi vaikas nuo suaugusio; kada baigiasi vaikystė ir prasideda "suaugystė"? Gal tikrovės suvokimu? Vaikai labai lengvai pereina nuo realybės prie žaidimo ir atgal, ir abu būviai jiems tarsi vienodai tikri. O suaugę taip sunkiai išsijudina į žaidimą ir tokiu būdu apsunkina savo gyvenimus.

Kažkur esu girdėjęs, kad vaikystė baigiasi tada, kai tampa nebesvarbu, ar žiemą sniegas limpa ar ne. Tikriausiai, kai tai tampa vėl svarbu, vaikystė sugrįžta...

Pirkėjų užmaršumas arba vaikai prekybos centruose

noreply@blogger.com (V.I.) — Sun, 10 Oct 2010 07:31:00 +0000

Atkreipiau dėmesį į Norfos reklamą. Nežinau, koks jos poveikis esamiems ir potencialiems pirkėjams, bet man patiko pastangos rodyti atvirumą.

Sutapimas ar ne, vakar apsilankiau Norfoje pirmą kartą po maždaug penkerių metų. Aną kartą, pamenu, mano vaikas bėgdamas išvertė ir sudaužė kažkokio pigaus gėrimo butelį, stovėjusio paletėje, kuri buvo užgriozdinusi visą praėjimą. Apsauginis retais dantimis reikalavo susimokėti už šukes. Aš nemokėjau, bet prisiminimai liko...

Grįžkime prie Norfos reklamos atvirumo - ne kasdien didelės ir įtakingos įmonės atskleidžia savo finansinius rezultatus. Dar man patiko vienas vartojamas terminas - "pirkėjų užmaršumas" visokioms negražioms pirkėjų veikoms nusakyti. Tiesa sakant, mane nustebino tokia maža dalis. Matyt, mano įsivaizdavimas apie tai susiformavęs iš kitų prekių grupių ar kitų prekybos centrų.

O "užsimiršti" pirkėjams labai lengva - tiek daug pagundų čia pat ir taip visko norisi! Kartą užsimiršo ir mano atžalos. Kol rinkausi svogūnus, morkas ir kitas mažai pagundos keliančias prekes, stebėjau keistą jų šokį saldainių skyriuje. Kaip patyriau, išėjęs ir parduotuvės, tai buvo "užsimiršimo" šokis - puikiai žinojo, kad negalima ir kad negražu, bet užsimiršo, nusigvelbė po saldainį. Teko pirminti ištraukus grobį iš kišenių ir iš po kilimo, kad negalima ir kad negražu. Įdomu, kuris aspektas liks jų mintyse ir širdelės po to, kai šiandien nueisim už juos susimokėti?

Mažųjų pamokos. Patarimai pradedantiesiems

noreply@blogger.com (V.I.) — Wed, 08 Sep 2010 06:54:00 +0000

Mano mažėlis moko, kaip „kabinti“ panas. Tereikia pasakyti patinkančiai mergaitei, kad turi paslaptį ir pasisiūlyti ją atskleisti į ausį, kad niekas negirdėtų. Kai ši pasilenkia galima skubiai pabučiuoti į skruostą. Jam tai pavyko su dešimčia metų vyresne mergaite :)

Apie gerves (taip vadinasi degtinė)

noreply@blogger.com (V.I.) — Sun, 29 Aug 2010 21:12:00 +0000

Mums patiko forma ir su draugais nusipirkom turinio. Juk niekas taip nesustiprina vyrų draugystės kaip degtinės pirkimas (tam vakarui, žinoma). Turinio neliko, o formas nuspalvinau ir jos man dar labiau patinka.

Bet aš ne apie tai... Tuštindami turinį palietėm neištikimybės temą, o aš juk esu žadėjęs prie jos sugrįžti!

Patys faktai čia nėra labai svarbūs, tačiau jais galima puikiai iliustruoti tai, kas vyksta. Ogi vyksta tai, kad neištikimybės akivaizdoje pradedama ieškoti to, kas ištikima ir kas gali iš jos išvesti.

Vienas iš vakaro draugų jau ilgą laiką kankinasi dėl neištikimybės – gyvena šeimoje su žmona, vaikais ir jau daug metų turi meilužę. Jis pagaliau suvokė, kad tai – akmuo po kaklu, kurį vis sunkiau ir sunkiau nešiotis. Akys blausiai švietė liūdesiu, to liūdesio neišsklaidė ir degtinė. Jis prašė patarimo, ką pasirinkti: protingą, išsilavinusią žmoną, su kuria jungia daug bendrų išgyvenimų, ar gerokai jaunesnę su iš to išplaukiančiais privalumais ir trūkumais?

Atsakymas nėra toks paprastas, nes jis neturi pasirinkimo kriterijaus. O pasirinkti tikrai būtina, nes neapsisprendimas kankina ir vieną, ir kitą moterį, o dar labiau jį patį. Nė viena moteris nesijaučia esanti laisva ir negalinti toliau eitu savo keliu. Negali to daryti ir vyras – jis susipančiojęs tame meilės trikampyje. Jis klausia patarimo. O ką mums sako 10 Dievo įsakymų? Ar tai nėra pasirinkimo kriterijus, kurio jam trūksta?

Stebėjimo vietos

noreply@blogger.com (V.I.) — Sun, 01 Aug 2010 13:25:00 +0000

Prie upės įtaisytos "vipinės" ložės gyvenimo prie upės stebėjimui. Dėkoju tiems, kas tai sugalvojo ir įrengė.

Vienoje iš šių ložių patogiai įsitaisęs stebėjau upe plaukiantį meškiną. Nors ir pasroviui plaukė, ne prieš srovę, bet vis tiek ne kiekvieną dieną tai pamatysi. Išbandykit!

Apie mūsų laiką

noreply@blogger.com (V.I.) — Tue, 20 Jul 2010 18:28:00 +0000

Turiu nuostabų kalendorių, kuriame nėra nei metų, nei savaitės dienų, yra tik mėnesiai ir mėnesio dienos. Stengiuosi jį perskaityti kiekvieną dieną, bet kartais per skubėjimą pamirštu. Vakar dienos įrašas:

LAIKAS yra per lėtas tiems, kurie laukia,
per greitas tiems, kurie bijo,
per ilgas tiems, kurie sielvartauja,
per trumpas tiems, kurie džiaugias.
Bet tiems, kurie myli, laiko nėra.

Autorius nepasirašė, bet verčia pamąstyti, kuriuo laiku gyvenu. Man patinka lėtėjantis laikas ...

Apie atleidimo dovaną (2)

noreply@blogger.com (V.I.) — Wed, 14 Jul 2010 20:54:00 +0000

Šiandien sulaukiau keletos žinučių ir skambučių apie vakarykštį pasakojimą ir pamąstymą Apie atleidimo dovaną ir tai tik patvirtino mano spėjimą, kad tai ką aprašiau buvo svarbu ne tik man. Labai jau vaisingas tas liudijimas man pasirodė, todėl būtinai dar prie jo sugrįšiu.

Tuo pačiu nariu patikinti, kad esu gavęs to žmogaus sutikimą perpasakoti ir laisvai interpretuoti jo dvasinį nuotykį, todėl nesijaučiu ką nors apvaginėjantis ar apkalbinėjantis.

Apie atleidimo dovaną (1)

noreply@blogger.com (V.I.) — Tue, 13 Jul 2010 21:50:00 +0000

Noriu pasidalinti pasakojimu, kurį prieš kelias dienas išgirdau stovyklaudamas prie upės. Dalinosi pagyvenęs vyras, kuris ką tik buvo išsigydęs neištikimybės paliktą žaizdą.

Nepasakosiu detalių, kad išlaikyčiau konfidencialumą, pasakysiu tik kertinius faktus. Jiedu su žmona gyvena kartu apie 20 metų; augina 3 vaikus: dvi dukras ir sūnų; sūnus buvo vidurinėlis tarp vaikų. Tai buvo darni šeima, kai kas netgi ją laikė idealia šeima. Visa kita telieka kiekvieno iš jūsų vaizduotei.

Ir vieną dieną žmona ryžosi atskleisti vyrui daugiau negu 10 metų laikytą paslaptį: neištikimybę ir jos vaisių – vienintelį šeimos sūnų. Tai buvo tik vienas vienintelis kartas, bet kokios pasekmės! Moteris buvo sau prisiekusi laikyti šią paslaptį ligi pat mirties, bet neišgalėjo – pernelyg jau degino širdį.

Galiu tik įsivaizduoti, ką moteris per tiek metų iškentėjo ir kiek ašarų išliejo, tačiau iš šios istorijos noriu aktualizuoti vyro tragediją, nes žinia buvo netikėta tarsi peilio dūris į nugarą: tai išdavystė ir tiesos nuslėpimas; vyriškumo paniekinimas ir pasityčiojimas iš tėvystės. Vyras raudojo tris dienas ir tris naktis, kol išverkė tris kibirus ašarų.

Taigi žmona savo žmogui padovanojo kito sūnų. Daugelis mano pažįstamų vyrų, spėju, tokioje situacijoje pultų ieškoti kitų moterų, kad atstatytų savo vyriškumą, arba skandintųsi alkoholio baloje, kad užsimirštų, arba ir viena, ir kita.

Mano aprašomas vyras pasirinko kitą kelią. Apraudodamas savo žaizdą jis suvokė, kad savo paties jėgomis neįstengs atleisti ir jam belieka tikėtis Dievo pagalbos. Ir žmogus meldėsi, meldėsi naktį ir dieną, kol pajuto, kad skausmo nebeliko, o jo vietoj triumfuoja teisingumas ir meilė. Jis taip ir pasakė savo moteriai: aš tave myliu, aš tau atleidau. Nepatikėčiau tuo, jeigu moteris dabar nesilauktų ketvirto vaiko, o vyras nemylėtų kito sūnaus. Aleliuja!

Prie šio pasakojimo aš būtinai dar sugrįšiu, pernelyg jis iškalbingas. Tai ir neištikimybės tema (vyras, tiesą sakant, pieš tuos 10 metų irgi nebuvo be krislo), ir tėvystės tema (kaip tėviškumas reiškiasi be biologinio prado) ir teisingumo tema (moteris buvo uzurpavusi vyro teisę į tiesą), ir šventumo tema (mūsų pasaulyje neįmanoma atleisti išdavystės, tai anapus gėrio ir blogio ribos).

Kada laikas pasenti?

noreply@blogger.com (V.I.) — Tue, 06 Jul 2010 21:39:00 +0000

Žmona prieš kelias dienas vartė žurnalą ir pasiūlė pažaisti - atspėti, kiek gi metų vienai gražuolei. Pažiūrėjęs į nutrauką matau, kad negaliu duoti daugiau negu 30. Iš klausimo nujaučiau klastą, todėl apsidrausdamas sakau 40. Mano moters veide nušvito šypsena - 64.

Tai kada gi pasenti ir mėgautis savo ramybe bei dalintis savo išmintimi su jaunesniais?

Reportažas apie rimtus įvykius iš virtuvės

noreply@blogger.com (V.I.) — Thu, 01 Jul 2010 12:02:00 +0000

Vakar su žmona turėjom karštą diskusiją apie Brazausko laidotuves, tiksliau apie Bažnyčios sprendimą aukoti mišias be karsto bažnyčioje. Net keista, iš kur atsirado tas įkarštis, nes nė vienas iš mūsų nebuvo „brazauskininkas“. Kad buvo karšta, paliudys mūsų vyresnėlis, kuris atėjo mūsų „taikyti“ siūlydamas baigti ginčytis.

O visa diskusija kilo dėl to, kad norėjom išsiaiškinti jo motyvus: komunistinė praeitis ir kiti politiniai dalykai; gyvenimas be santuokos sakramento ir katalikui nederantys pasisakymai. Visa tai suprantama, bet iš kitos pusės velionis prieš mirtį atliko atgailą ir išsakė norą, kad karstas būtų įneštas į bažnyčią. Kodėl gi Bažnyčia šioje vietoje negalėjo peržengti formalių principų ir nusileisti? Juolab, tai sukėlė pasipiktinimą tarp mylėjusių Brazauską (o tai didelė visuomenė dalis). Kitas klausimas, ar Bažnyčios nuolankumas padėtų jos populiarumui ir pasitikėjimui ją. Manau, kad ne. O savo principų laikymasis galbūt padės pasidomėti, kokie tie principai ir kodėl.

Lenkai savo prezidentą palaidojo katedroje. Įdomu, kaip italai laidos Berlusconi?